Adolfas Mekas. Dienoraščio fragmentai

2025 m. Nr. 7

Iš anglų k. vertė Vidas Morkūnas, Eugenijus Ališanka, Dovydas Grajauskas

2025-aisiais sukanka šimtmetis, kai gimė avangardinio kino kūrėjas, rašytojas, aktorius Adolfas Mekas (1925–2011). Pasaulyje pripažintas menininkas, kultinio vaidybinio filmo „Hallelujah the Hills“ („Aleliuja kalvoms“) autorius, Lietuvoje iki šiol yra likęs savo vyresniojo brolio Jono Meko šešėlyje.

Leidykla „Odilė“, bendradarbiaudama su menininko sūnumi ir jo bičiuliu, poetu, režisieriumi Juliumi Ziz, rengia A. Meko „Raštus“. Juose pirmąkart lietuviškai bus paskelbtas ir 1941–1951 metais rašytas dienoraštis. Šį jaunystės tekstą pats A. Mekas 1973-iaisiais išvertė į anglų kalbą. 2015-aisiais, jau po menininko mirties, dienoraštį „The Adolfas Diaries“ Niujorke angliškai išleido jo žmona, italų dainininkė Pola Chapelle. Savo brolio knygą J. Mekas palydėjo tokiais žodžiais: „Adolfo dienoraščiai liudija jo, kaip tremtinio ir poeto – taip, brolis buvo gyvenimo poetas, – jausmus, frustracijas ir mintis ir yra toks pat unikalus epochos dokumentas, kaip ir manieji užrašai. Mudviejų dienoraščiai – sakytum, Tremties sagos in ir jang.“

„Metų“ skaitytojams siūlome keletą A. Meko dienoraščio ištraukų.

 

1944 m.
Liepos 23 d., Elmshornas, Vokietija

Liepos 11 d. mes išvažiavome iš Biržų. Kelionė užtruko dešimt dienų. Į Elmshorną atvažiavome vėlyvą 21-osios vakarą. Šiandien vokiečiai paskyrė mums darbą fabrike. Buvome su Jonu paskutiniai iš maždaug dviejų šimtų žmonių būrio. Atsidūrėme geležies gamykloje. Kaip ten kas atrodo, dar nematėme. Dirbti pradedame rytoj.

Maistu skųstis negalėčiau, bent šiandien. Kai pradėsime dirbti, gali būti kitaip. Šiandien aš net neišbaigiau sriubos, likučius išpyliau. Dar nebuvau taip gerai valgęs.

Gyvename barakuose. Mūsiškis – tautų Babelis: olandai, belgai, prancūzai, kirgizai, besarabai, kroatai, lenkai, vokiečiai, rusai ir trys lietuviai – mudu su Jonu ir dar vienas biržietis, Blažys, vyresnio amžiaus.

Vienintelė bėda, jaučiuosi lyg ką tik iš vandens ištrauktas. Kalbų nemoku, nieko čia nepažįstu. Kad ir dabar – Jonas negrįžęs iš miesto, Blažys miega, o aplink srūva gyvenimas. Per sieną girdžiu riaumojant radiją. Gretimame barake dūksta rusai, skambina balalaikomis, dainuoja.

Nostalgija. Gūdi nostalgija slegia man krūtinę. Ilgiuosi savo krašto, savo Lietuvos. Atrodo, imčiau ir pareičiau pėsčias į Semeniškius, į mūsų laukus. Sėdžiu prie lango. Man taip sunku. Gerklę gniaužia širdgėla. Akyse tvenkiasi ašaros. Ak…

Daugel atiduočiau, jei galėčiau nors minutę vėl pabūti su draugais. Brangiaisiais draugais. Taip norėčiau bent vieną jų sutikti tose subombarduotose gatvėse, pamatyti pažįstamą veidą.

Kur tau…

Gerai būtų užsimiršti, pagalvoti apie ką nors kitką. Bet negaliu. Vis matau gimtąsias pievas, prisimenu nugyventus metus, draugus, brangius man veidus, brangias akis. Rankas. Užsimerkiu ir mėginu pamiršti dabartinę aplinką. Grįžtu į Lietuvą. Į Biržus. Saulė! Vakaras. Du langai. Atsisveikinant padavei man ranką ir ištarei: „Neišvažiuok.“

Ekstazė. Svajoju apie būsimą kelionę į Vieną. Stovėdama prie rašomojo stalo tu vėl sakai: „Neišvažiuok.“

Ežeras… valtelė upe įplaukia į ežerą. Dabar aš iriuosi, perėmęs iš tavęs irklus.

