2025 m. Nr. 10

Kazio Almeno pokalbis su Antanu Vaičiulaičiu ir Alfonsu Nyka-Niliūnu

 

1944 m. artėjant sovietų frontui iš Lietuvos į Vakarus pasitraukusi didelė inteligentijos dalis pasiėmė ir liudijimus apie permainų ir lūžių pažymėtą okupacinį laikotarpį. Šiandien vis pasigirstant konstatavimui (ar apgailestavimui), jog nėra įrodymų apie daugelį to meto įvykių (o ypač jautrius ir nevienareikšmius kolaboravimo su okupaciniu režimu atvejus), įdomūs yra amžininkų, pažinojusių tokius sovietinės Lietuvos rašytojus ir veikėjus kaip Petras Cvirka ir Salomėja Nėris, liudijimai. Tokiais laikyčiau į Jungtines Amerikos Valstijas emigravusių rašytojų Antano Vaičiulaičio ir Alfonso Nykos-Niliūno prisiminimus apie P. Cvirką ir S. Nėrį, kuriuos XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje užrašė jaunesnės kartos emigrantas Kazys Almenas[1].
Nuo 1965 m. birželio iki 1977 m. lapkričio Mara ir Kazys Almenai įrašinėjo pokalbius su Amerikos lietuviais, dažniausiai DP emigracinės bangos atstovais. Tarp kalbintųjų – Jonas Aistis, Kazys Bradūnas, Zinaida ir Marius Katiliškiai, Vytautas Volertas, Pranas Skardžius, Vanda Sruogienė, Kostas Ostrauskas, Vincas Trumpa, Titas Antanaitis, Valerija Tysliavienė ir kiti. Įrašų archyvas „Maros ir Kazio Almenų surinkti pokalbiai, 1965–1977“ saugomi Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Lemonte (JAV).
Čia skelbiamas K. Almeno pokalbis su A. Vaičiulaičiu ir A. Nyka-Niliūnu įvyko 1971 m. balandžio 26 d.

Dalia Cidzikaitė

 

Alfonsas Nyka-Niliūnas. Nu, tai niekas tiek daug nežino kaip Vaičiulaitis. Jis tiek sutikęs žmonių ir pažinęs[2]…

Kazys Almenas. Nu štai! Labai reikia juos [Vaitkų ir Venclovą[3]] papildyt, nes duodant visą pagarbą Vaitkui ir net daleidžiant… ir Venclovai[4] sąlygose daleidžiant, kad jis ten davė ir paaukština, ir paraudonina viską… Bet vis tiek reikia tą laikotarpį pilniau atspindėt…

A. N.-N. Va, pavyzdžiui, iš nieko aš neišgirdau tiek apie Cvirką[5] kaipo žmogų, kaip iš Vaičiulaičio. Pirmiausia aš labai nustebau, kad, reiškia, jie buvo geri bičiuliai. Aš nežinojau. Ne tai, kad nustebčiau, bet tiek, kad nežinojau…

K. A. Nu, tai pradėkim nuo Cvirkos…

A. N.-N. Tai vot, vot, Antanas galėtų papasakot, sakysim, savo įspūdžius.

Antanas Vaičiulaitis. Nu, su Cvirka tai teisybė, mes Lietuvoj tai iš rašytojų buvom geriausi draugai. Vaikščiodavom ten sykiu, šnekėdavomės – jis šnekėdavo, aš klausydavau… Buvo toks šnekutis… Ir kai aš perskaičiau „Saulėlydis Nykos valsčiuje“[6], tai man įspūdį padarė ir norėjau su tuo Cvirka kaip nors susipažint…

