Atsiminimai ir dienoraščiai
Vidury audros: Stefano Zweigo ir Romaino Rolland’o laiškai Pirmojo pasaulinio karo metais
2024 m. Nr. 5–6
Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė
Stefano Zweigo (1881–1942) ir Romaino Rolland’o (1866–1944) intensyvus susirašinėjimas Pirmojo pasaulinio karo metais – tai unikalus laiko liudijimas. „Metų“ skaitytojams siūlome pluoštą laiškų, kuriuose atsiveria abiejų rašytojų asmenybės ir autentiška patirtis. Čia susitinka du pacifistai, kuriems svarbiausia egzistencinė užduotis – rūpestis ir tarnystė žmonijai. Tarnystė skleidžiasi viešu savo pozicijos išsakymu apie karo realybę, kūryba ir vertimais bei padedant talentams, tiek literatams, tiek muzikams, rasti savo nišą kultūroje. Ir S. Zweigas, ir R. Rolland’as pasirodo kaip įkvėpti, veiklūs, atkaklūs kūrėjai.
Jaudinantys laiškai, dokumentuojantys, kaip abu rašytojai stengėsi padėti Raineriui Mariai Rilkei susigrąžinti prarastus ir Prancūzijos aukcionuose išparduotus daiktus bei užrašus. Vertindami kitus kūrėjus, jie dažniausiai pabrėžia žmogiškumą – tai visa ko pamatas, jis jiems svarbesnis ir už literatūriškumą. Karo sąlygomis išlikti žmogumi, išlaikyti ir puoselėti vertybes yra aukščiausias moralinis imperatyvas. Laiškuose neretai pasirodo Hermanno Hessės vardas, kurį abu pažinojo ir vertino kaip orios humanistinės laikysenos žmogų ir kūrėją. Kitas abiejų draugas, kuriam skirta nemažai laiškų, – belgų rašytojas Emilis Verhaerenas.
Karą ir S. Zweigas, ir R. Rolland’as suvokia kaip savojo laiko beprotybės išraišką, jis smerktinas, nepateisinamas, baisus – žūsta žmonės, naikinamos kultūros vertybės, traiškomi likimai. Tačiau nors abu rašytojus dažnai apima beviltiškumo ir beprasmybės jausmas, jie nepasiduoda rezignacijai – vienas kitą nuolat drąsina, ragina veikti, dalinasi tekstais ir nuorodomis, planuoja darbus ir publikacijas, galvoja, ką išleis po karo. Reikšmingi jųdviejų susitikimai Šveicarijoje (čia R. Rolland’as gyveno karo metais, S. Zweigas praleido paskutiniuosius karo metus) – kartu praleistos dienos abu įkvėpė naujiems darbams ir suteikė optimizmo.
Laiškuose ryški abiejų autorių dvasinė bendrystė, daugeliu klausimų jie laikosi tų pačių nuostatų, nesudrebinami abiejų etiniai įsitikinimai. Įsimintini S. Zweigo laiškai, kuriuose jis kalba apie baisią Europos žydų ateitį po karo. Matyt, jausdamas antisemitines nuotaikas to meto visuomenėje, jis pateikia nuojautas ir įžvalgas, kurios dabartiniam skaitytojui pasirodo kaip baisi pranašystė.
1915 m. R. Rolland’ui paskiriama Nobelio literatūros premija, S. Zweigas nuoširdžiai džiaugiasi bičiulio įvertinimu. Tai, kad R. Rolland’as nesivaikė šlovės ir pinigų, nėra tušti, vien laiškuose deklaruojami žodžiai – didelę dalį premijos jis paskyrė Raudonajam Kryžiui.
Ir S. Zweigas, ir R. Rolland’as savo laiškuose aiškiai išsako, kad reikia atremti absurdą, nepasiduoti bejėgystei. Tačiau jų veikimas ne politinis, o intelektualinis. S. Zweigas reikalavo atskirti dvasią nuo politikos, o save laikė apolitišku, tačiau, kaip ir R. Rolland’as, pasisakė už vieningą Europą.
Dabar vykstančio karo akivaizdoje liūdna skaityti 1915 m. parašytus S. Zweigo žodžius, kad „tautoms šis paskutinis, šis baisusis karas taip slėgs atmintį, jog tai bus perspėjimas visų tautų vaikams ir anūkams“.
Stefanas Zweigas Romainui Rolland’ui
Viena VIII, Kochgasse 8
[pašto antspaudas: 1914-10-06]
Rašau vokiškai, nes laiškai į užsienį greičiausiai skaitomi!
Labai dėkoju Jums, mielas, gerbiamas drauge, už Jūsų atviruką šiuo laiku! Niekada anksčiau ir širdingiau negalvojau apie Jus nei šiomis dienomis, niekada nejaučiau, jog vien dėl teisingumo, paskutiniojo tiesumo, esame viens kitam tokie svarbūs. Ir kaip keista: mes abu veik tuo pat metu apie save ištarėme, jog ne savo valia patekome tarp laukinių aistrų, ir aš niekada nerandu Jūsų žodžiuose (Jūs mano žodžiuose, viliuosi, taip pat ne) žodžio neapykanta ar net jo šešėlio. Kai vakar perskaičiau, kad Charles Péguy1 žuvo, vien gedėjau, vien buvau sutrikęs, niekaip savo širdyje nepriskyriau jo vardui žodžio priešas! Kaip gaila kilnaus, tyro žmogaus! Ir kiek pasaulis neteko šiomis dienomis tokių, kurių mirties ankstume glūdėjo neatskleistas didis menininkas, galbūt Beethovenas ar Balzacas. Niekada Europa nesužinos, ką prarado šiuose mūšiuose, nes mirusiųjų sąrašai – vien pavardės!
Visur taip pat: kaip Jūs gražiai sakote, mes nenorime lyginti savo skausmo. Aš nenoriu, kaip kai kurie, kalbėti su Jumis viešai, pasirodžius Jūsų pirmajam [atviram] laiškui, kurį laikau labai kilnaus ketinimo, ko iš Jūsų ir vyliausi, tačiau – mano nuomone – klaidingu spėjant. Levenas nėra sugriautas, jo meno vertybės išgelbėtos, ypač rotušę karininkai neapsakomomis pastangomis išgelbėjo per patį vidurį gaisro, vien biblioteka labiausiai nukentėjo: apie tai man tiesiogiai pranešė, mačiau miesto planą, kuris parodo sugriautas ir išlikusias dalis. Kiek kaltės tenka prancūzų spaudai, kuri dar taikos metu nežinojo priešiškumo ir neteisybės ribų ir be abejonių pranešė, kad Leveną padegė vien iš gryno keršto ir dėl juoko, to negaliu suprasti: bet kuriuo atveju tiksliai žinau, kad, išskyrus [bibliotekos] pastatą, Levenas labai nenukentėjo, išgelbėti ir visi paveikslai. Tai žinau iš draugo, kuris pats ten buvo per vieną (beje, labai baisų) antpuolį ir kuris man parašė visas detales: tačiau aš ir be to būčiau tikėjęs mūsų laikraščiais. Nežinau, ar dabar Jums prieinami vokiški laikraščiai, bet aš manau, kad jie rašo nepaprastai oriai. Niekur nesutiksi fiktyvių naujienų, niekur nebandoma pašiepti prancūzų tautą ar pavaizduoti jos armiją kaip sadistinę gaują. Ir ar Jums, Romainai Rolland’ai, – atviriausiai kalbant! – neskaudu prancūziškuose laikraščiuose matyti ilgiausias diskusijas apie tai, ar reikia gydyti vokiečių sužeistuosius? Man gyslose stingsta kraujas, kai galvoju apie negaunančius pagalbos žmones, kurie su pūliuojančiomis žaizdomis ir išdraskytomis kūno dalimis turi pūti be pagalbos ir priešiškume! Netikiu, kad bent vienas prancūzas laikytųsi šių rekomendacijų, kad apie tai apskritai diskutuojama, Romainai Rolland’ai, viešai diskutuojama, kokia gėda! Kur vyksta karas, ten mes – apie tai aš esu ir rašęs, – manau, turime tylėti, tačiau sužeistieji, ligoniai, belaisviai – tai jau nebe karas, tai tik nelaimė, be galo tragiška žmonių nelaimė, juos rašytojas turi ginti. Tikiuosi, kad užtarsite sužeistuosius, ligonius, nes negalėdami padėti kitiems, kurie turi žudyti ir leistis žudomi, jei negalime nors valandėlei sustabdyti veiksmo baisybės, turime bent būti aukų pusėje ir apeliuoti už meilę tiems, kurie negauna pagalbos! Neseniai su viena dama ligoninėse lankiau rusų sužeistuosius, dama kalba jų kalba, aš mačiau, kokie jie laimingi vien girdėdami savąją kalbą, priešo krašte gulintiems sužeistiesiems meilė dvigubai labiau reikalinga! Jūs, Romainai Rolland’ai, pats sirgote ir žinote, kad gerumas ir švelnumas tokiomis valandomis yra begalinis balzamas, kadangi siela dėl kūno kančių yra daug budresnė, ir kad priešiškumas, net žvilgsnio ar žodžio, žaizdas tik užaštrina, o kančią padidina šimtus kartų. Todėl kviečiu Jus, ne todėl, kad Jūs mano draugas, o Jus kaip rašytoją, kaip žmogų. Padėkite tiems, kurie negauna pagalbos! Kvieskite būti gerus ligoniams ir užkirskite kelią tai apgailėtinai diskusijai, kuri Prancūzijai daro gėdą! Žinokite, kad ir aš pasiruošęs veikti Vokietijoje vardan žmogiškumo – kalbėkite moterims, jei, kaip ir aš, manote, kad nekovotojui kare dera tylėti, tačiau kalbėkite, Romainai Rolland’ai, kalbėkite! Praėjus keleriems metams, kai tik atminsime šį karą: klausite savęs, ką tada nuveikiau? Ir jei būsite padaręs tik tiek, kad ligonis svetimame krašte bus susilaukęs bent kruopelės gerumo, galėsite apie save pasakyti: to laiko nepraleidau tuščiai! Waltas Whitmanas į karą išėjo kareiviu, o ten tapo slaugytoju: nieko jo gyvenime nėra didingesnio už šį pokytį ir nieko gražiau už jo to laiko laiškus. Lai kiti eiliuoja karo dainas, Jūs, Romainai Rolland’ai, turėtumėte kviesti gerumui, ypač moteris, Jūs turėtumėte vokiečių sužeistuosius apsaugoti nuo pikto žvilgsnio ir nemalonaus žodžio! Atminkite tai, kad žaizdos daug labiau skauda visų pamirštiems svetimame krašte nei kad savo žemėje, ir kad ligonis jau nebekariauja! Apsaugokite kenčiančiuosius nuo kančios, o savo tėvynę nuo gėdos!
Apie save nenoriu nieko rašyti, aš lyg sumišęs nuo to, kas vyksta! Viso, ką ketinau dirbti, nebetęsiu, mano nervai man nebepaklūsta. Turiu daug draugų karo lauke, ir čia, ir ten – ar tik Bazalgette’as2, Mercereau3, Guilbeaux4 nėra pavojuje? – apie savo mylimiausią žmogų Verhaereną5 nežinau nė žodžio!!! Jūsų atvirukas mane nepaprastai pradžiugino, jame buvo kažkas, kas atkeliauja iš kito krašto ir neturi priešiškumo, o vokiečiams šiandien visa, kas yra už jų sienų, – priešas, visas pasaulis! Tai yra baisus laikas, jis iš mūsų reikalauja būti žmonėmis visomis išgalėmis, idant nebūtume to laiko neverti!
Viso geriausio brangus, gerbiamas drauge, visada ištikimas Jūsų
Stefanas Zweigas
Romainas Rolland’as Stefanui Zweigui
Ženeva, Šampelis, viešbutis „Beauséjour“
1914 m. spalio 10 d., sekmadienis
Mielas Stefanai Zweigai,
Jūsų laiškas suteikė man daug džiaugsmo. O, kad galėtume vienas pas kitą atvykti! Aš manau, didžiausias dalykas, kuriuo žmonės kaip mes – besistengiantys panaikinti nesusipratimus tarp tautų ir sumažinti karo baisumus, galėtume pasitarnauti pasauliui, būtų susitikti neutraliame krašte, kad drąsiai pasikalbėtume apie kančią ir neteisybę, kurias esame padarę vieni kitiems. Jei mes – Jūs, Gerhartas Hauptmannas6, Dehmelis7, Verhaerenas, Frederikas van Eedenas8, Bazalgette’as ir aš – iš karto karo pradžioje būtume susitikę Ženevoje ar Berne, kokiam kiekiui melų būtume galėję užkirsti kelią ir kaip veiksmingai būtume galėję kovoti prieš neapykantą! Mums pačioje kovoje ir kalbant apie kovą tenka vaidmuo tokių, kurie kalba už „nuosaikumą“. Ir tai mes galime atlikti tik labai netobulai, jei kiekvienas liekame savo krašte: susikalbėti taip niekada ir nepavyks; negalime vienas kitam rašyti visko; o jei neparašome visko, nors ir nemalonu, iki galo nežinome visko apie tai, kas priešininką skatina veikti. Taip memorandumai, kaip antai „Kreipimasis į kultūros pasaulį“, kurį parašė vokiečių intelektualai, ne tik kad nepasiekia trokštamo poveikio, bet veikia net priešingai.
Ką galėčiau Jums pasakyti vokiečių sužeistųjų klausimu? Tai, kad aš tokį neapykantos kurstymą prieš gailesčio vertus, neapsaugotus žmones laikau labai gėdingu, tačiau ir tai, kad aš nieko tokio neskaičiau ir kad tokie nusikaltėliški pasažai, kuriuos Jūsų laikraščiai iš mūsiškių rūpestingai iškarpo ir pabrauko (ar nematote, kad būtent čia – jų šališkumas), pranyksta nepastebėti mūsų laikraščių gausoje. Kas mūsuose rimtais laikė Clemenceau’o straipsnius? Jie buvo parašyti politinio diletanto, žongliruojančio mąstymo bei veikimo paradoksais, saujai literatūrinių diletantų. (Beje, mūsų vyriausybė iš Bordo jį nutildė.) Ši pati vyriausybė viešai nurodė, kad ji, jei prancūzų gydytojas ar sanitaras tinkamai neatlieka savo pareigos vokiečių sužeistiesiems, privalės atsisakyti jų paslaugų, kad ir kokios vertingos jos būtų. Ar Jūsų laikraščiai tai minėjo? – Dažnai pasitaiko, kad mūsų cenzūra laikraščių straipsniuose išbraukia raginimus nekęsti: štai iš kur tos tuščios vietos tarp sakinių. – Prancūzų vyriausybė atlieka savo pareigą. O mūsų paprasti kareiviai atlieka ją dar geriau. Žinau nemažai broliškumo vokiečių sužeistiesiems pavyzdžių! Kai kurie iš jų leidosi sutvarstomi tik po to, kai bus sutvarstyti vokiečių sužeistieji. Kai kalbate apie savo laikraščių orumą (tų, kuriuos skaitote, – o aš juos taip pat skaitau), tada nesuvokiate, kokių baisių ar šmeižikiškų sakinių esama tuose, kurių neskaitote; yra prancūzų žurnalistų, kurie juos skaito ir perspausdina pirmame puslapyje. Pateiksiu tik menką pavyzdį, mūsų niekas taip nesupykdė, kaip trumpa žinutė viename Miuncheno laikraštyje, kuri brutaliai ir nepadoriai juokiasi iš karo belaisvių, lyg būtų kalbama apie žvėrių pasirodymą cirke. (Ir greičiausiai išties juos Miunchene taip ir rodė.)
Kas dar prisideda prie to, kad perlenkiama lazda – tai Belgijos ir Lotaringijos pabėgėlių liudijimai. Mielas Zweigai, Jūs aiškinate, kas atsitiko Levene; ne mūsų spauda, o Wolffo telegrafo biuras urbi et orbi pirmasis pranešė, kad „Levenas turėtų virsti vien pelenų krūva“. – Jūs protestuojate prieš šio brutalaus pranešimo kvailybę ir melagingumą; tačiau paryžiečiams tereikia išeiti pro vartus, kad pamatytų, kas liko iš Senlio ir kitų žavingų vietų, kurios nekaltos net tuo, jog būtų gynęsi.
Jei įmanoma, gal galėtumėte man atsiųsti tuos pasažus iš prancūziškų straipsnių, kuriuos manote esančius tokius nedovanotinus? Aš savo ruožtu stengsiuosi surasti atitinkamus vokiškus straipsnius. Ir aš parašysiu „Journal de Genève“, ką manau apie pražūtingą abiejų pusių spaudos vaidmenį. Jūs padarykite taip pat. Vienykimės, kad bent jau būtų kariaujama be neapykantos.
Aš dirbu Ženevoje karo belaisvių informavimo biure (kuriam vadovauja tarptautinis Raudonasis Kryžius), tarpininkaujančiame vokiečių, austrų, rusų ir prancūzų belaisviams bei jų ieškančioms šeimoms. Kasdien virš keturių tūkstančių laiškų. Per mūsų rankas pereina visos pasaulio baimės. Vargšai ir turtingieji, dideli ponai ir valstiečiai. Skausmo akivaizdoje visi lygūs.
Ypač žiauri civilių belaisvių būklė, nes dėl jų nėra jokių nurodymų, o Raudonojo Kryžiaus draugijos atsisako jais rūpintis. Kaip žinote, abiejose pusėse tūkstančiai šių pasigailėtinų žmonių buvo suimti, staiga išplėšti iš savo šeimų, neturėdami laiko pasirūpinti pinigais, ar drabužiais, kuriuos galėtų išsikeisti. (Kas žino, ar mūsų Verhaereno nėra tarp jų?) Ir apie juos nėra jokių žinių, net negalima sužinoti, kur jie internuoti. Mielas Stefanai Zweigai, man regis, šioje srityje privati labdaros iniciatyva galėtų daug nuveikti, ypač kai trūksta oficialios. Jei Austrijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje atsirastų kilniaširdiškai nusiteikusių vyrų ir moterų, kurie būtų pasiruošę surasti tų civilių internuotųjų stovyklas, sudaryti jų sąrašus ir jais, tarpininkaujant tarptautiniam Raudonajam Kryžiui, tarp šalių pasikeisti, ar tai nebūtų didelis humanistinis darbas; ir aš nematau, kur čia galėtų susikirsti mūsų vyriausybių planai – nes keičiantis tokia informacija būtų išlaikytas pats tiksliausias abipusiškumas.
Bet ar taip pat nemanote, kad tokios veiklos būtų pats geriausias veikimo baras paliestųjų šalių intelektualams?
Viso gero, mielas Stefanai Zweigai. Aš nuoširdžiai galvoju apie Jus –
Romainas Rolland’as
Mano adresas Ženevoje: viešbutis „Beauséjour“, Ženeva-Šampelis. Karo belaisvių informavimo biuro adresas – Musee Rath, Ženeva.
Šią minutę man pranešė, kad oficialiai paneigta, jog Clemenceau’as yra išsakęs tas nusikaltėliškas mintis, jis esą niekada apie tai nekalbėjęs, jog reikia palikti vokiečių sužeistuosius, o tik pabrėžęs, kad pirma reikia rūpintis prancūzais. – Apie tai galima kalbėti. Bet kuriuo atveju, tame nėra barbarybės. Bet Jūsų laikraščiai gudriai vengė paskelbti, kad tai paneigta.
Stefanas Zweigas Romainui Rolland’ui
Viena VIII, Kochgasse 8
1914 m. lapkričio 9 d.
Mano mielas ir gerbiamas drauge, rašau Jums vieną sunkiausių valandų savo gyvenime. Tik šiandien dorai supratau, kaip karas nuniokojo mano žmogiškąjį, mano dvasinį pasaulį: kaip bėglys, nuogas, neapsirūpinęs, turiu sprukti iš degančio savo vidujo gyvenimo namo, o kur – nežinau. Pirmiausia pas Jus, kad pasiskųsčiau, kad išsakyčiau savo pasibaisėjimą. Perskaičiau vieną Verhaereno eilėraštį (kurį Jums pridedu kartu su jo skurdžiu komentaru) ir pasijutau taip, tarsi krisčiau į bedugnę. Manau, Jūs žinote, ką man reiškia Verhaerenas: žmogus, kurio gerumą aš taip be galo mylėjau, jog net maniau, kad jį reikia papeikti už tai, nes jis buvo toks beribis. Niekad negirdėjau iš jo neapykantos žodžio, esu labai pasipiktinęs, nes anksčiau didelis supratingumas sušvelnino jo paties pyktį. O dabar!!
Nelaukiau, net dėl teisingumo reikalavau, kad Verhaerenas netylėtų, matydamas tai, kas vyksta jo tėvynėje. Jis – savo tautos balsas, kuriam tepavyko išreikšti vargingumą ir neapykantą! Laukiu iš jo prakeikimo, atšaukimo. Bet tai, ką jis parašė, yra baisu jam! Ar jis išties mano, kad vokiečių kareiviai į savo sunkias kuprines buvo prisidėję nupjautų vaikų kojų, kad turėtų ką valgyti kelyje? Ar tokios prastos bobučių pasakos išties galėjo rasti kelią į tokias širdis, tada joks pyktis, jokia neapykanta nėra per didelė tokiems tiesos iškraipytojams. Mąstau pakankamai aiškiai ir žinau, brutalių dalykų įvyko, nes ir šimtui tūkstančių vyrų gyvenant giliausioje taikoje kasdien įvyksta žmogžudysčių, vagysčių ar prievartavimų, jau nekalbant apie milijonų karą. Tam nėra disciplinos, nėra įstatymo! Bet aš šiurpstu pagalvojęs, kad jis tame įžvelgia sistemą, o ypač tautos bruožą. Ar jis mus visai užmiršo, savo draugus, Rilkę, Dehmelį, mane, o pirmiausia ją, didžiąją šių dienų kankinę, prieš kurią mano gailestis nuolatos puola ant kelių, karalienę? Patikėkite manimi, mano brangus, mano gerbiamas drauge, man šios eilutės buvo baisiai nelauktos, niekad netikėjau, kad man miela ranka galėtų suteikti tiek skausmo. Man skaudėjo ne todėl, kad darytų mums gėdą, o todėl, kad žmogų, kurio gyvenimą regėjau kaip išbaigtą, dabar matau įveiktą svetimos dvasios, ir tai, kad jo neapykanta stipresnė nei valia būti teisingam. Jei sėdėčiau prieš jį – kaip šimtus kartų – ir paklausčiau jo, kreipdamasis į jo gilią širdį, ar jis šiais faktais išties tiki, ar tik nori tikėti, – jis turėtų tai paneigti. Ir vis dėlto, jis šiuos lėkštus melus, kurie būtų nudvėsę kasdienių plepalų purve, iškelia savo tyromis rankomis ir doru savo vardu parodo juos visam pasauliui, jis juos pagerbia savo menu, auksu nutapo baisių fantazijų ir nesulaikomo priešiškumo kirminą.
Aš pats galiu tik kentėti ir tylėti. Jei dabar Vokietijoje – kur jį taip mėgo, daug labiau nei Prancūzijoje ar kur kitur, – kils audra, man teks saugotis. Nes kalbėti su jais kartu aš nenoriu, man per daug šis didis žmogus ir brangus draugas mielas, tačiau kaip pateisinti tai, ko negalima paaiškinti? Šios eilutės kažką manyje sugriovė, tai, kas priklausė brangiausiems gyvenimo dalykams, – daugiaplanės tėvynės saugumo jausmą. Aš maniau, kad esu tvirtai jo širdyje, o dabar tenka jausti, kad jam manęs nepakako: antraip jis nebūtų manęs taip įskaudinęs.
Man baisu dienų ir metų, kurie ateis. Koks bus mano gyvenimas, kuris iki šiol buvo laisvas nuo prietarų, kaip galėsiu, esant šiam priešiškumui, kvėpuoti? Už Vokietijos ribų tebus neapykanta, metai po metų, Vokietijoje vėl neapykanta kitiems, bijau paties savęs, kad teks nesąmoningai pasiduoti šiam nuodijimui. Mano gyvenimas, man regis, sudraskytas, aukščiausias dvasinis džiaugsmas išplėštas, kas sugrąžins man europietišką, bendražmogišką jausmą? Šimtai mirusiųjų kalbės per garsiai, jie užgoš mums erdvę ir atims laimę! Jaučiu, kad geriausia savo gyvenime jau patyriau, ir kartais, nuo šiol, savęs klausiu, ar ne geriau man būtų mestis į šį sąmyšį ir jame žlugti. Mano pasaulis, pasaulis, kurį mylėjau, jau sugriautas, visos sėklos, kurias pasėjome – sumindytos. Kam pradėti iš naujo?
Negaliu Jums pasakyti, mielas drauge, kas man šiomis dienomis yra geros pažiūros. Tai, kad galiu kam nors kalbėti už savo kalbos ribų, man suteikia laimės, kurios net negaliu apsakyti. Viso baisumo akivaizdoje atminkite savo kilnų poelgį, kad Jūs bent jau šiuo metu padėjote vienam žmogui, kad jam kalbėjote, jį išgirdote. Kad Jūs jam išlikote atviras, ir kad prancūzas Jumyse vis dar mena apie tai, kas bendražmogiška, ir yra teisingas paskutinių bendrybių atžvilgiu.
Kiekvienas iš mūsų, norintis išlikti ištikimas savo praeičiai, jaučia, kad jam keliami reikalavimai skaudesni, nei galėjome tikėtis. Tai, kad galiu vadinti Jus savo draugu ir kad Jūs, paduodant man savo ranką, neatitraukiate savosios, man yra daugiau, nei galiu išsakyti, ypač šiandien, kai kita man tokia miela ranka mane taip įskaudino. Geros kloties, nuoširdžiai dėkingas Jūsų ištikimas
Stefanas Zweigas
Romainas Rolland’as Stefanui Zweigui
Ženeva
[1914 m.] lapkričio 12 d., ketvirtadienis
Mano mielas vargše Stefanai Zweigai,
Jūsų skausmingas laiškas mane giliai jaudina. Suprantu Jūsų kančią. Drąsos, mano brangus drauge! Nesakysiu, kad neturite kentėti (tai būtų neįmanoma, ir aš taip pat labai kenčiu). Bet priešingai, kentėkime vyriškai ir pabandykime padaryti taip, kad šis kentėjimas pakylėtų ir nuskaidrintų.
Žinojau Verhaereno eilėraštį. Nenorėjau Jums apie tai sakyti; mieliau būčiau tai nuo Jūsų nuslėpęs, nes žinojau, kokį rūpestį jis Jums sukeltų. – Bet, mano drauge, Jūs turite šį pasigailėjimo vertą žmogų suprasti. Jūs negalėsite net apytiksliai išmatuoti, kiek šis žmogus patyrė. Laiške, kurį jis man parašė, pasakyta: „Aš kupinas gėlos ir neapykantos. Pastarojo jausmo niekad nebuvau jautęs; dabar jį pažįstu. Negaliu jo išguiti iš savęs, ir vis dėlto tikiu, kad esu padorus žmogus, kuriam kadaise neapykanta buvo žemas jausmas.“
Tik pagalvokite apie kančias, kurias šios eilutės išreiškia ir kurios šį tokį gerą, tokį atidų žmogų taip pakeitė, kad jam pačiam nuo to bloga! Mielas Stefanai Zweigai, savaime aišku, kad Verhaereno eilutės yra aistringas tiesos iškraipymas, bet ir pati ši tiesa yra bjauri, ir drįstu teigti, kad Jūs jos nežinote. Galiu su Jumis apie tai pakalbėti. Ilgai, ilgai dėl to dvejojau. Daugiau nebegaliu. Tačiau dvi ar tris savaites, karo pradžioje (dabar tai sustabdyta), skirtingose vietovėse vyko neįvardijami dalykai. Tai buvo beprotybė, apsvaigimas, greičiausiai išprovokuotas matant kažkokius individualius žiaurumus. (Spėju, tai buvo belgų gyventojai, kurie išprovokavo šį baisingą judėjimą.) Jūs žinote apie tai, kad tam tikri veiksmai gali užkrėsti žmones, kurie prarado pusiausvyrą mūšio įkarštyje ir baisume. Tačiau faktai yra faktai – Belgijoje, Lotaringijoje. Pas mus vengiama apie juos skelbti, kad nebūtų gąsdinami gyventojai. Tačiau aš tuos faktus žinau, bent jau iš dalies.
Mano drauge, kartoju, nieko nekaltinu, kaltinu tik karą, ir raudu dėl daugybės nelaimingųjų, kurie tapo sumišusiomis šio karo aukomis – dėl tų, kurie daro bloga, ir dėl tų, kurie iškenčia bloga. Tačiau Jums pačiam reikia išsivaduoti iš savo užliūliuojančio pasitikėjimo. Šių dienų situacijos tragiškumas tas, kad visose pusėse, visose stovyklose yra pakankamai priežasčių pateisinti baisiausius priekaištus vieni kitiems, kaip ir entuziazmą, kurį jaučia kiekviena tauta, kovodama už savo pusę.
Negalima prarasti drąsos. Tai didžiosios išbandymų dienos, herojiški laikai mūsų kirpimo žmonėms. Kas bus su pasauliu, kai šie neapykantos ciklonai pasitrauks? Kas liks iš mūsų Europos? Nežinau. Tačiau žinau, kad mes liksime ir kad mums teks išgelbėti europietišką – ne, to negana – universaliąją dvasią. Prieš išgelbėdami pasaulį (ir netgi tam, kad jį išgelbėtume), turime pirmiausia išgelbėti save. Prieš prasidedant šiai (neišvengiamai) katastrofai, netrūko visa apimančios brolybės pranašų. Bet tai, ko jiems trūko, buvo tai, ką nuolankieji Galilėjos pranašai turėjo – nepalaužiamo, vandeniu einančio tikėjimo ir galimybės jį įrodyti. O dabar bangos kyla aukštai; ir kuomet tiek netikrų pranašų išsigelbėjo savo valtyse, tenka eiti jūra. Duokime, Zweigai, pavyzdį žmonių, kurie neatsitraukia ir kurie savęs neišsižada.
Įtaka pasauliui daroma ne priežastimis, o pavyzdžiais. Nebandau atversti žmonių. Tik bandau dievišką lobį, kuris man patikėtas, išgelbėti iš audros. Jei jį išlaikysiu, bus naudos žmonijai. Bet man nereikėtų žvelgti taip toli. Šiai dienai pakanka rūpesčio. Vien šiandieninis – toks sunkus. Kas bus iš manęs po šio karo? Galbūt tokiems žmonėms kaip mes nebus Prancūzijoje ir Vokietijoje vietos? Kas žino, ar mums neteks vykti į Ameriką? (Neseniai skaičiau buvusio Harvardo universiteto prezidento Charles’o W. Elioto pasirašytą amerikiečių manifestą, kuris spalio 2 d. buvo išspausdintas „New Yok Times“, o lapkričio 12 d. „Journal de Genève“. Nuo karo pradžios neskaičiau nieko, kas būtų kilniau išreiškę idėjas, kurioms aš atstovauju ir kurias būčiau norėjęs išreikšti taip gerai.)
Aišku tai, kad pirmiausia atliktina užduotis bus surinkti pasaulyje stiprius, laisvus individus, kurie yra išsilaisvinę nuo savo šalių ir visų pusių prietarų. Aš jau dabar tam dirbu. Niekada daugiau neįsiliesiu į savo tėvynės aplinką (ir net į dviejų šalių aplinką, kaip tai atsitiko kūrinyje „Žanas Kristofas“. Šis baisus karas mane taip paveikė, kad visi mano narvo virbai išlaužyti).
Mano mielas Zweigai, nežinau, ar dar ilgai galėsiu Jums rašyti. Mano šeima, mano draugai ragina mane grįžti į Paryžių, kad pasipriešinčiau puolimams. Mano vidinis jausmas bando mane nuo to atkalbėti, galimai prielankumas mane privers bent jau kuriam laikui suteikti saviškiams malonumą. Bet kuriuo atveju dar niekas nenuspręsta. Gerai jaučiu, kad mano vieta čia, kur aš galiu kalbėtis su visa Europa ir galiu visiems atlikti ką nors naudinga. – Bet kuriuo atveju Jums pranešiu, jei išvyksiu iš Ženevos. – Ir patikėkite manimi, kad ir kas nutiktų, aš esu ir liksiu Jūsų draugas kaip ir anksčiau, net labiau nei anksčiau.
Iš visos širdies spaudžiu Jums ranką
Jūsų atsidavęs
Romainas Rolland’as
Kokia Jūsų situacija dėl armijos? Ir Jūs galop atleistas nuo karinės tarnybos?
Atleiskite mano skubų raštą. Aš apsikrovęs darbu.
Stefanas Zweigas Romainui Rolland’ui
Viena VIII, Kochgasse 8
1915 m. kovo 23 d.
Mano mielas ir gerbiamas drauge, Jūsų 20 dienos laišką (atsakymą į mano skubrų 17 d. laišką) gavau. Leiskite tik šį tą pakartoti iš savo 12 dienos laiško: padėką. Man Jūs labai padėjote tuo laiku. Ne tai, jog būčiau parpuolęs ir mane reikėtų pakelti, bet būtent tą, ką Jūs ir sakėte, aš skausmingai jaučiau, vienatvę ir pasipriešinimą, ir savo paties budrumą, kai kiti apsvaigę. Vienas žodis, vienas vienintelis, gali išganyti ta prasme, kaip kad vienas vienintelis tonas gali sukurti disonansą; vien suvokimas, kad esama aukštesnės harmonijos su brangiausiais žmonėmis, gali palaimingai pakeisti visą jauseną. Šis laikas labiau sujungia žmones, garsieji kartu šaukia, tylieji kartu tyli, bet visiems sąryšis ir broliškumas būtini, tiek išmintingiesiems, tiek kvailiams. Dabar būti vienišam būtų daug blogiau nei kada nors. Todėl ačiū, ačiū už kiekvieną Jūsų žodį!
Perskaičiau Verhaereno žodžius „Temps“ ir „Anales“, mūsų laikraščiai juos perrašė. Perskaičiau vietą, kur jis manęs viešai atsisako („ten turėjau draugų, dabar visų jų išsižadu“), ir perskaičiau tai neskausmingai. Jei jis išties taip jaučia, jei kiekvieną paskirą žmogų, kuris kalba vokiškai, jis laiko priešu, tada mūsų ryšys nutrūko ne dėl nacionalinio, o dėl žmogiško disonanso. Jūs žinote, kaip labai jį mylėjau – kaip tėvą, kaip meistrą, – o dabar negaliu gedėti, nes apskritai negebu taip stipriai jausti asmeninės kančios šiuo kentėjimo už visus ir su visais laiku. Vis sakau sau: tūkstančiai motinų praranda savo vaikus, tūkstančiai vaikų – tėvus, ar galiu skųstis, jei šis karas atima iš manęs draugą? Viduje suvokiu, kad nesu jam kaltas nei žodžiu, nei mintimi, todėl atsisveikindamas jaučiuosi laisvas ir nelaikantis kartėlio. Mano žydiškas kraujas jau seniai mane išmokė su šypsniu iškęsti likimą, asmeniškai būti nekenčiamam dėl savo rasės; dabar šį likimą turėsiu pakelti kita savo esmės prasme – kaip vokietis. Ir būtent jo pasisakymų veržlume – kuris pranoksta gatvės šūkaliotojų šūksnius savo kvailumu – jaučiu gilų skausmą, beviltiškumą, kurį gerbiu, nors pačius pasakymus ir laikau vertais paniekos (man sunku net parašyti šį žodį, jaučiant jam tokią pagarbą).
Aš Jums tai pasakoju, mano mielas ir gerbiamas drauge, nes jaučiu vidinį poreikį, o ne todėl, kad turėčiau slaptą viltį, jog Jūs pabandytumėte jį ir mane sutaikyti. Galbūt jis ir būtų linkęs man suteikti išskirtinę vietą, tačiau aš tai atmetu, taip, kaip aš, kaip žydas, taip pat atmesčiau visokias malones ir lengvatas. Tik žinau, jei jis išliks sąžiningas (nes ir jo aistra dabar sąžininga), tai vėliau jis jausis buvęs neteisus: o aš – ne, kadangi tylėjau (kad ir kaip mane būtų spaudę atsakyti, bet aš nesileidžiu spaudžiamas).
Gavau „įsitikinimo kupiną“ laišką iš Grautoffo. Aš jį labai mėgstu, kaip geranorišką, padorų, protingą žmogų, tačiau jis pasiduoda bet kokiai sugestijai. Apie jo kūrinį, apie „Prancūzų lyriką“, „kalbantieji vienu balsu“ jam pripūtė savų teorijų, tad jis dabar kovoja už ką kita.
Jis labai Jus myli, tai žinau, bet ne be tuštybės. Ir tada – rašiau Jums jau seniau – nesu tikras dėl jo takto. Tada jam patariau nepublikuoti Jūsų privačių laiškų, o dabar per kitus patariau, kad būtų atidus rengdamas brošiūrą apie Jus, viliuosi, kad iš to buvo naudos. Vos tik gausiu atsakymą iš leidyklos, iškart Jums parašysiu.
Šiaip mano gyvenimas čia teka ramiu, rimtu ritmu. Turiu daug darbo – tai yra gerai. Matau mažai žmonių, tai taip pat gerai. Netrukus atsiųsiu Jums straipsnį, kurį noriu publikuoti, jis apie lenkų ir žydų kančias: greičiausiai pasirodys per Velykas. Turiu daug planų ir veržlumo dirbti, jau dabar jaučiu jaudulį galvodamas apie tai, ką ateityje reikės padaryti. Labai viliuosi Jūsų pagalbos, o Jūs taip pat galite jos laukti iš manęs, kad ir ką sumanytumėte. Ką galvojate apie žmonių liudijimų iš karo knygą? Ją taip pat reikėtų parengti. Bet visa tai dar toli, dabar turime šių dienų įkarštyje leisti sielai degti ir suteikti šilumos, iš kurios vėliau gimtų meilė. Be paliovos galvoju apie vargšą velionį van der Stappeną – jis man metai iš metų pasakojo apie savo didįjį monumentą „La bonté éternelle“, kurį jis norėjo sukurti kaip savo gyvenimo kūrinį, ir kaip jis man skundėsi esantis jau per senas. Jis sakė, jau jaunystėje reikėję jį pradėti statyti, ir diena iš dienos vien apie jį ir galvoti. Jis mirė, taip jo ir nepabaigęs: tai man visada primena, jog nevalia prarasti nė dienos. Mes taip pat dirbame prie šio amžinojo paminklo.
Su meile ir ištikimybe siunčiu Jums labų dienų!
Jūsų
Stefanas Zweigas
Romainas Rolland’as Stefanui Zweigui
Ženeva, Šampelis, „Beauséjour“
1915 m. kovo 26 d., penktadienis
Mielas Stefanai Zweigai,
jau gavau Jūsų 22 dienos atviruką ir 23 dienos laišką. Taip, patikėkite manimi, jaučiuosi Jums labai artimas – artimesnis, nei kada nors buvau! Esant tokioms krizėms pažįstame žmones; patikriname jų moralines vertybes. Kiek buvo tokių, kuriais buvo tikima, ir kurie dabar pasirodė esantys bejėgiai ir neturintys giluminio gerumo! Kiti, priešingai, pakyla, nors iš jų nebuvo to tikėtasi. Tik nedaugelis išlieka tokie, kokie buvo. – Mielas drauge, šiomis dienomis stipriau nei anksčiau pajutau Jūsų širdies ir mąstymo kilnumą. Niekas manyje jau niekada negalės to ištrinti.
Kartu su jumis apraudu, jog praradome šį draugą, kuris turėjo liūdnos drąsos išsižadėti visų savo vienos tautos draugų, vien todėl, kad ši tauta kariauja su jo tauta. Jis kenčia dėl neteisybės ir, nelaimingasis, nepastebi, kad tą pat akimirką pats yra baisiai neteisus! Aš apraudu ir jį. Vieną dieną supras, kad klydo. – Bet, mano mielas Stefanai Zweigai, aš visų pirma galvoju apie Jus, apie Jūsų rūpestį: nes žinau, kad esate susirūpinęs, nors ir labai tauriai tą rūpestį pridengiate šydu. Pažįstu šią kančią; savo gyvenime patyriau ją keletą kartų: šį paliktumą (nedrįstu naudoti aštresnio žodžio – išdavystė – nors tai ir yra išdavystė, tik nesavanoriška), kai palieka sielos – vyrų, ypač moterų sielos, brangiausios, mylimiausios, kai staiga nuo tavęs atsiskiria (tai pastebi tik vėliau), nežinant kodėl. Manau, tai žiauriausia kančia gyvenime.
Bet reikia patirti visa ir išlikti ramiam, nejausti kartėlio. Būtų neteisinga pykti ant žmonių dėl jų silpnumo. Nes dažniausiai tai tik silpnumas – neturintis nieko pikta. Ir jie čia niekuo dėti…
Dėkoju Jums, kad esate su manimi toks atviras. Žinau tokio pasitikėjimo kainą. Esu Jums dėl to labai artimas.
Vėliau mums teks atlikti didelius dalykus. Mes juos jau dabar darome (tą aiškiai suprantu), jau vien todėl, kad vidury audros mes esame tai, kas esame.
Kitą kartą parašysiu Jums išsamiau.
Iš visos širdies Jūsų
Romainas Rolland’as
Stefanas Zweigas Romainui Rolland’ui
Viena VIII, Kochgasse 8
Pašto antspaudas [1915-09-20]
Mielas gerbiamas drauge, labai džiaugiuosi žinodamas, kad vėl dirbate: tikiuosi, kad jau grįžote ir į puolimus galite atsakyti asmeniškai. Ar žinote, kad Hessė taip pat patiria daug priešiškumo, jis, kurio laikysena visada buvo kilniai poetiška, kiek tik įmanoma pagalvoti. Džiaugiuosi, kad buvote su juo susitikęs. Jau prieš kiek metų mes taip pat esame su juo praleidę gerų valandų prie Bodeno ežero. Jo naujausia knyga „Knulpas“ man yra pati gražiausia iš visų jo knygų: joje yra tokia Vokietija, kokios niekas nepažįsta, net mes, vokiečiai, ir tai yra išties pasigėrėtina – gabalėlis švabiškojo pasaulio su mažu miesteliu ir gatve, su paprastais žmonėmis ir muzikos džiaugsmais.
Man klojasi ne taip gerai. Kai grįžau namo iš Galicijos ir vėl esu tarnyboje, mano nervai trūkinėja. Visada daviau jiems daug oro, laisvės ir judesio. Kadangi dabar visų šių dalykų atsisakiau, esu labai pavargęs ir įsitempęs. Mane slegia ne vien asmeniniai dalykai, bet ir bendrieji, pasaulio įtampos, nors aš – turiu Jums tai atvirai pripažinti – kas susiję su gailesčiu ir veikliu dalyvavimu, pasidariau silpnesnis. Kada nors egoizmas (toks, kuris gelbsti, pajautimo egoizmas) sugrįžta į kiekvieną žmogų: daugiau nei metus gyvenau vien vyksmui, vien šiam laikui, tačiau beviltiškumas, bepagalbiškumas, visų siekių bejėgystė galop vėl sugrįžo. Sakau atvirai, kaip nuo to pats benustėrčiau, kad būna minučių, kai šio laiko kančioms lieku abejingas – ir, manau, daugelis taip jaučiasi. Gėdijuosi šio abejingumo, šito savęs atkirpimo – tačiau mano jausmai dabar suparalyžiuoti. Dirbu sau, dar labiau užsidarau nuo žmonių, kad daugiau negirdėčiau žodžių, kurie neatneša jokios naudos. Visi žodžiai išsakyti, visi veiksmai – padaryti, – to, kas aukščiausia, jau nepralenksime. Manau, dabar daugeliui yra taip. Ir nuo to, ką šiame kare reikėjo atlikti didelio, dabar telieka sielos nuovargis. Bet gal tai ir gerai pačia paskiausia prasme, kad tautoms šis paskutinis, šis baisusis karas taip slėgs atmintį, jog tai bus perspėjimas visų tautų vaikams ir anūkams.
Kartu atsiųsiu Jums ir savo straipsnį apie Galiciją. Daug mačiau ten dalykų, kuriuos galiu patikėti tik savo dienoraščiui, bet vis dėlto – gal Jums pavyks susidaryti įspūdį. Viskas, ką sakau, yra absoliučiai tikslu, ir gyventojų (labiausia žydų) džiaugsmas, kai grįžo austrai, neperdėtas. Kaip ir visur, šių žydų kančia buvo labiau sąlygota baimės, prisiklausius baisių istorijų, kurios juos labiau kankino nei kazokai. Ten taip pat kaip ir Prancūzijoje ir Belgijoje: baimės jausmas viską sutirština, o melas tautoms tampa rykšte.
Nežinau, kas su manim bus toliau. Kurį laiką liksiu čia, paskui gal išvyksiu – nesu savo valios viešpats. Pradžiuginkite mane vėl savo žodžiu. Man taip gera žinoti, kad Jūs vėl dirbate, kad Jūs vėl pakilote, nepaisant visos vienatvės, ir kiekvienas Jūsų laiškas man yra geresnio laiko pranašas.
Ištikimai Jūsų
Stefanas Zweigas
Romainas Rolland’as Stefanui Zweigui
Vevė, viešbutis „Mooser“
1915 m. spalio 10 d., sekmadienis
Mielas drauge,
Gavau Jūsų rugsėjo 20 d. laišką. Jūsų dabartinė abejingumo būklė manęs nestebina, tai būtina organizmui, kuris ginasi, kad gyventų. Dabar pastebiu, kad daugeliui atsirado poreikis skaityti ką nors linksmo. Hermannas Hessė (jis pašauktas į karo tarnybą, tačiau nėra pavojuje) neseniai man rašė, kad skaito „Don Kichotą“, nors jam pačiam sunku tai pripažinti net sau. Kiti skaito Rabelais ar „Tūkstantį ir vieną naktį“. To negalėčiau. Bet paskutinius mėnesius praleidau įnikęs į Spittelerio eiliuotus epus – bent jau akimirkomis, kai kasdieniai rūpesčiai kiek nuslūgdavo. Šią savaitę laukiu Spittelerio apsilankymo. Jis labai mėgsta muziką, ir aš jam žadėjau supažindinti su gražiaisiais senaisiais praėjusių laikų meistrais. Porą kartų mačiau Sienkiewiczių, kuris čia gyvena jau metus.
Deja, negaliu taip dirbti, kaip vyliausi. Šiame mažame mieste, kuriame gyvenu visai atskirtas, mano priebėgą greitai suranda ir sutrikdo mano vienatvę. Beje, nesu jokiais būdais nutolęs nuo to, kas vyksta visuomenėje. Polemika prieš mane dar niekad nebuvo tokia aštri kaip per pastaruosius porą mėnesių, per kuriuos nieko nepublikavau: tai įrodymas, kad mano pažiūros paplitusios. Galvoju, kad po karo teks daug ką ištrinti ir vėl atkurti. Bet iki tol baisų jėgų švaistymą visame pasaulyje stebiu, kaip čia geriau pasakius, su palaimingu pasidygėjimu. Prisimenu romanišką statulą, kuria spirališkai, iš apačios į viršų kyla gyvūnai ir žmonės, ryjantys viens kitą; vienas iki pusės lindi kito snukyje, o pats jau siekia kito. Didžioji Europos orgija daro man tokį pat įspūdį. Žemė alksta.
Kada ateis į protą? Sunku pasakyti. Niekur nematyti besiginčijančių nuovargio. Net galvočiau, kad jie prie to pripranta. Daugeliui bus sunku sugrįžti į savo ankstesnį gyvenimą.
Savo ruožtu, turint omeny, kaip laisvė žemėje nyksta, jaučiuosi vis laisvesnis. Laisvesnis nuo viso to, kuo visi tie žmonės tiki. Dar anksti tai įvardinti. Tačiau vieną dieną tai padarysiu. – Kaip mums šiandien trūksta tokių kaip Tolstojus ir Renanas9! (Galbūt Jums Renano vardas nesako tiek daug kaip man. Dažniausiai jis vertinamas pagal savo „Jėzaus gyvenimą“ ir keletą vėlyvųjų filosofinių anekdotų. Tačiau pažinojau jį asmeniškai, kalbėjau su juo ir žinau, kokia platoniškosios ironijos poetinė išmintis glūdėjo jo neeilinėje galvoje.)
Viso gero, mano drauge, dėkoju Jums už taip šviesiai parašytus straipsnius, – vilties blyksnis jau horizonte. Pastebiu jį taip pat. Juk negalėčiau gyventi, jei nejausčiau šios vilties degant manyje.
Su nuoširdžiausiais linkėjimais
Romainas Rolland’as
Stefanas Zweigas Romainui Rolland’ui
Riušlikonas prie Ciuricho, viešbutis „Belvoir“
1918 m. gegužės 31 d.
Mano brangus ir didis drauge, nuoširdžiai dėkoju Jums už Jūsų širdingą laišką. Net nenutuokiate, kaip mane pradžiuginote, kad apsilankėte. Šis džiaugsmas liks gyvas mūsų atmintyje, kartu su kitais prisiminimais apie mūsų geriausias praeities valandas.
Gillet tomą taip pat gavau. Perverčiau jį. Bet atleiskite, jei mano nuomonė apie kūrinio vertę kitokia nei Jūsų. Knyga pamokanti, pagarbos verta, kupina gerų ketinimų – tačiau visai be vizijos ir negebanti pažinti vidinės vienovės. Ji nepasiekia Jūsų mąstymo ištakų, nesupranta vyraujančios Jūsų kūrybos idėjos. Gera Ecole Normale absolvento knyga, tačiau neturinti intuicijos.
Matau, kad Jūsų kūryboje dominuoja tam tikras dėsnis. Aš suvokiu visa, kas vyksta, kaip būtinybę. Tai liečia didžiuosius ir mažuosius įvykius. Veikia likimas, nuojautos valia, net ir menku faktu, kad ši knyga neišėjo: buvo per anksti. Ji būtų Jūsų kūrybą tiems, kurie nori ją suprasti, sumenkinusi, užuot iškėlusi. Jūsų gyvenimas, kaip reto kurio gyvenimas, kupinas peripetijų, būdingų meno kūriniui, ir taip jau daugelį metų – jis vingiuotu keliu žengia į nežinomą tikslą. Manau, kad šis tikslas – moralinis Jūsų idėjų išbandymas šiame kare. Nežinau, ar man pavyksta teisingai suformuluoti, bet jūsų kūryba, kad ir kokia žmogiška, kad ir kokia daug aprėpianti, nebūtų savo etine verte nieko pasiekusi, jei ne šis išbandymas: jei ne karas, Jūs būtumėte buvęs karvedys, genialus kariautojas, kuris išeina į užtarnautą poilsį, niekad taip ir neturėjęs progos įrodyti savo gebėjimų. Visos Jūsų mintys buvo išsakytos jau pradžioje, Jūsų ankstyvojoje kūryboje. Bet jų grožį suprantame tik dabar, kadangi jas lydi Jūsų tikėjimo išpažinimai. Niekad žmonės nebūtų suvokę Jūsų kūrybos vientisumo, jei nebūtų karo: Jūsų kūryba – tai moralinė pranašystė. Ir kaip visa tai suauga su Jūsų gyvenimu. Šlovė Jus pasiekė labai vėlai. Tačiau reikiamą akimirką, idant suteiktų Jums autoritetą šitame sąmyšyje. Įsivaizduokite save esantį kare 1910 metais: niekas nebūtų išgirdęs Jūsų balso. Manau, Jūs pats niekad iki galo nesuprasite, kaip laimingai ir dėmesingai Jūsų gyvenimą formavo likimas: taip pat, kaip ir jautėte jo kietą ranką. Tačiau mes regime grynąją formą. Koks džiaugsmas bus man parodyti, kad niekas nebuvo vien atsitiktinumas, kad visa – būtinybė: Malwida von Meysenbug10, Tolstojus, socializmas, muzika, Didysis karas, Jūsų kančios, idant taptumėte tuo, kuo tapote.
