Sukaktys
Marcel Proust. Iš rinkinio „Kronikos“
2026 m. Nr. 7
Iš prancūzų k. vertė Ingrida Bakutytė
Marcelis Proustas (1871–1922), garsiojo septynių tomų romano „Prarasto laiko beieškant“ („À la recherche du temps perdu“) autorius, savo gyvenimo kūrinį rašė nuo 1906 iki 1922 m., jis išleistas 1913–1927 m. (paskutiniai tomai pasirodė jau po rašytojo mirties). Šiame romane M. Proustas nagrinėja laiką, nevalingą atmintį, meną, meilę ir savo epochos visuomenę, atkurdamas pasaulį, kuriame svarbų vaidmenį atlieka aristokratų salonai, realių žmonių atspindžiai ir vaikystės prisiminimai. Bet pačioje XX a. aušroje M. Proustą buvo užvaldžiusi vienintelė mintis: rašyti į dienraštį „Le Figaro“. Jo svajonė išsipildė, ir jaunuolis, tuo metu tebuvęs didžiojo medicinos profesoriaus sūnus, parašė keletą straipsnių, literatūrinių esė. Vėliau straipsniai pasirodė tokiuose laikraščiuose ir žurnaluose kaip „Le Banquet“, „Littérature et Critique“, „La Revue Blanche“, „La Nouvelle Revue Française“.
Po M. Prousto mirties jo jaunesnysis brolis Robert’as Proustas kartu su leidykla „Gallimard“ surinko periodikoje publikuotus rašytojo tekstus, apimančius 1892–1921 m. laikotarpį, ir 1936 m. išleido rinkinį pavadinimu „Kronikos“. Tekstai knygoje suskirstyti į keturias temas: salonų ir Paryžiaus gyvenimas, kraštovaizdžiai ir apmąstymai, prisiminimai bei literatūros kritika. „Kronikos“ atskleidžia M. Prousto ankstyvosios minties vystymąsi bei jo raštų stilių prieš pasirodant didžiajam kūriniui „Prarasto laiko beieškant“.
Šiai publikacijai, skirtai M. Prousto 155-osioms gimimo metinėms, parinktos dvi esė iš „Kronikų“. Pirmasis tekstas „Prieš miglotumą“, rašytas jauno dvidešimt penkerių metų rašytojo, yra atsakas į romanisto ir dramos kritiko Lucieno Muhlfeldo straipsnį „Apie aiškumą“ ir poleminį poeto simbolisto Stéphane’o Mallarmé straipsnį „Mistika literatūroje“. M. Proustas gana kritiškai žvelgia į jaunų poetų kartą, kritikuoja tuo metu populiarų simbolizmą už tai, kad jis pernelyg atitolęs nuo gyvenimo. Vienintelis, kurį jis labai vertina, yra Anatole’is France’as. Antroji esė „Saulės spindulys balkone“ leidžia atpažinti šedevro „Prarasto laiko beieškant“ autorių, iš vaikystės prisiminimų audžiantį gyvą, virpantį pasaulį.
Prieš miglotumą
„Ar Jūs iš jaunosios mokyklos?“ – klausia kiekvieno dvidešimtmečio studento, rašančio literatūrą, visi penkiasdešimtmečiai, kurie to nedaro. „Aš, prisipažįstu, nieko apie tai nenutuokiu, tam reikia būti įšventintam… Be to, dar niekuomet nebuvo tiek talento; šiandien beveik visi turi talentą.“
Bandydamas šiuolaikinėje literatūroje išskirti keletą estetinių tiesų, kurias, beje, esu tikras, jog pastebiu geriau, nei tai ji daro pati, jas neigdama, aš rizikuoju susilaukti kaltinimo, kad noriu anksčiau laiko vaidinti penkiasdešimtmečio pono vaidmenį: tačiau aš nekalbėsiu jo terminais. Iš tiesų aš manau, kad, kaip ir visi paslaptingi dalykai, Poezija niekuomet negalėjo būti visiškai prieinama be iniciacijos ar net tam tikros atrankos. O dėl talento, kurio niekuomet nebuvo labai daug, atrodo, kad retai jo būdavo mažiau nei šiandien. Žinoma, jeigu talentas apsiriboja tam tikra vieša retorika – kuri moko rašyti „laisvomis eilėmis“, kaip kadaise mokydavo rašyti „lotyniškomis ištarmėmis“, kur „princesės“, „melancholijos“, „parimusios“ arba „šypsančios“, „brangakmeniai“ yra prieinami visiems, – galima teigti, kad šiandien visi yra talentingi. Tačiau tai tėra tuščios kriauklės, skambančios, bet tuščios, sutrūnijusio medžio gabalai ar surūdiję gelžgaliai, kuriuos srovė išplovė į krantą, ir pirmas pasitaikęs praeivis gali juos pasiimti, jei jam patinka, kol pasitraukdama karta dar neišsinešė su savimi. Bet ką veikti su sutrūnijusiu medžiu, dažnai tai tik gražaus senovinio laivyno liekana – neatpažįstamas Chateaubriand’o ar Hugo pavidalas…
Tačiau metas pereiti prie estetinio miglotumo, apie kurį norėjau čia parašyti ir kuris, manau, atima talentą iš daugybės originalių jaunuolių jei talentas iš tiesų yra labiau temperamento originalumas, turiu pasakyti, kad svarbus yra gebėjimas pritaikyti originalų temperamentą prie bendrų meno taisyklių, prie amžino kalbos genijaus. Suprantama, daugeliui šios galios trūksta, tačiau kiti, gana gabūs ją įgyti, regis, sąmoningai į ją nepretenduoja. Dvigubas miglotumas, pasireiškiantis jų kūriniuose – viena vertus, idėjų ir vaizdinių neaiškumas, kita vertus, gramatinė tamsuma, ar jis pateisinamas literatūroje? Pabandysiu čia tai patyrinėti.
Jaunieji kūrėjai (eilių ar prozos) turėtų pateikti išankstinį argumentą, kad išvengtų mano klausimo.
„Mūsų miglotumas, – galėtų jie man pasakyti, – yra toks pat, dėl kurio priekaištavo ir didžiajam Hugo, dėl kurio priekaištavo ir Racine’ui. Kalboje viskas, kas nauja, yra neaišku. O kaip kalbai nebūti naujai, kai mąstymas, jausmai nėra tie patys? Kalba, kad liktų gyva, privalo keistis kartu su mąstymu, prisitaikyti prie naujų poreikių, kaip paukščių, kuriems teks plaukioti vandenyje, pėdos apauga plėve. Tai atrodo kaip didžiulis skandalas tiems, kurie matė paukščius tik vaikštančius ar skraidančius; tačiau vos evoliucija įvyksta, mes tik šypsomės prisiminę, kad ji kadaise mus šokiravo. Vieną dieną nuostaba, kurią jums sukeliame, jus nustebins, kaip šiandien stebina įžeidimai, kuriais besibaigiantis klasicizmas pasitiko prasidedantį romantizmą.“
Štai ką man pasakytų jaunieji poetai. Tačiau, pirmiausia pasidžiaugę sumaniomis jų išmonėmis, mes jiems taip atsakytume: be abejo, nenorėdami minėti preciozinės literatūros[1] mokyklos, jūs žaidžiate žodžiu „miglotumas“, pernelyg jį išaukštindami. Ką gi, literatūros istorijoje tai gana nauja. Tai visai kas kita nei pirmosios Racine’o tragedijos ar Hugo odės. Dabar tas pats būtinybės jausmas, tas pats visatos ir minties dėsnių pastovumas, kuris neleidžia man, kaip vaikui, įsivaizduoti, kad pasaulis keisis pagal mano troškimus, neleidžia man patikėti, kad, staiga pasikeitus meno sąlygoms, šedevrai dabar bus tokie, kokie jie niekada nebuvo per amžius: beveik nesuprantami.
Tačiau vėlgi, jaunieji poetai galėtų atsakyti: „Jūs stebitės, kad mokytojas privalo paaiškinti savo idėjas mokiniams. Tačiau negi ne taip visuomet nutikdavo filosofijos istorijoje, kur kantai, spinozos, hegeliai, tokie pat gilūs kaip ir neaiškūs, neatsiveria be didžiulių pastangų. Jūs neteisingai supratote mūsų eilėraščių pobūdį: tai ne fantazijos, tai – sistemos.“
Romanistas, pridėjęs į romaną filosofijos, kuri bus bevertė tiek filosofo, tiek rašytojo akyse, nedaro pavojingesnės klaidos nei ta, kurią ką tik priskyriau jauniesiems poetams, ne tik pritaikiusiems ją praktikoje, bet ir pavertusiems teorija.
Jie pamiršta – kaip tas romanistas – kad, nors literatas ir poetas gali taip pat giliai pažinti daiktų tikrovę kaip pats metafizikas, tik kitu keliu, jų pasirinktas būdas – samprotavimas, – užuot tą pažinimą stiprinęs, paralyžiuoja jausmų impulsą, kuris vienintelis gali juos nuvesti ligi pasaulio šerdies. „Makbetas“ yra savita filosofija be filosofinio metodo, ji teturi tam tikrą instinktyvią galią. Tokio kūrinio esmė, kaip ir pati gyvenimo esmė, kurio atspindžiu jis yra, net ir protui, vis labiau mėginančiam ją perprasti, neabejotinai išlieka paslaptinga.
Tačiau tai visai kitokio pobūdžio neaiškumas, vaisingas, skatinantis tyrinėti, ir niekinga jo poveikį paversti neįmanomu dėl kalbos ir stiliaus miglotumo.
Poetas nekreipdamas dėmesio į mūsų loginius gebėjimus negali pasinaudoti kiekvieno mąslaus filosofo teise iš pradžių atrodyti nesuprantamam. O gal jis nekreipia į tai dėmesio? Nesukūręs metafizikos, kuriai reikia griežtesnės ir apibrėžtesnės kalbos, jis nustoja kurti poeziją.
Kadangi mums sakoma, jog neįmanoma atskirti kalbos nuo minties, mes tuo pasinaudosime, kad pabrėžtume, jog jei filosofija, kur terminai turi kone mokslinę vertę, privalo kalbėti specialia kalba, poezija to negali. Žodžiai poetui nėra vien tik ženklai. Be jokios abejonės, simbolistai bus pirmieji, kurie mums nurodys, kad kiekvienas žodis savo forma ir skambesiu išsaugo dalį savo pirmapradžio žavesio ir praeities didybės, o ši jo savybė mūsų vaizduotei ir jautrumui turi bent jau tokią pat didžiulę galią sukelti įspūdį, kaip ir jo tikslios reikšmės galia. Būtent dėl šių senovinių ir paslaptingų ryšių, siejančių mūsų gimtąją kalbą ir mūsų jausmus, gimtoji kalba, užuot buvusi įprastine kalba, kaip antai užsienio kalbos, virsta savotiška paslaptinga muzika, kurią poetas priverčia skambėti mumyse su nepalyginamu saldumu. Jis atgaivina žodį, vartodamas jį senąja prasme, jis sujungia du nesusijusius pamirštų harmonijų vaizdinius, kiekvieną akimirką leisdamas mums su malonumu įkvėpti gimtosios žemės kvapų. Čia slypi gimtasis prancūzų kalbos žavesys – kuris šiandien, regis, akivaizdžiausias pono Anatole’io France’o kalboje, nes jis yra vienas iš nedaugelio, kurie vis dar nori ar moka ją vartoti. Poetas praranda tą neįtikėtiną galią pažadinti mumyse tiek daug miegančiųjų gražuolių, kai byloja mums nežinoma kalba – kalba, kurioje būdvardžiai, jei ne nesuprantami, tai bent jau pernelyg nauji, kad mums ką nors sakytų; jie rikiuojasi vienas paskui kitą sakiniuose ir atrodo taip, lyg būtų išversti iš neverčiamų prieveiksmių.
Pasinaudojęs jūsų išaiškinimais, galbūt galėsiu suprasti jūsų eilėraštį kaip teoremą ar rebusą. Tačiau poezijai reikia šiek tiek daugiau paslapties, tad poetinis įspūdis – kuris yra visiškai instinktyvus ir spontaniškas – nebus sukurtas.
Beveik tylomis praleisiu trečiąją priežastį, kurią poetai galėtų man pateikti – turiu omenyje susidomėjimą neaiškiomis idėjomis ar pojūčiais, sunkiau išreiškiamais, bet kartu ir retesniais nei aiškūs ar įprastesni pojūčiai.
Kad ir ką pasakytume apie šią teoriją, akivaizdu, kad jei neaiškūs pojūčiai poetui įdomesni, tai su sąlyga, kad juos išaiškintų. Jei jis keliauja per naktį, tegul jis būna kaip Tamsos angelas, įnešantis šviesos.
Galiausiai prieinu prie argumento, kurį minėti tamsybių poetai dažniausiai pateikia savo neaiškumo naudai, būtent noro apsaugoti savo kūrinius nuo vulgarumo išpuolių. Man atrodo, kad vulgarumas čia ne ten, kur manome. To, kuris eilėraštį suvokia taip naiviai materialiai, kad mano, jog jį gali užpulti kas nors kita, o ne mintis ar jausmas (ir jei vulgarus galėtų jį pasiekti tokiu būdu, jis nebebūtų vulgarus), – tokio žmogaus supratimas apie poeziją labai vaikiškas ir tiesmukas, dėl jo pagrįstai galima priekaištauti. Todėl ši atsargumo priemonė nuo vulgarumo išpuolių meno kūriniams yra nenaudinga. Kiekvienas atsižvelgimas į vulgarumą, nesvarbu, ar siekiant jį pamaloninti lengvu posakiu, ar sugluminti miglota ištarme – priverčia dieviškąjį lankininką amžinai nepataikyti į taikinį. Jo kūryboje negailestingai išliks noro įtikti arba neįtikti miniai pėdsakas – troškimų, tokių pat vidutiniškų, kurie, deja, džiugins tik antraeilius skaitytojus…
Leiskite man dar kartą pasisakyti apie simbolizmą – nes daugiausia apie jį čia kalbu, – teigdami, jog ignoruoja „laiko ir erdvės atsitiktinumus“, kad parodytų mums tik amžinąsias tiesas, jie neteisingai supranta kitą gyvenimo dėsnį: visuotinybės arba amžinybės suvokimą, bet tik per individus. Tiek darbuose, tiek gyvenime žmonės, kad ir kokie mielaširdingi jie būtų, turi būti labai individualūs. (Prisiminkite „Karą ir taiką“, „Malūną ant Floso“[2].) Apie juos, kaip ir apie kiekvieną iš mūsų, galima pasakyti, kad būtent tada, kai jie yra labiausiai savimi, jie geriausiai atskleidžia visuotinę sielą.
Todėl grynai simboliniai kūriniai rizikuoja stokoti gyvybės ir dėl to paties – gilumo. Bet, užuot paliesdami protą, jų „princesės“ ir „riteriai“ siūlo neaiškią prasmę ir sunkiai ją išreiškia, tad eilėraščiai, kurie turėtų būti gyvi simboliai, tampa ne kuo kitu kaip šaltomis alegorijomis.
Tegul poetai semiasi daugiau įkvėpimo iš gamtos, kur, nors visa ko esmė yra vienatinė ir paslaptinga, kiekvieno forma yra individuali ir aiški. Kartu su gyvenimo paslaptimi gamta išmokys juos niekinti tamsą. Ar gamta nuo mūsų slepia saulę ar tūkstančius žvaigždžių, kurios šviečia neuždengtos, ryškios, tačiau ne visoms akims įskaitomos? Ar ji neleidžia mums stipriai ir tiesiogiai pajusti jūros ar vakario vėjo galios? Kiekvienam žmogui ji suteikia galią per trumpą kelionę žemėje aiškiai išreikšti giliausias gyvenimo ir mirties paslaptis. Ar todėl tokie žmonės yra sutepti vulgarumu, nepaisant energingos ir išraiškingos jų troškimų ir raumenų, kančios, pūvančios ar žydinčios kūno kalbos? Ir ypač turėčiau paminėti – kadangi tai tikroji gamtos meno valanda – mėnulio šviesą, taip švelniai šviečiančią visiems, – gamta, be jokio naujadaro per visus šiuos šimtmečius, sukuria šviesą iš tamsos ir tyliai groja fleita.
Tokius apmąstymus apie šiuolaikinę poeziją ir prozą, manau, buvo naudinga išdėstyti. Jų griežtumas jaunimui – kurį kuo labiau myli, tuo labiau nori matyti darant geriau – labiau tiktų seno žmogaus lūpose. Tegul jų tiesumas bus atleistas, galbūt labiau pagirtinas jauno žmogaus lūpose.
„Revue Blanche“, 1896 m. liepos 15 d.
Saulės spindulys balkone
Ką tik atitraukiau užuolaidą: balkone saulė paskleidė savo minkštus patalus. Neišeisiu, tie spinduliai man nežada jokios laimės; bet kodėl vos juos pamačius mane paglostė viltis – beprasmė viltis, be jokio objekto, ir vis dėlto tyra, nedrąsi ir švelni viltis?
Kai man buvo dvylika metų, žaisdavau Eliziejaus laukuose su mergaičiuke, kurią mylėjau, bet vėliau jos daugiau nebemačiau, ji ištekėjo, šiandien yra motina ir jos vardą aną dieną perskaičiau „Le Figaro“ prenumeratorių sąraše. Kadangi nepažinojau jos tėvų, ją galėjau pamatyti tik ten, o ji ateidavo ne kasdien, dėl pamokų, katekizmo, pavakarių, vaikiškų spektaklių, pirkinių su motina, ištiso nepažįstamo gyvenimo, kupino skausmingo žavesio, nes tai buvo jos gyvenimas, kuris ją laikė atskyręs nuo manęs. Kuomet žinodavau, kad ji neateis, tempdavausi savo mokytoją į piligriminę kelionę iki pat namų, kur su tėvais gyveno mano draugė. O aš taip buvau ją įsimylėjęs, kad net pamatęs jų seną liokajų, išeinantį pavedžioti šuns, išblykšdavau ir veltui stengdavausi apraminti besidaužančią savo širdį. Jos tėvai man sukeldavo dar didesnį įspūdį. Jų egzistencija suteikdavo pasauliui kažko antgamtiško, o kai aš sužinojau, kad Paryžiuje yra gatvė, kurioje retkarčiais gali pamatyti praeinantį mano draugės tėvą, keliaujantį pas odontologą, ta gatvė man ėmė atrodyti tokia pat stebuklinga, kaip valstiečiui takas, kuriuo, sako, vaikšto fėjos, ir aš ten praleisdavau valandų valandas.
Namuose vienintelis mano malonumas buvo pasitelkus gudrybes priversti kitus ištarti jos vardą, pavardę ar bent jau gatvės, kurioje ji gyveno, pavadinimą; be abejo, aš juos mintyse kartojau nuolatos, bet man reikėjo išgirsti tą žavingą skambesį, pasimėgauti ta muzika, kurios nebylus skiemenavimas manęs netenkino; tačiau kadangi mano tėvams trūko to papildomo ir trumpalaikio pojūčio, kurį suteikia meilė ir kuris man leido pajusti visame, kas supo tą mažą mergaitę, paslaptingumą ir saldumą, mano šnekos jiems atrodė nepaaiškinamai nuobodžios. Jie baiminosi, kad ateityje nebūčiau kvailys ir – kadangi bandydavau pakelti pečius, norėdamas būti panašus į savo draugės tėvą, – kuprotas, kas, jų manymu, buvo dar blogiau.
Kartais jos įprastas atvykimo į Eliziejaus laukus laikas jau būdavo praėjęs, o jos vis dar nematydavau. Aš jau būdavau beprarandąs viltį, kai staiga iš už Guignol teatro ir medinių karuselės arkliukų išnirdavo vėlyvas, bet laimingas ženklas – jos mokytojos purpurinių plunksnų pliumažas, kuris man perverdavo širdį kaip kulka. Mes žaisdavome. Liaudavomės tik tam, kad nueitume iki pardavėjos, kur mano draugė nusipirkdavo miežinio cukraus lazdelę ir vaisių. Kadangi jai patiko gamtos istorija, ji pirmenybę teikdavo tiems, kuriuose būdavo kirminas. Aš žavėdamasis žvelgdavau į dubenėlyje švytinčius ir akį traukiančius pavienius agato rutuliukus, kurie man atrodė brangūs, nes jie šypsojosi ir buvo šviesūs kaip mano jaunoji draugė, ir dar dėl to, kad jie kainavo po penkiasdešimt santimų.
Mano draugės mokytoja dėvėdavo gumuotą apsiaustą nuo lietaus. Deja! Nepaisydami maldavimų, tėvai nenorėjo jai dovanoti nei tokio paties apsiausto, nei violetinių plunksnų puošmenos. Deja, ši mokytoja labai bijojo drėgmės – saugojo save. Kai oras, netgi sausį, būdavo giedras, aš žinojau, kad pamatysiu savo draugę, ir jei ryte, atėjęs pasisveikinti su motina, pastebėdavau virš pianino kybantį dulkių stulpą ir išgirsdavau po langu skambant vargonėlius „En Revenant de la Revue“ („Grįžtant iš parado“), suprasdavau, kad žiemą iki vakaro aplankė netikėta ir šviesi pavasario diena. Jei per visą gatvės ilgį matydavau saulės nutviekstus balkonus, kurie atrodydavo lyg auksiniai debesys, plūduriuojantys priešais namus, – būdavau laimingas! Tačiau kitomis dienomis oras būdavo nenuspėjamas, mano tėvai sakydavo, kad viskas dar gali pasikeisti, kad užtektų vos vieno saulės spindulėlio, tačiau labiau tikėtina, kad lis lietus. O jei lyja, kokia prasmė eiti į Eliziejaus laukus? Tad nuo pietų aš nerimastingai žvalgydavausi į apniukusį popiečio dangų. Jis išlikdavo tamsus. Už lango balkonas išlikdavo pilkas.
Staiga ant niūraus akmens nebeįžvelgdavau šviesesnio atspalvio, bet jusdavau to pastangas, dvejojančio spindulio, trokštančio išlaisvinti savo šviesą, pulsavimą. Po akimirkos balkonas tapdavo blyškus ir šviesus kaip tykus vanduo auštant, ir tūkstantis šešėlių nuo geležinio turėklo pynės nusileisdavo ant jo. Vėjo gūsis juos išsklaidydavo; akmuo vėl patamsėdavo, tačiau jie, lyg prijaukinti padarai, sugrįždavo; nepastebimai imdavo šviesėti, pamažu, tolydžiai – lyg muzikos crescendo, kuris vieną natą nuo tylos pakelia iki fortissimo, praleisdamas visus tarpsnius; matydavau, kaip jie pasiekia tą pastovią, nepajudinamą aukso šviesą gražiųjų dienų, kurioje tamsi ažūrinės baliustrados šešėlio raštija išsiskiria kaip fantastiška augmenija, su tokiu smulkiausių detalių tikslumu, tarsi ją būtų kūrusi sąmoninga, menininko pasitenkinimą jaučianti ranka; su tokiu reljefu, tokiu švelniu tamsių dėmių aksomu, kad iš tiesų tie platūs, lapuoti atspindžiai, ilsintys tame saulės ežere, atrodė žinantys, jog jie – ramybės ir laimės pasiuntiniai.
Akimirksnio gebenė, trumpalaikė sienų flora! Beveik nespalvota ir liūdniausia, iš daugelio tų, kurie gali šliaužti siena ar puošti langus; man, nuo tos dienos, kai ji pasirodė balkone, yra pati brangiausia, kaip pačios mano draugės, kuri, ko gero, jau buvo Eliziejaus laukuose, šešėlis, ir vos man atvykus, ji man sakytų: „Pradėkime tučtuojau žaisti, tu mano pusėje.“ Trapus, vėjo išblaškomas, tačiau susijęs ne su metų laiku, o su valanda – laimės pažadas, kurį diena arba suteiks, arba atims; todėl – pati tyriausia laimės forma, meilės laimė; švelnesnė, šiltesnė nei samanos ant akmens, gyvybinga – pakanka vieno spindulio, kad išsiskleistų džiaugsmas, net žiemos širdyje, kai visa kita augmenija išnykusi, kai žalias senų medžių kamienų kailis paslėptas po sniegu, o ant balkoną dengiančio sniego netikėtai pasirodžiusi saulė pina auksines gijas ir siuvinėja juodus siluetus.
Paskui ateina diena, kai gyvenimas mums nebeteikia jokio džiaugsmo. Bet tuomet šviesa, kuri jį į save sugėrė, grąžina mums – saulės šviesa, kurią laikui bėgant išmokome sužmoginti, tampa mūsų laimės atsiminimu. Ji leidžia mums vėl mėgautis – ir dabartyje, kurioje švyti, ir praeityje, kurią primena, o gal veikiau tarp šių dviejų – už laiko ribų – paversdama ištisu amžinu džiaugsmu. Jei poetai, kuriems tenka nutapyti malonumų vietas, paprastai jas paverčia tokiomis nuobodžioms, tai dėl to, kad, užuot prisiminę iš savo gyvenimo, kokie iš tiesų dalykai jiems kėlė malonumą, jie viską paskandina nežinomoje šviesoje ir pripildo svetimų kvapų. Mums nėra malonesnių spindulių ar aromatų už tuos, kuriuos kadaise užfiksavo mūsų atmintis; jie geba pažadinti mumyse tą lengvą, vos juntamą melodiją, kurią jiems buvo suteikęs mūsų anuometinis jausmingumas – tas jausmingumas, kuris dabar atrodo dar savitesnis, nes nepaliaujamai, nors ir nepastebimai, kintant mūsų minčiai ir nervams, mes nuo jo tolstame. Tik jie – o ne tie jauni, dar nieko apie gyvenimą nežinantys spinduliai ir kvapai – gali atnešti mums šiek tiek oro iš praeities, kuriuo nebekvėpuojame, gali sugrąžinti vienintelių tikrųjų rojų įspūdį – prarastųjų rojų. Ir galbūt dėl tos mažos „Vaikystės scenos“, kurią ką tik prisiminiau, man šie spinduliai, nusileidę ant balkono ir sugėrę jo sielą, pasirodė tokie keistai melancholiški, švelnūs, fantastiški – lyg Schumanno melodija.
„Le Figaro“, 1912 m. birželio 4 d.
[1] Preciozinė literatūra (pranc. précieux – brangus, manieringas) – prancūzų literatūros stilistinė kryptis, išreiškusi XVII a. Paryžiaus salonuose susiformavusią aristokratų aplinkos kultūrą ir estetiką. Ji priešinta vulgariai liaudies kultūrai, kalbai ir klasicistinei literatūrai. Preciozinė literatūra primena puošnų baroko stilių vaizduojamajame mene ir architektūroje: perkrauta metaforų, palyginimų, kalambūrų ir sąmojų, užgožiančių mintį, būdingi eufemizmai.
[2] Anglų rašytojos George Eliot (1819–1880) romanas „The Mill on the Floss“ (1860).
Darius Pocevičius. Mes tik krentam ir juokiamės
2026 m. Nr. 5–6
Tomui Arūnui Rudokui (1966–2012) atminti
– Kaip laikais? Mitka, durneli tu kartoninis… Gerai?
– Laikaus, broleli Mitka, už kažko laikaus… Geriu!
Tokiais negudriais telefoniniais ar gyvais pokalbiais, vienas kitą vadindami Mitkomis, linksmindavomės apie 2010-uosius, kai iki Tomo mirties, niekam to nežinant, buvo likę vos porą metelių. Bendrą, mums abiem tinkantį vardą, kalambūrų ir kvailų mažybinių žodelių prikaišiotą gatvės slengą buvome nukosėję nuo „Mitkomis“ pasivadinusios Piterio andergraundo menininkų grupelės, poezijoje ir dailėje propagavusios švelniai absurdiško ir dėl to kiek makabriško alkoprimityvizmo stilistiką.
Mitkų stilius – minimalistiškai supaprastintas, apsivalęs nuo aukštosios kultūros apnašų ir kartu rezignuojantis, patyliukais išreiškiantis dar vienos prarastosios kartos nevilties šauksmą – prilipo mums natūraliai. Manėmės jau perėję devynis kūrybinės bohemos ir buitinio alkoholiavimo ratus, išvargintais kūnais ir dūšelėmis pajutę pasaulio skausmą, perpratę visą nelemto gyvenimo absurdą.
Šitokia nuostata, greičiausiai kilusi iš retai pasitaikančios, stebuklingą nušvitimą atnešančios pagirių būsenos, kada norisi švelniai apglėbti ir išbučiuoti visą pasaulį, mus ir suartino. Įsivaizdavome priklausą uždarai supratinguolių sektai, slaptam ir ypatingam didžiulės nevykėlių kariuomenės būriui, kuris tuoj gaus labai svarbią užduotį… pasiduoti. Nesipriešinti mus supančiam blogiui, nedauginti veltšmerco, į viską žvelgti atlaidžiai, su lengva pašaipa ir taip… nugalėti.
Nesamos lūzerių ir nepritapėlių kariuomenės žygio dainai tiko iš alkoholinės didybės ir vienatvės kadaise mano parašytas eilėraštukas „Kaip visada“, kurį Tomas mokėjo mintinai ir prie progos padeklamuodavo, vis įterpdamas pašaipių, bet geranoriškų savo komentarų: „kaip vakar laiką praleidau / mes tik krentam ir juokiamės // koks oras šiandieną / mes tik krentam ir juokiamės // kokia sveikata mano / mes tik krentam ir juokiamės // ar gerai gyvenu / mes tik krentam ir juokiamės // ką aš veiksiu rytoj / mes tik juoksimės / krisim.“
Žinoma, kad taptume su visomis negandomis susitaikiusiais Mitkomis, ramiomis ir atviromis akimis žvelgiančiais į gyvenimo bedugnę tol, kol ši ima žvelgti į mus, turėjome nueiti ilgas golgotas – kiekvienas savas.
Pirmąkart Tomą sutikau 1988-ųjų rudenį, dar būdamas studentas, apsilankęs bene pačioje madingiausioje to meto užeigoje – „Čiobriu“ vadintoje „Čiobrelio“ kavinėje Piliovkės pradžioje, kur rinkdavosi studenčiokai ir šiaip progresyvus jaunimėlis. Vieta ypač patraukli jauniems patinams, nes čia ganydavosi gausios kaimenės kergtis pasiruošusių patelių, kūnais prispaudusių savo turtus prie kėdžių pirmame aukšte ir minkštasuolių rūsyje.
Su grupioku išsiruošę į eilinį vojažą per barus, rūsyje aptikome rimtą akiniuotą jaunuolį, apspistą trijų ar keturių merginų. Šis jautėsi esąs valdingas haremo šeimininkas, šaunus mačo ir padėties viešpats ir įtariai šnairavo į šalimais nutūpusius konkurentus. Žvilgsnių šaltuką nuplovę alumi ir gausiai pastatę kaimynams, prisėdome prie jų kompanijos. Paaiškėjo, kad akiniuotis – pripažintas poetas, parašęs jau dvi eilėraščių knygas ir pirmą romaną keistu „Autodafė“ pavadinimu, o merginos – ne šiaip sudrėkusios patelės, o populiaraus rašytojo, leidžiamo 50-tūkstantiniais tiražais, gerbėjos.
Pasileidę į ilgą kelionę per Vilniaus girdyklas ir pakeliui išbarstę stačiakrūtes literatūros mylėtojas, susipažinome artimiau. Iš tos pažinties ilgiausiai užsiliko nuojauta, kad būti rašytoju, o ne teisininku ar ekonomistu, – ne taip jau blogai. Galbūt net nuostabu.
Ta proga perskaičiau ne tik romaną, dėl nedidelės apimties pavadintą mažuoju, bet ir poezijos knygutes. Hmm, visai nieko, vietomis netgi stipru. Ir aktualu. „Autodafė“ sutikau bičiuką, itin panašų į mane ir šimtus kitų bendraamžių, pasiryžusį maištauti prieš pasaulį – „pigų, laikiną ir monotonišką kaip laikraštis“, bet nežinantį, kaip, todėl linkusį į savinaiką ir sprendžiantį amžiną hamletišką klausimą: persirėžti venas dabar ar dar kiek palūkėti? O iš PK ženklu pažymėtos miniknygutės „Labanaktis, naktie“ kažkodėl įstrigo pasažas apie samurajišką nykštuką: „apiplyšęs nykštukas iš dulkių / pasidarė batus ir išėjo / į kelią – balsuoti / už meilę.“
Kitas įsimintinesnis mūsų susitikimas nutiko Kaune po kelerių metų, turbūt 1991-aisiais. Aš, pagal pareigas Mokslų akademijos jaunesnysis mokslinis bendradarbis, o širdyje – karštas nacionalistas, dėl ko man šiandien siaubingai gėda, dalyvavau eilinėje ksenofobiškoje jaunalietuvių gatvės akcijoje. Pėdinome būriu Donelaičio gatve Soboro link, skandavome gana bjaurius antirusiškus šūkius – žiū: ant suoliuko džinsuotas Rudokas besėdįs. Visas kitoks nei mes: orus, arogantiškas, apgaubtas magiškos auros (iš tikrųjų – tada populiariausių „West“ cigarečių dūmų debesies), atsainiai žvelgiantis į Karo muziejaus sodelį ir aikštę, kur nugriautą sovietinį stabą ėmė keisti atstatomi tautiniai stabai.
Mečiau gatvinius nacionalkomradus ir prisėdau prie literatūros žvaigždės, išgirtos už kontrkultūrinę laikyseną, naujovišką kalbėseną, kitoniškai nušviestas svarbias psichologines jaunimo problemas ir dėl to gretintos su Ivanauskaite bei Gaveliu.
Apie politiką literatūros šviesulys kalbėti nepanoro, jos neišmanė ir nenorėjo išmanyti. Tame reikale jo vidus gerai atitiko atsiribojimą prikišamai rodančią pozą. „Valstybės kūrimas – tikrai ne poeto darbas“, – vėliau deklaruos jis. Kitaip tariant, pasakys: „Aš poetas, eikit velniop!“
Tačiau įsikalbėjus ėmė aiškėti, kad tas kitas, iš pažiūros idiliškas „jų“ pasaulis mažai kuo skiriasi nuo mūsiškio, paskendusio problemose, riksmuose, intrigose. Artimiausiame bare išgirdau krūvą visokių – malonių ir nelabai – naujienų. Pirmiausia Tomas pasigyrė, kad „Autodafė“ susilaukė pripažinimo ir komercinės sėkmės: už dalį honoraro jis galėjo laisvai ulioti bene pusmetį. Tačiau honorarai Sąjūdžio metais smarkiai sumažėjo, romaną išleidusi leidykla eina į bankrotą ir nesumoka likusios dalies. Neseniai susikūrusi Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla nepanoro leisti jo – LRS nario! – trečios poezijos knygos. Poezija apskritai pasidarė nebepopuliari, todėl leidyklose pataria rašyti tik prozą, geriausia romanus. Tą jis ir darysiąs.
Menžmogių bėdos man atrodė ir tolimos, ir kartu artimos. Buvau susiruošęs mesti besilenkiančią Mokslų akademiją, pereiti į Vilniaus alma mater, rašyti disertaciją ir daryti akademinę mokslininko karjerą.
Posąjūdiniu sunkmečiu turėjome kautis dėl būvio savose džiunglėse ir savose misijose. Skaudama širdimi man teko palaidoti mokslininko ateitį universitete, mesti parašytą, bet neapsigintą disertaciją ir pereiti į privačias verslo struktūras, nes už varganą dėstytojo algelę tiesiog neįstengiau pramaitinti šeimos. Šis priverstinis gyvenimo posūkis paliko manyje neišdildomą traumą, vėliau atvedusią į literatūrinę bohemą, o galiausiai – į antisisteminį anarchizmą. Iki šiol gerklėje sukyla sunkus gumulas, kai išgirstu nepamatuotas liaupses „dainuojančiai revoliucijai“ ir spengiančią tylą, kada reikėtų pasakyti, kokių neigiamų socialinių pasekmių ji sukėlė ir kiek gyvenimų sulaužė.
Tomas irgi bandė visaip prasimušti ir pelnytis duonos anaiptol ne iš rašytojiško amato. Per tuos metus jį sutikdavau retokai, bet visada žvalų, tvarkingai apsirengusį, kartą – sunku patikėti! – net su ryškia keistos spalvos varlyte, nelabai tinkančia prie jam įprasto džinsinio švarko. Tada pasisakė įsidarbinęs vadybininku „M-1“ radijo stotyje, gaunantis geras babkes. Darbavosi jis ir skiltininku, iš pradžių „Dienos“, paskui „Gimtojo krašto“ laikraštyje. Rudoko tada buvo pilna visur, jo apsakymų, eilėraščių ir esė galėjai rasti ne tik kultūrinėje spaudoje, bet ir netikėtose vietose: vaikų „Genyje“, suaugėlių „Tik vyrams“, sensacijų besivaikiusiame „Europos centre“ ir pan.
Sunkiau sekėsi su knygomis. Nedidukė LRS leidyklėlė nepajėgė aptarnauti gerokai pagausėjusių sąjungos narių, tad rikiuodavo į eilę visus, pirmiausia senus literatūros vilkus, o jaunikliai atsidurdavo uodegoje. Tomas rankų nenuleido – ryžosi abejotinam, beveik savižudiškam žingsniui leistis mažose įtartinose leidyklose. Apysakų rinkinį „Saksofonistas“ išleido pažįstamo uabas, romaną „Poetas ir prostitutė“ – visokiais erotiniais ir ezoteriniais laikraštukais Lietuvą tvirkinusi bulvarinė Kauno „Europa“, knygos viršelį papuošusi… pusnuoge stambiakrūte blondine.
Labiausiai Tomas džiaugėsi atstovėjęs LRS eilę. 1996-aisiais pasirodė bene geriausias jo novelių rinkinys „Žvėris eina miegoti“. Daugumoje novelių ironiškai vaizduojami gana pilki statistinių šiuolaikinės visuomenės atstovų gyvenimėliai, juos suabsurdinant filosofinėmis potekstėmis, paradoksaliai išverčiant kaip nunešiotas kojines ir paverčiant makabriškais vaizdiniais. Asmeniškai man brandžiausia pasirodė Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažojo princo“ pasakas suaugusiesiems primenanti novelė „Rašytojas“ su tokiu paradoksaliu apvertimu: „Kartą pasaulyje gyveno rašytojas, kuris nerašė knygų. Todėl jo knygų niekas ir neskaitė. Rašytojas dirbo įvairius darbus, mylėjosi, pykosi, augino vaikus ir gėles, žaidė kompiuteriu, žiūrėjo televizorių, kalbėjosi telefonu, bet knygų nerašė. Tiesiog jis neturėjo laiko rašyti knygas. Visi pavydėjo rašytojui. Argi tai ne puikus užsiėmimas – nerašyti knygų? – sakė jie. – Vis tiek jų niekas neskaito. Todėl rašytojas ir nerašė. Jis neparašė nė vienos knygos, tad niekas niekada jos ir neperskaitė.“
Deja, ši knyga buvo pirma ir paskutinė, išleista LRS leidykloje. Autoriui vėl teko grįžti prie atsitiktinių abejotinos reputacijos leidyklų ir pusleidyklių.
Nerašytojiški vadybininko ir skiltininko darbai Tomui nebuvo ilgalaikiai. Pinigų pradėjo trūkti katastrofiškai. Vadovaudamasis tėvo ir kaimynystėje gyvenusių garsių literatų įskiepyta geležine taisykle, kad rašytojo profesija yra viena garbingiausių, kokia tik gali būti, 1997–1999 m. Tomas nusprendė tą taisyklę patikrinti praktikoje dar kartą, galbūt paskutinį. Negi pasaulis iš tikrųjų toks suknistas, kad rašytojas jame negali net pramisti? Pasišovęs atsakyti į šį klausimą, jis griebėsi rašyti radijo pjeses, eilėraštukus vaikams ir kitaip eksperimentuoti.
Užrašų knygelės liudija gražius norus parašyti mažiausiai dvi knygeles vaikams: „Karalienė Čipolina“ ir „Berniukas Padaužiukas“. Tarp rankraščių išliko keliolika lapų su vaikiškomis eilėmis ir proza užrašytomis linksmomis istorijomis.
Yra ir keli radijo pjesių rankraščiai. Viena pjesė, „Džiazas už dyką“, vėliau buvo pastatyta LRT radijo teatre.
Turbūt pats beprotiškiausias literatūrinis eksperimentas – per vieną naktį ekspromtu sukurti devyniolika eilėraščių, be atrankos ir redaktūros sudėti į knygelę „Naktis be taisyklių“. Ją 1997-aisiais nežinomu tiražu atspaudė BSPB spaustuvė. Pats autorius pratarmėje savikritiškai pripažino: „Tai nėra nuoseklus eilėraščių ciklas, kur vienas eilėraštis papildo kitą, o paskutinė eilutė praryja pirmąją kaip gyvatė savo uodegą. <…> Todėl kai kurios eilutės yra kreivos, rimai – atbuli, ritmas – slidus.“
Nesulaukus mileniumo mumyse kažkas – trakšt! – ėmė ir sulūžo.
Man iki gyvo kaulo įgriso buka ir monotoniška verslu vadinama pinigų darymo mašinerija, grįsta paprastu išskaičiavimu ir labai dažnai – elementaria apgaule. Svarbiausią ir turbūt vienintelį principą „išdurk savo artimą“ įsisąmoninti padėjo pats verslo pobūdis. Virtinę metų vadovavau vidutinio dydžio reklamos agentūrai, kuri, kaip ir dešimtys kitų, nuoširdžiai pardavinėjo orą, uoliai kabino užsakovams ant ausų ilgus makaronus, be jokių skrupulų įžūliai melavo tūkstančiams patiklių reklamos vartotojų. Be to, kišenes spaudė, paslėpsnius tiesiog degino visokiomis nedorybėmis pelnyti pinigai. Norėjosi išpirkti įsivaizduojamą kaltę, kuo prasmingiau juos iššvaistyti, su didžiausia nauda ir doviu visuomenei.
Tą padaryti man ir padėjo Tomas, vieną gražų vakarą nusivedęs į LRS rūmuose įsikūrusią menžmogių, nepripažintų genijų ir šiaip pašlemėkų kavinę „Suokalbis“. Buvau taip sužavėtas, kad joje pramirkau mažne dešimtį herojiškos girtuoklystės metų, nusipelniau pagarbos ir turbūt paniekos dosniai vaišindamas vietinę bendruomenę, pats nejučia pasidariau rašytoju ir – teatleidžia man šventoji anarchistų dvasia – netgi elitinės LRS nariu.
Panašiu metu, atrodo, kažkas trakštelėjo ir po džinsiniu Tomo švarku. Jis galutinai įsitikino, kad toks rašytojas, kokį piešė tėvo, kaimynų ir jo paties vidinis imperatyvas, šitoje nelemtoje visuomenėje yra šiukšlė, niekam nereikalingas balastas. Reikalingi ne rašytojai, o energingi ir produktyvūs tekstų gamintojai, į sėkmę orientuoti knygų rinkos ir leidybos industrijos dalyviai.
Jis tam nebuvo sutvertas. Tomo tekstai ėmė drastiškai trumpėti, o idėjos ir mintys – paprastėti. Pamažu nyko daugiaaukštės metaforos, įmantri poetika, sudėtingesnė prozos struktūra. Eilėraščiai ir apsakymai virto išgrynintomis miniatiūromis, dažnai išreiškiančiomis vienut vienintelę mintį ar būseną nelyg minimalistiniai Philipo Glasso kūriniai, begalę kartų atkartojantys vieną ir tą patį muzikinį motyvą.
Iš rudokiškų miniatiūrų rūsčia akimi sužiuro niūri gyvenimo realybė be šviesesnių prošvaisčių, garsiai suskambėjo minoriški, netgi kapituliantiški motyvai, aiškiai girdimi keruakiškame 1999-ųjų prozos etiude „Kelyje“. Desperatiškai sušukęs „Mes pralošėm, chebra!“, jis atsisveikino su ankstyvuoju, gana viltingu kūrybos etapu, nors taško nepadėjo: „Ir nors šiąnakt žvaigždžių nebus, ir nors kelio nėra, aš vis dėlto einu. O kai man norisi verkti, žmogau, aš įsikandu leteną ir urzgiu.“
Tomui atvesdinus į Rašytnamio kavinę, mane persmelkė stipri nuojauta: čia susirinko tie, kurie tikrai žino, kad rytoj bus pasaulio pabaiga! Atrodo, jie linksminasi paskutinį kartą: kiek desperatiškai, bet iš širdies ir su polėkiu. Užsukus kitą dieną, su lengvu pagirių svaiguliu, vaizdas nė trupučio nepasikeitė – čia vėl linksmai ir solidariai laukiama artėjančios apokalipsės. Ir taip be galo, diena iš dienos.
„Suokalbio“ kompanija priminė ir uždarą sektą, kurion susibūrė nelaimėliai, nesilaikę griežtų meno rinkos taisyklių ir vienaip ar kitaip prie jos nepritapę. Kavinėje tarp saviškių jie rasdavo jaukią užuovėją, ramią priebėgą, užuojautos žodį ir pagalbos ranką. Palaikydami vienas kitą, dalindamiesi kūrybiniais sumanymais, jie, anot Pierre’o Bourdieu, suokalbiškai kaupė kultūrinį kapitalą.
Tomas čia buvo savas nepritapėlis, visus pažinojo, visiems spaudė letenas, tapšnojo per pečius, šmaikštavo ir, žinoma, be perstojo kilnojo taurelę, pramaišiui su bokalu. Savu fryku netrukus pasidariau ir aš. Penktadienių ir šeštadienių vakarais į mus, kaip į retus kunstkameros eksponatus, ateidavo paspoksoti pritapėliai – dailės kuratoriai, žurnalistės, kultūros vadybininkės, biurų planktonas.
