Maksym Kryvcov. Atminties minų lauke: dienoraščių ištraukos
2026 m. Nr. 2
Iš ukrainiečių k. vertė Donatas Petrošius
Poetas, fotomenininkas, savanoris, karys Maksymas Kryvcovas, karinis šaukinys – Dali, gimė 1990-ųjų sausio 22 d. Rivnėje, žuvo fronte 2024-ųjų sausio 7 d., nesulaukęs 34-ojo gimtadienio. 2014-aisiais Kyjive baigė Nacionalinį technologijų ir dizaino universitetą, įgijo avalynės ir odos dirbinių projektuotojo specialybę. Aktyvus Orumo revoliucijos – Maidano – dalyvis. Nuo 2014-ųjų išėjo ginti šalies, priklausė savanorių pajėgoms „Pravyj sektor“, 2016–2019 m. – Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms, turėjo jaunesniojo seržanto laipsnį, buvo vyresnysis kulkosvaidininkas greitojo reagavimo pajėgose. Nuo 2019-ųjų demobilizavosi, bet 2022 m. vėl prisijungė prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų. Po mirties M. Kryvcovui suteiktas Ukrainos didvyrio vardas.
M. Kryvcovo poezijos rinkinys „Eilėraščiai iš šaudymo angos“ („Вірші з бійниці“, 2023) Ukrainoje perleistas keletą kartų daugiatūkstantiniais tiražais, Ukrainiečių PEN centro įtrauktas į metų geriausių knygų sąrašą. 2025 m. „Bazilisko“ leidykloje lietuviškai prabilę M. Kryvcovo eilėraščiai tapo viena sėkmingiausių verstinių poezijos knygų – ir finansiškai, ir morališkai prisidedančia prie mūsų paramos kovojančiai Ukrainai.
2025-aisiais Ukrainoje išleista M. Kryvcovo 2015–2024 m. užrašų, dienoraščių, įrašų socialiniuose tinkluose, esė ir nuotraukų knyga, surinkta ir sudaryta ginklo brolio, rašytojo Valerijaus Puziko ir pavadinta „Atminties minų lauke“ („На мінному полі пам’яті“). Skelbiame jos ištraukas.
2015 m. liepos 9 d.
Maudėmės vietiniame karjere. Ant kranto – automatai ir granatos. Ant kranto tavęs nekenčia. O tu visiškai atsiduodi vandeniui, užsimiršti. Tūnai šventykloje permatomomis sienomis. Eini išpažinties ežerui, apsivalai saule. Vaikai neduoda ramybės tarsi uodai. Žaidi su jais, mokai plaukti. Pavėžini šarvuočiu, sakai, kad jie visi bus vakarienei, o tas piktybinis mažius, gelsvas kaip šiaudai – saldus desertas. Vaikai juokiasi, netiki. Nai-vuo-liai.
O ten už daugiaaukščių – įtrūkiai, įprasti kaip paukščių giesmės.
Giesmę skambią užgiedojo ir už miesto nuplasnojo paukštė su baltais sparnais šinšiliniais kailiniais. Tutu-ru-tu-ru…
2015 m. liepos 28 d.
Noriu parašyti jums apie Vadimą (savaime suprantama, vardą pakeičiau). Dėl to, kad būtų aiškiau, už ką mes kariaujame ir kas dar yra Ukraina.
Jam 11 metų. Gimė ir auga Avdijivkoje. Svajoja žaisti futbolą profesionaliu lygiu. Dėl to tas neslopstantis liūdesiukas žvilgsnyje – tai aš pirmiausia pastebėjau. Jau metai, kai sporto būreliai neveikia, o fizinio lavinimo pamokas mokykloje atšaukė. Dėl to treniruojasi dažniausiai vienumoj, kieme, karo suluošintų pastatų apsupty.
Vadimas išsiskiria iš didumos Avdijivkos vaikų, kurie darosi panašūs į čigoniukus. Vaikis nieko neprašinėjo, būtiniausiais daiktais aprūpintas. Dėkojo, kai pavaišinom saldainiais. Labai norėjo kartu su mumis važiuoti iki karjero. Mes, žinoma, negalėjome atsakyti. Kaip paaiškėjo, Vadimas nemokėjo plaukti. Po dviejų valandų, kurios mane gerokai išsekino, Vadimas jau pajėgė nuplaukti apie 15 metrų. Nuolat ilgino atstumą, rinkosi tolimesnius orientyrus. Kai rengėmės išvažiuoti iš miesto, pats pasisiūlęs padėjo sukrauti į šarvuotį ginkluotę – nešiojo dėžes, kurios sveria apie 25 kilogramus. Gyvena su senele.
