Kultūros akcentai
ŠIMTMEČIO ANKETA: Kazys Saja, Erika Drungytė, Andrius Jakučiūnas
2018 m. Nr. 2
Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?
Kaip apibūdintumėte šiandieninę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės bei pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas bei iššūkius visuomenei, tautai ir valstybei kelia naujųjų laikų procesai?
Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastą kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti gerokai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimčių ir daugiau metų?
Zuikiai pirtį užkūrė
Rašytojas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Kazys Saja
Esu jau kalbėjęs, kad mes per Sąjūdį tartum suslėgtas garas sprogdinome Sovietų imperijos katilą, o atkūrę nepriklausomą savo valstybę pradėjom sklaidytis kaip rūkas virš pievų. Apie tokią miglą žemaičiai sakydavo „zuikiai pirtį užkūrė“. Tad mano teiginiai čia atrodys kaip kokie stuobriai, kyšantys iš tos miglos. Kai tau skauda širdį, nesinori kalbėti apie slogą.
Užaugau anksti netekęs tėvų. Tėvynė buvo antroji mano motina. Laikraščiais išlipdytos mano globėjo, klumpdirbio Adomo sienos – pirmoji man pasiekiama biblioteka. Netrukus smetoniškus laikraščius teko keisti sovietiniais. Ant jų lipdėm „Žemaičių žemę“ su Rainių kankiniais, paskui, iš naujo „išvaduoti“, ieškojome laikraščių su Stalino ir jų pakalikų atvaizdais.
„Už tėvynę srėbsim joudą konkolynę…“ Srėbėm. Vieni jau Sibire, kiti – namie, jau suvaryti į kolchozus. Ir kur čia suminėsi visų vienaip ar kitaip už mūsų laisvę kovojusių vardus. Kaip nemylėsi Tėvynės, nepuoselėsi gimtosios kalbos ir nesidomėsi savo istorija? Nūnai iškovotoji laisvė, nevaržoma nei sąžinės, nei atsakomybės, leidžia mums emigruoti iš tos miglotos Tėvynės. Dar paprasčiau – prasigerti, susirasti narkotikų, veltėdžiauti gaunant valstybės pašalpas arba po teismų „atsitūpti“, kur viskuo būsi aprūpintas ir dirbti nereikės…
Sprendžiant iš „Klausimėlio“ laidos respondentų, laisvoj Lietuvoj galima puikiai egzistuoti ir parazituoti ne tik pataisos namuose, bet ir aukštuose rūmuose su daugybe kabinetų. Elektronikos amžius kažkodėl biurokratų skaičiaus nesumažino. Mums pasisekė renkant išmintingą Prezidentę. O apie Seimo ar savivaldybių kandidatus nieko nežinom ir nenorim žinoti. (Jeigu gerai pasvarstęs kurį nors išrinksi, taigi pats būsi kaltas, kad tavo išrinktasis toks ištižęs arba rūpinasi tik savo gerove.)
Jaunimas galvos nebesuka, tik spaudo savo „mobiliaką“ ir deda prie ausies, jeigu ji nuo popso neapkurtus.
Taigi dar nepaseno mano siūlymas gerbiamiems kandidatams prieš rinkimus žiūrovams stebint išsitraukti bilietėlį ir atsakyti į kai kuriuos pilietiškus klausimus. Ar jis ką nors nutuokia apie būsimas teises ir pareigas, ar bent sugebėtų be klaidų parašyti „Lietuva, Tėvyne mūsų…“
Minime atkurtos savo valstybės šimtmetį. Prisimenu išsirikiavusį Baltijos kelią. Kaip jis nuo to laiko išretėjo! Iš tų, kurie liko, arba patys, arba jų vaikai jau žargstosi vos ne su kriminaliniu žargonu. Jiems stengiasi įsiteikti ir modernesni knygų rašytojai, kurių šiandien dienai jau turime pakankamai nemažai ir šitoj vietoj jau gali už save pastovėti.
Rodos, dar taip neseniai protestavom, dejavom, kai iš Lietuvių literatūros katedros sovietiniai cerberiai pašalino Meilę Lukšienę, Vandą Zaborskaitę, Ireną Kostkevičiūtę, o dabar – girdžiu – Vilniaus universitete naikinama visa gimtosios kalbos katedra. Spaudoj jau pasirodė straipsnių, kad Lietuvoje valstybinės kalbos statusas, bet koks kalbos norminimas apskritai nebereikalingas. O aš, senas stuobrys, tebemanau, kad gimtoji kalba yra mūsų tautos dvasia ir savitos kultūros pagrindas.
Turėjom mes ir anksčiau vienokių ar kitokių išsigimėlių. Multimilijardinėj mūsų visatoj nėra tiesių linijų ir dviejų vienodų objektų. Nei kalnų, nei grumstų, nei dviejų vienodų lapų ant to paties medžio. Gal vertėtų tatai prisiminti kai kuriems beatodairiškos globalizacijos apologetams? Taigi reikėtų džiaugtis kuo didesne tautų ir kultūrų įvairove.
Kas mus dar galėtų suvienyti? Putino grėblys, nugriuvęs Gedimino bokštas, neįprastas karštis ar šaltis?..
Negi mūsų laukia toks pat likimas kaip jotvingių, kuršių ar prūsų genčių? Juk net pievose nugulęs rūkas įsidienojus palieka gaivinančią rasą. Gal po visą pasaulį pasklidę lietuviai ten paliks ne tik prišiukšlintus parkus, o tuo labiau mes čia, savo Tėvynėj, savo valstybėj, savo namuose.
Nelinksmos mano įžvalgos – tai tik užkeikimas, kad išvardintos bėdos prarastų galią ir mūsų neįveiktų.
Poetė Erika Drungytė
Kalbėdami apie Lietuvos valstybės atkūrimą susidursime su daugybe klausimų. Vieni jų – ar galima valstybingumo procesą aptarti vien šimto metų rėmuose; ar šaltu veidu lyg liudininkai diskutuosime apie tai, ko nepatyrėme; ar prisiimsime teisuolių vaidmenį sudarinėdami svarbiausių ir nesvarbių, reikšmingų ir nereikšmingų, teistinų ir pasmerktųjų sąrašus?
Lietuvos karalystę, valstybę, respubliką prieš tūkstantį ir prieš šimtą metų kūrė žmonės. Žmonės kaip žmonės. Netobuli, keisti, gabūs, talentingi, garbėtroškos, neurotikai, altruistai, dievobaimingi, netikintys… Moterys ir vyrai, mokslininkai ir amatininkai, strategai ir padlaižūnai, menininkai ir avantiūristai… Na, žodžiu, gyvenimas yra gyvenamas, o idealai ir siekiamybės atsiranda kaip tobulojo provaizdžio (geidžiamo rojaus) atspindžiai, kuriuos ištransliuoja gebantys tai padaryti. Kartais tos transliacijos pavadinamos kliedesiais arba hipersiekiais, kuriuos visuomenė atmeta pajutusi, jog niekaip negalėtų įgyvendinti. Mes ir šiandien kosmosu vadiname Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ar Oskaro Milašiaus vizijas, Vydūno gyvenimo mokymus, o štai „kūniškesnius“ Kristijoną Donelaitį ar Antaną Baranauską dažnai pritempiam prie savo buities, nors jų kosmosas asmeniškai man yra toks galingas, kad akimirksniu katapultuoja už sąmonės ribų. Taigi, kad ir ką darytų žmogus, kuris geba realizuoti savo sumanymus, sapnus, idėjas, – viskas yra nuostabu ir viskas prisideda prie bendro kūrybos proceso, iš kurio ir randasi tokie dariniai, terminai, apibrėžimai kaip „valstybė“, „nacija“, „pilietis“ ir panašiai.
Klausiate vardų ir darbų laisvėjimo kelyje, o man pačiai daug įdomiau, kas tai yra laisvėjimo kelias? Ar mes vienodai suprantame sąvokas, apie kurias norime pasikalbėti prie bendro stalo? Istoriją laikau dėsningų pasikartojimų spirale, kuri kildama aukštyn neišvengiamai kai ką palieka apačioje – nugyventą, išsisėmusią idėją, susikaupusias klaidas, nuvainikuotas tiesas, nusikaltimus prieš žmogų, o aukščiau pakyla su nauja idėja, nauja tiesa, nauju idealo paieškos receptu, tik jau daug kokybiškesnėje fazėje, nes stovi ant patirčių pamato. Tad kas yra svarbiau – žmogaus laisvėjimo idėja ar valstybės statusas? Sakysite, be viena nebūna kita… Bet žmogus dažnai pavargsta nuolat atsižadėti savęs ir kovoti vien kitų sumanytus idėjų karus, o savęs ieškantis ir dvasinės laisvės keliu einantis supranta, kad išoriniai dalykai negali išjungti nušvitimo mygtuko.
Taigi atsakyti į pirmąjį klausimą man būtų keblu. Juk galima minėti gudrius politinių žaidimų atstovus, dabar priskiriamus prie šalies kultūros elito (nes kas gi nėra kultūra?), ir galima kalbėti apie kūrybos žmones, kurie nebūtinai buvo patriotizmo vėliavnešiai, bet jų darbai yra neatskiriama valstybės turto dalis. Turėtume pripažinti, kad mūsų šalis labai maža, o kiekvienas kokiu nors būdu ją turtinęs yra vertas pagarbos ir paminėjimo. Ir atvirkščiai – neturėtume gėdytis nė vieno vardo dėl pažiūrų ar įsitikinimų, bet kaip ant labai aukštos civilizacijos spiralės pakopos palypėjusieji įvertinti tą palikimą, kurį galime priskirti lietuviavardžiams, lietuviakalbiams, lietuviadvasiams.
Man lygiai nuostabūs yra štai kad ir moterų vakarėlius organizuodavęs, politiniais, socialinės lygybės klausimais savo eilėraščiuose išsisiūbuodavęs kunigas Maironis ir moterų, ypač studenčių, numylėtinis ezoterikas bei išsišokėlis, mitų apie save kūrėjas, modernizmo pradininkas Juozapas Albinas Herbačiauskas. Žaviuosi moterų teisių gynėja Žemaite, savo kūriniais prisidėjusia prie svarbių socialinių ir lyčių santykių klausimų kėlimo, bet man svarbi ir iki mirties išskirtinė norėjusi būti laisvos dvasios ir neordinarinio elgesio operos solistė Marijona Rakauskaitė, nors ir garbinusi Benito’ą Mussolinį. Kurie iš jų daugiau sukūrė Lietuvos? O kurie laisvėjimo? Aš nežinau… Man visi brangūs – nuo K. Donelaičio iki Salomėjos Nėries, nuo keturvėjininkų iki Sigito Gedos, nuo Vytauto P. Bložės iki Liūnės Sutemos, nuo Henriko Radausko iki Gintaro Patacko… Mūsų literatūra yra nuostabi ne todėl, kad šį tą parodė ar įrodė pasauliui, o todėl, kad kūrė tautos savimonę, įamžino mūsų savitą dvasią, pasaulėžiūrą, pasaulėjautą.
Bet ne tik literatūra. Dabar, vaikščiodama savo miesto, savo mylimo Kauno gatvėmis, žaviuosi kiekvienu mūsų inžinierių sukonstruotu tiltu, mūsų architektų suprojektuotu namu, aukštosiomis mokyklomis, jų mokslininkais, muziejais, galerijomis, mūsų menininkais. Šimtai vardų, reikšmingai prisidėjusių prie mūsų visų gerovės, prie mūsų visų ugdymo, nors tauta tokia maža – vadinasi, unikali, fantastiška, kūrybinga, talentinga… Pakaktų perskaityti gatvių pavadinimus ir suskaičiuoti visas atminimo lentas, paminklus, ženklus – va ir valstybės žemėlapis. O kiek dar nepaminėtų?
Visame šiandieninės kultūros kontekste, man regis, literatūrai sekasi kuo puikiausiai. Daug prasčiau, kad jos populiarumas, reikalingumas mąžta. Turime pripažinti, kad visuomenės įpročiai ir poreikiai kinta. Naujosios technologijos koreguoja tradicijas, kasdienis tempas, kurį spartina žaibišku greičiu gaunama, apdorojama, parengiama informacija, galimybės susisiekti su visu pasauliu, per kelias minutes pervedami pinigai, nuotolinės konferencijos ir kiti pažangūs pasiekimai, verčia kitaip santykiauti ir su menu. Aštriais, efektingais pojūčiais maitinamos juslės prašo trumpo teksto, aštraus siužeto arba labai gerai atpažįstamų ženklų iš šiandieninės buities, kasdienių bendravimo įpročių, naujojo žodyno ir aktualių problemų, kurias reikia spręsti bei apsispręsti. Tačiau, kaip jau minėjau, aš vis viena tikiu ne horizontaliais, o vertikaliais – bet spiralėje – pokyčiais.
Kadaise viduramžiai ištįso į tokį ilgą ir mažai judrų procesą, kad modernioji, postmodernioji ir hiperliberalioji visuomenė dar iki šių dienų pasigenda laisvių. Tik, regis, bent jau Lietuvoje, mažai pastebima, kad pasaulyje ienos sukamos atgal. Norėdami būti itin šiuolaikiški, mes, deja, pakartojame jau kažkur sugrotas melodijas, bet nesistengiame daugiau darbų nuveikti didindami savo savivertę, ugdydami nacionalinį orumą. Neturėtume skirti tiek pastangų, kad įšoktume į nuplaukiantį laivą. Turėtume būti išmintingi, lyg Donaldo Kajoko eilėraščio žmonės, supratę, kad plaukti toli nuo kitų gali reikšti ne atsilikimą, o buvimą priekyje.
Mūsų ekonominiai pasiekimai niekada nesugrąžins tautos į tėvynę. Kol neatsiras kardinaliai kitokios švietimo ir kultūros politikos, tol mes būsime tik rodiklių besivaikanti šalis, patraukli buvusioms sovietinės erdvės respublikoms kaip tramplinas į Vakarų pasaulį. Tai, kas dabar vyksta mokyklose, yra siaubinga. Tai, kad mokyklų ir kultūros įstaigų nebelieka, yra tik šiurpus aidas to, kaip suvokiamas ir vykdomas valstybės valdymas.
Kas yra viltinga? Kad žmonės gali keliauti, būti kitur, ten mokytis ir dirbti – taip ugdomas kritinis mąstymas. Taigi yra maža viltis, kad atsiras norinčių kokybinių pokyčių, to reikalaujančių ir tai galinčių pasiūlyti. O kūrybai nereikia jokių specialių įkvėpimo instrumentų. Mūsų menininkai, mokslininkai yra puikūs, jie kuria ir įgyvendina pasaulinio lygio darbus. Jie seniai yra labai toli. Dabar tereikia visuotinio susitelkimo ir noro paaugti kokybiškai. Vėl reikia tautinio atgimimo, bet ne provincialiame, o globaliame kontekste. Švietimas ir kultūra, o ne tankai mus išgelbės. Visais laikais tai gelbėjo. Tik tai.
Aš net neabejoju, kad mūsų literatūra jau dabar yra tokia pat gera ir garbstytina kaip kolegų Norvegijoje, Islandijoje, Švedijoje ar Danijoje. Taip, laikau mus Šiaurės šalių literatūros dalimi, mūsų mąstymas, raiška artimiausia. Ir jei daugiau investuotume į vertimus bei gerus agentus, neabejoju, kad lietuvių rašytojų pavardės taptų ryškiausiomis pasaulio literatūros mugėse, konkursuose, premijų sąrašuose. Tikiu, kad tai labai artima ateitis.
Bijau tik vieno, kad neatsirastų mėgdžiojimo, mėginimų pakartoti kieno nors bestselerius. Mes svarbūs dėl savitumo, kurį suformavo ne tik pati kalba, konstruojanti keistus ir komplikuotus sakinius (kitų akimis žiūrint), bet ir fantastiška, stipri, unikali mokykla.
Lietuvius laikau poetų tauta, nes tai, ką rašo mūsų poetai, yra tiesiog kosmosas. Bet juos ima vytis ir prozininkai, dramaturgai. Apskritai, tai, kas matyti pastarąjį dešimtmetį, – didžiulis, galingas šuolis, nes norinčių ir galinčių rašyti vis daugėja. Po truputį įtvirtinamas ir gero tono ženklas – apsiskaitymas, svarbiausių vardų žinojimas, dalyvavimas literatūros vakaruose ir susitikimuose su rašytojais. Knygų mugės – atskiro žanro fenomenas, bet jos leidžia tikėti knygos perspektyva. Žinoma, dabar knygą išleisti gali bet kuris popso pasaulio atstovas, bet vien tai, kad rašymas ir romano, prisiminimų, receptų ar patarimų išleidimas tam žmogui augina pridėtinę vertę, rodo, jog knyga tebėra prestižinis objektas.
Literatūra gyvavo ir gyvuos. Lietuviai bus Europos literatūros favoritai. Mūsų autorių kūriniai bus studijuojami ir analizuojami universitetuose, pagal juos statomi spektakliai ir kuriami filmų scenarijai, o poezija taps filosofų tyrinėjimų objektų bei didžiųjų Mokytojų įrankiais. Taip ir įsivaizduoju.
Rašytojas Andrius Jakučiūnas
Ai, nežinau, ką tas šimtmetis įrodė. Viena vertus, taip – dukart atgavome Nepriklausomybę, tai tarsi ir liudija, kad politinės valios būta. Bet nemanau, kad ji buvo suvokta, ta valia, – sakyčiau, suveikė mūsų intuicija. Tuo galime didžiuotis. Kita vertus, parodėme ir itin daug niekingųjų savybių – mielai vengėme, slėpėmės, kaltinome kitus, rinkomės menką vietoj amžinesnio. Tai – irgi normalu, juk mes žmonės. Gal truputėlį blogiau, kad praeities klaidas ir savo (buvusį) niekingumą dabar nuolat stengiamės vaizduoti kaip neišvengiamą, arba priešingai, pernelyg uoliai smerkiame save ir bandome išpirkti „kaltę“. O šiaip… Švarios istorijos nebūna, taigi, matyt, reikia džiaugtis, kad ji, – bet jau kol kas, – juda mums palankia kryptimi.
Tiesa, čia buvo paminėtas pilietinis visuomenės sąmoningumas – tai aš pirmąsyk girdžiu, kad toks dalykas galėtų būti būdingas mūsų visuomenei. Aš manau, kad prievarta ir vienas kito žeminimu gyvai mūsų visuomenei iki pilietinės – dar maždaug kaip iki mėnulio. Na, bet, ačiū Dievui, jau panašiai kaip nuo mėnulio nutolome ir nuo gėdos, lydėjusios pervartos epochą, – dabar jau tai tik smagus pasakojimas, apie ją rezgamos juokingos istorijos.
Vieno judėjimo, herojaus ar įvykio išskirti negaliu ir neišskirsiu – vis dėlto turėjom gana intensyvią istoriją, ir ją sutraukti į kelis štrichus yra sudėtinga. Man rodos, – kad ir kaip tą neigtume – mūsų istorijos, mūsų Lietuvos didysis herojus yra kolaborantas-prisitaikėlis – „paprastas žmogus“, laikęs paslėpęs lietuvybę ir krikščionybę už Komunistų partijos, kurios paliepimus aklai (nors ir be entuziazmo) vykdė, bilieto.
Aš suprantu, tai labai nemalonu girdėti. Todėl mes aršiai smerkiame kolaborantus arba juos bandome pridengti nuo bukų teisuolių ugnies, bet niekada neskiriame vietos jiems pagrindiniame naratyve. Ir visai be reikalo. Lietuvą, kokią turime dabar, sukūrė žmogus, išmaniai laviravęs tarp sistemos ir sąžinės, draugystės ir išskaičiavimo, tiesos ir pustiesės. Žmogus, vienu metu paistęs apie idealus ir praktikavęs niekingumą, šlovinęs ateizmą ir lankęs bažnyčią. Geras šeimos tėvas, nuostabus bičiulis, kruvinus nusikaltimus vykdančios partijos narys, žmogus, grobstantis valstybinį turtą, švenčiantis Kalėdas ir t. t. Tai štai, mes esame šito žmogaus ainiai, mes savo rankose turime jo Lietuvą – ne partizanų Lietuvą, ne kunigaikščių Lietuvą, o baikštaus, bet vis dėlto nenugalėto kolaboranto Lietuvą. Lietuvą, kurioje sumišta partijos lozungai, ateizmo šūkiai ir Marcinkevičius. Kurioje didieji kunigaikščiai žengia įkandin sovietinių karių. Pogrindinė draudžiama literatūra susilieja su ataskaitomis NKVD. Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos, Algirdo Brazausko, Juozo Baltušio, Donato Banionio etc. Lietuvą. Nieko nepadarysi, taip jau nutiko. Na, gal ir neturi ta Lietuva sparnų nei polėkio – nes iš kur jis rasis? Ji kukli, prisitaikanti. Bet mums vis vien teks su ja ką nors daryti – neabejotinai atsižvelgiant į jos prigimtį. Nereikia ieškoti zylytėje erelio.
O dabar – laikas švęsti. Juk – šimtmetis.
Įvairovės daug, vilties ne. Literatūroje ir kultūroje apskritai stiprėja nuobodulys – daug ką padarome iš inercijos, tarsi vien iš įpročio. Kuo toliau gyvenu, tuo aiškiau pastebiu, kad Lietuvoje mes per lengvai, praktiškai be jokios konkurencijos pelnome trokštamas pozicijas, ir didelė dalis mūsų kultūros sukuriama ne iš (banaliai sakant) aistros, bet visų pirma siekiant pateisinti (ar neprarasti) pozicijos, kurią užėmei pats nusprendęs, kad esi jos vertas. Mūsų yra per mažai, ir čia nieko nepakeisi – tokia demografija. Kad gyvenimas ir kultūros procesai būtų intensyvesni, verkiant reikia dar bent kelių milijonų piliečių. Iš kur juos paimti?
Kitas dalykas, kurį jau esu ne kartą minėjęs, – per didelis pakantumas niekdarystei ir prėskumui, kurį taip pat iš dalies lemia silpna konkurencija. Šį tą, matyt, galėtų pataisyti švietimas, bet tik teoriškai, kadangi net ir kalbėdami apie švietimo reformas mes kažkodėl pamirštame apie humanitarinius mokslus. Vadinasi, tos reformos, net jei jos netyčia ir įvyks, nieko nepakeis.
Per beveik trisdešimt nepriklausomybės metų pagaliau išmokome sukelti pozityvų triukšmą apie literatūrą. Ar tai gerai? Plačiąja prasme – labai gerai. Kiekvienas visuomenės narys dabar vienaip ar kitaip įtraukiamas į skaitymo kultūrą, kad ir kas ji būtų. Tačiau kritikos tekstai, tekstai apie autorius, jų interviu ir atsakymai į visokių (kvazi)literatūrinių anketų klausimus originalumu ir kitais parametrais dažnai gerokai lenkia pačią literatūrą, dėl kurios visas tas šaršalas ir sukeltas. Juk iš tikrųjų turime kokius tris (ne – vis dėlto du) gerus prozininkus, apytiksliai tris poetus – gal tai ir visai didelis skaičius. Tiek tos vilties.