Naujam tūkstantmečiui įsibėgėjus Tomas darbo nebeieškojo. Kartais pasiprašydavo menininko stipendijos, kartais – bedarbio pašalpos, vėliau to nebedarė. Sakėsi negalįs pakęsti rašytojo orumą menkinančių begalinių procedūrų darbo biržoje. Dažnai ir perdėtai girdavosi menkais honorarais, gautais iš „Litmenio“, „Nemuno“ ir „Šatėnų“, bet ir šie vis retėjo.
Jo gyvenimo kreivę žemyn smarkiai pakreipė 2002-ieji, kada jis beveik visus metus praleido Kybartų pataisos darbų kolonijoje. Jis ir Ina, antroji žmona, išsiskyrė nelabai gražiai, abu rodė savo charakterių ir principų tvirtumą, ir ši per kelis teismus galiausiai įrodė esanti teisi, o Tomas atsidūrė už aukštos mūro tvoros Lietuvos pakrašty.
Būdamas vienintelis rašytojas, sėdintis už grotų, atsisakė kartu su kitais nuteistaisiais kasti griovius ir gavo švarų darbą bibliotekoje. Prirašė man krūvas laiškų, iliustruotų sąmojingais ir nelabai švankiais piešinukais minėtų Mitkų stiliumi. Nuo depresyvios aplinkos gelbėjosi rašydamas trumpas eiles ir poetines įžvalgas, pavadinęs jas lietuviškais haiku. Už grotų sukurtų eilėraščių knygą „Vėjo brolis“ išleidau savilaidos būdu, ją už kelis litus buvo galima įsigyti „Suokalbyje“. O haiku vėliau sugulė į knygelę „Lakštingalų liežuvėliai“, nustebinusią „Litmenio“ knygų apžvalgininką Marių Buroką: „Stebėtinai lyriška, santūri poezija, nors tiksliau ją būtų galima pavadinti miniatiūromis, labai trumpais eilėraščiais apie mirtį, gyvenimą ir meilę.“
Kelis kartus su bičiuliais aplankėme Kybartų kalinį. Visi vizitai klostėsi pagal vieną ir tą patį scenarijų: atvykstame, Tomas išeina pro vartus, gavęs griežtą paliepimą grįžti už dviejų ar trijų valandų; nupėdiname į vienintelį miestelyje barą – sėdime, girsnojame, zekas be perstojo pasakoja savo nuotykius, nepastebimai praslenka pasimatymui skirtas laikas; imame įnirtingai įkalbinėti Tomą grįžti, bet šis, visas įkaitęs, mūsų nė kiek nepaiso; sėdime dar tris ar keturias valandas, kol sutemsta arba baras užsidaro; grįžtame į Vilnių; po geros savaitės gaunu laišką su žinute, kad už drausmės laužymą jis vėl atsėdėjo karceryje.
Kolonijoje Tomas anaiptol nepalūžo, bet parsigabeno savitą, zekišką vyriškumo, šaunumo ir garbės sampratą, kuri dar labiau jį marginalizavo ir pavertė visišku nepritapėliu.
Grįžęs iš kolonijos, Jacko Kerouaco pramintu duobėtu ir kreivu Keliu Tomas žengė ir šlitiniavo visą dešimtmetį, iki pat paskutinio žingsnio Anapilin. Gyvenime ir kūryboje nukrypo į socialinio dugno – prišnerkštų barų ir snarglinių, tamsių tarpuvarčių ir landynių – marginalijas. Liko nuoširdus – rašė apie tai, ką patyrė savo kailiu. Bandė papirkti ir šokiruoti skaitytojus obsceniškomis prozos scenomis ir chtoniška poezijos kalba, tačiau susilaukė priešingo efekto: glamūro išpaikintos skaitytojų masės atmetė nepasaldintą, brutalią gyvenimo realybę atspindinčius tekstus. 2007-aisiais pasirodęs pusiau autobiografinis romanas iškalbingu „Pornomūzos“ pavadinimu pasakoja apie autoriaus antrininko Jurgio Mitkio (vėl paralelė su Mitkomis!) nuotykius grįžus iš kolonijos. Deja, kūrinys populiarumo nesusilaukė. „Nusivažiavo Rudokas. Rašinėja visokias balabaikas…“ – kalbėjo literatūros senbuviai.
Tomo elgesys viešumoje galėjo šokiruoti ir papiktinti ne vieną, kartais net mane. Ypač širsdavau dėl jo įpročio darytis rudokiškus kokteilius. Receptas paprastas: pereini per „Suokalbio“ stalus ir į alaus bokalą susipilstai lankytojų nepabaigtų gėrimų likučius, nesvarbu – alaus, degtinės, vyno, kavos, sulčių. Išeina kai ką primenančios rudos spalvos ir šlykštaus skonio gėralas, jo paties vadintas „Rududu“. Kad taip nesielgtų, dažnai pastatydavau, o vėliau, jam tapus „Suokalbyje“ nepageidaujama persona, – paduodavau gėrimų laukan pro langą.
Tapęs „persona non grata“ ne tik Rašytnamio, bet ir kitose miesto centro užeigose, Tomas buvo priverstas vis dažniau bazuotis gimtajame Antakalnyje. Ilgainiui pasidarė lyg kokia Antakalnio šmėkla, stovinti prie parduotuvės ar rūkanti ant suoliuko. Įtempęs atmintį pabandžiau atkurti jo psichogeografiją: 1 vieta. Maisto parduotuvė „Ryga“ Antakalnio g. 61 su erdviu alkoholio skyriumi, dirbdavusi iki vidurnakčio; 2 vieta. Snarglinė „Frezija“ Žolyno g. 12, kur rinkdavosi vietiniai kaubojai; 3 vieta. Du metaliniai kioskai priešais „Rygą“, kone kiaurą dieną prekiaudavę pigiais baltarusiškais odekolonais; 4 vieta. „Kriaga“ vadinta parduotuvėlė Antakalnio g. 51A, buvusios kavinės „Kregždutė“ patalpose, veikusi ir kaip bistro su stovimomis vietomis prie kelių aukštų̃ stalų; 5 vieta. Legendinė kibininė Vileišio g. 16 devynaukštyje, gyvavusi savo paskutinius metus; 6 vieta. Šeimyniškos atmosferos kavinė „Pas Metą“ Antakalnio g. 86, kur senbuviai visada galėjo vaišintis į skolą; 7 vieta. Oldskūlinio interjero užeiga „Tik čia“ Antakalnio g. 40 pusrūsyje, su jaukiu vidiniu kiemeliu vasaromis.
Ypač svarbi jam buvo trečia vieta, kurios jis iš pradžių gėdydavosi, bet paskui drąsiai tempdavosi mane, kad nupirkčiau apvalų buteliuką odekolono ar kažkokio losjono. Susikliukindavo turinį į pusiau nugertą plastikinį limonado buteliuką ir visada nešiodavosi vidinėje džinsovkės kišenėje. Siūlydavo paragauti šito drato ir man. Visai nieko, kvepia.
Beje, visų septynių rudokiškų Antakalnio įstaigų šiandien nebėra.
Dar vieno skaudaus likimo smūgio jis susilaukė 2006-aisiais: pasimirė tėvas, butas atiteko jį karšinusiai jo seseriai, Tomo tetai, ir Tomas atsidūrė gatvėje, tiksliau – namo rūsyje, dar tiksliau – siaurame rūsio koridoriuje, kur įsirengė guolį ir gyveno kelis mėnesius. Tai gana bjauri, teismais pasibaigusi šeimos istorija, aplipusi gandais ir paskalomis. Pasakyti, kuri konflikto pusė teisi, – sūnus, neva kėlęs ranką prieš tėvą, ar teta, neva siekusi pasigviešti brangų butą, – nesiimtų nė ponas Dievas.
Šiaip ar taip, Tomas turėjo apleisti prabangų keturių kambarių butą su šildomomis grindimis ir bidė Švyturio g. name, 1973 m. pastatytame LTSR Ministrų Tarybos darbuotojams ir tuomečio LRS pirmininko Alfonso Bieliausko pastangomis perleistame rašytojams.
Išvydęs jo varganą guolį ant drėgno cemento, nusprendžiau žūtbūt padėti nelaimėn patekusiam bičiuliui. Ir tik tada supratau, koks ne šio pasaulio paukštis tas Rudokėlis. Didesnis nelaikšis net už Kęstutį Navaką, atkeliavusį iš romantiškos pargriauto baroko epochos. Tomas visiškai nesiorientavo šiuolaikybėje: užpildyti paprasčiausią anketą jam buvo neįveikiama užduotis, ką jau kalbėti apie painius teismų koridorius… Nepaisant to, pavyko pasamdyti valstybinį advokatą, pateikti ieškinį ir pradėti bylinėtis. Ilga ir nuobodi teismų karuselė galiausiai baigėsi taikos sutartimi, pagal kurią Tomas gavo pinigų nedideliam butukui Naujininkuose nusipirkti, ir dar liko magaryčioms.
Teko nelaimėlį dukart perkraustyti: visą jo turtą išgabenti į bičiulio sodo namelį, paskui – į Naujininkus. Tiesą sakant, to turto buvo katino ašaros. Tomas labiausiai brangino rankraščius, aplaužytą gitarą ir nežinia kokiais keliais pas jį atsidūrusį apynaujį vokišką dviratį „Pegasus“. Galbūt tik dėl rašytojiško pavadinimo, nes jo ant dviračio niekas nėra regėjęs.
Paradoksaliausia šioje užsitęsusioje draugo gelbėjimo epopėjoje pasirodė Tomo laikysena – tokia ori ir stojiška, tarsi jokių pagalbų jam nė nereikėtų. Štai nedidelė iliustracija. Kad žmogus nemiegotų rūsyje, susimetėm su kolega iš leidyklos ir išnuomojom jam padorų kambarį bendrabutyje šalia „Frezijos“. Prisakėm prižiūrėti būstą ir nekelti jokių debošų. Tačiau Tomas egzamino neišlaikė, po kelių mėnesių kambarį pavertė pirmykščio žmogaus urvu, buvo ištrenktas netikėtai užėjusios ir baisiai nustebusios šeimininkės (kambarys buvo išnuomotas mano vardu), tačiau nė nesuprato, ką padaręs ne taip…
Taigi 45-erių sulaukęs trijų moterų vyras ir trijų vaikų tėvas pirmą kartą apsigyveno nuosavame būste. Skoningai susitvarkyti butuką padėjo geroji mūza – elegantiška, švelni ir protinga moteris, pasija iš senų laikų, auginanti jo dukrą. Ji ir sutiko Tomo mirtį, kurios reiktų tik pavydėti: ant stalo – atkimštas vynas, prie šono – miela moteris, ant kėdės – paskleisti lapai su pradėtu rašyti nauju eilių ciklu. Daug kam širdis neišlaikytų iš tokios laimės. Neišlaikė ir Tomui.
Paskutinis eilėraštis, kokį pavyko atrasti rankraščių krūvoje, parašytas 2012-ųjų gegužės 5 dieną, likus gerai savaitei iki mirties. Visada pasižymėjęs puikia, tiesiog gyvuliška nuojauta, Tomas per petį tada aiškiai regėjo giltinę, eiles nedviprasmiškai pavadinęs „Už nugaros“:
Mirtis – už mano nugaros,
Todėl neverta atsigręžt…
Ji nepradings, neišgaruos,
Nes ta mirtis – tai aš!
Žinai, mes amžinai gyvi,
Todėl neverta niekur bėgt…
Prancūzai sako „c’est la vie“,
Lietuviai – „šūdas ir garbė“!“
Kasparas Pocius. Kolektyvinis Aš kaip poetinės kūrybos versmė: Allenas Ginsbergas ir jo geismo bendruomenė
2026 m. Nr. 5–6
Allenas Ginsbergas (1926–1997), kurio gimimo šimtmetį šiemet minime, tapo išskirtiniu XX amžiaus poezijos vizionieriumi ir kontrkultūros dainiumi. Savo poemomis „Staugsmas“, „Kadišas“, eilėraščiais „Amerika“, „Saulėgrąžos sutra“ ir kt. jam pavyko pažadinti šeštojo dešimtmečio Amerikos maištininkus – bepročius, narkomanus, homoseksualus ir kartu su kitais bytnikų kartos poetais nutiesti kelią septintojo dešimtmečio politinio ir kultūrinio išsilaisvinimo judėjimams. Šiame straipsnyje į A. Ginsbergo brendimo istoriją bandysiu pažvelgti ne iš laiko ar erdvės, bet labiau iš „tapsmo“ perspektyvos bei parodyti, kad „Staugsmo“ autorystė priklauso ne tik pačiam A. Ginsbergui. Nei „Staugsmo“, nei kitų jo geriausių tekstų, nei daugybės XX amžiaus pradžios avangardinių judėjimų atstovų kūrinių neįmanoma traktuoti kaip individualiai sumeistrautų šedevrų. Drįstu teigti, kad juos gimdo kolektyvinis Aš, galinga ir intensyvi terpė, kurioje rašymas užima tik dalį laiko – šalia alkoholio, narkotikų, sekso, beprotybės ir netgi nusikaltimo.
Meno kūrinys tėra šalutinis tokių sąveikų produktas, įvairių terpėje vykstančių įvykių rezultatas, reakcijų nuosėda. Terpė, atsitiktinai, tarsi didžiojo sprogimo metu atsiradęs kolektyvinis Aš, gimdo įvairias plotmes, leidžia formuotis kūrybos, veiksmo ir geismo asambliažams. Tas kolektyvinis Aš yra vienu metu didysis nepakeičiamas buvimo kartu įvykis ir susitikimo vieta, miestas, kavinė, baras, scena, tualetas, metro stotis. Tokia terpė, kurią praėjusio amžiaus teoretikai Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari bandė įvardyti kaip konsistencijos plokštumą, negali būti sukurta neatitolus nuo normos, sterilumo, nepatyrus tapsmo. Tapsmo metu atsiribojama nuo aiškių jau paauglystėje žmogui diegiamų disciplinuotos ateities perspektyvų, tarkime, „Kultūros“ kaip Karjeros ir Galimybių proceso. Kai poetas ir leidėjas Lawrence’as Ferlinghetti iš karto po garsiųjų skaitymų San Francisko „Six“ galerijoje nusiunčia A. Ginsbergui laišką ir jame, prašydamas būsimosios knygos rankraščio, panaudoja garsiąją Ralpho Waldo Emersono frazę „Sveikinu, tavęs laukia didžiulė karjera“, jis kalba ne apie kvietimus dalyvauti įvairiose programose, o apie įvairialypės menininko asmenybės skleidimąsi, realizavimąsi, galimybę peržengti visas įmanomas ribas.
Mus vis dar dažnai veikia modernūs stereotipai apie tai, kas yra ar gali būti geras kūrėjas ar kūrėja. Kai kurie iš mūsų nepaliaujamai kartoja, kad menas gimsta iš individualizmo, vienatvės, kad kultūra („Žodis“) neatskiriama nuo dramblio kaulo bokšto. Taip, yra ir toks tipas menininkų, kuriuos nuolat privilegijuoja ir proteguoja įvairūs globalios ir lokalios galios mechanizmai, kurie yra reprodukuojami tam, kad nuolat atstovautų valstybei, kalbėtų jos vardu, kurtų autonomišką Amžinosios Kultūros, Poetinio Parnaso, meno menui sritį. Tokia Autonomija palaikoma nuolatinėse kovose dėl statuso ir išskirtinumo. Bet „Staugsmo“ skaitymo patirtis iliuzijas apie tokią autonomiją sudaužo į šipulius. A. Ginsbergo šedevrą už jį parašė Niujorko Taimso aikštės aplinka, jis gimė ne tik iš jo dienoraščiuose kruopščiai vykdytos sapnų apskaitos, bet ir iš ten pat pateikto beveik mokslinio skirtingų narkotikų rūšių aprašymo. Šalia knygų sąrašų puikuojasi tarptautiniai seksualinių ir psichinių negalavimų pavadinimai.
Žinoma, „Staugsmas“ pirmiausia ir yra skausminga reakcija į tai, kas Šaltojo karo pradžioje vyko amerikiečių visuomenėje. Tai buvo atsakas Centrinės žvalgybos agentūros palaikomam kultūriniam konformizmui ir visuotinei neseniai pačių amerikiečių Japonijoje pademonstruotų atominės bombos galimybių baimei. Jau ruošdamiesi minėtiems skaitymams poetai kalbėjo apie būtinybę numesti nedidelę poetinę bombikę, galinčią susprogdinti tą baimės kultūrą. 1948 metais, Harry’iui S. Trumanui laimėjus prezidento rinkimus, pasaulį apėmus branduolinei paranojai, o demokratijos idėjoms likus tik George’o Orwello knygose, amerikiečių dramaturgas Tennessee’is Williamsas straipsnyje rašė: „Reakcinga viešoji opinija tarsi krūva plytų prislegia bet kurį menininką, kuris neplaukia su dominuojančia srove.“ Dauguma kultūros istorikų pripažįsta, kad Amerikos kultūra ir jos kritika tuo metu buvo atsidūrusi Antrąjį pasaulinį karą laimėjusio ir smarkiai kylančio „plutokratijos Babilono“ – ekonominės ir politinės galios šešėlyje. Vienas tuo metu Jungtinėse Valstijose viešėjęs britų autorius teigė, kad Henry’į Millerį ir Kennethą Rexrothą (moderavusį jau minėtus San Francisko skaitymus) galima laikyti paskutiniaisiais „nepriklausomais rašytojais“, ir pabrėžė, kad Amerikos rašytojai susvetimėję, nekuria patvarių bendruomeninių saitų.
A. Ginsbergo jaunystė pražydo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Niujorke, bet jį visą gyvenimą persekiojo nelaimingos vaikystės šmėklos. Šiek tiek dramatizuodamas savo dienoraščiuose jis rašė: „Mano gyvenime nebuvo vaikystės, paauglystėje – meilės, tai buvo iškrypusio genijaus vienatvė. Kentėjau daugiau nei jūs visi. Jei žmonės mane geriau pažintų, turėčiau nusižudyti.“ Nors A. Ginsbergo vaikystės šiame tekste neaptarsiu, vis dėlto reikia pažymėti, kad didžioji jo vaikystės, o gal viso gyvenimo žaizda buvo jo motinos likimas. Naomi Ginsberg jau Alleno vaikystėje buvo diagnozuota dementia praecox, ji dažnai atsidurdavo psichiatrinėse ligoninėse. Allenas daugiau laiko leido su švelniu literatu tėvu ir vyresniuoju broliu, bet jam buvo patikėta pasirūpinti motina, o tai jautriam vaikinui tapo sunkia pareiga. Galime kalbėti ir apie ankstyvą jo vaikystės traumą, kurią biografai sieja su jo motinos nudizmu. Kita vertus, tokius sunkumus išgyventi padėjo ne tik paaugliškos pramogos ir šeimos ryšiai, bet ir literatūrinė ambicija, akivaizdi jau paauglystėje pradėtuose rašyti dienoraščiuose – iš jo puslapių į mus žvelgia būsimasis genijus, jau žinantis, kad šiuos užrašus skaitys jo būsimi gerbėjai. Pasitikėjimas savimi palikdavo jį kraštutinės nevilties, melancholijos akimirkomis, tačiau vėliau sugrįždavo ir tapdavo autentiškos kūrybos šaltiniu.
Studijos Kolumbijos universitete padėjo A. Ginsbergui atitolti nuo trauminių vaikystės patirčių, bet kartu suvokti savo homoseksualumą. Su berniukais (ir su tėvu) susijusias fantazijas jis išgyveno jau vaikystėje, o universitete atrado draugų, kurie apie „kitokią“ meilę kalbėjo atvirai. Ir vis dėlto duris į kitokį pažinimą šiam apsiskaičiusiam ir klasikinę muziką mėgstančiam jaunuoliui atvėrė platesnė pažintis su bendramoksliu Lucienu Carru. Susipažinęs su juo vieną vakarą bendrabutyje skambant Brahmsui, tuoj pat jį įsimyli. Geismas, įsimylėjimas, o gal su juo susijusi fantazija A. Ginsbergą visada ištraukdavo iš melancholijos nagų.
L. Carras A. Ginsbergą supažindina su savo draugais, kurie ilgainiui jam leis pamiršti Kolumbiją, plačiąją visuomenę, būtinybę pritapti. Šie dalykai jau mokykloje buvo svarbūs ne tik visuomeniškai, bet ir politiškai aktyviam Allenui. Neramiuose jo tėvų namuose ginčai dažnai kildavo ir dėl politikos – tėvas buvo nuosaikus kairysis, o motina – arši komunistų partijos narė. Allenas kartu su savo motina dalyvavo komunistų partijos grupelių susirinkimuose, rašė į spaudą, agitavo už demokratų kandidatus į valdžią. Ir visgi galima teigti, kad A. Ginsbergas, kuriam kairysis sentimentas išliks svarbus visą gyvenimą, kuria visai kitokią politiką. Ir tai leidžia padaryti būtent jo nesėkmė prisitaikyti prie „sveikos“, programuojamos visuomenės. Nors dėstytojai Alleną myli, bet jis jaučia, kad prisitaikyti nemoka, „sveikai“ heteronormatyviai visuomenei yra per jautrus. Tik suvokus šią neįmanomybę atsiveria tapsmo – tapimo kitokiam, tapimo visai kitokiems – horizontas. O šis tapsmas kuria naujos politikos naujoje vietoje, naujoje terpėje galimybę. Tokios politikos, kuri nebebėga nuo to, kas asmeniška, nuo kūno poreikių, dvasinių nušvitimų ir geismo, kuri neatsiejama nuo bytnikų kartos patirčių – ir ji buvo subrandinta tais paskutiniaisiais Antrojo pasaulinio karo metais.
Vėliau A. Ginsbergas (galbūt šiek tiek bandydamas kurti hierarchijas, o tai visada būdinga savo atmintyje genealogiją kuriančiam, todėl niekad galutinės tiesos neatskleidžiančiam subjektui) šios grupės šerdimi laikys tris rašytojus – Jacką Kerouacą, Williamą Burroughsą ir save patį. Tačiau šalia jų buvo galybė kitų žmonių – nuo sterilaus gyvenimo bėgusių ir savo geismo objektų besivaikiusių moterų ir vyrų. Visi šie žmonės, nusivylę gyvenimu šiapus visuomenės nubrėžtų ribų, leidosi į kolektyvinį savo kelio paieškų eksperimentą: jie tarsi žirniai pabiro Niujorko Taimso aikštės aplinkoje, džiazo ir marihuanos, smulkių nusikaltimų ir seksualinių nuotykių terpėje. Šiandien ši vieta, kaip visi mes žinome, pasikeitė neatpažįstamai ir yra vienas komerciškai patraukliausių pasaulio taškų. Bet tuomet, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kaip yra sakęs A. Ginsbergas, čia buvo pilna tarsi apokalipsės paliestų veikėjų – mistikų, narkomanų, sekso maniakų ir pamišėlių. Visi jie nutūpė į pirmąsias A. Ginsbergo „Staugsmo“ eilutes.
Valkatos, neturtėlio figūra viso pasaulio menininkams teikė įkvėpimo daugybę amžių, bet penktojo dešimtmečio viduryje, pasibaigus karui prieš fašistines ir nacistines valstybes ir pakibus atominio karo Damoklo kardui, visus mąstančius žmones apėmė apokaliptinės nuojautos. Amerikoje prieglobstį nuo nacių radęs filosofas Theodoras Adorno klausia, ar įmanoma kurti meną po Aušvico. Pokarinę atmosferą formavo nacizmo, Holokausto, tautinių mitų atneštų tragedijų įsisąmoninimas, bet kartu buvo skaitomas ir Oswaldo Spenglerio „Vakarų saulėlydis“. Turint omenyje rasistines šio autoriaus nuostatas, ši knyga buvo skaitoma „prieš plauką“, o neišvengiamai nyčiškai pervertinus tautines, valstybines ir imperialistines vertybes iš teksto gilumos iškyla felacho figūra. Felachais arabų kraštuose vadinami valstiečiai, bet iš „europietiškos“ perspektyvos pasaulį stebėjęs O. Spengleris taip vadino plačiąsias mases, gyvuojančias skirtingose civilizacijose, bet niekur neįleidžiančias šaknų. „Tai, ką protautės ir felachų tautos išgyvena, – sako O. Spengleris, – yra tie dažnai minimi zoologiniai pakilimai ir nuoslūgiai, neplaningas vyksmas, kai be tikslo ir apibrėžtos trukmės daug kas dedasi neva reikšminga, bet galiausiai vis tiek nieko nenutinka.“ Pasak O. Spenglerio, felachams nebūdingas „gylis“ ir „istoriškumas“ – jis būdingas tik „istorinėms tautoms“. A. Ginsbergas felachais vadina „žmones provincijose, kurių gyvenimas visur toks pat – visur ta pati priespauda, nepastebimumas“. Pasibaisėję „istorinių tautų gelme“ – sugriautų miestų vaizdais ir Aušvico aukų fotografijomis, jauni žmonės apkabina valkatą, raupsuotąjį, mokosi gyventi ir jausti taip, kaip jis, pamažu, leisdamiesi į gyvenimo eksperimentus, jie patys tampa… byto karta.
Vienas iš tų bytnikų apkabintų raupsuotųjų, įkvėpęs ne vieną jų knygą – tai Herbertas Huncke’is, už pinigus savo kūną pardavinėjęs ir narkotikus vartojęs Taimso aikštės vagiliautojas. Beje, seksologas Alfredas Kinsey’is, tais metais atlikęs tyrimą apie amerikiečių vyrų seksualinį elgesį, pakvietė H. Huncke’į būti jo pateikėju, o šis savo ruožtu į tyrimą įtraukė A. Ginsbergą, W. Burroughsą ir J. Kerouacą. Tuo metu A. Ginsbergas dar nebuvo turėjęs seksualinių patirčių.
H. Huncke’is jauniems literatams perteikia ne tik gatvės patirtį, ypatingą jos etosą, bet ir gatvės žodyną, kurį savo kūriniuose naudoja tiek J. Kerouacas, tiek W. Burroughsas, tiek A. Ginsbergas. Pokalbiai su juo leido jiems nebesigėdyti, patirti ir aprašyti tą „požeminio“ Niujorko pasaulio įvairovę: „Lošėjų ir kaimiečių barus, senbernių barus, prostitutų, narkomanų, žolės rūkytojų ir narkotikų prekeivių barus.“ Baruose su Kolumbijos studentais gėrė ir trynėsi mašinų vagys, įsilaužėliai, vogtų prekių perpardavinėtojai, žolės stumdytojai… Allenas metodiškai tvarkė savo paties vartotų narkotikų apskaitą. Bijodamas tapti priklausomas, jis juos vartojo menkomis dozėmis ir aprašinėjo jų poveikį. Jis lygino jaučiamą narkotikų poveikį su tuo, kurį buvo aprašę kiti rašytojai – Thomasas De Quincey’is, Charles’is Baudelaire’as, Arthuras Rimbaud…
Prie narkotikų ir gatvės greitai grįšime, bet dabar pažvelkime, kaip A. Ginsbergas apibūdina savąją – byto – kartą. Jo teigimu, J. Kerouacas žodžio „bytas“ nesiejo su savo kartos kultūriniu išskirtinumu. Jis nenorėjo susireikšminti. Žodis „bytas“ Taimso aikštės aplinkoje reiškia „požeminius žmones“ – subkultūrą. Beje, šio žodžio ištakų kokia nors kultūros istorikė gali ieškoti Maskvoje ar Petrograde iškart po Spalio revoliucijos (1917–1921), kur „bytas“ reiškė represijų dar neįbauginto jaunimo naujo gyvenimo paieškas. Šis žodis taip pat siejasi su žmogumi, kuris yra muštas, pamuštas, primuštas – kaip korta. Esi muštas, kai lieki be pinigų, kai nebeturi kur apsistoti, esi išsekęs, atstumtas, išmestas į gatvę. Bet tik tam, kad taptum atviras visiems pasiūlymams, visoms galimybėms, visiems eksperimentams. Nuolankus, bet kartu pasiruošęs vizijai – Naujai vizijai. Atstumtis tiek kataliką J. Kerouacą, tiek budistu tapusį sekuliarų žydą A. Ginsbergą nukreipė į mistinį tamsios sielos nakties kelią, priartindama valkatą prie dieviškosios palaimos, prie beatifikacijos…
Vizijos ar išskirtinės religinės patirtys būdingos visiems bytnikų kartai priskiriamiems autoriams. Savo paskaitose A. Ginsbergas minėjo Gary’io Snyderio patirtą budistinį satori, J. Kerouaco nualpus regėtas aukso dulkes ar pelenus, W. Burroughso paauglystėje regėtus žmones mėnulyje, taip pat Peteriui Orlovsky’iui nusilenkusius ir su juo kalbėjusius medžius. Taigi, kaip sakė A. Ginsbergas, visi jie buvo patyrę tam tikrą sąmonės lūžį ir norėjo tyrinėti vizijas patirti gebančios sąmonės permainas. Tai jiems leido daryti rašymas, literatūra. Eilėraštis, kaip sako kitas bytnikų poetas Gregory’is Corso, yra tarsi zondas, leidžiantis tyrinėti viską – mirtį, plaukus, armiją, mamą, klounus, tyrinėti tai, kas realu ir nerealu. Žinoma – ir tai dar aptarsime – tiriant realybę buvo galima pasitelkti ir ypatingas priemones, tokias kaip žolė, pejotlis, ajahuaska, rūgštis…
A. Ginsbergui viena iš jo vizijų leido priartėti prie anglų poeto, mistiko ir vizionieriaus Williamo Blake’o pasaulio. A. Ginsbergas jau nuo anksti ėmė žavėtis simbolių kupina W. Blake’o poezija, bet negalėjo iki galo suvokti didžiojo kūrėjo perduodamos žinutės. Sykį savo kambaryje jis vis iš naujo skaitė garsų W. Blake’o eilėraštį apie saulėgrąžą ir niekaip negalėjo suprasti, apie ką jis. Staiga jis ėmė masturbuotis ir orgazmo metu patyrė girdimąją haliucinaciją – išgirdo patį W. Blake’ą skaitantį savo tekstą ir galiausiai suvokė jo išmintį. Kaip vėliau rašytojas mėgdavo kartoti, W. Blake’o balsą jis girdėjo taip, kaip krikščionių šventieji girdėjo Mergelės Marijos balsą. Kol A. Ginsbergo žvilgsnis buvo nukreiptas anapus jo lango, kol jis klaidžiojo pilkumoje virš Niujorko stogų, savo ausyse jis girdėjo kitą W. Blake’o eilėraštį „Serganti rožė“. Kaip rašo biografai, tas keletą minučių Allenas jautė intensyvią gyvybę – kaip tomis dėmesingumo akimirkomis, kai intensyviausios kūrybinės patirtys išblokšdavo jį iš melancholijos liūno ir gydydavo jį susaistydamos su pasaulio paslaptimis. Jis ėmė įsivaizduoti, kad jo ką tik regėta realybė egzistavo visada, kad vaizduotės laukas yra beribis, kad jis pranoksta jo sąmonę, gali aprėpti W. Blake’o sąmonę ir nukeliauti iki istorijos pradžios. Jis matė nebe objektus, o tai, kaip jie kuriami. Tarsi atsivėrė visos pasaulio paslaptys. Gali būti, vėliau kartodavo A. Ginsbergas, kad tada jis matė ir Dievą – bet Dievas egzistavo tik tol, kol į jį buvo nukreiptos regėtojo akys. Viskas egzistavo tik tol, kol pasidavė vaizduotei. Pasaulio išmintis jam apsireiškė sklindanti iš pačių pasaulio daiktų, jai nebuvo reikalinga šviesa iš dausų. Taip poetas pamatė išbaigtą pasaulį, savąją jo viziją, kuri toli gražu nebuvo vienintelė ir paskutinė.
Daugeliui iš bytnikų rūpėjo klausimas, ką mato tie pažemintieji ir nuskriaustieji, kurių patirtys ir kliedesiai normaliame pasaulyje nepastebimi, ignoruojami: valkatos, bepročiai, narkomanai, smulkūs nusikaltėliai. A. Ginsbergui tai primena Raskolnikovo bandymus nusikaltimu prisiliesti prie realybės. Skirtingai nei švelnias poetines patirtis akcentavęs ir nuo nusikaltimų atsiribojęs J. Kerouacas, W. Burroughsas nusikaltimą ar svaigulį tyrinėjo šaltai, intelektualiai, bet kartu buvo nesuinteresuotas jo sėkminga pabaiga. Juk kažką suvoki tik sumuštas, atstumtas.
O nusikaltimo šešėlio taip pat būta. Vos būsimiems rašytojams susipažinus, vienas jų svarbiausių draugų Lucienas Carras sėda į kalėjimą už kito draugo Davido Kammererio nužudymą, nors teisinasi vyresniojo homoseksualaus draugo priekabiavimu. Trumpam areštuojami ir niekuo nenusikaltę jo „bendrininkai“ W. Burroughsas ir J. Kerouacas. Nusikaltimas leido A. Ginsbergui ir jo draugams pažinti žmogaus dvasios bedugnę, jos demonus. Beje, pačiam A. Ginsbergui jo paties demonus leido pažinti ir psichoanalizės seansai, kuriuos jam mėgėjiškai skyrė pats W. Burroughsas… Tiesa, po poros metų juo susirūpinę praktikuojantys psichoanalitikai pašiurpo sužinoję apie mėgėjiškus draugų užsiėmimus, bet ar įmanoma nuvertinti W. Burroughso pastangas, jei jis savo pacientą galbūt bandė orientuoti kitaip nei diplomuoti specialistai, bandantys nuo pasąmonės apsaugotą ego paversti bedvasės mašinos sraigteliu?
Bet valkatos nebūtų valkatos, jei nesiilgėtų kelionės. Kelionė tapo bytnikų literatūros simboliu, jos forma. Filosofai ir kultūros teoretikai kalba apie deteritorizaciją kaip vieną iš sudėtinių tapsmo dalių, padedančių kurtis geismui. Geismas keliauja pats ir padeda keliauti visiems, prie ko jis prisiliečia. Tai – beasmenė jėga, kuri mus nuolat pričiumpa ir niekuomet nepaleidžia, kuri veda į nusivylimą, kančią, riziką, kartais net mirtį, bet padeda mums suvokti, kas mes esame, nes dažnai esame tokie, kokie norime būti. Kitokie būti nebegalime. Kelio idėją mūsų draugų būrelyje pažadino vyrukas iš Denverio, toks pat nušvitęs pogrindinio pasaulio atstovas Nealas Cassady’is. Taip, taip, tas pats Dinas Moriartis iš J. Kerouaco „Kelyje“. A. Ginsbergui, iki tol vis dar bijojusiam atskleisti savo homoseksualumą, jis tapo persekiojimo objektu ir pasmerkė jį ne lyriškoms, Amerikos gamtos didybę pagarbinti leidusioms keruakiškoms klajonėms, o begalinei kūno ir sielos kančiai. Nealas galėjo leistis į seksualinį nuotykį ir taip patenkinti poeto aistrą, bet niekaip negalėjo priklausyti vien A. Ginsbergui, negalėjo to padaryti dėl savo prigimties, vertusios jį nuolat ieškoti naujų nuotykių, dažniausiai su moterimis. Tai buvo žmogus-kelias, gebėjęs vienu metu kalbėtis su daugybe pašnekovų, girdėti daugybę realių ir nerealių balsų. Būtent jo laiškas įkvėpė J. Kerouacą parašyti „Kelyje“. Jo gyvenimas buvo sąmonės srautas, leidęs bytnikams savomis kelionėmis apkabinti Ameriką taip, kaip kadaise tai buvo padaręs Waltas Whitmanas. „Girdžiu, Amerika dainuoja“…
Burroughsas išsikraustė į nuošalią vietelę Teksase auginti kanapių, jo deteritorizacija vedė jį į narkotines vizijas, pasibaigusias košmaru – atsitiktiniu arba ne visai žmonos Joanos nužudymu, po kurio W. Burroughsas faustiškai atgimsta kaip pačią tikrovę haliucinuoti privertęs rašytojas. A. Ginsbergas kelyje tikėjosi seksualinio pasitenkinimo, kaip jam būdinga, maldavo Nealo „ištikimybės, sąjungos, angeliškų įžvalgų, visko, ko galėjau tikėtis“. Visa tai Nealas galėjo žadėti nebent juokais – tai niekad netapo, negalėjo tapti tikrove. Bet juk toji – pati intensyviausia – geismo dalis, kuri netampa tikrove, gali tapti stipriausiu motyvu kurti, virsta nesunaikinama ir mus per gyvenimą vedančia vara, draivu.
Nesugebėjęs – bent kol kas – sau užsitikrinti galimybės amžinai mylėti, A. Ginsbergas neria atgal į Niujorko dugną. Jo psichinė sveikata tuo metu, kaip galima tikėtis, nėra gera. Kuriam laikui jis išplaukia į jūrą, bet grįžęs namo priėmė gyventi neseniai iš kalėjimo paleistą draugą H. Huncke’į. Pasinaudojęs keista A. Ginsbergo būkle, šis su draugais pavertė butą vogtų daiktų ir narkotikų sandėliu. Tačiau tai dar ne viskas. A. Ginsbergas visus tuos metus rašė dienoraštį. Rašė jį ateičiai, pasakojo jame apie viską, kas nutiko jam ir jo draugams. W. Burroughsas ir L. Carras išsigandę laukė atomazgos ir prašė kuo greičiau dienoraštį paslėpti, nes nuo jo priklausė ir jų likimas. Galiausiai automobilis, kuriame buvo paslėpti dienoraščio sąsiuviniai, pateko į avariją, o pareigūnai radę įdėmiai perskaitė sultingą medžiagą, skirtą ateities kartoms. Tėvo ir universiteto profesorių pastangomis jis vietoj kalėjimo atsidūrė psichiatrijos ligoninėje. Čia sutinka kitą intelektualų pacientą Carlą Solomoną, kuriam skirs „Staugsmą“ ir kuris jam prisistato kaip Kirilovas – A. Ginsbergui nelieka nieko kito, kaip prisistatyti Myškino vardu. Nors Alleną toje ligoninėje trikdydavo tramdomaisiais marškiniais apvilktų žmonių klyksmai, jis jautėsi medikų globojamas, aktyviai dalyvavo savo paties gydyme ir bendravo su kitais ligoniais – netgi rengė šokius ant ligoninės stogo. A. Ginsbergas sugebėjo priartėti prie kitų pacientų, ėmė netgi pavydėti jiems, per vieną dieną regintiems tiek vizijų, kiek jam nepavyksta per ištisus metus. Kita vertus, tai jį įtikino, kad jis ne toks pamišęs, kaip anksčiau manė. Be to, abu su Carlu jie suprato, kad psichiatrijos ligoninėje žmonės gydomi tik tam, kad neišsiskirtų visuomenėje. Ši mintis buvo savalaikė, apie tai šiek tiek pradėjo rašyti ir psichiatrijos revoliucionieriai, tokie kaip Ronaldas Davidas Laingas ar F. Guattari. Psichiatrija sprendė individo funkcionalumo visuomenėje, jo prisitaikymo problemą, bet pati visuomenė išliko konservatyvi, neurotiška. Jai dar prireiks skrydžio virš gegutės lizdo…
Visus tuos metus A. Ginsbergas bandė prisitaikyti ir daryti tai, ko iš jo tikėjosi visuomenė. Ir jam tragiškai nesisekė – jis nesugebėjo dirbti jokio samdomo darbo, nuolat vėluodavo, buvo siaubingai nerangus, vos pakėlęs akis į viršų paskęsdavo svajose. Dienoraštyje jis pripažino, kad nėra tokios dienos, kai eidamas į darbą nepagalvotų apie savižudybę. Jis ilgėjosi kelio ir galvojo apie savo motiną, kurią kankino paranoja ir kuriai jis pats savo parašu leido skirti lobotomiją, suardžiusią visą jos asmenybę. O tada A. Ginsbergas trenkė durimis, paliko Niujorką ir iškeliavo į vakarus.
Po kelionės į Meksiką jis atvyko į San Franciską, kur turi vykti tolesnis šios esė veiksmas. Tiesą sakant, veiksmas verčiasi galvotrūkčiais. Pirmiausia, kodėl kalbame apie San Franciską? Pirmiausia dėl to, kad šis miestas buvo smarkiai atitolęs nuo didžiųjų politinių ir kultūrinių centrų – Vašingtono ir Niujorko. Atmosfera čia buvo liberali, netgi bohemiška, nebuvo makartizmo epochos baimės ideologijos, nebuvo lojalumo priesaikų, juodųjų sąrašų, viešų išpažinčių ir atgailos ritualų. San Francisko politiniame ir kultūriniame gyvenime ryškų vaidmenį vaidino anarchistai, socialistai, komunistai, pacifistai, o 1934 metais įvykęs uosto darbininkų streikas buvo tapęs miesto atminties dalimi. Šalia kalnuose gyveno didysis amerikietiško gyvenimo būdo kritikas Henry’is Milleris, o pakrantės gatvėmis jau bėgiojo būsimieji hipiai.
Atvykęs Allenas pirmiausia bandė spręsti savo santykių su Nealu problemą, bet čia jo laukė tik nusivylimai ir nemalonumai. Jis vėl susidėjo su San Francisko gatvių padugnėmis ir vieną naktį praleido už grotų. Jis ieškojo „normalių“ heteroseksualių santykių, susirado draugę, džiazo dainininkę Sheilą Williams, persikraustė į jos butą, iš paskutiniųjų stengėsi tapti normalus. Tačiau net ir normalybėje jo tykojo vizijos. Vieną rudens dieną, apsinešęs nuo pejotlio, jis pažvelgė į rūke paskendusius namų langus ir išvydo į robotą panašią pabaisos galvą – Molochą, mitinę Senojo Testamento dievybę, kuriai buvo aukojami vaikai. Allenui Molochas tapo nejautrios, nežmogiškos civilizacijos simboliu – civilizacijos, mokančios mus prisitaikyti, siurbiančios mūsų energiją, verčiančios atsisakyti geismo ir beprotybės…
Galiausiai A. Ginsbergas išsižada normalumo ir heteroseksualių santykių ir randa gyvenimo meilę – tapytojams pozavusį Peterį Orlovsky’į, su kuriuo santykiai taip pat ne visada klostėsi sklandžiai. Bet San Franciske viskas vyko smarkiau ir greičiau.
Poemą „Staugsmas“ Allenas ėmė rašyti 1955 rugpjūčio pabaigoje, o spalio 7 dieną perskaitė ją garsiuosiuose skaitymuose „Six“ galerijoje, kuriuose, be jo, dalyvavo jauni San Francisko poetai. Tai buvo bohemiška šventė, kurios metu viešai buvo geriamas J. Kerouaco siūlomas vynas, ir atmosfera akivaizdžiai tapo laisva. Kaip teigė liudininkai, pasigėrė ir poetai, ir publika – trūko nebent orgijos. Bet tai taip pat buvo akimirka, kai jauni savo ribines patirtis ir nuostatas turėję menininkai pasakė, ką mano apie visuomenę, Šaltąjį karą, baimės ideologiją. Jų balsų ignoruoti nebepavyko – apie renginį rašė netgi „The New York Times“…
Paskutinis skaitė A. Ginsbergas. Kaip vėliau pasakota, jis buvo gerokai įkaušęs, bet skaitymas jį išblaivino, ir jį patį nustebino toks „keistas, ekstatiškas intensyvumas“. Jis pats jautėsi tarsi rabinas, skaitantis savai bendruomenei. Tą vakarą jis tapo pranašu, atradusiu naują poetinę kalbą, naują nuogą poezijos politiką, naujas galimybes kalbėti nesilankstant ir nebandant prisitaikyti. „Staugsmas“ tapo savąją epochą apibūdinusia poema.
A. Ginsbergas dažnai dievagodavosi, kad bytnikai niekada nekalbėjo apie maištą. Jie tiesiog ėjo ten, kur juos vedė jų prasiplėtusi sąmonė, noras eksperimentuoti, kitoks gyvenimo būdas. Jie sugebėjo susilieti su savo aplinka, nusileisti į slapčiausias jos kertes, klausyti savo geismo ir aprašyti, ką mato toje intensyviai savo pačių išgyventoje tikrovėje. Kol žmones vis dar saisto ribos, kol jie paklūsta savo superego ir kitiems balsams iš viršaus, jie laiko tokią poeziją maištu. Bet, prabėgus septyniasdešimčiai metų nuo tų laikų, mes matome tas pačias šmėklas, kurias gimdo prisitaikymas ir vidutinybė. Vien tik poezijos neužtenka, pasaulis pasiilgo herojų, savo žygiais galinčių mesti iššūkį egzistuojančiai tvarkai ir ją pakeisti. O juk viskas prasideda nuo grupės draugų, vaikų, norinčių sukilti prieš visagalį Molochą…
Antanas Vaičiulaitis. Mintys, svajonės ir sapnai vis grįžta…
2026 m. Nr. 5–6
Antano Vaičiulaičio 120-osios gimimo metinės paskatino vėl atverti jo archyvą, 2000 m. atkeliavusį iš Antano ir Joanos Vaičiulaičių namų Bethesdoje (Vašingtono priemiestis) į Maironio lietuvių literatūros muziejų. Unikali medžiaga, atrinkta šių eilučių autorės, svariai papildė muziejuje turimas išeivių rašytojų kultūros vertybes.