Būdamas 11 metų išmoko daryti išvadas remdamasis savo patirtimi.
Šiandien mūsų telefoninis pokalbis tęsėsi beveik 20 minučių. Pasakoja, kad vietiniai ukrainiečių karius apmėtė akmenimis, kaltino, kad dėl jų miestas yra apšaudomas. Kaltinami dėl apšaudymų, kurie vykdomi nuo Donecko pusės, iš Donecko oro uosto teritorijos. Sako, gerai, kad mes išvažiavome, o tai po keleto dienų ir mus būtų apšaudę ar apmėtę akmenimis. Bet vėliau, pokalbiui einant į pabaigą, prisipažino, jog labai nori, kad mes vėl atvažiuotume į Avdijivką. Pamąsto ir prieina išvadą, kad „tai ne žmonės, o gyvuliai“. Negalėdamas suprasti, kodėl jie taip nutolę nuo tiesos, apibendrina: „Žmonės yra beviltiški, per karą nė vienas nepasidarė normalus.“ Priduria: „O štai aš ne kartą papuoliau į apšaudymus.“
Prieš keletą dienų su draugais patraukėme link geležinkelio tilto, nuo kurio žvalgydavomės į Šachtas. Neprabėgo nė minutė, kai į mūsų pusę paleido automato seriją. Spėju, Vadimui akmenukas rikošetu pataikė į striukės susegimą, kuris nuo smūgio „susiraukė“. Ramiausiai pasakojo apie surastą ir, jų manymu, užminuotą DNR grupuotės nario lavoną. Džiaugėsi tuo, kad rado iššautą RPG[1]. Kai aplink Avdijivką dar buvo priešų blokpostų, o mieste realiai buvo nesaugu, Vadimas nuėjo iki vieno blokposto paprašyti vandens. Berniuką nuvijo ir patikino, kad kitą kartą paleis šūvius. Miestą išlaisvino, ir mano draugelis su nerimu prisiartino prie ukrainiečių karių, o šie jam davė vandens, mėsos konservų, sutirštinto pieno ir pasakė, kad gali ateiti, kai tik ko pristigs. Vaikiui tik 11 metų. Ir jis skiria. Daug ko nesupranta, bet skiria. Negali suprasti, dėl ko prasidėjo karas, sako, kad DNR ir ukrainiečių kariai – „tie patys žmonės“. Ir kurių galų reikėjo sugalvoti kažkokias respublikas. DNR abreviatūrą iššifruoja kaip „Debilinė Liaudies Respublika“.
Daug mažesnis ūgiu už suaugėlius, bet mato. Nes nebijo pakelti galvos ir pažvelgti į dangų.
Štai kodėl aš apie tai. Ukraina – tai žmonės. Ir už juos verta kovoti.
Jaučiu savo bejėgystę, dėl to, koks nedidelis esu, silpnokas, ne kažin ką galįs pakeisti. Ir kad nauji apkasai, budėjimai pozicijose žaizdų neužgydys; tai tik baktericidinis tvarstis, po kuriuo puvinys pasilieka.
2021 m. gruodžio 23 d.
Kare nenuveikiau nieko pritrenkiančio. Nuoširdžiai ir sąžiningai – ničnieko, nė truputėlio. Visi mano žygdarbiai tėra trys: išgelbėti katiną, išdalinti kačiukus, kurie gimė mūsų pozicijose prie Peskų, ir išsiaiškinti su ukrainiečiais desantininkais, kurie nežinia dėl kokių priežasčių iš savo šarvuotosios pėstininkų mašinos apšaudė mūsų priedangos punktą.
Iš Torecko pasiėmėme ciuciką. Kažkuris iš jo tėvų buvo alabajų veislės. Mariupolio oro uoste jį visi pamilo. Davėm jam vardą – Ežiukas (Jožyk). Bėgiojo po terminalus juokingai plonyčiu balseliu lodamas, ėjo su mumis į budėjimus.
Vieną dieną jam pasidarė visai prastai. Ežiuko išvaizda ėmė kelti nerimą, jis nustojo ėsti, baisingai sublogo, gailiai inkštė. Kentė skausmus.
Galima paploti Ukrainos nacionalinės gvardijos Greitojo reagavimo brigadai. Rototaktinės grupės (galimai jie vadinasi visai kitaip) vadas įsakymu paskyrė šarvuotą palydą – Ežiuką nuvežė į Mariupolį pas veterinarą. Paaiškėjo, kad, šunėkui begraužiant kaulą, šis kažkur ten jo viduje įstrigo. Visas oro uostas dėl jo jaudinosi. Susimetėme pinigų veterinarui, paskui – specialiam maistui.
