„O šiaip tai mano tas gyvenimėlis kažkur pasikorė…“: Rimvydo Šilbajorio laiškai Kostui Ostrauskui
2026 m. Nr. 4
Skaitytojų dėmesiui pateikiami literatūrologo, literatūros kritiko, mokslininko dr. Rimvydo Šilbajorio (1926–2005) laiškai, rašyti dramaturgui, literatūros istorikui, kritikui, dr. Kostui Ostrauskui (1926–2012). Proga prisiminti šias ryškias lietuvių literatūros asmenybes labai graži – du 100-mečiai – sausio mėnesį tiek sukako R. Šilbajoriui, o balandį – K. Ostrauskui.
R. Šilbajorio laiškuose, saugomuose K. Ostrausko archyve Maironio lietuvių literatūros muziejuje, veriasi dviejų kūrėjų dvasinė bendrystė, ryškėja panašūs literatūriniai interesai, aptariami lietuvybės išsaugojimo ir puoselėjimo darbai svetimoje žemėje, aprašomi įspūdžiai iš Lietuvos, kai pirmaisiais atgautos Nepriklausomybės metais R. Šilbajoris atvyko dėstyti į Vilniaus ir Kauno universitetus.
Laiškuose R. Šilbajoris dalijasi svarbiomis įžvalgomis apie K. Ostrausko kūrybą, su kuria buvo labai gerai susipažinęs ne tik kaip literatūros tyrinėtojas, bet ir kaip vertėjas – siekdamas įtraukti jo pjeses į pasaulinį literatūrinį kontekstą, vertė jas į anglų kalbą, skelbė žurnale „Lituanus“, „World Literature Today“, „Arena“ ir kt. Lietuvos kultūros istorijos puslapiuose K. Ostrauskas įrašytas kaip vienas ryškiausių avangardistinės lietuvių literatūros atstovų.
Dar norėtųsi priminti poeto, redaktoriaus Kazio Bradūno žodžius iš kartu su R. Šilbajoriu parengto tomo „Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990“, išleisto 1992 m. Čikagoje: „Literatūros gyvastingumas pareina ne tik nuo ją kuriančių rašytojų, bet ir nuo literatūros mokslo, nuo šios rūšies mokslininkų, tai išeiviškasis jų būrys, kaip matėme, stiprina viltį, jog ir rašantiems mirštant, kas parašyta, gyvens. Gyvens raštuose apie rašytojus ir apie tai, ką jie parašė. Pagaliau apie išeivijos literatūrą turės stipriau prakalbėti ir ta minėtų išeiviškųjų literatūrologų bendraamžė karta tėvynėje.“
Virginija Babonaitė-Paplauskienė
1962 06 29
Colby College Summer School of Languages Runnals Union Waterville, Maine
Mielas Kostai!
Labai įdomų ir viliojantį laišką gavau. Tikrai norėčiau užsiimti „Pypkės“[1] vertimu – būtų labai geras, na ir naudingas sportas.
Deja, baisiai man pikta, kad per tokį trumpą laiką negaliu. Kaip matai iš adreso, dirbu vasarinėj mokykloj, o be to, turiu dvi nelaimes ant savo sprando: varpininkams[2] prižadėjau straipsnį apie Škėmos dramaturgiją, o pats irgi užsiėmiau parašyti anglų spaudon straipsnį apie Dostojevskį. Abu tuos dalykus kaip tik reikia užbaigti iki rugpjūčio pradžios. Bijau, neišvešiu tris dalykus užsiėmęs. Tuo labiau, kad „Literatūros lankų“ 4-o numerio neturiu, o kol jis čia ateitų, dar daugiau sugaištumėm laiko. Kad taip prieš mėnesį būčiau žinojęs! Būčiau atidėjęs kurį vieną iš dabartinių mano darbų. Dabar jau per vėlu.
Bet tikrai, labai mielai imčiausi darbo, jeigu tik būtų galima. Dovanok, iš tikrųjų, kad turiu nuvilti su pirmu prašymu. Labai negeru laiku pataikei.
Taigi, su skaudančia širdim atsiprašau, ir linkiu geriausios sėkmės! Geriausi linkėjimai žmonai!
R. Šilbajoris
1966 07 13
Mielas Kostai!
Tai va, perdirbau. Paties sugestijos visur buvo labai geros, tai tiesiog pakeičiau, kaip sakei. Tik dėl tų „news“ tai nutariau nesijaudinti, nes normalioj konversacijoj šito žodžio pakartojimas visiškai nerėžtų ausies, o čia galima net lyg ir pabrėžti ištariant (even if it were news[3]…). Taip pat siūlau palikti: „Plop, he’s dead“[4]. Mano nuomone, priduoda baugumo. Primena Joseph Conrad: „Mistah Kurtz – he dead“[5].
Kaip ir visi vadinamieji kritikai, aš persistengiau su interpretacijomis daleisdamas, kad tie du duobkasiai[6] jau buvo kartą mirę. Man ta mintis, kad jie tremtiniai, neatėjo galvon, nes jie abu taip nuasmeninti (tautybės, kilimo vietos atžvilgiu), kaip ir „Pypkėje“ A. ir Z. Bet matai, gal kita prasme visgi tremtiniai, ką? Per visą tą ištrauką lyg ir slankioja, kaip gūdžios gyvatės, tokie galimi lyg ir užminimai, kad čia jau ar ne kelintą kartą kartojasi ta pati baimė, kova ir pralaimėjimas. Taigi, dovanok – kiekvienas skaitytojas faktinai rašo veikalą iš naujo savo vaizduotėje, ir retai kam gerai išeina.
Būk geras, peržiūrėk dar kartą šį tekstą ant greitųjų. Jeigu norėsi daug ką keisti, tai atsiųsk vėl atgal. Dėl korektūrų tai nežinau, kaip ten „Lituanus“[7] techniškas redaktorius į reikalą pasižiūrės, nes ta paruošimo fazė jau bus ne mano rankose.
Malonu, kad Schmalstieg[8] gerai nusiteikęs mano atžvilgiu. Įdomu būtų kada susitikti. Ten dirbti irgi nieko prieš, tik va bėda, kad čia man mano viršininkas gana riebiai sviestą ant duonos tepa. Pasidaro beveik neįmanoma kur nors judėti.
Nu, viso geriausio Pačiam ir šeimynai!
Rimvydas Š.
1967 05 31
Sveikas, Kostai!
Taigi, gavau „Duobkasius“. Mėginsim prisėsti prie vertimo. Sakyk, kada jau reikėtų tai atsiųsti? Mat dabar smarkiai mušuosi su Nyka-Niliūnu, tad nenorėčiau nutraukti, kol nebaigsiu. O be to, daug ir kitų reikalų iškilo ryšium su pasikeitusia padėtim namuose. Jeigu galėtum maždaug duoti laiką, tai man lengviau būtų išplanuoti savo „tvarkaraštį“.
