Romuald Mieczkowski. Mano Fabijoniškės

2025 m. Nr. 8–9

Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė

Romualdas Mieczkowskis – Vilniuje gimęs, lenkiškai rašantis poetas, daugeliui rašytojų pažįstamas kaip žurnalo „Znad Wilii“ leidėjas ir vyriausiasis redaktorius, nuolatos verčiąs į lenkų kalbą ir skelbiąs šiame leidinyje savo kolegų lietuvių kūrybą. Šį žurnalą, nebodamas nuolatinių finansinių sunkumų, jis leidžia nuo 1989 m.  Jam teko paragauti ir spaudos žurnalisto duonos, ir vesti autorines Lietuvos radijo ir televizijos laidas lenkų kalba, aktyviai dalyvauti konferencijose ir diskusijose lenkų tapatybės Lietuvoje ir lietuvių–lenkų kultūrinio bendradarbiavimo klausimais. Jis taip pat fotografuoja, kuria filmus, yra pirmosios Vilniuje lenkų meno galerijos „Znad Wilii“ bendrakūrėjis (ji veikia nuo 1995 m.).

Neįtikėtina, bet tik dėl jo užsispyrimo ir pastangų nuo 1994 m. Vilniuje ir kitose Lietuvos vietovėse kasmet vyksta tarptautinis poezijos festivalis „Gegužė prie Neries“ („Maj nad Wilią“). Nors pastaruosius dvidešimt metų R. Mieczkowskis gyvena Varšuvoje, bet nuolatos grįžta į Vilnių ir toliau organizuoja šį festivalį, kurio vienas iš renginių tradiciškai vyksta ir Lietuvos rašytojų sąjungoje.

R. Mieczkowskis yra Lietuvos rašytojų sąjungos, Lenkijos rašytojų asociacijos ir Lenkų kinematografininkų asociacijos narys. Daugelio premijų laureatas, už savo kultūrinę veiklą pelnęs valstybinių apdovanojimų. Yra išleidęs keliolika eilėraščių ir prozos knygų, jo kūrybos vertimai mums pažįstami iš antologijos „Magnus Ducatus Poesis“ ir iš kultūrinės spaudos.

„Metų“ skaitytojams siūlome ištrauką iš jo prisiminimų knygos „Były sobie Fabianiszki“ (2020) apie Vilniaus paribio kaime praleistus vaikystės ir jaunystės metus. Rudeniop knyga pavadinimu „Mano Fabijoniškės“ turėtų pasirodyti ir lietuvių kalba (leidykla „Slinktys“).

 

Fabijoniškių gyventojams – buvusiems ir esamiems

Mano tėvas Tomaszas Mieczkowskis okupacijos metais duoną užsidirbdavo vežimu gabendamas įvairius daiktus. Kieme Ulonų (Ułańska) gatvėje, kur nuvežė spintą, rado šimtus iš kareivinių bibliotekos išverstų knygų. Jos gulėjo purve, vėjas sklaidė puslapius, nešiojo išplėštus lapus. Tai buvo šaltas lapkričio vakaras, praeivių beveik nesimatė, tik kartais grindiniu nukaukšėdavo kaustyti vokiečių batai. Tėvas pakėlė vieną knygą, paskui antrą, trečią… Susirinko pačias gražiausias, paskubom peržvelgęs dailiai įrištus egzempliorius, susidėjo į vežimą. Paskui jau rinko ir krovė net nežvilgteldamas į pavadinimus. Kelis kartus sustingo išgirdęs svetimą kalbą, bet niekam nerūpėjo sulysęs, prastai apsivilkęs jaunuolis. Knygas pridengė purvina marška ir pajudėjo miesto pakraščio link. Temstant laimingas pasiekė namus. Sustabdė arklį prie tvarto, padavė jam abrako ir savim patenkintas nuklojo turtą – tiek knygų čia niekas nebuvo matęs. Jas apžiūrėjęs jo tėvas, kitaip tariant, mano senelis Franciszekas, ir tylomis išklausęs sūnaus paaiškinimo, paragino arklį ir nuvežęs už tvarto išvertė visas knygas ant žemės. Ilgai negalėjo įdegti laužo, bet galiausiai ugnis vis dėlto ėmė ryti sudrėkusius puslapius.
Sutemo. Senelis vis dar šėrė ugnį žagarais ir malkom, stebėjo, kad viskas sudegtų iki galo. Tėvo akys buvo pilnos ašarų, širdis daužėsi. Vežimo dugne jis dar buvo užslėpęs keletą knygų, tarp jų vieną visai mažytę. Tik vėliau perskaitė jos pavadinimą, tai buvo Henryko Sienkiewicziaus „Jūros švyturio sargas“.

