Kostas Ostrauskas. Žemaitė sutinka Šekspyrą
2008 m. Nr. 6
Netikėtinas dialogas su netikėtu epilogu
Laukuose ant ežios sėdi
Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė.
ŽEMAITĖ. Sakot, ko čia ta boba sėdi? Laukuos. Ant ežės. Nei šis, nei tas. (Palūkėjusi) Tupiu ne be reikalo. Poviliukas – Višinskių Povilas – prisakė paskaityt Šekspyrą. Girdi, pasimokinsiu. Ir knygų, gerasis, parsiuntė. Net iš Varšuvos gavau. Nu ir perskaičiau. Patiko, ką ir besakyti. Taip ir įlindo į galvą man tasai Šekspyras. Tai, sakau, ne pro šalį būtų su juo pasišnekėti*.
ŽEMAITĖ. Pamislijau, išeisiu į laukus, – mano Žymantas tokį svetį kaipmat išmestų iš gryčios pro duris, – atsisėsiu ant ežės ir, kas žino, gal ims ir ateis. Tai sėdžiu ir laukiu.
ŽEMAITĖ. Taigi, sakot: durna boba laukuos ant grumsto tartum ant puodo tupi – ir stebuklo laukia.
ŽEMAITĖ. O gal man jau galvelėj maišos?
ŽEMAITĖ. Jau kone valanda, kai čia sėdžiu ir dairausi. Beveik vakaras. (Vėl apsidairo. Staiga) Gana. Užteks kvailioti. Einu namo – darbai laukia, vaikai klykia…
– iš tolo, per laukus –
pažvelgia į ateinantįjį.
Jis prieina prie Žemaitės
ŠEKSPYRAS. How dost thou, dear lady?
Žemaitė žiūri sutrikus
ŽEMAITĖ. A man sakai?
Žemaitė nužiūri Šekspyrą nuo galvos iki kojų.
ŽEMAITĖ. Kas tu čia do plevėsa?
ŽEMAITĖ. Juokingos drapanos… O kas tau ten ant kulnų? Gaidžio pentinai?
ŠEKSPYRAS. Svarbu ne kaip atrodai, bet kas esi.
ŽEMAITĖ. O tai jau kas tu esi?
Žemaitė ilgai žiūri į Šekspyrą.
ŠEKSPYRAS. Ay, William Shakespeare.
ŠEKSPYRAS. Šekspyras. Rodos, taip jūs, lietuviai, mane vadinat? (Publikai) Tačiau –
What’s in a name? That which we call a rose
By any other name would smell as sweet*.
(Šypteli) Nors aš ir ne rožė.
ŽEMAITĖ. Vadint tai vadinam, bet negi iš tiesų čia tu?
ŠEKSPYRAS. Užtikrinu. Mano dūšia, – rodos, taip tu pasakytum? – (šypteli) ir kūnas. (Nusijuokia publikai) Methinks.
ŽEMAITĖ (taip pat publikai). Ką jūs pasakysit! Ėmė ir atėjo. Štai ir stebuklas dangaus ant žemės.
ŠEKSPYRAS. Joks čia stebuklas. Norėjai, kad ateičiau, tad štai ir aš. O tu? Kas jūs, Madam?
ŽEMAITĖ. Ką tu čia blūdiji – aš jokia dama. Kaimo boba. Iš Žemaičių. Beniuševyčių Julija.
ŽEMAITĖ (numoja ranka). Kur tau. Tik jau ne tavo Džuljeta.
ŠEKSPYRAS (šypteli). Kaip ir aš ne Romeo.
ŽEMAITĖ. Net ir ne mergelė. Po vyru. Žymantienė. O šiaipgi – Žemaitė.
Abudu dairosi nežinodami ką sakyti
ŽEMAITĖ. Tai gal sėsk, Viliau.
ŠEKSPYRAS. Viliau? William.
ŽEMAITĖ. O Vilius negerai?
ŠEKSPYRAS. Gal ir neblogai. (Publikai) Kaip sakiau, nors aš ir ne rožė. (Žemaitei) Tebūna Vilius.
ŽEMAITĖ. Sėsk, sakau.
ŽEMAITĖ. Čia. (Patapšnoja žemę) Ant ežės.
ŽEMAITĖ. Bijai klyną sušlapti?
Šekspyras vėl apsidairo ir pagaliau atsisėda
ŠEKSPYRAS. Pasirodo, galima ir ant ežios sėdėti. Net ir ant šlapios.
ŠEKSPYRAS. Well, tai ką pasakysi?
ŽEMAITĖ (tartum užklupta). Aš?
ŠEKSPYRAS. Turbūt norėjai, – o gal ir tebenori? – kažką…
ŽEMAITĖ. A, taip, taip… kaipgi… – tik nežinau, nuo ko pradėti.
ŠEKSPYRAS. Gal nuo pradžios?
ŽEMAITĖ. Kad čia nėra nei pradžios, nei galo…
ŠEKSPYRAS. Be galo tikrai nenorėčiau.
ŽEMAITĖ. …tiktai šneka, ir tiek.
ŠEKSPYRAS. Ir tai nemažai.
ŽEMAITĖ. Poviliukas prisakė…
ŠEKSPYRAS. Poviliukas? Koks Poviliukas?
ŽEMAITĖ. Ką? Tu Poviliuko nežinai?
ŽEMAITĖ. Še tai tau. Nu, kad manęs, beraštės bobos nuo Žemaičių, nežinai, – sakyčiau, taip ir turi būti. Bet kad Višinskių Povilo negirdėjai… – taigi esi raštingas, net, sako, didis raštininkas…
ŠEKSPYRAS. Apgailestauju. Ne viską, žmogau, žinai. Bet ir nereikia, – galva jau ir taip pilna visokių niekų.
ŽEMAITĖ. Tik jau – Poviliukas joks niekas – labai rimtas ir galvotas vaikinas.
ŠEKSPYRAS. Net ir galvotas?
ŽEMAITĖ. O kaipgis. Jis, ne kas kitas, prispyrė mane pavartyt tavo istorijas.
ŠEKSPYRAS. Tik pavartyt?
ŽEMAITĖ. Ir paskaityti.
ŠEKSPYRAS (publikai). A, tikrai vyras su galva, indeed.
ŽEMAITĖ. Tai vot griebiau ir perskaičiau.
ŽEMAITĖ. „Hamletą“, „Karalių Lyrą“, „Romeo ir Džuljetą“, „Otelą“ ir „Makbetą“.
ŽEMAITĖ. Ar esama daugiau?
ŠEKSPYRAS. Rodos, dar viena kita.
ŽEMAITĖ. Dar viena ir net kita? Vajetau! Negi reikės visas skaityti?
ŠEKSPYRAS. Tikrai nebūtina.
ŽEMAITĖ. Jau ką perskaičiau – beveik viskas per aukšta mislė mano galvai.
ŠEKSPYRAS. Taip aukštai?
ŽEMAITĖ. Taigi sakau.
ŠEKSPYRAS. Ne visada tos galvos reikia.
ŽEMAITĖ. Reik ar nereik, o man daug kas pro vieną ausį įėjo, pro kitą – išėjo.
ŠEKSPYRAS. Gal ausys kaltos?