Dėl paties to vertimo, tai turiu didelį prašymą: kadangi jau pats ir taip tą anglišką „Hamleto“[9] laidą vartojai, tai ar negalėtum man tiesiog persiųsti atitinkamas ištraukas, kurias aš tada įterpčiau kur reikia? Pereitą kartą, atsimenu, vienas iš nemaloniausių dalykų kaip tik ir buvo tų citatų suradimas. Man žymiai palengvintų darbą, jeigu jos jau būtų gatavos ir paties aprobuotos.
Gavau Lituanistikos instituto[10] aplinkraštį, kur, Balys sako, „šešius“ neklaužadas žada teisti istorija. Tai ar jūs ten, pats, Nyka, Vaškelis, kas dar, tie neklaužados buvote? Kaip dabar reikalai stovi? Papasakok man ką nors, nes įdomu. Balys, atrodo, nelinkęs apgailestauti, jeigu narių skaičius sumažėtų, tai, jeigu garbingos išeities iš to „balsavimo“ ginčo nėra, ar nereikėtų man (ir kas dar nori?) visai iš Instituto išeiti? Aš, kaip pačiam jau sakiau, kai buvau atvažiavęs, esu pasiruošęs išstoti iš Instituto, jeigu šitoks kelias pačiam ir kitiems atrodytų pats teisingiausias ir garbingiausias. Parašyk, kokios ten tuo klausimu naujienos, gerai?
Jeigu kartais tektų pasitraukti iš Instituto, tas dar nereiškia, kad tuo pačiu atsisakyčiau ir bendradarbiauti tos istorijos anglų kalba išleidime. Kodėl ne, čia rimtas reikalas, jeigu tik po to Institutas mano pagalbos neatsisakys, mielai bandysiu ištesėti, ką apsiėmiau. Taigi, norėčiau ir atvažiuoti, kada jau bus posėdis tos knygos reikalu. Tik va, bjauriai daug pinigo kainuoja tas važiavimas, nes man ne taip, kaip kitiems – yra gabaliukas kelionės. Ar nėra tokiems reikalams numatyto kokio nors fondo, kad ir tos pačios būsimos knygos sąskaiton? Jeigu – ne, tai vis tiek atvažiuosiu, tik sakyk, kada iš anksto, gerai?
Milda ir P. Zamžickas nuoširdžiai dėkoja už užuojautą, prie ko aš ir pats prisidedu. Buvo sunkus pergyvenimas visiems, ypač jiems dviem, bet kaip sakai, ir kaip visi labai gerai žinome, visų tas laukia.
Na, geriausi linkėjimai, lauksiu laiško su patarimu dėl Instituto ir, žinoma, su komentarais dėl mano paties rankraščio. Dabar jį jau skaito Ohio State University Press ir, manau, jeigu priims, turės savo pageidavimų, pagal kuriuos mums teks paskui orientuotis. Jeigu gali, prašyčiau rezervuoti sau artimoj ateity laiko tai nelaimingai įžangai. Koks jos pobūdis bus, tai dar neaišku. Priklausys, daugiausiai, nuo dviejų dalykų: paties įspūdžiai, perskaičius kiek to rankraščio dabar turi, ir leidėjo pageidavimai.
Geriausi linkėjimai žmonai, ir ačiū jai, ir pačiam, už malonų priėmimą!
R. Š.
1967 06 23
Sveiks, Kostai!
Tai va, šioks toks juodraštis „Duobkasių“ galo (no pun intended[11]!). Tu dovanok, bet šį kartą labai rupiai išėjo – mat skubinau, kad Vaškelis laiku gautų. Kas iš karto bus negerai – brauk, taisyk, kaip nori. O šiaip jei problemos – pasiskųsk, kur nepatinka, ir aš mėginsiu ištaisyti. Paskutiniu metu, beversdamas eilėraščius tai savo knygelei, susirgau jambų liga – negaliu beveik angliškai rašyti, kad nesukristų žodžiai į jambus – umpa, umpa, umpa be galo. Bet pastebėjau, kad Jauna Moteris[12], o ir kiti kartkartėmis ir lietuviškai pas Tave jambais išsipila – turbūt tyčia, tai užslėptas muzikos elementas, apie kurį kalbėjai savo komentaruose? Taigi, gal ir nieko baisaus, ką?
Dėl komentarų – ką gi sakysiu – ačiū labai už komplimentus! Vis mėginau nemeluoti, tai kartais išeina teisybę pasakyti, o kartais per trumpos būna rankos. Dėl to „dypukų“ aspekto „Duobkasiuose“, tai gerai, smarkiai jį sumažinsiu, bet visai išmesti kažkaip nesinori, nes man lyg ir atrodo, kad amerikiečiui skaitytojui čia būtų įdomu toks „revelance“[13]. Galbūt pakreipsiu taip, kad čia ne veikale intencija, bet man, skaitytojui, ta situacija dypukus priminė. Vis tiek, reikės smarkiai sumažinti. „Senelis ir senelė“[14] – apaštalai, religinis aspektas – visai nereikalingi. Parašiau todėl, kad atėjo į galvą tokia mintis, bet kai neturėjai intencijos, tai nėra ko ten ir rašyti, nes šiaip ta mintis jokios vertės neturi. Bendrai komentarai labai taiklūs, konkretūs ir daug man pagelbės.
Neprisimenu, ar pritariau dėl Kulboko[15] pasiūlymo į Institutą, ar ne: jei dar ne, tai dabar va pritariu. Turbūt, kad geras vyras. Žinai, man kažkaip Aleksis Rannit[16] kartą galvoj šmėkštelėjo – kaip atrodo? Parašyk, kada atvažiuoti. Tie nelaimingi vasaros karščiai jau ir prasidėjo, bet tėvynės labui tenka kartais ir pakentėti, nieko nepadarysi.
Taigi, tuo tarpu geriausi linkėjimai! Duok žinoti, ką galvoji apie vertimą.
Širdingai – Rimvydas Š.
Beje: kalbant apie mirties temą – ką aš čia pridėtam straipsnely apie mirtį sapalioju, yra arčiau mano paties savijautos (užtat ir skundžiausi, kad nesusirgau „absurdo“ mene).
1968 12 07
Mielas Prieteliau,
seniai besusisiekėm. Žiūriu, kad „Lituanus“ jau turi visus „Duobkasius“ išspausdinęs. Ačiū Dievui, galų gale. Matai, kokius baisius žygdarbius nuveikėm.
Tikėjausi pasimatyti Baltų konferencijoj, bet nebuvai. Ivar Ivask[17] skundėsi, kad buvai susirgęs, ar kas tai tokio. Teko man Patį tame „panel“ pavaduoti. Iš viso literatūros sekcijoj tai mes lietuviai apsikiaulinom – buvau tik aš vienas. Ivask sakė, kad daug mėginęs gauti, raginęs, prašęs, bet mūsiškiai lokiai taip ir neapsiėmė jam nieko padaryti. Ar čia stoka savim pasitikėjimo, ar veržlumo, ar aiškus savo ribotų talentų supratimas. Esame kukli tauta, girdžiu. Bijau tik, kad nebūtų, kaip Churchill apie Atlee kartą pasakė: „He’s a modest man with a lot to be modest about“[18].
