August Strindberg. Sujungti
2025 m. Nr. 5–6
Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė
Augustas Strindbergas (1849–1912) – vienas garsiausių Švedijos dramaturgų, jo veikalai įtraukti į scenos meno kanoną. Jis yra parašęs per šešiasdešimt scenos kūrinių: istorinių dramų, komedijų, to meto aplinką, žmonių psichologiją vaizduojančių pjesių, eiliuotų pasakų, „kelionių“ bei fantastinių dramos veikalų.
Daugiaspalvis jo paties gyvenimas primena dramos kūrinį, o kai kurie įvykiai juo ir tapdavo – 1892 m. parašytoje pjesėje „Sujungti“ vaizduojamas A. Strindbergo ir jo pirmosios žmonos skyrybų procesas, ji paremta teismo dokumentais.
Vieno veiksmo tragedija
VEIKĖJAI:
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS, 27 metų
PASTORIUS, 60 metų
BARONAS, 42 metų
BARONIENĖ, 40 metų
DVYLIKA PRISIEKUSIŲJŲ
NOTARAS
LENSMANAS
KAIMO POLICININKAS
ADVOKATAS
VIENSĖDININKAS ALEKSANDERSONAS
TARNAITĖ ALMA JONSON
MELŽĖJA
MALŪNININKAS
ŽMONĖS
Scenovaizdis
Tingo[1] salė. Fone – langai, durys; pro langus matyti bažnyčios šventorius, varpinė. Scenos dešinėje – durys. Kairėje – teisėjo stalas, primenantis paaukštintą katedrą, puoštą auksuotais kalavijo ir svarstyklių ornamentais. Abipus teisėjo stalo – kėdės ir stalai prisiekusiesiems. Salės vidury – suolai susirinkusiems žiūrovams. Palei sienas – spintos, ant jų durelių – pranešimai apie žemės kainas ir kitokie skelbimai
Pirma scena
LENSMANAS ir POLICININKAS
LENSMANAS. Ar esi kada nors matęs šitiek žmonių per vasaros tingą?
POLICININKAS. Ne, nebent prieš kokį penkiolika metų, kai Alšio kaime įvyko toji baisi žmogžudystė.
LENSMANAS. Taip, bet ir šią istoriją būtų galima vadinti dviguba tėvažudyste. Bėda, kad baronas skiriasi su baroniene, jeigu taip atsitiktų, giminės imtų rietis dėl turto, dėl žemės. Įsivaizduoji, kaip viskas pradėtų skęsti liepsnose. O jiedu dar susiginčijo dėl savo vienintelio vaiko, čia net karalius Saliamonas nesugebėtų visko išspręsti.
POLICININKAS. Tai jai taip atrodo. O kaip ten yra iš tiesų? Vieni kalba vienaip, kiti – antraip, o katras iš tikrųjų kaltas?
LENSMANAS. Kol kas neaišku: kartais žmonės kivirčijasi be jokios priežasties, o būna, kad pjaunasi abu, bet kaltas tik vienas. Kaip maniškė bambeklė, kai manęs nebūna namie, su visais ima vaidytis. Tik čia jau bus ne šiaip kivirčas, o baudžiamoji byla. Dažniausiai viena pusė yra ieškovas, kitaip tariant, tas, kurį nuskriaudė, o kita pusė – atsakovas arba kaltininkas. Kas šitoj byloj kaltas, dar sunku pasakyti, nes abi pusės yra ir ieškovai, ir atsakovai!
POLICININKAS. Taip, taip. Keisčiausia, kad dabar tos moterys visai pakvaišo. Mano bobikė dažnai karščiuojasi – pagal ją, jeigu būtų teisybė, tai aš privalėčiau gimdyti vaikus. Lyg Viešpats būtų nežinojęs, kaip jam sukurti savo žmones. Man tenka ilgai klausytis, kad ir ji – žmogus, lyg anksčiau to būčiau nežinojęs ir sakęs ką nors kitaip, atseit, ji nebenori būti mano tarnaitė, nors iš tikrųjų aš esu jos bernas.
LENSMANAS. Aha. Ir tu namie turi bėdą! Maniškė mėgsta skaityti laikraštį, iš dvaro parsineša, ji man pripasakoja visokių keistybių: kaip kažkokia moteriškė iš Dalarnos krašto pradėjo dirbti mūrininke, o kitą kartą – kaip senė įniršusi pritvatijo sergantį savo vyrą. Nežinau, kaip visa tai paaiškinti, bet man atrodo, kad ir maniškė niršta, jog aš esu vyras!
POLICININKAS. Taip, iš tikrųjų keista. (Pasiūlo Lensmanui uostomojo tabako) Šiandien gražus oras! Rugiai sužėlę kaip kailis, šalnos atsitraukė.
LENSMANAS. Man žemelė nieko neduoda. Geri metai man yra prasti metai: nei kokio turto arešto, nei varžytynių. Tu pažįsti naująjį apygardos teismo pirmininką, kuris šiandien turės vadovauti tingui?
POLICININKAS. Nepažįstu, bet atrodo, kad tas jaunas ponaitis ką tik išlaikęs egzaminus, o čia bus pirmasis jo tingas.
LENSMANAS. Gal tai koks prisiskaitėlis sektantas. Hm!
POLICININKAS. Gal. Hm, hm! Ko gero, tingo pamokslas šiandien bus gana ilgas!
LENSMANAS (ant notaro staliuko padeda storą Biblijos tomą, o po mažesnį išdėlioja ant dvylikos prisiekusiųjų stalelių). Tai truks ne ilgiau kaip visada, jie čia pradės visa valanda anksčiau.
POLICININKAS. Pastorius labai iškalbingas, kai įsivažiuoja, nebegali sustoti. (Patylėjęs) O sutuoktiniai tikrai atvyks?
LENSMANAS. Taip, abudu dalyvaus. Bus rimtos pjautynės. (Varpinėje suskamba varpas) Ką gi, laikas mums baigti tas savo šnekas! Tu dar nubrauk nuo stalo dulkes ir galėsim pradėti.
POLICININKAS. O rašalo rašalinėse užteks?
Antra scena
TIE PATYS. BARONAS ir BARONIENĖ
BARONAS (pusbalsiu Baronienei). Šiandien mudu vieniems metams skiriamės ir esame sutarę dėl visų punktų. Svarbiausia: nekaltinkim vienas kito.
BARONIENĖ. Negi tu manai, kad aš, čia stovėdama, tam smalsiam kaimiečių būriui atskleisiu mūsų bendro gyvenimo smulkmenas?
BARONAS. Gerai! Toliau – po skyrybų tau lieka mudviejų vaikas, bet su sąlyga, kad jis galės mane lankyti, kai tik aš to panorėsiu, ir kad jis bus auklėjamas pagal mano principus, kuriems ir tu pritari.
BARONIENĖ. Žinoma!
BARONAS. Po skyrybų tau ir vaikui iš dvaro pelno skirsiu tris tūkstančius kronų.
BARONIENĖ. Sutarėm!
BARONAS. Tai daugiau nebeturiu ko pridurti, tik dar norėčiau atsisveikindamas tau palinkėti sėkmės. O dėl ko mes skiriamės, žinom tik mudu vieni. Dėl mūsų sūnaus labo niekam tai neturi rūpėti. Todėl maldauju: nepradėk prieštarauti, kad tik neimtume tarpusavy pyktis ir juodinti vienas kito. Juk šitam žiauriam gyvenime jam atsirūgs, kad jo tėvai išsiskyrę.
BARONIENĖ. Aš tol nepradėsiu ginčo, kol vaikas bus su manim.
BARONAS. Tada susivaldykim dėl mūsų vaiko ir pamirškim, kas buvo tarp mūsų! Pagalvok dar apie vieną dalyką: jei mudu barsimės dėl savo vaiko ir pradėsim neigti vienas kito norą juo pasirūpinti, teisėjas gali nuspręsti, kad vaiką būtina iš mūsų atimti ir atiduoti kad ir tiems sektantams, o tie, jį auklėdami, pradės skiepyti neapykantą ir panieką tikriesiems tėvams.
BARONIENĖ. To negali būti!
BARONAS. Gali, mano brangioji, įstatymas yra įstatymas!
BARONIENĖ. Kvailas įstatymas!
BARONAS. Gal ir taip, bet jis veikia, jis parašytas ir tau.
BARONIENĖ. Tai tiesiog neįmanoma! Tokiam įstatymui aš niekad nepaklusiu!
BARONAS. Tau ir nereikės paklusti, juk mudu nusprendėm nepriešgyniauti vienas kitam. Anksčiau mudu dažnai nesutardavom, bet dabar tvirtai sutarkim dėl vieno punkto: skiriamės be jokių vaidų. (Lensmanui) Ar baronienė galės čia kiek palaukti?
LENSMANAS. Prašom, eikite vidun!