Apie visuomenės problemas jau nesyk esu pasisakęs straipsniuose, tegaliu pakartoti. Tai – patyčių kultūra (mano galva, viena didžiausių problemų), paskui – nepasitikėjimas savo jėgomis, išvirstantis pavydu, pompastika ir naujais stabais, galiausiai – nepagarba kitam žmogui, kitoms kultūroms, ir kultūrai kaip tokiai. Visi šitie dalykai užnuodija gyvenimą ir valstybėje pasidaro sunku gyventi. Tarp šių problemų (t. y. visai ne atlyginimo dydyje ar tuo labiau BVP) ieškočiau ir emigracijos problemos šaknų.
Apie „naujųjų laikų procesus“ kalbėti aš negaliu sau leisti – visų pirma todėl, kad nėra pačių „naujųjų laikų“. Yra žmonijos kvailumas ir naivumas. Jis senesnis už tautą, valstybę ir kalbą. Jame nenutrūkstamai gyvename nuo tada, kai atsiskyrėme nuo homo erectus – taigi maždaug kelis šimtus tūkstančių metų. Jis ir yra didžioji (deja, neišsprendžiama) problema.
Nesu tikras dėl meniškumo reikalavimų – taip, keitėsi me-
niškumo formos, ir būtent formoms taikoma daugiau reikalavimų, bet aš nesu tikras, ar kriterijai meniškumui iš tikrųjų nėra sumažėję. Apskritai šis terminas (meniškumas) šiandieną vis sunkiau suprantamas. Todėl šį žodį pastaruoju metu darosi baugu tarti – lyg sakytum kokią nesąmonę. Tavęs bet kada bet kas gali pareikalauti tą meninę vertę pagrįsti. O juk meninė vertė yra efemerija. Bandydamas įsprausti ją į rėmelius, atrodysi kaip avigalvis. Žinoma, meno kritikai ir rašytojai nenori atrodyti avigalviais. Todėl šalia padorių tekstų kaip lygus šalia lygių puikuojasi indoktrinuotas, trumpalaikių madų paisantis (tiksliau, iš jų kylantis) šlamštas. Manau, ir ateityje meninė vertė kaip kriterijus silps.
Apskritai manau, kad nieko ypatingo nebus. Būsime eilinė, normali Europos vidurio-pakraščio literatūra. Atsižvelgiant į tai, kad mūsų poreikiai ir lūkesčiai jau šiandieną labai efektyviai konstruojami ir falsifikuojami viešojoje erdvėje (pastaruosius du žodžius būtų galima vartoti ir kabutėse), ir literatūra artimoje ateityje tikriausiai bus dar aktyviau konstruojama pagal įsivaizduojamus poreikius ir įsivaizduojamus „laiko reikalavimus“. Todėl įsivaizduočiau, kad po kelerių metų, o gal jau visai netrukus redaktoriai turės gerokai daugiau įtakos sprendžiant, koks bus galutinis turinys. Beje, tai bus neišvengiama ir dėl to, kad grėsmingai daugėja beraščių autorių (ir visos pasaulinės literatūros tendencija), kurių knygas, kad jas būtų įmanoma skaityti, reikia iš naujo perdėlioti ar netgi sukurti siužetą. Nykstant abstraktaus „meniškumo“ kriterijui ir skaitytojams pageidaujant „autentikos“, tokios literatūros tik daugės.
Galima čia daug visko prisvaičioti, bet iš tikrųjų vienintelis dalykas, kurį tiksliai galima nuspėti, yra tai, kad iš perspektyvos bus daug aiškiau, koks buvo mūsų literatūros gyvenimas šiandien. Mums dabar atrodo, kad jis be galo intensyvus – tiek visko sukuriama. Praėjus kažkiek metų suprasime, kad nieko čia ypatingo nevyko. Buvo keli geresni autoriai, ir tiek, – matysime šį etapą kaip aktyvų sovietinės literatūros neigimo, naujų lankų paieškos, literatūros gyvenimo komercializavimo etapą.
Mūsų kultūrai bene svarbiausia – kaip nors užtikrinti nekomercinės, nonkonformistinės (ne tos, kuri ja dedasi) literatūros gyvastį. Kad atsirastų tokių autorių. Kad jie turėtų jėgų ne tik irtis prieš srovę ir nusigaluoti paraštėse, bet drauge ir derintis prie konjunktūros, nesusitepdami trumpalaikėmis ideo-logijomis bei „laiko uždaviniais“.
Mūsų mažytėje visuomenėje, kurioje niekada nebus tiek nekomercinės literatūros pirkėjų, kad ją apsimokėtų leisti, tai labai sunkus uždavinys, bet aš tikiu, kad viskas įmanoma, – alternatyvi literatūra egzistuos, ir ji bus kaip priekaištas visai į moralinius arba socialinius lozungus susitelkusiai kitai literatūrai, kuri, aišku, sudarys didžiąją dalį. Beje, sprendžiant pagal nelinksmas tendencijas, šiai veikiausiai teks dalintis knygynų lentynas su primityvia patriotine, karo tematikos literatūra ir savivokos (savišvietos) knygomis. O visas šis užliteratūrės šlamštas atsainiai konkuruos su neskaitymu kaip tokiu. Ir, kas visai realu, nuolat šiam pralaimės.
Štai taip ir gyvensime.
ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė
2018 m. Nr. 1
Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?
Kaip apibūdintumėte šiandieninę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės bei pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas bei iššūkius visuomenei, tautai ir valstybei kelia naujųjų laikų procesai?
Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastą kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti žymiai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimčių ir daugiau metų?
Literatūrologė, prof. Viktorija Daujotytė
Taip, juntame savo respublikos šimtmečio alsavimą – ir tai guodžia, gal neliks tik tušti šūkiai apie įkvepiančią ateitį ir tokie pat tušti pažvanginimai pabarškinimai griūvančio Gedimino kalno papėdėje.
Vis apeidama, prieidama, kiek galima, matau, kad dirbama, kad kalnas gelbstimas. Norėtume, kad sparčiau, kad patikimiau. Neramu. Norėtume bent kuo prisidėti. Gal po akmenį atnešti, žemės po saują. Kažkokia galia lyg budina gilius instinktus. Mūsų dvasios kalnas. Kai pavojus, imame daugiau suvokti. Ne tik apie kalną.
Neturime tik aimanuoti – ištiko bėda, bet juk ieškoma ir išeities. Ir ji turėtų rastis – gal juda paviršius, paviršiniai, dengti, lopyti, keisti sluoksniai. O kalno stuburas dar bent apysveikis, kaulai dar stiprūs, atlaikys. Neramu dėl požemių, jei net nežinome įėjimo į juos. Ir vėl ženklai. Gyvename name, kuriame yra nežinomų, neįeinamų patalpų. Ženklo pasiaiškinimas, jei tik ir sau – tokia ir respublikos padėtis, nevaldome viso savo turto, nežinome visų talpų ir patalpų, vienur užkalta, kitur užgriuvę. Paviršiai trūkinėja, aiži, iš skandalo brendame į kitą, galiausiai ir nuobodu be skandalų, priprantame; kaip prie prasto, bet gomurį pakutenančio maisto. Bet stuburą tebeturime. Tautos stuburą siečiau su tautine saviverte. Kol dėl jos jaudinamės, svarstome, diskutuojame, tol ji yra, veikia mus, mūsų mąstymą, pasirinkimus, kūrybą. Be stuburo niekas neišsilaiko – bliūkšta ir sąmoningumas, ir etninis (prigimtinis) ištvermingumas.
Prie šimto metų ribos žmogus suklūsta ir todėl, kad tai žmogiškosios tvermės riba. Ir šiandien dar turime šimtamečių. Stengiamės suvokti, kas per tą laiką įvyko. Kas atsitiko su mūsų tėvais, protėviais, su mumis. Įžengdama į respublikos, nepriklausomos demokratinės valstybės kelią, Lietuva įžengė ir į visai Europai dramatišką pavojingų ideologijų, jų sukeltų perversmų, karų, masinių žudynių, kankinimų erdvę. Respublikos šimtmetį apibūdinčiau kaip ištvermės laiką. Ne vienu atveju svarbiausia buvo ištverti – ir atskiram žmogui, ir visai tautai. Lietuvių tauta, o bendresne prasme ir jos bendrapiliečiai, ištvėrė, išsilaikė. Ir okupuoti išlaikė savo kalbą, prigimtinės kultūros atramas, neužmiršo istorijos, valstybės, liko kūrybingi. Jei ir neturime kuo ypač didžiuotis (laisvai gyvenantiems to ir nereikia), tai ištarti, kad pasaulyje esame lygiaverčiai, galime. Ir kitų kalnai ỹra. Ir kitų vandenys tvinsta. Svarbiausia – tinkamai atsakyti į iššūkius. Susitvarkyti. Semtis ištvermės ir kantrybės iš praeities – gyvename tūkstančius metų, esame begalinės gyvybės grandinėje, prasitęsiančioje į ateitį.
Pirmasis respublikos dvidešimtmetis (iki 1940 m.) – didesnės energijos. Daugiau pasiaukojamo veikimo kitų labui. Dau-giau stiprių, savitų asmenybių. Daugiau dvasinio brandumo, supratimo, ką gali, ką turi ir ką privalai daryti. Dažnai atsiverčiu Igną Končių, fiziką, visuomenininką, etnografą, vadybininką. Dar visai jaunas gimtojoje Žemaitijoje pradėjo domėtis tautodaile, piešti, fotografuoti, rūpintis kultūros paminklų sauga. Klojo kraštotyros pamatus. Pasiekė mokslą, aukštą Lietuvos universiteto profesoriaus statusą. Fizikas, bet ir humanitaras. Atkaklus žemaitis, šeimos tėvas, prigimtinių dalykų puoselėtojas. Pirmasis Vilniaus universiteto, grįžusio Lietuvai, valdytojas, sugebėjęs susitvarkyti su sunkiais uždaviniais, pelnyti autoritetą ir tarp kitataučių. Šaudytas, bet nesušaudytas sovietų. Pasitraukęs į Vakarus. Jau gyvenimo saulėlydyje rašęs knygas-liudijimus apie praeitį, apie prigimtinės kultūros daiktus ir vaizdinius, apie kalbą, apie Lietuvos valstybę, universitetą. Galiausiai ėmęsis medžio drožybos, grįžęs į tautodailės pirmines situacijas. Palikęs formulę – „Mano eitasis kelias“. Ir Lietuvos šimtmetis yra jos eitasis kelias. Nė vieno tarpelio nenueito.
Atrodo, kad tvirčiausiai per šimtą metų laikėsi tie, kurie jautė savąją žemę, jos šaknis. Gamta, žemė yra daugiau, bendriau nei kaimas. Kaimas ir miestas – gyvenimo sanklodos formos, miestą siejant su modernesniu individo gyvenimu, su kultūros centrų įsikūrimu. Lietuvos šimtmetis yra ir jos miestų glaudesnio suaugimo su lietuvių tauta, kultūra šimtmetis. Be miesto negali būti modernios kultūros. Kad Vasario 16-osios Aktas buvo pasirašytas Vilniuje, mums yra lemties palankumo ženklas. Tikriausiai ir sąmoningai Tarybos narių suvoktas. Juk jau nuo XX a. pradžios Vilniuje formavosi nauji lietuvių kultūros centrai. Muzikos, literatūros, scenos rūpesčiai. Pirmosios dailės parodos. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio figūra. Aukštas kūrybinis profesionalumas ir liaudies meno, tautodailės, tautosakos pripažinimas. M. K. Čiurlionio harmonizuotos senosios lietuvių dainos. Derinti tai, kas iš prigimties, ir kas iš pasaulio. Kelias, kuriuo galima buvo eiti. Ir kuriame palikti pėdsakai jau-čiami ligi šiol.
Kaip gyvybingiausią, iki šiol tebejaučiamą, išskirčiau žemi-ninkų programą, suprasdama ją plačiau, išeivijos „Žemėje“ ir žemininkuose matydama tik patį centrą. Nemažiau reikšmingi yra ir šios programos išsišakojimai, atsišakojimai. Iki rezistencijos kovose žuvusio Broniaus Krivicko eilėraščių, refleksijų. Ir ne tik poezijoje, bet ir dailėje. Dailėje žemininkų jausenos pradmenis įžvelgiu Juzefos (Jutos) Čeičytės kūryboje, anksty-vuosiuose koliažuose, ypač „Žemėje“ (1951).
„Šimtas žemės apkabinimų“ – jaunos dailininkės Jolitos Vaitkutės paroda Rotušėje, skirta Lietuvos šimtmečiui. Savita vaizdine instaliacija (svarbių Lietuvai asmenų portretavimas žeme kaip medžiaga, panaudojant veidrodžio atspindį įprasminama mintis apie žemę kaip žmogaus ir jo tėvynės jungtį.Konceptualiajam menui svarbios idėjos. Žiūrovui – idėjos patikimumas, susidarantis iš tikrumo, tradicijos pratęsimo ir atnaujinimo. Taip, tai pradžia, pradžių pradžia, bet kažkuo viltinga.
Kas iš tiesų padaroma, padaroma žmonių gerovei ir kultūrai. Vis pabrėžiame skurdą. Bet skurstame ir psichologine prasme – nemokame sau suteikti džiaugsmo. Taip yra ir su užnykusiais vaikais – sunku atkurti jų dvasios pusiausvyrą. Tėvų neglobojami vaikai tebėra didis mūsų valstybės rūpestis. Brangsta viskas, bet dar nesuvokiame, kad labiausiai visoje Europoje brangs vaikai.
Per pastarąjį nepriklausomybės laiką daug padaryta Lietuvos materialiojo paveldo atkūrimui, dvarų, sakralinių ansamblių, atminties vietų sutvarkymui. Ir ne tik Vilniuje, Kaune, visoje Lietuvoje. Kėlė abejonių mažųjų miestelių centrų rekonstrukcijos, daug kas supanašėjo. Gal ir mažiau juose liko Lietuvos, bet jau daugiau Europos – šviesu, tvarkinga.
Viltingiausia, kad esame Europoje, – visomis galimomis prasmėmis. Nusimename, kai Europos Sąjungos institucijų kartais esame palaikomi kvailesniais, negu esame. Bet turime rimtai suklusti, kai mūsų neūkiškumas ar aplaidumas (imame ir išardome kokią geležinkelio atkarpą, užuot ją sutvarkę) griežtai baudžiamas. Turime mokytis ir iš savo klaidų. Problema, bet ne tik vienai Lietuvai, – kaip išlikti po Europos skėčiu ir kartu savarankiška, kūrybinga tauta tarp tautų, tauta su kitomis tautomis ir tautybėmis, kaip išsaugoti valstybingumą – ir kaip savosios kultūros stogą.
Kai mąžta reikalavimai kalbai, smunka ir meniškumo kriterijai. Lietuvių literatūros prognozės – atskira problema. Nesiryžčiau spėlioti – ar tenkinsimės tik daugiausia moterų rašinėjamais „romanais“, ar bus žmonių, kuriems kalbos kūryba liks kaip pašaukimas (nenoriu šios sąvokos atsisakyti). Bandau įsivaizduoti, kokią įtampą reikės pakelti kūrybingai, tad sunkiai dirbantiems ir dirbančioms, kai kiekvieną dieną didės literatūros verslo ir jam talkinančios žiniasklaidos užimami plotai. Žeidžia, kai aukšti valstybės pareigūnai „žino“, kad Petras Cvirka buvo tik kolaborantas ir plagiatorius. Lyg ir dar kažkas, lyg ir vienas ryškiųjų pirmojo respublikos etapo prozininkų. Paminklas statytas ne už kūrybą, bet dabar kūryba yra jo paramstis.
Lietuvių kalbos likimas – tikrai esame to likimo kryžkelėje, nėra dar taip buvę, kad dalis ir tų, kurie laiko save kalbininkais, tad ir duoną valgo iš kalbos, pjautų šaką, ant kurios ir patys sėdi, neigtų kalbos saugą, rūpestį bendrinės kalbos taisyklingumu, rašyba. Gal tai tik reakcija į pernelyg grubiai primetamus kalbos taisyklingumo reikalavimus. Bet kad tonas tas pats, niekinantis, užgaulus. Bet gal ir su kalba kaip su Gedimino kalnu, tik erzinantys paviršiai, tik netinkamos žemės sampilai, praskydusia pliurze slenkantys žemyn, o stuburas dar atlaikys. Ištvers.
Tono, intonacijų problema. Kovojame, vis dar kovoja-me, priešų vis dar pasigaminame. Neįgyjame autoironijos ir bendresnės ironijos. Ir sau, ir dalies mūsų gyventam laikui. Pernelyg stropiai finansuojame socialistinio realizmo tyrimus, lyg jau neturėtume kitų problemų. Ironija yra ir stilius, bent jau gero stiliaus ženklas. Jei pajėgtume sutvarkyti skverą su P. Cvirkos paminklu pagal buvusią gana ryškią socialistinio realizmo plastinę stilistiką ir pritvirtintume lentelę su paaiškinančiu įrašu. Tai mus labai laisvintų. Vis dar norime griauti sovietinius paminklus, nors atrodo, kad tai, ką būtinai reikėjo, jau nugriovėme. Užsikrėtėme pačiu griovimu, tarsi perimdami ankstyvojo bolševizmo ideologiją.
Ideologinė duona lengva.
Bet ir sprangi – šimtmetis leidžia ir tai suvokti.
Poetas, prozininkas, eseistas Gintaras Bleizgys
Vardų ir pavardžių neminėsiu, nes bijau ką nors praleisti. Iškiliausi ir svarbiausi man atrodo turintys tvirtą stuburą, aiškią pasaulėjautą, krikščioniškas vertybes. Tie, kurie rūpinosi ir / ar rūpinasi savimi ir kitais, suvokdami Lietuvos geopolitinę, geoekonominę, demografinę padėtį, kurie savo kūnu ir krauju gynė tai, ką ginti yra privalu. Labai noriu pabrėžti „kūnu ir krauju“, nes per gyvenimą prisiklausiau tiek tuščiažodžiavimų (literatūros, politikos, ekonomikos, bažnytiniame ir t. t. pasauliuose), kad vertinu tik veiksmą, visa kita yra gerai ir netgi labai gerai, bet be veiksmo lieka tuštybės, snobizmo ar kokio nors srutizmo lygmenyje.
Žemaitė užsirišo skarą (tiesiogine ir metaforine reikšme) ir į viešumą ėjo su ta skara, Vytautas P. Bložė (oi oi, pradėjau minėti vardus ir pavardes) sovietmečiu nenusitrumpino plaukų ir nenusirišo juos prilaikančios juostelės – dėl to daugelio sovietinių druskininkiečių (tuo metu kaip tik gyvenau Druskininkuose) buvo laikomas nevispročiu, vieni išėjo į miškus ir savo kūnais patręšė (tiesiogine ir metaforine reikšme) Lietuvos miškus bei klonius, kiti, įmesti į Gulago lauko tualetų duobes, sugebėjo neišsižadėti savo tikėjimo. Tai vadinu veiksmu.
Buvo tokių, kuriems sovietiniu periodu Druskininkų sana-torijose laikytos rezervuotos vietos: tegu tik atvažiuoja ir rašo. Ar jie yra rašytojai, ar sistemos ruporai? Ruporas gali būti dviejų rūšių: savanoris arba toks, kuris nenori būti iniciatyvus – tiesiog leidžia savimi naudotis; šitą, antrąjį, variantą vadinu stručiu (pavojaus atveju strutis slepia galvą smėlyje). Būti stručiu – prasta išeitis. Žmogus negali tapti gyvūnu, gyvuliu, šliužu ar mineralu, nes ne tam jis buvo sukurtas.
Dar man atrodo labai svarbios visos iniciatyvos, kurios Lietuvą ir joje vykstančius procesus gebėjo sieti su regioniniais, europiniais, pasauliniais procesais, visos patirtys ir protai, kurie mūsų šalyje įžvelgė, suprato ir mėgino artikuliuoti bendruosius pasaulinius istorinius procesus. Tai yra tėkmė, gelbstinti kūdrą nuo užpelkėjimo ir išnykimo. Mūsų yra tiek, kiek esame pasaulyje ir toje geopolitinėje erdvėje, kuri mus supa. Mūsų vienų arba mūsų pačių iš savęs nėra. Pasaulyje pilna išnykusių tautų ir valstybių, civilizacijų. Jos nesugebėjo įvertinti epochinių virsmų, nepajėgė integruotis ir integruoti, todėl išnyko. Manau, kad esamuoju laiku dvigubos pilietybės klausimas Lietuvoje – ne prabangos, o mirties arba išlikimo reikalas.
Mirštanti visuomenė. Trečdalis žmonių emigravo. Jaunų, dar-bingų, tvirtų. Vaikus jie gimdo ne Lietuvoje, o Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Ispanijoje, Belgijoje. Dirbu investicijų į Lietuvos infrastruktūrą pritraukimo sektoriuje, todėl kasdien susiduriu su siaubingais emigracijos padariniais: Lietuvos regionuose (dėl drastiškai sumažėjusios populiacijos) uždaromos ligoninės, poliklinikos, mokyklos, vaikų darželiai (prieš šešerius–penkerius metus renovuoti, šiuolaikinius reikalavimus atitinkantys pastatai) – dėl gyventojų trūkumo jie tampa niekam nereikalingi.
Trečdalis Lietuvos emigravo ne iš Vilniaus ir ne iš Kauno, o iš mažesnių miestelių, kita dalis tų miestelių gyventojų atvyko į Vilnių ir Kauną – šių miestų gyventojų skaičius pastaruosius keletą metų auga. Taigi, gyvename Lietuvos regionų mirties laiku: miesteliuose, kuriuose prieš dešimtmetį gyveno trys tūkstančiai gyventojų, dabar liko apie pusantro tūkstančio ir t. t. Liko pensininkai ir tie, kurie dėl sveikatos problemų arba žalingų įpročių negali (nenori) dirbti. Jie nekuria šeimų ir negimdo vaikų. Per keletą ateinančių metų matysime dar radikalesnius populiacijos pokyčius. Į užsienio valstybes emigravę tautiečiai įsikuria ten visam laikui. Pasikviečia ir padeda susirasti darbą savo giminaičiams, o užsienyje gimę Lietuvos piliečių vaikai, de facto, tampa užsienio valstybės piliečiais, su Lietuva turi mažai ką bendra. Noriu pasakyti, kad visuomenės situacija yra katastrofiška.
Į emigravusiųjų Lietuvos piliečių vietas atvyksta skurdesnių šalių gyventojai. Statybos sektoriaus įmonės dėl darbuotojų trūkumo darbininkus veža iš Ukrainos, Baltarusijos, Serbijos, Juodkalnijos, artimiausių Rytų valstybių. Šie žmonės Lietuvoje įsikurs taip, kaip lietuviai įsikūrė užsienyje: ilgainiui pasikvies čia gyventi savo šeimos narius, giminaičius, padės jiems susitvarkyti dokumentus, rasti darbą, gimdys ir augins vaikus. Šalies ekonomikai tai nėra blogai, tačiau literatūrai… Nemanau, kad šie žmonės iš esmės domėsis lietuvių literatūra. Komercinės kultūros vartotojais jie veikiausiai taps, tačiau elitinės, profesio-
naliosios kultūros ir literatūros laukas jiems liks svetimas.
Penkerius metus vadovavau keturiolikos knygynų tinklui, demografinės situacijos pokyčius aiškiai ir vienareikšmiškai regėjau per nuolat krentančius knygų pardavimus. Gali būti, kad mes, rašytojai, rašome mirštančia kalba, jeigu artimiausiu laiku neįvyks esminių pokyčių, atsidursime savotiškame lietuvių kalba kuriamos literatūros vakuume, mūsų veikalai bus reikalingi mu-ziejams ir antikvariatams, o ne lietuvių literatūros skaitytojams.