Tiek to. Sutikau Trumpą, klausė manęs, ar nebuvau Škėmos prašytas, ar neverčiau kada jo „Pabudimo“[19]. Tai, girdi, Pačiam reikia žinoti, dėl Škėmos raštų redagavimo[20]. Krapščiau atmintį, knisaus po senas papkes ir, žinai, atrodo, kad niekados specialiai „Pabudimo“ neverčiau. Yra tik gabaliukas straipsnyje „Lituanus“ apie Škėmą, o daugiau nematau niekur. Bent jau pats Škėma tai tikrai manęs niekad neprašė, kad versčiau. Gal Kavolis kada kalbėjo, bet dabar nebeatsimenu.
Su ta mano nelaiminga knyga tai dabar nei šis, nei tas. Dvi vietos – Manylands (Zobarskas[21]) ir Oklahoma University Press apsiima spausdinti, jeigu duosiu 3000.00 dol. Girdi, knyga gera, bet neturės rinkos. Ohio State Press, dėl tų pačių priežasčių, irgi atsisakė. Reikės dar kur šansų ieškoti. Kad būčiau turtingas, duočiau pinigus pats, tegu tik išleidžia. Lietuvių Kultūros Fondo, ar pan., nenoriu prašyti, nes ten pariš su virvute ir reikės paskui būti drausmingu „patriotu“.
Kalbant apie žygdarbius – o kaip ten su mūsų tais planais išleisti angliškai lietuvių literatūros istoriją? Posėdžiavom, šnapsą gėrėm pas patį, rimti planai jau buvo, o dabar kuris jau laikas nieko nebegirdėt. Ar užmestas tas projektas? Gal jau Lituanistikos institutas taip visai sugriuvo, kad nebėra prasmės jo vardu ką nors bedirbti? Anądien Balys „Į Laisvę“ žurnale mus visus lauk išmetė iš Instituto – ar beliko iš ko žmones lauk mėtyti? Meta per bortą, bet gal jau ir paties laivo nebėra? Parašyk, kokios naujienos.
Turiu dar vieną problemą, prašau pagalbos. Morton Benson[22], chairmanas U. of Pennsylvania, prieš kurį laiką mane kibino, ar nenorėčiau persikelti į Filadelfiją pas jį dirbti. Dalykas dar atviras, jokio aiškaus pasiūlymo iš jo neturiu, bet norėčiau į reikalą pasižiūrėti gana rimtai, nes yra teigiamų elementų. Visų pirma, savaime aišku, viltis, kad būtume maždaug kaimynai, kur nors šalimam miestely ar panašiai. Čia jau tikrai milžiniškas pliusas. Be to, ir daugiau protingų lietuvių ne per toliausiai gyvena, vis maždaug tarp Filadelfijos–Baltimore–Washington rate, ne už jūrų marių. Radauskas, Niliūnas, Salys, Trumpa ir t. t. – vienas malonumas. Pačiam universitete, berods, dar rusena baltistikos tradicijos ugnelė, tai tuo atžvilgiu man ten irgi būtų logiška vieta. O be to, ir New Yorkas pasiekiamas, ir pati Filadelfija, kiek mačiau, man labai patiko. Daug kas tenai traukia.
Bet iš kitos pusės – beveik nieko nežinau apie patį Slavistic Departament tenai. Ko vertas Benson? Ar ne šarlatanas? Kokioj padėty biblioteka? Kas dar ten dėsto, ko jie verti kaip „scholars“ ir kaipo žmonės? Kaip bendrai atmosfera? Porą kartų teko nugirsti kokių tai gandų, kad būktai Benson pakliuvo kieno tai finansinėn priklausomybėn ir dabar turi kam tai pataikauti. Kiek tos teisybės? Būk geras, parašyk plačiau, išdėstyk viską, kad susidarytų vaizdas. Tik negirk (o tyčia irgi nepeik) – „rež pravdu matušku“, kaip rusai sako. Bensonas sako Patį pažįstąs. Ar geri pažįstami? Ar jau jis šnekėjo Pačiam apie savo užmačias mane atsitempti? Labai norėčiau žinoti kiek galima daugiau grynos teisybės prieš apsisprendžiant į vieną ar kitą pusę.
Ir, žinai, būčiau be galo dėkingas, jeigu parašytum man greitai, nes įvykiai gali labai staiga padėti vystytis, o aš dar neturėsiu man reikiamų žinių. Paties Bensono klausti, jeigu jis tikrai norės, kad ateičiau pas jį, tai lygiai, kaip ožį daržininku samdyti. Išgarbins viską ir tiek. Gerai? Sėsk šiandien ir parašyk – iš kalno didelis ačiū!
Linkėjimai ir nuo Mildos jums abiem. Tikiu, kad viskas gerai sekasi. Pasimatysime kada?
Viso geriausio! –
R. Šilbajoris
1971 09 15
Mielas Kostai,
Parsibeldęs namo iš to mūsų Walpurgisnacht prisiminiau, kad taip ir nepaklausiau Paties, nors buvau žadėjęs, ar sutinki bandyti temą apie Krėvę-Mickevičių[23], ar ne. Nereikia man daug aiškinti, kaip labai norėčiau, kad sutiktum (konferencija bus gegužės 11–14 dienomis, Toronto), bet vis tiek turiu skubiai žinoti, taip ar ne, nes neigiamu atveju turiu daryti kitokius planus. Tai būk geras ir parašyk visai nedelsdamas.
Paskutinės Paties dramos man pradeda kuo toliau, tuo geriau patikti. Ne tai, kad jau būčiau „supratęs“, bet daugiau pradedu „įsijausti“, jei supratimas ir įsijautimas nėra vienas ir tas pats. Galvoju, ką tam vargšui Maciūnui buvau žadėjęs, berods, „alienation“ Paties dramose. Dabar lyg ir atrodo, kad ta tema neduotų labai daug vaisių – gal iš kito kokio taško, tokio lyg ir techniškesnio, iš kurio išplauktų kaipo implikacijos, kai kurie intelektualiniai-ideologiniai momentai. Tik dabar jau labai aiškiai matau, kad muzikos nežinojimas man nepergalima kliūtis. Gali prisieiti prašyti su manim „kolaboruoti“, taip sakant, nors tai ir visiškai nepriimta santykiuose tarp rašytojo ir nagrinėtojo. Padūmosiu, kokios ten problemos, dar susirašysime.