Ežiukas atkuto, po truputį priaugo svorio, ėmė lakstyti ir loti – tik jau nebe taip juokingai. Vova pasiėmė šunį pas save į kaimą – tėvams. Atsiųsdavo vėliau jau suaugusio Ežiuko nuotraukų – paprastai stovinčio aukštis siekė iki žmogaus juosmens. Skundėsi, kad puldinėja vištas.
Anksčiau gėdijausi, kad nedalyvavau kietuose susišaudymuose, negelbėjau sužeistųjų, kad mano karas buvo ramus. Dabar aš manau, kad viskas čia normalu.
Ir kai manęs klausinėja, ką tu nuveikei kare, atsakau: glosčiau katinus ir šunis. Visus, visose kontaktinėse linijose.
Manau, jie nuliūdo, kai aš išvažiavau iš sektoriaus.
2022 m. kovo 12 d.
Būkite pasveikinti. Aš esu namas. Šiandien mane užmušė.
Mane statė kelerius metus. Mačiau stiprias žmonių rankas, kurios klojo plytas. Jutau, kaip drėko akys, kai pritrūkdavo pinigų cementui.
Džiūgavau, kai ant mano grindų šliaužiojo vaikai. Kai virtuvėje įsipildavo arbatos. Mane rūpestingai išklojo didžiausiais kilimais, kad nesušalčiau. Manimi lakstė katinai ir peliūkščiai. Manyje pešdavosi, paskui žaisdavo „Dixit“.
Mėgavausi keptų bulvių, kuriomis vaišindavo svečius, kvapais. Tai reiškė, kad viskas yra gerai. Patiko klausytis šaukštelių skimbčiojimo ir arbatinuko švilpimo.
Mano šeimininkai – keturių asmenų šeima. Vyras vardu Serhijus dirbo meistru gamykloje. Jis reguliavo geotekstilę audžiančias stakles. Namie mėgo gerti arbatą su citrina. Triukšmingai sutrėkšdavo vaisių, prunkšteldavo, suerzindamas visus aplink. Sirgo už „Dynamo“. Pastaruoju metu itin nervinosi dėl situacijos komandoje. Svajojo apie kelionę aplink pasaulį dviračiu. Neapkentė rytmečių. Ant krūtinės turėjo tatuiruotę – spalvotą kregždutę.
Jo žmona, Nadija, buvo užsienio literatūros vertėja. Mėgstamiausias kūrinys – „Paryžiaus katedra“. Nešiojo trumpą šukuoseną, plaukai buvo purūs, juodi kaip alyvuogės. Į jos skruostų duobutes galėjo įkristi bet kas, jei tik ji to būtų panorėjusi. Ji kvepėjo cinamonu, apelsinais ir pienu. Nadija mėgo kiaušinienę ir abrikosų uogienę. Klausydavosi „Radiohead“. Užmigdavo tik visiškai nusirengusi. Jos burna kvepėjo kava.
Vaikai – Ihoris ir Lera. Ihoris buvo šešerių, Lera – vienuolikos.
Ihoris neištardavo „r“ ir „š“. Mėgo surinkti visus žaislus, kurie tik yra namuose, ir rengti tarp jų karus. Žaidimai užsitęsdavo, tėvai šaukdavo valgyti. Nugalėtojų tuose karuose niekada nebūdavo. Kitąkart viskas prasidėdavo iš naujo. Ihoriui gimimo dienos proga padovanojo žiurkėną. Pavadino jį Choma. Jis mėgo morkas, kopūstus, burokėlius ir įlįsti į tarpą tarp spintos ir sienos.
Lera turėjo dieviškai dideles akis, dangišką šypseną, jos paakiai buvo melsvi kaip Džeko Sperou[2]. Labiau už viską pasaulyje ji mėgo prisimesti į sriubą duonos gabaliukų, kad tie lėkštėje prisigertų karšto viralo, tuomet gardžiuotis. Taip pat iš koldūnų iškrapštyti mėsą, iš baltos mišrainės – dešrą, susistumti kąsnelius į mažas krūveles – o tada jau valgyti.
Vasaromis ji išsitiesdavo ant šiltos žemės ir valandų valandas žiūrėdavo į saulę ir debesis.
Ji buvo įsitikinusi, kad debesys – tai Dievo barzda, o saulė – Jo žodis.