Baronas nuveda Baronienę prie durų dešinėje, o pats nueina į scenos gilumą
Trečia scena
LENSMANAS. POLICININKAS. ADVOKATAS. TARNAITĖ. MELŽĖJA. MALŪNININKAS
ADVOKATAS (Tarnaitei.) Klausyk, brangute, aš nė per plauką neabejoju, kad tu esi tai pavogus, bet tasai iš viensėdžio neturi liudytojo, todėl esi nekalta. Tavo šeimininkas prie dviejų liudytojų pavadino tave vagile, todėl jis kaltas, kad įžeidė tavo garbę. Taigi dabar tu esi ieškovė, o jis – atsakovas. Atsimink vieną taisyklę: pirmoji nusikaltėlio pareiga – užginčyti.
TARNAITĖ. Taip, net apygardos teismo pirmininkas man ką tik sakė, kad nesu nusikaltėlė, tas iš viensėdžio yra nusikaltėlis.
ADVOKATAS. Tu kalta dėl to, ką esi pavogusi, tačiau norėjai advokato – mano žūtbūtinė pareiga tave išteisinti, o tavo šeimininką paskelbti kaltu. Paskutinį kartą kartoju: užginčyk savo kaltę! (Liudytojams) O jūs ką čia žadate liudyti? Įsidėmėkit: geras liudytojas visada kalba apie reikalą. Atsiminkit – čia svarbu ne tai, ar Alma ką nors pavogė, ar ne, o tik tai, kad Aleksandersonas teigė, jog ji apsivogė, todėl įsidėmėkit: Aleksandersonas negali paliudyti savo teiginio, o mes galim. Kodėl? A, velniai žino! Bet tai ne jūsų reikalas. Taigi: liežuvį laikot už dantų, o pirštus – ant Biblijos!
MELŽĖJA. O Viešpatie, aš taip bijau, net nežinau, ką man sakyti!
MALŪNININKAS. Sakyk, kaip aš sakau, ir nesumeluosi.
Ketvirta scena
TIE PATYS. APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS ir PASTORIUS
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Pone pastoriau, ačiū už pamokslą!
PASTORIUS. Nėr už ką, teismo pirmininke.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Kaip žinote, tai bus pirmasis mano tingas. Atvirai sakant, mane baugina ši darbo sritis, į kurią patekau beveik prieš savo valią. Įstatymai jau gerokai pasenę, teismo proceso esmė miglota, o žmogaus prigimtis pilna netikrumo ir net klastos, aš ne kartą stebėjausi, kaip teisėjui užtenka drąsos pareikšti savąją nuomonę. O jūs šiandien pažadinot tuos mano nuogąstavimus!
PASTORIUS. Būti sąžiningam – mūsų pareiga, jausmai čia niekuo dėti. Šiame pasauly – daug ydingų dalykų, nemanykite, kad teismas, teisėjai yra tobuli.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Yra kaip yra, man tai netrukdo, bet aš jaučiu ypatingą atsakomybę – žmogaus likimas atsiduria mano rankose, o mano ištartas žodis gali paveikti net palikuonis. Vis galvoju apie tas barono skyrybas su baroniene. Bažnyčios tarybos susirinkime sutuoktiniams jūs pateikėte du perspėjimus, norėčiau jūsų paklausti, ką jūs manote apie tų žmonių santykius ir galimą jų kaltę.
PASTORIUS. Išeitų, kad teismo pirmininkas norėtų mane padaryti teisėju arba priimti nuosprendį pasiremdamas mano liudijimu, bet aš galiu pateikti tik bažnyčios tarybos protokolą.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Taip, aš žinau tą protokolą. Bet norėčiau išsiaiškinti tai, ko nėra protokole.
PASTORIUS. Ką sutuoktiniai per intymų pokalbį man yra paliudiję – čia jau lieka mano paslaptis. Beje: iš kur man žinoti, katras sakė teisybę, o katras melavo. Jums pakartosiu tik tai, ką jiems pasakiau: iš tiesų aš negaliu vienu tikėti labiau negu kitu.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Bet jūs galėjot iš tų pokalbių susidaryti ir savo nuomonę.
PASTORIUS. Aš susidariau nuomonę išklausęs vieną pusę, o kitą nuomonę – išklausęs antrą pusę. Trumpiau kalbant, šiuo klausimu neturiu vienos nuomonės.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. O man teks išsakyti nuomonę, kurios dar ir pats gerai nežinau.
PASTORIUS. Teisėjo pareiga tikrai sunki, tokios aš nepakelčiau.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Aš dar pasitelksiu liudytojus. Galbūt jie pateiks man įrodymų.
PASTORIUS. Ne, tie sutuoktiniai viešai vienas kito nekaltina. Beje: du melagingi liudytojai – tai ne įrodymas, tas pats ir dėl melagingos priesaikos. Negi jūs manot, kad aš galėčiau juos nuteisti pasiremdamas tarnaičių pliauškalais, pavydinčių kaimynų paskalom arba šališku giminių kerštavimu!
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Pastoriau, jūs – nepataisomas skeptikas!
PASTORIUS. Toks pasidarai, kai esi sulaukęs šešiasdešimties, o sielos ganytoju tarnauji jau keturiasdešimt metų. Melas – tai mūsų gimtoji nuodėmė, aš manau, kad visi žmonės meluoja. Vaikai meluoja iš baimės, iš reikalo, iš smalsumo, o subrendę – dėl savisaugos, valdžios troškimo, pažįstu ir tokių, kurie meluoja demonstruodami geriausius savo norus. Man atrodo, kad šiuo atveju jums bus nelengva išsiaiškinti, katras iš sutuoktinių sako teisybę. Aš tik norėčiau jus perspėti – nesusidarykite nuomonės iš anksto. Jūs neseniai vedęs, tebeveikia jaunos moters kerai, todėl jus lengva palenkti žavios damos naudai, tai nelaiminga žmona, be to – motina. Kita vertus, ir pats neseniai tapote tėvu, jus turėtų jaudinti ano tėvo skyrybos su vieninteliu savo vaiku, todėl nerodykit užuojautos, nes atjauta vienam pavirs kitam pasmerkimu.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Vienas dalykas šiek tiek palengvins mano sprendimą – sutuoktiniai yra sutarę dėl pagrindinio reikalo.
PASTORIUS. Jūs netikėkite – visi taip sako, bet vos tik atsiduria priešais teisėją, ir užsiliepsnoja. Tereikia žiežirbos – ir jau ugnis. Renkasi prisiekusieji! Tad jums sėkmės! Aš sėdėsiu čia, nors būsiu nematomas.
Penkta scena
TIE PATYS. DVYLIKA PRISIEKUSIŲJŲ. LENSMANAS
Lensmanas tarpdury, scenos gilumoje skambina varpeliu. Teismo nariai susėda į savo vietas, susirenka ŽIŪROVAI
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Remdamasis Baudžiamojo kodekso nurodymais, saugančiais tingo ramybę, kaip pasakyta vienuolikto skyriaus penktame, šeštame ir aštuntame paragrafuose, skelbiu teisminių ginčų pradžią. (Negarsiai Notarui) Prašom naujai išrinktus prisiekusiuosius duoti priesaiką.
PRISIEKUSIEJI (atsistoja, uždeda pirštą ant Biblijos ir vienas paskui kitą sako savo vardą bei pavardę). Aš Aleksanderis Eklundas,
aš Emanuelis Vikbergas,
aš Karlas Johanas Sjobergas,
aš Erikas Otas Bomanas,
aš Ernfridas Sioderbergas,
aš Olofas Andersonas iš Viko,
aš Karlas Peteris Andersonas iš Bergos,
aš Akselis Valinas,
aš Andersas Erikas Rutas,
aš Svenas Oskaras Erlinas,
aš Augustas Aleksanderis Vasas,
aš Liudvigas Ostmanas (visi kartu, ritmingai, žemu tonu ir ne per garsiai), būdamas sveiko proto ir tyros sąžinės, pasižadu ir prisiekiu Dievu ir šventa Evangelija, kad teisme būsiu vienodai teisingas ir vargšui, ir turtuoliui, teisiu pagal Dievo ir Švedijos įstatymus bei teisines normas (aukštesniu tonu, garsesniais balsais), neiškraipysiu įstatų, nekurstysiu apgaulės dėl giminystės, svainystės, draugystės, nemeluosiu iš pavydo, pykčio ar baimės, arba dėl kyšio, dovanos ar kitokios priežasties, nekalto nekaltinsiu arba nusikaltusio neteisinsiu. (Dar garsiau) Teismui pasibaigus arba vėliau neatskleisiu nei kalbėtojų, nei diskusijų ar svarstymų, kuriuos teismas priėmė už uždarų durų. Šių nuostatų ištikimai laikysiuosi be piktų kėslų ir prasimanymų, kaip garbingas ir nešališkas teismo narys… (Pauzė) Tepadeda man Dievas, tegul jis saugo mano gyvenimą ir sielą. (Prisiekusieji atsisėda)
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS (Lensmanui). Kvieskite: Almos Jonson byla prieš viensėdininką Aleksandersoną.