„Neišvažiuok.“

Tris sykius pakartojai tą patį žodį. O kai atsisveikinome, aš nusijuokiau. Saulė kybojo mums virš galvų. Sustojau vidur gatvės ir pasakiau: „Viso labo, gerų atostogų!“

Vakaras. Naktis… languose žiba šviesos. Mes, susiėmę už rankų, ilgai stovime prie sodo vartelių. Tu, Onute, linki man gerų atostogų. Ragini mane važiuoti.

Akyse bėga vaizdai. Bėga kaip žirgai eikliausi. Tėviškės vėjas, daina ir gėlėti laukai. Juk liepa, ir pievos dabar apsipylusios žiedais. Krūtinę man slegia septyni svarai plytų, septyniskart po septynis svarus plytų. Ak, tie brangūs veidai! Jie grįžta.

  

Aš verkiu. Akių vokai apsunkę, lyg rasoti žolės stiebeliai iš ryto.

Aš – vienišas. Mane supa tuštuma. Vienatvė sulig kalnu.

 

Rugsėjo 1 d.

Ruduo. Nuo jūros pučia smarkus šaltas vėjas. (Jūra – už kokių 50 mylių.) Mes neturime paltų, šit kokia bėda. Žiema jau ne už kalnų. Tiesa, sakoma, kad žiemos čia ne tokios ir žvarbios. Bet prisnigti vis tiek prisninga ir temperatūra nukrinta iki -15 ^°C.

Barake irgi jau šalčiau. Kaip reikės ištverti žiemą? Patalpos vidury pastatyta nedidelė geležinė krosnelė. Bet… kas žino, gal žiemai atėjus čia kunkuliuos gryna Teufelei (velniava)! O gal Kalėdas švęsime Alpėse, Vienoje! Tuo jau beveik galiu patikėti. Anglai – šiapus Paryžiaus, 80 km nuo Vokietijos sienos.

Vokiečiai jau uždarę visus savo universitetus, akademijas, meno mokyklas, teatrus, operas, daugybę laikraščių. Netveriu kaily, taip trokštu pamatyti vokiečių fizionomijas po to, kai jie kapituliuos. Bus be galo įdomu… Šiandien sueina penkeri metai nuo karo pradžios. Penkeri karo metai. Vos pusantro mėnesio Vokietijoje, o Lietuvą jau vos beprisimenu. Arba gal taip: pagalvoju apie savo šalį, tik jeigu užsinoriu.

 

Rugsėjo 7 d.

Smarkiai dirbame vardan pergalės! Laiko sau neturiu suvis. Nebent vieną kitą valandą per dieną. Jeigu eini į kiną, nukenčia miegas, nes jam tada lieka tik šešios su puse valandos. O į kiną mes einame keturis sykius per savaitę. Antraip nebūtų ką veikti. Be to, kaip įmanydami vengiame barako gyvenimo. Ir barako gyventojų. Italų. Darbo valandos bėga greičiau, kai žinai vakare eisiąs į kiną.

Tris sekmadienius iš eilės teko dirbti iki vakaro.

Jonas su Kregžde išėjo į kiną. Rodo „Anušką“. Aš šitą mačiau vakar. Dabar sėdžiu prie lango ir žiūriu į lauką. Nuo jūros pučia žvarbus vėjas. Kadangi turime tik vieną paltą, tai, vienam išėjus į miestą, kitam tenka likti barake. Paltą gavome iš tokio lietuvio mainais į 5 kg per mėnesį sutaupytos duonos.

 

Rugsėjo 19 d.

Karo pabaiga vis arčiau. Vokiečiai plėšosi iš paskutiniųjų. Kaip šitaip įmanoma viską aukoti karo reikmėms, į galvą netelpa. Daug laikraščių uždaryta – kad žmonės galėtų kautis. Kinuose nebėra nei plakatų, nei nuotraukų – taupomas popierius. Taupoma viskas.

