Anton Hansen Tammsaare. Naujasis Pragarinis iš Peklogalos

2026 m. Nr. 2

Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė

Vasario 24-ąją Estija švenčia Nepriklausomybės dieną, ta proga siūlome iškiliausio estų rašytojo Antono Hanseno Tammsaarės romano „Naujasis Pragarinis iš Peklogalos“ ištrauką. Autorius mums jau žinomas iš pentalogijos „Tiesa ir teisingumas“ (liet. 2009–2021 m., vertė Danutė Sirijos Giraitė). „Naujasis Pragarinis iš Peklogalos“ („Põrgupõhja uus Vanapagan“) – paskutinis A. H. Tammsaarės romanas, parašytas 1939 m. vasarą. Jis laikomas sudėtingiausiu ir ne vieną sluoksnį turinčiu klasiko kūriniu, kuriame susipina politikos, tautosakos, teologijos ir intertekstualūs motyvai. Vokiečių literatūrologas Friedrichas Scholtzas pavadino jį pirmuoju egzistencialistiniu kūriniu Europos literatūroje. Romanas gimė tuo pačiu metu, kai buvo pasirašytas Molotovo–Ribbentropo paktas. Rašytoją slėgė pasaulio politinė padėtis, jis nujautė, kad Estija neilgai išliks nepriklausoma. Peklogalos vienkiemis knygoje yra savitas miniatiūrinis makrokosmo atvaizdas – erdvė, kurioje susitelkia svarbiausi metafiziniai ir egzistenciniai klausimai, labiausiai kamavę rašytoją XX a. ketvirtąjį dešimtmetį.

Šis kūrinys įkvėpė ir populiarų moderniosios estų maginės fantastikos plėtotoją Andrusą Kivirähką, „Jaujininko“ ir „Žmogaus, mokėjusio gyvačių kalbą“, autorių.

Remiantis estų sakmėmis apie gudrų velnią ir kvailą valstietį, romane pateiktas atvirkštinis pasakojimas apie naivų velnią Pragarinį ir klastingą valstietį. Į Estijos užkampio kaimą Dievas pasiunčia velnią, kad šis, tapęs žmogumi, savo gyvenimu įrodytų, ar išganymas apskritai įmanomas. Ar tai pasitvirtino, skaitytojai galės sužinotiperskaitę visą A. H. Tammsaarės romaną „Naujasis Pragarinis iš Peklogalos“, kurį planuoja išleisti „Slinkčių“ leidykla.

 

Romano fragmentas

 

 

Nors jaunojo Antso žūtis ir suteikė Peklogalos seniesiems tam tikrą paguodą ir patvirtinimą, kad Dievas atsižvelgia į turčių darbelius žemėje, tačiau visa kas vienkiemyje tarsi krypo į pabaigą. Blogiausia, kad ėmė sekti Jūlos sveikata ir jėgos. Dėl metų, ar dėl kokių kitų dingsčių, bene supaisysi. Ji ir šiltą, ką tik pamelžtą pieną gėrė, ir kaitinosi visokiausius miško žolelių nuovirus, kurie geriami arba įtrinami pagelbėdavo nuo negalių, ir stengėsi nedirbti sunkesnių darbų, save patausodama, kaip pati sakė, bet niekas nepadėjo – jėgos menko akyse, prapuolė ir apetitas, o kvėpuoti darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Galiausiai Jurka įkėlė savo pačią į medinašius ratus ir nuvežė pas gydytoją – į medinašius todėl, kad tokiuose ratuose ligonei buvo smagiau važiuoti, nes duobėtame vieškelyje medinės ašys leido ratlankiams kyku kyku visaip krypuoti ir linguoti, be staigių kratymų ir trūkčiojimų.

– Tu taip mane nubaigsi prieš laiką, – prikaišiojo Jūla seniui.

– Nebijok, – guodė ją Jurka, – jei mirtis ne Dievo lemta, ji neateis, kad ir ką darytum, o jeigu Dievo lemta, ateis kai reikės. Medinės ašys tokios pat minkštos kaip plieno lingės, o tu juk nemirsi važiuodama lingėmis.

– Nuo to tikrai nemirsiu, – pritarė Jūla.

– Ir aš taip manau.

– Gal verčiau važiuokim ne pas gydytoją, bet pas pastorių, – samprotavo Jūla.