Tikiuosi, kad įvyks stebuklas ir dabartinė situacija pasikeis. Kiekvieną dieną (kaip ekonomistas) dirbu, kad aukščiau mano aprašytas scenarijus pasuktų kita kryptimi. O kaip rašytojas? Rašau daug, tarsi nujausdamas pabaigą, tarsi į tuštumą, tarsi koks medžiotojų iš miško išvytas, užspeistas vilkas. Kaukti žiūrint į mėnulį – tai reiškia ir nešti garsą, žinią apie nykstančias mūsų dienas, pervartas, apie šalia aukšto kalno ir dviejų upių santakos įkurtą miestą, valstybę, teisę gyventi, kalbėti savo gimtąja kalba.
Visi laike vykstantys procesai yra svyravimai ir tėkmė, bet jokiu būdu ne esminis kokybinis pokytis. Mes turėjome puikią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų literatūrą, paskui ji sumenko. Žemaitė, Šatrijos Ragana, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Maironis ir kiti sukūrė naują literatūrą ir padėjo pamatus dabartinei. Šiuo metu mūsų literatūra komercializuojasi, vis dažniau taikosi prie prekei, o ne literatūrai būdingų reikalavimų, manau, kad dar kurį laiką mūsų knygos lėkštės. Paskui lėkštes nuims nuo stalo ir sudaužys. Atneš naujus valgius. Literatūra vėl atsigaus. Sovietmečiu didelė literatūros dalis kartojo tą patį, kas buvo svarbu ir didaktinės epochos, spaudos draudimo laiku, išsivadavus iš Sovietų Sąjungos literatūroje atsirado daugiau tų bruožų, kurių ji turėjo tarpukario Lietuvos laikais. Manymas, kad kas nors
pasaulyje keičiasi (o ne kartojasi, atsikartoja) kyla iš Charleso Darwino, Karlo Marxo ir sovietinio muštro pasaulių.
Žmogus neturi galios sukurti ką nors iš esmės, iš prigimties naujo. Visa, ką žmogus daro ar gali padaryti, jis padaro su šešėliu, su priešprieša: antibiotiniai preparatai / auksinis stafilokokas ir antibiotikais mintančios gyvybės formos; branduolinė fizika: atominės elektrinės / atominės bombos (arba baisios atominių elektrinių avarijos); plastikas, kad būtų patogu / plastiko atliekomis užteršti vandenynai ir visa aplinka; konservantai, leidžiantys ilgiau išlaikyti nesugedusį maistą / onkologiniai susirgimai ir t. t. Tai yra nuodėmės pasekmė, iš rojaus sodo išvyto žmogaus gyve-nimo realybė: mes negalime nuveikti nieko gero, nes visa, ką vei-kiame, turi nuodėmės (šūdo) prieskonį. Čia noriu pasakyti, kad šuolis iš „didaktinės epochos amžiaus į moderniosios literatūros kontekstus“ jokiu būdu nėra kokybinis šuolis: tiesiog – tai šuolis iš didaktinės epochos į moderniąją literatūrą, abi „epochos“ ir literatūros turi savas teigiamas puses ir savą šūdo prieskonį. Jeigu mes manome, kad esame protingesni ar pažangesni už buvusius prieš mus, tai esame naivūs, istorijos nesuprantantys vaikučiai. Tokių mūsų dienomis pilna. Ir kaip jau rašiau, manau, kad kurį laiką dar pilnės. Jų rašoma literatūra lėkštės, bet toje literatūroje taip pat bus savų privalumų.
Poetė Aušra Kaziliūnaitė
Vengiu hėgeliškų istorijos monumentų. Man kur kas įdomesni ne tie vardai, kurie dėl vienokių ar kitokių plika akimi neregimų galios santykių tapo matomi, o visa tai, kas iki šiol liko mūsų atminties ir mąstymo paraštėse. Istoriją kuria ne tik garsūs rašytojai, politikai, tautos patriarchai, bet ir kiekvienas istorijos dalyvis. Taigi laisvėjimo kelyje yra svarbios ne tik kelios geriau matomos asmenybės ar judėjimai, bet ir tie žmonės, kurie savo kasdieniu buvimu, bendruomenės kūrimu ir asmeniniu veiksmu sugebėjo pasipriešinti fizinėms ir mentalinėms represijoms, skausmingos istorijos sąlygomis išlaikyti žmogiškumą ir juo dalytis su kitais. Dabar ši estafetė yra perduota mums. Lietuvos visuomenės laisvėjimas yra kasdienė asmeninė kiekvieno iš mūsų kova, kurią turime vykdyti savo gyvenimu. Dėl laisvės ir laisvėjimo reikia kovoti nuolat – pirmiausia su savimi.
Ši svarbi kova vyko sovietmečiu, kai žmonės turėjo gana aiškų išorinį orientyrą, kam priešintis. Tačiau kova už laisvę vyksta ne tik individui susiduriant su išore, bet taip pat ir susitin-kant bei vengiant susitikti su pačiu savimi. Vidinė ir išorinė kovos ne tik yra susijusios, jos taip pat ir palaiko viena kitą. Didelė dalis visuomenės geriau matomos išorinės kovos už laisvę šešė-lyje negeba įžvelgti aktyvios vidinės kovos už laisvę svarbos. Tą negebėjimą stengiasi dar labiau pakurstyti ir išnaudoti suinteresuotos jėgos: politikai, žiniasklaida, verslininkai ir t. t.
Manau, kad prie mano kartos matytos ir matomos Lietuvos laisvėjimo daug prisidėjo Tomas Venclova, Leonidas Donskis, Atviros Lietuvos fondas, Jurga Ivanauskaitė, Antanas Škėma.Jų dėka išorinė kova už laisvę neužgožė vidinės. Lietuvos ir jos visuomenės laisvėjimo kelyje labai svarbų vaidmenį suvaidino ir iki šiol vaidina Atviros Lietuvos fondo remtos knygos. Analogų nepriklausomos Lietuvos istorijoje neturinti L. Donskio figūra mums parodė pavyzdį, kaip net sudėtingomis sąlygomis išlikti oriam ir pagarbiam pašnekovui, kaip iš tiesų gerbti ir vertinti kitokią nuomonę. A. Škėmos romanas „Balta drobulė“ ne tik man, bet ir daugybei kitų mano bendraamžių parodė, kad lietuviška literatūra ne tik gali, bet ir turi būti apvalyta nuo didaktikos, pseudopatriotiškumo bei tuščiažodžiavimo. Tai romanas, kurį skaitant iš naujo įsimyli lietuvių kalbą. Tai kūrinys, nenusileidžiantis Albert’ui Camiu ar kitiems pasaulinio lygio meistrams. Neseniai išverstas į vokiečių kalbą jis susilaukė daug dėmesio ir pasisekimo. Smagu, kad profesionalioji Karla Gruodis jį jau išvertė ir į anglų kalbą. J. Ivanauskaitės fenomenas į patriarchalinį lietuvių kultūros lauką įnešė daugiau spalvų ir sukūrė stiprios, drąsios, nepriklausomos moters menininkės paradigmą. Pernai jubiliejų atšventęs T. Venclova iki šiol stebina taikliais kultūriniais bei politiniais komentarais, žavi nekonformistine laikysena.
Jau dabar galime pastebėti lietuvių literatūros atvirėjimą ir kitus teigiamus procesus. Vis mažiau joje tautinio maivymosi. Vis mažiau pseudodvasingo kalbėjimo, už kurio, geriau įsižiūrėjus ir kvestionavus literatūrinį „guru“, veriasi tik seksizmas, homofobija, knesofobija, nepagrįstas savęs išaukštinimas ir neįdomi, vidutinės meninės vertės literatūra. Visi šie dalykai yra pagimdyti mažos tautos komplekso. Paradoksalu, kad kol kas visa tai pateisinama patriotizmu, stokojant suvokimo, kad tikrasis pat-riotizmas ateina tada, kai savimi ir savo kultūra pasitikima tiek, kad nebebijoma tapti atviresniais. Tačiau viskas keičiasi. Jei arti-miausiu metu tarptautiniu lygmeniu neįvyktų drastiškų pokyčių, tikėtina, kad ir Lietuvos demokratija taps stabilesnė, mažiau korumpuota ar reakcinga. Tad ir pseudotautinių pusfabrikačių paklausa literatūrinėje rinkoje gerokai sumažės.
Netikiu žmonėmis, kurie šiandieninėje Lietuvoje kiekvienam pirmam sutiktam pasakoja apie tai, kokie jie patriotai. Netikiu ir taip besielgiančiomis knygomis. Toks elgesys yra ne tik padiktuotas konformizmo, bet ir gerokai niveliuoja „patriotizmo“ sąvoką apskritai. Manau, kad taip besielgiantys žmonės (ir jų kūriniai) labai lengvai, pasikeitus aplinkybėms, deklaruotų ištikimybę kitiems stabams. Tiesiogiai kalbėti apie meilę Lietuvai ir lietuvių kultūrai sovietmečiu buvo drąsu, rizikinga, tai atvirai darė tik labai stiprūs, pagarbos verti žmonės. Tą darydami rizikavo viskuo, dabar bandantys tą patį atkartoti niekuo nerizi-
kuoja. Netikiu jaunuoliais, kurie, užuosdami galios santykius, bando būti dar konservatyvesnių pažiūrų už senuosius menininkus, vis žvilgčioja per petį, ar už tai susilauks paskatinimo.
Dabartinei Lietuvos visuomenei tenka susidurti su socialinių tinklų lyderių išbandymu. Socialiniai tinklai tam tikra prasme atgaivina gimininės bendruomenės, o ne teisinės visuo-menės metodus. Dėl vieno žodžio čia galì būti nulinčiuotas nuomonės lyderių. Internetas ir internetinės technologijos šiaip yra vienas didelis išbandymas šių dienų žmonijai. Jei per ilgus metus buvo sukurta tarptautinė karo teisė, numatanti, kokie veiksmai yra lygūs karo nusikaltimams, tai internetiniams karo veiksmams mes dar neturime nei reikiamų formuluočių, nei tarptautinės teisės. Vienų valstybių iniciatyva paskleisti kompiuteriniai virusai gali pasikėsinti susprogdinti kitų teritorijoje esančias atomines jėgaines ar pan. Visa tai vyksta beveik nematomai. Kita vertus, guodžia tokių didžiųjų dabartinės žmonijos protų kaip Yuvalis Noah Harari analizės, kuriose tvirtinama, kad pasaulinių karų nebebus, nes tai globaliu mastu jau nebeapsimoka.
Viltingai nuteikia, kad lietuviai pradeda drąsiau kalbėti apie iki tol marginalizuotus dalykus. Donatas Paulauskas išleido knygą apie feminizmą, Artūras Tereškinas parašė pirmąjį homo-erotinį romaną, Lina Buividavičiūtė ir Ramunė Brundzaitė de-stigmatizuoja psichinės sveikatos temą, Gabija Grušaitė savo naujausiame romane kalbą ne apie Lietuvos kaimą, o gerokai praplečia lietuvių literatūros žemėlapį romano įvykius nukeldama į Tolimąją Aziją. Teigiamai vertinu tai, kad 2017 m. portalas „15min“ pradėjo rengti geriausios metų knygos rinkimus, ir tai, kad geriausia lietuviška knyga buvo išrinkta Miglės Anušauskaitės grafinė novelė apie Algirdą Julių Greimą. Knygos dar neskaičiau, tačiau vien ta galimybė, kad Lietuvoje, dalyvaujant rinkimuose „rimtoms“ prozos knygoms, laimi grafinė novelė, nuteikia viltingai. Tai kuria įvairesnį ir spalvingesnį kultūrinį lauką. Manau, kad įvairovė ir gebėjimas ją vertinti yra labai svarbūs stiprios kultūros ir visuomenės aspektai. O stiprios visuomenės garantas ir yra stiprus kultūrinis laukas.Yra daug nepastebimų ar mažai pastebimų literatūros „darbininkų“, kurių sunkus ir pavydėtinai skrupulingas triūsas prisideda prie viso lietuvių kultūrinio lauko gerovės. Iš tokių darbininkų mane žavi poetas, vertėjas Marius Burokas, poetas, vertėjas Ri-mas Užgiris, poetas, fotografas, „Tekstai TV“ kūrėjas Benediktas Januševičius, literatūros kritikė, vertėja Elžbieta Banytė, literatūros kritikė, poetė Virginija Cibarauskė, „Kitų knygų“ leidyklos projektų vadovė, redaktorė Aira Niauronytė, nuostabaus knygyno Vilniaus senamiestyje „Eureka!“ savininkė Eurika Stogevičienė, žurnalistas Paulius Gritėnas, filosofė Audronė Žukauskaitė, radijo laidų vedėjas Karolis Vyšniauskas, muzikos kritikė Emilija Visockaitė, rašytoja, žurnalistė Jurga Tumasonytė, vertėjas Gediminas Pulokas, poetas, atlikėjas Žygimantas Kudirka ir daugybė kitų. Visų šių ir kitų žmonių darbas nuteikia
labai viltingai.
Manau, kad lietuvių literatūra turėtų tapti daug mažiau izoliuota nei yra dabar. Taip pat, tikėtina, atsiras geros žanrinės literatūros. Manau, tai labai svarbi sąlyga mūsų kūrybos brandai. Tik kokybišką žanrinę kūrybą turinti kultūra gali sau leisti kaip atsvara jai mėgautis elitine aukštos meninės vertės literatūra.
Lietuvių literatūros sprintas išsiteko labai riboto skonio take. Tikėtina, kad taip nutiko dėl to, kad Lietuvoje literatūrą kuria ir vertina lietuvių filologai. Neturiu nieko prieš lietuvių filologijos studijas baigusius žmones, manau, kad jie taip pat gali parašyti ką nors įdomaus ir verto dėmesio. Tačiau pastebiu, kad Lietuvoje daugiausia dėmesio susilaukia „barokinės“ kalbos kūriniai, kuriuose mėgaujamasi kalbos išlenkimais, užraitymais, puošmenomis. Tokie kūriniai man, kaip ragavusiai istorijos, religijos mokslų ir filosofijos studijų, atrodo lyg filologinė fiesta, kurioje švenčiamas kalbos betiksliškumas. Suprantu, kad kitiems filologams, sėdintiems įvairiose vertinimo komisijose, tai šis tas nuostabaus ir nepaprasto, tačiau mano skoniui tai gana nuobodoka. Nemėgstu neįdomios kūrybos. Franzas Kafka, Virginia Woolf, Wisława Szymborska, Witold Gombrowicz, Albertʼas Camus, Jorge Luisas Borgesas, Johannas Wolfgangas Goethe – visi jie gali būti pavadinti rimtąja literatūra, tačiau nėra nuobodūs. Tikiuosi, kad ateityje Lietuvoje daugės aukštos meninės vertės tekstų, kurie nebus tik nuobodūs vienų filologų „meilės rašteliai“ kitiems filologams.
Jonas Palionis. Nihilistinis požiūris į lietuvių bendrinės kalbos kultūrą
2017 m. Nr. 12
Tai bene tiksliausias apibūdinimas, kylantis galvoje ne vienam mokslo žmogui, paskaičiusiam dviejų autorių – kalbininkės Loretos Vaicekauskienės ir istoriko Nerijaus Šepečio sudarytą ir 2016 m. išleistą knygą „Lietuvių kalbos ideologija. Norminimo idėjų ir galios istorija“, turinčią tris šimtus keturiasdešimt keturis puslapius. Kaip yra pažymėjęs aktyvus lietuvių bendrinės kalbos kultūros teoretikas Pranas Kniūkšta, tai yra prasta dovana paskelbtiems Lietuvių kalbos kultūros metams (žr. „Lietuvos žinios“, 2017 07 21).
Apie šios „dovanos“ prastumą, be P. Kniūkštos, dar yra rašę periodinėje spaudoje kalbininkai Artū-ras Judžentis, Aldona Paulauskienė, Rita Urniežiūtė, taip pat nėra iškentęs to prastumo nematyti ir šios recenzijos autorius. Juolab kad savo mokslinėje bei pedagoginėje veikloje jis buvo ir dar tebėra susijęs su lietuvių bendrinės kalbos norminimo problematika.
Man, kaip ir daugeliui kitų lituanistų kalbininkų, „Lietuvių kalbos ideologija“ rodosi prasta dėl joje skleidžiamų idėjų nepagrįstumo, susijusio su neoliberaliomis kosmopolitinėmis pažiūromis į lietuvių bendrinės kalbos sąmoningą tobulinimą, norminimą bei kodifikaciją, arba, kitaip sakant, į jos kultūrą. Be to, prasta dėl joje esančio netikslių, konkrečiais duomenimis neparemtų istorinio ir lingvistinio pobūdžio teiginių gausumo, terminų painiojimo, kartais ir elementarios logikos stokos bei neaiškių sudėtingų formulavimų. Toliau čia ir bus rašoma apie pastaruosius dalykus, nes nihilistines knygos autorių pažiūras gana plačiai ir pagrįstai yra komentavę savo straipsniuose A. Judžentis (žr. „Respublika“, 2017, Nr. 3) ir P. Kniūkšta (minėtose „Lietuvos žiniose“).
Pirmiausia norėčiau pasakyti savo nuomonę dėl kai kurių terminų vartojimo. Jau pats knygos pavadinimas yra netikslus. Lietuvių kalba, kaip ir bet kuri kita, nėra gyvas padaras, kuris kurtų tam tikras idėjas ar pažiūras, vadinamas terminu „ideologija“. Matyt, tai jausdami, knygos sudarytojai antraštę ir patikslino prierašu, surinktu petitu, – „Norminimo idėjų ir galios istorija“. Bet nepatikslino pagrindinio pavadinimo: nenurodė, kokio lietuvių kalbos tipo ta istorija. Be abejo, turėjo galvoje lietuvių bendrinę kalbą, kurią autoriai pramaišiui vadina tai bendrine, tai standartine, pastarąjį terminą nusižiūrėję į angliškąjį standard language. Kažkodėl minėtame prieraše paliktas ir tradicinis norminimo terminas, kuris straipsnių tekstuose taip pat dažnai keičiamas standartizavimu arba standartizacija.
Apskritai knygoje, ypač L. Vaicekauskienės straipsniuose, netradicinių, bet nepaaiškintų lingvistinių ir nelingvistinių terminų vartojama gana daug. Todėl „nemodernistui“ net kalbininkui nelengva suprasti jų reikšmę. Ypač šokiruoja iš kažkurio dabartinio užsienio lingvisto nusižiūrėti terminai inžinerijos karkasas, kalbos inžinerija, turintys neaiškų technikos terminijos komponentą. Jeigu tie terminai autorei ir jos bendraminčiams yra labai svarbūs, tai „nemodernistams“ būtinai reikėjo juos paaiškinti su konkrečiais kalbos ar šnekos pavyzdžiais (sosiūriškas „kalbos“ ir „šnekos“ sąvokų griežtesnis skyrimas, kurio kalbamojoje knygoje nepaisoma, yra esminio pobūdžio dalykas).
Prie netradicinių (rodos, norvegų lingvisto Einaro Haugeno sukurtų) nevykusių lingvistinių terminų skirtinas taip pat kalbos planavimas, kurį, be L. Vaicekauskienės, įsimylėjęs ir vieno knygos skyriaus bendraautoris Giedrius Subačius. Nevykęs šis terminas dėl to, kad lietuvių kalboje planuoti reiškia „sudaryti planą“ ir nieko daugiau. Bet ar galima sudaryti bet kurios bendrinės kalbos tolesnės raidos planą, nežinant iš anksto to kalbos tipo galimų egzistavimo sąlygų bei aplinkybių, nulemtų tą tipą turinčios tautos ateities? Pagaliau žodis planavimas buvo labai būdingas sovietmečiui, kuriam knygos sudarytojai, kaip toliau matysime, dažnai prikiša visokių būtų ir nebūtų dalykų.
Netradicinis jau „Pratarmėje“ paminėtas ir naujas, lietuvių lingvistinėje literatūroje dar labiau nepaplitęs terminas preskriptyvizmas. Šis terminas nefiksuotas nei 1990 m. Kazimiero Gaivenio ir Stasio Keinio „Kalbotyros terminų žodyne“, nei 2013 m. Zofijos Babickienės ir Reginos Venckutės „Kalbotyros įvado“ vadovėlyje aukštosioms mokykloms, nei 2013 m. lietuviškame „Tarptautinių žodžių žodyne“. To termino reikšmė nusakyta pirmajame L. Vaicekauskienės skyriuje „Kalbos standartizavimo idėjos ir teorijos“, kur sakoma, kad „preskriptyvizmas – kalbos variantų skirstymas į geresnius ir prastesnius, vartotinus ir nevartotinus ir, atitinkamai, kalbos taisymai ar nurodymai vartotojams – remiasi to meto įsivaizdavimais apie normą“ (p. 19–20). Tačiau tai ne mokslinis apibrėžimas, o neaiškiai suformuluotas apibūdinimas. Preskriptyvizmą galėtų atstoti įprasčiausias lietuviškas vertinimas (teigiamas ar neigiamas), juoba kad jis susijęs su labai aiškiu ir reikalingu veiksmažodžiu vertinti, o preskriptyvinti dėl savo semantikos netinkamas vartoti vertinimo veiksmui reikšti.
Netradicinių terminų vartojimas, žinoma, nėra didelis knygos trūkumas. Jis gali būti pateisinamas ir naujoviškomis vadinamųjų „moderniosios lingvistikos“ ar „moderniosios filosofijos“ koncepcijomis. Trūkumu laikytinas tik tų terminų neaiškinimas ar nepakankamai tikslus jų aiškinimas. Kas kita netikslių, tikrovei prieštaraujančių teiginių nemažas kiekis. Visų jų, žinoma, straipsnyje neįmanoma suminėti ir plačiau pakomentuoti, tačiau kai kurių akivaizdesnių negalima nutylėti, nes jie klaidina skaitytoją.
Jau knygos „Pratarmėje“ rašoma, kad „Lietuvių kalbai nebegresia išnykimas, tačiau jos tvarkyba tebelaikoma kalbininkų kompetencijos ir veiklos erdve“ (p. 9). Kuo pagrįstas toks Lietuvos istorijos faktais ir dabartine realybe neparemtas tvirtinimas? Ar per pustrečio dešimtmečio atkurtos nepriklausomybės metų iš Lietuvos emigravęs apie milijonas žmonių nieko nesako apie lietuvių tautos ir jos kalbos nykimo procesą? Logiškai nesusijusi antroji tvirtinimo dalis taip pat kelia klausimų: kam turi priklausyti kalbos (suprantama, bendrinės) tvarkybos reikalai? Gal žurnalistų, istorikų ar filosofų „veiklos“ erdvei? Gal suteikime „galios“ istorikui Eligijui Railai, kuris 2010 m. „Naujajame židinyje-Aiduose“ teigė, kad „lietuvių tautos drama turbūt yra ta, kad ji prieš 100 metų išlipo, išsivystė iš kalbos. Kalba iš tikrųjų traktuojama kaip kūno, organizmo dalis“ (Nr. 5–6, p. 254). Manau, kad toks, kaip ir daugelis kitų tame žurnale randamų panašių beprasmiškų tvirtinimų nereikalauja komentarų.