Mano kambariuose mylėdavosi, kivirčydavosi, juokdavosi ir verkdavo. Kalbėdavosi apie prezidentus ir revoliucijas. Gerdavo „Žyvčyką“[3] ir barstydavo „Liuksą“[4] ant grindų. Sekmadieniais išsibudindavo anksčiau kupini vilčių stebėti „Loto Zabavą“. Manyje šokinėjo, kai Ukraina nugalėjo Šveicariją. Verkiau kartu su šeimininkais, kai iš televizoriaus aidėjo „Plaukia antis“[5]. Ant mano kilimų dėliojo vaistinėles, kurias pripildę siuntė į Rytus.
Ant mano sienų keitėsi tapetai, daugėjo iškabintų diplomų. Ant mano durų staktos liko žymės, įbrėžtos pieštuku: metras dvidešimt, metras dvidešimt penki.
Mane pripildė prisiminimais ir istorijomis. Jie pasiliko many ir gyveno kaip žuvys upėje. Dauginosi ir kibo.
Prieš dvi savaites aš nubudau penktą ryto. Mane pažadino garsus sprogimas. Priešo raketos raižė mano šalies dangų tarsi mėsininkas skerdeną. Tada išgirdau riksmus, verksmą. Aš pajutau skausmą ir liūdesį. Esu tiesiog pastatas, mes esame niekuo neišsiskirianti šeima. Raketos aklos, joms vis viena, kaip dementoriams[6].
Visi, išskyrus Serhijų, išvyko pas artimuosius į Černivcus. Serhijus – į kariuomenę.
Aš laukiau jų tarsi šuo. Nes aš nesu šiaip pastatas, aš – namai.
Šiandieną mane nužudė. Priešų paleista mina ankstų rytą atlėkė tiesiai į virtuvę. Mano plytinės rankos ir kojos išsibarstė po visą kiemą. Gyvenimo kvapą pakeitė degėsių kvapas. Aš kraujavau betonu. Ir nebuvo kaip užveržti turniketą.
Aš – namas. Šiandien mane užmušė. Gyva liko tik kraujuojanti atmintis. Jos žaizdos užsiuvamos stipriomis kulkosvaidžių pliūpsnių siūlėmis, budėjimais šaltomis naktimis, maskuojamaisiais tinklais, maldomis, blokpostais, prieštankiniais ežiais ant plentų.
Aš – namas. Šiandien mane nužudė. Niekada to nepamirškite.
2022 m. balandžio 24 d.
Geriausias darbas pasaulyje.
Minos krenta šalia blindažo. Po sprogimų žemės byra ant medinio stogo. Pro siaurą įėjimą prasimuša šviesa. Mes kaip peliukai. Šviesoje išryškėja dulkių tumulai. Vaikystėje man atrodydavo, kad tokia šviesa – tai kažkas nuo Dievo.
Po kito sprogimo juokiamės:
– Geriausias darbas pasaulyje.
Kai mes rinkomės į karą, Abdula atvažiavo mopedu į namelį miške. Galiausiai paliko jį mano kieme, vėliau dėl jo nerimavo. Galų gale sugebėjo atsigabenti.
Mes išgriuvom iš batų, kai pamatėme mopedą pikapo bagažinėje. Abdula neslėpė ketinimų pasiimti jį į pozicijas.
– Va, turėtum dabar tą savo mopedą po ranka, galėtum palėkti toli toli, – šaiposi vaikinai.
– Tai būtų ir gerai, ir blogai tuo pačiu metu, – atsiliepia Abdula.
Vaikino iš gretimo padalinio veidas išsiskiria šviesumu. Jis baltas ir išraiškingas tarsi šventojo iš ikonos.
– Na, pakalbėsime apie mūsų reikalus vakare. Jei jo sulauksime, – sako man Ivičius. Jo veidas slepiasi patamsyje, tarsi žaistų gaudynių užrištom akim.
Mėginu gudrauti:
– Bet kokiu atveju pasikalbėsim.
Važiuojam toliau į kitą vietą. Tai kaimas, kurio namukų sienos išbaltintos, o ferma – sugriauta rusų.
Peizažas man primena filmą „12 beždžionių“[7].
Po kaimą ramiausiai sau šlaistosi vištų, kalakutų ir žąsų pulkai, tarsi gatvinės gaujos. Laksto kiaulės ir šmirinėja paršiukai. Karvės su veršiais prieina iki pat mūsų įtvirtinimų. Kai kuriuose kiemuose guli sudraskytų gyvūnų kūnai.
