Eglė Ambrožaitė. Moters esamybės ir tapatybės

2025 m. Nr. 3

Birutė Jonuškaitė. Esamoji. – Vilnius: Slinktys, 2024. – 160 p. Knygos dailininkas – dailininkė – Deimantė Rybakovienė; viršeliui ir knygoje panaudoti Daivos Kairevičiūtės piešiniai.

Ar galima įžodinti esamumą, būties lengvybę ir nepakeliamybę, be banalaus sentimentalumo prakalbinti ir reflektuoti asmenines bei visuotines patirtis? Visa tai bando atlikti Birutė Jonuškaitė antrojoje poezijos knygoje „Esamoji“. Antrinu Aušros Kaziliūnaitės pastebėjimui, jog ši knyga – spalvinga moterų pasaulio tipologija. Knygoje daugiabalsiškai prabylama apie skirtingus moterų gyvenimus ir išgyvenimus. Poetė prakalbina ir interpretuoja moteris, jų skausmingas ir džiaugsmingas patirtis, fokusuojasi į rūpesčių, moteriškumo, eroso, motinystės, reminiscencijų bei nebylaus maišto stebėjimą. Eilėraščiai kviečia dialogui – pokalbiui apie esamąją, esatį ir buvimą su savimi ir kitais.

Atgaiva, kai perskaitytos knygos nepasimiršta, galvoje vis blyksteli trumpos ištraukos, eilutės, skatinančios iš naujo įsiskaityti, apmąstyti. Taip vis grįžtu prie „Esamosios“ turinių. Knyga patraukli ir iliustracijų gausa, lakoniškus B. Jonuškaitės tekstus papildo grafikės Daivos Kairevičiūtės piešiniai, kurie kartu su eilėraščiais dovanoja skaitytojui aukštos prabos estetinį kūrinį. Grafikės iliustracijas taip pat galima laikyti tekstu ar įrankiu, padedančiu atrakinti eilėraščius. Knygoje moterų tipai išdėstyti abėcėlės tvarka, kiekvienas tipažas virsta eilėraščio pavadinimu: apsisprendusioji, buvusioji, cinikė, direktorė, estetė, fatališkoji, gimdančioji… Regis, pasirinktos iliustracijos tarpusavyje koreliuoja su pirmuoju eilėraščiu iš skirtingų abėcėlės skyrelių. Užgimsta abipusis ryšys, kai iliustracijos prakalbina eilėraščius, o eilėraščiai pačius paveikslus. Juose daugiausia vaizduojamos apsinuoginusios moterys, tarytum vilkinčios paslaptingus šešėlius, taip visu savo natūralumu atsiveria moteriškasis pradas. Iliustracijos ir tekstai aprašomoms moterims suteikia fizinį ir mentalinį kūną, taip jos nuasmeninamos ar kaip tik – suvisuotinamos.

B. Jonuškaitės eilėraščių temas ir pasirinktus motyvus galima palyginti su poeto, dainų autoriaus Leonardo Coheno tekstais. L. Cohenas čia atsiranda neatsitiktinai, jis keliskart paminimas eilėraščiuose – jo dainos pavadinimas „Dance Me to the End of Love“ tampa epigrafu eilėraščiui „Gyvatės išnara“. Kitame eilėraštyje lyrinę subjektę stingdo „Coheno balsas grublėtas“ (p. 73). L. Coheno dainose bei tekstuose juntama meilė, aistra, melancholija, sentimentalumas. Visa tai atrandame ir B. Jonuškaitės eilėraščiuose.

Eilėraščių poetinę kalbą ir kuriamus vaizdinius galima palyginti su elektros krūviu. Tekstai stipriai įkrauti teigiamų ir neigiamų konotacijų priešybėmis, o šios kaip magnetas traukia skaitytojo dėmesį. Elektros grandinėje būtina įtampa, o ir poetinė kalba veikia įtampos lauke, kai žodžiai bei vaizdiniai įkrauna, dirgina, sukrečia ir provokuoja. Žinoma, poetinio žaibo kirčiui reikalinga ne tik asmeninės, bet ir universalios, kolektyvinės patirties refleksija: „už vienatvę baisesnė / yra tik vienatvė dviese“ (p. 147). Šias patirtis, mano akiai, poetei pavyksta sklandžiai suderinti.