Tėvui jaunystėje patiko poezija. Kartą prieš Velykas pradėjo rašyti eilėraštį apie gyvenimą sodyboje. Draugai jį vis prašė, kad paskaitytų. Kai perskaitė pirmas eilutes: „Apsiavė batus ir apsivilko švarką, ėjo ūkyje daryti tvarką…“, jie prapliupo kvatoti:
– Tai ką, be kelnių išėjo, nuogu užpakaliu, tik su batais ir švarku?! – šaipėsi.
Nuo tada eilėraštukų neberašė.

Kas yra vaikystė? Ploniausias, nesugaunamas ir galbūt spalvingiausias prisiminimų sluoksnis? Laikui bėgant nugrimzta į užmarštį skaudūs įvykiai, o lieka tik šilti ir malonūs. Į vaikystę – dvasinį prieglobstį – žmogus dažniau sugrįžta išvykęs iš gimtųjų vietų arba patekęs tarp visiškai svetimų žmonių ir jų reikalų. Ir kai ilgisi kartu vaikščiojusių po gimtąją žemę.

Užaugęs pasijutau, lyg būčiau išvažiavęs labai toli, nors iš tikrųjų gyvenau tik už poros žingsnių nuo savo vaikystės vietų. Ir nors jų nenusiaubė jokios stichinės nelaimės, iš buvusių metų nieko nebeliko. Žmonės iškriko, žemė visiškai pasikeitė.

Fabijoniškės. Vietovė, o iš tikrųjų kaimas naujai suformuotame administraciniame Vilniaus rajone, nuo centro nutolęs penkis, daugiausiai šešis kilometrus, čia pat prie miesto ribų. Eidavome ant priemiesčio kalvų, nuo kurių matėsi tolumoje aukšti bažnyčių bokštai ir balti senamiesčio mūrai, visai šalia gyvenantys savo atskirą, paslaptingą gyvenimą. Nuo smėlėtos, grikiais apsėtos arba nusususiais kukurūzais apaugusios kalvos atsiveriantis Vilniaus vaizdas atrodė kaip spalvotas atvirukas. Kažkaip nesugebėdavom įsisąmoninti, kad ten, slėnyje, matomi namai yra tikri. Kad šalia jų gali vaikščioti žmonės, važiuoti automobiliai. Būdami mieste liesdavome kai kurių pastatų sienas, norėdami įsitikinti, kad jie iš tos pačios, nuo kolchozinės kalvos matomos panoramos.
Tuomet nežinojau, kad pasaulį išvydau pačiame Vilniaus centre, netoli Arkikatedros, Raudonojo Kryžiaus ligoninėje.

Kartais svarstau, kokį seniausią prisiminimą esu išlaikęs atmintyje. Tikrai ne šalimais esančio, žalumoje skęstančio miesto vaizdą. Jis atsirado vėliau. Pirmasis galėjo būti močiutės komodos kvapas bei pro kluono, kuriame retkarčiais vasarą miegodavome, lentų plyšius besiskverbianti saulė.

Tiesioginis susitikimas su miestu buvo netikėtas ir netgi dramatiškas – buvau išrautas iš savojo pasaulio ir paguldytas į Žvėryno (Zwierzyniec) infekcinę ligoninę. Atsidūriau vienas tame mieste. Čia nebuvo nei aukštų bažnyčios bokštų, nei rūmų su kolonomis, nei senų parkų. Kadangi mokėjau skaityti, tai knygelės praskaidrino mano dienas. Tačiau vis tiek buvo nuobodu – negalėjau perprasti savo ligos esmės, nes man nieko neskaudėjo, todėl nutariau išsivaduoti iš šio kalėjimo. Deja, mūsų aukštas buvo užrakintas. Pro koridoriaus duryse esantį langelį perduodavo lauknešėlius, kiekviename jų rasdavau morkų sulčių, kurių negalėjau pakęsti.
Išlipti pro langą – per aukšta, teliko parašyti laišką mamai, jis buvo maždaug toks:

Mylima Mama, tu nežinai, kaip man čia blogai. Jie mane laiko užrakinę. Niekur negaliu išeiti. Neduoda jokių žaislų. Valgis bjaurus. Jeigu ne Tavo lauknešėliai (gaila, kad pamiršti rūkytą kumpį), tai mirčiau badu. Daugiau jau neištversiu ir turbūt kažką padarysiu. Gelbėk mane! Jeigu neturi pinigų, tai ką nors parduok ir išpirk mane iš šito kalėjimo.
                                    Tavo vargšas Romutis