Šešta scena
TIE PATYS. ADVOKATAS. ALEKSANDERSONAS. TARNAITĖ. MELŽĖJA. MALŪNININKAS
LENSMANAS (garsiai). Tarnaitė Alma Jonson prieš viensėdininką Aleksandersoną.
ADVOKATAS. Aš esu įgaliotas atstovauti ieškovei Almai Jonson.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS (peržiūrėjęs įgaliojimą). Tarnaitė Alma Jonson padavė į teismą buvusį savo šeimininką Aleksandersoną, kuris kaltinamas pagal Baudžiamojo kodekso šešiolikto skyriaus aštuntą paragrafą šešių mėnesių kalėjimu arba bauda už tai, kad pavadino ją vagile neturėdamas savo kaltinimui jokių įrodymų ar įkalčių. Ką Aleksandersonas dar galėtų pridurti?
ALEKSANDERSONAS. Aš pavadinau ją vagile, nes pamačiau, kaip ji vagia.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Aleksandersonai, ar turite liudytoją, kuris taip pat matė ją vagiant?
ALEKSANDERSONAS. Ne, tokio liudytojo neturiu, nes dažniausiai vaikštinėju vienas.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Tai kodėl, Aleksandersonai, nepadavėt tos merginos į teismą?
ALEKSANDERSONAS. Todėl, kad aš niekada nesibylinėju! Beje, mes, ūkininkai, nelinkę šnekėti apie namines vagystes, gal dėl to, kad jos yra dažnos, be to, mes nenorim gadinti tarnams ateities.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. O ką į tai atsakys Alma Janson?
ALMA JANSON. Aaaš…
ADVOKATAS. Tu patylėk! Alma Janson, kuri šioj byloj yra ne atsakovė, o ieškovė, pageidauja, kad būtų išklausyti jos liudytojai. Jie gali įrodyti, kad Aleksandersonas pažeidė jos garbę.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Jei Aleksandersonas prisipažins pažeidęs jos garbę, liudytojų aš nereikalausiu. Man svarbu sužinoti, ar Alma Janson padarė tą nusikaltimą, nes Aleksandersono išdėstytos priežastys yra tikėtinos ir gali jam sušvelninti teismo nuosprendį.
ADVOKATAS. Pasiremdamas Baudžiamojo kodekso šešiolikto skyriaus tryliktu paragrafu, prašau leisti man užginčyti šį teisėjo teiginį – patrauktasis atsakomybėn už garbės įžeidimą negali įrodinėti, kad jo šmeižtas buvo teisingas.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Prašau abi šalis, liudytojus ir žiūrovus apleisti salę, kad teismas galėtų pasitarti.
Visi, išskyrus Apygardos teismo pirmininką ir Prisiekusiuosius, išeina
Septinta scena
TEISMAS
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Ar Aleksandersonas yra patikimas ir garbingas pilietis?
PRISIEKUSIEJI. Aleksandersonas yra patikimas vyras!
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Ar Alma Jonson yra žinoma kaip sąžininga tarnaitė?
ERIKAS OTAS BOMANAS Pernai aš Almą Jonson atleidau už smulkų vagiliavimą.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Aleksandersonui man teks priteisti baudą. Kitaip aš negalėsiu. Ar jis yra neturtingas?
LIUDVIGAS OSTMANAS Jis dar skolingas mokesčių karūnai, pernai buvo prastokas derlius. Nee, baudos jis jau nepakeltų!
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Bet aš vis tiek nerandu preteksto bylai atidėti, juk šitas reikalas aiškus – Aleksandersonas nieko negali įrodyti. Gal kuris norėtų ką nors pridurti ar nesutikti?
ALEKSANDERIS EKLUNDAS. Aš tik norėčiau išsakyti bendresnio pobūdžio pastabą: tokia byla kaip ši, kai bausmės susilaukia ne tik nekaltas, bet dar ir nukentėjęs, o vagilė išteisinama ir jos vadinamoji garbė apginama, gali atnešti pasekmių – žmonės pasidarys neatlaidūs, kerštingi, o bylinėjimasis, teismai bus įprastas reikalas.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Gal ir taip, bet tokia bendresnio pobūdžio pastaba protokole nefiksuojama ir privalo būti atmesta. Todėl prisiekusiųjų aš dar kartą noriu paklausti, ar Aleksandersonas gali būti laikomas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso šešiolikto skyriaus tryliktą paragrafą?
PRISIEKUSIEJI. Taip!
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. (Lensmanui) Pakvieskite šalis ir liudytojus.
Aštunta scena
NURODYTIEJI ir ŽIŪROVAI įeina
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Byloje tarp Almos Jonson ir viensėdininko Aleksandersono teismas priteisia Aleksandersonui už garbės įžeidimą šimto kronų baudą.
ALEKSANDERSONAS. Taip, aš suprantu, bet juk aš mačiau, kaip ji vogė! Štai tau atlygis už mano gerą širdį.
ADVOKATAS (Tarnaitei). Na, matai! Sakiau – užginčyk, ir pavyks! Žioplys tas Aleksandersonas, kad neužginčijo. Jei aš būčiau buvęs jo advokatas, o jis būtų užginčijęs ieškovės kaltinimą, aš būčiau tuoj pat nušalinęs tavo liudytojus, o tu sėdėtum jo vietoj. O dabar einam užbaigti tą aferą. (Išeina su Tarnaite ir Liudytojais)
ALEKSANDERSONAS (Lensmanui). Tai gal man dabar reikės sukurti raštą, kad Alma yra garbinga ir sąžininga.
LENSMANAS. Čia jau nebe mano reikalas.
ALEKSANDERSONAS (Policininkui). Dėl tos bylos man teks palikti sodybą ir žemę! Galima manyti, jog teisingumas taip sukurtas, kad vagis pelnosi garbę, o apvogtasis gauna rykščių! Velniai rautų! Kai visa tai baigsis, ateik, Omanai, – išgersim kavos su konjaku.
POLICININKAS. Ateisiu, tik taip nešūkauk!
ALEKSANDERSONAS. Aš dar staugsiu kaip velnias, nors man ir tris mėnesius kalėjimo kainuotų!
POLICININKAS. Nerėkauk! Nešūkauk!
Devinta scena
TIE PATYS. Vėliau – BARONAS ir BARONIENĖ
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS (Lensmanui). Skyrybų bylai pakvieskit baroną Šprengelį ir jo žmoną, mergautine pavarde Malmberg.
LENSMANAS. Skyrybų byla tarp barono Šprengelio ir jo žmonos, mergautine pavarde Malmberg. (Baronas ir Baronienė įeina)
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Baronas Šprengelis, iškėlęs bylą savo žmonai, pareiškia, kad neketina toliau tęsti santuokos, ir teismo prašo vienų metų lovos ir būsto skyrybų, bažnyčios tarybos perspėjimai buvo bevaisiai. Ką dabar baronienė norėtų pasakyti?
BARONIENĖ. Dėl skyrybų neturiu ko pridurti, tik noriu, kad vaikas liktų su manim. Tokia mano sąlyga.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Įstatymas šiuo atveju nenumato jokių sąlygų. O dėl vaiko – jau teismo sprendimas.
BARONIENĖ. Iš tikrųjų keista!
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Teisėjui svarbu žinoti nesantaikos priežastį, kuria grindžiamos skyrybos. Pagal pridėtą bažnyčios tarybos protokolą atrodo, kad žmona prisipažįsta kartais parodanti savo prieštaringą, sunkoką charakterį, o vyras čia neprisiima kokios nors kaltės. Taigi baronienė, atrodo, pripažįsta…
BARONIENĖ. Tai yra melas!
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Aš nelinkęs manyti, kad bažnyčios tarybos protokolas, patvirtintas pastoriaus ir aštuonių patikimų vyrų, yra neteisingas.
BARONIENĖ. Jis yra klaidingai surašytas!
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Šiaip jau teismas už tokius pasisakymus baudžia.
BARONAS. Prašyčiau atsižvelgti į tai, kad aš žmonai geranoriškai perduodu vaiką su tam tikrom sąlygom.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Aš dar kartą pakartosiu, ką sakiau – teisėjas, o ne šalys privalo spręsti šią bylą. Taigi ponia baronienė neigia kėlusi nesantaiką šeimoj?
BARONIENĖ. Taip, aš neigiu! Kas čia blogo, kai du nesutaria, pykstasi.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Čia jau ne pyktis, o nusikalstama veika, beje, ponia jau yra pareiškusi apie savo maištingą charakterį ir įžūlų elgesį.
BARONIENĖ. Jūs nepažįstat mano vyro.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Prašom paaiškinti, aš negaliu teisti remdamasis insinuacijomis.
BARONAS. Tada prašau šią bylą nutraukti, skyrybų ieškosiu kitais būdais.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Byla jau pradėta ir ją būtina užbaigti! Taigi baronienė tvirtina, kad dėl skyrybų yra kaltas jos vyras. Jūs galite tai įrodyti?