„Pratarmėje“ taip pat rašoma, kad numatoma išleisti ir antrą panašaus pobūdžio knygą, kurioje, kaip ir čia aptariamoje, būsią „susitelkta į sovietmetį ir dabartinį Nepriklausomybės laikotarpį“. Įdomu, kodėl, pretenduojant apžvelgti „norminimo idėjų ir galios istoriją“, apsiribota tik šiuo laikotarpiu, o visai atsisakyta liesti kalbininkų nevienodai suprantamą lietuvių bendrinės kalbos kūrimosi pradžios problemą, taip pat tik probėkšmais norima „užgriebti“ prieškarinės nepriklausomos Lietuvos laikus, kuriais visapusiškai suklestėjo bendrinė lietuvių kalba.
Knygos „Pratarmėje“ pažymėta, kad joje neturėta tikslo „atskleisti atskirų individų veikas“, bet siekta „suprasti kalbos reguliavimo idėjų kūrimą ir įtvirtinimą, galios praktikų prigimtį ir raišką, kalbos standartizaciją kaip reiškinį“ (p. 11). Tačiau toks painokas knygos tikslo formulavimas yra netikslus: viename iš knygos skyrių, kaip vėliau matysime, Jono Jablonskio asmenybei ir jo vaisingai norminamajai veiklai yra skirta keletas E. Railos gražiai parašytų puslapių ir įdėta 1930 m. vasario 24 d. „Lietuvos aido“ nekrologinio puslapio faksimilė. Gaila, kad nebuvo įvertintas didelis J. Jablonskio mokinių – Antano Salio, Prano Skardžiaus, Petro Joniko ir pastarųjų redaguoto „Gimtosios kalbos“ žurnalo indėlis į lietuvių bendrinės kalbos normalizaciją bei stabilizaciją prieškario ir pokario metais.
Pirmajame knygos skyriuje „Kalbos standartizavimo idėjos ir teorijos“ (p. 19–49) L. Vaicekauskienės, kaip derėtų laukti iš knygos pavadinimo, nesileidžiama į kalbos norminimo (standartizavimo) istoriją, bet aprašomos kai kurių dabartinių vadinamųjų preskriptyvizmo priešų pažiūros į bendrinės kalbos kultūrą ir kiek plačiau analizuojama Prahos „būrelio“ (ne mokyklos!) reikšmė įvairių kalbų „standartizavimo“ teorijai bei praktikai. Čia randamas ir minėtas „saliamoniškas“ terminas kalbos inžinerija, kuris kelių puslapių poskyryje „Kalbininkai ir kalbos inžinerija“ lieka nepaaiškintas. Nepasidaro aiškesnis tas terminas ir iš autorės 6-ojo skyriaus „Dabartinės lietuvių kalbos inžinerijos karkasas“ (p. 245–307), kuriame rašoma apie kalbos reguliavimo formas, kalbos nacionalizavimą, kalbos institucijas, anglų kalbos pavojus lietuvių kalbai ir tautai, apie kalbos autoritetą, Lietuvos švietimo sistemą ir apie kitus įvairius „kalbos inžinerijai“ priskiriamus dalykus. Bet „kalbos inžinerijos“ sąvoka čia tiksliau neapibrėžiama.
Gerai, kad autorė pirmame savo skyriuje (kaip ir „Prakalboje“) nesuniekino Prahos lingvistinės mokyklos, net pavadino ją „moksline“, plėtojančia „naujas modernėjančio kalbos mokslo idėjas“ (p. 33). Iš tikrųjų be Prahos lingvistų teorinių principų laikymosi būtų sunku įsivaizduoti lietuvių bendrinės kalbos raidą ne tik pojablonskiniu nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, bet ir sovietmečiu, kai po marizmo (akademiko Nikolajaus Marro „mokslo“) ir Sovietų Sąjungoje imta teigiamai vertinti bei populiarinti prahiškių bendrinės kalbos ugdymo sampratas. Tačiau keista, kad tame skyriuje pateikta gana objektyvi Prahos lingvistinės mokyklos teiginių analizė baigiama tvirtinimu, kad „<…> po 1990 m. Rusijoje, Čekijoje, lygiai kaip ir Lietuvoje, nepaisant socialinių ir politinių transformacijų, kalbos kultūros konceptas praktiškai nepasikeitė: ši disciplina toliau užsiima kalbos gerinimu ir saugojimu, o kalbą vertina pirmiausia kaip nacionalinės tautinės tapatybės ir pasididžiavimo simbolį“ (p. 49). Nors šis tvirtinimas paremtas dviejų užsienio mokslininkų (Jano Chromy’io, 2009 m., ir Michaelio Gorhamo, 2014 m.) teiginiais, bet jame slypi neigiamas požiūris į tautų bendrinių kalbų kultūrą.
Antrojo knygos skyriaus – „Kalba – disciplinarinės galios ir žinojimo taikinys“ (p. 51–111) – autorė yra filosofė Nijolė Keršytė. Kaip rodo jau skyriaus pavadinimas, ji mėgstanti „originaliai“, bet nelabai suprantamai apibūdinti savo tiriamąjį objektą. Tiesa, iš šio skyriaus poskyrių antraščių galima suvokti, kad jame rašoma apie kalbos (žinoma, bendrinės) kontrolę, norminimą, kažkokią neapibrėžtą „galią“ ir kažkokį „žinojimą“ ir kitus neaiškius platesnei visuomenei dalykus.
Nors pirmasis poskyris pavadintas „Kalbos kontrolė disciplinarinėje visuomenėje“, bet terminas disciplinarinė (kodėl ne disciplinuotoji?) visuomenė, sukurtas prancūzų istoriko Michelio Foucault, paaiškintas tik antrame poskyryje. Taip jis pavadinęs XIX ir XX amžiais susiformavusią visuomenę, kuriai būdinga socialinė kontrolė. Tačiau apie kalbos kontrolę jis nekalbąs (kalbąs tik apie „kūno, o kartu – erdvės ir individo disponuojamo laiko kontrolę“). Terminą kalbos kontrolė, kaip vieną iš socialinės kontrolės dalių turbūt įsivedusi skyriaus autorė (žr. p. 53).
Ko verti tame antrajame ir kituose poskyriuose aprašomi su vadinamąja disciplinarine visuomene susiję dalykai, gali pasakyti M. Foucault darbus išstudijavę sociolingvistikos specialistai. Tarp tų dalykų yra nemažai ir tokių, ypač susijusių su lietuvių bendrinės kalbos normų kodifikacijos problematika, dėl kurių pagrįstumo nekyla abejonių. Pavyzdžiui, negalima paneigti, kad „vėlyvuoju sovietmečiu“ kalbos priežiūra, arba kultūra, yra tapusi masiniu reiškiniu (p. 61). Apie tai, kaip matyti iš pateiktos citatos, dar 1984 m. yra rašęs vienas iš kompetentingiausių šios srities kalbininkų Arnoldas Piročkinas „Kultūros barų“ žurnale (Nr. 10). Be to, kalbos kultūros mariškumas labai detaliai aprašytas 2016 m. išleistoje Aldono Pupkio stambioje monografijoje „Lietuvių kalbos sąjūdis 1968–1988 metais“. Joje atskleistos anuometinių lietuvių kalbininkų pastangos gaivinti pokario sovietmečiu apleistą prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvoje gerai organizuotą bendrinės kalbos norminamąjį darbą ir įkurti, prisišliejus (taktiniais-politiniais sumetimais) prie Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos, visuose miestuose ir rajonuose Lietuvių kalbos sekcijų tinklą.
„Lietuvių kalbos sekcijos Lietuvoje susikūrė kaip atsvaros šalies rusinimui, lietuvių tautos funkcijų siaurinimui, jos struktūros žalojimui židiniai. <…> 1971 m. sekcijoms buvo iškilęs rimtas pavojus būti valdžios uždraustoms ir išvaikytoms, nuolat sulaukta kritikos iš valdžios institucijų, iš universiteto ir ministerijos vadovų. Ypač sunku dirbti darėsi XX a. 8-ame dešimtmetyje, kada sustiprėjusio prievartinės dvikalbystės diegimo sąlygomis reikėjo stengtis išlaikyti lietuvių kalbą mokslo srityje, studijų ir ugdymo institucijose, apskritai viešajame gyvenime“, – rašo aktyvus tų sekcijų veiklos organizatorius A. Pupkis (p. 451). Savaime suprantama, kad, išsiplėtus bendrinės kalbos kultūros masiškumui ir į sekcijų veiklą įsitraukus nepakankamos lingvistinės kvalifikacijos žmonėms, negalėjo būti išvengta ir tos kalbos norminimo klaidų. Viena iš didžiausių, buvusių ir ligi šiol esančių (turbūt neišvengiamų) klaidų – tai nereikalingų vadinamųjų „kalbos taisymų“ aistra, pagrįstai paminėta N. Keršytės skyriaus 5-ame poskyryje „Kalbinės elgsenos disciplinavimas“ (p. 63). Iš tikrųjų, įsisiūbavus Lietuvių kalbos sąjūdžiui, radosi net tokių bendrinės kalbos grynintojų, kurie siūlė įsisenėjusius vartosenoje visus nelietuviškos kilmės žodžius keisti kitais lietuvių kalbai nebūdingos reikšmės ar naujadarinės (kartais ir netikusios) darybos žodžiais.
Ta aistra nepaliovė siautusi ir atkūrus po sovietmečio Lietuvos nepriklausomybę. Pavyzdžiui, 1997 m. rugpjūčio 16 d. „Lietuvos aide“ (Nr. 160) Jonas P. Kedys savo straipsnelyje „Lietuva – tarp nykstančių tautų“ rašė, kad būtina skelbti visuotinį karą svetimžodžiams – „jie palaipsniui veda į tautos pražūtį“. Prie tokių autorius priskyrė balotiruotis, deputatas, prognozė, brifingas, trauma ir servisas. Ypač jam užkliuvo komisaras, „primenąs Felikso Dzeržinskio laikus, Jagodą, Beriją…“, kuris yra lotyniškos kilmės (commissarius – įgaliotinis), galėjęs patekti į lietuvių kalbą „tam tikro valdžios atstovo“ reikšme ir ne iš rusiškų šaltinių. Tačiau tie pasmerktieji svetimžodžiai, kurių bemaž visi yra tarptautinio pobūdžio, išskyrus brifingą, nepeikiami dabartinių kalbininkų. Šis, žinoma, yra anglų kalbos kilmės ir kai kuriuose norminiuose leidiniuose (pavyzdžiui, 2013 m. „Kalbos patarimų“ knygelėje Nr. 4 „Leksika“, p. 19) neteikiamas vartoti (jo vietoje siūloma trumpoji spaudos konferencija), tačiau dėl atitikmens ilgumo turi tendenciją tapti (jeigu dar netapo?) norminiu tarptautiniu žodžiu. Taigi skelbti „visuotinio karo“, ypač tarptautiniams žodžiams, nederėtų, nes paskelbus nieko nebūtų galima laimėti.
Nors nereikalingų, nepamatuotų „kalbos taisymų“ aistra, atsiradusi minėtoje A. Pupkio citatoje nurodytomis sąlygomis, yra neigiamas reiškinys (čia kabutėmis išskirti „kalbos taisymai“ todėl, kad didžiąją dalį jų būtų teisingiau vadinti šnekos, t. y. atskirų žmonių prasimanytais ir neįsitvirtinusiais bendrinės kalbos sistemoje, taisiniais), bet sovietmečiu jie prisidėjo prie tolydžio vis stiprėjančios rusifikacijos mažinimo.
Kadangi N. Keršytė yra filosofė, tai konkreti bendrinės kalbos norminimo problematika jai nelabai rūpėjo. Todėl tolimesniuose savo poskyriuose ji dėsto minėto M. Foucault samprotavimus apie „disciplinarinę galią“, mėgindama priskirti ją lietuvių kalbininkams, rašo apie „kalbininkų diktatą“, užmiršdama, kad be J. Jablonskio veiklos būtų neįsivaizduojama dabartinė mūsų bendrinės kalbos būklė, apie prieštaravimus, pasitaikančius tarp kalbininkų, apie „gramatiko sapną“. Tiesa, keliuose paskutiniuose poskyriuose ji nemažai vietos skiria ir dabartinių lietuvių kalbininkų, ypač A. Pupkio, pažiūroms bei jo norminamajai veiklai. Bet bemaž visais atvejais jos vertinimai turi neigiamą atspalvį, ir juose slypi troškimas būti visažine bei novatoriška sociolingvistikos problemų specialiste.
Jau konkretesnė ir lingvistiškesnė yra dviejų autorių – Eligijaus Railos ir Giedriaus Subačiaus – trečiojo skyriaus „Lietuvių kalbos normintojai ir norminimo praktikos“ (p. 113–149) problematika. Kaip matyti iš skyriaus pradžioje pateiktos išnašoje pastabos, iš trijų poskyrių du paskutinieji ir pirmojo trumpa įvadinė dalis yra parašyta kalbininko G. Subačiaus, o likusios pirmojo poskyrio keturios dalys – istoriko E. Railos.
Įvadinėje dalyje po keleto bendro pobūdžio pastabų apie S. Daukanto kalbą (su fotokopine jo rankraščio ištraukėle) ir šio rašytojo santykius su aušrininkais, remiantis istoriniais šaltiniais, amžininkų atsiminimais, E. Railos gražiai aprašoma J. Jablonskio asmenybė ir jo kalbinės veiklos reikšmė lietuvių bendrinės kalbos istorijoje. Įdomus čia ir nepriekaištingas taip pat J. Jablonskio ir Kazimiero Būgos veiklos sugretinimas, Jono Balčikonio vertinimas sovietmečiu, skyrelis „Kalbininkas ir grožinė literatūra“. Tačiau galima tiktai apgailestauti, kad žodis nepriekaištingas, mano supratimu, nelabai tinka tolimesniems G. Subačiaus rašytų poskyrių samprotavimams, nors man, kaip buvusiam jo daktarinės disertacijos vadovui ir jo talento gerbėjui, tai ir skaudoka sakyti.
Jau antrojo poskyrio, pavadinto „Sovietinė preskriptyvinė kalbos suvokimo paradigma“, pirmajame sakinyje pavartotas autoriaus susidarytas griozdiškas naujadaras kalbakultūrininkas rėžia skaitytojo ausį. Toliau dėstomas nihilistinis požiūris į sovietmečiu sunkiomis sąlygomis dirbtą lietuvių bendrinės kalbos norminamąjį darbą, į šios kalbos kodifikacijos principus, kurie rėmėsi Prahos lingvistinės mokyklos teorija, populiaria ne tik prieškario nepriklausomoje Lietuvoje, bet ir Vakarų Europoje, taip pat ir pomaristinėje Sovietų Sąjungoje. Tokį požiūrį G. Subačius, matyt, susidarė pastudijavęs, gyvendamas Amerikoje, liberalių globalistinių autorių raštus, kuriems būdinga antinorminė bendrinės kalbos „savaiminės vartosenos“ samprata. Jam užkliūva ir „sovietiniu“ terminu laikomas kalbos kultūros terminas, kuris dar 1932 m. figūravo čekų lingvistinio būrelio leidinio „Spisovna čeština a jazykova kultura“ antraštėje. Laikantis Ferdinando de Saussure’o langue–parole dichotomijos visai tikslinga kalbėti ir apie šnekos kultūrą (šis terminas taip pat neturi jokio ideologinio pamušalo, kurį linkęs visur – kur reikia ir nereikia – įžvelgti autorius). Nežinia iš kur pasigautas tvirtinimas, kad sovietmečiu lietuvių bendrinės kalbos normintojai (autoriaus terminu, preskriptyvistai) siekę „rašomosios ir šnekamosios kalbos vienybės“ (taip ir pavadintas atskiras skirsnelis). Tokio siekimo nerodo net iliustracijai pateiktos citatos, nors tam tikro vieningumo bei vienodumo atskiruose bendrinės kalbos lygmenyse (rašyboje, fonologijoje ir morfologijoje) būtina laikytis, norint būti suprastiems, įvairių tarmių atstovams. Keistai skamba ir autoriaus tvirtinimai, kad anuomet „kliše buvo tapusi mintis, kad tarmės yra bendrinės kalbos šaltinis, kad jos turtina bendrinę kalbą. Tarmė ne vertybė pati savaime kaip kalbėjimo instrumentas, bet kaip norminamos kalbos šaltinis“ (p. 137). Kaip galima kalbėti apie tarmių nevertinimą, kai buvo išleistas didelių organizacinių ir intelektinių pastangų reikalavęs dialektologinis „Lietuvių kalbos atlasas“, Zigmo Zinkevičiaus kapitalinis „Lietuvių dialektologijos“ veikalas? Taip pat kaip galima nevertinti tarmių, kaip svarbiausio bendrinės kalbos turtinimo šaltinio, ypač turint galvoje palyginti nesenas lietuvių bendrinės kalbos egzistavimo tradicijas, be to, tvirtinti, kad „realioji bendrinė kalba“ buvusi Vilniaus ir Kauno miestų kalba (ypač Vilniaus, kurio gyventojų daugumą sudarė nelietuviai)?
Paskutiniame trumpame savo poskyryje (p. 142–149) G. Subačius smarkokai kritikuoja Valstybinės lietuvių kalbos komisijos patvirtintą vadinamųjų „didžiųjų kalbos klaidų“ sąrašą. Ir čia jo samprotavimai, man rodos, jau pagrįstesni negu ankstesniuose poskyriuose. Iš tikrųjų vadinamųjų „kalbos klaidų“ skirstymas į „didžiąsias“ ir „mažąsias“ neturi tvirtesnio mokslinio pamato, aiškesnio skirstymo kriterijaus. Kas vienam normintojui gali rodytis (ypač leksikos lygmenyje, kuriuo apsiribota sąraše) „didžioji“, kitam – „mažoji“ klaida. Be to, į sąrašą įtraukta nemaža atskirų individų pavartotų (kartais gal ir visai atsitiktinai) nelietuviškų (angliškų) žodžių, kuriems pateiktas visas pluoštas teikiamų lietuviškų atitikmenų, keliančių sąrašo vartotojui nelengvą atrankos problemą.
Ketvirtasis recenzuojamos knygos skyrius rašytas istoriko ir „Naujojo židinio-Aidų“ vyriausiojo redaktoriaus, taip pat tos knygos sudarytojo Nerijaus Šepečio. Jis pavadintas „Norminimo institucijų ideologinė kilmė ir situacijos“. Šiame skyriuje, turinčiame tris poskyrius, nagrinėjama 1961–1990 m. Lietuvių kalbos komisijos veikla, kalbos kultūra sovietmečiu ir leidinėlis „Mūsų kalba“. Kaip ir dera istorikui, čia, remiantis turimais archyviniais dokumentais, atskirų kalbininkų straipsnių ištraukomis ir pokalbiais su kai kuriais iš jų, gana detaliai apžvelgiami tie dalykai, stengiantis kiek galima ryškiau atskleisti savo nihilistinį požiūrį į ano meto lietuvių kalbininkų pastangas gerinti ypač pirmuoju pokario dešimtmečiu dėl istorinių aplinkybių (žymių lietuvių kalbininkų išvykimas iš Lietuvos, okupacinės valdžios politika ir kt.) tolydžio vis blogėjančią lietuvių bendrinės kalbos būklę.
Nebūdamas lietuvių kalbos specialistas ir anuometinės Kalbos komisijos (LKK) narys, žinoma, N. Šepetys negali labai objektyviai vertinti tos komisijos darbų. Tačiau, žvelgiant į jos veiklą iš istorinės perspektyvos, nepaneigiama, kad kai kurios jo kritinės pastabos pravers būsimiems LKK istorijos tyrinėtojams. Būdamas objektyvus autorius turėtų pripažinti, kad ši komisija, kaip tam tikra aktualių lietuvių bendrinės kalbos klausimų svarstytoja bei normų reglamentuotoja, buvo reikalinga institucija ir yra atlikusi vertingų darbų. Bet ji nepretendavo į „teisminę bei politinę galią“ (p. 164) ir jos posėdžiuose, prieš priimant sprendimus, nestigo polemikos. Sovietmečiu dar nebuvo jokios Kalbos inspekcijos.
Antrame poskyryje apie kalbos kultūrą „sovietų Lietuvoje“ (čia neoficialaus pavadinimo pirmasis žodis kažkodėl parašytas mažąja s!), remiantis Olgos Liebich darbu, rašoma apie buvusioje Tarybų Sąjungoje taikytus bendrinės kalbos norminimo principus ir jų adaptaciją lietuvių kalbininkų veikloje. Ypač plačiai ten komentuojamas normų tikslingumo principas, kuris, kaip matyti ir iš anksčiau pateiktos P. Joniko 1937 m. straipsnio citatos, klaidingai traktuojamas kaip „tarybinės (ne sovietinės!) kalbotyros“ įtakos reiškinys (žr. p. 171). Kiti norminimo principai minėtame poskyryje neliečiami, bet pereinama prie A. Pupkio 1980 m. vadovėlio „Kalbos kultūros pagrindai“ kritikos, išsakytos 1982 m. „Kalbos kultūros“ žurnale išspausdintoje kalbininkų P. Kniūkštos ir Vytauto Vitkausko to vadovėlio recenzijoje. Pasigardžiavęs recenzentų kritikos įžvalgumu, tuo, kad „vadovėlis išnarstytas po kaulelį“ (p. 173), autorius su jam būdinga visažinio maniera tvirtina, kad „Pupkio vadovėlis – klasikinis to meto mokslo (minties), ideologinės (kultūros) produktas, tipiškiausias jo pavyzdys“ (p. 174).
Nesileidžiant į N. Šepečio politizuotus svaičiojimus ir nemanant, kad A. Pupkio vadovėlyje yra tokių dalykų, dėl kurių taip pat kalbininkams galėjo ir tebegali kilti abejonių, reikia neužmiršti, kad tai buvo pirmasis lietuvių kalbotyros istorijoje tokio pobūdžio teorinis darbas, nenustojęs savo vertės ir mūsų dienomis. Be to, reikia turėti galvoje, kad ir dabartinėje bendrinės kalbos teorijoje esama įvairavimo, kuris apvilktas naujais, „moderniais“ terminais trikdo ir praktinį, ypač mažųjų tautų, bendrinių kalbų tobulinimo procesą.
Kita vertus, galima pagirti N. Šepetį už tai, kad nesumurkdė vadinamojo „Lietuvių kalbos sąjūdžio“ (1968–1988), kurio vienas iš aktyviausių veikėjų bei pradininkų buvo tas pats A. Pupkis, neseniai išleidęs apie sąjūdį stambią (495 puslapių) monografiją. To sąjūdžio pradžia, kaip rašoma joje, buvo glaudžiai susijusi su 1967 m. gruodyje prie Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos įkurta Vilniuje Lietuvių kalbos sekcija. Kadangi monografija išleista po recenzuojamos knygos pasirodymo, N. Šepetys negalėjo ja pasinaudoti. Todėl savo skyriuje apsiribojo bendro pobūdžio pastabomis apie kai kurių sekcijos narių samprotavimus, apie būsimą veiklos kryptį bei bendrinės kalbos norminimo principus ir platesniu tos sekcijos leidinėlio „Mūsų kalba“ komentavimu. Skyriaus pabaigoje jis dar pridėjo kelių šio leidinėlio skaitytojų laiškuose išsakytas mintis dėl lietuvių bendrinės kalbos norminamojo darbo praktikos. Kai kurios iš tų minčių yra įdomios, atspindinčios anuometinę tikrovę, o kai kurios – nieko bendra su ta tikrove neturinčios. Tačiau bemaž visos jos skyriaus autoriaus yra politizuotos, turinčios neigiamą konotaciją.