Kitą dieną į mūsų palatą įžengė baltai vilkinčių žmonių delegacija. Su baltu chalatu buvo ir mano mama. Visi labai mandagiai kalbėjo su manimi, klausinėjo, ar kas nors netyčia manęs nenuskriaudė, ar skanus maistas, atnešė žaisliukų. Paskui ilgai kalbėjosi apie mano ligą, kurią – kad ir kaip būtų keista – tik čia galima išgydyti.
Taigi ligoninėje dar kurį laiką teko pabūti. Tačiau kaip pasikeitė mano situacija! Gydytojai kalbino ir maloniai šypsojosi, sesutės niekada daugiau nebarė, valytoja kreipėsi pagarbiai:
– Tai mūsų rašytojas.
Taip parašytas žodis pirmą kartą atnešė man sėkmę. Kas žino, ar ne pačią didžiausią. Vėliau mama pasakė:
– Žinojome, kad tai, ką parašei, nėra tiesa. Bet nutarėme, kad vis dėlto kažkas buvo negerai, nes juk vaikas iš piršto nebūtų tokių dalykų išlaužęs!

Pirmoji mano mokytoja buvo Leparska. Į Fabijoniškes atvažiuodavo autobusu, ar tik ne iš Linkmenų (Strycharska), o gal Krokuvos (Krakowska) gatvės. Pagyvenusi, apkūni, labai gerai atrodanti dama. Su didžiulėmis sagėmis, žiedais ir apyrankėmis. Ir manikiūru – jį pamačiau pirmą kartą gyvenime. Nešiojo didelį vyrišką laikrodį – turbūt auksinį. Mokė mane daugybos lentelės, nes skaityti jau mokėjau. Po beveik dvejų metų ponią Leparską pakeitė Leonas Kurklėnas ir jo žmona, irgi mokytoja. Niekas nežinojo, iš kur ta lietuvių šeima atvažiavo į Fabijoniškes mūsų mokyti, negana to – ir lenkų kalbos.
Ponia Teresa Fedorowicz mums vedė nedaug pamokų. Tyli ir liekna, gyveno vienišą savo gyvenimą. Vilniuje ji turėjo brolį, bet nelabai su juo sutarė. Vėliau ėjo gandai, kad ji susidėjo su kažkokia sekta. Pradėjo vengti žmonių: greitai atbėgdavo nuo autobusų stotelės iki mokyklos, kurioje gyveno palėpėje įrengtame butelyje, šalia Kurklėnų. Lygiai taip pat, beveik bėgte, eidavo į šulinį vandens ir labai sutrikdavo, jeigu sutikdavom ją su kibiru, neleisdavo mums jo užnešti į viršų.

Šeštajame dešimtmetyje ponia Teresa Fabijoniškėse buvo vienintelė tokių žurnalų, kaip „Filmas“ ar „Ekranas“, prenumeratorė. Perskaičiusi sukraudavo juos kluone, kuris, tapęs mokyklos nuosavybe, neatiteko kolchozui. Kluonas buvo rakinamas, bet mes su broliu įlįsdavome vidun pro atplėštas lentas. Kluone praleistas laikas buvo pilnas įvairiausių nuotykių. Naršydami po visus užkampius rasdavome įdomių dalykų. Kartą netgi po stogu paslėptų šaudmenų. Paskui išbandėme juos lauže, norėdami įsitikinti, ar kulkos prakiurdins kibirą… Iš ponios Teresos žurnalų išsiplėšdavome garsių aktorių nuotraukas. Gaila, ten nebuvo sportininkų. Mano numylėtinis buvo Zbigniewas Cybulskis. Čia, apleistame kluone, iš lenkiškų žurnalų dvelkė dideliu pasauliu!
Ponia Teresa turėjo dar vieną aistrą, išaugusią iki obsesijos. Mėgo mokyklos kieme palaikyti švarą. Jame negalėjo būti nė mažiausio popierėlio, nė ploniausios šakelės ar nukritusio lapo. Nuožmiai kovojo su piktžolėmis. To reikalavo ir iš mūsų, bet mums atrodė, kad tai nereikalinga.
Buvusiame mano senelio brolio, o dabar ponios Teresos darželyje augo daug skiepytų alyvų ir jazminų krūmų, įvairiausių, mūsų kraštuose retai sutinkamų gėlių. Gėlynai apjuosti balta kreida nudažytais akmenėliais, o takeliai tarp jų pabarstyti geltonu smėliu. Mokiniai turėjo savo lysves, apie tai liudijo jose įsmeigtos lentelės. Lysvėse augo įprastos daržovės: morkos, burokėliai, pupos, pupelės ir žirniai. Didžiausią nuostabą mokiniams kėlė raudonieji kopūstai ir neįtikėtinai dideli moliūgai. Rudenį pati mėgstamiausia mokinių susibūrimo vieta būdavo po kriauše, aplipusia mažytėmis, bet labai skaniomis kriaušytėmis. Tačiau prisiskinti jų nebuvo lengva – ponas Kurklėnas leido tik nuo žemės prisirinkti. Bet krituolių būdavo nedaug, nebent jeigu kas, niekam nematant, kokiu pagaliu šakas padaužydavo arba stipriai medį papurtydavo. Reikėjo labai saugotis, nes jeigu būtų pamatęs mokytojas – vienintelis mokykloje dirbantis vyras, – būtų gerai papurtęs nusikaltėlį.
Ta kriaušė užsiliko išretinus sodą. Jame augo įvairios obelys – pradedant antaninėmis, baigiant rojaus, taip pat vyšnios, serbentai, avietės ir agrastai. Ir sodas, ir mokyklos pastatas prieš karą priklausė mano senelio broliui Władysławui. Tą visoje apylinkėje savo dydžiu išsiskiriantį gražų namą paskyrė pradinei mokyklai. Kurį laiką joje dirbo mano tėvas – lyg ir sargu, lyg ir dailide, buvo toks tarsi zawchoz – ūkio reikalų darbuotojas.
Mūsų namas stovėjo visai šalia, taigi mokiausi kaimynystėje.
– Jau skambutis, pabaigsi pusryčius per pertrauką! – šaukė mama, man lekiant per kiemą tiesiai į klasę. Pavydėjau toliau gyvenantiems vaikams, ypač atvažiuojantiems dviračiais į mokyklą.