BARONIENĖ. Taip, galiu!
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Tada prašom, įrodykit, bet prieš tai pagalvokit, nes jūsų vyras gali prarasti tėvystę ir netekti teisės į tam tikrą turtą.
BARONIENĖ. Jis jau ir taip daug ko neteko, neduodamas man miegoti ir valgyti.
BARONAS. Esu priverstas paaiškinti, kad niekada netrikdžiau žmonai poilsio, tik prašydavau, kad ji nemiegotų iki pietų. Namai likdavo nesutvarkyti, o vaikas – be priežiūros, o dėl valgio – čia jau aš leisdavau, kad žmona nuspręstų, tik vieną kitą kartą esu siūlęs nerengti nereikalingų vaišių – prastai tvarkomas namų ūkis nebūtų pakėlęs tokių išlaidų.
BARONIENĖ. Jis man gulinčiai, sergančiai nenorėdavo pakviesti gydytojo.
BARONAS. Baronienė dažniausiai susirgdavo, kai nebūdavo įvykdytas jos noras, tačiau tokia liga gana greitai praeidavo. Vieną kartą net iš miesto pakviečiau profesorių, jis man paaiškino, kad jos liga – vien tik užgaida, kaprizas, paskui jau nekviesdavau gydytojo, kai žmona apsirgdavo. Kad ir dėl to veidrodžio, „triumo“, kuris buvo penkiasdešimčia kronų pigesnis negu jos pageidaujamas.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Tokioj rimtoj byloj visa tai nelaikoma teisminiu argumentu. Reikia svaresnių motyvų.
BARONIENĖ. Motyvas galėtų būti ir tas, kad tėvas neleidžia motinai auklėti vaiko.
BARONAS. Pabrėžkime, kad baronienė įsakydavo tarnaitei rūpintis vaiku, o kai pati imdavo jį auklėti, viskas būdavo ne taip, kaip dera. Ji norėjo berniuką išauklėti ne vyru, o moterim: iki ketverių metų rengdavo jį mergaitės drabužiais, ir dabar, būdamas aštuonerių, jis vaikšto ilgais plaukais kaip mergaitė, mokomas siūti ir megzti, žaidžia su lėlėm, man visa tai atrodo kvaila, tai kenkia normaliam vaiko brendimui ir vyriškumui. Kartais ji pati šaiposi, kad kaimiečiai savo dukras aprengia vyriškai, trumpai nukerpa plaukus ir lenkia prie tokių darbų, kuriuos šiaip jau atlieka bernai. Trumpiau šnekant, aš nusprendžiau perimti sūnaus auklėjimą, kai tik pastebėjau tuos nesveikus žmonos ketinimus, jie vėliau pavirto konfliktu, kuris pažeidžia aštuonioliktą Baudžiamojo kodekso skyrių.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Ir, nepaisydamas to, jūs norite palikti berniuką motinos globai?
BARONAS. Taip. Aš neturėjau tokios žiaurios minties atskirti vaiką nuo motinos, juo labiau kad žmona man davė pažadą pasitaisyti. Sutikau tik su sąlyga, manydamas, kad įstatymas to klausimo neapibrėžia. Kadangi mes jau perėjom į kaltinamąją sritį, pakeičiau savo nuomonę, ypač po to, kai iš ieškovo tapau atsakovu.
BARONIENĖ. Rimtas vyras visada laikosi pažado.
BARONAS. Mano, kaip ir visų kitų pažadai remiasi tam tikra sąlyga, kol ji pildoma, tol aš laikausi pažado.
BARONIENĖ. Jis man žadėjo asmeninę santuokos laisvę…
BARONAS. Taip, tik su viena sąlyga, kad nebus pažeistas elementarus padorumas, bet kai visos ribos buvo peržengtos, laisvę užtemdė savivalė, ir aš nutariau savo pažadą pakeisti.
BARONIENĖ. O aš turėjau iškęsti jo nežmonišką pavydą, bendras mūsų gyvenimas pasidarė nebepakenčiamas. Argi ne juokinga: jis net gydytojui ėmė manęs pavyduliauti.
BARONAS. Mano pavydas baigėsi tuo, kad atkalbėjau ją nuo to plepaus masažisto, kuris buvo pamėgęs gydyti visokius moterų negalavimus, žmona dar nepaminėjo ir tokio atvejo, kai man teko išvaryti lauk inspektorių, nes jis rūkė mano salone ir net mano žmonai siūlė cigarų.
BARONIENĖ. Kadangi mes jau įžengėm į tokią nepadorią sritį, tai atskleisiu visą teisybę: baronas sulaužė santuoką. Ar toks žmogus, kaip jis, yra pakankamai doras, kad galėtų pats vienas auklėti mano vaiką?
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. O baronienė mums gali visa tai įrodyti?
BARONIENĖ. Taip, galiu, aš čia turiu atsinešusi laišką!
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. (paėmęs laišką). Kada tai buvo?
BARONIENĖ. Prieš metus.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Apkaltai laikas jau, deja, praleistas, bet jūsų vyrui šitie dalykai gali būti sunkinančia aplinkybe, bent jau iš dalies apriboti jo teisę į sūnaus ir žmonos nuosavybę. Ar baronas prisipažįsta, kad sulaužė santuoką?
BARONAS. Taip, apgailestaudamas turiu droviai prisipažinti, bet čia yra ir švelninančių aplinkybių. Apgalvotas baronienės šaltumas privertė mane, kaip vyrą, laikytis žeminančio celibato, aš mandagiai jos prašydavau, kad gaučiau kaip malonę tai, kas pagal įstatymą man teisėtai priklauso, pavargau pirkdamas jos meilę, į mūsų santuoką ji net įtraukė prostituciją: iš pradžių pardavinėdavo man savo palankumą ir teisę vadovauti šeimai už dovanas, už pinigus, galiausiai, pačiai baronienei sutikus, buvau priverstas užmegzti palaidus santykius.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. O baronienė davė tokį sutikimą?
BARONIENĖ. Tai netiesa! Aš reikalauju įrodymų!
BARONAS. Tai tiesa, nors aš negaliu to įrodyti, nes vienintelė liudytoja, mano žmona, visa tai neigia!
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Tai, kas neįrodyta, taip pat negali būti melas, tačiau toks judviejų susitarimas prieštarauja pačiam įstatymui. Tai jau yra pactum turpe[2], todėl laikomas negaliojančiu. Baronas vis labiau kenkia pats sau.
BARONIENĖ. Kadangi mano vyras prisipažino ir gailisi gėdingo savo nusižengimo, aš prašau mane, kaip ieškovę, laikyti atsakove, todėl teismas turėtų priimti atitinkamą nuosprendį, o tikslesnės smulkmenos čia nereikalingos.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Bet mano, kaip teismo pirmininko, pareiga išklausyti, ką baronas besigindamas ar bent jau atsiprašydamas galėtų pasakyti.
BARONAS. Aš ką tik prisipažinau, kad sulaužiau santuoką, ir pateikiau lengvinančių aplinkybių: iš dalies taip atsitiko dėl to, kad buvau priverstas – po dešimties santuokos metų staiga pasijutau, lyg būčiau nevedęs, be to, pati baronienė tam pritarė. O dabar man peršasi mintis, kad visa tai buvo paspęstos žabangos, siekiant visą kaltę suversti man. Esu nusižengęs, bet tai tik dėl sūnaus…
BARONIENĖ (nevalingai sušunka) Akseli!
BARONAS. O santuoką aš sulaužiau dėl to, kad žmona man buvo neištikima.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Ar baronas gali įrodyti, kad baronienė buvo jam neištikima?
BARONAS. Ne! Man labiau rūpėjo šeimos garbė, ir aš sunaikinau visus turimus įrodymus, bet drįstu manyti, kad to, ką yra man prisipažinusi, baronienė dabar nepaneigs.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Ar baronienė prisipažįsta sulaužiusi santuoką ir galimai paskatinusi baroną nedoram jo poelgiui?
BARONIENĖ. Ne!
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Jūs galite prisiekti, kad esat nekaltai apkaltinta?
BARONIENĖ. Taip!
BARONAS. O Viešpatie! Ne! Ji neturėtų to daryti! Aš prieš bet kokią melagingą jos priesaiką, kuri šmeižtų mane.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Dar kartą klausiu: ar baronienė nori prisiekti?
BARONIENĖ. Taip!
BARONAS. Aš tik norėčiau įterpti, kad mano žmona čia yra kaip ieškovė, o ieškovas su priesaika nesikreipia į teismą.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Jūs apkaltinot ją kaip nusikaltusią santuokai, taigi dabar ji – atsakovė. Ką mano prisiekusieji?
EMANUELIS VIKBERGAS Šioje byloje baronienė yra suinteresuota pusė, todėl man atrodo, kad ji vargiai begali liudyti savo naudai.