Penkto skyriaus (p. 201–244), rašyto dviejų autorių – literatūrologo Pauliaus Subačiaus ir istoriko Tomo Vaisetos, jau pati antraštė „Posovietinė kalbos priežiūra kaip galios monopolis“ gali šokiruoti kalbininkų normatyvinės veiklos „bacilomis“ neužsikrėtusį skaitytoją. Tarsi tie iš kalbininkų, kurie atkūrus nepriklausomybę rūpinosi lietuvių bendrinės kalbos valstybingumo įtvirtinimu ir šios kalbos tobulinimo tradicijų tęsimu, būtų sudarę kažkokį vien tik galia besiremiantį kalbos priežiūros organą. Tiesa, 1990 m. buvo įsteigta Kalbos inspekcija, ligi 2001 m. buvusi kaip Lietuvių kalbos komisijos dalinys, o vėliau pavaldi Lietuvos kultūros ministerijai ir atskaitinga Valstybinei lietuvių kalbos komisijai (VLKK). Bet apie jos vaidmenį bus kalbama vėliau.
Iš literatūrologo P. Subačiaus būtų galima laukti, kad jo tekste bus rašoma apie norminimo problemas, susijusias su grožine literatūra. Tačiau apie tai skyriuje nė neužsimenama. Narpliojami Atkuriamojo Seimo administracinių įstaigų priimti teisės aktai dėl lietuvių kalbos paskelbimo valstybine, dėl lietuvių kalbos vartojimo sferų, dėl 1995 m. paskelbto Valstybinės kalbos įstatymo taikymo, dėl VLKK funkcijų ir kitų, jau ir ankstesniuose skyriuose liestų vadinamosios „teisėkūros“ dalykų. Visa tai lietuvių bendrinės kalbos norminimo istorijos tyrinėtojui ar besidominčiam ta istorija skaitytojui gali būti įdomu, bet maža ką bendro turi su knygos antraštėje paminėtomis „norminimo idėjomis“. O apie P. Subačiaus nepaprastai „modernišką“ požiūrį į teisės aktuose pavartotą pasakymą kalbos globa ir apie paties autoriaus teksto kalbą galima spręsti iš jo rašinio pabaigos: „Ne mažiau slogios mintys apima pažvelgus į aktus, kuriuose globa minima tiesiogine, o ne antropomorfizuojančia reikšme. Tada santykis su kalba atrodo panašus į santykį su senoliais, neįgaliaisiais ir paliktais „gyvybės langeliuose“. Kalba patenka į nesavarankiškųjų, subordinuotojų, o postkolonijinės kritikos terminologija – subalternų, izotopiją. Palyginkime – tais atvejais, kai reguliavimo objektas (tiek žmogus, tiek dalykas) suvokiamas kaip reikalaujantis globos dėl savo vertės ir svarbos, pasitelkiama kita, (ap)saugos sąvoka: darbų sauga, sveikatos apsauga, paminklosauga, gamtosauga. Įstatymų leidėjai vargiai reflektuoja keistą sąmoningumo spragą – karaliene šioje valstybėje paskelbta kalba tebėra laikoma nepilnaverte našlaite, kuriai reikia išmanių normos dvaro regentų globos“ (p. 220).
T. Vaisetos rašytuose poskyriuose gana detaliai apžvelgiama Kalbos inspekcijos atsiradimo istorija, funkcijos, veiklos sritys, jos skiriamos baudos už įvairių įstaigų, įmonių ir organizacijų dokumentuose, viešuose skelbimuose randamas kalbos klaidas, Valstybinio kalbos įstatymo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų nesilaikymą. Toji apžvalga paįvairinta atskirų inspekcijos narių pastabomis apie šios kontrolinės įstaigos praktinį darbą, apie jos ataskaitas.
Nors apžvalgoje paminėta, kad, inspekcijos darbuotojų nuomone, dėl jų kontroliuojamosios veiklos viešosios kalbos vartosena nuolat gerėjanti (žr. p. 241), bet toks tvirtinimas vargu ar atitinka realią padėtį. Ypač tas neatitikimas pastebimas Vilniaus mieste ir Vilniaus rajone. Užtenka pereiti Vilniaus Gedimino prospektą, kad pamatytum Kalbos inspekcijos neveiklumą: čia kur ne kur tik su padidinamuoju stiklu galima įžiūrėti parduotuvės ar įmonės lietuvišką pavadinimą. O rajone, kaip matyti net iš televizoriaus ekranų, sulenkinti gatvių pavadinimai puikuojasi pagrečiui su lietuviškaisiais. Tiesa, pastaruoju atveju (tai paminėta ir T. Vaisetos apžvalgoje) Kalbos inspekcijos pastangas paverčia niekais mūsų labai „demokratiški“ teismai, apsiginklavę ne tautiniais, bet politiniais motyvais.
Turint galvoje ne tik ribotą, bet ir neefektyvią Kalbos inspekcijos veiklą (jos efektyvumą lemia, be kita ko, ir tai, kad joje dirba tik aštuoni žmonės), kyla natūralus klausimas, ar ji apskritai yra reikalinga? Tokiu gana pagrįstai metaforiškai paslėptu klausimu ir baigiami T. Vaisetos tekstai, išsiskiriantys iš kitų kai kurių autorių rašinių didesniu objektyvumu.
Po šių straipsnių įdėtas dar vienas L. Vaicekauskienės skyrius „Dabartinės lietuvių kalbos inžinerijos karkasas“ (p. 245–310), turintis ultramodernišką, daugeliui lituanistų negirdėtą neregėtą pavadinimą. Kas yra tas „inžinerijos karkasas“, man, nestudijavusiam vakarietiškos naujosios sociolingvistinės literatūros, ir perskaičius tą skyrių neaišku. Nepaaiškėja netgi įveikus priešpaskutinį – 4-ąjį autorės poskyrį „Kalbos inžinerija Lietuvos švietimo sistemoje“ (p. 285–287), kuriame painiai rašoma apie tai, kad „galios lokalizacija skiria lietuviškąją švietimo sistemą nuo vakarietiškos: standartinės kalbos ideologiją pas mus palaiko ne pati mokykla (kaip paskutinis standartizavimo ideologijos bastionas)“ (p. 285–286), kad „neteisinga stigmatizuoti nestandartines (socialines, regionines) kalbos atmainas“ (p. 226), kad iš švietimo nuostatų „nematyti lankstaus santykio su kalbos įvairove, veikiau polinkis reprodukuoti lietuvių kalbos ideologijos siūlomas hierarchines schemas, įtvirtinančias bendrinės kalbos viršenybę prieš kitas atmainas“ (p. 287). Jau iš šių pavyzdžių matyti, kad autorė, labai pamėgusi tarptautinius žodžius, turinčius dažnai ne vieną reikšmę, nesugeba aiškiau ir paprasčiau lietuviškai paaiškinti iš kitų kalbų nukopijuotų „moderniškų“ sąvokų.
Pirmajame minėto skyriaus poskyryje, pavadintame „Kalbos reguliavimo formos ir formatai. Kalbos racionalizavimas“ (p. 246–262), iš pradžių platokai komentuojamos 2002 m. Valstybinės kalbos įstatymo nuostatos, kurioms didelių priekaištų nereiškiama, o paskui pereinama prie „Kalbos praktikos patarimų“, t. y. 2002–2013 m. Lietuvių kalbos instituto darbuotojų parengtų ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos apsvarstytų norminamojo pobūdžio knygelių, kritikos. Ta kritika nėra griežta, ribojasi kelių dešimčių leksikos ir sintaksės dalykų taisymais. Tai retas recenzuojamos knygos atvejis, kai kritiškai vertinami konkretūs kalbos faktai ir nesitenkinama operuoti tik įvairiais teoriniais samprotavimais. Tarp minėtose knygelėse pateiktų, autorės nuomone, be reikalo taisomų žodžių bei žodžių junginių yra ir tokių, kurių vartosena iš tikrųjų netaisytina. Tai tokie bendrinėje kalboje įsišakniję, nors kai kurie ir nelietuviškos kilmės, žodžiai kaip anūkas, barsukas, suokalbis arba tokie nepriekaištingi sintaksiniai junginiai kaip leidimas šautuvui laikyti, nepaisant senyvo amžiaus (nors pastarųjų tose knygelėse nepavyko rasti). Taip pat beprasmiška taisyti kone tarptautiniu tapusį verstinį posakį viskas tvarkoje (plg. vokiečių Alles in Ordnung, rusų Bcё в порядке, lenkų Wszystko w porządku), kurio vargu ar nevartoja patys taisytojai. Tokių konkrečių pavyzdžių pateikimas, ypač jeigu jis būtų palydėtas L. Vaicekauskienės argumentų, padarytų svaresnius jos poskyrio samprotavimus.
Tolimesniuose autorės poskyriuose rašoma apie anglų kalbos pavojus lietuvių kalbai ir tautai, apie kalbos „idealo nuopuolį“, apie kalbininkų autoriteto kūrimą „per galios ir žinojimo monopolį“, apie „mokyklos indoktrinavimą“, mi-
nėtą „kalbos inžineriją“ ir kitus vadinamajai „kalbos ideologijai“ priskiriamus reiškinius. Visų jų neįmanoma plačiau pagvildenti: tam reikėtų nemažesnės kaip autorės skyrius apimties rašinio. Todėl čia vėl tenka ribotis problemiškesniais dalykais.
Vienas iš tokių – anglų kalbos įtakos mūsų bendrinei kalbai ir apskritai lietuvių tautai akivaizdus plitimas. Laikydamasi neoliberalistinių kosmopolitinių pažiūrų ir teigiamai vertindama stambiųjų valstybių globalinę politiką, L. Vaicekauskienė kažkodėl skirtingai vertina lietuvių kalbai atsiradusias grėsmes sovietmečiu ir atgimusios nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu. Sovietmečiu dėl lietuvių kalbai rusifikacijos planų iškilusi grėsmė kvalifikuojama kaip „realesnė“, o atgimusios Lietuvos metais atsiradusi anglizacijos grėsmė – nereali, kone teigiama, atspindinti „naujus kultūrinius kontaktus“, „kalbų rinką ir kardinaliai pasikeitusią situaciją“ (p. 263). Todėl netgi pastarosios grėsmės paminėjimas vadinamas „nacionalistiniu“, „antimoderniu“, „antivakarietišku“. Tai tipiškas bolševikiškos globalistinės retorikos pavyzdys, rodantis autorės panieką atgimusios Lietuvos gimtajai kalbai ir tautai.
Kitas problemiškas dalykas, svarstytas ir labai išpeiktas ankstesniųjų autorių, ypač N. Keršytės, skyriuje, neužmirštas taip pat ir L. Vaicekauskienės „Dabartinės lietuvių kalbos inžinerijos karkase“, – lietuvių bendrinės kalbos kontrolės instancijų buvimas ir jų veikla. Čia autorei užkliūva ir sovietmečiu autoritetingų kalbininkų rengtos per radiją ir televiziją reguliarios „kalbos valandėlės“, laikraščiuose ir žurnaluose skelbiami „kalbos kampeliai“ ar „kertelės“, net ir tai, kad „mokslo ir išmanymo argumentas tampa kertiniu visam kalbininko autoriteto diskursui“ (p. 281). Autorei, nusistačiusiai prieš lietuvių bendrinės kalbos norminimą bei tobulinimą, būtų, matyt, geriau, jeigu tuo rūpintųsi neišmanėliai, nieko nenutuokiantys apie bendrinės kalbos paskirtį bei specifiką žmonės. Žinant, kad pati autorė yra lituanistė, kuriai turėtų rūpėti gimtosios kalbos atšakos – bendrinės kalbos būklė, toks požiūris atrodo labai keistas, atsiradęs veikiausiai dėl nekritiško naudojimosi kai kurių vadinamosios „vakarietiškos kalbotyros“ darbais, o gal ir dėl noro pasipuikuoti savo „naujomis originaliomis“ koncepcijomis. Tačiau dirbtinai perkelti kitų tautų bendrinių kalbų tyrinėtojų teorines inovacijas į lietuvių bendrinės kalbos dar prieškario metais nusistojusios teorijos metmenis ir norminimo praktiką nėra jokio pagrindo.
Kita vertus, L. Vaicekauskienė yra teisingai atkreipusi dėmesį, kad, nepaisant ir autoritetingų kalbininkų pastangų tobulinti lietuvių bendrinę kalbą, atgimusios nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu nematyti ryškesnio jos gerėjimo, kad jos vartosenoje esama atotrūkio nuo teikiamųjų normų. Be abejo, tam atotrūkiui atsirasti turi įtakos ne viena priežastis. Tarp jų ir nepakankamas dėmesys gimtajai kalbai švietimo sistemoje (ir gerai parengtų vadovėlių stygius, ir ne itin pagrįsti kai kurių kalbinių reiškinių vertinimai, normintojų nesutarimai, ir politizuotas požiūris į tam tikrų normų nustatymą ir kt.). Tačiau tos priežastys, kaip ir kiti dalykai, dėl gausybės neįprastų tarptautinio pobūdžio retų ir nepaaiškintų specialių terminų vartojimo ir komplikuoto autorės stiliaus kartais nelengvai suvokiamos.
Po antrojo L. Vaicekauskienės skyriaus yra pridėtas dar visą knygos turinį apibendrinantis skyrelis „Perspektyva“ (p. 311–313). Jau pirmaisiais sakiniais autorė diktatoriškai tvirtina: „Knygoje pateikti tyrimai leidžia padaryti ir vieną praktinę išvadą: šiais laikais tokios kalbos priežiūros, kuri Lietuvoje kultivuojama nuo gūdaus sovietmečio ir kurios esmė yra leidimas arba draudimas lietuviams vartoti gimtosios kalbos formas, nebereikia [čia ir toliau mano pabraukta – J. P.]. Nereikia valstybiniu mastu praktikuoti institucinės, normas kuriančios ir privalomas jų vartojimo erdves nurodančios kalbos politikos“ (p. 311). Jeigu aš sekčiau autore, tai galėčiau, atsižvelgdamas į šioje recenzijoje išreikštą jos ir jos bendrininkų bei kitų rašinių kritiką, taip pat padaryti panašią išvadą: tokios nihilistinės, lietuvių bendrinės kalbos kultūrą ir jos puoselėtojus niekinančios knygos taip pat nereikia. Nereikia todėl, kad ji prisideda prie prieškario nepriklausomoje Lietuvoje suklestėjusių ir sovietmečiu lietuvių kalbininkų sunkiomis sąlygomis tęstų mūsų bendrinės kalbos norminimo tradicijų (tarp jų ir institucinių) laužymo ir grįžimo į ankstesnius nekultivuotos, svetimybėmis užterštos raidos laikus.
Tačiau aš nesakysiu, kad knygos „Lietuvių kalbos ideologija…“ visai nereikia, kad ji visai nereikalinga. Ir ne dėl to, kad joje apstu visokių nepagrįstų teiginių, kad joje labai ryški tendencija paneigti bemaž visa, kas buvo padaryta lietuvių bendrinės kalbos srityje sovietmečiu ir atgimusios nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, ir iškelti abejotinos vertės kai kurių Vakarų Europos šalių novatoriškas pažiūras į kalbos kultūrą. Nesakysiu daugiausia todėl, kad laikausi nuomonės, jog „nėra tokios blogos knygos, kuri tam tikru atžvilgiu nebūtų naudinga“.
Ir iš tikrųjų recenzuojamoji knyga yra naudinga keletu atžvilgių. Visų pirma tuo, kad joje pateikta nemažai faktų lietuvių bendrinės kalbos norminimo istorijai pažinti. Antra, joje atskleista (nors ir nekritiškai, ir nesistemingai, kartais ir labai painiai) užsienio mokslininkų suformuluotos „moderniškos“ pažiūros bendrinių kalbų norminimo bei kodifikavimo klausimais. Trečia, joje iškelta aikštėn ir lietuvių bendrinės kalbos norminimo praktikoje pasitaikydavusių bei pasitaikančių trūkumų, atsiradusių tiek dėl objektyvių, tiek ir dėl subjektyvių (skirtingo teorinių norminimo principų vertinimo, nesutarimo dėl konkrečių kalbinių reiškinių teikimo normai) priežasčių.
Tačiau, kai ir „Perspektyvoje“ rašoma ne apie nuo J. Jablonskio laikų egzistuojančios racionalios lietuvių bendrinės kalbos norminimo teorijos ir praktikos tobulinimą, o apie jų žlugdymą, žalingą lietuvių tautos kultūros plėtrai ir net tautos likimui, tie naudingumai nublanksta. Ypač dėl to, kad ir tame skyrelyje vartojamos tos pačios nihilistinės tirados apie bendrinės kalbos norminimo nereikalingumą, apie prasimanytą „visuomenės normatyvumą“ ir apie „modernios“ kalbos politikos įdiegimo būtinumą, apie dabartinės lietuvių kalbinės politikos „agresyvumą“ ir kitus nebūtus ar retai pasitaikančius „griekus“. Jeigu taip rašytų kokia nors išgarsėjimo trokštanti nusifilosofavusi humanitarė, tai dar būtų galima suprasti. Bet kai taip rašo lituanistiką baigusi ir daktaro laipsnį turinti filologė, tai jau darosi keista ir liūdna. Ypač mums, senūgaliams, suvokiantiems, kad kosmopolitinių liberalizacijos bei globalizacijos (=kolonizacijos) idėjų propaganda tik spartina mažųjų tautų kalbų nykimo procesą.
Jūratė Sprindytė. Rudens rašytojas
2017 m. Nr. 11
Šį vėlyvą rudenį prisimename rudens žmogų – Antanui Ramonui neštume gėlių, pasidžiaugdami jo 70-mečio sukaktimi. Gimęs lapkritį (1947) ir išėjęs anapus spalį (1993), buvo palytėtas esmiškai rudeniško dėmens (šiaurės topika, melancholija, katarsis). Vėlyvas ruduo kaime ir dabar toks pat, drėgme smelkia kaulus, vargina įkyriu lietumi kaip pirmų knygų „Šiaurės vėjas“ ir „Lapkričio saulė“ apsakymuose, tik jo vaikystės vadovėlius apšvietusi žibalinė lempa iš funkcionalaus daikto tapo kai kurių interjerų puošmena. Sumaištingomis pervartų dienomis išleista apysaka „Balti praėjusios vasaros debesys“ laikoma 1992 m. geriausiu lietuvių prozos kūriniu ir orios menininko laikysenos – „vidinės emigracijos“ – ryškiu dokumentu. Šią knygą ištikusi neganda (leidykloje „Baltoji varnelė“ sudegė beveik visas tiražas) simptomiškai ženklina ne tik nestabilią lūžio situaciją, bet ir vieną jo kūrybos dominančių – būties trapumo pajautą, kurios gijos driekiasi link Broniaus Radzevičiaus, tik A. Ramono žodinė raiška labiau subalansuota, pasakotojas atsparesnis, randa atramą istorijoje ir harmoniją – grožio apraiškose, jo emocija giliau nunardinta. Nedaug kam trimis plonomis knygelėmis pavyksta įsirašyti į literatūros kanoną (pomirtinės „Ramybės kalva“ ir „Vasario upės“ tik papildė susiformavusį mąslų pasakojimą). Sovietinio autsaiderio pozicija buvo sąmoningai pasirinktas atskalūniškas, bet laisvas gyvenimo būdas, būdingas visiems rašytojo personažams.
Koks raktas tiktų įeiti į slaptuosius A. Ramono prozos kambarius? Čia prisimenu jaunystėje brangintą Mauriceʼo Maeterlincko esė „Tyliųjų brangenybės“, fokusuojančią vertybes į tai, kas švaru, tvaru ir slaptinga. Tipiškai ramoniškas popiečio valandos liūdesys esė „Tristia postmeridiana“ projektuojamas į metafizines erdves. Subtilus vidinių būsenų niuansavimas, klajūno, kuriam svetima bet kokia priklausomybė ideologizuotai sistemai, laikysena kompensavo konjunktūriškai slidžių kūrinių perteklių XX a. 9 dešimtmečio prozoje. Herojus bastosi po Vilniaus pakraščius ir senamiesčio kavines, beveik rituališkai geria ne itin skanią kavą, kontempliatyviai būdrauja ir nieko nereikalauja iš gyvenimo (vėliau panašų tipažą plėtos Jurgis Kunčinas, tik jo veikėjai kur kas labiau linkę į bohemą ir nuotykius).
Kultūrinio imlumo geną paveldėjęs iš protėvių (senelis studijavo Peterburge, mokė rašto; močiutė tarnavo Pliaterių dvare) A. Ramonas filologinę erudiciją papildė anglistikos studijomis ir nuosekliu gilinimusi į istorinį paveldą. Šitokio pasaulėvaizdžio kūrėjui mūsų vox populi dienomis būtų nelengva. A. Ramonas rašydavo labai lėtai, ilgai studijuodamas mažiausias empirines detales („rūbai, šokiai, indai, šukuosenos, papročiai, prietarai“), kurios jam buvo svarbesnės už sausų faktų tomus (palietęs Batoro laikų kardą sužinosi daugiau, negu pamatęs dešimtis jo nuotraukų).
Stebina ypatingas rašytojo atidumas gamtos apraiškoms. Metų laikų kaita, gamtos ciklas nuo žiedų iki sunokusių uogų („Šeivamedis“) nuolat gaivina, keičia peizažų paletę ir atnaujina net miestą, parodo kaskart netikėtą jo veidą. Apysaką „Balti praėjusios vasaros debesys“ kritika traktavo kaip odę Vilniui, vieną pirmųjų urbanistinės vaizduotės kūrinių lietuvių prozoje. Miestas regimas ne kaip muziejinis ar turistinis eksponatas, o kaip sinerginė istorijos, architektūros ir buities visuma, meilė jam ne patetiška, Vilniaus refleksijoje dera sacrum ir profanum:
Plaukia dangaus mėlynėje bokštai, rymo stogai, vinguriuoja kviesdamos eiti ir eiti gatvelės, siauros, amžinai šešėliuose, ir kiemai – niūrūs, apleisti: nusilupinėjęs tinkas, pribraižyta nešvankių žodžių, sulaužyti, išrūdiję, kiauri lietvamzdžiai, žolė juose, medeliai suaižėjusių sienų plyšiuose, dvokia šlapimu, katėmis ir dar velniai žino kuo amžinai drėgnos tarpuvartės. Ir vis dėlto jis buvo mielas. Mielas, artimas, savas.
(p. 59–60)
Atidaus įsižiūrėjimo ir tylios meditacijos motyvai, nuostaba dėl kasdienės egzistencijos teikiamų džiaugsmų tebūnie mums A. Ramono palikta nuoroda, kaip įveikti triukšmą, rutiną, stresą.
Antoni Libera. Kas yra šiuolaikinis rašytojas nūdienos pasaulyje?
2017 m. Nr. 8–9
Europos kultūros emancipacija prasidėjo Renesanso epochoje. Iš pradžių ji nežymiai tolo nuo sacrum sferos, bet pamažu ėmė vis labiau atsiriboti nuo religinių doktrinų turinio, siekdama sukurti savą, suverenią žmogaus būties viziją ir interpretaciją. Šis procesas per pastaruosius tris šimtmečius įgavo neįtikėtiną pagreitį. Kultūra tapo visiškai autonomiška, pagal savus dėsnius veikiančia sritimi.
