Balys Sruoga. Dievų miškas. XII. Numirėliška dalia
2026 m. Nr. 2
Kol laukiame autentiško Balio Sruogos romano „Dievų miškas“ leidimo be sovietinio redagavimo liekanų ir su grąžintomis cenzorių išbrauktomis ir pakeistomis kūrinio teksto vietomis, rašytojo 130-ųjų gimimo metinių proga skelbiame nedidelį romano fragmentą – rekonstruotą pirminį XII skyriaus variantą. Kruopščią B. Sruogos romano rekonstrukciją, lygindama jo rankraštį, mašinraštį bei tris buvusius „Dievų miško“ leidimus, atliko literatūrologė Neringa Markevičienė, ji pateikė ir šią publikaciją lydinčius išsamius paaiškinimus.
Daugiau apie „Dievų miško“ redagavimo, taisymo ir braukymo peripetijas – N. Markevičienės ir Gedimino Kajėno pokalbyje „Į pasaulį reikia žiūrėti linksmiau…“: Balio Sruogos romano „Dievų miškas“ istorija“.
Romano fragmentas
XII. Numirėliška dalia
– Ei, jūs tenai! Profesoriai, advokatai, kunigai, prokurorai! – šaukia į mus bloko raštvedys, padūkęs tirolietis Toni Fabro, kad net jam seilės per žandus bliaukia. – Ei, jūs, šuns pauodegio inteligentija, stokite čia, patvory, dešinėj!
Stojame mes jam čia, patvory, dešinėj. Dar šiek tiek pasibjaurojęs, liežuviu ir visom keturiom pamataravęs, sako jis mum:
– Ei, jūs, kiauliasnukiai, marš numirėlių nešt. Iš bloko, iš koridoriaus į ligoninę. Prie ligoninės paguldyt. Žiūrėkit man, kad nepamestumėt. Iš snukių jum košę padarysiu!
Ką gi, einame tų numirėlių žiūrėti. Brrrr… Vis dėlto! Kaipgi čia dabar. Poetas, lyrikas – ir lavonus tampyk!
– Na, na, maitos vaikai, nesivaipykite! Greičiau, driskų išvažos! – putoja padūkęs tirolietis Toni Fabro, – nėr čia ko! Po mėnesio ir jūs būsite tokie pat!
– Gal ir tiesą sako tasai padūkęs tirolietis, Toni Fabro, perkūnas jį žino, – atsidūsti patylomis ir imi graibyti numirėlio koją.
– Kaipgi čia dabar nešti, – neišmanai, – toks baisus tasai numirėlis, pamėlynavęs, pajuodęs… Ir balti gyvulėliai, matyti, nesuspėję laiku pas kitus pabėgti, skuta kruta drabužių paviršiuje mažais būreliais, nelyginant avytės, pikto šuns išgąsdintos ir nepajėgiančios krūvon susirinkti.
Pagaliau, vėzdu per šonus paraginti, kimbame į tuos numirėlius, nelyginant tarakonai į košeleną. Kaip kam pasitaikė. Vieni geriau įsitaisė. Į vieną kibo keturiesa: po vyrą į kojas ir rankas – ir numirėlis plaukte plaukia, žemės užpakaliu beveik nesiekdamas. Kartais per kokį klanelį ir pašliaužia trupučiuką, – tokia jau numirėliška dalia, – ar jam ne vis tiek? Šiandie jį dar keturiesa tempia, rytoj mane gal už vienos kojos nučiunčins, – dėl tokių niekaniekių numirėliui nėra ko įsižeidinėti.
Man pasitaikė trupučiuką blogiau. Prie vieno numirėlio pasilikome mes dviesa, aš ir mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų. Jonas numirėlio pirmagalį užsivožė ant savo gaspadoriškų pečių, aš įsikinkiau į numirėlio kojas it į žagrę bulvėm atarti – ir einame savo katorgininkiškas pareigas.
Pakeliui mūsų numirėlis ima ir atsidūsta tokiu giliu, gailiu, uždususiu atodūsiu.