Gyvenimas barake – visai neblogas. Žmonių daug, bet visi draugiški. Tik va lagerführeris (stovyklos viršininkas) į mūsų kampą grūda ir grūda naujokus. Ką tik gavome aristokratiškos išvaizdos rusą ir du italus. Vienas tų italų sakosi esąs žurnalistas, kitas – muzikas. Labai simpatiški vyrukai. Pradėjo mokyti mus italų kalbos. Naktimis barake būna šalta.

Už 350 markių nusipirkau rudeninį paltą – gal su juo žiemą nesušalsiu.

Kol kas iš Lietuvos negauname jokios žinios. Vokiečių laikraščiai rašo, kad apie Biržus jau mėnesį verda didžiulės kautynės.

<…>

 

1945 m.
Rugpjūčio 3 d., Manheimas, Heidelbergas

Atvažiavę į Manheimą, kelias valandas ieškojome lietuvių stovyklos. Mes galutinai įsitikinome, kad didžiausi tinginiai, nevalos ir kvailiai po italų yra lietuviai. Kai pasiteiravome, kur rasti lietuviškąją koloniją, mums buvo atsakyta: kareivinėse.

O juk čia daugiau nei dešimt skirtingų kareivinių!

Į Heidelbergą važiavome tikėdamiesi čia įsikurti. Šitas senas miestas net nepaliestas. Čia nekrito nė viena bomba. Yra XIV a. įsteigtas universitetas. Be to, nemažai knygynų, kur daugiausiai laiko ir praleidžiame. Vaikštome iš vieno knygyno į kitą. Net juokiamės iš savęs. Viename knygyne apsilankėme du kartus. Kadangi ten buvome prisipirkę per daug knygų, savininkas nebenorėjo nieko mums parduoti. O mes taip troškome vitrinoje padėto originalaus Verlaine’o poezijos leidinio. Prašėme kelis kartus – savininkas nepardavė, ir tiek. Kitą rytą, kai jis nematė, kreipėmės į padėjėją, ir štai, knygą turime!!!

 

Rugpjūčio 4 d.

Nakvojome kažkokioje ligoninėje. Grįžtame į Frankfurtą. Traukiniai iš Heidelbergo nevažiuoja jokia kryptimi. Tik tramvajus veža į Veinheimą, iš kurio ir atvažiavome. Kelionė lėta. Kiekvienoje bėgių sandūroje skimbčioja varpeliai. Iki pat Veinheimo snūduriuojame stačiomis.

Iš čia tiesiai į Frankfurtą. Traukinys į pagrindinę stotį važiuoti negalėjo. Sustojo priemiestyje, maždaug už dviejų mylių nuo stoties. Tempdami savo bagažą, papildytą visomis Heidelberge nusipirktomis knygomis, vėl kiūtinome per Frankfurtą. Viskas sugriauta. Jokio judėjimo. Pusiaukelėje mus pavežė vežimu kažkoks vokietis. Šitaip keliaudamas, daug nepašnekėsi. Mums svarbiausia – bent kiek pamiegoti. Kad nesimerktų akys – juk norime pamatyti šalį.

Stotyje sužinojome, kad traukinys į Vysbadeną – ketvirtą ryto. Valgykloje susiradome tuščią stalo kampą ir ant jo užsikvempę pamiegojome.

 

Rugpjūčio 5 d.

Pagaliau mes Vysbadene. Ketiname čia apsistoti.

 

Rugpjūčio 10 d., (vakar) karas baigėsi.

Japonija kapituliavo. Pasaulis nebekariauja. Amerikiečiai pirmieji panaudojo atominį ginklą. Numetė bombas ant Japonijos prieš pat karo pabaigą. 300 000 gyventojų miestas buvo sugriautas. Sulygintas su žeme. Pati bomba svėrė 200 kilogramų, o jos kritinė masė – tik 2 kilogramai. Visi laikraščiai, radijas, žmonės – visi kalba apie šį naująjį stebuklą. Šveicarai pareiškė: „Nuo šiol nebebus karų… arba žmonių.“

Nuo Flensburgo iki Viurcburgo – 887 kilometrai.

Iki Vysbadeno – 1253 kilometrai.