K. A. Tai kelintais metais tas buvo?

A. V. Nu, rokuokim apie kokius trisdešimtuosius metus…

A. N.-N. Trisdešimtais!

A. V. Bet mes taip greit nesusitikom. Turbūt dar kokią porą metų truko. Per tą laiką parašė tą „Frank Kruką“[7]… Ir… aš gyvenau ten Ugniagesių gatvėj, ir ten gyveno tarp kitų dailininkas Telesforas Kulakauskas[8]. Jis maišydavosi tuose dailininkų būriuose, kurie po kavines vaikščiojo… Cvirka nelabai buvo tų kavinių lankytojas… Nu, ir jis sykį suvedė toj Ugniagesių gatvėj, savo kambary… Nu, tai… Tai Cvirka tuoj tokius juokelius ėmė pasakot, o jis buvo meistras ant tų visokių tokių gudrių dalykėlių išsigalvot… Nu, ir iš to pirmo susitikimo tai aš atsimenu tiek, kad buvo elektrinė lempa su tokiu gobtuvu žibančiu, atsispindinčiu, ir jis ten žiūrėjo, žiūrėjo į tą ir sako: „Žinai, ką? Aš moku, kaip padaryt raudoną nosį!“ Ir žiūrėdamas į tą, jis savo nosį taip sutraukė, kad ji ėmė ir paraudo!.. Paskui nuo to laiko tai mes dažnai susitikdavom, pasišnekėdavom. Jis gyveno pas tą profesorių Račkauską[9], tai kartais mes nuo Laisvės alėjos per Žaliąjį tiltą nueidavom… Tai jis dažniausiai pasakodavo visokias istorijas ir mėgdavo pasakot įdomius dalykus, ir savo kai kurių rašomų, ypač novelių, kol jos dar neparašytos, turinius. Atsimenu, vieną sykį ten netoli universiteto ėjom, ir jis pakely susistabdė kažką ir ėmė šnekėt… Paskui nuėjom toliau, ir klausiu: „Nu, kas ten buvo?“ „O, – sako, – tai jis man pasakojo tokią istoriją“, dabar jis rašo novelę, norėjo patikslinti ten kokią smulkmeną. Rodos, buvo iš miškininkų gyvenimo, kaip miškininkas kokį medžių vagį čiupo, nustvėrė jį už apykaklės, ir tas buvo toks biedniokas, kad kai griebė tą apykaklę, ta buvo visa sutrūnijusi, ir jis ištraukė to vagio apykaklę!.. Nu, tai tokią smulkmeną… Nu, ir paskui kitas dalykas man buvo įdomu, tai…

K. A. Nu, palauk, man neaišku! Tai tas žmogus ar buvo ūkininkas, ar jam buvo nučiupę?

A. V. Tai, matyt, jau buvo iš kelintų rankų!.. Cvirka buvo girdėjęs iš to ir…

A. N.-N. Bet jis girdėjo kaipo tikrą įvykį?

A. V. Tai yra tikras įvykis! Rodos, „Kasdienėse istorijose“[10] yra. Ir kitas įdomus dalykas: tai jis mėgdavo pasakot skaitytas knygas, ir jis kitoms pasiduodavo. Ar tų knygų įtakoj truputį rašydavo savo naują veikalą. Pavyzdžiui, kai rašė… Prieš rašant „Žemę maitintoją“, tai jis vis man pasakodavo labai detaliai tos Pearl Buck „Geroji žemė“[11]! Ten ištisas scenas išimdavo!..

A. N.-N. Pavyzdžiui, kad jo „Meisteris ir sūnūs“[12] parašytas pagal…

A. V. Jo! Apie tą ir pasakodavo. Anksčiau, mat, buvo Upton Sinclair[13]! Tai tas „Frank Krukas“ yra, turbūt, truputį toj įtakoj. O po tos „Žemės maitintojos“ paskui man pasakodavo jis to Hemingvėjaus[14] novelių turinius. Aš Hemingvėjaus nebuvau skaitęs, tai, atsimenu… Ar tai čia buvo tiesioginė įtaka ar ką, bet po to naujas jo rinkinys „Kasdienės istorijos“, tai jos yra pasikeitusios savo stiliumi. Jos yra tokios santūrios. Kai tuo tarpu „Cukriniai avinėliai“[15] tai yra labai spontaniškos, tokios lyriškos. Tai jo rašymo technika pasikeitė. Nu, gal…

K. A. O kokioj kalboj jis skaitydavo? Hemingvėjų, pavyzdžiui, lietuviškai?

A. V. Hemingvėjų tai rusiškai skaitė. Dabar tą „Gerąją žemę“, tai…

A. N.-N. Lietuviškai buvo[16]!

A. V. Bet dar nebuvo išversta, kai jis man jau pasakojo…

A. N.-N. Esu tikras! Nes Pearl Buck atėjo tik tada, kada jai buvo suteikta Nobelio premija! Tai reiškia, tokia proga ir buvo ta „Geroji žemė“ – kelios knygos buvo išverstos!

A. V. Nu, čia aš galvos neguldau! Bet tie tai tikri faktai. Tai man įdomu, kad toks socialistas, nu, jis tada partinis nebuvo, bet vis tiek, tokiam amerikiečių rašytojų šešėlyje rašė! Nu, šiaip kaip toks prietelius, tai jis buvo labai puikus! Beveik visada gerai nusiteikęs, pilnas šposų ir guvus toks, ir… Įdomu, nes nu, sakyčiau, buvom taip jau nuo kitokių bėgių, bet ideologiškai aš neatsimenu, kad mums būtų tekę susikirsti!

K. A. Ar nesikalbėjot tom temom, ar tik nesikirtot?

A. V. O!.. Kartais kalbėdavomės! Atsimenu, ten buvo kilus šneka apie tuos koncentracijos lagerius Sovietų Sąjungoj. Nu, tai jis man paaiškino, kad ten tik yra tokios perauklėjimo stovyklos, kad ten labai dailiai išeina viskas, žmonės grįžta kitoki, pasitaisę, ne žulikai!