– Nuvažiuosim ir pas jį, jeigu nori.

Taip medinės ašys nugirgždeno pas gydytoją, o tik iš jo pas sielų ganytoją, tad pirmiau žmogaus pagalba, paskui Dievo malonė. Tačiau pas gydytoją jie neužtruko, mat tas galvojo, kad nuo Dievo siųstos negalės vaistų dar neišrasta.

– Vadinasi, Dievo siųsta liga? – perklausė Jūla, norėdama patikrinti, ar jos ausys gerai išgirdo.

– Vadinasi, Dievo, – atsakė daktaras.

– Ar nesakiau tau, diedai, nereikėjo manęs danginti, pati jutau, kad liga Dievo lemta, nes antraip būtų padėjusios ir mano žolelės, – Jūla prikaišiojo Jurkai.

– Vis dėlto išrašysiu vienų kitų miltelių, – nuramino gydytojas, – tik juos reikės gerti skausmams užėjus.

– Jeigu Dievo lemti skausmai, tegu užeina, – pasakė Jūla.

– Dievas siunčia ligas ir mirtį, o velnias – skausmus, – paaiškino gydytojas.

– Jeigu velnias, miltelius pasiimsim, – tarė Jurka.

– Taip, žinoma, pasiimsim, jei velnio siųsti, – dabar sutiko ir Jūla.

Pas pastorių užtruko kur kas ilgiau, nes gydyti nemirtingą sielą sunkiau nei netvarų kūną. Kad dvasiškiui nereikėtų kojos kelti laukan prie vežimo, Jūla turėjo pati užeiti vidun, bet ilga kelionė taip nualino jos menkas jėgas, kad moteris nė pastovėt nepajėgė. Ėmė svarstyti, kas ir kaip daryti. Čia Jurkai šovė gera mintis.

– Aš pats tave nunešiu, – pasiūlė Jūlai.

– Jeigu pajėgsi, – atsakė ji.

– Tai gal pajėgsiu, – tarė Jurka ir pamokė pačią: – Bet tu turėsi apsikabinti mane už kaklo.

– Ak, už kaklo… Prieš mirtį dar ištvirkauti gausime…

– Lyg ir taip.

Taigi Jurka paėmė pačią iš vežimo į glėbį, o toji savo kaulėtomis rankomis apsivijo jo raudoną gauruotą kaklą. Jiems taip nutiko pirmąkart gyvenime, tad Jūla pajuto, kad toks geras kaip šiandien jos diedas dar niekad nebuvo buvęs. Tik gaila, kad netrukus turbūt reikės mirti, nes senojo gerumas ir rodo artėjant mirtį. Ji šitaip susijaudino, kad akys sudrėko, ir ašarodama vyro glėbyje ji atsidūrė prieš pastorių. Didelis susijaudinimas padarė poveikį ir jos išpažinčiai – apie savo nuodėmes Jūla išklojo pastoriui kur kas daugiau, negu būtų pasakiusi šiaip. Galiausiai paporino jaunojo Antso ir Majos istoriją, pridūrusi ir Kustos pažadą nudėti jaunąjį Antsą, kai tik tas pakliūsiąs jam į nagus. Kadangi tas jau buvo iškeliavęs amžinybėn, Jūla norėjo sužinoti, ar ji nenusideda džiaugdamasi dėl jaunojo Antso mirties.

– Kuo gi tu džiaugiesi, dukra mano? – paklausė pastorius.

– Kad Kusta neturėjo nuodėme savo sielos sutepti, va kodėl, – atsakė Jūla.

– Bet ar tik ne Kustos nuodėmė, kad jaunasis Antsas šitaip prigėrė?

– Ne, pone pastoriau, Kusta buvo namie Peklogaloje tą naktį, kai Antsas prigėrė, todėl taip apsidžiaugiau dėl Antso žūties, kad mano sūnus išvengė nuodėmės.

– Tu teisingai džiaugiesi, dukra mano.

– O jaunasis Antsas irgi pateks į dangų?

– Dievo malonė neaplenks ir jo.

– Vadinasi, Antsas ir Maja gali susitikti danguje?

– Jei tokia bus Dievo valia.

– Tačiau, pone pastoriau, ar nuodėmė, jei aš nenoriu, kad jaunasis Antsas patektų į dangų pas Mają?