Kalba yra pagrindinis poetės įrankis, kuriuo ji veikia skaitytojų sąmonę. Štai citata, atskleidžianti B. Jonuškaitės poetinės kalbos savitumą bei skatinanti įvairias interpretacijas: „gudobelės lašai skaičiuos / palydų žingsnius į Kūčių vakarienę“ (p. 49). O eilėraštyje „Ėdikė“ pasitelktas frazeologizmas pabrėžia skaudžią emocinę pajautą: „pigią mėsą šunys ėda / ji suėdė jam širdį“ (p. 41). Čia jaučiami ir nusivylimo, ir sarkazmo, ir ironijos elementai. Įdomi ir savitai komiška pasirodė metafora apie plaukus ir gyvenimą: „plaukai / kaip gyvenimas: / noriu vienaip / o jis visą laiką / savaip susiraito“ (p. 85). Žvelgiant į eilėraščius iš kalbinės pusės įdomu tai, jog rinkinyje yra eilėraščių, parašytų ne vien bendrine lietuvių kalba, jame atsiranda eilėraščių dzūkų ir aukštaičių tarmėmis. Šie eilėraščiai, turinio požiūriu kartais tuštoki, skaitytojo dėmesį nukreipia į grožėjimąsi tarmiško žodyno ypatybėmis. Pasitaiko, kad B. Jonuškaitės kuriami kalbiniai deriniai įdomesni už eilėraščių prasminį turinį, nors norėtųsi, jog būtų atvirkščiai.

Eilėraščiuose gausu intertekstų. Pavyzdžiui, natūraliai įaudžiamos nuorodos į liaudies dainas ar pasakas, viena tokių nuorodų – į „Eglę žalčių karalienę“ eilėraštyje „Išduotoji“: „pieno kraujo puta / gruodis mirtį užkloja“ (p. 63). Lyrinė subjektė neabejinga pasaulyje vykstantiems įvykiams, o eilėraštyje, skirtame lietuvių laisvės deivei Liethua, galima išskaityti ir kritiką Rytų ir Vakarų kraštams: „Tegu žiūri, kuri tik nori: / pažvelgs į rytus, / į vakarus pažvelgs – / bėda, prievarta, priespauda“ (p. 74). Eilėraščiuose justi ir ironija dėl nereikšmingų dalykų hiperbolizavimo, kaip, pavyzdžiui, eilėraštyje „Chirologė“, kuriame: „karmines paslaptis / protėvių kraujas / plukdo ir šaukia / kelia maištą / egzistencinį pyktį / dėl ne vietoj / padėto puodelio“ (p. 21). Kai kuriuose eilėraščiuose esama bandymo susitaikyti su tikrove. Toks susitaikymas nebūtinai yra nuoširdus noras priimti patirtis, pripažinti jausmus ar įvykius, tai labiau pasidavimo ar nuovargio lydimas sprendimas. Kartais siekiama prisitaikymo prie situacijos, kai stagnacijoje užstrigusi lyrinė subjektė tiesiog reflektuoja savo būsenas, kenčia skausmingas patirtis, stokodama ryžto, gyvenimo drąsos.

Spalvų moters buvimui eilėraščiuose neretai suteikia ir vyro figūra. Svarbus tampa jų tarpusavio santykis, tačiau lyrinė subjektė per save kaip per rėtį perleidžia jo žodžius bei veiksmus, kurie veikia jos būvį, jos ryšį su savimi, juo bei kitais. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Nevairuojančioji“ išsakomas nusivylimas, kai jis negali jos parvežti namo, nes yra išgėręs: „Trisdešimt metų pjauna, / o aš vis ataugu“ (p. 98). O eilėraštyje „Meilužė“ jaučiamas moters pasitenkinimas būnant meiluže, kuri vyrui taip ir lieka nepažini: „Tu niekada / manęs lig dugno / neišgėrei. <…> Tu kryžkelėj parklupęs / tik ryto rasą lyžteli / manęs ištroškęs“ (p. 88). Vyras eilėraščiuose yra tik simbolinė figūra, kuri leidžia išgryninti, suvokti moters jausmus, tačiau pats nėra svarbus, nėra veikiantysis. Tad moteriai lengviau pasakoti apie save per kitą, pasiremiant tarpusavio santykiu kaip atspirties tašku.

Viena svarbesnių temų rinkinyje – pakylėjimą ir nuolatinį jaudulį atnešanti motinystė. Tarp motinos ir dukros kuriamas ypatingas santykis, kuris neapsiriboja būviu tarp gyvųjų: „ir drauge daug dar kartų sugrįšime / kai suknelės po žemėm dūlės“ (p. 83). Gimdymo slaptis ryškiausiai atskleidžiama eilėraštyje „Gimdančioji“, įvardijamas reikšmingas moters ir gamtos santykis. Ypatingą estetinį pojūtį kuria kūno ir gamtos sugretinimas, kai: „drebulys slinko liemeniu / traškėdama plyšo žievė / dar viena aimana / dar pūliuojantis / prakaito lašas // visom šaknim įsirėmus į žemę / kol išaušus pratrūko / jos syvus sugėręs / skleidės drėgnas / standus pumpurėlis“ (p. 51). Svarbu ir tai, jog aprašant gimdymą apsieinama be tokių žodžių kaip sunku ar skauda, pasirenkama gimdančiosios jausenas įprasminti kitomis būsenomis, kai patiriama ir skausminga, ir džiugi akimirka.

Eilėraštyje „Mama“ vėlgi liudijamas gyvybės atėjimas į pasaulį, tačiau ankstesniame eilėraštyje dėmesys krypsta į moters kūno pojūčius gimdymo metu, o šiame akcentuojama emocinė apkrova gimus vaikui. Eilėraštyje aprašomas negandų kupinas pasaulis ir iššūkiai, kuriuos teks įveikti tiek vaikui, tiek motinai – abiem kartu:

pirmą kartą iš vandens į orą išveda
į Munko šauksmą pavirtusi
pilvo raumenims trūkinėjant
praveria vartelius
į laumių pabaisų ir princų sferas
lyg savoj kasdienybėj
jai negana stalkerio zonų
spygliuotų vielų

<…>     (p. 82)

Nors dauguma eilėraščių skatina į moteris žvelgti iš šiuolaikiškos perspektyvos, tačiau skaitant justi ir polinkis į tradicinį / konservatyvų moters vaizdavimą. Rodosi, moterų emancipacija Europoje jau įvykusi, vis tolstama nuo patriarchalinio lyčių modelio, tad kyla klausimas, kodėl grįžtama prie moters kaip isterikės, kaip objekto ar paklusniosios vaizdinių? Žinoma, tai tik keletas pavyzdžių iš visos knygoje išskleistos moterų tipologijos, tačiau grįžimas prie tokių moteriškumo reikšmių verčia prisiminti menkinančio atspalvio moters vaidmenis, kurių šiandien stengiamasi vengti.

Gausioje B. Jonuškaitės beletristikoje moteris dažnai tampa temine dominante, o poezijoje autorė ieško originalių būdų, kaip subtiliau išskleisti daugiasluoksnes moterų patirtis. Tiesa, susitelkus į moterų vaizdavimą, tampa sudėtinga atsiriboti nuo kai kurių jau išnaudotų moteriškumo temų ir atitinkamų kontekstų. Apskritai, tema apie moteris kūryboje yra kiek išsemta, todėl ir eilėraščiai kartais atrodo nuspėjami. Rinkinyje pasitaiko jau klišėmis virtusių frazių, kaip antai – ar meilė turi lytį, už tūkstančių mylių atpažįstamas mylimojo kvapas, gundanti iškirptė, ištirpti kito glėby… Svaresniu rinkinio vertės kriterijumi tampa poetinė raiška. Knygoje esama stiprių įvaizdžių, kurie yra paveikūs, vaizdingomis metaforomis ir kartais netikėtomis smūginėmis eilutėmis poetė atveria skirtingas moters tapatybes, palikdama vietos ir jos savitumą ženklinantiems asmenims bei objektams.

Birutė Jonuškaitė – sau reikli poetė, bet, kaip minėta, naujausiame eilėraščių rinkinyje pasitaiko ir klišinių paslydimų. Sakyčiau, tarp jų ir kokybiško turinio pavyksta sėkmingai išlaviruoti. Knygoje svarbus saikingumas, ir nors kalbos elementai bei kuriami vaizdiniai kartais atrodo forsuojami, bendrame rinkinio lauke tai neerzina. Moterų prakalbinimas eilėraštyje bet kokiu atveju įvyksta ir pavyksta, išlaikomas balansas tarp jautrumo kitam ir atsiribojimo, tarp paklusnumo ir maišto, abejingumo ir empatijos. Moters esmas neapsiriboja jos pačios esatimi, ji nėra baigtinė, nėra uždara.