– Na, na, – piktinas mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, – ko gi čia dabar dūsauji? Kad jau kartą mirei, tai ir būk numiręs, nebedūsauk, susimildamas! Kas tai matė: numirėlis – ir dūsauja!
Mudviem nulingavus dar kokius trisdešimt žingsnių, mūsų numirėlis praveria akis ir tokiu gailiu tyliu balsu prašneka:
– Man baisiai nepatogu… Smaugia… Draugai, paleiskite mane… verčiau aš pats nueisiu…
Žiūrime mudu su Jonu į jį. Tikrai, numirėlis šneka. Lūpas krutina, čiaupsi, akis vartelioja. Išdžiūvęs toksai, kaip giltinė, ant kurios griaučių mėlynmargė oda apitempta.
– Ė-ė, mielas bičiuli, – sakau aš jam, – kaipgi aš tave bepaleisiu, kad tu jau kartą mirei, – kaip tu manai? Pagaliau, ar tau danguj buvo taip nuobodu, kad tu į lagerį sugrįžai?
– Neeee… – ginčijasi numirėlis. – Paleiskite… Aš pats nueisiu… žinau kur… prie ligoninės…
– Ne, mielas bičiuli, šitaip negalima, – aiškinu aš jam, – o ką aš veiksiu, jei tu pabėgsi? Tu jau mirei, tau dabar visa vis tiek pat, o aš mirsiu gal dar rytoj, gal poryt, o gal dar ir kokią savaitę pratempsiu. Va, bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, – jis dar visai tvirtas, kaip mulas. Jis mažiausia kokį mėnesį dar nutęs, gal ir dar ilgiau, – kaip tu manai? Kaip tu tokių dalykų nesupranti? Jei tu mum pabėgsi, už tave vieną mes du šiandie pat turėsime prie numirėlių atsigulti, – kaip tu manai? Juk tu į numirėlių leistrus jau įrašytas!
– Suprantu, suprantu, – spyrėsi numirėlis, – žodį duodu, niekur nebėgsiu… Baisiai nepatogiai nešate… Smaugiat…
– Atleisk, mielas bičiuli… Mum tavęs labai gaila, bet pagelbėti tau mes niekuo negalime, mum dar gyventi išeina… Va, nunešime, paguldysime, o paskui – kaip sau nori: nepatiks – bėk iš čysčiaus. Bus grynai tavo reikalas. Kol kas – mes savo galva už tave atsakome. Kuo tavo galva geresnė už mūsų dvi?
Besiriedami su numirėliu, nunešėm mes jį prie ligoninės, kuri buvo jau nebetoli. Jos palangėje ant sniego buvo suguldyta jau kelios numirėlių eilės. Vieni gulėjo užsimerkę, kiti – su praviromis akimis, nuogi su numeriu, chemišku pieštuku ant krūtinės ar ant pilvo užrašytu. Visai kaip ant siuntinio. Ar nebuvo kartais mūsų valdžioje koks nors buvęs paštininkas, kad numirėlius į dangų taip gražiai numeruotus siunčia?
Kiti numirėliai buvo dar su drabužiais. Kiti – mirksėjo ir žiopčiojo. Kiti – rankas ir kojas krutino, ar tik ne atsikelti ir pabėgti posmuodami? Poris numirėlių sėdėjo ant sniego ir apdujusiomis akimis, it durnaropių prisiėdę, dairėsi aplinkui.
Reginys buvo retai tepasitaikąs, – pirmos rūšies!
Nelabai gera ant širdies šalia tokių numirėlių būti, bet nelabai gera ir taip be niekur nieko nuo jų atsitraukti…
Palikę numirėlius, nuleidę galvas, nukulniavome mudu su bičiuliu Jonu savo pareigų eiti ir laukti, kada ir mum ateis eilė atsigulti prie ligoninės ant sniego. Vis dėlto kažkokios rakštys po dūšią braido šitokiu būdu paliekant sėdinčius ir mirksinčius numirėlius. Bet ką tu žmogus padarysi dabar?!
Radę nuošalesnę vietelę už barako, pasislėpėme ir spoksome, ką tie mūsų numirėliai toliau darys.
Nepataisomi vargšeliai!