ŽEMAITĖ. Ką nors reikia kaltinti. Betgi net ir mano durnai galvai aišku kaip ant delno: Poviliukas žinojo, ką šneka.
ŠEKSPYRAS (nusijuokia). Ne be reikalo toks galvotas.
ŽEMAITĖ. Žinai, man išrodo, pats gerasis – „Hamletas“.
ŠEKSPYRAS. Girdėjau, taip daug kas galvoja.
ŠEKSPYRAS. Aš? Niekad to nesvarsčiau. Parašiau, ir – finished.
ŽEMAITĖ. Parašei ir – ką?
ŽEMAITĖ. Baigta tai baigta, bet, sakyk, kodėl tas tavo princas tik tupi ant tvoros ir vis nežino: šokt nuo jos ar ne? O jeigu jau sykį apsiprendžia, tai, žiūrėk, ir vėl bėda: į kurią pusę šokti? Taip ir lieka tupėt kaip tupėjęs. Ant tos pačios tvoros.
ŠEKSPYRAS. Alas, taip ir lieka. Ir kankinas.
ŽEMAITĖ. Kuriam galui? Užuot sukęs galvą, tartų „Taip!“ arba „Ne!“ – ir baigtas kriukis, ir po draskymosi ir visų kančių.
ŠEKSPYRAS. Ne tu viena – ir kiti taip sako. Bet ar viskas taip paprasta?
ŽEMAITĖ. O kas čia nepaprasta? Vis dėlto princas – tikėtumeis daugiau košės jo galvoj.
ŠEKSPYRAS. Todėl, kad princas? Tos košės jam, my lady, tikrai netrūksta. Pridrėbta net su kaupu. Gal tai kaip tik nelemta jo bėda? (Publikai) Is there the rub? (Žemaitei) Vis pro et contra. Contra et pro.
ŠEKSPYRAS. Tiek to. Palikim Princą ramybėj. (Publikai) Rest, rest, perturbed spirit. (Žemaitei) Telieka neatmezgamas mazgas, kurio nė Gordijas neperkirs.
ŽEMAITĖ. Mazgą, Viliau, reikia atmegzti, o ne perkirsti, – kas jį bekirstų.
ŠEKSPYRAS. Taigi, reikia…
ŽEMAITĖ. Nu gal tu ir geriau žinai.
ŠEKSPYRAS. Anaiptol. Tik pats Princas galėtų pasakyti. O gal ir jis nežino.
ŽEMAITĖ. Gal tik tyli?
ŠEKSPYRAS. Tikriausiai tylėdamas tebesvarsto.
ŽEMAITĖ. Vis dar svarsto? Ką gi, tegu. O štai tas tavo Makbetas tai jau tikrai tvoros neapsižergęs – siunta, švaistos, smogia kalaviju iš pasalų… Ir vis kraujas, kraujas, visur kraujas – iki pat blauzdų.
ŠEKSPYRAS. Gal jo ir per daug. Bet vis dėlto geriau kraujas negu vanduo.
ŽEMAITĖ. O tos raganos čerauninkės tai jau tikrai gerai nusidavė – net plaukai šiaušias. Kaži kokią jos ten buizą virė?
ŠEKSPYRAS. Tikriausiai neprastą. Tačiau patarčiau neragauti.
ŽEMAITĖ. Manai, nutručytų?
ŠEKSPYRAS. Nenustebčiau.
ŽEMAITĖ. Ir aš taip misliju. Bet, žinai, ta Makbeto pati – tai motriška! Velnio nešta ir pamesta.
ŠEKSPYRAS. Tikrai ne Pana Šventoji. Madam, silpnam vyrui reikia tvirtos moters.
ŽEMAITĖ. Kur nereikės. Bent tikrai ne tokios, kaip štai Otelo Dezdemona. Šlapia višta. Ir nupešta. Jau geriau ponia Makbetienė, – nors ir kruvina.
ŠEKSPYRAS. Nejaugi? (Publikai, su šypsena) Frailty, thy name is woman.
ŽEMAITĖ. O jos Otelas…
ŠEKSPYRAS. Ay, Othello… (Publikai) A light wife doth make a heavy husband.
ŽEMAITĖ. …tik toks karštakošis gali šitaip sukvailioti – ir patikėk tu man ta skudurėlio istorija! Nei juokis, nei verk.
ŠEKSPYRAS. Gal apsispręsk?
Šekspyras nusijuokia, Žemaitė šypteli
ŽEMAITĖ. Ką gi, juoda skūra – tamsus ir protas.
ŠEKSPYRAS. Šį kartą skūra kalta? Kad ne balta?
ŽEMAITĖ (žvilgteli į Šekspyrą). Po teisybei, ne gudresnis ir tasai Lyras. Netgi karalius!
ŠEKSPYRAS. Taip, net ir karalius. (Publikai) The king is but a man, as I am.
ŽEMAITĖ. Gal joks dyvas. Suvaikėjo, senis, iki panagių – kone į močios įsčias grįžo. Tartum apdujęs, dūšioje apakęs, netgi nenutuokia, kuri dukra jį myli neišpasakytai, o kurios jam tiktai pinkles spendžia. Tai mergos! Ir kaip jų žemelė sieroji nepraryja!
ŠEKSPYRAS. Prarijo. Visiems ateina galas – vienoks ar kitoks. Ir joms atėjo.
ŽEMAITĖ. Taigi, bet kodėl, meldžiu, kodėl tu gerąją dukrelę taip baisiai – net kartuvėse! – nubaigei? Reikėjo anas ten pakabinti, o ne ją. Kur tiesa? Kur teisybė?
ŠEKSPYRAS. Manai, už blogį – blogis, už gėrį – gėris? Blogas pasmerktas į pragaro gelmes prasmenga, o gerą kryžiumi palaimina ir dangų amžiną užtikrina? Alas, dear lady, deja. (Publikai) The world is not thy friend, nor the world’s law. (Žemaitei) Žmogus ir jo pasaulis ne visada toks, kokio jis tikisi ir trokšta. Deja, deja.
Žemaitė pažvelgia į Šekspyrą
ŽEMAITĖ. Ar tu visada šitaip šneki?
ŠEKSPYRAS. Ne tik šneku, bet ir galvoju. Tačiau tikrai ne visada. Bet ir ne niekada.
ŠEKSPYRAS. Kai taip šneku ir taip galvoju.
ŽEMAITĖ. Pėdas mėtai. Verčiau sakyk: negi ir Džuljeta, ir jos Romeo tokio likimo nusipelnė? Šitokia jaunystė… tokia meilė…
ŠEKSPYRAS (publikai). Love is merely a madness.
ŽEMAITĖ. …ir šitokia nelaimė.
ŠEKSPYRAS (publikai). The course of true love never did run smooth.
ŽEMAITĖ. Kartais, atrodo, tu širdies, Viliau, neturi.
ŠEKSPYRAS. A! Širdis. (Publikai)
(Žemaitei) Tas nuolat rūpestingai, ištikimai plakantis kumštis. Nurims jis tik tada, kai paskutinė valanda išmuš. Jei ne širdis, Hamleto klausimas „būti ar nebūt?“ iš anksto būtų atsakytas: „Ne!“ Atsakymas be klausimo. Tačiau vien tik širdies, Madam, negana. Reikia bent šiek tiek turėt (baksteli pirštu sau į kaktą) ir čia – tos košės.