 

Rugpjūčio 11 d., Vysbadenas

Šiandien, po ilgesnės nei metų pertraukos, turime savo stalą. Jis apkrautas knygomis – kaip gera turėti tiek asmeninės erdvės. Kareivinių, paverstų dipukų stovykla, korpuso M palėpėje iš palaidų durų ir lentų susirentėme sau kažką panašaus į kambarį. Su langu į pietus. Visa palėpė šitaip padalinta. Girdėti, kas kalbama kitur. Bet vis tiek niekur nebuvo geriau nei čia. Geriau negu miegoti patalpoje, kur grūdasi dešimt ar trisdešimt idiotų lietuvių. Atvažiavę į Vysbadeną, buvome nukreipti į teatrą, kur nakvojo 300 žmonių, laukiančių vietos kambariuose. Ten praleidome savaitę. Tiesa, mūsų manta liko pačiame teatre, o mes valgėme, miegojome, skaitėme koridoriuje, kur buvo didelis stalas. Ant jo, pliko, ir miegodavome. Prie tokių guolių mes jau papratę. Nieko tokio, jei tik kaulai nesiliečia prie kieto paviršiaus. Dviem stalas buvo per mažas. Vienam tekdavo miegoti ant betoninių grindų. Naktį keisdavomės vietomis. Ant betono būdavo per šalta.

Visi čia kalba tik apie maistą: kiek ko gavo pavalgyti šiandien, kiek prisidūrė gudraudami, ko bus galima nusipirkti rytoj.

Spekuliacija tiesiog klesti. Nuolat kas nors siūlo pirkti duonos, vyno, šilkinius marškinius, kailinius, tabako ir taip toliau.

Jugoslavai, išvažiuodami namo, paliko tuščius tris triaukščius pastatus. Ten būtų užtekę vietos visiems, laukiantiems kambarių. Mes irgi laukėme. Be reikalo, juk pažįstame lietuvius. Naktį jie sulindo į tuos pastatus, užsiėmė patalpas, nelaukdami, kol bus oficialiai paskirstytos, ir niekas nebegalėjo jų iš ten išvaryti. Pirmiausiai lietuviai užsigrobė mažesniuosius kambarius. Rytą atsikėlę, susivokėme likę vieninteliai be vietos. Kambarių nebebuvo, nebent būtume norėję dalintis didelę patalpą su penkiom ar dešimt lietuvių šeimų. Ačiū, nieku gyvu.

Šitaip atsidūrėme palėpėje. Dabar esame visai patenkinti, nors pyktis ir ima.

 

Rugpjūčio 13 d.

Kad neišprotėtum, reikia plieninių nervų. Susirentę sau kambarį, manėme turėsią privačios erdvės. Bet kur tau – šalia juk idiotai lietuviai. Jie rėkauja, pykstasi, šūkauja, dainuoja, mušasi, triukšmauja. Mes sėdime kambaryje ir galvojame, ką gi nuveikus. Pradedu skaityti Dostojevskio „Die Bruder Karamasov“ („Broliai Karamazovai“ (vok.). Neįmanoma. Kaimynystėje kažkoks pusgalvis skalbiasi marškinius ir kriokia (jam atrodo, kad dainuoja) visokias kvailas nesąmones. Padedu knygą, atsigulu ir sakau sau: baigęs skalbti tuos savo šūdinus marškinius, liausis. Kurgi ne! Jis dvi dienas turi ką skalbti! Teks man jį užmušti.

O taip yra tik todėl, kad mes kiekvieną minutę, kiekvieną valandą norime išnaudoti skaitymui ar rašymui, ar kalbų mokymuisi. Kodėl negalėtume gyventi kaip kiti: gulėdami niurzgėti dėl prasto maisto, pliurpti apie vakarykščius valgius, lošti kortomis?

<…>

 

Spalio 2 d., Vysbadenas

Vakar išsivertėme savo mokslų dokumentus ir Jonas šiandien išvažiavo į Tiubingeno universitetą pasidomėti stojimo galimybėmis.

Aną dieną vyko stovyklos lietuvių suorganizuotas muzikinis-literatūrinis renginys. Aš perskaičiau kelis savo eilėraščius ir apsakymą „Kalinys“. Buvau geriausias vakaro dalyvis, mano kūryba visiems patiko.