Rašytojo, redaktoriaus, vertėjo, literatūros kritiko, diplomato Antano Vaičiulaičio (1906–1992) rinkinyje saugomi unikalūs dokumentai, nuotraukos, gausus epistolinis palikimas, memorialiniai daiktai ir biblioteka, meno kūriniai. Išskirtinai reikėtų kalbėti apie įvairų, turtingą rankraštinį palikimą. Kūrėjas kaupė ir brangino visą rankraštinę medžiagą. Vienas prie kito glaudžiasi novelių, pasakų, legendų, padavimų juodraštiniai tekstai, mašinraščiai su pataisymais, perrašyti švarraščiai.
Šioje gausoje minėtina poezijos, rašytos 1935–1945 m., knygelė, Oskaro Milašiaus kūrinių vertimai – jų išlikę daugybė variantų. Saugomas svarus pluoštas prisiminimų apie gyvenimo keliuose sutiktus iškilius žmones; atskirą bloką sudaro literatūros kritikos tekstai, kurios pasirašinėjo slapyvardžiu – Aug. Raginis. Tai ir naujų knygų recenzijos, vertinimai, proginiai tekstai apie Lietuvos ir pasaulio rašytojus. A. Vaičiulaitis, dar Lietuvoje užsirekomendavęs kaip kruopštus ir atsakingas redaktorius, ir Amerikoje tęsė žurnalistinį darbą: bendradarbiavo ar redagavo laikraščius, žurnalus, beveik penkiolika metų buvo žurnalo „Aidai“ pagrindiniu redaktoriumi. Išsaugoti jo parašyti vedamieji, kuriose aptariamos anų dienų aktualijos, lietuviško darbo svarba svetimos kultūros apsuptyje. Atskirą tekstų bloką sudaro „Amerikos balso“ informacinei agentūrai, kurioje daugiau nei dvidešimt penkerius metus dirbo ir vadovavo lietuvių skyriui, rengtų reportažų pluoštai.
Praskleidusi rankraštinį masyvą, šiai sukaktuvinei publikacijai išrinkau itin jautrų impresionistinį vaizdą – tai rašytojo kalba, pasakyta jam skirto renginio Jaunimo centre Čikagoje metu. Širdingas linkėjimas „tegul ramybė, meilė ir kūrybos žodis lydi mano brolius ir seses…“, regis, yra išsipildęs – ir nepraradęs šviesios vaičiulaitiškos galios.
Virginija Babonaitė-Paplauskienė
I
Mintys, svajonės ir sapnai vis grįžta ir grįžta į savo lizdą – į tėviškės namus, kur saulės šviesą išvydau.
Taip ir matau takelį, kuris iš stoties vedė į vyšnių sodą – ir jos tada žydėdavo visu pavasario smagumu.
Gal ten vėl gėlių darželio varteliuos stovi mamytė, manęs laukdama.
O gal tuo takeliu, paplastėdama, atbėgs mažoji sesuo.
Ar gal ten tėtis, eidamas paskui žagrę, verčia ilgą, ilgą vagą, kurioje įkandin jau eina strazdas, ieškodamas kirmino.
Ar gal ten seserys daužo šieno pradalges – ar broliai galanda dalgius – rugiapjūtei.
Tolimos dienos, kada medis buvo tavo draugas – anas ąžuolas didingas prie pirkios, tos žydinčios vyšnios, saldinė obelis, ar ta kriaušė, kurioje įsilipęs praleisdavau ištisas valandas, sėdėdamas tarp šakų, lyg kokiam soste.
Ir tas mažas ąžuoliukas už kluono – juk jis buvo mano draugas.
Taip, čiulbėdavo ten, tėviškės sode, lakštingala – ji kasmet atlėkdavo.
O ypač ilgu be vyturėlio, kuris čirendavo ir čirendavo, pakibęs mėlynoj padangėj, kai aš, mažas piemenėlis, stovėdavau prie kaimenės pūdyme ar pievose.
Ak, tos pievos – jos turėjo tokių įdomybių kaip laukinių bičių lizdai (aš nuvesčiau ir parodyčiau tą vietą, kur jos krovė medų) ar tos retos gėlės, kurias mes vadindavom gegutėmis.
II
Ir buvo ten tolimos vilionių žemės. Mažam vaikui, man tai buvo Žaliosios giria, lyg kokia pasakų karalystė, ar smėlynų Pajevonio kalvos, už kurių kur nors liūliavo Vištyčio ežeras.
O nuo senos aukštumėlės tėviškėj galėjai matyti dar toliau – Pajevonio, Vilkaviškio, Naumiesčio, Alvito ir Didvyžių bažnyčių bokštus.
Ateidavo ir didysis pasaulis – plentu šalimais ištisas dienas žygiavo kariuomenių pulkai per aną karą.
Į mūsų pievą leidosi ir kilo kariniai lėktuvai, lyg kokiam aerodrome, – toks jis tada tebuvo.
Ir su kokia nuostaba paskui išvydau Nemuną, tą svajonių upę, Lietuvos vandenų tėvą.
Ir su kokiu įdomumu ėjau į Vytauto Didžiojo bažnyčią Kaune pamatyti Tumo Vaižganto, apie kurį žmonės kaime šnekėjo kaip apie kokią auksinę legendą.
Taip, išėjo tenai jisai – laikė mišias, sakė pamokslą, žilas žilutėlis.
Ir aną tolimą vasarą keliavau į karalių miestą – pasakiškąjį Vilnių, vieną iš gražiausių pasaulyje, kai dabar ir vėl į jį žvelgiu, lankęs Florencijas ir Venecijas, ir kitus garsius pasaulio miestus.
Buvo ten kiti žmonės, mano gimtajam Didžiųjų Šelvių kaime, – ir aš ligi šiolei išnešiojau mano vaikystės draugų vardus ir atminimą. Kelių Petrų, Vinco, Danieliaus, Kazio, Jono ir kitų.
III
Gyvenimo keliuose sutikau ir tuos vyrus, kurių vardai buvo įrašyti knygose ir istorijos lapuose.
Jeigu man reikėtų tarti, kurie paliko didingiausią įspūdį, suminėčiau tris: Joną Jablonskį, Vincą Krėvę ir Mykolą Krupavičių.
Jie man vaidenas kaip monumentai, kaip įstatymdaviai ir didieji kūrėjai: vienas – kalbos, antras – literatūros, trečias – nepriklausomos Lietuvos.
Ir didžiausia nelaime laikau, kad Lietuva neteko savo laisvės ir nepriklausomybės, kad jos džiugios valandos buvo taip žiauriai priešo sutryptos.
Varge ir nedalioj – tu dar brangesnė, mano žeme, ir tu, ąžuole, kuris šlamėjai mano kūdikystės sapnuose.
Ir vėl matau mamytę ir tėtį, seseris ir brolius, ir visą savo gentį. Jaučiu jų šilumą ir meilę, – ir savo paties šeimos, čia, svečioj žemėj, šilumą, rūpestį ir meilę. Ir kaip jie brangūs mano minčių tylumoj!
O mano rūpestis – kad lietuvių tauta ir kalba eitų iš kartos į kartą, iš amžių į amžius. Jaunas būdamas, rinkau iš žmonių retesnius žodžius.
Ir paskui iš tų žodžių rašiau knygas.
Aš laimingas būčiau, jei iš tų raštų bent vienas – vienų vienintelis – žodis gyvas nueitų į tolimąsias, naujas gadynes. Tada man vaidentųs, kad jis, tas žodis, ten žiburiuoja, kaip rasos lašelis pievoj, kai rytą saulė teka, ir – to pakaktų mano širdies ramybei ir paguodai.
Ir tegul ramybė, meilė ir kūrybos žodis lydi mano brolius ir seses per dienų dienas – ligi anų vartų, pro kurias tautoms ateina laisvė ir teisybė.
1977 m. gegužės 27 d.
„O šiaip tai mano tas gyvenimėlis kažkur pasikorė…“: Rimvydo Šilbajorio laiškai Kostui Ostrauskui
2026 m. Nr. 4
Skaitytojų dėmesiui pateikiami literatūrologo, literatūros kritiko, mokslininko dr. Rimvydo Šilbajorio (1926–2005) laiškai, rašyti dramaturgui, literatūros istorikui, kritikui, dr. Kostui Ostrauskui (1926–2012). Proga prisiminti šias ryškias lietuvių literatūros asmenybes labai graži – du 100-mečiai – sausio mėnesį tiek sukako R. Šilbajoriui, o balandį – K. Ostrauskui.
R. Šilbajorio laiškuose, saugomuose K. Ostrausko archyve Maironio lietuvių literatūros muziejuje, veriasi dviejų kūrėjų dvasinė bendrystė, ryškėja panašūs literatūriniai interesai, aptariami lietuvybės išsaugojimo ir puoselėjimo darbai svetimoje žemėje, aprašomi įspūdžiai iš Lietuvos, kai pirmaisiais atgautos Nepriklausomybės metais R. Šilbajoris atvyko dėstyti į Vilniaus ir Kauno universitetus.
Laiškuose R. Šilbajoris dalijasi svarbiomis įžvalgomis apie K. Ostrausko kūrybą, su kuria buvo labai gerai susipažinęs ne tik kaip literatūros tyrinėtojas, bet ir kaip vertėjas – siekdamas įtraukti jo pjeses į pasaulinį literatūrinį kontekstą, vertė jas į anglų kalbą, skelbė žurnale „Lituanus“, „World Literature Today“, „Arena“ ir kt. Lietuvos kultūros istorijos puslapiuose K. Ostrauskas įrašytas kaip vienas ryškiausių avangardistinės lietuvių literatūros atstovų.
Dar norėtųsi priminti poeto, redaktoriaus Kazio Bradūno žodžius iš kartu su R. Šilbajoriu parengto tomo „Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990“, išleisto 1992 m. Čikagoje: „Literatūros gyvastingumas pareina ne tik nuo ją kuriančių rašytojų, bet ir nuo literatūros mokslo, nuo šios rūšies mokslininkų, tai išeiviškasis jų būrys, kaip matėme, stiprina viltį, jog ir rašantiems mirštant, kas parašyta, gyvens. Gyvens raštuose apie rašytojus ir apie tai, ką jie parašė. Pagaliau apie išeivijos literatūrą turės stipriau prakalbėti ir ta minėtų išeiviškųjų literatūrologų bendraamžė karta tėvynėje.“
Virginija Babonaitė-Paplauskienė
1962 06 29
Colby College Summer School of Languages Runnals Union Waterville, Maine
Mielas Kostai!
Labai įdomų ir viliojantį laišką gavau. Tikrai norėčiau užsiimti „Pypkės“[1] vertimu – būtų labai geras, na ir naudingas sportas.
Deja, baisiai man pikta, kad per tokį trumpą laiką negaliu. Kaip matai iš adreso, dirbu vasarinėj mokykloj, o be to, turiu dvi nelaimes ant savo sprando: varpininkams[2] prižadėjau straipsnį apie Škėmos dramaturgiją, o pats irgi užsiėmiau parašyti anglų spaudon straipsnį apie Dostojevskį. Abu tuos dalykus kaip tik reikia užbaigti iki rugpjūčio pradžios. Bijau, neišvešiu tris dalykus užsiėmęs. Tuo labiau, kad „Literatūros lankų“ 4-o numerio neturiu, o kol jis čia ateitų, dar daugiau sugaištumėm laiko. Kad taip prieš mėnesį būčiau žinojęs! Būčiau atidėjęs kurį vieną iš dabartinių mano darbų. Dabar jau per vėlu.
Bet tikrai, labai mielai imčiausi darbo, jeigu tik būtų galima. Dovanok, iš tikrųjų, kad turiu nuvilti su pirmu prašymu. Labai negeru laiku pataikei.
Taigi, su skaudančia širdim atsiprašau, ir linkiu geriausios sėkmės! Geriausi linkėjimai žmonai!
R. Šilbajoris
1966 07 13
Mielas Kostai!
Tai va, perdirbau. Paties sugestijos visur buvo labai geros, tai tiesiog pakeičiau, kaip sakei. Tik dėl tų „news“ tai nutariau nesijaudinti, nes normalioj konversacijoj šito žodžio pakartojimas visiškai nerėžtų ausies, o čia galima net lyg ir pabrėžti ištariant (even if it were news[3]…). Taip pat siūlau palikti: „Plop, he’s dead“[4]. Mano nuomone, priduoda baugumo. Primena Joseph Conrad: „Mistah Kurtz – he dead“[5].
Kaip ir visi vadinamieji kritikai, aš persistengiau su interpretacijomis daleisdamas, kad tie du duobkasiai[6] jau buvo kartą mirę. Man ta mintis, kad jie tremtiniai, neatėjo galvon, nes jie abu taip nuasmeninti (tautybės, kilimo vietos atžvilgiu), kaip ir „Pypkėje“ A. ir Z. Bet matai, gal kita prasme visgi tremtiniai, ką? Per visą tą ištrauką lyg ir slankioja, kaip gūdžios gyvatės, tokie galimi lyg ir užminimai, kad čia jau ar ne kelintą kartą kartojasi ta pati baimė, kova ir pralaimėjimas. Taigi, dovanok – kiekvienas skaitytojas faktinai rašo veikalą iš naujo savo vaizduotėje, ir retai kam gerai išeina.
Būk geras, peržiūrėk dar kartą šį tekstą ant greitųjų. Jeigu norėsi daug ką keisti, tai atsiųsk vėl atgal. Dėl korektūrų tai nežinau, kaip ten „Lituanus“[7] techniškas redaktorius į reikalą pasižiūrės, nes ta paruošimo fazė jau bus ne mano rankose.
Malonu, kad Schmalstieg[8] gerai nusiteikęs mano atžvilgiu. Įdomu būtų kada susitikti. Ten dirbti irgi nieko prieš, tik va bėda, kad čia man mano viršininkas gana riebiai sviestą ant duonos tepa. Pasidaro beveik neįmanoma kur nors judėti.
Nu, viso geriausio Pačiam ir šeimynai!
Rimvydas Š.
1967 05 31
Sveikas, Kostai!
Taigi, gavau „Duobkasius“. Mėginsim prisėsti prie vertimo. Sakyk, kada jau reikėtų tai atsiųsti? Mat dabar smarkiai mušuosi su Nyka-Niliūnu, tad nenorėčiau nutraukti, kol nebaigsiu. O be to, daug ir kitų reikalų iškilo ryšium su pasikeitusia padėtim namuose. Jeigu galėtum maždaug duoti laiką, tai man lengviau būtų išplanuoti savo „tvarkaraštį“.
Dėl paties to vertimo, tai turiu didelį prašymą: kadangi jau pats ir taip tą anglišką „Hamleto“[9] laidą vartojai, tai ar negalėtum man tiesiog persiųsti atitinkamas ištraukas, kurias aš tada įterpčiau kur reikia? Pereitą kartą, atsimenu, vienas iš nemaloniausių dalykų kaip tik ir buvo tų citatų suradimas. Man žymiai palengvintų darbą, jeigu jos jau būtų gatavos ir paties aprobuotos.
Gavau Lituanistikos instituto[10] aplinkraštį, kur, Balys sako, „šešius“ neklaužadas žada teisti istorija. Tai ar jūs ten, pats, Nyka, Vaškelis, kas dar, tie neklaužados buvote? Kaip dabar reikalai stovi? Papasakok man ką nors, nes įdomu. Balys, atrodo, nelinkęs apgailestauti, jeigu narių skaičius sumažėtų, tai, jeigu garbingos išeities iš to „balsavimo“ ginčo nėra, ar nereikėtų man (ir kas dar nori?) visai iš Instituto išeiti? Aš, kaip pačiam jau sakiau, kai buvau atvažiavęs, esu pasiruošęs išstoti iš Instituto, jeigu šitoks kelias pačiam ir kitiems atrodytų pats teisingiausias ir garbingiausias. Parašyk, kokios ten tuo klausimu naujienos, gerai?
Jeigu kartais tektų pasitraukti iš Instituto, tas dar nereiškia, kad tuo pačiu atsisakyčiau ir bendradarbiauti tos istorijos anglų kalba išleidime. Kodėl ne, čia rimtas reikalas, jeigu tik po to Institutas mano pagalbos neatsisakys, mielai bandysiu ištesėti, ką apsiėmiau. Taigi, norėčiau ir atvažiuoti, kada jau bus posėdis tos knygos reikalu. Tik va, bjauriai daug pinigo kainuoja tas važiavimas, nes man ne taip, kaip kitiems – yra gabaliukas kelionės. Ar nėra tokiems reikalams numatyto kokio nors fondo, kad ir tos pačios būsimos knygos sąskaiton? Jeigu – ne, tai vis tiek atvažiuosiu, tik sakyk, kada iš anksto, gerai?
Milda ir P. Zamžickas nuoširdžiai dėkoja už užuojautą, prie ko aš ir pats prisidedu. Buvo sunkus pergyvenimas visiems, ypač jiems dviem, bet kaip sakai, ir kaip visi labai gerai žinome, visų tas laukia.
Na, geriausi linkėjimai, lauksiu laiško su patarimu dėl Instituto ir, žinoma, su komentarais dėl mano paties rankraščio. Dabar jį jau skaito Ohio State University Press ir, manau, jeigu priims, turės savo pageidavimų, pagal kuriuos mums teks paskui orientuotis. Jeigu gali, prašyčiau rezervuoti sau artimoj ateity laiko tai nelaimingai įžangai. Koks jos pobūdis bus, tai dar neaišku. Priklausys, daugiausiai, nuo dviejų dalykų: paties įspūdžiai, perskaičius kiek to rankraščio dabar turi, ir leidėjo pageidavimai.
Geriausi linkėjimai žmonai, ir ačiū jai, ir pačiam, už malonų priėmimą!
R. Š.
1967 06 23
Sveiks, Kostai!
Tai va, šioks toks juodraštis „Duobkasių“ galo (no pun intended[11]!). Tu dovanok, bet šį kartą labai rupiai išėjo – mat skubinau, kad Vaškelis laiku gautų. Kas iš karto bus negerai – brauk, taisyk, kaip nori. O šiaip jei problemos – pasiskųsk, kur nepatinka, ir aš mėginsiu ištaisyti. Paskutiniu metu, beversdamas eilėraščius tai savo knygelei, susirgau jambų liga – negaliu beveik angliškai rašyti, kad nesukristų žodžiai į jambus – umpa, umpa, umpa be galo. Bet pastebėjau, kad Jauna Moteris[12], o ir kiti kartkartėmis ir lietuviškai pas Tave jambais išsipila – turbūt tyčia, tai užslėptas muzikos elementas, apie kurį kalbėjai savo komentaruose? Taigi, gal ir nieko baisaus, ką?
Dėl komentarų – ką gi sakysiu – ačiū labai už komplimentus! Vis mėginau nemeluoti, tai kartais išeina teisybę pasakyti, o kartais per trumpos būna rankos. Dėl to „dypukų“ aspekto „Duobkasiuose“, tai gerai, smarkiai jį sumažinsiu, bet visai išmesti kažkaip nesinori, nes man lyg ir atrodo, kad amerikiečiui skaitytojui čia būtų įdomu toks „revelance“[13]. Galbūt pakreipsiu taip, kad čia ne veikale intencija, bet man, skaitytojui, ta situacija dypukus priminė. Vis tiek, reikės smarkiai sumažinti. „Senelis ir senelė“[14] – apaštalai, religinis aspektas – visai nereikalingi. Parašiau todėl, kad atėjo į galvą tokia mintis, bet kai neturėjai intencijos, tai nėra ko ten ir rašyti, nes šiaip ta mintis jokios vertės neturi. Bendrai komentarai labai taiklūs, konkretūs ir daug man pagelbės.
Neprisimenu, ar pritariau dėl Kulboko[15] pasiūlymo į Institutą, ar ne: jei dar ne, tai dabar va pritariu. Turbūt, kad geras vyras. Žinai, man kažkaip Aleksis Rannit[16] kartą galvoj šmėkštelėjo – kaip atrodo? Parašyk, kada atvažiuoti. Tie nelaimingi vasaros karščiai jau ir prasidėjo, bet tėvynės labui tenka kartais ir pakentėti, nieko nepadarysi.
Taigi, tuo tarpu geriausi linkėjimai! Duok žinoti, ką galvoji apie vertimą.
Širdingai – Rimvydas Š.
Beje: kalbant apie mirties temą – ką aš čia pridėtam straipsnely apie mirtį sapalioju, yra arčiau mano paties savijautos (užtat ir skundžiausi, kad nesusirgau „absurdo“ mene).
1968 12 07
Mielas Prieteliau,
seniai besusisiekėm. Žiūriu, kad „Lituanus“ jau turi visus „Duobkasius“ išspausdinęs. Ačiū Dievui, galų gale. Matai, kokius baisius žygdarbius nuveikėm.
Tikėjausi pasimatyti Baltų konferencijoj, bet nebuvai. Ivar Ivask[17] skundėsi, kad buvai susirgęs, ar kas tai tokio. Teko man Patį tame „panel“ pavaduoti. Iš viso literatūros sekcijoj tai mes lietuviai apsikiaulinom – buvau tik aš vienas. Ivask sakė, kad daug mėginęs gauti, raginęs, prašęs, bet mūsiškiai lokiai taip ir neapsiėmė jam nieko padaryti. Ar čia stoka savim pasitikėjimo, ar veržlumo, ar aiškus savo ribotų talentų supratimas. Esame kukli tauta, girdžiu. Bijau tik, kad nebūtų, kaip Churchill apie Atlee kartą pasakė: „He’s a modest man with a lot to be modest about“[18].
Tiek to. Sutikau Trumpą, klausė manęs, ar nebuvau Škėmos prašytas, ar neverčiau kada jo „Pabudimo“[19]. Tai, girdi, Pačiam reikia žinoti, dėl Škėmos raštų redagavimo[20]. Krapščiau atmintį, knisaus po senas papkes ir, žinai, atrodo, kad niekados specialiai „Pabudimo“ neverčiau. Yra tik gabaliukas straipsnyje „Lituanus“ apie Škėmą, o daugiau nematau niekur. Bent jau pats Škėma tai tikrai manęs niekad neprašė, kad versčiau. Gal Kavolis kada kalbėjo, bet dabar nebeatsimenu.
Su ta mano nelaiminga knyga tai dabar nei šis, nei tas. Dvi vietos – Manylands (Zobarskas[21]) ir Oklahoma University Press apsiima spausdinti, jeigu duosiu 3000.00 dol. Girdi, knyga gera, bet neturės rinkos. Ohio State Press, dėl tų pačių priežasčių, irgi atsisakė. Reikės dar kur šansų ieškoti. Kad būčiau turtingas, duočiau pinigus pats, tegu tik išleidžia. Lietuvių Kultūros Fondo, ar pan., nenoriu prašyti, nes ten pariš su virvute ir reikės paskui būti drausmingu „patriotu“.
Kalbant apie žygdarbius – o kaip ten su mūsų tais planais išleisti angliškai lietuvių literatūros istoriją? Posėdžiavom, šnapsą gėrėm pas patį, rimti planai jau buvo, o dabar kuris jau laikas nieko nebegirdėt. Ar užmestas tas projektas? Gal jau Lituanistikos institutas taip visai sugriuvo, kad nebėra prasmės jo vardu ką nors bedirbti? Anądien Balys „Į Laisvę“ žurnale mus visus lauk išmetė iš Instituto – ar beliko iš ko žmones lauk mėtyti? Meta per bortą, bet gal jau ir paties laivo nebėra? Parašyk, kokios naujienos.
Turiu dar vieną problemą, prašau pagalbos. Morton Benson[22], chairmanas U. of Pennsylvania, prieš kurį laiką mane kibino, ar nenorėčiau persikelti į Filadelfiją pas jį dirbti. Dalykas dar atviras, jokio aiškaus pasiūlymo iš jo neturiu, bet norėčiau į reikalą pasižiūrėti gana rimtai, nes yra teigiamų elementų. Visų pirma, savaime aišku, viltis, kad būtume maždaug kaimynai, kur nors šalimam miestely ar panašiai. Čia jau tikrai milžiniškas pliusas. Be to, ir daugiau protingų lietuvių ne per toliausiai gyvena, vis maždaug tarp Filadelfijos–Baltimore–Washington rate, ne už jūrų marių. Radauskas, Niliūnas, Salys, Trumpa ir t. t. – vienas malonumas. Pačiam universitete, berods, dar rusena baltistikos tradicijos ugnelė, tai tuo atžvilgiu man ten irgi būtų logiška vieta. O be to, ir New Yorkas pasiekiamas, ir pati Filadelfija, kiek mačiau, man labai patiko. Daug kas tenai traukia.
Bet iš kitos pusės – beveik nieko nežinau apie patį Slavistic Departament tenai. Ko vertas Benson? Ar ne šarlatanas? Kokioj padėty biblioteka? Kas dar ten dėsto, ko jie verti kaip „scholars“ ir kaipo žmonės? Kaip bendrai atmosfera? Porą kartų teko nugirsti kokių tai gandų, kad būktai Benson pakliuvo kieno tai finansinėn priklausomybėn ir dabar turi kam tai pataikauti. Kiek tos teisybės? Būk geras, parašyk plačiau, išdėstyk viską, kad susidarytų vaizdas. Tik negirk (o tyčia irgi nepeik) – „rež pravdu matušku“, kaip rusai sako. Bensonas sako Patį pažįstąs. Ar geri pažįstami? Ar jau jis šnekėjo Pačiam apie savo užmačias mane atsitempti? Labai norėčiau žinoti kiek galima daugiau grynos teisybės prieš apsisprendžiant į vieną ar kitą pusę.
Ir, žinai, būčiau be galo dėkingas, jeigu parašytum man greitai, nes įvykiai gali labai staiga padėti vystytis, o aš dar neturėsiu man reikiamų žinių. Paties Bensono klausti, jeigu jis tikrai norės, kad ateičiau pas jį, tai lygiai, kaip ožį daržininku samdyti. Išgarbins viską ir tiek. Gerai? Sėsk šiandien ir parašyk – iš kalno didelis ačiū!
Linkėjimai ir nuo Mildos jums abiem. Tikiu, kad viskas gerai sekasi. Pasimatysime kada?
Viso geriausio! –
R. Šilbajoris
1971 09 15
Mielas Kostai,
Parsibeldęs namo iš to mūsų Walpurgisnacht prisiminiau, kad taip ir nepaklausiau Paties, nors buvau žadėjęs, ar sutinki bandyti temą apie Krėvę-Mickevičių[23], ar ne. Nereikia man daug aiškinti, kaip labai norėčiau, kad sutiktum (konferencija bus gegužės 11–14 dienomis, Toronto), bet vis tiek turiu skubiai žinoti, taip ar ne, nes neigiamu atveju turiu daryti kitokius planus. Tai būk geras ir parašyk visai nedelsdamas.
Paskutinės Paties dramos man pradeda kuo toliau, tuo geriau patikti. Ne tai, kad jau būčiau „supratęs“, bet daugiau pradedu „įsijausti“, jei supratimas ir įsijautimas nėra vienas ir tas pats. Galvoju, ką tam vargšui Maciūnui buvau žadėjęs, berods, „alienation“ Paties dramose. Dabar lyg ir atrodo, kad ta tema neduotų labai daug vaisių – gal iš kito kokio taško, tokio lyg ir techniškesnio, iš kurio išplauktų kaipo implikacijos, kai kurie intelektualiniai-ideologiniai momentai. Tik dabar jau labai aiškiai matau, kad muzikos nežinojimas man nepergalima kliūtis. Gali prisieiti prašyti su manim „kolaboruoti“, taip sakant, nors tai ir visiškai nepriimta santykiuose tarp rašytojo ir nagrinėtojo. Padūmosiu, kokios ten problemos, dar susirašysime.
Bet matai, kokia bėda: pradedant nuo sausio mėnesio norėčiau pusei metų absoliučiai išsijungti iš bet kokių lietuviškų straipsnių terlenimo, nes būtina man užbaigti savo monografiją apie Tolstojaus estetiką. Tas reiškia, kad jei ir išsijudintų tas Vaičiulaitis, iš manęs naudos žiemą ir pavasarį visai nebūtų. Sutikčiau atvažiuoti planus išdiskutuoti, bet neimčiau rašyti, kol Tolstojus nebus gatavas. Aš jau turėjau liūdną patyrimą, kada, prieš kelis metus, turėdamas specialiai tam paskirtą laiką, kad dirbčiau su Tolstojum, apsiėmiau Bradūnui dėl tos jo knygos, ir suėdžiau sau visą žiemą. Dabar nebenoriu vėl taip į kaliošą sėsti.
Tai tokios tokelės. Linkėjimai nuo Mildos. Baisiai, strašnai malonu buvo susitikti Tabor, pasižiūrėti paties „Lozorių“[24], gurkštelėti, stebėti Paties „performance in sensitivity-training sessions“[25], ir t. t. Bet būtinai atrašyk man greitai, kaip apsispręsti su Krėve. Labai norėčiau viltis, kad teigiamai.
Iki!
R. Š.
1972 01 04
Columbus, Oh.
Mielas Kostai,
sveikas drūtas, linkėjimai su Naujais Metais, ir taip toliau. Ačiū už kortelę ir už naujienas apie mūsų tą nelaimingą literatūros istoriją. Truputį jau darosi „joukun darbs“, kaip žemaičiai sako. Va, ir Ivinskis istorijos nebaigęs amžinybėn nuėjo… Duok Dieve, kad mums geriau pasisektų. Taigi, kada jau reikės suvažiuoti, tai pranešk, o aš pažiūrėsiu, kaip man išeis pas Patį atsidanginti.
Šiuo metu tai skaitinėju po truputį Paties veikalus, nes pažadėjau Maciūnui ką tai į „Lituanistikos darbus“[26] apie Paties dramų struktūrą. Straipsnio Maciūnas prašo angliškai, taigi išeitų, taiko platesnei visuomenei negu vien tik į mūsiškę. Ryšium su tuo ir noriu prašyti Paties pagalbos. Man atrodo, kad neprošal būtų tą studijėlę įstatyti į kokius nors rėmus tarptautiniam modernaus teatro išsivystyme. Va ir Jonynas[27] (berods?) „Drauge“ užsiminė, kad aš neatkreipęs dėmesio į Ionesco, kada „Senelis…“ veikale džiaugiausi Paties aritmetika. Taigi, norėčiau tiesiog ir paklausti, kokius modernios pasaulinės dramos veikalus man būtų patartina turėti galvoj Patį skaitant. Aš turiu omeny, jeigu yra, kokias nors įtakas, bet taip pat ir bendrą perspektyvą. Jeigu suminėtum ką nors, keletą žmonių, kurie Patį ką nors pamokė, ar kokių idėjų sukėlė, ar tiesioginiai paveikė, net iki tam tikro laipsnio „imitacijos“, tai man daug pagelbėtų tą straipsnį rašant.
Kadangi skubu, tai būk geras, jeigu nori ką paminėti, atrašyk greitai, nes jau šiuo metu stengiuosi klijuoti ką nors. Interpretatyviniai dalykai, žinoma, kitas klausimas. Bet šį kartą aš tiek daug į filosofiją bei ideologiją nežadu muštis, o verčiau apsiriboti daugiau techniška analize, ir galbūt kokiomis nors mintimis, kurios iš tokios analizės išplaukia savaime, be didelių pretenzijų į „gilų supratimą“.
Taigi, lauksiu pagalbos, jeigu manai, kad jos reikėtų. O tuo tarpu – kuo geriausi linkėjimai!
Širdingai,
R. Š.
1972 02 20
Columbus, Oh.
Sveiks, Kostai,
didelis ačiū, kad sutikai peržvelgti mano „stebuklą“ ir net nenupeikei. Šiaipgi, autoriaus teisėmis, galėjęs būtum mane per kaminą lauk išdulkinti, nuo savo biednos galvos.
Pabrauktos vietos daug kur labai tiksliai pagauna, kur mano sušlubuota, neapsižiūrėta, arba, dažniau, tiesiog patingėta dar pridėti extra sakinį ar du, kurie viską tiksliau būtų aprašę. Aplamai, sutinku, kad „Metai“ ir „Kvartetas“[28] šiek tiek nuskriausti liko. Matai, aš jų kažkaip dar „neįkandu“ – skaitau, prasiskverbti noriu, o jausmas toks, lyg į stiklo kalną liptum, ypač „Kvarteto“ atveju. Su laiku, manau, prasiskverbsiu geriau, tai gal tada vėl kokia proga pasitaikys. Beje, „Lozoriaus“ ir visai nėra – kai baigiau rašyti, „Metmenys“ nebuvo atėję. Dabar, deja, jau nebeturiu kada prieiti. Kitaip sakant – dar toli gražu ne visi mazgai užsimezgioti – reiks man grįžti kada nors prie šių veikalų. O vis dėlto, mano šį kartą pasirinktas priėjimas, nors ir sistematiškai neišdirbtas kaip reikiant, vis tiek man kai ką daugiau atidengė negu anksčiau – tyčia peržvelgiau, pav., tą seną straipsnį „Perfection…“[29] – nežinau, kaip Pačiam atrodo, bet aš jaučiuosi lyg tai ir būčiau šį kartą vietomis kiek giliau įžvelgęs. Bent jau tiek suvokiau, kad kažkuriam laikrašty (ne „Akiračiuose“[30]?) recenzentas pramovė smarkiai, sakydamas, kad „Metai“ neturi jokios atpažįstamos struktūros ir yra tik atbula ranka sumėtytų atskirų veikaliukų krūvelė. Anaiptol.
Na, gerai. Dėl konkrečių Paties pastabų, keletas atsiliepimų. Numeriai reiškia Paties numerius, kai darei pastabas.
-
- Žadu palikti Kairį. Sakinį pakeičiau taip, kad liktų pabrėžta, jog kalbu apie šiandieninį, ir apie dabar dar rašančius autorius. Škėma visą dalyką sukomplikuoja, jis savotiškai vėl kitoks („Metmenyse“ matei, kokios dabar mano apie jį dūmos).
- Palieku „In the Green Meadow“ ir „Once Upon a Time There Lived an old Man and an Old Woman“, dėl to, kad šie užvardinimai dabar jau „įsiamžino“ – įgijo „legalią“ egzistenciją anglų kalboj, kadangi jie yra knygoj „Perfection…“. Vėliau tyrinėtojai gali susimaišyti.
- „Marrier“, o taip pat ir „Apvesdintojas“ man patinka iš dalies kaip tik dėl jų „gramozdiškumo“ – jis ir pats gi yra gramozdas, ir jo funkcija neatitinka nei piršlio, nei „justice of the peace“[31], o yra kažkas groteskiškai-fantastiško-komiško. Tegu jau būna toks humoristiškas dramblys. „Apvesdintojas“ skamba beveik lygiai taip gramozdiškai ir patraukliai, kaip „Raganosis“ pas Ionesco.
- „Nonexistant“ (partijos) pakeičiau į „decrepit“. Berods, tiks ir prie senukų įvaizdžio.
- Gerai, įterpiau dar ir apie „total theatre“. Vietoj.
25.; 26. Sušvelninau interpretaciją, išlyginau Paties nurodytus netikslumus. Čia daugiausia mano patingėta viską iš eilės išsiaiškinti. Bet Sylvia–Vyras galimą panašumą šiek tiek palikau, ne dėl teisybės, bet dėl to, kad man rodosi pikantiška.
Dėl visų kitų vietų, be jokių ginčų padariau, kaip siūlei. Ir didelio vargo nebuvo. 27 pastaboj išmečiau nusikalstančią sakinio dalį, kad nebūtų nesusipratimo, kaip sakei.
Tai dabar linkėkim Maciūnui sėkmės ir su kitais tų „Darbų“ straipsniais. O gal jau viską turi? Kiek atsimenu, rodos, sakė jis kartą, kad tą tomą išleisti jo, kaipo pirmininko, buvo vienintelis noras, kad įteisintų savo kadenciją.
Ačiū vėl už pagalbą. Kviesk pas save, kada jau bus galima prasmingai daryti posėdį dėl mūsų tos lit. istorijos angliškai.
Beje! Smarkiai į tą pusę linksta, kad vėl galėsim, kada nors šių metų rudenį, ar panašiai, surengti antrą Ohio State baltų literatūrų konferenciją. Dabar jau tikrai per gvoltą norėčiau Patį atsitempti su paskaita kokia nors. Dėl temos – dar vėliau papasakočiau. Bet važiavimo sąlygos tokios, kad kelionę užmokėtume. O tokį svečią turėti jau abu su Milda seniai svajojame. Kaip bebūtų? Iš principo – sutiktum? 20 minučių skaitymo – 10 mašinraščio puslapių. Bitte, bitte!
Geriausi linkėjimai abiem!
Rimvydas
1972 05 17
The Ohio state university; Columbus, Oh.
Sveikas, Kostai,
galų gale prisiruošiau rašyti Pačiam apie mūsų tą planuojamą Baltų literatūrų konferenciją pas mus Columbus. Laiką numatome: paskutinį spalio mėnesio savaitgalį, 27 iki 29. Norime maždaug apie 18 ar 20 paskaitų. Už kelionę žadame užmokėti (šia prasme esame išimtis, nes šiaip į konferencijas važiuojantiems niekas nemoka, išskyrus galbūt jų pačių universitetus).
Temą pasirinkome gana plačią, bet savotiškai ir siaurą, leidžiančią žmonėms gilintis į koncentruotą analizę, arba į platesnę apžvalgą. Angliškai ji vadinasi: „Baltic literatures and recent history“. Norime pasižiūrėti, iš esmės kalbant, į tautinio-kultūrinio identiteto išlaikymą sovietams spaudžiant, o taip pat ir Vakaruose, visam pasauliui ant sprando užgulus. Ką daro mūsų rašytojai, kad išmoktų ko nors naujo, atsispirtų priespaudai, ir ne tik tautos veidą išsaugotų, bet dar ir jo bruožus toliau išvystytų?
Kai kurie (Lietuvoj dramaturgai) randa pagalbos lenkų bandymuose; apie tai kviesiu pakalbėti Landsbergį[32]. Pačiam apie išeivijos dramą kalbėti, žinoma, nepatogu, užtat siūlyčiau šiek tiek kitokią temą. Man susidarė įspūdis, skaitant Paties dramas, kad turi talento į realybę pasižiūrėti iš tam tikro „absurdo“ taško, arba, greičiau (turint galvoj, kad „absurdo teatras“ yra jau specifinė sąvoka, reiškianti ne visai tą, apie ką aš noriu išaiškinti), iš tam tikros prieinamosios zonos tarp įprastinių literatūrinių priemonių ir nelauktos, kasdieniniam minčių bėgiui neįprastos semantikos, aliuzijų, logikos, arba antilogikos. Dabar jaučiu, kad panašūs reiškiniai vyksta ne tik teatre, bet ir prozoje, ir gal net poezijoj. Ta „nežinoma žemė“, neištirtos logikos, nepažįstamų minčių, nelaukto grožio žemė gali būti, iki tam tikro laipsnio, sakyčiau, lietuvių prozos rašytojų Lietuvoj priebėga, teritorija, kur socialistinio realizmo šunys jų nesugeba užuosti. Turiu galvoj, pav., Grušą „Rūstybės šviesoj“, Aputį „Horizonte bėga šernai“, ir kitus. Supranti, kokį turiu omeny „special flavor“[33]? Ar būtų įdomu ką nors panašia tema mums paskaityti? Aprašyti maždaug, kokie toje teritorijoj meniniai „gamtos įstatymai“, kaip jais rašytojai naudojasi, kad save išreikštų, kiek tai padeda jiems išlaikyti savitą lietuvišką veidą sovietinėj maišaty ir nutautinimo pastangose. Nenorėčiau, kad tema būtų iš esmės politinė, ar net tautinė, bet tikrai literatūrinė analizė, iš kurios gali jau patys klausytojai pasidaryti sau kokias nori išvadas. Paskaita maždaug atitiktų gido ar Mozės – „pažadėtos literatūrinės žemės“ parodytojo vaidmenį.
Bet tas viskas tai tik sugestija. Iš tiesų tai tik noriu, kad Pats atvažiuotum su paskaita pas mus, ir ką nors duotum panašia tema, kaip mūsų konferencija planuojama. Kas geriau, įdomiau, apie ką jau ir taip teko galvoti, tas daug labiau tiktų, negu mano siūlymai. Bet gal ir maniškės mintys, atitinkamai persvarstytos, pakeistos, būtų Pačiam įdomios? Čia iš esmės stilistinė analizė, kaip man atrodo.
Bet kokiu atveju, labai norėčiau, kad sutiktum atvažiuoti, ir ne tik aš, bet ir Milda, kuri siunčia linkėjimus. Šį kartą norime mūsų tą konferenciją taip užplanuoti, kad prieš specifines literatūrines paskaitas mums pakalbėtų istorikai, kurių uždavinys būtų išdėstyti aptariamai situacijai bendrus rėmus. Iš lietuvių noriu kviesti Vincą Trumpą[34]; jūs, kaip kaimynai, galėtumėt kartu ir atvažiuoti.
Tai kaip? Apsiimk, labai džiaugsimės. Nesijausk suvaržytas mano samprotavimais; čia ne sąlygos, bet daugiau, tikiuosi, stimulas, pačiam pagalvoti, apie ką ir kaip norėtum skaityti.
Tuo tarpu gi – lauksiu atsakymo ir lieku su geriausiais linkėjimais!
Širdingai, R. Š.
1978 05 20
Mielas prieteliau,
čia apie sekančio rudenio „Santarą“. Kaip žinai, Kavolis planuoja tokį „dramaturginių skaitymų ir diskusijų vakarą“, kuriame dalyvautum Pats, A. Landsbergis ir Jurašas. Jis man rašo, kad judu su Landsbergiu iš principo esate jau sutikę, bet kad dar reikia konkrečiai susitarti dėl vakaro pobūdžio, formato ir panašiai. O man Kavolis uždeda pareigą būti „moderatorium“ (kitaip sakant, dramatiškiausia rolė nedramatiškiausiam žmogui). Taigi, ant mano galvos ir galutinis susitarimas su vakaro dalyviais.
Kiek suprantu Kavolį, jisai norėtų lyg ir „autobiografinio“ formato – cituoju: „Landsbergio ir Ostrausko dramatinių kelių atskleidimas, su ištraukų skaitymais iš pradžių, gal vaidinimų juostom (jeigu tokių yra), gal vaidinimų skaidrių parodymais ant ekrano ir t. t.“ Kaip toks dalykas atrodo? Iš esmės, nieko blogo Kavolio idėjose neįžiūriu, bet mane neramina vienas aspektas, ypač liečiantis Landsbergį, bet iš dalies, jei neklystų, ir Patį, būtent tai, kad nedrąsu (ar net nepriimtina) kitą kartą autoriams būna viešai atsistoti savo pačių veikalų aptarėjų rolėje. Ypač jau Landsbergis tokiais atvejais kartais būna „devstvennaja duša“[35], kaip rusai sako, pradeda gudrauti, elegantiškai šypsotis ir trauktis atbulas. Ar yra kokia nors produktyvi ir priimtina plotmė tarp Bernard Shaw įžangų: žiūrėkit, štai, ką aš parašiau, kodėl parašiau ir kaip nepaprastai gerai parašiau, o kad to visko neužmirštumėt, pakartoju (seka vaidinimas), ir sovietiškų „pasikalbėjimų su skaitytojais“: šiame veikale ir visoj savo kūryboj aš ieškau tarybinio žmogaus aukščiausių… ir t. t.? Parašyk man, ką galvoji*, kaip susitartume? Gal man, kaip moderatoriui, uždėti „klausimų jungą“, tokiu atveju aš duočiau žinoti, maždaug kokio pobūdžio būtų manoji inkvizicija, ir Pats galėtum reaguoti su sugestijomis, pritarimais, nepritarimais, jau gerokai iš anksto?
Taigi, parašyk man eilutę, kad susitartumėm, gerai? O šiaip tai mano tas gyvenimėlis kažkur pasikorė tarp simpoziumų ir konferencijų, pamokų ir žadėtų, neatliktų darbų. Bet Mildos gėlės gražiai žydi, ir šiandien šviečia saulė, tai gal ir nieko. Linkėjimai Pačiam ir pačiai!
R. Š.
* Gal išpildytum savo pažadą „Senelyje…“ suvaidinti studento lavoną, „jeigu dar gyvas“?
1988 11 25
Mielas prieteliau,
ką tik neseniai perskaičiau Paties „Eloizą ir Abelardą“[36]. Ačiū, kad atsiuntei. Aš jau ir parašiau Ivaskui recenziją.
Man atrodo, kad iš visų Paties veikalų šis ar tik ne pats „mandriausias“ – pilnas visokių visokiausių subtilumų, citatų, užslėptų citatų, asociacijų, įtaigotų paradoksų, groteskų ir taip be galo. Nepaprastai patiko – skaitai ir kaip puota. Beje, pamatęs Sartre[37] scenoj šiek tiek net ir pritūpiau – kažkaip tai nemaloniai panašus į Gintautą Vėžį… Aišku, čia nebuvo pas Patį jokios intencijos niekam tai priminti. Ar nėra čia tam tikras pirmavaizdis to veikalo, apie kurį man pasakojai, kada pas Patį svečiavomės – apie garsiąsias įsimylėjusių poras kartu, danguje, ar panašioj amžinybės persunktoj vietoj?
Kaip sveikata visų namuose? Kažką tai tokio lyg ir nugirdau apie Paties žmoną, kad ji rimtai serganti. Ar čia bėda, ar gandai?
Mes laikomės, kaip išmanom, vienas tik Mildos tėvas visai sukiužęs, kaip jau kelinti metai, toks gyvas lavonas, daug reikalaujantis kantrybės ir jam pasivergimo, ko aš nedarysiu, bet Milda daro ir pati pyksta.
Na, kaip ten bebūtų, geriausi linkėjimai ateinantiems metams, lauksiu, kas dar įdomaus su tom meilės porelėm pas Patį išeis.
O kaip „Gegengabe“[38] – truputis nesąmonių apie Tolstojų ir Šekspyrą.