Nuo XIX a. pabaigos šis emancipacijos procesas buvo daugybę kartų analizuojamas, apie jį, suvokdami augančią krizę, rašė mąstytojai ir rašytojai. Vieni matė ėjimą į aklavietę, kiti būseną, kai yra išsekusios tolimesnės veiklos galimybės, treti – progresuojantį paralyžių ir impotenciją. Čia visų pirma dera paminėti Thomo Mano „Užburtą kalną“ ir „Daktarą Faustą“, kuriame jis labai taikliai diagnozavo ligą ir parodė fatališką, tragiškai pasibaigusį bandymą įveikti negalią.
Apie Europos kultūros krizę kalbėjo ir lenkų rašytojai, visų pirma Witkacy’is, Schulcas, Miłoszas. Pastarojo nuomone, kultūra, neišaugusi iš tikėjimo, religijos, mito, atskirta nuo sacrum, kad ir būtų vystoma su kuo geriausiomis intencijomis ir pačių talentingiausiųjų, vis dėlto auga „smėlynuose“, todėl yra pasmerkta nuvysti ir žūti. O gal taip ir nėra, toliau abejoja Miłoszas. Gal tai ne kultūra atsiribojo nuo metafizinių pamatų ir tarsi sūnus palaidūnas paliko „namų židinį“, gal pats židinys prigeso arba jo branduolyje įvyko esminių pokyčių, kuriuos kultūra tik dramatiškai išreiškia arba atspindi?
Kol iš kartos į kartą virė panašios diskusijos, tikintis rasti teisingą išeitį, pasaulyje įvyko beprecedentinė technologinė revoliucija, ir šis perversmas iš esmės pakeitė žmogaus gyvenimo sąlygas, taip pat padarė milžinišką įtaką kultūrai. Įsitvirtino vartotojiška ideologija, taigi ir kultūra virto masine, nuo rinkos dėsnių priklausoma vartojimo preke.
Nuo neatmenamų laikų meną persmelkusi profetizmo dvasia bei nuo meno neatsiejamas siekis valdyti sielas tapo nepasotinamu tuščiagarbio populiarumo troškimu ir neregėtu narcisizmu. Švietėjiškas nepasitikėjimas sustingusia tvarka, pažangos postulatai bei vizijos išsigimė, taip įsitvirtino nepaliaujamas, dirbtinai skatinamas naujovių vaikymasis, anarchistinė tendencija laužyti vis didesnius tabu. Romantiška individualizmo idėja, iš jos kylanti subjektyvaus požiūrio apoteozė taip pat išsigimė: ji tapo egotizmo ir ekshibicionizmo kultu. Buvo pasisavintos ir atitinkamai sumenkintos net ir katastrofizmo dilemos, raudos bei pranašystės, būdingos paskutinei Europos kultūros fazei, – iš jų ėmė augti paradoksalios teorijos, kad kūrybos aktas gali, o tam tikromis aplinkybėmis ir privalo būti naikinimo aktu. Tereikia prisiminti vokiečių kompozitoriaus Karlo Stockhauseno nuomonę, kuris rugsėjo 11-osios Niujorko Dvynių destrukciją – postmodernistai tikriausiai pasakytų „dekonstrukciją“ – įvertino kaip didžiausią šio šimtmečio meno kūrinį, ir gal netgi kaip dar vieną pasaulio stebuklą.
Taigi šiuolaikinei humanistinei kultūrai tenka dramatiškai rinktis: arba pripažinti ir leisti klestėti anarchijai ir chaosui, arba iškristi iš žaidimo ir pasmerkti save šaukiančiojo tyruose likimui. Tačiau plačiai suprantamo kompromiso su šiuolaikinio pasaulio tikrove pasekmė – laipsniška, neišvengiama degeneracija, nes šis pasaulis reikalaus nesibaigiančios „avantiūros“, „sukrečiančios terapijos“, vis stipresnių stimuliavimo dozių.
Po minėtos revoliucijos kultūra atsidūrė jos pačios pagimdytų fetišų minioje, tų, kurie pašalina visus skirtumus tarp originalo ir falsifikato. Pagrindinis šiuolaikinės kultūros sopulys – milžiniškas išorinis žaidimas. Tam, kad būtų sustabdytas šis maskaradas, reikalingas tikras, nepriklausomas, grūdus nuo pelų sugebantis atskirti arbitras. Deja, tai turbūt utopinė idėja. Šiuolaikinis besąlygiškai ekonominiams ir politiniams mechanizmams pavaldus pasaulis prarado gebėjimą išsiugdyti visiškai nepriklausomą žmogų ar instituciją, kurie vadovautųsi vien estetiniais ir etiniais kriterijais. Nėra tokių atsparių židinių, nes nėra deramų pagrindų jiems atsirasti.
Šiuolaikinę kultūrą, regis, valdo dvi pagrindinės jėgos: pelno siekimas ir naujovių siekimas. Kūrėjas priklausomas nuo publikos, kuri moka, o publikos poreikiai ir skonis yra toks, koks yra. Taigi kūrėjai veik nesąmoningai prisitaiko prie rinkos dėsnių. Kuria taip, kad sulauktų populiarumo ir pinigų, kad juos lydėtų sėkmė – dar vienas šiuolaikinio pasaulio fetišas.
Tai koks, tai kuo turi būti šiuolaikinis menininkas, šiuolaikinis rašytojas?
Jis galėtų atsakyti šitaip: laikai, kai iš rašytojo buvo laukiama pranašysčių ar pamokymų, praėjo negrįžtamai. Dabar aš esu reikalingas laisvalaikiu, kad sukelčiau besiilsinčiam žmogui vienokį ar kitokį pasitenkinimą. Taigi privalau padėti žmonėms smagiai praleisti laiką. Mano kūriniai jiems padeda bent valandėlei atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių ir gyvenimo monotonijos.
Jis galėtų atsakyti šitaip: mano uždavinys – skelbti nuomonę viena ar kita tema ir įtikinti skaitytoją, kad kalbu teisingai. Mano vaidmuo yra tarsi specialaus komentatoriaus ir agitatoriaus politikos, socialinių santykių, religijos, papročių ir kitais klausimais.
Jis galėtų atsakyti šitaip: kad ir ko tikėtųsi iš manęs šiuolaikinis pasaulis – smagių, juokingų tekstų, komentarų viena ar kita tema, – kad ir už ką būtų linkęs man mokėti, mano pašaukimas – apmąstyti žmogaus esybę ir jo paskirtį Žemėje, jo egzistencijos prasmę ir jo galimybę būti laimingam, o paskui aiškiai ir įtaigiai išdėstyti savo nuojautas, savo mintis. Esu pranašo ir išminčiaus pasekėjas, mano užduotis skelbti žinią ir sukelti katarsį.
Šiuolaikiniame pasaulyje dažniausiai sutinkame pirmos ir antros kategorijos autorių, rečiausiai – trečios. Norisi skaityti tokius rašytojus, kurie atlieka ar bent stengiasi atlikti tokį vaidmenį, kokį antikinėje literatūroje atliko didieji graikų tragikai, o naujaisiais laikais – Cervantesas, Shakespeare’as, Racine’as, Goethe, Kafka ir Beckettas.
Kurti – tai puoselėti formą ir kelti fundamentalius, nuo civilizacijos vystymosi pradžios nepakitusius klausimus: Likimo, būties prasmės, vienybės su pasauliu galimybės. Jeigu reikėtų parengti kanoną, tai surikiuočiau kaip tik pagal tokius kriterijus. Pagal rašymo meistrystę, kalbos pajautą ir problemos svarbą.
Parengė Birutė Jonuškaitė
Jūratė Sprindytė. In memoriam. Sudie, bičiuli (Algis Kalėda)
2017 m. Nr. 7
Sudie, bičiuli
Apie ištisus dešimtmečius arti buvusį žmogų rašyti sunku – esi nuščiuvęs, sutrikęs ir staiga praradęs ne tik balsą, bet ir gabalą savo paties gyvenimo. Literatūrologas, polonistas, lituanistas, vertėjas, kultūrų tarpininkas, darbo kolega – šie statusai man ne tokie svarbūs kaip paprastas žodis „bičiulis“. Kartu dirbome Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, kurį laiką gyvenome viename mikrorajone ir bendravome šeimomis. Susitikome 1970 metų rudenį, įstoję studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros Vilniaus universitete, atsisveikinome Rokantiškių kalvelėje pilnatviškai žydinčią šios gegužės popietę.
Kaip pirmas vizualus prisiminimas iškyla spindinčiai ryškus ramunių pievos vaizdas su jotvingiškai stamantria Algio figūra, kai pirmakursiai vasarą rinkome tautosaką Paringyje, Ignalinos rajone (visi iš ten išsivežėm namų darbo šiaudines skrybėles, ant jų parašėm linkėjimus ir laikėm palėpėse, kol sudūlėjo). Kaip kontrastas – ankstyvas 1971-ųjų rudens rytas oro uoste, pilkas brežnevinis rytas, pilkas ūkas ir gėlos pilnas ūpas kaip iš Sauliaus Tomo Kondroto novelės „Rūke mano siela“. Kurso draugai išlydi Algį į Lodzę mokytis lenkų kalbos, o paskui studijuoti į Krokuvos Jogailaičių universitetą, vieną seniausių Vidurio Europoje (skrydis vyko neišvengiamai per Maskvą, kelionės pirmyn–atgal nebuvo tokios paprastos kaip šiandien). Koks vienatviškas buvo Algiui Lodzės periodas, liudija keletas gana minoriškų laiškų, kai labiausiai gelbėjo knygos: „Pasakysiu tau atvirai – bijau. Pats savęs, visų, gyvenimo, kuris yra toks kvailas daiktas… O kartu toks nuostabus, beprotiškai svaigus. <…> Tapau lyg fetišistas: skaityti lietuviškai toks malonumas, kad bijau greitai skaityti, stengiuosi pasilikti nors gabaliuką momentui, kai labai liūdna“ (1972 02 10).
Lenkijoje Algis garbingai atbuvo penkerius metus, puikiai išmoko kalbą, studijavo lenkų kultūrą ir literatūrą, įgavo fundamentinius pagrindus svarbiems ateities darbams, užmezgė ryšius su lenkų akademine bendruomene, kurie, atsivėrus sienoms, išsiplėtojo į pastovius kontaktus, užtikrinančius brandų kultūrinį abiejų šalių dialogą. Kaip kompetentingiausias Lietuvos polonistas daug nuveikė abiejų šalių literatūroms: parašė lietuviams knygutę apie Adomą Mickevičių ir sudarė jo knygą „Laiškai, esė ir proza“ (1998), lenkus supažindino su „Pokario lietuvių literatūra“ (1998), sukūrė komparatyvinį veikalą „Nuo M iki M. Lenkų ir lietuvių literatūros eskizai“ (2005). Algis tapo profesionaliu vertėju iš lenkų kalbos, esmingai mums priartino lenkų novelistiką („Lenkų novelės“, 1989), Czesławą Miłoszą („Isos slėnis“, 1991, 2001, 2011), „Tėvynės ieškojimas“ (1995, 2011), „Nobelio paskaita Švedijos akademijoje“ (2001) bei nuolat globojo į Lietuvą atvykstantį garsųjį nobelistą, reflektavo jo kūrybą moksliniuose straipsniuose ir konferencijų pranešimuose. Sudarė kitų vertingiausios lenkų literatūros knygų: Wisławos Szymborskos „Poezijos rinktinę“ (1998), Cz. Miłoszo „Rinktinius eilėraščius“ (1997, 2011), prisidėjo sudarant „Lietuvių–lenkų kalbų žodyną“ (1991) ir kt. Kai kartą prisipažino, kad jam labai patinka versti, pamaniau, kad taip realizuoja savo neišreikštą kūrėjo potencialą, kuris buvo justi jau dvidešimtmečio laiškuose, giliai reflektuojančiuose žmogaus būsenas ir plačiai aprėpiančiuose pasaulio įvairovę nuo Druskininkų grožio iki Einšteino teorijos (nuo 1987 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys). Druskininkuose mokęsis drauge su Ričardu Gaveliu, pasirūpino, kad rašytojo archyvas atsirastų instituto rankraštyne, kur jis tuoj pat pasitarnavo jaunai doktorantei rašant disertaciją.
Algis dvi kadencijas (2001–2008) buvo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius (beje, artimesniems kolegoms teko ilgai įkalbinėti, kad imtųsi šios naštos). Įstaigai vadovavo gana sunkiu metu – kai vyko Petro Vileišio rūmų renovacija ir remontas, greta akademinio strategavimo pareikalavęs ir ūkinių įgūdžių.
Patyręs krizių ir išbandymų (gyvenimas toli nuo tėvynės, konfliktai su tėvu ir broliu, keturiasdešimtmečio infarktas, kaulų lūžiai) išliko empatiškas, rūpestingas, bendraujant nuolat buvo justi šiltas žmogiškumas. Slaugė mamą, vėliau sunkios ligos kamuojamą puikiąją lenkaitę, parsivežtą iš Krokuvos, – pirmąją žmoną Barbarą. Kai dar gyveno aspirantų bendrabučio kambarėlyje, Barbara vaišindavo mudu su vyru pagal dzūkišką receptą konservuotomis voveraitėmis. Šalia sukiodavosi mažasis Sauliukas, kuris išaugo į solidų Briuselyje ir Liuksemburge dirbantį teisininką, rūpestingą dvynukų Filomenos ir Konrado tėtį, o Algis džiaugėsi vadinamas seneliu, vaikaičiams siuntė vaikiškų knygų ir mokė lietuviškai. Su inteligentiškąja Barbara kasdieniškai šnekučiuojantis vis nukrypdavome ir į gilesnes kultūrinės adaptacijos svetur, moters dalios ir paskirties temas, ji svajodavo apie didesnę šeimą, anūkus ir stabilesnį būvį šalia nerimastingos prigimties Algio, kurio akyse dažnai šokinėdavo kipšiukai. Visi prisimenam jo švelniai ironišką, atlaidų šypsnį, žvelgiant į šio pasaulio kvailybes, žmonių ydas ar kai kuriuos kolegų darbus.
Smagiai subroliuoti tapome XX a. 8-to dešimtmečio pabaigoje, kai tuometinis instituto direktorius Jonas Lankutis „nuleido“ mūsų disertacijoms dar negvildentas temas – Algiui paskyrė tirti lietuvių prozos komizmą, o man – lyrizmą. Nors gana direktyviškai paskirta, tema jam optimaliai tiko, nes jo natūroje slypėjo kažin kokie subtilūs receptoriai ne tik literatūros, bet ir būties komiškajai pusei permanyti. Apsigynęs disertaciją ir išleidęs knygą „Komizmas lietuvių tarybinėje prozoje“ (1984), Algis kibo į romano struktūros tyrimus, pasirinkdamas naujovišką literatūrinės komunikacijos lygmenį, t. y. į pirmą planą iškeldamas skaitytojo požiūrio tašką. Monografija „Romano struktūros metmenys“ (1996) liko ryškiausiai dabartinės lietuvių literatūrologijos kanone įsirašiusia Algio knyga, studentų, doktorantų ir visos akademinės bendruomenės intensyviai iki šiol naudojama kaip solidi atspirtis tolesniems tyrimams. Yra trumpai dėstęs Varšuvos universitete, Vilniaus pedagoginiame institute, o nuo 1984 m. dėstytojavo Vilniaus universitete, kur, įsteigus Lenkų filologijos katedrą, ilgai buvo jos vedėju (1993–2007), taip palaikydamas lituanizuojantį katedros veiklos tonusą. 1999 m. įgijo profesoriaus statusą.
Pastaruoju dešimtmečiu Algis vėl atsigręžė į puikiai pažįstamą lenkų–lietuvių kontaktų temą monografijoje „Mitų ir poezijos žemė: Lietuva lenkų literatūroje“ (2011). Strateginė knygos ašis – romantizmo epochoje išplėtotas „didingos ir mielos Lietuvos mitas“, t. y. mitas, liudijantis Lietuvos grožį ir didybę. Tokią koncepciją patvirtina ir knygos antraštė. Peizažai, pilys, dvarai, bajorai, didinga graži praeitis – ekstrapoliuota LDK tradicija, lietuvius ir lenkus vienijusi ne tiek kalbiniu etniniu, kiek valstybiniu pilietiniu pagrindu. Kai kurie puslapiai primena klasikinę literatūros istoriją, aprėpiančią kelis šimtmečius. Savimonės ir tapatybės klausimai, dvigubos tėvynės ir dvigubo patriotizmo problema – visa tai slidu, jautru, nelengvai artikuliuojama. Algio vykusiai išlaviruota. Tolerantiškai sakoma: bus bandoma ne pasisavinti lenkų literatūrą, bet įsisavinti. Autoriui teko dorotis su milžiniškomis medžiagos apimtimis, knyga pasižymi sisteminimu ir panoramiškumu – chronologiškai nuosekliai nuo pat pradžių pradžios registruojami rašytojai ir kūriniai, pasirinktais aspektais nuodugniau ar probėgšmiais aptariami. Veikalas pasižymi tolerancija, dėstyme matyti daug pozityvo: akcentuojamas skirtingų kultūrų darnos principas, vieno lenkų autoriaus žodžiais, „santarvės arka“.
Svarstyklės – rudenį gimusio autoriaus ženklas, tad gamtos malonės Algis buvo apdovanotas diplomatijos talentu. Ryškūs topografinės vaizduotės sandai – Vilnius, Vilnija, kaip vaikystės ir jaunystės žemė, urbanistinis peizažas, Neris, Vilnelė – pagrečiui inspiravo išleisti kitą darbą lietuvių, lenkų, anglų kalbomis („Ieškant poetinės Vilniaus tapatybės“, 2016).
Buvo netikėta, kad, visą gyvenimą dirbęs su prozos tekstais, Algis taip subtiliai interpretuoja poeziją naujoje monografijoje „Kornelijaus Platelio kūrybos kontekstai: arba tarp Dioniso ir Apolono“ (2016), ir staiga prisiminiau, kad jau pirmame laiške iš Lodzės siuntė lenkų poeto eilėraščio vertimą. Stebino pastarųjų metų darbštumas, kūrybingi ateities planai, rašymo sparta: sovietinės literatūros tyrimai, straipsnis apie Juozo Apučio novelistiką, vadovavimas naujai Šiuolaikinės literatūros skyriaus programai „Literatūra kaip socialumo liudininkė“; planavo naują monografiją, žvalgė istorinio romano teritorijas, registravosi kaip pranešėjas į naujas mokslines konferencijas.
Algis norėjo, kad ant jo kapo augtų šermukšnis.
Neringa Butnoriūtė. Suvaldyti poeziją, arba Treniruotė poezijos mylėtojui
2017 m. Nr. 7
Pranešimas skaitytas tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris 2017“ konferencijos „Poezijos ribos – eilėraščio nesuvaldomumas XXI amžiuje“ metu.
Lietuvių poezija man atrodo visiškai normali, pasižyminti daugybe skirtingų šalių literatūros procesams būdingų reiškinių, tarp jų – ir ribotumu. Natūralu, kad visa ji negali būti tik gera, nors esame linkę dažniau kalbėti būtent apie esančią „ant bangos“, įvairiai gerbiamą ir mėgstamą. Šių metų „Poezijos pavasario“ konferencijos tema „Poezijos ribos – eilėraščio nesuvaldomumas XXI amžiuje“ paskatino pažvelgti į šį reiškinį iš kitos pusės. Kadangi šiemet drauge su literatūros kritikėmis Donata Mitaite, Elžbieta Banyte ir Virginija Cibarauske sudarėme festivalio almanacho lietuviškų poezijos tekstų dalį, kaip tik teko susidurti su dideliu įvairiausio lygio eilėraščių kiekiu. Manyčiau, kad žvilgsnis į poezijos ribas gali būti įdomus iš sudarytojos perspektyvos, nes būtent atrenkant grynuolius neretai galvoje sukosi žodžiai „ribotas“, „nesuvaldytas“ eilėraštis“.
Jau šešerius metus festivalio almanachas sudaromas iš eilėraščių, kurie atrenkami iš spausdintų praėjusių metų kultūrinėje spaudoje. Tik pasiūlytas šis principas man pasirodė aktualus ir prasmingas dėl kelių priežasčių: 1) nors poezijos poslinkiams pastebėti reikia laiko, vien metų tekstai gali atspindėti šiandien rašomos poezijos pulsą, nereikia gaišti papildomai ieškant poetų ir jiems asmeniškai atsakinėti; 2) yra tikimybė pamatyti kūrėjų ir balsų įvairovę, rasti naujų autorių; 3) sėkmės atveju poetų aktyvumas gali kelti merdėjantį kūrybos publikacijų prestižą. Taip pat imdamasi šio darbo žinojau, kad visi šie argumentai – apgaulė, nes idėja smarkiai skiriasi nuo realybės. Tą liudija mano ankstesnė patirtis – dirbau „Nemuno“ redakcijoje, todėl mačiau, kiek ir kokios poezijos pasiekia spaudą, be to, buvau skaičiusi ankstesnius almanachus.
„Poezijos pavasario“ almanachas gali iškreivinti poezijos mylėtojo regą. Didžiąją dalį autorių pernai sudarė debiutantai, jaunieji arba vyresnio amžiaus veikėjai, tiek visai nežinomi, tiek girdėti, ar net tie, kurie spausdinasi itin dažnai – ir tik spaudoje. Jie reprezentuoja gyvybingą bręstančią ir kartu alternatyviąją poezijos lauko pusę, nes yra šalia pripažintųjų, perkamų poetų knygų ir autorinių skaitymų knygų mugėse. Daugelis autorių nepelnę (arba – kol kas nepelnę) premijų ir neverčiami į kitas kalbas. Tenesupyksta profesionalūs poetai – ne kiekvienas pasakytų, kad pastaruoju metu siuntė spaudai eilėraščių. Daug žinomų poetų spaudoje nesipublikuoja, o jei publikuojasi – ko gero, tai redaktorių nuopelnas, nes juos prisikalbina. Net ir tuomet dažniausiai – priežastis yra jubiliejus arba reklama būsimai knygai. Jei jų nėra, ir sudarytojui sunkiau almanache parodyti, kokia iš tiesų yra pastarųjų metų poezija, o jei iš šiokios tokios pasiūlos pavyksta, tai tik iš dalies.
Gal dėl to kultūrinė spauda šiandien kartais sudaro klaidinantį įspūdį, kad leidžia publikuoti „visa kita“. Kai kurie poetai, rašantys abejotinos vertės eilėraščius, pajėgia prasmukti į visus iš eilės leidinius. Dar kiti siunčia tuos pačius tekstus iškart keliems leidiniams, o jų redaktoriai vieni kitų nesužiūri (ir tikriausiai neprivalo), todėl Lietuvoje įmanoma keliose vietose publikuoti tuos pačius eilėraščius. Beje, tai iš dalies atsakytų ir į klausimą, kodėl almanache prie šaltinių nėra paminėto vieno ar kito kultūrinio leidinio.
Apibūdinant bendrą įspūdį: buvo įdomu, bet drąsios, netikėtos poezijos praėjusiais metais nepasirodė. Pavyko atkreipti dėmesį į tuos autorius, kurių knygos nėra plačiai reklamuojamos. Tačiau savo favorito neturiu: tekstai ir poetikos labai nuspėjami ir į almanachą daugelis pateko būtent todėl, kad gražiai reprezentuoja, o ne save pranoksta. Tokioje tekstų gausoje balansuojama tarp profesionalumo ir mėgėjiškumo, tarytum publikacija būtų vieša treniruotė ir atitiktų žaliavą iki redaktoriaus ir knygos.