ŽEMAITĖ. Neturi širdies…
ŽEMAITĖ. …bet ir nesi visai beširdis.
ŠEKSPYRAS. Ačiū Dievui, – buvau jau susirūpinęs.
ŽEMAITĖ. Juk tavo Romeo šitokius jautrius žodelius savo Džuljetai meiliai į ausį porina – net alpstu. Akivaizdu: mokėjai mylėti, kad taip dailiai galėjai meilę aprašyt, o dar labiau tą troškimą ir reikalą meilės.
ŠEKSPYRAS. Tau taip atrodo?
ŽEMAITĖ. Nejaugi klystu?
Abudu žvilgteli vienas į kitą
ŽEMAITĖ. Ak, kad mano Žymantas bent sykį šitaip man prakalbėtų. (Atsidūsta) Bet jis tik vis prie žagrės, o dabar tas mano Laurynas dar ir guzą gavo – teks daktaro ieškoti.
ŠEKSPYRAS. Tavo vyras?
ŽEMAITĖ. O kaipgi. Negi kažkas kitas? Bijok Dievo! Sakiau, esu po vyru.
ŽEMAITĖ. Ištekėjus. O tu, Viliau, ženotas?
ŠEKSPYRAS. Negi būsiu be moters – tik pusė vyro?
ŽEMAITĖ. Klausiu, ar ženotas?
ŠEKSPYRAS. Jeigu tu, sakai, po vyru, tai aš – po moterim.
ŠEKSPYRAS. Nebloga. Ir dora.
ŽEMAITĖ. Tai irgi ne pro šalį.
ŽEMAITĖ. Reikėtų man turbūt graudintis…
ŠEKSPYRAS. O kodėl ne?
ŽEMAITĖ. …bet kad nėr kada. (Staiga) Ne, nė neketinu.
ŽEMAITĖ (irzliai). Kodėl, kodėl… ogi todėl. (Atlyžusi) Na, nusišnekėjau. Gana šitos šnekos.
ŠEKSPYRAS. O kokia kita?
ŽEMAITĖ. Sakyk, ar neširsti, kad aš visus tuos tavo hamletus, makbetus ir kitus ponaičius lyg širšė apzyziau?
ŠEKSPYRAS (šypteli). Tik juos?
ŽEMAITĖ. Gal ir tave…
ŠEKSPYRAS. Well, kol neįgėlei…
ŽEMAITĖ. O jeigu būčiau įgėlus?
ŠEKSPYRAS. Kas rašo, pagyrų neprašo.
ŠEKSPYRAS. Bent neturėtų. Nors kartais jos gal ir nekenkia.
ŽEMAITĖ. Kur tau pakenks.
ŠEKSPYRAS. Jeigu jų ne per daug.
ŽEMAITĖ (trukteli pečiais). Nu, šiaip ar taip, vienaip ar antraip, o aš nuo tavęs, Viliau, vis tiek dar – kaip ir ta širšė – atstoti negaliu.
ŠEKSPYRAS. Nesistebiu.
ŽEMAITĖ. Sakyk, kodėl jūsų, genijušų, istorijose dažniausiai tokios navatnos ypatos?
ŠEKSPYRAS. Kasdienybės žmogus – blankus, pilkas kaip ir kasdienybė.
ŽEMAITĖ. Ir tu vis apie karalius, kunigaikščius, galiūnus… O kur žmonės?
ŽEMAITĖ. Tokie kaip aš – žmoneliai: pilkasermėgiai, darbo pelės, pavargėliai, snargliuoti vargdieniai – gyvenimo guiti ir užguiti, ir amžiams užmiršti? Kur jie?
ŠEKSPYRAS. Kur? Daug kur. Matyt, tu jų nesutikai.
ŽEMAITĖ. Ir viskas taip tranku – apgaulė, dantų griežimas, rietenos, žudynės, smertis… Vis šiurpas, liūdna ir graudu.
ŠEKSPYRAS. My dear lady, atrodo, tas tavo Poviliukas ne tik rimtas, bet net ir per daug rimtas. Pakišo tau tik Hamletą, Makbetą, karalių Lyrą, etcetera, etcetera. O esama ir tų tavo žmonelių.
ŠEKSPYRAS. Ir ne viskas visur juoda – ne vien tik kraujas, ašaros, liūdna ir graudu. Ir ne viskas rimta.
ŠEKSPYRAS. Užtikrinu. Aš ne tik raudu, bet ir juokiuosi. (Publikai) Pasigirsiu: I am not only witty in myself, but the cause that wit is in other men. (Žemaitei) Kaip be juoko ir be linksmybių?
ŽEMAITĖ. Taigi ir aš taip misliju. Jei šitaip, prašysiu, kad Poviliukas duotų man daugiau po tavo popierius pasidairyti…
ŠEKSPYRAS. Manau, nepakenks.
ŽEMAITĖ. …gal net ir nusijuoksiu.
ŠEKSPYRAS. Linkiu ir nusikvatoti – tiktai baslys nesijuokia ir nesupranta juoko.
ŠEKSPYRAS. Madam, čia nejuokinga.
ŠEKSPYRAS. Nesirūpink. Pasitaiko nepataikyt. Geriau sakyk, kodėl apie visa tai šneki? Iš kur tas smalsumas? Kas tau iš tiesų rūpi?
Žemaitė lyg ir dvejoja.
ŽEMAITĖ. Ir aš… taigi ir aš bandau rašyti…
ŠEKSPYRAS (publikai). Ah! the secret revealed. (Žemaitei) Išlindo yla iš maišo?
ŽEMAITĖ. Joks čia maišas ir jokia yla, tad niekas neišlindo, – bandau rašyt, ir tiek.
ŠEKSPYRAS (publikai). Pasirodo, kolegė. (Žemaitei) Nuostabu. Čia ir moterys rašo?
ŽEMAITĖ. O kaipgi. Ir motriškos. Ne aš viena.
ŠEKSPYRAS. Kultūringas kraštas. Tačiau reikia rašyt, o ne bandyti.
ŽEMAITĖ. Rašau, rašau, kaipgi – bet kad menka ta mano plunksnelė, vis ima ir užkliūva.
ŠEKSPYRAS. Užkliūva?
ŽEMAITĖ. Regis, lengviau liežuviu malti negu rašyti.
ŠEKSPYRAS. Madam, ne tiktai regis – taip ir yra. Tačiau geriau laikykis įsikibus plunksnos. Laikykis ir nepaleisk. Raštas patikimesnis negu liežuvis – net ir labai lankstus. Liežuvis – palaidas plepalas.
ŽEMAITĖ. Visada? O raštas? Niekada?
ŠEKSPYRAS. Kartais. Dažniau nei kartais. Bet raštą lengviau suvaldyti, – jei sugebi.
ŽEMAITĖ. Taigi, jeigu sugebi. O man nelengva, tikrai sunku. Daug kas neaišku.
ŠEKSPYRAS. Niekam viskas nėra aišku.