Rimvydas
1997 02 04
Vilnius
Sveikas, Kostai,
užsimaniau parašyti iš tolimo krašto, kitaip sakant, iš brangios tėvynės, kur dabar ir vėl mokytojauju[39], tartum proto man niekas niekada neįvarys. Dirbu ir Vilniuje ir Kaune, kur link važinėju kas trečią savaitę. Poezija sąryšyje su literatūros teorijomis. Va, kad taip tavoji Paskenduolės Veronika man talkon ateitų. Jinai net ir Žuką supranta, kiek prisimenu.
Ir va, kaip tik prie temos. Perskaičiau dėmesingai Tavo „Kaliausės mirtį“[40], kurią, dėkoju, atsiuntei, ir noriu sakyt, kad tai be galo puikus rinkinys! Juokingas, baugus, skaudus, žaismingas, pilnas gelmių ir seklumų. Kažkaip tai net kraštutinės žmogiškos situacijos (pav., „Salomė“) Tau išeina kaip gana iš paviršiaus ramūs, net su maža šypsena atpasakojami įvykiai, taip, kad galų gale žmogus išmoksti kartu ir gerbti gyvenimo tragikos apsėstuosius ir nepergyventi per daug dėl jų likimo. Ir dėl savojo, galų gale.
Pastebėjau, kaip gražiai tie skirtingi dalykai, rašyti įvairiais periodais, visgi tarp savęs rišasi ir tematika, ir situacijų (mutatis mutandi) pasikartojimais, ir kaip iš to viso auga plati mintis apie gyvenimą ir žmogų. Toje minty gal man įdomiausias komponentas tai buvo tokia nelyg ir komiška pagrindinės žmogaus tragikos situacija: didžiųjų nupuolimas. Fall from the high estte[41] – tiesiog aristoteliška tragedijos samprata, bet be tragiškų kalbinių žestų. Toks Casanova (iš kažkur toli net atsiliepiantis į Tavo Sartre), toks vištą valgantis ir nevalgantis Napoleonas, o jau ypač ta kaliausė, iš kurios burnos bėga kraujas, net pačiam autoriui to nelaukus. Gal ji ir yra giliausiai tragiška visos knygos figūra, žinoma, ne be Tau tipiškos ironijos, – nežiūrint to, iš tiesų kaip tik todėl, kad ji yra tik skuduras ant baslio.
Žodžiu, sveikinu, padeda man Tavo knyga pratempti dienas čia savo atsiskyrėliškam pasauly. Parašiau ir recenziją „World Literature Today“, tikriausiai spausdins.
Lietuvoje gyvenimas visgi dar nepasiekė civilizacijai priimtino lygio. Taip, yra krautuvės, taip, jose maisto užtenka (nors, palyginant su pora metų prieš, lyg ir pastebėjau produktų sumenkėjimą, standartizaciją: visur tos pačios dešros, tie patys importuoti gėrimai, ta pati duona, ir atranka siauresnė, negu anksčiau būdavo); taip, gatvėse daug vakarietiškų mašinų ir mažai ruskelių beliko, bet tos mašinos jau irgi plerpia, o šoferiai dar vis nenusimano, ką tai reiškia vairuoti automobilį, palyginant su kaimo kuinu. Vilniuje daug rusų, arba bent lietuvių, kurie mielai kalbasi net tarp savęs rusiškai, taip, kad nebeatskirsi, kas rusas, kas lietuvis, nes rusai, kada krautuvėse ir pan. su jais lietuviškai kalbi, irgi moka ir atsako. Išvaizda visų grynai vienoda – net ir aršiausias geltonkasių mėlynakių ir ąžuoliukų lietuvių garbintojas rasistas nieko skirtingo nepastebės. Visos mordos prašo plytos ir gana. Gal lietuviai labiau smulkesni, liesesni, lyg ir nupiepę šalia kai kurių vaikščiojančių bulvių – rusų. Daugiau aštrianosiai, įdubiaskruosčiai.
Kai kadaise Tilvytis rašė „sulaužiau šaligatvį“, tai iki šiol beveik visi jie nepataisyti. Koją išsisukti galima net nepastebėjus, kaip tai nutiko. Žinoma, niekas neišsisuka. A land of survivors[42]. Teatre yra šio ir to, gana įdomu šiuo atžvilgiu gyventi, jei tik laiko yra. Neseniai paminėjom Pulgį Andriušį ir Antaną Gustaitį. Praėjo gerai, nors mažai žmonių teatsilankė, o tie, matomai, apie tuos rašytojus kone visai nieko nežinojo. Užtat ir juokėsi taip nuoširdžiai iš abiejų šposų. Geda pristatė savąjį Psalmių vertimą – milžiniškas darbas, bet padarytas gerai. Irgi buvo knygos pristatymas, per kurį jis ėmė ir beveik viską perskaitė, šlovino ir šlovino Viešpatį be galo. Bet pas jį išėjo gana poetiškai.
Na gerai. Grįžtu prie savo poetų. Beje, tarp jų sutiktas Bradūnas prisipažino, kad dabar jaučia Amerikos nostalgiją. Jisai, didysis Žemės dainius, tėvynės ilgesio poetas, kuriam valgant svetimą duoną buvo taip kąsnį praryt sunku. Raimundas Mieželis, beje, grįžo gyventi Vilniuj, kol, kaip jis sakė, „nusibos“. Bet jau turi butą, užsakė baldus, reiškia, už savaitės dar nenusibos.
Linkėjimai Danutei. Kai užeis toksai jau ūpas, imk ir parašyk eilutę kitą. Tuo tarpu – laimingai!
Rimvydas
1998 07 26
Columbus
Sveikas, Kostai,
gavau Paties „Žodžiai ir žmonės“[43]. Smagu turėti vienoj vietoj dalykėlius, kuriuos teko anksčiau matyti išbarstytus šen bei ten. Labai dėkoju. Smagu dabar, kad štai ant stalo gulėdamas stovi šalia manęs Ostrauskas su gudria šypsena ir dar gudresniais straipsniais, atsiminimai, laiškais. Kadaise sakei man, kad rašytojai tegu sau rašo, o kritikai tegu kritikuoja, bet, kad nesimaišytų. O va, ir Patsai, ir Niliūnas ėmėt ir išleidot savo kritikos dalykus. Ir ačiū Dievui, kad gera ta kritika, įdomi.
Beje, tikriausiai skaitei apie save didelį straipsnį „Drauge“ liepos 11-ą? Rimtas traktatas, ką? Ką apie tą straipsnį galvoji? Aš tai net ant vieno kelio priklaupiau paskaitęs (ant abiejų nesinorėjo). Ar reiškia Pačiam ką nors, kada vadina „postmodernistu“? Aš to viso judėjimo, krypties, chaoso, Apreiškimo dar vis nesuprantu ir begalvojant man jau pradeda nusibosti. Man tik patinka Kristevos ir Barthes sąvokos: žodžiacentrinis ir bybiacentrinis (atsiprašau, logocentric ir phallocentric). Aišku kaip dieną.
O šiaip tai nieko, sveikstame. Jau šiek tiek laisviau kvėpuoju, plaučiai lyg ir pradeda prasivalyti. Galima bus lipti į Golgotą. Orai gražūs, šilti.
Viso geriausio abiem! Susisieksime –
Rimvydas
1999 01 06
Vilnius
Sveikas, prieteliau,
sėdžiu, sėdžiu aš tame Vilniuje, ir staiga sugalvojau: o kodėl neparašyti? Taigi, va ir gromata. Jau praėjo semestras, dabar liko man tik egzaminai, tai pradedu lyg po truputį atsigauti nuo to laiko stokos.
Gyvenimas čia įdomus, atvirai pasakius, įdomesnis negu Columbus, Ohio, kadangi daug vyksta visokių parengimų, gerų ir netikusių, daug susitinki su žmonėmis, jautiesi esąs dalimi tam tikro kultūros proceso, kuris tau vis vien savas, koks ten emigrantas bebūtum. Namie, Amerikoj, šventoj ir patogioj ramybėj, izoliacijoj nuo Lietuvos, neskaitant kontakto rašytu žodžiu, kuris, aišku, vis viena brangus, pradedi galų gale vegetuoti, ar bent taip atrodo. Parašysiu pjesę: būsiu Autorius, mano leistrai bus Senelis ir Senelė, ir aš juos vis rašysiu ir skaitysiu, kaip nesibaigiančią knygą apie save, ir tai bus mano skaitykla-skaistykla. Tai aš čia braunuosi neprašytas į Tavo tekstus todėl, kad pažadėjau paskaityti „Santaros“ suvažiavime ką nors apie Tavo autorių ir jo bendraautorius-veikėjus. Kai pradėjau, tai dalykas labai susikomplikavo – gi jo Autoriaus visur pilna, įvairiais pavidalais, ar kaukėm prisidengusio! Turbūt tegalėsiu apimti tik mažą temos dalykėlį, tik nežinau kurį. Tikriausiai jau būsi apie tai girdėjęs.
Milda man rašė, kad paveldėjai nuo sūnaus kompiuterį ir nežinai, kaip įgyti lietuvišką raidyną. Aš turiu vieną – Winliką – disketę, galėčiau paskolinti užsikrauti. Deja, ji čia su manim, Vilniuje, tai jei galėtum palaukti iki galo birželio, persiųsčiau jau iš namų. Jinai turi veikti su Windows 95. Turiu ir kitą, senesnę Winliką, kuri turi veikti su Windows 3.1, tai viskas priklauso nuo to, koks pas Tave kompiuteris. Tai sužinosim. <…> Tik tiek, girdžiu, jau ta Winlika Lietuvoj išeina iš mados. Bet sistema nebloga, galima rašyti lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, vokiškai (ir, aišku, angliškai), ir nesunku nei „įdiegti“ ją, nei perjunginėti iš kalbos į kalbą.
Kaip čia lietuviškas paštas dabar veikia, tai prisibijau, kad ir aš pats, ir mano šis laiškas kartu atsidursim Amerikoj apie birželio trisdešimtą.
Kaip su sveikata reikalai? Ypač esu susirūpinęs dėl Danutės, bet girdėjau iš Mildos, kad ir patsai beturįs problemų, neva vėl su širdim? Papasakok, kaip ten dalykai stovi. <…>
Skaičiau čia Vilniuje kursą apie lietuvių egzodo literatūrą, poeziją, dramą ir prozą. Viena iš to kurso studenčių, magistrantė, rašo darbą apie Paties dramą, ir ji kreipėsi į mane prašydama užtarimo, kad sutiktum jai ką nors papasakoti, atsakyti į vieną kitą jos klausimą. Sakiau, rašyk Ostrauskui, aš užtarsiu. <…> Ką tai tokio galvoja rašyti, tikiuosi, ne absurdiško, apie absurdo elementus paties dramoje. Aš ją perspėjau, kad gal pasaulis visgi daugiau negu absurdiškas, negu Ostrausko leistrai, bet iš tiesų tai nežinau, ko jai reikia.
Tai gal tiek tuo tarpu, linkiu visko, kas gera, o daugiausiai dabar abiem sveikatos!
Laimingai –
Rimvydas
Parengė Virginija Babonaitė-Paplauskienė
[1] Kosto Ostrausko pjesė „Pypkė“ (1951); pirmą kartą paskelbta žurnale „Literatūros lankai“ (1954, Nr. 4).
[2] Minimas JAV lietuvių tautinės krypties žurnalas „Varpas“, leistas 1953–2005 m. Niujorke.
[3] Net jei tai būtų naujiena (angl.).
[4] Plok, jis mirė (angl.).
[5] Ponas Kurtzas – jis miręs (angl.) – garsi citata iš anglų rašytojo Josepho Conrado romano „Tamsos širdis“, panaudota kaip epigrafas T. S. Elioto poemoje „Tuščiaviduriai žmonės“.
[6] K. Ostrausko pjesės „Duobkasiai“ (1963) veikėjai.
[7] Žurnalas „Lituanus“, leidžiamas Amerikoje nuo 1954 m.
[8] Williamas Schmalstiegas (1929–2021) – amerikiečių lingvistas, baltistas, slavistas, vertėjas, Pensilvanijos universiteto profesorius.
[9] Pjesė „Duobkasiai“ remiasi Williamo Shakespeare’o „Hamletu“.
[10] Lituanistikos institutas – JAV lietuvių mokslo organizacija, veikusi Čikagoje 1951–2015 m.
[11] Netyčinis kalambūras (angl.).
[12] Jauna Moteris – viena iš pjesės „Duobksiai“ veikėjų – vilioklė, mirties šmėkla.
[13] Aktualumas (angl.).
[14] K. Ostrausko pjesė „Gyveno kartą senelis ir senelė“ (1963).
[15] Vladas Kulbokas (1908–2000) – literatūros tyrinėtojas, pedagogas.
[16] Aleksis Rannitas (1914–1985) – estų poetas, vertėjas, meno istorikas ir kritikas.
[17] Ivaras Ivaskas (1927–1992) – estų poetas, literatūros tyrinėtojas, vertėjas.
[18] Jis kuklus žmogus, turintis daug priežasčių būti kuklus (angl.).
[19] Turima mintyje Antano Škėmos pjesė „Pabudimas“ (1950).
[20] K. Ostrauskas kartu su Algirdu Landsbergiu parengė A. Škėmos „Raštų“ dvitomį (1970, 1976).
[21] Stepas Zobarskas 1962 m. Niujorke įsteigė „Manyland Books“ leidyklą.
[22] Mortonas Bensonas (1924–1998) – Pensilvanijos universiteto Slavistikos katedros vedėjas, profesorius.
[23] K. Ostrauskas buvo vienas paskutiniųjų Vinco Krėvės-Mickevičiaus studentas; parašė apie jį atsiminimus.
[24] K. Ostrausko pjesė „Lozorius“ (1971).
[25] Pasirodymas jautrumo treniruotėse (angl.).
[26] Leidinys „Lituanistikos darbai“ leistas nuo 1966 m. Lituanistikos institute, Čikagoje.
[27] Vytautas Aleksandras Jonynas (1918–2004) – literatūros kritikas.
[28] Dvi K. Ostrausko pjesės, kaip ir vėliau minimas „Lozorius“ ir kitos.
[29] Šilbajoris R. Perfection of Exile: Fourteen Contemporary Lithuanian Writers. – New York: Manyland Books, 1970.
[30] „Akiračiai“ – lietuvių mėnraštis, ėjęs nuo 1968–2005 m. JAV. Leido „Santaros-Šviesos“ federacija.
[31] Taikos teisėjas (angl.).
[32] Algirdas Landsbergis (1924–2004) – dramaturgas, literatūros kritikas, profesorius.
[33] Ypatingas skonis (angl.).
[34] Vincas Trumpa (1913–2002) – istorikas, žurnalistas.
[35] Nekalta siela (rus.).
[36] K. Ostrausko pjesė „Eloiza ir Abelardas“ (1984–1985).
[37] Vienas iš veikėjų pjesėje, iš tiesų istorinė asmenybė, filosofas Jeanas‑Paulis Sartre’as.
[38] Atsilyginant, mainais (vok.).
[39] R. Šilbajoris buvo pakviestas į Lietuvą dėstyti VU ir VDU.
[40] K. Ostrausko pjesių rinkinys „Kaliausės mirtis“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996).
[41] Kritimas iš aukštumų (angl.).
[42] Išgyvenusiųjų žemė (angl.).
[43] K. Ostrausko kritikos straipsnių, atsiminimų ir laiškų rinkinys „Žodžiai ir žmonės“ (Vaga, 1997).
„Į pasaulį reikia žiūrėti linksmiau…“: Balio Sruogos romano „Dievų miškas“ istorija
2026 m. Nr. 2
Literatūrologę, humanitarinių mokslų daktarę Neringą Markevičienę kalbina Gediminas Kajėnas
Pernai sukako 80 metų nuo Balio Sruogos romano „Dievų miškas“ sukūrimo. Beveik dvejus metus praleidęs Štuthofo koncentracijos lageryje, grįžęs į Lietuvą vos per kelis mėnesius jis parašė asmenine patirtimi grįstą kūrinį, sklidiną ne aimanų ir dejonių, bet ironijos ir juoko. Šiandien šis tekstas yra laikomas mūsų literatūros klasika ir išverstas į keliolika pasaulio kalbų. Pats B. Sruoga išleisto romano taip ir neišvydo – pirmasis jo leidimas, gerokai cenzūruotas, pasirodė tik 1957 m., praėjus dešimtmečiui nuo rašytojo mirties.
Paradoksalu, tačiau iki šiol mes vis dar neturime autentiško Sruogos romano leidimo, išvalyto nuo visų sovietinio redagavimo liekanų ir su grąžintomis cenzorių išbrauktomis kūrinio vietomis. Dėl politinių aplinkybių bei redaktorinių sprendimų beveik septynis dešimtmečius truko šio teksto rekonstrukcija, jį sugrąžinant prie pirminio paties rašytojo varianto. Pirmasis nekupiūruotas „Dievų miško“ leidimas 2024 m. pasirodė azerbaidžaniečių kalba (vertė Mahiras Gamzajevas), šiuo metu būtent šis kūrinio variantas yra išverstas ir į prancūzų bei korėjiečių kalbas.
Kruopščią B. Sruogos romano rekonstrukciją lygindama jo rankraštį, mašinraštį bei tris buvusius „Dievų miško“ leidimus atlikusi literatūrologė Neringa Markevičienė teigia, kad „klasikos lobynui priskirtini lietuvių literatūros kūriniai prilygsta juvelyriniams dirbiniams, todėl, iškritus net vienai ar kelioms brangakmenių akelėms, apyra ir darnus jų vaizdas“. O kaip su sruogiškais „brangakmeniais“ elgėsi sovietinė cenzūra – akivaizdžiai atskleidžia negailestinga ir brutali „Dievų miško“ redagavimo, taisymo ir braukymo istorija.
– Pernai sukako aštuoniasdešimt metų nuo tada, kai, grįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, kurioje praleido dvejus metus, Balys Sruoga parašė autobiografinį romaną „Dievų miškas“. Kas yra žinoma apie šio kūrinio parašymo aplinkybes?
N. M. Kūrinio idėja B. Sruogai kilo 1943 m. kovo 24 d., kai rašytojas kartu su visa inteligentų – įkaitų už Lietuvos laisvę – grupe buvo atgabentas į vokiečių įkurtą Štuthofo koncentracijos lagerį Lenkijoje, netoli Gdansko. Kaip liudija istorikas Antanas Gervydas, kartu kalėjęs Štuthofe, jau pirmą vakarą B. Sruoga pamatė, kaip vienas leisgyvis kalinys rusas, bloko vyresniesiems linksminantis, už jam pažadėtą duonos gabalą mikliai šoka ukrainiečių liaudies šokį kazačioką, o aplink – kiti sumušti, nusilpę, utėlėti jo likimo draugai. B. Sruoga, sukrėstas tokio vaizdo, kitą dieną dalijosi įspūdžiais ir išsitarė sukursiąs tragediją, kokios iki šiol niekas nebuvo parašęs.
Lietuvių įkaitų grupę paskelbus „garbės kaliniais“ (1943-05-31), B. Sruoga savo noru dirbo lagerio raštinėje. Rizikuodamas gyvybe, jis domėjosi lagerio archyve saugomomis kalinių bylomis, slaptais dokumentais, kopijavosi kalinių sąrašus – rinko informaciją apie lagerio santvarką, kalinių likimą, studijavo į raštinę ateinančių kalinių charakterius, slapta užsirašydavo iš jų išgirstas naujienas, pasisakymus. Dokumentinės medžiagos rinkimas baigėsi prasidėjus lagerio evakuacijai (1945-01-25). Tačiau lageryje daryti užrašai, apie kuriuos užsiminė ne vienas Štuthofo kalinys, neišliko. Mus pasiekė tik liudijimai, kad B. Sruoga, kito kalinio Prano Žuko žodžiais, „kaupiąs medžiagą apie lagerio gyvenimą, darąs užrašus, ketinąs rašyti atsiminimus“. B. Sruoga iš Štuthofo savo kuprinėje parsivežė tik lageryje parašytų pjesių rankraščius.
Kūrinio tekstas pradėtas rašyti 1945 m. Torūnės laikinoje perfiltravimo stovykloje, kur B. Sruoga išbuvo penkias savaites. Remiantis Torūnėje kartu su rašytoju gyvenusio Pijaus Jokubyno atsiminimais, šis, atsinešęs pluoštą rankraščių, kitiems ten buvusiems kaliniams skaitė keletą epizodų iš Štuthofo lagerio gyvenimo, sakė ruošiąs knygą, kurios pavadinimas – „Dievų miškas“.
1945 m. gegužės mėnesį, ką tik grįžęs iš Torūnės, B. Sruoga sakė: „Žinote, prie Stutthofo koncentracijos stovyklos yra didelis miškas, vadinamas „Dievų mišku“. Tai aš noriu parašyti eskizinius portretus apie stovyklą ir apie tą „Dievų mišką“ su užkankintų žmonių lavonais…“
Parskraidintas iš Torūnės į Lietuvą, B. Sruoga keturias savaites praleido pas šeimos bičiulius – akių gydytoją Juozą Nemeikšą ir jo seserį pedagogę Mariją Nemeikšaitę. B. Sruoga rašydavo naktimis, paskui iš lapelių skaitydavo ištraukas pas Nemeikšas susirinkusiems intelektualams.
Kūrybos procesas toliau tęsėsi Birštone, „Baltojoje viloje“, kur B. Sruoga, gavęs kelialapį, ilsėjosi ir gydėsi. Birštone jis jautėsi vienišas, liūdnas, dirbo po aštuonias, dešimt ar net dvylika valandų verandoje ir mažyčiame kambarėlyje, neatsikeldamas nuo rašomojo stalo. Birštone baigtas „Dievų miško“ juodraštis, kuris neišliko (spėtina, kad autorius, nemėgęs niekam rodyti ir anksčiau rašytų kūrinių tekstų pirmųjų variantų, jį sunaikino pats). Birštone rašytojas „Dievų mišką“ pradėjo rinkti rašomąja mašinėle „Corona“, kurią dabar galima pamatyti Maironio lietuvių literatūros muziejuje pernai rudenį atidarytoje parodoje „Dievų miškas“: sunaikinti žmogų žmoguje“.
B. Sruoga, grįžęs iš Birštono, prie „Dievų miško“ toliau dirbo Kaune ir Vilniuje. Jis iš naujo perrašė rankraštį (išliko labai mažai autoriaus ranka taisytas kūrinio tekstas), toliau kurdamas, perrinko jį rašomąja mašinėle. Įdomu, kad, pasitelkus šiuolaikines technologijas ir palyginus šiuos du tekstus, vizualiai išryškėja ir neišlikęs kūrinio juodraštis – pastebimos detalės, kaip kūrinio tekstas tikslintas, tobulintas, plėstas. Tai unikali kūrinio genezę atspindinti medžiaga, kurią galima rekonstruoti ir kuri leidžia konkrečiai pamatyti, kaip „Dievų miškas“ parašytas.
Prie kūrinio mašinraščio B. Sruoga dirbo Kaune, bet daugiausia – Vilniuje, Tauro gatvėje, kur 1945 m. rugsėjo 9 d. tekstą galutinai baigė rašyti ir rinkti.
Laiškuose M. Nemeikšaitei 1945 m. rudenį B. Sruoga rašė apie darbo pabaigą ir apie sąlygas bute, kuriame gyveno: „Aš vėl labai smarkiai dirbu, – jau turiu perrašęs 335 psl. mašinėle, – liko dar apie 40 p. – už kelių dienų baigsiu. Prasidėjo ir paskaitos, o čia dar buto remontas, malkų reikalas – ir kiti velniai! Tiktai elektros pas mane labai maža – tamsu rašyti. Vėl labai smarkiai nusivariau. Sėdžiu vienas, nė pasivalkiot net neišeidamas.“
Kūrinio tekstų apimtis didelė (rankraštį sudaro trys šimtai penki puslapiai, o mašinraštį – trys šimtai aštuoniasdešimt trys), nors jis parašytas ir perrašytas per itin trumpą laiką – 1945 m. vasarą. Literatūrologas Algis Kalėda taikliai įvardijo, kad „Dievų miško“ tekstas „tiesiog išspinduliuotas, išblokštas vaizdais, mintimis, emocijomis užpūliavusio vulkano“. Vien kūrinio tekstų užrašymas, perrašymas ranka, surinkimas rašomąja mašinėle turėjo užimti daug laiko, atsiėjo nemažai fizinių ir valios pastangų. B. Sruoga rašė impulsyviai, energingai, dirbo nuosekliai, perrašinėjo kūrybiškai.
Naujasis kūrinys pirmiausia buvo pristatytas ir skaitytas 1945 m. rudenį (spalį ir lapkritį) Vilniaus universitete, Rašytojų sąjungos rūmuose, radijo studijoje. Jis sutiktas itin palankiai, laikytas ypatingu, originaliu. B. Sruoga pasijuto įvertintas, suprastas. Kritikams rašytojas aiškino, kodėl reikalinga ironija, tikslino, kad rašęs literatūrinį, o ne dokumentinį kūrinį. Įvykiai Štuthofe buvo žiaurūs, neaprašomi, todėl Štuthofe kalinto pulkininko Mykolo Mačioko žmonai B. Sruoga vėliau sakė: „Į pasaulį reikia žiūrėti linksmiau…“
– Pats rašytojas taip ir nesulaukė svarbiausio savo kūrinio išleidimo, nes po dvejų metų mirė. Tačiau, jei gerai suprantu, tik parašęs „Dievų mišką“ rašytojas tikėjosi jį išleisti, bet susidūrė su gniuždančia cenzūra. Tad kaip šį rankraštį priėmė tuometinė valdžia?
N. M. B. Sruoga, parašęs „Dievų mišką“, buvo įsitikinęs, kad kūrinys originalus tematikos, stiliaus ir žanro aspektais. Rašytojo nuomone, panašiai sukurto veikalo dar nebuvo nei lietuvių, nei pasaulio literatūroje. Todėl jis tikėjosi, kad kūrinį supras, įvertins ir sovietinė valdžia.
Rašydamas „Dievų mišką“, B. Sruoga bendravo su sovietų pakalikais – Petru Cvirka, Antanu Venclova, Juozu Baltušiu. Tačiau į juos žiūrėjo pirmiausia kaip į rašytojus, o ne kaip į valdžios funkcionierius. Išgirdę B. Sruogos skaitomus romano fragmentus, jie puikiai įvertino išskirtinį kūrinio stilių – sruogišką humorą, tačiau, būdami ne tik rašytojai, bet ir valdžios atstovai, jį perspėjo, kad toks atsiminimų iš Štuthofo rašymo būdas ne visiems bus priimtinas.
B. Sruogai prikaišiota dėl trijų dalykų – „neaktualios tematikos“ (jis nerašė, kaip reikalauta, apie kaimo ar miesto tarybines statybas), apolitiškumo (rašytojas neidealizavo gyvenimo sovietinėje Lietuvoje), ignoruotos ideologizuotos realistinės rašymo manieros (neįprasto, poetiško „Dievų miško“ stiliaus).
Pokario laiškuose, net ir oficialiuose pasisakymuose B. Sruoga visur teigė esąs poetas. Jis ir romaną rašė kaip poetas. Literatūrologo Skirmanto Valento žodžiais, „Sruogos „Dievų miškas“ savo struktūra labai primena išplėtotą austrų poeto Paulo Celano žinomiausią eilėraštį „Todesfuge“ („Mirties fuga“): šiame kūrinyje pagrindinis mirties motyvas išlieka, vis varijuodamas (pavyzdžiui, rašoma, kad kažkas bėgo, kažkas ką nors draskė, kažkas ką nors korė; ir dar kartą, ir vėl – tas pats, tarsi būtų kartojama ta pati tema). Fugiškumas ir galėjo lemti knygos nepritapimą prie sovietinių reikalavimų. Labiausiai greičiausiai kliuvo „Dievų miško“ nepanašumas į memuarus. Tai – tarsi poetinis kūrinys.“
P. Cvirka B. Sruogai prikaišiojo, kad jis, tarybinės valdžios „aprūpintas, apautas, pavalgydintas“, neparašo, kaip tiksliai įvardijo literatūrologas Virginijus Gasiliūnas, „pirmojo lietuviško romano pagal soc. realizmo principus“. B. Sruoga laiške P. Cvirkai bandė paaiškinti savo kūrybinį metodą – atsakė, kodėl jis neišpildys sovietinės valdžios lūkesčių.
Pasak B. Sruogos, „Dievų miškas“ – ne politizuotas, o remiantis asmenine patirtimi parašytas veikalas. Jo įsitikinimu, lageryje įkalintas žmogus patiria daug fizinių ir dvasinių kančių, todėl apie politiką negalvoja: „Rašyti apie tai, ko nebuvo, girtis savo kančiomis ir mandrumu, – mano išmanymu, – negarbinga.“
B. Sruoga pakomentavo, kodėl jo kūrinyje nėra asmeniškumų, tiesiogiai išreikštų vidinių išgyvenimų: „Aš duodu faktus, jų išdėstymas, parinkimas, sugrupavimas savaime turi sukelti skaitytojo dvasioje tam tikrą reikalingą nuotaiką.“
Laiške P. Cvirkai išsakoma ir vyresnės kartos rašytojų, „turinčių virš 50 metų“, pavadintų „išmirštančios zubrų giminės paskutiniais palikuonimis“, svajonė – padaryti jiems išimtį ir leisti rašyti „ne pagal liniją“, „šį tą saviškai, individuališkai, mūsų pačių atsakomybe prieš ateitį“.
1946 m. spalį Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretorius Kazys Preikšas rašytojų visuotiniame susirinkime paaiškino, kodėl knyga tarybinei valdžiai „netikusi“. Joje „blogai atvaizduoti įvykiai“, nes aprašyti tik paprasti, gyvaliojantys kaliniai – „susmulkėję žmonės“, neparodyta lageryje vykusi kova už tarybinius idealus – „nėra pasipriešinimo kovos“, „neaprašyti didvyriai“ – taigi „apšmeižti lagerio kaliniai, iš jų pasityčiota“. Buvę Štuthofo kaliniai atsiminimuose pabrėžė, kad kalinių, nesvarbu, kokios tautybės ar ideologinių įsitikinimų jie būtų buvę, – rusai komunistai ar lenkai nacionalistai, sukilimas prieš lagerio valdžią buvo tik galimas, bet realiai neįmanomas (sušaudyta pasipriešinti bandžiusių lenkų grupė).
„Dievų miške“ rusų kaliniai pavaizduoti negatyviai. Po pagal skaičių pirmavusių lenkų kalinių rusai buvo antri, todėl jie lageryje sudarė daugumą. Rusų kaliniai, prisiplakę prie esesininkų, patys buvo smurtautojai, nusikaltėliai. Skaitėme epizodą, kad septyniolikos metų kalinys rusas pakėlė ranką prieš savo darbo komandos vadą – esesininką Ziehmą, plaktuku jį sužeidė, o paskui už tai buvo pakartas – rusų kalinio asmeninis maištas nepasisekė. Kitas rusas Mitiucha – banditas, kuris virtuvėje kumščiais daužė lietuvių kalinius. Paprasti rusų kaliniai taip pat parodyti negatyviai – jie nevykę bėgliai iš lagerio, vagys, spekuliantai, skundikai, šnipai, šiukšlių dėžėse rausęsi badmiriai. Rusų kaliniai Štuthofe dažnai tapdavo pajuokų objektu, iš jų kvailumo tyčiotasi. Jie dažniausiai mušti, pjudyti lagerio šunimis, karti. Pagirti tik už vienintelį dalyką – atsparumą lazdoms.
Rusų kaliniai, kurių kontingentą sudarė menkystos, ryžęsi bėgti iš lagerio, galvojo apie savo kailį, o ne apie kovą su fašizmu, ko tikėjosi sovietinės valdžios ideologai – iš lagerio pabėgusi vienintelė rusų kalinė, apgavusi sargybinį ukrainietį, „visiškai prasmego“. Esesininkai nužudydavo į lagerį patekusius potencialius kovotojus, pavyzdžiui, karo lakūnes ruses, kurias iš karto sušaudydavo, nunuodydavo. „Dievų miške“ pateiktos ir buvusio Štuthofo lagerio seniūno, kriminalinio nusikaltėlio Selonkės, grįžusio iš Buchenvaldo, mintys apie į to lagerio valdžią įsifiltravusius komunistus – raudonuosius, politinius kalinius, kurie, jo nuomone, „visi visuomet esą perdėm niekšai“.
Galima prisiminti, kad 1946 m. rugpjūčio 14 d. Centro komiteto ideologinio darbo sekretorius Andrejus Ždanovas sukritikavo literatūros žurnale „Zvezda“ išspausdintus rusų rašytojo Michailo Zoščenkos apsakymus, kuriuose humoristine tonacija aprašyti rusai – parodytos jų silpnybės, kvailumas, primityvumas. M. Zoščenkai, kaip ir poetei Annai Achmatovai, kurios eilėraščiai publikuoti žurnale „Leningrad“, priekaištauta dėl jų neaktualios kūrybos, kuri neatspindėjo komunistinės tikrovės, nevaizdavo pozityvaus sovietinio herojaus, neparodė socializmo statytojų. Tokia beidėjiška kūryba tapo stalinistiniam režimui netinkama.
Lietuvoje ždanovščinos auka tapo B. Sruoga, kuris turėjo atgailauti, kad parašė ne tokį kūrinį, kokio iš jo tikėtasi: „Būdamas fašistų katorgoje, buvau išmokęs į viską žiūrėti su pašaipa, – tenai gal tai buvo man svarbiausia priemonė pakelti visą pragarą ir apsiginti nuo mirties. Bet aš tą pašaipą atsivežiau ir į Tarybinę Tėvynę, – ir čia aš ją pavartodavau net susitikdamas su tokiais reiškiniais, prieš kuriuos, po teisybei, turėjau pagarboje galvą lenkti. Būdamas šitokioje nuotaikoje ir nejausdamas kaip reikiant tikrovės, besijausdamas poetas ir tiktai poetas, parašiau ir savo atsiminimus apie fašistinį lagerį. Mano psichinė būsena buvo tokia, kad aš savo užrašuose negalėjau tarybiniam skaitytojui duoti tai, ko jam reikia.“
B. Sruoga buvo įsitikinęs, kad parašė geriausią savo kūrinį. Todėl jį pribloškė iškreiptas, ideologizuotas „Dievų miško“ vertinimas – prie šio kūrinio jis daugiau nebegrįžo. B. Sruoga sovietinei valdžiai turėjo pažadėti naują veikalą, paremtą tarybiniu heroizmu, – parašė dramą „Pajūrio kurortas“, kurioje atidavė duoklę stalininiam režimui: prirašė epizodų, kuriuose išaukštino lagerio kalinius komunistus, kurie realiai negalėjo niekuo padėti nacių pasmerktiems mirti kaliniams. Kalinių komunistų likučiai Štuthofe, evakavus lagerį, pasakė sveikinimo prakalbą ir padėką Raudonosios armijos kariams – išvaduotojams („Dievų miškas“ komunistams neįtiko ir dėl to, kad šiame kūrinyje tokio ideologinio pasažo nebuvo).
– Ar gerai suprantu, kad likusius dvejus gyvenimo metus rašytojas daug laiko ir nervų skyrė savo kūrinio gynimui, pastangoms išsaugoti cenzūros kupiūruojamas romano vietas? Kaip vyko ši kova už „Dievų mišką“?
N. M. B. Sruoga jau anksčiau paminėtame laiške P. Cvirkai patvirtino Jūsų teiginį apie tai, kiek laiko jis skyrė ginčams su valdžia dėl kūrinio, kiek prisinervino, išeikvojo energijos, sveikatos, kol apsisprendė viską mesti: „Juk ir mano „Dievų miškas“ – rodos, jau kokia nekalta tema! Rašiau 2 mėnesiu, „svarstymas“ užėmė 12 mėnesių – ir dar ne galas! Man asmeniškai rezultatas aiškus: pradėjau tą veikalą stačiai neapkęsti! Nebenoriu aš jo nė žinoti, nė girdėti apie jį! Jeigu, dabar jau tikrai mano prakeikimui, tas veikalas būtų kada nors spausdinamas, nei jo korektūrų, nei jo atspausto nebeskaitysiu! Ir kokiu būdu toliau aš galėčiau ryžtis ką nors rašyti gyvenimiškomis temomis?! Tai – mano kaprizas? Anaiptol ne! Kūryba, rašymas – yra man gyvenimo kančia. Aš visuomet ją labai skaudžiai išgyvenu. Ir dar „kančios po gimdymo“! Ne, – tam jau mano nervų nepakanka!“
Rašytojo ir pirmųjų „Dievų miško“ redaktorių grumtynės dėl kūrinio skyrių, didesnių ar mažesnių fragmentų, sakinių, frazių, žodžių ar net raidžių atsispindi kūrinio mašinraščiuose. Išliko du „Dievų miško“ mašinraščiai, rašyti vienu metu per kalkę B. Sruogos rašomąja mašinėle. Juose abejuose matyti ideologinė cenzūra. Vienas iš jų saugomas Kaune, Balio ir Vandos Sruogų namuose-muziejuje (dabar eksponuojamas parodoje „Literatūra keičia“ Maironio lietuvių literatūros muziejuje), o kitas –Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyne. Kaune saugomą mašinraštį, kaip liudijo Danutė Čiurlionytė-Zubovienė, rašytojas buvo davęs komunistui Justui Paleckiui. Jame storu raudonu pieštuku suskliaustos „Dievų miško“ vietos, kurios neįtiko valdžiai – Juozui Žiugždai, Genrikui Zimanui, K. Preikšui. Šis mašinraštis grąžintas B. Sruogai, kad jis privalomai reaguotų į jame nurodytas pataisas.
Vilniaus mašinraštį B. Sruoga buvo įteikęs Grožinės literatūros leidyklos vyriausiajam redaktoriui Valiui Drazdauskui – ruoštasi kūrinį išleisti.
B. Sruoga toliau dirbo su Vilniuje saugomu mašinraščiu – raudonu rašalu išbraukė jam Kauno mašinraštyje ideologų nurodytas vietas. Rašytojui grasinta, kad, neatsižvelgus į pastabas, kūrinys nebus išspausdintas. B. Sruogos išbraukymai atsirado ne laisvai, o per prievartą. Šią situaciją tiksliai apibūdino redaktorius Aleksandras Žirgulys: „Tikroji situacija paprastai būna tokia: „savo ranka“, bet ne „savo valia ir ne savo galva“.“
Rašytojas nesutiko dėl jam primestų stilistinių taisymų, kuriuos jam Vilniaus mašinraštyje žaliu rašalu pateikė redaktorius V. Drazdauskas. B. Sruoga gynė „Dievų miško“ skyrius, kuriuose rašyta apie įvairių tautybių kalinių tarpusavio santykius lageryje, ir kūrinio stilių. Rašytojas neleido taisyti ir primityvinti kūrinio teksto kalbos.
B. Sruogos kovą dėl atskirų „Dievų miško“ epizodų ir kalbos atspindi prie Vilniaus mašinraščio puslapių pritvirtinti plono popieriaus lapeliai, prirašyti jo paties ranka raudonu ir mėlynu rašalu. Juose kūrinio autorius išsakė asmeninius komentarus ir įžvalgas dėl jam pasiūlytų redakcinių taisymų ir primestų braukalų. Pateiksiu kelis pavyzdžius.
„Dievų miško“ XVII skyriuje „Lietuvių lenkų reikalas“ V. Drazdauskas išbraukė fragmentus, kuriuose rašyta apie istorinius lietuvių ir lenkų ginčus dėl Vilniaus krašto (jie persikėlė ir į lagerį). Dauguma lenkų, mokėję vokiškai, dirbo lagerio raštinėje, ligoninėje, buvo blokų kapai – esesininkų paskirti darbų vadovai. Ne visi lenkai, užėmę valdančias pozicijas, kaip Wacekas Kozłowskis, palaikė ir užtarė savo tautiečius lenkus, o juo labiau lietuvius. Jų gynėju tapo kitas lenkų lyderis ir kapas – Julius Szwarzbartas, jėga įveikęs ir privertęs paklusti W. Kozłowskį. V. Drazdauskas siūlė braukti tas skyriaus vietas, kuriose rašyta apie prieštaringus lenkų tarpusavio santykius (vieni lenkai, pakurstyti esesininkų, užpuolė jiems nepaklususius lietuvius, o kiti lenkai – lietuvius užpuolusius tautiečius), lageryje įvykusią lenkų požiūrio į lietuvius kaitą (būtinybę gyventi taikiai).
Siekdamas, kad būtų paliktos šios vietos, B. Sruoga sutiko išbraukti bendresnio pobūdžio pamąstymus apie du lenkų tipus – varšuviečius ir pamariečius. Jo teigimu, reikia palikti tas vietas, kuriose kalbama apie „tautų draugiškumo, brolybės, bendradarbiavimo reikalą – ir absoliučiai nieko neįžeidžia. Jeigu žaliu rašalu išbrauktų (raudonu rašalu nepaliestų) vietų negalima palikti, – reikia tuomet braukti visas skyrius ištisai: likusioji, žalio rašalo nepaliestoji, medžiaga per daug banali, kad aš galėčiau ją savo vardu skelbti!“
V. Drazdauskas, iš pradžių ketinęs išbraukti visą skyrių, jo įsitikinimu, nereikalingą dėl politinių ekskursų, grąžino tas vietas, kurias gynė B. Sruoga, o skyrių paliko. Redaktoriaus Eugenijaus Matuzevičiaus teigimu, „kaip giliai žmogiškai ir realistiškai Sruoga vaizduoja tą opų lageryje nacionalinių vaidų tarp lenkų ir lietuvių klausimą. Vokiečiai norėjo juos supjudyti, bet baisiose lagerinio gyvenimo sąlygose ta nacionalinė neapykanta ne tik neįsiliepsnoja, bet ji pavirsta lietuvių lenkų bičiulyste, parama vienų kitiems.“
„Dievų miško“ VII dalyje „Politinis skyrius“ V. Drazdauskas išbraukė informaciją, kad iš Štuthofo paleidžiami auklėjamieji kaliniai lageryje versti pasirašyti suklastotą dokumentą dėl to, ką matė ir patyrė įkalinimo metu. Kaliniai, atsisakę šios galimybės, būdavo nužudomi: „…kol jis nutars pasirašyti. Antras pasiūlymas pasirašyti labai retai teateidavo. Pasilikęs apsidūmoti, taip smarkiai dūmodavo, kad jis su savo dūmojimu pro krematorijaus kaminą išlėkdavo…“ B. Sruoga redaktoriaus prašė dar kartą patikrinti ir grąžinti šią pašalintą teksto dalį: „Išbrauktoji vieta (mano atitaisyta), – juk tėra tiktai fakto konstatavimas, – ji gi neturi jokio politinio atspalvio!“
IX skyriuje „Naujokų įpilietinimas“ V. Drazdauskas išbraukė kalinio, prieš lagerio evakuaciją atėjusio pas besiruošiantį sprukti esesininką Ziehmą atsiimti paso, pokalbio frazę „Žinoma, Trečiasis Reichas… nugalės…“ Nubraukus šią vietą, kitas sakinys redaktoriaus pradėtas taip: „Pasas gi lieka pasas.“ B. Sruoga paliko repliką: „Kodėl čia išbraukta ironijos formulė? Šitokiose aplinkybėse kalbėti apie Trečiojo Reicho galią – juk tai buvo pasityčiojimas, už kurį Ziehmas taip ir įsiuto ant manęs! Braukti šį sakinį nebūtų prasmės.“
XII skyriuje „Numirėliška dalia“ išbraukus nemažą prie lagerio ligoninės dviejų lietuvių kalinių nešamo kalbančio numirėlio epizodą (jis redaktoriui pasirodė perteklinis, absurdiškas), B. Sruoga reagavo: „Kodėl išbraukta vieta, pažymėta *? Rašiny taip maža posmų, kur paženklinama asmeniai vidujai išgyvenimai (sąmoningai tai daryta), bet šioje vietoje tas pažymėjimas būtinai reikalingas. Ir pažymėta gi tai labai santūria forma! Šiuo reikalu čia daugiau plepėti neleidžia stiliaus santūrumas. Tačiau šis posmas – juk absoliučiai apolitinis! – atrodytų čia būtinai reikalingas!“
XIX skyriuje „Mušeikizmo filosofija“ atsisakyta įvardyti faktą – vokiečių ir lenkų kalinių tautybes. Braukta informacija, kad vokiečių kriminalinių nusikaltėlių prižiūrėtojas, bloko viršininkas Štuthofe – lenkas Czerwońskis. Brauktas ir sakinys „Na, ir duodavo jis vokiečiam garo – tai duodavo!“ B. Sruoga V. Drazdauskui paaiškino situaciją: „Būdingas reiškinys – kad vokiečių gyvenamam blokui viršininkas buvo paskirtas lenkas. Na, jei šią detalę norite braukti, – ką gi, – čia gal jau politika, nebežinau. Jei reikia braukti – ką padarysi, bet šios buitinės psichologinės detalės gana gaila.“ O išbrauktą sakinį, kuris redaktoriui pasirodė drastiškas, siūlė grąžinti, nes tokia lagerio realybė. B. Sruogos įsitikinimu, šis faktas psichologiškai ir stilistiškai būtinas.
XXXI skyriuje „Politiniai katorgininkai“ redaktoriui išbraukus faktą, kad lageryje buvo didelis SS prancūzų ir latvių būrys, o XXXIV skyriuje „Lagerinė tautų sąjunga“ išbraukus pakartotą panašų teiginį apie latvių esesininkus, B. Sruoga teigė, kad šių epizodų pašalinimas – „tikrovės falsifikacija“. Pasak rašytojo, šios vietos neįžeidžia nei prancūzų, nei latvių, nes pašiepiamos ne tautos, o tik jų fašistai – niekšai ir išdavikai. Be to, šie fragmentai atskleidžia tai, kas būdinga nacių politikai, – parodo, kokie asmenys sudarė politinių kalinių masę.