– Į mus kol kas tik iš lėktuvų dar nepliekė, – pasidalina savo refleksijomis Abdula.
Pas vaikinus gretimose pozicijose atvyko žurnalistas iš kanalo „1+1“.
Jų būrio vadas nuspaudžia radijo stotelės mygtuką ir komanduoja:
– „i + i“? Sudaužyk jo kamerą ir snukį, o mašiną jo paimk, – atleidžia radijo stotelės mygtuką.
Tada atsisuka į mus ir juokiasi:
– O jis juk taip ir padarys.
Girdime, kaip kažkas gaudžia. Virš horizonto pastebiu du priešo lėktuvus. Jie paleidžia terminius spąstus, daro manevrą, tuomet grįžta.
Aš kaip užkerėtas spoksau į dangų.
Vaikinai šaukia:
– Į mus pareina lėktuvas!
– Reikia slėptis apkasuos? – klusteliu aš.
– Žinoma! Dar čia tau kyla klausimų.
Nursai[8] atlėkė akimoju. Jų sprogimų garsas aštrus ir erzinantis.
Visi likom sveiki.
Grįžtant pamačiau senutę, palinkusią prie negyvo šuns.
Kelias priminė ištižusį želė saldainį.
Dabar aš suprantu, kad mūsų priešų nedera nuvertinti.
Minosvaidžių ugnyje jokio skirtumo, kokio kietumo tavoji ekipuotė.
Karas – tai loterija. Šiandien mes išlošėme.
2023 m. spalio 13 d.
Paprastai, kai žmonės susiduria su netektimi, jie parašo: „Kaipgi taip, – prideda vardą, – netikiu, negali būti.“ Paskui eina kreipiniai į mirusįjį.
Žuvo man artimas žmogus. Betmenas[9], pašėlusiai narsus karys. Žuvo kaudamasis, vykdydamas sudėtingiausią kovinę užduotį.
Suprantu, kad bet koks kreipinys – labiau mano paties vidinė išpažintis.
Nežinau, ar skaitys Betmenas feisbuką pomirtiniame gyvenime.
Man norisi užsilikti mūsų bendruose prisiminimuose ir šypsotis. Tiesa, kol kas neišeina.
Jis ne šiaip sau gyveno, jis ignoravo pavojus. Net kare.
Jis – Žmogus didžiąja raide, Žmogus – epocha. Net į sunkiausias ir kebliausias užduotis, kurias mums išpuldavo atlikti, jis visuomet pasisiūlydavo pirmas.
Šalia jo krisdavo tuntai gradų, jį sprogdino hameryje. Bet jam visad šypsojosi fortūna.
Man pasisekė būti kartu, pažinoti, šnekėtis, lygiuotis į jį.
Jis išmokė mane juoktis, klausytis geros muzikos ir pasikepti vištienos.
Kartą mes turėjome kirsti kelią ir išstumti priešą. Buvo šalta – dulkė lietus, oro temperatūra žema. Sunkus lapkritis. Mums nesisekė, atsitraukėme už šlaito. Slėpėmės negiliose duobėse. Lėkė į mus visa, kas yra šiame pasauly – artilerijos sviediniai, minos, dovanėlės iš dronų, nevaldomosios aviacinės bombos. Aš iš baimės praradau amą. Žvilgtelėjau į Betmeno apkasą – jis, nutaisęs ramiausią veido išraišką, buvo įsitraukęs į žaidimą telefone.
Aš klausysiuos „The Strokes“ ir keliausiu laike. Ir kepsiu vištieną.
Myliu.
[1] Rankinis prieštankinis granatsvaidis (čia ir toliau – vertėjo pastabos).
[2] Jackas Sparrow – aktoriaus Johny Deppo personažas filmuose apie Karibų piratus.
[3] Ukrainietiškas limonadas.
[4] Bulvių traškučių pavadinimas.
[5] „Plyve kača“ – ukrainiečių liaudies daina apie karą.
[6] Dementoriai – padarai iš knygų apie Harį Poterį. Išsiurbia žmogaus sielą, laimės ir džiaugsmo pojūtį.
[7] „12 monkeys“ (rež. Terry Gilliam, 1995), fantastinis, postapokaliptinis filmas.
[8] Nevaldomosios aviacinės bombos.
[9] Bičiuliui ir ginklo broliui Iljai Dolmatovui, šaukiniu Betmenas, Maksymas dedikavo eilėraštį „Jis gimė Kachovkoje“ ir visą knygą „Eilėraščiai iš šaudymo angos“