Mes tebegyvename palėpėje. Laukiame. Tik nežinia ko. Knygų lentyna vis pilnėja. Prie savo stalo praleidžiame dienas ir naktis. Atrodo, teks susirasti dar vieną knygų spintą. Juk turime labai blogą įprotį – niekada negrįžti tuščiomis. Dabar, kai Jonas Tiubingene, mėginu iš kelių lentų suimprovizuoti spintą, mat jis neabejotinai grįš apsikrovęs knygomis.

Gyvename čia du mėnesius. Ir aš jau nerimstu. Galvojame keliauti kur nors kitur. Reikia kelti sparnus. Žiemai atėjus, čia sustirtume negyvai. Be to, man atrodo, Vysbadeno mums jau per akis. Laikas judintis.

 

Spalio 10 d.

Ruduo. Vaje, lietuviški rudenys visai kitokie. Šiandien grįždamas iš Frankfurto mačiau žmones, kasančius bulves. Laukai tokie vargani.

Lapai. Gatvės prikritusios rudų lapų. Net ir jie čeža kitaip negu namie…

Dangus visą dieną pilnas migruojančių paukščių. Kai kurie jų tikriausiai iš Lietuvos.

Ak, neapleiskite jos niekados! Oh, ne quittez jamais!

Grįžti į Lietuvą aš nepasiruošęs. Nenoriu grįžti tuščiomis rankomis. Lietuvai tokių žmonių nereikia.

Matau čia lietuvius – kiauras dienas jie nieko neveikia, tik sėdinėja šen ar ten, geria ir kartoja, kaip baisiai norėtų grįžti į Lietuvą arba išvažiuoti į Ameriką. Argi ne keista alternatyva? Tiems mulkiams nė į galvą neateina, kad Lietuva šveistų juos pargrįžusius į visas keturias puses.

 

Spalio 11 d.

Sapnavau Biržų katalikų bažnyčią. Gatvė nuo jos iki kino buvo nesubombarduota. Ir plieniniai vartai sveiki. Pati bažnyčia skubomis atstatyta, bet tik iki žemų lubų. Varpinė kiek aukštesnė už sienas. Vyko pamaldos. Įėjus vidun, dešinėje buvo matyti išlikusi freska – joje pavaizduotas žmogus.

 

Lapkričio 6 d.

Šiandien šalta. Mūsiškėje didžiulės palėpės kertėje išvis žvarbu. Rašome sėdėdami su paltais ir pirštinėmis. Primena Biržus…

 

1948 m.
Vasario 26 d.

Jau pradeda pavasarėti. Stovėjau anądien Kaselyje vidury gatvės, tramvajaus laukiau. O saulutė taip šviečia, taip namai nupilti spindulių, dangus taip melsvai vandeningas, kad, rodos, imsi ir pravirksi iš džiaugsmo – taip širdį kutena. O laukais važiuojant taip dideli pumpurai, taip padrėkus žemė, o žmonių šypsniai platūs ir geri. Ar taip mums benusėdėt kambary, kada visa taip vilioja ir keistai pavasariškai jaudina.

Naktimis vis dar pašąla. Taip ir turi būti, juk pats pavasaris, pati jo pradžia. Iš ryto gruodas, sušalę balikės. Dieną sniegas lopais juoduoti ima, ant stogo irgi tirpsta, skaidrus, šaltas vanduo čiurlena upeliukais žemyn. Ak, tai tik mano mintyse – prisiminimai iš tų dienų, kai dar vaikas vaikščiojau po šviežią sniegą.

Čia nei sniego, nei upelių, nei patvinusių pievų pavasarį. Gatvės niūrios, kalnai tolumoje rudi – šią žiemą išvis neturėjome sniego. Liūdna.

 

Vasario 27 d., Kaselis

Pradėjau rašyti didesnį darbą. Vadinu jį romanu. Bus vienos šeimos istorija (tragedija), Antrasis pasaulinis karas ir jo pasekmės. Struktūrą esu apgalvojęs, po truputį pradėjau ir rašyti. Šiek tiek nusivylęs tuo, ką iki šiol parašiau. Bet… berašant gal pagerės.

Dešimtį dienų nebuvau kine. Koks puikus pavasarinis oras, kad, ai, gaila kambary sėdėt, taip ir vilioja laukan.

 

Kovo 1 d.