Kitas, gal jaunas dieneles prisiminęs, motulę ar tėviškėlę, pasikelti atsistoti nebepajėgdamas, ėmė ropoti šliaužti per kiemą. Tyliai, sukandęs dantis, tarytum jam niekas neskaudėtų, nedejuodamas, – tarytum naktį koridoriuje jis nebūtų buvęs mindžiotas, – tarytum jis dar labai svarbių reikalų turėtų pasauly!
Pagal tą pavyzdį pasijudino iš vietos antras, trečias… Kad ir numirėliai, vis dėlto norėtų dar pagyventi!
Apie artimo meilę, apie humaniškumą buvo daug knygų prirašyta… Ne, neverta jos skaityti!
Mudviem su bičiuliu Jonu, bambizu nuo Biržų, plaukai lyg elektros srovėn pateko.
– Gi tu, Viešpatie su žaliais batviniais, – nutęsė jisai nustebęs. Padoriau nusikeikti ir jis nebegalėjo.
Staiga iš ligoninės durų iššoko velnias. Faktas. Tikras velnias, nors visiškai į modernišką žmogų panašus, su balta priejuoste per visą pilvą. Pamatęs šliaužiančius numirėlius pragariškai, kaip vieni velniai temoka, nusikeikė. Pagaudamas už kojų veikiai jisai sutampė nepaklusnius numirėlius atgal į krūvą. Atitempė, eilėsna suguldė, batu šonkaulius ir pakaušius aptvarkė, numerius ant pilvų patikrino. Patenkintas savo darbu pažvelgė į juos. Tikrai, darbo vaisiai puikūs buvo. Nė vienas numirėlis daugiau nebejudėjo, nebemirksėjo, nebežiopčiojo.
– O jūs, maitos išperos, ką čia veikiate? – mudu su bičiuliu Jonu, bambizu nuo Biržų, išgirdome lazdos bambsėjimą per mūsų nugaras. – Norite, kad aš jum žarnas paleisčiau?
Nė nepažvelgę, kas tokį mielą patarnavimą pasiūlė, mudu su bičiuliu Jonu, bambizu nuo Biržų, nurūkome į bloką, kur kiti mūsiškiai buvo jau surikiuoti eilėsna ir kažko laukė.
Tiktai 1944 metų pavasarį numirėlių reikalu buvo įvesta reforma. Jų blokuose nebereikėjo už kojų tampyti. Juos tuomet blokuose nurengdavo, ant krūtinės chemišku pieštuku užrašydavo numerį, paguldydavo ant plačios lentos, – ant tos pačios, ant kurios duoną pjausto, – uždengdavo antklode, ir keturi vyrai, bloko viršininko lydimi, lygia eisena nešdavo. Jei numirėlių pasitaikydavo daugiau, juos tuomet nuogus dailiai vieną šalia kito keliais klodais suguldydavo, apdengdavo brezentu ir veždavo darniai ir rimtai, it marmelado krovinį.
Kartą gretimame bloke iš pat labo ryto triukšmingas skandalas. Šaukia, klykia, tokiais velniais keikias, kad net barako sienos braška.
Bloke per naktį mirė devyni žmonės. Bloko raštvedys juos nurengdino, ant krūtinių numerius surašė, prausykloje dailiai eilėje suguldė, pranešimą apie numirėlių skaičių su atitinkamais numeriais ir bloko viršininko parašu pristatė lagerio valdžiai.
Bloko viršininkas, matyti, atskalavęs padorų antausių skaičių, užsuko į prausyklą rankų nusiplauti. Teliuskuoja rankutėmis aplink čiaupą, „Marsz, marsz, Dąbrowski“ niūniuoja. Žvilgteri per petį į savo numirėlius, taip, dėl visa ko, kampe it lydekos suguldytus.
– Hm… hm… Kas per velnias? – stebis bloko viršininkas. – Pasiuto?!
Skubiai prižingsniuoja prie numirėlių.
– Vienas, du, trys… septyni, aštuoni… Na, taip, aštuoni! Žinoma, aštuoni… Francišek, Francišek! – siunta bloko viršininkas, šaukdamas savo raštvedį. – Francišek, kad tu išvietėj prilaktum!