Senelio brolis Władysławas, prieš karą daugiau laiko leidęs mieste, tik kartą matė mokyklai atiduotą savo vasarnamį, kai vienintelį sykį buvo atvykęs aplankyti Vilniaus. Kažkodėl jo čia netraukė. Šis dvejus metus seminarijoje praleidęs, bet kunigu netapęs išrankus estetas, puikus verslininkas Vilniuje, netoli Dujų paskirstymo punkto ir Tilto (Mostowa) gatvėje, turėjo užeigėles ir dar kažką. Mėgo linksmai leisti laiką, lošti kortomis. Tačiau žinojo, su kuo lošti ir kada baigti, taigi daug nepralošdavo ir iš tikrųjų jam neblogai sekėsi.
Sovietai viską iš jo atėmė – grįžęs iš lagerio, išvyko kuo toliau nuo Vilniaus, net į Ščeciną, apsigyveno Domańskio g. 2, Pogodno rajone. Iš jo gavau pirmąjį savo gyvenime wyzow – kvietimą – ir nuo Ščecino pradėjau pirmąją savo kelionę po Lenkiją.
Władysławas, lieknas, smulkutis, jaunystėje buvęs gana silpnos sveikatos, vis dėlto sulaukė gilios senatvės – mirė beveik šimto metų. Turėjo neįtikėtiną atmintį ir niekada jo neapleidusį rafinuotą humoro jausmą. Viena jo dukrų septintajame dešimtmetyje ištekėjo už amerikiečio ir tai buvo sensacija. Jachta jie pabėgo iš Lenkijos Liaudies Respublikos į naująjį gyvenimą už Atlanto.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Fabijoniškėse, apleistame žemės plote, ten, kur kadaise stovėjo senelio brolio namas ir kur dar matėsi graudūs buvusios mūsų sodybos likučiai, pasirodė kažkokie žmonės – amerikonai. Paskutiniuose, dar nenugriautuose Fabijoniškių namuose jie klausinėjo apie Mieczkowskius. Tačiau įbauginti, neblaivūs žmogeliai, kurių atmintį buvo gerokai nuslopinę pirmieji laukinio kapitalizmo kirčiai, nemokėjo jiems nupasakoti, kaip galima būtų mus surasti. Galbūt todėl, kad klausinėjo žmonės iš Amerikos.

Mūsų namuose prieglobstį rado ponia Buterlinowa, asmuo be vardo, tiesiog Buterlinowa. Ji užsispyrė išmokyti mane prancūziškai ir su manimi kalbėjo tik šia kalba. Kartais ji prarasdavo atmintį, būdavo, kur nors iškeliauja ir paskui reikėdavo eiti jos ieškoti. Per vieną tokį pasivaikščiojimą žuvo po automobilio ratais.