ŽEMAITĖ. Man daugiau negu kitiems.
ŠEKSPYRAS. Tiktai kitiems?
ŠEKSPYRAS. Taip blogai?
ŽEMAITĖ. Štai jau pati pradžia sunki…
ŠEKSPYRAS. Pradžia dažnai sunkiausia.
ŽEMAITĖ. …bėda man su žodžiais.
ŠEKSPYRAS. A, žodžiai. (Publikai) Words, words, words… (Žemaitei) O kam su jais lengva? (Nusijuokia) Nebent beraščiui. Visi mes, rašto kankiniai, turim su jais vargo. Jie mūsų nelaimė – ir palaima. Kas, be žodžių, iš mūsų liktų? Nebyliai.
ŽEMAITĖ. Dažnai ir aš lyg nebylė – nesusikalbu ne tik su žodžiais, bet ir su kalba.
ŠEKSPYRAS. Ay, indeed. Kuris rašo ir nevargsta su kalba, nežino, ką daro; o jeigu vargsta, tačiau tvirtina, kad neturi jokio vargo, – nenori prisipažinti arba meluoja.
ŽEMAITĖ. Nežinau, kas vargsta ar nevargsta, meluoja ar nemeluoja, bet žinau štai ką: kai kas man tiesiai sako, kad rašyčiau lenkiškai.
ŠEKSPYRAS. Tu – lenkė?
ŽEMAITĖ. Kur tau, sakiau – žemaitė.
ŠEKSPYRAS. Tai ir rašyk žemaitiškai.
ŽEMAITĖ. Kad neva prasta kalba.
ŽEMAITĖ. Mužikų. Lenkiškai – mandriau.
ŠEKSPYRAS. Nėra nei mandros, nei prastos kalbos – tik mandrai ir prastai rašantys. O jeigu kalba dar šio ar to stokoja, ji tobulėja rašoma. Tai mūsų, Madam, pareiga. Ir nuopelnas.
ŽEMAITĖ (nusijuokia). Kur ne. Tik jau ne mano. Aš tiktai krevezoju kaip višta koja, rašau, kaip rašosi – žemaitiškai, kaip ir šneku. Taip ir dabar šnekėčiau – savo šnekta, bet kad kažkoks Astrauckas, kuris čia apie mudu postringauja, žemaitiškai nemoka, o išmokti, tinginio pantis, nesiteikia, gal ir nesugeba.
ŠEKSPYRAS. Atrodo, jis turi bėdos ir su manim.
ŽEMAITĖ. Kur neturės, jeigu net manęs, prastos bobos, dorai neįkerta.
ŠEKSPYRAS. Sunku įlįst į kito kailį – nepavydžiu.
ŽEMAITĖ. Tai tegu nelenda, kur nereikia. Nei į tavo kailį, nei į mano šneką.
Žemaitė ir Šekspyras suklūsta ir susižvalgo
ŽEMAITĖ. Kas čia dabar?
BALSAS. Kodėl nepabandyti?
ŽEMAITĖ (Šekspyrui). Negi tas Astrauckas?
ŠEKSPYRAS. Turėtum, Madam, geriau žinoti, – atrodo, tavo tautietis.
ŽEMAITĖ. Jokio Astraucko aš nežinau ir nenoriu žinoti.
BALSAS. Žinai ar nežinai, nori ar nenori, tačiau galiu ir turiu tau štai ką pasakyti: ar ne geriau suklysti, negu išvis nerizikuoti?
ŠEKSPYRAS. Kas jis būtų ar nebūtų, tiesą sako.
BALSAS. Savaime aišku. Na, pasakiau – ir pasakyta. Prasižiojau, tai ir užsižioju.
ŽEMAITĖ. Tik jo čia betrūko.
ŠEKSPYRAS. Trūko ar netrūko, užmiršk tą Astraucką ir rašyk, kaip šneki. Tik savo kalba gali tikrai pasakyti ką nori ir kaip nori – kiek tai išvis įmanoma.
ŽEMAITĖ. Galbūt. Bet štai kita bėda.
ŠEKSPYRAS. Dar viena?
ŽEMAITĖ. Kiti liepia lietuviškai rašyti.
ŠEKSPYRAS. O koks skirtumas tarp žemaičio ir lietuvio?
ŽEMAITĖ. Kartais ir aš nežinau. Ta pati kalba – ir ne tik kalba, bet ir kita.
ŠEKSPYRAS. Tačiau susikalbat?
ŽEMAITĖ. Vargais negalais.
ŠEKSPYRAS. To ir užtenka. Kaip tu ten sakei? Baigtas kriukis?
ŽEMAITĖ. Gal ir baigtas, bet neužriestas.
ŽEMAITĖ. Kodėl, sakyk, kožna tavo istorija beveik tik eilėmis išklota?
ŠEKSPYRAS. Tada teatrui mes dažniausiai taip rašydavom.
ŽEMAITĖ. Tikrai? Nejaugi šitaip ir šnekėjot? Jau ir taip išraityta tavo šneka dar labiau galvą sumaišo.
ŠEKSPYRAS. Stebiuosi. Madam, teatras – ne tik spektaklis, bet ir žodis. O žodis – ah! the rhapsody of words! – juk ir poezija. (Publikai) The elegancy, facility, and golden cadence of poesy. (Žemaitei) Pakiliau.
ŽEMAITĖ. Pakiliau? O ką čia kilnoti? Pagaliau jeigu jau taip labai norėjai kažką kilstelti, tai gal reikėjo mandrai lenkiškai rašyti?
ŽEMAITĖ. Rašai, kaip yra – žmoniškai, o ne kitoniškai.
ŠEKSPYRAS. Negi poezija nėra žmoniškas žodis?
ŽEMAITĖ. Betgi teatras – ne eilės. O tu, Viliau, ne poetas.
Šekspyras, atrodo, užsigavo – bent šiek tiek
ŠEKSPYRAS. Sakai, ne poetas? Hm. Jeigu mano istorijų, tragedijų, komedijų ir kitų „teatrų“ tau negana, – ar skaitei mano sonetus?
ŠEKSPYRAS (šypteli). Tikriausiai Poviliukas jų tau neminėjo. O gal ir nežino?
ŽEMAITĖ. Kad, regis, tavo tokios šūsnys pripliekta…
ŠEKSPYRAS. Gal ir nemažai. Žinoma, mažiau būtų buvę geriau, – daugiau gali būti blogiau. Bet dabar jau per vėlu.
ŽEMAITĖ. A! Štai ir nutvėriau už uodegos!
ŠEKSPYRAS (aikteli). Už ko?
ŽEMAITĖ. Tai gal nereikėjo ir tų tavo monologų?
ŠEKSPYRAS. Monologų?
ŽEMAITĖ. Ir jie man neduoda ramybės.
ŽEMAITĖ. Tartum pagalys į ratus.
ŽEMAITĖ. Viskas, kas dedasi, staiga įstringa – ir anei krust.
ŠEKSPYRAS. Sakai, visada turi krutėti?
ŽEMAITĖ. Vienas lyg užsuktas plepa, o visi kiti klauso išsižioję ir tyli. Kartais netgi niekas neklauso, nes nieko kito nėra – tik tas plepys ir sienos. Tai negi joms postringauja?