Atleiskite man, kad šiandien dar nesiunčiu Jums „Laikas ateis“ egzemplioriaus. Iš pradžių taip uoliai dirbau, jog išverčiau tris ketvirtadalius dramos, ir dabar man trūksta dar poros dienų, kad vertimą pabaigčiau. Aš geras darbininkas – jei man leidžiama dirbti. Vėliau galėsiu dar pataisyti – bet, mano mielas drauge, norėčiau Jums patarti, jei tai ne esmiška, nekeisti nė žodžio. Noriu Jums paaiškinti kodėl, ir galbūt mano argumentai Jus įtikins. Dabar jau esu iš esmės susipažinęs su šia drama: nepaisant visos jos žmogiškosios ir meninės vertės, ji stebina savo pranašiškumu kaip dabartinės mūsų tikrovės vizija. Jei ji bus pateikta publikai su pastaba, kad parašyta prieš šešiolika metų tokia, kokia ir yra, tai suteiks Jums nepalyginamos garbės ir net prisiekusieji Jūsų priešai turės pripažinti, kad Jūs vienintelis per savo viziją supratote, ką žmonijai teko suprasti tik baisingai daug paaukojus. Bet jei Jūs pakeisite nors žodį, tai jau bus perdirbtas kūrinys, ir visi galvos, kad Jūs savo dramą perrašėte pagal esamą situaciją, Jūsų idėjos radosi a posteriori, kai tuo tarpu jos yra a priori. Jūsų drama – istorinis faktas, mano manymu, Jūs neturėtumėte jos daugiau liesti. Išdidžiai pasakykite: tai pasakiau ir numačiau jau prieš šešiolika metų, galbūt joje esama tankiai suaugusių sakinių, bet aš ją pateikiu tokią, kokia ji yra. Mano argumentacija tokia: galite taisyti bet kurį savo kūrinį (aš to linkiu net keletui „Žano Kristofo“ puslapių), tačiau šis kūrinys yra pranašiškas liudijimas ir todėl neliečiamas. Savaime suprantama, kad aš [vertime] elgsiuosi vien pagal Jūsų valią, bet juk Jūs nesupyksite dėl mano atvirumo.
O dėl „Liluli“, tai aš dar neperžvelgiau jo atidžiai, kadangi iš pradžių norėjau vienu ypu pabaigti „Laikas ateis“. Kūrinys taip pat spėriai perrašomas ir manuskriptas jau greitai bus baigtas. Ir aš labai lėtai versiu jį greta savo darbo. Noriu panirti į savo studijas, idant negirdėčiau naujai prasidėjusių tautų žudynių balsų ir patrankų perkūnijos. Beje, žemėlapyje radau Klamesi prie Soisonso, tačiau tai kita vietovė. Mane kankino mintis, kad ten siaubiama ir niokojama, todėl man palengvėjo.
Tikriausiai leisite man Gillet knygą čia pasilaikyti dar aštuonias ar keturiolika dienų. Noriu kai ką pasikonspektuoti. Knygą tausoju. Už viską dėkoju, ištikimai Jūsų
Stefanas Zweigas
Romainas Rolland’as Stefanui Zweigui
[pašto antspaudas 1918-06-03]
Mielas drauge,
kadangi ketinate kai ką susikonspektuoti iš knygos apie mane, pamaniau, gal Jus sudomins ir puslapiai, kuriuos pridedu. Tai yra įvadas mano pradėtai studijai apie Shakespeare’ą. Tačiau aš pasidaviau pagundai truputį rašyti savo malonumui ir suteikiau tekstui autobiografinių bruožų, dėl ko delsiu šį tekstą pridėti prie Shakespeare’o studijos. Tame tekste Jūs rasite kai ką, kas prilygsta dvasiniams išpažinimams, tai palydės Jus į mano vaikystės ir jaunystės vidinį pasaulį. Dar niekam to nerodžiau. Kai kuriuos pasažus galite panaudoti, su nuoroda, kad jie paimti iš dar nespausdinto kūrinio. – Išties surinkau daug medžiagos apie Shakespeare’ą ir jo laiko teatrą, tačiau parašiau tik tris skyrius. Vienas jų, labai trumpas, pavadinimu „La Pitié“, publikuotas leidinyje, skirtame Shakespeare’o trijų šimtų metų jubiliejui (Britų akademijos leidinys, Londonas); kitas skyrius „La Vérité“ pasirodė 1916 m. žurnale „Demain“; trečiasis skyrius „Le Génie libérateur“ yra didesnės apimties ir šiek tiek panašus į santrauką.
Taip pat atsiųsiu Jums trumpą straipsnį, kuris pasirodė Lozanos „Revue Politique Internationale“. (Jūs galite tą egzempliorių pasilikti: aš turiu dar keletą; manau, rasite ten ir daugiau įdomių tyrimų, ypač Claparède’o ir Granville’io.)
Mačiau, kad laikraštis „National-Zeitung“ paskelbė Jūsų puikius Verhaereno laiškų vertimus. Širdingai dėkoju Jums už tai.
– Taip, Jūs teisingai rašote apie likimo vaidmenį mano gyvenime. Ir ką pasakytumėte, jei apie šį gyvenimą žinotumėte dar daugiau! Su savotiška galia aš pats tai keturis ar penkis kartus pajutau, kai buvau pasiekęs vieną ar kitą lūžio tašką, krizinėmis valandomis, kurios apsprendė mano gyvenimą. Ir aš nesusilaikiau to nepapasakojęs keletui sau artimų žmonių. Gerai žinau, kad nepaprastai galinga valia man liepė ar davė progą – ar netikėtai užklupus pavedėjo – eiti ten, kur nenorėjau eiti, bet vis dėlto kur turėjau eiti. Jei turėčiau sudaryti visų „imprévus“ savo gyvenime sąrašą, galėčiau šiais nelauktais dalykais apibrėžti keletą pagrindinių savo raidos etapų. Ir patys skausmingiausi iš šių netikėtų dalykų (kurių nenorėjau priimti) buvo patys geriausi. – Tačiau šioje vietoje turėtume išsiaiškinti, ką abu suvokiame kaip likimą. Suponuoju, kad Jūs neturite galvoje dievybės, kuri egzistuoja anapus mūsų. Aš savo ruožtu atmetu idėją apvaizdos, kuri budi prie keleto išrinktųjų likimo, o kitus pasmerkia skurdui ar – kaip šiomis niūriomis dienomis – skerdykloms. Aš tikiu, kad jei ne visi žmonės, tai bent daugelis mato, kaip nemažai skirtingų galimybių praeina pro šalį, kartais taip pat laimė ir garbė. Tačiau jie jų nesučiumpa. O tie, kurie jas pagauna, to nelabai net suvokia, kartais visai nesuvokia: nes tai, kas jiems kalbėjo, tebuvo tamsus instinktas, galbūt rasės balsas ar… kas žino?.. „didesniojo Aš“ balsas…
– Gerai suprantu priežastis, kurias pateikiate, kad nekeisčiau nieko dramoje „Laikas ateis“. Jos labai įtikina. Tačiau mano pakeitimai tebus literatūriniai, šį tą tik išbrauksiu, nieko nepridėsiu; mano žmogiškoji ir literatūrinė nuovoka piktinasi daugiažodžiu sentimentalumu, kuriuo pasižymi veikėjas Klifordas, ypač trečiame veiksme: šis karys alpsta kaip maža mergaitė; ir nors šiems žilagalviams salos gyventojams dažnai būdingas naivumas, jie vengia tai parodyti. – Beje, čia ketinu tik kai ką atidžiai retušuoti. O jei kas norėtų abejoti kūrinio autentiškumu, tegul atsiverčia pirmąjį leidimą, kurio egzempliorių visada bus „Cahiers de la Quinzaine“ rinkiniuose.
Viso gero, mielas drauge, dėl mano prielankumo būkite tikras.
Staiga aptikau Jūsų vardą nedidelėje lyrikos antologijoje, kurią Paryžiuje leidžia žurnalas „Les Humbles“. Jo vadovas Maurice’as Wullensas daug kartų yra išsakęs, kad nuoširdžiai Jumis žavisi.
Romainas Rolland’as
1 Charles Péguy (1873–1914) – prancūzų rašytojas, savo esė skelbė vadinamojo revanšo kartos patriotines nuotaikas, žuvo vieno didžiausių Pirmojo pasaulinio karo mūšių ties Marna išvakarėse.
2 Maurice’as Léonas Bazalgette’as (1873–1928) – prancūzų literatūros kritikas, biografas ir vertėjas.
3 Alexandre’as Mercereau (1888–1945) – prancūzų poetas simbolistas, literatūros kritikas.
4 Henri Guilbeaux (1885–1938) – prancūzų politikas ir poetas.
5 Emile’is Verhaerenas (1855–1916) – Belgijos rašytojas. Per Pirmąjį pasaulinį karą pasitraukė į Didžiąją Britaniją, dirbo karo korespondentu. Sukūrė patriotinių, antimilitaristinių eilėraščių.
6 Gerhartas Hauptmannas (1862–1946) – vokiečių rašytojas.
7 Richardas Dehmelis (1863–1920) – vokiečių rašytojas. Savanoriu dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare; dalyvavo okupuojant Lietuvą.
8 Frederikas Willemas van Eedenas (1860–1932) – olandų rašytojas.
9 Josephas Ernestas Renanas (1823–1892) – prancūzų filosofas, filologas, religijų istorikas.
10 Malwida von Meysenbug (1816–1903) – vokiečių rašytoja, pirmoji moteris, nominuota Nobelio literatūros premijai. 1860 m. Romoje susipažino R. Rolland’u.
Jonas Mekas. Trumpos istorijos
2024 m. Nr. 5–6
Iš anglų k. vertė Dominykas Norkūnas
Šiemet lietuviškai pasirodys Jono Meko knyga „Trumpos istorijos“, kurią pats autorius vadino „dienoraštine biografija“. Lakoniški ir šmaikštūs pasakojimai byloja ne vien apie J. Meko gyvenimą, bet ir apie Niujorko avargardinio meno pasaulį, čia vis sušmėžuoja artimi rašytojo draugai – nuo Alleno Ginsbergo iki Yoko Ono, pasakotojas lankosi Radvilų viloje, miega rūsyje Woosterio gatvėje, po Paryžių jį vežioja Romanas Polanskis, autorius užsuka į bariuką Niujorke, kur pirmą kartą gyvai pamato Lenny’į Bruce’ą… Šios iš pirmo žvilgsnio padrikos istorijos ilgainiui sukrenta į spalvingą ir dinamišką dėlionę – kino kūrėjo J. Meko gyvenimą. Knygą lietuviškai išleis „Odilė“.
Naktis, praleista kalėjime ir Lenny’is Bruce’as
Puikiai prisimenu patarimą, kurį tėvas davė man vaikystėje: kad ir ką darytum, žiūrėk tu man, kad nepakliūtum į kalėjimą.
Dar kartą prisiminiau tėvo žodžius 1964-ųjų kovą, sėdėdamas ankštoje vienutėje Tombse, taip vadinosi Niujorko miesto kalėjimas. Atsidūriau ten už tai, kad viešai rodžiau Jeano Genet filmą „Un Chant d’Amour“. Nieko nesigailėjau, tikėjau viso labo atlikęs pilietinę pareigą. Vis dėlto žinojau, kad bus nelengva šitai paaiškinti tėvui.
Taigi, pakliuvau į cypę.
Prieš dvi savaites jau buvau areštuotas, nes rodžiau kitą filmą – Jacko Smitho „Flaming Creatures“. Buvo prasti laikai. Kol aš bylinėjausi su savo cenzoriais, Lenny’is Bruce’as bylinėjosi su savaisiais. Aš išgyvenau. Jis buvo sugniuždytas.
Žodžiu, tą vakarą, prieš Genet premjerą, puikiai žinodamas, kad mane ir vėl suims, pasiruošiau – į lietpalčio kišenę susigrūdau pusę vištienos kepsnelio, – maistas kalėjime, kaip žinia, klaikus.
Trumpiau tariant, mane suėmė ir aš atsidūriau šaltoje, varganoje vienutėje. Netikėtai prisiminiau savo vištieną. Tad išsitraukiau ją iš kišenės ir išsivyniojau. Ir staiga įvyko tikras stebuklas. Troški, nyki kamera prisipildė gardaus vištienos aromato! Kvapu to nė iš tolo nepavadintum. Taip, tai buvo tikras aromatas!
Buvau besuleidžiąs dantis į gardų kepsnelį, kai nugirdau keistą garsą prie grotų, skiriančių mano vienutę nuo gretimosios. Toks juodukas, aiškiai prižadintas stebuklingo, aromatingo dvelksmo, žvelgė į mane pro grotas. Žvelgė į mane, nors iš tiesų žiūrėjo į mano vištieną.
Taigi perlaužiau kepsnelį perpus ir prakišau tam vaikinukui kitoje kameroje. Jis nušvito.
– Žiauriai gera vištiena, žiauriai gera, – kartojo.
Tai tiek. Sušlamštėme savo valgį ir užmigome. Kitą dieną mane paleido už užstatą.
Prabėgo keli mėnesiai. Gal netgi metai.
Vaikštinėjau po Brodvėjų, centre.
Staiga išgirdau balsą – kažkoks apsidžiaugęs žmogėnas bėgo man pavymui:
– Ei, žmogau, neatsimeni manęs?
– Ne, – atsakiau. Ir bandžiau prisiminti.
– Tai tu man atidavei pusę vištienos kepsnelio Tombse, prisimeni?
Taip, dabar jau prisiminiau!
Tiesiog privalėjome užsukti į artimiausią barą išgerti. Taip ir padarėme.
Užsiminiau apie Lenny’į Bruce’ą.
Scenoje jį mačiau tik kartą ir nė nenutuokiau, kad tai Lenny’ְis Bruce’as.
1962-ųjų vasarą vieną dieną atsidūriau Greenwich Village, buvo karšta ir aš ištroškau, tad užsukau į nedidelį klubelį ar bariuką atsigaivinti. Gurkšnodamas alų, atkreipiau dėmesį į vaikiną, salės gale skaldantį juokelius. Priėjau arčiau. Tas vaikinas varė tiesiog nepakartojamai. Ir ne šiaip skaldė juokelius. Jis paprasčiausiai kalbėjo, tarsi su pašnekovu. Net iki dabar atsimenu jo balsą.
Taigi atsigėręs patraukiau toliau.
Tik gerokai vėliau, kai jį suėmė, laikraštyje pamačiau nuotraukas ir supratau, jog tai – tas pats vaikinas, kurį tądien girdėjau klube.
Paskutinėmis Bruce’o teismo dienomis Barbara Rubin, kuri tuo metu man gelbėjo atliekant įvairius kasdienius darbus ir kuri Lenny’į laikė savo didvyriu, su drauge Rosebud nuėjo į teismo rūmus, norėdamos pamatyti komiką. Joms pavyko prasibrauti pakankamai arti, kad paduotų jam nuotrauką pasirašyti. Tačiau nei jos, nei Bruce’as neturėjo kuo rašyti. Tad Barbara ištiesė jam savo lūpdažį. Bruce’as pakeverzojo vardą ant nuotraukos ir, tarsi apimtas pykčio priepuolio, perdūrė fotografiją lūpdažiu kiaurai savo paties burną, tarsi sakydamas: jie mane užčiaupė! Šiandien ši nuotrauka sukelia išties nepaprastą jausmą. Ji įkūnija prievartą, kurią teisingumo sistema jam primetė. Manau, būtent tai jis ir norėjo pasakyti. Štai ką jis tądien pareiškė apie Niujorko teisingumą.
Kai paskutinįkart mačiau Barbarą, prieš pat jai išvykstant į Paryžių 1972-aisiais – o gal 1973-iaisiais? – ji atidavė man tą nuotrauką, kartu su savo juosta „Christmas on Earth“. Turiu ją iki šiol.
Diena šuns kailyje
Nežinau, kaip tai iš tikrųjų nutiko, bet vieną 1967 metų dieną nusprendžiau pagyventi šuns kailyje. T. y. gyventi kaip šuo tarp šunų.
Šią idėją įgyvendinti man padėjo tai, kad tuo metu viešėjau Minnie Cushing namuose – sename dvare Masačiusetso valstijoje, ir ten lakstė galybė šunų, didelių ir mažų, senų ir jaunų, regis, jie visi buvo viena šeima, šunų šeima.
Ši mintis, tiesą sakant, buvo ne mano. O Peterio Beardo, kuriam dažnai kyla tokių beprotiškų sumanymų. Bet šis man patiko.
Taigi didžiąją dienos dalį praleidau ant keturių. T. y. bėgiojau kartu su kitais šunimis ant keturių. Ši užduotis vargino, tačiau buvau puikios fizinės formos, tad man šitai nekėlė didelių problemų. Didesnių problemų kėlė tai, kad šunys lakstė greičiau nei aš, turiu omeny, nei aš keturiom. O dar blogiau, kad jie nemėgo ilgai tupėti vienoje vietoje: jų šutvei veikiau patiko nuolatos bėgioti. Man nieko kito neliko, kaip tik stengtis nuo jų neatsilikti – netgi kartu vaikiausi automobilius, kas mane kaip reikiant varė iš proto. Kita problema – tai vanduo iš dubenėlio. Aš tiesiog negalėjau įsiterpti tarp jų snukučių, mano galva vis netilpdavo. Tačiau man neblogai sekėsi sugauti kaulą, o tai nustebino Minnie. Tokie ir panašūs dalykėliai.
Turiu pripažinti, kad, nepaisant sekinančios dienos, galiausiai vis dėlto jaučiausi puikiai. Pagalvojau, kad šuns gyvenimas, šiaip ar taip, ne toks jau ir blogas; tiesą sakant, jis buvo puikus, ypač palyginti su mano aplinkinių gyvenimais. Daugiau niekada nebesakysiu: „Ech, tas šuniškas gyvenimas.“
Weegee1 ir Mačiūno pelenai ir Ginsbergo barzda
2004 m. spalio 6 d.
Antraštė „New York Sun“ laikraštyje skelbė: VERONICOS LAKE PELENAI SURASTI… ANTIKVARIATE AUKŠTUTINIAME NIUJORKE.
Tai man priminė vieną istoriją, kurios negaliu susilaikyti nepapasakojęs.
Man regis, ėjo 1974-ieji. Buvo graži vasaros diena. Hollis – mano žmona – ir aš sumąstėme, kad tai puiki proga paiškylauti Centriniame parke. Taigi sukroviau pikniko krepšį – tuo metu išgyvenau itališkąjį periodą, tad įsimečiau peperoni dešros, itališkų sūrių, duonos iš „Dapolito“ kepyklėlės ir butelį „Chianti“ vyno (karštą vasaros dieną – pats tas).
Praleidę porą valandų parke, nusprendėme nepranešę aplankyti savo draugą Cornellį Capą Tarptautiniame fotografijos centre (TFC) per gatvę nuo parko.
Cornellį mūsų viešnagė pradžiugino. Ypač kai jo darbinį stalą nuklojome iškylos gėrybėmis.
Gerai pasibuvome.
Nepamenu, kaip kalba pasisuko apie Weegee. Septintojo dešimtmečio viduryje, kai vadovavau Kino kūrėjų filmotekai 41-ojoje gatvėje, artimai susidraugavome su Weegee ir jo šmaikščia žmona – jiedu dažnai užeidavo pažiūrėti filmų ir pabendrauti.
– Tikriausiai turi jo darbų čia, TFC? – paklausiau.
– Jo darbų? Aš ne šiaip turiu jo fotografijų, aš turiu ir jo pelenus. Štai, – nusijuokė Capa.
Tada atidarė savo stalo stalčių. Tai buvo senamadiškas ofisinis stalas su milžiniškais stalčiais, pilnais įprasto ofisinio šlamšto – pieštukų, gumyčių, drožtukų, senų baterijų ir t. t.
– Štai, Weegee pelenai, – parodė jis į urną. – Nežinojau, kur juos dėti, tai sugrūdau stalčiun…
Jis užvėrė stalčių ir mes toliau iškylavome.
Jums ši istorija gal ir neatrodys juokinga, bet mums tą popietę tikrai buvo linksma.
Taigi, papasakojęs istoriją apie Weegee pelenus, privalau papasakoti ir kitą, tiesiog privalau.
Apie Jurgio Mačiūno pelenus.
1997 m. Vilniaus jaunuomenė minėjo „Fluxus“ metines ir jo įkūrėją Jurgį Mačiūną. Tomas Venclova, poetas, dėstęs Jeilio universiteto Slavistikos fakultete, maždaug tuo metu ruošėsi apsilankyti Vilniuje, tad nutarė Vilniaus „Fluxus“ mėgėjams atvežti dovanų. Jis pasiryžo į Lietuvą pargabenti Jurgį Mačiūną, tiksliau – jo pelenus.
Tačiau susidūrė su viena problema – Jurgio Mačiūno pelenai, paisant jo paskutinės valios, buvo išbarstyti Atlanto pakrantėje, Greenwiche Konektikuto valstijoje. Taigi Venclova kreipėsi į mokslininkus, užduodamas šiems klausimą: tarkime, jeigu pripildyčiau buteliuką vandens iš Long Ailendo sąsiaurio įlankos, kokia tikimybė, kad ten pakliūtų Jurgio pelenų? Ir kiek? Profesorius Chikanyanas iš Jeilio universiteto Fizikos fakulteto padarė išvadą, kad taip, kažkiek Jurgio atomų tikrai turėtų atsidurti tame buteliuke. Tiesą sakant, milijonai atomų.
Tad Venclova nusivežė tą buteliuką į Vilnių ir šis per ypatingą ceremoniją buvo išpiltas į Vilnelę – upę, tekančią per Vilnių. Šitaip simboliškai Jurgis Mačiūnas grįžo į Lietuvą, savo gimtinę.
P. S. 2009 m. gruodžio 29 d.
Kažkurią dieną, tvarkant senus popierius, mano akis užkliuvo už laikraščio iškarpos – tai buvo nuotrauka iš 1983 m. gegužės 15 d. „Vienybės“ numerio, lietuviško savaitraščio, leisto Brukline, dabar jau nebeinančio. Pasistengsiu atgaminti užrašą po nuotrauka:
Praėjo jau penkeri metai nuo Jurgio Mačiūno, „Fluxus“ įkūrėjo, mirties. Jis pageidavo, kad jo pelenai būtų išbarstyti Atlanto pakrantėje. Ši nuotrauka daryta prie švyturio Greenwiche, Konektikuto valstijoje. Iš kairės į dešinę: Barbara Moore; žurnalo „Artforum“ korespondentė; kompozitorius Toshi Wada, barstant pelenus atlikęs jaudinantį, liūdną kūrinį; menininkas Ay-O; Nijolė Šalčius ir Nijolė Mačiūnas-Valaitis, Jurgio sesuo.
OK, tai jau paskutinis šio pasakojimo prierašas. Ne visai toks pat, bet panašus.
1963-iaisiais Barbara Rubin įtikino Alleną Ginsbergą nusiskusti barzdą – pati jam nuskuto Kino kūrėjų kooperatyve, kai Pietų Parko aveniu 414 nebuvo daug veiksmo. Barzdos šerelius sužėrė į dėžutę, kurią įkišo į lentyną greta filmų ričių. Metams bėgant, visi apie tai pamiršo. Vis dėlto vieną dieną, dėliodamas knygas ir kitus daiktus, aptikau kažin kokią dėžutę. Atidariau: o ten Alleno Ginsbergo barzda… Uždariau dėžutę ir padėjau atgal, šalia jo knygų.
Penkios istorijos iš Jurgio Mačiūno gyvenimo
1
Lupome sienas „AG Gallery“ erdvėse, Madisono aveniu; Jurgis nemėgo tinko, jis norėjo, kad matytųsi mūras. Taigi mums teko nulupti tinką. Buvo ką veikti, užtrukome dienų dienas. O kiek dulkių! O ir vasara išpuolė karšta. Almus, Jurgis ir aš plušome ir plūdomės. Buvo 1961-ieji.
Man paskambino lietuvių žurnalistas, priskirtas Jungtinėms Tautoms – norėjo užmegzti ryšį su lietuvių imigrantais, kurie dirbo su kultūra. Tai ir pasakiau jam – ateikite į „AG Gallery“, pakalbėsim.
Pranešu apie tai Jurgiui, o jis nušvinta: „Puiku“, – atsako. „Mums jo reikia.“
Taigi pasirodo tasai vyrukas – tipiškas pareigingas tarybinis aparačikas, o Jurgis nieko nelaukęs įbruka jam į rankas kaltuką ir pastato prie darbo. Jokių šnekų apie kultūrą ar ką panašaus. Kelias dienas tas vargšelis suplukęs, apdulkėjęs triūsė.
Po savaitės ar dviejų sulaukiu skambučio iš CŽV. Jie nori, kad papasakočiau apie tą žmogėną viską, ką žinau. „Koks jūsų santykis su Tarybų atstovu?“ – klausia manęs. „Jis mums dirba, – atsakau. – Lupa mums tinką, darbuojasi.“ – „Ar jam mokate?“ – „Ne ne. Kaip tik priešingai – jis vaišina mus degtine“, – atsakau.
Jurgis plyšo juokais, kai papasakojau jam apie šį skambutį.
Vietinę lietuvių bendruomenę pasiekė žinia apie tą atvejį ir ši bemat ėmėsi skleisti gandus, neva „AG Gallery“ tapo tarybinio meno Niujorke frontininkais.
2
„AG Gallery“ paskelbė parodos atidarymą ir pakvietė žurnalistus išankstinei peržiūrai. Nepamenu, kokio menininko tai buvo paroda, bet šis pasiplovė dvi trys dienos prieš renginį.
Užeinu ir matau, kad visos grindys nuklotos tuščiomis drobėmis. „Padėk man, – sako Jurgis, – padėk nulieti šitas drobes vandeniu, rytojui viskas turi būti paruošta.“
Tad mudu nuliejome jas vandeniu, gal dvidešimt ar daugiau drobių, o Jurgis spaudė dažus iš tūbelių, daugiausia raudonus, juodus ir mėlynus – dažas pasklido po drėgną medžiagą ir piešiniai susikūrė patys. Per penkiolika minučių jis „nutapė“ kokias dvidešimt drobių. Beje, Jurgis neskyrė spalvų.
Ryte jos jau buvo išdžiūvusios ir gatavos. Sukabinome jas ir stovėjome laukdami žurnalistų.
Niekas nepasirodė. Tačiau renginys įvyko. Tiesa, man regis, atvyko Lil Picard – ji buvo vokiečių korespondentė, rašiusi apie JAV menus.
3
Jurgis vis kurpė planus, kaip užsikalti gero pinigo. 1960-aisiais jis nutarė, kad galima tapti milijonieriumi importuojant gurmaniškus konservus iš Europos. Taigi jis išsiuntė šimtus laiškų gurmaniško maisto tiekėjams ir gamintojams Europoje, siūlydamasis būti jų vadybininku / pardavėju, ir dar prašydamas: „Atsiųskite degustacinių mėginukų.“
Ir jis jų sulaukė! Jo namus užplūdo šimtai degustacinių mėginukų.
Tuo metu su broliu Adolfu glaudėmės name Rytų 515-osios g. 13. Gyvenome vargingai ir labai alkome. Jurgis mums ir sako: „Reikia maisto? Duosiu aš jums to maisto! Turiu krūvas konservų, puikaus gurmaniško maisto, tik man nuo jų jau bloga, norit?“
„Taip, taip, – atsakėm, – dar ir kaip norim!“
Tad jis ateina pas mus ir atitempia gal kokį tūkstantį konservų dėžučių – brangiausių, gurmaniškiausių užtepėlių, lakštingalų liežuvėlių paštetų ir kitų ypatingų produktų. Mes juos šlamštėm ir šlamštėm, ir dar kokius metus vis pamaitindavome alkstančius poetus Žemutiniame Istsaide – šie be galo nustebdavo išvydę tuos prancūziškus delikatesus, kokių galėjai gauti nebent „Waldorf Astoria“ restorane.
Turbūt neverta minėti, kad nieko Jurgis ir nepardavė. Pats viską suvalgė. Mums padedant.
4
1974-aisiais turėjome įrengti projektorinę Filmų antologijos archyvui name Woosterio g. 80. Kambario lubas rėmė ploni ketaus stulpeliai. Norint įrengti projektorinę, reikėjo stulpeliuose išgręžti skyles. Stovėjome ten žiūrėdami į plonyčius, trapius ketaus stulpelius, laikiusius visą pastatą, o Jurgis prisiartino su galingu gręžtuvu rankoje.
„Išeikit!“ – sušuko jis. „Neaišku, ar šitie stulpeliai atlaikys. Jie gali įtrūkti ir tada visas namas užvirs man ant galvos. Lauk!“
Supratau, kad niekas pasaulyje Jurgio neperkalbės. Trūks plyš jis darys taip, kaip jam atrodo. Tad visi išgužėjome lauk ir sustoję kitoje gatvės pusėje dėbsojome į pastatą, kol Jurgis gręžė.
Namas išlaikė. Stulpeliai išlaikė. Visi išgyveno.
Tik vėliau, kai – praėjus daugybei metų po Jurgio mirties – krapščiausi po daiktus, kuriuos pasiėmiau iš to namo Woosterio g. 80 rūsio, aptikau nedidelį flakonėlį, lig pusės pripildytą juodų dulkių. Ant flakonėlio buvo užklijuota etiketė su kruopščia Jurgio rašysena: „Drožlės nuo ketaus stulpelių.“ Jis ne tik išgręžė skyles stulpeliuose rizikuodamas gyvybe, bet netgi surinko drožleles ir subėrė jas flakonėlin – toks mažytis „Fluxus“ kūrinukas.
Ko Jurgis nekentė – tai atliekų.
5
Vieną naktį likau nakvoti namo Woosterio g. 80 rūsyje. Man regis, buvo vėlyvas 1967-ųjų ruduo. Atėjo Jurgis ir pareiškė: „Ateik, padėsi. Atsitempiau medžių, reikia pasodinti.“
„Ką? Vidury nakties?“ – labai nemėgstu keltis naktį. Bet vis dėlto atsikėliau, ir taip, pasirodo, ant šaligatvio jis buvo suguldęs krūvas varganų medelių.
„Pavogiau iš stovėjimo aikštelės Vakarų Brodvėjuje“, – pasigyrė. „Ten viską griovė. Vertė buldozeriais, o aš paprašiau, kad duotų porą medelių. Ir jie atsisakė! Tai palaukiau, kol sutems, ir išsinešiau, žiūrėk. Reikia pasodinti, kol dar tamsu – įstatymas draudžia sodinti medžius SoHo.“
Kitą dieną ar kiek vėliau, apsireiškė savivaldybės pareigūnai. „Čia draudžiama sodinti medžius, – tarė jie. – Teks jais nusikratyti.“
Nusileidžiu į rūsį pas Jurgį. Jis ten dirbino savo „Fluxus“ dėžes. „Pasakyk jiems, kad jeigu nepatinka mūsų medžiai, tai tegu patys ir išsirauna“, – tarė. Taigi pagriebiu savo „Bolexą“ ir einu pas pareigūnus. „Ne, Jurgis nieko neraus. Sako, patys išsiraukit. Dar prašė, kad pafotografuočiau.“
Savivaldybės darbuotojai pažiūrėjo į mane, susižvalgė tarpusavy, apsisuko ir nuėjo. Daugiau jų nebematėme.
O medžiai augo ir vešėjo. Didžiuliai, gražūs medžiai, laimingi medžiai, vieninteliai medžiai Woosterio gatvėje.
1 Weegee (tikr. Arthur Usher Fellig, 1899–1968) – žymus Niujorko fotografas.
„Ne su laurų, o su dilgėlių vainikais“: Albino Bernoto ir Arvydo Galgino laiškai
2024 m. Nr. 4
Šiais metais du draugai poetai Albinas Bernotas (1934–2012) ir Arvydas Galginas (1934–2006) švęstų 90-uosius gimtadienius. Jie kartu mokėsi Antabūdžio pradinėje mokykloje, abu baigė Griškabūdžio vidurinę. A. Bernotas studijavo lituanistiką tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute, A. Galginas – germanistiką Vilniaus universitete. Po studijų A. Galginas grįžo į Griškabūdį, mokytojavo, rūpinosi senstančiais tėvais. Laiškų rašymo metu A. Bernotas gyveno Argirdiškės kaime Švenčionių rajone, į Vilnių atvažiuodamas tik trumpam, kokių nors reikalų priverstas. Jis sudarė ir išleido išsamią A. J. Galgino poezijos rinktinę „Iš niekur atėjau“ (2007), o trumpoje įžangoje draugo eilėraščius apibūdino šitaip: „Tai kraujo lašai iš panagių, kai visomis jėgomis dar likusiomis ir kasdien mąžtančiomis, vis atkakliau kabiniesi į skaudžiai šerpetotą gyvenimo skardį ir gerai žinai, kad vienąsyk, gal tuoj pat, ranka atsigniauš, ir tu neišsilaikysi…“
Publikacijai parinkti 1987–1988 m. jųdviejų laiškai yra iš A. Bernoto archyvo, saugomo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Rankraščių skyriuje (F-124); trys A. Bernoto laiškai iš čia spausdinamų jau yra paskelbti almanache „Varpai 2013 (28)“ didesniame jo epistolinio palikimo pluošte (žr. daugiau www.radikaliai.lt/varpai), tačiau labai norėjosi, kad publikacijoje girdėtųsi dialogas, padedantis, anot A. Bernoto, „bent kiek aptirpinti užšalusius langus į mūsų praeities ateitį“, o ne tik viena, dar nespausdinta jo puselė.
Donata Mitaitė
Arvydas Galginas Albinui Bernotui
1987.1.20
Sveikas, Albinai.
Su Naujais Metais, nors jau geras gabalas ir praėjo. Turbūt šie dar greičiau prabėgs nei praėjusieji – nebebūk ilgaausio kiškio metai. Berods buvau žadėjęs greičiau parašyti, bet sprindis po sprindžio, darbas po darbo – mat kiek laiko prašvilpė, o tu irgi kartais nė šnapšt. O gal kokios bėdos prispaudė? Kur dabar tupi: ant upeliuko kranto ar Vilniuje? Turi gerą uoslę: malkų ne perniek prisišapavai – žiema smetoniška.
Ką veiki: rašai, verti, pinigą kali, nervus dilini ar šiaip sau gyvenimą leidi? Kaip sveikata? Kokios naujienos plačiajame pasaulyje? Kokie ryšiai su leidyklomis ir visagaliais vyrais? Gal kur ir aš galėčiau su savo dvylekiu įsisprausti?
O aš maždaug sveikas, visos dienos vienodos, darbai tie patys, rūpesčiai seni ir nesibaigiantys – žodžiu, normaliausias žmogeliuko gyvenimas. Priešokiais kai ką paskaitau, paspoksau į bieso dėžę, paklausau, kas ką šneka, nusnūstu, palesinu zyles – visos guvios, šnekios, labai giria sūrį, tik sykiais ir joms šalta: stovi ant šakelės pakėlusios vieną koją lyg vištos. O visa kita – Sizifo darbas: ką pabaigi vieną dieną, kitą pradedi iš naujo.
Ne per seniausiai esi užsiminęs, kad mudviejų korespondencija galėtų būti gyvesnė, kaip ta anais neatmenamais laikais. Žinoma, būtų labai gerai, bet ar pajėgsime išspausti tiek problemų kaip anuomet? Beje, apie ką anuomet rašėme? Kaip vokiškoj dainoj: „die Antwort weiß allein der Wind…“1 Jau mūsų atmintis prigriozdinta kitų dalykų, tarp jų nemažai ir visokio šlamšto. Betgi ir nemanėm įsiminti. O dabar kas įžiūrės iš tokių tolių. Ir ar būtų įdomu, gal tik smalsu sužinoti, kas ten kalbėta. O ir tuomet turbūt ne taip svarbu buvo, ką rašome: man regis, mumyse glūdėjo kažkokia jėga, vertusi rašyti ir tiek. Kaip bebūtų, tai buvo nuostabūs laikai su dvasios ramybe neramiausiu laikmečiu – nesusigrąžinami, nepakartojami. Nei sapnuose, nei akimirkos nuotaikoje. Ir nors neturėjome tranzistorių, magų, mopedų, džinsų ir diskotekų, liūdesys, džiaugsmas, svajonės buvo gilūs ir skaidrūs. Ir juos žadino visa, kas dėjosi aplink mus. Džiugesį ir svaigų ilgesį kėlė pirmas sujuodavęs sniege pavasarį grumstas, suvirvėjęs vieversys, pirmoji žaluma, pienių geltonis. Kaip gražiausia muzika skambėjo pempių klykavimas einant per arimą. Į sielą smelkėsi rudens liūdnumas ir graudulys. Kaip džiugino pirmosios snaigės. Pievos, javų laukai, alksnynai, debesys – visa kėlė nuotaikas. Anuomet. Dabar man atrodo, kad aš, žemdirbio sūnus, buvau mane supusios gamtos dalis. Daugiau gamtos, o ne žmonių bendruomenės. O kas liko iš to many šiandien? Turbūt tik vis blėstanti laukų vilionė. Tai nuostabūs buvo tie Rygiškių–Urvinių2 metai. Ir jei likimas duotų nusimesti visus rūpesčius, nejausti slogaus praradimo skausmo, užmiršti metus ir kur nors plaukiojančių rugių palaukėj po vieversio giesme pasėdėti ir paklajoti mintimis po jaunystės tolumas, gal nors akimirką pajustumėme tai, ką kažkada jautėme metus. Tiesa, kai kurie paveikslai įsispaudė, lyg apsibendrino ir dažnai iškyla prieš akis. Bet kiek tų neišlikusių atminty, kuriuos dabar saugočiau kaip brangų atminimą. Ir kas, sakyk, suvedė mus? Kokie bendrumai ir priešingybės? Juk aplink buvo tiek žmonių. Tad apie ką rašėme, kai turėjome asmeninį laiškanešį? Tikriausiai apie tai, ką jautėme, apie ką galvojome. O gal apie tą patį, ką dabar pripaisčiau? „Die Antwort weiß allein der Wind…“ Bet nenusiminkim: jei gyvenimas leis, parašysime iš naujo.
Linkėjimų Danutei ir jaunimui.
Jei nepjauna žiemos miegas, ilgai nelauk ir parašyk ką nors.
Arvydas
Albinas Bernotas Arvydui Galginui
Argirdiškė, 1987.II.1
Arvydai,
sveikas, Tavo laiškas lyg atodrėkis šią speiguotą ir nė pusdieniui savo nagus neatleidžiančią žiemą – kai įkibo, tai jau įkibo, laužo tvoras ir kaulus. Tiesa, prie mano kaulų ji nelabai prieina, kūrenu negailestingai, stebiuosi, kaip dar senukė krosnelė atlaiko. Nesergu. Nenuobodžiauju. Kai tik žiema privertė sniego, ir aš apsiverčiau popieriais, rašau jau porą mėnesių be sekmadienių, iš poezijos persimečiau į prozą, į tokią lyg ir eseistiką, pusiau memuarus, visom antenom gaudau vaikystės atgarsius, todėl ir Tavo laiškas buvo labai į temą. Galvoju apie knygą, į kurią norėčiau sudėti ir eiliuotus, ir prozinius tekstus, mano galva, juos jungia ta pati dvasia, nors kartais iš pirmo žvilgsnio gal tai ir ne taip tiesmukiškai bus pastebima. Vis dėlto atėjo laikas, kai atidėti rytojui darbus, kurie tau atrodo svarbūs ar bent šiaip darytini, jau rizikinga: gali atsitikti, kad jų niekad nepadarysi. Į eilėraščius ne viskas lenda, ką norėtum sulandinti, taigi tenka griebtis kitokių, lig šiol nelabai įprastų būdų. Susiduriu su tais pačiais sunkumais, kuriuos ir Tu mini, – būtent: šlamšto prigriozdinta atmintis ir per tą šlamštą dažnai sunku įžiūrėti, ką iš tikrųjų matyti reikėtų. Bet ir turėdamas idealią atmintį, kažin ar matytum: dabar mes kitokie, kitaip ir matom, belieka santykis tarp to, kuo esam, ir to, kuo buvom. Tai lyg lieptas, kuriuo dorai praeiti – irgi šis tas. Šia prasme būsiu savanaudis: mudviejų gyvesnė korespondencija man praverstų, nupustytų minėtas šiukšles, bent kiek aptirpintų užšalusius langus į mūsų praeities ateitį (į savo praeitį negrįšim kokie buvę – praeitis mums gal atsiskleis netikėtais kampais, kurių lig šiol nežinojom, nesuvokėm, grįžti praeitin – ar ne tas pat, kaip gyventi kita kryptimi su iksais ir ygrekais priekyje?). Tad – į praeities ateitį! Ne toks jau blogas šūkis, ar ne? Kaip ten gyvenom, vis tiek gyvenom, sukosi metų malūnas, ir ateina laikas pažiūrėti, kas byrėjo – pikliavonė ar kiaulėms pradai, o gal šiaip dori ruginiai miltai kasdienei duonelei. Anais laikais, man rodos, ir sąšlavas kartais palaikydavom aukščiausios rūšies pikliavone, antramilčių būdavo nedaug. Kaip dabar į visa tai žiūrėti? Koks čia santykis? Būta nemaža gražaus, tyro idealizmo, bet per šiandienos akinius jis atrodo kiek kitaip, žinoma, čia dar neišvengiamai įsiterpia sentimentų migla tam, kas praėjo, ir tie akiniai vėl parodo savaip, savaip aprasoja, apsineša jų stiklai, kasdien sėda dulkės sluoksnis po sluoksnio.
Jei Tau pavyktų, sužinok, koks buvo Vyžpinių malūnininko Kaptainio vardas (gal pas Vitą Brazaitį?) O kas tas toks tasai Koleva, irgi, rodos, iš Vyžpinių3?
Sakai, turėjome asmeninį laiškanešį, o aš negaliu atsikurtėti, kas ten buvo per laiškanešys… Ar tik ne Šatrauodegis?
Linkėjimai Tavo tėvams nuo manęs ir Danutės.
Laukiu laiško.
Albinas
Arvydas Galginas Albinui Bernotui
1987.2.26
Albinai,
nežinomi viešpaties keliai, ir nenuspėjami tavo sumanymai. Kas pasakys, kokia mintis kils tau kitąkart. O šis literatūrinis praeities atgaivinimas man netikėtas. Sunku įsivaizduoti, kaip ji atrodys, kai apipinsi vizijomis ar kokiomis įmantrybėmis. Ir šūkis šviežias, nors apskritai į šūkius žiūriu abejingai – pernelyg daug mūsų laikmečiu prišūkauta. Bet nežiūrint mano skepticizmo, būtų gerai, kad tavo planai gražiai išdegtų ir pranoktum šio žanro pirmtakus. Tiktai ką įdomaus pasauliui galima toje mūsų suvalkietiškoje praeityje rasti? Man ji atrodo rami ir labai kasdieniška. Kaip ir šiandiena, jeigu neimsime plačiu mastu. Dabartis – trumpas mirksnis, tad santykis su praeitimi nuolat kinta. Ją vertiname visuomet iš kokio nors momento taško. Juo labiau tolstame nuo jos, tuo blaiviau ir santūriau į ją žiūrime. Bet kartu ir patys esam jos kūriniai – nebūtų buvę būtent tokios praeities, dabar būtumėm kitokie, – ji nuolat gyvena mumyse, jos negalime nei užmiršti, nei nuo jos pabėgti, tik norėtumėm turbūt išsijoti ir pasilikti, kas brangu ir gražu. O tas rėtis – šiandieniniai mes kaip abipusiai vienas kitą veikią tvarinys ir jo sutvėrėjas! Be to, ji ne vien mūsų vienų: į ją prisipynę daugybė mus supusių žmonių likimų. O atskirti pirmarūšius grūdus nuo pabirų ar ausenų lengva tik arbuojant, o ne gyvenime, mene, kultūroje. Vėl priklauso nuo to, kokie mes patys. O mes – sietas su labai nevienodomis akutėmis. Dabar, aišku, galime svarstyti, kas buvo ir ko trūko, kas taip ir kas ne taip. Gaila tik, kad mums jaunystėje mažokai teko ragauti žmogiškos poezijos, o daug praryti šūkių. Bet, reikia pripažinti, kad tą laikotarpį supo savotiškas žavesys, kad būta skaidrių akimirkų, maloniai sušvintančių netgi dabar po tiek metų. O kas šiandien byra iš mūsų girnų. Ką manysime apie malinį po kokio dešimtmečio? Ar viskas mūsų mene, kultūroje, žmonių santykiuose aukščiausios rūšies? Turbūt ne. Ir kiek galvų, tiek nuomonių. O laiko sumanymams ir norams turime tikrai nedaug, be to, jis didelis pokštininkas. Ir tas pats ne visada tavo. Ir niekad nesulauksime valandos, kad galėtume pasakyti: įvykdžiau visus sumanymus. Šis klausimas irgi labiau svarbus tik mums patiems, nes šiaip kokia mūsų pastangų prasmė? Ar mes, atėję iš nežinios, vėl kada neišnyksime Visatos platybėse, pavirtę tarpgalaktiniais ūkais? Nuo šios pesimistinės minties grįšime prie linksmesnės realybės: prišnekėjau daug, o naudos tavo darbui šįkart bus mažai. Labai plačiai užsimojai – užgriebi net gretimus kaimus, visokius vokiečius ir, taip sakant, klasinius priešus. Parašysi ir atsitiks, ko gero, kaip su Grybinu: atvažiavo iš Vilniaus žinovai su magnetofonais užrašyti būsimoms kartoms tavo išgarsinto švilpavimo, o švilpikui per tą laiką pats reikalingiausias dantis ėmė ir iškrito – še tau ir pašvilpk. Taip ir žuvo šis menas. Gerai, kad nei vieni dėl to nepuolė skandintis.
Taigi: Vyšpinių4 Kaptainis Ėdertas (?), tėvas, vaikų vadinamas Edušiu, vokietis ūkininkas, turėjo vėjinį dviejų girnų malūną. Jo sūnūs: Ėdertas, ūkininkas, buvo Amerikoje, grįžęs atmokėjo broliams dalis; Gustavas pasistatė Tilčiuose ant Višakio vandens malūną (buvo ir motorai), malė, pikliavojo, grūdo kruopas, spaudė aliejų, išbėgo su besitraukiančiais vokiečiais, malūną uždegė, kažkur Vokietijoje žuvo jo dukros; Adomas (gal Adolfas?) vedė gražią mergą Baukaitę, ūkininkavo, išsiskyrė, dirbo pas brolį malūne Tilčiuose, mirė Kanadoje. Liko jo sūnus Rimantas (gyvena Kaune), duktė išvažiavo Kanadon pas tėvą, ištekėjo už Karusiuko (Gerstainiuko). Po karo Baukaitė-Kaptainienė dirbo Šakiuose redakcijoje. Vokiško vardo Ėdertas (Edėrtas) neradau, jie netikslūs, kaimiečių, matyt, sulietuvinti, kaip patogiau ištarti. Vyšpinių Koliava Albertas, vokietis ūkininkas, nevedęs, gyveno tėviškėje. Prieš karą repatrijavo į Reichą, atrodo, buvo rudmarškinis, karo metu vadovavo apkasų kasimui panaumiestyje, gyveno Vokietijoje, buvo atvažiavęs prieš keliolika metų į Lietuvą pasidairyti. Jo brolis Gustavas atsiėmė žemės dalį ir ūkininkavo, išbėgo Vokietijon. Šios žinios iš žmonių, gyvenusių Vyšpinių kaime, bet gali pasitaikyti vienokių ar kitokių netikslumų.
Paskaitinėjau praeitų metų „Mokslą ir gyvenimą“. Ten yra galvotų vyrų įdomių straipsnių labai įvairiais klausimais. Vienas gal ir tave sudomintų – tai Gunaro Kakaro „Visatos intelektas“ („Mokslas ir gyvenimas“, 1986 m., Nr. 5–6). Vieną poetiškai pasakytą, bet labai teisingą mintį iš to straipsnio pacituosiu: „…nežinojimo vandenyne surastos, bet nesuprastos dvi salos – gyvybė ir protas“.
Tikrai, tai buvo Šatrauodegis. Bet kodėl jį vadinome šitaip?
Sėkmės, šilumos ir naujų problemų.