Šiandien gatve ėjau be palto ir skrybėlės, visai pavasariop. Jonas vakar iš balų parnešė beržo žirginėlių, ir jie šiandien linksmi byra, stovi mažučiuos stikliniuos indeliuos ant bufeto, šalia dviejų mano fotografijų iš spektaklio „Žmogus, kurį užmušiau“.

Mano rašomas romanas vadinasi „Ar buvo karas?“.

Važiuosime į Kaselį pažiūrėti baleto.

Šiandien važiavau į pirtį, bet paaiškėjo, jog pirmadieniais uždaryta, tad užsukau į dvi parodas. Viena – 50 Rembrandto ir jo sėbrų piešinių, pasiskolintų iš Roterdamo muziejaus. Kita paroda – Ciuricho valstybinio teatro scenografo Otto Leo. Visai nebloga.

 

Kovo 2 d.

Buvome vakar vokiečių baleto žiūrėt ir juokėmės. Žiauriai juokėmės. Šoka be jokios gracijos ir meno. Tokių dalykų iš viso negalima vadinti šokio menu. Vėlai vakare, po spektaklio, ilgai šokome gatvėje. Mes šokome nuostabiai.

Šiandien Braselbergo kine žiūrėjau „The 39 Steps“ („39 laipteliai“) – seną kriminalinį dvidešimtų metų trantą. Net jaudinti nebejaudina, senoviškas modelis.

 

Kovo 5 d.

Vakar stovykloje buvo šv. Kazimiero minėjimas. Na ir kliuvo! Per pamokslą kunigas Razminas užsipuolė mus: Joną už sapninyko laikymą, o mane, kam kaukių baliuje dėvėjau vienuolio drabužius. Jis kreipėsi į parapijiečius (nežinodamas, kad mes ne katalikai): „Tik pažiūrėkite į juos, štai ten bažnyčios gale, pažiūrėkite, kaip žemai žmogus gali nupulti, pažiūrėkite į juos.“

Ir taip toliau, ir taip toliau.

Jaučiuosi kaltas. Galbūt padarėme kažką negero, nežinau.

 

1949 m.
Lapkričio 5 d., šeštadienis, Niujorkas-Bruklinas, Meserole gatvė

Nuo mūsų atvykimo jau praėjo savaitė. Išsilaipinome praeitą šeštadienį. Įspūdžio nepadarė. Viską žinojau – ir pliusus, ir minusus. Paveiksliukuose, filmuose visi dangoraižiai išrodė daug gražiau, aukštesni. O gyvai viskas čia taip neįdomu, taip nespalvota. Turėjau didžiulių lūkesčių Brodvėjui, žybsinčioms reklamoms, žmonių šurmuliavimui – tiek ir tos magijos. Realybėje viskas labai vargana. Reklamos žybsi nežadindamos vaizduotės, o visas šurmulys – nervingi mindžikavimai.

Jau praėjo savaitė. Nemažai prisivaikščiojom po Niujorką. Bet nieko tokio, ko anksčiau nebūtume matę, neišvydome. Viskas pažįstama metų metus. Kai naktį vaikštai po miesto centrą – visi tie dangoraižiai apšviesti raudonai ir lelijavai geltonai. Iščiustyti įėjimai. O ant banko laiptų miega valkata. Rokfelerio centro panorama, Rotušė, Bruklinas – Europoje nesu matęs nieko tokio purvino. Tiesa, purvas ir nešvara man įprasta, bet čia yra purvas ir neįtikėtinas purvas. Kai einu Bruklino gatvėmis, regiu didelius plotus griuvėsių, apaugusių jūržolėmis, išdžiūvusias pievas, atsparias rūdims ir triukšmui, ir miesto plienui. Arba šiukšlių krūvas – tiesiog viduryje gatvės, ir visur vėjo nešiojamas šimtapuslapinių laikraščių paklodes. Ir visur jaučiasi silkių kvapas.

Atmosfera čia – šuniška. Viskas man atkaru. Viskas nejauku. Greičiau iš čia!