Šaukiamasai Francišekas atskuta uždusęs.
– Ką tu, kurvy syn, pakišai man popierį pasirašyti, kad šiandie mirė devyni? Jų tėra tik aštuoni! Skaičiuot, parše, nemoki?
– Kaip tai aštuoni? – stebisi Francišekas. – Buvo lygiai devyni, kaip sukirpta. Pats skaičiavau.
– Paskaičiuok, niekše, kiek tenai guli! – karščiuojas bloko viršininkas. – Už tokią šunybę aš tave vietoj devintojo kaip karvės vašką ištėkšiu!
Francišekas visiškai nusiminęs. Graibos šen, graibos ten – nėr devintojo, nors tu ką! Koks gi pasiutėlis galėjo numirėlį pavogti? Nejau pasivogęs jį kur ėsti pradėjo?!
Visa bloko viršenybė sujudo sukruto, nelyginant tarakonai nuplikyti. Zuja po visą ruimą. Lavono ieško. Ieško po lovas, po palovius, po čiužinius, graibo visur, kur tik užgriebti gali… Ieško ir keikias, keikias ir ieško. Tuo tarpu iš išvietės išlenda kažkoksai neaiškus patamsio gaivalas, kadaise buvęs panašus į žmogų. Gal jis kadaise ir tikrai buvo žmogus, kas jį žino. Dabar jis buvo išklypęs toksai, kreivas, susilenkęs, su išsikišusiais šonkauliais, su atlėpusiu žandikauliu, nuogas, su numeriu ant krūtinės nuteptu… ne, – dabar jisai su žmogumi maža ką bendra beturėjo.
Bloko viršininkas, jį pamatęs, net susirietė koridoriuje, it buldogas, besiruošdamas žandarui į kinkas kibti.
– O, tu, kurvy syn, kur tu valkiojies dabar? A? Kur tu valkiojies, šunsnuky? Kur tavo vieta?
– Panie błokowy, – atseit, pone bloko viršininke, – nuaimanavo šmėkla, kadaise buvusi panaši į žmogystą, – man taip pilvas skauda, brzuch boli, taip skauda – taip skauda, kad aš nebegalėjau ištverti… nuėjau… atsiprašau… panie błokowy…
– Ak, tu, kiauliašunie, tu man dar kalbėti drįsi? Kur tavo vieta? Marš į savo vietą! Na, greičiau!
– Labai atsiprašau, panie błokowy, – stena susirietusi šmėkla, kadaise buvusi panaši į žmogystą, – stena ir svirdukuliuoja į savo vietą.
Ir nusvirdukuliavo. Atsigulė nuogas ant cemento šalia kitų aštuonių nuogų numirėlių. Šluotražį pasitraukė į pagalvę. Atsigulė ir numirė. O kas jam kita beliko daryti?
Koncentracijos lagery visi taip daro: kam jau paskirta mirti, tas ir miršta. Mat jus velniai!
Iš viso numirėliai lagery buvo gana drausminga publika.
Kitas numirėlis buvo prisisiuvęs, bene bėgti besiruošdamas, svetimą, ne savo, – sveiko katorgininko numerį. Arba bloko raštvedžiui nuo išlaktos politūros baisiai galva skauda. Taip skauda, kad jis nė numirėlio numerio kaip reikiant negali paskaityti. Parašo kitą numerį, kartais gyvo žmogaus. Numirėlio numeris lieka knygose neišbrauktas, – išbraukiamas sveiko gyvo žmogaus numeris.
Va, šitoksai per nesusipratimą patekęs į numirėlių skaičių pilietis lagery paprastai labai greitai mirdavo. Visokiomis ligomis mirdavo. Arba jam plyta kokia į viršugalvį pataikydavo, arba jis taip nugriūdavo kur nors, kad kaulai sutrupėdavo, arba paprasčiausia tvarka pasikardavo… Na, žinoma, jei jis pats nesusiprasdavo tinkamu laiku numirti, atsirasdavo, kad jam padėdavo atlikti jo prievolę. Šitokiam numirėliui-savanoriui mirus, knygose išbraukdavo ano, pirmojo numirėlio, numerį, – tojo, dėl kurio ir šis galvelę paguldė. Dabar: abu mirę, abiejų numeriai knygose išbraukti, – knygos švarios liko…
Valdžios akimis žiūrint, šitoks per klaidą į numirėlių skaičių patekęs pilietis būtinai turėjo mirti. Jis galėjo pridaryti gyvas palikęs daug nemalonumų.