Nesigilinsiu į situaciją, kodėl taip yra, nes almanacho sudarytojas negali ir neturi pakeisti šio proceso. Jo misija įdomi tuo, kad jis siūlo savą poezijos suvaldymo variantą iš ribotos pasiūlos. Tad verta pabrėžti – gero „Poezijos pavasario“ almanacho turinys priklauso ne vien nuo sudarytojų skonio, literatūros kriterijų. Išankstiniai lūkesčiai menksta, kai medžiaga atrankai primena loteriją. Niekad nebus aišku, kiek gerų tekstų atlaidžioje spaudoje pasirodys per metus, kiek dėmesio vertų autorių bus pakviesta, ar tie, vertinami, palaiko savo kūrybos lygį, galiausiai – ar užtenka spaudos skiriamų honorarų jiems sumokėti. Keista, kad visa tai skamba ne kaip intriga, o kaip ribotumas. Juk atrankos principas išties geras ir net nemanau, kad verta jį keisti. Bet kol kas – spaudos puslapiai siūlo nedaug netikėtumų, todėl lengvai įsivaizduoju ir blogiausią variantą, kai „Poezijos pavasario“ almanachas tampa periferinės poezijos leidiniu ir taip išsiskiria iš konteksto. Puiku, kad dar turime reiklumo, ir tai – tik provokatyvi vizija.
Nors būta pastangų žvelgti į publikuojamus tekstus palankiai, spaudoje pasirodę eilėraščiai leido išskirti keletą negatyvių ypatybių, tinkamų svarstyti apie šiuolaikinę poeziją plačiau:
1) Geras poetas, sudarydamas publikaciją iš būsimos knygos, pasirodo ribotas. Kodėl? Susidaro įspūdis, kad tampa įprasta mąstyti monumentaliai – eilėraščių ciklais, skyriais ir iš karto knygomis, todėl vienas eilėraštis nebepajėgia būti savaime stiprus ir įdomus kaip vienetas. Vyrauja epopėjiškas kalbėjimas, rodos, prasmė dažnai sukuriama tik ciklu, kuris demonstruoja mąstymo judesį ir nudirba sunkų vieno eilėraščio darbą. Publikacija šiuo atveju išviešina per didelį poezijos suvaldomumą ir nelaisvę. Knygose priešingai – tokie tekstai priklauso tvirtovei ir ją gina;
2) Egzistuoja suvokimas apie tinkamą ar teisingą poeziją. Vienas iš paplitusių atvejų – vidutiniškas poetas rodo, kad yra apsiskaitęs, ir žinomų simbolių reikšmę naudoja tam, kad pastiprintų silpną teksto turinį. Jis, ak, netikėtume, labai padorus. Dažnai tai atrodo taip: asmeninė istorija globojama per sąsajas su kultūra. Literatūra tampa saugykla, kurioje net akcentuojant biografiškumą poetinė tapatybė vargiai egzistuoja, o autoriaus kūrybinis santykis su pasauliu nuosaikus, blankus. Ryšys su kitais tekstais kyla iš nuolankaus pasitikėjimo, bendrystės, bet ne įdomaus dialogo, atskleidžiančio nuosavą požiūrį. Lieka įspūdis: eiliniai tvarkingi dalykai siejami su eiliniais kadaise sakralizuotais kontekstais. Tai vadinu tarnyste visuotinam žinojimui. Poetinis tekstas lieka sąmoningai atsargus ir ribotas. Šis kelias pavojingas, nes literatūra stagnuoja dėl polinkio tapatintis su paveldu ir jį globoti atsisakant svarbaus savarankiško kritinio jo permąstymo, ironijos ar humoro. Tai, beje, galioja ir šiandien rašomai vis dar labai klasikinei vaikų poezijai;
3) Pasitaiko sukonstruotos išminties. Dažniausiai tai taupus, neilgas tekstas, panašus į kūrybingo intelekto išprotautą tezę. Kalbant apie jį, per drąsu minėti autorinį žodyną ar stilių. Todėl nestebina, kad perskaičius tokį eilėraštį nuosekliai persekioja tuštuma – viskas kažkur girdėta ir sykiu svetima. Rodos, tekstas „apie kažką“, o ne „iš kažko“. Gavus didelę tokių eilėraščių dozę ima atrodyti, kad šiandien kūrybos procesas vis dažniau atsiskleidžia per mintį tiek gryninančią, tiek sekinančią logiką. Ja pasižymi ir subendrėjusi, prie trumpesnių, lakoniškų formų artėjanti poezija, kuri visai nepriklauso nuo kūrybinės patirties ar eilėraščio sklaidos būdų: gali pasitaikyti tiek haiku, tiek socialinių tinklų adeptų hipsteriškose nuotraukose, tiek vyresnės kartos vidutinio poeto ar tiesiog rimuotojo knygoje. Skaitymuose tokie tekstai leidžia atpažinti primestą paradoksą, kuris neįnoringųjų mielai palydimas plojimais. Tačiau eilėraštis yra išbaigtas, išvalytas nuo poezijos gyvybei svarbios įtampos, nuokrypio ir yra aiškiai suvokiamų sukonstruotų kontrastų lydinys. Kartais tai autorinis privalumas, bet dažniau – netektis;
4) Plinta ir plepėjimas, kurį kai kas nori vadinti poezija. Net ir skaitant gerus tekstus, turinčius puikių intencijų, norisi juos tvarkyti, nubraukti dalį eilučių. Kartais taip atrodo dėl tuščiažodžiavimo, kartais – dėl nemotyvuoto žodžių perkrovimo, o gal tiesiog – stingančios poezijai būdingos erdvės netikėtam prasmės paradoksui. Juos „pagydo“ turbūt tik rengiamos knygos ir kantrūs redaktoriai, kuriems šiandien norisi padėkoti.
Ar tai, kas pasakyta, reikštų nesuvaldomumą ar priešingai – suvaldomumą? Ar „Poezijos pavasaryje“ publikuojami tekstai atitinka šiuos kriterijus? Ieš-kantiems atsakymų almanachas sudarytas storas. Juk iš arčiau susidurti su tokiu eilėraščių lobynu sveika bet kuriam prisiekusiam poezijos mylėtojui. Dar labiau – literatūrologui, linkusiam pasitikėti savo sekamais ar analizuojamais poetais, palaikančiam mąstymą apie „aukštąją“ ir „žemąją“ poeziją, skaitančiam tik išgarsėjusius. Apskritai verta treniruoti skonį. Vien iš ugdančių tolerancijos plėtimo paskatų.
Arnolds Auziņš. Ir rašytojas yra žmogus
2017 m. Nr. 4
Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis
Rašytojas, publicistas Arnoldas Auzinis (g. 1931) ilgus metus rinko anekdotus apie rašytojus. Pirmą tokią knygą išleido 1993 metais. 2015-aisiais pasirodžiusi rinktinė „Ir rašytojas yra žmogus“ papildyta daugeliu anksčiau neskelbtų tekstų. Tai savita mažoji latvių literatūros istorija anekdotuose.
*
Reinis Kaudzytis renkasi kapo vietą. Kampuose įkala kuoliukus. Pasirodo, ta vieta jau užimta. Suranda naują. Kad kitas potencialus numirėlis jos neužimtų, jam patarė aptverti viela.
– Ne, aš nenoriu kaip kalėjime! Geriau visai nemirsiu.
*
1919 metais Edvartas Virza parašė laikraščiui „Brīvā Zeme“ nekrologą Andrėjui Upyčiui. Buvo gauta žinia, kad jis žuvo Rusijoje.
Didysis prozininkas grįžo gimtinėn sveikas ir linksmas ir visiškai neįsižeidė dėl liūdnos žinios.
– Tai iššūkis mirčiai. Dabar ji bijos prie manęs prieiti.
Taip Upytis nugyveno beveik devyniasdešimt trejus metus.
*
Aspazija labai sielojosi, kad jos rimtasis Rainis, kuris buvo toks reiklus kitiems ir kovojo už Ateities žmogų, slapta susitikinėja su savo „mėnesienos mergaite“ Olga Kligere. Per pilnatį ši įėjo į poeto miegamąjį visiškai nuoga. Ir Rainis jos neišvarė.
– Tai toks būtų tas idealus Ateities žmogus!
*
Vaikystės metais Valdis Rūmniekas gyveno Mežaparke, Janio Sudrabkalnio kaimynystėje. Kartą jis užeina pas gerbiamą poetą ir paprašo, kad tas jam paskaitytų. Susijaudinęs Sudrabkalnis ima mikčioti.
Mažasis Valdis supyksta:
– Rašyti tai išmokai, o skaityti ne!
*
– Šiandieną susitikau su Andrėju Upyčiu, – didžiuojasi jaunas autorius.
– Ar persimetėt bent žodžiu?
– Jis į mane piktai pažiūrėjo.
*
Jaunuosius talentus visada paremdavo Mirdza Kempė.
– Kokį patarimą jūs galėtumėte duoti man? – paprašė pradedantysis poetas.
– Aš jums siūlyčiau daugiau skaityti…
Autorius nepatenkintas: ar buvo verta čia eiti, kad išgirstum trivialią tiesą, bet poetė negailestingai tęsė:
– …tada jums liktų mažiau laiko rašyti.
*
Jaunasis autorius guodžiasi Evaldui Vilkui, kad negali sugalvoti apsakymui pavadinimo.
– Ar taurės paminėtos apsakyme? – klausia Vilkas.
– Ne.
– O būgnai?
– Ne.
– Tada rašykite pavadinimą – „Be taurių ir būgnų“, – patarė patyręs rašytojas.
*
Latvijoje svečiavosi vokiečių rašytojas Heinrichas Biolis. Mirdza Kempė supažindino svečią su Ryga.
– Norėčiau pamatyti, kaip jūs gyvenate, – sako svečias.
Kempė glaudėsi dviejų kambarių komunaliniame bute ir gėdijosi vesti svečią pas save.
– Aš irgi neturiu savo namo, tik penkis kambarius, – nuramino Biolis.
*
Knutas Skujeniekas, grįžęs iš politinių kalinių lagerio Mordovijoje, ilgai laukė savo pirmosios knygos „Lyrika ir balsai“ išleidimo.
– Ji išeis tik per mano lavoną! – grasino vyriausiasis literatūros cenzorius Arvydas Grigulis.
– Jis, matyt, jaučia galą, – taip Knuto gynėjai įvertino Grigulio žodžius.
*
Albertas Belas parašė penkiolikos puslapių novelę „Žaliosios iliuzijų burės“ ir nunešė į „Literatūra un Maksla“ redakciją. Evaldas Vilkas perskaitė novelę ir išbarė autorių:
– Tokią aš galiu kaire ranka pakeverzoti.
Tada Albertas atnešė jam šimto puslapių rankraštį.
Vilkas skambina:
– Spausdinsime pirmą variantą.
*
Arvydas Skalbė skambina iš Rašytojų kūrybos namų Ojaro Vaciečio gyvenimo draugei Liudmilai Azarovai:
– Išsivežk Ojarą! Jis demoralizuoja visus poetus.
– Ką tokio baisaus padarė?
– Mes keliamės devintą ir einame pusryčiauti, tik tada pradedam darbą, o Ojaras jau būna parašęs šešis eilėraščius.
*
– Ar buvo laimingas jūsų gyvenimas ? – kažkas paklausė Janio Ruokpelnio.
– Kas čia gera, jei vedi be meilės.
– Tai kodėl vedėte?
– Todėl, kad mečiau gerti. Atsirado daug laisvo laiko, kurį reikėjo kuo nors užpildyti.
*
Ojaras Vacietis susitikime su skaitytojais perskaitęs populiaraus eilėraščio „Te stipri širdis“ eilutę „Ir šimtas gramų paguoda maža“, išgirsta vyrišką balsą:
– Dviejų šimtų reikia!
Ojaras palaukia, kol nutyla juokas, ir ramiai taria:
– Ir du šimtai gramų – paguoda maža.
Sugriaudėja galingi aplodismentai.
*
Į Steigiamąjį tautos fronto suvažiavimą Andris Jakubanas atėjo su odine striuke. Salėje vietos nebuvo, rašytojas pakilo į balkoną. Žmonėms, kurie nepažino Jakubano, jo drabužis pasirodė įtartinas.
Prezidiumas gauna raštelį: „Kodėl mūsų suvažiavime dalyvauja čekistai? Jų vieta – istorijos mėšlyne.“
*
Latvių kilmės poetas ir filosofas Robertas Mūkas (tikroji pavardė Robertas Avenas) jaunystėje mokėsi katalikų seminarijoje Belgijoje, tačiau išstojo, nes jam pasirodė nepriimtina popiežiaus neklystamumo idėja.
– Geriau būčiau tapęs vienuoliu.
– Kodėl nepasisekė įgyvendinti šio sumanymo?
– Manęs neleido į moterų vienuolyną.
*
Juris Kronbergas atvyksta į Rygą su švedų jaunimu. Eina pro Lenino paminklą. Juris pakelia į viršų vieną pirštą ir sako:
– Ar Ulmanis?
Tai išgirsta čekistai ir paskui nebeišduoda jam įvažiavimo vizos.
– Kai pagerės regėjimas, tada galės atvažiuoti.
*
Guntis Berelis, stodamas į Rašytojų sąjungą, pareiškime parašė, kad studijų metais buvo išmestas iš Fizikos-matematikos ir Filologijos fakultetų. Ir nė vienoje darbovietėje jo nemėgo.
– Ilgiausiai pasisekė išsilaikyti mažoje kaimo bibliotekoje, nes skaitytojų buvo nedaug ir man nieko nereikėjo daryti, bet ir iš tenai nesuprantamu būdu išmetė.
– Kodėl jis visa tai dėsto? – priėmimo komisijos nariai sutriko.
– Įsitikinęs, kad iš Rašytojų sąjungos neišmes.
*
– Mes poezijos nebeskaitome.
– Kodėl?
– Nesuprantam. Per sudėtinga.
– Neskaitote, vadinasi, nesuprantate, – stebisi Paulas Bankovskis.
– Ko jums jaudintis. Jūs juk rašote romanus.
*
Imanto Zieduonio klausia:
– Ar jūs dėl ko nors gailitės?
– Taip. Iššvaisčiau daug laiko kalbėdamasis su kvailiais ir neišmanėliais. Reikėjo kalbėtis pačiam su savimi.
*
– Ar tu dar rašai eilėraščius? – klausia Mario Melgalvo.
– Ne, aš dabar geriu naminukę, atskiestą alumi. Jei gerčiau kiekvieną atskirai, būtų pinigų švaistymas. Be to, užsiimu perkrikštijimu.
– Ką tai reiškia?
– Savo krikšto sūnų iškrikštijau iš katalikybės ir atvedžiau į budizmą.
– Kaip tai padarėte?
– Užpyliau jam ant galvos mineralinio vandens.
*
Kepenės valsčiuje, Kliavuose, gyvena keistas šeimininkas – gyvulių nelaiko, žemės nedirba, tvenkinį kastuvu kasa.
– Kas jis toks?
– Talridas Rullis.
– Jis juk vertėjas.
– Kam jis gali versti, jeigu niekas pas jį neateina?
*
Kai Nora Ikstena Europos kultūros parlamente pirmą kartą susitiko su Briuselio biurokratu, jis jai pasirodė panašus į Frankenšteiną.
– Žmogus kalbėjo angliškai, tačiau aš nieko nesupratau.
– Juk tu moki angliškai!
– Taip, bet jis vartojo tokias sudėtingas idiomas ir frazeologizmus.
– Ką jis norėjo pasakyti?
– Tik tai, kad esame atskiri, bet reikia būti vieningiems.
*
– Ar poezijos rašymui turi įtakos aplinka?
– Žinoma.
– Kur geriausia rasti įkvėpimą? Gamtoje?
– Ne, visiškai priešingai – apribotoje erdvėje: armijoje, kalėjime, durnių namuose, – aiškina poetas Uldis Bėrzinis. – Ten nereikia spręsti buities problemų ir jautiesi laisvas.
*
Rašytojai, kurie nuo ryto iki vakaro sėdi prie kompiuterių, dėl nejudraus gyvenimo būdo pradeda tukti. Pėteras Brūveris turėjo receptą, kaip atsikratyti nereikalingo svorio.
– Pusryčiams – du apelsinai. Jei jų nėra – pusantros stiklinės vandens. Pietums – trys bananai. Jei jų nėra – dvi stiklinės vandens. Vakarienei – trys kiviai. Jei jų nėra – trys stiklinės vandens.
*
Valstybės krizė palietė leidyklas. Rašytojai sutrikę klausia, ar yra prasmė ką nors kurti – knygos brangsta, o skaitytojų piniginės vis tuštesnės.
– Jei turite stalčių, kur galima rankraščius saugoti, tada rašykite, – ramina redaktoriai. – O krizės privalumas – kad autoriai turi daug laiko savo kūriniams pagerinti.
*
– Ką jūs dabar veikiate? – klausia Knuto Skujenieko.
– Bendradarbiauju su medicina.
– Senatvėje pakeitėte profesiją? Ar turite medicininį išsilavinimą?
– Ne, bet turiu daug negalavimų, ir galiu būti medicinos ekspertas, – paaiškina poetas.
*
– Mane daugkart grasino užmušti, – pasakoja Edvinas Raupas.
– Turite ryšių su mafija?
– Su leidyklomis. Kai laiku neatiduodu vertimo, padėtis tampa pavojinga.
– Visada pritrūkstate laiko?
– Aš jį panaudoju įdomiau – rašau eilėraščius.
*
– Ar jus perka? – taksi vairuotojas paklausė Gundegos Repšės.
– Begėdis! Ar aš atrodau perkama moteris?
– Turiu omeny knygas. Jūs esate rašytoja. Už kiekvieną knygą gaunate bent penkis tūkstančius.
– Jūs turbūt iš kitos planetos.
*
– Jūs kentėjote nuo sovietinio režimo, – išreiškė užuojautą Albertui Belui jo talento gerbėjai.
– Ne, režimas kentėjo nuo manęs.
*
– Šiandieną vyras man įteikė didelę dovaną, – Laima Muktupavela pasakoja draugėms.
– Tai šiandien tavo gimtadienis? Visiškai nežinojome.
– Vyras padovanojo man laisvę. Mes išsiskyrėme.
*
– Kodėl šių dienų literatūroje pernelyg dažnai pasirodo šūdai, kraujas ir sperma? – skaitytoja klausia jaunos prozininkės Ingos Žuoludės.
– Aš irgi norėčiau žinoti.
– Juk jūs pati tokius žodžius vartojate. Kultūringa visuomenė tokių nesako.
– Jeigu aš juos pasakyčiau, nereikėtų rašyti.
*
Ieva Melgalvė rašo tekstus ir angliškai.
– O kaip su rusų kalba?
– Rusiškai keikiuosi. Iš kiekvienos kalbos imu tai, kas geriausia.
*
Janis Ruokpelnis konsultuoja jaunus autorius.
– Koks yra pirmas poezijos įsakymas? – teiraujasi poetas.
Pradedantieji bando protingai suformuluoti savo mintį.
– Ant mėšlo krūvos rožės auga, – Ruokpelnis pasako trumpai ir aiškiai.
*
– Koks jūsų santykis su kritikais?
– Solidus. Mes netrukdome vieni kitiems. Aš išklausau kritiką, bet neklausau, – prisipažįsta Albertas Belas.
Versta iš: Arnolds Auziņš. Arī rakstnieks ir cilvēks, 2015
Kristijono Donelaičio „Metų“ vertimo į prancūzų kalbą patirtys
2017 m. Nr. 3
Vertėją Karoliną Masiulis-Paliulis kalbina Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė
– Visų pirma sveikiname su neseniai Prancūzijos vyriausybės paskirtu garbingu apdovanojimu. Manau, mūsų skaitytojams įdomu daugiau sužinoti apie šį titulą (Garbės legiono ordiną) – jo atsiradimo istoriją, paskirtį, garbingiausius asmenis, jį jau turinčius…
– 1802 metų gegužės 19 d. Garbės legiono ordiną įsteigė Napoleonas Bonapartas. Šis ordinas reiškia visos prancūzų tautos pripažinimą. Juo apdovanojami asmenys, savo profesinėje, karinėje arba visuomeninėje veikloje turintys „ypatingų nuopelnų“ tautai. Pretenduojantis į riterio rangą žmogus turi būti vykdęs viešų paslaugų ar profesinę veiklą ne trumpiau kaip dvidešimt metų. Šį pavasarį Paryžiaus Eliziejaus rūmuose man, kaip Prancūzijos pilietei, ordiną turėtų iteikti pats prezidentas François Hollande’as, kuris yra ordino „Grand Maître“ kavalierius. Taip yra įprasta, tačiau savo pageidavimu aš jį atsiimsiu Prancūzijos ambasadoje Vilniuje, dalyvaujant artimiems bendražygiams. Kadangi teisę įteikti ordiną turi tik kitas riteris, ši misija bus patikėta ambasadoriui Philippe’ui Janteaud’ui. Nuo Napoleono laikų Prancūzijoje šį ordiną jau gavo apie milijonas asmenų; 2017 m. priskaičiuota devyniasdešimt trys tūkstančiai legionierių. Yra penkios legionierių pakopos: riteris, karininkas, vadas, didysis karininkas, Didžiojo kryžiaus savininkas. Garbės legiono ordino šūkis yra „Garbė ir Tėvynė“. Beveik automatiškai pakopos skiriamos buvusiems ministrams, buvusiems parlamentarams ar senatoriams, buvusiems vyresniesiems teisėjams ir ambasadoriams. Mano pavardė jau š. m. sausio 1 dieną buvo paskelbta leidinyje „Journal Officiel“. Pastebėjau šiemet šalia savęs nemažai knygininkų pavardžių. Keistas sutapimas mano šeimoje – tėvelis Jonas Masiulis, pabėgėlis iš Lietuvos, 1944 m. tapo Svetimšalių legiono nariu…
– Kaip pačiai pavyko nusipelnyti tokį ordiną? Kokia veikla daugiausia lėmė pripažinimą?