Bet matai, kokia bėda: pradedant nuo sausio mėnesio norėčiau pusei metų absoliučiai išsijungti iš bet kokių lietuviškų straipsnių terlenimo, nes būtina man užbaigti savo monografiją apie Tolstojaus estetiką. Tas reiškia, kad jei ir išsijudintų tas Vaičiulaitis, iš manęs naudos žiemą ir pavasarį visai nebūtų. Sutikčiau atvažiuoti planus išdiskutuoti, bet neimčiau rašyti, kol Tolstojus nebus gatavas. Aš jau turėjau liūdną patyrimą, kada, prieš kelis metus, turėdamas specialiai tam paskirtą laiką, kad dirbčiau su Tolstojum, apsiėmiau Bradūnui dėl tos jo knygos, ir suėdžiau sau visą žiemą. Dabar nebenoriu vėl taip į kaliošą sėsti.
Tai tokios tokelės. Linkėjimai nuo Mildos. Baisiai, strašnai malonu buvo susitikti Tabor, pasižiūrėti paties „Lozorių“[24], gurkštelėti, stebėti Paties „performance in sensitivity-training sessions“[25], ir t. t. Bet būtinai atrašyk man greitai, kaip apsispręsti su Krėve. Labai norėčiau viltis, kad teigiamai.
Iki!
R. Š.
1972 01 04
Columbus, Oh.
Mielas Kostai,
sveikas drūtas, linkėjimai su Naujais Metais, ir taip toliau. Ačiū už kortelę ir už naujienas apie mūsų tą nelaimingą literatūros istoriją. Truputį jau darosi „joukun darbs“, kaip žemaičiai sako. Va, ir Ivinskis istorijos nebaigęs amžinybėn nuėjo… Duok Dieve, kad mums geriau pasisektų. Taigi, kada jau reikės suvažiuoti, tai pranešk, o aš pažiūrėsiu, kaip man išeis pas Patį atsidanginti.
Šiuo metu tai skaitinėju po truputį Paties veikalus, nes pažadėjau Maciūnui ką tai į „Lituanistikos darbus“[26] apie Paties dramų struktūrą. Straipsnio Maciūnas prašo angliškai, taigi išeitų, taiko platesnei visuomenei negu vien tik į mūsiškę. Ryšium su tuo ir noriu prašyti Paties pagalbos. Man atrodo, kad neprošal būtų tą studijėlę įstatyti į kokius nors rėmus tarptautiniam modernaus teatro išsivystyme. Va ir Jonynas[27] (berods?) „Drauge“ užsiminė, kad aš neatkreipęs dėmesio į Ionesco, kada „Senelis…“ veikale džiaugiausi Paties aritmetika. Taigi, norėčiau tiesiog ir paklausti, kokius modernios pasaulinės dramos veikalus man būtų patartina turėti galvoj Patį skaitant. Aš turiu omeny, jeigu yra, kokias nors įtakas, bet taip pat ir bendrą perspektyvą. Jeigu suminėtum ką nors, keletą žmonių, kurie Patį ką nors pamokė, ar kokių idėjų sukėlė, ar tiesioginiai paveikė, net iki tam tikro laipsnio „imitacijos“, tai man daug pagelbėtų tą straipsnį rašant.
Kadangi skubu, tai būk geras, jeigu nori ką paminėti, atrašyk greitai, nes jau šiuo metu stengiuosi klijuoti ką nors. Interpretatyviniai dalykai, žinoma, kitas klausimas. Bet šį kartą aš tiek daug į filosofiją bei ideologiją nežadu muštis, o verčiau apsiriboti daugiau techniška analize, ir galbūt kokiomis nors mintimis, kurios iš tokios analizės išplaukia savaime, be didelių pretenzijų į „gilų supratimą“.
Taigi, lauksiu pagalbos, jeigu manai, kad jos reikėtų. O tuo tarpu – kuo geriausi linkėjimai!
Širdingai,
R. Š.
1972 02 20
Columbus, Oh.
Sveiks, Kostai,
didelis ačiū, kad sutikai peržvelgti mano „stebuklą“ ir net nenupeikei. Šiaipgi, autoriaus teisėmis, galėjęs būtum mane per kaminą lauk išdulkinti, nuo savo biednos galvos.
Pabrauktos vietos daug kur labai tiksliai pagauna, kur mano sušlubuota, neapsižiūrėta, arba, dažniau, tiesiog patingėta dar pridėti extra sakinį ar du, kurie viską tiksliau būtų aprašę. Aplamai, sutinku, kad „Metai“ ir „Kvartetas“[28] šiek tiek nuskriausti liko. Matai, aš jų kažkaip dar „neįkandu“ – skaitau, prasiskverbti noriu, o jausmas toks, lyg į stiklo kalną liptum, ypač „Kvarteto“ atveju. Su laiku, manau, prasiskverbsiu geriau, tai gal tada vėl kokia proga pasitaikys. Beje, „Lozoriaus“ ir visai nėra – kai baigiau rašyti, „Metmenys“ nebuvo atėję. Dabar, deja, jau nebeturiu kada prieiti. Kitaip sakant – dar toli gražu ne visi mazgai užsimezgioti – reiks man grįžti kada nors prie šių veikalų. O vis dėlto, mano šį kartą pasirinktas priėjimas, nors ir sistematiškai neišdirbtas kaip reikiant, vis tiek man kai ką daugiau atidengė negu anksčiau – tyčia peržvelgiau, pav., tą seną straipsnį „Perfection…“[29] – nežinau, kaip Pačiam atrodo, bet aš jaučiuosi lyg tai ir būčiau šį kartą vietomis kiek giliau įžvelgęs. Bent jau tiek suvokiau, kad kažkuriam laikrašty (ne „Akiračiuose“[30]?) recenzentas pramovė smarkiai, sakydamas, kad „Metai“ neturi jokios atpažįstamos struktūros ir yra tik atbula ranka sumėtytų atskirų veikaliukų krūvelė. Anaiptol.
Na, gerai. Dėl konkrečių Paties pastabų, keletas atsiliepimų. Numeriai reiškia Paties numerius, kai darei pastabas.
-
- Žadu palikti Kairį. Sakinį pakeičiau taip, kad liktų pabrėžta, jog kalbu apie šiandieninį, ir apie dabar dar rašančius autorius. Škėma visą dalyką sukomplikuoja, jis savotiškai vėl kitoks („Metmenyse“ matei, kokios dabar mano apie jį dūmos).
- Palieku „In the Green Meadow“ ir „Once Upon a Time There Lived an old Man and an Old Woman“, dėl to, kad šie užvardinimai dabar jau „įsiamžino“ – įgijo „legalią“ egzistenciją anglų kalboj, kadangi jie yra knygoj „Perfection…“. Vėliau tyrinėtojai gali susimaišyti.
- „Marrier“, o taip pat ir „Apvesdintojas“ man patinka iš dalies kaip tik dėl jų „gramozdiškumo“ – jis ir pats gi yra gramozdas, ir jo funkcija neatitinka nei piršlio, nei „justice of the peace“[31], o yra kažkas groteskiškai-fantastiško-komiško. Tegu jau būna toks humoristiškas dramblys. „Apvesdintojas“ skamba beveik lygiai taip gramozdiškai ir patraukliai, kaip „Raganosis“ pas Ionesco.