Centrinei lagerių įstaigai Berlyne jau pranešta, kad jis mirė. Reikėtų dabar rašyti, kad įvyko klaida, – Berlynas gali pamanyti, kad lagerio administracija nesugeba reikalų tvarkyti, – kam to reikia, kam tai malonu?! Antra vertus, toksai vaikščiojantis numirėlis lageriui iš viso labai nepageidaujamas elementas. Pavyzdžiui, žinodamas, kad knygose jis yra išbrauktas kaip numirėlis, jis ima ir pasprunka iš lagerio. Tuomet niekas nebegalės susekti, kas pabėgo. Visi žinos: vieno trūksta. Ko trūksta – niekas nežinos. Visi gyvieji yra, o trūksta kažkokio numirėlio! Kaipgi sužinosi, kurio numirėlio pritrūko?
Kitas, besiruošiąs bėgti, tyčia rūpindavosi, kad jo numeris būtų įrašytas į numirėlių skaičių. Kitas savo numerį prisiūdavo prie numirėlio kelnių, o numirėlio numerį – prie savųjų. Pavyko jam porą savaičių išlikti nenumirusiam net su kitų pagalba, jis yra jau beveik laisvas pilietis: knygose jis jau išbrauktas – ir politiniame skyriuje, ir darbo biure, ir administracijos valdyboje. Visi jį jau užmiršo, – lauk tiktai patogios progos ir dumk numirėlio priedangoje iš lagerio!
Ne, – gyvieji numirėliai valdžios akyse negalėjo būti mėgiama publika!
Visiem būdavo daug patogiau, kai jie iš tikrųjų numirdavo. Jie – ir mirdavo. Jiem buvo vis tiek, kokia liga, bet tik mirtų.
Vis dėlto nuo 1944 metų vasaros vidurio ir jie liovėsi bemirę. Nebemiršta – ir galas: ką tu jiem?
Valdžios žmonės pyksta, keikias, knygas brauko, Berlynan atitaisymus siunčia, o gyviesiem numirėliam plytgaliai ant galvos nebekrinta, šonkauliai nebelūžta, pasikorimui pagalbininkų jie nebegauna…
Iš viso, 1944 metų vasarą lageryje daug kas pasikeitė, bet kas galėjo tikėtis jos sulauksiąs, patekęs į lagerį 1943 metų pačioje pradžioje?
Paaiškinimai
Rengiant šią publikaciją, laikytasi Balio Sruogos kūrybos specialisto Algio Samulionio XX a. devintame dešimtmetyje nustatytų rašytojo kūrinių tekstų redagavimo principų. Jie taikyti B. Sruogos „Raštų“ serijos, pradėtos skelbti 1996 m., leidybai.
B. Sruogos kūrybos tekstus daugiatomyje siekta pateikti autentiškesnius, tikslesnius – kuo mažiau redaguotus. Todėl turėjo būti pakoreguota tik jų rašyba, skyryba (jei autoriaus variantas visai negalimas), ištaisytos korektūros klaidos. Tačiau turėjo išlikti visa, kas būdinga B. Sruogos stiliui ir kalbai: jo vartotos tarmybės, neprigiję naujadarai, senoviškesnės, šiandien nebelabai įprastos kai kurių žodžių formos, nenorminė leksika, neteiktinos konstrukcijos. Turėjo atsispindėti ir netikslios Sruogos citatos iš atminties, įvairuojanti kitakalbių asmenvardžių rašyba[1].
B. Sruogos tekstai, skelbiami „Raštuose“, turėjo būti palyginti su šaltiniais, kuriuose pirmiausia užrašyti, pateikti nekupiūruoti, parengti su priedais – išsamesniais komentarais ir visomis reikalingomis rodyklėmis.