– Man nežinomas asmuo turėjo pateikti mano „ypatingų nuopelnų“ sąrašą… Tikriausiai esu pagerbta už prancūziškos kultūros sklaidą, knygų platinimą ir teatrinę veiklą. Mano senelis Juozas Masiulis buvo knygnešys; Panevėžyje jis įkūrė pirmą lietuvišką knygyną, kuris buvo grąžintas mūsų šeimai po nepriklausomybės atgavimo. Prisimenu, kaip gabendavau prancūziškas knygas iš Paryžiaus lagaminuose į Panevėžį, ir kaip jos akimirksniu būdavo išperkamos. Tuomet prancūzų kalba buvo populiari. Gimė mintis įkurti prancūzišką knygyną Vilniuje – tai pavyko įgyvendinti 1999 metais. Išsinuomojau nedideles patalpas Prancūzų kultūros centro pirmame aukšte. Pradėjome bendradarbiauti su prancūzų leidėjais. Atėjo metas pirmosioms knygų mugėms „Litexpo“ parodų rūmuose. Pakviečiau atvykti Prancūzijos leidyklų asociaciją „France-Édition“, kuri atstovauja visiems prancūzų leidėjams. Keletą metų iš eilės jie išsinuomodavo didžiulį stendą, kuriame išdėliodavo atsivežtas knygas, savo įspūdingus, Lietuvoje niekuomet nematytus leidinius linksmais spalvotais viršeliais. Prisimenu nušvitusius lankytojų veidus. Buvo tokių, kurie visai dienai pasilikdavo prie stendo, apžiūrėdavo kiekvieną knygą – tiek buvo vakarietiškos kultūros išsiilgę. Mugei pasibaigus, prancūzų leidėjai dažnai knygas dovanodavo. Tai buvo neužmirštamos akimirkos. Paprastai į knygų muges pakviesdavau ambasadorius; kartais jie jas atidarydavo, taip pat dalyvaudavo renginiuose mokyklose Panevėžyje. Po kiek laiko ėmiau importuoti žurnalus, o žmonės entuziastingai juos prenumeravo. Knygos ir žurnalai buvo labai pigūs, nes veikė speciali Rytų Europos („L‘Est de l‘Europe“) programa. Tai buvo istoriniai metai. Lietuva pagaliau iš tiesų pradėjo laisvai kvėpuoti. Beje, knygynėlis ir šiandien (draugo perimtas) veikia. Taigi knyginė veikla tikriausiai ir yra mano svarbiausias indėlis skleidžiant prancūzų kultūrą. Na, o kadangi Garbės legiono ordino kanceliarijai nurodžiau keturiasdešimt ketverius tarnybos metus, turbūt atkreiptas dėmesys ir į mano aktorės karjerą – juk kadaise septynerius metus iš eilės vaidinau populiarioje, tegu ir humoristinėje, prancūzų televizijos laidoje, kuri buvo rodoma visose frankofoniškose šalyse. Ir tai taip pat buvo vertinama kaip prancūzų kultūros sklaida.
– Ką reiškia dviguba tapatybė – lietuvė ir prancūzė kartu? Ar ši jungtis puikiai dera? Gal esama kokio nors kultūrų konflikto, kurį kokiu nors būdu esate patyrusi?
– Tai reiškia, kad jaučiu dvigubą atsakomybę, kad mano širdis plaka abiem šalims. Atvažiavau gyventi į Lietuvą būdama keturiasdešimties, bet visada ir Prancūzijoje nešiojau Lietuvą su savimi. O tada savaime kyla noras palyginti vienos ir kitos šalies kultūras bei vertybes. Kartais iš tiesų kyla nesusipratimų, net konfliktų. Štai pavyzdys: užpernai po „Charlie Hebdo“ žudynių vyko įvairiausi debatai, per kuriuos pajutau, kad Lietuvoje pasitaiko paprasčiausio nesupratimo, ypač sumaišius laicizmo ir ateizmo reikšmes.
Laicizmas – tai civilinės ir religinės visuomenės atskyrimo principas. Jam veikiant, valstybinės ir privačios institucijos yra nepriklausomos nuo dvasininkų ir bažnyčios, o valstybė yra nešališka ir neutrali bažnyčios bei visų religinių
konfesijų atžvilgiu. Lietuvoje šis principas dažnai painiojamas su ateizmu. Reikėtų suprasti, kad Prancūzijos Respublika, būdama pasaulietinė (laïque), gina visų piliečių interesus, nesvarbu, kokią religiją jie išpažintų. Neteisingai Lietuvoje skelbiama, kad Prancūzija „propaguoja ateizmą“. Žinoma, pasitaiko ir nusižengimų principams. Kai pernai gruodžio mėnesį sužinojau, kad „École Française“ mokykloje neleista vienam vaikui giedoti kalėdinės giesmės per mokyklos šventę, tą faktą sunkiai „prarijau“, kaip tikriausiai ir daugelis prancūzų bei lietuvių tėvelių…
– Kaip vertinate frankofonijos judėjimą Europoje ir pasaulyje? Kaip atrodo šiame kontekste Lietuva?
– Lietuva yra frankofonijos stebėtoja ir – gėda sakyti – labai mažai daro, kad mūsų mokiniai rinktųsi prancūzų kalbą ir jos mokytųsi. Skaudu, jog Švietimo ir mokslo ministerija nerodo jokių pastangų, kad būtų skatinamas prancūzų kalbos mokymasis. Paradoksas – Prancūzų institutas nesutalpina visų norinčių išmokti kalbos, daugiau nei keturi šimtai vaikų ir paauglių lanko Vilniaus prancūzų licėjų, o vidurinėse mokyklose ir gimnazijose mokiniai dažniau renkasi rusų kalbą; aš ne prieš rusų kalbą, nes tai tikrai naudinga bendravimo kalba, tačiau mūsų perspektyvos Vakarų pasaulyje juk yra begalinės. Sunkiai suvokiama, kaip po dviejų dešimtmečių nepriklausomybės į ateitį vis dar žygiuojame atbuli.
Aišku, džiugu pastebėti ir teigiamus poslinkius. Sekant Prancūzijos visuomeniniu modeliu, aktyvesnė darosi profsąjungų, asociacijų veikla, kurią inicijuoja teisingai suvokta pilietybė, diskutuojama apie seniūnijų naudą ir savivaldos reikšmę. Visa tai stiprina demokratijos procesus, tokius ryškius Prancūzijoje.
– Kas lėmė apsisprendimą versti Kristijono Donelaičio „Metus“ į prancūzų kalbą? To klausiant, dera priminti priešistorę – lemtingą pažintį su garsiu prancūzų komparatyvistikos profesoriumi Alainu Montandonu, Lietuvos lyginamosios literatūros asociacijos konferencijų dalyviu, kuris, ėmęs rūpintis „Pasaulio literatūros“ kolekcija, parėmė nemirtingo K. Donelaičio kūrinio vertimo iniciatyvą ir apsiėmė organizuoti leidybą. Vertėjo kandidatūra natūraliai iškilo. Tačiau, gavus pasiūlymą versti, reikėjo apsispręsti. Turbūt nebuvo lengva.
– Aš buvau priversta! Noriu pasakyti, kad, Jums pasiūlius, moraliai negalėjau atsisakyti versti K. Donelaičio „Metų“ į prancūzų kalbą. Juolab kai sužinojau, kad labai prestižinė universitetinė leidykla „Garnier“ pageidavo publikuoti „Metų“ vertimą. „Pasaulio literatūros“ kolekcijos direktorius buvo skaitęs lietuvių rašytojo „Metus“ vokiečių kalba. K. Donelaičio kūrinys bus išleistas kartu su XVIII amžiaus anglų rašytojo Johno Thomsono „Metų“ („The Seasons“) vertimu į prancūzų kalbą. Iššūkis milžiniškas, dirbdama beveik jausdavau, kaip Lietuva motulė už mano pečių palinkusi stebi, ką rašau.
– Kuo Jums patrauklus šis kūrinys?
– Jau nuo senų laikų mane traukė pati knyga, kaip daiktas. 1994 metais, tik atvykusi į Lietuvą, antikvariate įsigijau 1941 m. Kaune išleistą gražų Vytauto Kazimiero Jonyno iliustruotą „Metų“ leidinį. Ėmusi vartyti, jausdavausi tarsi atidariusi brangenybių dėžutę; ilgai žiūrinėdavau eilutes, kupinas savotiškų šriftų su daugybe nesuprantamų žodžių. Tad, dar nekalbant lietuviškai, pažintis su Lietuva vyko dalyvaujant visoms penkioms mano juslėms. Intuityviai žinojau, kad „Metai“ pasakoja apie tikrąją, pirmapradę Lietuvą. Jaunystėje panašiai mane veikė Pauliaus Augiaus-Augustinavičiaus darbai.
Vertinu ši tekstą kaip didžiulį, be galo svarbų senovės Lietuvos palikimą. Pradžioje galvojau, kad šis vertimas man užkrauna per didelę atsakomybę, nes apgailestaudama pripažįstu, jog neturiu formalaus universitetinio parengimo ir specialiai nestudijavau lietuvių kalbos. Kita vertus, esu neblogai susipažinusi su XVII, XVIII amžių prancūzų žodynu, nes rimtai studijavau klasikinius mokslus garsiame Sainte Marie koledže, Charles’io Dullino dramos akademijoje ir Nacionalinėje teatro ir meno valstybinėje mokykloje Paryžiuje. Mus ruošė pagal XVII ir XVIII amžių didžiųjų literatų – Molière’o, Racine’o, Corneille’io, La Fontaine’o ir La Bruyère’o tekstus. O dėl lietuvių kalbos, savaime aišku, nuolatos turėjau tartis su sostinės universitetų, Lietuvių kalbos bei Lietuvių literatūros ir tautosakos institutų filologais.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte versdama?
– Lietuvių kalba yra palyginti taupi. Vertimai gali ją net praturtinti, nes prancūzų kalba turi turtingą semantiką, ištisą atspalvių gamą. Verčiant derėjo vengti daugiažodžiavimo, pasakymų reikšmės išplėtimo; buvo svarbu išlaikyti ir kūrinio tankį, ir kiekybinę pusiausvyrą. Supratau, kad vertimas hegzametru neįmanomas dėl skirtingų kalbinių ypatumų. Profesorius Kęstutis Nastopka pasiūlė versti 12–16 skiemenų eilutėmis, išlaikant tokį netaisyklingą ritmą visame kūrinyje. Taip ir padariau. Stengiausi rinkti žodžius, kurie jau egzistavo XVII, XVIII amžiuje, atidžiai patikrindama kiekvieną. Pavyzdžiui, buvo neaišku, kaip išversti esmingą donelaitišką žodį „būrai“, tai yra Mažosios Lietuvos (arba Rytų Prūsijos) valstiečiai baudžiauninkai. Nerasdama tinkamo prancūziško ekvivalento, palikau: les bours. Kitas iššūkis buvo rasti lygiaverčius prancūziškus žodžius XVIII amžiaus Prūsijos administracinės hierarchijos pavadinimams. Rėmiausi to meto prancūzų dvaro administracijos terminologija.
– Kaip tokio vertimo patirtis asmeniškai Jus praturtino?
– Paaiškėjo, kodėl Lietuva ir jos paslaptinga kalba išliko. Juk daug didesnė Prūsija išnyko. Šioje išlikimo byloje įvertinau metų laikų ciklo ir saulės svarbą. Supratau, kodėl tiek daug Saulyčių ir Saulių Lietuvoje. K. Donelaitis visomis išgalėmis kovojo dėl savųjų išlikimo; juk jeigu lietuvininkai būrai nebūtų sugebėję atlikti baudžiavos darbų, juos būtų galėję ištremti į Vokietiją ir būtų baigę dienas ubagaudami. Nors lietuvių poetas kūrė tamsiu baudžiavos metu, po baisaus maro, vykstant kolonizacijai, nematydamas laisvės šviesos horizonte, jo išlikimo programa, su kuria kreipėsi į savo būrus, buvo teisingai suprasta, teikė jėgų lietuvininkų palikuonims, ugdant naują – būsimų knygnešių kartą. K. Donelaičio vertybės yra išliekamosios, jos beveik įgimtos kiekvienam lietuviui. Be galo žavi ir dėmesys gyvūnams, liudijantis tautos brandumą. Rašytojas ir pastorius, įvardijęs ir taip įamžinęs kiekvieną savo būrą (pareigūnai, amstrotai, vachmistrai liko neįvardyti), regėjo savųjų išlikimą remiantis padorumu, viežlybumu. Dažnai kartodamas pasakymą „tik mįslyk“, autorius tuo pačiu ragina mokytis geriau valdyti savo gyvenimą ir savo likimą. K. Donelaitis skatino puoselėti senąsias lietuviškas vertybes: dosnumą, gerą kaimynystę, mielaširdingumą, harmoniją su gamta ir gyvūnais. Man atrodo, kad tos vertybės ir yra lietuvių tautos pamatai, suteikę jėgų XX amžiuje du kartus išsilaisvinti. „Moralės elementas negausiai tautai yra vienas svarbiausių ginklų“, – rašė paskutinis prezidento Antano Smetonos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys.
– Poema „Metai“ tokia turtinga, giliamintė, jaudinanti, kad belieka pasidžiaugti teisingu prancūzų pasirinkimu ją versti ir ištarti tokius žodžius:
– Didžiai Gerbiamas Pons Donelaiti! Sveiki atvykę į varlių ėdikų šalį, į garbingą Prancūziją!
Donatas Petrošius. Kada ir kam dingo Vytautas P. Bložė su visa poezija?
2017 m. Nr. 2
1.
Rudenį skaitydamas Sigito Gedos literatūros kritikos straipsnių rinktinę „Ežys ir Grigo ratai“, rašinyje, skirtame Jono Juškaičio lyrikos recepcijai, užkliuvau už sakinių, kur teigiama, esą J. Juškaitis yra tradiciškiausias ir nepopuliariausias mūsų poetas. Toliau dar gražiau – lupu mane labiausiai pritrenkusį sakinį iš konteksto: „Ir ne vien tik su J. Juškaičiu, bet ir su V. Blože: jų kūryba giriama, aiškinama, komentuojama, o skaitytojas – nė iš tolo“ (p. 120). Dėl savęs, J. Juškaičio ar bet kurio kito lietuviškai eilėraščius rašančio asmens skaitomumo būčiau linkęs daryti išlygas – taip, kažkas kažko neskaito. Ir anokia čia bėda. Bet Vytauto P. Bložės! Mano viduje snaudžiantis idealusis kai kurių autorių ir kai kurių knygų skaitytojas pašoko ir puolė draskytis – koks apskritai gali būti lietuvių poezijos išmanymas be jo knygų, suskaitytų iki skylių? Net snobai turėtų žinoti, kad V. P. Bložė atstoja pusę – jei ne daugiau – šiuolaikinės mūsų poetikos pamatų. Be V. P. Bložės – nė iš vietos.
Emocijoms atslūgus ėmiau raustis po atmintį – kiek pastaraisiais metais pasirodė tekstų apie naujausias jo knygas? „Neįminta mįslė“, „Metų laikai“, „Aš ir kt. dykaduoniai“, „Tu palikai mane užmigusį“. Išleistos Kaune, Klaipėdoje. O tai reiškia, kad į Vilniaus knygynus pateko fragmentiškai. Į uždarus bibliotekų fondus. Ant kai kurių kultūrinės spaudos redaktorių stalo. Arba visai nepateko. Galima nutaisyti teisuolio miną ir imti pamokslauti, kaip nedėkingi skaitytojai negerbia vieno iškiliausių poetų. Nereikia, neskubėkim. Su V. P. Blože daug kas atvirkščiai – ne skaitytojai pamiršo poetą, o poetas išlipo iš mūsų bendro interpretacijų lauko seniau, o mes toliau kapstėmės popieriaus rietuvėse apsimesdami, kad to nepastebėjome. Kažkokiu būdu išsipildė V. P. Bložės „Vietoje testamento“ finalinis parėdymas: „kad palaikai būtų sudeginti man dar gyvam esant.“ Svarbiausias nematomas poetas. Krislas mūsų literatūros akyje, kurio nematyti žvelgiant į žaliuojančius rąstus.
2.
Esu mėgėjas lankytis pas senų knygų perpardavinėtojus. Reguliariai apeinu kelis knygų dulkių pritvinkusius punktus. Pirmiausia patikrinu poezijos lentynas. Kelis metus vis neužeidavau V. P. Bložės rinkinių, bet praėjusį rudenį pasipylė – šlaviau visas iš eilės. Labiausiai pradžiuginę laimikiai – vienas „Ruduo“ ir keturios „Tuštumos“. Kas kad savo turėjau – „Tuštumas“ ir „Rudenius“ pirkčiau neskaičiuodamas. Atsargai. Ar maža kam. Mačiau, kad ir Gytis Norvi-las „Literatūroje ir mene“ paminėjo būtent tas dvi knygas. Nors nesame apie V. P. Bložę kalbėjęsi. Pala – o apskritai ar aš esu su kuo nors gyvenime kalbėjęsis apie V. P. Bložę? Kadaise šio amžiaus pradžioje, tamsioje mikroautobuso „galiorkoje“, grįžtant po skaitymų iš Jonavos, vieno kolegos mergina, mėgindama praskaidrinti niūrią jaunųjų poetų tylą, ėmė visų iš eilės klausinėti – kas tavo mėgstamiausias poetas? Atėjus mano eilei atsakiau, kad Bložė. Nesudvejojęs. Stojo tyla, papildomų klausimų nekilo. Po V. P. Bložės apskritai nėra ko klausinėti. Dabar, paklaustas to paties, su atsakymu užtrukčiau, nes atminty žiba daug visokios patirties duženų, tačiau, kur dingsi – vis dėlto V. P. Bložė.
3.
Praėjus pirminiam džiaugsmui po sėkmingų rudeninių apsipirkimų, užsigalvojau: kaip čia yra: metų metus nebuvo V. P. Bložės, o dabar – nors glėbiais nešk iš tų perpardavinėtojų knygynų? Negi tos mažatiražės knygelės nerado savo skaitytojų? Ar tie skaitytojai apleido šį pasaulį? O pats V. P. Bložė? Ir nors netikiu nei prietarais, nei telepatija, bet nuojauta stūmė prie V. P. Bložės knygų lentynose.
4.
Kai prieš keletą metų užderėjo antraknygininkų – Mindaugo Nastaravičiaus „Mo“, Aivaro Veiknio „Paukštuko liudijimai“, Vytauto Stankaus „Iš veidrodžio, už“ – derlius, pradžioje – skaičiau ir mėgavausi, paskui – įsiskaičiau ir sudirgau, nes šitų autorių eilėse aptikau baisiai daug to, kas mano paties eilėraščiuose mane varo į neviltį. To, kam sunkiai randu pakaitalų. To, ką sau esu prisiekęs nebevartoti, bet nerandu, kuo pakeisti. Kas savaime sliūkina į tekstus, net kai sąmoningai bandau išvengti. Turiu omeny tuštumas: gramatines, daiktines, asmenines, kosmines, niekines. Neigiamas emocijas, susikaustymus, negalėjimus, praradimus, neturėjimus. Neigimus – ne iš didelio reikalo, o šiaip, tarsi iš niekur. Iliustracija iš gana garsaus M. Nastaravičiaus eilėraščio „Papjovėme, bet nevalgėme“: tekstas padalintas į septynias dalis; pirmosios dalies pabaigoje lyrinis subjektas stovi prie tuščio gyvulių tvarto; antrosios dalies gale l. subjekto nematyti karvės akyse; trečiosios dalies gale prisipažįsta bijodavęs gyvulio; ketvirtosios dalies gale subjektas byloja neprisimenąs; penktosios – nesuvalgęs; šeštosios – nepasiilgstantis; ir štai septintosios, finalinės, dalies gale prisipažįsta nežinąs, ką smeigti. Reziumė – viskas pinama iš negatyvų ir susiveda į neiginius, į visa ko stygių, nebuvimą, neturėjimą. Ir čia ne vien mano, ne tik M. Nastaravičiaus, A. Veiknio, V. Stankaus poetų brolijos bėda. Apsižvalgius – ta bėda apsėmusi plačias lankas. Visų mirkstančių tuose vandenyse nesuskaičiuosi. Ar dėl to kaltas Marcelijaus Martinaičio Kukutis su savo „Niekų dainele“? Gal vos vos, bet nemanau. Būčiau linkęs lietuvių poezijos įniekinimo laurus kabinti V. P. Bložei: „tuose rūmuose niekas negyveno / niekas nevaikščiojo kambariais ir koridoriais, nelipo laiptais / niekas negrojo fleita balkone žiemos vakarais / niekas, netgi aš.“ Tai pradžia iš „Noktiurnų“ poemos „Niekas“. Vienus Niekas su niekais apsėdo tiesiogiai, kitus – per tarpinius tekstus, per šalutines įtakas. Ar tai blogai? Ne visai. Nors ir pakeiksnoju retkarčiais savo ir draugų niekinį luošumą, bet nenorėčiau likti be Nieko. Be to Nieko, kuris tuo pat metu „ir nešasi rankoje / neuždegtą žvakę“, ir „dega many / kai tamsu“.
5.
Man pasisekė, kad nebuvau pažįstamas su V. P. Blože. Tiek visko prisiklausiau iš jį artimai pažinojusių, tiek visko perskaičiau ir dar perskaitysiu, bet tai niekada nebus mano santykis su juo, tai nebenulems jokių svyravimų mano grumtynėse su šio poeto palikimu. Kartą šiame gyvenime (tai buvo 2001-aisiais, „Poetiniame Druskininkų rudenyje“) priėjau su ką tik nusipirkta „Tuštuma“ paprašyti autografo. Kuo vardu, pasiteiravo. Atsakiau – toks ir toks. „Aaa! Tai tu tas kritikas Petrošius?“ – nudžiugo V. P. Bložė. Kad nelabai tas ir nelabai kritikas, bandžiau kažką murmėti, bet pamačiau, kad jam nelabai rūpi, kuo aš save laikau, kas manau esąs. Ilgainiui supratau, kad jis ne tik man, bet visiems aplinkiniams, visiems šio pasaulio kenčiantiems – ir apsimetantiems, kad ne, – padarams buvo sukūręs nišas, numatęs funkcijas, kryptis, ribas, veikimo modelius.
Taip ir stumiame dienas V. P. Bložės epochoje, jo Visatoje. Šiek tiek paralelinėje, šiek tiek – ne.
6.
Apie V. B. Bložės mirtį (tiksliau – mirties faktą) nieko neturiu pridurti. Apie tai galvoti dar per anksti. O kalbėti – jau per vėlu.
7.
O juk yra devynios galybės senų ir jaunų eiliakalių, kurie gyvena ir rašo taip, tarsi jokio V. P. Bložės nei jo niekų nebūtų.
Neabejoju, kad daugybė išmintingų žmonių, kurie nuoširdžiai domisi moderniąja lietuvių literatūra ar kultūra apskritai, atkakliai ieškos, bet nei iš pirmo, nei iš devinto karto neras durų į jo poetiką. Kas nors ras tas duris, laušis pro jas, nesuvokdamas, kad jos nerakinamos, todėl niekada nepateks vidun. Nes „nuo nieko tai nepriklauso“.
Reikia susitaikyti, kad siauras mūsų ratas nėra didžiausia bėda. Nusiraminti, giliai kvėpuoti ir gyventi tuštumoje. Tuštesnėje nei pernai.
būt ar nebūt? tuštuma yra būti, tuštuma yra
sodas žemė arklys palaidas žolę pešantis už lango
tuštuma yra druska bulvės rauginti kopūstai daržas saulėgrąžos
tuštuma yra tai, kas nusibosta aiškinti
Mane labiausiai neramina lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo diplomas, įgytas rausiantis po V. P. Bložės ir su juo tiesiogiai susijusių rašto žmonių darbus. Jei kada nors gyvenimas privers atidirbti už visų devynerių metų nemokamas studijas, jei susiburs aplink pulkas mokinių – kaip aš jiems per dvi ar keturias programoje numatytas akademines valandas išaiškinsiu, kas yra mūsų literatūroje svarbiausia, jei pats nežinau nei kaip, nei kada tas žinojimas mane pasigavo?
Esu girdėjęs ir skaitęs dešimtis išaiškinimų, kas yra, o kas jau nėra poezija. Kartais viena teorija atrodo pagrįsta, kartais – kita trumpam prigyja sąmonėje. Galiausiai visi gražūs teoriniai statiniai pradeda girgždėti, sugriūva. Nėra amžino teisingo atsakymo į klausimą, kas yra poezija. Amžinai teisi yra poezija iš V. P. Bložės knygų, badanti mūsų odas įkaitintais klausimų smaigaliais: kas esu? kas aš esu?