- „Nonexistant“ (partijos) pakeičiau į „decrepit“. Berods, tiks ir prie senukų įvaizdžio.
- Gerai, įterpiau dar ir apie „total theatre“. Vietoj.
25.; 26. Sušvelninau interpretaciją, išlyginau Paties nurodytus netikslumus. Čia daugiausia mano patingėta viską iš eilės išsiaiškinti. Bet Sylvia–Vyras galimą panašumą šiek tiek palikau, ne dėl teisybės, bet dėl to, kad man rodosi pikantiška.
Dėl visų kitų vietų, be jokių ginčų padariau, kaip siūlei. Ir didelio vargo nebuvo. 27 pastaboj išmečiau nusikalstančią sakinio dalį, kad nebūtų nesusipratimo, kaip sakei.
Tai dabar linkėkim Maciūnui sėkmės ir su kitais tų „Darbų“ straipsniais. O gal jau viską turi? Kiek atsimenu, rodos, sakė jis kartą, kad tą tomą išleisti jo, kaipo pirmininko, buvo vienintelis noras, kad įteisintų savo kadenciją.
Ačiū vėl už pagalbą. Kviesk pas save, kada jau bus galima prasmingai daryti posėdį dėl mūsų tos lit. istorijos angliškai.
Beje! Smarkiai į tą pusę linksta, kad vėl galėsim, kada nors šių metų rudenį, ar panašiai, surengti antrą Ohio State baltų literatūrų konferenciją. Dabar jau tikrai per gvoltą norėčiau Patį atsitempti su paskaita kokia nors. Dėl temos – dar vėliau papasakočiau. Bet važiavimo sąlygos tokios, kad kelionę užmokėtume. O tokį svečią turėti jau abu su Milda seniai svajojame. Kaip bebūtų? Iš principo – sutiktum? 20 minučių skaitymo – 10 mašinraščio puslapių. Bitte, bitte!
Geriausi linkėjimai abiem!
Rimvydas
1972 05 17
The Ohio state university; Columbus, Oh.
Sveikas, Kostai,
galų gale prisiruošiau rašyti Pačiam apie mūsų tą planuojamą Baltų literatūrų konferenciją pas mus Columbus. Laiką numatome: paskutinį spalio mėnesio savaitgalį, 27 iki 29. Norime maždaug apie 18 ar 20 paskaitų. Už kelionę žadame užmokėti (šia prasme esame išimtis, nes šiaip į konferencijas važiuojantiems niekas nemoka, išskyrus galbūt jų pačių universitetus).
Temą pasirinkome gana plačią, bet savotiškai ir siaurą, leidžiančią žmonėms gilintis į koncentruotą analizę, arba į platesnę apžvalgą. Angliškai ji vadinasi: „Baltic literatures and recent history“. Norime pasižiūrėti, iš esmės kalbant, į tautinio-kultūrinio identiteto išlaikymą sovietams spaudžiant, o taip pat ir Vakaruose, visam pasauliui ant sprando užgulus. Ką daro mūsų rašytojai, kad išmoktų ko nors naujo, atsispirtų priespaudai, ir ne tik tautos veidą išsaugotų, bet dar ir jo bruožus toliau išvystytų?
Kai kurie (Lietuvoj dramaturgai) randa pagalbos lenkų bandymuose; apie tai kviesiu pakalbėti Landsbergį[32]. Pačiam apie išeivijos dramą kalbėti, žinoma, nepatogu, užtat siūlyčiau šiek tiek kitokią temą. Man susidarė įspūdis, skaitant Paties dramas, kad turi talento į realybę pasižiūrėti iš tam tikro „absurdo“ taško, arba, greičiau (turint galvoj, kad „absurdo teatras“ yra jau specifinė sąvoka, reiškianti ne visai tą, apie ką aš noriu išaiškinti), iš tam tikros prieinamosios zonos tarp įprastinių literatūrinių priemonių ir nelauktos, kasdieniniam minčių bėgiui neįprastos semantikos, aliuzijų, logikos, arba antilogikos. Dabar jaučiu, kad panašūs reiškiniai vyksta ne tik teatre, bet ir prozoje, ir gal net poezijoj. Ta „nežinoma žemė“, neištirtos logikos, nepažįstamų minčių, nelaukto grožio žemė gali būti, iki tam tikro laipsnio, sakyčiau, lietuvių prozos rašytojų Lietuvoj priebėga, teritorija, kur socialistinio realizmo šunys jų nesugeba užuosti. Turiu galvoj, pav., Grušą „Rūstybės šviesoj“, Aputį „Horizonte bėga šernai“, ir kitus. Supranti, kokį turiu omeny „special flavor“[33]? Ar būtų įdomu ką nors panašia tema mums paskaityti? Aprašyti maždaug, kokie toje teritorijoj meniniai „gamtos įstatymai“, kaip jais rašytojai naudojasi, kad save išreikštų, kiek tai padeda jiems išlaikyti savitą lietuvišką veidą sovietinėj maišaty ir nutautinimo pastangose. Nenorėčiau, kad tema būtų iš esmės politinė, ar net tautinė, bet tikrai literatūrinė analizė, iš kurios gali jau patys klausytojai pasidaryti sau kokias nori išvadas. Paskaita maždaug atitiktų gido ar Mozės – „pažadėtos literatūrinės žemės“ parodytojo vaidmenį.
Bet tas viskas tai tik sugestija. Iš tiesų tai tik noriu, kad Pats atvažiuotum su paskaita pas mus, ir ką nors duotum panašia tema, kaip mūsų konferencija planuojama. Kas geriau, įdomiau, apie ką jau ir taip teko galvoti, tas daug labiau tiktų, negu mano siūlymai. Bet gal ir maniškės mintys, atitinkamai persvarstytos, pakeistos, būtų Pačiam įdomios? Čia iš esmės stilistinė analizė, kaip man atrodo.
Bet kokiu atveju, labai norėčiau, kad sutiktum atvažiuoti, ir ne tik aš, bet ir Milda, kuri siunčia linkėjimus. Šį kartą norime mūsų tą konferenciją taip užplanuoti, kad prieš specifines literatūrines paskaitas mums pakalbėtų istorikai, kurių uždavinys būtų išdėstyti aptariamai situacijai bendrus rėmus. Iš lietuvių noriu kviesti Vincą Trumpą[34]; jūs, kaip kaimynai, galėtumėt kartu ir atvažiuoti.
Tai kaip? Apsiimk, labai džiaugsimės. Nesijausk suvaržytas mano samprotavimais; čia ne sąlygos, bet daugiau, tikiuosi, stimulas, pačiam pagalvoti, apie ką ir kaip norėtum skaityti.