Pateikti pavyzdžiai rodo, kad B. Sruogai rūpėjo išsaugoti kūrinyje paminėtus lagerio gyvenimo faktus (rašytojas siekė būti sąžiningas) ir jų aprašymo būdą – niekam nekenkiančią „mažą pašaipėlę“. B. Sruoga norėjo tikrovišką pasakojimą paįvairinti įdomesnėmis detalėmis, juokingomis scenomis, nesusipratimais. Todėl jis kreipdavosi į redaktorių diplomatiškai klausdamas: „Pasvarstykite, – o gal galima būtų leisti?“
Kaip teigia literatūros kritikas Vytautas Aleksandras Jonynas, „tai, ką surašė Sruoga ant tų popieriaus skiaučių, grąžina atmintin profesorių tokį, kokį matydavom teatre, seminaro susirinkimuose. Gyvą, pastabų ir pasigėrėtinai šmaikštų“.
V. Drazdauskas dažniausiai grąžindavo anksčiau išbraukytas vietas, nes B. Sruogos argumentai jį įtikindavo. Redaktorius, kiek galėjo, stengėsi atsižvelgti į rašytojo komentarus ir pastabas.
B. Sruogos ginčas su V. Drazdausku jau publikuotas. Rašytojo lapelius, pridėtus prie redaguoto Vilniaus mašinraščio, pirmą kartą visuomenei 1997 m. parodė redaktorė Donata Linčiuvienė B. Sruogos „Raštų“ ketvirto tomo „Paaiškinimų“ dalyje. Juos visus ten ir galima surasti (B. Sruogos dialogas su V. Drazdausku šiandien tikslintinas perskaitymo ir perrašymo aspektais). Vėlesniuose kūrinio leidimuose apie tuos lapelius nebeužsiminta, nors jie – neatskiriama „Dievų miško“ Vilniaus mašinraščio dalis (šis mašinraštis tapo visų istoriškai svarbių kūrinio leidimų pagrindu). Perspausdinant „Dievų mišką“, B. Sruogos lapelius, pritvirtintus prie kūrinio mašinraščio, būtina parodyti ir dabar, nes tai – prasminga ir neatsiejama kūrinio teksto istorijos dalis, kaip, beje, ir įvairiuose kūrinio leidimuose ilgainiui pasimetęs jo turinys (jis taip pat buvo atsidūręs redaktorių rankose ir taisytas).
– Kas šiame romane labiausiai kliuvo leidyklos redaktoriams ir dėl ko daugiausia buvo laužomos ietys rašytojui dar esant gyvam?
N. M. Manau, kad ideologiniams prievaizdams, susipažinusiems su „Dievų miško“ mašinraščiu, labiausiai nepatiko kūrinio turinys (pasakojimas apie išgyvenimus nacių koncentracijos lageryje, darant užuominų į carinę Rusiją, kur irgi steigti katorginiai kalėjimai, pateikiant aliuzijų į vėlesnes Stalino represijas – užsimenant apie Sibiro lagerius) ir neįprastas, kitoks stilius (apie lagerį pasakojama nedejuojant, nedūsaujant, neverkšlenant, o jį parodijuojant). Ideologiškai netinkamas „Dievų miško“ turinio vietas redaktoriai reikalavo pakeisti arba šalino, o vaizdingą rašytojo kalbą primityvino. B. Sruogą labiausiai erzino ne turinio braukymai, o nemotyvuoti kalbiniai taisymai.
Rašytojas dažnai visai neišreikšdavo nuomonės dėl išbraukytų didesnių „Dievų miško“ epizodų, nes tokį darbą laikė idiotišku. Jį labiausiai piktino tai, kad redaktorius kūrinio meninę kalbą vertė kasdiene. Pavyzdžiui, B. Sruogos sakinys „Mūsų lagerio klipatos šios dorybės, matyti, neįvertino kaip reikiant: ėmė mirti sutartinai, it žąsiukai pavasarį, dėlių apsėsti“ liko be ekspresyvaus palyginimo, kurį V. Drazdauskas išbraukė. B. Sruoga, pamatęs tokią redaktoriaus pataisą, siūlė arba grąžinti palyginimą, arba išbraukti visą sakinį, nes „žalio rašalo pataisa čia visai netinka, – prieštarauja visam stiliui“.
Blukinti net metaforiniai skyrių pavadinimai, kad būtų geriau suprantami. Pavyzdžiui, B. Sruogos „Žydžių potvynis“ redaktoriaus keistas į „Žydės moterys ir vaikai“, o „Vien tik auksas valdo mus“ – į „Plėšė žydus“.
B. Sruogos vaizdinga leksika, gyvos kalbos žodžiai standartinti. Pavyzdžiui, posakį dūmais paleisti V. Drazdauskas taisė – išžudyti, veidelius papliauškindavo – išdaužydavo, kailį peria, užpumpija – muša, ištupėjęs – išsėdėjęs, atbildino – atvežė, kumščiu į snukį – per veidą, duonos riekę – plutą, tatos-mamos – tėvo-motinos, šuns pauodegio inteligentija – šuns uodegos inteligentija, magdalenų plikagalvių – moterų nukirptakasių, aistriomis lūpomis – minkštomis lūpomis ir pan.
Rašytojas bandė įtikinti V. Drazdauską, kad jis netaisytų kūrinio teksto kalbos: „Klausyk, Redaktoriau, – kam be reikalo stilius susinti? Kuo užkliuvo „dūmais paleisti“? „Žudyti“, „išžudyti“, „nužudyti“ – juk pagaliau koktu nuo viso to! Jei nenori „dūmais paleisti“ – brauk geriau visą sakinį, tik jau štampų nevaryk į rašinį!“
Nuskurdinti esesininkų, jiems patarnavusių ar kitų kalinių tautybių įvardijimai. Pavyzdžiui, B. Sruogos našlaitėliai ukrainiečiai redaktoriaus pakeisti į sargybinius svetimšalius; ruskelis, užmušęs plaktuku esesininką, – berniukas; ruskelis, besikapstąs šiukšlių dėžėj, – kalinys; lenkiūkštis – blauzdikaulis, panašus į žmogų, tipelis; lenkelis – katorgininkėlis; pabėgę latveliai – bėgliai; lenkų ir rusų darbininkai – svetimšaliai; Zacharai buvo daugiausia lenkai – SS pagalbininkai; gudeliai – jie, metodistai, sektantai.
Pakeisti visi B. Sruogos įrašyti lenkų ir ukrainiečių kalinių, tapusių esesininkų bendrais, keiksmažodžiai, vulgarūs pasakymai. Vietoj jų, ypač kurwy syn, kurvų, kurwa mać, kurwy syn zlamany, atsirado lietuviški variantai: maitos, suskiaus išpera, maitų, kalių vaikai, padraika, šunsnukis, kirmėlė, driskių kuine, pakaruoklio vėdare ir pan.
Literatūros kritiko V. A. Jonyno žodžiais, pataisos „Dievų miško“ mašinraštyje parodo „braukytojų neimlumą ironijai, baiminimąsi tirštesnio satyrinio dažo ir, apskritai, neišlavintą literatūrinį skonį. O šios ypatybės nėra joks tarybinis monopolis. <…> Kaskart, kai diskutuojamas koks originalesnis kūrinys, neišvengiamai susiduriama su tais pačiais sąlyginiais refleksais. Būtent, pageidavimais pakeisti žodį ar metaforą kokia nors banalybe, stereotipu, labiausiai nuvalkiotu pakaitalu.“
– Ar sovietų valdžia ėmėsi kokių nors sankcijų prieš nepaklusnųjį B. Sruogą?
N. M. B. Sruoga, likus mėnesiui iki „Dievų miško“ svarstymo, buvo atleistas iš Rusų literatūros katedros vedėjo pareigų. Šis atleidimas susijęs su B. Sruogos parengtu „Rusų literatūros istorijos“ vadovėliu, kuris neįtiko sovietinei valdžiai dėl tarybiniais metais išleistų tendencingų rusų literatūros vadovėlių kritikos. Ideologai B. Sruogą apkaltino tuo, kad jis vadovėlyje šmeižė rusų tautą, tarybinę santvarką, nors jo rengėjas ten aptarė rusų literatūrą tik iki XIX a. antros pusės. B. Sruoga vis tiek buvo priverstas „Tiesoje“ parašyti atvirą laišką, kuriame turėjo pasmerkti parašytą vadovėlį. Po šito jis pateikė prašymą pereiti į Visuotinės literatūros katedrą. B. Sruogos paskaitos cenzūruotos, o dėstomų dalykų programos nepatvirtintos – rašytojas pats ketino pasitraukti iš universiteto, vis dėlto iš jo nebuvo pašalintas. O už „Dievų mišką“ jam iki mirties mokėtas honoraras.
Tačiau B. Sruogą įvairiais būdais mėginta grąžinti į tarybinių rašytojų šeimą. Rašytojas ideologiškai auklėtas – per komunistą liberalą J. Paleckį buvo aprūpinamas „tinkama“ lektūra, kurią turėjo studijuoti. Pavyzdžiui, B. Sruogai primesta skaityti čekų publicisto Juliaus Fučiko dienoraštį „Reportažas su kilpa ant kaklo“, rusų rašytojo Aleksandro Fadejevo romaną „Jaunoji gvardija“, rusų rašytojo Iljos Erenburgo feljetonus karo tematika. Remdamasis tokia medžiaga, B. Sruoga privalėjo mokytis, kaip reikia tinkamai rašyti. Be to, jis persekiotas saugumiečių, suimtas, spaustas rašyti apie sovietinės tikrovės aktualijas.
Pasimokęs iš „Dievų miško“ istorijos, B. Sruoga stengėsi paklusti valdžiai. Jis ėmėsi rašyti socrealistinę metodologiją labiau atitikusią dramą „Pajūrio kurortas“. B. Sruoga, kaip tipiškas tarybinis rašytojas, valdžios sumanymu buvo parodytas iš Maskvos atvykusios kūrybinės grupės statytame dokumentiniame filme „Tarybų Lietuva“.
– Rašytojui mirus, cenzoriai galėjo kaip tinkami kupiūruoti ši romaną pagal savo ideologiją ir poreikius, tačiau sovietinėje Lietuvoje jis išėjo tik dar po dešimtmečio – 1957 m. Kaip galėtumėte paaiškinti šitokį delsimą? Juk ideologiškai kūrinys tartum atitiko tiek istorinę tiesą, tiek ir sovietinį naratyvą apie fašistų vykdytus nusikaltimus.
N. M. 1948 m. V. Drazdauskas, atsiėmęs savo redaguotą „Dievų miško“ mašinraštį iš K. Preikšo, parengė spaudai kupiūruotą tekstą, nors B. Sruoga anksčiau jam neleido keisti kūrinio turinio ir stiliaus. Šis kūrinio mašinraštis dabar saugomas Lietuvos literatūros ir meno archyve. Tai visus Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mašinraštyje esančius V. Drazdausko taisymus ir braukymus atspindintis, tik iš naujo surinktas tekstas – „švarraštis“. Šiame tekste nebėra jokių B. Sruogos pastabų, prierašų apie kupiūruotas autentiško teksto vietas. Jei toks V. Drazdausko parengtas „Dievų miškas“ 1948 m. būtų išleistas, skaitytojas būtų manęs, kad prieš save turi tokį tekstą, kokį parašė B. Sruoga. V. Drazdauskas manė, kad, atsiradus galimybei, visuomenei geriau parodyti tokį tekstą, negu išvis jokio. Jo parengtas, pagal sovietinės valdžios nurodymus kupiūruotas „Dievų miškas“ nebuvo išleistas. Daugiau iniciatyvų paskelbti šį kūrinį stalinmečiu nebuvo (archyvuose nerasta dokumentacijos).
Kai B. Sruoga parašė „Dievų mišką“, nacių koncentracijos lageriai buvo tapę praeitimi, o esesininkai nubausti. Bet lietuvių masiniai trėmimai į Sibiro lagerius tebevyko – buvo matomi jau panašūs stalininio režimo nusikaltimai. Ne veltui sovietinė cenzūra nespausdino „Dievų miško“ – baiminosi atpažįstamų paralelių.
B. Sruoga savo kūrinyje neatsitiktinai paliko net keletą sykių pakartotą užuominą apie Šiaurės jūrą. Tiksli tekstologo Pauliaus V. Subačiaus pastaba: „Ar kas nors imtųsi be abejonės krislo neigti, kad Sruoga, adresuodamas savo veikalą skaitytojams, kuriems gerokai „aktualesni“ buvo sovietiniai lageriai, sąmoningai pavartojo lietuvių literatūroje Baranausko ir Maironio įtvirtintą šiaurės įvaizdį kaip Rusijos imperijos priespaudos simbolį? Kita prielaida – Šiaurės parašyta nesąmoningai, tačiau šis žodis išsprūdo dėl minčių ir kalbų su pažįstamais apie Sibiro, šiaurės nežinioje tebesančius lietuvius, kai nacių konclageriai jau buvo nustoję egzistuoti.“
Laiškuose žmonai iš Štuthofo B. Sruoga rašė, kad yra prie Baltijos jūros. O „Dievų miške“ sąmoningai pasirinko kitą, tuo metu aktualesnę ir prasmingesnę aliuziją. „Dievų miške“ yra epizodas, kuriame akcentuojama, kokia lektūra skaitoma prieš suėmimą – tai knygos apie Sibirą: „Prisirinkau tokių knygų, – apie klasinę katorgininkų šalį, apie Sibirą. Skęstu jose. Prisimenu Vaižganto paguodžiantį šauksmą: – Lietuviai, nebijokite turmos!“ V. Drazdauskas mašinraštyje šį epizodą net keletą kartų išbraukė, nesileido perkalbamas.
Ne veltui prie „Dievų miško“ leidybos idėjų grįžta tik pasikeitus laikotarpiui – po Stalino mirties, prasidėjus „atšilimui“, kuris susijęs su liberalesnėmis permainomis sovietinėje totalitarinėje santvarkoje.
– Kas labiausiai krinta į akis lyginant B. Sruogos rankraštį ir pirmąjį kūrinio leidimą? Kokios romano vietos, frazės, žodžiai labiausiai nukentėjo nuo cenzūros? Ką šie pavyzdžiai liudija apie sovietų valdžios diegtą Antrojo pasaulinio karo naratyvą?
N. M. Svarbu, kad, sušvelnėjus sovietiniam režimui, grįžta prie minties išleisti „Dievų mišką“. Grožinės literatūros leidyklai B. Sruogos knyga atrodė vertinga, todėl ir pasiryžta ją išspausdinti. 1957 m. redaktorių grupė – Vytautas Rudokas, E. Matuzevičius, Alfonsas Maldonis – grąžino beveik visas V. Drazdausko išbraukytas, kupiūruotas kūrinio vietas. Tai padaryti leido 1957 m. prie Valstybinės grožinės literatūros leidyklos sudaryta Tekstologinė komisija. Jos užduotis ir buvo persvarstyti ankstesnius ideologizuotus V. Drazdausko ir K. Preikšo sprendimus, paremtus stalinizmo dvasia.
Lyginant „Dievų miško“ mašinraštį su pirmuoju kūrinio leidimu, matyti, kad redaktoriai grąžino didesnes ir mažesnes kūrinio teksto dalis.
Pavyzdžiui, buvo atkurtas visas anksčiau išbrauktas LVIII skyrius „Latviški dalykai“. Jame rašyta apie lageryje įkalintus latvius ir latvių tautybės esesininkus. Palyginta, kaip Ganso lageryje lietuvių kaliniams išgyventi padėjo vienas lietuvis esesininkas, o latviams kelios dešimtys jų tautiečių esesininkų buvo abejingi. Skyriuje rašyta apie lenkų ir latvių kalinių tautinę nesantaiką, nusikaltimus, kurie savo žiaurumu pranoko esesininkų veiksmus.
Grąžinti ir mažesnės apimties fragmentai, kurie gerai parodo, kad šalinta stalininei valdžiai nepatogi istorinė tiesa. B. Sruogai rašant „Dievų mišką“, nacių lageriai jau buvo sunaikinti, bet Stalino lageriai egzistavo, į juos tremti lietuviai, miškuose kovojo partizanai. Todėl „Dievų miško“ mašinraštyje braukytos, o pirmajame kūrinio leidime nuosekliai parodytos šios atkurtos vietos:
- užuominos apie Rusiją (nuolat vartoti žodžiai „katorgininkas“, „katorgininkai“ – sąvokos, kurios pirmiausia asocijavosi su Rusijos imperijos katorga; parodyti carinės Rusijos baudžiavinės sistemos atšvaitai nacių lageryje – kalinių veteranų rankose atsidūrusi valdžia, išryškinta paralelė su rusų rašytojo Ivano Gončiarovo romanu „Oblomovas“; lenkų žmogžudžio ir mušeikos Waceko Kozłowskio palyginimas su karžygiu iš rusų liaudies epinių dainų; santrumpos SSRS, kurios piliečiai, nepaisant jų tautybės, vadinti rusais; prie SS sistemos pritapusio buvusio lenkų kareivio Czerwońskio Rusijos pilietinio karo refleksijos, akcentuojant tautų, ypač lenkų ir ukrainiečių, nesantaikos motyvą, kalinių smurto prieš kalinius ištakas; komunistų partijos vidaus kovas, trockininkų iškilimą);
- aliuzijos į Sibirą (skaitomas knygas apie šią vietą – „klasinę katorgininkų šalį“, Vaižganto paskatinimą nebijoti tremties);
- istoriniai faktai (užuomina apie partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje – jaunimą, kuris, dainuodamas Maironio „Tu girele, tu žalioji…“, pasitraukia į miškus; lietuvių ir lenkų kovos dėl Vilniaus);
- istoriniai terminai („Vilniaus lietuviai inteligentai“; „garbės katorgininkai“; „garbės kaliniai“; „raudonieji“ – politiniai kaliniai; „politiniai katorgininkai“);
- tikri įvykiai (Tilžės kalėjimo prižiūrėtojo pokalbis su Vladu Jurgučiu apie nacių nuosprendį sunaikinti lietuvius inteligentus lageryje);
- Štuthofo realybė (lageryje buvę įvairių tautų išdavikai – latvių, prancūzų, ukrainiečių SS daliniai; nacionalsocialistų priešai – kairieji ir centro partijos atstovai);
- ironiški kalinių, ypač rusų ir lenkų, esesininkų kolaborantų, tautybių įvardijimai – ruskeliai, ruseliai, lenkeliai, lenkiukai, lenkaičiai;
- nacių priešininkų tautybės (amerikiečiai);
- daugeliu atvejų atkurta anksčiau pakeista gramatinė raiška (grąžintos B. Sruogos pasirinktos asmeninės konstrukcijos vietoj redaktoriaus primestų beasmenių).
Pirmieji B. Sruogos „Raštai“ parengti „atšilimo“ laikotarpiu ir 5-ajame tome išspausdintas „Dievų miškas“. Šio tomo redaktoriai apie savo darbą nieko nekalbėjo, nors atliko didžiausio masto kūrinio teksto rekonstrukciją. Lietuvos literatūros ir meno archyve išliko tik E. Matuzevičiaus užrašyti kūrinio redagavimo principai. Laikantis jų, „Dievų miškas“ turėjo pasiekti skaitytojus be kupiūrų – tokiu pavidalu, kaip buvo parašytas, pataisant tik rašybos ir skyrybos riktus.
Vadinasi, pirminis veikalo tekstas ikileidybiniu laikotarpiu, taiklia tekstologo Miko Vaicekausko įžvalga, „buvo pakeistas ar sugadintas tiek, kad net ir sovietinėje redagavimo ir cenzūravimo tradicijoje prasiveržė autentiškumo siekinys“.
– Nors po Nepriklausomybės atkūrimo „Dievų miškas“ buvo išleistas ne kartą, tačiau viešojoje erdvėje galima rasti informacijos, kad arčiausiai originalios kūrinio versijos yra 2005 m. leidimas. Tad kokius kelius iki šiol teko nueiti redaktoriams, bandant atkurti pirminį romano variantą?
N. M. Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, B. Sruogos gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojas Algis Samulionis suplanavo naują B. Sruogos „Raštų“ seriją, į kurią įtrauktas ir „Dievų miškas“. Praėjus keturiasdešimčiai metų po pirmosios kūrinio publikacijos, 1997 m. B. Sruogos „Raštų“ 4-ajame tome redaktorės D. Linčiuvienės dėka po A. Samulionio mirties paskelbta nauja „Dievų miško“ redakcija, kurioje parodyti 1957 m. kūrinio leidime vis dėlto kupiūruoti epizodai, kuriuose atsispindėjo:
- istoriniai faktai (parodyti lageryje tarp lietuvių ir lenkų kilę ginčai dėl Vilniaus; atkurtas faktas, kad lenkų, mokėjusių vokiškai, tarp blokų valdžios ir raštinėje buvo dauguma; pristatyti lenkų, įkalintų lageryje, tipai – pamariečiai, kašubai, varšuviečiai; grąžinta į lagerį atgabentų Vengrijos žydžių, tapusių lagerio seniūno Selonkės prievartos aukomis, scena; atkurtas faktas, kad iš lagerio bėgo įvairių tautybių kaliniai – rusai, ukrainiečiai, latviai);
- įvairių tautybių kalinių tarpusavio santykiai (grąžinta scena, susijusi su esesiška provokacija – lenkų kaliniai skatinti atkeršyti į lagerį ką tik atvežtiems lietuviams; atskleistas lagerio kalinių neigiamas požiūris į latvių kalinius; parodyta danų kalinių neigiama nuostata slavų tautų kalinių atžvilgiu);
- istorinės sąvokos skyrių pavadinimuose (sugrąžintas autentiškas pavadinimas „Garbės katorgininkai“ vietoj ankstesnio, redaktoriaus pasiūlyto, nors ir autoriaus žodžiais paremto, varianto – „Nuo tų durų lig tų durų…“);
- dalis lenkiškų ir rusiškų žodžių, frazių, kuriuos pasakė esesininkų bendrai – kaliniai lenkai.
2005 m. pasirodė D. Linčiuvienės parengta antroji kūrinio redakcija. Poreikis peržiūrėti kūrinio tekstą, jį dar kartą patikslinant, atsirado dėl to, kad Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla inicijavo seriją „XX a. lietuvių literatūros lobynas“, kurioje publikavo kanoninius lietuvių literatūros kūrinius. Šios kūrinio peržiūros metu pataisyta dalis ankstesniame leidime likusių korektūrų, grąžinti keli anksčiau praleisti fragmentai, sakiniai. Pavyzdžiui, atkurtas epizodas, rodantis, kad, ukrainiečių sargybiniams apsilankius jiems specialiai įkurtame lagerio viešnamyje, jie tapo kitų kalinių paniekos ir patyčių objektu; amerikiečių lėktuvams bombarduojant Štuthofo teritoriją, labiausiai baiminosi esesininkai su savo bendrais ukrainiečiais, jie „drebėdavo it aketėn patekę ciuckos“. Kūrinio rekonstrukcijos aspektu svarbus kiekvienas naujas fragmentas. Kaip apibendrino Valentinas Sventickas, šį D. Linčiuvienės parengtą „Dievų mišką“ tuomet buvo galima laikyti „pirmu patikimu leidimu“. Neatsitiktinai būtent šia kūrinio redakcija rėmėsi ir dar tebesiremia kitos leidyklos, perspausdindamos „Dievų mišką“.
– 2024 m. azerbaidžaniečių kalba pasirodė B. Sruogos romano, parengto pagal Jūsų atliktus „Dievų miško“ rankraščio ir mašinraščio lyginimus, vertimas. Būtent šis parengimas dabar laikytinas arčiausiai autentiško kūrinio priartėjusiu teksto variantu. Gal galite papasakoti apie šį savo darbą, kurį esate palyginusi su tekstine archeologija.
N. M. Man atrodo, natūralu, kad, praėjus beveik dvidešimčiai metų po paskutinės „Dievų miško“ redakcijos, atsirado naujų duomenų ir tyrimų. Todėl dabar vėl iškilo atnaujintos ir patikslintos kūrinio redakcijos poreikis.
Savo daktaro disertacijoje, kuri apginta 2012 m., išsamiai aprašiau „Dievų miško“ autografus – rankraštį ir mašinraštį, visus istoriškai svarbius kūrinio leidimus ir jų tarpusavio ryšius. Vėliau disertacijos pagrindu išleista monografija apie kūrinio rašymo ir redagavimo istoriją. Tačiau prie nė vieno iš šių darbų nebuvo pridėta pagal atliktus tyrimus atkurta nauja romano versija. Ji nustatyta, palyginus istoriškai svarbius „Dievų miško“ leidimus ir kūrinio autografus – rankraštį ir mašinraštį.
„Dievų miško“ istoriškai svarbūs leidimai, išėję 1957 m., 1997 m. ir 2005 m., skiriasi, nes kiekviename iš jų parodyta vis daugiau naujų skyrių, epizodų, sakinių, frazių, žodžių, kurių ankstesniuose kūrinio tekstuose nebuvo. Kiekvienas paminėtas „Dievų miško“ leidimas atspindi ir skirtingų kartų redaktorių pastangas kuo labiau priartėti prie autentiško kūrinio teksto. Tačiau „Dievų miško“ redaktoriai, rengdami kūrinį įvairiais laikotarpiais, neturėjo visos reikalingos medžiagos, nesinaudojo visais prieinamais šaltiniais ar jų visuma, todėl ir negalėjo parodyti nekupiūruoto kūrinio teksto, koks žadėtas skaitytojams.
Pavyzdžiui, 1957 m. redaktoriai ieškojo „Dievų miško“ rankraščio, bet jo nerado, todėl rėmėsi tik Vilniaus mašinraščiu, o jame esančius intarpus ir pataisymus B. Sruogos ranka nevienodai traktavo – dalį jų įtraukė į leidimą, o dalies – ne.
1997 m. ir 2005 m. „Dievų miško“ rankraštis redaktoriaus A. Žirgulio dėka jau buvo pasiekiamas (perduotas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Rankraštynui), tik juo nesinaudota, nes manyta, kad Vilniaus mašinraštis – paskutinis autorizuotas kūrinio variantas. Tačiau šiame mašinraštyje neaiškios vietos taisymų aspektu vėl interpretuotos nenuosekliai, nes vieni fragmentai, kuriuos rašytojas, priverstas redaktorių, išbraukė raudonu rašalu, sugrąžinti, o kiti – ne. 2005 m. imtasi dar kartą palyginti 1997 m. parengtą kūrinio tekstą su Vilniaus mašinraščiu – remiantis intuicija, atskleistos dar kelios anksčiau neparodytos vietos. Tačiau kūrinio rankraštis vėl liko redakcinio darbo užribyje (jis buvo perverstas, bet neperskaitytas).
Nė vieno B. Sruogos kūrinio leidimo redaktoriai nesinaudojo rankraščiu ir mašinraščiu – autografų visuma. Palyginus „Dievų miško“ rankraštį ir mašinraštį, paaiškėjo, kad jie kartu atspindi nuoseklų kūrybos procesą.
Redaktoriai „Dievų miško“ mašinraštyje pamatę raudonu parkeriu išbraukytas vietas, suabejodavo, ar įtraukti jas į leidimus, ar ne. Atkreipę dėmesį į kūrinio rankraštį, jie būtų radę atsakymą, kaip reikėtų elgtis. Rankraštyje užrašytas visas kūrinio tekstas, paskui jis tik stilistiškai koreguotas. Perrenkant „Dievų miško“ rankraštį rašomąja mašinėle, kūrinio tekstas gerintas, nes ieškota ekspresyvesnių, paveikesnių stilistinės raiškos galimybių. Tik šis kūrinio rašymo ir autoredagavimo etapas buvo visiškai laisvas, tik šio proceso metu pats autorius rinkosi ir sprendė, kaip ir ką rašyti.
B. Sruoga, priverstas ankstesnių redaktorių, „Dievų miško“ Vilniaus mašinraštyje išbraukė raudonai tam tikras teksto vietas, kad tokiu kompromisu išsaugotų kitas, didesnės apimties ar, jo manymu, esmingesnes turinio aspektu vietas. Jei rašytojas nebūtų priverstas ieškoti kompromiso, raudonų braukymų mašinraštyje išvis nebūtų atsiradę.
Visi mašinraštyje B. Sruogos išbraukyti epizodai, net stilistiškai nepaliesti, išliko rankraštyje. Rankraštis ypač svarbus, keliant autorizacijos klausimą. Jei rankraštyje užrašyta kūrinio teksto dalis buvo perrinkta rašomąja mašinėle, vadinasi, rašytojas taip pasirinko.
Anksčiau nebuvo iškilęs požiūrio į kūrinio autografus kaip į visumą poreikis. Tik išsamus autografų palyginimas, jų matymas kartu, o ne atskirai, jų tarpusavio sąsajų nustatymas leidžia rasti atsakymą, kokių sprendimų imtis suabejojus. „Dievų miško“ autografų, skirtingų leidimų lyginimus ir galima pavadinti tekstine archeologija. Paprasčiau tariant, tai išsamūs tekstų lyginimai. Taikant šį lyginimo metodą, atsiveria ne tik naujų kūrinio sluoksnių, bet gerai patikslinami ir jau nustatyti.
Vertėjas Mahiras Gamzajevas „Dievų mišką“ į azerbaidžaniečių kalbą išvertė naudodamasis naujausia, dar nepaskelbta kūrinio redakcija (ji parengta Lietuvių literatūros ir tautosakos institute). Todėl šis jo darbas ypatingas ir „Dievų miško“ vertimo į įvairias pasaulio kalbas istorijoje. Anksčiau vertėjai neieškodavo tekstologų pagalbos, nepakankamai gilindavosi į kūrinio teksto istoriją. Todėl dažniausiai B. Sruogos kūrinys verstas arba remiantis tarpinėmis – rusų ir anglų kalbomis, arba naudojantis ne visą kūrinio tekstą parodančiais lietuviškais leidimais.
Praėjusį penkmetį galima laikyti „Dievų miško“ vertimo į įvairias pasaulio kalbas bumo metais. Neabejotina, kad šis laikotarpis reikšmingas ir kūrinio recepcijai, ir vertimo istorijai. Kaip literatūrologė, pastebiu pasikeitusį užsienio leidėjų požiūrį į šį kūrinį. Anksčiau „Dievų mišką“ buvo sunku išleisti užsienio leidyklose dėl kacetinės literatūros gausos (rašytojo šeimai, gyvenusiai Amerikoje, ten nepavyko rasti ne tik kūrinio vertėjo, bet ir leidėjo).
O dabar, A. Kalėdos žodžiais tariant, „genocidiškų sanvartų kontekste“, kai išryškėja „kultūros ir nekultūros, žmonių ir nežmonių, humanistinių vertybių ir žvėriškų instinktų sankirta“, šis kūrinys pasaulyje atrandamas iš naujo ne tik kaip unikalus holokausto dokumentas, bet ir kaip pasipriešinimo dvasią įkvepiantis, gyvenimo meilę liudijantis pasakojimas. Užsienio tyrėjams ir leidėjams, reaguojantiems į įvykius pasaulyje, kur tebevyksta kovos už laisvę ir nepriklausomybę, dabar ypač aktualūs „Dievų miško“ redagavimo ir cenzūravimo aspektai – įvairūs nusikalstami ideologiniai režimai vėl bando pavergti laisvą žmogų, siekia nutildyti kitamintį, nori atimti juoką.
Džiaugiuosi, kad M. Gamzajevo pavyzdžiu po metų pasekė dar du vertėjai – Miglė Dulskytė, išvertusi „Dievų mišką“ į prancūzų kalbą, ir Jinseok Seo, išvertęs kūrinį į korėjiečių kalbą. Šie vertimai, paremti nauja „Dievų miško“ redakcija, bus išleisti šį pavasarį. Pietų Korėjos skaitytojai su „Dievų mišku“ susipažins pirmą kartą. Prancūzijoje tai bus antras kūrinio vertimas, nes pirmasis, išleistas 1967 m., atliktas netiksliai – per tarpinę rusų kalbą, o B. Sruoga pristatytas ne kaip lietuvių, o kaip rusų rašytojas. Todėl prancūziškas „Dievų miško“ leidimas pakeis iki šiol buvusį supratimą apie kūrinį ir jo autorių, o korėjietiškas vertimas leis ilgainiui išaiškėti ir lietuviško kūrinio recepcijos ypatumams Pietų Korėjoje.
„Dievų miško“ vertimai į azerų, prancūzų ir korėjiečių kalbas, paremti patikslinta kūrinio redakcija, svarbūs kūrinio vertimų istorijai, nes vertėjų dėka įvyko nemažas pokytis. „Dievų miškas“ jau kitokiu pavidalu – be ideologinės cenzūros, be sovietinio redagavimo liekanų, be moralinės ir kalbinės kontrolės sluoksnių – pasiekė arba greitu metu pasieks užsienio skaitytojus.
Neabejotina, kad vertėjai, kurie ateityje sieks parodyti ikicenzūrinį kūrinio teksto variantą, turės sugrįžti prie kūrinio autografų, jiems reikės atsiversti ir naują kūrinio redakciją.
Garsiausias B. Sruogos kūrinys dabar išverstas į trylika pasaulio kalbų: rusų, lenkų, latvių, estų, čekų, bulgarų, anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, nyderlandų, azerų, korėjiečių. Į kai kurias kalbas, pavyzdžiui, ispanų, prancūzų, latvių, kūrinys išverstas ar išleistas net keletą kartų. Anksčiau teko girdėti, kad kūrinys dar verčiamas į japonų kalbą, o planuojamas versti į suomių, italų, ukrainiečių kalbas.
Mano supratimu, opiausia sruogistikos problema šiuo metu – kanoninio kūrinio „Dievų miškas“ lietuviško teksto parengimas. Kaip minėjau, paskutinė istoriškai svarbi kūrinio redakcija išleista 2005 m. Per dvidešimt metų įvyko pokyčių, tyrinėjant „Dievų miško“ istoriją, todėl, žvelgiant iš mokslinės perspektyvos, jau reikėtų permąstyti ir leidybinę šio kūrinio situaciją. Be to, kad „Dievų miške“ neturėtų likti jokių ertmių, būtina grąžinti, pavyzdžiui, ir kadaise atsisakytų kitakalbių frazių. Kalinių posakiai lenkų, rusų kalbomis sulietuvinti, todėl dingo svarbus akcentas – kalba išdavė, kokios tautybės buvo nacių kolaborantai.
Visų kartų „Dievų miško“ redaktoriai teigė, kad jie pateikė kūrinio tekstą, koks parašytas, – nieko nekeitė ir netaisė, tik grąžino anksčiau kupiūruotas vietas. Tačiau, atlikus šaltinių analizę, paaiškėjo, kad visuose leidimuose yra didesnių ar mažesnių autentiško teksto pažeidimų, nors B. Sruoga kūrinio redaktoriams neleido keisti kūrinio teksto turinio, stiliaus ir kalbos.
Kūrinio turinio spragos ir stiliaus pokyčiai, blukinant B. Sruogos pasirinktus įvaizdžius, skyrių pavadinimus, atsirado dėl ideologinių priežasčių, dažniausiai rašytojo nepaisyto politkorektiškumo, sovietinio redagavimo klišių, o šiais laikais – dėl persistengimo, prioritetą atidavus normai, standartui, taisyklei, bet ne autoriaus pasirinktam variantui. B. Sruogos kalba „Dievų miške“ tebėra suvaržyta – tai ne jo autentiška kalba. Kūrinio tekstuose ryški redaktorinė intervencija į autorinę kalbą.
Dėl įdėmaus skaitymo stokos atsirado nemažai praleistų autoriaus žodžių, frazių, sakinių. Kūrinio tekste yra nemotyvuotų pakeitimų, kaitaliojant žodžių formas, laikus, gimines, skaičių, žodžių tvarką, norminant tarminę leksiką.
Pažeista autorinė skyryba: atsisakyta emocinių atspalvių – neutralizuota skatinamoji intonacija, pakeisti nutylėjimai, nepagrįstai konotuoti sakiniai; netoleruoti dvigubi skirtukai sakinio gale. Palikta daug korektūros riktų, nors visuose leidimuose teigta, kad jie ištaisyti.
Kūrinio redagavimo principuose, kuriuos parašiau, šie teiginiai įrodyti konkrečiais pavyzdžiais, jie atsispindi ir spalvotai parengtame kūrinio variante, kuriame vizualiai parodyti visi paskutinės redakcijos ir ikileidybinio autografo skirtumai.
Redaktorius A. Žirgulys, konsultavęs 1957 m. kūrinio rengėjus, suregistravo „Dievų miško“ Vilniaus mašinraštyje po 1945–1946 m. ideologinės kūrinio redakcijos atsiradusius pakeitimus, – jų priskaičiavo daugiau nei tris šimtus. „Dievų miško“ autografų ir 2005 m. kūrinio leidimo lyginimo rezultatas nustebino, nes autentiško teksto pakeitimų rasta kur kas daugiau – nėra nė vieno skyriaus be didesnio ar mažesnio masto redakcinės intervencijos iš sovietmečio. Todėl visų laikų kanoninio kūrinio tekstas, kuris išleistas nepakankamai gerai ištyrus jo istoriją, nepalyginus šaltinių ir visų istoriškai reikšmingų leidimų, nebeatitinka šiuolaikinės tekstologijos nuostatų ir genetinės kritikos lūkesčių.
Pasaulio tekstologai, kurie pernai buvo susirinkę Vilniaus universitete į tarptautinę konferenciją „Genesis & Mimesis“, rūpinasi užsienio rašytojų klasikų, pavyzdžiui, Samuelio Becketto, Jameso Joyce’o, Hermano Melville’io, grožinių kūrinių tekstais ir jų subtiliuoju klodu – kiekviena raide, kiekvienu žodžiu, kiekvienu skirtuku – apie tai parašomi išsamūs mokslo darbai. Manau, Lietuvoje dar trūksta rūpesčio literatūros klasikos kūriniais būtent tekstologiniu aspektu. Klasikos lobynui priskirtini lietuvių literatūros kūriniai prilygsta juvelyriniams dirbiniams, todėl, iškritus net vienai ar kelioms brangakmenių akelėms, apyra ir darnus jų vaizdas.
Po ilgai trukusių tyrinėjimų dabar parengta ir mažiau iškreipta, subtiliau pateikta „Dievų miško“ teksto versija, kuri jau įteikta redkolegijai – V. Gasiliūnui, P. Subačiui ir M. Vaicekauskui. O naujos kūrinio redakcijos link kreipė visų kūrinio redaktorių, siekusių atverti vis daugiau autentiško teksto, pastangos ir ieškojimai. „Dievų miško“ rekonstrukcija – ne konkretaus vieno žmogaus, kaip dažnai linkstama manyti, o visų su šiuo kūriniu dirbusių redaktorių bendro darbo rezultatas. Kiekviena „Dievų miško“ versija reikalinga, nes tik visos drauge jos atspindi kūrinio raidą, pagilina veikalo supratimą.
Praėjęs kelerių metų etapas sruogistikai ypač svarbus, nes baigta „Dievų miško“ teksto rekonstrukcija. Ji truko beveik septynis dešimtmečius, ją įvairiais istoriniais etapais nuo 1957 m. atliko trijų kartų redaktoriai, savanoriškai pasirinkdami, perimdami ir pratęsdami kolegų darbus.
– Kada šis autentiškas romano variantas bus prieinamas ir lietuvių skaitytojams?
N. M. Norėčiau, kad nauja „Dievų miško“ redakcija būtų išleista 2026 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, kur daugiau nei prieš dvidešimt metų B. Sruogos „Raštų“ serijos ketvirtajame tome pasirodė pirmoji, Nepriklausomoje Lietuvoje publikuota kūrinio redakcija. Jos iniciatorius A. Samulionis ketino lyginti „Dievų miško“ autografus, o palyginęs juos rengti naują kūrinio redakciją, bet dėl mirties šių darbų atlikti nespėjo. A. Samulionio parengti B. Sruogos „Raštų“, o ir „Dievų miško“ redagavimo principai atsidūrė archyve. B. Sruogos „Raštų“ serija, perimta A. Samulionio bendradarbių, rengta laikantis jau kitokių nuostatų. Todėl manau, kad kelias, vedantis prie ištakų, būtų simboliškas ir prasmingas. Šių metų rudenį bus paminėta ir graži ištikimiausio B. Sruogos gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojo A. Samulionio sukaktis – 90-osios gimimo metinės.
Naują, bet dar neišleistą „Dievų miško“ redakciją jau galima rasti ir Všį „Vilnius, UNESCO literatūros miestas“ padalinyje „Profesorių namas“ (Tauro g. 10–3), kur pernai atidaryta, o visai neseniai pabaigta rengti unikali ir istoriškai svarbi paroda „Kodėl išbraukta? „Dievų miško“ parašymo ir redagavimo istorija“ (parodos rengėjai: kuratorės N. Markevičienė ir Miglė Baltrukevičienė, architektas Rokas Kilčiauskas, grafikos dizainerė Vilija Biekšaitė, koordinatorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė). Ši paroda simboliškai atveria ir prasidėjusius B. Sruogos metus (vasario 2 d. rašytojui sueina 130 metų). Kol laukiama tikrojo „Dievų miško“ teksto, kviečiu aplankyti parodą ir naujai atrasti pirmą kartą meniškai įprasmintą pasakojimą apie tai, kaip parašytas ir redaguotas šimtmečio romanas.
Sapnai su Šamanu, arba Permanentinių meninių idėjų revoliucijos
2026 m. Nr. 2
Mantas Gimžauskas (1976–2007) – poetas, kino scenaristas, aktorius, eseistas, bičiulių vadintas Šamanu, – daugiabriaunė asmenybė, savo konceptualiomis idėjomis, spalvingu gyvenimo būdu ir išskirtine kūryba praturtinusi daugelį jį pažinojusių. 2007 m. kovo 11-ąją drauge su poetu ir muzikantu Remigijum Audiejaičiu (1972–2007) žuvo bandydami išsigelbėti iš daugiabutyje Žirmūnuose kilusio gaisro. Tais metais išleista pirmoji jo poezijos ir piešinių knyga „ŠamanasTM“. Vėliau bičiulių dėka, po jo žūties išsaugojusių ir surinkusių nemažą jo kūrybinio palikimo dalį, sukurtas „Virtualus Manto Gimžausko muziejus“, laisvai prieinamas internete ir dabar. Šiais metais, minint Šamano 50-ąsias gimimo metines, bus išleista jo kūrybos rinktinė „Revoliucija“.
Audronė Šarskuvienė
Atminties blyksniai
Dabar, kai jau senokai nebedirbu mokykloje, dažnai pagalvoju, kad likimas man padovanojo susitikimų su įdomiomis, išskirtinėmis asmenybėmis. Tarp prigesusios, apgaubtos migla praeities fragmentiškai blyksteli didžiausią įspūdį palikusių žmonių veidai. Vienas ryškiausių – Manto Gimžausko. Man teko laimė būti Manto auklėtoja bei lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Mantas išsiskyrė iš savo bendraamžių išvaizda – nepaklusniomis vešliomis garbanomis, mąsliu žvilgsniu, ypatinga spyruokliuojančia eisena. Tokie jaunuoliai dažniausiai būna vienišiai, patyčių objektai, bet tai ne apie Mantą. Jis nuolat būdavo žmonių apsuptyje, nepriklausomai nuo pašnekovų amžiaus, bendrauti gebėdavo empatiškai, nedominuodamas, įsiklausydamas.
Besimokydamas Kupiškio gimnazijoje Mantas gyveno pas senelius Knygnešių gatvėje, žaliame mediniame namelyje. Senelis Jonas Gimžauskas buvo Kupiškio bažnyčios vargonininkas, vadovavo parapijiečių chorui, Kupiškyje yra surengęs aplinkinių rajonų bažnytinių chorų šventę. Mantas didžiavosi seneliu, minėjo, kad jam svarbios vaikystės akimirkos, kurias praleido ypatingose bažnyčios, varpinės erdvėse. Pirmuose eilėraščiuose tų erdvių objektai funkcionaliai transformuojasi – gyvenimas vyksta „tarp virvių, vertikalių gyvačių“, ant kurių galima pasikarti, į dangų užlipti arba prisirišus varpus iš proto išeiti. Man ir, manau, kupiškėnams, kurie skaitė ir skaito Manto eiles, buvo įdomu daugsyk matytus realybės objektus pajusti kaip daugiaprasmiškai regeneruotus vaizdinius. Jo poezijoje šmėsteli vaikystės ryto detalės, šalia žaliojo namelio žydinti vyšnia, sveikinama mantra „Hare Krišna“, gatvės šunys, tampantys hipių analogais, šamano dantim patekėjęs mėnulis…
Mantas labai mylėjo močiutę, kuri rūpinosi jo kasdienybe, lepino mėgstamais valgiais. Pamenu, svečiuodamasis mano namuose pasakojo, kad dažnai užkandžiaudavo po mišių likusiomis ostijomis užgerdamas pienu (iki pat mirties senelis su močiute kepė ostijas ir kalėdaičius). Kai mūsų bendravimas užsitęsdavo, telefonu įspėdavo senelius, kad nelauktų, negrįš vakarienės.
Mėgstamiausia Manto vieta senelių namuose – palėpė, kurioje tarp nenaudojamų daiktų dūlėjo seni laikraščiai ir knygos, tapę Manto traukos centru. Seneliams mirus, namelyje gyvena kiti šeimininkai, o prieš porą metų įvyko gaisras, per kurį sudegė tik palėpė, namas beveik nenukentėjo. Iš karto prisiminiau Manto žūties gaisrą ir tarsi veidrodinį įvykį – ugnies nesunaikintus rankraščius.