SVENAS OSKARAS ERLINAS Mano nuomone, jeigu baronienė šioje byloje privalo liudyti prisiekdama, tai ir baronas turi liudyti prisiekdamas, bet kadangi viena priesaika prieštarauja kitai, visa tai gali atrodyti labai įtartinai.
AUGUSTAS ALEKSANDERIS VASAS Čia tikriausiai kalbama ne apie liudytojo, bet apie to, kuris ginasi, priesaiką.
ANDERSAS ERIKAS RUTAS Gal čia svarbu, katras iš jų pirmas duos priesaiką.
AKSELIS VALINAS Bet ne šalių akivaizdoj, teismo pasitarimai juk nėra viešinami.
KARLAS JOHANAS SJOBERGAS Prisiekusiųjų pasisakymų neturėtų varžyti nei paslaptys, nei kokios nors sąlygos.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Labai skirtingos nuomonės, ir aš negaliu tokiom pasiremdamas vadovautis. Kadangi barono nusikalstama veika yra įrodyta, o baronienės dar nepatvirtinta faktais, aš privalau reikalauti, kad baronienė prisiektų kaip besiginančioji.
BARONIENĖ. Aš esu pasirengus!
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Jūs dar luktelkit minutėlę. Ar gali baronas, papildydamas savuosius teiginius, paryškinti juos faktais?
BARONAS. Kad ir norėdamas, negaliu ir neketinu viešai atskleisti savo gėdos.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Teismo posėdis nutraukiamas, aš privalau pasikalbėti su bažnyčios tarybos pirmininku. (Atsikelia nuo teismo stalo ir išeina į dešinę)
Dešimta scena
PRISIEKUSIEJI (pusbalsiu tariasi). BARONAS ir BARONIENĖ (lieka scenos gilumoje). ŽIŪROVAI (kalbasi grupelėmis)
BARONAS (Baronienei). Tu melagingos priesaikos nesibijai?
BARONIENĖ. Dėl savo vaiko aš nieko nebijau.
BARONAS. O jeigu aš turiu įrodymų?
BARONIENĖ. Tu jų tikrai neturi!
BARONAS. Laiškai jau sudeginti, bet yra išsaugoti juos liudijantys nuorašai.
BARONIENĖ. Meluoji – nori mane išgąsdinti!
BARONAS. Kad įrodyčiau tau, kaip myliu mūsų vaiką, ir net norėdamas išgelbėti jo motiną… aš pats esu žuvęs… štai – pasiimk tuos įkalčius, bet būk už tai man dėkinga. (Perduoda jai laiškų ryšulėlį)
BARONIENĖ. Kad tu esi melagis, aš jau seniai žinojau, bet kad tu – dar ir sukčius, nusirašęs man skirtus laiškus, šito tikrai nesitikėjau.
BARONAS. Ir tai toks tatai tavo dėkingumas! Dabar mes abu jau esame pražuvę.
BARONIENĖ. Na ir kas… Abu nuskęsim, tuo ir pasibaigs mūsų kova.
BARONAS. Manai – bus geriau, jei vaikas neteks abiejų tėvų ir liks vienui vienas?..
BARONIENĖ. To tikrai negali atsitikti!
BARONAS. Begalinė savimeilė tave verčia manyti, kad esi gudresnė už įstatymą ir savo artimus, kažkas klaidina tave, tu pradėjai šitą kovą, kurioje tik vienas bus tikrai pralaimėjęs – tai mūsų sūnus! Ką tu sau galvojai, kai ėmei mane kaltinti ir privertei gintis? Apie mūsų vaiką tu nepagalvojai! Norėjai man keršyti? Už ką? Už tai, kad aš prasitariau apie tavo nusižengimą!
BARONIENĖ. Tu šneki apie mūsų vaiką? O apie jį galvojai, kai čia stovėjai ir juodinai mane prieš tuos kaimo mulkius!
BARONAS. Helėne! Mudu kaip kokie žvėrys iki kraujo apdraskėm viens kitą, atskleidėm savo gėdą tai rujai, kuri tik džiūgavo klausydama mūsų rietenų, šitoj salėj nėra nė vieno mūsų draugo, užaugęs mūsų vaikas nenorės net kalbėti apie tokius nedorėlius tėvus, savo gyvenime jis nesirems tėvo ir motinos patarimais, namai bus išsaugoti, mudu vieniši, susenę kiurksosime viens kito nekęsdami, o jis ims ir pabėgs kurią nors dieną.
BARONIENĖ. Tai ko tu norėtum?
BARONAS. Parduokim dvarą ir važiuokim į užsienį!
BARONIENĖ. O ten iš naujo pradėsime rietis! Žinau, kaip tai bus: gal kokias aštuonias dienas tu būsi romus, o paskui vėl imsi mane įžeidinėti.
BARONAS. Tu pagalvok, dabar čia sprendžiamas mūsų likimas. Nesitikėk palankaus žodžio iš pastoriaus, kurį ką tik pavadinai melagiu, aš taip pat nelaukiu jokio pasigailėjimo, nes esu žinomas kaip nekrikščionis. O, kokia gėda! Verčiau gulėčiau miške po kokia išvarta, galvą padėjęs ant akmens!
BARONIENĖ. Čia tu teisus, pastorius nekenčia mūsų abiejų, viskas gali baigtis, kaip tu sakai. Gal vis dėlto tu pasikalbėk su juo!
BARONAS. Apie ką? Apie susitaikymą?
BARONIENĖ. Kalbėk ką tik nori, kad tik nebūtų per vėlu! Tu tik pagalvok, paskiau bus per vėlu! Tas Aleksandersonas vis sukiojasi aplink. Ko jis čia nori? Aš bijau to žmogaus!
BARONAS. Aleksandersonas – doras vyras.
BARONIENĖ. Doras tau, bet ne man! Aš jau pastebėjau jo žvilgsnį. Tuojau pat nueik pas mūsų pastorių, bet pirmiau paimk mane už rankos, aš taip bijau!
BARONAS. Ko tu bijai, mieloji mano, ko bijai?
BARONIENĖ. Pati nežinau. Visko, aš visų bijau!
BARONAS. Bet gal ne manęs?
BARONIENĖ. Dabar aš tavęs nebijau. Toks įspūdis, lyg mes patekom tarp girnų, mūsų apsiaustus įtraukė malūno ratas. Tie pikti žmonės stovi, žiūri į mus, šaiposi, kvatojasi. Ką mes tokio padarėm? Vienas kito neapkenčiam? Tie tik džiaugsis, matydami, kaip baronas su baroniene teisme apsinuogina, spjaudo vienas ant kito. O! Man atrodo, kad aš čia stoviu nuoga. (Ji net apsiaustą užsisagsto)
BARONAS. Nusiramink, brangioji! Čia gal ne pati tinkamiausia vieta, kad pakartočiau tai, ką anksčiau esu tau sakęs: turi tu vienintelį draugą ir vienus namus, mudu galim viską pradėti iš naujo. Viskas Dievo valioj! Ne, mes nebegalim. Per toli nuėjom. Čia jau pabaiga! Šį kartą ji bus paskutinė! Kitos nebebus. Mudu tapome priešais visam likusiam gyvenimui! Jeigu aš paliksiu tave su vaiku, tu galėsi vėl ištekėti – aš jau dabar tai matau, mano vaikas turės patėvį, aš, galima sakyti, regiu, kaip kitas vyras vaikštinėja su mano žmona ir vaiku. O gal ir aš žingsniuoju su kokia nors palaidūne už parankės. Ne! Arba tu, arba aš. Vienas iš mudviejų privalo būti nuteistas. Arba tu, arba aš!
BARONIENĖ. Tu! Paliksiu tave su vaiku, galėsi dar kartą vesti, aš matysiu, kaip kita moteris – jau pamotė mano vaikeliui! O, tokia išeitis paverstų mane žudike! Mano vaikui – pamotė!
BARONAS. Tokia mintis tau turėjo ateiti jau gerokai anksčiau. Bet kai pamatei, kaip aš vertinu tą meilės grandinę, kuri mane prirakino prie tavęs, tu nusprendei, kad nieko kito negalėčiau mylėti.
BARONIENĖ. O tu įsitikinęs, kad aš iš tikrųjų tave mylėjau?
BARONAS. Taip, bent jau tą kartą, kai buvau tau neištikimas! Tada tavo meilė jau buvo pasiekusi viršūnę. Suvaidintos neapykantos apsėsta buvai tiesiog žavinga. Tu ir po to nusižengimo gerbei mane. Nežinau, kas tuo metu tave labiau žavėjo – aš kaip tavo patinas ar kaip tau jau nusikaltęs. Man atrodo, kad ir viena, ir kita – kartu, nes tu – teisingiausia iš visų moterų, kokias esu gyvenime sutikęs! Jau pavyduliauji kažkokiai menamai, kitai mano žmonai. Kokia nelaimė, kad tapai mano žmona! Kaip mano meilužė, būtum kur kas daugiau laimėjus, o tavo neištikimybė man būtų kaip jauno vyno skonis ir aromatas.