K. A. Ot, man įdomu, pavyzdžiui, tai trisdešimt septintais, aštuntais, kaip toksai… Čia man jau iš šono žiūrint, ar tiem asmenim nesudarė įspūdį… Kaip jie aiškino tuos tada prasidėjusius leniniečių galabijimus?

A. V. O, jie aiškino… Aš neatsimenu tiksliai, kaip Cvirka aiškino, bet jis aiškino pagal oficialią liniją, kokia tada buvo. Kad…

A. N.-N. Nu, taip! Kad juos naikino kaipo revoliucijos ir liaudies priešus!

K. A. Jie tikrai tą, atrodo, nuoširdžiai tikėjo?..

A. N.-N. Ne! Jie netikėjo! Nei vienas netikėjo!..

A. V. Nu, netikėjo, netikėjo! Ką čia, nepalįsi po jais ten! Bet jie taip sakė!

K. A. Nu, tai bet vis tiek taip! Gi Cvirka, atsiminkim… Pavyzdžiui, susitinki su Cvirka trisdešimt septintais, aštuntais, gi jis nebuvo jokiam… Kad reiškia, tikras komunistas Sovietų Sąjungoj to negali pasakyt, jis yra pavojuj! Bet Cvirka nebuvo. Jis galėjo savo tokias asmeniškas abejones išreikšti!

A. N.-N. Nu, bet tai jam būtų buvę nenaudinga!

K. V. Man atrodo, kad jų ten liniją kas nors prižiūrėjo. Aš kažkur skaičiau, kad, pavyzdžiui, Cvirkos toks prižiūrėtojas buvo Jonas Šimkus[17]. Nu, tai… Jie tam tikras jau savo gaires tai turėjo, ir kas jiems paaiškino, kaip reikia šnekėt ir…

A. N.-N. Nu, matai, Cvirka, jis buvo toks žmogus labai, žinoma, naivus! Žmogus paprastas labai.

K. A. Jis neturėjo intelektualinių ta prasme pretenzijų.

A. N.-N. Nu, tai, žinoma, kad ne!

K. A. Jis, man atrodo… Pavyzdžiui, toks Bucharinas[18] – nepalyginant pranašesnis intelektualine prasme už Staliną, atseit!

A. N.-N. Nu, tai už visus! Mano nuomone, ir už Leniną! Tikrai, nepaprastai!

K. V. Kas iš jų ten… buvo revoliucionierius tokia tikra prasme, tai Kazys Boruta[19]! Tai jis nesilaikė stalinistinio aiškinimo!

A. N.-N. Nu, tai aišku! Jeigu jis išdrįso parašyt įžangą, reiškia, į „Straty“[20] vertimo į lietuvių kalbą proga, kur pavadino Sovietų Sąjungą, reiškia, „Tautų kalėjimu“[21]! Tai paskui čia, žinoma, apie Cvirką jau kalbant, Cvirka… Antanas jau tada Lietuvoj nebuvo… Cvirka nešiojosi visą laiką su savimi kišenėje tą knygą ir, Borutai parodydamas retkarčiais, sako: „Kazy!..“

A. V. Per okupaciją?

A. N.-N. Per okupaciją…

A. V. Nu, tai tada jau Cvirka buvo pareigūnas, tai tas viską keičia!

A. N.-N. Tada jau jis blogai elgėsi. Su Brazdžioniu[22] labai blogai jau elgėsi…

A. V. Bet dabar dėl tų, kur nesilaikė linijos… Tai su Boruta aš pats tokį labai gražų momentą turėjau. Vot, keturiasdešimtų metų pradžioj man paskyrė Ukmergės premiją[23]. Ir aš ten nuvažiavau. Ten buvo vakarienė, mus ten susodino už stalo, tai buvo ar vasario pabaigoj, ar kovo pradžioj… Nu, ten sėdėjom aš, paskui sekantis, rodos, buvo toks Biliūnas, to Biliūno[24] giminaitis, rašytojo, ir man taip atrodė, kad jau tas gerai buvo indoktrinuotas, ir paskui Biliūnienė[25], ir dar kas. Tai tas Biliūnas, maždaug pusiau nusigręžęs nuo manęs, ir užvedė šneką su Boruta. Ir tada buvo kaip tik tas Suomijos karas[26]. Boruta kad puolė ir Staliną, ir sovietus, ir viską!.. Pagrindinai! Kaip jie gali užpult tokį kraštą ir t. t. Nu, svarbu tai, kad Boruta puolė, o Biliūnas gynė oficialią Maskvos liniją! Ir jie maždaug visą vakarienę taip praleido!