Arvydas
Albinas Bernotas Arvydui Galginui
Argirdiškė, 1987.III.21–22
Arvydai,
laimingi tikintieji (tikrai nuoširdūs) daugeliu atžvilgių, jie vaikšto lengvesne širdimi negu mes jau vien todėl, kad turi kam išpažinti savo nuodėmes. Nuodėmklausys gyvenime daug ką reiškia, taigi ir rašome laiškus, kimbame į literatūrą, vertimus, ieškome pašnekovo, šiaip kokiu darbeliu bandome užtrenkti įkyrią mintį, nubaidyti ją kaip musę. Štai vakar radau nepataisomai aplaužytą karutį – mano trečiąją ir pačią galingiausią ranką šiame miškų krašte. Matyt, rogėmis užvažiavo kaimynas. Kai pagalvoji: šūdniekis, ir tiek, o neina iš galvos, jaukia pavasarinę nuotaiką. Jaučiu būtinybę ir laišką pradėti nuo to niekingo karučio: tik ištraukus šį menką pašinėlį, bus galima ramiau kalbėti ir apie kitką. Kaip kvailai surėdytas žmogus! Iš manęs tokie karučiai yra atėmę daug sveikatos ir laiko, smulkmenėlės pučiasi, pučiasi, išauga į kalnus ir užstoja tikras aukštumas, ir aš niekaip nesugebu savęs pertvarkyti, nepriverčiu savęs į gyvenimą žvelgt bent kiek filosofiškiau. Tai mano bėda, bet drauge gal ir privalumas? Tu sakai: ką aš galiu rasti toje pilkoje mūsų praeityje? O žinai, randu „karučius“ ir dar mažesnius, dar labiau surūdijusius šūdniekius, iš tokių geležėlių ir dėlioju savo rašinį. Jau turiu apie porą šimtų mašinraščių, mėginsiu kam nors parodyti. Ar ne tris savaites pliekiau mašinėle, taisiau (todėl ir Tau laiško ilgai neparašiau), ir sulig kiekviena diena vis labiau temo akys – nekas. Kur griebta, kur negriebta, neaiškus žanras, lyg koks dokumentinio romano konspektas, ir tai toli gražu nepilnas, žaliava. Žiūrėsiu, ką pasakys protingesni už mane, gal sugausiu kokią man naudingą užuominą, o jei ne – iš viso žiemos tapinėjimo liks makulatūros krūvelė. Ką gi, nors popierius ir dirbtinis daiktas, bet negaila – per speigus turėjau nuodėmklausį, ir tai jau šis tas. Ir dar: įnikęs į šitą savotišką savo triūsą, gavau įsitikinti, kad esu literatūros sugadintas žmogus – visur niežti nagai ką nors pagražinti, paryškinti, sureikšminti, kaip Tu kad sakai, apipinti „vizijomis ar kokiomis įmantrybėmis“. Žinoma, buvo taip, bet ir ne visai taip. Kai stengiesi rašyti „taip“, išeina blankiai o vengdamas pilkumos, kai kuriuos bruožus paspalvini, išvedi riebesnę liniją – jau ir „ne visai taip“. Kita vertus, antai dailininko tapytas konkretaus žmogaus portretas: keli brūkštelėjimai, keli spalvos užtėškimai ir pozuotojas nelabai save atpažįsta, ne fotografija, o žinovai sako, kad portretas geras, suprasi čia, žmogau, meno gudrybes. Arba I. Simonaitytė, kiek ten būta triukšmo, nors vardai, vietovardžiai pakeisti, bet vis tiek romanuose save atpažinę žmoneliai reiškė pretenzijas, rodos, net teismu grasino, kad rašytoja ne visai taip juos aprašiusi. Matai, kaip išėjo su Grybinu. O dėl dainininkių Kuraityčių irgi esu visko prisiklausęs, vieni verkė perskaitę, kiti prašo ką nors panašaus vėl parašyti, o treti piktinosi, bėgo su magnetofonais – ne ką ten rado… Ir niekam nė motais, kad rašinyje yra eilutės, aiškiai sakančios, tai ne koks stebuklas, o tik per stebuklą likusios praeities kuklios nuotrupėlės, kuriomis autorius džiaugiasi kaip paskutiniu nykstančiu gyvo reiškinio sualsavimu. Vieni nesusipratimai, geriau būtų rašyti eilėraščius, bet kad eilėraščiams reikia jėgos – ne tik dvasinės, bet ir fizinės. Posmą spauste išspaudi, o kaip tu spausi, jei nėra vieko. Ir prozoje tas pats, bet visa tiek čia veži palaidesniais viržiais. Be to, matyt, neduoda ramybės ir Urvinių kraujas – literatūros institute saugomi kun. Vinco Birbilo gimtųjų vietų aprašymai, dainos, gaidos, nuotraukos, rodos, dar iki magnetofono įrašų, visi mes tokie iš to kampo: pigiai neatiduoti užmarščiai savo vaikystės namų, nors, trūkstant parako, iš to išeina piš. Vaikystės namų? Turbūt ne vien vaikystės. Kiti tavo namai – jau viešbutis, prie kurio prisiriši, bet palikęs nepajunti jokios nostalgijos. Pigmaliono sindromas. Ir savo rašinį taip pavadinau, nes pigmalioniškoji dramblio kaulo statulėlė gyvenime taip įdomiai ir prasmingai kraiposi – čia į gerą, čia į pražūtingą pusę, čia ji būna tikrai gyva, čia tik tariamai, dėl jos gyvena arba miršta visas žmogus (sakysim, mano mama), o kartais ir visa tauta, šalis. Rodos, Brazinskas [Brazaitis] Vitas man pernai sakė, kad senukas Kaptainis Edertas iš Vakarų Vokietijos buvo parvažiavęs ieškoti savo sudegusio malūno vėjo, o Tu štai rašai, kad buvo parvažiavęs Koliava. Čia tai būtų bent šposas, tas Kaptainio važinėjimas mano rašinyje paliko gilias vėžes, jas dabar jau būtų sunku ištrinti ar perrašyti kitam važiuotojui. Matai, Kaptainio malūnas buvo gražiai matomas iš mūsų kiemo, gerai prisimenu, kaip jis degė, ir apskritai iš to malūno eina daug siūlų siūlelių į anas mano dienas. Patėvis po karo irgi buvo sumeistravęs tokį vėjo malūną, panašų malūnėlį radau net Jukatane pas indėnus. Žodžiu, malūnai, malūnai ir malūnai, kurie sukasi po šiai dienai, mala mus pačius, kad vieną po kito sumaltų ir susmulkintų, o su nauda ar be jokios naudos, čia jau kitas klausimas.
Šatrauodegis! Ar neprisimeni? Tai iš Martyno kupletų – padainavo mokyklos vakarėlyje ir prilipo.
Balandžio 4 d. – tėvų mirties metinės. Jei gerai pasiseks, pasimatysime. Tikrai pasimatysime.
Arvydai,
laišką išsiųsti kol kas nėra kaip, todėl tęsiu toliau savo plepalus – taip gal kompensuosiu ilgoką tylėjimą.
Iš tikrųjų – kodėl ir kaip kadaise mudu suartėjom? Kodėl? – klausimas sudėtingas, vienu sakiniu neatsakysi, galima svarstyti, spėlioti, daryti prielaidas, prisiminti, nustatinėti dvasios giminystės kraujo grupę, tai jau visas romanas su savo laiku, aplinka, atsitiktinumais, lemtingais momentais ir t. t. Kaip? – čia jau lengviau, jei atmintis būtų skaidri kaip stiklas, pamatytume tartum pro langą: susitiko du berniukai – kur? – ar tik ne šventoriuje, suvesti mamų, visai atsitiktinai. Tu nebuvai toks bažnytinis kaip aš, bažnyčioje Tavęs nė neprisimenu, prisimenu kitą berniuką, kurį kažkodėl laikiau Galginuku (o gal mama, Tavęs gerai neįsidėmėjusi, jį taip pavadino?). Dabar tasai „Galginukas“ – štarkiai įmitęs vyras, sočios žvilgančios fizionomijos, atrodo, lyg jis visą laiką prakaituotų, pro Jūsų virtuvės langą ne sykį mačiau jį pavakare grįžtantį keliuku iš fermų ar garažų. Toksai storasprandis, būdamas Griškabūdyje, pastebėjau, kad jis lig šiol stropiai lanko dievo namus. Į Tave nepanašus, apvalios galvos, apytamsis, bet ne juodas, kiek pasigarbanojusiais plaukais, akys, rodos, mėlynos. Kai mudu vėl susidūrėm (ar tik ne mokykloje), aš gerokai nusistebėjau, kad Galginukas – tai Tu, o ne anas. Kažkodėl tėvų namuose „Galginukas“ buvo (ir liko ligi pernai) beveik šventas žodis, matyt, ši aplinkybė bus nemažai pasitarnavusi mudviejų suartėjimui. O detalių, kurias galėčiau paryškinti, paspalvinti, apibrėžti riebesne linija, kol kas lyg ir neatseku, nėra kaip padaryti „ne visai taip“, o kai nėra „ne visai taip“, nėra ir „taip“ (keista dialektika), nebent su maodzeduniška apykakle rusvas švarkas, nebent stebėtinai švariai nuplautos basos kojos ant šaligatvio ties kooperatyvu, ir tų kojų ilgi balti pirštai, dabar pašmaikštaučiau: tokiais tik pianinu skambinti, muzikos mokytoja (Danutė), užuot pasakiusi: atpalaiduok riešą! – pasakytų: atpalaiduok čiurnelę! Nesijuok, mudviejų kojos, ko gero, šimtąsyk muzikalesnės nei rankos, kojom mudu sugrojom ir gal dar sugrosim ne vieną sonatą panovių žemėje. Sonata keturioms kojoms (plg.: keturioms rankoms). Šios sonatos aš vienas kažkodėl nedrįstu nė pradėti, „Pigmaliono sindrome“ tik Tavo pavardė sykį paminėta, ir viskas, visa muzika, ne ką daugiau ir apie tavo tėvą, bet jau keliom eilutėm vis dėlto daugiau. Jei tik turėsiu parako, ties juo žadu ilgėliau apsistoti, kai rašysiu apie ugnelę. Kaip skirtingai dega pušis, beržas, drebulė, eglė, alksnis, obelis, slyva, vyšnia, šaltekšnis, gluosnis… Ir dar tas gluosnis, pušis – krosnyje gluosniui, pušiai nelygūs. Įsidegimas, liepsna, žarijos, pelenai, degimo įvairūs garsai – kokio nepanašaus charakterio. Savanaudiškai žiūrint, ir žmones būtų galima surūšiuoti kaip malkas. Yra kvailų, bet jaukių žmonių, su jais bendraujant, nesunku nusileisti iki jų lygio, jie nepabosta, su jais pailsi lyg kortuodamas. Bet kiti jaukūs kvailiai tuoj pat ima erzinti savo žioplumu, jiems norisi priešgyniauti, pajunti, kad jų proto seklumas tam tikromis sąlygomis būtų net pavojingas. Yra agresyvūs mąstytojai, su jais įdomu susitikti, nuolaidžiaujant juos išklausyti (Antanas Marcinkevičius5), bet jų samprotavimų griūtis netrukus išvargina. Yra uždarų galvočių, jie tave stebi lyg pro rakto skylutę, tartum lauktų, kol tu iškrėsi kokią nesąmonę, nuo tokių, jei tik gali, mauni šalin. Yra tuščių pagyrūnų, su jais kartais malonu pažaisti, kaip katei su pele. Yra visokių, toks tokiam nelygus, kaip kad beržinė malka kitai beržinei malkai. Ir tarp jų visų – nė vieno, kuriam atsivertum kaip pats sau. Ką ten – pats sau: ir pats sau juk žmogus veidmainiauji, galvoji, kaip patogiau, įsikalbi parankesnius jausmus: lyg po galvos kiaušu raitytųsi susivijęs miklių žalčių kamuolys. Aukštai organizuota materija – su ja, vykdydamas gamtos valią, žmogus turi daug vargo ir bėdų. Man patiko viena Epikūro mintis (kas antras žmogus ją žinotų, kas dešimtas bent stengtųsi jos laikytis, – šiandienis pasaulis tikriausiai nebūtų taip kvailai ir beviltiškai sujauktas): „Jeigu tu bet kuria proga kiekvieno savo veiksmo nederinsi su gamtos tikslu, nukrypsi į ką kita, ar tai vengdamas, ar tai siekdamas ko, tai tavo veiksmai nebus tavo žodžių palydovai.“ Kita vertus, juk mes – ta pati gamta, ir kvailiausi mūsų tikslai, ir genialiausi – tos pačios gamtos tikslai, ar ne? Ir aukštai organizuota materija – gamta, ir tos materijos veiklos produktas, sakysim, atominė bomba – irgi gamta su savo tikslais. Kur čia takoskyra? Ar išvis įmanoma ją griežtai išvesti? Vedant tuoj pat žmogus pasidaro ne gamta, o taip negali būti. Kaip čia yra? Šiuo dideliu klaustuku ir baigsiu.
Tiesa, prieš Naujus metus atsitiktinai susipažinau su Antanu Gailium iš „Vyturio“ leidyklos, jie leidžia austrų poezijos antologiją ir labai stokoja vertėjų. Aš pasiūliau Tave, suminėjau D. Kugultinovą6, jis net apsidžiaugė, sakė būtinai su Tavim susisieksiąs. Ar susisiekė? Gaila, kad Tau trūksta bent minimalaus landumo, matai, tarpininkavimas – gerai, bet tai dar ne viskas, dažnai nulemia vadinamasis asmeninis suinteresuotumas.
Albinas
Arvydas Galginas Albinui Bernotui
1987.4.12.
Albinai,
kaip spėriai bėga tas gamtos fenomenas – laikas. Koks šaltas ir santūrus kolei kas šis pavasaris. Kaip tvenkiasi valstietiški darbai ir šiaip šiokiadienių reikalai vis nustumdami laiško rašymą. Tai, kad tau neprailgtų laukti, bent trumpam ką nors krepštelėsiu. Dabar mano darbotvarkėje du didžiuliai klausimai: malkų tvarkymas ir kapitalinis sodo genėjimas. Jei neužpuls lietūs, nuo pirmadienio turbūt imsiuos tų darbų. Kaip bebūtų, vis tik pavasaris, ir dūšioje truputėlį šviesiau. Ima noras ką nors veikti, netgi versti. Galvoju, kad kažkoks savas kipšas lindi many: skaityti, versti ar net pačiam ką rašyti, o ne, sakykim, eiti į smuklę, slampinėti ar pan. Bet apie tai aš turbūt jau esu kalbėjęs.
Manau, jog neturėtų niekas tau prikišti dėl to, kad ne visai taip buvo, kaip rašai. Juk ne kronika, o literatūrinis kūrinys. Milijonų žmonių gyvenimuose nėra nieko ypatingo. Tik vieno kito gyvenimas neįtikimesnis už bet kokią fantastiką, apie tokius rašant apsieiti būtų galima ir be pagražinimo. Jeigu tas senukas Kaptainis labai svarbus, tai dar būtų galima apie jį pasiteirauti. Kai atvažiuosi, galėsim užeiti dar pas vienus žmones ir paklausinėti. Bet jis pats vargu ar galėjo parvažiuoti, jeigu nebuvo anksčiau Lietuvoje miręs, nes jo sūnūs mūsų tėvų metų, o anūkai maždaug mudviejų amžiaus. Bet gal ne taip ir svarbu tikslumas – kaip sakiau, ne kroniką rašai.
Apie mane ir giminę gali ir nerašyti, jei tau nebūtina; aš turiu kažkokį liguistą prietaringumą viskam, kas apie mane juodu ant balto parašyta. Dėl to, matyt, ir korespondentų nemėgstu, nors čia yra ir kitų priežasčių: vienąsyk jie rašo labai karčiai, kitąsyk – labai saldžiai.
Nemalonumų būna ne vien dėl publicistinių rašinių. „Jaunimo gretų“ pirmame numeryje perskaičiau S. Gedos recenziją apie praėjusių metų pirmąsias poezijos knygas (trijų autorių). Negaliu spręsti, subjektyvi ar objektyvi jo nuomonė, bet, šiaip ar taip, nosis labai nuknebtų, jei kas nors taip įvertintų, sakysim, mano kūrybą. O su įvadiniais teiginiais beveik visur sutinku, ypač su tvirtinimu, kad pastaruoju dešimtmečiu jaunimas stengiasi griauti savo dvasinį pasaulį. Apie jaunimą ir su jaunimu dabar apskritai kalbama labai prieštaringai.
O tu, žiūriu, geriau prisimeni, kas buvo anuomet, nei aš. Net Martyno kupletų neprisimenu. Nė storasprandžio „Galginuko“. Neįsivaizduoju nė šventų dalykų mokytojos Kleros. Gal tik suolus zakristijoje, kirptas berniukų galvas, tokias apvalias. Nemėgau bažnytinių apeigų, buvau „ateistas iš prigimties“, kaip rašė „Švyturyje“ St. Kašauskas apie vieną savo krašto mišuginą, kuris poterių mokiusią davatką užrimdė būdelėje, kai ji ten nuėjo neatidėliojamais reikalais. Klera, sako, sėdėdavusi kapinėse ant storo gluosnio kelmo, apaugusio atžalomis, kaip kokioje lapinėje. Neįstrigo atminty nei religinės šventės, nebent Velykos, bet ir tai dėl šventinių valgių: košelienos, kurią iki šiol mėgstu, ir garuojančio, kvepiančio kugelio dideliame špižiniame puode. Iš pirmųjų mokyklos metų irgi liko daugiausia žaidimai: smigė, pulokas, kerepėtas, kiaulę į barščius varyti. O kada ir kur pirmąsyk susitikome, išdilo iš atminties. Ir tai, kada pirmąsyk atėjau į tavo tėviškę. Malūną lyg ir prisimenu, o gal tik taip rodos, kaimynas turėjo pasidirbęs nediduką malūnėlį, labai man patiko; kad būtų paprasta, pasistatytume kur tokį ant kalvelės dėl gražumo. Bet jeigu jis tiko vienkiemyje, tai gyvenvietėje atrodytų svetimkūnis. Kitas kaimynas buvo pasidirbdinęs malūnėlį ant stogo. Mėgau malūnėlius, smagu būdavo žiūrėti, kaip sukasi vėjyje, tik ilgai neperpratau, kaip padaryti, kad balana suktųsi, kol neišdrožė, manęs pagailėjęs, malūnininkas Rimkevičius. O paskui gamyba ėjo sklandžiai.
Pradėdamas nemaniau, kad tiek prišnekėsiu. Pribarsčiau mintelių kaip iš skylėto maišo. O marcinkevičiškai filosofijai oras nepalankus. Gal kitąsyk, ar dar vėliau, norėčiau tikėti, kad taip bus, kai grosime sonatą keturiom kojom ir dviem liežuviais.
Sutinku, kad nelandus, apskritai nelandus. Jau landyčiau, bet… O to „bet“, kaip vokiečiai sako, „nenubrauksi nuo delno“, t. y. su juo reikia skaitytis, ir tiek.
Tiek žodžių šiam kartui. Viso geriausio
Arvydas
Albinas Bernotas Arvydui Galginui
Argirdiškė, 1987.IX.13.
Arvydai,
savo rašinį jau seniai baigiau, kartu baigėsi ir mano įkarštis laiškams. Pasijutau tuščias, bukas, nieko doro nesugebantis tarti kitam. Šią būseną dar labiau sutvirtino nekurie į lietuvių kalbą išversti ir man į rankas pakliuvę filosofijos veikalai, jie tokie įdomūs, savi, lyg netikėtai atrasta žemė, kurioje norėtum apsigyventi bent žioplinėjančio kvailio teisėmis. Bet smegenys jau užaušę, nėra guvumo, atminties; kai pagalvoji, jeigu tokios lektūros nors mažą dalelę būtų likimas lėmęs suvirškinti anais Griškabūdžio laikais ir pirmaisiais metais Vilniuje, šiandien tikriausiai daug kas atrodytų kitaip. Tada smegeninė buvo atvira visiems vėjams, tik, deja, tie vėjai nenešiojo jokių sėklų, subrandintų rimtos išminties, todėl lig šiol iš pakaušio dygsta ir lapoja dykviečių dilgėlės, vaikštom ne su laurų, o su dilgėlių vainikais, kurie vis nuplikina beviltiškai surauktą kaktą veltui praleisto, į surogatus iškeisto gražiausio pavasario sėjos laiko gailesčiu. Pasaulyje nedaug išminčių, bet tai dar ne bėda, bėda didžiausia, kad išmintis pakliūna į agresyvių neišmanėlių rankas, spekuliuojančias ir čigoniškai manipuliuojančias, per jėgą brukančias melą doro išminčiaus vardu. Sąžiningų ir taikių mokslininkų išradimus pasitelkę kareivos sukuria bombą, galinčią sunaikinti žmoniją. Tokių pat sąžiningų mąstytojų revoliucinga išmintis irgi kartais pavirsta žudančia bomba, kuriai sprogus po kojomis atsiveria bedugnis plyšys tarp genialios teorijos ir idiotiškai nuvairuotos praktikos. Pasitaiko, kad ši bomba nušluoja nuo žemės paviršiaus ištisas kartas. O proto milžinams taip pat pakanka kvailystės: per amžius jie riejasi, neigia vienas kitą, mano kvaila galva – ko gi rietis? Užuot kėlus peštynes, reikėtų sudėti viską į vieną maišą, tai būtų bent ryšulys – lobis, brangenybių brangenybė. Visi jie, tie galvočiai, savaip genialūs, skirtumas tik toks, kad vieni ryškina lūpas, antri antakius, treti vėl ką. Nutrynus tuos paryškinimus, tą grimą, išeitų didi dialektinė vienovė, dialektinė didžios išminties harmonija. Bet ne, tam svarbiau lūpos, anam antakiai – ir veidas skausmingai raukosi, įerzintas šiepiasi, rodo iltis, urzgia. O gal taip ir reikia? (Ne vienos civilizacijos didžiūnai norėjo būti panašūs į šunis – senovės majai, kinai). Snūduringai nurimęs veidas užsimerktų palaimingam sapnui ar net mirčiai. Turbūt, kad taip atsitiktų, jei žmoguje netupėtų urzgiantis šuo. Pasaulis, atrodo, skirtas ir kūniškoms, ir dvasinėms skerdynėms. Progresas skinasi kelią per kraują. O kur kraujas, ten laimės nedaug. Negi laimingas žmogus – tik tuščia iliuzija? Ir kas yra toji laimė? Greičiausiai – kad vien nesikeičiantis skausmingas kelias į ją. Amžinas judėjimas. Taigi ir judėkime kaip kas mokame – išminčiai ir kvailiai, iki dantų ginkluoti ir beginkliai, menki žemės vabalėliai ir milžinai, visi judėkime, nes niekas nejuda tik ten, po žeme, kur begalinė šventa ramybė, o šventos ramybės daug kas atkakliai siekia kaip laimės. Ir nenori mirti. Tad vėl atsiveria plyšys po laimės ieškančiojo kojomis…
Vasarą per uošvės mirties metines nuvažiavom į kapines. Pernai per laidotuves toji graži įkalnė buvo beveik tuščia. Dabar ten – kapų kapai. Ir beveik kas antroje laikinų paminklų medinėje lentelėje gimimo metai: 1930, 1934, 1942, 1947, 1962… Gyva uošvė nesibodėjo jaunimu ir po mirties ji pakliuvo į palyginti dar nesenų žmonių kompaniją. Bet ne tai aš norėjau pasakyti. Juk tai mano metų ir už mane daug jaunesni – jau ten, kur šventa ramybė. Jau ten!.. Taip sakant, giltinė pirmąją sodrią pradalgę išvarė ir per mano kartą. Net džiaugsmo banga sukyla ir nueina per nugarą – o aš likau! Dabar giltinės dalgis šmikši prie daug jaunesnių, anoje galulaukėje. O kai sugrįžus pasipustys tą atšipusį švarplėtą dalgį ir stos antrajai pradalgei? Ogi vis tiek aš liksiu kaip smilga vidury nušienautos pievos, liksiu, kitaip ir būti negali. Visi miršta, visi mirs, argi ir aš? Ne, tokia mintis niekaip netelpa į galvą. O jeigu ir telpa, tai vis tiek ši lemtinga riba lieka kažkur neapibrėžtoj tolybėj. Gydytojai sako, girdi, iš visų ligonių vėžininkai labiausiai tiki, kad pasveiks. O mokslininkai sako, kad gyvulys, paukštis neturi mirties nuojautos, tik žmogus. Bet ir jis, žmogus, moka save gražiai apgaudinėti, leidžia dienas taip, lyg gyventų amžinai – nebūtų varnos ar kiškio, kurie nesuvokia, kad mirs, kraujo giminaitis! Ir dar mokslininkai sako, kad mūsų gyvenimo trukmė su matematiniu tikslumu užprogramuota genuose. O dabar kompiuterių amžius, kompiuteriai sparčiai tobulėja, gal netoli tas laikas, kai jie bus protingesni už mus, daugiau žinos ir už patį dievą ir mūsų proanūkiams bus galimybė kartu su gimimo liudijimu išrašyti avansu ir mirties liudijimą – su tikslia data, metais, mėnesiu, diena ir net valanda. Protingoji mašina žmogų galutinai prirems prie sienos, bet aš tikiu, kad jis ir tada sugebės gudrauti, sugebės save kaip nori apgaudinėdamas užmiršti mirtį, kitaip juk Darvinas turėtų pakelti rankas, o varna ir kiškis atsisakyti savo tolimos kraujo giminystės žmogui.
[Toliau rašoma apie privačius šeimos reikalus – D. M.]
Pasimatysim.
Albinas
Arvydas Galginas Albinui Bernotui
1988.7.28.
Sveikas, Albinai!
Ir prabėgęs vos ne pusmetis, ir popieriai sako, kad jau laikas ir man eilė rašyti laišką.
Prieš mėnesį, birželio 28, palaidojom mamytę. Ir mano gyvenimas pasidalino į dvi dalis: jeigu, jai sergant, buvo liūdnas, kupinas neišvengiamos nelaimės laukimo, bejėgiškumo, su apgaulingais vilties blyksniais, tai bent turėjo tikslą, o kai ji išėjo keliu, kuriuo niekas negrįžta į namus, būtis neteko nei prasmės. Darbai, kuriuos prisiversdamas dirbu, neteikia džiaugsmo ir atrodo visiškai nereikalingi, nes jau nepasinaudos jų vaisiais, nepaklaus, kaip visada, ką veikiau, kur buvau, kas naujo. Kitokios spalvos pasidarė pasaulis, be galo tušti ir tartum svetimi namai. Kol artimas žmogus greta, viskas taip priprasta, jog kartais jo lyg ir nepastebi, ir tik netekęs pajunti, koks dvasios šviesulys tau buvo, kaip šildė tavo gyvenimą. Tada atsiveria toji niekuo neužpildoma šalta tuštuma. Ir aš vis grįžtu ir grįžtu mintimis už tos perskyrusios gyvenimą ribos. Kokios sunkios, neraminančios mintys! Kol žmogus gyvas, manai, kad gyvens amžius, ir spėsi pasakyti tuos kelis gerus žodžius, skirtus tik jam vienam, kuriuos nešiojiesi sugniaužęs kaip brangenybę, bet randi laiko vien netikusiems, o sušildyti meilės šiluma taip ir lieka nepasakyti, nes gyvybė toks trapus daiktas. Ir nieko nepakeisi – viskas jau pasiliks amžiams kaip buvo, tik atmintis ilgai dirbs savo alinantį sunkų darbą. O dabar guli nelengvėjančiu akmeniu gailestis brangiausio žmogaus, kurio dalis pats esu, kuriam buvau gyvenimas, kuris šaukėsi manęs sunkią valandą ir kurį ne visada paguodžiau, kuris pusę amžiaus ėjo šalia, kuris ką tik kalbėjo ir kurio jau niekad nematysiu, kuriam likimas nieko geriau nerado kaip varganą gyvenimą ir kančias. Taip ir slankioju su pamišėlio mintimis.
Kur tu dabar, Vilniuje ar prie Lakajos? Gal tupi ant jos stataus kranto ir suki galvą, ką padarius, kad skaudžiau patreškintų pirštus? Ir man užeina noras parašyti apie gimtąjį kaimą ir žmones, bet dabar mano dvasia paliegus. Ne tas svarbiausia, tačiau krebžda ir gana kaip kirvarpa mintis – juk mus tiek sykių mokė – kada vėl koks dėdė, užsiropštęs ant aukščiausio valdžios laiptelio, papsėdamas pypkę, trinktelės kumščiu ir pasakys: ša! O norinčių užčiaupti burnas pakanka. Kaip ir karštakošių rėksnių. Gal čia mudviejų paskutinė galimybė išlieti širdį – ir ne tiek savo, kiek tų, kurie sugulė Griškabūdžio kapinėse ir patys jau negali to padaryti, o tos kartos gyvųjų kiekgi beliko. Ir tą norą dar pakursto pasijutusieji neįvertinti, įžeisti ar apšmeižti R. Gudaičio ar V. Petkevičiaus, kiti netgi apspjaudyti, treti susigraudinę priekaištaudami, kad „skaudžius žodžius parašė ir mūsų gerbiamas žemietis rašytojas Albinas Bernota“. Tiesa – ne grožio karalienė, į ją akių nepaganysi. Ir kažkodėl susiieško daugiau tų „skaudžių žodžių“ nei iš tiesų apie juos pasakyta. Mėgsta įsižeidusieji šauktis ir „gyvos liaudies atminties“. Taip, žmonių atmintis gyva, čia jie teisūs, bet, deja, ji mena ką kita. Per amžių amžius buvo rodoma pagarba ginklui ir, aišku, tam, kuris jį nešiojasi. Ir ginkluotasis jautėsi pranašesnis kaip dabar, sakysim, sėdintis „Volgoje“. Ir dabar buvo gražiai giriami tie, kurie pokario metais su ginklu vaikščiojo po kaimus ir gynė liaudį. Taip, jie vargo, rizikavo, guldė galvas, bet tik dalis jų verta pagarbos todėl, kad ne visi tik gynė – kitaip žmonės nebūtų davę vardo stribas. Bet per amžius niekas ginklo nevalgė, o krimto duoną. O duoną ne ginklu augina, ją tik galima su ginklu atimti. Jei ginkluoti galėjo gintis ir rasti saugesnę vietą, tai auginantys duoną tos galimybės neturėjo. Ir klojo juos giriniai, kuriems žmonių atmintyje irgi nėra gero vardo. Kodėl įsižeidusieji pamiršta auginusius duoną: kas labiau už juos rizikavo, buvo įžeidinėjami, keikiami, bauginami, niekinami, apvagiami, apspjaudomi? Kas jiems mokėjo algas ir premijas už taisytus kelius, lygintus aerodromus, kirstus ir vežtus miškus, kas klausė, ar pajėgia, ar apsirengę, ar sotūs? O duonos iš jų reikalavo. Ar mokėjo? Jie turėjo tik dirbti ir duoti. Kam jie galėjo skųstis ir kur ieškoti teisybės, kai po jų namus dienom ir naktim naršė tai vieni, tai kiti, ir ne šiaip sau naršė. Ką dabar pasakytų įsižeidusieji, jei kas taip panaršytų po jų namus? Ar tai nebuvo didis dirbančio žmogaus suniekinimas? Tuos, kurie savo prakaitu šėrė visus, net nelaikė žmonėmis, jie neverti pagarbos nei dėmesio nei dabar, nes n e k o v o j o – jie, patys būdami alkani, tik maitino. Gerbiami ir giriami pasirinko sunkesnį kelią – stojo vadovauti, įsakinėti, grasinti ir mokyti kitus to, ko patys nemokėjo, o valstietis liko kur lengviau – auginti duoną ir būti pastumdėliu. O kaip tada duonelę augino, daugelis dabar nežino ar nenori prisiminti. Ne mūsų kaltė, kad buvo tokie laikai, bet reikia tiesos apie tuos laikus. Reikia visos tiesos apie visus pokario žmones. Nežmoniškumo nepateisinsi tuo, kad buvo tokie laikai. Ir tiesa – tai ne tų, kurie „tuo metu galėjo dar pataluose gulėti“, užgaida, o būtinybė nors kiek atsiteisti už padarytas skriaudas tiems, kurie, augindami duoną, dėjo pamatus šių dienų gyvenimui. Moka jiems mažai senatvėje, kaip mažai davė už sunkų darbą tada beveik prieš keturiasdešimt metų. Negali jie pasigirti žygiais, neparašysi apie juos konkursui į laikraštį. Mažai liko jų, tų laikų vargdienių, ir dabartiniai dvarponiai neturi kada pasakyti jiems gerą žodį nei gyviems, neranda nei kelių minučių atsisveikinimui prieš paskutinę kelionę.
O gal labai įgulęs į vertimus ir kitokią literatūrą? O gal kinkuoji po šilus ir dažai panosę mėlynėm ir avietėm? Kokie „Pigmaliono“ reikalai? Kaip sveikata? Jau turbūt iš laiško nuotaikos supratai, kad mano nervai visai suirę; gydausi, bet ne ką geriau.
Kada būsi Vilniuje? Rugsėjo mėnesį lyg ketinu atvažiuoti į miestą, tai būtų gerai tave rasti Lazdynuose. Jeigu iki tol užklysi į šituos kraštus, būtinai užsuk. Rugsėjo mėnesį (arba ir anksčiau), o jeigu nešals, tai ir spalį, galėtum pagyventi savaitę kitą pas mus. Gal jau bus kiek prašviesėjęs mano pasaulis – pavaikščiotuva po senas vietas, bliūmų7 pasidžiovintuva, gal net išsivirtuva obuolinės košės ir ją kabindami gražiai pakalbėtuva apie šį bei tą. Juk gali ateiti puikių minčių valgant obuolinę košę, jeigu visai neblogos kildavo ir nuo cukrinių runkelių košės su spanguolėm. O patylėtuva tai jau tikrai. Likimas nerodo, kas parašyta jo knygoje: jeigu jis taip nenori grąžinti man norą gyventi, gal jau paskutinė vasara, gal jau paskutinis ruduo?
Ar nusipirkai Jono Aisčio „Katarsį“? Kiek gavo Šakių knygynas, tai tik ant skaudamo danties. Tuos keliolika egzempliorių išsidalino kalbos dienų svečiai panemunėje. „Naujose knygose“ išspausdintus jo eilėraščius dar metų pradžioje skaičiau ir skaičiau, ir to graudaus žmogaus žodžiai krito į dirvą, lyg tyčia jiems išpurentą.
Spausdinu mašinėle, nes ranka rašomos raidės labai susiklaipo.
Kai turėsi kada laisvą valandėlę, parašyk ką nors.
O šito liūdno laiško neišmesk į šiukšlyną, geriau tegu jį suvalgo, kaip anais laikais, ugnelė, nes jame mano nuoga siela, ir nenoriu, kad ją tryptų purvinos kojos.
Laišką išsiunčiau rugpjūčio 5 d.
Arvydas
Albinas Bernotas Arvydui Galginui
Argirdiškė, 1988.VIII.25
Arvydai,
gyvas į žemę neįlįsi, bet, rodos, būtų tikras išganymas, jei ta žemė pati čia pat po kojomis prasivertų ir tave prarytų, užbaigdama kasdienines neišbrendamas, nepakeliamas, nesibaigiančias kančias – be mažiausios prošvaistės, be menkiausio vilties ženklo. Brolau, man nereikia jokių vaizduotės pastangų, kad tai suprasčiau – tame baisiame depresijos liūne esu pats skendęs, yra skendusi ir Danutė. Žinau, paguodos žodžiai čia nieko nepadeda, net kelia įtarimą: atrodo, tasai guodėjas yra bukas, bejausmis žmogus, o jei ir ne bejausmis, tai vis tiek jam toli gražu iki tavo skausmo, jis tik stebėtojas, o tu vienas visame pasaulyje verdi netekties pragaro katile. Motinos praradimas gal yra pats didžiausias praradimas ir mažam, ir dideliam, ir senam, ir jaunam. Ką daryti, kai viskas krinta iš rankų, netenka prasmės? Niekas nieko niekam nepatars. Milijonai mirė, miršta ir palieka gyvuosius, kurie vis dėlto vienaip ar kitaip randa savyje jėgų atsitiesti, kitaip juk būtų užsibaigęs pasaulis dar prieš mums gimstant. Labiausiai gal mus žudo egoistinis įsitikinimas, kad esame gimę laimei, ir kai dingsta paskutiniai tos laimės trupiniai, pasijuntame praradę žemę po kojom. O juk gamta netobula, ir ji paleidžia kiekvieną gyvybę ne kur kitur, o į ašarų pakalnę. Ir su tuo, matyt, neišvengiamai turime susitaikyti: laimės niekad neregėsime, sakykime, laimė yra turgaus deficitas, ne mūsų kišenei, ne mūsų gudrumui, šį deficitą perka vien dvasiškai degradavę, aptaukėję ir sportiškai guvūs, landūs. O mes tokie juk nenorime, negalime būti, todėl tam, kuo komfortiškai pasinaudoja miesčionys, iš anksto visiems laikams pasakykime sudie. Neprisimenu, ar skaičiau kur, ar pats susapnavau, kad ilgalaikė depresija rodo tam tikrą žmogaus dvasios ir proto, švelniai tariant, ribotumą. Depresija pražudo žmogelius, ne žmones, žmonės randa stiprybės pakilti virš savęs. Nebūtina dairytis į garsiuosius dvasios milžinus, kurių statulos paauksuotos, o paauksavimai visada kelia tam tikrą įtarimą. Atsigręžkime į savo pilkus tremtinius, ypač 1941 m., ir mums mūsų naminės, nors ir labai skaudžios žaizdos iškart pasirodys ne tokios baisios. Su tom pačiom netekties žaizdom mūsų nelaimingi Lietuvos vargšai ištvėrė ne kokioj nors Sodybų gatvėj, o už poliarinio rato, be šiltesnio rūbo, be pastogės, be maisto, tarp ledo ir savo mirusių artimųjų griaučių kalnų. Pasiimk ir būtinai paskaityk, jei dar neskaitei, „Pergalės“ 8 nr. D. Grinkevičiūtės, „Lit. ir mene“ (32 nr.) O. Beleckienės prisiminimus, „Gimtajame krašte“ (34 nr.) J. Bulotos straipsnį „Ledo vaikai“, pasiimk ir paskaityk, o perskaitęs turbūt atšauksi savo sunkius ir drauge lengvabūdiškus žodžius: „gal jau paskutinė vasara“, „gal jau paskutinis ruduo“. Arvydai, šitaip negalima, reikia bent šiek tiek save suimti į nagą: ne Tu vienas likai, liko tėvas, liko artimieji, pagaliau liko tauta, kuriai gimei, kurioje gyveni ir kuri dabar stebėtinai gražiai keliasi naujai aušrai. Gentainio jausmai savo tautai – ką kalbėti apie dvasinius! – net biologiškai užkoduoti tais pačiais genetiniais rašmenimis kaip sūnaus meilė savo motinai. Tai turėtų Tave ne tik guosti sunkią valandą, bet ir raginti keltis, net įsakyti. Gaila, kad Griškabūdyje Tu esi menkai informuotas, abejoju, ar orientuojiesi spaudos prieštaringumuose, kurie tampa iškalbingi tik žinant vykstančių procesų visumą. Ar matei rugpjūčio 23-iosios mitingo nuotrupas per televiziją? Iškeliami į viešumą seniai netekę tarptautinės juridinės galios Stalino–Hitlerio ir jų pakalikų pasirašyti dokumentai 1939–41 metais. Atstatoma teisybė tautai grįžtant į prieškarinį pradinį išeities tašką. Ir koks čia mūsų vaidmuo – Tavo, mano, jo, ano? Sakysi – nuo mūsų niekas nepriklauso. Šitaip esama įpratę ir įpratinti, šitaip galvojame. Bet daug kas jau galvoja kitaip, ir ne tik galvoja. Jei būtų ne taip, neturėtume šiandien naujausių svarbių nutarimų kalbos, istorijos, švietimo srityse, neturėtume kitų ryškėjančių apmatų respublikos savarankiškumo, ekologinio saugumo stiprinimui. Tai ne iš aukščiau numesta dovanėlė, o liaudies, tautos valia, įsikūnijusi ne be kliūčių. Esu liudininkas, kaip ne viena idėja gimė rašytojų partinėje organizacijoje, talkininkaujant mokslininkams, politikams, ir paskui per didesnį ar mažesnį vargą įgavo visuotinumą, pripažinimą, oficialų patvirtinimą. Tik inertiškoj rajonų aplinkoj gali pasirodyti, kad dabar visi daug šneka ir nieko nedaro. Tai klaidingas įspūdis, yra daug pasišventėlių, dirbančių ne už rublį, net daug kuo rizikuojančių. Ir šiandien kiekvienas laiku pasakytas, parašytas žodis ir paskelbtas žodis gali įgauti didelį svorį, žinoma, protingas žodis, nes, kaip sakė S. Geda, mūsų pilys yra mūsų galvos, ir mūsų jėga – protas, ne kardas. Šiuo metu Lietuvoje esantis H. Šilkinis savo Lenkijoje yra daug ko iki soties prisižiūrėjęs, bet kas jį nustebino Vilniuje – tai mūsų mitingų kultūra ir tai, kad aukšti valdžios žmonės nebijo išeiti prieš šimtatūkstantines minias. Matyt, užtat yra ir rezultatai, ir ne visi aukšti pareigūnai samprotauja pagal tą patį kurpalių. Šia prasme Lietuva gal net laimingesnė už Estiją, nors ten jau, be kita ko, beveik gatavi ir savi pinigai (keitimo kursas: viena estų markė = 3 rb.). Reikia tik džiūgauti, kad permainos vyksta rimtai ir ramiai, kad išlieka minimalus susiklausymas tarp to, kas ateis, ir to, kas turės nueiti, kad žmonės paklūsta gražiam šaukimui sąžiningai dirbti tai, ką geriausiai kas išmano, nepulti į kraštutinumus, ekstremizmą, nacionalizmą ir kitus izmus. Šia prasme galima pakraipyti galvą dėl Estijoje kuriamos naujos partijos, nes užtenka provokacijos Kalnų Karabache, kur persitvarkymo priešininkų sukeltas gaisras nė kiek nepadeda narplioti painius nacionalinius dalykus.
Arvydai, kaip Tau patinka iš užmaršties kapo prikelta tautinė vėliava, prieš porą mėnesių viešai suplevėsavusi ir dabar jau beveik įteisinta įstatymu? Man jos džiaugsmingos spalvos plazda kažkodėl su tragizmo priemaiša, o kodėl taip yra, nė pats negalėčiau pasakyti.
Arvydai, nors ir prašai, Tavo laiško nesunaikinsiu, blogiausiu atveju, galiu jį Tau grąžinti – yra gražių minčių, ir jų niekas nesistengia mindyti purvinais batais. Ginklas ir duona – ten tokia mintis, ją parėmęs vaizdais iš pokario Rygiškių, galėtum parašyti spaudai. Esi tam užsimojęs ir nenuleisk rankos. Prižadu padėti – tarpininkaujant, galutinai suredaguojant. Juk ir man išbristi iš depresijos padėjo Pigmalionas. Danutei padėjo išvyka į Nidą. Ir Tau būtų į sveikatą bent trumpam atitrūkti nuo Griškabūdžio. Kaip ir aną vasarą, įsimetęs į krepšį lašinių bryzą, atvažiuok į Argirdiškę, rudenį čia gražu: grybai, krosnies kūrenimas, pavaikštinėjimai paupiais, paežerėm. Į Griškabūdį atvažiuoti nežadu, kol nebaigsiu savo ūkio darbų, o jie, kaip žinai, užsitęsia iki Vėlinių. Danutė Tau ir Tavo tėveliui siunčia užuojautą. Ir aš siunčiu, nors gerai žinau, kad tai tik žodžiai, bet ką gi, priimkit bent juos, labai pavėluotus per nerangumą. Apie Jūsų nelaimę sužinojau greitai, bet tada mane buvo parbloškę kiti rūpesčiai, apie kuriuos Tu žinai ir po kurių aš pagiriojau pusę vasaros. Teko ir pasirguliuoti. Nieko nerašau, nes nėra tam jėgų. Su goduliu vis puolu prie laikraščių, kurių pluoštus retkarčiais gaunu iš Vilniaus. Įdomiausia dabar skaityti „Komj. tiesą“, „Gimtąjį kraštą“, „Lit. ir meną“, „Pergalę“, „Kultūros barus“. Daug informacijos „Lit. gazietoje“. Bet mane dabar užvaldžiusios savo krašto naujienos. Apskritai buvom įpratę domėtis tolimų pasviečių įžymybėmis, o panosėje leisdavom kolūkių pirmininkams neatitaisomai suknisti piliakalnius, senovines kapavietes, apie juos nieko nežinodami ir dorai nenutuokdami. Lietuviais gimę, gyvenom lyg ne Lietuvoj, miegojom sapnuodami svetimų kraštų istorijas ir geografijas, ir tai, žinoma, buvo labai paranku činovninkams tęsti dar caro pradėtus darbus, iš tautos likimo lošti sužymėtom kortom, kurios mums atrodė lyg naujos religijos šventi paveikslėliai. Tad atgailauti dabar tenka dėl aklumo.
Rašyk, labai lauksiu –
Albinas
P. S. Iš kur ten cituoji tuos „skaudžius žodžius“ ir „Bernotą“ be s? Persiskaičiau – laiškas kvailas: ne tas ir ne taip, kaip norėjau, bet… perrašinėti neturiu kantrybės, be to, atsiranda galimybė šiandien (VIII.26) išsiųsti… Turiu viltį, kad pajusi to kvailo laiško tikrąsias intonacijas…
Arvydas Galginas Albinui Bernotui
1988.9.6.
Sveikas, Albinai,
gavau abu tavo laiškus. Nesibaimink dėl manęs jokiu požiūriu. Imuosi šiokio tokio darbo: praeitą savaitę išdažiau virtuvę, yra keli obuoliai, sekmadienį purtėm, o vakar nuvežėm parduoti, šiandien buvo „mėšlavežis“ – kiek jo vištos ir triušiai pagamino – ir prasidėjo „rudens arimas“ – reikia sukasti plotelį aplink trobą. Ėmiau džiovinti bliūmus, bet šiemet labai suvargę, pakirmiję. Viskas per jėgą, tik laikas greičiau eina. Nors ir taip greitai bėga.
Televizorių mažai žiūriu, o laikraščius skaitau. Daug skaitymo, daug negirdėtos informacijos. Baisybių, gerų minčių, prieštaringų nuomonių, siektinų tikslų. Daug yra nukentėjusių šioje žemėje, ar nepritrūksim visiems paminklų. Vis rūšiuojam žmones – kiek jau turime rūšių. Gal geriau būtų vienas paminklas – tautos kančioms.
Tai, Albinai, kitiems yra buvę blogiau, ir man gali būti dar blogiau, bet… Koks esu, koks pasidariau, kokiu padarė, kaip likimo užrašyta, su visais, kaip dabar sakoma, „kompleksais“, kurie laikomi yda. Bet irgi matome, kas išeina iš žmogaus, kai jis atsikrato visų kompleksų.
Taip, tie žodžiai gal iš tiesų lengvabūdiškai pasakyti, ištrūkę iš „liaudies kontrolės“. Bet pasakyti.
Daug kalbama apie tikėjimą. Matyt, mūsų reikalai tikrai blogi. Bet ar gali jis išgelbėti? Jis gali paguosti, duoti viltį. Bet ar gali tas išgelbėti? Turbūt nepajėgsime nepaklusti galingam gamtos dėsniui – natūraliajai atrankai, kai išlieka stiprieji, prisitaikę. Mus išgelbėtų tik visiškai pasikeitęs požiūris į žmogų, pasikeitus moralė. Dabar mes panašūs į parazitus, ropojančius per vienas kitą ir be atodairos čiulpiančius žemės syvus. Kai mūsų nualinta ji žus, žūsime kartu.
Lašinių bryzą turiu, bet atvažiuoti į svečius turbūt neišeis. Kaip matei, aš irgi ūkininkas. Kaip tu vienas ištveri ten savanoriškoje tremtyje? Aš neištverčiau. Vis labiau prikempu prie vienos vietos. Jei kur retkarčiais ir išvažiuoju, skubinu sugrįžti į tą žemės lopinėlį, kuris su metais traukiasi ir galiausiai liks visai mažas.
Citavau Br. Sakalauskienę. „Drauge“ buvo įdėtas jos rašinys, skirtas konkursui.
Tik tiek. Trumpai ir padrikai. Galva tuščia.
Ramiai tempk po stogu, ką dievulis užaugino, ir nusiteikęs vėl parašyk kelis žodžius. Labai gera gauti laišką.
Arvydas
Albinas Bernotas Arvydui Galginui
Vilnius, 1988.IX.30
Tai va, Arvydai, vėl aš Tave negražiai užmiršau. Bet kad pritrūksta, brolau, ir to laiko, ir sveikatos – sveikatos gal dažniau. Pirmąsyk per savo amželį nežmoniškai apgailestauju, kad gyvenimas vis labiau krypsta į saulėlydį: gal ne tiek apmaudu, kad nespėsiu nuveikti darbus, apmaudu, kad nepamatysiu, ką nuveiks jaunesni, doresni, drąsesni, protingesni. Netrūksta pagalių į ratus iš dešinės ir iš kairės, bet vežimas važiuoja vis greičiau ir gražiau. Esu užsirijęs pirmaisiais laisvės gurkšniais ir stypsau be žado, negaliu žodžio pratarti, kartais net įsignybu į blauzdą: ar tik nesapnuoju? Ne, pasirodo, nesapnuoju, tai nelauktai išnirusi tikrovė, gal ne tiek buity, kiek dvasioj, grynos sąžinės ir prasmingos rizikos srityse. Daug kas dar miega, ir tas miegas visoks: iš nesupratimo, iš aptukimo, iš rambumo, iš baimės, iš netikėjimo ir pan. Sunku iškęsti nekišus pirštų tarp durų, bet kad tylėti, pasak ano, šiandien tiesiog nešvanku. Sąjūdžio spauda pilna gražiausių atsivėrimų, siekių, raginimų, prieš minias išėję dideli solidūs žmonės kalbėdami verkia, valdininkai (toli gražu ne visi) nenusigręžia, išklauso net „liaudies priešą“. Po didelių lietuviškų peštynių jau popieriuje pagaliau gatavas respublikos savarankiškumas, kuris žadina dideles viltis (politikoje, kultūroje) ir gal netikėtumus (ekonomikoje). Esu įsuktas ir aš į kalbos gaivintojų, tautiškumo žadintojų iniciatyvinį būrį, tikslas – atkurti prieškarinę Lietuvių kalbos draugiją.
Ar esi matęs „Atgimimą“, „Sąjūdžio žinias“, „Aušrinę“? Ne visus numerius pamatau ir aš – ir dėl to turiu didelių nuostolių. Įvykiai tokie dinamiški, kad kasdien vis kas nors pakinta, kas buvo vakar aktualu, šiandien, žiūrėk, jau nueitas etapas. Todėl ir mano smarkiai mielų šakiečių prilaikomas ir dėl to vėluojantis „Pigmalionas“ jau atrodys blankiai, tamsybininkai, kurių dar visur pilna, bus savo tikslą pasiekę, jie ne tokie jau durni kaip atrodo.
Kokios Tave nuotaikos lydi? Rašyk apie savo Rygiškius užmiršęs bet kokią politinę prievartą. Politika be politikos – gal tai ir yra tikrasis socializmas? Mes jo nesame ragavę nė trupinio. Bet šiandien (kaip ir visais laikais) bene svarbiausia būti žmogumi, pačiu savimi, ištikimu prigimčiai. O tai, pasirodo, nėra jau taip lengva, ypač mums, smarkiai sugadintiems ir suniurkytiems. Ir vargu ar galutinai kada atsitiesime, tad bent pasirėmę lazdele saulei leidžiantis pasižiūrėkime į ateinantį jaunimą, kuris dabar sparčiai keičiasi į gerąją pusę.
Atsiliepk! –
Albinas
P. S. Siunčiu anketą8 (daug neturiu, galima patiems pasidaryti) – padalink žmoneliams, padarysi tautai gerą darbą. Jei reikėtų, vėliau atsiųsčiau dar.
Parengė Donata Mitaitė
1 Atsakymą žino tik vėjas… (Vok.)
2 Gimtieji A. Galgino ir A. Bernoto kaimai.
3 A. Bernotas rašo esė ir eilėraščių knygą „Pigmaliono [Pigmalijono] sindromas“ (išleista 1989 m.), kurioje daug kalbama apie tėviškę, todėl ne viename laiške klausinėja draugo apie prisimenamus tėviškės žmones.
4 Turi būti „Vyžpinių“.
5 Griškabūdžio gyventojas. Žr. „Pigmalijono sindromas“, p. 84–87.
6 Kugultinovas D. Balandžio dvelksmas: poema, eilėraščiai / iš rusų k. vertė A. Bernotas ir A. Galginas. – Vilnius: Vaga, 1984.
7 Slyvų.
8 Siunčiama Represuotojo anketa, kurią užpildyti prašo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ir Tarybinės sociologų asociacijos Pabaltijo skyriaus Lietuvos filialo Komisija stalinizmo nusikaltimams tirti.
Viktorija Daujotytė. Reminiscencijos: Leonardas Gutauskas
2023 m. Nr. 11
Jei kartą susitikai, tai ir lieki to susitikimo šviesoje.