Tuo tarpu gi – lauksiu atsakymo ir lieku su geriausiais linkėjimais!
Širdingai, R. Š.
1978 05 20
Mielas prieteliau,
čia apie sekančio rudenio „Santarą“. Kaip žinai, Kavolis planuoja tokį „dramaturginių skaitymų ir diskusijų vakarą“, kuriame dalyvautum Pats, A. Landsbergis ir Jurašas. Jis man rašo, kad judu su Landsbergiu iš principo esate jau sutikę, bet kad dar reikia konkrečiai susitarti dėl vakaro pobūdžio, formato ir panašiai. O man Kavolis uždeda pareigą būti „moderatorium“ (kitaip sakant, dramatiškiausia rolė nedramatiškiausiam žmogui). Taigi, ant mano galvos ir galutinis susitarimas su vakaro dalyviais.
Kiek suprantu Kavolį, jisai norėtų lyg ir „autobiografinio“ formato – cituoju: „Landsbergio ir Ostrausko dramatinių kelių atskleidimas, su ištraukų skaitymais iš pradžių, gal vaidinimų juostom (jeigu tokių yra), gal vaidinimų skaidrių parodymais ant ekrano ir t. t.“ Kaip toks dalykas atrodo? Iš esmės, nieko blogo Kavolio idėjose neįžiūriu, bet mane neramina vienas aspektas, ypač liečiantis Landsbergį, bet iš dalies, jei neklystų, ir Patį, būtent tai, kad nedrąsu (ar net nepriimtina) kitą kartą autoriams būna viešai atsistoti savo pačių veikalų aptarėjų rolėje. Ypač jau Landsbergis tokiais atvejais kartais būna „devstvennaja duša“[35], kaip rusai sako, pradeda gudrauti, elegantiškai šypsotis ir trauktis atbulas. Ar yra kokia nors produktyvi ir priimtina plotmė tarp Bernard Shaw įžangų: žiūrėkit, štai, ką aš parašiau, kodėl parašiau ir kaip nepaprastai gerai parašiau, o kad to visko neužmirštumėt, pakartoju (seka vaidinimas), ir sovietiškų „pasikalbėjimų su skaitytojais“: šiame veikale ir visoj savo kūryboj aš ieškau tarybinio žmogaus aukščiausių… ir t. t.? Parašyk man, ką galvoji*, kaip susitartume? Gal man, kaip moderatoriui, uždėti „klausimų jungą“, tokiu atveju aš duočiau žinoti, maždaug kokio pobūdžio būtų manoji inkvizicija, ir Pats galėtum reaguoti su sugestijomis, pritarimais, nepritarimais, jau gerokai iš anksto?
Taigi, parašyk man eilutę, kad susitartumėm, gerai? O šiaip tai mano tas gyvenimėlis kažkur pasikorė tarp simpoziumų ir konferencijų, pamokų ir žadėtų, neatliktų darbų. Bet Mildos gėlės gražiai žydi, ir šiandien šviečia saulė, tai gal ir nieko. Linkėjimai Pačiam ir pačiai!
R. Š.
* Gal išpildytum savo pažadą „Senelyje…“ suvaidinti studento lavoną, „jeigu dar gyvas“?
1988 11 25
Mielas prieteliau,
ką tik neseniai perskaičiau Paties „Eloizą ir Abelardą“[36]. Ačiū, kad atsiuntei. Aš jau ir parašiau Ivaskui recenziją.
Man atrodo, kad iš visų Paties veikalų šis ar tik ne pats „mandriausias“ – pilnas visokių visokiausių subtilumų, citatų, užslėptų citatų, asociacijų, įtaigotų paradoksų, groteskų ir taip be galo. Nepaprastai patiko – skaitai ir kaip puota. Beje, pamatęs Sartre[37] scenoj šiek tiek net ir pritūpiau – kažkaip tai nemaloniai panašus į Gintautą Vėžį… Aišku, čia nebuvo pas Patį jokios intencijos niekam tai priminti. Ar nėra čia tam tikras pirmavaizdis to veikalo, apie kurį man pasakojai, kada pas Patį svečiavomės – apie garsiąsias įsimylėjusių poras kartu, danguje, ar panašioj amžinybės persunktoj vietoj?
Kaip sveikata visų namuose? Kažką tai tokio lyg ir nugirdau apie Paties žmoną, kad ji rimtai serganti. Ar čia bėda, ar gandai?
Mes laikomės, kaip išmanom, vienas tik Mildos tėvas visai sukiužęs, kaip jau kelinti metai, toks gyvas lavonas, daug reikalaujantis kantrybės ir jam pasivergimo, ko aš nedarysiu, bet Milda daro ir pati pyksta.
Na, kaip ten bebūtų, geriausi linkėjimai ateinantiems metams, lauksiu, kas dar įdomaus su tom meilės porelėm pas Patį išeis.
O kaip „Gegengabe“[38] – truputis nesąmonių apie Tolstojų ir Šekspyrą.
Rimvydas
1997 02 04
Vilnius
Sveikas, Kostai,
užsimaniau parašyti iš tolimo krašto, kitaip sakant, iš brangios tėvynės, kur dabar ir vėl mokytojauju[39], tartum proto man niekas niekada neįvarys. Dirbu ir Vilniuje ir Kaune, kur link važinėju kas trečią savaitę. Poezija sąryšyje su literatūros teorijomis. Va, kad taip tavoji Paskenduolės Veronika man talkon ateitų. Jinai net ir Žuką supranta, kiek prisimenu.
Ir va, kaip tik prie temos. Perskaičiau dėmesingai Tavo „Kaliausės mirtį“[40], kurią, dėkoju, atsiuntei, ir noriu sakyt, kad tai be galo puikus rinkinys! Juokingas, baugus, skaudus, žaismingas, pilnas gelmių ir seklumų. Kažkaip tai net kraštutinės žmogiškos situacijos (pav., „Salomė“) Tau išeina kaip gana iš paviršiaus ramūs, net su maža šypsena atpasakojami įvykiai, taip, kad galų gale žmogus išmoksti kartu ir gerbti gyvenimo tragikos apsėstuosius ir nepergyventi per daug dėl jų likimo. Ir dėl savojo, galų gale.
Pastebėjau, kaip gražiai tie skirtingi dalykai, rašyti įvairiais periodais, visgi tarp savęs rišasi ir tematika, ir situacijų (mutatis mutandi) pasikartojimais, ir kaip iš to viso auga plati mintis apie gyvenimą ir žmogų. Toje minty gal man įdomiausias komponentas tai buvo tokia nelyg ir komiška pagrindinės žmogaus tragikos situacija: didžiųjų nupuolimas. Fall from the high estte[41] – tiesiog aristoteliška tragedijos samprata, bet be tragiškų kalbinių žestų. Toks Casanova (iš kažkur toli net atsiliepiantis į Tavo Sartre), toks vištą valgantis ir nevalgantis Napoleonas, o jau ypač ta kaliausė, iš kurios burnos bėga kraujas, net pačiam autoriui to nelaukus. Gal ji ir yra giliausiai tragiška visos knygos figūra, žinoma, ne be Tau tipiškos ironijos, – nežiūrint to, iš tiesų kaip tik todėl, kad ji yra tik skuduras ant baslio.