– Nuodėmė, dukra mano, kadangi mes neturime teisti savo artimųjų.

– O jeigu aš pati dėl Antso nenoriu eiti dangun, ar ir tai nuodėmė?

– Kodėl gi tu nenori, dukra mano?

– Žemėje laikiausi atokiau nuo šelmių, argi negalėsiu danguje?

– Ar Antsas buvo šelmis?

– Juk jis turėjo auksinį laikrodį su grandinėle, žadėjo Mają paimti į žmonas ir nepaėmė.

– Danguje viskas bus užmiršta ir atleista.

– Aš negaliu nei užmiršti, nei atleisti.

– Tikėki Dievo malone ir sielos išganymu, tuomet užmirši ir atleisi. Be to, kurgi tu ketini eiti, dukra mano, jeigu ne į dangų?

– Kad ir pas savo diedą į pragarą.

– Tai jis keliaus į pragarą?

– O kur daugiau? Jisai juk Pragarinis, va kaip…

– Tikrai, tikrai, dukra mano, – kalbėjo pastorius, prisiminęs, ką jam apie save dėstė pats Jurka ir ką aiškino Antsas. – Bet tau reikėtų pagalvoti apie viena: tavo diedas pragare turi kitą pačią, tą, kuri nuėjo tiesiai pragaran, kai tau gimė dvyniai. Judvi ir žemėje toli gražu nesutarėt, kaip dabar eisi pas ją į pragarą. Gal manai, ji jau pamiršo visus žemiškus dalykus – taviškius dvynius ir visa kita?..

Pastoriui teko ilgai kalbėti, kol Jūla sutiko eiti į dangų kartu su jaunuoju Antsu, tad galėjo jai suteikti Komuniją. Ir kai Jurka nunešė savo pačią vežiman, pastorius pasiėmė pypkę ilgu kandikliu ir atsisėdo į supamąjį krėslą apmąstyti Viešpaties pasaulio reikalų. Juo ilgiau pastorius gyveno, juo labiau jais stebėjosi.

Vienas teisėtai ar neteisėtai visą gyvenimą apiplėšinėja savo artimą, kitas yra užkietėjęs sukčius, vagis ir melagis, trečias – smurtadarys, ketvirtas – žudikas, o kai artėja paskutinioji, visi ateina pas jį, tikėdamiesi, kad jis nuves į dangų plėšiką ir apiplėštąjį, apgaviką ir apgautąjį, melagį ir juo įtikėjusį, žudiką ir nužudytąjį, mušeiką ir sumuštąjį. O ką daryti jam, Viešpaties tarnui? Juk privalo vykdyti Dievo priesakus ir guosti žmones šioje ašarų pakalnėje, nesvarbu, ar pagal savo sąžinę, ar ne. Toks jo pašaukimo šventumas, kuris neleidžia atsižvelgti į savo paties sąžinę. Jis nesprendžia, vadovaudamasis teisybe, o visiems teikia Dievo malonę, išganančią ir teisųjį, ir nusidėjėlį.

Tačiau gaila, kad ne visi suvokia Dievo malonės didybę. Iš to ir kyla visos blogybės, kaip su tąja Peklogalos Jūla: ji nenori patekt į dangų, jeigu tenai bus jos pirmagimės dukters prievartautojas ir žudikas. O ką gali padaryti jis, nusidėjėlių ganytojas ir tarnas, jeigu tokia yra Dievo valia? Žmonės galų gale turėtų suprasti jo sunkią padėtį ir nesispyrioti, kai jis atkelia jiems dangaus vartus. Nes jeigu nesuvokiami Dievo priesakai būtų pakrypę taip, kad Antsas būtų nuskendęs ne pats, o Kustos ar Jurkos prigirdytas, pastorius turėtų ir tuodu palydėti dangun, jeigu jie savo mirties valandą kreiptųsi į jį kaip į Dievo tarną. Argi jaunajam Antsui būtų lengviau susitikti akis į akį su savo budeliu negu Jūlai su pirmagimės dukters prievartautoju ir žudiku?