Gimnazijoje Mantas man, auklėtojai ir mokytojai, nekėlė jokių rūpesčių. Nekonfliktavo nei su mokytojais, nei su mokiniais. O eilėraščiuose gyvas ir skaudus paauglystės metas, kai iš gyvenimo pilkumos išeinama „per pasąmonės samanas“, „su aštriom meilės medūzom“, įžūliu ir maištingu Dievu. Juntamas nusivylimas pasauliu, kuriame eilėraščiai nieko nekeičia, todėl lieka vienintelė viltis – laukimas (laukiama šventės, rytdienos, net mirties), „kol žemė atsidus dangum“.
Mano paprašytas, Mantas atnešdavo savo prozos, poezijos rankraščių. Kai pasiteiravau, kodėl niekad neklausia mano nuomonės apie savo kūrybą, atsakė, kad jei skaitau, tai turbūt įdomu. Pamenu, jis stebėjosi eilėraščių interpretavimo testo užduotimis, ypač klausimu „Ką autorius norėjo pasakyti?“. Nelogiškas jam buvo tas klausimas, o aš nesugebėjau atremti jo argumentų, kad niekas negali žinoti, ko autorius norėjo. Anot Manto, „ką norėjo, tą ir pasakė, kieno koks reikalas, ko jis norėjo? Svarbu tik tai, kaip skaitytojas priima, jaučia, kaip jį veikia tai, kas pasakyta.“ Pamokose tokios kritikos garsiai niekad neišsakė.
Kai dirbau mokykloje, vienas maloniausių mano darbų buvo skaityti mokinių rašinius. Tais laikais buvo dėkinga situacija – galima buvo rašyti laisva tema, remtis ne nurodytais, o norimais autoriais. Iš tų tekstų geriausiai pažindavau mokinius, jie atsiverdavo. Manto rašinius skaitydavau paskutinius, kad kuo ilgiau pratęsčiau malonumo laukimą. Niekada nenusivyliau. Nebuvo jokių klišių, štampų, stebino netikėtos metaforos, sukurta keista atmosfera, įtaigiai dėstomos mintys.
Mantas ne visad laiku perskaitydavo privalomą literatūrą, bet žinojau, kad skaitė nepaprastai daug. Domėjosi Hermanno Hessės, Jacko Keruaco, Jerome’o Davido Salingerio, Samuelio Becketto, Marcelio Prusto, Sigito Gedos kūryba. Niekada nepatariau jam, ką skaityti, dažnai klausiau, ką įdomaus perskaitė, tik niekaip nespėdavau tiek perskaityti, kiek jis. Apskritai Manto interesų ratas buvo labai platus: gilinosi į Rytų filosofiją, domėjosi religijomis, psichologija (ypač – psichodelika), muzika (ypač Jimu Morrisonu, Johnu Lennonu), daile, teatru, futbolu ir visose srityse ieškojo saviraiškos galimybių. Kūrė poeziją, rašė scenarijus gimnazijos renginiams, labai gražiai piešė, aistringai žaidė futbolą, vadovavo gimnazijos „Linksmųjų ir išradingųjų klubo“ komandai. Gelbėdavo bendraklasius iš įvairiausių situacijų, buvo nuolatinis kalbėtojas (jei neatsirasdavo norinčių) švenčių ar kitomis progomis.
Manto bendraklasiai mokėdavo papokštauti, ir įtariu, kad tas išdaigas neskaudžiai „įpakuodavo“ Mantas. Pamenu pamoką, kai mano auklėtiniai turėjo rašyti rašinį. Pamokos pradžioje jie paniurzgėjo: „Gal šiandien nerašom, gal pasikalbam, auklėtoja?“ Pasakiau, kad ne taip tarėmės, kad jau laikas rašyti, o pasikalbėsim po pamokų. Supratę, kad nepavyks susiderėti, taikiai palinko prie popieriaus lapų. Labai mėgau stebėti kuriančius mokinius. Jie pasikeisdavo, surimtėdavo, susikoncentruodavo, kai kurie ilgam nukreipdavo žvilgsnį į lubas ar sieną, kai kurie minčių ieškodavo žiūrėdami pro langą arba kurį laiką sėdėdavo užsimerkę… Ir tąkart nebuvo išimtis, atrodė, dirbo susikaupę. Kai namuose ėmiausi darbus skaityti, mane ištiko šokas. Ėmiau sąsiuvinį po sąsiuvinio ir visur tas pats – vietoj literatūrinių rašinių šilti laiškai apie bendrystę, labai išradingi atsiprašymai, kad neišsipildys mano, mokytojos, lūkesčiai, apgailestavimas, kad taip elgdamiesi mane skaudina, kad išgyvena dėl to gėdą, kad tik dabar suprato, koks jų susitarimas apgailėtinas. Laiškai skirtingi, bet mintys labai panašios. Kai kurių darbuose pripiešta širdelių, gėlyčių… Pikta nebuvo, tik nežinojau, kaip elgtis. Kitą dieną ant lentos didelėmis raidėmis užrašiau: KAS TOLIAU? Mantas tarstelėjo: „Gyvenimas.“ Auklėtiniai pasisiūlė pasilikti po pamokų ir parašyti rašinius.
Pamenu, kartą matematikos mokytoja per pertrauką tyliai pašnibždėjo, kad mano auklėtiniai pabėgo iš jos pamokos. Pajuokavau, kad padovanojo jai visą pamoką poilsio. Pasirodo, ne tik: ant mokytojos staliuko garavo kavos puodelis ir buvo padėtas laiškas. Žvilgterėjau į jį ir iš karto atpažinau Manto rašyseną (rašė kaire ranka, ne visad jungė raides, savotiška ritmika išdėliodavo žodžius). Buvo labai mandagiai, argumentuojant paaiškinta, kodėl taip pasielgta, o pabaigoje pafilosofuota apie tai, kad niekas niekur nedingsta ir iš nieko neatsiranda, kad fizinis artumas ne visada atstoja dvasinį, o pabaigta sakiniu: „Mes čia, mes su Jumis…“ Apskritai kalbėtis laiškais, rašteliais tuomet buvo įprasta, aš dažnai ant savo stalo rasdavau pageidavimų, prašymų, pasiūlymų, atsiprašymų, priekaištų, net kūrybos bandymų. Manau, kad tą „madą“ irgi įvedė Mantas.
Artimiau su Mantu pabendraudavome, kai tekdavo vykti į respublikinius filologų konkursus, kurie kasmet vykdavo kitame mieste. Pamenu, kai sustodavome autobusų stoty, Mantas visada pirkdavo porą „Snickers“ batonėlių. Iš lėto jais mėgavosi ir džiaugėsi, kad yra „saikingai“ saldūs ir gerai pasotina. Konkursuose jis labai greitai susirasdavo bendraminčių, noriai klausydavo vertinimo komisijos narių. Pamenu, kaip jaunieji poetai iki paryčių bendravo su kupiškėnu poetu Valdemaru Kukulu. Žinau, kad Mantui įspūdį darė nestereotipinis poeto požiūris į klasikų kūrybą, kūrėjo misiją ir būseną, kurios reikia, kad galėtum kurti. Ne su viskuo jis sutikdavo, bet sakė, kad toks bendravimas jam labai įdomus ir „minčių suvėlimui“ naudingas.
Kartą pagal konkurso darbotvarkę vyko pokalbis apie tai, koks mokytojo vaidmuo ugdant jaunąjį kūrėją. Dalyvavo komisijos nariai mokytojai ir konkurso dalyviai mokiniai. Jaučiausi nejaukiai, tarsi nepelnytai pakliuvusi į renginį, nes mano kolegos daug ir sklandžiai kalbėjo apie tai, kaip padeda kuriantiems ugdytiniams, kaip juos įkvepia, nukreipia. Kai atėjo mano eilė pasisakyti, kaip padedu Mantui kurti, išlemenau tik tris žodžius: „Aš jam netrukdau.“ Kokį palengvėjimą pajutau, kai Mantas nutraukė nejaukią tylą – teatrališkai sudėjęs rankas bei palenkęs galvą pasakė: „Už ką aš jums, auklėtoja, esu labai dėkingas.“
Baigęs mokyklą Mantas grįždavo į Kupiškį aplankyti senelių, užsukdavo į gimnaziją, buvo mokinių darbų vertintojas gimnazijos organizuojamo respublikinio konkurso „Kontraforsai“, „Velykų griaustinio“ renginiuose. Viešėdavo ir mano namuose, bendravo su visa mano šeima. Ilgai kalbėdavomės apie situaciją Lietuvoje, mene, naujus spektaklius ar filmus, jis dalindavosi įspūdžiais apie dalyvavimą „Panevėžio literatūrinės žiemos“, „Poezijos pavasario“ renginiuose. Kai kuriuose renginiuose (pvz., almanacho „Įžanga“ pristatyme Rašytojų sąjungos rūmuose) Manto pakviesti dalyvavom ir mudu su vyru. Bet dažniausiai apie Manto pasiekimus – publikuotus straipsnius, parašytus kino filmų scenarijus, laimėtą Prano Lemperto premiją ir pan., – sužinodavau iš televizijos ar spaudos.
Manto požiūris į studijas buvo tam laikui neįprastas. Nerūpėjo jam diplomai. Nustebau, kai pasakė, kad žurnalistikos nebestudijuos, ir paaiškino, kad su profesijos specifika susipažino, o toliau svarbu išmanyti tą sferą, apie kurią rašysi, todėl žymiai naudingiau būti tos srities žinovu. Sakė, kad norėtų pasigilinti į polonistiką, nes jam labai patinka lenkų literatūra, o galiausiai patraukė į Muzikos ir teatro akademiją, televizijos režisūros studijas. Teatru Mantas domėjosi visada, man atrodo, kad ir jo eilėraščiai teatrališkai vizualūs, dramatiški. Su savo kolege teatro mokytoja Vilija kelerius metus ruošėme mokinių poetines kompozicijas. Sėkmingai, dažnai laimėdavome respublikinius konkursus. Geriausiai iš visų prisimenu kompoziciją pagal Manto eilių ciklą „Šunų giesmės“. Mantas jį parašė būdamas aštuoniolikos metų, gal todėl tie tekstai – dramatiški, maištingi ir drąsūs – buvo tokie artimi bei patrauklūs mokiniams.
Džiaugiuosi, kad Mantas Kupiškyje neužmirštas. 2008 m. Kupiškio kultūros centre vyko Manto atminimui skirtas renginys, 2011 m. Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje organizuotas respublikinis kūrybinio jaunimo forumas „Idėjų manufaktūra“. Įgyvendinant režisierės Vilijos Morkūnaitės sumanytus projektus, Kupiškio kultūros centre kelerius metus veikė jaunimo erdvė – „Šamano menų centras“, skirtas M. Gimžausko kūrybiniam palikimui ir jo idėjoms įprasminti.
Siekdama atgaivinti prisiminimus, peržiūrėjau savo mokytojavimo archyvą, bet ne ką radau, – Manto rašinius, laiškelius, nespausdintų eilėraščių rankraščius ir kt. atidaviau tiems, kurie rūpinosi ir tebesirūpina Manto atminimu. Liko tik mano vyrui dedikuota „Įžanga“ su įrašu: „Ponui Kazimierui, jo šv. būsto ramybę nuolat drumsčiantis…“ – ir parašas.
Labiausiai laiko ribos nusitrynė, kai ir vėl skaičiau eilėraščius M. Gimžausko virtualiam muziejuje. Dar kartą įsitikinau, kaip savitai filosofiškai poetas jautė pasaulio visumą. Manto poezijoje gyvenimas nedėliojamas į vieną plokštumą, kiekviena erdvė netikėtai ištirpsta kituose parametruose, nors gyvenimas turi pabaigą, bet būtis amžina. „Susinaikinimo fragmente Nr. 2“ tarsi savo likimo pranašas poetas manifestuoja: „…aš tikiu kad išnyks visos sienos / ir mane šviesa priims į savo glėbį / nes bus daug lengviau ir neišnyks gyvenimas / kai paskutiniai gyvybės lašai / susigers į verkiantį dumblą.“ Iš naujo sukrečia mintis, išsakyta „Biografijos“ posme: „kiek daug oro tilpo į slėnį / slėnis buvo toks žalias ir drėgnas / jis priimdavo į save ugnį / begalybę mirčių ir kraujo / ir mane jis priėmė tyliai.“
Kai blyksteli praeitis, neilgam įžiebia prisiminimų nuobiras, bet neužgęsta, lieka rusenti, kad menkiausia kibirkštis vėl atkurtų mielų prisiminimų blyksnius.
Tomas S. Butkus
Istoriją apie Šamaną galima pradėti bet kurioje vietoje
Istoriją apie Šamaną galima pradėti bet kurioje vietoje. 1993-iaisiais, Marijampolėje, blūdinėjant su kitais jaunaisiais filologais ir svarstant, kurgi, po perkūnais, prašapo Valdas Kukulas. Nors turėjau šiame Sūduvos mieste šaknų, tačiau jame visai nesigaudžiau. Tad pasiūliau nueiti į pirmą pasitaikiusį kaboką. Žinoma, ten juos ir radome – V. Kukulą, Mantą Gimžauską, Antaną Šimkų, dar kažką. Arba 2007-aisiais, kai kovo 11 d. rytą, su Vitalija P. vaikštinėjant Stoniškių prieigose, kažkur už Pagėgių, suskambo telefonas ir jo gelmėje išgirdau drebantį Aleksandros F., kitos mūsų rato literatės, balsą – Šamano nebėra, Remio irgi.
Tai mano keturiolikos metų gyvenimo fragmentas, įrėmintas Šamano kometa, sudegusia taip pat greitai, kaip ir sužibo. Literatūros lauke asmenybė nėra svarbi. Svarbus kūrinys. Taip mus mokė mokykloje. Kur buvom verčiami mokytis nuobodžios sovietinės lituanizacijos bangos suformuotos lietuvių literatūros – jos išblukusių tetų ir dėdžių. Šamanas literatūros mokė cituodamas Jimą Morrisoną, Jimį Hendrixą ir Johną Lennoną. Visas tas „Įžangos“, „Atolo“, vėliau įvairiausias avangardizmo formas perėmęs M. Gimžausko tapatybės formavimosi tarpsnis galėtų būti panašus į pavėluotą psichodelinį spazmą, bandymą ištrūkti iš spalvotos, tačiau traumuojančios vaikystės patirties. Bet viskas kiek kitaip.
Negali pabėgti iš juodosios skylės, iš „Tošnuvos respublikos“ (čia jau Manto eilėraščio citata), iš tos vietos, kur esi gimęs. Gali tik susikurti save iš naujo – sukurdamas savo asmeninę Antigravitacinę Vorutą, kultūrinę ir literatūrinę metagalaktiką, nepavaldžią jokiam oficiozui, konjunktūrai ar isteblišmentui. Šis nervas įcementuotas kone kiekviename Manto eilėraštyje, piešinyje, net virtualaus futbolo čempionate, kurį su silpniausia Maldyvų rinktine žaisdavome iki nukritimo – tol, kol laimėdavome sumautą pasaulio čempionatą prieš auksinę Brazilijos rinktinę (1998-ųjų sudėtis). Be atokvėpio šis berniokiškas ritualas kartais trukdavo 48 valandas. Kartais viską sujaukdavo alkoholio, žolės ir pigios pornografijos orgijos. Nežinia kiek žmonių lankėsi jo bute Žirmūnuose. Spėju, ten pabuvojo ne tik keletas neoficialių Lietuvos maoistų partijos narių (o taip, Mantas žavėjosi žudiku Mao – vertė net jo eilėraščių). Mantą pažinojo ir jo irštvą lankė visas to laikmečio kontrkultūrinis Vilnius su Kupiškiu.
MG nebuvo girtuoklis ar kitokių nelegalių svaiginimosi būdų profas. Veikiau šis literatams gan įprastas laisvalaikio leidimas buvo dar viena galimybė pabėgti iš Troškūnų (Tošnuvos sostinė). Pigesnis nei tas, kurį propagavo dalis jo jaunystės draugų mažame Lietuvos miestelyje ar kunigų seminarijoje („susikurti Teologinį triratuką“, kaip rašė autorius kitame eilėraštyje). Kažkokia kvaištelėjusia energija pasižymėjo visas Šamano gyvenimas. Jis traukė savo nuoširdžiu vaikišku smalsumu. Pasaulis Mantui buvo permanentinės meninių idėjų revoliucijos vieta. Labiausiai pasikaustę religijų istorikai ar literatūros kritikai negalėjo su juo ilgai ginčytis. Jis turėjo retą kalbos dovaną įtikinti savo argumentais kitus, net ir labiau išmanančius savo temas. Esu matęs, kaip jis nokautavo studentą fiziką, išguldęs savo teiginius, kad Einsteino reliatyvumo teorija ne visai tiksliai suformuluota ir neatspindi šiuolaikinio pasaulio (kvantinės fizikos teoretikai iš tiesų, vos prieš penketą metų, atrado keletą netikslumų; ir tuo per paskutiniuosius metus, veikiami masinės žiniasklaidos, galėjome įsitikinti ir patys).
Kiekvienas meninis veiksmas ar eilėraštis jam buvo manifestas. Ypatingą poetinę klausą turėjęs V. Kukulas, greičiausiai perskaitęs Manto Dievažmogį, tetarė – čia M. Gimžausko karta. Karta, kuriai kasdiene malda tapo popkultūros dievų hitai, o kaip mantrą jie kartojo bytnikų kartos ideologų ir teosofų tekstus. Dievažmogiai – unikali žmonių kategorija. Kol nebuvo patvirtinta visuotinė decentralizacijos reforma, mėgdavau teigti, kad šie asmenys turi ypatingą jungtį su centriniu visatos serveriu. Kartodavau, kad Dievo dovaną, o kartu ir prakeiksmą savyje nešantys Dievažmogiai – pirmiausia jų gyvenimai ir jų kūryba – neatplėšiami ir neskaidomi. Kaip žemės ištekliai ir geosfera.
M. Gimžausko kūryba, kaip ir jo asmenybė, labai savitai susisaisčiusi su įvairiais ir ganėtinai skirtingais bei paradoksaliais kontekstais. Pirmiausia tai vėlyvasis sovietmetis, įsirėžęs keistomis konservatyvizmo ir davatkybės normomis, perimtomis Kupiškio aplinkoje. Vėliau – Nepriklausomybės aušra ir ne mažiau keisti gyvenimo virsmai, susiję su tėvų darbu Vilniuje, pirmais literatūriniais konkursais. Studijos Vilniuje atvėrė kelius prie neribotų galimybių. Tačiau Mantas neturėjo vieno atsakymo. Iš pradžių jį domino žurnalistika, paskui – polonistika. Dar po kurio laiko jaunasis poetas pasuko režisūros keliu. Visą tą laiką, nuo 1994-ųjų, gyvenimas virė Užupyje ir Šnipiškėse. Vis dėlto brandžiausius savo kūrinius Mantas sukūrė po įsimintino literatūrinio debiuto ir jį lydėjusio perdegimo, apsitrynus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jo „Acid is sweet“ galima laikyti šiuolaikiniu lietuvišku epu, kad ir trumpoku bei nebaigtu. Dvi dalys, meistriškai sulydančios psichodelinio poppasaulio ir tautos atminties personažus į literatūrinį mitą primenantį pasakojimą. Konsumerizmo praktikoje įstrigusiai Vakarų visuomenei skirti kiti jo puikūs ir laikmetį atspindintys kūriniai – „Zoologijos sode esu“ ir „Humanum Ėst“. Galima dar būtų prisiminti 9/11 įvykiui sukurtą šiurpoką tekstą, parašytą tartum Amerikos karo veterano išpažintis.
Savotiškai absurdiška tai, kad Manto kūriniai nebuvo išleisti jokia oficialia knyga jam gyvam esant. Prieš mirtį autorius nepaliko net rankraščio. Leidžiant knygą „ŠamanasTM“ (2007) šių eilučių autorius turėjo tenkintis tik Manto instrukcija ir iš įvairių pakampių surankiotais jo draugų ir gerbėjų išsaugotais tekstų likučiais.
Ir pasitraukė Šamanas mįslingai, antrosios Nepriklausomybės dieną, išprotėjusiam piromanui padegus buto laiptinę. Per gaisrą išdegė medinis parketas, staktos, žuvo žmonės. O iš pjuvenų pagaminti stalčiai ir juose paslėpti rankraščiai su šeimos relikvijomis – išliko. Rinkdamas medžiagą pomirtinėms jo parodoms atkreipiau dėmesį į pasikartojančią sapno simboliką. Daugelyje nuotraukų Šamanas gulėjo ant žemės, eilėraščiuose išnirdavo degančio namo motyvas. Rašydamas šį tekstą prisiminiau – kadaise Užupyje, švęsdami J. Morrisono gimtadienį, negyvenamam name supleškinome medinę jo perdangą. O neseniai mane pasivijo kitas šiurpus sapnas. Kad Lietuvos futbolo rinktinė laimėjo pasaulio futbolo čempionatą.
Edgaras Platelis
Greitėjanti vasara
Žmogus, kurio asmeninis „vaifajus“ pasiekdavo ir prijungdavo draugystėn. Jis traukė savo neegoistiška jėga, kviečiančia, nuginkluojančia. Kai kartais galvoju apie Manto Gimžausko kurtą draugų, bendruomenės lauką, vaizduojuos socialinį rojų, kur mes, tauta, bendruomenė, besišypsanti ir aistringa, nusimetę egoizmo retežius, „vos pastebimai švenčiame beprasidedančią vasarą“, jei teisingai cituoju jo eilėraščio eilutę. Tai – didelis koncertas, paskaita ir balius, kur niekas neprimetama, nebrukama, šventumas dosniai apšviečia mus visus, trūkčiojančius gyvenimo diskotekoje, meilia, atlaidžia šviesa. Gvadelupės mergelė šypsosi ir atidaro mums stoglangį, kad galėtumėm išlipti parūkyti ant stogo, auštant. Gvadelupės mergelė mus veda, kai lekiame naktį mašina miško keliuku Liškevio ežero link, link savo palapinių stovyklos, išjungtom automobilio šviesom.
Neblogai, mano supratimu, Mantą apibūdina vienas jo vaikystės pasakojimas – vasaromis viešėdavo pas senelį, vargonininką Kupiškyje. Vienas senelio darbų buvo kepti bažnyčiai „plotkeles“. Jaunam Šamanui nesaldžių „plotkelių“ kepimas pasirodė neprotingas ir tobulintinas, tad į tešlą primaišė cukraus. „Plotkelių“ kepimo metalo lakštai sulipo, parūko, senelis, žinia, nebuvo patenkintas. Tas naivus ir tiesmukas gyvenimo cukraus įmaišymas, žmogaus-poeto-vaiko peticija šventuman, tas šventumo nudažymas saldžiu poezijos vynu man ir yra Mantas. Jis įstrigo mano gyveniman, kad iki dabar, kartas nuo karto, per mišias mintyse tarp savų mirusiųjų paminiu ir jį.
Su Mantu mane sieja ir bendras turėtas kambariokas – Remis. Atsimenu, svečiavomės pas Mantą prieš Remiui netrukus įsikeliant į jo butą. „Dainuojantis ir tas kitas“, taip Kerry’is Shawnas Keysas pavadino savo esė apie šiuodu menininkus, „dvi žvaigždes, nepainioti su garsenybėmis“. Man atminty – tai dvi krentančios žvaigždės, kurias prisimindamas svajoju apie geresnį, autentiškesnį, tikresnį pasaulį, o ne dabartinį, gravituojantį į „Homo Homini Ėst“.
Mantas nepritarė „stipriojo teisei“, tais JAV intervencijų į Iraką, Afganistaną laikais. Taip pat ekonomiškai, politiškai stipresnio diktatui, pasyvios visuomenės merkantilizmui. Paskutiniai jo tekstai nėra patogūs, jie trikdo, provokuoja. Tada tai man buvo svetima, pernelyg kairuoliška. Dabar vėl atsiverčiu jo tekstus ir juose sutelktas pyktis ir žaismingas sarkazmo gaivalas dar kartą įrodo – poezija yra naujienos, kurios visada šviežios.
Agnė Žagrakalytė
Tikriausios nebūtinos
Apie Mantą Gimžauską pirmąkart išgirdau 1994 m., regioniniame skaitovų konkurse – Kupiškio mokiniai buvo sukūrę poetinę kompoziciją pagal jo eilėraščius. Galvojau – oho, galima ir taip? (Pati tais metais pasvaliečių pastatyme vaidinau Salomėją Nėrį, tad didi naujiena man buvo, kad galima deklamuoti moksleivio tekstus, ne tik klasikų.)
Apie Šamaną pirmąkart sužinojau 1996 m., jaunųjų filologų respublikiniame konkurse, buvau vienuoliktokė, ką tik publicistikos sekcijos laurus išmainiusi į poezijos bandymus. Tais metais konkurse buvo ir alternatyvi komisija, „Komisija A“, ir ta komisija prizą už poeziją skyrė Žagrakalytei, ir tą prizą scenoje įteikė Tomas S. Butkus, o sveikindamas pabučiavo Šamanas. Intro kaip ir baigtas – nuo tada, jei kas paklausia apie Šamaną, aš sakau, kad jis buvo pirmas mane pabučiavęs – kas, kad scenoje visiems stebint, bet iki tol manęs nieks nebuvo bučiavęs, tai štai taip ir nutiko.
O tada atsikrausčiau į Vilnių ir įsirangiau į Šamano draugus. Smagiausiai prisimenu, kaip keturiese nakvojam miške ir kažkodėl to miško keliuku lekiam naktį, užsigesinę automobilio šviesas, tamsoje. Dar – kaip vieną rytą kažkodėl nusprendžiam važiuoti į mano kaimą ir keturiese atvažiuojam pas mano prie tokių viešnagių nepripratintus tėvus ir nakvojam daržinėje ant šieno. (Ir kaip rūkom, pelenus barstydami į antikvarinį Smetonos ministrų kabineto puodelį su Vytauto Didžiojo atvaizdu, nes situacijai prireikė daugiau iškilmingumo.) Yra ir nesmagiai prisimenamų dalykų. Kaip aš riaumoju daužydama jo duris, kad pažadinčiau ir gaučiau straipsnį žurnalui, kurį jau reikia vežti į spaustuvę. Ir kaip stoviu niršdama prie jo stalo, laukiu, kol jis tą straipsnį parašys.
Ir kaip nirštu dabar, suprasdama, jog, kad ir ką bandyčiau pasakoti apie Šamaną, apsisukusi pasakoju apie save ir to daryti nenoriu.
Ei, ei! Ir tai buvo vienintelis jaunas žmogus, ant kaklo nešiojęs ne tik medalikėlius, bet ir škaplierius! Iki tol maniau, kad tai tik labai labai senų babyčių aksesuaras. Ir iki dabar manau, kad vis dar galiu pasilikti ir nebūtinai pasakotintinų istorijų.
Marius Burokas
„Ką sapnuos tas, kuris buvo mumis?“[1]
Kiek per tuos beveik dvidešimt metų nutolo Šamanas? Mažiau, nei maniau – balsas, gestai, tai, kaip jis laikė cigaretę, – vis dar ryškūs atmintyje (o gal atmintis tiesiog viską patogiai perkūrė? Na, gerai bent tiek, kad nenukišo į stalčių, skirtą tik užmarščiai).
Mano atmintyje ryškiausiai išliko daiktai – senas, stebuklingai gyvas kompiuteris, kuriuo Šamanas žaisdavo futbolą ir rašydavo eilėraščius; margų marškinių kolekcija (tokius tik jis ir galėdavo nešioti ir atrodyti gerai); apipaišytos sienos (abstraktūs Indros Brūverės paveikslai, vieną tūso naktį virš mano kambario durų užrašyta frazė: „Iä! Iä! Cthulhu fhtagn! Ph’nglui mglw’nafh Cthulhu R’lyeh wgah’nagl fhtagn!“ – ritualinė frazė, kviečianti Lovecrafto kosmose gyvenančius Senuosius dievus); amžinai pilnos peleninės ant staliuko; amžinai grojantys „The Doors“ ir Davidas Bowie’is – karštligiškas ir tuo pat metu ramus buvimas, užsitęsiantis po tris paras.
Pamenu, kaip vieną rytą (dieną? vakarą?) Šamanui leidus persirašiau jo paties atrinktus geriausius eilėraščius į kompaktinį diską, nes bijojau, kad tie tekstai pražus nusibaigus kompiuteriui, bus atsitiktinai ištrinti, o gal tiesiog išsisklaidys ore. Iki Šamano žūties buvo likusi savaitė.
Šamanas nebuvo itin suinteresuotas leisti knygą (kiek pamenu ir kaip tada man atrodė), poezija jam buvo gyvas procesas – balsas, pokalbis, pareiškimas, žaidimas, nuolat besikeičianti stichija. Pasirodymas ir performansas atrodė svarbiau už raides popieriuje. Jis buvo išsibarstęs po bičiulius – palikęs tekstų, piešinių, užrašų, nuotraukų pėdsakus. Paradoksalu, kad dabar Mantas gyvena virtualiame muziejuje – šypsosi iš jo kiek pablukęs, savimi užstodamas eilėraščius. Laimė, tas muziejus – ne apdulkėjusi vitrina ar diorama, Šamanas vis dar kažkodėl atrodo čia – tik išvažiavęs. Laikinai.
Rašydamas šį tekstą, galvodamas, ką rašysiu, puikiai suprantu, kad Mantas (nors ką tik ir parašiau, kad „jis čia“) vis labiau virsta pasakojimų ir legendų rinkiniu. Dar vienas paradoksas. Ir aš suprantu, kad nenoriu to rinkinio papildyti, nenoriu dalintis, man ir taip liko tik trupiniai.
Šamano ir Remio žūtis man (turbūt ir bent keletui kitų bičiulių) tapo ta linija, po kurios baigėsi avantiūros, keisti nuotykiai ir daugiadienės linksmybės. Iš inercijos visa tai dar kažkiek tęsėsi, bet tai buvo automobilis be variklio, riedantis nuo kalno. Dažnai pagalvoju, ką jiedu dabar abu darytų, kuo užsiimtų, ką būtų parašę ir sugroję, mintyse pratęsiu jų gyvenimus ir biografijas. Vis dar.
Matau, kaip per tiek metų Šamano poezija nutolo nuo autoriaus, kaip tekstai tapo juo, o jis – tekstais. Šitas Šamanas man menkai pažįstamas, aš ne visada jį suprantu, bet žinau, kad taip ir turi būti. Šitas Šamanas daug kam yra ir visada buvo tik knyga žaliais viršeliais. Gerai, kad ji yra. Gerai, kad yra kruopštus Šamano atminimo saugotojas Tomas S. Butkus – senas jo bičiulis.
Kažkodėl vis sugrįžtu prie Manto eilėraščio „Jauni dievai saulėtais marškinėliais…“ – ypač kai apima anų laikų nostalgija. Tame kiek negrabiame eilėraštyje tiek jėgos ir anų laikų gyvenimo teisybės: „mes esam debesis žaibuojantis ir degantis / ir šniokščiantis kaip barikados pilnos užrakinto kraujo.“ Tik jau nebe „esam“. Buvom.
Ta plėšanti energija niekur nedingo iš Šamano eilėraščių – ji tebėra, jo eilučių baterijos vis dar įkrautos. „Zoologijos sode“, „Attas Pokahonta!“, „Acid is sweet“, „Humanum Ėst“ citatos tebesisuka mano galvoje. Ne veltui Manto poezija buvo aktualizuota ir Kultūros protesto kontekste. Aišku, nežinia, ką dabartinis Šamanas apie šį protestą galvotų ir kaip į jį žiūrėtų – tikrai nespekuliuosiu spėliodamas.
Kadaise, apžvelgdamas naujai įkurtą virtualų Šamano muziejų, rašiau, kad „jis buvo vienas iš atskaitos taškų, aplink kuriuos sukosi ir mano tekstai, savotiškas lakmuso popierėlis, kuriuo pasitikrindavai savo eilėraštį: ar ne per daug skystas? Pasitikrindavai, bet žinodavai, kad, suprantama, esi kitoks ir permanentinės revoliucijos nelauksi ir nekelsi. Tiesiog gera buvo žinoti, kad, tau tampant nuosaikiam, dar išlieka radikalių, nuolat ką nors nuo kojų ant galvos apverčiančių žmonių.“
Todėl aštresnei, socialines, politines problemas kabinančiai, psichodelinei, eksperimentinei ir šiaip gaivališkai jaunųjų poezijai tebetaikau „Šamano kartelę“. Ją pasiekia ar peržengia tikrai ne visi, bet ji nėra kažkoks universalus etalonas. Deja, ir laikai pasikeitė – atrodo, kad labiau kuriančiai nei griaunančiai, labiau džiaugsmingai nei depresyviai, labiau žaidybiškai nei pagiežingai Šamano energijai dabar nėra daug vietos.
[1] Eilutė iš M. Gimžausko eilėraščio „Uolingos plynės…“
Ignas Miškinis
Ekranizacijos fragmentai: Sluškai, Žirmūnai, Sodai
1997 m. stojamųjų į LMTA TV režisūros bakalaurą metu Mantas Gimžauskas-Šamanas vilkėjo gėlėtus marškinėlius, tryško afro šukuosena, negirdėtais tekstais, laisve ir atrodė, kad jam visiškai nesvarbu, ką nuspręs komisija. Antrame ture reikėjo „režisuoti“ bendrą etiudą. Kažką greitai apsitarėme ir jis suvaidino medkirtį. Neprisimenu siužeto, tik kaip jis iškirto medžius vaidinančius stojančiuosius ir būsimus kursiokus. Ta plastika padarė įspūdį ne tik komisijai. Toks buvo pirmas pasimatymas.
Artimiau susipažinome tos pačios vasaros pabaigoje, gal rugpjūtį, paryčiais Žirmūnuose. Ten, kur dabar „IKI“ parduotuvė, ta prie žiedo, kurią tada visi vadino „Minsku“. Ten buvo apleisto fontano liekanos. Neatsimenu, kuris iš mūsų brėkštant dar turėjo alaus, kuris cigarečių, o gal viskas jau buvo pasibaigę. Tada gal ir susidraugavome.
TV režisūros studijos padovanojo pažinčių ir pažinimų, bet nemažai ir atėmė. Gal dėl to, kad per daug bandėme jas ignoruoti, neigti, žlugdyti. Dabar atrodo, kad bandėme ne mokytis, bet priešintis, tik gal ne iki galo supratome kam. Aš dar buvau vaikas. Nekaltas, kvailas, girtas. Šamanas irgi buvo girtas, bet jis jau matė ir žinojo daugiau. Man taip atrodė. Aš jį sekiau, juokiausi iš jo, mėgdžiojau, pasiklysdavau tarp jo ir Donato Vaišnoro (kursioko). Jie buvo tokie kieti, žinantys, matę. Tik Šamanui buvo nusispjauti į amatą, profesionalumą, karjerą, režisūrą. Poezija jį labiau išlaisvindavo. „Režisūra yra šūdas“, – maždaug antrame kurse pasakė tiesiai į Danieliaus Kokanauskio laikomą kamerą. Arūno Žebriūno paskaitoje išgirdome apie išlaisvėjimą, meditaciją ir kad tikroji kūryba gimsta kančioje. Išėjom parūkyt ir buvo nuspręsta, kad tegu kenčia tie, kam to reikia, o mes mėgausimės.
Šamano kūno plastika kėlė džiaugsmą, juoką, susižavėjimą. Antano Šurnos vaidybos užsiėmimas. Etiudo tema – nugalėta baimė. Šamanas sulinkęs įeina į sceną ir, savitai judėdamas, dairosi aplinkui. Sustingsta, žengia žingsnį į priekį, kažką menamo užsikelia ant peties ir išsišiepęs pradeda šokti. A. Šurna klausia, kas čia buvo. Šamanas rimtai pasakoja, kad pakliuvo į rūsį, pilną gyvačių, ir labai išsigando, bet pamatė ant lentynos magnetolą, ją įjungė ir pradėjo groti Bobas Marley’us. Tai jį pradžiugino ir taip jis įveikė baimę. Nuo tada Šamano scenos plastika kartais buvo vadinama gyvačių technika.
Šamanas neatėjo į baigiamąjį režisūros egzaminą, nes tuo metu žiūrėjo „Žiedų valdovą“ kino teatre „Lietuva“. Švęsdami bakalaurą, žaidėme futbolą stadione prie Giedraičių gatvės. Po mačo buvo 11 metrų išsikrovimo serija. Bandė beveik visi, bet Šamanas su savo gyvačių technika traukė viską. Kažkaip vėliau ištraukė ir savo diplominį filmą, bet tuo metu rašė „Acid is sweet“ ir vis juokais, o gal ir rimtai kalbėdavo, kad reikės ekranizuoti.
Jau dirbau reklamoje (Šamanas liepė susirasti paprastesnį darbą) ir norėjau mesti magistro studijas, bet nutarėme dar kartą pabandyti. Turėjau labai padriką idėją ir personažus. Pasakė – gerai, tinka. Per kelias dienas sudėliojo siužetą ir po savaitės jau turėjome galutinį scenarijų. „Lengvai ir saldžiai“ sėkmė mus labai sukabino ir užkūrė.
Pradėjome rašyti „Diringą“. Iš pradžių tikrai mėgavomės, bet paskui šiaip ne taip iškentėjome tą filmą. Tai buvo pirmas „Kino manifesto“ filmas. Manifesto, iš kurio Šamanas labai juokėsi – jis mus iš karto perkando.
Pradėjome kalbėti apie „Artimas šviesas“. Man atrodo, pirmas pavadinimas buvo „Driftas“. Dar nespėjome sudėlioti nei aiškaus koncepto, nei siužeto, kai Šamanas bandomajam laikotarpiui įsidarbino į reklamos agentūrą, o iki paraiškų pridavimo buvo likusios nepilnos dvi savaitės. Dieną jis dirbo, o aš atvažiuodavau naktį – rašėme bendromis jėgomis. Spėjome laiku užbaigti ir pateikėme konkursui, tačiau pinigų negavome. Tuomet nusprendėme viską keisti – prikišome lavonų bagažinėse, narkotikų ir kitokios 2000-ųjų kino atributikos ir taip užklimpome galutinai. Išsivaikščiojome, išsiskyrėme. Bet Šamanas neapleido scenarijų ir toliau rašė kartu su Kęstučiu Gudavičiumi. Buvo sėkmingai sukurti trumpametražiai „Perspektyvi pora“ ir „Normali pora“, o vėliau ir pilno metro „Keturios susikertančios tiesės“.
Po įvairių „workshopų“, vystymo seminarų ir rašymų su kitais scenaristais grįžau prie pirminės „Artimų šviesų“ versijos. Paskambinau Šamanui ketvirtadienį ir pasidžiaugiau dėl vėl perrašyto, bet kartu ir atgaivinto scenarijaus. Pasijuokėm iš skambučio kovo 8-osios „proga“, sakė per savaitgalį paskaitys ir tada pašnekėsim. Sekmadienį dar buvau prie jūros, kai ryte paskambino Kęstutis Gudavičius ir pasakė, kad Šamano nebėra.
Nežinau kodėl, bet prisimenu nedaug konkrečių dalykų ir akimirkų. Gal dėl to, kad ir mes, ir viskas aplinkui buvo labai abstraktu ir apsvaigę. O gal tada dar patys savęs nepažinojome. Nors ne, Šamanas tikrai žinojo ir jautė labai daug. Dabar pagalvoju, nors buvome draugai, bet iš tikrųjų gal ir nepažinojau jo. Ilgą laiką po Šamano mirties labai ryškiai ir realistiškai jį sapnuodavau. Kalbėdavomės, kažkur eidavome, kažkur dalyvaudavome. Viename sapne aš jo paklausiau: „Šamanai, mes taip kalbamės, tarsi nieko nebūtų nutikę, bet tu gi miręs.“ Šamanas mykteli tą savo „mhm…“, užtraukia dūmą ir sako: „O tau tai trukdo?“ Tai pasikartojo dar kelis sykius skirtinguose sapnuose. Kartais eidavau aplankyti Šamano su kažkuo kitu. Viename sapne ėjome pas Šamaną su Andriumi Jakučiūnu. Nieko nekalbėjome, gal dėl to, kad mažai pažįstami. Artėjome prie Žirmūnų 93-io ir aš vėl sakau: „Klausyk, o nieko, kad jis miręs?“ Andrius atsako: „Nežinau, nueisim ir pamatysim.“ Nenuėjome.
Buvau pas Šamaną po pirmo gaisro, kai dar niekas nenukentėjo – keleri metai prieš lemtingąjį. Rūkėme prie atviro lango ir žiūrėjome į krūmus apačioje. Svarstėme, ar krūmai išgelbėtų, jei būtų rimtas pavojus. Šamanas pasakė, kad šokti reikėtų ne žemyn, o į tolį…
Gintarė Adomaitytė. Devynžiedis Hoffmannui
2026 m. Nr. 1
I
Buvau dar vaikas, kai į mūsų butą Žaliakalnyje įsėlino Hoffmannas. Ir liko – kur bevažiuotume. Į Vilnių – Antakalnį, Žirmūnus, o jau gerokai vėliau – į Ignaliną. Butai keitėsi. Meilė Hoffmannui… chm… gal ne? Žinoma, kad jausmai ir nublėsdavo, ir atvėsdavo – kaip dera jausmams. Betgi Hoffmanno nuostata apie gyvenimą-sapną, o sapną – gyvenimą, atrodo, pasėta manyje visiems laikams. Kaip ir poreikis nesibaiminti romantikos, kaip retsykiais sugrįžtantis noras parašyti pasaką. Tai anaiptol nereiškia, kad visą gyvenimą varginu aplinkinius pasakodama savo sapnus, o sapnininkai tapo mano mylimiausiomis knygomis.
O ką reiškia? Gal tai, kad gana lengvai persikraustau iš vienos vietos į kitą, realiai likdama štai čia, prie kompiuterio ir rašomo teksto, bet įsivaizduodama visai ką kita.
II
Taigi, vieta: Kaunas, Žaliakalnis. Laikas: dienos ir naktys, kai prireikė Hoffmanno. Ne tik jo. Ne mažiau – Brolių Grimmų, Hanso Christiano Anderseno, Wilhelmo Hauffo.
Močiutė kartais pasakodavo, kaip jos tėvas patarė savo trims dukroms vaikštinėti kambaryje su knygų stirta ant galvos – dėl gražios laikysenos ir eisenos. Galbūt tikėjosi, kad taip darysiu ir aš. Ir tikrai, kartais dėdavausi ant galvos knygas, bet visai kitaip: po vieną, kaip stogelį, matyt, svajodama apie šiek tiek kitokius namus ir juose vykstantį smarkesnį gyvenimą. Reikėjo namų, kuriuose manimi rūpintųsi ne tik močiutė, o kartais – keistuolė teta, bet ir abu tėvai. O tėvai jau gyveno Vilniuje, į sostinę išsivežę ne mane, bet mano seserį.
Hoffmanno „Spragtukas“ stogui tiko labiausiai. Juk ta knyga didelė. Ir graži. Nusiėmusi „stogą“, sukiodavausi po erdvų (kaip man tada atrodė) butą, lygindavau Adrianos Segur „Spragtuko“ iliustracijas su keliomis grožybėmis, saugotomis mūsų namuose. Kai kurie Adrianos nupiešti daiktai daikteliai atitiko laikytus pilvotame bufete, kad ir kavos malūnėlis ar beveik niekada nenaudojami puodeliai ir lėkštelės, man rodos, Meiseno porceliano ar bent į tokius panašūs. Jų dominuojanti spalva – mėlyna, visai kaip lentynose patogiai įsitaisiusios Hoffmanno knygos viršelis: „Katino Murklio pažiūros į gyvenimą“.
Prie katino mėlynųjų viršelių tuomet beveik nelindau, buvo savaime aišku, kad man dar ankstoka. Žinoma, vis paskaitinėdavau tą „Spragtuką“ – tai šį, tai aną, fragmentais, dažniausiai sustodama prie princesės Perlipatės, gal ne dėl jos istorijos, labiau dėl neįprasto vardo. Tuomet dar nebijojau pelių, o žiurkių ir visai nebuvau mačiusi, tad didesnių rūpesčių knyga nesukūrė. Priešingai nei Hauffas su savo Vaiduoklių laivu, įbaiminęs ne vieną pasakų mėgėjų kartą.
III
Skaityti Hoffmanną nebuvo lengva nei tada, vaikystėje, nei dabar. Jis ne tik keliadugnis. Jis keliabriaunis. Viena briauna švysteli vaikams, kaip švysteldavo kadaise man, kita – jo kūrybos tyrinėtojams, o juk dar yra operos, baleto kūrėjų, knygas įvaizdinančių dailininkų, adaptacijas atliekančių žmonių briaunos.
Ko gera, Hoffmannui patinka, kai mes jį fragmentuojame. Viena pastraipa atsiveria, kita jau ne. Štai šiuo metu nuo manęs visiškai nusisuko „Meistras Martynas Kubilius ir jo pameistriai“, bet visu grožiu atsivėrė „Riteris Gliukas“ – Hoffmanno literatūrinis debiutas.
IV
Tai vyko Bamberge. Hoffmannas šiame mieste apsigyveno 1808 metais, palikęs teisininko tarnybą. Pagaliau – menininkas, teatro vadovas, ir ne tik: dailininkas, kompozitorius, muzikos kritikas, dainavimo mokytojas, įsimylėjęs mokinę, rašytojas! Ir gedintis tėvas, netekęs dvimetės dukters.