Žodžiu, sveikinu, padeda man Tavo knyga pratempti dienas čia savo atsiskyrėliškam pasauly. Parašiau ir recenziją „World Literature Today“, tikriausiai spausdins.
Lietuvoje gyvenimas visgi dar nepasiekė civilizacijai priimtino lygio. Taip, yra krautuvės, taip, jose maisto užtenka (nors, palyginant su pora metų prieš, lyg ir pastebėjau produktų sumenkėjimą, standartizaciją: visur tos pačios dešros, tie patys importuoti gėrimai, ta pati duona, ir atranka siauresnė, negu anksčiau būdavo); taip, gatvėse daug vakarietiškų mašinų ir mažai ruskelių beliko, bet tos mašinos jau irgi plerpia, o šoferiai dar vis nenusimano, ką tai reiškia vairuoti automobilį, palyginant su kaimo kuinu. Vilniuje daug rusų, arba bent lietuvių, kurie mielai kalbasi net tarp savęs rusiškai, taip, kad nebeatskirsi, kas rusas, kas lietuvis, nes rusai, kada krautuvėse ir pan. su jais lietuviškai kalbi, irgi moka ir atsako. Išvaizda visų grynai vienoda – net ir aršiausias geltonkasių mėlynakių ir ąžuoliukų lietuvių garbintojas rasistas nieko skirtingo nepastebės. Visos mordos prašo plytos ir gana. Gal lietuviai labiau smulkesni, liesesni, lyg ir nupiepę šalia kai kurių vaikščiojančių bulvių – rusų. Daugiau aštrianosiai, įdubiaskruosčiai.
Kai kadaise Tilvytis rašė „sulaužiau šaligatvį“, tai iki šiol beveik visi jie nepataisyti. Koją išsisukti galima net nepastebėjus, kaip tai nutiko. Žinoma, niekas neišsisuka. A land of survivors[42]. Teatre yra šio ir to, gana įdomu šiuo atžvilgiu gyventi, jei tik laiko yra. Neseniai paminėjom Pulgį Andriušį ir Antaną Gustaitį. Praėjo gerai, nors mažai žmonių teatsilankė, o tie, matomai, apie tuos rašytojus kone visai nieko nežinojo. Užtat ir juokėsi taip nuoširdžiai iš abiejų šposų. Geda pristatė savąjį Psalmių vertimą – milžiniškas darbas, bet padarytas gerai. Irgi buvo knygos pristatymas, per kurį jis ėmė ir beveik viską perskaitė, šlovino ir šlovino Viešpatį be galo. Bet pas jį išėjo gana poetiškai.
Na gerai. Grįžtu prie savo poetų. Beje, tarp jų sutiktas Bradūnas prisipažino, kad dabar jaučia Amerikos nostalgiją. Jisai, didysis Žemės dainius, tėvynės ilgesio poetas, kuriam valgant svetimą duoną buvo taip kąsnį praryt sunku. Raimundas Mieželis, beje, grįžo gyventi Vilniuj, kol, kaip jis sakė, „nusibos“. Bet jau turi butą, užsakė baldus, reiškia, už savaitės dar nenusibos.
Linkėjimai Danutei. Kai užeis toksai jau ūpas, imk ir parašyk eilutę kitą. Tuo tarpu – laimingai!
Rimvydas
1998 07 26
Columbus
Sveikas, Kostai,
gavau Paties „Žodžiai ir žmonės“[43]. Smagu turėti vienoj vietoj dalykėlius, kuriuos teko anksčiau matyti išbarstytus šen bei ten. Labai dėkoju. Smagu dabar, kad štai ant stalo gulėdamas stovi šalia manęs Ostrauskas su gudria šypsena ir dar gudresniais straipsniais, atsiminimai, laiškais. Kadaise sakei man, kad rašytojai tegu sau rašo, o kritikai tegu kritikuoja, bet, kad nesimaišytų. O va, ir Patsai, ir Niliūnas ėmėt ir išleidot savo kritikos dalykus. Ir ačiū Dievui, kad gera ta kritika, įdomi.
Beje, tikriausiai skaitei apie save didelį straipsnį „Drauge“ liepos 11-ą? Rimtas traktatas, ką? Ką apie tą straipsnį galvoji? Aš tai net ant vieno kelio priklaupiau paskaitęs (ant abiejų nesinorėjo). Ar reiškia Pačiam ką nors, kada vadina „postmodernistu“? Aš to viso judėjimo, krypties, chaoso, Apreiškimo dar vis nesuprantu ir begalvojant man jau pradeda nusibosti. Man tik patinka Kristevos ir Barthes sąvokos: žodžiacentrinis ir bybiacentrinis (atsiprašau, logocentric ir phallocentric). Aišku kaip dieną.
O šiaip tai nieko, sveikstame. Jau šiek tiek laisviau kvėpuoju, plaučiai lyg ir pradeda prasivalyti. Galima bus lipti į Golgotą. Orai gražūs, šilti.
Viso geriausio abiem! Susisieksime –
Rimvydas
1999 01 06
Vilnius
Sveikas, prieteliau,
sėdžiu, sėdžiu aš tame Vilniuje, ir staiga sugalvojau: o kodėl neparašyti? Taigi, va ir gromata. Jau praėjo semestras, dabar liko man tik egzaminai, tai pradedu lyg po truputį atsigauti nuo to laiko stokos.
Gyvenimas čia įdomus, atvirai pasakius, įdomesnis negu Columbus, Ohio, kadangi daug vyksta visokių parengimų, gerų ir netikusių, daug susitinki su žmonėmis, jautiesi esąs dalimi tam tikro kultūros proceso, kuris tau vis vien savas, koks ten emigrantas bebūtum. Namie, Amerikoj, šventoj ir patogioj ramybėj, izoliacijoj nuo Lietuvos, neskaitant kontakto rašytu žodžiu, kuris, aišku, vis viena brangus, pradedi galų gale vegetuoti, ar bent taip atrodo. Parašysiu pjesę: būsiu Autorius, mano leistrai bus Senelis ir Senelė, ir aš juos vis rašysiu ir skaitysiu, kaip nesibaigiančią knygą apie save, ir tai bus mano skaitykla-skaistykla. Tai aš čia braunuosi neprašytas į Tavo tekstus todėl, kad pažadėjau paskaityti „Santaros“ suvažiavime ką nors apie Tavo autorių ir jo bendraautorius-veikėjus. Kai pradėjau, tai dalykas labai susikomplikavo – gi jo Autoriaus visur pilna, įvairiais pavidalais, ar kaukėm prisidengusio! Turbūt tegalėsiu apimti tik mažą temos dalykėlį, tik nežinau kurį. Tikriausiai jau būsi apie tai girdėjęs.