Taip pastorius samprotavo apie Viešpaties priesakus ir savo pareigas, o medinašis vežimas dardėjo į Peklogalą. Nepaisant Dievo malonės ir nuodėmių išrišimo, Jūlą vėl apniko dvejonės, taip ilgai tįsant vežime ant šieno. Pagaliau neapsikentusi viską išsakė Jurkai ir paklausė jo, kur pateks jaunasis Antsas, dangun ar pragaran?

– Pragaran, – neilgai galvojęs atšovė Jurka.

– Ar tikrai tuo tiki?

– Tikrai.

– Tai Išganytojas neatpirks jo nuodėmių?

– Čia atpirkimas nesiskaito.

– Ak, diedeli, man tartum akmuo nuo širdies nusirito po tavo žodžių. Turėtum būti pastorius, duotum žmonėms tikrą paguodą.

– Tikėk ir rasi paguodą.

– Kaipgi man tikėti, jei pastorius nori siųsti mane į dangų kartu su jaunuoju Antsu.

– Nebijok, jis tenai nepateks.

– Vadinasi, galiu ramiai numirti?

– Jei tik dėl jaunojo Antso, gali.

Vis dėlto mirtis neatėjo taip ramiai, kaip geidė ir vylėsi Jūla. Pagrindinė nerimastavimo priežastis buvo sūnus Kusta, kuris atėjo aplankyti motinos mirties patale, nutaikęs valandėlę, kai Jurkos nebuvo namie.

– Girdėjau, buvai pas gydytoją ir pastorių, todėl ir atėjau, – Kusta paaiškino, ko pasirodęs.

– Taip, Kusta, nuvažiavom su tėvu, jis taip norėjo. Gerai, kad nuvažiavom, dabar mano širdis rami. Išpažinau pastoriui ir tavo nutikimą, kad sąžinė būtų visiškai švari.

– Kokį mano nutikimą?

– Na, tą su jaunuoju Antsu, ką gi daugiau.

– Iš kur tu apie jį sužinojai?

– Tu juk pats sakei.

– Aš nesakiau.

– Sakei gi, bene aš kliedžiu. Kalbėjai, girdi, jaunasis Antsas pražudė Mają, ir tegu jis tau tik pakliūva…

– Na, galiausiai pakliuvo, tik aš apie tai neprasitariau.

– Kusta, dėl Dievo meilės! – sušuko Jūla. – Tai čia tu?!

– O kas gi dar?

– Visi juk manė, kad jie patys, girti nuskendo…

– Aš, – tarė Kusta taip paprastai, kad motina bemat patikėjo ir ilgai neištarė nė žodžio. – Aš juk tau prižadėjau, kad atkeršysiu už Mają, o dabar atėjau pasakyti – aš savo žodį ištesėjau, ir tu gali ramiai numirti.

– Vadinasi, sumelavau pastoriui per išpažintį.

– Juk tu nežinojai, kad meluoji.

– Tikrai nežinojau, bet visgi…

– Mama, neimk širdin to menko melo, o džiaukis, kad Antsas nusekė paskui Mają.

– Pastorius pasakė, kad Antsas pateks į dangų.

– Dabar tegu patenka, aš ne prieš, suvedžiau su juo sąskaitas.

– Aš nenorėjau, kad jis patektų į dangų.

– Aišku, mama, tu juk nežinojai, kaip jis numirė. Tačiau dabar ir tau neverta rūstauti, kai pamatysi jaunąjį Antsą danguje.

– Taip, Kusta, tu teisus, dabar jaučiu: tegu ir jis atsiduria danguje.

– Todėl ir atėjau, mama, kad tu su juo susitaikytum, kaip susitaikiau aš.

– O toji kita, sūneli?..

– Kokia kita?

– Ta moteris, kuri su Antsu.

– Nieko nepadarysi, mama, turėjau prisiimti šią nuodėmę.

– Bet kodėl, sūneli mano?