BARONIENĖ. Taip, tavo meilė visada buvo perdėtai jausminga.
BARONAS. Jausminga – visa, kas dvasinga, o dvasinga – visa, kas jausminga. Mano silpnybė tau buvo mano stiprių jausmų apraiška, tačiau tu įsikalei į galvą, kad esi stipresnė, nors ir buvai už mane piktesnė, šiurkštesnė, įžūlesnė.
BARONIENĖ. Atsirado stipruolis! Tau po kelių minučių viskas atsibosta, apskritai pats nežinai, ko nori!
BARONAS. O ne, aš gerai žinau, ko noriu, manyje užtenka vietos ir meilei, ir neapykantai, vieną akimirką aš beprotiškai tave myliu, o kitą – neapkenčiu! O štai dabar tavęs nekenčiu!
BARONIENĖ. O dabar tu pagalvoji apie mūsų vaiką?
BARONAS. Taip, ir dabar, ir visais kartais! Žinai, kodėl? Nes jis – mūsų meilė, pavirtusi kūnu. Sūnus – lyg mūsų gražiausių valandų prisiminimas, ryšys, kuris jungia mūsų sielas, susitikimų vieta, kurioje lankomės net ir šito nenorėdami. Mudu iš tiesų niekada neišsiskirsim, net jeigu mūsų skyrybos įvyktų. O, kad aš galėčiau tavęs nekęsti taip, kaip kartais labai to noriu!
Vienuolikta scena
TIE PATYS. APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS ir PASTORIUS (įeina kalbėdamiesi ir avanscenoje sustoja)
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Aš nematau jokios vilties, kad čia būtų pasiektas teisingumas ir surasta teisybė. Man atrodo, kad mūsų įstatymai porą šimtmečių atsilikę nuo pačios teisingumo sąvokos. Nekaltam Aleksandersonui aš paskyriau baudą, o apsivogusiai tarnaitei sugrąžinau garbę! O šitoj skyrybų byloj net nežinau, kaip pasielgti, man sąžinė neleidžia priimti nuosprendžio.
PASTORIUS. Bet nuosprendis privalo būti priimtas!
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Aš jo nepriimsiu! Paliksiu tarnybą ir ieškosiu kito kelio!
PASTORIUS. Ee! Toks skandalas užkirstų jums visus kelius. Pabūkit dar kelerius metus, pateisėjaukit ir pamatysit, kaip lengva sudaužyti žmonių likimą nelyginant kiaušinį. Beje, jeigu norit nusišalinti nuo šito reikalo, leiskit prisiekusiesiems laimėti, tada būtent jie ir bus atsakingi.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Įmanomas ir šitoks būdas, spėju – jie bus vieningai prieš mane nusiteikę, šitoj byloj aš turiu savo nuomonę, bet jaučiu, kad negaliu jais pasitikėti. Ačiū už patarimą!
LENSMANAS (kuris kalbėjosi su Aleksandersonu, prieina prie Apygardos teismo pirmininko). Aš, kaip visuomeninis kaltintojas, prašau paskelbti viensėdininką Aleksandersoną liudytoju prieš baronienę Šprengel.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Dėl santuokos sulaužymo?
LENSMANAS. Taip!
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS (Pastoriui). Čia jau naujas sprendimo variantas!
PASTORIUS. Daug būna variantų ir sprendimų, tik reikia juos aptikti.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Šiaip ar taip, baisu žiūrėti, kaip du artimi, vienas kitą mylėję žmonės kasa viens kitam duobę. Panašu į skerdynes.
PASTORIUS. Tokia jau yra meilė, gerbiamas teismo pirmininke!
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. O kas tada neapykanta?
PASTORIUS. Tai drabužio pamušalas!
Apygardos teismo pirmininkas eina pasikalbėti su Prisiekusiaisiais
BARONIENĖ. (prieina prie Pastoriaus) Pastoriau, padėkite mums! Padėkit!
PASTORIUS. Aš negaliu jums padėti, ir kaip pastorius neturiu tokios teisės. Buvau jus perspėjęs, kad nežaistumėt tokiais svarbiais dalykais. Jums atrodė, kad išsiskirti labai paprasta. Skirkitės! Čia jums įstatymai nekliudo, nekaltinkit jų.
Dvylikta scena
TIE PATYS
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Tęsiame juridinį ginčą. Lensmanas Vibergas, kaip visuomeninis kaltintojas, pranešė, jog prieš baronienę turi liudytoją, kuris gali patvirtinti, kad ji yra sulaužiusi santuoką. Tai viensėdininkas Aleksandersonas.
ALEKSANDERSONAS. Aš esu čia.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. O kaip Aleksandersonas galėtų savo teiginį įrodyti?
ALEKSANDERSONAS. Aš mačiau, kaip viskas vyko.
BARONIENĖ. Jis meluoja! Jeigu ne – tegul įrodo.
ALEKSANDERSONAS. Kaip man įrodyti? Aš dabar esu liudytojas!
BARONIENĖ. Jūsų teiginys – tai ne įrodymas, nors ir vadinatės liudytoju.
ALEKSANDERSONAS. Liudijimui tikriausiai reikia dviejų liudytojų, o tiems reikėtų dar kitų, galinčių tai paliudyti.
BARONIENĖ. Taip, galbūt reikia, tik įsitikinus, ar jie nemeluoja!
BARONAS. Aleksandersono liudijimas nebereikalingas. Aš prašau teisėjui perduoti šią korespondenciją kaip įrodymą, kad baronienė sulaužė santuoką. Čia originalai, kopijas turi atsakovė.
Baronienė šūkteli, bet susivaldo
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Ar baronienė šiuo atveju galėtų prisiekti?
BARONIENĖ. Betgi aš to nepadariau! Beje, mudu su baronu jau esam atsiskaitę.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Kai nusižengimu atsiskaitoma už nusižengimą, tai nėra atsiskaitymas. Kiekvieno sąskaita atskirai nagrinėjama.
BARONIENĖ. Tada aš pagal įstatymą reikalauju, kad baronas grąžintų iššvaistytą mano kraitį.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Dabar mums atsirado dingstis išsiaiškinti, ar baronas tikrai iššvaistė baronienės kraitį.
BARONAS. Tekėdama mano žmona atsinešė šešis tūkstančius kronų akcijomis, kurios nebuvo parduotos ir tapo bevertės. Iki santuokos ji dirbo telegrafiste ir man pareiškė, jog nenori būti savo vyro išlaikytine, todėl mes susitarėm, kad kiekvienas pats save išlaikys. Po vedybų ji prarado darbą, ir aš ją išlaikiau. Apie tai čia neketinau kalbėti, bet kadangi ji užsiminė apie sąskaitas, aš norėčiau pristatyti savo sąskaitą! O ji mūsų santuokos laikotarpiu siekia trisdešimt penkis tūkstančius kronų – tai sudaro trečdalį visos dvaro vertės, man priklauso du trečdaliai.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. O baronas turi raštišką sutartį?
BARONAS. Ne, tokios neturiu.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Ar baronienė turi skolos išieškojimo raštą dėl tokio savo kraičio disponavimo?
BARONIENĖ. Tąsyk net nepagalvojau, kad prireiks kokio nors raštiško patvirtinimo, maniau, kad būtent taip elgiasi visi garbingi žmonės!
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Tada to klausimo nenagrinėsim. Prašyčiau prisiekusiųjų pereiti į mažąją tingo salę, kad galėtume apsvarstyti ir priimti nuosprendį.
Trylikta scena
PRISIEKUSIEJI ir APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS (išeina į dešinę)
ALEKSANDERSONAS (Lensmanui). Tokios teisybės aš tikrai nesuprantu!
LENSMANAS. Man atrodo, būtų protingiausia, jeigu eitum namo, kad tau nenutiktų kaip tam ūkininkui. Ar girdėjai?
ALEKSANDERSONAS. Ne!
LENSMANAS. Taigi! Mariestade ūkininkas nuėjo į tingą kaip žiūrovas, bet buvo įtrauktas į bylą kaip liudytojas, o paskui jau tapo suinteresuota šalimi ir galiausiai gavo dešimtį rykščių!
ALEKSANDERSONAS. O pasiuto! Bet aš jais abiem tikiu. Apskritai aš linkęs tikėti viskuo, ką jie čia kalbėjo. (Išeina)
Baronas prieina prie Baronienės, stovinčios avanscenoj
BARONIENĖ. Tau nelengva bus manęs atsikratyti?
BARONAS. Helėne! Aš tave nugalabijau ir pats kraujuoju, nes tavo kraujas yra mano…
BARONIENĖ. Tai kokias sąskaitas tu dar žadi man pateikti!