ŠEKSPYRAS. Reikia kartais stabtelti ir atsikvėpti. (Atsikvepia) O gal tie, kurie taip prabyla, turi, nori ir gali daug ką pasakyti? Taip, girdėjau, dabar monologas, kaip sakai, pagalys į ratus. Nenuostabu: visi skuba, verčiasi per galvą… (Palūkėjęs) Daug kas, žinoma, išvis neturi ką pasakyti.
ŠEKSPYRAS. Well, vakar buvo vienaip, šiandien – kitaip. O rytoj? Kas ir kaip bus rytoj? Taip yra, taip ir tebūna.
ŠEKSPYRAS. Sakyk, kodėl tau parūpo tie mano monologai? Arba kodėl, klausi, eilės, o ne šneka?
ŽEMAITĖ („tūpčioja“). Taigi, matai… nežinau, kas man mušė į galvą, – pasišoviau rašyt ir artistams.
ŽEMAITĖ. Kaip ir tu.
ŠEKSPYRAS (publikai). Ay, the play’s the thing. (Žemaitei) O ką parašei? Rimti veikalai?
ŽEMAITĖ. Nežinau, kiek jie rimti, bet, musėt, veikalai, nes ten kai kas šį bei tą veikia.
ŠEKSPYRAS. Pavyzdžiui.
ŽEMAITĖ. Galiu pasakyt ir be pavyzdžio. Štai kad ir „Trys mylimos“.
ŠEKSPYRAS. Net trys?
ŠEKSPYRAS. Meilės niekad ne per daug, nors kartais nesveika ir pavojinga, – gali numylėti negyvai.
ŽEMAITĖ. Ką tu sakai! (Susimąsto) Bet gal verta būt numylėta negyvai, negu nugyvent gyvenimą visai nepatyrus meilės?
Šekspyras nustebęs žvilgteli į Žemaitę
ŠEKSPYRAS. Hm. Įdomus klausimas.
ŽEMAITĖ (pati nustebusi). Kaip Hamleto?
ŠEKSPYRAS. Nereikia čia ir Princo.
ŽEMAITĖ. O atsakymas?
ŠEKSPYRAS. A, kad žinočiau. (Palūkėjęs) „Trys mylimos“, sakai? Dar kas?
ŽEMAITĖ. Kaipgis, yra ir dar kas: „Pragerti balakonai“.
ŠEKSPYRAS. Balakonai?
ŽEMAITĖ. Nu kaip aš čia dabar tau paaiškinsiu…
ŠEKSPYRAS. Jeigu reikia aiškinti, kažkas negerai.
ŽEMAITĖ. Bet jeigu nesupranti…
ŠEKSPYRAS. Turi suprast ir nesuprasdamas.
ŽEMAITĖ. Eik jau, eik. Ir nesuprasdamas? Tai kodėl nesupranti? Atrodo, net ir tu, Viliau, kartais nusišneki.
ŠEKSPYRAS. Nenusišneka tik tas, kuris nešneka. O šnekant ar nešnekant, džiugu girdėt, kad ir teatrui rašai – dviguba kolegė. Dvigubai malonu.
ŽEMAITĖ. Gal tau ir malonu, netgi dvigubai, bet štai tuoj pat patyriau: artistams rašyti kur kas sunkiau, negu šiaip istoriją pasakoti.
ŠEKSPYRAS. Ir man taip atrodo.
ŽEMAITĖ. Atrodo tau ar neatrodo, tačiau tikrai tikriausiai žinai, kas pataiko ir kas pro šalį šauna. Kaip bešnekėsiu, ką besakysiu, tu, Viliau, vis tiek ne iš kelmo spirtas.
ŠEKSPYRAS. Kokio kelmo?
ŽEMAITĖ (nereaguodama). Ne be reikalo, sako, tavo raštus ne vienas galvočius sklaidė ir galvą laužė, kaip Šventąjį Raštą visaip išvartė; suskaityta, kiek kartų katras žodis yra atkartotas, kiek iš viso žodžių, eilių ir litarų!
ŽEMAITĖ. Tai ėmiau ir pamislijau: gal išgirsiu iš tavęs, ko negirdėjau, sužinosiu, ko nežinau, ir pasimokinsiu. Turėtumei žinoti, ką šneki.
ŠEKSPYRAS (šypteli). Ką tik sakei, ir aš nusišneku.
ŽEMAITĖ. Kartais. O šį sykį sutelk visas spėkas ir sakyk, ką žinai.
ŠEKSPYRAS. My dear lady, ne visada žinau, ką šneku, o kartais šneku, ko nežinau. Tačiau tikrai žinau: aš – ne mokytojas. Aš tik rašiau ir parašiau. (Publikai) O jūs, gentle ladies and gentlemen, skaitykit ir vaidinkit.
ŠEKSPYRAS. O kas daugiau? Ar negana?
ŠEKSPYRAS. Well, gal ir galiu sukvailiot – ir pamokyt. (Pakelia akis į dangų) Oh Lord, have pity on me. (Publikai)
(Žemaitei) Atsimeni Hamleto žodžius aktoriams?
ŽEMAITĖ. Kas čia juos atsimins, – jo tiek prišnekėta.
ŠEKSPYRAS. Štai. (Tartum Hamletas) Speak the speech, I pray you, as I pronounced it to you, trippingly on the tongue; but if you mouth it, as many of your players do, I had as lief the town-crier spoke my lines.
Žemaitė suglumus žiūri į Šekspyrą
ŽEMAITĖ. Ką tu čia dabar?..
ŠEKSPYRAS. Nor do not saw the air too much with your hand, thus, – (pasiskėtrioja rankomis), – but use all gently O, it offends me to the soul to hear a robustious periwig-pated fellow tear a passion to tatters, to very rags, to split the ears of the groundlings, who for the most part are capable of nothing but inexplicable dumb shows and noise.
ŽEMAITĖ. Susimildamas…
ŠEKSPYRAS („įkaitęs“). Be not too tame neither, but let your own discretion be your tutor. Suit the action to the word, the word to the action, with this special observance, that you o’erstep not the modesty of nature: for any thing so o’erdone is from the purpose of playing, whose end, both at first and now, was and is, to hold as ’twere the mirror up to nature .
ŽEMAITĖ (publikai). Tai ką dabar man su juo daryti?
ŠEKSPYRAS. And let those that play your clowns speak no more than is set down for them .
Pagaliau Šekspyras „susipranta“ ir nutyla
ŠEKSPYRAS. Pardon me, dear lady, įsibėgėjau…
ŽEMAITĖ. Ne tik įsibėgėjai, bet ir visai nutarškėjai į lankas. Buvau jau išsigandus, kad niekad taip ir neužsirauksi. Betgi nors ir nė žodžio žodelio nesupratau, ką tu čia prišnekėjai…
ŠEKSPYRAS. Ne aš, Hamletas.
ŽEMAITĖ. …tie tavo pamokymai ne man, bet, kaip sakei, aktoriams, o aš juk ne aktorė. Ir ne artistė. Nė iš tolo. Net ir toliausio.