1809 metais pasirodė jo pirmoji knyga „Riteris Gliukas“, skirta kompozitoriui Christophui Willibaldui von Gluckui (1714–1787).
Tekstas nėra nei painus, nei itin sudėtingas – tai dviejų žmonių, jaunesnio ir vyresnio, atsitiktinis pokalbis apie muziką, prasidėjęs vienoje Berlyno lauko kavinėje.
Pokalbis savaip įdomus, ypač įtraukia skaitytojus, besidominčius rimtąja muzika. Juk mes, dabarties žmonės, privilegijuoti. Sklaidydami knygos puslapius, kiekvieną paminėtą kūrinį (na, gerai, gal beveik kiekvieną) galime išklausyti jei ne visą, tai bent jo fragmentus.
Tiedu muzikos gerbėjai susitinka tai šen, tai ten, niekada iš anksto nesitarę. Vieną šaltą lietingą vakarą susiduria prie teatro, kur rodoma Glucko opera „Armida“. Įsijautę patraukia Fridrichštrase, paskiau slaptingu skersgatviu, tada jau patenka į senovinį namą ir… Na taip, žinoma, atspėti nesunku: vyresnysis pašnekovas, tobulai išmanantis Glucko kūrybą, ir yra pats Gluckas. Nors jis ir mirė gerokai seniau, nei susitiko prie vyno taurės su šios istorijos pasakotoju.
Taigi, 1809-ieji. Hoffmannui, debiutavusiam rašytojui, dar liko gyventi vienuolika pašėlusių metų, kai dieną tarnaudavo įstatymams, o naktį arba siautėdavo su bičiuliais smuklėse, arba likdavo vienas su savo kūriniais.
Bambergo etapas nėra ilgas – jame praėjo tik ketveri metai, svarbūs ir tuo, kad maestro pasikeitė vardą. Ernstas Theodoras Wilhelmas būtent šiame mieste atsikratė trečiojo vardo, pakeisdamas jį Amadeumi. Bet naudojo jį tik tada, kai pasirašydavo literatūros, muzikos kūrinius. Dokumentuose pasiliko trys įprastieji vardai. Net ir antkapyje iškalta: E. T. W. Hoffmannas, gimęs 1776 metų sausio 24 dieną Königsberge, miręs 1822 metų birželį Berlyne.
V
Man atrodo, kad vien jau pats žodis Königsbergas, o dar labiau Karaliaučius priverčia kiek stipriau plakti lietuvių širdis. Norom nenorom imi raustis šaltiniuose: o gal būta Hoffmanno gyvenime lietuviškų sąsajų, o gal bendravo su Immanueliu Kantu, o gal lankėsi bent jau Klaipėdoje, gal…
Tai kad ne. Tokių ryšių nerasta. Nebent tik tada, kai pasitelkiama vaizduotė. Sondros Simanos romane „Potvynis Bohemoje“ po seną Klaipėdos namą, vadinamą Gliuknamiu, sukiojasi vienas iš personažų ir svarsto: „Gal tie naktiniai mūsų girdimi žingsniai yra to zombio, kuris išsivedė vargšę beždžionę? O gal tarpukaryje čia veikusios siuvyklos siuvėjo, sugrįžtančio į darbą, kad aštriomis žirklėmis nukirptų jo vietą užėmusio žmogelio pirštus, kaip Hofmano pasakoje. Juk Hofmanas, galima sakyti, irgi vietinis – gimė Karaliaučiuje.“ Ir ne tik gimė – gyveno tame mieste net dvidešimt metų, kol giminaičių buvo išguitas į Glogovą. Taip jį baudė dėl meilės Corrai Hat, šiek tiek vyresnei nei Hoffmannas. (Labai jau čia, tie dešimt metų.) Apie giminaičius – kita kalba. Tėvas, patyręs juristas, šeimą padalino perpus. Sau pasiėmė Ernsto brolį, jį patį atidavė močiutei, dėdei, tetoms, žinoma, ir mamai, nuolat giminaičių smerkiamai dėl skyrybų.
Muzika – štai ko reikėjo Ernstui nuo pat mažens, ir muzikos buvo – jis turėjo gerus mokytojus, grojo įvairiais instrumentais, komponavo. Bet Karaliaučiaus universitete studijavo teisę. Taip nutarė jo giminė.
Svetimame jam Glogove Hoffmannas pradėjo teisininko karjerą: tapo klerku savo dėdės kontoroje. Šiek tiek paklajojęs po tuometinės Prūsijos miestelius ir miestus, vėl grįžo į Glogovą. Dabar jau su žmona Maria Thekla Michaelina, parinkta jam, žinoma, giminaičių.
Varšuva, Berlynas, Bambergas, Dresdenas, Leipcigas – tai esminiai nemažai klajojusio Hoffmanno miestai, glaudę jo dvigubą gyvenimą: dieną – teisininkas, einąs atsakingas pareigas, naktį – aistringas menininkas, patiriantis ir smuklių svaigulį.
Į gimtąjį Karaliaučių nebegrįžo. Nė karto.
VI
„Katino Murklio pažiūros į gyvenimą“ – ir vėl dualizmu remtas kūrinys. Teksto puslapiai mainosi, keičiasi: štai čia rašyta maestro Kreislerio, o ten – jo pasipūtusio katino Murklio. Kompozitorius Robertas Schumannas, kurdamas „Kreislerianą“, pasielgė visai kitaip, nei kai kurie menininkai, naudoję Hoffmanno kūrinius jau po jo mirties savo operoms ar baletams.
Schumannas renkasi ne katiną, o žmogų – kapelmeisterį Kreislerį, ne lengvą pramogą, bet menininko jausmus, išgyvenimus. Norėčiau ir beveik galėčiau sakyti, kad „Kreisleriana“ (aštuonios pjesės fortepijonui) yra bene dažniausiai atliekamas Hoffmanno įkvėptas kūrinys, bet gausiai kasmet besirenkanti baleto „Spragtukas“ publika man taip sakyti, matyt, neleistų.
Apie šį saldų baletą, nutolusį nuo knygos, jau kartą kitą esu rašiusi. Nebesikartosiu. Tik priminsiu, kad baletas „Kopelija“ taip pat remiasi Hoffmannu, jo ironiškai siaubingu „Smėlio žmogumi“.
„Hofmano istorijos“ – taip dabar vadinama Jacques’o Offenbacho opera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, o afišoje rašoma, kad opera sukurta pagal Hoffmanno noveles. Žanrai liejasi ir susilieja – argi tai nėra vienas esmingiausių hofmanianos požymių?
VII
„Per sekmines, apie trečią valandą po pietų, vienas jaunikaitis Drezdene taip sparčiai įžengė pro Juoduosius vartus, kad nė pats nepajuto, kaip koja atsidūrė krepšyje, pilname obuolių ir pyragaičių, kuriais prekiavo kažkokia bjauri senė. Kas iš tų gėrybių liko nesutrypta, pabiro ant žemės gatvės berniūkščių džiaugsmui, ir jie puolė rankioti grobį, per skubėjimą pažertą to neapdairaus vaikino. Senė paleido gerklę“, – taip prasideda Hoffmanno pasaka „Aukso puodas“. Beveik taip ar panašiai kiek vėliau (ir iki dabarties) prasidės galybė kūrinių: kažkas kažką išmeta arba išbarsto, kažkas padeda surinkti arba priešingai – išspardo, ir veiksmas jau pirmuosiuose puslapiuose įgyja pagreitį.
Senė, paleidusi gerklę, yra viena svarbiausių šios pasakos (o gal ir kitų Hoffmanno kūrinių) personažų. Ji sugeba tapti kavinuku, durų belstuku, aukle Liza, būrėja Rauerin, gadinti gyvenimus arba juos bent kiek pagerinti. Tai jos dėka, kadaise prisiskaičiusi Hoffmanno, ėmiau visai kitomis akimis žvelgti į gatvės ar turgaus prekeives. Neabejojau, kad senė gali šmėstelti ir mano gyvenime.
VIII
Tai nutiko XX amžiaus pabaigoje, vieną vasaros vakarą. Bičiulis man nupirko puokštę gėlių, dažnokai matomų darželiuose palei langus, bet mudu nežinojome jų pavadinimo. „Čia devynžiedžiai, – noriai pasakojo prekeivė. – Matote, dabar jie nuleipę, nes greitai lis. Prieš lietų jie visada nori miego.“
Nepamenu, lijo tą naktį ar ne, bet tikrai žinau, kad grįžusi namo parašiau tekstą „Šiaurės Atėnams“, kuris, žinoma, vadinosi „Devynžiedžiai nori miego“. Kiek vėliau ilgokai aiškinau tekstą skaičiusiems žmonėms, kas tai per gėlės – ir nepaaiškinau. Niekada. Net gerokai vėliau, pradėjusi devynžiedžius auginti po savo langais, gluminau ne jų žydėjimu, o pavadinimu: labiausiai patyrusios gėlininkės jokių devynžiedžių nebuvo girdėjusios, Lietuvos gėlių vardyne jų neradusios.
Reikėjo galybės laiko, kad atsipeikėčiau: ta prekeivė, lietaus pranašautoja, sekė pasaką. Nei tie augalai devynžiedžiai, nei jie nori miego, nei artėjo lietus… Gėlių tikrasis, daug kam žinomas vardas, tinka Hoffmannui ir jo pasakoms. Tai – šiurpės.
Ernsto Theodoro Amadeaus 250 metų proga galbūt įteikčiau jam devynžiedžių puokštę – pagarbos ženklą ne tik kūrėjui, bet ir visai jo personažų palydai: naivių praeivių tykančioms raganoms bei žiniuonėms, pasipūtusiems katinams ir katėms, margam studentų būriui, ūžaujančiam smuklėse taip smagiai, kad pasiklysta pažįstamose gatvelėse, tikroms princesėms ir apsimetėlėms, mechaninėms lėlėms, virstančioms žmonėmis, ir net žmonėms, kurie elgiasi mechaniškai, visai kaip lėlės.
IX
Rašydama šį tekstą nemažai skaičiau apie Hoffmanną ir patį Hoffmanną. Ypač smalsiai – knygas „Katino Murklio pažiūros į gyvenimą (vertė Eugenija Vengrienė, 1964), „Aukso puodas ir kitos istorijos“ (vertė Adelė Laigonaitė, 1985), „Spragtukas ir pelių karalius“ (vertė A. Laigonaitė, 2005). Pravertė Kęstučio Urbos knyga „Parašyta vaikams“ ir Ramintos Gamziukaitės-Mažiulienės straipsnis „Hoffmanno pasakos“. Sarmata, bet jau nebeatsimenu, nei kaip, nei kada, nei iš kur jį atsispausdinau. Pasiteisindama galiu šūktelti: juk tai Hoffmannas! Jeigu kartą jis užėjo į vaikystės kambarį, tai nebeišeis, visai nesibaimindamas, kad dabar iš palovio jau šiepia dantis senatvė.
Hofmanianą beskaitant (arba beklausant, arba apie ją berašant) būtinai kas nors nutiks: naktį į langą barkštels medžio šaka, nors palei langus nėra jokio medžio, iš rankų iškris mylimas puodelis ir keli arbatos lašai būtinai nuvarvės ant kompiuterio, tykaus namo laiptinėje perdien šurmuliuos nepažįstami žmonės, galų gale, prasidės pūga, nors ką tik žeme ridinėjosi saulė.
Mistika. Jeigu jos norite. Arba kasdieniai reiškiniai, jeigu ir be Hoffmanno turite dėl ko sukti galvą.
Ričardas Gavelis. Ilga diena
2025 m. Nr. 10
„Kiekviena pjesė yra prisiminimas apie mirusį draugą. Vienintelį tikrą draugą, kuris kitados buvo ir kurio dabar nebėra. Kito tokio jau niekada neturėsi, nes šis – vienintelis tikras draugas, lemties skirtas tavo gyvenimo laikui. Visiškai nesvarbu, apie ką pasakojama pjesėje – apie vieną žmogų, keturis antagonistus, ištisą tautą ar tave kankinančią idėją – tai vis vien yra tavo vienintelis draugas. Miręs draugas. Neteisinga yra manyti, kad įvykiai nutinka, pasaulis kunkuliuoja, žmonės susiduria ir sudūžta dabar. Ne, pjesė visuomet tėra praeities krešulys, ištėkštas lape, seniai įvykusių ir pasibaigusių įvykių prisiminimas. Mirusio draugo prisiminimas. Vienintelio tikro, be galo tau rūpinčio, neduodančio ramybės draugo, kurį reikia prikelti iš mirusių“, – rašė Ričardas Gavelis kelių puslapių mašinraštyje, įvardytame „Trumpas įžanginis esė“, teksto pabaigoje patikslindamas: „Tai tiesiog konkrečios šios pjesės įžanga“, – tikėtina, kad omenyje turėjo draminį kūrinį „Ilga diena“. Jo pradžią ir publikuojame – kaip simbolišką ir gyvą gestą R. Gavelio 75-osioms gimimo metinėms, spalio 8-ai. Net ir fragmentas leidžia įsivaizduoti daugiaprasmį rašytojo sumanymą, kuriamo pasaulio mąstymo būdą.
„Ilga diena: džiaziniai dialogai ir monologai“ kartu su pjese „Durys, arba Taurus kasdienybės prasmingumas: marazmatinė poema iš korektorių gyvenimo“ sudaro dramatinių tekstų rinkinį „Apeigos“, dabar saugomą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyne, R. Gavelio archyve (F112-31). Knygos rankraštis 1981 m. pabaigoje ar 1982 m. sausį buvo pateiktas „Vagai“ ir, kaip teigia literatūrologė Jūratė Čerškutė, knyga turėjo vainikuoti 1979 m. teatriniu pastatymu prasidėjusį R. Gavelio dramaturginį kelią . Nepaisydama palankių Aleksandro Krasnovo ir Dovydo Judelevičiaus vidinių recenzijų, leidykla rankraštį atmetė, vienas argumentų – „arogancija, elito, dvasios aristokratų atsaini panieka „pilkai masei“, apologija laisvės <…>“. Ataidi iki šiandienos.
Džiaziniai dialogai ir monologai
Fragmentas
The lunatic, the lover, and the poet
Are of imagination all compact…
W. Shakespeare
DRAMATIS PERSONAE
Slapūnas
Tėvas
Motina
Ji
Liudvikas
Benediktas
Jis
Vedlys (E. G. S. Bakneris)
Tamsa. Gūdi juoda tamsa. Ji tetvyro sekundę kitą: kairėje ir dešinėje vienu metu pasirodo dvi blausios gelsvos liepsnelės, lėtai juda viena prie kitos. Jos žiba ilgų, plonyčių lazdelių galuose, o lazdeles, ištiesę į priekį, atsargiai neša neįžiūrimi prietemoje žmonės. Jie žengia tyliai, vogčiomis. Kada liepsnelės suartėja, jie sustoja, apšviesdami pasisukusį į mus nugara Slapūną ilgu rudu apsiaustu, kuris laisvai krinta žemyn giliomis klostėmis. Galima palaikyti Slapūną lėle ar vaškine figūra: jis nejuda, tūno sustingęs ir susikaupęs. Rankos nuleistos, plačios rankovės vos vos plevena, judinamos neregimo vėjo. Žmonės su liepsnelėmis kantriai laukia, jų ilgos plonos lazdelės nė nevirpteli. Jau beveik visiškai patikime, kad žmogus rudu rūbu – lėlė, bet ūmai jo rankos pakyla, susilenkia per alkūnes, keistai lankstosi, pirštai gniaužiasi ir vėl išsitiesia. Slapūno judesiai nėra natūralūs, veikiau rituališki: bent kiek staigoki, pernelyg plastiški. Rodos, jis nori pagauti kažką nematomą, kažką plazdant ore, galbūt sučiupti ir nuplėšti erdvę apraizgiusį neregimą tinklą. O gal tai užkeikimas, turįs iššaukti dvasias, nebylios tamsos užgožtas. Rudasis Slapūnas visą laiką stovi, atgręžęs mums nugarą. Jo kažin ką gaudančios rankos pamažu rimsta, vėl nusileidžia. Jis vėl panašus į lėlę ar vaškinę figūrą.
Ūmai Slapūnas atsigręžia, staigiai iškelia rankas. Jo galva išnyra iš tamsos ryškios šviesos pliūpsnyje, tačiau savo veidą jis apdairiai paslėpė. Slapūnas dėvi kaukę. Kaukė keista, menkai teprimenanti žmogaus veidą. Tiesa, joje yra akys, nosis, burna, bet viskas apvedžiota pasikartojančiais kontūrais: dviguba nosis, keturguba burna, šešiagubos akys. Tarpai tarp šių linijų išdažyti ryškiomis, klykte klykiančiomis spalvomis. Kaukė nuskamba rudoje grėsmingoje ramybėje kaip daugiabalsis riksmas su galybe aidų.
Žmonės, stovintys prie Slapūno, lėtai, atsargiai gesina savo liepsneles. Viską vėl užgožia aklina tamsa.
Įmantriais baldais apstatyta svetainė. Baldai čia kažkokie keisti, beveik nenatūralūs. Sunku įsivaizduoti, kaip jie atlieka savo tiesioginę paskirtį. Kairėje stūkso milžiniška sofa su fantastiška, kone dviejų metrų aukštumo atkalte. Viduryje veidrodis raižyto medžio rėmais – tarsi langas į kitą erdvę. Senoviškas stalas tūno kaip sustingęs drakonas gumbuotomis lenktomis kojomis. Aukštos kėdės be tvarkos iškriko po visus kampus. Dulksva lempų šviesa persunkia viską nemalonia raudonai ruda spalva. Virš svetainės, sakytumei, ją slėgdama, kybo tiršta prietema. Tik gerai įsižiūrėjęs gali pamatyti, kad viršuje yra kažkoks balkonas ne balkonas, kuriame gali rodytis įvairūs personažai.
Svetainėje yra tik Tėvas – penkiasdešimtmetis plačių pečių vyras. Apsivilkęs solidžiu, gerai pasiūtu šviesiu kostiumu. Susikišęs rankas į kišenes, stovi priešais veidrodį ir niauriai žiūri į savo atvaizdą.
Įeina Motina, stumdama lėkštėmis nukrautą serviravimo vežimėlį. Motinai vos per keturiasdešimt. Galėtum pamanyti, jog dar mažiau: ji – nė kiek nesuvytusi, liekna, labai graži moteris. Apsivilkusi nepretenzinga smėline suknele. Kalba maloniu altu, labai taisyklingai, dainuote išdainuodama visas priegaides
MOTINA. Siaubingai pusto. Tikra pūga. Užneš mūsų keliuką, Liudvikas… svečiai negalės prisigauti…
TĖVAS. Priklampos kaip nors, ką jau darysi…
Tėvas kalba labai žemu, tačiau lipšniu, įtaigiu balsu. Motina neskubiai dėlioja lėkštes ant stalo
MOTINA. Mūsų namas primena apleistą pilį, kurioje naktimis vaidenasi. Čia tiek niūrių koridorių, tiek daug tamsių užkaborių. Kitą naktį rodosi, kad aplink šmirinėja šikšnosparniai, apaugę ilgais plaukais šikšnosparniai… Atskrenda prie lovos… Galėjai statytis namą mieste, arčiau žmonių.
TĖVAS. Norėjosi ramybės, vienumos. Ir dar kažko tada norėjos, nebepamenu…
Tėvas ūmai nutyla, visu kūnu pasisuka į duris. Į vidų įžengia Duktė (Ji), jauna, nepaprastai graži mergina. Ji labai panaši į Motiną, tik gerokai aukštesnė. Motina greta jos atrodo pernelyg jauna, pernelyg liekna, pernelyg graži. Jos labiau primena drauges.
Dukters veidas abejingas, bejausmis, tačiau dėl to tik dar gražesnis. Rankose ji laiko padėklą su taurėmis.
Tėvas nelauktai suirzta, priėjęs prie stalo, nervingai taisinėja sudėtas lėkštes
MOTINA. Palik, apsisuksim pačios. Ko taip žiūri? Rodos, pulsi ir sudraskysi, radęs kokią netvarką.
Tėvas, gūžtelėjęs pečiais, išeina plačiu žingsniu. Duktė lėtai dėlioja ant stalo taures
MOTINA. Kokia tu išsiblaškius! Mes švęsim penkiese.
JI. Šešiese.
MOTINA. Du, vienas ir du… Penki.
JI. Ir vienas – šeši.
Jos balsas melodingas, bet kalba ji keistokai: monotoniškai, pernelyg tyliai. Tarpais prabyla garsiau ir šaižiau, pabrėždama nenatūralų sakinio loginį kirtį
MOTINA. Tu dar ką nors pakvietei, mūsų neatsiklausus? Draugę?
JI. Aš neturiu draugių.
MOTINA. Kam tuomet šešta lėkštė?
JI. Jam… Juk turi čia sėdėti nors vienas gyvas žmogus.
MOTINA. Ir vėl!.. Rodos, jau buvom sutarę… Net tavąjį Benediktą pakvietėm…
JI. Karnavalas, kaukių balius… Visi susėda prie stalo, lyg per paskutinę vakarienę, tik Jėzaus nėra. Lėlės, sklidinos rūko, kraujo ir ašarų, lėlės, sklidinos… Visi sueis, susės, o jis – irgi čia. Visi tik sulinguos ir bus nustebę nustebę…
MOTINA. Atsipeikėk!
JI. Mes pastatysim jam kėdę, padėsim lėkštę…
MOTINA. Atsipeikėk, argi kas taip elgias. Tėvas…
JI. Tėvas! Tėvas? Kas jis toks yra? Sėdėtojas ant kaulų krūvos? Ką?
MOTINA. Šioks ar toks, jis yra tavo tėvas ir tave… sukūrė. Ir myli.
JI. Myli? Sakai, myli?
MOTINA. Liaukis!
JI. Ne, mane sukūrė ne tėvas, o jis, ir jis šiandien sėdės prie šito stalo. Sukūrė… Ne, tėvas tik pagamino. Kai man buvo penkeri, slapčia žiūrėdavau, kaip judu mylitės. Pertvaroje buvo plyšelis, o jūs to nežinojot… Tu atsiguldavai ir laukdavai, o jis pamažu pamažu, labai pamažu artindavosi. Jis būdavo panašus į rudą paukščio iškamšą: ir akys tokios, ir snapas… Į iškamšą, kurią kažkas stumia prie tavęs. O paskui, kada tu…
MOTINA. Liaukis… Tu juk tyčia viską prasimanai. Kaip visuomet.
Dukters pasakojimo metu balkone pasirodo niauri, grėsminga figūra. Tai vyras raudonu iki žemės apsiaustu su gobtuvu. Jo veidas (ar kaukė) baltut baltas, ryškiai raudonos tik lūpos. Jis lėtai praeina balkonu, sudėjęs rankas ant pilvo – taip vaikšto vienuoliai
JI. Neprasimaniau. Aš tik niekad tau nepasakojau. Tokia jau šiandien diena, kad… Būdavo labai gražu ir baisu. Tada aš nusprendžiau, kad šitaip žmonės suartėja, susiriša, nebūna tokie po vieną… Bet klydau, siaubingai klydau…
Ji nutyla, keistai, plėšriai šypsosi. Tyliai įeina Tėvas. Motina mostu pasivadina jį į šalį
MOTINA. Ji sodina prie stalo… tą žmogų.
TĖVAS. Kokį?
MOTINA. Jį.
TĖVAS. Vėl?
JI. O aš girdžiu, ką judu šnekat. Jūs vis stengiatės nuo manęs pasislėpti, bet aš viską nuklausau. Aš tykau židiniuose… ir dūmtraukiuose… ir…
Ji šaižiai, nemaloniai susijuokia
TĖVAS. Ar pablūdai? Ką čia darai?
JI. Aš padėjau jam lėkštę, taurę, du peilius, dvi šakutes…
TĖVAS. Čia susirinks žmonių… Mes galėtumėm pakentėt, mes jau įpratom, bet jie…
JI. Susirinks? Tai jų čia dar nėra? Pavojus! Pavojus! Bet mes galim juos nupiešti arba nulipdyti. Ką?
MOTINA. Nurimk, nurimk.
TĖVAS. Dukra, apsidairyk. Tu juk ne dykumoj, aplinkui žmonės. Jie žiūri į tave.
Duktė išties pradeda dairytis. Jos veidas atidus, akys išplėstos, lūpose tebetvyro plėšri, negera šypsena. Motina kurį laiką įdėmiai žvelgia į ją, staiga skubiai išeina
TĖVAS. Tu bent suvoki, ko nori?
JI. Noriu pasikviesti jį čia.
TĖVAS Manau, netempsi čia jo paties?
JI. Jis ateis. Pats.
Tėvo veidas ištįsta kaip guminis. Jis lėtai priartėja prie Dukters, nori padėti jai ranką ant peties, bet ji išsprūsta, keistai į jį žvelgdama. Tėvas prabyla, sukdamas apie ją vis siaurėjantį ratą, lyg norėtų apipinti neregimom gijom. Šis ėjimas ratu panašus į lėtą šokį, Tėvas kalba ritmiškai ir įtaigiai, nejučia linguodamas į žodžių ritmą
TĖVAS. Kokį žmogų nori prisiminti? Nevėkšlą, paskutinį pašlemėką, valkatą, kažkokį palaidūną, kuris sudarkė, subjaurojo tau gyvenimą, išniekino mūsų būstą?
JI. O ką man prisiminti. Tave? Galiu prisimint šį bei tą…
Tėvas stabteli, nužvelgia ją iš padilbų. Vėl pajuda
JI. Prisipažink, kad neapkenti jo, nes jis…
TĖVAS. O tu pati? Ką tu pati šnekėjai? Kas kartojo: ilgiau netversiu? Kas priverkė pilną motinos sterblę? Kodėl tave reikia saugot nuo tavęs pačios? Juk jo nėra, jo jau seniai nėra. Dukrele, atsipeikėk, jo juk nebuvo, niekuomet nebuvo. Jis – viso labo sapnas. Jo čia nebėr, jo niekur nebėra. Atsibusk!
Tėvas vėl bando paglostyti ją, sakytumei, kažkas traukte traukia jo rankas prie Dukros, tačiau ji ir vėl išsisuka
JI. Nėra… Jis tarsi nekaltybė… Juk nekaltybės niekad neturi dabar. Tik ją praradęs suvoki, kad ją turėjai… Tik jį praradusi suvokiau, kas jis buvo…
TĖVAS. Kas buvo? Pabaisa! Juk pati šnekėjai…
JI. Jei pragyvenai gyvenimą neužmušęs žmogaus, nesuprasi, kas yra nekaltybė. Bet, tarkim, užmušei: ne iš toli, ne patrankom, o savo ranka… Tik tada gali suprast, kad prieš užmušdamas buvai visai kitoks. Turėjai nekaltybę… Argi ne? Tu juk žinai?
Tėvas vėl stabteli, iš padilbų žiūri į ją. Lėtai ištiesia ranką ir šįsyk paglosto jai skruostą. Pamažu, kruopščiai glosto kibiais pirštais, o Duktė šįkart neatsitraukia
TĖVAS. Juk jo nėra. Nėra!
JI. Manai, juo galima taip lengvai atsikratyti? Sunaikinti net jo kvapą? Pamenu, pamenu, kaip tu klykei: į beprotnamį, į beprotnamį!
TĖVAS. Gal ir klykiau. Ne visuomet gali susivaldyti. Be to, jis juk išties yra pamišėlis.
JI. Štai! Tu nepasakei „buvo“!
TĖVAS. O dieve, žinoma, buvo! Aš pamenu net pernelyg gerai: nutilo, nekalbėjo du mėnesius… Atsiribojo nuo pasaulio! O kur jis dėjos atsiribojęs?
JI. Jis poetas. Koks poetas be savo pasaulio?
TĖVAS. Tai ir gerai. Beprotnamy kiekvienas turi po pasaulį, kitas net keletą.
JI. Bet jis poetas!
TĖVAS. Ar aš nepažįstu poetų? Daugybę! Jie gabūs vyrai, šeimų tėvai. Į juos žiūrint, akys pailsi. Ir jie gyvena mūsų pasauly, mūsų, supranti?
JI. O jis – nereikalingas? Jūsų pasauly?
TĖVAS. Aš ne Platonas, bet irgi išvaryčiau tokius iš valstybės. Bent jau iš savo namų.
JI. Tu jį ir išvarei!
TĖVAS. Bet jis grįžo! Jį pernelyg anksti paleido. Jis dar nebuvo sutvarkytas. Ir šit – smulkiau nežinau, kas čia vyko – jis trenkia tau per veidą, muša tave. Suduoda per veidą moteriai, savo žmonai…
Įeina Motina su valgių lėkštėmis, sustoja tarpdury
MOTINA. Nereikia šitaip. Šiandien šventė.
TĖVAS. Atleisk. Aš suprantu. Bet kartais verčiau nuplėšti tvarstį, kad žaizda geriau gytų.
JI. Cha!.. Jis sudavė man du kartus. Kodėl jis nepadarė to anksčiau? Jis pavėlavo.
TĖVAS. Nebegaliu! Negaliu jos klausyt! Tuoj pat nuimkit šitą lėkštę!
JI. Manai, šitaip jį išvarysi?
Tėvas bejėgiškai purto galvą, svirduliuodamas lėtu žingsniu išeina iš kambario.
Balkonu praeina jaunas vyras žaliais rūbais. Jo eigastis grakšti ir energinga
JI. Tėvas vis tvarko. Kas davė jam valdžią?
MOTINA. Jis pats išsikovojo.
JI. Cha!.. Taip paprastai jo neišvarysi. Jis bus čia, pamatysi.
MOTINA. Manai, viena jį suprasdavai? Manai, jis buvo tavo vienos lobis?
JI. Žinau, žinau, kad jis buvo ir tavo lobis. Nesurastas. O galėjo būti visų… Visų…
Skamba durų skambutis. Motina krūptelėjusi apsižvalgo, išskuba atidaryti. Duktė lėtai eina link kitų durų, tarpdury susiduria su Tėvu, net atsitrenkia į jį. Jis nesitraukia į šalį, Duktė sunkiai prasispraudžia į koridorių. Po sekundėlės svetainėje pasirodo Motina su Liudviku.
Liudvikas – kokių trisdešimties metų vyriškis, gerai sudėtas, raumeningas. Povyza išdidi, galvą beveik visad laiko iškėlęs. Nepaisant to, sugeba kalbėti, sakytume, paslaugiai, primygtinai žiūrėdamas pašnekovui į akis, tarsi koketuotų ar stengtųsi įtikti. Apsivilkęs rusvų atspalvių sportiško kirpimo rūbu
TĖVAS. Sveiki, tamsta Liudvikai. Ar išbridot per pusnis?
LIUDVIKAS. Šiaip ne taip.
MOTINA. Nė nesuskubom pasiruošti. Užeikit kol kas į aną kambarį, parūkykit. Pastebėjau, kad mėgstat cigarus, kažkurią dieną nupirkau dėželę.
LIUDVIKAS. O, dėkui, dėkui! Kaip sykis bijojau, kad savų visam vakarui nepakaks.
Liudvikas traukiasi žiebtuvėlį, degasi pasiūlytą cigarą. Tėvas netikėtai atšlyja nuo liepsnos, mėšlungiškai sumojuoja rankomis. Motina, įsikibus už parankės, išlydi Liudviką.
Balkonu nerangiai, truputį šlubčiodamas praeina liesas vyras pilku apsiaustu, su milžiniška knyga po pažastim.
Tėvas vis dar sutrikęs, virpčiojančia ranka pasiglosto skruostą, dirsteli į stalą. Staiga prieina prie jo, čiumpa vieną lėkštę ir tūžmastingai trenkia į grindis. Tą pat mirksnį grįžta Motina
TĖVAS. Surink šukes!
Motina priklaupia, renka šukes. Vėl skamba skambutis. Tėvas eina atidaryti, po sekundėlės grįžta su Benediktu.
Benediktas – aukštas, liesas kokių trisdešimties metų vyriškis. Plaukai ilgi, senokai neplauti, susivėlę, barzda nelygiai pakirpta. Tačiau žydras kostiumas pasiūtas tiesiog įstabiai, guli kaip nulietas, o iš plaukais apkritusio, bent kiek apšepusio veido žvelgia protingos, dygios akys.
Benediktas kalba kimiai, dažniausiai greitakalbe, bet kartais jo šneka nelauktai sulėtėja, balsas sudunda žemais tonais.
Motina pakilusi linkteli, išneša šukes
BENEDIKTAS. Tylu čia, gera. Šilta. O lauke vėtra, pūga. Nuošalus jūsų rūmas. Vegetuojat savo mikrosferoje, kaip… Kaip kas? Kaip kažkoks spec. gyvūnas. Net oras čia jums kitoks…
TĖVAS. Esi protingas žmogus, tamsta Benediktai.
BENEDIKTAS. Nelygu ką vadinsim protu. Jeigu protas galėtų egzistuoti be žmogaus, be kūno, tada… Aš vis svarstau… Taip, taip, be žmogaus… O, atsiprašau, klausau jūsų…
TĖVAS. Tamsta esi blaivus žmogus. Gal kiek per drąsus…
BENEDIKTAS. Aš? Ne, tai nepavojinga. Dabar jau nepavojinga. Aš kaip reikiant siautėju tik popieriaus lapuose, tarp formulių. Ten galvos neprasiskelsi ir sušaudytas nebūsi… Argi ne?
TĖVAS. Norėčiau su tamsta pašnekėti atvirai, be užuolankų.
BENEDIKTAS. Nejaugi tai įmanoma?
TĖVAS. Norėčiau su jumis sutarti, taip, sutarti… Pats buvai draugas to žmogaus…
BENEDIKTAS. Jūsų žento? Arba buvusio žento – kaip jums labiau patinka.
TĖVAS. Taip, buvusio… mano dukters vyro. Kaip žinot, jis tebeguli čia. Jau metai laiko. Jį būtinai reikia iš čia išgabenti.
BENEDIKTAS. Betgi jis nedvokia. Aš nepakęsčiau tiktai dvoko. Juk jis toks mielas, tarytum žolytė. Žalia gležna žolytė.
TĖVAS. Jūs taip kalbat apie savo draugą?
BENEDIKTAS. Jeigu jis yra žolytė, tai kaip aš jį vadinsiu – tigru, žėrinčiu nakty? Galiu ir tigru. Gerai, jis tigras. Sudžiovintas.
TĖVAS. Suprantat, jis be sąmonės, jis paralyžiuotas… Kodėl jis dar gyvas?
BENEDIKTAS. Taip, žolės žiemą nudžiūsta. Šit kokia baisi pūga, tik paklausykit. O jis laikosi. Keista.
TĖVAS. Dukra juo rūpinasi tarsi gyvu. Kada jis stačia galva nuburbėjo nuo laiptų…
BENEDIKTAS. Taip, laiptuose jis rado tai, ko ieškojo. Keistas mechanizmas: jis rado absoliutą, sukruvinęs laiptų cementą. Varžtelis buvo išniręs ir privalėjo iškristi. Įdomu, ar čia svarbi laiptų cemento rūšis?.. O, atleiskit, klausau jūsų. Ji dažnai apie jį šneka?
TĖVAS. Jinai su juo šneka. Taip, taip, žmona sykį netyčia nuklausė. Aš žinau, ką ji kalba. Aš žinau. Bet juk jis guli be sąmonės ir niekad nebeatsigaus. Argi ne?
BENEDIKTAS. Taip. Jis – tigro iškamša.
TĖVAS. O ji visą laiką praleidžia su juo. Klausykit, aš įtaisysiu jį į geriausią prieglaudą. Pačią geriausią. Juo rūpinsis. Supraskit, aš tėvas… Įkalbėkit ją. Paveikit ją. Jūs juk ir jos… bičiulis.
Į svetainę įeina Motina, nešdama, matyt, paskutiniąsias lėkštes
MOTINA. Štai ir viskas. Beveik galim pradėti.
BENEDIKTAS. Aš tik dirstelėsiu į biblioteką, jei galima. Ieškau mažytės citatėlės.
TĖVAS. Prašom, prašom.
Benediktas išeina
MOTINA. Negerai, kad ji šitaip prakalbo. Rodės, jau kiek aprimo, net buvo su Liudviku teatre… Negerai, kai miręs žmogus užgožia gyvuosius. O šis – nei miręs, nei nemiręs. Prisikels kurią dieną – toks pusiau supuvęs, baisus…
Motina, lyg pati išsigandus savo žodžių, būgščiai apsidairo. Balkone iš šešėlio lėtai išnyra Slapūnas, įdėmiai žvelgia žemyn. Nejaukus tas jo žvilgsnis – akių nematyti, vien nekintama spalvinga kaukė
MOTINA. Reikia kviesti visus prie stalo… Šitam name tiek kambarių, kad, rodos, nueisi į kurį ir neberasi kelio atgal…
Atsidususi išeina iš svetainės. Likęs vienas, Tėvas niauriai dairosi aplink. Už langų ūžauja pūga, net šviesos mažumėlę pritemsta, kambarį dar smarkiau užlieja tamsus raudonis. Kampuose buriasi pamėkliški šešėliai. Susidėjęs rankas už nugaros, Tėvas sunkiai nužingsniuoja nuo sienos prie sienos. Sustoja, pakelia akis į sietyną, žybsintį prietemoje šykščiais blyksniais. Ūmai pakelia į jį rankas, lyg pirmykštis žmogus į saulę
TĖVAS. Grąžink jai protą! Grąžink jai protą! Ką ji daro, kuo tasai ją užbūrė? Tas žmogus, kurį pats pasaulis išvarė, perbraukė kruvinu kryžium?.. Mano kūnas, mano kraujas, o smegenys ne mano. Kodėl?
Sietynas mirksi Tėvui daugybe spalvotų akių. Šis vėl niauriai apsidairo, skubiai išeina iš kambario. Slapūnas nesitraukia iš balkono, tūno sustingęs, nė nevirptelėdamas.
Į kambarį įeina Ji, iš paskos Liudvikas, rūkydamas cigarą. Ji vis tokia pat abejinga
LIUDVIKAS. Dūmai tau nekliudo?
JI. Ne, ne, rūkyk.
LIUDVIKAS. Vis tebemiegi jo kambaryje?
JI. Tu klausi lyg meilužis apie nekenčiamą vyrą: tai tu miegi ir su juo?
LIUDVIKAS. Atleisk.
JI. Sapnuoju, kad jis prisikelia. Kiekvieną kiekvieną naktį sapnuoju vis tą patį: jis prisikelia – lėtai atsisėda, paskui nuleidžia žemyn kojas su ilgais ilgais susirangiusiais nagais.
LIUDVIKAS. Turbūt tai malonus sapnas?
JI. Malonus? Jis prisikelia, bet aš sustingstu, pavirstu tokia, koks jis yra dabar. Viską matau ir suprantu, bet negaliu nei pajudėti, nei prabilti. Jis manęs ieško, ieško, o paskui – nesuradęs – vėl atsigula. Duok užsitraukti.
LIUDVIKAS. Cigarą?
JI. Ar ne vis vien? Beje, nereikia. Norėjau pasikviesti jį čia, tačiau jie neleido.
LIUDVIKAS. Pasikviesti?
JI. Padėt jam lėkštę, taurę… Bet jie neleido.
LIUDVIKAS. Gal dėl manęs? Nori, tuoj jiems pasakysiu…
JI. Ne ne, ne ne, ne ne! Klausyk, o ką tu apie jį galvoji. Vis klausi manęs, o pats tyli.
LIUDVIKAS. Aš? Aš jį gerbiu.
JI. Meluoji.
LIUDVIKAS. Gerbiu kaip… simbolį. Jis lyg iš pasakos, kažkoks nerealus. Tačiau autentiškas. Toks panorėjęs tyčia nepabūsi. Tokio nesuvaidinsi.
JI. Kodėl tave taip traukia teatras? Nenori sakyt? O aš palikčiau pasaulyje vien lėlių teatrus. Jie kur kas tikresni už tuos, kuriuose vaidina gyvi žmonės. Daug daug daug tikresni… Geriau palik mane ramybėj.
LIUDVIKAS. Kodėl?
JI. Nusvilsi. Tu manęs visiškai nepažįsti. Aš esu bjaurybė, glemžianti viską sau. Tu nieko many nerasi, o aš tave išsiurbsiu.
LIUDVIKAS. Bet…
Jis taip ir nesuskumba ką nors pasakyti: į kambarį guviai įžengia Benediktas. Mirksniu įvertina situaciją, sakytum, nufotografuoja juodu akimis, pašaipiai šypteli
BENEDIKTAS. Sveiki! Vis kalbat? Kodėl žmonės taip mėgsta kalbėti? Juk kalba nėra bendravimo priemonė. Kalba yra apsimetimo priemonė.
LIUDVIKAS. Einu, pagelbėsiu šeimininkei.
Liudvikas skubiai išeina
JI. Jis bijo tavęs tarsi pragaro ugnies.
BENEDIKTAS. Zuikis visuomet sprunka nuo medžiotojo. Jis jaučia, kad matau jį kiaurai.
JI. Visus tu matai kiaurai! Gal ir mane?
BENEDIKTAS. Čia jau sunkiau. Sunkiau… Nemalonūs jūsų namai. Net oras čia tankesnis, tirštesnis. Ir kvepia keistai. Įeini lyg į tamsias žiotis.
JI. Net ir tu bijai būti prarytas?
BENEDIKTAS. Ne, nebijau.
JI. Tai kas baugina?
BENEDIKTAS. Sėdėjau jūsų bibliotekoj ir jaučiau, kad mane stebi šimtai nemalonių akučių. Šimtai skvarbių grasinančių žvilgsnių. Magėjo pasiimti adatą ir visas tas akutes išbadyti.
JI. Seniai čia bebuvai. Atpratęs. O šiandien atėjai. Kodėl?
BENEDIKTAS. Šitie namai pavirto tylinčio poeto karalija. Visi čia tik ir tešneka apie poetą, kuris tyli. Net aš panorau prakalbti apie lavonus ar bepročius.
JI. Kuo blogos temos?
BENEDIKTAS. Neblogos. Neblogos. Deja, pati geriausia tema guli prirakinta prie patalo ir tyli. Nors knerktų kaip kūdikis – galėtum tikėtis, jog dar užaugs ir prabils.
JI. Pameni, kaip jis anąsyk tylėjo?
BENEDIKTAS. O kaipgi. Spokso į tave ir tyli. Akys gilios gilios. Sumojuoja rankom ir vėl tyli. Jį įgrūda į beprotnamį, o jis tyli. Tik tada aš patikėjau, kad jis išties poetas. Tik poetai gali taip tylėti.
JI. Dabar jau ne savo noru.
BENEDIKTAS. Šiandien šventi metines?
JI. Ir tu įsidėmėjai?
BENEDIKTAS. Sunku pamiršt. Tu sėdėjai ant laiptų, priglobus ant kelių jo galvą, sutrūkusią lyg pernokęs arbūzas, o aš klampojau per sniegus ieškoti telefono, nes jis buvo sudaužęs visus aparatus.
JI. Jis nenorėjo su niekuo kalbėti, o telefonas vis birbė ir birbė.
BENEDIKTAS. Mes iš tamsos išnyram ir į tamsą nugarmam… Taip… O gija, jungianti abi tamsas, yra poezija… Taip… Beje, vos nepamiršau: esu tavo tėvo agentas. Tavo tėvas, kaip ir visi valdžios žmonės, tiesiog negali neverbuoti agentų. Turėk galvoj: aš tave įtikinėju, kad laikyti jį čia – nesąmonė. Jeigu tavo tėtušis žinotų, kad padėjau jį čia atgabenti…
JI. Kodėl šnabždi?
BENEDIKTAS. O, jūsų namo sienos viską girdi!
JI. Išmesti jį iš čia?.. O pats kaip manai?
BENEDIKTAS. Aš nieko nemanau. Manęs nėra.
JI. Nesuprantu.
BENEDIKTAS. Ir nereikia.
JI. Pasakyk man garsiai, kad jis niekada niekada niekada negalės atsipeikėti.
BENEDIKTAS. Nėra absoliučiai jokios galimybės, kad jis atsipeikėtų. Absoliučiai jokios.
JI. Ačiū.
Į svetainę triukšmingai įžengia Tėvas. Duktė su neapykanta nužvelgia jį ir skubiai eina lauk
TĖVAS. Kur?
JI. Aš tuoj. (Išeina pro duris)
TĖVAS. Dėkui, jaunuoli. Netyčia nugirdau paskutiniuosius tamstos žodžius.
BENEDIKTAS. Prašom, prašom.
Į svetainę šnekučiuodami įeina Motina su Liudviku, atneša dar keletą valgymų
MOTINA. Dabar tikrai viskas. Sėdam!
Visi susėda prie stalo. Motina dairosi aplinkui
MOTINA. Kur ji?
TĖVAS. Sakė, tuoj ateis. Ehej, visi čionais!
Slapūnas balkone nelauktai sujuda, greit sukioja kaukėtą galvą, žaibiškai pranyksta šešėlyje.
Niūrus kambarys, sklidinas priplėkusio oro. Sienos išmuštos juoda medžiaga. Kambarys beveik tuščias, jame vien lova, kurioje ant nugaros, veidu į viršų, guli Jis. Guli nejudėdamas, nekalbėdamas, beveik nekvėpuodamas, išties panašus į sudžiūvusios žolės kuokštą, susivijusį čia, po nukarusiais nuo lubų juodumos varvekliais.