BARONAS. Ne, tai tik mano gynyba! Iš nevilties sukilusi tavo drąsa nubaus tave pačią lyg mirties nuosprendis. Išėjus iš čia, tu palūši. Manęs nebebus, nebeturėsi kam užkrauti savo liūdesio ir kaltės, nebeturėsi į ką atsiremti, tave ims graužti sąžinė. Žinai, kodėl aš nenusižudžiau?
BARONIENĖ. Tu to neįstengtum!
BARONAS. Ne! Pragaro, amžinų kančių nebijau, aš tuo netikiu. Sau galo nepasidarau dėl to, kad manau, jog tu mirsi po penkerių metų, man daktaras taip sakė. Jeigu tau atitektų mūsų vaikas, tada jis liktų ir be tėvo, ir be mamos. Tu pagalvok – gyventi vienui vienam šitam pasauly!
BARONIENĖ. Nesąmonė! Aš – po penkerių metų?
BARONAS. Taip, po penkerių metų! Tada aš likčiau su vaiku, nepaisant tavo noro.
BARONIENĖ. O ne! Mano giminės kreiptųsi į teismą, bylinėtųsi, kad iš tavęs būtų atimtas mudviejų vaikas. Aš nemirčiau, nors ir būčiau palaidota!
BARONAS. Blogis niekada nemiršta! Čia jau teisybė. Bet ar tu gali man paaiškinti, kodėl neleidi auklėti vaiko kaip priderėtų. Iš piktos valios, iš noro man atkeršyti, bet juk taip liks nubaustas vaikas.
Baronienė tyli
BARONAS. Aš pastoriui sakiau – tu tikriausiai abejoji dėl vaiko kilmės, todėl ir nenori man jo palikti, kad savo laimės nekurčiau ant svetimo pamato. Pastorius man tada pasakė: tokiom išvadom netikiu, nors motyvas gražus ir suprantamas. Man atrodo, kad tu pati kartais nesuvoki, kodėl šia prasme esi tiesiog fantastiška, nereali. Tačiau tokia kova – mūsų gyvenimo variklis, ir abudu nenorim atleisti vadžių. Mūsų sūnus turi tavo kūną, bet mano sielą, kurios tau nepavyks sudoroti. Per vaiką tu atpažinsi mane, net pati šito nenorėdama, pažinsi mano mintis, polinkius, aistras, vieną dieną tu galbūt pradėsi jo nekęsti, kaip nekenti manęs! Štai šito aš labiausiai bijau!
BARONIENĖ. O man atrodo – tu vis nerimauji, kad jis liks su manim!
BARONAS. Tų ponų teisėjų nuomone, tu, kaip moteris ir motina, esi pranašesnė už mane, o tikroji teisybė užrištom akim žaidžia kauliukais, bet tuose kauliukuose yra šiek tiek švino.
BARONIENĖ. Tu sugebi kalbėti visokiais palyginimais net ir per mūsų skyrybas, gal ir tavo neapykanta man yra apsimestinė, išgalvota?
BARONAS. Atvirai kalbant, man atrodo – tavęs aš labiau nekenčiu ne dėl užgautos savo garbės, bet, žinoma, ir dėl to. Iš kur ta baisi mano neapykanta? Tikriausiai nepagalvojau, kad tau greitai sueis keturiasdešimt, tavyje jau pradeda rastis vyro savybių. Gal tą vyriškumą pajutau, kai mane bučiuodavai, kai apkabindavai, man tai būdavo net labai nemalonu.
BARONIENĖ. Gal ir taip? Didžiausias mano gyvenimo nusivylimas, apie kurį nieko nežinai, yra tas, kad negimiau vyru.
BARONAS. Gal tai bus tikroji mano liūdesio ir nusivylimo priežastis. Dabar tu kerštauji dėl gamtos išdaigos ir savo sūnų auklėji kaip moterį. Gali man pažadėti vieną dalyką?
BARONIENĖ. O tu gali man pažadėti?
BARONAS. Ko vertas tas mūsų pažadas? Juk mudu vis tiek jo nesilaikysim.
BARONIENĖ. Taip! Daugiau viens kitam – jokių pažadų!
BARONAS. Gali man sąžiningai atsakyti į vieną klausimą?
BARONIENĖ. Jeigu ir sakysiu tiesą, vis tiek manysi, kad aš meluoju.
BARONAS. Taip. Gal ir manysiu!
BARONIENĖ. Pats matai – čia jau pabaiga, viskam ir visam laikui, amžiams.
BARONAS. Amžiams! Kaip kadaise prisiekėme vienas kitą mylėti.
BARONIENĖ. Negerai, kai esi priverstas prisiekti.
BARONAS. Kodėl? Čia toks ryšys, gyvenimo jungtis.
BARONIENĖ. Aš negaliu pakęsti jokių saistymų.
BARONAS. Manai, būtų geriau, jeigu mudu nebūtume taip sujungti?
BARONIENĖ. Taip, man būtų geriau.
BARONAS. Fantastika! Tada tavęs joks ryšys nesietų su manimi.
BARONIENĖ. Ir tavęs su manim.
BARONAS. Tada tebūtų tik nereikšmingas nesutarimas – patriukšmavimas. Nei to netikusio įstatymo, nei mudviejų nusižengimo, nei kitų kaltės. Ir vis tiek mes būtume vienas kitam prasikaltę. (Prieina Lensmanas) Netrukus teismo nuosprendis jau bus padarytas. Tai sėkmės tau, Helėne!
BARONIENĖ. Ir tau, Akseli, sėkmės!
BARONAS. Sunku išsiskirti! O gyventi kartu nebeįmanoma. Bet mūsų tarpusavio kova, ginčai šiaip ar taip jau baigti.
BARONIENĖ. O kad taip ir būtų. Bijau, kad viskas čia tik prasideda.
Šalys pasišalina, kol teismas posėdžiaus.
BARONIENĖ. Akseli! Dar porą žodžių, kol nevėlu. Gali taip būti, kad jie atims iš mūsų vaiką. Tu parvažiuok namo ir vaiką nuvežk pas savo motiną, paskui abudu pabėgsim – kuo toliau iš čia!
BARONAS. O gal tu nori vėl mane apgauti?!
BARONIENĖ. Ne, aš to nenoriu. Nebegalvoju nei apie tave, nei apie save ar kokį nors kerštą. Tik išgelbėk mūsų vaiką! Girdi mane! Išgelbėk!
BARONAS. Aš taip ir padarysiu. O jeigu tu mane apgausi! Ką gi, aš vis tiek tai padarysiu. (Skubėdamas išeina)
Baronienė nueina į scenos gilumą
Keturiolikta scena
PRISIEKUSIEJI ir APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS (sueina ir atsisėda į savo vietas)
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Byla pagaliau išnagrinėta, prieš paskelbdamas nuosprendį, prašau prisiekusiuosius pareikšti savo nuomonę. Aš matau tik vieną išeitį, mano nuomone – vaiką reikia priteisti motinai, o dėl skyrybų – abu sutuoktiniai yra vienodai kalti, bet motina labiau tinkanti vaiko priežiūrai, o ne jo tėvas.
Tyla
ALEKSANDERIS EKLUNDAS Pagal galiojantį įstatymą, šeimoje žmona paklūsta vyrui ir jo keliamiems reikalavimams, o ne vyras žmonai.
EMANUELIS VIKBERGAS Vyras yra teisėtas žmonos globėjas!
KARLAS JOHANAS SJOBERGAS Vedybų formuliare, kuris suteikia santuokai rišamosios galios, nurodoma, kad žmona privalo paklūsti savo vyrui, todėl man atrodo, kad pirmauja vyras, o ne moteris.
ERIKAS OTAS BOMANAS Vaikas privalo būti auklėjamas su jo tėvo priežiūra.
ERNFRIDAS SIODERBERGAS Tada išeitų, kad vaikas turėtų sekti tėvo pėdomis, o ne motinos.
OLOFAS ANDERSONAS IŠ VIKO Bet šiandien išgirdome, kad abu sutuoktiniai yra vienodai prasižengę, todėl vargu ar jie dar gali auklėti vaiką, aš manau, reiktų tą vaiką iš abiejų atimti.
KARLAS PETERIS ANDERSONAS IŠ BERGOS. Pritardamas Olofui Andersonui, dar noriu priminti, kad šiuo atveju teisėjas turėtų nurodyti du dorus vyrus, kurie pasirūpintų vaiko ir jo nuosavybės priežiūra ir leistų vyrui, jo žmonai ir vaikui naudotis pragyvenimo lėšomis.
AKSELIS VALINAS Aš tais gerais vyrais siūlau Aleksanderį Eklundą ir Ernfridą Sioderbergą, abu žinomi kaip dori, sąžiningi krikščionys.
ANDERSAS ERIKAS RUTAS Aš pritariu Olofui Andersonui iš Viko – vaiką būtina atskirti nuo tėvo ir motinos. Sutinku su Akseliu Valinu dėl siūlomų dviejų dorų vyrų – krikščioniškos jų pažiūros ir būdas labai tinka vaiko auklėjimui.