„Šešėlis, kurs bėga greta!“ – Maironio eilėraščio eilutė, šią akimirką, kai bandau pradėti rašyti apie Leonardą Gutauską dar vos įsivaizduojamą atminimo tekstą, lyg aiškina man reminiscencijos prigimtį. Gyvas šešėlis, iškylantis, pasirodantis, kartais net pabėgėjantis greta, kažką ištariantis, kažką primenantis iš to, kas bendrai patirta. Rašymo intencija: Gintarės Bernotienės priminimas – jau, jau laikas būtų galvoti apie knygą Leonardui, nebus lengva, išretinta, vis mažiau bendrakeleivių; gal rengti knygą bendresnio pobūdžio, žiupsnis atsimenamo, žiupsnis svarstymų, gal ir koks nedidelis etiudas apie kūrybą. Dar kalbėdamasi su Gintare stengiausi prisiminti, kur, kurioje Gutausko knygoje yra jai skirtas eilėraštis. Ak, taip, – labai gražaus pavadinimo: „Mėnesiena Vilniaus Rasose“:
Sidabrinis grafitas piešia
Ant gipsinio Rasų angelo riešo
Blyškią Juditos gimimo datą
Tai vis mėnesienos mistika
Tokia balta novelistika
Kurios niekada nesupratom…
Įdomus šešiaeilis, du savarankiški trieiliai, sujungti paskutinių eilučių rimo. Eilėraštis iš Juditos Vaičiūnaitės ženklų, skirtas jos „Raštų“ sudarytojai, tyrinėtojai. Netikėta, bet tiksli mintis – Juditos poezija iš tiesų noveliška, poetinė novelistika, išgryninta, balta – ir aliuzija į paskutinę knygą „Debesų arka“ (2000), bet ir siužetiška; lyriniai siužetai – juos jautė ir eilėraščiais gerai valdė Judita Vaičiūnaitė, Nijolė Miliauskaitė. Leonardas gebėjo pagauti ir pasakyti to, kas jam literatūroje patiko, buvo artima, esmę. Dviejų eilučių Leonardo dedikacija Nijolei Miliauskaitei:
Ji išgirsdavo krintančias snaiges
Kaip Sapfo – krintančius žiedlapius…
Beveik nesu esmingiau apie Leonardą rašiusi. Nežinau, kaip tai atsitiko. Gal tiesiog neradau atskiro tako. Arba per gerai žinojau jį esant. Leonardas Gutauskas lyg budėjo kažkokiame bendrame kūrybos pusiausvyros taške. Bet savo taške. Rašė vaikams (ir pats iliustravo), eilėraščių knygas, romanus, piešė ir tapė. Dailininkas ir rašytojas, abiem atvejais intuityvistas ir metaforistas, sacrum atramų ieškotojas, individualumo saugotojas, gynėjas. Žmogus sau – ir pagal Vydūną. Nekalbus, bent taip atrodė, bet iškalbus, turtingos vidinės kalbos.
Pirmoji eilėraščių knyga „Ištrūko mano žirgai“ (1961) išėjo man baigiant dešimtą klasę, pamačiau ją Varnių knygynėlyje. Įsiminiau dėl pavadinimo. Jau daug vėliau, žavėdamasi Kazio Borutos „Baltaragio malūno“ Girdvainio obuolmušiais, esu pagalvojusi, kad Gutausko ištrūkę žirgai – giminiško dvasios vėjo, savo, lietuviško.
Reminiscencija, reminiscencijos – taip, toks bendrinantis kelias; iš to, kas patirta, savaip įvykę, ką galiu paliudyti iš Leonardo laiškų, iš įrašų dienoraščiuose prieš dvidešimt metų, 2000-ųjų pabaigoje ir 2001-ųjų pradžioje. Tai ir bus pagrindinis reminiscencijų laikas. Įrašai kontroliuoja atmintį, neleidžia nuklysti. Ir esi tame laike, ir jį liudiji. Laiškai ir įrašai palaiko ir antrąjį santykio narį, kažką pasako ir apie jo galvojimus, jutimus, vertinimus, intonacijas. Vaikštant atminties takais, prisieina įsimąstyti, atsiminti ir save. Jei ir kiek kupiūruojant.
Pirmuosiuose susitikimuose, daugiau raštu negu realiai (suskliaudžiu staiga iškilusį klausimą – ar susitikimai raštu priklauso virtualybei, ar jie nėra patys intensyviausi), dalyvavo ir Judita Vaičiūnaitė, gyvenanti paskutines savo dienas, jau labiau šešėlis negu realus fizinis kūnas, bet šviesiausios sąmonės, išdidžios dvasios energijos. Susitikau su ja vėlyvą 2000-ųjų rudenį, jau baigiantis spaliui. Įrašo (2000 10 27) pradžia: „Vakar ėjau į RS, į Motiejaus Valančiaus vakarą. Lipau į viršų pasiimti man palikto „Teatro“ žurnalo. Prietemoje prasilenkiau su senyvos moters šešėliu. Automatiškai pasisveikinau. Ir tik iš balso atpažinau Juditą Vaičiūnaitę, bet lyg suabejojau: ji, ne ji… Bet atsitokėjau, susiėmiau. Grįžau. Išėjome kartu. Sutiko užeiti į kavinę prospekte. Išbuvom pusantros valandos, valgė truputį salotų, labai iš lėto gėrė arbatą. Kalbėjomės. Apie daug ką. <…> Pasisakė rašanti eilėraščius, sudarinėjanti paskutinę knygą (apie 90 eilėraščių). Pasisiūliau pakalbėti su Valentinu Sventicku, sutiko.“
Skaudi nuostaba: „Kūnas, kuris jau beveik sunykęs, ant mirties slenksčio. Dvasia, kuri tebėra jauna, gyva ir gyvybinga. Ir tai yra tragiška.“ Valentinas, tuomet Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius, sureagavo empatiškai ir iškart ėmėsi darbo. Nemačiusi, neskaičiusi turėjau parašyti kelis sakinius paramai knygos leidybai. 2000 12 01: „Valentino skambutis: sutik su tais savo žodžiais, dėsim ant Juditos knygos viršelio – nebėr kada, išeiname į spaustuvę… Norėčiau kalbėti apie žmogaus veiksmo poeziją. Neturiu to užmiršti.“ Norėta knygą išleisti iki svarstymo dėl Rašytojų sąjungos kasmetinės premijos. Spėta. Įrašas 2000 12 28: „Gavau Juditos knygą „Debesų arka“ su širdį persmelkusiu įrašu. Su sakiniu: „Mūsų susitikimas ant laiptų buvo toks šviesus.“ / Tebūnie, Judita. Už tai daugiau nėra.“
Tiek priešistorės, kurios atskirai Juditai gal jau ir nebepaliudysiu. Priešistorės, kuri yra ir susitikimo su Leonardu Gutausku istorijos dalis. Ir įrašas apie susitikimą su juo čia pat, po kelių dienų – 2001 01 04: „Šįryt (11 val.), įeidama pro Sarbievijaus vartus, susitikau Leonardą Gutauską. „Labas, su Naujais, tai Vaičiūnaitė?“ – „Tai Vaičiūnaitė, – sakau, – ar gerai?“ – „Gerai, aš juk pirmininkas buvau.“ Supratau, kad komisijos posėdis jau įvykęs, premija Juditai paskirta. „Puiki knyga, tik pavadinimas pilkas. Geriau būtų „Hildegarda“ ar koks lotyniškas.“ Dar kelios bendresnės frazės. „Dabar poezijoje prasideda mazgų atrišinėjimas – Miliauskaitė, Vaičiūnaitė. Pirma užrišinėjome, dabar atrišinėjame.“ Suprantu, ką Leonardas sako: jau matome, kas ko vertas, iškyla, išnyra.
Toks pasikalbėjimas – skubus, prasilenkiantis. Aš įeinu į Sarbievijaus kiemą, Leonardas išeina. Šviesios akys, linksmas. Kažkaip staigiai susitikome, iš tiesų pirmą kartą taip: akis į akį. „Tai gali tik atsitikti“, – tikrai, ir po dvidešimties metų patvirtinu. Kažkas įvyko. Šviesos blyksnis. Buvom nušvitę dėl trečio – dėl Juditos Vaičiūnaitės, dėl baltos, kristališkos jos knygos, dėl poezijos, peržengusios.
Per Tris Karalius Juditai Vaičiūnaitei premija turėjo būti įteikta. Turėjau kalbėti. Nedalyvavo, perdavė tik laišką.
„Dienovidžio“ redaktorė Aldona Žemaitytė prašė ką apie Juditą parašyti. Prisiminiau tą žaibo pokalbį su Gutausku. Kažką jam apie tai prasitariau. Gavau ilgą laišką (2001 02 01), ne, ne viešumai, tegul bus paslaptis. Supratau, kad yra ir mano rašymų skaitęs. Lyg tęsėsi pokalbis ir apie Juditą, apie poeziją, apie jos „mazgus“.
Nesuradau to pirmojo laiško, gal dar kur susitiksiu, kokioje knygoje ar sąsiuvinyje. O labai norėjau susirasti. Lyg bandydama aplyginti neradimo gailestį, galvojau apskritai apie laiško pasiją, kad turiu ją. Kad žinau, kas yra laiškas, ką reiškia laišką gauti. Išsaugoti, su voku, adresu, su vardo ir pavardės raidėmis. Perskaityti po poros dešimtmečių. Ar po pusšimčio. Atsiminti – popierių, linijas, rašalo spalvą. Mano atminty tebebudi lelijavas rašalas. Esu – gal ir ne sykį – jį paminėjusi. Dedikacijoje – su pačiu netikėčiausiu pavadinimu – „Lyg slaptos Taro kortos“ (knygoje „Urbo kalnas“) tas rašalas ir Leonardo užsimintas: „Tebūna rašalas alyvų / Spalvos ir lelijavas…“ Žinau, kad turėtų būti lelijinis, kad neteiktinas, bet… Bet yra žodžių, kurių taisyti negalima.
Reminiscencijas Leonardui Gutauskui rašau atsisveikinimo su Liudviku Jakimavičiumi laiku, 2022-ųjų rugpjūčio pradžioje. Ieškodama Leonardo laiško, tarp popierių radau Liudviko „In memoriam“ Juditai: „Gal dar plauksi laike – juk lyg Mėnulis keities“ („7 meno dienos“, 2001 02 16); norėjau neužmiršti, jei išsikirpau ir laikraščio skiautę pasidėjau. Pradžia: „Sunki yra valanda, kai amžinybėn iškeliauja poetai. Tikros poezijos esmė ir glūdi poeto pastangose įminti amžinybės paslaptį ir pasakyti apie ją kitiems. Poetas yra modernus šių laikų orakulas, jo vieta – tarp „ten“ ir „čia“. Kai išeina poetas, suyra sakinys, ir lieka tik „ten“. Juditos Vaičiūnaitės „čia“ buvo organiškas ir vientisas, skaidrus ir šiltas, palytėtas dieviškumo bei aristokratiškumo žyme.“
Ir šie žodžiai yra artimi žodžiams, kuriuos apie Juditą pasakė Leonardas, ir kuriuos cituoju iš to išlikusio lapelio su Leonardo minčių ištraukomis. Iš to nerasto laiško. Lapelis įsidėtas į „Debesų arką“ – rengiausi kažkokiai paskaitai ir norėjau tomis mintimis pasiremti, gal net pacituoti:
„Hildegarda… brangakmenių ir žolynų žinovė“
Ar tai ne Juditos autoportretas?
Juk ji visa atnarplioja, o ne sumazgo į neatrišamus mazgus, kuriuos taip mėgsta kiti poetai.
Ji tarsi plevena žolynų viršūnėmis, visus juos atpažindama, įvardindama. Ji dešifruoja jų paslaptis.
Akylai (gal užsimerkus?) stebi žemę ir debesis. Ir ją supančius daiktus. Tobulai girdi jų išskirtinumą ir juose slypinčią amžinybę:
„Kalėdinis puodelis aguonų pieno sniego pilnas“ –
Juditos eilių sakrališkumas labai jautrus ir tikras.
„Zakristijoj džiovinami žolių lapeliai procesijai“
Baltoji madona, balta katė, baltas stiklas, baltos ramunės, baltas lapas, balta suknelė, altorius baltas…
Balta knyga, gal net kalėdinė, labai švari, skaisti.
Jaučiamas Prakartėlės kvapas, bet ne tvarto (mūsų „kaimiškoji“ poezija).
Balta knyga su pilkšvos priemaiša.
Brangi knyga.
Paslapčių taupyklė.
„Plunksnas numetu, pavidalą keičiu“
Ar tai ne Hildegardos portreto vienas pačių slapčiausių bruožų?
Tylus, į viešumą neišeinantis dialogas su Leonardu tęsėsi maždaug iki 2010 metų. Lankiausi parodose, pamėgau sakralumą žyminčias spalvas, geltono ir mėlyno sąskambius, šiandien atsiliepiančius ir Ukrainos sielvartu. Dvi didelės Leonardo drobės („Merkinės Madona“, diptikas, 2000, 2002), dovanotos, ir mūsų namuose; jei vakaro spindulys paliečia viršutinę pirmojo paveikslo dalį, žinau, kad priartės szara godzina (pilkoji valanda – ir pagal Šatrijos Raganą), liūdnojo suklusimo, įsiklausymo, įsižiūrėjimo laikas; negi tikrai menas, o pirmiausia poezija, – iš amžinybės jutimo, iš tos paslapties, kuri kiekvienam kitaip sublyksi tuo ypatingu laiku, kai leidžiasi saulė, kai tarsi priartėja mirties vaizdiniai ir sieloje sublyksi transcendencijos takai: „Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane pro langą…“ Leonardo dailė iš poezijos, iš poezijos (arba iš vidinių būsenų) ir jo proza, romanai. Įdėmiai skaičiau romaną „Vilko dantų karoliai“ (tarp 1990-ųjų ir 1997-ųjų Lietuvių literatūros katedroje apie šį kūrinį buvo parašyti keli baigiamieji darbai, reikėjo juos vertinti). Patiko laisvas rašymo būdas, lyg Marcelio Prousto tradicijos. Savitas ir romanas „Šešėliai“ (2001), autorinė knyga, paties ir viršelis, minkšta, pilkšva, tikrai tarsi šešėliška. Ir, aišku, „Urbo kalnas“, sudarytas iš eilėraščių nuo 1973-iųjų iki 2010-ųjų.
Prousto, jo „Prarasto laiko beieškant“ artimumas „Vilko dantų karoliuose“ ar Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ šešėlis „Šešėliuose“ ne tiek įtaka, kiek pėdsakai. Žmogus nusikalsta, gal ir neišvengiamai, net nedidelis prasižengimas jautrios sąmonės gali būti išdidintas. Didžioji atleidimo pasija, archetipinė. Ieškoti, prašyti atleidimo, išteisinimo – ir tai yra kūryba, kūrybos versmė, tamsus jos vanduo. Patirti atleidimo ramybę. „Šešėliuose“ rusas, sovietinis karininkas Lietuvoje, pokario kaime. Apakintas aistros, pasikėsina į mergaitę, nužudytas lietuvio, pakištas po Šventosios ledu. Už tai nuteistasis, ilgai kalėjęs Sibire, grįžta jau mirtinas ligonis. Abu su žaizdom – ir vėlė, ir ligonis.
Kur kaltės ribos ir kodėl žmogui taip reikia, kad jam būtų atleista? Mirusiojo, vėlės, ir mirtino ligonio pokalbis. „Properšos visame pasaulyje vienodos. Ir Jenisiejuje, ir jūsų upėse. Ir Šventojoj, jeigu dar nepamiršau tavosios upės vardo…“ Žmonija, net eidama sunkiausių išbandymų, didžiausio tautų susipriešinimo keliais, neturėtų užmiršti, kad mirtinos properšos vienodos visose upėse, kurias sukausto ledas.
Nusikaltimas, bausmė yra universalijos, tamsieji žmogaus fatumai, kaip ir laikas bei jo tarpsnių atsiminimas. Laiko grimzdimas į sąmonės gelmes, jo kilimas į paviršių, kai tik atsiveria koks plyšys, kai koks įtrūkis ar blyksnis, buvo Leonardo poetinės prigimties dalykai. Taip, poetinė prigimtis dominuoja, vizualioji kūryba ir proza yra tos prigimties branduolių išsiplėtimai, emanacijos. Eilėraštis baigiasi ten, kur prasideda kitas, net jei niekada nebus parašytas. Gal bus nupieštas paveikslas, ar pradėtas romanas. Taip, Leonardas buvo intensyvaus vidinio kalbumo žmogus. Labai kalbinamas – labiau nei žmonių, – daiktų, šešėlių, būsenų, žodžių. Išlikęs atminty toks kažkodėl nejaukus vakaras „Literatūros ir meno“ redakcijoje, atrodo, kad abu su Leonardu buvom gavę laikraščio redakcijos premijas, sėdėjom, tylėjom, nepasikeitėm nė vienu žodžiu. Nesiryžau ką pratarti, atrodė, kad nenori būti kalbinamas ir pats į nieką nesikreipė.
Dabar apie laiškus, kuriuos gavau ir tebeturiu. Kurie mašinėle, tai gal išlikę ir Leonardo archyve, gal bus publikuoti. Vienas apie mano „Saugančią sąmonę“ (2007), kitas – apie knygą „Tragiškasis meilės laukas“ (2010). Ilgi, kelių puslapių.
Ranka rašyti – trumpi, išrašysiu bendresnes pastraipas, labiausiai tas, kur apie save patį, lyg paliudijimai.
Be datos, lyg atsakymas; taip, į laiškus atsakydavau.
Miela Viktorija,
rašote, kad mano eilėse daug žmonių.
Bet juk yra du keliai: vieni rašo monologus su labai labai daug žodžių. Kiti dialogus – šį kelią prigimtis lėmė ir man – iš čia mano tapyboj tiek daug portretų ir paskyrimų. Negaliu kalbėti orui ar veidrodžiui. Turiu šalia jausti artimą, brangų žmogų, turiu jam išsakyti meilę, pagarbą, susižavėjimą, kartais abejonę ar priekaištą, ar užuojautą, turiu jausti dvi širdis, ne vieną – savąją. Trumpi, ne daugiažodžiai dialogai – mano idealas ir siekinys – – –
O menotyrininkui A. A. pasakyčiau: ar esi gavęs trikampių (kaip prieškariniai pašto ženklai) laiškų rusų kalba iš pačių artimiausių žmonių. Jeigu ne, tai tu tikrai nebuvai tremtinys, o gal tavasis filosofinis materializmas nepripažįsta mene gebėjimo persikūnyti ir tau būtina visa pačiupinėti, kad įsitikintum, jog tai, ką kalba poezija – trapi, lengvai pažeidžiama tikrovė?Gervė ant knygos viršelio – iš „Laiško Sigitui G.“: „Pasibelski į dangų – ir vėjas ar gervė įleis…“
Ačiū už laišką
P. S. Mano tapyboj be linijų ir spalvų glaudžiasi visas mano tikėjimas. Jeigu jo nebūtų – tapyčiau tik abstrakcijas…
Širdingai
Leonardas
P. P. S. Brangūs Jūsų žodžiai: nebebus man Zervynų be jo gražios galvos… ir galbūt mano: „Juozule, Juozapo rykšte / Kur dingo spalva pernykštė?“
Rodos, kad šį laišką gavau kartu su „Urbo kalnu“, tai ant tos knygos viršelio ta puikioji Gervė, dangaus atidarinėtoja… Tas trikampis laiškas lyg budėjo Leonardo sąmonėje, iš gilaus patirties podirvio. Abiejų reakcijos į skaudžią netektį – Juozo Apučio mirtį (2010 02 28). Leonardo eilutės iš eilėraščio „Trumpas laiškas Juozui A.“ Tik jame – „kur dingo šviesa pernykštė?“ Mirtis perrašo, patikslina.
Svarbi mintis apie prigimties ir jam lemtą kūrybos dialogiškumą. Su dialogu sietini ir lyriniai siužetai, ir jo paties lyrinė novelistika.
Kitas laiškas (netikėtai – raudonu rašikliu) apie atminties archeologiją – irgi be datos. Rašytas perskaičius mano knygą „Sauganti sąmonė“. Pagyrimas knygos dailininkei Sigutei Chlebinskaitei ir Dailės akademijos leidyklai: „Knygos apipavidalinimas – tobulas.“ Iš kito, asmeniškesnio laiško prasitęsianti mintis – post scriptum: „Kaip dažnai nebylūs daiktai prabyla švaresniu už mūsų sąmonę atminties balsu.“ Puiki savojo vardo ir pavardės pirmųjų raidžių grafika, turbūt pasikartojanti.
Antroje lapo pusėje – apie Borisą Pasternaką, apie jo žiemos, pūgos eilėraščius. Iš „Daktaro Živagos“ – „Zimniaja noč’“: „Mela, mela po vsej zemle / Vo vsie prediely.“ Ir toliau: „I vsio tierialos’ v sniežnoj mglie / Siedoj i bieloj.“
Gal versti: „Užpustė lygumas naktis / Sniegų plaštakėm, / Ant stalo žvakės atspindys, / Ant stalo žvakė“ (?)
Pažodžiui juk niekaip neišversi…
Rusiška pūga ligi žemės pakraščių. Dviejų likimų artumo ilgesys. Tuomet „dva kryla / krestoobrazno“.
Lyg peršokant į kitą temą – apie Jurgį Baltrušaitį. „Esu dedikavęs J. Baltrušaičiui rusų kalba lietuviškais rašmenimis knygoj „In fine“, 57–59 psl.: „U lukomorja morda volka / pronzil strokoju serebra / poet otšelnik…“; arba: „Kakoj mgnovennyj smerti slog: / Kinžalom v grud’, / Po nebu ljetsia iz berlog / Luna kak rtut’“; „Nesiotsia s vetrom po trave / Požar sud’by, / Požar vokrug i t’ma vo mne, / I klad mo’lby.“
Viena kita mintis iš ilgųjų, mašinėle rašytų laiškų.
Apie „Saugančią sąmonę“. Sustojo prie frazės „Klaidos yra mūsų likimo dalis“. Lyg dėl jos ir laiškas. Komentavo:
Taip visos patirčių, nuojautų išbarstytos adatos sutraukiamos į lemiamą tašką – į geluonį. O kiek rašančių pradeda žinojimu, išvadomis, kurios pamaži subyra, išskinda ir pasimeta užmaršties tamsoje. Kalbėjimasis su savimi, tarytum su veidrodiniu „aš“, kuris visa persijoja, – smiltys išbyra, lieka tik perlai <…>
„Man ilgai atrodė, kad, namų daiktus praradus, jų nebūtų galima iš niekur gauti.“ Sakinys vertas novelės, kokios dar niekas neparašė. Sakinys vertesnis už filosofijos tomus. Sauganti sąmonė – sauganti sąžinė. Nors šio žodžio neaptikau visoje knygoje, tačiau pajutau, kad visa knyga ir yra sąžinės paliudijimas <…>
Apie fotografiją: Kodėl ne fotografas, o fotomenininkas? Argi prie tapytojo reikia to „menininko“. Nepriimu tarp mano vyzdžio ir kraštovaizdžio įsikirtusio techninio išradimo, kurio bejausmis ir negyvas lęšis pakeičia akių dugne rusenantį ilgesį. Nenoriu tarpininko kaip „Dujotekanos“. <…>
Visa proza – iš sukaupto, iš surinkto, išsaugoto. Užsimerki, įkiši ranką į juodą skrybėlę ir… Ar ne taip Jūs ištraukėte žirkles? Antpirštį? Gėlių vardus? Babūnėlės balsą? <…>
Tik neskirkim sąmonei viso dėmesio, nes daugybe gijų esame pririšti prie laiko kaip Guliveris už plaukų nykštukų karalystėje. Argi ne teisus A. Zalatorius, sakydamas: „Viską vairuoja ir viską sulydo menininko intuicija. Apie ją pastaruoju metu mes pernelyg retai šnekame, pasidavę kūrinio problemų ir struktūrų aprašams.“ <…>
Tad sugrįžkim į pojūčių prieglobstį. Susikaupus žvakės liepsna panaši į maldai suglaustus delnus. Dega tvartas, namas, miškas, ražienos ar šienas. Žvakė tik šnabžda neužrašytų psalmių žodžius. Jos liepsna neplinta, kaip plinta gaisras. Žvakė ir vaškas – viena <…> Žvakės liepsna yra taupi, o beribė ugnis – visa ryjanti ir paleidžianti vėjais. Dėl to žvakė taip traukia vakaro drugius, jie beldžia į langą, prašydami įleidžiami. Ir vis dėlto tenka pripažinti, kad retkarčiais ir nuo žvakės užsiliepsnoja dulkėtos užuolaidos, ištirpsta voratinkliai ir plyksteli drugių sparnai.
Kai naktį labai griaudžia ir žaibuoja, mes su žmona sodyboj išjungiam skaitiklio kamščius ir ant ugniakuro atbrailos pasistatom žvakę – išsyk name atsiranda trečias, tarsi sargas. Prie žvakės Loreta, plykstelėjus žaibui, niekada neužsidengia akių, su žvakės švytėjimu jai saugiau. Atmerktomis akimis ji skaičiuoja sekundes nuo žaibo blyksnio iki griaustinio ir, lengviau atsikvėpus, ištaria: 14 kilometrų, praeis virš Marcinkonių ar Čepkelių.
Rembrantas tapė prie žvakės, dėl to tokie minkšti, įslaptinti jo paveikslų šešėliai, o šviesa vaškinė. Mes sakom: auksinis Rembrantas, bet iš tiesų jis vaškinis, gryno vaško, kitokių žvakių anuomet neliedavo. Naktys žvakių šviesos ramybėj. Mažieji olandai. De Laturo žvakiški apreiškimai. Mes baigiam užmiršti tą švytintį paslaptingą amžinybės dvelksmą, tik budynių naktį paklūstam žvakių maldingumui. Juk ir Pasternako „Zimniaja noč’“ – malda, parašyta galbūt Sibiro žiemą, žvakės prieglobstyje. Visa šioje knygoje – iš ilgesio ir meilės.
<…>
Mačernio „Ir mąstau, kaip sielai artimi…“ Tai ar iš tiesų artimi iš prigimties? Ar tik mąstoma, kad artimi? Daug ką sumenkina mąslumas. Ar mąstau gėlės kvapą, ar užuodžiu apsvaigęs?Gabus menininkas – dar ne individualybė. Gabumai klajoja, ieškodami prie ko prilipti. O talentas gimsta širdyje, jis – neišraunama tapančiojo ar rašančiojo nuosavybė. Tobuliausiai regi ir girdi intuicija. Protas tėra visa stebintis statistas. Dėl to filosofiniai tekstai niekada netaps literatūra. Man atrodo, kad ir autoriaus primesti psichologizmai – truputį šalia tono. Visa daug paprasčiau, naiviau, tarsi nežinant. Iš vaikiško nežinojimo – skaidriausia kūryba. Tapybos individualumas – ne siužetuose, ne kompozicijoje, potėpyje. Tai jame slypi prigimtinis, nepakartojamas braižas. Van Gogo, Sezano, Rembranto potėpiai – kokie jie skirtingi. Nors visi tapė žmogaus veidą ar natiurmortą. Rembranto potėpio ramybė, bitiškas formos lipdymas, lyg užpildant korį. Ir van Gogo nervų spiralė ant sakralumo keteros. Potėpiai, nei oranžinėj liepsnoj svylantys, besirangantys plaukai, sykiais net kruvini. Milžiniški bataliniai paveikslai su šimtais figūrų neverti trijų Sezano obuolių. Jie sumodeliuoti tarsi pačios saulės ir oro. Ir vis dėlto jie – ne iliuziški, o gyvesni už tikrus obuolius, tad juos galima kabinti ant obels.
<…>
Poezija laša kaip lietus, rasa, vaškas ar kraujas. O proza keliauja, užtat taip neretai pakliūna į aklatakius ir tuomet būtina grįžti. Poezija – rožinis intuicijos pirštuose. Proza – vytelė atminties rankoje. Ja nemušant genamos prabėgusio laiko valandos, tarytum avys Negebo tyrlaukiuose. Poezija – vertikali. Proza sklando pažeme. Tiesa, sykiais eilėraštis srūva kaip šaltinis, o prozos sakiniai kyla į bemaž vertikalią įkalnę.
Ir nieko tu čia negali pasirinkti, nes esi valdomas jėgų, kurių valios nepalenksi, net vienas rimas ar frazė galingesni už tave, gal norėtum eiti į dešinę, o tave veda kairėn, širdies pusėn. Ir žinai, kad nuves, ir privalėsi išžvalgyti visus prieširdžio užkaborius, užutėkius ir įlankas, kurių dugne snaudžia laiką saugančios kriauklės. Pasiduok, ir tegu tave neša. Tik baigęs knygą, kelis kartus ją perskaitęs, suprasi, jog buvai nešamas vienintele iš galimų krypčių.
Kad toji bevardė jėga retkarčiais paklaidina, tai nieko baisaus – gal tuose puslapiuose ji buvo prisnūdus ir vadžias atidavus į mąslaus proto nagus. O iš proto, žinia, visos nelaimės: atominiai grybai Pietų jūrų atoluose, tirpstantys šiaurės ledynai, skylantys Antarktidos ledo kalnynai, juodosios ozono skylės, nuo menkos geležėlės susprogę konkordai. Pagaliau ir fotokameros, negyvais lęšiais imituojančios akis.
Pakartosiu Jūsų „Klaidos yra mūsų likimo dalis“. Sąžiningiausia teisybė. Juk be klaidų būtų nežmogiška rašyti. Klaidos – kaip rudens voratinkliai. Bet kokiu nežemišku švytėjimu ant jų tvaska rasos lašai. Žolė po voratinkliais gūžiasi, vysta, bet užtat koks žavingas ir sklidinas ilgesio tas lašelių spindėjimas. Akinantis.
Kaip dažnai ne sąmonė, o nesąmoningas judesys įskelia kūrybos kibirkštį. Tad visus savo sielos išteklius patikėti tik sąmonei – lengvabūdiška. Nemanau, kad sapnai jos vaisiai. Kaip dažnai sapnų gelmė ir vaizdingumas, neišmąstomumas pralenkia realybę. Visa Biblija pilna pranašingų, nesąmoningos kilmės sapnų. Sąmonė pluša, pluša, ieško ir neranda, o atradimas nušvinta iš pasąmonės gelmių. Viliuosi, kad „Laiškuose iš Viešvilės“ esu tokias būsenas pajutęs – dažnai žodžiai šuoliuodavo pirma sąmonės, ūmai atsirasdavo neįtikėtini žodžių junginiai, tarsi atskridę iš „išėjimo į lankas“.
Sąmonė linkus persekioti, tikrinti, kontroliuoti, nurodinėti. Jos prigimtis – represyvi. Bijau, kad ji tampriai susieta su materializmu. <…>
Ar pavėjui virš jūros išbarstomi pelenai – materija? Tas pats airių kalbos žodis „aingeal“ reiškia ir pelenus, ir angelą.
„Galėčiau bandyti atkasti tuos pelenus.“ Visas tekstas nuo 394 iki 405 puslapio – novelė, kokios dar neteko skaityti. Atminties atpažinimas toks autentiškas, taurus, atidus, tarsi atkeliant kiekvieną akmenėlį, daikto šešėlį, tamsos kraštelį, švelniu prisilietimu nuvalant dulkes, jas surenkant, neišmetant, nes ir jos – turtas, prarasto ir iš naujo atrasto vaikystės laiko lobis.
Esu rašęs: „Kaip baltas puslapis novelės / Kurios jau niekas nesukurs.“ Ir štai ji – sukurta. Net Jūsų knygoje – vienintelė ir nepakartojama. „Dėmės sąsiuviny, amžinai rašaluotos rankos.“ „Lelijavas rašalas“. Patikėkit, Jūsų raidės, nors ir spausdintos, tačiau tikrai su lelijavo atspalviu.
Leonardas
2008, kovo 11 d.
Pažeidžiau pasiryžimą suimti į skliaustus (į daugtaškius) visa, kas gražiai apie „Saugančią sąmonę“, – juk tai tik man, ir aš esu tuos gerus žodžius sugėrusi, susiėmusi kaip lobį. Bet negalėjau atsisakyti laiško pabaigos, to „lelijavo“, to barbarizmo, įsigėrusio į vaiko pirštukus neatplaunamai.
Girdėjau ir tebegirdžiu ir „Saugančios sąmonės“ kritiką Leonardo laiške– juk sąmonė tai protas, tai represyvioji mąstymo galia. Man atrodė, kad pasąmonės, juolab paslaptingos ir visagalės sielos, nuo sąmonės irgi neatskiriu, kad vienis man, nors to paaiškinti ir negaliu. Panašiai taip, kaip Leonardas, man priekaištavo ir Arvydas Šliogeris, ant kažkurio savo straipsnio atspaudo ir užrašė – „į Tavo sąmonę atsakau savo nesąmone…“ Jau buvo įsukęs į sielos kelią, nors dar neištaręs: „Siela nesutampa su sąmone. Siela yra bekalbė.“ Arvydui būtų buvusi svarbi Leonardo metafora „daikto šešėlis“, praplečiantis daikto ribas. Bet būtų gynęs fotografiją, fotosofiją. Lyg priekaištas man liks priminimas, kad Arvydui yra dedikavęs du eilėraščius, praleidau juos ir knygoje „Mano elementorius buvo Homeras“. Bent dabar nurašysiu.
Filosofijos mokykla
Arvydui Š.
Tie vyrai kalbėję senąja graikų
Deja, jau seniai išmirę
Ir mums vis mažiau belieka laiko
Nuo marmurinių Akropolio laiptų
Stebėti vakarį vėją zefyrą…
Tarp daiktų kietabriaunių
Arvydui Šliogeriui
Kambary tarp daiktų tyliai slankioja laikas
Užkliudydamas vazą sudžiūvusią rožę
Įsiklausius apsiaustas jo šlama ir ošia
Tad klausykis kvėpavimą gilų sulaikęs.
Tarp daiktų kietabriaunių ir taipgi aksomu
Aptrauktų patogiųjų kušečių ir sofų
Vaikšto laikas tarytum vėlė filosofo
Ir su juo vaikštinėja kaip nakvišos strofos.
Kambary tarp lentynų su knygom ir stalo –
Čia poetas šią naktį mėgins užrašyti
Tą nematomą laiką jis dulkėmis švyti
Rankoj nešdamas gaublį iš kvarco kristalų…
Kaip plinta, kaip sklinda ratilais lyg ir į vieną sutelkta reminiscencijų erdvė, kaip gilėja laikas… Dalis tos erdvės ir laiko mums abiem bendra. Ir ten man sava – sava su Judita Vaičiūnaite, Juozu Apučiu, Romualdu Granausku, Jonu Strielkūnu, One Baliukone, Nijole Miliauskaite… Tas, kurį atsimeni, grįždama ir prie užrašų, laiškų, primena ir kitus. Leonardas Gutauskas, intuityvistas, pasąmonės šnabždesių klausytojas, buvo įsiskaitęs ir Arvydą Šliogerį, juto jo daiktų filosofiją. Ir iš jo pozicijų galvojo apie Sigitą Gedą. Ir sužadino mano norą dar nors kelias mintis pasakyti apie Sigitą (suskliaudžiu ir šį savo norą), tik tarsi atsiliepdama į laiką (2022-ųjų rugpjūčio pabaiga) pacituosiu vieną pastraipą iš pokalbio su Liudviku Jakimavičiumi (2004-ųjų pavasaris): „Ateis laikas, žmonės pasakos apie laikus, kai po kojomis nesproginėjo bombos. <…> Ir gali būt, kad sukrėtimų ir terorizmo amžiuje atsiras labai intymi literatūra, labai kamerinė, labai tyliai kalbanti. Kokias dainas dainuodavo karo ir pokario metais? Kad ir lietuvių partizanų dainos – žiedai, ramunės, obelys žydi. Žuvo – tai ašaros, bet viskas – pakylėta, romantiška. O koks nors „Plaukia upėmis lavonai“ – groteskas atsirado jau po dešimties metų. Žmonės pradeda ilgėtis grotesko, kai siaubas praėjęs.“
Taip bandau pereiti prie dar vieno ilgo Leonardo laiško, perskaičius mano knygą apie Sigitą Gedą „Tragiškasis meilės laukas“. Greičiausiai labiau negu skaitomos knygos Leonardas buvo veikiamas Sigito Gedos, jo likimo. Knyga suaktyvino jo paties galvojimą. Pirmąjį sakinį ir pradžią parašė iš didelio sielos pakilumo:
Jūsų knyga apie Sigitą tarsi Nibelungų lobis – panašaus niekas neiškas, nors archeologinės paieškos neabejotinai bus tęsiamos.
Trečią, ketvirtą kartą skaitant atsiskleidžia šiurpi tiesa: nuo ankstyvosios pagonybės (pasak Gedos, „pirmykštės baltų religijos“) iki Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo mūsų tauta slinko tūkstančius metų, o Viliui Orvidui ir Sigitui lemtis lėmė, įsakė tuos amžius pereiti per vieną žmogaus gyvenimą. Iš čia tas paklaikęs skubėjimas. Vilius į savo vietą iš Žemaitijos laukų ir slėnių kaip pagonių krivis nešė, tempė, rideno riedulius ir tuo pat metu juose kalė kryžius ir Dievo Motinos veidą. Taip elgėsi ir Geda. Tačiau toks klajojimas tarp stabmeldystės ir krikščionybės neišvengiamai lemia sielos blaškymąsi, negalėjimą apsispręsti. Džotas, Fra Andželikas, Pieras de la Frančeskas nuo pirmųjų Madonos atvaizdų iki paskutiniųjų freskų išliko širdimi ir visomis kūrybinėmis galiomis tikintys Jėzaus Prisikėlimą, ir tas jų tikėjimas – vienintelis, be išlygų. Toks ir Bachas, Mesianas. O neapsisprendusiam neleidžiama sustoti, suklupti nuleidus galvą, jis neišvengiamai genamas vis toliau ir toliau. Gal iš čia tas Sigito bandymas išžvalgyti budizmą, šumerus, Egiptą, iš čia ir Korano vertimas. O juk būtų užtekę įtikėti Kristaus žaizdas ir Jo balsą nuo kryžiaus…
Per tą baisų, pasiutusį skubėjimą, įvairiausių kaukių prisimatavimus šitiek prirašyta, o Filosofas norėjo sudaryti keturiasdešimties eilėraščių knygą – iš tūkstančių keturiasdešimt kaip keturias Evangelijas, ir taip iš gausybės pasiskolintų, imituotų ir perkeistų balsų išskirti vieną grynakraujį prigimtinį gyvsidabrinį Balsą, priklausantį tik Sigitui Gedai. Yra toks paukštis, rusai jį vadina „drozd peresmešnik“, mūsiškai būtų strazdas mėgdžiotojas. Jo giesmėje girdime ir volungę, ir lakštingalą, ir špoką, ir medšarkę, net riešutinės ar šarkos tarškėjimą, ir genio juoką, tačiau šis skrajūnas iš tiesų – nei volungė, nei lakštingala, nei varnėnas, nei medšarkė, nei riešutinė, nei paprastoji šarka, nei genys meleta…
Donelaitis, Strazdas, Baranauskas, Maironis, Aistis, Radauskas, Judita, Miliauskaitė, Baliukonytė, Strielkūnas – jie visi ir daugelis pačių sąžiningiausiųjų kalbėjo ir giedojo vienu vieninteliu savo balsu, giedojo grynomis, be priemaišų natomis, kur garsas, kaip arti šalia kito garso bebūdamas, niekada jo nekliudo, nesužeidžia, neužtamsina, neiškreipia, nes eina iš pačios širdies. <…>
Jūsų: „Turėjo gilų religinį jausmą.“
Kokios religijos? Kokio tikėjimo? Visų iš karto? Ir tūkstančių indų, kinų, japonų dievų ir dievybių su dramblių kojomis ir straubliu? Nebuvo pasirinkęs, dvejojo. Dairėsi. Kreipė žvilgsnį ir ausį į visus amžių ir vietų pakampius. O juk keliaudamas per Žemaitiją turėjo regėti, kaip Žemaičių Kalvarijoje iš Kristaus žaizdų išsprogsta tikinčiųjų iškirptos skardinės purpurinės rožės, švento kraujo rožės. Ar jautė būtinybę su varguolių pulku nors kartą apeiti Kalnus? Gal šito būtų užtekę pasirinkti ir gal būtų išdrįsęs pulti ant kelių, nusižeminti ir prašyti atleidimo? Nežinau. Bet gal nors kartą apėjęs (ne aprašęs) Kryžiaus Kelią, būtų pagaliau nurimęs, ir tuomet sustotų, užsikirstų tas besaikis kalbos išradingumo, rekonstrukcijų plūsmas, kuris nieko nesako trumpaamžei žmogaus širdžiai. Gal iš Žemaičių Kalvarijos giesmių ir ašarų būtų išniręs ramus, susitaikęs su tyla ir su Jėzumi, ir neatšaukiamai, galutinai Jį atpažinęs ir įtikėjęs kaip Strazdas, Maironis ar Bachas. Ir jį būtų apsėmus kunigo giesmės pilnatvė, kuri „patiesia nusižeminusiai sielai kažką balta, nesutepta. Leidžia iš širdies pravirkti <…>“ – tai Jūsų žodžiai.
Ir vis dėlto Sigito geriausieji eilėraščiai sakralūs savuoju ilgesiu, kurio net babiloniškas jo pasiutimas neįstengė nuslopinti. Ir čia jis sutampa su Maironiu: „Ko gi taip liūdna? Ko gi taip ilgu?“, arba su Aisčiu: „O toliau – paskendęs kaimas, / Tik žirgeliai tarp klevų – / Šlama liepos tokia laime, / Tokiu liūdesiu savu.“
Jūsų tomo ilgam užteks ne tik poetams, rašto žmonėms, bet visiems, kas stengsis suvokti, kodėl taip tragiškai pasibaigė gyvenimas klajūno, giliai įslaptintuose takuose išbarsčiusio retus ir kruvinus perlus, kurie švytės ir po mirties:
Tėra tik mirtis, vien saldus josios kvapas,
Kur gėlės pailsusios, drėgnos ir šlapios,
Apipina kryžių kregždučių sparnais.
X
Man visos žvaigždės, danguje sužibę,
Nuplaukiančios į savo amžinybę,
Nevertos vieno elgetos žingsnelio.
X
O aš tyliai gulėsiu po kriauše
Ir šnabždėsiu: „Manęs čia nėra!“
Ir visgi: jeigu „šnabždėsiu“, tai kodėl šauktukas! Ar todėl, kad mano išėjimą išgirstų visas pasaulis? O juk šnabždesys yra maldos kalba, išreiškianti susitaikymą, nusižeminimą, prašymą atleisti ir pasigailėti…
Leonardas
Atsimenu, kad, skaitydama laišką, galvojau, jog tikėjimo, ypač poetų, kūrybos žmonių, kelias Leonardo per daug tiesinamas, nuo jo bandoma nuvalyti prieštaras, ieškojimus, netgi paklydimus. Bandoma pasakyti, ko neramiai Sigito prigimčiai „būtų užtekę“. Buvo jo gyvenime akimirkų, kai užtekdavo, bet tik akimirkų. Nelemtas jam buvo ir tikėjimo ramybės užutekis. Ir ne tik dėl to tragiškai pasibaigė jo gyvenimas.
Nežinau, ar galėčiau apginti frazę „Turėjo gilų religinį jausmą“, bet ja tebepasitikiu. Sigito Gedos pasaulėvaizdis šio jausmo persmelktas. Mano atminty giliausiai įstrigęs eilėraštis „Viešpaties rožių ilgesys“. Tokia tikėjimo muzika – iš refreno: „Aš tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus“, toks sielos nuolankumas ilgesio gilybėje. Religinis jausmas ir pradžių pradžia, ir pamatas – ir mąstant apie individo egzistenciją, ir apie religijų ištakas. Būties keliagubinimas, kėlimas iki šventumo, slypinčio ir mažybėje, paslapties jutimas, transcendencijos nuojauta. Vedamas religinio jausmo, pradmenimis įgimto, bet ir įgyjamo, žmogus ieško jam artimo tikėjimo kelio ir ne visada sustoja ten, kur vieta jau pažymėta.
Ir ką pabaigai? Dvi eilutes iš Leonardo paskyrimo Sigitui „Neužmirštamas S. G.“: „Kad užmirščiau Snaigyną ir vandeniu eiti bijočiau / Ir galbūt tik sapne susitikčiau tave…“ Ir Rainerio Marijos Rilkės atgarsį iš tarsi ir sau dedikuoto eilėraščio „Gal tik viltis“: „Tiek daug turėjau, o likau be nieko / Tiksliau vos kelios drobės, knygos ir laiškai…“
2022, rugpjūtis
„Jeigu žinočiau burtažodį“: Birutės Pūkelevičiūtės laiškai Algirdui Landsbergiui
2023 m. Nr. 10
Šiemet minint Birutės Pūkelevičiūtės 100-ąsias gimimo metines, norėtųsi praskleisti archyvinę medžiagą, saugomą Maironio lietuvių literatūros muziejuje, ir pirmą kartą pristatyti pluoštą jos laiškų, rašytų Algirdui Landsbergiui.
Dviejų žymių menininkų, teatralų, rašytojų – Birutės Pūkelevičiūtės (1923–2007) ir Algirdo Landsbergio (1924–2004) gyvenimo keliai ėjo lygiagrečiai: augo ir brendo Nepriklausomos Lietuvos laikinojoje sostinėje, Kaune; čia lankė gimnazijas ir pradėjo studijas Vytauto Didžiojo universitete; 1944-aisiais sovietinės okupacijos buvo išstumti į Vakarus; B. Pūkelevičiūtė apsigyveno Kanadoje, A. Landsbergis – Amerikoje. Menininkų keliai susiliejo svetimoje žemėje, jie artimai susibičiuliavo profesinėje srityje, nes nuo pat vaikystės abu „sirgo“ ta pačia „nepagydoma liga“, puoselėjo svajonę turėti lietuvišką teatrą.
Abiejų menininkų kultūrinės, literatūrinės ir teatrinės veiklos barai platūs, jie paliko ryškius pėdsakus Lietuvos istorijoje. B. Pūkelevičiūtė, sukūrusi savitą stilių, režisavo ir pati vaidino daugelyje spektaklių Nepriklausomoje Lietuvoje, Vokietijoje, Kanadoje ir Amerikoje. Svetur parašė scenarijų ir pastatė pirmą lietuvišką meninį vaidybinį filmą „Aukso žąsis“; inicijavo ir kartu su aktorių kolektyvu įrašė pirmąsias lietuviškas plokšteles: „K. Borutos „Baltaragio malūnas“ ir „B. Sruogos „Milžino paunksmė“; parašė keturis romanus, išleido apsakymų, pjesių ir šešias nuotaikingas knygeles vaikams ir įrašė pasakų plokšteles – „Žirginėliai“.
Publikacijai parinkti B. Pūkelevičiūtės laiškai, rašyti 1961–1965 metais iš Monrealio A. Landsbergiui į Niujorką, atveria kultūrinį lauką, kuriame iškyla iki šiol nežinomi arba mažai žinomi biografijos faktai, rekonstruojami praeities įvykiai, nušviečiamos literatūrinio ir teatrinio gyvenimo aktualijos.
Virginija Babonaitė-Paplauskienė
1961 11 20, Montrealis
Mielas Algirdai,
Jau Tu, tikriausiai, ant manęs pyksti… Prašei skubaus atsakymo, o aš – va, kada!.. Bet, matai, Tavo laiškas manęs Montrealyje nerado: ašai buvau atostogose, o, sugrįžusi namo, kažkaip apsikuičiau ir, atidėliodama rašymą, priėjau lapkričio pusę… Nepyk.
Buvau ir New Yorke, tačiau taip trumpai, taip pralėkdama – – – Savo atostogas praleidau Washingtone, kur man teko tapti krikšto močia1. New Yorke labai norėjau Tave atlankyti, bet buvo tai penktadienio vakaras ir sau pagalvojau, kad tokį vakarą paprastai atliekami visi valymai, pirkimai… ir kad, Tavo pastogėn užšokusi, galiu Jus sutrukdyti. Atidėjau šeštadieniui. O šeštadienį – pas mano draugę užgriuvo svečiai iki vėlos naktelės. Gi kitą rytą – jau namo…
Na, tai apie reikalus. Ačiū už „Metūgių“2 vertimą. Nieko prie jo negaliu pridurti. Man atrodo – neblogai. Gimti man teko 1923 rugpjūčio 12 d. Tai, turbūt, ir viskas, kas link poezijos…
Klausi manęs apie dainas. Aš jų daug nemoku: tiktai kelias. Apie tą dzūkišką – turiu Tau papasakoti. Ją girdėjau savo tetos vestuvėse. Man tada buvo gal dvylika metų, tačiau aš jau buvau pamergė – su balta suknele ir netgi su „bantu“ viršugalvy… Na, kai svečiai gerokai išgėrė, viena bobukė tą dainą padainavo… Aš dar prisimenu, kad mano senelė stovėjo gale stalo ir vis raikė ir raikė pyragą… Net pasiklausiau, kam gi ji tą pyragą raiko, kad visas stalas juo apdėtas? Tai, sako, dėl to, kad visi sakytų, jog valgio buvo daugybė – net stalai lūžo – – –
Mano mama buvo tada iškepusi žagarėlių („chrustų“). Tai ten kokia tai tetulė atsikando to žagarėlio ir tik dustelėjo: „Tai Dzie, kap sakramentas!“… Vėliau, kai rašiau „Aštuonis lapus“3, aš tą frazę (jau kitame kontekste) įdėjau – tokia ji man buvo graži. Įsivaizduok, kad iš visos mano knygos „Draugas“4 nieko neprašė pakeisti, išskyrus šitą posakį… Man jo labai buvo gaila, bet – ką veiksi: pakeičiau… Nors, mano supratimu, nieko jame nebuvo pikto nei šventvagiško.
Dar kelias (irgi dzūkiškas) dainas moku iš savo mamos. O tos, kurias rašinyje apie Tamošaitienę5 naudojau, tai jau – ne dzūkiškos. Jas susiradau Antano Juškos trijų didžiulių tomų leidinyje „Lietuviškos dainos“. Ar jį turi? Vienas mano prietelius tas knygas man nupirko New Yorke, manding, kažkokiame International Book Store… Tai importas iš Lietuvos – A. Juškos dainas išleido Valstybinė grožinės literatūros leidykla.
Na, tai gal ir viskas, ką ketinau Tau šį sykį parašyti. Lik sveikas, sveikink mano vardu savo žmoną ir, jeigu kada turėsi noro – brūkštelk! Iki!
Birutė
Ai, už lango pradėjo snigti! Tai pirmas mūsų sniegas…
1962 04 06
Mielas Algirdai,
Labai ačiū už knygas6! Ypatingai – už tą autografuotą egzempliorių. Prašau, padėkok mano vardu ir savo co-autoriui7. Sveikinu Tave su antologijos pasirodymu ir drauge su Tavim – labai, labai džiaugiuosi.
Skaityti – man nepaprastai įdomu! Vakarais, kai atsigulu lovon, visados baigiu dieną su „žaliuoju ąžuolu“. Ir jaučiuosi kaip geležėlę radusi, kai angliškame tekste atpažįstu kokį nors žinomą ar pamėgtą eilėraštį.
Pameni, vasarą, kai Kennebunke šnekėjomės, viskas tebuvo planavimo stadijoje. O šiandien – štai, jau žodis tapo kūnu!..