Su šia moterimi mano atmintyje susijęs kitas mūsų namų gyventojas – ištikimasis šuo Vilkas. Tai besitraukiančių vokiečių paliktas vilkšunis. Koks buvo išmintingas šis vienaakis gyvūnas! Puikiai mus suprato: kai, tarkime, šeima išsiruošdavo pas giminaičius, kad ir pas Hrypińskius, jis pirmas bėgdavo lodamas. Tai buvo ženklas, kad greitai pasirodys Mieczkowskiai.
Vilkas atliko rimtą vaidmenį ir mane auginant – saugojo, kad per toli nenueičiau. Jau buvo senas, prastai matė, neprigirdėjo. Kartą ir jį pervažiavo automobilis.
Taigi pirmoji užsienio kalba, kurią man teko vaikystėje mokytis, – prancūzų. Ponią Buterlinową tėvas priglaudė tuomet, kai ji, garbaus amžiaus vieniša dama, buvusi guvernantė, išvyta iš Pilaitės dvaro, klaidžiojo po apylinkę, ieškodama stogo virš galvos. Senutė, kažką prancūziškai marmaliuodama gergždžiančiu balsu, vis bandė sugauti mane riestu savo lazdos galu. Mojuodama ta lazda ji ir pati su savimi kalbėjo prancūziškai. Tuomet buvau tikras, kad ir pragare ta kalba kalbama.
Prancūzų kalbos neišmokau, tačiau daugybę metų mane saugojo auksinis Dievo Motiną su kūdikiu vaizduojantis medalikėlis, ant kurio buvo užrašyta: Mon Dieu proteĝe us toujurs (Mano Dievas visada mus saugo). 1833 August 24. Regis, jį kažkas perdavė mūsų šeimai iš Prancūzijos po Lapkričio sukilimo[1].

Miškelį perbėgdavau greitai, stipriai plakant širdžiai, jausdamas šnervėse aksominę samanų drėgmę ir sakų kvapą. Šiandien nedaug kas likę iš to pušynėlio – alksnių užgožta, šiukšlių priversta giraitė. Jau seniai čia neauga nei grybai, nei uogos, tik virš brūzgynų siūbuoja kelios išlikusios pušys. Anuomet miškas buvo daug didesnis ir įdomesnis, nes saugojo iš degančio lėktuvo iššokusio sovietinio parašiutininko paslaptį. O virš medžių sklandė karo pabaigoje per susišaudymą čia žuvusių vokiečių kareivių šmėklos.
Augmenija baigėsi staiga, ant kalvelės. Nuo jos atsiverdavo vaizdas į slėnį – tarsi kokį netaisyklingos formos dubenį. Jo dugne, tarp žalių kupstelių, slėpėsi senelio Stanisławo Pietrowskio sodyba.
Praėjus pro geltoną lubinų kilimą, iš arčiau tie žali kupsteliai pavirsdavo aukštais medžiais. Du seni klevai augo taip arti vienas kito, kad puikiai tiko sūpuoklėms įsirengti, ir jos kilo aukštyn šaižiai girgždėdamos. Bijojome jų, bet jos vis tiek kaip magnetas mus traukė paskraidyti. Neįtikėtina, bet niekas iš gausaus vaikų būrio niekada nenusisuko sprando, nors vyresnieji berniukai tas nusidėvėjusias virves su lentgaliu iki dangaus įsiūbuodavo.
Netoli sūpuoklių, už sodo ribų, augo vieniša sena kriaušė. Retai vesdavo vaisių, bet jeigu jau jie pasirodydavo, būdavo įspūdingo dydžio. Tų kriaušių valgymas – jas supjaustydavo į keletą dalių ir išdalindavo namiškiams bei svečiams – buvo atskiras ritualas. Ir nežinia kodėl, nes sode buvo daugybė vaisių, tarp jų ir nė kiek ne prastesnio skonio kriaušių.
Tarp gyvenamo namo ir kitų pastatų buvo pririšti du didžiuliai, nuolatos lojantys, labai pikti šunys. Bet mes jiems buvome nelabai įdomūs. Jie imdavo garsiai loti tik tuomet, kai berniukai apmėtydavo akmenimis prie pašiūrės stovintį lauko tualetą. Vargas jame sėdinčiam vaikui, nes šunys kurį laiką neleisdavo jam grįžti į kiemą.
Namo koridoriuje visada būdavo tamsu. Prietemoje skendėjo ir senelio kambarys. Jame įvairiausius lobius slėpė trūnėsiais ir tabaku dvelkianti komoda. Senelis Stanisławas buvo kresnas, stiprus senukas, daug visko mokėjo: arė, sėjo, statė namus, dengė stogus, mėgo dailidės darbus, išmanė tapybą ir mokėjo paruošti mėsą rūkymui, taip pat neatsisakydavo stikliuko. Tokie žmonės nepražūtų nei džiunglėse, nei dykumoje. Tačiau ir jis paskui močiutę iškeliavo iš šio pasaulio.