Tačiau kambaryje yra ne vien Jis. Iš pat pradžių tą tik nujaučiam, įtariam, bet pamažu ir praregim, pamatom: iš tamsių kampų, tiesiai iš grindų ir sienų pradeda lįsti neryškūs padarai. Jie baugščiai dairosi, dirsčioja vienas į kitą, nedrįsdami išeiti į šviesą. Tai kažkokios šmėklos, fantomai, apsitaisę sudriskusiais skarmalais, užsimaukšlinę siaubingas kepures, išsiteplioję veidus dažais, alkani ir pavargę. Jie pamažu apsipranta juodajam kambary, elgiasi vis drąsiau ir įžūliau, nebevengia šviesos, užvaldo visą erdvę. Jie niršta, pešasi tarpusavy ir taškosi seilių purslais. Jie žagsi, kaukši dantimis ir piktai šnopuoja. Jų susirenka ištisas knibždėlynas – tik marguoja įvairiaspalviai veidai ir laksto į šalis skarmalų skutai.
Į kambarį įeina Ji, lėtai braunasi pro įsisiautėjusias šmėklas, kurios nenoriai traukiasi jai iš kelio. Jinai jų nemato, regi tik gulintįjį lovoje, prieina prie jo, prakalbsta tyliai ir neraiškiai. Pamažu jos balsas vis labiau atgyja, nepaliaujamam šnekėjime vis geriau girdėti keistas ritmas, žodžiai skamba skaidriai ir svajingai, varydami lauk skarmaluotus fantomus, Jo vidinius gyventojus
JI. Tu jiems nereikalingas. Jie norėtų, kad tu išvis nebūtum egzistavęs. Kur tu dabar esi? Kur dingo tavo eilės? Kam palikai mane tarp jų? Nejau nesupranti, kad be tavęs aš – niekas? Kad be tavęs nykstu ir aš? Jei tu dabar prabustum, aš pasakyčiau… O gal tu nori, kad pasakyčiau dabar? Bet ar girdėsi, ar suprasi? Kas tu dabar? Kas tu dabar? Kur dingsta mano balsas, kai tau kalbu? Kas tu – praraja, bebalsis žodžių kapinynas? Gal tu palaidoji visų balsus savy? Kas tu dabar? Gal veidrodis, gal kalbėti tau – tas pat, kaip žvelgt į veidrodį, žiūrėti į save? Gal tu manai, kad aš bijau savęs? Gal tu manai, kad noriu pasislėpti? Ne, nebijau, aš nebijau. Aš nebijau…
Balkone nelauktai pasirodo Vedlys – E. G. S. Bakneris[1] – neaiškaus amžiaus ir neapibūdinamos išvaizdos vyras. Vidinių gyventojų kambaryje beveik neliko, neužilgo pasišalina paskutinieji
JI. Bet ar išties tu veidrodis? Ar praraja? Ar mano žodžiai atsispindi, ar pražūsta? Ar atsispindi?
VEDLYS. Prorotingi?
JI. Aš negirdžiu. O tu girdi?
VEDLYS. Verkimirty?
JI. Aš nebijau savęs išgirsti.
VEDLYS. Gilyn įgrimzti?
JI. Kas čia kalba? Čia tu?
VEDLYS. Čiaudžitadžiutadu?
Vedlys, matyt, atlikęs savo misiją, tyliai pasitraukia. Ji neilgam nutyla, o paskui prakalbsta keistu, negirdėtu balsu, vis ritmiškiau ir ritmiškiau, tarsi sakydama ilgą ilgą užkeikimą. Rodos, nė patys žodžiai nebesvarbūs, svarbus tik ritmas, kurį Ji pabrėžia rankomis, galva, visu kūnu, šokdama keistą žodžių šokį
JI. Tu nežinai siaubingo mano noro, tos paslapties… neišdrįsau tau jos atskleisti, nei kitam… Nebent prieš veidrodį, nebent prieš veidrodį… Klausyk manęs, įsivaizduok mane mažytę mažuliukę ir vieną, visą laiką vieną: nei brolio, nei sesers, nei kiemo, pilno žaidžiančių vaikų… Nebuvo net šuniuko, vien milžiniški kambariai ir milžiniški žmonės… Matai, matai mane? Taip visą laiką, visą visą laiką: viena, viena, viena… Aš neturėjau kam kalbėti, gal kiti kalbėjo, bet aš maniau, kad jų kalba – žaidimas, aš įtariau, kad žmonės susirišę, susisieję kitaip, visai kitaip… kažkuo bendri… bet niekad nemačiau, kada ir kaip jie susiliečia, nors žinojau, aš žinojau, kad tarp jų yra ryšys, aš jau maža žinojau, kad žmonės kažin kaip žmondrauja… Žmondrauja….
Dabar Ji kalba visiškai nesavu balsu, rodos, į jos vidų įlindo visai kitas žmogus, o gal kokia dvasia, kuri dabar ją valdo
JI. Aš jau mokykloje, aplink vaikai, bičiuliai, tačiau nė tas negelbsti… gal aš, nuo mažumės nepratusi šnekėti, manau, kad ko nesuprantu, nemoku, aš galvoju, kad jie slapčia bendrauja, susiranda vienas kitą, slapčia kažko išmoko, ko aš – vienintelė tarp jų! – nesuprantu; jie juokiasi, bendrauja, susitinka, tik aš viena jų niekaip nerandu… vos pamanau, kad šis ar tas jau tapo artimas – jis ūmai pranyksta, pasirodo, jog jis – ne jis, o visiškai kitoks: ne artimas, ne bendras, o fantomas: benosis ir beakis, ir bedvasis… Ar kas kada norėjo taip susieti žmones, kaip aš – supančioti, sujungti, sužmondrauti?.. Ar gali šitaip trokšti ryšio, ryšio, ryšio?..
O šit atėjo vasara, man šešeri, mūsų name vieši mergytė, susirišu su ja, susirišu: geltonu siūlu, kaspinais, visom spalvom, kokias tiktai žinau, man rodosi, kad šitaip rasiu ryšį, tik reikia jo nenubaidyt, atsargiai sėlint… aš sėlinu, aš atsargi, bet nematau, vis nerandu, vis palieku viena…
Bet aš jau paūgėjau, supratau, kad ryšį reikia pramanyti, jis neregimas, ne virvutė, ne kaspinas ir ne spalva… aš suprantu, kad jie, kad jie visi pažino šitą ryšį, bet slepia, tyčia slepia nuo manęs, jie susimokė neišduoti man žmondravimo taisyklių… Bandau išklausti, bet nesako, vien gūžčioja pečiais: jie susimokė, susislapstė, susirišo, paliko mane vieną, vieną, vieną…
Galvoju, vis galvoju, kur jie slepia ryšį – aš jau nemaža, aš ieškau, aš nerimstu… Naktis, lynoja, sėlinu, seku juos ir žiūriu, žiūriu, ką jie darys… O, jau žinau, žinau, kur slypi tas ryšys: tenai, kur man negalima nueiti, tuose dalykuose, kurie man uždrausti, jau suprantu, ir ieškau ten, kur uždrausta… O kas man uždrausta? Kiek daug, kiek daug man uždrausta! Taip taip, aš jau tikiu, kad meilės dundesy rasiu tatai, ko ieškau… Aš dar visai mažytė, aš sėlinu, žiūriu, kaip mylisi tėvai, kaip jie susiriša, sulimpa, susilieja, atranda vienas kitą… ir aš bandau, bet nieko neišeina: glaudžiuos prie draugių, net prie berniukų, bet ir jie nemoka… Dabar jau nemaža, suaugau, jau nespėju – tvirtai žinau, kad reikia tik sulaukti…
Jis klūpo prie manęs, sulaukiau, jau sulaukiau, pirmasis jau atėjo, mano pusbrolis – štai jis, penkiolikos, tačiau jis bijo, aš keturiolikos, bet nebijau, veržiuosi, tvilkau jį karštu krauju, sudeginu jį ugnimi, bet niekas nenutinka, niekas niekas… Kur jis, kur jis? Kur žmondravimas? Kur jis dingo?.. Juk aš žinau, žinau, aš vėl bandau, veržiuosi – dundesys, net žemė dreba, jų vienas, du ar dešimt, nė nematau, man nesvarbu, aš ieškau, laukiu, laukiu, laukiu, bet niekas nenutinka, niekas niekas, žmondravimo nėra nė su vienu, nes meilės dundesys – apgaulė, tai ne ryšys, ne tas ryšys…
Tai ne žmondravimas, ir vėl mane apgavo, tai niekalas, net čia žmogus negali būti savimi… Bet kas tada belieka, kas belieka? Nejau esi viena? Nejau nėra kalbos, žmondravimo kalbos, kurią, man rodos… Vieną?.. Aš juos trypiu, niokoju, laužau – iš pykčio, nevilties, iš pasiutimo… Jei negaliu suprast – sulaužau kaip lėles… Dar kartą įsitikinu, jog jie ydingai viską slepia, kad susimokė prieš mane, bet nepaspruks, vis vien išmoksiu, perprasiu, perkąsiu juos… Kas jie – ar lėlės, kurios nežino nieko, nežmondrauja, ar pasislėpėliai, panorę mane apgaut?.. Aš juos draskau, aš juos niokoju mintyse, aš keršiju, nes tvirtai žinau, kad jie mane kažkaip apgavo, pasislėpė žmondravimą vien sau.
Aš nuplėšiu ausis beausiams, nosis benosiams, išbadau akis beakiams, tvirtai žinau – draudimai sugalvoti tam, kad nuo manęs paslėptų žmondravimą, bet neapgaus, manęs jie neapgaus, aš ieškau, ieškau, ieškau…
Gal reikia šauktis artimų?.. Šaukiuosi motinos, bet ji manęs negirdi, ji toli, ji nyksta, ji neklauso, ji negirdi… gal tėvas?.. tėvas, tėvas… jo rankos tiesias į mane, paliečia, glaudžia… jo šnervės plečiasi, bet tai juk… ne… ne ne… susirandu Kristiną, suaugusią ir gražią, o, kokią gražią!.. Ji irgi nori susilieti, ieško ryšio… prisimenam, kaip vaikystėj susirišdavom, kaip siekėme sutapti, susilieti… Štai ta virvutė, štai ji, pažiūrėk!.. O jei dabar, o jei dabar, aš jai sakau, gal nors dabar pavyktų pažmondrauti, išsapnuoti, išverkti, išsilaižyti žmondravimą… ir mudvi stengiamės, vis prisimindamos vaikystę, bet nieko, nieko, nieko – jokio ryšio… aš sudraskau Kristiną, spardau ją, perkandu jai gerklę, trypiu – ir juos visus trypiu, visus kartu, ir juos trypiu, niokoju, laužau, iš pykčio, nevilties, iš pasiutimo, bet dar yra tabu, kurie tikriausiai slepia esmę, aš juk turiu surasti, aš negaliu kitaip, aš nyru stačia galva, skęstu, aš… tėvas… aš…
Sakydama paskutines frazes, Ji pamažu suklupo, visai sukniubo ant grindų, palinko lyg nulaužta gėlė. Juodajame kambaryje tylu ir tuščia. Ji pakelia galvą, apstulbus apsidairo, lyg nesuprastų, kur atsidūrė. Prakalbsta visai kitu ritmu, visai kitokiu balsu
JI. Tu pasirodei kaip angelas iš dangaus. Kaip lietus dykumoje. Aš tavim patikėjau. Tu juk irgi siekei kažkokio ryšio, net nežinau, su kuo. Su dievu, su pasauliu? Nežinau. Bet aš mačiau, kad tu kažko sieki, kažką vejiesi, gaudai. Ar pameni, kaip verkei – kad stalas turi sielą, o niekam ji nerūpi, niekas… nepripažįsta jos… kad šuo, kasryt pasitinkąs tave ant laiptų, turi sielą, jis tave myli, o tu jo ne… Paskui daužei taures, visas visas taures, ir krištolą, ir laikrodžius – nusiaubei visus namus, buvai baisus, daužei ir daužei, šaukdamas, kad laikrodžiai neturi sielos… Tada aš tave supratau, supratau, kad pats esi kažkoks ryšys, kažkokia kalba, kad pats kažką susieji. Bet ką su kuo?
Skaitau, vis skaitau tavo eilėraščius – seniai moku juos mintinai. Ir nieko nesuprantu. Matau tave gyvą – ir tiek. Nežinau, gal jie labai reikšmingi, gražūs, gal jie genialūs. Aš negaliu vertinti tavęs, gyvo tavęs. Tu tiesiog esi – ir viskas. Kai išleido tavo knygą, laukiau, kad kažin kas atsitiktų, supranti? Juk tai buvo tavo eilės, juk jose buvo tas ryšys, kurio mes taip siekėm… O nieko nenutiko, visiškai nieko. Prieš gimstant tavo eilėms, po jų gimimo – tas pats. Nejaugi?
Gal aš kalta? Norėjau pasisavinti tave. Vien sau, vien sau. Norėjau, kad tu būtum viskas. Bet argi gali vienas žmogus atstoti ir tėvus, ir draugus, ir medžius, ir dangų, ir orą… Argi gali vienas žmogus būti visas pasaulis… Naivu. Juokinga. Tu palikai mane vieną, visiškai vieną. Kodėl?
Iš tolumos ataidi Tėvo balsas: ehej, visi čionais!
JI. Visi? Ne, tavęs jie nekviečia.
Parengė Deimantė Kažukauskaitė-Kukulienė
[1] Elifonsas Džindžeris Sylaba Bakneris – ir romano „Vilniaus džiazas“ personažas.
Adolfas Mekas. Dienoraščio fragmentai
2025 m. Nr. 7
Iš anglų k. vertė Vidas Morkūnas, Eugenijus Ališanka, Dovydas Grajauskas
2025-aisiais sukanka šimtmetis, kai gimė avangardinio kino kūrėjas, rašytojas, aktorius Adolfas Mekas (1925–2011). Pasaulyje pripažintas menininkas, kultinio vaidybinio filmo „Hallelujah the Hills“ („Aleliuja kalvoms“) autorius, Lietuvoje iki šiol yra likęs savo vyresniojo brolio Jono Meko šešėlyje.
Leidykla „Odilė“, bendradarbiaudama su menininko sūnumi ir jo bičiuliu, poetu, režisieriumi Juliumi Ziz, rengia A. Meko „Raštus“. Juose pirmąkart lietuviškai bus paskelbtas ir 1941–1951 metais rašytas dienoraštis. Šį jaunystės tekstą pats A. Mekas 1973-iaisiais išvertė į anglų kalbą. 2015-aisiais, jau po menininko mirties, dienoraštį „The Adolfas Diaries“ Niujorke angliškai išleido jo žmona, italų dainininkė Pola Chapelle. Savo brolio knygą J. Mekas palydėjo tokiais žodžiais: „Adolfo dienoraščiai liudija jo, kaip tremtinio ir poeto – taip, brolis buvo gyvenimo poetas, – jausmus, frustracijas ir mintis ir yra toks pat unikalus epochos dokumentas, kaip ir manieji užrašai. Mudviejų dienoraščiai – sakytum, Tremties sagos in ir jang.“
„Metų“ skaitytojams siūlome keletą A. Meko dienoraščio ištraukų.
1944 m.
Liepos 23 d., Elmshornas, Vokietija
Liepos 11 d. mes išvažiavome iš Biržų. Kelionė užtruko dešimt dienų. Į Elmshorną atvažiavome vėlyvą 21-osios vakarą. Šiandien vokiečiai paskyrė mums darbą fabrike. Buvome su Jonu paskutiniai iš maždaug dviejų šimtų žmonių būrio. Atsidūrėme geležies gamykloje. Kaip ten kas atrodo, dar nematėme. Dirbti pradedame rytoj.
Maistu skųstis negalėčiau, bent šiandien. Kai pradėsime dirbti, gali būti kitaip. Šiandien aš net neišbaigiau sriubos, likučius išpyliau. Dar nebuvau taip gerai valgęs.
Gyvename barakuose. Mūsiškis – tautų Babelis: olandai, belgai, prancūzai, kirgizai, besarabai, kroatai, lenkai, vokiečiai, rusai ir trys lietuviai – mudu su Jonu ir dar vienas biržietis, Blažys, vyresnio amžiaus.
Vienintelė bėda, jaučiuosi lyg ką tik iš vandens ištrauktas. Kalbų nemoku, nieko čia nepažįstu. Kad ir dabar – Jonas negrįžęs iš miesto, Blažys miega, o aplink srūva gyvenimas. Per sieną girdžiu riaumojant radiją. Gretimame barake dūksta rusai, skambina balalaikomis, dainuoja.
Nostalgija. Gūdi nostalgija slegia man krūtinę. Ilgiuosi savo krašto, savo Lietuvos. Atrodo, imčiau ir pareičiau pėsčias į Semeniškius, į mūsų laukus. Sėdžiu prie lango. Man taip sunku. Gerklę gniaužia širdgėla. Akyse tvenkiasi ašaros. Ak…
Daugel atiduočiau, jei galėčiau nors minutę vėl pabūti su draugais. Brangiaisiais draugais. Taip norėčiau bent vieną jų sutikti tose subombarduotose gatvėse, pamatyti pažįstamą veidą.
Kur tau…
Gerai būtų užsimiršti, pagalvoti apie ką nors kitką. Bet negaliu. Vis matau gimtąsias pievas, prisimenu nugyventus metus, draugus, brangius man veidus, brangias akis. Rankas. Užsimerkiu ir mėginu pamiršti dabartinę aplinką. Grįžtu į Lietuvą. Į Biržus. Saulė! Vakaras. Du langai. Atsisveikinant padavei man ranką ir ištarei: „Neišvažiuok.“
Ekstazė. Svajoju apie būsimą kelionę į Vieną. Stovėdama prie rašomojo stalo tu vėl sakai: „Neišvažiuok.“
Ežeras… valtelė upe įplaukia į ežerą. Dabar aš iriuosi, perėmęs iš tavęs irklus.
„Neišvažiuok.“
Tris sykius pakartojai tą patį žodį. O kai atsisveikinome, aš nusijuokiau. Saulė kybojo mums virš galvų. Sustojau vidur gatvės ir pasakiau: „Viso labo, gerų atostogų!“
Vakaras. Naktis… languose žiba šviesos. Mes, susiėmę už rankų, ilgai stovime prie sodo vartelių. Tu, Onute, linki man gerų atostogų. Ragini mane važiuoti.
Akyse bėga vaizdai. Bėga kaip žirgai eikliausi. Tėviškės vėjas, daina ir gėlėti laukai. Juk liepa, ir pievos dabar apsipylusios žiedais. Krūtinę man slegia septyni svarai plytų, septyniskart po septynis svarus plytų. Ak, tie brangūs veidai! Jie grįžta.
Aš verkiu. Akių vokai apsunkę, lyg rasoti žolės stiebeliai iš ryto.
Aš – vienišas. Mane supa tuštuma. Vienatvė sulig kalnu.
Rugsėjo 1 d.
Ruduo. Nuo jūros pučia smarkus šaltas vėjas. (Jūra – už kokių 50 mylių.) Mes neturime paltų, šit kokia bėda. Žiema jau ne už kalnų. Tiesa, sakoma, kad žiemos čia ne tokios ir žvarbios. Bet prisnigti vis tiek prisninga ir temperatūra nukrinta iki -15 °C.
Barake irgi jau šalčiau. Kaip reikės ištverti žiemą? Patalpos vidury pastatyta nedidelė geležinė krosnelė. Bet… kas žino, gal žiemai atėjus čia kunkuliuos gryna Teufelei (velniava)! O gal Kalėdas švęsime Alpėse, Vienoje! Tuo jau beveik galiu patikėti. Anglai – šiapus Paryžiaus, 80 km nuo Vokietijos sienos.
Vokiečiai jau uždarę visus savo universitetus, akademijas, meno mokyklas, teatrus, operas, daugybę laikraščių. Netveriu kaily, taip trokštu pamatyti vokiečių fizionomijas po to, kai jie kapituliuos. Bus be galo įdomu… Šiandien sueina penkeri metai nuo karo pradžios. Penkeri karo metai. Vos pusantro mėnesio Vokietijoje, o Lietuvą jau vos beprisimenu. Arba gal taip: pagalvoju apie savo šalį, tik jeigu užsinoriu.
Rugsėjo 7 d.
Smarkiai dirbame vardan pergalės! Laiko sau neturiu suvis. Nebent vieną kitą valandą per dieną. Jeigu eini į kiną, nukenčia miegas, nes jam tada lieka tik šešios su puse valandos. O į kiną mes einame keturis sykius per savaitę. Antraip nebūtų ką veikti. Be to, kaip įmanydami vengiame barako gyvenimo. Ir barako gyventojų. Italų. Darbo valandos bėga greičiau, kai žinai vakare eisiąs į kiną.
Tris sekmadienius iš eilės teko dirbti iki vakaro.
Jonas su Kregžde išėjo į kiną. Rodo „Anušką“. Aš šitą mačiau vakar. Dabar sėdžiu prie lango ir žiūriu į lauką. Nuo jūros pučia žvarbus vėjas. Kadangi turime tik vieną paltą, tai, vienam išėjus į miestą, kitam tenka likti barake. Paltą gavome iš tokio lietuvio mainais į 5 kg per mėnesį sutaupytos duonos.
Rugsėjo 19 d.
Karo pabaiga vis arčiau. Vokiečiai plėšosi iš paskutiniųjų. Kaip šitaip įmanoma viską aukoti karo reikmėms, į galvą netelpa. Daug laikraščių uždaryta – kad žmonės galėtų kautis. Kinuose nebėra nei plakatų, nei nuotraukų – taupomas popierius. Taupoma viskas.
Gyvenimas barake – visai neblogas. Žmonių daug, bet visi draugiški. Tik va lagerführeris (stovyklos viršininkas) į mūsų kampą grūda ir grūda naujokus. Ką tik gavome aristokratiškos išvaizdos rusą ir du italus. Vienas tų italų sakosi esąs žurnalistas, kitas – muzikas. Labai simpatiški vyrukai. Pradėjo mokyti mus italų kalbos. Naktimis barake būna šalta.
Už 350 markių nusipirkau rudeninį paltą – gal su juo žiemą nesušalsiu.
Kol kas iš Lietuvos negauname jokios žinios. Vokiečių laikraščiai rašo, kad apie Biržus jau mėnesį verda didžiulės kautynės.
<…>
1945 m.
Rugpjūčio 3 d., Manheimas, Heidelbergas
Atvažiavę į Manheimą, kelias valandas ieškojome lietuvių stovyklos. Mes galutinai įsitikinome, kad didžiausi tinginiai, nevalos ir kvailiai po italų yra lietuviai. Kai pasiteiravome, kur rasti lietuviškąją koloniją, mums buvo atsakyta: kareivinėse.
O juk čia daugiau nei dešimt skirtingų kareivinių!
Į Heidelbergą važiavome tikėdamiesi čia įsikurti. Šitas senas miestas net nepaliestas. Čia nekrito nė viena bomba. Yra XIV a. įsteigtas universitetas. Be to, nemažai knygynų, kur daugiausiai laiko ir praleidžiame. Vaikštome iš vieno knygyno į kitą. Net juokiamės iš savęs. Viename knygyne apsilankėme du kartus. Kadangi ten buvome prisipirkę per daug knygų, savininkas nebenorėjo nieko mums parduoti. O mes taip troškome vitrinoje padėto originalaus Verlaine’o poezijos leidinio. Prašėme kelis kartus – savininkas nepardavė, ir tiek. Kitą rytą, kai jis nematė, kreipėmės į padėjėją, ir štai, knygą turime!!!
Rugpjūčio 4 d.
Nakvojome kažkokioje ligoninėje. Grįžtame į Frankfurtą. Traukiniai iš Heidelbergo nevažiuoja jokia kryptimi. Tik tramvajus veža į Veinheimą, iš kurio ir atvažiavome. Kelionė lėta. Kiekvienoje bėgių sandūroje skimbčioja varpeliai. Iki pat Veinheimo snūduriuojame stačiomis.
Iš čia tiesiai į Frankfurtą. Traukinys į pagrindinę stotį važiuoti negalėjo. Sustojo priemiestyje, maždaug už dviejų mylių nuo stoties. Tempdami savo bagažą, papildytą visomis Heidelberge nusipirktomis knygomis, vėl kiūtinome per Frankfurtą. Viskas sugriauta. Jokio judėjimo. Pusiaukelėje mus pavežė vežimu kažkoks vokietis. Šitaip keliaudamas, daug nepašnekėsi. Mums svarbiausia – bent kiek pamiegoti. Kad nesimerktų akys – juk norime pamatyti šalį.
Stotyje sužinojome, kad traukinys į Vysbadeną – ketvirtą ryto. Valgykloje susiradome tuščią stalo kampą ir ant jo užsikvempę pamiegojome.
Rugpjūčio 5 d.
Pagaliau mes Vysbadene. Ketiname čia apsistoti.
Rugpjūčio 10 d., (vakar) karas baigėsi.
Japonija kapituliavo. Pasaulis nebekariauja. Amerikiečiai pirmieji panaudojo atominį ginklą. Numetė bombas ant Japonijos prieš pat karo pabaigą. 300 000 gyventojų miestas buvo sugriautas. Sulygintas su žeme. Pati bomba svėrė 200 kilogramų, o jos kritinė masė – tik 2 kilogramai. Visi laikraščiai, radijas, žmonės – visi kalba apie šį naująjį stebuklą. Šveicarai pareiškė: „Nuo šiol nebebus karų… arba žmonių.“
Nuo Flensburgo iki Viurcburgo – 887 kilometrai.
Iki Vysbadeno – 1253 kilometrai.
Rugpjūčio 11 d., Vysbadenas
Šiandien, po ilgesnės nei metų pertraukos, turime savo stalą. Jis apkrautas knygomis – kaip gera turėti tiek asmeninės erdvės. Kareivinių, paverstų dipukų stovykla, korpuso M palėpėje iš palaidų durų ir lentų susirentėme sau kažką panašaus į kambarį. Su langu į pietus. Visa palėpė šitaip padalinta. Girdėti, kas kalbama kitur. Bet vis tiek niekur nebuvo geriau nei čia. Geriau negu miegoti patalpoje, kur grūdasi dešimt ar trisdešimt idiotų lietuvių. Atvažiavę į Vysbadeną, buvome nukreipti į teatrą, kur nakvojo 300 žmonių, laukiančių vietos kambariuose. Ten praleidome savaitę. Tiesa, mūsų manta liko pačiame teatre, o mes valgėme, miegojome, skaitėme koridoriuje, kur buvo didelis stalas. Ant jo, pliko, ir miegodavome. Prie tokių guolių mes jau papratę. Nieko tokio, jei tik kaulai nesiliečia prie kieto paviršiaus. Dviem stalas buvo per mažas. Vienam tekdavo miegoti ant betoninių grindų. Naktį keisdavomės vietomis. Ant betono būdavo per šalta.
Visi čia kalba tik apie maistą: kiek ko gavo pavalgyti šiandien, kiek prisidūrė gudraudami, ko bus galima nusipirkti rytoj.
Spekuliacija tiesiog klesti. Nuolat kas nors siūlo pirkti duonos, vyno, šilkinius marškinius, kailinius, tabako ir taip toliau.
Jugoslavai, išvažiuodami namo, paliko tuščius tris triaukščius pastatus. Ten būtų užtekę vietos visiems, laukiantiems kambarių. Mes irgi laukėme. Be reikalo, juk pažįstame lietuvius. Naktį jie sulindo į tuos pastatus, užsiėmė patalpas, nelaukdami, kol bus oficialiai paskirstytos, ir niekas nebegalėjo jų iš ten išvaryti. Pirmiausiai lietuviai užsigrobė mažesniuosius kambarius. Rytą atsikėlę, susivokėme likę vieninteliai be vietos. Kambarių nebebuvo, nebent būtume norėję dalintis didelę patalpą su penkiom ar dešimt lietuvių šeimų. Ačiū, nieku gyvu.
Šitaip atsidūrėme palėpėje. Dabar esame visai patenkinti, nors pyktis ir ima.
Rugpjūčio 13 d.
Kad neišprotėtum, reikia plieninių nervų. Susirentę sau kambarį, manėme turėsią privačios erdvės. Bet kur tau – šalia juk idiotai lietuviai. Jie rėkauja, pykstasi, šūkauja, dainuoja, mušasi, triukšmauja. Mes sėdime kambaryje ir galvojame, ką gi nuveikus. Pradedu skaityti Dostojevskio „Die Bruder Karamasov“ („Broliai Karamazovai“ (vok.). Neįmanoma. Kaimynystėje kažkoks pusgalvis skalbiasi marškinius ir kriokia (jam atrodo, kad dainuoja) visokias kvailas nesąmones. Padedu knygą, atsigulu ir sakau sau: baigęs skalbti tuos savo šūdinus marškinius, liausis. Kurgi ne! Jis dvi dienas turi ką skalbti! Teks man jį užmušti.
O taip yra tik todėl, kad mes kiekvieną minutę, kiekvieną valandą norime išnaudoti skaitymui ar rašymui, ar kalbų mokymuisi. Kodėl negalėtume gyventi kaip kiti: gulėdami niurzgėti dėl prasto maisto, pliurpti apie vakarykščius valgius, lošti kortomis?
<…>
Spalio 2 d., Vysbadenas
Vakar išsivertėme savo mokslų dokumentus ir Jonas šiandien išvažiavo į Tiubingeno universitetą pasidomėti stojimo galimybėmis.
Aną dieną vyko stovyklos lietuvių suorganizuotas muzikinis-literatūrinis renginys. Aš perskaičiau kelis savo eilėraščius ir apsakymą „Kalinys“. Buvau geriausias vakaro dalyvis, mano kūryba visiems patiko.
Mes tebegyvename palėpėje. Laukiame. Tik nežinia ko. Knygų lentyna vis pilnėja. Prie savo stalo praleidžiame dienas ir naktis. Atrodo, teks susirasti dar vieną knygų spintą. Juk turime labai blogą įprotį – niekada negrįžti tuščiomis. Dabar, kai Jonas Tiubingene, mėginu iš kelių lentų suimprovizuoti spintą, mat jis neabejotinai grįš apsikrovęs knygomis.
Gyvename čia du mėnesius. Ir aš jau nerimstu. Galvojame keliauti kur nors kitur. Reikia kelti sparnus. Žiemai atėjus, čia sustirtume negyvai. Be to, man atrodo, Vysbadeno mums jau per akis. Laikas judintis.
Spalio 10 d.
Ruduo. Vaje, lietuviški rudenys visai kitokie. Šiandien grįždamas iš Frankfurto mačiau žmones, kasančius bulves. Laukai tokie vargani.
Lapai. Gatvės prikritusios rudų lapų. Net ir jie čeža kitaip negu namie…
Dangus visą dieną pilnas migruojančių paukščių. Kai kurie jų tikriausiai iš Lietuvos.
Ak, neapleiskite jos niekados! Oh, ne quittez jamais!
Grįžti į Lietuvą aš nepasiruošęs. Nenoriu grįžti tuščiomis rankomis. Lietuvai tokių žmonių nereikia.
Matau čia lietuvius – kiauras dienas jie nieko neveikia, tik sėdinėja šen ar ten, geria ir kartoja, kaip baisiai norėtų grįžti į Lietuvą arba išvažiuoti į Ameriką. Argi ne keista alternatyva? Tiems mulkiams nė į galvą neateina, kad Lietuva šveistų juos pargrįžusius į visas keturias puses.
Spalio 11 d.
Sapnavau Biržų katalikų bažnyčią. Gatvė nuo jos iki kino buvo nesubombarduota. Ir plieniniai vartai sveiki. Pati bažnyčia skubomis atstatyta, bet tik iki žemų lubų. Varpinė kiek aukštesnė už sienas. Vyko pamaldos. Įėjus vidun, dešinėje buvo matyti išlikusi freska – joje pavaizduotas žmogus.
Lapkričio 6 d.
Šiandien šalta. Mūsiškėje didžiulės palėpės kertėje išvis žvarbu. Rašome sėdėdami su paltais ir pirštinėmis. Primena Biržus…
1948 m.
Vasario 26 d.
Jau pradeda pavasarėti. Stovėjau anądien Kaselyje vidury gatvės, tramvajaus laukiau. O saulutė taip šviečia, taip namai nupilti spindulių, dangus taip melsvai vandeningas, kad, rodos, imsi ir pravirksi iš džiaugsmo – taip širdį kutena. O laukais važiuojant taip dideli pumpurai, taip padrėkus žemė, o žmonių šypsniai platūs ir geri. Ar taip mums benusėdėt kambary, kada visa taip vilioja ir keistai pavasariškai jaudina.
Naktimis vis dar pašąla. Taip ir turi būti, juk pats pavasaris, pati jo pradžia. Iš ryto gruodas, sušalę balikės. Dieną sniegas lopais juoduoti ima, ant stogo irgi tirpsta, skaidrus, šaltas vanduo čiurlena upeliukais žemyn. Ak, tai tik mano mintyse – prisiminimai iš tų dienų, kai dar vaikas vaikščiojau po šviežią sniegą.
Čia nei sniego, nei upelių, nei patvinusių pievų pavasarį. Gatvės niūrios, kalnai tolumoje rudi – šią žiemą išvis neturėjome sniego. Liūdna.
Vasario 27 d., Kaselis
Pradėjau rašyti didesnį darbą. Vadinu jį romanu. Bus vienos šeimos istorija (tragedija), Antrasis pasaulinis karas ir jo pasekmės. Struktūrą esu apgalvojęs, po truputį pradėjau ir rašyti. Šiek tiek nusivylęs tuo, ką iki šiol parašiau. Bet… berašant gal pagerės.
Dešimtį dienų nebuvau kine. Koks puikus pavasarinis oras, kad, ai, gaila kambary sėdėt, taip ir vilioja laukan.
Kovo 1 d.
Šiandien gatve ėjau be palto ir skrybėlės, visai pavasariop. Jonas vakar iš balų parnešė beržo žirginėlių, ir jie šiandien linksmi byra, stovi mažučiuos stikliniuos indeliuos ant bufeto, šalia dviejų mano fotografijų iš spektaklio „Žmogus, kurį užmušiau“.
Mano rašomas romanas vadinasi „Ar buvo karas?“.
Važiuosime į Kaselį pažiūrėti baleto.
Šiandien važiavau į pirtį, bet paaiškėjo, jog pirmadieniais uždaryta, tad užsukau į dvi parodas. Viena – 50 Rembrandto ir jo sėbrų piešinių, pasiskolintų iš Roterdamo muziejaus. Kita paroda – Ciuricho valstybinio teatro scenografo Otto Leo. Visai nebloga.
Kovo 2 d.
Buvome vakar vokiečių baleto žiūrėt ir juokėmės. Žiauriai juokėmės. Šoka be jokios gracijos ir meno. Tokių dalykų iš viso negalima vadinti šokio menu. Vėlai vakare, po spektaklio, ilgai šokome gatvėje. Mes šokome nuostabiai.
Šiandien Braselbergo kine žiūrėjau „The 39 Steps“ („39 laipteliai“) – seną kriminalinį dvidešimtų metų trantą. Net jaudinti nebejaudina, senoviškas modelis.
Kovo 5 d.
Vakar stovykloje buvo šv. Kazimiero minėjimas. Na ir kliuvo! Per pamokslą kunigas Razminas užsipuolė mus: Joną už sapninyko laikymą, o mane, kam kaukių baliuje dėvėjau vienuolio drabužius. Jis kreipėsi į parapijiečius (nežinodamas, kad mes ne katalikai): „Tik pažiūrėkite į juos, štai ten bažnyčios gale, pažiūrėkite, kaip žemai žmogus gali nupulti, pažiūrėkite į juos.“
Ir taip toliau, ir taip toliau.
Jaučiuosi kaltas. Galbūt padarėme kažką negero, nežinau.
1949 m.
Lapkričio 5 d., šeštadienis, Niujorkas-Bruklinas, Meserole gatvė
Nuo mūsų atvykimo jau praėjo savaitė. Išsilaipinome praeitą šeštadienį. Įspūdžio nepadarė. Viską žinojau – ir pliusus, ir minusus. Paveiksliukuose, filmuose visi dangoraižiai išrodė daug gražiau, aukštesni. O gyvai viskas čia taip neįdomu, taip nespalvota. Turėjau didžiulių lūkesčių Brodvėjui, žybsinčioms reklamoms, žmonių šurmuliavimui – tiek ir tos magijos. Realybėje viskas labai vargana. Reklamos žybsi nežadindamos vaizduotės, o visas šurmulys – nervingi mindžikavimai.
Jau praėjo savaitė. Nemažai prisivaikščiojom po Niujorką. Bet nieko tokio, ko anksčiau nebūtume matę, neišvydome. Viskas pažįstama metų metus. Kai naktį vaikštai po miesto centrą – visi tie dangoraižiai apšviesti raudonai ir lelijavai geltonai. Iščiustyti įėjimai. O ant banko laiptų miega valkata. Rokfelerio centro panorama, Rotušė, Bruklinas – Europoje nesu matęs nieko tokio purvino. Tiesa, purvas ir nešvara man įprasta, bet čia yra purvas ir neįtikėtinas purvas. Kai einu Bruklino gatvėmis, regiu didelius plotus griuvėsių, apaugusių jūržolėmis, išdžiūvusias pievas, atsparias rūdims ir triukšmui, ir miesto plienui. Arba šiukšlių krūvas – tiesiog viduryje gatvės, ir visur vėjo nešiojamas šimtapuslapinių laikraščių paklodes. Ir visur jaučiasi silkių kvapas.
Atmosfera čia – šuniška. Viskas man atkaru. Viskas nejauku. Greičiau iš čia!
Kai prisišvartavom, mus apspito fotografai, operatoriai – ir dingo noras išlipti. Norėjau likti laive ir plaukti atgal į Europą. Fotografai būriavosi prie šimtatūkstantojo namų netekusio žmogaus, atvykusio į Jungtines Valstijas. Troškau iškeliauti bet kur, kad tik Amerikoje nelikus. O dabar aš čia, toje velnio Amerikoje. Mūsų protėvius čia prakeikė; visus milijonus, šalusius patiltėse, tarpduriuose ir ant suoliukų parkuose. O jie prakeikė Ameriką. Visi tie milijonai, atvykę čia ieškoti aukso ir išleidę kvapą skurdžių prieglaudose. Visi tie numirę iš bado ir dabar tebemirštantys. Jaučiu, kaip tas prakeiksmas čia garuoja iš žemės, kyla iš šaligatvio įtrūkių.
Neturim nei darbo, nei buto. Badas! Badas! Amerika! Badas!
Amerika, mes čia numirsim…
Lapkričio 6 d., Bruklinas, Meserole gatvė
Vakar vakare nuvažiavom į Brodvėjų – norėjom pažiūrėti parodą ir išklausyti lietuvių dainų ir šokių koncertą, bet pavėlavom, jau buvo uždaryta. Pastovėjom kiek gatvėje. Pūtė šaltas vėjas. O mes buvom be paltų. Sustirom.
Vakarais Niujorko centre daug žmonių. Niekas į nieką nežiūri. Šūdas! Lapkričio vidurys, o mes apsirengę kaip liepą. Susivilkom visus drabužius, kiek turėjom. Vienas nunešiotas švarkas, vasarinės kelnės, dveji marškiniai. Viskas, ką turim. Mūsų batų paduose – skylės. Einam įtraukę kaklus į kalnierių, slenkam kaip vėžliai. Pasiutusiai šalta!
Į Brukliną parvažiavom metro. Vis stebiu. Negaliu atitraukti akių nuo juodaodės moters plaukų – oi koks gražumas! Tokie sveikatingi, tokie tvirti ir blizgantys. Juodaodės turi gražiausius plaukus pasaulyje. Vis dėbsau ir knieti pačiupinėti.
Gyvenam su Algio šeimyna. Miegam svetainėje ant sofų. Kai atsikeliam ryte, visi jie būna darbe. Darban išsiruošia labai anksti. Kiekvienas dirba kokiam nors fabrike. Pasidarom kavos, mažyčių sumuštinių ir iškeliaujam į Manheteną varstyti įdarbinimo agentūrų Čeimberso gatvėje (80 Chambers St) durų.
Šįryt nuėjom į lietuvių katalikų bažnyčią čia, Brukline. Susitikom kelis žmones, pažinotus dar Vokietijoje. Toks Vasiliauskas priėjo ir paklausė, ar nenorėčiau prisijungt prie jo teatro trupės. Atsakiau – ne.
Lapkričio 12 d., Bruklinas
Aną rašiklį išmečiau. Dabar rašau ne su savo, pasiskolinau iš visai nepažįstamo. Rašo puikiai. Galiu perskaityti savo raštą. Kada gi išsikapstysiu iš šito vargo? Mano ir laikrodis skolintas. Šeimininkė davė kojinių. Algis davė marškinius ir pinigų, skolinaus iš visų.
Lietuvė iš Biržų mums užfundijo du bilietus į kažkokį metinį banketą – jų kaina trys doleriai už vieną! Su išgėrimais ir valgymais veltui! Būtinai eisim, būtinai! Maistas nemokamai! Ir gera proga susitikti su žmonėmis, reikės jiems paaimanuoti – gal iškaulysim keletą dolerių. Bet svarbiausia – gal kas nors duos kokį paltą. Be palto peršalsim. Juk, po velniais, jau žiema! Sarmatą reikia palikti Europai. Visiems pasakojam, kad neturim paltų. Bet niekas iš tų, su kuriais kalbam, pinigų irgi neturi.
Šiandien mačiau:
„The Window“ („Langas“) – filma.
„The Pearl“ („Perlas“) – filma.
„The Search“ („Paieška“) – filma.
„Lithuania Comes to Broadway“ („Lietuva Brodvėjuje“) – paroda.
Van Goghas – paroda.
Pradėjau rašyti dramą.
Lapkričio 13 d.
Darbo „Mayflower Coffee Shop“ negavau. Atėjau į darbą, savininkas manęs kažko paklausė, bet nieko nesupratau. Jis perklausė vėl – aš vėl nieko. Tada jis mane paėmė už parankės, išvedė pro duris ir pasakė kai ką, ką jau supratau: „Goodbye.“
Ir viskas. Nuėjau vėl į darbinimosi agentūrą ir paprašiau dar ieškoti.
Lapkričio 16 d., Bruklinas
Minkštas fotelis, lempa virš peties, knyga, lengva muzika ir pilnas pilvas. Skrandis ramus. Kojos šyla. Šlipsas atlaisvintas. Šeimininkė plauna indus. Tokia rami atmosfera. Darbininko vakaras.
Dirbu dešimt valandų per dieną. Gaminam celuloidos pinigines. Presas karštas. Paimi celuloidos gabalą, padedi ant preso, paspaudi pedalą, presas nusileidžia, prispaudžia celuloidą, tada išimi, paimi dar vieną gabalą ir taip toliau. Iki pamišimo. Baisiai ilgos valandos, sunku stovėti, atsisėst neleidžia. Čia pat seni fotografijų negatyvai virinami, iš jų renka sidabrą. Mūsų patalpoj pilna garų, jaučiasi tvaikas nuo virinamų negatyvų. Chemikalų dvokas – galvą skauda, akis veržia.
Mūsų čia šešetas. Patalpa – pusrūsis. Kažkas čia anksčiau turbūt gyveno. Visur vien dėžės, dėželės ir visokie agregatai. Mėtosi seni laikraščiai, konservų dėžės, dviračių rėmai, šlamštas, šiukšlės, stiklo šukės, pavalkai, automobilių stogai, indai ir viskas, viskas, ką tik galima išgalvoti. Ir visame šitame mėšle ir dulkėse stypinėja sau didelis, storas katinas – ir mes šešiese. Visų dėmesys – katinui. Jis visų mūsų. Dvi lenkės, ispanas, žydas, amerikonas ir aš. Tuodvi lenkės nuolat keikiasi, žydas su amerikonu kartoja. Ir dar tokios nešvarios. Kur katinas prišika, ten jos maistą gaminasi – virina vandenį tirpiai kavai. Viską reikia nustumti nuo purvino stalo, ten sėdam valgyti. Lenkės kartais išverda sriubos. Atsineša mėsos ir bulvių ir visą dieną šutina. Chemikalai nuo virinamų negatyvų susimaišo su bulviene. Ir viską sulipina dulkės. Ispanas (ar tik ne iš Puerto Riko?) dairosi baugščiai, akys lyg susigraudinusio, piestu. Jose nieko daugiau nėr, tiktai baimė. Stovi prie savo mašinos. Tyli. Visada tyli. Angliškai nekalba.
Per pietų pertrauką tankiai valgau iš namų atsineštą buterbrodą. Jis man stringa gerklėj. Kreiva akim stebiu lenkes, besikeikiančias, besikvatojančias, nešvankius gestus berodančias. Tada išeinu pasivaikščiot po kvartalą. Šalta, grįžtu vidun. Kartais nusiperku dvi šokolado plyteles ir, prieš saulutę atsistojęs, suvalgau. Aš čia kaip iš kito pasaulio. Viskas keista, nepažįstama. Dirbu nekenčiamą darbą – vis už pinigus. Ar Vokietijoj man taip reikėjo? Gyvenau gi ir ten, ar ne? Man ten gerai buvo. Dabar gaunu 27 dolerius per savaitę. Šeimininkei už nuomą sumoku 14 dolerių. Lieka 13 – ir pragyvent, ir apsivilkt, ir sutaupyt kam dar. Ir taip liūdnai pikta. Grįžti namo nusivaręs kaip šuva. Nei bematai ką, nei begalvoji. Skaityt neišeina – merkiasi akys. Visą dienelę, visą jėgą iščiulpia. Išnaudojimas! Man kasdien po dvi tris valandas viršvalandžių uždeda. Visai pakerta jėgas. Ne tiek per sunkumą, kiek per ilgumą.
Ir svajoji apie didelius pinigus, apie tuos fantastiškus atlyginimus, kur gauna filmų artistai. Svajoji apie nuosavą pjesę Brodvėjuje, svajoji apie pinigą. Visai apie nieką nebegalvoju, tik apie pinigą, pinigą, pinigą. Tark man, Viešpaties motina, kur man gauti daug pinigų?