Mano padangėje – nieko ypatingo. Norėjom įsukti Henriko Kačinsko8 plokštelę. Rudenį, viešėdama Washingtone, buvau su juo principiniai sutarusi. Bet – pastaruoju metu jis lyg sudvejojo. Skundėsi gerklės negalavimais; nors jau keletą sykių bandė juostas rašyti, bet vis lieka savo darbu nepatenkintas… Žinau, jis perfekcionistas, greitai įpuola į pesimizmą, o laiškais man labai sunku jį prikalbinti. Taigi, ir nežinau, ar pavyks šį sumanymą realizuoti.
Siunčiu Tau Toronto programą, kur rasi taipogi ir Levuko9 nuotrauką – „šaunus Abdula, narsus plėšikas“. Taip mes jį erzinom su tuo skrybėlėtu paveikslu.
„Aukso žąsies“10 ištrauką vaidinom panašiai kaip kadaise „Baltaragio malūną“11. Tik – šiek tiek daugiau krypom į spektaklį. Pagrindinė pozicija buvo du, mažu kampu sustatyti, choro laipteliai. Tačiau kartkartėm turėjom ir kuklią mizansceną. Vyrai dėvėjo tamsiais kostiumais ir tiktai, tarsi lengvom profesinėm užuominom, galvas buvo padabinę kepurytėmis: juokdariška, astrologiška ir medžiokliška. Kadangi veiksmas vyko prie „Žaliojo pingvino“, čikagiškiai buvo pagaminę didžiulį, žaliai blizgantį pingviną – užeigos iškabą. Mudu su Levinu atsivežėm tokį geltono stiklo mėnulį – kai spragtelėjau pirštais (atseit, liepiau jam užsižiebti), jis ėmė šviesti… Čia – tai jau publikai didžiai patiko. Na, o mano pintinėj „tupėjo“ žąsis, kuri blykčiojo fosforine šviesa – buvom ten pritaisę bateriją. Dar turėjom juoston įrašę arfos akordus ir lakštingalų čiulbėjimą, o po mano skara – skambėjo music-box. Mat, aš buvau tokia senutė-laumė… See?
Kadangi suvažiavom iš dviejų miestų, tai repeticijas bandėm pravesti type-recorderio juostom… partneriai susitiko akis į akį – tiktai šeštadienį. Na, tai žinai – savo „praktikoje“ tokio darbo dar nebuvau turėjusi! Bet – viskas praėjo sklandžiai – keturiasdešimt minučių atpylėm ir žiūrovams nei į galvą neatėjo, kad toks planas stačiai neįgyvendinamas…
Žmonių buvo daug – apie šešis šimtus. Ir Torontas mums paliko labai gražius prisiminimus. Mes visi buvom sustoję viešbuty, mat, susidarė nemaža kompanija, nes iš Montrealio prisidėjo dar mūsų „fan’ai“… Gražiausias momentas buvo mūsų susitikimas, kai, sulaukę traukinio iš Čikagos (mes atvažiavom valanda anksčiau), nuėjom į viešbutį. Tiek visi džiaugėsi, šaukė vienas per kitą – kad stačiai nebuvo įmanoma susikalbėti. O naktį niekas nenorėjo eiti miego – dainavom iki aušros, sukritę ant kilimų. Niekas mūsų nevaržė, davė mums absoliučią laisvę, nes buvom sustoję kaipo teatro grupė. Dar – gavom ir nuolaidą…
Taip ir pralėkė Toronto epizodas. O dabar – vėl kasdieninė rutina. Velykom bandysiu pasukti į Čikagą, kur dabar gyvena mano draugas Kazys Veselka12. Atrodo, kad ir Levukas ton pusėn kelia sparnus. O aš? Ai, geriau ir neklausk! Sėdžiu Montrealy, kaip sunkiųjų darbų kalėjime. Tikiuosi, kad ne ligi gyvos galvos…
Lik sveikas, Algirdai, ir dar sykį – ačiū!
Birutė
1962 06 06, Montrealis
Mielas Algirdai,
Labai Tau ačiū už laišką. Buvau jau girdėjusi apie to savo metūginio gabaliuko laimę, bet, žinai, pagalvojau, kad tai, kaip sakoma: aklai vištai pasisekęs rasti grūdas. Negaliu kažkaip tikėti, kad mane iš tiek daug gerų poetų… išrinko. Gal, sakau, atsivertė pirmą pasitaikiusį, o tasai buvo, laimingu supuolimu, – mano.
Na, bet kiekvienu atveju labai, labai džiaugiuosi. Kaipgi nesidžiaugsiu?..
Džiaugiuosi ir Tavo dėmesiu „Atžalynui“13. Juk teatras be dramaturgo yra niekas. Kaip ilgai galėsime verstis senais veikalais? Reikia šviežio kraujo. Taigi, mielas Algirdai, savo komediją būtinai, būtinai rašyk! Turi juk mūsų keliai kada nors susitikti. Tai ne tik mano jausmas, bet ir – lyg logiška išvada. Juk panašiai apie teatrą galvojame, rodos, panašių tikslų siekiame. Taigi, savaime lenda mintis, kad turėtumėm kada nors stoti į bendrą darbą. Tik, žinai, visa situacija yra daug liūdnesnė, negu iš spaudos atrodo. Į Čikagą kol kas aš persikelti negaliu. Nors Kazys Veselka jau tenai, o netrukus žada pajudėti ir Levis.
Bet – „Žąsį“ statysiu. Kaip? Nei pati neišmanau. Važinėsiu… A, tai tiesiog neįgyvendinamas planas…
Pirmą sykį keliausiu netrukus – birželio vidury. Tada paskirstysiu vaidmenis ir pravesiu pirmąsias repeticijas. Paskui juos paliksiu vasarai dirbti vienus. Per tą laiką aktoriai turėtų apvaldyti tekstą, nors dar „neutraliai“ – nekurdami vaidmenų. Rudeniop paimsiu atostogas, kurių turiu tris savaites, ir tąsyk jau dirbsime kartu. Paskui vėl išvažiuosiu ir jau vėliau, prieš premjerą, – gal „apsirgsiu“… Tai šitaip. Siaubas, ar ne? Premjera bus gruodžio 15–16 dienomis.
Spektaklio dailininkas bus Valius14. Šį savaitgalį keliauju į Torontą – su juo galutinai susitarti. Bet jis pieš tiktai eskizus – dekoracijas išpildys Kazys ir Jonas Kelečius.
Taigi, techniški darbai bus atlikti be manęs – Čikagoje.
Stačiai neįsivaizduoju, kaip tą savo planą realizuosime. Bet aš neturėjau kitos išeities. Montrealyje daugiau dirbti negaliu, o „Žąsies“ manęs jau prašė keturi scenos vienetai. Turiu arba ją atiduoti, arba pati statyti: negaliu jos laikyti pasidėjus po pagalve.
Jeigu man pavyktų į Čikagą išsikelti, tada jau būtų visai kita šneka. „Atžalynas“ turi labai daug entuziazmo ir gal dar kaip nors visi susiburtumėm į vienetą, kuris įstengtų ne tik užgimti, bet ir pastoviau išsilaikyti. Na, tokių vilčių turime. Deja, mano viltys – migločiausios… Vien dėl to, kad mane nuo Čikagos skiria kinų siena. Kaip ją nugalėti?
O vienok jaučiu visa savo esybe, kad tenai privalau būti. Per Velykas buvau ten ištisą savaitę ir bendra to mano viešėjimo išvada – kad Čikaga yra verta grieko. Nežiūrint visko. Nežiūrint daugelio sunkumų, būdingų tiktai tai kolonijai. O tačiau – dirva yra labai plati ir, jeigu dar galima apie lietuvišką dramos teatrą svajoti – tai tiktai Čikagoje tokis gali būti.
Žinai, aš jaučiuosi kaip narve – šitame Montrealyje. Baisiai sunku. Juoba kad ir mūsų gyvenimas toks trumpas. Dabar dar, rodos, turiu jėgų, o argi galiu už ateitį garantuoti? Tikėk manim, dažnai negaliu užmigti, apie tuos reikalus begalvodama. Ką veiksi, kad esame tokie pamišėliai! Va, Kazys išvažiuodamas čia viską paliko – gerą darbą, namą (kurį jam vėliau pardavė Levis), pinigais nustojo apie porą tūkstančių, Levis dabar irgi pasiryžęs tą patį padaryti. Taigi, ir aš turiu tam darbui atiduoti savo dalį, taip, kaip padarė mano draugai.
Pasiklausėme savęs visu rimtumu: koks dalykas gyvenime yra mums svarbiausias? Ir tokiu pat rimtumu sau atsakėme – kad tasai varganas teatras. Vakar, einant į darbą, man atėjo galvon mintis, kad nežinau kitos profesijos žmonių, kurie taip beatodairiškai už savo teisę į darbą kovotų. Taigi, turiu ir aš ištverti. Turiu statyti veikalą taip, kaip šiomis sąlygomis tėra įmanoma.
Visa tai Tau surašiau lyg pasiteisindama. Kad nepagalvotum, jog mūsų planai – yra gryna nesąmonė… Žinau, daugelio žmonių akyse atrodome paskutiniai kvailiai. Dievas žino – gal taip ir yra? Bet – tasai traukimas yra toks pasąmoningas, kad jam protas nieko negali įrodyti. Kaip meilė.
Na, lik sveikas, mielas Algirdai. Rašyk man tuo pačiu adresu. Tūnau Montrealyje kaip pasmerkta kokio bjauraus nulėmimo. Tūnau ir žiūriu pro langą… Tik mano buto numeris pasikeitęs – vietoj 7 dabar bus 14. O šiaip viskas (deja!) po senovei…
Linkiu Tau gražios vasaros!
Birutė
1963 04 16, Montrealis
Mielas Algirdai,
Labai ačiū Tau už laišką. Iš Mekų – ligi šiol jokios žinios. Na, ką darysi, nors aš jau be galo nuolankiai tos audiencijos prašiau…
Ačiū Tau taipogi ir už visus patarimus. Rašyk man viską, kas Tau į galvą ateis. Tikėk manim, aš būsiu Tau labai dėkinga, nes neturiu su kuo šiais klausimais pasitarti. Tu man sakai, kad turėčiau pasisaugoti, idant „Aukso žąsis“ netaptų nufilmuotu spektakliu. Taip iš tiesų gali lengvai įvykti. Ir tai – dėl dviejų priežasčių. Pirmoji: visas mano galvojimas yra „sceniškas“ ir aš niekaip negaliu persiorientuoti. Rodos, bandau ir stengiuosi, tačiau mane neša kažkoks „teatrinis“ galvojimas ir aš viską matau tarsi iš salės… Skaitau knygas, kokias tiktai nugriebiu, apie filmą, ir man – juo toliau, tuo baisiau. Vienoje labai aiškiai sakoma, kad teatras yra aršiausias filmos priešas. Taigi, visai plaukai šiaušiasi!
Antroji priežastis, kuri mane tempia į teatrą – „Aukso žąsis“ parašyta tam tikslui! Ji, matai, visa eiliuota ir aš sunkiai galiu dabar į periferijas krypti. Jeigu šitaip užsigeisčiau, reiktų visą veikalą perrašyti. O to – negaliu padaryti. Žinai, kai ją rašiau, vis galvojau, kad būtų įmanoma pastatyti: siaurinau jos veikimo plotą, mažinau aktorių skaičių. Žodžiu, taikiausi prie scenos galimybių. Gi dabar – visa tai nenaudinga, nereikalinga, netgi – žalinga! Ir aš kartais grimztu tiesiog į desperaciją. Pernai tą „Žąsį“ savotiškai mėgau, o šiandien – rodos, viskas negerai…
Rimai pinasi, kartais susitikdami per kelias eilutes. Kai imu braukyti, nustoju visko: ir rimo, ir eiliavimo tėkmės. Tiesa, gal dabar – tai jau nebūtų taip labai svarbūs dalykai, bet pasiutusiai jų gaila! Bijau, kad, kai viską subraukysiu, liks tiktai griaučiai… Na, o pati istorija nėra ypatinga – „Žąsies“ lengvumas buvo jos eiliavime. Ir sakyk, ką gi man daryti?
O tame tarpe – jau ima po truputį šviestis „Žąsies“ apybraižos. Iš sykio norėjome ją filmuoti „on location“. Galvojom netgi keliauti pas Tamošaičius15 ir tenai, gražioje 1000-ties salų upėje, išsinuomoti… pilį. Bet – dabar pasilikome prie studijos. Mūsų dekoracijų dailininkas yra dar jaunas vyras, Dailės mokyklą baigęs Montrealyje. Jis, kaip ir dauguma jaunų dailininkų, yra abstraktistas, nors dienos metu dirba „komercinio menininko“ darbą. Taigi, atrodo, kad išoriniai „Žąsis“ bus pusiau geometrinėm linijom paišyta. Tiktai kartais dekoracijose pinsis kokia nors „karališka“ detalė: karūna, liūtas ar pan. Studiją įrengsime iš anksto – drapiruosime šilku ar kokia nors panašia faktūra. Taigi, didelė man problema: kaip tokiose pusiau abstrakčiose dekoracijose santykiaus kostiumas? Susigalvojau, kad perukai gali būti spalvoti: žali, mėlyni, raudoni… Kaip Tau tas atrodo? Tai tarsi paryškintų marijonetinį filmos vaizdą. Tik nežinau, ar Stasys Ilgūnas16 (Ročesteryje) sutiks mums pagaminti perukus. O be jo – mes pražuvę. Levis išvažiavo į Čikagą, Velykoms sustodamas Ročesteryje. Jo prašiau pulti Stasiui po kojom ir tiesiog maldauti, kad jis mums pagelbėtų.
Tu manęs klausi apie Dauguvietytę. Taip, tai ta pati, kuri vaidino tarptautiniame teatre. Kai tik jai rašysiu, „Stulpus“17 būtinai paminėsiu, nes Nelė yra ne tik man iš teatro pažįstama. Mane su ja riša labai sena praeitis. Mudvi ir dirbti drauge Jaunimo teatre pradėjom, ir drauge Vokietijoje gyvenom. Žodžiu, kadaise buvom tikrai artimos draugės. Man jai parašyti – vieni niekai. Tačiau aš bijau, kad Tu tą teatrą pervertini. Iš tolo taip, aišku, gali atrodyti. Bet žinai, tą dieną, kai jie vaidino, aš turėjau koncertą Toronte. Iš vakaro buvau pas Nelę sustojusi Hamiltone, o paskui, kitą rytą, drauge važiavom į Torontą. Na, aš negalėjau atsilaikyti pagundai ir išlipau prie jos teatro. Teatrėlis – neblogas. Bet – įforminimas! Kažkas baisaus! Kaip klojimo teatre – neskoningas paviljonas, baisiai archajiškas, kostiumai siaubingi! Mačiau labai iš arti pačios Nelės kostiumą: ji namie tą rūbelį prosijo. Vaikeli! Skolintas skuduras… Gal vaidino jie ir neblogai (aš negalėjau spektaklio pamatyti, nors Nelė man turėjo bilietą, bet aš pati turėjau koncertą), bet visa spektaklio išorė – „vargo vaizdelis“. Naujieji kanadiečiai… Tik įėjus į fojė irgi štai koks vaizdas: ant žemės patiesta skara ir viena aktorių vysto kūdikį! Man tiesiog graudu… Nors – Toronto spauda spektaklį išgyrė.
Leviui išvažiavus, baisiai tuščia Montrealyje. Likau viena ir galiu dabar kukuoti kaip gegutė. Parašyk, Algirdai, kai turėsi laiko ir noro. Visados Tavo laiškų laukiu.
Iki! Birutė
P. S. 4-tą gegužės turėsim koncertą Clevelande: Levis, Kazys ir aš… Novelės premijos įteikime.
1964 03 05, Montrealis
Mielas Algirdai,
Labai ačiū, kad tada man parašei atviruką iš Vokietijos. Būčiau galvojusi, kad ko nors ant manęs supykai, neturėdama jokios žinios. Aš labai norėjau tada su Tavim susitikti, bet ką veiksi, kad aplinkybės kitaip susidėjo. Tikiuosi, kad turėjai puikią kelionę ir kad sėkmingai atlikai visus reikalus.
Dabar vėl – gavau „Areną“18! Širdingai ačiū! Su dideliu įdomumu perskaičiau viską, net ir prancūziškai bandžiau slebizavoti. Man patiko Tavo rašinys: iš tiesų, pirmą kartą susidūriau su mintimi, kad avangardistai dramaturgai daugumoje apatridai19. Tasai momentas, manau, paaiškina daugelį dalykų.
Tarp jų – vieną, dėl kurio aš jau kuris laikas suku galva. Matai, perskaičiau Ionesco20 rašinį apie teatrą, kuris visą mano galvojimą apvertė aukštyn kojom. Dabar blaškausi nuo vieno kraštutinumo į kitą, ir nebežinau, kur tiesa. Tame rašinyje Ionesco rašo, kad teatras (atseit, dramaturgija) nėra literatūra. O aš visą laiką galvojau, kad dramaturgija – pirmoj vietoj yra skirta žodžiui. Čia vėl jau būtų pridėtinas kitas mano „galvojimas“: kad žodis yra absoliuti nuotaikų, jausmų, pergyvenimų ekspresija. Gal dabar, civilizacijos poveikyje, žodis tarsi nubluko ir nustojo pirmykštės savo jėgos. Tačiau kadaise, kai pirmieji žodžiai gimė, jie savyje viską sutalpino. Čia man prisimena Tavo „Kalala“21… Taip aš įsivaizduoju žodžio gimimą… Sakykime, kadaise urviniam žmogui buvo baisu arba šalta, arba jis buvo alkanas – tada jis suriko tokius garsus, kurie savaime jo dvasinę arba fizinę būseną išreiškė. Kai kurie žodžiai, mano manymu, dar tebeturi savyje pilną pirmapradę jėgą, kiti – jos jau nebeteko.
Kartais net žodžių sudėstymas, jų bangavimas, tam tikra eilė – visa tai atliepia svarbiausią išraiškos (žodinės) paskirtį. Aš vis galvojau, kad aktorius, eidamas į sceną, turi tarsi naujai žodį atrasti, sugrąžinti jam pirmykštį žėrėjimą, jo galią.
Gi Ionesco rašo, kad teatrinė kalba „is also the dislocation of language“. Dalinai kai kur aš su ta mintimi susitaikau: teatre kalba turi būti kitokia, žodis privalo ieškoti aukšto teatralumo, tačiau man baisiai sunku sutikti, kad kalba teatre – yra antravertis reikalas. Pats Ionesco mini, kad jis neatmeta nei Sofoklio, nei Eschilo, bet kodėl gi tie kūriniai išliko per šimtmečius, jeigu jie buvo ne literatūra?
Kai perskaičiau Tavo įvadinį žodį, man staiga atėjo mintis, kad gal dėl to avangardistai žodžiui neteikia lemiamos reikšmės, kad, būdami ne savo tėvynėje, jie tikrą žodžio ugnį kažkur užgesino. Gal dėl to – sakinys byra skeveldromis, gal dėl to tas pats Ionesco siūlo vaidinti „prieš tekstą“.
Iš kitos pusės, Ionesco siūlomas žodžio atjauninimas (rejuvenated language) taipogi – daugiausiai įmanomas ne savo tėvynėje. Svetimą kalbą lengviau naujai atrasti negu savąją. Iš to Ionesco rašinio supratau, kad jis nuo ankstyvos vaikystės gyveno Prancūzijoje (pasakojimai apie Liuksemburgo parką, kur jį motina vesdavo lėlių žiūrėti), tačiau vis tiek – kalbos šaknys yra daug giliau negu vaikystė.
Vėlgi kitas rašinys (Martin Esslin22), nagrinėdamas avangardistų kūrinius pažymi, kad jie turi „antiliterary“ charakterį. Kad naujose dramose teatras artėja prie cirko, prie baleto, o aktorius – prie mimo. Čia jau man visai susisuko galva. Kodėl teatras privalo artėti prie cirko, o aktorius – prie mimo? Kas liks tada cirkui, o kas mimui?
Būtų įdomu kada nors su Tavim pasišnekėti – kažin, kaip Tu galvoji?
Dabar – grįšiu prie savo bėdų. Žinai, su ta filma aš, turbūt, galutinai pražūsiu. Jau dirbu šeštas mėnuo su editinimu, o darbo galo – akimis neužmatau. Tiesa, per tą laiką, kai kas pragiedrėjo. Sužinojau apie priemones dalį savo filmos negerovių pataisyti. Vienok, kai ėmiau smulkiau dirbti – ir problemų skaičius žymiai pakilo. Taigi, taip ir suku savo ratus – diena dienon. Kartais man ir akyse ima suktis. Dabar dar tebedirbu pirmoje fazėje. Kai iš šitų negatyvų bus padarytas „work-printas“, tiktai tada bus galima filmos montavimą smulkiai atlikti. Mat, negatyvų aš negaliu leisti „pro projektorių“, nes jie gali būti pradeginti. Na, o kai jau „sueditinsiu“ „work-printą“, tada – vėl reikės grįžti prie negatyvų ir juos lygiai taip sudėti, kaip sudėtas „work-printas“.
O kur dar garso sinchronizacija, muzika, efektai?.. Žinai, prakeikiau ir tą dieną, ir tą valandą, kai su filma prasidėjau. Svarbiausia – tą dieną, kai „Žąsį“ sugalvojau parašyti. Kažkas paleido Montrealyje žodį, kad aš su ta filma likau kaip „merga su vaiku“. Tikrai, dažnai pagalvoju, kad jausmas turi būti panašus.
Rudenį buvau užsukusi į New Haveną ir susipažinau su Jasiukoniu23, o taipogi ir su Žemaitaičiu24. Juodu abu man labai patiko. Kadgi būtumėm anksčiau susipažinę ir galėję drauge dirbti! Aš kaunuosi diena dienon su „slibinais“, kurie, jeigu žinočiau burtažodį, būtų gal ne taip sunkiai įveikiami. Iš kitos pusės – gal kokia nors nauda būtų ir jiedviem iš manęs. Deja, esu viena, ir, kaip Tavasis Bangžuvėnas25, – ilgiuosi kontinento, su kuriuo galėčiau susijungti.
Bet keista – nors darbas su filma iki šiol man buvo tikra kančia, kartais užeina ir kažkoks geras jausmas. Bene tą savo „pavainikį“ būsiu kažkur pamilusi? O gal – mane tiktai vilioja galimybės, kurias tame darbe matau. Juk, pagalvok, jeigu viskas būtų bent padoriai nufilmuota, koks malonumas būtų dabar tas skiautes dėlioti! Šiuo metu – tatai tiktai mano svajonės parodija. O jeigu nufilmuota būtų ne tik padoriai, bet – iš tiesų gražiai! Todėl ir baisiai pikta, kad reikės tokį nedakeptą darbą į pasaulį išleisti – kartais norėtųsi viską trenkti ir pradėti iš naujo. Bet – nėra pinigo. Negaliu leisti sau tokios prabangos ir $ 7000, kuriuos iki šiolei filmai sukišom, lengva ranka pražudyti. Atrodo, kad iki galo – dar kokių dešimties tūkstančių reikės. Ir taip: sunku sugalvoti, kur mes tuos pinigus paimsim, nes asmeniškos santaupos baigia dilti.
Tai matai, kokios mintys mane graužia.
Vienok, jeigu norėtumėm toliau dirbti, atrodo, kad į filmą būtinai reikės pasukti. Spektakliai per daug greitai miršta. Antra vertus, kažkaip filma visus žiūrovus daugiau vilioja. Aš, pavyzdžiui, gaunu daugybę laiškų su paklausimais: kada „Žąsis“ pasirodys? Žmonės prašo bent į eilę užsirašyti filmos eventualiam demonstravimui. To niekados nebuvo su spektakliais. Arba vėl: kiek, rodos, bandžiau įtraukti Montrealio jaunimą į teatrinį darbą – nieko iš to neišeidavo. Jie užeidavo į repeticiją, tačiau vėliau – su mumis ryšį nutraukdavo. Gi filmai – labai mielai bendradarbiavo. Veik visą laiką turėjom „žiūrovų“: jaunimas prašydavo leisti jiems pasėdėti, „pamušdavo“ lentą, padėdavo paimti garsą arba uždegdavo šviesas. Vėliau, kai man reikėjo kad ir mažutės „minios“, entuziazmas buvo tiesiog neįsivaizduojamas!
Nežinau, kas juos viliojo: ar pati „mašinerija“, šviesos, kamera, scenos komanda, o gal tasai „įsiamžinimas“.
Algirdai, turėtumėm pagalvoti ir kada nors bendrai pasitarti: kaip galėtumėm sujungti jėgas ir iš tikrųjų – ką nors padoraus tomis sutelktinėmis jėgomis susukti. Padaryti tokį darbą, kuriuo visi galėtumėm pasidžiaugti.
Na, tai bene bus viskas šiuo sykiu.
Beje, per paskutinį filmavimą (gruodžio mėnesį) parodžiau filmos talkininkams kai kuriuos atlikusius gabalus. Visi šaukia, kad gražu! Gražu, žinoma, nėra, nors aš ir esu iš esmės – baisus „knisius“, pergyvenu kiekvieną smulkmeną. Siunčiu Tau kelias skiauteles. Jeigu turėsi kantrybės, pasižiūrėk į jas pro padidinamą stiklą ir prieš stiprią šviesą, pamatysi bent, kaip atrodo koloritas.
Lik sveikas ir parašyk, kai tik turėsi noro ir laiko. Aš visados labai džiaugiuosi, gavusi žinią iš Tavo padangės.
Nuoširdžiai – Birutė
Parengė Virginija Babonaitė-Paplauskienė
1 Krikšto sūnumi tapo Gintaras Grušas (g. 1961 09 23; dab. – Vilniaus arkivyskupas metropolitas).
2 Minima B. Pūkelevičiūtės debiutinė poezijos knyga „Metūgės“, išleista Toronte 1952 m.
3 Minimas B. Pūkelevičiūtės romanas „Aštuoni lapai“, išleistas Čikagoje 1956 m.; pelnęs „Draugo“ romano premiją.
4 Seniausias lietuviškas laikraštis „Draugas“ (leidžiamas Čikagoje nuo 1909 m.).
5 Minima tekstilininkė Anastazija Tamošaitienė (1909–1991).
6 Rašoma apie dvi A. Landsbergio ir Clarko Millso (tikr. McBurney, 1913–1986) parengtas, išverstas ir išleistas antologijas. Pirmoji – lietuvių poezijos – „Green Oak“ (1962), kurioje buvo paskelbtas išverstas B. Pūkelevičiūtės eilėraštis iš „Metūgių“. Vėliau eilėraštis pateko į poezijos antologiją „The Cry of Rachel“ (Random House, 1966; antologijos sudarytoja, vertėja seselė Mary Immaculate). Kita antologija – liaudies dainų rinkinys „The Green Linden“.
7 C. Millsui.
8 Henrikas Kačinskas (1903–1986) – aktorius.
9 Leonas Barauskas (1926–1975) – aktorius.
10 B. Pūkelevičiūtės parašyta „pasakiška trijų veiksmų komedija“ pagal brolių Grimmų pasaką; vėliau sukurtas pirmas lietuvių vaidybinis filmas JAV; „Aukso žąsis“ atskira knyga išleista 1965 m. Čikagoje.
11 B. Pūkelevičiūtė 1957 m. Monrealyje pagal Kazio Borutos kūrinį „Baltaragio malūnas“ pastatė spektaklį ir atliko pagrindinį Jurgos vaidmenį.
12 Kazys Veselka (1923–1983) – aktorius, dailininkas.
13 „Atžalynas“ – lietuvių teatro trupė, įsteigta Jono Kelečiaus ir Stasio Petkaus 1945 m. Hanau, Vokietijoje, ir perkelta į Čikagą.
14 Telesforas Valius (1914–1977) – dailininkas.
15 Anastazija (1910–1991) ir Antanas (1906–2005) Tamošaičiai – tekstilininkai.
16 Stasys Ilgūnas (1920–?) – teatro darbuotojas, pirmasis grimuotojas lietuvių JAV teatre; perukų meistras.
17 Turima mintyje A. Landsbergio pjesė „Penki stulpai turgaus aikštėje“ (1966).
18 „Arena“ – PEN klubo žurnalas (1961–1967), skirtas rašytojams išeiviams.
19 Apatridas [a…+ gr. patris (kilm. patridos) – tėvynė], asmuo be pilietybės.
20 Eugene’as Ionesco (1909–1994) – rumunų ir prancūzų dramaturgas; vienas žymiausių XX amžiaus prancūzų avangardinio teatro veikėjų.
21 Iš A. Landsbergio apsakymo „Žodžiai, gražieji žodžiai“. Petriukas pradeda kalbėti ir pirmi žodžiai – „kalala“.
22 Martinas Esslinas (1918 –2002) – vengrų kilmės britų prodiuseris, dramaturgas, režisierius; 1961 m. knygoje „Absurdo teatras“ sukūrė terminą „absurdo teatras“.
23 Paulius Jasiukonis (1932–2008) – kinematografininkas.
24 Algis Žemaitaitis (1932–2020) – aktorius, režisierius.
25 Pagrindinis veikėjas A. Landsbergio komedijoje „Meilės mokykla“ (1965).
Voltaire. Tėvo Mikalojaus Charisteskio pamokslas, pasakytas šventosios Toleranski bažnyčioje, Lietuvos miestelyje, šventos Epifanijos dieną
2023 m. Nr. 8–9
Iš prancūzų k. vertė Ingrida Bakutytė
Broliai,
Šiandien švenčiame trijų didžių karalių, Merkelio, Baltazaro ir Kasparo, šventę. Jie trise atėjo pėsčiomis iš tolimųjų rytų, vedami Epifanijos žvaigždės, nešini auksu, smilkalais bei mira, tam, kad juos įteiktų kūdikėliui Jėzui. Kurgi rastume šiandien tris karalius, kurie draugiškai kartu keliautų sekdami žvaigždę ir kurie atiduotų savo auksą mažam berniukui?
Jei atsiranda aukso pasaulyje, tuoj visi dėl jo susipyksta, dėl jo krauju apšlaksto žemę, o vėliau jie priima smilkalus iš mano brolių, kurie kaskart savo pamokslų pabaigoje nepamiršta priminti, kad šioje žemėje karaliai esantys gyvojo Dievo atvaizdai.
Bent jau mano parapijoje mes tikime, kad gyvasis Dievas yra švelnus, taikus, kad jis lygus visų žmonių Tėvas, kuris giliai širdyje niekam nelinki blogio. Ir sukūrė jis žmones ne tam, kad būtų nelaimingi šiame pasaulyje ar prakeikti kitame. Dėl to Dievo atvaizdą mes regime tik tuose karaliuose, kurie žmonėms neša gėrį.
Tad tegu Mustafa man atleidžia, jei aš jame Dievo paveikslo neįžvelgiu. Tenka girdėti, kad šis žmogus, su kuriuo neturėjom nieko bendra, pirmiausia ėmėsi pažeidinėti žmonių teises, surakino šalies ministrą, kurį privalėjo gerbti, ir atsiuntė į mūsų žemes naikintojų gaują, pats nedrįsdamas čia pasirodyti.
Aš niekuomet neįsivaizdavau, mano broliai, kad Dievas ir kraujo ištroškęs bailys turkas yra panašūs kaip du vandens lašai.
Tačiau tai, kas mane labiausiai stebina, kas piestu pastato ant galvos tuos kelis man dar likusius plaukus, kas skatina sušukti Heli, Heli, Lamma Sanathani ar Labasanathani, kas mane verčia prakaituoti krauju ir vandeniu, yra tai, ką aš ką tik perskaičiau konfederatų, arba Lenkijos sąmokslininkų, kaip jums labiau patinka, manifeste, štai jų pačių žodžiai (penktas puslapis): „Didingieji Vartai, mūsų geroji kaimynė ir ištikima sąjungininkė, laikydamasi susitarimų, ją siejančių su Respublika, ir besirūpindama mūsų teisių išsaugojimu, ėmėsi ginklų mūsų naudai. Visa tai mus ragina suvienyti jėgas, kad pasipriešintume mūsų šventosios religijos žlugimui.“
O, broliai, ir kuo gi tie Vartai tokie didingi? Tai vartai rūmų, kuriuos pastatė Konstantinas, o tie barbarai juos aplaistė paskutiniųjų iš Konstantinų krauju. Ar galima didingais vadinti vilkus, kurie išskerdė visą bandą? Kaipgi! Ir taip kalba krikščionys, drįstantys teigti, kad pasikvietė ištikimuosius mahometonus prieš savo pačių tėvynę! Prieš krikščionis!
Šaunuoliai lenkai, ne taip kalbėjo ar veikė jūsų didysis Sobieskis, kai Chotyno lygumose šitų plėšikų krauju nuplovė jūsų tautos gėdą, tautos, kuri mokėjo duoklę Didingiesiems Vartams. Po to, kai jis apsaugojo Vieną nuo skerdynių ir grandinių, sugrąžino krikščionių imperatorių į sostą, tuomet jūs nevadinote šių priešų žmonėmis, gerais kaimynais ir ištikimais sąjungininkais.
Koks yra, mano broliai, šios baisingos sąjungos su turkais tikslas? Sunaikinti krikščionis, savo brolius, kurie keletu dogmų, keletu ritualų skiriasi nuo jų, ir kurie nėra, kaip jie patys, Italijos vyskupo vergai.
Jie vadina tą italo religiją katalikiška ir apaštališka, pamiršdami, kad mes katalikais vadinomės gerokai prieš juos, kad žodis „katalikas“ yra mūsų kalbos žodis, kaip ir visi kiti krikščionybės terminai, kurių mes juos išmokėme, kad visos jų evangelijos yra graikiškos, kad visi kunigai bažnyčiose pirmuosius keturis amžius buvo graikai, kad tie apaštalai, kurie rašė, rašė tik graikiškai, ir, galiausiai, Romos religija, taip smerkiama pusės Europos, tėra niekšė, seniai sukilusi prieš savo motiną, jei tik mūsų romi siela mums leidžia taip pareikšti.
Jie mus vadina disidentais, ateis laikas ir mes pasipriešinsime, atsiskirsime nuo jų, jei bus siurbiamas žmonijos kraujas, drįstama manyti esant aukščiau už karalius, norima pajungti karūnas trigubai mitrai, ekskomunikuoti valdovus, uždrausti valstybes ir elgiamasi taip, lyg jiems priklausytų visos pasaulio karalystės.
Šie pasibaisėtini išsišokimai, dėkui dangui, niekada nebuvo priskiriami tikrajai bažnyčiai – graikiškajai. Mes turėjom savų kvailysčių, savų nukrypimų, kaip ir visi kiti, tačiau, mano broliai, tokio siaubo dar niekuomet nebuvo.
Dievas mums davė teisėtai išrinktą karalių, išmintingą karalių, teisingą karalių, kuriam negalėtume prikišti nė menkiausio trūkumo nuo to laiko, kai jis yra soste. Konfederatai, arba sąmokslininkai, jį persekioja, nori iš jo išplėšti karūną, o gal net ir gyvybę, nes jie įtaria jį kažkokiu prielankumu mūsų šventosios Toleranski parapijai.
Didingoji Rusijos imperatorė Jekaterina, mūsų dienų herojė, šventos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios saugotoja, kuri yra tvirtai įsitikinusi, kad Šventoji Dvasia yra iš Tėvo, o ne Sūnaus, ir kad Sūnus neturi tėviškumo, pažvelgė į mus užuojautos kupinu žvilgsniu. To užteko, kad Lotynų Bažnyčios sarmatai pasiskelbtų esantys prieš Jekateriną.
Savo manifeste 1769 m. liepos 4 d. (241 puslapyje) jie skelbia, kad „nemano rusus esant drąsius ir dorus, kad rusai niekuomet nebuvo verti karinės šlovės, ir kad jų armija nedrįsta pasirodyti prieš Didingųjų Vartų armiją“.
Mes žinome, kaip Jekaterina atsakė į šiuos komplimentus sumušdama turkus visur, kur tik jos kariai juos rado, išvydama juos iš Moldavijos ir Valakijos, atimdama iš jų beveik visą Besarabiją, Azovą ir Taganroką, priversdama totorius sudėti ginklus, užimdama jų miestus abiejuose Svetingosios jūros1 krantuose Europoje ir Azijoje, ir galiausiai priversdama visą eskadrilę išplaukti iš šiaurinės jūros gilumos, kad sunaikintų Didingųjų Vartų flotilę prie Dardanelų. Taigi rusai išdrįso pasirodyti. Dievas Sabaotas kovėsi jų pusėje, o jam galingai talkino Gedeonai, tokie kaip Orlof, Romanzow, Gallitzin, Baver, Showalow, Spiritow ir daugelis kitų, kurie privertė mahometonus gerbti šventąjį Mikalojų.
Tik pamanykite, mano mielieji klausytojai, juk galinga Jekaterinos ranka, traiškanti Otomanų išdidumą, yra ta pati ranka, saugojanti mūsų Katalikų Bažnyčią. Tai ji nurodė, kad pirmasis iš visų įstatymų yra tolerancija. Dėl to Dievas, kurio tobulu atvaizdu ji yra, apibėrė ją savo palaiminimais.
Ji yra pateptoji, mano broliai. Tad kodėl tuomet tautos taip priešiškai nusiteikusios prieš pateptąją, kaip sako psalmininkas? Todėl, kad Europoje daugiau nebėra Godfrido Buljoniečio, Scanderbego, Motiejaus I Korvino, Francesco Morosinio. Tik Rusija pajėgi užauginti tokius vyrus.
Šiandien lotynų krikščionys didįjį turką vadina savo šventuoju tėvu. Šventasis Mikalojau, nusileisk iš dangaus, kur tu taip šauniai atrodai, ir atnešk į mano parapiją Mahometo vėliavą. O jūs, Lenkijos sąmokslininkai, eikite bučiuoti Jekaterinai ranką. Tautos, daugiau nedrebėkite, o žavėkitės.
Dievas mano liudininkas, nejaučiu neapykantos turkams, aš tik nekenčiu pasipūtimo, tamsumo ir žiaurumo. Mūsų didžioji imperatorė išvarė šiuos tris demonus. Melskime Dievą ir šventąjį Mikalojų, kad nuolat ją globotų.
1 Portus Euxinus (Svetingoji jūra) senovėje buvo vadinama Juodoji jūra.
„Tu – mano namai“: Janinos Degutytės laiškai Bronei Jacevičiūtei
2023 m. Nr. 7
Janinos Degutytės (1928–1990) laiškai draugei dailininkei Bronei Jacevičiūtei (1919–2013) – tik dalis gausaus poetės epistolinio palikimo, saugomo Maironio lietuvių literatūros muziejuje. J. Degutytės laiškai yra susilaukę atidaus literatūros tyrinėtojų Jurgitos Žanos Raškevičiūtės, Aistės Birgerės, Giedrės Šmitienės dėmesio kaip svarbus kultūrinis pasakojimas, tad, artėjant liepos 8 d. švenčiamoms poetės 95-osioms gimimo metinėms, regėjosi svarbu perversti laiškų archyvą.
Publikacijai pasirinkti 1961, 1963, 1966 metais B. Jacevičiūtei rašyti laiškai, žinoma, tik menka dalis iš gausybės, nes susirašinėta intensyviai, kone kasdien, kai tapytoja išvažiuodavo į Palangoje buvusius dailininkų kūrybos namus ar plenerus. Laiškuose veriasi visos verpetuoto gyvenimo formos, džiuginančios ir žeidžiančios, buities ir kūrybos pripildytos, į voką kartu įdedami „lapeliai“ – patys naujausi eilėraščiai. O gražiausias laiškų liudijimas – seserystės, draugystės ir meilės, saugančios, palaikančios ir stiprinančios.
1961.XI.11
Sėli,
Kaip gyveni?
Parvykau laimingai. Mačiau apvirtusį motociklą ir keturis baltus beržus, paguldytus tokio pat dizelio. Sako, atsitikimas laimingas: iš septynių keleivių tik vienas negyvas… O mašina netiko net remontui.
Smėliuke1 laukė dvi staigmenos. Pirmoji – šiluma (!), beveik kaip Tavo Kapsuke2. Antroji – visos keturios antytės iššoko iš stiklainių… Didžiai liūdna, bet ką padaryti. Užtat grybai kibire sveikutėliai gardutėliai.
Vakar išvažiavau į Kauną3. Butelis labai geras – šiltas, yra koridoriukas, sandėliukas, atskiras skaitliukas. Radijas groja. Žodžiu, tvarka. Pirkau iš tetos stalą. Spintos sutinka palaukti. Yra tik naujos krautuvėj po 150 rb. Iki gerų nuotaikų, tai, žinoma, toloka… Vėl krūva melo, bet šiaip taip atraizgiau visus mazgus. Ten nakvoja pakaitomis – po savaitę – Lilė4 ir Nijolė.
Kažkaip prasitariau, kad turiu fikusą. „Tu ir fikusą turi?!!“ – ištrūko iš jos lūpų toks sušukimas, o veide – pavydas, pagieža ir kažkoks juodas siaubas, kaip kažkada kitam veide, kai pasiūliau Tavo dirbtuvėn pastatyti senąją spintą… Tada po penkių minučių buvo atvestas kaimynas ir spinta išgabenta. Aš sėdėjau pritrenkta (tiksliau, gulėjau), be žado, nustebinta. Rodos, jau viskam pasiruošusi, visko laukiu ir viską gaunu. Ir niekas niekad niekuo nenustebino. Bet tas antras kartas vakar – per tuos keletą metų ir vėl teko nustebti ir suglumti. Aš ir fikusą turiu… Ir iš motinos lūpų. Ir dar buvo visokių smulkių scenų, nuo kurių Vanda raitėsi kėdėje, o aš tylėjau. Ir vėl nemiga, ir vėl reikia digoxino ir diamoxo. Turbūt jau atsirado sąlyginis refleksas. Arba žmogus neša, neša, ką tik kas užkrauna per visą gyvenimą, bet vieną kartą prieina ribą, po kurios ir vienas lašas nepakeliamas. Mokėt, mokėt, už viską mokėt… už tai, kad duota matyti ir pasakyti šiek tiek, ne tai, kad arti yra kažkas šviesus… Visi moka. Vieni pirma gauna, o paskui moka, kiti dešimtim metų moka, kol pagaliau šį tą gauna.
Norėjau išbūti ligi pirmadienio – negalėjau ilgiau, grįžau šiandien. Buvau pas N-tą, bet uždarytos durys (įstaigoj). Į namus – nedrįsau. Jei reikia, nuvažiuosiu dar kartą, tik nenakvosiu pas motiną, tą pat dieną grįšiu. Parašyk.
Skaitau Cveigo „Balzaką“. Bet ir knyga man kainuos, nes B-ko [Balzako] motina beveik tolygi manajai, ir jo gyvenimas toks, koks man į galvą neatėjo, mąstant apie jį. Vaikystė!..
Baigiu. Atleisk už minorą. Rašyk. Valgyk. Gerk tas geltonas ropeles. Ir dirbk. Labai laukiu.
Linkėjimai Onutei5, jei ji dar yra.
J.
1961.XI.12
Bronužėli!
Gavau abu Tavo laiškus. Ačiū.
Tik ko Tu noselę pakabinai? „Gražūs, bet be minties!“ Manai, tas š. tai dievas. Taip labai lengva pasakyti. Kas kaip jaučia ir supranta, kas yra tapyboj mintis, tuo labiau – peizaže. Tavo gi tik peizažai ir buvo, tai ko jis nori – pridėti žmonių visokiose pastacijose6 ar pastolių, kad jam išaiškėtų mintis. Rado ko klausyti ir dėl ko jaudintis. Kuris ten iš jūsų turėjo daugiau minties – man įdomu. Tapyba – ypač – peizažinė – tai ne literatūra, kur mintį visokiem durniam sukramtyti reikia. Jeigu peizažas gražus, turi nuotaiką, vad., turi ir mintį. Pasakyti, kad gražus, nuotaikingas, bet be minties – tai jau tiesiog nelogiška ir buka. Šitokiom frazėm galima ir visus genijus nužeminti. Kas ten be minties? Ar tie vakaro žiburiai, ar medis vėjuotas, ar kt. – bukaprotis tas Tavo Šegelmanas! Jeigu ką galima prikišti Tau dabar, tai dar vietomis per didelį „iškrapštymą“, bet ne minties stoką. Peizažo mintis ir yra jo grožis. Pati ne per seniausiai išsilaisvinai iš „literatūros“ ir peredvižnikų kiauto ir leki tokiais šuoliais į priekį, kad tik pavydėti galima. Ir dar kokių nutapysi, pamatysi tiktai! Mano Sėli, aš neguodžiu ir neraminu Tavęs, bet pažįstu Tave ir tikiu Tavimi. Neklausyk visokių kalbų, o pagalvok, ką Tu nori padaryti, ir padarysi. Susikaupk, permąstyk ir būk stipri.
Atleisk už mano suskystėjimą aname laiške. Skaitau, mezgu, tvarkausi – pilnoj formoj. Ir vėl miegosiu gerai, tik Tu būk razumėlis. Ir aš visada su Tavim – taip vis sėdėsiu ir megsiu, o Tu dirbk ir būk gerutė. Ir aš rašysiu. Pamatysi, ką mes su Tavim padarysim.
…Kad gerai matytum!.. Daug daug kartų! – J.
Sveikink Onutę, pasakyk, laukiu jos atvykstant.
1961.XI.14
Sesyte brangusyte!
Ar jau esi gerutė ir stiprutė?
Aš vis tebeskaitau apie Balzaką ir mezgu po truputėlį bei gaspadinauju. Ryt jau eisiu pas Karvelytę, šiandien priėmiau tą Vandos P. mokinę Danguolę, simpatišką mergytę, nedidutę, panašią į tėvelį.
Užmokėjau už telefoną iki naujų metų.
Niekur nenoriu eiti ir nieko sutikti, nes be Tavęs liūdna. Tik Onutę priimsiu, nes ji bus atėjusi iš Tavęs. Kaip Tu laikaisi? Žiūrėk, kad daugiau nebebūtum „mekis“! Aš irgi buvau suskystėjusi, bet neilgam – tuoj sugriebiau save į nagą ir po dienos buvau pilnoj formoj. Ir nereikia nei digoxino, nei diamoxo (susitvarkiau su obuoliais). Taigi ir Tu būk stiprutė. O tai aš verksiu…
Iki kelintos pratęsė – iki 1 ar 15 d.?
Dirbk! Padaryk tą kopiją ir bus rami galva. Galėsi galvot apie tikrą, naują darbą. Ir aš tuoj pradėsiu rašyti, kai tik baigsiu tą Cveigo „Balzaką“.
Sesyte brangusyte, ar girdi mane?.. Labanaktis!
J.
Palauk! Dar ne viskas. Leisk man, kvailam daiktui, pakalbėt apie meną, apie tapybą. Perverčiau „Tapybą“, pergalvojau, ką esu mačiusi. Geriausi man iš temat. – [Augustino] Savicko „Pirčiupis“ [„Pirčiupio tragedija“], port. – [Antano] Gudaičio „Žvejas“, iš peizažų – Tavo „Minija“. Tavo peizažas yra stipriausia vieta Tavo kūryboje. O „Vieversiai“ man labiau patiko už „Linelius“. Kodėl? Man atrodo, yra viena ir ta pati klaida visų tarybinių realistų – tikrovės iliustracija. Pasirenkamas ne vienas apibendrintas, kulminacinis momentas, pats charakteringiausias ir vienintelis duotam atvejui, o atsitiktinis, toks, koks dažniausiai sutinkamas. Tapyba tai ne filmo kadras, kur viską apima, visą veiksmą, čia reikia atrinkti vieną akcentą – svarbiausią. O šito beveik visiškai pas mus nebūna. Todėl ir mažai jaudina. Jei žiūrint į tematinį paveikslą galima parašyti novelę, vad., jis geras – turiningas, o jei ne, vad., jis tik tikrovės iliustracija, o ne gyvenimo gabalas. Tau padeda peizažas, o kiti – nė to neturi. Man atrodo, Tu padarytum stebuklus, jei mokėtum panaudoti tai, ką Tu turi – spalvingumą, kompoziciją, peizažo poeziją – jei mokėtum pasirinkti temą; gal tai ne tema vadinasi, o charakteringiausias momentas, apibendrinantis, kulminacinis. Ir padarysi, pamatysi!
Atleisk už diletantų pastabas.
Atsiprašau, dar ne galas. Dabar pas mus iš tikrovės iliustracijos einama į kitą pusę – spalvotų dėmių žaidimą. Bet šituo pasaulio nenustebinsi. Spalva, žinoma, pagrindinis daiktas, bet ji priemonė – o ne tikslas. Tai tiek apie temat. darbus, o peizažai Tavo geri, nuotaikingi ir turiningi. Iš esmės. O kaip geriau – ar uždėti kunkuliuką dažų išspaudus iš tūbelės, ar ištepti plonai – tas jau dalykas įsisavinamas, išmokstamas, išbandomas, kaip tinka. Čia jau ne tragedija.
Tau reikia tik drąsos, susikaupimo apibendrinimui ir nesusismulkinti tepant. Ir tokių padarysi, kad net pati netikėsi!
Patikėk manim!
1963.III.8
Nabagėli Tu mano,
kaipgi parkeliavai tokia apsikrovusi? Ar buvo mašina? Kaip jautiesi? Ar šiandien per daug nenubaliavojai? Aš Smėliuke radau gluosnio šakelių puokštelę įmestą pro duris ir aibes laiškų – sveikinimų. Buvau kine viena – taip ir atšvenčiau. Beje, ir Albiną ten sutikau, kartu sėdėjom. O vakar miegojau ir kine buvau, mačiau tą lenkišką „Dar vienas, kuriam reikia meilės…“ Tik tas filmas – žiūrėti ne man…
…Mažytis nuostabus berniukas klaidžioja vidurnaktį gatvėm… kartais su bonkom… kartais pabėgęs iš namų, miega telefono būdelėj ar ant kokių laiptų… Motina alkoholikė… Tokios visos pažįstamos scenos, maniau, kad sprogs širdis… Taigi, vakar buvo labai liūdna diena ir rašyti Tau nieko negalėjau. Jau ir taip liūdna: nėr kam virt, nėr ką bart… Na, barti tai dar laišku įmanoma, o virti – tai jau ne.
Nepamiršk po savaitės leistis vaistus, jeigu nori būti sveikutė.
O čia potvynis – Smėlio gatvė skęsta. Gal ir tenai panašiai? Parašyk, atsiunčiu batus, ir dar kokius batus, kad nešlaptų kojos. Braidau per balas, bet nė kiek ne šilčiau negu per speigus, tokia bjauri drėgmė. Žiūrėk, nesusirk!
Tėtušiui7 liepiau eiti į tuos du filmus, tai po kurio laiko atėjo į kambarį su laikraščiu ir parkeriu, kad pabraukčiau, į kuriuos jam eiti. O vakar netgi kompoto puoduką pietums pripylė…
Baigiau visų namų skalbimus, pirmadienį išvykstu į dirbtuvę. O sekmadienį medikų klubas – 5 val.
Moterų šventė, o visi vyrai girti. Ir gatvėse, ir įstaigose – šiandien jie vos sukalbami…
Parašyk viską smulkiai, kaip ten įsikūrei ir kaip jautiesi. Ar skrandžio sulčių nereikia?
Vanda Poz. parašė laiškus Tau ir man viename voke, jei rasiu, įdėsiu (kažkur nukišau). Ir dar mudvi abidvi sveikina Zarasų [neįskaitomas žodis].