Tarsi išpildydami žmonių su guminiais botais lūkesčius, iš paskos jiems šliaužė kranai – į Pašilaičius (Poszyłajcie) negrįžtamai veržėsi miestas. Senelio namų griuvėsiai dar kurį laiką stūksojo kaip kokios filmo dekoracijos. Paskui viskas apaugo žole. Smėliu užpiltas, merdėjantis sodas pavasarį dar bandė žydėti. Gretimai išdygusių daugiaaukščių gyventojai skynė vyšnių ir ievų šakeles – puokštėms. Sodas per vasarą išbuvo, bet rudenį vaisiai jame nebesunoko. Kirto jį kaip papuolė, todėl per kelerius metus išlįsdavo naujų ūglių. Tuo tarpu kilo vis daugiau naujų daugiabučių, sodybos vietoje buvo pastatytas vaikų darželis, paskui jį nudažė linksmomis spalvomis. Priešais jį išlygino aikštelę, pasėjo žolę, apsodino gyvatvore. Iš vaikystės peizažo teliko tie du klevai. Po jais – visa eilė metalinių sūpuoklių.
<…>

Peržiūrėdamas šeimos archyvą, suradau mano mamai skirtą septintojo dešimtmečio pradžios laišką iš Amerikos. Pašto antspaudas vos įskaitomas, bet turbūt tai 1964 metai. Tačiau labai gerai išsilaikęs antspaudas su įrašu mieždunarodnoje, tai reiškia, kad laiškas „tarptautinis“, iš užsienio.
„Mylima Jadzyte ir visa Šeima, esu patenkinta, kad pas Jus viskas gerai, kad sveikas mylimas Tėvelis Stanisławas…“
Ir toliau laiškas kaip laiškas, parašytas neįgudusia ranka, su gramatinėmis klaidomis. Pasakojimas apie paprastus žemiškus dalykus. Apie tai, kad dukra Krysia ištekėjo, kad augina dvi dukrytes ir sūnų, kad rašančioji kartu su Nochimu turi mėsos krautuvę ir pakankamai užsidirba pragyvenimui, kad apskritai paėmus skųstis nėra kuo. Toliau informuoja, kad Lejba su Lejbowa gyveno kaime, augino vištas, bet viską metę atvažiavo į Niujorką, ir čia jiems visai gerai sekasi. Pagaliau rašančioji pažada atsiųsti siuntinį, visiems siunčia linkėjimų ir „bučiuoja šimtus kartų“.

Pilkas, laiko gerokai aplamdytas vokas. Parašė jį Sonia Gołąb, ir adresas: 1920 Woltuway, Bronx 53, N.Y. Gatvė galbūt rašoma šiek tiek kitaip, sunku įskaityti visą jos pavadinimą.

Atkapstau vienos žydų šeimos, kurią per karą išgelbėjo senelis Stanisławas Pietrowskis, istorijos liekanas. Šiai šeimai jis visiems laikams tapo mylimu Tėveliu. Deja, bet mano tėvai šį pasaulį paliko netikėtai ir pernelyg anksti, todėl nežinau jokių mamos draugystės su Sonia Gołąb detalių. Atsimenu, kad prašydavom papasakoti apie gyvenimą per karą. Senelis gyveno vienkiemyje, tarp laukų kūpsojo vienintelė sodyba. Buvo tipiškas prieškario ūkininkas. Sau duoną užsidirbdavo ūkininkaudamas miesto pašonėje. Karo metais kiek galėdamas padėjo žydams. Priimdavo juos kaip pagalbininkus dirbti ūkyje, nors ir jo paties šeima buvo gausi. Paišini, sudiržusiomis rankomis nelabai kam krito į akis, nors – tiesą sakant – net ir su padirbtais dokumentais jie kėlė seneliui didelį pavojų. Kartais dėl jų visa šeima būdavo išrikiuojama prie sienos. Gerai, kad policiją galima buvo papirkti: senelis derėdavosi ir „kažką atnešdavo, paskui dar kažką“, kol kuriam laikui palikdavo jį ramybėje. Tokie atvejai kartojosi du, gal tris sykius.
Mama pasakojo, kad kartą, kai jos artimieji kartu su žydais laukė nuosprendžio, ar turi keliauti į Panerius, ar bus sušaudyti vietoje, ji lindėjo pasislėpusi ant aukšto ir per plyšelį žiūrėdama į kiemą tyliai verkė. Sunku šiandien išsiaiškinti, kokia tuomet buvo gyvybės kaina, bet karą visiems pavyko ištverti.
Po karo Gołąbai išvyko. Iš pradžių, kaip Lenkijos piliečiai, už Bugo, paskui – už vandenyno. Jautė nuolatinį dėkingumą Pietrowskiams ir kurį laiką siuntinėjo jiems siuntinius. Kartą mama gavo madingą kažkokios blizgančios medžiagos suknelę, tėvas gavo languoto audinio gabalą kostiumui, marškinius ir plastikines sąsagas. Tetoms labai rūpėjo pačiupinėti tą nesilamdantį audinį, o tėvas puikavosi savo amerikietišku kostiumu ir nailoniniais marškiniais.
Buvo ir daugiau laiškų iš Amerikos. Bet, kaip visad gyvenime būna – šeima iškriko, vyresnieji išmirė. Dar neseniai buvo stengiamasi nuslėpti užsienines pažintis. Išliko tik juokingos tėvo plastikinės sąsagos su drambliukais.