– Jie tuo metu buvo apsikabinę, moteris kabojo Antsui ant kaklo. Glamžavosi ant kranto, karklų šešėly. O aš tupėjau ten pat už krūmo, nuogas, nes drabužius palikau tolėliau ant medžio, tik švarką užsimečiau ant pečių. Kelias praėjusias naktis aš juos sekiau ir žiūrinėjau, kaip jie vėžiauja ir ką veikia. Tą naktį nusprendžiau įvykdyti ką sumanęs, nes vieta buvo lyg tam skirta. Tamsoje nuo laužo niekas negalėjo įžiūrėti toliau, kaip per dvidešimt žingsnių, ko gi man bijoti, juk iki graibštų buvo keli šimtai žingsnių. Maniau jį ateisiant vieną, o jis atėjo su ta moterim, kuri prilipo prie jo lyg musė prie medaus. Iš pradžių aš dvejojau, bet paskui prisiminiau Mają, – gal ir ji taip glaustėsi prie Antso. Ir čia aš pasiryžau: vos tik tiedu apsikabino karklo šešėlyje, nusimečiau švarką nuo pečių, šokau prie jų, stvėriau Antsą iš užnugario ir atbulom į vandenį – pirma aš, jie iš paskos. Pats pamaniau: tegu prigersiu kartu su jais, Antsas vis tiek nepaspruks. Tačiau nepaspruko ir anoji, nes, užuot paleidusi Antsą, ji dar stipriau į jį įsikibo. Tiesa, Antsas draskėsi kaip pašėlęs, bet kur jis dings, aš buvau stipresnis. Be to, jiedu buvo apsivilkę, o aš nuogas, jie iš baimės tuoj prisriuobė vandens, aš gi sulaikiau kvapą. Netrukus viskas baigėsi, aš išlipau krantan, pasiėmiau nuo karklo švarką, nuėjau prie rūbų, greit apsivilkau ir mišku tiesiai atlėkiau čia…

– Ir tu dar gali šitai porinti!

– Porinu tik todėl, kad tu žinotum: aš ištesėjau savo žodį, ir gali ramiai numirti. Atmink, mama: Dievas tą naktį buvo išvien su mumis. Davė debesuotą orą, kad būtų tiršta tamsa ir nekristų rasa, tad nieko nebuvo matyti nei žolėse, nei kitur. Be to, paryčiais ėmė dulksnoti ir lietus nuplovė paskutinius pėdsakus. Dievo valia apsireiškė ir tuo, kad, mums įvirtus upėn, kiti prie laužo taip garsiai dainavo ir šūkalojo, jog galiausiai niekas nesugaudė, kada tai nutiko.

Jūla ir Kusta patylėjo kurį laiką, tarsi kiekvienas būtų nugrimzdęs savo mintyse. Paskui sūnus nedrąsiai paklausė:

– Mamute…

– Ką, sūnau?

– Ar tu tikrai miršti?

– Mano dienos jau suskaičiuotos.

– Ar tiki, kad nueisi į dangų?

– Tikiu, sūnau.

– Ar tėvas irgi tiki?

– Tiki.

– O pastorius?

– Tiki.

– Aš taip pat tikiu, mama, ir, žinai, todėl…

Kusta užsikirto, tik ne iš baimės, o savaime, nė pats nesuprato kodėl.

– Kas „todėl“? – paklausė Jūla.

– Todėl, mama, kad jei pateksi dangun, tada…

Kustai vėl įstrigo žodžiai.

– Kodėl tu nesakai, sūnau?

– Žinai, mama, kai aš tempiau juos į dugną, pajutau tos moters rankas, ir nebegaliu to pamiršti. Jaučiau, kaip jos sugniaužė Antsui gerklę ir padėjo jį pribaigti, tarsi norėdamos padėti man. Todėl manau, kad, jei pateksi dangun, galėtum pakalbėti su Viešpačiu – užtarti aną moterį, ji juk nenusikalto, tik buvo apsivijusi Antsui kaklą, kaip darydavo Maja.

– Šnektelėsiu su Išganytoju, jeigu pateksiu dangun.

– Šnektelėk ir su Išganytoju, mama.

– Ir su Mergele Marija, sūnau mielas.

– Ir su Marija, jeigu pavyks, mama.

Kambaryje kuriam laikui vėl įsigalėjo tyla, pagaliau Kusta paklausė:

– Motut, ar tavo širdis dabar rami?

– Dabar rami, sūnau.

– Bet tegu tai telieka tarp mudviejų abiejų, mama.

– Tiktai tarp mudviejų.

– Tėvui aš pasakysiu pats, kai ateis metas, kad ir jis galėtų ramiai numirti.

– Taip, ir tėvui pasakyk, kai ateis metas.

 

Versta iš: A. H. Tammsaare. PÕRGUPÕHJA UUS VANAPAGAN. Tallinn: Eesti Raamat, 1985.