ŠEKSPYRAS. Madam, visi mes vaidinam, ne tiktai aktoriai. (Publikai)
All the world’s a stage,
And all the men and women merely players;
They have their exits and their entrances;
And one man in his time plays many parts.
ŽEMAITĖ. Vaidint ne tik nemoku, neketinu, bet ir bijočiau – kaipgi čia dabar išeisi prieš žmones, kone prieš visą svietą, ir imsi šnekėti, šūkauti, skėtriotis… Nei šis, nei tas. Sarmata.
Šekspyras nusikvatoja
ŠEKSPYRAS. Tai aš, matyt, besarmatis.
ŽEMAITĖ. Besarmatis?
ŠEKSPYRAS. Atrodo, negirdėjai: ir aš buvau aktorius. Artistas.
ŽEMAITĖ. O kad tave. Tai gal tie patarimai tau ir pridera.
ŠEKSPYRAS. Tikrai nepakenkė.
ŽEMAITĖ. Bet man reikia pamokymo ne kaip vaidinti, o kaip rašyti.
ŠEKSPYRAS. Madam, sakau, ką pasakiau: visi mes aktoriai. Vaidindami gyvenam, gyvendami – vaidinam. Žmogaus gyvenimas – teatras. O Hamletas, kartoju, štai ką sakė: „Tegu jūsų pačių nuojauta būna matas ir vadovas: veiksmą derinkite prie žodžio, žodį – prie veiksmo.“ (Palūkėjęs) Maždaug. O svarbiausia, pabrėžiu: svarbiausia – pažink žmogų. (Vėl Hamleto poza) What a piece of work is a man! How noble in reason! how infinite… (Susigriebęs) „Ir kas per kūrinys žmogus! Koksai kilnus jo protas! Kokios bekraštės jo galimybės! Koks nuostabiai raiškus savo judesiu ir forma!“
ŽEMAITĖ (susiėmusi už galvos). Jergutėliau tu mano!..
ŠEKSPYRAS. „Koks panašus į angelą savo veiksmais! Koks panašus į Dievą protu! Pasaulio grožis! Gyvūnijos viršūnė!“*
ŽEMAITĖ. Net pati viršūnė?
ŠEKSPYRAS. Ir dugnas.
ŽEMAITĖ. Dugnas? Ot tai tau.
ŠEKSPYRAS. Deja. Ir ačiū Dievui.
ŽEMAITĖ. Ačiū Dievui?
ŠEKSPYRAS. Žmogus – jo alfa ir omega – yra mūsų – tavo ir mano – duona ir druska. Ne vien tik duona ir ne vien tiktai druska: jo grožis ir bjaurastis, meilė ir neapykanta, skaistybė ir paleistuvystė, ištikimybė ir išdavystė, tiesa ir melas… Ay, dear lady, – godumas, pavydas, klasta, kerštas… visos septynios didžiosios nuodėmės, (sau pačiam) nuodėmės ar tik žmogaus silpnybės? – ir taip toliau, anaip toliau, etcetera, and so forth – ad nauseam. O kur dar išminčiaus žioplumas ir žioplio išmintis? („Dramatiškai“) O! Kas liktų iš visų mūsų tragedijų, komedijų – veikalų labai rimtų, taipgi ir linksmų – be žmogaus pamaivų, jo gyvenimo kelių ir klystkelių – jo dangaus ir pragaro turtingo katalogo?
ŠEKSPYRAS. Tik pilkos istorijos, plepalai, tuščia šneka.
ŽEMAITĖ. Daugiau nieko?
ŠEKSPYRAS. Ir nieko daugiau. Rašyk, Madam, kaip sugebi, kaip išmanai. Bet niekad neužmiršk žmogaus.
ŽEMAITĖ. Taip aš ir pasakysiu Gabrielei.
ŠEKSPYRAS. Kam? Kokiai Gabrielei?
ŽEMAITĖ. Tu net ir Gabrielės nežinai?
ŠEKSPYRAS (publikai, šypsodamasis). O thou monster Ignorance, how deformed dost thou look!
ŽEMAITĖ. Taigi Petkevičaitė. Bitė.
ŠEKSPYRAS. Bitė? Pas jus ne tik moterys, bet net ir bitės rašo?
ŽEMAITĖ. O, šita bitutė ne tik rašo, bet netgi ypačiai raštinga. Kur kas išmaningesnė už mane.
ŠEKSPYRAS. Dar kultūringesnis kraštas.
ŽEMAITĖ. Užtai mes, dvi moteri, artistams kartais rašome kartu.
ŠEKSPYRAS. Lengviau?
ŽEMAITĖ. Paduodamos viena kitai ranką… Taigi žinai: kai du stos, visados…
ŠEKSPYRAS. O, ne visur, dear lady, ir ne visada. Kalbu iš savo patirties. Senatvėj, kai jau buvau pavargęs – o gal ir išsikvėpęs? – ir aš bandžiau ne kartą su kitu rašyti. Tartum atbula ranka. Tuščios pastangos. Nei šis, nei tas. Nei aš, nei jis. Nei jis, nei aš.
ŽEMAITĖ. Manai, nei velnias, nei gegutė?
ŠEKSPYRAS. Ay, nei vienas, nei kita. Reikėjo nutilti – ir tylėt. Prisirašyta. Kartą baigta ir pabaigta. (Publikai) ‘Tis finished.
ŽEMAITĖ. Bet mudvi vos tiktai pradėjom.
ŠEKSPYRAS. Reikėjo nepradėt. Patariu kuo greičiausiai užbaigti. Rašyk viena – viena pati, vienui viena. Jeigu suklysi, bent žinosi, kas suklydo.
ŽEMAITĖ. O kas iš tokio žinojimo? Verčiau tegu kiti nežino.
ŠEKSPYRAS. Tai kas svarbiau? Kiti žino ar tu žinai?
ŽEMAITĖ. Et, tu čia tik mali ratu ir galvą man suki. O mudvi – ne tu, kaip ir tu – ne mudvi.
ŠEKSPYRAS. Nė kiek neabejoju.
ŽEMAITĖ. Gal mudviem ims ir pasiseks.
ŠEKSPYRAS (šypteli). Linkiu sėkmės.
ŽEMAITĖ. Nu, viskas, ką čia priplepėjau – tik mano dvylekis. Tikiuosi, per daug nepristojau…
ŠEKSPYRAS (nusijuokia, publikai). Reputation, reputation, reputation. O, I have lost my reputation!
ŽEMAITĖ. …ir, viliuosi, neužsigavai…
ŠEKSPYRAS. Madam, jeigu rašai ir užsigauni, nerašyk. Arba būk ne rašytojas, o kritikas.
ŽEMAITĖ. Bet jeigu esi ir vienas, ir kitas?
ŠEKSPYRAS. Tuo labiau neužsigauk. Arba nebūk nei vienas, nei kitas.
Šekspyras žiūri kažkur į tolį, o Žemaitė – į Šekspyrą
ŽEMAITĖ. Kaži, gal Hamletas jau apsisprendė?
ŠEKSPYRAS. Neskubink Princo. Jam užtrunka. O skubant lengva suklyst arba paklysti. Suklupti ir parklupt.
ŽEMAITĖ. Sakai, skubos darbą velnias renka?