1999 metų rugsėjo 23 dieną prezidentas Valdas Adamkus už išgelbėtas žmonių gyvybes apdovanojo po mirties mano senelius Pietrowskius medaliais.

Bet tai ne vienintelė man žinoma išgelbėtos šeimos istorija.
Tikriausiai tai nutiko 1943 metais. Po Walentynos Skarżyńskos mamos mirties visos detalės išsitrynė. Nežinia ir koks buvo metų laikas, greičiausiai ruduo.
Walentynos tėvas Wilhelmas Skarżyńskis buvo Vilniuje žinomas fotografas. Didžiojoje gatvėje, prie „Helios“ kino teatro, turėjo savo dirbtuvę ir ateljė, kurioje lankydavosi to meto menininkų grietinėlė, ypač moterys, nes Wilhelmas buvo išvaizdus vyriškis, jautrus grožiui, ypač moterų.
Kai iš geto į Panerius buvo varoma dar viena žydų grupė, jis kaip tik buvo netoli savo dirbtuvės. Vilniečiai jau buvo pratę prie tokio reginio ir palydėdavo pasmerktuosius tylomis, užuojautos ir bejėgiškumo kupinais žvilgsniais. Žydai į paskutinę savo kelionę leidosi ramiai ir nuolankiai. Tiesiog ėjo. Orūs. Tarsi ne į žmonių, o Paskutinį teismą, su blėstančia viltimi, kad gali nutikti stebuklas.
Greičiausiai tai vyko pirmą dienos pusę, o ne po pietų, nes juk žydai turėjo įveikti kelią iki Panerių, o dar reikėjo laiko ir „operacijai“ atlikti.
Į mirtį varomą procesiją stebėjo ir fotografas Skarżyńskis. Ką jis galvojo? Gal apie nuotraukas, kuriose būtų įamžinta ši tragedija? Tačiau pakliūtų į rankas žudikams. Staiga toje pilkoje, skarmaluotoje minioje jo žvilgsnis sustojo ties garbanota gražuole. Aukšta, liekna jauna moteris ėjo išdidžiai, aiškiai išsiskirdama iš visos masės.
Tokia graži mergina eina mirti?! Akimirksniu nusprendė veikti. Ir pagaliau jam pavyko susitarti su vienu iš policininkų. Labai paprastas sandoris – gyvybė už fotoaparatą. „Leica“ susidomėjęs policininkas turėjo nurodytą merginą išvesti iš kolonos į gatvės pakraštį ir prie posūkio išstumti ją tiesiog į Skarżyńskio glėbį. Ties gatvių sandūra taip ir buvo padaryta. Sargybinis su fotoaparatu ant peties žodį ištesėjo, o Skarżyńskis, čiupęs merginą už rankos, įsimaišė tarp žmonių ir sparčiu žingsniu nusivedė ją namo, į netoli Dzūkų (Szkaplerna) esančią Butrimonių (Wąwozów) gatvę. Kad patektų į Liepkalnį, jie turėjo praeiti pro geležinkelio stotį ir kirsti bėgius.