Eisiu dabar į lovą skaityti Rilkės.
Labai laukiu Tavo laiško. Tik nepersitampyk, dabar pailsėk, daug valgyk. Atsiųsiu vitaminų.
Lik sveikutė ir razumnutė.
Šiandien nakvoju Smėliuke, o ryt eisiu Kapsukan. Ten man jau geriau. Atrodo, Tu tuoj turi pareiti… O čia liūdna. Ir dar – ne viena…
Rašyk!
Janina
1963.III.13
!
Džiaukis, linksminkis, nes uždirbai dar 80 rb. už natiurmortą. O mano dažytieji rėmai!
Apie save, deja, nieko džiuginančio. [Antano] Jonyno recenzija – jau parašyta – per daug gera (ten aš „nuostabi…“, o direktoriui reikia, kad būčiau labai abejotina), taigi, atrodo, davė kitam, kad parašytų blogą… Jokių „užtarėjų“ nė kvapo nėra. Iš „Lit. ir meno“ gavau tik 24 rb. Iki šiol gaudavau dvigubai… Tai šitaip. Nieko nepadarysi, reikės važiuoti į kaimą mokytojauti. Tik ne į Vilniaus kraštą, o pas lietuvius. Atvažiuosi pas mane į svečius… Na, skarmalų turiu, o maistui užsidirbsiu, per daug pamokom neapsikrausiu. O garbingą nario bilietą numesiu jiems ant stalo. Nenoriu būti niekšų ir veidmainių „šeimoj“. Čia jau nebe politinis momentas (leidykloj), o asmeniškumas. Jonynas – ne piemuo, už savo žodžius atsako ir leidykla gali juo remtis; tam ir duodama recenzuoti, o jeigu jau specialiai šito nori, tai ką gi… Visada susiras žmogus, kuris parašys blogą recenziją apie ką tik nori, jeigu šito vyresnybė prašo. Jeigu geriausius eilėraščius išims, tai be jokių kompromisų atsiimu viską ir tegu eina visi velniop. Aš niekad nieko nesitikėjau ir jokių iliuzijų niekame neturėjau. Toks jau mano gyvenimas. Taip kad jokio dvasinio perversmo ir nebus. Tik daiktinis… Pirmą kartą važiavau mokytojauti sunkvežimiu su mažu mazgeliu, o antrą kartą – „Moskvičium“ ir su pora čemodanų. Vadinasi, vis gerėja gyvenimas, negalima skųstis… O Tau reiks Vilniuj kitą draugę susirasti, nes nebus kam barti ir kojines adyti. Apmegsiu dabar, kol Vilniuj.
Tai – perspektyvos į ateitį.
Bučiuoju
Janina
[Trečiame laiško puslapyje – eilėraštis]
* * *
Srovenk, srovenk, lietau pavasarini,
Srovenk didžiuliais aidinčiais šaltiniais.
Nuplauk nuo gatvių juodą sniegą,
Kur melo ir pavydo pėdsakai nedyla.
Nuplauk lašų nepermaldomais gūsiais
Ir bailų rankos judesį, ir bailią lūpų tylą…
Nuplauk mažytį „aš“ – tarsi voratinklį,
Apraizgiusį žmogaus didžiulę širdį, –
Srovenk, srovenk! Tegul dangus prabyla…
Nuplauk mažytę neapykantą, mažytę meilę,
Mažytį gailestį, tikėjimą mažytį…
Srovenk elektros kirčiais ir audros ugnim,
Žaibų tinkle lai šįryt miestas švyti.
Tegul žmogus galingas žemėj būna,
Kaip raketa, jo rankų paleista.
Už antikinį marmurą šviesesnis
Ir didelis
Kaip Laiko valanda.
63.III.9
1963.III.28
Bronužėli,
Žodžiai visi stoja nenuryjamais kąsniais, nežinau, kaip ir beprašnekti… Tai dėl mano reikalo. Vakar ir šiandien – tos dienos, kurios daug metų man nubraukė iš tų pačių nedaugelių. Per S. B.8 buvo perduotas sprendimas: 53 dedami, 31 – nedėtini9. Ir šitų nedėtinų tarpe – dauguma, po kuriais kažkada buvo parašyta „puikus“, „gražus“ ir t. t… Tai jau vienas faktas. Toliau – iš tų 31 ne visi netgi su pastabom, kiti visai švarūs, be pabraukimo, o ir tos pastabos, kur jos yra, tokios juokingos, kad pradžioj, kol jas skaičiau – juokiausi; taip jau nieko nesugalvojo rimtesnio: „Norėtųsi reikšmingesnio“, „norėtųsi gilesnio“ arba pabrauktas žodelis „Tik“ (?!), arba prie kokio nors žodžio padėta klausimas „kodėl?“. Nė prie vieno neparašyta „silpnas“ ar „silpnesnis“ – vis tik ranka nepakilo. Nutariau, žinoma, atsiimti. Nuėjau. S. B. patarė užeiti pas M. [Alfonsą Maldonį], kadangi jis atsakingas už sprendimą. Taigi. Nesmagu buvo abiem. Po to buvau be žado, kai žmogus ėmė atvirkščiai komentuoti, ką pats neseniai buvo teigiamai – ir net labai – pripažinęs… Aš pasakiau tiesą. Ir apturėjau dar vieną priešą. Kadangi žmogus niekad nedovanoja tam, kuris nuplėšia jam kaukę. Argi negalėjo man nors vieną žmogišką žodį pasakyti? Na, toks momentas, ne jo pagrindinis žodis – ir būtų man visai nesunku (nešiau jam 13 atmestų, iš kurių 9 leido dėti). 62 eilėr. užtenka. Negi aš dėl skaičiaus. Bet kam tokia niekšybė?.. Ir tokiu tonu, lyg begalinę malonę darydamas: „Mes leisim…“ Vos susilaikiau nepasakius: „Niekas jūsų neprašo tokios malonės.“ O vakar atėjus man, leid. [neįskaitomas žodis] red. išlėkė iš kambario kaip kulka. Visi verčia atsakomybę vienas kitam, taip šlykštu, kad negaliu.
Atleisk. Juk neparašiau dėl Tavo reikalų. Užvakar skambinau Laukienei, sakė atvežti kaip vakar darbus [neįskaitomas žodis]. Tėtušį pavyko priprašyti nunešti nors iki mašinos. Vargais negalais suradom tą eskizą. Viską visiems pasakiau. Bus tvarkoj. Rytoj ar poryt Tau skambinsiu, kai sužinosiu visus rezultatus.
Jonas atsiuntė Tėtušiui telegramą, kad atvažiuoja su mašina ketvirtadienį. Tai aš vakar ir krausčiau – po S-gos ir po savo remonto. Užuolaidas visas išploviau ir pakabinau. Langą išploviau. Dulkes nušluosčiau. Palikau tik grindis, nes jau buvo vėlu, kol baigiau viską, o vakar tokia diena… Porai valandų praėjus po leidyklos žinių, paraudo (visas obuolys kaip kruvinas pasidarė) ir ištino akis, pradėjau silpniau matyti, maniau, betrūko man tik apakti iki pilnos viršūnės. Taigi. Su Nast.10 ir Dan.11 išsikraustom kaip kupranugariai. Šįryt atėjau pabaigti išnešti (po susitikimo su M.), o Tėtušis pradėjo nuo to, kad reikėjo vežimais mėšlą vežti… Galų gale, ne aš viena ir gyvenau, dalį darbų už dukterį gali padaryti. Vežimų nereikėjo, na, o jei šiupeliukas buvo, tai nespėjau, šimto rankų neturiu ir aš (dieną prieš tai buvo Onutė B., Pov., o vakar Dan. su Nast. nenusiavusios, tai truputį gal prinešė, bet ne tiek, kad reiktų priekaištauti). Teisybė, jau pora dienų, kai lauktuvių nieko nenunešu. Nieko jam neatsakiau, nes ir taip vos valdžiaus, eidama iš leid., kad neimčiau kaukti ir žliumbti be susivaldymo. Toks jau baisus pasaulis, tokie baisūs žmonės, kad reikia viena tiktai – sugebėti niekuo nenustebti. Nes išsiverkti negaliu, kažkur stovi gomury ir tiek, siaubingi kamuoliai…
Esu visai šiandien be galvos… Viską palieku, pametu, griūvu… Sukūliau koją į ledo kalną – ištino kaip kaladė. Nežinau, kaip šiandien reiks nueiti dar į Kapsuką. Tiesa, neparašiau. Šiandien brolis12 atvažiavo, man ten besikraustant, ir padėjo nešti ir atvežė į Smėliuką. Ir žadėjo čemodaną su antklode vakare nunešti dirbtuvėn. Tai reiks vis tiek nueit.
Gavau [Stepano] Ščipačiovo eilėr. versti. Bet atrinkti tokie baisūs!!! Apie 120 eilučių. Paėmiau visus, nes žadėjau atsiimti rinkinį. Reikia skubiai. O nieko negaliu, galva sprogsta. Išversiu ir atvažiuosiu pas Tave. Ar priimsi? Niekas nedžiugina – nei būsimas rinkinys (kai pažiūriu į jį, tai tik ašaros rieda), nei sudygę vazonėliuose žalumynai… Viską galiu išlaikyti, bet ne melą. O jis visą gyvenimą vis krenta ir krenta ant galvos, kaip didžiuliai akmenys, kurie jau nebe grūdina savo svoriu, o gniuždo.
Brolio šoferis Alfonsas žadėjo mano plytą pirkti. Šiandien jau baigė kamšyti visas skyles. Teliko dažymas. Jei jis bus.
Atleisk už tokį skystą laišką. Kartais neišlaikau ir aš… Na, gal jau rytoj būsiu kaip žmogus.
Ar leidžia vaistus, kur nusiunčiau?
Bučiuoju
Janina
P. S. Ir Stasė kartu atvažiavo.
1963.IV.2
Bronužėl,
Taip gerai, kad vakar paskambinai, o tai aš tiesiog nežinojau, ką daryti. Laiškų nėra. Norėjau sekmadienį skambinti, bet, sakau, gal Tau trukdau, gal Tu nenori. Bet Tau taip vėlai reikėjo eiti per parką, ar nebijojai? Man mėnuo švietė pro langą, kai atsiguliau. Galgi ir Tau švietė?..
Nuo pat ryto, dar nė akių nepramerkiau, girdžiu, balandžių žingsneliai skardūs po palangės skardą… Žvirbliai čirškia lyg padūkę. Visada mane atlanko čia du balandžiai su žaliais sparneliais, vis abu, po vieną nevaikšto. Ir vis tie patys. Paberiu lesti.
Ant stalo vazelėj Karpatų mėlynos gėlės, panašios į mūsų šilagėles, tik mažesnės ir nepūkuotos. Danutė atnešė, kad būtų linksmiau versti Ščipačiovą. O jis baisus. Tik rimus rankioju. Nei vieno vaizdo, nei metaforos, nei epiteto, nei palyginimo – su žiburiu nesurasi. Tiesiog dirbu duoną…
Tėtušiui „mėšlo vežimas“ jau nudardėjo… Klausė per Joną, kokiom dienom nešti varškę, ji bus šaldytuve… Mat, jos būna tik 8 val. ryto ir tai turbūt tik centre (gal dėl to taip anksti, kad eilių nebūtų, nes rytą visi tingisi keltis, kaip aš).
Grindys žiba išvaškuotos. Jok-niai [Jokūboniai?] remontavo savo dirbtuvę, dabar jau tvarkoj ir koridorius šiek tiek išplautas.
Miegu prie praviro lango, o prieš užmerkiant akis dar paskaitau Rodeną vokiškai (kur Nast. žodžiai išrašyti – koks patogumas!) – reikia atsigaivinti po dienos darbų. Dirbu čia nuo sekmadienio. Rytoj pabaigsiu. Paskui gal dėstysiu ką – irgi čia atėjus. Taip tyku, ramu.
Norėjau gauti apelsinų ir Tau atsiųsti, bet niekaip nepavyko…
Markonienė pasakojo, buvo pas juos atvažiavęs Šiaulių muziejaus direktorius ir gyręs Tavo paveikslus, kad žmonėms labai patikę – atseit, kaip jis sakė, „ir naujoviška, ir žmonėms suprantama, visiems gražu“. Vakar parsinešiau švarkelį, liemenė neišėjo, nes reikėjo iš sijono daryti naują nugarą – senoji buvo per siaura, o iš jos – apykaklę ir kišenes didokas, kad uždengtų skyles – t. y. senosios kišenes. Gražiai atrodo.
Ar jau Tu esi sveikutė? Tik uostyk tą antigripiną, kad neatsinaujintų. Karvelytei 3 kartus buvo atkritę. Žiūrėk man, dabar tik neperšalk. Kai eini iš dušo nusimaudžiusi, pasisaugok, šiltai prisivilk. Man tai viskas tvarkoj.
Mačiau „Žmogus iš žvaigždės“13. Nuostabus gražumas – gryna poezija. Žmogui žemėje nėra vietos, visos iliuzijos sudūžta į melą ir niekšybę, bet jis nori kažką mylėti. Ilgėtis, turėti gimtinę, – tebūnie ji žvaigždė, tokia tolima ir vienintelė artima. Vesiu Tave, kai parvažiuosi.
Na, lik sveikutė ir nepamiršk manęs.
Bučiuoju
Janina
1963.IV.6
Bronužėli,
Išsiunčiau Tau paltelį.
Vakar išvaliau langus iš esmės – stiklus. Lyg ir nieko buvo, kai saulė švietė, o dabar nevisiškai tobulai atrodo, ypač viršutinieji. Bet… nenorėjau nudardėti žemyn, nes vaikui vienam būtų liūdna… Dar eisiu ieškoti kokio „eleksyro“ baldams atnaujinti. Noriu, kad Tavo šventykla būtų graži, kad būtų gera Tau joje dirbti.
Pasakysiu atvirai, kad labai jau pasiilgau ir noriu lėkti, nors ir šįryt. Bet dar reikia visokių reikalų atlikti. O ir Tu labiau pasiilgsi… Užtai atvešiu Tau megztinį naują rainiuką.
(Beje, langus valant stalo aš nekilnojau, nemanyk. Pirma padėjo B., o paskui N. – su ja atkėlėm į vietą.)
Skambinau į autoinspekciją. Liepia ateiti pačiai pas kažkokį tai majorą. Na, nueisiu pas tą majorą.
Tai pradedu visas keliones.
Žiūrėk, nesirk ir dailiai lauk manęs. Man jau baigia praeiti viskas, iš tiesų, jau laikas – bene pusantros savaitės praėjo. Kai atvažiuosiu pas Tave, būsiu pačiame razume. O tai, kai suskystėji ant vieno šono, pasidarai aplamai kiužis. Atleisk man…
Aš laukiau, kad plenume mane užkabins kas. Ir sulaukiau. Ogi [Vilija] Šulcaitė! (B. pasakojo.) Skundėsi, kad niekas jos nevertino, o Deg-tė [Janina Degutytė] pavadino jos poeziją – sueiliuota proza… o Miež-tis [Eduardas Mieželaitis] skystimu… Klausia publikos, kur čia recenzentų logika. Visi pradėjo juoktis, o ji – verkti… Nuostabi asmenybė. Sako, aš nenoriu Deg-te sekti, aš noriu savaip rašyti. Tarytum jai kas liepia manim sekti!
Iki pasimatymo, Gužiuk!
Bučiuoju
J.
1966.II.13
Bronuži,
Esi gerutė! Gavau Tavo abu laiškus. Ačiū Tau už viską. O aš dvi dienas rašiau Janonį14, šiandien perrašinėjau. O pavakarį atvažiavo Lilė su dovanom. Kas antrą šeštadienį važinės. Ryt eisim į kiną iš ryto, o pirmadienį atvažiuos mama. Taip kad esu globojama.
Ir jau parašiau pusę lapelio… Ryt pribaigsiu ir atsiųsiu. Tai trečias ciklui „Sekmadienio miestas“.
Kaip keista, negaliu būti viena tyloj, iš kur bepareinu – tuoj pasistatau muziką. Ir ne tyliai… Kodėl? Juk visada dieną būdavau viena. Ar todėl, kad vakare nėra ko laukti?..
(Tik ampules siųsk vatoje, įvyniojusi.)
Abi mokysimės prancūziškai. O aš prisirašiau knygų – vokiškų ir lenkiškų į užsakymų katalogą šitam knygyne.
Dabar einam miegot, nes mano vaiko akys merkiasi, įpratusi 9–10 val. miegot, žinai, darbo liaudis – tėvai anksti kyla. O aš atsigulus dėstysiu… Kad turėčiau Tau ką nusiųsti… Gerai?
Labas rytas! Jau abi sukilom, pusryčiaujam ir nuo 11 val. į kiną. Tai vis tie Kramerio filmai („Niurnbergo [proceso]“ statytojo) – reikia pasižiūrėti.
Tai siunčiu lapelį… pirmą…
Labai neišpeik…
O dabar skubam! Iki!
Bučiuoju
J.
[Įdėtas lapelis su eilėraščiu]
* * *
Ant septynių kalvų – Tu – mano namai.
Nakties – kaip saulės juodos – prisigėriau kūnu.
Septyni bokštai stovi aplink mane.
Ir varpinės – lyg paukščiai suglaudę sparnus – tūno.
Sankryžų skersvėjis perveria peiliu, –
Bet Tu – mano namai, – ir kraujas neišbėga.
Tavo gatvėse šokti ir statyti pilis iš nieko,
Į mūro sieną – kaip į pagalvę – įsikniaubti – galiu.
Pakeliu veidą į naktį – į juodą saulę.
Ant septynių kalvų – Tu – mano namai.
Kaip žvaigždes – Tavo degančius langus perskaičiuosiu,
Tavo šaltas betono lūpas – eilėraščiu pabučiuosiu.
1966.II.12
1966.II.14
Bronusi,
O aš jau ruošiuos į keliones… Žinoma, mūsų arkliuku… Nupirkau gobeleno 4 m. Toj nupigintų audinių krautuvėj, tai pusiau kainuoja – taigi po 3 rb. už metrą. Tiesa, ten spalvų ne toks pasirinkimas. Madingųjų – dainuojančių ir besikvatojančių – nėra, bet neblogos ir tos – šiek tiek prislopinta samaninė žalia, o kita pusė sodri medaus. Lygios. Viena pusė nubluks, atversiu kitą.
Šiandien atvažiuos mama.
Kokią man knygą Ona atvežė!.. Mariną Cvetajevą, mano meilę – storiausią leidinį – 800 psl.! Kai atvažiuosi, turėsi kasdien – kas vakarą – klausytis po 10 eilėraščių. Talentu galima ją lyginti tik su Bloku. Žmogus, kuris neparašė nė vienos melo eilutės… Galima pavydėti… Buvo emigracijoj. Ir ten – balta varna. Grįžo 1939 m. į tėvynę. O čia… 1941 m. evakuota kažkokiam užkampy pabaigė… Visiškai viena. Vyras ir duktė po sugrįžimo, rodos, buvo ištremti. Vienos paskutinių eilių, parašytų emigracijoj – Čekijoj. Paklausyk:
О черная гора,
Затмившая весь свет!
Пора – пора – пора
Творцу вернуть билет.
Отказываюсь – быть.
В Бедламе нелюдей
Отказываюсь – жить.
С волками площадей
Отказываюсь – выть.
С акулами равнин
Отказываюсь плыть –
Вниз – по теченью спин.
Не надо мне ни дыр
Ушных, ни вещих глаз.
На твой безумный мир
Ответ один – отказ.15
Tai ne Achmatovos švelnus kamerinis kuždėjimas. Čia sužeisto, persekiojamo žvėries riksmas. Ugnis. Išradingos formos, bet to išradingumo nesimato, kol neimi analizuoti. Minties ir jausmo jėga įmurdo su visa galva į verpetą – nuostabaus skambesio! Ir… pamiršti, kad tai ne tavo parašyta. Rodos, jei apie tai rašytum, kitaip negalėtum pasakyti.
Vakar pasiunčiau Tau lapelį savo – ar gavai?
Jau laukiu pavasario, noriu visur važiuoti su Tavim…
Bučiuoju –
Tavo J.
1966.II.20
Bronusi,
O aš vis su Tavim pasikalbu… Su kuo gi daugiau aš galiu taip pasikalbėti?.. Buvo gyd. [Elijus] Stupelis dabar. Kažkoks raumenų uždegimas, greit praeis. Davė instrukcijas. Kadangi pas mane vaistinė nebloga, tai nėr ko ten ir beeit, viską turiu ir pradedu gerti. Po kelių dienų liepė skambint. Taigi bus gerai. Bet liepė gert pripolfeną, tą, kur skrendant lėktuvu geriame, tai būsiu priglušinta mažumėlį – lapeliai vėl neiššoks!.. Bet motyvai jau yra. Jie niekur nepabėgs. Gusiuk, tik Tu neperšalk tuos teatruos. Su žalia bliuskute važiuoji, ar nebus šalta? Megztinį pasiimk, rūbinėj paliksi (manau, kad ne tik šiandien, važiuosite dar).
Buvo Filė, viską perdaviau nuo Tavęs. Ateis ryt, duosiu obuolienės Tėtušiui.
Nuo rytojaus – vėl viena. Gal ir gerai. Paprašai ko paduot, pašauki – ateina su riksmais ir prakeiksmais… Geriau vienai ropom nubraukti šlapiu skuduru grindis ir gulėt ramybėj, negu gulėti švariai ir aprėktai… Tik ji viena pasauly – ligonis, nelaiminga ir gera.
Bronusi, Tu esi pati geriausia visame pasaulyje. Tas ne dėl to, kad Tu man padedi visuos reikaluos ir vežioji mane, o dėl to, kad Tu esi Tu… Būtų labai liūdna taip išgvėrus gulėti amžinai ir žinoti, kad nė vienas siūlas neriša su ta žeme. Tie eilėraščiai – tai tik iliuzija, su kuria žmonės save ir kitą ramina. Reikia būt Homeru, kad vardan to gyventum; gal tikrai – kad jie tave išlaikytų… Ir ne kiekvienas žmogus šituo siūlu galėtų būti… O tai – vartaliojiesi ties praraja pakibus, bet jauti, kad kažkas labai stipriai laiko…
Bronusi, kad nors Tau gerai dirbtųsi!
Buvo Nastė, atnešė T. Rost. [Tatjanos Rostovaitės] recenziją16. Norėjo supliekti, bet nenorėjo parodyti to, tai surado ir pasigėrėtinų vietų, ir nepriteklių (urbanistiniai eil.). Užkliuvo keli eilėraščiai – konkrečiau. O šiaip – be konkrečių pastabų. Patarė dar papildyti. Leidykla leidžia. Dar kokius 3 eilėr. išversiu. Beje, ir ji pripažino, kad darbas labai sunkus, tiesiog didvyriškas. O šiaip – slepiamas nepasitenkinimas aistringas (– bendra nuotaika tokia). Klausė manęs (leidykla – Mald. [A. Maldonis]), kokio noriu redaktoriaus. Prašysiu Aušros [Sluckaitės] rytoj.
Temp. jau nėra.
Atneštas iš valyklos Tavo (žavus!) kostiumas ir mano lietpaltis – galėsi ir savąjį nešt, gerai išėjo.
Gusiuk, labanaktis!
Saldžių sapnų!
Būk tvirtutė!
Tavo J.
Po savaitės būsiu kaip styga!
1966.II.22
Gusuni,
Štai Tau į vieną laišką du lapeliai!
Kai vakar parašiau, kad pušys kaip antigonos, šiandien ir visa Antigona išėjo. Jau V-toj klasėj rašiau rašinį apie ją, atsimenu – tas jos viskas arba nieko, ta antroji meilės pusė – neapykanta – kažkuo atsiliepė manyje… Tas nesusitaikymas ir iššūkis… Pagaliau, ir fanatizmas. Besąlygiškas. Aš juk irgi fanatikė…
Šiandien jau visai gerai. Galvos neskauda, kaip matai. Filė nusiųsta į komisiją dėl biuletenio, Danutės tėvukas – pieną neš ir [neįskaitomas žodis]. Žodžiu, tvarka. O kotletų ir varškėčių bliūdas ant lango. O saulė šviečia pro langą – ir nuo Tavęs man sako „labas rytas“.
Dar guliu. Mat saugaus. Nes noriu balandį atvažiuot pas Tave…
Skambino Stasė. Tau siunčia linkėjimus.
Bronusi, knyga [„Šiaurės vasaros“] jau seniai būtų išėjusi, bet signaliniam rado klaidą – sukeistas eilutes. Dabar jau antrą savaitę taiso… Be to, nuotrauka spaustuvėj neišėjo. Bet čia ne nuostolis!
Kažkoks Vandos bendradarbis nori paveikslą pirkti ir turi 30–40 rb. Tai V. klausia, ar nebūtų kokio. Ką man atsakyti?
Skambinau Mald. [A. Maldoniui]. Sakė, kiek noriu, tiek galiu pridėt [E. Verhaereno eilėraščių vertimų]. Tai aš nutariau dar du. Daugiau tingiu jau. Ir taip bus apie 180 eil. Redaktorium turi numatę [Petrą] Dirsę, buvusį poetą, tik nusigėrusį. Tai bus spec. redaktorius, jeigu išsilaikys blaivas, bendradarbiaujant su manim… Mat jis gerai moka prancūziškai.
Bronužėli! Šiandien negalėsiu išmesti laiškelio, nieks neateis. O ryt rytą – bus tėvukas.
Dar! Pas jus ten yra [Marija] Vildžiūnienė (Ladigaitė?) ar ne? Taigi ji jau nežinia kiek pusmečių nepadaro iliustracijų mano vaikiškai knygutei „Žalia ugnelė“, ar kaip, pamiršau ir vardą. Tu ją griebk!
Gavau Tavo laišką su žalia kvepiančia šakele… Ačiū.
Šiandien Užgavėnės. Jei būtum, prikepčiau kokių gardumynų. O dabar nesinori jų – nei kept, nei valgyt.
…Štai ir pasikalbėjau su Tavim. Ir ne taip liūdna vienai.
Būk stiprutė. Ir aš jau Galijotas tikras.
Labanakt! – sakom Tau mudu abu su zuikiu…
J.
[Įdėtas vienas lapelis su eilėraščiu]
Lediniam pajūry
Toli išėjai.
Nepasiekiamai.
Į save.
Baltas ledo krantas –
ne abejingumas ir ne vergystė – kaukė.
Tu – jeigu esi, – esi laisva…
Ir paskendę miestai
tavo slaptažodžio laukia…
Ir paskendę laivai dugne –
kaip mintys, –
jų neišrausi.
O laivai apledėję –
žvaigždėto dangaus nuolaužom –
plaukia.
Gyviausioji tarp laisvų,
tarp gyvųjų – laisviausia,
Tavo ledas – tai milžino kaukė.
Kaip kraujas ir ašaros – tu rūsti.
Kaip ugnis ir žemė – šventa.
Argi tau niekad nereikia
nei mylinčių rankų, nei duonos?
– – – – – – – – – – – – – – – – – –
Pušys vaikšto šią naktį baltam krante,
Baltam lauke –
tiesios – kaip Antigonos.
66.II.21
1966.II.25
Bronusi,
Dabar nieko negaliu galvoti, tik apie tai, kaip važiuosiu į Palangą…
„Ulenšpygelio“ dar nėra. Dar tebeskaitau (labai stora!). Turiu tik motto: „Pelenai beldžiasi man į širdį, – tarė Ulenšpygelis.“ Tai tėvo pelenai, sudeginto ant laužo, kaip eretiko. Ir dabar pelenų užtenka… Tinka visiems laikams.
Pirmadienį vėl mama atvažiuoja. …Po savo keiksmų ir po mano ašarų – suminkštėjo paskui… O juk aš nieko blogo nepadariau tada. Labai galvą skaudėjo, bijojau pajudint ir paprašiau gerti… O paskui beliko užgerti ašarų… Galimas daiktas, įkyri, kai kas guli ir vis ko nori… Bet… Aš jai girtai dešimtis kartų per naktį keldavaus ir dėjau kompresus, ir gerti, lašiukų… arba šiaip prašydavo nemiegoti, nes jai baisu… Ir nemiegodavau, ir paduodavau… Tiesa, kartais priekaištas išsprūsdavo, bet juk ir teisę turėjau… O čia – dieną, naktį nė karto nepažadinau. Per visą savo ligos istoriją. Bet neapykantos nejaučiu. Nors kartais ji užeidavo – trumpom bangom. O paskui – kažkoks lyg graudulys, lyg pasigailėjimas. Kaip dabar. Arba – peilio dūriai. O meilė – nežinau… Meilė – tai džiaugsmas. O džiaugsmo to nėra… Per daug – visas gyvenimas! – suplėšyta ir sutrypta. Ant spjūvių džiaugsmas neišauga.
Tiek to. Pamirškim viską. Atleisk, kad įsivedu vėl Tave į savo požemius…
Žiūriu dailiojo čiuožimo pirmenybes iš Šveicarijos, Davoso. Dieną jūs, turbūt, nežiūrit. O labai gražu.
Na, pabaigsiu reikalą su Ulenšpygeliu, imsiuos Verharno.
Sėkmės Tau!
Ir stiprybės!
Aš irgi.
Bučiuoju – Tavo Herkulesas
1966.III.21
Bronusi,
Kaip gyveni? Ar gerkliukės neskauda jau? Ar vaistų turi? Ar karštis prapuolė? Nėr manęs paslaugyti… Neskambini. Gal guli? O gal tik taip rūpesčių visokių…
Šeštadienį buvo auklėtoja. Su geltonom rožėm. O Tavo leukonijos pačiam žydėjime. Gusiuk! Šįryt iš Varšuvos sakė, kad šiom dienom laukiamas stiprus oro atšilimas (pagal paukščių atskridimą sprendžia). Tai ir pas mus būna visada panašiai. Žiūrėk, būk sveikutė!
Pereitą savaitę skaičiau, persiskaičiau. O šią savaitę – rašysiu. Mama šiandien išvažiavo. Visai geroj nuotaikoj. Aš niekur nelakstysiu, tik į „Eglę žalčių karalienę“ nueisiu „Planetoj“. Bronusi, Tu mano Bronusi… Tik būk sveikutė, tik nesirk. Ir kad Tau sektųsi darbeliai.
Nieko nerašai apie tuos tempera dažus. Sakei, parašysi, kiek kokių reikia. Ar jau nebereikia (ten gavai?)? Ar pamiršai? Parašyk.
…Kad apėmė dabar liūdnumas… Išnešiau paltą iš koridoriaus – nieko neįsileidžiu. Sėdėsiu ir galvosiu… Ir kai bus tamsa – šviesos nedegsiu… Žiūrėsiu į degančius langus… Laukiu to atšilimo…
Būk sveikutė!
Bučiuoju –
Tavo Debesis
1966.III.22
Bronusėli,
Šiandien pirma pavasario (kalendorinio) diena! O vėjas!.. ir snigo mažumytį, bet, žinoma, jau nešalta… Na, bet dar savaitėlę palauksim…
Siunčiu lapelį – Antigonos II dalį. Man toji Antigonos pusė svarbiausia ir reikėjo pasakyt. Nekaltam mirtis – XX a. labai įprasta, kasdieniška. Bet būti laisvės ir tiesos pusėj – išdrįsti būti – ir dabar nelengva, ne tik Sofoklio laikais.
Bronusi, ar Tu gavai tą laišką, kur rašiau apie Povilą? Dangau, gal ir anas ne pas Tave pateko?! Siaubas būtų! Dabar žiūriu pusę valandos į voką atsistojus prie pašto dėžutės. O ir namie pusdienį ant stalo palaikau. Žioplumas – tai baisus daiktas!
Man jau visai gerai. Tik ir žiūriu į dangų, o naktį klausausi vėjo – kada visi apsiramins?!
Gerai, kad vakar vakare paskambinai, kad esi sveikutė! Na matai, kaip nežiūri savęs, manęs neklausai – gausi lupti, kai atvažiuosiu! Taigi, laikykis, kad nereiktų su lazdele vaikščiot, kai aš bėgiosiu! Ta Tavo seselė – humoristė… Na, kad ir abi nebėgiojančios, vis tiek būsim drauge. Bronusi, o gal Tau išpjauti glandas, gal jos širdžiai kenkia, a? Pamislysim! Operacija lengvutė, gal būtų geriau? Tik pas patį geriausią pasauly specialistą! Na, bet dabar Tavęs negąsdinsiu, dirbk savo universiteto kiemus ir lauk manęs. Beje, tas beržas lūžo nuo sniego naštos, pavasarį. Kažkada neseniai labai snigo ir visi medžiai buvo stebuklingi, kaip žiemą niekad nebūna – po storiausiu sluoksniu tarytum kvepiančio sniego! Po nakties buvo mieste pilna nulūžusių šakų, tame tarpe ir tas beržas prie fontano…
Pranašauja labai stiprų vėją ir šilumos ne per gausiai – kol kas!
Lauksiu!
Iki – Tavo drauguvis
[Įdėtas lapelis su eilėraščiu]
II
Aš grįšiu.
Aš tūkstantį kartų grįšiu –
Pusiaunakčiais aidinčiais laidoti savo brolių.
Per ugniavietes,
per smėlį raudoną,
Per lietaus pritvinkusį molį –
Grįšiu.
Aš ateisiu basa.
Mano rankos beginklės ir tuščios.
Mano rankos – tik meilei… Daugiau jos nieko nemoka.
O jie –
ir keiks mane, ir pečiais abejingai gūžčios,
Ir tūkstantį kartų teis.
Daugiau jie nieko nemoka.
Jiems kaip vaiduoklis –
eisiu per žemę sūrią –
Tą mūšio lauką –
laidoti brolių – baltų ir juodų…
Kol tironiškos rankos šešėlis
žemę slegia ir jūrą,
Kol vergo vardas
gėda tebedega ant veidų…
Pusiaunakčiais aidinčiais eisiu – tūkstantį kartų! –
Tamsa, tavo kūną užklojusia,
alsuot…
Tavo galvą bejėgę priglausti,
padėti prie šono kardą, –
Tūkstantįkart pasmerkta – Antigona – tavo sesuo!
66.III.22
Parengė Deimantė Kukulienė
1 Bute Smėlio gatvėje.
2 Kalbama apie B. Jacevičiūtės dirbtuvę, buvusią V. Kapsuko gatvėje, dab. Jogailos.
3 Aplankyti motinos Janinos Degutienės, gavusios naują butą.
4 Lilijana Bedarfaitė-Žukauskienė, J. Degutytės pusseserė.
5 Dailininkė, skulptorė Ona Lipeikaitė-Prėskienienė (1918–2003).
6 Lenk. postać – pavidalas, išvaizda.
7 Tėtušiu J. Degutytė vadino draugių Danutės ir Stasės Venclovaičių tėvą, atsikėlusį iš kaimo pas dukras, gyvenusias kaimynystėje. Pas juos J. Degutytė apsistojo, kol buvo remontuojamas jos butas.
8 Per Stasę Budrytę, tuometinės Valstybinė grožinės literatūros leidyklos (dab. „Vaga“) redaktorę.
9 Kaip ir aname laiške, pasakojama tikriausiai apie eilėraščių rinkinio „Ant žemės delno“ (išleisto 1963 m.) leidimo aplinkybes.
10 Nastutė – studijų draugė Anastasija Kašinskaitė, vertėja.
11 Danutė Venclovaitė, studijų draugė, redaktorė.
12 B. Jacevičiūtės brolis Jonas Jacevičius.
13 Spektaklis pagal Karlo Wittlingerio pjesę „Žmogus iš žvaigždės“.
14 Juliui Janoniui skirtą straipsnį „Ave, vita“, publikuotą „Pergalėje“ (1966 m., Nr. 4).
15 „O kalnas kaip naktis! / Ties žemės bedugne! / Jau laikas į akis / Ištart kūrėjui: „Ne!“ // Atsisakau – rusent. / Bedlame nežmonių / Atsisakau – gyvent. / Plėšrioj bandoj vilkų // Atsisakau aš – staugt. / Su lygumų rykliais / Atsisakau aš plaukt – / Žemyn – ir pasroviais. // Nereikia man ausų / Nei pranašo akių. / Nuožmiausiam iš visų / Pasauliui „Ne!“ šaukiu“ (M. Cvetajevos eilėraščio „Kovas“ fragmentas. Iš rusų k. vertė J. Degutytė // Degutytė J. Rinktiniai raštai. – T. 2. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 433).
16 Vadinamąją vidinę recenziją (leidykla užsakydavo) apie būsimą J. Degutytės verčiamą belgų poeto Emile’io Verhaereno (1855–1916) eilėraščių knygą „Poezija“ (išleista 1966 m.).
Rimantas Vanagas. Jos kelias ir kelionė
2023 m. Nr. 5–6
Poetės Onės Baliukonės 75-ųjų gimimo metinių proga skelbiama ištrauka iš rašytojo Rimanto Vanago atsiminimų apie poetę.
Atsiminimai parašyti mano rengiamai knygai apie tris gimtojo krašto – Dzūkijos – poetus: Antaną Kalanavičių, Onę Baliukonę ir Stasį Stacevičių, jų sąsajas gyvenime ir sąlyčio taškų paieškas kūryboje.
Onė ir Antanas – ne tik žemiečiai, bet ir buvę bendrakursiai Vilniaus universitete. Ji labai vertino kraštiečio poeziją, laikė jį „dvasios aristokratu“, tarė atsisveikinimo žodį prie jo kapo 1992-ųjų rugsėjį, o pomirtinę Antano knygą „Ne akmenys guli“ palydėjo jautria recenzija.
Palydėjo ji ir Stasio – tuomečio Merkinės R. Mizaros vidurinės mokyklos vienuoliktoko – eilėraščius į „Moksleivio“ puslapius. Dirbdama šiame žurnale literatūros ir meno skyriaus redaktore, globojo ir ugdė pradedančiuosius kūrybinių gebėjimų turinčius moksleivius, kurie siuntė pirmuosius literatūrinius bandymus į šį respublikinį leidinį.
Knyga apie šiuos ypatingo talento kūrėjus pradėta rengti, tad kviečiu visus, pažinojusius ne tik Onę Baliukonę, bet ir Antaną Kalanavičių bei Stasį Stacevičių, pasidalinti tuo, ką dar pavykę išsaugoti – širdyse, atmintyje, dokumentiniuose liudijimuose, nuotraukų archyvuose… Laukčiau ir įžvalgų, pamąstymų apie jų kūrybą.
Onutė Bradūnienė
Kai Baliukonė dar buvo Baliukonytė…
Rašyti apie Onę? Ji, maksimalistė, pati apie save viską parašė – tereikia perskaityti skausmu persmelktus jos eilėraščius. Ne vien skausmu: ir priekaištu dėl neteisingo, klastingo pasaulio, ir žūtbūtiniu nusiteikimu nepasiduoti, ir mergišku, moterišku meilės lūkesčiu, viltimi. Štai paimu į rankas jos pačią pirmąją poezijos knygelę „Laukinės vaivorykštės“. Išleista 1971 m., šių eilučių autoriui dedikuota 1985 m. spalį, įrašas: „Rimui – nuoširdžiai – iš anų jau beveik neįtikėtinų tolumų. Bet sugrįžti dar galima?“ Atsivertęs pirmą pasitaikiusį eilėraštį, skaitau:
Į ką tu mane iškeisi?
Toli už durų, už slenksčio
Neramūs vaikščioja paukščiai.
Rytoj bus… Rytoj audra.
Aš pakeliu galvą – temsta.
Vaikai ir šešėliai žaidžia.
Ant delno žaizdos – ar žaizdos?
O žodžiai – balta druska?
Ne – dar kol girdžiu, raminki.
Paskui apkurstu. Užmirštu.
Pakelsi kirvį – ar kirsi? –
O aš jau seniai nukirsta.
Matai – nebaisu, nekeista.
Į ką tu mane iškeisi?
Brendu į miestą, į gaisrą.
Už kalno dega šviesa…
Ar ne per daug dramatizmo ir tragiškų nuojautų dvidešimt trejų metų literatės galvoje? Aišku, per daug. Kiti vienmečiai, „daug žadantys“ poetukai tuo metu tiesiog šėlo, kvailiojo, vis užmesdami pliauskų ant kibirkščiuojančio jaunystės aukuro. Ir jų eilės buvo jaunatviškai skystos, tokios lyg iš stiklo, lyg iš vynu neįgudusiai nuglaistyto molio. Poetė Onė tarp jų – vieniša kaip Eglė žalčių karalienė, žiūrinti į save iš savęs, srūvanti neslepiamu sielvartu. Kodėl šitaip?
Esminis atsakymas, kaip sakiau – labai atviruose, kartais tiesiog nuoguose Onės eilėraščiuose; kai kokių savitų įžvalgų, paaiškinimų bei atsakymų, be abejo, esama kritikų, literatūrologų recenzijose, studijose. Man gi labiau rūpėtų prisiliesti daugiau prie išorinio jos paveikslo, konkrečių tikrovės epizodų, detalių, padėsiančių geriau suprasti Onės vidinių prieštarų ir talento prigimtį.
Nepažinojau kito žmogaus, taip giliai nuskausto – ir taip skausmingai ieškojusio, besiilgėjusio harmonijos, sielos ramybės kaip Onė.
Verčiau pradėsiu linksmesne gaida.
Eilėraščių klausėsi ir… asilai
1975-ųjų rugsėjis. Į sąjunginį jaunųjų poetų festivalį Turkmėnijoje „nuo Lietuvos“ buvom komandiruoti dviese – Onė ir aš. Iki tol ją pažinojau tik probėgšmom – iš susitikimų Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijoje ir, žinoma, iš spaudos: ji dirbo „Moksleivio“ žurnalo redakcijoje, aš – „Jaunimo gretų“. Nors Onė buvo tų pačių 1948-ųjų gimimo, kažkaip sugebėjo įstoti į universitetą ir baigti jį metais anksčiau, o kūrybos trajektorijoje jau kilo į žvaigždes (tiesa, anuo metu jauni talentai dar nebuvo „žvaigždinami“). Jau po pirmojo poezijos rinkinio priimta į Rašytojų sąjungą (retas atvejis!), Onė man atrodė jau nebe „jaunoji, daug žadanti“ poetė, o jau lyg ir vyresnė, labiau suaugusi.
Kelionė kaip kelionė: vis kažkas nauja, nepatirta. Nuotykiai prasidėjo jau Maskvoje, kai Onė, šiaip jau kukli bei santūri, kaip išpaikinta panelė įsigeidė „tikros kavos – ne iš puodo“! Ji tiesiog neturinti jėgų, visą dieną negalinti jaustis žmogumi, rytą neišgėrusi „europietiškos“ kavos…
Ir ką gi: saulei kepinant, nepaliaujamai tvoskiant mašinų smarvei, pėsčiom dulkėtais prospektais sukorėm minimum penkis kilometrus, tačiau netgi pastatuose, ant kurių buvo užrašyta „Kava“ arba „Kavinė“ (žinoma, nė iš tolo neprimenančiuose Vilniaus senamiesčio kavinukių), aparatu verdamos kavos taip ir neaptikom. Onė neslėpė nusivylimo bei pasibaisėjimo Maskvos atsilikimu. Užtat koks buvo jos džiaugsmas, kai, atvėrę Ašchabado viešbučio duris, fojė kampe pamatėm juodaplaukį vyriuką, ant žarijų variniuose kaušeliuose plikinantį kavą! Dabar net ir man ji iš tolo pakvipo…
Turkmėniškas poezijos festivalis buvo itin savotiškas. Kilometriniai vaišių stalai po atviru dangum, kolūkiečių „poetiniai“ tekstai užstalėje, bliaunantys asilai, mums per autobuso ruporą skaitant savo eilėraščius vynuogyne būreliui murzinų paauglių… Iš Maskvos atvykę žinomi poetai atskirose grupelėse vertino dalyvių kūrybą, ir mudu su One susilaukėm vaivorykštinių liaupsių, tokių neįprastų Lietuvos padangėje… Bet labiausiai mus sudomino vietinio „daug žadančio“ poeto pristatymas. Žymus turkmėnų literatūros kritikas pareiškė:
– Mūsų poetas, tiesa, dar neturi gražiai išleistos knygelės, bet aš žinau, tikiu – turės! Jis dar nėra mūsų literatūros pažiba, bet patikėkit manim – bus! Apie jį sužinos ne tik Turkmėnija, bet ir visa SSRS, o paskui – aš žinau, ką kalbu! – ir visas pasaulis!
Onė prunkštelėjo: išties, tai jau ne tik įdomu, bet ir juokinga!
Ji nėmaž nesutriko, iškilmingo vakaro metu paprašyta tarti žodį „gintarinio Pabaltijo“ vardu. Ne tokia jau Onė, pasirodo, drovi ir tylenė! Netrūko jai ir pastabumo, ir mokėjimo džiaugtis gražiomis akimirkomis. Štai festivalio dalyviams skirtame koncerte mokinukės šoka kažkokį turkmėnų liaudies šokį. Onė susižavėjusi stebi grakščius mergaičių judesius ir kušteli man:
– Tik pažiūrėk, jų rankelės skraido kaip paukščiukai!
Be to, netrukus pastebėjau, jog vienas vyriškis pradėjo kažkaip klausiamai, ilgesingai žvilgčioti į Onę. Vaikinas, kaip vėliau paaiškėjo, buvo azerų poetas Musa A., jis per visą festivalį ne juokais rėžė sparną apie ją. Bet Onė… tik trūkčiojo petukais, šypsojosi – ir įžadų amžinai meilei, regis, nepaliko…
Prie mūsų svilte prisvilo Olegas, Turkmėnistano komjaunimo Centro komiteto Kultūros skyriaus vedėjas. Pastebėjęs, kad mes nuolat iš ko nors šaipomės, jis pradėjo kiekvienam žingsny manęs klausinėti: ar jums patiko paminklas kariams? O kaip aš pakalbėjau? Ar galiu jus pavaišinti? Nei kur bėgti, nei ką sakyti. Moldavų poetui Vasilei Romančiukui šovė mintis:
– Jeigu taip nori, tegu vedasi mus į restoraną!
– Reikėtų kokios progos… – suabejojau.
Onė nusijuokė:
– Proga yra: šiandien – mano gimtadienis!
– Tikrai?
– Tikrai.
Žinią tučtuojau pranešėm Olegui. Tas sunerimo:
– O ką man dabar daryti? Kaip Lietuvoje švenčiami gimtadieniai?
– Nieko ypatinga, tačiau be gėlių ir šampano – neišsiversim! – atsakiau.
– Gerai, aš viskuo pasirūpinsiu!
Sutartą valandą keturiese jau sėdim restorane. Olegas pasilenkia prie manęs ir kužda:
– Paklausyk mano tosto, jeigu tau patiks, aš jį paskelbsiu!
Komjaunimo lyderio tostas mane apstulbino, bet negi išauklėsi žmogų per penkias minutes? Pritariamai linkteliu. Ir štai Olegas rėžia:
– Sveikinu tave, One! Keliu taurę šampano, išsunkto iš vynuogių. Bet ar jos užaugtų, prinoktų, jeigu nebūtų žmogaus, sąmoningai vykdančio savo pilietinį įsipareigojimą partijai ir liaudžiai?
Ir, reikšmingai patylėjęs, užbaigia:
– Tad išgerkime, draugai, už genijų darbą!
Patenkintas savimi, Olegas plačiai šypsosi. O Vasilė, matau, tirta nuo tramdomo juoko, Onė irgi tuoj tuoj nuslys nuo kėdės, bet greičiau iš pasibaisėjimo: per jos gimtadienį – įsipareigojimai partijai?! Didesnio akibrokšto, o tiksliau nesąmonės, Onė tikriausiai dar nebuvo patyrusi…
Po kurio laiko sužinojau: Onės gimtadienis visai ne rudenį, o kovo 16 dieną! O dokumentuose dar kita – birželio 1 diena.
Vadinasi, ji tiesiog kūrybiškai pašmaikštavo…
P. S. Tokia – žaisminga, valiūkiška – buvo mano artimesnės pažinties su One pradžia. Ne visai žaisminga – kelionėje aš pirmą kartą pamačiau, kaip Onė reaguoja į kiekvieną įdėmesnį žvilgsnį: iškart nuleidžia galvą. O žvilgsnių į jos veidą, kurio viena pusė buvo lyg ir truputį nesugijusi, pastebėjau daug kur: metro, užstalėje, oro uoste. Vilniuje mes buvome įpratę prie tokio Onės fizinio ypatumo, o svetur kai kas stebeilijo pernelyg smalsiai ir atvirai, lyg į mėnulį dienos metu, ir tai ją akivaizdžiai žeidė. (Vėliau ji prisipažins, jog dar vaikas būdama visus savo penketus būtų mielai iškeitusi į paprastą kaimietukės veidelį.)
Festivalis Ašchabade irgi nebuvo vien vaivorykšte trykštantis šampanas. Pačią paskutinę dieną, sėdėdami kažkokioje didingoje salėje ir nieko daugiau nebelaukdami, tik vaišių stalo, staiga iš tribūnos išgirdome: trys poetai, kaip ir mes vykę į susitikimus su skaitytojais, žuvo netoli valstybinės sienos, perverti kažkokio nuprotėjusio kareivio kulkų… O juk nelaimėlių vietoje galėjo būti kiekvienas mūsų! Buvome sukrėsti, suglumę: dar tik keli rankas į šviesą, žiūri į neaprėpiamas žaižaruojančias tolumas – o mirtinas pavojus tyko visai čia pat…
O dievai, kodėl toks negailestingas ir trapus tas žmogaus gyvenimas?
Kelionė – tai ne kelionės!
1976 m. atsidūriau „Moksleivio“ redakcijoje, tapau vyriausiojo redaktoriaus Algimanto Zurbos pavaduotoju. Tai buvo viena laimingiausių mano gyvenime permainų: patekau į išties šiltą, kūrybišką šeimą. Vyriausiasis redaktorius į darbą buvo linkęs priimti tuos žmones, kurie turėjo kūrybinių ambicijų ir laisvą laiką (o jo likdavo nemažai) galėjo prasmingai panaudoti. Onė buvo neginčytina jo favoritė.
Man tapus Onės „viršininku“ (dar po kelerių metų tapau vyriausiuoju redaktoriumi), nepajutau, kad nuo to mūsų santykiai būtų kuo nors pasikeitę. Kaip ir mano pirmtakas, kone besąlygiškai pasitikėjau ja, gal net labiau nei pačiu savimi. Ji toliau tyliai plušėjo literatūros skyriuje – kvalifikuota, supratinga, nepretenzinga, pareiginga, – ne toks jau dažnas atvejis tarp plunksnos brolių ir seserų!
O respublikiniai moksleivių literatų kūrybos konkursai! Pragiedruliai, saulėtos properšos drumstoje pavasario padangėje! Juos kasmet organizuodavo Švietimo ministerija kartu su „Moksleivio“ redakcija, Onė juose dalyvaudavo kaip nepamainoma vertinimo komisijos narė. To džiugaus renginio preliudija – šurmulys, skersvėjis redakcijos koridoriuose: visi tik siuva su šiugždančiais aplankais rankose, pasidalinę sekcijomis ir užsidarę atskiruose kabinetuose karštai aptarinėja, ką perskaitę. O jau po to važiuosim į kokį nors respublikos miestą ar rajoną ir viešai aptarinėsim šių metų kūrybos derlių… Tada ir paaiškėdavo, kiek daug jaunų žmonių Onė pažinojo iš jų laiškų ir pirmųjų kūrinėlių, kaip mielai su jais bendravo, juos globojo. Tai ji pirmoji „palaimino“ tokius nūn plačiai žinomus vardus kaip Danutė Kalinauskaitė, Valdas Papievis, Renata Šerelytė ir visą būrį kitų talentų.