ŠEKSPYRAS. Šėtonas tikriausiai turi rimtesnių užsiėmimų. O Hamletą palikime ramybėj. Tegul jis svarsto ir kankinas – matyt, jo toks likimas. (Publikai)
The stars above, govern our conditions.
ŠEKSPYRAS. Ar gali lietus nelyti?
ŽEMAITĖ. Pas mus tikrai ne. O kaip tavo parapijose?
ŠEKSPYRAS. Kaip danguje, taip ir ant žemės.
ŽEMAITĖ. Negi ir dangus toks varganas? Kaip mūsų ašarų pakalnė?
ŠEKSPYRAS. A! Ir tu jau abejoji? (Publikai) Iš tiesų:
There are more things in heaven and earth
Than are dreamt of in [our] philosophy.
(Žemaitei) O jeigu reikėtų apsispręsti?
ŽEMAITĖ. Man? (Sutrinka).
ŠEKSPYRAS. Nenusimink. Visi mes – Hamletas. (Publikai) Visi. All is one. One is all. (Žemaitei) Ir tu, ir aš. (Šypteli) Net ir Bitė.
ŽEMAITĖ. Gink Dieve!
ŽEMAITĖ. Ir vėl maždaug?
ŠEKSPYRAS. Gerai, tebūna daugmaž. Žmogus, kuris niekad nedvejoja, neabejoja, niekad sau neprieštarauja, niekad netikras, visada tikras ir viską žino, – tuščia skylė. Mąstykim, galvokime, svarstykim… ir neskubėkim – niekur nenubėgsim. Visų laukia ta pati Dama. (Publikai) Death, a necessary end.
(Žemaitei) Ir sulaukia.
ŽEMAITĖ (pašiurpusi). Susimildamas…
ŠEKSPYRAS. Kartoju: nenusimink – galėtų būt blogiau. (Nusikvatoja).
ŽEMAITĖ. Paguodei. Ačiū.
ŠEKSPYRAS (apsigrabalioja aplinkui). Šlapia.
ŽEMAITĖ. Lyja, tai ir šlapia. O pas jus?
ŠEKSPYRAS. Kaip ant žemės…
ŽEMAITĖ. …taip ir danguje.
ŠEKSPYRAS. Girdžiu, jau muša laikrodis.
ŽEMAITĖ. Aš nieko negirdžiu.
ŠEKSPYRAS. Gerai įsiklausyk.
ŽEMAITĖ. Tik vėjas ir lytus.
ŠEKSPYRAS. O, ne. Laikas. (Publikai)
The inaudible and noiseless foot of Time.
(Žemaitei) Jau laikas man namo.
ŽEMAITĖ. O ko skubi? Ką tik sakei…
ŠEKSPYRAS. Prisišnekėjom. Pasakėme, kas pasakyta, nesakėm, kas nepasakyta. Gana. (Pakyla nuo ežios) Telieka atsisveikint.
ŠEKSPYRAS. Laikas nelaukia.
ŠEKSPYRAS. Viskas jau pasakyta.
ŠEKSPYRAS. Viskas jau išgirsta.
ŽEMAITĖ. …kai kas sako…
ŽEMAITĖ. …net ir tikėt nesinori…
ŠEKSPYRAS. Tai gal ir netikėk?
ŽEMAITĖ (palūkuriavusi)… kad tavęs išvis nebūta.
ŠEKSPYRAS (šypteli). Nejaugi? (Publikai) Ah! To be or not to be…
ŽEMAITĖ. Girdi, tas tavo istorijas kažkas kitas parašė.
Šekspyras nusikvatoja
ŠEKSPYRAS. Ir aš taip girdėjau. Kaip tau atrodo? (Publikai) O jums?
ŽEMAITĖ. Ką aš čia, boba, suvaikysiu.
ŠEKSPYRAS. Mesk, Madam, tu tą „bobą“…
ŽEMAITĖ. O kaip aš ją numesiu?
ŠEKSPYRAS. …ir būki, kuo esi: a woman.
ŽEMAITĖ. Suprantama, nuo jos tikrai nepabėgsiu. Tai va šita moteris tau ir sako: jeigu aš, durna mužikė…
ŠEKSPYRAS. Vėl durna? (Publikai) The lady protests too much, methinks.
ŽEMAITĖ. …valioju šį tą ant popieriaus suregzti…
ŠEKSPYRAS. Net jeigu būtum ir boba, ir mužikė – vis tiek nesi durna.
ŽEMAITĖ. …tai kodėl tu, toksai raštingas, mandras…
ŽEMAITĖ. …dovanok, toks išmaningas, – kodėl ir tu negali?
ŠEKSPYRAS. Išmaningas aš ar tiktai mandras, well spoken, dear lady, – iš tiesų: kodėl ir aš negaliu brūkštelt bent šį tą? Gal net kai ką. Bet mano jau viskas parašyta. Taškas. Tačiau tu vos tik pradedi. Tad sėsk, rašyk – ir niekam nė ačiū.
ŽEMAITĖ. Dėkoti niekam neketinu. Bet biesas žino, ką aš ten rašau.
ŠEKSPYRAS (nusijuokia). Matyt, įkvėpimas.
ŽEMAITĖ. Joks ten kvėpimas ar iškvėpimas – nežinau, ką darau, ir gana. Tačiau štai, prisipažinsiu…
ŠEKSPYRAS. Būk atsargi – išpažintis kartais pavojinga.
ŽEMAITĖ. …keletą monologų ir aš esu parašius.
ŠEKSPYRAS (neva pasibaisėjęs). O heavens! O heavens!
ŽEMAITĖ. Bet ten nieko kito nėra – viena vienintelė ypata, viena ir šneka. Atpliekia ją šnekorius ir nueina iš kur atėjęs. Nueina ir negrįžta.
ŠEKSPYRAS. Tai kokia to monologo prasmė?
ŽEMAITĖ. Prasmė? O kokios reikia?
ŠEKSPYRAS. Kokios? (Publikai) Turbūt prasmingos. (Žemaitei) Well, ką parašei, parašyta. Rašyk, kas dar neparašyta. O taškus ir kablelius kiti sudėlios.
ŽEMAITĖ. Taigi jau mačiau – tų kablelių kablių prikabliuota ir taškų pritaškyta į valias. O taipgi ir pribraukyta skersai ir išilgai, iš kairės ir dešinės.
ŠEKSPYRAS. Jeigu save dar atpažįsti, telieka. (Publikai) Pabrėžiu: jeigu. (Žemaitei) Tačiau nerašyk to, ko dar gali neparašyti.
ŠEKSPYRAS. Daug ko. Be abejo, daugiau, negu kas jau tavo parašyta. Pavyzdžiui, jeigu sakiau, reikia monologo, tai dabar sakau: tikrai nereikia epilogo. Prologas nekenkia, kartais net būtinas, tačiau ne epilogas.
ŽEMAITĖ. Kas? Tokio negirdėjau.
ŠEKSPYRAS. Epilogas. (Publikai) If it be true that good wine needs no bush, ’tis true that a good play needs no epilogue. (Žemaitei) Tai tartum priekaba istoriją pabaigus. Šuniui penkta koja.
ŽEMAITĖ. Manai, pridurkas?