Iš pradžių Musią Bursztejn slėpė rūsyje. Paskui ji apsigyveno kartu su Skarżyńskių šeima. Stačiatikė Wilhelmo žmona Tatiana tuo nebuvo sužavėta. Ypač jai kliuvo naujosios vyro „giminaitės“ grožis. Žinojo jo polinkį ir, žinoma, pavydėjo. Musios viešnagė jų namuose buvo vieša paslaptis.
Po kiek laiko Wilhelmas su ja net į miestą jau išeidavo. Ir kažkaip ją išsaugojo iki karo pabaigos. Vėliau išrūpino šiai jaunai žydaitei reikalingus dokumentus ir pasą su įrašu, kad yra lenkų tautybės. Ji išvyko su pirma repatriantų banga, atrodo, į Gdanską. Nuo to laiko niekas nieko apie ją daugiau negirdėjo. Prieš išvažiuodama, norėdama atsidėkoti, ji, turtingų pirklių dukra, vienintelė šeimos turto paveldėtoja, nuėjusi pas notarą ir padovanojusi Skarżyńskiams senamiestyje turėtą didžiulį daugiabutį namą.
Jų dukra Walentyna, vilnietė tapytoja, namų archyve surado dokumentą, išrašą iš metrikų knygų apie 1919 metais Vilniuje gimusius žydus. 1939 metų birželio 16 dienos įrašas liudija, kad Musia Bursztejn gimė 1919 metų birželio 15 dieną pagal krikščioniškąjį kalendorių ir birželio 17-ąją pagal žydų kalendorių. Jos miestietis tėvas Bohusławskis Hirszas, Chaimo sūnus, Bursztejnas; motina Golda-Basia (šis žodis sunkiai įskaitomas), Mowszos dukra. Dokumente rašoma: „Gardino Vilniaus apskrities seniūnija patvirtina, kad lenkiškas tekstas atitinka tokį patį įrašą apskrities Seniūnijoje vedamoje apskaitos knygoje.“

Pasirašė seniūno pavaduotojas Wacławas Jeśmianas, išrašą patvirtino Vilniaus žydų religinės bendruomenės rabinas, o dar kartą, 1940 metų gegužės 24 dieną, kitas rabinas – į Vilnių atvykusios lietuvių valdžios paliepimu. Kitoje lapo pusėje Musia vėliau parašė padėką už gyvybės išgelbėjimą:

Aš, žemiau pasirašiusi Musia Bursztejn, Hirszo ir Goldos Bursztejnų dukra, šiuo pareiškiu, kad, būdama ponui Skarżyńskiui Wilhelmui skolinga 1 000 (vieną tūkstantį) rusiškų auksinių rublių (caro), grąžinu juos man priklausančio nekilnojamojo turto, esančio Vilniuje, Kucharskių g. 4, pavidalu.

Šis pareiškimas nebuvo notaro patvirtintas, nėra ir liudininkų parašų. Atrodo, kad įrašas buvo padarytas paskubomis, nesitikint atgauti nuosavybę ir ją perduoti kitam asmeniui.
Atėjo ne mažiau kraupūs laikai. 1945 metais Wilhelmas Skarżyńskis buvo nušautas vidury dienos prie Žvėryno tilto. Ne paslaptis, kad čia nagus prikišo NKVD – kaip fotografas, jis pažinojo daugybę žmonių, tarp jų ir tokių, kuriais labai domėjosi sovietų saugumas ir represinės struktūros. Visai galimas daiktas, kad jis buvo įsitraukęs į politinius reikalus.
Vėliau jo fotoateljė patalpose apsigyveno vienas iš NKVD funkcionierių. Kai po vyro mirties Tatiana norėjo pasiimti iš ateljė jo asmeninius daiktus, naujasis šeimininkas išmetė ją lauk. Šis žmogus tame bute, vienoje iš gražiausių Vilniaus vietų, gyveno ilgus metus, kol susenęs mirė. Tatiana dažnai jį sutikdavo gatvėje. Iš pradžių piktai ją nužvelgdavo, bet metams bėgant praeidavo nuleidęs galvą ir paspartindavo žingsnį, apsimesdamas, kad jos nepažįsta. Moteris įtarė, kad jis kažkokiu būdu buvo susijęs su Wilhelmo mirtimi.

Šią istoriją man papasakojo karo metais gimusi Walentyna Skarżyńska. Sužinojo ją ne iš savo motinos, Vilniaus rusės, Lenkijos pilietės, o iš kaimynės lūpų. Jos tėvą ir Musią gerai prisiminė vilnietės Katarzyna Siekierska, Ewrosija Kogan ir Zina Borysowa. Tatiana Skarżyńska nebuvo linkusi puoselėti prisiminimų apie Musią, priešingai – sunaikino visas jos nuotraukas. Tikriausiai šeimos archyve buvo ir daugiau dokumentų. Gal jie kažkur pasimetė? Jeigu atsiras, gal bus galima daugiau sužinoti apie merginą, kurios gyvenimą išgelbėjo fotoaparatas „Leica“. Tik kas gi tuo užsiims?
O ji pati? Kur ji dabar? Gal liko Lenkijoje su svetima pavarde, o gal gyvena kažkuriame pasaulio kampelyje? Gal ji ir siuntė laiškus į Vilnių, bet po Wilhelmo nužudymo pavydi žmona galėjo juos sunaikinti kaip ir kitus Musios Bursztejn egzistavimą liudijančius dokumentus.

---

[1] Lenkijos ir Lietuvos 1830–1831 metų sukilimas Lenkijoje vadinamas Lapkričio sukilimu (prasidėjo lapkritį).