Kai prisišvartavom, mus apspito fotografai, operatoriai – ir dingo noras išlipti. Norėjau likti laive ir plaukti atgal į Europą. Fotografai būriavosi prie šimtatūkstantojo namų netekusio žmogaus, atvykusio į Jungtines Valstijas. Troškau iškeliauti bet kur, kad tik Amerikoje nelikus. O dabar aš čia, toje velnio Amerikoje. Mūsų protėvius čia prakeikė; visus milijonus, šalusius patiltėse, tarpduriuose ir ant suoliukų parkuose. O jie prakeikė Ameriką. Visi tie milijonai, atvykę čia ieškoti aukso ir išleidę kvapą skurdžių prieglaudose. Visi tie numirę iš bado ir dabar tebemirštantys. Jaučiu, kaip tas prakeiksmas čia garuoja iš žemės, kyla iš šaligatvio įtrūkių.

Neturim nei darbo, nei buto. Badas! Badas! Amerika! Badas!

Amerika, mes čia numirsim…

 

Lapkričio 6 d., Bruklinas, Meserole gatvė

Vakar vakare nuvažiavom į Brodvėjų – norėjom pažiūrėti parodą ir išklausyti lietuvių dainų ir šokių koncertą, bet pavėlavom, jau buvo uždaryta. Pastovėjom kiek gatvėje. Pūtė šaltas vėjas. O mes buvom be paltų. Sustirom.

Vakarais Niujorko centre daug žmonių. Niekas į nieką nežiūri. Šūdas! Lapkričio vidurys, o mes apsirengę kaip liepą. Susivilkom visus drabužius, kiek turėjom. Vienas nunešiotas švarkas, vasarinės kelnės, dveji marškiniai. Viskas, ką turim. Mūsų batų paduose – skylės. Einam įtraukę kaklus į kalnierių, slenkam kaip vėžliai. Pasiutusiai šalta!

Į Brukliną parvažiavom metro. Vis stebiu. Negaliu atitraukti akių nuo juodaodės moters plaukų – oi koks gražumas! Tokie sveikatingi, tokie tvirti ir blizgantys. Juodaodės turi gražiausius plaukus pasaulyje. Vis dėbsau ir knieti pačiupinėti.

Gyvenam su Algio šeimyna. Miegam svetainėje ant sofų. Kai atsikeliam ryte, visi jie būna darbe. Darban išsiruošia labai anksti. Kiekvienas dirba kokiam nors fabrike. Pasidarom kavos, mažyčių sumuštinių ir iškeliaujam į Manheteną varstyti įdarbinimo agentūrų Čeimberso gatvėje (80 Chambers St) durų.

Šįryt nuėjom į lietuvių katalikų bažnyčią čia, Brukline. Susitikom kelis žmones, pažinotus dar Vokietijoje. Toks Vasiliauskas priėjo ir paklausė, ar nenorėčiau prisijungt prie jo teatro trupės. Atsakiau – ne.

 

Lapkričio 12 d., Bruklinas

Aną rašiklį išmečiau. Dabar rašau ne su savo, pasiskolinau iš visai nepažįstamo. Rašo puikiai. Galiu perskaityti savo raštą. Kada gi išsikapstysiu iš šito vargo? Mano ir laikrodis skolintas. Šeimininkė davė kojinių. Algis davė marškinius ir pinigų, skolinaus iš visų.

Lietuvė iš Biržų mums užfundijo du bilietus į kažkokį metinį banketą – jų kaina trys doleriai už vieną! Su išgėrimais ir valgymais veltui! Būtinai eisim, būtinai! Maistas nemokamai! Ir gera proga susitikti su žmonėmis, reikės jiems paaimanuoti – gal iškaulysim keletą dolerių. Bet svarbiausia – gal kas nors duos kokį paltą. Be palto peršalsim. Juk, po velniais, jau žiema! Sarmatą reikia palikti Europai. Visiems pasakojam, kad neturim paltų. Bet niekas iš tų, su kuriais kalbam, pinigų irgi neturi.

Šiandien mačiau:

„The Window“ („Langas“) – filma.

„The Pearl“ („Perlas“) – filma.

„The Search“ („Paieška“) – filma.

„Lithuania Comes to Broadway“ („Lietuva Brodvėjuje“) – paroda.

Van Goghas – paroda.

Pradėjau rašyti dramą.

 

Lapkričio 13 d.

Darbo „Mayflower Coffee Shop“ negavau. Atėjau į darbą, savininkas manęs kažko paklausė, bet nieko nesupratau. Jis perklausė vėl – aš vėl nieko. Tada jis mane paėmė už parankės, išvedė pro duris ir pasakė kai ką, ką jau supratau: „Goodbye.“

Ir viskas. Nuėjau vėl į darbinimosi agentūrą ir paprašiau dar ieškoti.