Onė, be abejo, matė ir puikiai suprato, kad man poezija nėra pats svarbiausias dalykas gyvenime – vis plevėsavau po plačiąją šalį, ieškodamas naujų siužetų ir personažų apybraižoms, interviu. Vieną tykią popietę, kai redakcijoje nieko daugiau nebuvo, ji nusistebėjo:
– Ir ko taip dažnai keliauji? Kokia prasmė?
Aš irgi nusistebėjau:
– Betgi čia nuobodu! Pati pagalvok: rašyti apie mokyklos komjaunimo sekretorių? Ką jis man pasakys, ką aš jam pasakysiu? Užtat kai prisikasu iki keliautojo Jurijaus Senkevičiaus, Turo Hejerdalo pasekėjo… Kai pamatau Sibiro sopkas… užlipu ant Kaukazo perėjos… nuostabu! Atsiveria kitas pasaulis, kyla tiek emocijų, minčių, palyginimų!
– Bet jeigu žmogus mąsto, jam niekur nereikia važiuoti! – atšovė Onė. – Jis gali valandų valandom žiūrėti į tą patį tašką, – Onė mostelėjo į vinį baltai nudažytoje sienoje, – ir daug ką suprasti!
– Gal ir gali… Bet, matai, žmogus žmogui nelygu, kiekvienam kitas vaidmuo. Mes negalim tapti tuo, kuo nesam, o aš gi ne Jonas Stulpininkas!
Dažnas mūsų, jaunų literatų, duonos kąsnį paprastai pelnydamas kokioje nors redakcijoje, vis kitaip bandė išsiveržti iš mums skirto nykaus urvelio: kas smigo į neaiškiais keliais gaunamas knygas, kas į bohemą, gėrė neatsikvėpdamas; buvo ir tokių, kurie „dreifavo“ tarp realybės ir psichiatrinės ligoninės. Onė gi „keliavo mintimis“: daug skaitė, dažnokai į kalbą įpindavo Rytų filosofijos, religijos terminų, ypač dažnai minėdavo dzenbudizmą – ir kiek iš aukšto, pašaipiai nužvelgdavo jos nesupratusį. Nuoširdžiai nustebo išgirdusi, kad, tarkim, aš beveik nieko negirdėjęs apie senąjį lietuvišką raštą – runas…
Galiausiai žurnalui pasiūlė savo esė „Kelionės fragmentai“. Suprantama, tai buvo ne šiaip kelionė per jūras ir kalnus: tekstas buvo prisodrintas, sprogte sprogo nuo subtilių, jautrių įžvalgų, citatų, svarstymų apie ilgą ir skausmingą kelionę į savęs pažinimą, į kūrybos gelmes ir aukštumas.
Pamenu, mane truputį šokiravo citatų gausa, šokinėjimas nuo pavardės prie pavardės, tarsi autorė nepasitikėtų savo pačios patirtimis ir nuomone. Persistengta, mano galva, ir dėl kai kurių sąvokų, pavyzdžiui, „siela“: kas kelintam sakiny kartojant tą patį (kad ir darbą, laimę, meilę…), ji devalvuojasi, sumenksta, įkyri, – Onė neturėtų to nesuprasti! Nenorėdamas įžeisti autorės, įprasta maniera pašmaikštavau:
– Kiek žmogus turi sielų? Vieną… O tavo tekste jų – tūkstantis!
Onė sukluso, gal pamanė, kad bijau valdžios, pataikauju ateizmui? Bet ateistas aš niekad nebuvau: krikštytas ir Pirmąją Komuniją priėmęs Anykščių bažnyčioje, garsiai prie altoriaus skaitęs maldą, o dar turėdamas nuoširdžiai tikinčią motiną (ir palaidojęs ją su bažnyčia), religijos „Moksleivyje“ stengiausi išvis neliesti. Tai neliko nepastebėta: LLKJS CK už ateistinės propagandos žurnale nebuvimą uždėjo vadinamąją „kontrolę“, teko kasmet atsiskaitinėti, ką šioje srityje nuveikėme. O kaip atsiskaitinėti nieko nedarant? Sugalvojom: daugiau rašysim apie naujausius mokslo laimėjimus, o kur mokslas, ten nelieka vietos Dievui! Tokie tad buvo sovietmečio žurnalistų žaidimai, toks tad buvo mano „ateizmas“…
Bet grįžkime prie Onės esė. „Moksleivio“ skaitytojui ji buvo gal per sudėtinga, tačiau… tai juk tikras minties perliukų vėrinys! Nuorodos ieškantiems harmonijos ir išminties, be menkiausio ideologinio falšo suvertos ant plonyčių, šiltų, rūpestingų geranoriškumo siūlų… Net dabar, po tiekos metų, ši sovietmečiu gimusi esė atrodo stebėtinai laisva, drąsi bei aktuali.
Kurgi Onė „keliauja“? Būdama daugiau literatūros nei gyvenimo žinovė, ji kliaujasi visais įmanomais rašytiniais autoritetais – pradedant Sokratu, kinų poetais Du Fu, Li Bo ir baigiant Aleksandru Bloku, Salomėja Nėrimi, Vincu Mykolaičiu-Putinu, jaunimo numylėtuoju Džeromu Selindžeriu. Varijuoja temomis, žinoma, pirmiausia svarbiomis jai pačiai: vienatvė, meno ir asmenybės misija, talento šviesa, žmogaus ir gamtos vienovė, etikos ir estetikos dermė, lietuvių kalbos ir tautosakos turtai, laisvas tikslo bei idealų pasirinkimas.
Pasak I. Kanto, dorovės įstatymas mumyse, o virš mūsų – žvaigždėtas dangus… Italų rašytojas D. Papinis irgi teigė, kad turiningos sielos žmonėms vienuma – tam tikram laikui – turtas, o ne bausmė. Tai ne atsiskyrimas. Atvirkščiai – susitikimas su visais žmonėmis. Tik vienumoje gyvename su tais, kurie atvėrė didžiausias mintis, giliausius sielos pasireiškimus. Vienumos nekenčia mažas žmogus, kuris nieko kitiems negali duoti, kuris bijo paties savęs ir savo tuštumo… Todėl – norint mylėti žmones, reikia retkarčiais nuo jų pasišalinti.
Kerpa drabužį aiškiai pagal save… Ši išvada Onei visai netrukdo kitame puslapyje – pasirėmus kitomis citatomis – vynioti kitką:
Tiems, kas temoka egzistuoti po vieną, pabrėžtinai išpažįsta egocentrinį kūrybos ir gyvenimo būdą, garbina anarchiją arba yra „laisvi“ nuo bet kokių priedermių ir įsipareigojimų šeimai, tėvams, taip svarbu būtų žmogiškieji ryšiai, bendraminčių buvimas, kilni bičiulystė. Draugystė ne siaurąja prasme, ne gandų, madų, naudingų pažinčių sferoje, ne ieškant kokių kolektyvinių „svaigulių“, o bendros didelės idėjos principu.
Rašyta lyg šiandien, lyg šių dienų jaunimo dvasinei situacijai apibūdinti. Aiškiaregė buvo toji Onė! Beje: tarp gausybės citatų autorė pateikia ir jos išverstą mažos rusų vunderkindės Nikos Turbinos eilėraštį, kuris galėtų būti suprastas ir kaip pačios Onės likimo išklotinė:
Mano gyvenimas – juodraštis,
Kuriame visos raidės –
Žvaigždynai. Suskaičiuotos iš anksto
Darganotosios dienos.
Mano gyvenimas – juodraštis.
Visos sėkmės ir nesėkmės
Lieka jame
Lyg pertrauktas šūvio
Riksmas…
Gera tik tada, kai jauties kelyje, savajame kelyje. Kai girdi dangaus balsus ir suvoki atliekanti nepaprastą misiją. Neramu tik dėl vieno dalyko: o kas bus PO TO? Kas išliks, įbrėš žymę, kad ne veltui tiek kankinaisi ir stengeisi? Būtent tokią viltį bei lūkestį išskaičiau jos įraše tituliniame knygos puslapyje („Moksleivio“ publikacijų pagrindu „Vyturio“ leidykla išleido knygą tokiu pačiu pavadinimu): „Mielas Rimai, kelias – ilgas, gyvenimas – trumpas. Bet argi lieka tiktai fragmentai? Nuoširdžiausiai – Onė. Vilnius, 1987 m. gruodžio 21 d.“
Ši literatūrinė, etinė ir moralinė Onės kelionė, skirta dvasiniam bręstančio jaunimo ugdymui, išties buvo įspūdinga, nepaprasta – bent jau teoriniam lygmeny. Tik… ar kitoje, trumpoje, gyvenimo kelionėje tikrai laimi ir pačiais laimingiausiais jaučiasi išmintingieji?..
Harmonija tiktai sapnuojas…
Buvo 1977-ieji. Maskva pakeitė SSRS himną – išmetė Staliną. Amerikoje inauguruotas trisdešimt aštuntasis JAV prezidentas – Jimmy’is Carteris. Vakaruose pradėtas pardavinėti pirmasis asmeninis kompiuteris „Apple“. O kas naujo Lietuvoj? Nieko… Užtat „Moksleivio“ redakcijoje!
…Galvodami apie Onę, jos jausmų ir minčių amplitudę, ne vienas nuoširdžiai linkėjome: ot, jeigu kas ją švelniai švelniai paglostytų…
Atsirado. Paglostė. Plunksnos brolis Ramūnas. Tik vestuvės dar neatšoktos! Kaip ir kur jas atšvęsti? Kad pora debesyse skrajojančių poetų patys ką nors suorganizuotų, šansų buvo mažai, todėl A. Zurba nusprendė: restoranai mums neįdomu, per daug vieša, visiems bus linksmiau ir jaukiau tradicinius vestuvių ritualus atlikti redakcijoje! Tegyvuoja didžioji improvizacija!
Šį bene patį nuostabiausią redakcijos „renginį“ jau esu aprašęs prisiminimų knygoje apie A. Zurbą, tad nematau reikalo iš naujo viską dėlioti.
Taigi: buvo piršlys, apsišaukėliai jaunieji (Vytautas Lomsargis ir Elvyra Čiurinskaitė-Jucienė), skardėjo ilgos oracijos ir dainos. Iš ansamblio repeticijos vėlavusi Alė Kunčinienė atnešė duonos ir druskos, „kad jaunavedžiams nieko gyvenime netrūktų“, o kai padavė Onei puokštę paprastų lauko gėlių, jautri poetės širdis neatlaikė, pratrūko ašaromis: gėlės jai priminė gimtuosius Kančėnus…
Pasveikinti atvyko netgi tolimesnių svečių, kaip antai Onės kursiokas Bronius Kašelionis su žmona, garsiąja krepšininke Nijole. Po valandžiukės žiūriu – ogi Nijolė visu ūgiu beskriejanti nuo palangės savo vyrui į glėbį…
Tuo tarpu V. Lomsargis, dėl balso ir gerklės savybių vadinamas „žmogumi vamzdžiu“, užplėšia savo „firminę“ žemaitišką:
Lek gervė,
lek gervelė,
lek gervelė į trakus!
O kai ją pakeičia „Nuo Juodmarių krašto…“, visa redakcija su svečiais virsta vienu choru, tokiu galingu, kad kažkas pradeda belstis į duris…
– Smagiai pašėlome! – kitądien, sėsdamasis prie „antros dienos“ stalo, trynė delnus Algimantas.
Ir nei pridėsi, nei atimsi. Na, pridėti būtų galima nebent tai, jog vargu ar dar kuri sostinės redakcija būtų drįsusi savo patalpose kelti vestuves! Juo labiau – tokias…
<…>
Laikydamasis talentų palaikymo taktikos, A. Zurba dekretinių atostogų išėjusios Onės vieton pakaičiui priėmė Valdą Papievį, Alfonsą Bukontą, Joną Strielkūną.
Gimusi Onės ir Ramūno dukrytė gavo senovinį Onės mamos vardą – Benigna. Onė negalėjo nežinoti, jog būta ir šventosios Benignos, lenkaitės vienuolės, XIII amžiuj mongolų antplūdžio metu žiauriai nužudytos beginant nuo užpuolikų savo skaistybę.
Onė ir Ramūnas… Nesiplėsdamas galiu pasakyti tik tiek: Onė gana greitai liko viena su vaikeliu, pagalbon atskubėjo tėvai…
Dar po kelerių metų, tiksliau – sutemusią 1981-ųjų gruodžio popietę – Onė paskambino man į namus:
– Mirė tėvelis, guli ant sofos… Nežinau, ką daryti…
Ir padėjo ragelį.
Gal po dvidešimties minučių mudu su kolega V. Lomsargiu buvom jos bute Baltupiuose. Redakcija ėmėsi organizuoti laidotuves. Laikraščių ir žurnalų susivienijimas „Periodika“, kuriam finansiškai priklausėme, apmokėjo visas išlaidas. Prireikė autobuso, kad nuvežtų į Daugus redakcijos žmones. Anais laikais nebuvo transporto firmų, ir aš nesugalvojau nieko gudresnio, kaip kreiptis į mūsų ideologinius „vadus“ – LLKS CK. Propagandos skyriaus vedėjas pakraipė galvą:
– Autobuso mums negaila, bet ar matėt, koks jis?
– Mačiau: abu šonai nudažyti raudonais komjaunuoliškais plakatais.
– Tai va, – atsiduso propagandos šefas. – Autobusą duosim, tik būkit žmonės, per daug nesiafišuokit. Laidotuvės su bažnyčia?
– Regis, taip. Dauguose.
– Nuvažiavę pastatykit kur už kampo, kad nesimatytų…
Ir štai stovi Onė prie tėvo Adomo Baliukonio karsto kojūgalio. Matau, kokia ji pervargus, kaip jai sunku. Atsistoju greta.
– O brolis kur? – apsidairęs tyliai klausiu.
– Neatvažiavo… jam tik vienas dalykas svarbus…
Patylėjusi karčiai priduria – atsimenu žodis žodin:
– Matai, net tokiu metu nėra kam galvą ant peties priglausti…
Į kalną kopiant
Ir vėl teka gyvenimas, horizonte akinamai švyti idealų viršukalnės…
Onė daug rašė, spausdinosi, turėjo karštų gerbėjų. Viena jų, pati taip pat poetė, į redakciją atvažiuodavo iš kito miesto. Įsitaisiusi Onės kambario kampe, sakydavo jai: tu dirbk savo darbus, aš netrukdysiu, tik žiūrėsiu į tave… Onę tai gerokai trikdė. Kita, kursiokė Angelė, dirbo mūsų redakcijoje, ir buvo prisiekusi poetės ginklanešė: tik nebandyk ištarti žodelio, nepalankaus Onei!
1984 m. Onei Baliukonytei už trečiąjį eilėraščių rinkinį „Iš kelio dulkių“ (ji ištikimai laikėsi savojo kelio!) buvo įteikta Lietuvos komjaunimo premija. Nors skambanti pernelyg idėjiškai, anuomet ji buvo bene aukščiausias jauno autoriaus įvertinimas: šią premiją taip pat gavo talentingas prozininkas Saulius Šaltenis, kino režisierius Henrikas Šablevičius ir kiti. 1978 m. už romaną „Šimtadienis“, tapusį moksleivijos bestseleriu, ja buvo apdovanotas ir A. Zurba. Onei ši premija buvo ne tik viešas pripažinimas, bet ir finansinė parama šeimai. Bet ji apdovanojimu nesididžiavo, sveikinimų klausėsi santūriai šypsodamasi.
Kolegos tada prisiminė dar vieną iškalbingą detalę. Išėjus šiam eilėraščių rinkiniui autorė, užuot džiaugusis, buvo kaip reta pasipiktinusi neskoningu knygutės viršeliu: kaip galima?! Tai tas pat, kas nešvariu skuduru tėkšti žmogui į veidą! Onė netrukus rado išeitį: prieš kam nors dovanodama rinkinį, nuplėšdavo „originalųjį“ viršelį ir užklijuodavo savo pasirinktąjį…
Tiesą pasakius, ir visos „Moksleivio“ redakcijos pozicija komjaunimo atžvilgiu buvo gana savotiška. Laikėmės tokios strategijos: nusileisti smulkmenose, kad išsaugotume rimtesnius, svarbesnius dalykus – tokius, kaip tam tikra autonomija, laisvė pasirenkant fundamentinius jaunimo auklėjimo principus. Būtų ilga kalba su daugybe pavyzdžių, jei imčiau pasakoti, kaip kritiškai vertinom valdžios pastangas įsprausti jaunus žmones į ideologinį narvą, asmenybę žlugdančius formalumus mokyklų programose ir kasdienybėje.
Vis dėlto kai kurių reikalavimų ignoruoti negalėjome. Štai LLKJS CK posėdyje buvo pareikalauta, kad mūsų žurnalo nuotraukose ant mokinių krūtinių būtų matomi komjaunimo ženkleliai. Kadangi patys mokiniai tų ženklelių nemėgo, o dažnai išvis neturėjo, A. Zurba rado saliamonišką išeitį: liepė fotografui Leonui pačiam turėti ženklelį ir prieš fotografuojant prisegti jį mokiniui prie krūtinės…
Grįždamas prie Onės, jos asmeninį „santykį“ su komjaunimu laikyčiau vienu keisčiausių jos viešojo gyvenimo nuotykių, dabar jau tapusių beveik legenda. Šaltiniai teigia, kad ji jau studentė buvusi ne iš bailiųjų: keičiant seno tipo komjaunimo bilietus į naujus, reikėjo parašyti pareiškimą, bet Onė jo neparašė, nors tai prilygo išstojimui iš organizacijos, o sąmoningai išėjusiam grėsė ir pašalinimas iš universiteto. Tačiau Onė su keliais kitais „disidentais“ ne tik sėkmingai gavo diplomą, bet ir, užtarta Lietuvių kalbos ir literatūros katedros, atsidūrė LLKJS CK leidžiamo žurnalo redakcijoje! O paskui dar buvo apdovanota Lietuvos komjaunimo premija!
Lyg ir keistoka sovietmečio papročiams, ar ne? Tačiau didelės paslapties čia, manau, nereiktų ieškoti. Laikai jau buvo lankstesni, valdžios vyrai jau buvo pramokę gudriai laviruoti ir, norėdami prie savęs patraukti pasižymėjusius, talentingus žmones, kai kokias „nuodėmes“ jiems atleisdavo.
Apie tai mintydamas, kur kas labiau nustebau, panaršęs šiandienos internetą: prie Onės Baliukonytės pavardės, jos gautų premijų su žiburiu nerasi komjaunimo skirtosios. Kodėl? Kas taip stropiai ištrynė tikrą poetės biografijos faktą? Kad ji būtų „gražesnė“? Betgi tikrovę gražinti, lakuoti buvome verčiami tik sovietmečiu?..
Nujaučiu: greičiausiai pati Onė, savo valia ir ranka, šitaip atsisakė didelės garbės jai neteikusio apdovanojimo. Jos dora, išdidi prigimtis, matyt, neleido su juo susitaikyti, priimti kaip tinkamo savo kūrybos įvertinimo. Tikėjosi išsivaduosianti iš ją žeidusio ir slėgusio, dvasios polėkį varžiusio praeities šešėlio.
<…>
Tikri sapnai, susapnuoti sapnai
1986 m. pasirodė naujas Onės eilėraščių rinkinys „Tėve mūsų gyvenime“. Pavadinimas atspindėjo posūkį: arčiau žemės, tikrovės. Kartu – dar vienas žingsnis tolyn, gilyn, aukštyn.
O tuo metu užgriuvo perestrojka, netrukus ir Atgimimas, Sąjūdis kaip potvynis užliejo ir mūsų redakciją. Moksleivių ugdymas asmenybėmis mums jau nebebuvo pagrindinis objektas: gyvai reagavom į visuomenines, politines aktualijas, tautos istorijos, kultūros, kalbos problemas. Mūsų žurnalas buvo vienintelis leidinys, kuriame, mirus TSKP CK generaliniam sekretoriui Konstantinui Černenkai, nebeatsirado vietos valdžios atsiųstam nekrologui. Užtat spausdinom apybraižas apie karą Afganistane, naujus faktus apie „Lituanicos“ skrydį, oro taršą prie sostinės mokyklų ir t. t.
Ėmėm sulaukti keisčiausių svečių: vienas „kolega“ žurnalistas atnešė gatavą tekstą rusų kalba, kurį neva turėčiau pasirašyti, kitas įkyriai klausinėjo, ką aš, dažnai keliaujantis po SSRS, galvojąs apie nacionalinę situaciją šalyje? Pasirodė ir grupė jaunuolių, įsakmiai reikalavusių perleisti jiems žurnalą: nuo šiol jis būsiąs tikrai lietuviškas, patriotiškas! Tačiau mes jau buvom „persitvarkę“, spausdinom beveik ką norėjom, tad pradžiai pasiūliau paruošti keletą patriotinės kūrybos puslapių. Juos gavę, su One tik raukėmės ir skėsčiojom rankomis: temos geros, palaikytinos, bet meninio lygio – nulis, tai ne patriotizmo išraiška, o kompromitacija…
Grįžus iš mitingų sostinės gatvėse, redakcijos koridoriai ir kabinetai atrodė jau per siauri, per tamsūs. Plaukiojom kaip sapne, dalinomės šviežia informacija, o ji tryško fontanais, veržėsi lava… Žurnalistai prašneko apie atsiveriančias naujas galimybes, naujus leidinius, siūlomus geriau apmokamus darbus. Išėjo dailininkas, fotografas; pavaduotojas susimanė pusei metų išeiti atostogų, man pačiam kilo mintis atsidėti vien rašymui – turėjau porą sutarčių su didelėmis leidyklomis…
Sukruto ir Onė. Sakėsi pavargusi, besikartojanti – norinti kažką keisti ir keistis. Kartą, Baliui pradėjus pasakoti apie nakčia susapnuotą košmarą, aš tik nusijuokiau: mano sapnai kur kas baisesni! Bėgu, lipu svyruojančiais laiptais, o mane gaudo, šaudo… Tuomet mus nelauktai nutraukė Onė: jūsų košmarai – vaikų žaidimai! Man sapnuojasi žmonių figūros, akmeniniai monolitai, skersai supjaustyti gabalais, ir kiekvienas gabalas juda atskirai…
Dievaž – mums visiems atėjo metas įkvėpti gaivaus oro gurkšnį!
1988-aisiais parašiusi pareiškimą išeiti, Onė paklojo ant stalo medžiagą jos kuruojamam literatūros puslapiui. Šįkart tai buvo neįprastai didelis pluoštas vieno sostinės moksleivio eilėraščių. Kad ir kaip su dailininku sukome galvas, į tradicinį puslapį ši publikacija netilpo, teko atsisakyti kelių eilėraščių. Onė tai priėmė kaip asmeninį įžeidimą:
– Aš dar nespėjau išeiti, o tu jau braukai?!
Nemalonu buvo ne tik jai, bet ir man. Kita vertus… Per trylika mudviejų bendravimo metų tai buvo vienintelė piktesnė žiežirba.
Į „Moksleivio“ redaktoriaus kėdę sugrįžo A. Zurba. Aš greitai supratau, jog be algos ilgai nepratempsiu – leidyklos su visomis sutartimis sugriuvo, teko grįžti prie apybraižų, pamėgtų interviu su žymiais žmonėmis, o šie „formatai“ priimtinesni „suaugusiųjų“ leidiniams. Onei, žinojau, baisiai nepasisekė buityje – prarado butą: maksimalizmas kūryboje ir naivumas kasdienybėje – dažni talentų palydovai… Kartą – gal kokiais 1993-iaisiais – atsitiktinai susitikau ją Gedimino prospekte: ėjo sunkiai, nuleidusi galvą. Į klausimą, kaip besilaikanti, atsakė:
– Baisu, kokie dabar žmonės! Šalti, svetimi, abejingi. Šitam pačiam prospekte gruodžio mėnesį paslydau, pargriuvau, pro šalį kažkas ėjo ir ėjo, bet nė vienas neištiesė rankos, nepadėjo atsikelti – matyt, palaikė mane girta…
Kitą kartą sutikta prisipažino:
– Poezijos niekam nebereikia, tiražai – ašaros. Ką veikiu? Nepatikėsi – naktimis tapau paveikslus! Anksčiau pati neįtariau, kad galėčiau tapyti…
Surengė savo autorinę parodą. Matyt, ir tapydama turėjo išsikrauti – viduje per daug visko buvo susikaupę…
Poezija, žinoma, nenuėjo į paraštes. Ir apdovanojimų netrūko, kone lietum lijo. Kai 2004 m. susitikau Onę Rašytojų sąjungos suvažiavime ir pasidžiaugiau jos ką tik gauta Nacionaline premija, ji įdėmiai pasižiūrėjo į mane, šyptelėjo, patylėjo – ir nieko nepasakė. Dabar, praėjus vos ne dvidešimčiai metų, manau, jog vis dėlto pasakė:
– Matai: mano kelias – pats tikrasis!
2022
„Žmogui juk svarbiau, kad jį kas nors prisimena“: trylika Sigito Gedos laiškų Julijai Švabaitei-Gylienei
2023 m. Nr. 2
Vasario 4 dieną poetas ir vertėjas Sigitas Geda būtų šventęs 80-metį. Norėdama ne tik prisiminti, bet ir suteikti galimybę geriau pažinti šį svarbų lietuvių kultūros žmogų, „Metų“ redakcija skaitytojams siūlo pluoštą jo laiškų, rašytų JAV gyvenusiai poetei Julijai Švabaitei-Gylienei (1921–2016). S. Geda bendravo su išeivijos rašytojais, padėdavo jiems publikuoti kūrybą Lietuvos spaudoje, atvykti, dalyvauti poezijos renginiuose, iš išeivijos gaudavo jam reikalingų knygų. Susirašinėjimo su J. Švabaite-Gyliene tonas gana šiltas, atrodo, kad santykis buvo ne toks formalus kaip su nemaža dalimi kitų išeivijos kultūros žmonių. J. Švabaitė-Gylienė nuoširdžiai domėjosi Sigito šeimos, sveikatos reikalais, konsultuodavosi su JAV gydytojais, siųsdavo reikalingus vaistus.
Ši laiškų publikacija prasideda nuo užsimezgusios pažinties, kai S. Geda su grupe kitų rašytojų iš Lietuvos 1988 m. rudenį lankėsi JAV, susitiko su lietuvių išeivijos veikėjais, dalyvavo renginiuose.
O baigiasi publikacija laiškais, kuriuose ataidi antrosios poeto kelionės į JAV peripetijos. 2000 m. S. Geda iš lietuvių bendruomenės gauna kvietimą dar kartą apsilankyti JAV. Po metų, 2001 m. sausio 15 d. JAV LB Kultūros tarybos pirmininkė Marija Remienė praneša, kad praėjusį rudenį suderintas kvietimas atvykti į „Poezijos dienas“ atšaukiamas dėl susiklosčiusių aplinkybių. Vizito atšaukimo priežastis buvo S. Gedos publikacija „Kasdienybės užrašai: iš prisiminimų“ („Respublika“, 1999 11 27), kurioje jis ne tik kritikuoja išeivijos bankininką Vytautą Dudėną, bet daro ir didesnius apibendrinimus apie išeiviją. J. Švabaitė-Gylienė laiškuose atlieka tarpininkės vaidmenį, bandydama ir suprasti S. Gedą, ir paaiškinti tokį sprendimą. O dar po metų – 2002-aisiais – S. Geda į JAV vis dėlto nuvyksta, dalyvauja poezijos vakaruose.
Visi S. Gedos laiškai publikuojami iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo, tik 2001 m. sausio 3 d. laiškas yra iš asmeninio Uršulės Gedaitės archyvo.
Rimantas Kmita
1989 01 14
Miela Julija,
Ačiū Jums už laišką ir sveikinimus ir, dėl Dievo meilės, atleiskite, kad aš taip vėluoju. Žinau, kad visi pasiteisinimai tokiais atvejais kvailai atrodytų, todėl ir graužiuosi dabar. Nors Jūsų, Liūnės1 ir Magdalenos2, ir dar daug širdžiai mielų žmonių nebuvau užmiršęs. Ir nežadu užmiršti. Ką pajėgiau, parvežiau ir dovanų – už ką mano šeimyna ir pažįstami širdingai dėkoja. Perduokite geriausius linkėjimus ir Liūnei, ir mielai Magdalenai su vyru. Gavau šiandien ir Br. Vaškelio3 laišką. Rašo išsiuntęs man dalį knygų, kurių neturėjau kur sudėti (tiesiog nepajėgiau pakelt…).
Rudenį Jūsų didoką publikaciją įdėjom į 89 m. „Poezijos pavasarį“. Pamažu įdėsime ir kitur. Dabar čia tikra bėda su spauda (popierine) bei „mada“ rašyti visomis persitvarkymo temomis. Poezija (gal laikinai) pasitraukė į antrą vietą. Aš pats plėšausi tarp daugelio darbų, visokių komisijų ir susirinkimų. Nors galą gauk! Bijau, kad tas sąjūdis Lietuvoj baigsis širdies smūgiu (pas mus atėjo svetimas žodis – infarktas).
Kad į Lietuvą žada atvažiuoti – „Poez. pavasariui“ – gerb. K. Bradūnas ir Liūnė Sutema, tai man didelė naujiena. Pirmiausia gal reikėtų pasakyti – džiaugsmas. Visi išeivijos poetai čia yra vertinami ir gerbiami. Kiti gal kiek ir per daug, o kai kas dar ir nutylėtas. Pamažu gal tos skriaudos išsilygins, todėl nepergyvenkite – mes visi esame su Jumis!
Dar sykį kuo širdingiausiai Jūsų Sigitas
P. S. Neturiu Liūnės adreso. Siunčiu per Jūsų malonę sveikinimą!
1989 03 13
Miela, brangi Julija,
tik ką gavau Jūsų laiškelį, labai susijaudinau, skubu parašyti, kol jausmai neišblėso. Ten, pas Jus būdamas, aš pajutau, kad gali būti kažkas panašaus į poetų ar šiaip šventų žmonių broliją. Su kai kuriais labai mažai bendravau, su kitais beveik pratylėjau, bet vėl pradėjau tikėti, kad žmonės turi gerą ar nelabai gerą juos gaubiančią aurą. Tad man šventė ir tie susitikimai Amerikoje, ir vienokios ar kitokios, tegul dažnai netgi nereikšmingos kalbos, tiesiog pasiplepėjimai. Gailiuosi nepasimatęs su Henriku Nagiu. Gailiuosi, kad taip trumpai bendravome su miela Liūne. Labai daug ko gailiuosi… Niujorke man beveik šventas įspūdis – nuo J. Meko, tėvo Andriekaus ir daugelio, daugelio. Aš nežinau, gal kartais kažkas panašaus blyksteli ir mūsų išeiviams, atvažiavus į savo gimtinę. Tokia gal žmonių dalia. Tarpusavyje trintis, ginčytis, apkalbėti, o iš tolumos – ilgėtis. Užteks, nebūsiu sentimentalus. Mūsų reikalai pusėtini, Lietuva verda ir kunkuliuoja, žmonės atsigavę – dūšioje. Kitus dalykus dar reikės ilgai taisyti. Su K. Bradūnu po truputį susirašinėjame. Jau visi sujudę, kaip čia geriau ir gražiau iškviesti. Man regis, kad ir Liūnės, ir Henriko, ir Jūsų, ir daugelio kitų atvažiavimas čia būtų, kaip sakiau, šventi dalykai. Reikia tik nepamesti šito siūlo galo ir išeitis atsiras. Aš pats irgi peršnekėsiu apie tai su mūsų rašytojais. Girdėjau, kad balandy čia žada būti V. Kavolis, R. Šilbajoris, Br. Vaškelis ir dar keli – emigracinės lit. istorijos rašymo reikalais. Instituto (lietuvių literatūros) kvietimu. Taigi ir rašytojų atvykimo, iškvietimo reikalai turėtų gerėti, normalizuotis, kaip čia sakoma.
Į „Poez. pavasarį“ dar atvyksta V. Bogutaitė4 su vyru. Ją čia pastoviai iškviečia ir gerbia giminės. Tai gana paprasta ir mums. Dvi mūsų leidyklos imasi leisti išeivių knygas, prie Kultūros fondo (Č. Kudaba) steigiama kažkas panašaus į bendrą akcinę bendrovę – jūsų ir mūsų opusams leisti. Aš pats už tai, kad būtų išleisti visi, bent jau didžiuma poezijos rinkinių. Pamažu viskas sugrįš į Tėvynę. Suprantama, kad visi dabar griebia „didžiausius“. Kuklesnius nutyli.
Baigiu širdingiausiais linkėjimais – Jums, Liūnei, Henrikui – visiems, visiems!
Jūsų ilgėdamasis Sigitas
P. S. Henriko eilių bus „Pergalėje“ (Nr. 5), „Krantuose“ (naujas žurnalas), „Sietyne“. Aš vis neparašau Jam. Esu kaltas…
1989 03 18
Mieloji Julija,
ačiū Jums už laišką, kurį gavau jau grįžęs iš Maskvos. Ačiū Dievui, prabuvau ten ne taip jau ilgai – 4 dienas. Visa tai vyko neutralizuoti padėčiai Maskvoje. Girdi, ne taip jau čia viskas ir baisu, kaip Rytuose atrodo. Per tą savaitę Lietuvoje labai daug kas pasikeitė. Dabar mes ten nebelabai reikalingi, liks nebent derybininkai ir specialistai. Aš labai džiaugiuosi, kad man parlamentarinis darbas baigėsi. Dieve duok. Noriu užsiimti tuo, kuo širdis geidžia.
Apie ligas, kaip matote, mažiau rašau. Viskas lyg ir praeity. Nors ir atsiliepia, bet kalbėti labai nesinori. Amerikiečiai, regis, tokie žmonės, kurie nesiskundžia, nenorėčiau skųstis ir aš. Jeigu ko trūksta, tai nebent vitaminų, kavos puodelio ir etc. Esu labai dėkingas mielam A. Razmai5 už vaistus. Perdavė jo giminaitis, dabar parlamentaras ir Ped. inst. rektorius S. Razma. Per visą sumaištį nesuspėjome pasimatyti. Šiaip jaučiu jam didelę pagarbą nuo pirmųjų susitikimų Čikagoje.
Miela Julija, gaila, kad nebūsite, bet džiugu, kad Jūsų knygos (ypač poez. rinktinė) išeis Lietuvoje. Iš visų mažų ir didelių žmogaus džiaugsmų gal tai pats didžiausias.
Aš džiaugiuosi (kaip koks kvailutis) galėdamas vaikščioti. Širdingai dėkoju Jums dar sykį už pagalbą ir užuojautą, broliškumą ir seserystę. Kaip nors gyvensim toliau, kiek Viešpats leis šiame sumaišties sviete.
Linkėjimai visiems, ypač Liūnei, Magdalenai ir kitiems, esam broliai ir seserys ir tas jausmas tik stiprėja. Ačiū Die!
Jūsų Sigitas
1989 09 27
Brangi Julija,
Ačiū Jums už laišką ir tiek daug gerų bei liūdnesnių žinių. Kažin kodėl jį gavau tik šiandien, per tą laiką jau ir mielojo Petravičiaus6 nebėr, o Lietuvoje mirė (tikriausiai girdėjote) Pranutė Jokimaitienė7. Aš daugiau draugavau su jos vyru, abu tikros vargo bitės, vargo, vargo, kol atvargo… Tą „Poezijos pavasarį“ aš tik parūpinau, parašai neįskaitomi todėl, kad labai paskubomis žmonės pasirašinėjo. Tikra bėda ir su klaidomis – kasmet kas nors prasprūsta. Ar sudarinėjant, ar leidykloje. Belieka tik atsiprašyti. Šiemet eilėraščius atrinkinėjo J. Vaičiūnaitė, yra dar ir Jūsų nespausdintų likę. Atidavėme „duoklę“ tremtiniams, dabar išties matyt, kad per daug. Dėl atvažiavimo mūsų bėda ta, kad neturime lėšų bent kiek užmokėti, Rašytojų sąjunga teįstengia vieną kitą sušelpti, o šiaip jei sugalvotumėte ar Jūs, ar kas kitas atvažiuoti, visad galėtumėt dalyvauti ir būtumėt maloniai priimti. V. Bogutaitė labai dažnai būna giminių kvietimu, mes jai kažkokią premiją davėme. Jeigu Jums reikia iškvietimo, galiu ir aš atsiųsti. Dabar du mėnesius dirbu sąjungoje sekretorium, du – kitus darbus. Iš susitikimų su Br. Brazdžioniu man liko gražių akimirkų, bet jį čia kaip šv. Bernardą visi bent pačiupinėti norėjo, tad ne ką ir šnekėjomės, be to, buvau tik ką grįžęs iš Vokietijos, priedo dar reikėjo važiuoti į Maskvą… Taip ir blaškiausi visą mielą pavasarėlį.
Prieš kokią savaitę mačiausi su Leonardu Andriekumi. Labai mielas, šventas žmogutis, penktadienį dar žada būti didelis jo kūrybos vakaras Menininkų rūmuose. Šiaip apvažiavo pusę Lietuvos, sakėsi ypač norįs pabuvoti savo Žemaitijoje, Kretingoje, gal jau greit atsikurs ir pranciškonų vienuolynas.
Labai gaila Petravičiaus, jį susitikęs net nepajutau, kad esame skirtingo amžiaus, laikų ir t. t. Sakė: „Kas čia su manimi daros, vis jaunėju ir jaunėju…“ O matote kaip išėjo!
Norėčiau dar pasimatyti ir su mielais Liūne ir Henriku. Gavau iš Henriko gražų laišką, gal pavyks mums Lietuvoje jį pamatyti? Perduokite širdingiausius linkėjimus jiems abiem. Kad tik Dievas duotų sveikatos ir ramybės!
Bitė V.8, apie kurią rašote, yra gimusi Lazdijuose, nors tėvai, regis, iš Kauno. Beveik sykiu studijavome universitete. Gal pati rimčiausia moteris rašytoja dabar Lietuvoje. Ypač gražu, kad moka trumpai viską išdėstyti. Dabar ir didelė „Caritas“ draugijos veikėja. Vis dar tebesam įsukti į veiklos ratą, kuris labai trukdo kūrybai, bet kitaip neįmanoma pas mus dabar gyventi. Taigi va, mieloji Julija, surašiau aš čia Jums niekų… Kaip bebūtų, kartais pasiilgstu Amerikos, nors ten labai daug kas ir svetima.
Mano Urtė jau eina į antrą klasę. Parašykit, kai bus nuotaikos, ir neliūdėkit.
Bučiuoju visus! Jūsų Sigitas
1989 11 11
Mieloji Julija,
Ačiū, kad Jūs manęs nepamirštate! Labai nesibaiminkite, kai perskaitysite, kad rašau iš ligoninės. Taip jau atsitiko. Kurį laiką nelabai paisiau – suskaudo koją, maniau, gal savaime praeis. Deja, teko atsigulti. Diagnozė dabar maždaug tokia: kraujotakos sumažėjimas ar susilpnėjimas galūnėse. Priežastis – stubure, mat kažkada turėjau stiprų radikulitą. Kažin kokios nuosėdos ar ataugos „spaudžia“ man arterijas. Guliu čia jau gal dešimt dienų, po mėnesio gal ir paleis. Vakar pirmąsyk suleido kraujagysles plečiančių, tai pasijutau „atšilęs“. Tiek to, apie ligas daugiau nerašysiu.
Gražina su Urte atnešė man vakar skaniosios Jūsų kavos, tai išties akyse šviesiau. Širdingai Jums dėkui. Perdavė V. Antanaitis9, tai labai mielas žmogus, mes nuo seno su juo esame gerai pažįstami. Jo žmona rašo eiles, gal kokių ir teko skaityti „Poez. pavasary“. Dabar, regis, irgi sirguliuoja.
Dėl „Poez. pavasario“: Judita V. man sakė, kad „kažkas“ yra atnešęs Jūsų naujų eilių, tai parinksime iš jų, o ne iš tų, kur iš anksčiau buvo likę. Jinai, beje, irgi „įsitaisė“ nervo uždegimą (radikulitinio pobūdžio)… Tai sergame mes čia kaip pasiutę!
Urtė dėkoja už dovanėlę taipogi. Žinot, žmogui juk svarbiau, kad jį kas nors prisimena. Tuo ir laikosi pasaulis (šitas sakinys gal iš I. Mero, kuris ką tik lankėsi Lietuvoje, jis yra parašęs rom. „Ant ko laikosi pasaulis“…). Labai gražiai atsiliepė apie lietuvių išeiviją, kuri jį priglobusi ir mylėjusi po to, kai išvažiavo iš Lietuvos. Mat kaip išeina. Dar grįžtant prie to „Poez. pavasario“: man atveš jį čia, į ligoninę, tai pasistengsiu viską nuodugniai perskaityti. Kiek galėjome, stengėmės parinkti išeivijos eilių, kai kurių knygų ar leidinių, tiesa, vis dar trūksta. Jau čia būdamas gavau ir J. Blekaičio10 knygą, buvome susitikę Lietuvoje ar tik ne birželio mėnesį. Parašiau keletą sakinių ant H. Nagio rinktinės, kuri turėtų išeiti pavasariop „Vagos“ leidykloje, straipsnį ar autobiografiją parašė jis pats, taigi man nebuvo daug darbo. Iš Amerikos dar buvau susitikęs su tėvu L. Andriekumi. Čia jį gražiai pagerbė. Aš jau per tą savo koją ne ką suspėju, kiti pyksta, kaip sakoma, kam neskauda, tas nedejuoja. Ta veikla mūsų jau ne vienam sugadino sveikatą. Ką padarysi! Ar gavote mano ankstesnį laišką-atsakymą į Jūsiškį. Išsiunčiau bene rugsėjo pradžioje. Linkėjimai visoms ir visiems.
Širdingai Jūsų Sigitas
1990 01 08
Miela Julija,
ačiū Jums už laiškelį ir visus rūpesčius. Lauksime Jūsų Lietuvoje. Be reikalo taip žeminatės! Čia žmonės džiaugsis išgirdę Jus skaitant. Visas tas skirstymas į didžiuosius ir mažuosius, man rodos, be reikalo. Išeiviams ir tremtiniams Lietuvoje dabar ypatingas dėmesys. Gaila, kad šiaip nugyventi esam, bet gėlių ir poezijos dar neniekinam, nors poeziją dabar užtvenkė kitos kalbos. Anksčiau tik ja tegyvenom. Taigi nepergyvenkite, važiuokit, kol sveikatos yra. Aš tebešlubčioju, ir po visų ligoninių – menkas darbininkas esu! Greit pavargstu, ne ką dirbu, nors nuo kovo mėn. ir turėčiau pradėti. Dabar galutinai lyg ir aišku, kad tos ligos priežastis – stubure, diskozė ar stuburo slankstelių išnirimas, dėl to tas blauzdos nervas „streikuoja“, užspaudžia kraujagysles. Bala su ja! Tikriausiai jau pabodau Jums su savo ligomis. Esu kiek atitrūkęs nuo įvykių, nežinau, kas kviečia p. Pūkelevičiūtę, Bradūną tai žinau. Tikriausiai ir daugiau kas nors atvažiuos, bet – ir gerai.
Perduokite mano linkėjimus visiems, ir Juliui11. Tikriausiai jam ten neblogai sekasi.
Kitą kartą daugiau parašysiu, dabar, sakau, „nuraminsiu“ Jus dėl tų visų baimių: tikrai visi čia džiaugsis girdėdami Jus skaitant. Iš tos kartos poetų Lietuvoje jau nedaugelis šventėje dalyvauja. Nebent Eug. Matuzevičius dar bus. Gavau laiškelį jo – susirašinėja su H. Nagiu. Anksčiau dar susitikdavome įvairiuose susirinkimuose. Dabar – nebematau.
Dar sykį gerų dienų visiems, sveikatos ir – pavasario – dūšioj!
Jūsų Sigitas
P. S. Padėkokite mielai Magdalenai už rūpestį. Jums dar sykį dėkoju – A. Razma labai man mielas žmogus, gerai prisimenu.
1992 04 20
Mieloji Julija,
Jūsų laiškas atėjo kaip sykis – antrąją šv. Velykų dieną. Tai mums daug džiaugsmo. Kartais pagalvodavau, neduok Die, gal sirguliuojate ar kas. Kokie trys mano laiškeliai bus Jūsų nepasiekę. Kazimieras Br. irgi skundžiasi daug laiškų ir spaudos negavęs. Matot, ryšių paslaugos baisiai pabrango (pas mus), o laiškai dingsta kaip anksčiau.
Mes čia prasirguliavome beveik visą žiemą, pasidejuodami su N. ir V. Bložėmis bei D. ir J. Juškaičiais. Pirmieji gegužės pradžioje jau susiruošę pakelti sparnus į Varšuvą, o antrieji visą balandį leidžia Antakalnio užmiesty, kažkurioj sanatorijoj. Kvietė ir mus, bet mes supančioti. Gražina tebedirba „Metuose“, Uršulei – mokykla, o aš irgi įsikinkiau dėl duonos – į „Šiaurės Atėnų“ redakciją. Dabar turiu kas savaitę jiems ką nors parašyti. Pasidariau toks spaudos juodnugaris. Judita vargsta „Literatūroje ir mene“. Laikai pasikeitę, bet daugelis literatų liko be darbo. Čia, regis, dar tik pradžia, prasidės leidyklų ir redakcijų bankrotai. Per Velykas aplankėme ir Tėvą, suėjo jam jau 80 metų. Džiaugėsi, kad Lietuva laisva, bet kaimuose irgi didžiausios reformos, o senam žmogui – nėr kur dėtis.
Iš Amerikos dabar Vilniuje A. ir R. Misiūnai, R. ir V. Kavoliai. Bet jie įsitraukę į labai dideles veiklas, matomės nebent per „televizorių“. Aš ir Bradūnui parašiau, kad jeigu tik tvirtai laikosi, jei sveikata leidžia – reikia važiuoti į Lietuvą. Ar vasarą, ar rudeniop. Kelionė, žinoma, brangi, bet dolerio kursas čia aukštas (1 d. = 120, 140 rub.). Apie savus pinigus dabar vėl pritilo mūsų valdžia, žada tik kitoje metų pusėje.
Tiesa, pamiršau parašyt (o kažkuriam laiškely dėkojau) – taigi mielas J. Kojelis viską perdavė12. Labai širdingai Jums ačiū. Žiūrėkite ir savo sveikatos. Jeigu D. duos, pasimatysime. Gal vasara ir ruduo bus gražesni už šią purviną žiemą Lietuvėlėje.
Vienam laiškelyje aš prašiau Jūsų adreso giminaitės Danutės (?), pas kurią buvote apsistojusi. Regis, Žvėryne. Ji dirbo tokiam banke, kur retkarčiais man ateidavo koks rublis iš užsienio – už tekstus Br. Kutavičiaus muzikai, kuri populiari ypač Prancūzijoj. Gal surasite bent telefoną? Jeigu ne – lauksime rudens.
Jūsų „Gabriukas“ turėtų išeiti. Prie progos paklausiu. Neseniai išėjo P. Orintaitės13 stora knyga. Gal leidyklos susitvarkys (bent viena kita), tada ir mūsų eilių knygelės pajudės. Dabar rašome kaip į sieną. Gražina su Jūsų dovanota skara vis traukia į bažnytėlę, o Urtė – sveikina Jus ir dėkoja už viską. Labai, labai daug Jums sveikatos!
Sigitas
1992 08 09
Mieloji Julija,
penktadienį paskambino Magdalenos giminaitė ir – gavome Jūsų laišką. Tai buvo labai netikėtas laiškas ir dovana. Viskas – per gerą Jūsų širdį. Nežinau, kaip ir atsidėkoti, laukiam, kada būsite Lietuvoje. Rašote – pavasariop, bet viskas eina jau rudeniop. „Gabriuko užrašus“14 teko matyt kažkurioj „Ekspres-informacijoj“ – tokie lapeliai apie išeinančias knygas. Jie dabar vis dažniau klaidina žmones, nes leidyklos nieko negali padaryti spaustuvėms. Ypač suirusi „Vaga“. Spaustuvė reikalauja iš jos pinigų, o leidykla pati neturi. Gerų knygų išeina vis mažiau ir mažiau. Ateityje – nieko gero, ypač gabiems jauniems žmonėms. Visi turės prašyti paramos. Tie, kurie vikresni, gal ką ir išleis. Laimė, nemažą dalį išeivijos žmonių per porą metų spėta išleisti, dabar jau ir to nebesugebėtų padaryti. Gražina tebekruta pas J. Aputį, jie jau pradėjo leisti sudvejintus numerius. Liepos mėnesį buvo labai gražus Jūsų pokalbis. Tas Ričardas15 daro gerą darbą – kada gi būtumėte tiek pasipasakojusi. Kiti ant jo pyksta, bet nelabai aišku už ką. Liūnės Sutemos poezija gal jau ir išėjo? Mes buvome kaime ir bijau, kad galiu suklysti.
Lietuvoje baisūs karščiai, neįprastos sausros, visi pritilę ir apmirę. Laukia geresnių dienų ar geresnių žinių. Bet jos iš niekur neateina. Nebent krepšininkai dar ką laimi.
Vasaros pradžioje šiek tiek dar pabendravome su Kaziu Bradūnu. Bernardas Br. kartais šmėsteli akyse, bet kalba jau kaip iš kito pasaulio. Ar čia amžius, ar tatai, ką Jūs vadinate „didžiaisiais“. Didžiųjų supratimas apie tai, kas dedasi Lietuvoje, šiek tiek skiriasi. Bet nieko čia nepadarysi. Mums, gerai vienas kitą pažįstantiems, ir tai susisuka galvos… Rašau tai todėl, kad užsiminėte apie „Poezijos pavasario“ pabaigą. Per tą pabaigą į balių kaip didžiausias rašytojų draugas atėjo buvęs KGB įgaliotinis (majoras ar pulkininkas, nelabai ten jį žino). Žinoma, kad visus tai šokiravo. Bet labiausiai p. Bernardą, kuris patetiškai sušuko: „Visi čia jus kėgėbistai!“ Išties pritrenkiantys mūsų gyvenimo vaizdeliai. Anksčiau lyg ir žinojome, kas „ten dirbo“, dabar, prasidėjus archyvų skelbimui, vėl viskas susimaišė. Taip ir lauks žmogus, ką dar ištrauks. Tiesa, iš pažįstamų gal vienas tik T. Venclova savo bylą persiskaitė (aš ir neinu, gal geriau nežinoti) ir pasakė nenusivylęs savo draugais (labai artimas jo draugas buvo V. Čepaitis). Mat kokia ta Lietuvėlė. Neminint, miela Julija, kitų mūsų kasdienybės pusių, apie kurias, be abejo, esate daug girdėjusi ir girdite.