Milda man rašė, kad paveldėjai nuo sūnaus kompiuterį ir nežinai, kaip įgyti lietuvišką raidyną. Aš turiu vieną – Winliką – disketę, galėčiau paskolinti užsikrauti. Deja, ji čia su manim, Vilniuje, tai jei galėtum palaukti iki galo birželio, persiųsčiau jau iš namų. Jinai turi veikti su Windows 95. Turiu ir kitą, senesnę Winliką, kuri turi veikti su Windows 3.1, tai viskas priklauso nuo to, koks pas Tave kompiuteris. Tai sužinosim. <…> Tik tiek, girdžiu, jau ta Winlika Lietuvoj išeina iš mados. Bet sistema nebloga, galima rašyti lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, vokiškai (ir, aišku, angliškai), ir nesunku nei „įdiegti“ ją, nei perjunginėti iš kalbos į kalbą.
Kaip čia lietuviškas paštas dabar veikia, tai prisibijau, kad ir aš pats, ir mano šis laiškas kartu atsidursim Amerikoj apie birželio trisdešimtą.
Kaip su sveikata reikalai? Ypač esu susirūpinęs dėl Danutės, bet girdėjau iš Mildos, kad ir patsai beturįs problemų, neva vėl su širdim? Papasakok, kaip ten dalykai stovi. <…>
Skaičiau čia Vilniuje kursą apie lietuvių egzodo literatūrą, poeziją, dramą ir prozą. Viena iš to kurso studenčių, magistrantė, rašo darbą apie Paties dramą, ir ji kreipėsi į mane prašydama užtarimo, kad sutiktum jai ką nors papasakoti, atsakyti į vieną kitą jos klausimą. Sakiau, rašyk Ostrauskui, aš užtarsiu. <…> Ką tai tokio galvoja rašyti, tikiuosi, ne absurdiško, apie absurdo elementus paties dramoje. Aš ją perspėjau, kad gal pasaulis visgi daugiau negu absurdiškas, negu Ostrausko leistrai, bet iš tiesų tai nežinau, ko jai reikia.
Tai gal tiek tuo tarpu, linkiu visko, kas gera, o daugiausiai dabar abiem sveikatos!
Laimingai –
Rimvydas
Parengė Virginija Babonaitė-Paplauskienė
[1] Kosto Ostrausko pjesė „Pypkė“ (1951); pirmą kartą paskelbta žurnale „Literatūros lankai“ (1954, Nr. 4).
[2] Minimas JAV lietuvių tautinės krypties žurnalas „Varpas“, leistas 1953–2005 m. Niujorke.
[3] Net jei tai būtų naujiena (angl.).
[4] Plok, jis mirė (angl.).
[5] Ponas Kurtzas – jis miręs (angl.) – garsi citata iš anglų rašytojo Josepho Conrado romano „Tamsos širdis“, panaudota kaip epigrafas T. S. Elioto poemoje „Tuščiaviduriai žmonės“.
[6] K. Ostrausko pjesės „Duobkasiai“ (1963) veikėjai.
[7] Žurnalas „Lituanus“, leidžiamas Amerikoje nuo 1954 m.
[8] Williamas Schmalstiegas (1929–2021) – amerikiečių lingvistas, baltistas, slavistas, vertėjas, Pensilvanijos universiteto profesorius.
[9] Pjesė „Duobkasiai“ remiasi Williamo Shakespeare’o „Hamletu“.
[10] Lituanistikos institutas – JAV lietuvių mokslo organizacija, veikusi Čikagoje 1951–2015 m.
[11] Netyčinis kalambūras (angl.).
[12] Jauna Moteris – viena iš pjesės „Duobksiai“ veikėjų – vilioklė, mirties šmėkla.
[13] Aktualumas (angl.).
[14] K. Ostrausko pjesė „Gyveno kartą senelis ir senelė“ (1963).
[15] Vladas Kulbokas (1908–2000) – literatūros tyrinėtojas, pedagogas.
[16] Aleksis Rannitas (1914–1985) – estų poetas, vertėjas, meno istorikas ir kritikas.
[17] Ivaras Ivaskas (1927–1992) – estų poetas, literatūros tyrinėtojas, vertėjas.
[18] Jis kuklus žmogus, turintis daug priežasčių būti kuklus (angl.).
[19] Turima mintyje Antano Škėmos pjesė „Pabudimas“ (1950).
[20] K. Ostrauskas kartu su Algirdu Landsbergiu parengė A. Škėmos „Raštų“ dvitomį (1970, 1976).
[21] Stepas Zobarskas 1962 m. Niujorke įsteigė „Manyland Books“ leidyklą.
[22] Mortonas Bensonas (1924–1998) – Pensilvanijos universiteto Slavistikos katedros vedėjas, profesorius.
[23] K. Ostrauskas buvo vienas paskutiniųjų Vinco Krėvės-Mickevičiaus studentas; parašė apie jį atsiminimus.
[24] K. Ostrausko pjesė „Lozorius“ (1971).
[25] Pasirodymas jautrumo treniruotėse (angl.).
[26] Leidinys „Lituanistikos darbai“ leistas nuo 1966 m. Lituanistikos institute, Čikagoje.
[27] Vytautas Aleksandras Jonynas (1918–2004) – literatūros kritikas.
[28] Dvi K. Ostrausko pjesės, kaip ir vėliau minimas „Lozorius“ ir kitos.
[29] Šilbajoris R. Perfection of Exile: Fourteen Contemporary Lithuanian Writers. – New York: Manyland Books, 1970.
[30] „Akiračiai“ – lietuvių mėnraštis, ėjęs nuo 1968–2005 m. JAV. Leido „Santaros-Šviesos“ federacija.
[31] Taikos teisėjas (angl.).
[32] Algirdas Landsbergis (1924–2004) – dramaturgas, literatūros kritikas, profesorius.
[33] Ypatingas skonis (angl.).
[34] Vincas Trumpa (1913–2002) – istorikas, žurnalistas.
[35] Nekalta siela (rus.).
[36] K. Ostrausko pjesė „Eloiza ir Abelardas“ (1984–1985).
[37] Vienas iš veikėjų pjesėje, iš tiesų istorinė asmenybė, filosofas Jeanas‑Paulis Sartre’as.
[38] Atsilyginant, mainais (vok.).
[39] R. Šilbajoris buvo pakviestas į Lietuvą dėstyti VU ir VDU.
[40] K. Ostrausko pjesių rinkinys „Kaliausės mirtis“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996).
[41] Kritimas iš aukštumų (angl.).
[42] Išgyvenusiųjų žemė (angl.).
[43] K. Ostrausko kritikos straipsnių, atsiminimų ir laiškų rinkinys „Žodžiai ir žmonės“ (Vaga, 1997).