1997 m. leidžiant, o 2005 m. perleidžiant „Dievų mišką“, kūrinio tekstas redaguotas tradiciškai. B. Sruogos tekstas normintas, stengiantis autoriaus kalbą padaryti suprantamesnę – priartinti prie tuo metu galiojusių skyrybos ir rašybos normų. Todėl A. Samulionio nustatyti modernūs ir alternatyvūs B. Sruogos kūrinių tekstų redagavimo principai, kuriais teikta pirmenybė autoriaus variantui, liko nerealizuoti. 2025 m. jie sukonkretinti ir pritaikyti „Dievų miškui“.
Kūrinio teksto, kuris dar vis neatvertas, atkūrimo procesą siūloma įsivaizduoti „kaip seno paveikslo atnaujinimą: kai nuo jo nuvalomos apnašos ar net padažymai, – ir atsiveria tikros spalvos – kartais visai kitos, kartais tik tonai kiti. Bet matai, kaip buvo sukurta“[2].
Pateiktas B. Sruogos kūrinio „Dievų miškas“ skyrius „XII. Numirėliška dalia“ skiriasi nuo 2005 m. publikuoto varianto:
- atkurtos praleistos vietos (jos pažymėtos pasvirai):
– Kaipgi čia dabar nešti, – neišmanai, – toks baisus tasai numirėlis, pamėlynavęs, pajuodęs… Ir balti gyvulėliai, matyti, nesuspėję laiku pas kitus pabėgti, skuta kruta drabužių paviršiuje mažais būreliais, nelyginant avytės, pikto šuns išgąsdintos ir nepajėgiančios krūvon susirinkti.
Žiūrime mudu su Jonu į jį. Tikrai, numirėlis šneka. Lūpas krutina, čiaupsi, akis vartelioja. Išdžiūvęs toksai, kaip giltinė, ant kurios griaučių mėlynmargė oda apitempta.
– Ė-ė, mielas bičiuli, – sakau aš jam, – kaipgi aš tave bepaleisiu, kad tu jau kartą mirei, – kaip tu manai? Pagaliau, ar tau danguj buvo taip nuobodu, kad tu į lagerį sugrįžai?
– Neeee… – ginčijasi numirėlis. – Paleiskite… Aš pats nueisiu… žinau kur… prie ligoninės…
– Ne, mielas bičiuli, šitaip negalima, – aiškinu aš jam, – o ką aš veiksiu, jei tu pabėgsi? Tu jau mirei, tau dabar visa vis tiek pat, o aš mirsiu gal dar rytoj, gal poryt, o gal dar ir kokią savaitę pratempsiu. Va, bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, – jis dar visai tvirtas, kaip mulas. Jis mažiausia kokį mėnesį dar nutęs, gal ir dar ilgiau, – kaip tu manai? Kaip tu tokių dalykų nesupranti? Jei tu mum pabėgsi, už tave vieną mes du šiandie pat turėsime prie numirėlių atsigulti, – kaip tu manai? Juk tu į numirėlių leistrus jau įrašytas!
– Suprantu, suprantu, – spyrėsi numirėlis, – žodį duodu, niekur nebėgsiu… Baisiai nepatogiai nešate… Smaugiat…
– Atleisk, mielas bičiuli… Mum tavęs labai gaila, bet pagelbėti tau mes niekuo negalime, mum dar gyventi išeina… Va, nunešime, paguldysime, o paskui – kaip sau nori: nepatiks – bėk iš čysčiaus. Bus grynai tavo reikalas. Kol kas – mes savo galva už tave atsakome. Kuo tavo galva geresnė už mūsų dvi?
Besiriedami su numirėliu, nunešėm mes jį prie ligoninės, kuri buvo jau nebetoli.
Kiti numirėliai buvo dar su drabužiais. Kiti – mirksėjo ir žiopčiojo. Kiti – rankas ir kojas krutino, ar tik ne atsikelti ir pabėgti posmuodami? Poris numirėlių sėdėjo ant sniego ir apdujusiomis akimis, it durnaropių prisiėdę, dairėsi aplinkui.
Reginys buvo retai tepasitaikąs, – pirmos rūšies!