K. A. Nu, man vis tiek norėtųsi grįžt prie Cvirkos. Man vis tiek tas asmuo kažkaip neaiškus. Atseit, dabar kai pasidaro toks sąmojingas kaimo bernas su neabejotinu talentu, ir nuoširdus, ir šposininkas, ir t. t., bet aiškiai čia nepilnas charakteris! Čia turėjo būt kažkas kito! Daleiskim, kad jei jis ir būtų į tą komunizmą įtikėjęs nuoširdžiai, kaipo tos sąlygos Lietuvoj beturčiams, be abejo, nebuvo per geros, ir daleiskim tą jo nuoširdumą – tas nepaaiškina tą jo žiaurumą, pasidarius valdininku, ir tą siekimą valdininkystės. Ir ypatingai nepaaiškina, kad taip mažai po to parašė, pasidaręs valdininku!

A. N.-N. Kad jis nebegalėjo atsilaikyt! Jis pateko į srovę. Kitaip sakant, srovė buvo jau daug galingesnė negu kad jo pasipriešinimas. Reiškia, apskritai, jis jau tada priešintis nebegalėjo! Dėl to, kad jau buvo apskritai… jau ten partija buvo paėmusi į rankas viską, sakė, žinoma, ką jis turėjo daryt! Jeigu jis asmeniškai kur ką nors perdėjo, tai čia, žinoma, žmogus silpnas! Bet…

A. V. Jis iš pradžių, tai aš manau, kad jis tuo tikėjo! Ir kaip paskui buvo, tai tu ten pasidarai šriubas ir tu absoliučiai!.. Kol tu sukiesi kaip šriubas, tol gerai, o kai nesisuki, tai tave išmes, ir baigta!

A. N.-N. Ir kaipgi buvo nusivylęs! Reiškia, asmeniškai imant.

A. V. Aš pats tai manau, kad Cvirka nusivylė per pirmą okupaciją, ir jis dar per karą buvo nusivylęs. Tai aš galėjau pasakyt, bet kad jau po karo, sugrįžus, jis nusivylė, tai man jau beveik aišku! Dabar pažiūrėkim, ką jis rašė! Nu, ėmė rašyt pasakas ten, teisybė, buvo pradėjęs ir tokių didesnių dalykų, romaną… Bet iš to nieko neišėjo. Bet rašė vaikams, rašė pasakas… Tai gerai, dabar prie Stalino režimo, galima sakyt, aukščiausia jų puošmena kaip Cvirka ir atsisėdęs rašinėja pasakas!..

A. N.-N. Nu, jis ne visiškai tą darė… Ką rodo, sakysim, jo raštų leidimas. Jisai perredagavo savo raštus, pritaikydamas juos režimui. Koregavo, taip sakant. Nu, ir paskui ten tą knygą, kaip ten vadinosi, medis kažkoks ar ten ąžuolas… Paskutinis tas apysakų, novelių rinkinys, kur yra jau gryna propaganda ir prastai parašyta grynai techniškai imant!

K. A. Bet jis vis tiek, reiškia, kiek iš tų pačių cituojant atsiminimų, dabar spausdinamų Lietuvoje, tam pokariniam laikui, kai buvo tyleniai vadinami rašytojai, atseit, nieko nerašė, jis buvo iš tų garsiausių balsų, kurie smerkė ne tik tuos, kurie ką blogai rašo, bet ir tuos, kurie nieko nerašo!

A. N.-N. Je, bet pats beveik…

K. A. Pats irgi nieko nerašė!

A. N.-N. Nu, taip. Sakysim, Sruogos[27] laiškai[28] yra, kur jis [Cvirka – D. C.] labai arogantiškai laišku atsako Sruogai, kai Sruoga, reiškia, maždaug maldauja, prašo laiko, kad, girdi, per anksti, aš negaliu. Tas buvo jau antro bolševikmečio metais. Pirmo bolševikmečio metais tai Sruoga jokio pasipriešinimo nerodė, o kaip tik atvirkščiai, jisai bendradarbiavo, reiškia! Gana taip…

A. V. Jo, turbūt, su šiokiu tokiu entuziazmu!

A. N.-N. Aš atsimenu, aš pats dalyvavau tokiam teatro atidaryme, kur Sruoga parašė tekstą, kur buvo, aš nežinau, ar dabar yra tas atspausdinta, ar ne… tenai, kur pradeda „Iš rytų šalelės saulelė tekėjo, o iš vakarėlių debesėliais ėjo…“[29] Ir užbaigia, kad Kremliaus išminčiaus galva viską, taip sakant, sprendžia, galvoja už mus. Kad čia viskas… Tokios maždaug kantatos tekstas!

K. A. Greičiausia nėra… Jei buvo.

A. N.-N. Nu, tai tenais turbūt atspausdino! Bet dabar aš vot, vieną dalyką noriu dėl Cvirkos pasakyti. