Almis Grybauskas. Preliudai Vytautui Bložei
2026 m. Nr. 3
kupranugarių eisena
per užpustytą lauką link girios
1
„Atradau savo veidą“, – toks pirmasis rinkinio „Žemės gėlės“ (1971) sakinys. Drąsus teiginys, – išsilaisvinimas arba bent jo pradžia. Jau šiame rinkiny randame eilėraščių, kurie įeis į pagrindinį Vytauto Bložės tekstų korpusą, motyvų, kurie kartosis ir vystysis, tam tikrų muzikinės frazės užuominų, kurios taipgi plėtosis. Sakytume, tokie apmatai, kurie palaipsniui ne tik tankės, bet ir tvirtės. Daugės atspalvių, o pagrindinės spalvos bus vis intensyvesnės, gilės šešėliai, rėšis kontrastai. Tarsi būtų išgirdęs ekstravagantiškojo vaganto Poundo šūkį – condensare, condensare! Bložė, kondensuodamas, atsako:
aš sėdėjau jaujoj ant krosnies, samanų prisikimšęs už skruosto
čia užsidėdamas gipso kaukę, čia vėl nusiimdamas
ne! ne! ne! – kartojau, kratydamas žvakę
to negalėjo būti
O vis dėlto buvo. Buvo ant kraujo žarijų gruzdintas laikas. 1946-ųjų sausį suimamas jo tėvas, doras Baisogalos aptiekorius, kuris taip ir numirs lageryje. Motina ir sesuo suimtos dar anksčiau, 1946-ais paleistos, o 1948-ais abi ištremtos. Sugrįžo 1956 m. Apie tai Bložė papasakos 1988 m. parašytoje kamerinėje poemoje „Rožė“. Vytauto su broliu nebuvo namie, tad jie liko Lietuvoje, kur Vytautas Bložė, dirbdamas vienintelėje grožinės literatūros leidykloje, 1956 m. priimamas į Rašytojų sąjungą (nurodomi 1949 m. paskelbti pirmieji eilėraščiai, vertimai). Toliau toks intermezzo: operetės „Meilė ir skarda“, „Laikas pamilti“ su Benjaminu Gorbulskiu, „Ramunė“ su Jurgiu Gaižausku, libretų vertimai. Eskapados „Neringoje“, įtrauktos į šios kavinės žodines legendas ir metraščius. Vienas po kito išeina trys eilėraščių rinkiniai. Ir štai ketvirtasis, prasidedantis atrastu veidu. Keistas tas V. B. žmogus:
grįžta žmogus, ieško akmeninio kirvio ir pjūklo
iškerta savo veidą iš suanglėjusio laiko
ir nešasi po pažastim, kojom kažką sutraiškydamas
ir eina turbūt pas šamaną, pas okulistą
Keistas ir jo laikas, – randasi jame pertrūkių, inkliuzų ir intarpų iš kitų laikų, ritmas jo permainingas, kaip ir tempas, kryptis dažniausiai nežinoma, kaip ir tai, kuo jį matuoti. Nes kraujo žarijų laikas jau suanglėjęs, ir iš jo iškirstas veidas yra gipso kaukė.
2
Nuskambėjo kaukės motyvas, padvelkė karnavalu. Kaukė, anot Michailo Bachtino, siejasi „su permainomis, metamorfozėmis, įgimtų ribų laužymu. Joje glūdi visiškai savitas, seniausioms apeiginėms vaidybinėms formoms artimas tikrovės ir vaizdo santykis“. Vėlesnėse knygose to veido kaita ir permainos vyko dar staigiau, įprastasis „lyrinis herojus“ susidvejindavo, susitrejindavo ar dar kitaip skaidydavosi. Galima tarti, jog įprastinė jo būsena niekada nėra būsmas, priešingai, nuolatinis tapsmas, metamorfozės, protėjiška kaita.
jau dabar supratau, kad aš ne tas, kurį turėjau sutikti
horizonto pakraščiu praeis kažkas, nepanašus į save
Pora pavyzdžių iš XIX a. Arthuras Rimbaud vadinamuosiuose „Aiškiaregio laiškuose“ rašė: „Klaidinga tarti: aš galvoju. Teisingiau būtų: mane galvoja… Aš – tai kažkas kitas… Tuo blogiau medžio gabalui, jeigu jis pasijus esąs smuiku…“ Dar vienas epistoliarinio žanro fragmentas, šįkart Johno Keatso: „Poetas yra viskas ir niekas. Jis neturi charakterio… Tai, kas šokiruotų garbųjį filosofą, žavi poetą chameleoną… Jis neturi tapatybės, nė vieno pastovaus bruožo, nes nuolat persikūnija į kitus.“ Mūsų laikų psichologas Abrahamas Maslow tokį vidinį birumą vadina metapatologijomis. Jos atsiranda „nuolat gyvenant tarp melagių ir praradus pasitikėjimą žmonėmis… Net ir visiškai konkrečia ir empirine prasme žmogui yra būtina gyventi grožyje, o ne išsigimime, lygiai kaip jam reikalingas maistas ir poilsis. Drįstu tvirtinti, jog būties vertybės sudaro daugelio žmonių gyvenimo prasmę, nors jie to net neįtaria.“
3
O gyvenom tuomet totaliam dariny, kurio pats pagrindų pagrindas rėmėsi melu. Ir prievarta. Totalios cenzūros gniaužtai tai kiek susinerdavo, tai vėl kiek atsilaisvindavo. Ir naujas, penktasis, Bložės rinkinys pateko į tokį sąrėmį. Buvo 1972-ieji, Romo Kalantos metai. Tiesa, tais metais pasirodė tokios svarbios lietuvių poezijai knygos kaip Sigito Gedos „26 rudens ir vasaros giesmės“ bei Tomo Venclovos „Kalbos ženklas“, netrukus ir nauji Juditos Vaičiūnaitės, Jono Juškaičio, Marcelijaus Martinaičio rinkiniai, pasirodė netgi Bložės naujo rinkinio signaliniai egzemplioriai, tačiau tolesnis spausdinimas buvo sustabdytas, tiražas sunaikintas. Kodėl parodomąja auka pasirinktas jis, o ne kuris kitas? Ar ne dėl tų pačių priežasčių tuo metu liautasi spausdint periodikoje Antano Kalanavičiaus eilėraščius, ir poetas numirė neišvydęs nė vienos iš kelių parengtų knygų, kaip gyvenime jam neteko ir jūros išvysti. O jėga ir nauju žodžiu prilygo Gedai ir Bložei, kaip galėjai nujausti iš laikraščiuose ir žurnaluose pabertų eilių. Tad „Polifonijos“ knygynus pasiekė tik 1981 m. Bet Bložė, jau paženklintas, ir dabar netinkamas. Ne tik, kad ne Eduardo Mieželaičio blėkinis „aš komunistas – aš žmogus“, bet ir poetika per sudėtinga, ir apskritai kam jis toks visai ne toks brandėjančiam socializmui. Juk tuo metu, devintojo dešimtmečio pradžioje, skelbtas klestėjimas, o rašytnamy cenzorėlis Algimantas Baltakis kudakavo apie „žvaigždžių valandą“, – taip spindėjo leidžiami nusipelniusiųjų „Raštai“, „kūrinių serijos“, išpampusios rinktinės, kur sugulę ne atrinkti, bet surinkti tekstai, – o CK vadovaujant „tauta kūrė savo poetą“. Tokių „mažųjų inkvizitorių“, žinia, buvo ir daugiau, o Baltakis, kad ir iš pirmo žvilgsnio komiška figūra, gan pareigingai ėjo pareigas. „Mes visi čia tą šūdą mindom, o tu nori baltom kojinėm vaikščioti“, – auklėjo jis pirmą knygelę leidžiantį autorių.
4
Tasai psichologo minimas birumas turbūt lemia ir tai, kad Bložės tekstuose net, rodos, tvirtai ir nuolatinai registruoti kultūros faktai bei reiškiniai pasukami neregėtu kampu, įtraukiami į siautulingą fejeriją, pavojingus ryšius, persimainymų sūkurį, kuriame, žiūrėk, tuoj neliks nieko pastovaus, išskyrus pačią kaitą. Pasaulis apgyvendinamas tikrai buvusiais arba išgalvotais personažais, realiomis ir fantastiškomis būtybėmis, dažnai panardinant jas nirtulingai spragančiame įmanomų arba tik įsivaizduojamų permainų bei pervartų žaizdre, magiškoje vaizduotėje, – tai juk galima pavadinti asmeninės mitologijos kūrimu. Pagrindiniai mitologizavimo požymiai – visiškas priešpriešos tarp subjekto ir objekto panaikinimas, priežastinių ryšių perkėlimas į metamorfozės vyksmą, daikto esmės paieškos jo kilmės istorijoje – prieš akis. Tik kad šios pastangos priešpriešinamos mitologo tyrimui: daug rimtų profesorių pluša, iš pabirų atplaišų beigi nuotrupų rekonstruodami užmirštas mitologijas, paversdami jas pozityviu žinojimu, civilizuoto žmogaus kultūriniu bagažu, bet štai į orųjį kabinetą įsibrauna poetas barbaras, iš foliantų sukrauna laužą, užkuria ir leidžias į ekstatišką šokį… Skaitydami kad ir pačią metaforiškiausią, permainingiausią poeziją, esame linkę viltis, kad tapsmas galų gale atves į sutapimą su pačiu savimi, kad tarp besikeičiančių pavidalų ir formų išryškės „lyrinio subjekto“ kontūras, o gal netgi paties autoriaus veido atspindys. Patikliai laukiame, kad jis padės geriau orientuotis pasaulio sumaišty, gal net kiek priartins mus prie tiesos, priimant teiginį, esą menas padeda rastis tiesai. Ir pasijuntame apvilti, ir apima abejonė, ar persikūnijimo aistros nesiautėja tiesos sąskaita.
žemė vėl ta pati, Skomantai, kaukole mano
sodinu tave po rože, žinoma, tai ne tu
o visi mes – ar mes? O visa tai – ar tai?
Esam pernelyg įpratę ieškoti išorinių priežasčių ir nuorodų, o visi Bložės eilėraščiai vyksta viduje, sunkiai pelenguojamame ir išmatuojamame, vyksta sąmonėje. Jau anksčiau pastebėta, kad Bložės poezija atspindi kolektyvinę patirtį. Galėtume pridurti, kad ji savaip atspindi ir žinių apie sąmonę lygį. Sąmonė juk nėra lygi savižinai, savajam Aš, ji nėra sau skaidri ir permatoma. Net negalima kalbėti apie kažkokią vientisą individo sąmonę, o tik apie keletą „sąmonių“ arba įvairius jos lygmenis, įvairiai santykiaujančius su Ne aš sritimi. Taip ir Bložės polifoniją galėtume suprasti ne tik dialogiška ar polilogiška prasme, ne kaip muzikinį teksto organizavimą, bet ir kaip įvairių sąmonės lygmenų sąskambį arba kontrapunktą.
paskui ir kupranugariai
pasuko atgal per sniegą: skambalėliai
gesino žvakes ir kaimas
sumigo, tik šunes
amčiojo tamsoje ir sunku buvo pagauti
jų garsą