Nelabai gera ant širdies šalia tokių numirėlių būti, bet nelabai gera ir taip be niekur nieko nuo jų atsitraukti…
Ieško po lovas, po palovius, po čiužinius, graibo visur, kur tik užgriebti gali…;
- atitaisytos pakeistos vietos (redakciniai variantai parodyti laužtiniuose skliaustuose, o autoriaus – paprastuose arba pasvirai):
– Ei, jūs, šuns [uodegos] pauodegio inteligentija, stokite čia, patvory, dešinėj!
Apie artimo meilę, apie humaniškumą buvo [kadaise] daug knygų prirašyta… [Et, tuščia jų] Ne, [N](n)everta jos skaityti!
– Ką tu, [maitos vaike] kurvy syn, pakišai man popierį pasirašyti, kad šiandie mirė devyni?
– O, tu, [pakaruoklio vėdare] kurvy syn, kur tu valkiojies dabar?;
- atkurtos autentiškos žodžių formos (išlaikomi žodžių trumpieji variantai, kito kamieno žodžiai, skaičiaus gramatinė kategorija, savitai sudarytos įvardžiuotinės formos):
Iš snukių [jums] jum košę padarysiu!
Tyliai, [sukandę] sukandęs dantis, tarytum jam niekas neskaudėtų, nedejuodamas, – tarytum naktį koridoriuje jis nebūtų buvęs mindžiotas, – tarytum jis dar labai svarbių reikalų turėtų pasauly!
– Norite, kad aš [jums] jum žarnas paleisčiau?
[Šaukiamasis] Šaukiamasai Francišekas atskuta uždusęs.
– Ką tu, kurvy syn, pakišai man [popierių] popierį pasirašyti, kad šiandie mirė devyni?
[Visiems] Visiem būdavo daug patogiau, kai jie iš tikrųjų numirdavo.
Valdžios žmonės pyksta, keikias, knygas brauko, Berlynan atitaisymus siunčia, o gyviesiem [numirėliams] numirėliam plytgaliai ant galvos nebekrinta, šonkauliai nebelūžta, pasikorimui pagalbininkų jie nebegauna…;
- grąžinta autoriaus leksika, kuriai būdingi tarminiai niuansai, nedėsningi fonetiniai kitimai:
Pagaliau, vėzdu per šonus paraginti, kimbame į tuos numirėlius, nelyginant tarakonai į [košelieną] košeleną.
Į vieną kibo [keturiese] keturiesa: po vyrą į kojas ir rankas – ir numirėlis plaukte plaukia, žemės užpakaliu beveik nesiekdamas.
Šiandie jį dar [keturiese] keturiesa tempia, rytoj mane gal už vienos kojos nučiunčins, – dėl tokių niekaniekių numirėliui nėra ko įsižeidinėti.
Prie vieno numirėlio pasilikome mes [dviese] dviesa, aš ir mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų.
Žiūrime mudu su Jonu į jį. Tikrai, numirėlis šneka. Lūpas krutina, čiaupsi, akis [vartalioja] vartelioja. Išdžiūvęs toksai, kaip giltinė, ant kurios griaučių mėlynmargė oda [aptempta] apitempta.
Tikras velnias, nors visiškai į modernišką žmogų panašus, su balta [prijuoste] priejuoste per visą pilvą.
– O, tu, kurvy syn, kur tu valkiojies dabar? A? Kur tu valkiojies, [šunsnuki] šunsnuky? Kur tavo vieta?
Teli[ū](u)skuoja rankutėmis aplink čiaupą, „Marsz, marsz, Dąbrowski“ niūniuoja.;
- atitaisyti pakeisti žodžiai:
Vieni gulėjo užsimerkę, kiti – su praviromis akimis, nuogi su numeriu, chemišku pieštuku ant krūtinės [ir] ar ant pilvo užrašytu.
[Nejaugi] Nejau pasivogęs jį kur ėsti pradėjo?!