SVENAS OSKARAS ERLINGAS Pritariu anksčiau kalbėjusiems.
AUGUSTAS ALEKSANDERIS VASAS Pritariu ir aš!
LIUDVIGAS OSTMANAS Pritariu!
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Dauguma prisiekusiųjų, kaip matau, mano nuomonei nepritaria, todėl prašau prisiekusiuosius balsuoti: kas pritaria Olofo Andersono pasiūlymui atskirti vaiką nuo tėvo ir nuo motinos bei patvirtinti du dorus vyrus. Ar tokia prisiekusiųjų nuomonė?
PRISIEKUSIEJI. Taip!
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Jei kas nors nepritaria šitam pasiūlymui, tegul pakelia ranką. (Tyla) Taigi prisiekusiųjų nuomonė nugalėjo mano pasiūlytą, protokole pridursiu pastabą – mano supratimu, tai pernelyg žiaurus nuosprendis. Abu sutuoktiniai nuteisiami vienų metų lovos ir būsto skyryboms, jei per tą laiką jie imtų ieškoti vienas kito, jiems grėstų kalėjimas. (Lensmanui) Pakvieskite šalis!
Penkiolikta scena
TIE PATYS. BARONIENĖ. Būrelis ŽIŪROVŲ (sueina)
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Ar baronas Šprengelis nedalyvaus?
BARONIENĖ. Jis netrukus ateis!
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Kas vėluoja, tegul kaltina save. Apygardos teismo nuosprendis toks: sutuoktiniai Šprengeliai nuteisiami vienų metų lovos ir būsto skyryboms, vaikas atimamas iš tėvų ir atiduodamas auklėti dviem doriems vyrams. Ši pareiga suteikiama Aleksanderiui Eklundui ir Ernfridui Sioderbergui.
Baronienė klykteli ir susmunka. Lensmanas ir Policininkas ją pakelia ir pasodina ant kėdės. Kai kurie Žiūrovai išeina
BARONAS (įėjęs). Pone teisėjau! Išgirdęs teismo nuosprendį, aš reikalauju nušalinti visus iki vieno prisiekusiuosius, nes jie yra mano asmeniniai priešai, o tų minėtų dorų vyrų, Aleksanderio Eklundo ir Ernfrido Sioderbergo, ūkinė padėtis nėra tokia tvirta, kokios reikėtų, be to, aš dar iškelsiu bylą teisėjui dėl aplaidaus ir netikusio pareigų vykdymo, jis neatskiria dviejų dalykų: kas pirmas sulaužė santuoką, yra kaltas dėl to, kad ir antroji pusė ją sulaužė, todėl abu nėra vienodai kalti.
APYGARDOS TEISMO PIRMININKAS. Kas yra nepatenkintas teismo sprendimu, tas gali jį apskųsti karališkajam teismui, kol dar nepasibaigė numatytas terminas. Prisiekusiuosius prašau susirinkti klebonijoj dėl bylos prieš nekilnojamojo turto vertintojus iš komunalinės valdybos.
Apygardos teismo pirmininkas ir Prisiekusieji išeina į scenos gilumą
Šešiolikta scena
BARONAS. BARONIENĖ. ŽIŪROVAI (jau skirstosi)
BARONIENĖ (atsistoja). Kur mūsų Emilis?
BARONAS. Jis kažkur dingęs!
BARONIENĖ. Tu vėl meluoji!
BARONAS (patylėjęs). Taip! Aš jo nenuvežiau pas savo motiną, nes ja nepasitikiu, aš jį palydėjau į kleboniją.
BARONIENĖ. Pas šitą pastorių!
BARONAS. Tai vienintelis priešas, kuriuo tu pasitiki. Taip! O kuo kitu dar galiu pasikliauti! Padariau tai prisimindamas tavo žvilgsnį, kuris man tarytum sakė: tikriausiai galėtum nužudyti vaiką ir pati nusižudyti.
BARONIENĖ. O, ką jis pamatė!.. Kokia aš buvau kvaila, kad tavim pasitikėjau.
BARONAS. O dabar ką pasakysi?
BARONIENĖ. Nebežinau, aš tokia pavargus, gyvenimo smūgių nebejaučiu. Paskutinis kirtis – man tarsi guodžianti malonė.
BARONAS. Nepagalvoji, kas bus toliau: tavo sūnų auklės du neišsilavinę ūkininkai, niekam tikę jų įpročiai anksčiau ar vėliau nukamuos mūsų vaiką, jis bus įkištas į tamsią jų aplinką, vaiko protelį nustelbs religiniai prietarai, jam bus įskiepyta panieka savo tėvui ir motinai…
BARONIENĖ. Nutilk. Daugiau nė žodžio, nes tiesiog išprotėsiu! Vargšas Emilis pas ūkininkes – jos kartais nesiprausia ir lovų nekloja, nesupranta, kad šukos privalo būti švarios! O, mūsų Emilis! Ne, tai neįmanoma!
BARONAS. Deja, tokia yra tikrovė, o tu verčiau kaltink pati save!
BARONIENĖ. Save?.. Save, bet ar aš pati save sukūriau? Ar įskiepijau sau tokius niekam tikusius polinkius, negi pati savo sieloj pasėjau neapykantą, gyvulišką aistrą? Ne! Kas atėmė mano jėgas ir norą visa tai įveikti? Dabar žvelgiu į save ir man gaila savęs! Argi ne taip?
BARONAS. Taip, tokia yra tiesa! Abiejų mūsų gaila! Mes mėginom išvengti santuokos duobių, gyvenom lyg nebūdami santuokoj, bet vis tiek nesutarėm, pykomės, atsisakėm didžiausio malonumo gyvenime – žmonių pagarbos. Galiausiai susituokėm. Nusprendėm apgauti visuomenę, apeiti įstatymus – mes nebesituoksim bažnyčioj, mūsų santuoka bus ir liks tik civilinė, būsim nepriklausomi vienas nuo kito… neturėsim bendrų pinigų, nereikalausim teisės į asmens nuosavybę… bet visa tai pamažu grįžo į senąsias vėžes. Gyvensim be vestuvių, bet turėdami santuokos sutartį! Kaip matai, viskas subyrėjo. Aš tau atleidau ir tavo svetimavimą, gyvenome dėl vaiko – savanoriškai išsiskyrę, bet laisvi! Tačiau pavargau kitiems pristatydamas savo draugo meilužę kaip savo žmoną – mes turėjome išsiskirti! Ar suvoki priežastį – dėl ko? Žinai, prieš ką mudu kovojom? Tu tai priskiri Dievui, o aš – gamtos įstatymui! Gamta pasėjo tarp mūsų nesantaiką, pažadino neapykantą, kaip žmonėse ji pažadina meilę. Mes esame nuteisti žaloti viens kitą, kol mumyse rusena gyvybės kibirkštis. Svarstymai Karališkam teisme, bylos deportacija, bažnyčios tarybos kvota, katedros kapitulos išvados, Aukščiausiojo Teismo sprendimas! Vėliau mano skundas pateks pas justicijos ombudsmeną, dar bus pareiškimas dėl vaiko globėjų, tavo ieškiniai ir bylinėjimasis: keliausim nuo vieno ešafoto prie kito! O maloningojo budelio taip ir nesurasim! Liks neprižiūrėtas dvaras, žlugę finansai, prastas mūsų vaiko auklėjimas! Kodėl mudu niekaip negalim pabaigti netikusio mūsų bendravimo? Sūnus mums neleidžia! Tu vėl ašaroji, o aš negaliu! Manęs laukia naktys ištuštėjusiam name. Vargšė Helėnė, tu sugrįžti pas savo motiną! Kadaise ją palikai su džiaugsmu, kad turėsi savo namus. Dabar vėl būsi savo motinos dukra… Ko gero, tai bus blogiau negu būti mano žmona! Prabėgs dar metai. Dveji. Ar net keleri metai. Kaip manai, kiek dar ištversime tokią kančią?
BARONIENĖ. Pas savo motiną jau negrįšiu. Niekada! Eisiu takais, į mišką, kad ten galėčiau pasislėpti, netekusi jėgų pradėsiu burnoti prieš Dievą – kodėl jis sukūrė tokią pragarišką meilę, kankinančią žmones. Kai sutems, atsigulsiu klebonijos daržinėj, kad užmigčiau arčiau savo vaiko.
BARONAS. Negi šiandien tu galėsi užmigti?
Uždanga
Versta iš: August Strindberg. BANDET. Stockholm: Tryckt och otryck, 1897.
[1] Tingas – senovės Skandinavijoje žmonių susirinkimas, sprendęs politinius, administracinius, teisminius klausimus; rinkdavo karalių; teismas (čia ir toliau – vert. past.).
[2] Pactum turpe (lot.) – gėdingas susitarimas, prieštaraujantis įstatymui ir geriems papročiams. Vyravo romėnų teisėje, dažnas ir nūdienos Švedijoje.