ŠEKSPYRAS. Vadink, kaip nori. Jeigu šuo nepaeina keturiom, nepaeis ir penkiom – tuo labiau. (Publikai, tartum į ausį) Tarp kitko, ir aš esu keletą epilogų lyg uodegų pridūręs. (Žvilgtelėjęs į Žemaitę) Tik nesakykit jai.
ŠEKSPYRAS. Madam, įdomu buvo susipažinti, – (publikai, šyptelėjęs) tenka pripažinti. (Vėl Žemaitei) Kartą – ir niekada. Fare thee well, dear lady. (Publikai)
Hence! home, you idle creatures, get you home!
Žemaitė nespėja nė apsidairyti – Šekspyro jau nėra
ŽEMAITĖ. …kartą… – ir niekada?
ŽEMAITĖ. Išnyko kaip dūmas. Tartum Hamleto tėvo dvasia. Lyg nebūta. (Apgrabalioja, kur Šekspyro sėdėta) O gal ir nebuvo? Sapnavau?
ŽEMAITĖ. Rodos, Hamletas sakė: „Sapnas yra tiktai šešėlis.“ Šešėlis? Kaži kieno?
Žemaitė apsidairo aplinkui tartum ieškodama to kažkieno.
ŽEMAITĖ. Nu, (šypteli), ponia Žemaite, čėsas ir tau namo.
Pasikelia sijoną ir nueina per laukus
Grįžta Žemaitė namo. Troboje sėdi paniuręs Žymantas
ŽEMAITĖ (tik įėjusi). Epilogas
Pasigirsta Šekspyro balsas.
ŠEKSPYRAS. Madam, aš tau ką tik sakiau ir pabrėžiau: be epilogo
Žemaitė pažvelgia į palubę
ŽEMAITĖ. Žinau, girdėjau…
ŠEKSPYRAS. Tai kodėl neklausai?
ŽEMAITĖ. Kad aš čia niekuo dėta. Vis to Astraucko darbas. Tai ką aš padarysiu?
Žvilgteli į palubę ir Žymantas
KITAS BALSAS (tikrai ne Šekspyro). Ir vėl aš kaltas?
ŽEMAITĖ. Tu ir vėl čia?
TAS KITAS BALSAS. Ne kas kitas. Kai šitaip mane pristojai, neištvėriau. Nieko nekaltink, tautiete, – nebent tiktai save. Rašyk, anot Sir Williamo, kaip sugebi ir išmanai, – jis tikrai žino, ką šneka, – ir kaip anas sakė, „dirvos ne’pleiski!“ O dabar jau tikrai užsičiaupiu.
ŠEKSPYRAS. Ir vėl tiesa. Oh, well, atrodo, ir aš čia nieko nepadarysiu. Galų gale… Kaip jūs ten sakot? Ne mano daržas, ne mano pupos?
ŽEMAITĖ. Taip mes sakom.
ŠEKSPYRAS. Tad ir aš taip sakau: ne mano daržas, ne mano pupos. Sudie.
Žymantas, akis pastatęs, žiūri į Žemaitę
ŽYMANTAS. Su kuo tu čia šnekėjai?
ŽEMAITĖ. Su Šekspyru.
ŽEMAITĖ. Tu vis tiek jo nežinai.
ŽYMANTAS. Bet gal pažįstu? (Nusikvatoja) Ale kodėl aš tik tave girdėjau?
ŽEMAITĖ. Ne tau jis šnekėjo.
ŽYMANTAS. Žiūrėk, koks mandras.
ŽEMAITĖ. Ne mandras – išmaningas.
ŽYMANTAS. Tau, boba, jau galvelėj, atrodo, maišos.
ŽEMAITĖ. Gal kartais ir pasimaišo… – bet taip smagiai… kad tu žinotumei, Laurynai, kaip smagiai…
ŽYMANTAS. Smagiai? Smagumas, ką ir besakyti… Kur buvai?
ŽYMANTAS. Laukuos? Ką tu ten veikei?
ŽEMAITĖ. Ant ežės sėdėjau…
ŽYMANTAS. Reikalas prispyrė?
ŽEMAITĖ. …ir šnekėjaus…
ŽYMANTAS. Tupėjai ir šnekėjais?
ŽEMAITĖ. …su Šekspyru.
ŽYMANTAS. Tuo pačiu?
ŽYMANTAS. O tai kaži jau ką ten judu ūturiavot?
ŽEMAITĖ. Ir dar kai ką.
ŽYMANTAS. Net dar kai ką? Ką tu pasakysi! Tai ką?
ŽEMAITĖ. Tau visai nė motais.
ŽYMANTAS. O kaipgi. Meldžiu, sakyk – neišturėsiu.
ŽEMAITĖ. Šnekėjom apie jo raštus…
ŽYMANTAS. Tau vis tie raštai ir raštininkai…
ŽYMANTAS. Kokias istorijas?
ŽEMAITĖ. …apie Hamletą, karalių Lyrą…
ŽYMANTAS. Karalių? Tikrai ne carą?
ŽEMAITĖ. …apie Romeo ir Džuljetą…
ŽYMANTAS. Ir apie ką?
ŽEMAITĖ. Džuljetą. Juliją.
ŽYMANTAS. Juliją? Aš maniau, tu esi ir neparašyta.
ŽEMAITĖ (atsidūsta). O, kad būčiau tokia bent parašyta.
ŽYMANTAS. Ką tu čia dabar šneki?
ŽEMAITĖ. Nežinai ir nesuprasi.
ŽYMANTAS. Kas čia tave supras. Tau ne tik maišos, bet jau ir susimaišė.
ŽEMAITĖ. Ir aš taip mislijau. Net ir sakiau. (Publikai) Atsimenat? (Vėl Žymantui) Tačiau dabar jau nesu tikra, kad aš tokia žiopla. Visai dorai pasišnekėjom. Išgirdau, ko negirdėjau, sužinojau, ko nežinojau. Tikrai nepėsčias vyras tasai Šekspyras – Poviliukas tiesą sakė.
ŽYMANTAS. Poviliukas, Poviliukas… – vis tas Poviliukas. Įsikibo boba į vaikį – ir nepaleidžia. Sarmatos turėtum. Liaukis. Savo vaikų turi, ir ne vieną. Žiūrėk geriau, iš ko duoną valgai. Eik kiaulių šerti, karvių melžti…
Žemaitė ilgai žiūri į Žymantą
ŽYMANTAS. Ko žiopsai?
Žemaitė pažvelgia į lubas
ŽEMAITĖ. Teisybę tu, Viliau, sakei. Tikrai geriau be to pridurko. Bet, kaip žinai, ne mano valioj.
2006
* Žr. kai kuriuos Povilo Višinskio laiškus Žemaitei (Raštai, Vilnius, 1964) ir Žemaitės (Raštai, t. 6., Vilnius, 1957) – Višinskiui. Vienur kitur pasinaudota viena kita Žemaitės laiškų ir jos autobiografijos (Vilnius, 1996) fraze bei parafraze.
* Šią ir visas kitas savo kūrinių citatas Šekspyras taria – su retomis išimtimis – ne Žemaitei, bet publikai.
* A. Nykos-Niliūno vertimas.