 

Lapkričio 16 d., Bruklinas

Minkštas fotelis, lempa virš peties, knyga, lengva muzika ir pilnas pilvas. Skrandis ramus. Kojos šyla. Šlipsas atlaisvintas. Šeimininkė plauna indus. Tokia rami atmosfera. Darbininko vakaras.

Dirbu dešimt valandų per dieną. Gaminam celuloidos pinigines. Presas karštas. Paimi celuloidos gabalą, padedi ant preso, paspaudi pedalą, presas nusileidžia, prispaudžia celuloidą, tada išimi, paimi dar vieną gabalą ir taip toliau. Iki pamišimo. Baisiai ilgos valandos, sunku stovėti, atsisėst neleidžia. Čia pat seni fotografijų negatyvai virinami, iš jų renka sidabrą. Mūsų patalpoj pilna garų, jaučiasi tvaikas nuo virinamų negatyvų. Chemikalų dvokas – galvą skauda, akis veržia.

Mūsų čia šešetas. Patalpa – pusrūsis. Kažkas čia anksčiau turbūt gyveno. Visur vien dėžės, dėželės ir visokie agregatai. Mėtosi seni laikraščiai, konservų dėžės, dviračių rėmai, šlamštas, šiukšlės, stiklo šukės, pavalkai, automobilių stogai, indai ir viskas, viskas, ką tik galima išgalvoti. Ir visame šitame mėšle ir dulkėse stypinėja sau didelis, storas katinas – ir mes šešiese. Visų dėmesys – katinui. Jis visų mūsų. Dvi lenkės, ispanas, žydas, amerikonas ir aš. Tuodvi lenkės nuolat keikiasi, žydas su amerikonu kartoja. Ir dar tokios nešvarios. Kur katinas prišika, ten jos maistą gaminasi – virina vandenį tirpiai kavai. Viską reikia nustumti nuo purvino stalo, ten sėdam valgyti. Lenkės kartais išverda sriubos. Atsineša mėsos ir bulvių ir visą dieną šutina. Chemikalai nuo virinamų negatyvų susimaišo su bulviene. Ir viską sulipina dulkės. Ispanas (ar tik ne iš Puerto Riko?) dairosi baugščiai, akys lyg susigraudinusio, piestu. Jose nieko daugiau nėr, tiktai baimė. Stovi prie savo mašinos. Tyli. Visada tyli. Angliškai nekalba.

Per pietų pertrauką tankiai valgau iš namų atsineštą buterbrodą. Jis man stringa gerklėj. Kreiva akim stebiu lenkes, besikeikiančias, besikvatojančias, nešvankius gestus berodančias. Tada išeinu pasivaikščiot po kvartalą. Šalta, grįžtu vidun. Kartais nusiperku dvi šokolado plyteles ir, prieš saulutę atsistojęs, suvalgau. Aš čia kaip iš kito pasaulio. Viskas keista, nepažįstama. Dirbu nekenčiamą darbą – vis už pinigus. Ar Vokietijoj man taip reikėjo? Gyvenau gi ir ten, ar ne? Man ten gerai buvo. Dabar gaunu 27 dolerius per savaitę. Šeimininkei už nuomą sumoku 14 dolerių. Lieka 13 – ir pragyvent, ir apsivilkt, ir sutaupyt kam dar. Ir taip liūdnai pikta. Grįžti namo nusivaręs kaip šuva. Nei bematai ką, nei begalvoji. Skaityt neišeina – merkiasi akys. Visą dienelę, visą jėgą iščiulpia. Išnaudojimas! Man kasdien po dvi tris valandas viršvalandžių uždeda. Visai pakerta jėgas. Ne tiek per sunkumą, kiek per ilgumą.

Ir svajoji apie didelius pinigus, apie tuos fantastiškus atlyginimus, kur gauna filmų artistai. Svajoji apie nuosavą pjesę Brodvėjuje, svajoji apie pinigą. Visai apie nieką nebegalvoju, tik apie pinigą, pinigą, pinigą. Tark man, Viešpaties motina, kur man gauti daug pinigų?