Na, žinoma, jei jis pats nesusiprasdavo tinkamu laiku numirti, atsirasdavo, [kas] kad jam padėdavo atlikti jo prievolę.;
- grąžinta autoriaus žodžių rašyba:
– Gi tu, [v](V)iešpatie su žaliais batviniais, – nutęsė jisai nustebęs.;
- grąžinta autoriaus skyryba (autoriaus skirtukai parodyti paprastuose skliaustuose, redaktoriaus – laužtiniuose):
– Ei(,) jūs(,) kiauliasnukiai, marš numirėlių nešt.
– Gal ir tiesą sako tasai padūkęs tirolietis(,) Toni Fabro, perkūnas jį žino, – atsidūsti patylomis ir imi graibyti numirėlio koją.
Kad jau kartą mirei, tai ir būk numiręs, nebedūsauk(,) susimildamas!
Mudviem nulingavus dar kokius trisdešimt žingsnių, mūsų numirėlis praveria akis ir tokiu gailiu[,] tyliu balsu prašneka:
– Man baisiai nepatogu… Smaugia… Draugai, paleiskite mane… verčiau aš pats nueisiu…
Vieni gulėjo užsimerkę, kiti – su praviromis akimis, nuogi[,] su numeriu, chemišku pieštuku ant krūtinės ar ant pilvo užrašytu.
Poris numirėlių sėdėjo ant sniego ir apdujusiomis akimis, it durnaropių prisiėdę, dairėsi aplinkui[…](.)
Vis dėlto kažkokios rakštys po dūšią braido[,] šitokiu būdu paliekant sėdinčius ir mirksinčius numirėlius. Bet ką tu žmogus padarysi dabar[?](?!)
Kitas, gal jaunas dieneles prisiminęs, motulę ar tėviškėlę, pasikelti[,] atsistoti nebepajėgdamas, ėmė ropoti[,] šliaužti per kiemą.
Pamatęs šliaužiančius numirėlius[,] pragariškai, kaip vieni velniai temoka, nusikeikė.
Pagaudamas už kojų[,] veikiai jisai sutampė nepaklusnius numirėlius atgal į krūvą.
Patenkintas savo darbu[,] pažvelgė į juos.
Jei numirėlių pasitaikydavo daugiau, juos tuomet nuogus dailiai[,] vieną šalia kito[,] keliais klodais suguldydavo, apdengdavo brezentu ir veždavo darniai ir rimtai, it marmelado krovinį.
Teliuskuoja rankutėmis aplink čiaupą[.](,) „Marsz, marsz, Dąbrowski“ [–] niūniuoja.
– Vienas, du(,) trys… septyni, aštuoni…
Bloko viršininkas, jį pamatęs, net susirietė koridoriuje(,) it buldogas, besiruošdamas žandarui į kinkas kibti.
– O(,) tu, kurvy syn, kur tu valkiojies dabar?
– Ak(,) tu, kiauliašunie, tu man dar kalbėti drįsi?
Šitokiam numirėliui(–)savanoriui mirus, knygose išbraukdavo ano, pirmojo numirėlio, numerį, – tojo, dėl kurio ir šis galvelę paguldė.
Jis galėjo pridaryti[,] gyvas palikęs[,] daug nemalonumų.
Pavyko jam porą savaičių išlikti nenumirusiam net su kitų pagalba, jis yra jau beveik laisvas pilietis[;](:) knygose jis jau išbrauktas – ir politiniame skyriuje, ir darbo biure, ir administracijos valdyboje.
Iš viso(,) 1944 metų vasarą lageryje daug kas pasikeitė, bet kas galėjo tikėtis jos sulauksiąs, patekęs į lagerį 1943 metų pačioje pradžioje?
Parengė Neringa Markevičienė
[1] Samulionis A. Balio Sruogos Raštai (parengimo principai), 1989 m. gruodis. – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštynas. – F. 111. – B. 381. – L. 2–3; Samulionis A. Paaiškinimai // Sruoga B. Verpetai ir užuvėjos (ser. „Kritikos biblioteka“-5) / redakcinė komisija Petras Bražėnas, Jonas Lankutis, Eugenijus Matuzevičius, sudarė, įvadą ir paaiškinimus parašė Algis Samulionis. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 449–450.
[2] Iš Miko Vaicekausko laiško Neringai Markevičienei, 2026-01-31.