Taip norėtųsi parašyti ką nors širdinga. Per radiją išgirdau apie a. a. Antaną Vaičiulaitį. Dieve, Dieve! Va – Vašingtone dar taip gražiai pabendravom. Jaučiu jam nepaprastą meilę – kaip tėvui ar draugui. Panašiai kaip ir a. a. Viktorui Petravičiui. Net nežinau kodėl. Abu Jūsų kaimynai… Gerų dienų Jums siunčia ir Gražina. Urtė jau „panelė“. Rugsėjį, o ir rugpjūčio gale, būsime Vilniuje. Įdedu knygą. Sigitas
Vilnius, 1999 11 17
Miela Julija,
Ačiū Jums už laišką ir gerus žodžius! Už knygą iš tikrųjų tai reikėtų padėkoti mielajai Magdalenai, aš net nespėjau apsisukt, kaip jinai viską sutvarkė! Tikrai pavydėtinos energijos ir širdies žmogus. Kaži kaip netikėtai ponia Marija R.16 pasiūlė man gegužės mėnesį atvažiuoti į Čikagą. Buvo kvietusi andai, bet tada aš sėdėjau beveik „ant čemodano“ – važiavau į tokį pavasarinį poezijos festivalį Pietų Švedijoje. Pas Jus atvažiavo Vytukas L., kaip mes jį čia vadiname, kartais norėdami atskirti nuo tėvo… Tiesa, labai norėčiau atvažiuoti su žmona Gražina (kitos ir neturiu!), bet žinau, kad viskas brangiai kainuoja. Man kartais labai sunku suvokti, kad nuo to laiko, kai buvau Čikagoje, prabėgo vienuolika, o dabar jau eina dvylikti metai! Kartais pajuokauju taip: jeigu ten netyčia būčiau sugyvenęs su kokia moterim vaikelį, tai dabar jau būtų vyras! Atleiskite už tokį humorą. Čia tik tam, kad atsirastų „vaizdinys“… Mes gyvename tai lyg ir geriau, tai vėl koks nors galas. Aną savaitę palaidojom mano bičiulio Petro Repšio sūnų (žuvo avarijoj), prieš trejetą metų – vyresnįjį, dabar jaunesnįjį. Žmoną jo, Viktoriją – prieš šešetą metų. Liko dabar kaip koks stagaras vėjyje.
Mūsų savaitraštis „Šiaurės Atėnai“, kuriame dirbau gal aštuonetą metų, dabar jau visai susibaigė. Kaip kiti kultūriniai laikraščiai. Knygas leisti irgi labai sunku pasidarė. Verčiamės kaip kas išmano, tikime, kad iki vasaros ta sumaištis krašte pasibaigs, bent jau bus kas nors aiškiau.
Nelabai bežinau, kas iš anų dienų ir susitikimų dar mane mena. Ką pamatysit, kalbėsit, sutiksit – perduokit gerų dienų. Aš atsimenu daug gražių žmonių, veidų ir žodžių. Dievulis duos, pasimatysim. Jums pirmiausia – geros sveikatos, šviesių minčių! Mūsų dukrai Uršulei jau aštuoniolika! Visi bučiuojame Jus!
Jūsų Sigitas Geda
P. S. Tik rašydamas adresą pamačiau, kad pasikeitęs!
2001 01 03
Miela Julija,
ačiū Jums už laišką! Gerai, kad parašėte, o aš jaučiu pareigą Jums atsakyti. Tiek to, kad „juoda katė perbėgo mums per taką“, t. y. nesusitikome, ir, regis, ateityje jau nelabai bus progų bei galimybių. Juk niekas gyvenime nesikartoja, niekados nebus ir kitų 1988-ųjų. Tada šiaip taip buvau įkištas į tarpelį tarp dviejų komunistų ir atskraidintas pas jus. Susitikau, pasikalbėjau, išgėriau vyno su tokia daugybe lietuvių, apie kuriuos tik knygose buvau skaitęs. Dabar galvoju, kad tai buvo paties Dievo man duota vasara.
Teisybė ir tai, kad po dvylikos metų švietėsi dar viena galimybė, ir aš, kaip naivus žmogus, kažko iš to tikėjausi. Deja, užteko vienos iškarpėlės iš laikraščio, kad taip neįvyktų. Neturiu jokio noro keisti savo nuomonės, tie, kurie įsižeidė ir taip greit perorientavo visos bendruomenės galvą, tegul prisimena lietuvišką patarlę apie „degančią kepurę“. Nemanau, kad Jūs ar p. Marytė pagalvojote, jog ten yra kas nors prieš Jus, asmeniškai arba konkrečiai. Apie lietuvių išeiviją esu tiek daug ir taip gražiai rašęs, kad nenusipelniau jokių anoniminių siuntinėtojų. Beje, čia taip elgdavosi tik komunistai ir Jums visiems atmintinais metais: po kokios nors publikacijos būtinai sumažindavo algą arba atleisdavo iš darbo. Esu tai gerai išbandęs savo kailiu. Esu eilinį kartą pažemintas ir įžeistas: ar tikrai tiek jūs ten paliekate vietos žodžio laisvei? Tai ko gi man dabar važiuoti? Kad turėčiau aiškinti, jog aš turiu teisę turėti savo nuomone apie kai kurių į Lietuvą sugrįžusių ponų darbą?
Sigitas
Vilnius, 2004 02 08
Miela Julija,
galgi prieš savaitę gavau Jūsų mielą laiškelį su iškarpa iš „Draugo“. Su Pranu Visvydu17 buvome trumpai susitikę 1988. Man jis išliko toks mielas ir smagus, žvitrus žmogus. Kartais parašo į „Literatūrą ir meną“. Stebiuosi, kad daug skaito ir replikuoja, džiaugiasi arba papešioja. Taigi, kad pagalvojau: įdėsim tą jo „špilką“ į mūsų leidžiamus „Šiaurės Atėnus“. Gal jis irgi nesupyks, neturiu adreso, nėr kaip atsiklausti.
Būtų labai smagu, jeigu pavyktų susitikti Toronte bent trumpam šnektelėti. Atvešime ir knygų. Kai pagalvoji, tai ta kelionė lyg ir toli, iš kitos pusės – beveik „ant nosies“. Gražinai tą knygos projektą (apie a. a. Henriką N.) jau įtraukė į remtinų knygų sąrašą, tai reiškia, kad Kultūros ministerija parems išleidimą. Laukia daug darbo. Bet aš raminu, kad geras darbas – geriau negu vaistai… Ta proga ir nuo jos perduodu gerų dienų, sykiu – gal kada įsišnekate su Liūne, gal pas ją yra likę įdomios medžiagos – laiškų, nuotraukų… Kitados, dar gyvas būdamas, Henrikas mėgdavo pasakoti, kad jiedu su Liūne lyg ir ruošęsi išleisti bendrą knygą? Gal, sakau, yra likę kas nors iš tos knygos? Jeigu ji būtų pasiryžusi padėti (bendram reikalui), tai Gražina jai parašytų smulkiau (dabar gi net adreso neturim, tad prašom per Jus pagalbos…).
Džiaugiuosi, kad Jūsų knygą leidžia „Vaga“. Janina Riškutė, miela ir protinga redaktorė, yra iš to paties kurso kaip kad Gražina, o ir a. a. Nijolė18.
Dėl „tos“ literatūros Lietuvoje, mano galva, pernelyg neapgailestaukite. Visokios jos čia yra, visokios ir bus. Kartais čia pats gyvenimas šaukiasi kokių nors aštrių žodžių etc.
Dabar aktualijos tokios: Vasario 16-tą Nacionalinių premijų įteikimas (aš ten pirmininkas), paskui – mugė, apie kurią rašote. Reikės dalyvauti, atvyksta daug poetų iš Flandrijos – flamų, paskui – lenkai išleido mano dvikalbę rinktinę su P. Repšio piešiniais, tai kovo pradžioje šaukia į Varšuvą, gal ir į Krokuvą. Mano „talentų“ didžiąją dalį suryja darbas per du laikraščius, vertimai, Dievulis duos, gal dar ką parašysiu. Dabar noriu išleisti visas Baudelaire’o „Pykčio gėles“.
Su meile Jums ir linkėjimai Liūnei, Marijai Remienei nuo manęs ir Gražinos. Ji pasičiupo ir nuotrauką…
Širdingai Jūsų Sigitas Geda
Vilnius, 2004 03 03
Miela ir Gerbiama Julija,
Dėkui, kad taip greit parašėte! Pirmiausia: buvau toje mugėje gal dvi dienas. Visos, įskaitant ir ankstesnes, kur esu buvęs, vis labiau man nepatinka. Turgus yra turgus. Prisimenu, pavyzdžiui, Frankfurto, kuri buvo gal 20–30 kartų didesnė, Varšuvos, Jeruzalės… Gerai, jeigu sutinki mielą žmogų ar žinai knygą, kurios ieškai, nori būtinai nusipirkti. Visa kita – chaosas, balaganas, maišatis. Tiesa, buvau mielos, tylios moters lietuvės iš Kanados Irenos Mulevičiūtės [Mačiulytės] (Airi Guilford, jeigu teisingai rašau) knygos pristatyme. Ji buvo išleista dar Amerikoje, vadinosi „Prisilietimas“, dabar „patobulinta“ – „Glėbys“. Tą, leistąją Amerikoje, pradėjau skaityti kaime ir… palikau, o pirkti tą patį vertimą kitu pavadinimu – nekilo ranka. Perdaviau jai voką su savo „opusais“, kurių prašė p. Vytas Kulnys.
Aš irgi klusterėjau, norėdamas bent akį užmest, kaip atrodo Jūsų knyga (tai buvo šeštadienį), jau buvo išpirktos… Amerikoje išleistą turiu. Taigi galite nebijot – yra užtektinai žmonių, kurie skaito. Ko dar norėt?
Reikia, turite teisę ir į mažus džiaugsmus. Labai jau gerų rašytojų, mano galva, nėra. Populiarių – taip. Pas mus dabar sako: „skaitomiausių“. Pavyzdžiui, Jurga I., kurią pažįstu dar nuo studentės, sako: „Mano knyga skaitomiausia po Petkevičiaus.“ Bet apie Petkos „Durnių laivą“ dabar paplito posakis: „Durniai skaito durnių laivą.“ Nenoriu peikti jo dėl to, ką apie mane primelavo, bet apie kitus melo – dešimt kartų daugiau. Stribo, partorgo ir pagrindinio informatoriaus apie rašytojus likimas… Gana šūdinas! Gal tik geriau išeivija supras, su kokiais žmonėmis mums čia teko vazotis. Kaip gyvenom ir kodėl esam „tokie“… Nežinau, ar kas su juo bylinėsis, nes – slidesnis už gyvatę. Ir man 1976 yra sakęs: „Tokius kaip tu aš šaudžiau lopšy…“
Paksas, žinoma, šalia tokių dinozaurų yra vaikas, ištroškęs valdžios, garbės, prezidentavimo. Kai manęs klausia, kodėl žmonės už jį balsavo, sakau: „Suveikė Dariaus ir Girėno mitas!“ Lietuviams lakūnai beveik šventi buvo. Prisimenu savo a. a. motinos pasakojimus apie tai, kaip jos prašydavo vieną jų amžiaus „kavalierių“ (lakūną) atskristi į sodžių, nusileist žalioje pievoje prie Snaigyno ežero per gegužines. Visi žmonės šia liga persirgo. Piniguočiai gi patupdė jį (P.) kaip vištą ant laktos. Bjauriausia, kad netgi ne savi, o svetimi piniguočiai. Regis, šito žmonės jam ir neatleis. Tiems, kurie išgyveno baisesnius laikus, tokie „ereliai“ nėr baisūs. Gaila, kad senos ligos taip ilgai neišeina, t. y. sovietizmas, bolševikinė bacila. Tiesa, žmonės nėra taip susipriešinę, kaip piešia žiniasklaida. Daugelis juokiasi ir tiek.
Aš daviau Gražinai Jūsų ir Liūnės adresus. Ji tikrai padarys gerą knygą. Aš kiek galėdamas padėsiu. Su Henriku mes čia sutardavom be žodžių, panašiai kaip kad Jūs rašote. Būtų labai gerai, kad parašytumėte apie Jį, tegu ir nedaug, netgi buitinių dalykų. Aš sakau taip: „Nepadarysime, ir liks nepadaryta. Kitiems jau bus įdomu kitka…“
Lenkai išleido mano dvikalbę rinktinę su P. Repšio iliustracijom, važiuosiu į Varšuvą Kovo šventėms ten pristatinėt savo knygos, tai apie Kanadą per daug negalvoju. Pas mus jau pavasaris. Nerimi iš aukštupių atplūsta daugiau šilumos ir imi žmogus pasiilgti Nemuno prie Liškiavos, kur mes turime tokią „zuikių trobą“, kluoną, tvartą, beržus, kaimynus… Viena mano „pusė“ tebegyvena tenai.
Būkite stiprūs! Širdingai Jūsų Sigitas
Vilnius, 2004 11 09
Miela Julija,
šįryt atėjo Jūsų laiškelis, tai skubu ir atsakyti. Vakar buvau ŠA redakcijoje, šiandien tik skambinau, pažadėjo viską sutvarkyti. T. y. pažiūrėti, nuo kada nesiųsta, ir – siuntinėti, turim čia atsargų… Apie tai, kada baigėsi – praneš. Savo ruožtu – pasiteirausiu pats. Jei kurių nors numerių iš anksčiau trūksta – parašykite.
Mes čia galuojamės po senovei. Gražiną čia paguldo į ligoninę, čia – išleidžia. Vargsta su ta chemoterapija ir plaučiais. Auglys kažkur užkliudęs bronchus, tai operuoti negali. Kamuoja dusuliai – išnuomavome tokį deguonies balioną. Paskui „pasigavo“ infekciją – vėl bėdos. Ką padarysi. Įpranti žmogus gyventi su tokiais rūpesčiais ir apsiramini. Gerai, kad dar Uršulė yra, tai labai daug gelbsti. Kanados rūpesčius baigiam pamiršti per šituos – didesnius. Prisimenam daug širdingų žmonių (ir Aušrelę19 su Rimu20), o visa kita – tiek tos. Pas mus bent jau mūsų aplinkoje, o jaunimas gal dar labiau, t. y. mažiau, domisi literatūra. Šįryt mano geras draugas paskambino ir sako: „Padeklamavau tavo eilutę iš Villono „Ir liūdnos dienos man vaidenas vėl…“, tai panelė paklausė: „O ką reiškia liūdnos dienos?“ Žmonės darosi praktiški, emocijas atmeta, daugeliui jos tik trukdo. Tiesa, Knutas Skujeniekas išvertė mano knygą į latvių k., kviečia į Rygą. Gal ir nuvažiuosim su K. Nastopka. Gražina (žinoma, ir aš) siunčiame Jums su Liūne gerų dienų, linkim sveikatos. Gavome Birutė N.21 laišką, dažnai paskambina I. Meras net iš Tel Avivo… Tai ir prasidžiungi. Visa kita ne taip svarbu, šiemet buvo be galo margas, spalvotas ruduo.
Širdingai Jūsų Sigitas
P. S. Dėl tos špilkos… Dievaži, parašiau su meile ir susižavėjimu. Nepriimkite už „pikta“. Nėra ten jokios ironijos. Visų klausiu – kaip gyventi? Jūsų atsakymas buvo labai krikščioniškas.
1 Liūnė Sutema (tikr. Zinaida Nagytė-Katiliškienė, 1927–2013) – poetė.
2 Magdalena Birutė Stankūnienė (1925–2017) – grafikė, tapytoja.
3 Bronius Vaškelis (1922–2021) – literatūros tyrinėtojas, teatrologas.
4 Poetė Vitalija Bogutaitė-Keblienė (g. 1934).
5 Antanas Razma (1922–2017) – gydytojas, visuomenės veikėjas.
6 Viktoras Petravičius (1906–1989) – lietuvių dailininkas, grafikas.
7 Pranė Jokimaitienė-Aukštikalnytė (1922–1989) – tautosakininkė, poetė.
8 Prozininkė Bitė Vilimaitė (1943–2014).
9 Vaidotas Antanaitis (1928–2018) – miškininkas, politikas, aktyvus Sąjūdžio narys, TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas, nuo 1989 m. mezgė ryšius su užsieniu, taip pat ir JAV.
10 Jurgis Blekaitis (1917–2007) – poetas, vertėjas, režisierius.
11 Greičiausiai kalbama apie poetą Julių Kelerą (g. 1961), nuo 1989 m. studijavusį Ilinojaus valstybiniame universitete (UIC) Čikagoje.
12 Juozas Kojelis (1916–2010) – išeivijos visuomenės veikėjas, žurnalistas, pedagogas.
13 Petronėlė Orintaitė (1905–1999) – rašytoja.
14 J. Švabaitės-Gylienės apysaka „Gabriuko užrašai“ pirmą kartą išleista Čikagoje 1973 m., antra kartą – Vilniuje 1993 m. (leidykloje „Lietus“).
15 Ričardas Pakalniškis (1935–1994) – literatūros tyrinėtojas, kritikas, yra parengęs nemažai pokalbių su išeivijos rašytojais (žr. Pakalniškis R. Poezijos kryžkelės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994).
16 Marija Remienė (g. 1930) – išeivijos visuomenės veikėja.
17 Pranas Visvydas (tikr. Pranas Višomirskis, 1922–2017) – literatūros kritikas.
18 Nijolė Miliauskaitė-Bložienė (g. 1950–2002) – poetė.
19 J. Švabaitės-Gylienės dukra Aušra Gylytė-Karka.
20 A. Gylytės-Karkos vyras Rimas Karka.
21 Birutės Nagienės (1920–2014), poeto H. Nagio žmonos.
Augustinas Gricius. Dienoraštis. 1949 m. sausis
2023 m. Nr. 1
Rašytojas Augustinas Gricius (1899–1972) tarpukario Lietuvoje išpopuliarėjo savo humoristiniais kūriniais, parašė komediją „Palanga“, kurią 1932 m. Valstybės teatre pastatė Borisas Dauguvietis. Rašytojas kritiškai žvelgė į 1926 m. įvykdytą perversmą, Antano Smetonos ir tautininkų režimą, pasinaudodamas humoru kritikavo visuomenės ir valstybės ydas, tačiau tai jam netrukdė ilgus metus dirbti valstybės oficiozo – laikraščio „Lietuvos aidas“ – redakcijoje. 1940 m. birželį, sovietams okupavus Lietuvą, toliau dirbo žiniasklaidoje.
Dienoraštį jis pradėjo rašyti tremtyje, kai 1941 m. birželį su šeima – žmona Anele, vaikais Laima, Jonu, Algiu ir Kastyčiu – buvo ištremtas į Sibirą. Padėjus draugui, LSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Justui Paleckiui, po metų paleistas. Grįžęs į Lietuvą 1944–1945 m. dirbo Meno reikalų valdyboje, 1946–1949 m. buvo Vilniaus ir Kauno dramos teatrų literatūrinės dalies vedėju, 1950–1955 m. – Rašytojų sąjungos konsultantu. Aktyviai įsitraukė ir į kūrybinę veiklą – rašė scenos veikalus, kino scenarijų, buvo išleisti keli jo apsakymų rinkiniai. Dienoraštį tęsė iki savo mirties.
Lietuvos literatūros ir meno archyvui šešias skirtingo formato A. Griciaus dienoraštį sudarančias užrašų knygas perdavė šeima. Nedidelė dienoraščio ištrauka buvo publikuota dokumentų rinkinyje „Rašytojas pokario metais“ (1991). Dalis dienoraštyje fiksuotų atsiminimų, kitaip redaguoti, buvo publikuoti A. Griciaus atsiminimų knygoje „Keliai keleliai“ (1973), kurią po rašytojo mirties baigė rengti jo artimieji. Čia skelbiama dienoraščio ištrauka publikuojama pirmą kartą, išsaugant originalią rašybą, skyrybą, leksiką. Lietuvos literatūros ir meno archyvas ketina išleisti visą dienoraštį.
Audrius Dambrauskas
Sausio 3 d. Velnias žino, kaip šleivai eina gyvenimas. Pasidairai – kas dėl to kaltas? Ogi tik pats. Demoralizavausi.
Naujus metus sutikome taip girtai, kad šiandien šlykštu. Berods, ir visi metai panašiai praėjo, su palyginti nedidelėmis išimtimis. Žinoma, vanoju pats save, kad atsiminčiau ir pasitvarkyčiau. Naujų Metų pavyzdys – tebus taškas tam neteisingai suprastam, nedovanotinai piktnaudžiaujamam „kolektyviam“ gyvenimui.
Reikia šalintis tokio „kolektyvo“, kaip dabartinė teatro vadovybė1. Iš tiesų tokios vadovybės teatras dar nėra turėjęs – savo pajėgumu išgerti, viršijančiu pajėgumą kurti.
Taškas. Taškas!
Sausio 4 d. Teatre vėl nesusipratimas. Kubertavičius pastatė Vienuolio „Prieblandą“. Pastatė, kaip mokėjo. Tikriau – „atstatė“, atsiminęs Dauguviečio pastatymą 1940 metais. Bet ką iš Kuberto reikalauti? Bene jam suvokti laikotarpio reikalavimus ir spektaklio idėją ta linkme kreipti? Cirinskis ir Pečiūra pjesės nepraleido, – sutiko tik vieną spektaklį leisti gruodžio 31 d.
Dabar visa velniava – ant manęs! Girdi, literatūros dalies vedėjas turėjo pjesę sugromuliuoti, sukramtyti ir Kubertui į burną įdėti, tegu ryja…
Vis tiek, Kubertas važiuoja pas Vienuolį pjesę taisyti pagal ideologinius ir klasinės kovos dėsnių reikalavimus.
Vakaras buvo visai pavasariškas. Tokie vakarai kažkodėl vilioja Panemuniais pasivaikščioti. Ir štai, bevaikštinėdamas sutemose, atsiminiau ne kartą vasaros pavakariais ten sutiktus bevaikštinėjančius Maironį, Tumą-Vaižgantą, Jakštą, Alekną2, Vaitkų3…
Ypač gyvai atmintyje atgijo Vaižgantas. Gal pusvalandį stovėjau prie sienos Vytauto bažnyčioj, kur įmūrytas jo karstas. Atsiminiau daug su juo pasikalbėjimų.
Kartą, kai jis jau buvo pašalintas iš Vytauto bažn. Rektoriaus vietos, vasarojo Pažaislio vienuolyne, mudu su Paleckiu sumanėm jį aplankyti.
Vienuolyne mums pasakė, Vaižgantas išėjęs į šilą. Radome jį su pintine rankose, į kurią rinko eglių kankorėžius. Visai vaižgantiška istorija: negalėdamas taip sau tuščiai po šilą vaikštinėti, Vaižgantas ėmė rinkti kankorėžius ir nešti juos namo, virtuvėn. Po kurio laiko kankorėžių girioj pritrūko. Tad Vaižgantas vieną kartą išėjęs girion prisirankiodavo krepšį kankorėžių ir parsinešdavo namo, kitą kartą tą patį krepšį nešdavosi į girią ir kankorėžius išmėtydavo. Sekantį kartą Vaižgantas vėl turėjo ką rankioti…
Pamatęs mudu su Paleckiu Vaižgantas nepaprastai nudžiugo. Jis vaikščiojo su mumis po šilą, temperamentingai kalbėdamas, krepšiu mostaguodamas, kankorėžius tai barstydamas, tai vėl juos rinkdamas.
– Ir dvasiškoji vyriausybė manęs nusikratė, ir svietiškajai su savo liežuviu įgrisau, ir žmonėms nebereikalingas… – kalbėjo jis su liūdesiu, giedros, vaižgantiškos šypsenos slepiamu.
Kažkaip pradėjome kalbėti, kokių politinių pažiūrų žmonės naudingesni savo tautai ir bendrai žmonėms.
– Būk tu komunistas, būk tu sukempėjęs katalikas klerikalas, – būk tu kokios nori ideologijos išpažinėjas, bet tik stengtumeis nuoširdžiai tarnauti savo tautai, žmonijai, atiduoti visas savo dvasines jėgas. Reikia būti tokiu žmogumi, kokiu esi gimęs, kokiu esi subrendęs, bet tik būtum kūrybingu žmogum ir paliktum vaisingus savo gyvenimo pėdsakus. – Šitaip, kiek atsimenu, jis mums kalbėjo.
– Negaliu būti nieko neveikęs! – Vėl kalbėjo Vaižgantas palietus temą apie žmones, kurie moka ir gali gyventi nieko neveikdami.
– Štai – vienuolyno kapelionas. Sutukęs, sutingęs, surambėjęs… Skundžiasi nesveikata… O aš jam sakau – dirbk, judėk, vaikštinėk, pagaliau… sugriešyk! Išsijudinsi, sujudėsi, bus ir įdomiau, ir sveikiau gyventi…
Daug pokalbių, daug susitikimų su Vaižgantu šiandien vakarą atsiminiau stovėdamas prie sienos, kur įmūrytas jo karstas. Atrodo, kad aš vėl su juo kalbėjausi, ir aš jam, ir jis man pasisakėm kažką naudingo ir gero.
– –
Metas, labai metas apsidairyti, apsvarstyti, kas mano amžiui ir tolimesnei veiklai netinka – atmesti, išsižadėti, o pasirinkti tai, kas padeda gyventi, kas pakelia, kas įkvepia.
Sausio 20 d. Šiandien apie 1 val. dieną mirė mūsų babūnė (Oškinienė)4, išgyvenusi apie 80 metų. Tikslios gimimo datos, atrodo, nei ji pati, nei kas kitas nežinojo. Nežinau, iš kokių šaltinių dukterys nustatė jos amžių – 80 m. Mirė vėžiu – ji pati nežinojo, kuo serganti.
Paskutiniaisiais metais jai vaidenosi badas, negerovės. Baugino ją visi tie mūsų gyvenamojo laikotarpio reiškiniai, jai baisūs, ir ji negalėjo suprasti, kaip aš juos pripažįstu, su jais sugyvenu ir net pats su jais išvien laikausi.
Mirė, ir nieko jai nebereikia, o kaip ji rūpinosi ir žiūrėjo, kad niekas šalin nenueitų, kad tik daugiau visokio labo susitaupytų!
Jadzė (Sutkienė)5 pasakė: „Na, štai ir mes stojame eilėn.“
P. Cvirkos muziejui nėra patalpų! Bute, kur jis gyveno ir tebegyvena jo žmona su vaikais, muziejui esą per ankšta. Vilniečiai nori muziejui paimti filialo namą Trakų g-vėj. Kauniečiai rašytojai spiriasi: atims namus, kitų neduos, Kauno filialas liks be patalpų. Išeina nei šis, nei tas: Rašytojų S-gos valdyba, negalėdama, o tikriausiai nenorėdama padėti pastangų gauti muziejui patalpas, o norėdama tam reikalui paveržti filialo rūmus, pati to nejausdama tartum nustato kauniečius rašytojus prieš P. Cvirkos muziejų, lyg ir prieš patį P. Cvirką!.. Fe, kaip nesmagu. Žinoma, kalti ne kauniečiai rašytojai. Kalta nerangi ir nejautri rašytojų valdyba.
– –
Išėjo Guzevičiaus „Kalvio Ignoto teisybė“. Su ja susietas „literatūrinis anekdotas“, kuris iš tiesų yra tikras įvykis.
Guzevičius nusivedė Kulakauską6 į kažkokią senamiesčio smuklę paškicuoti tipus ir figūras knygos viršeliui. Pasistatė po 100 gramų. Kulakauskas, nužiūrėjęs jam patikusį modelį, ėmė piešti. Kažkas iš gėrikų tai pamatė ir suriko: „Vyrai, spekuliantus piešia!“
Visi iš smuklės kaip vėjas išdūmė. Liko tik Guzevičius, Kulakauskas ir smuklininkas.
– –
Pasiutęs reikalas! Niekaip negalim įpiršti dalį savo ūkio lauko! Nėra, kas imtų apie 8 ha geros, apsėtos žiemkenčiais, dobilais ir suartos žemės! Žadėjo paimti žemės fondan, bet, matyt, ir tas fondas neturi kur savo žemės dėti. Kada kas atsimena tokius laikus Lietuvoje, kad žemę nemokamai, dovanai žmonėms siūlytum, ir įsiūlyti negalėtum!
– –
Esu pradedančio eiti iliustruoto žurnalo „Švyturys“ redkolegijos narys ir Kauno korespondentas. Esu, tai esu, bet ką aš ten dirbu – nežinau. Parašiau apybraižą apie teismus ikitarybinėje Lietuvoje. Nei manęs niekas kviečia į redakcinį darbą, nei uždavinių duoda, nei sumanymų klausia… Tai bent redakcija! Nejaugi jie man algą mokės?
Berods, dabar pirmas numeris dar eina, redakcija nesusitupėjusi. Reikia tikėtis, kad ilgai taip nebus…
– –
„Literatūra ir Menas“ vedamajame Marcinkevičių7 ir mane aplojo, kad nėra lietuvių originaliosios tarybinės dramaturgijos. Matai, koks aš! Pasirodo, mudu su Marcinkevičium – vieninteliai dramaturgijos šulai Lietuvoje! Komikai tie ponaičiai „Meno ir Literatūros“ redakcijoj…
Jono8 andai paklausiau, ar jis galutinai nusistatęs važiuoti į Maskvą, į Kinematografijos institutą. Sakėsi, pagalvosiąs. Šiandien pasakė, vis dėlto, važiuosiu. Kalbėjausi su Meškauskiene9. Žadėjo Jono reikalą paremti. Būsiančios ir stipendijos. Tevažiuoja! Ir nebūtina, kad jis, baigęs mokslą, liktų Lietuvoj. Mums, lietuviams, metas skverbtis į platųjį pasaulį. Užtenka „parapijinio patriotizmo“ ir „Bakūžės samanotos“ idealizavimo.
– –
Dabar jau neatsimenu kas [kitu rašikliu įterpta: „(P. Juodelis10)“] pasakė (tai buvo prieš daugelį metų), kad Binkis, nors didelio talento žmogus, daug sukūręs nepaliks – neturi valios kūrybai. Iš tiesų, valia kurti yra lemiamos reikšmės dalykas. Talentas be valios kurti – niekis. Matyt, ir aš tos valios labai stingu. O dar bjauriau – nemoku sutvarkyti savo laiko: daug jo nueina niekais.
„А годы проходят – всё лучшие годы…“11
Sausio 22 d. Marinant babūnę.
Stovi moterys aplink lovą, kitos klūpo, meldžiasi. Spragsi vaškinė žvakė. Visų dėmesys sukauptas į mirštančiosios veidą. Sekamas kiekvienas jos sujudėjimas, kiekvienas atsikvėpimas. Visų veiduos nepaprasta rimtis, mistiškas stebėjimasis, bet ne baimė. Dukterys tyliai verkia.
Mirštančioji atsikvėpė ir sustingo. Didžiausias įsitempimas. Dar kartą kvėptelėjo. Tyla. Dar kvėptelėjimas. Visas buto gyvenimas susitelkė, susikoncentravo prie mirštančiosios lovos. Rodės, jokių kitų reikalų marinantiems nebėra. Dar kvėptelėjimas. Tyla.
– Baigta. – Pasakė Laima12 eidama nuo lovos.
Kitos, nieko nesakiusios, pasklido nuo lavono. Ir tuoj prasidėjo kiti reikalai, judėjimas, rūpesčiai. Gyvenimas eina toliau. Nieko neįvyko. Absoliučiai nieko! Ir jokių ženklų nėra, kurią vietą žmogus buvo užėmęs, jokios tuštumos neliko. Atvirkščiai, nuo to, kas buvo žmogumi, pasidarė ankšta, nepatogu, nejauku. Tas, kas buvo žmogumi, reikia išgabenti, išnešti, į žemę įkasti…
– Baigta! – Pasakė Laima.
Ir man pasivaideno: bus laikas, kai ir apie mane stovės būrelis žmonių, susikaupę, stebės ir skaičiuos mano paskutinius atsikvėpimus. Ir kažkas pasakys:
– Baigta.
O gal ir žmonių aplink lovą nebus. Gal ir „baigta“ niekas nepasakys. O vis tiek bus baigta!
Norėčiau prieš mirtį netekti sąmonės. Turbūt baisu matyti marinančiųjų amžinai atsisveikinančius žvilgsnius, gal ašaras, gal degančią gramnyčią13, jausti, kad štai paskutinės tavo gyvenimo akimirkos…
Pamaldos su egzekvijom, gedulu, „Libera“.
Nebeatsimenu, kada aš besu buvęs bažnyčioje, per gedulingas mišias. Gal apie 30 metų, kai paskutinį kartą girdėjau niūrias, šiurpinančias egzekvijų gaidas.
Beklausydamas gedulingos giesmės atsiminiau vaikystę.
Šipyliai. Medinė bažnyčia (sakė, statyta iš maumedžio). Tarnavau mišioms. Buvo ir kitas toks pat „klapčiukas“ – Klemensas Kibildis, taip pat šipyliškis, gal kokiais metais vyresnis už mane. Buvo nepaprasto suktumo berniukas!
Jei būdavo pirktos mišios arba laidotuvės, kunigas Lipnevičius už patarnavimą duodavo mudviem griviną arba auksiną. Mudu tą pinigą dalindavomės, o kartais išeidavo taip, kad jis vienas visą monetą pasiimdavo.
Nebeatsimenu, kaip aš jam įsiskolinau. Kurį laiką neturėjau iš ko atiduoti skolą. Mano dalis eidavo Klemensui ne tik kaip palūkanos, bet kažkokiu stebuklingu būdu pati skola augo. Klemensas mane šantažuodavo, žadėdavo apskųsti tėvui. Kiek baimės ir kančių! Rodos, bene esu meldęs dievą, kad Klemensas numirtų ir man nebereikėtų dėl tos skolos kankintis.
Kibildis anksčiau pradėjo mišioms tarnauti, metais vyresnis, jautėsi bažnyčioj šeimininku ir mano „darbdaviu“. Kiekvieną kartą prieš mišias jis sakydavo:
– Tu – prie knygos, aš – prie vyno.
Tai reiškia, aš per mišias turėjau knygą (mišiolą) ant altoriaus reikiamu laiku kilnoti, o Kibildis padėdavo kunigui vyno apeigose.
„Prie vyno“ buvo „garbingiau“.
Klemensas užaugo. Tarnavo pasienio kariuomenėj, rodos, paspekuliavo su kontrabandistais, nešančiais iš prūsų prekes.
Grįžęs iš kariuomenės, Kibildis, ar su broliu žemę pasidalino, ar kitaip ją įsigijo – nebeatsimenu, statėsi trobas, medines, bet dailias, tvirtas. Dirbo smarkiai, nesigailėdamas sveikatos. Kai tik trobesius baigė statyti, aš jį buvau sutikęs Šipyliuose.
– Dabar galėsiu gražiai gyventi. – Pasigyrė man Klemensas.
Netrukus po to išgirdau Klemensą mirus. Žmonės sakė: „patrūko bedirbdamas“. Tikriausiai, taip ir buvo. Ir žemė, ir naujos trobos atiteko kitam: našlė pasiėmė užkurį.
Sausio 27 d. Vis dar bobutės laidotuvių atgarsiai.
Jų proga atsiminiau, kaip mums teko laidoti daktarą Purickį, Lietuvos Žurnalistų Sąjungos pirmininką.
Mirė jis širdies liga. Žurn. S-gos valdyba paskyrė komisiją velioniui palaidoti: Paleckį, Bružą14, dar kažką. Ir man teko pasidarbuoti. Nelengvos buvo laidotuvės!
Purickis, buvęs kunigas, dėl to į šventintas kapines neįsileistinas. Toksai buvo visų Kauno parapijų klebonų atsakymas. Karmelitų klebonas, rodos, Mileška, pasiūlė Purickį laidoti Kauno kapinių nusižudėlių kampe, karstą perkėlus iš Trakų gatvės per tvorą – pro vartus, kaip eks-kunigo, įnešti į kapus nebuvo leista. Su tuo negalima buvo sutikti ir komisija nesutiko.
Komisija nuėjo pas stačiatikių vyskupą – bene leistų palaidoti Kauno stačiatikių kapinėse. Ilgai tarėsi stačiatikių dvasininkai ir nutarė: neleisti. Jie nenorėję sueiti į konfliktą su katalikų dvasine vyriausybe.
Komisija pagaliau nuėjo pas evangelikus. Tie, pasitarę, pranešė, sutinką duoti vietą Purickiui savo kapinėse, bet už tą vietą pareikalavo 4000 litų.
Derybos su katalikų dvasininkais, derybos su stačiatikiais, derybos su evangelikais… Kelios dienos, kai lavonas guli, barzda atžėlė, ėmė gesti kūnas. O laidoti nėra kur! Sėdim kambaryje greta lavono ir nusiminę tariamės. Laidoti ne kapinėse – reikia valdžios leidimo – vėl praslinks kelios dienos. Belieka vienintelis – evangelikų variantas, bet iš kur tuos 4000 litų imti? Vėl kelionė pas evangelikus, vėl prašymai, derybos, įrodinėjimai. Vėl jų konsistorijos pasitarimas… Pagaliau, išsiderėjom kapui vietą už, rodos, 1500 litų!
Vargais negalais Purickį palaidojome Kauno evangelikų kapinėse. Cinko karste – ketinta buvo pamūryti rūsį ir ten jo karstą padėti.
Pernai buvau su žmona evang. kapinėse, atsiminėm Purickio kapą – vos besuradome tą vietą. Mažai ir ženklų beliko.
Žurnalistų Sąjunga buvo Giruliuose pasistačiusi poilsio namus, pavadintus Purickio vardu. Namai, sako, tebesą, bet, matyt, užmiršo, kieno jie. O tuos namus žurnalistai pasistatė ant padovanoto sklypo (dovanojo Šuišelis15), įvairių Klaipėdos įmonių ir firmų dovanotų medžiagų. Dovaninis pastatas.
– –
Jei jau apie kapines, tai apie kapines. Kauno miesto kapinės (prie Vytauto prosp.) jau uždarytos laidojimams. Paskutinieji palaidoti, rodos, komp. Gruodis ir I gimnazijos direktorius Treigys. Bronei mirus, norėta ją palaidoti su tėvu ir broliu Vladu. Maniušis16 nebeleido.
Mane labai stebino suardyti antkapiai, apdaužyti kryžiai Kauno m. katalikų, stačiatikių ir evangelikų kapinėse. Kas tie žmonės – kapų ir paminklų ardytojai?
Neseniai paaiškėjo. 1940–41 metais, vėliau – 1944 metais, žmonės, visokiems eventualumams besiruošdami, auksinius daiktus ir kitokias brangenybes slėpė savo artimųjų kapuose užkasdami, paminkluose ir antkapiuose įmūrydami.
Karo audra, visokie kitokie viesulai tuos žmones išsklaidė po platų pasaulį. Kam nors iš jų artimųjų mirus, laidojant į šeimos kapą, duobkasiai ėmė iškasinėti tuos lobius. Pasklido kalbos apie tokius laimikius. Prasidėjo lyg kokie kasinėjimai kapuose. Tais tikslais apardyta ir daug paminklų.
Pranas S.17 taip pat buvo užkasęs dalį kažkokių savo brangenybių į tėvų kapą. 1947 metais grįžę brangenybes rado, tik, sako, žymiai giliau įsmegusias į žemę, nekaip buvo įkastos. O jų sidabrinius indus Antanas18 buvo pakasęs sode po medžiu. Lobis dingo. Antanas sako, sodininkas apėjęs ir išvogęs. Kiti mano, gal Antanas stačiai užmiršo vietą, kur indus pakasė.
– –
Užvakar Antanas šventė savo 56 metų sukaktį. Buvo svečių. Išsikalbėta apie lenkų šovinistines demonstracijas Vilniuje. Toms demonstracijoms jie išnaudoja visus galimumus, kurių, rodos, dabar taip nedaug. Pavyzdžiui, Pilsudskio širdis, palaidota prie Rasų kapų. Antkapis nuolat papuošiamas gėlėmis. Būriuojasi lenkų jaunimas, kurio vis dėlto yra likę.
Gen. Čepas pasiūlė Kumpiui, kaip architektūros valdybos v-kui, tą visą kapinyną aplink Pilsudskio širdį likviduoti, kaip kliūtį gatvės judėjimui. Kumpis, pagalvojęs, sako: „Iš tiesų! Reikia apie tai pranešti Leonui-Pušiniui19. Он то наломает дров!20“
Tarybinė Lietuvos vyriausybė, kai ėjo pasitarimai apie lenkų repatrijavimą iš Lietuvos, pasiūliusi lenkų vyriausybei pasiimti ir Pilsudskio širdį. Lenkų vyriausybė atsisakiusi, tuo tarpu nerandanti tinkamu laiką tuos klausimus svarstyti. Po to, Pilsudskio širdies reikalas taip ir užmirštas.
O yra Vilniuje, ir ne tik Vilniuje, žmonių, kurie tą dalyką ne tik neužmiršta, bet ir politinį biznį varo.
Vilniuje uždarinėjamos kai kurios bažnyčios, kaip lenkinimo, nacionalizmo ir antitarybinės veiklos lizdai. Pradeda atkreipti dėmesį ir į juodo marmuro antkapį, kaip į tolygų propagandos kanalą.
Žinoma, užsieny, ir pačioj Lenkijoj, lenkai mus vandalais pravardžiuos. Bet kaip lenkai pasielgė su Vytauto palaikais? Istorija keršija!
Vakar Dvarionienė21 išgyrė Kastytį22. Turįs tvirtų duomenų tapti geru pianistu.
Algis23, pasak Livonto24 ir kitų, turįs gerų ir tvirtų duomenų tapti žymiu smuikininku.
Jonas pats, be jokios pagalbos, pramoko skambinti pianinu. Gaila, kad nesiimta jį sistemingai muzikos mokyti.
Stebiuosi! Iš kur tie jų muzikiniai gabumai!
Mane norėjo padaryti vargonininku. Mokiausi Skaruliuose prie vargonininko Velbasio. Neišmokau nė vienos gaidos, net pažinti. Ir dabar nepažįstu gaidų. Berods, mažas būdamas Šipyliuose, ir tuose pačiuose Skaruliuose, giedojau „valandas“, prie vargonų. Neli25 taip pat nesaiksto į padanges muzikinių žvaigždžių. O vaikai… Nors: „цыплят по осени считают“26…
– –
„Literatūra ir Menas“ iškoliojo mane, kad aš dar neperdirbęs premijuoto „Liepto galo“ ir niekaip neparodąs „Pono Pšepadalskio“. Tatai, esą, stoka rašytojiško atsakingumo jausmo. Tik aš kaltas, kad tos pjesės „neišvystančios rampos šviesos“.
Kaltas, tai žinoma, kaltas ir aš. Bet daug kaltės tenka ir tokiems draugams Šimkams27, Zimanams28, Banaičiams29. Pirmiausiai, pasiimtą skaityti parašytą pjesę velniai žino kiek išlaiko neskaitę. Autorius visai išlipa iš vagos, dvasiniai visai atsyja nuo savo rašytojo veikalo, iki jį komisija perskaito, įvertina, pasako savo paskutinį žodį ir pateikia autoriui savo patarimus, pastabas, nurodymus.
Antra, patiekia autoriui tiek daug nurodymų, patarimų, pageidavimų, kad kalba begali eiti tik apie naujo veikalo parašymą, o ne apie parašytojo pataisymą ar perdirbimą. Iki tos draugų pastabos susiguli, iki jos susiliedina į kažką vientiso arba įsimontuoja į parašytąjį dalyką, praeina daug laiko. O jie – duoki tuoj!.. Juokdariai…
Nė šis, nė tas išeina su Vienuolio „Prieblanda“. Ji parašyta, rodos, 1939 m., tad ikitarybiniais laikais. Pastatyta Kaune Dauguviečio 1940–41 metais. Tada ėjo ir buvo gera.
Dabar „Prieblanda“ Kaune sustabdyta: premjera įvyko gruodžio 31 d. tik melste išmeldus tą vieną spektaklį. Reikėjo pertaisyti. Pertaisėme. MRV [Meno reikalų valdybos] repertįgaliotinis30 bijo leisti, padavė kažkam skaityti į CK.
Jei kiekvieną mūsų rašytojų veikalą, nepaisant, kada jis parašytas, reikia pritaikyti dirbtinai prie dabarties, tai kodėl to nereikia, pav., Ostrovskio, Čechovo ir kt. rusų klasikų veikalams?
Sausio 30 d. Jaunimo teatre „Dėdės Tomo lūšnelės“ premjera. Laima nusivedė Kastytį. Pradžioj skundėsi, esą neįdomu. O paskui kad pravirko! Iš pusės spektaklio teko vesti namo – bliovė visa gerkle. Laima įdūkusi parlakino jį namo, visą šlapią nuo ašarų, kūkčiojantį. Klausiu:
– Ko gi tu verkei?
– Dėdės Tomo gaila… Pardavė, į kalėjimą pasodino, mušė…
O vakar tas sentimentalus humanistas gavo barti. Pirmiausia, jis parėjo viena valanda vėliau, negu buvo leistas. Tas taip dažnai kartojasi, kad teko reaguoti. O antra – parodė palinkimą švaistytis pinigais. Rinkdamas po kelias kapeikas susitaupė apie 17 rb. Kol buvo dėžutėj smulkūs, niekur nelaidė. Kartą Laima ir Jonas, pritrūkę pinigų, pasiskolino kinui. Grąžino popieriniais 17 rb. Vakar paaiškėjo, kad tuos pinigus Kastytis išleido, pats nemokėjo paaiškinti, kur ir kam. Nė mamos nesiklausęs. Teko stipriai išbarti. Įdomu, kad kiti vaikai niekada nesiklausę neišleisdavo, kad ir savo susitaupytus pinigus. Ir iš viso buvo ir tebėra drausmingesni, santūresni. Kastytis rodo daugiau palaidumo, neklauso, o mokykloj – peštukas.
Vakar ir Jonas padarė nemažą gėdą man ir sau. J. Paleckis vizitavo gimnaziją. 8-toj klasėj mokinių tai šio, tai to klausinėjo. Jono paklausė, ką parašė J. Dovydaitis31. Jonas sumišo – užmiršęs! Paleckis prikišo: vaikinas gyvena literatūrinėj aplinkumoj, o literatūrinių įvykių ir naujų literatūros kūrinių nežino! Žinojo ir skaitė, tik kad užmiršo.
Reiškia, nesigilino, neįsikalė.
– –
Emigravusiems į vakarines zonas lietuviams leidžiamas iliustruotas žurnalas „Tėvynėje“. Leidžia repatriacijos įstaiga, Mokslo literatūros leidyklos firma. Nemokėjau atsispirti, kai mane įtraukė redaguoti to leidinio Klaipėdos numerį. Dabar tenka vargti su Kauno numeriu. Darbas labai nesmagus, painus – leidinys propagandinis, o Vilkomirskio, organizavusio ir rinkusio medžiagą, sujauktas. Kelias dienas atsidėjęs dirbu. Pavargau.
Šimkus pataria spjauti į tokius visokius įpareigojimus ir imtis rimtų literatūrinių darbų. Taip reikės ir padaryti.
– –
Keista žiema. Iki šiol tik vieną naktį tebuvo 12° šalčio. Atsimenu, Šipyliuos sakydavo: „vasaris – ašaris“. Tatai, visi šalčiai pasireiškią vasario mėnesį. Matysiu. Iki šiol rogėmis žmonės mažai tevažinėja.
Parengė Audrius Dambrauskas
1 Kalbama apie Kauno valstybinį dramos teatrą (dab. Nacionalinis Kauno dramos teatras).
2 Antanas Alekna (1872–1930) – istorikas, kunigas.
3 Mykolas Vaitkus (1883–1973) – rašytojas, vertėjas, kunigas. 1944 m. pasitraukė į Vakarus.
4 Kalbama apie A. Griciaus žmonos Anelės mamos Juzefos Oškinienės (1865?–1949) mirtį.
5 Jadvyga Sutkuvienė-Oškinaitė (1895–1964) – teatro aktorė, A. Griciaus žmonos Anelės sesuo, režisieriaus Antano Sutkaus žmona.
6 Telesforas Kulakauskas (1907–1977) – grafikas.
7 Jonas Marcinkevičius (1900–1953) – rašytojas, dramaturgas, žurnalistas, romano „Kražių skerdynės“ (1938) autorius.
8 Jonas Gricius (1928–2021) – A. ir A. Gricių sūnus, 1954 m. baigė Kinematografijos institutą Maskvoje, tapo žymių lietuvių kino operatoriumi.
9 Michalina Meškauskienė (1907–1990) – LSSR partinė veikėja. 1947–1953 m. LSSR kinematografijos ministrė.
10 Petras Juodelis (1909–1975) – dailės istorikas, muziejininkas, literatūros kritikas.
11 „O metai praeina – visi geriausi metai“. Eilutė iš Michailo Lermontovo eilėraščio „И скучно, и грустно“ (1841).
12 Liudvika Laima Griciūtė (1926–2018) – A. ir A. Gricių dukra, tapusi gydytoja onkologe, biomedicinos mokslų daktare.
13 Grabnyčia (gramnyčia) – vaškinė žvakė, pašventinta per Grabnyčias, uždegama mirus.
14 Antanas Bružas (1893–1970) – žurnalistas.
15 Veikiausiai Johanas Šuišelis (1866–1947) – Klaipėdos visuomenės veikėjas, III Seimo atstovas.
16 Juozas Maniušis (1910–1987) – sovietinės Lietuvos veikėjas, 1947–1950 m. Kauno miesto vykdomojo komiteto pirmininkas.
17 Pranas Sutkus (1901–1979) – ekonomistas, teatro režisieriaus A. Sutkaus brolis.
18 Antanas Sutkus (1892–1968) – teatro režisierius, pedagogas, buvo vedęs A. Griciaus žmonos Anelės seserį Jadvygą.
19 Bronius Pušinis (iki 1927 m. Leonas Pušinis, 1888–1967) – LSSR politinis, ūkio veikėjas, 1948–1957 m. Religijų reikalų tarybos prie LSSR Ministrų Tarybos įgaliotinis.
20 Наломать дров – skaldyti malkas, t. y. daryti kvailystes (rus.).
21 Aldona Dvarionienė-Smilgaitė (1907–1982) – pianistė, nuo 1949 m. dėstė Lietuvos konservatorijoje.
22 Kastytis Gricius (1940–2019) – A. ir A. Gricių sūnus, tapęs urologu.
23 Algis Augustinas Gricius (1932–2021) – A. ir A. Gricių sūnus, smuikininkas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras.
24 Aleksandras Livontas (1920–1974) – Lietuvos smuikininkas, pedagogas, kultūros veikėjas.
25 Neli dienoraštyje vadinama A. Griciaus žmona – Anelė Gricienė (1899–1986).
26 Viščiukus rudenį skaičiuoja, t. y. nedaryk išvadų per greitai (rus.).
27 Jonas Šimkus (1906–1965) – rašytojas, kritikas, vertėjas. 1946–1949 m. laikraščio „Tiesa“ redaktoriaus pavaduotojas, savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius. 1948–1954 m. Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas.
28 Genrikas Zimanas (1910–1985) – sovietinis partinis ir valstybės veikėjas, žurnalistas. 1945–1970 m. laikraščio „Tiesa“ redaktorius.
29 Juozas Banaitis (1908-1967) – muzikos pedagogas, chorvedys, literatas, partinis veikėjas. 1944-1953 m. Meno reikalų valdybos prie LSSR Ministrų tarybos viršininkas.
30 T. y. repertuaro įgaliotinis.
31 Jonas Dovydaitis (1914–1983) – rašytojas, pirmo lietuviško romano pagal socialistinio realizmo kanonus – „Po audros“ (1948, vėlesnėse redakcijose pervadintas į „Dideli įvykiai Naujamiestyje“) – autorius.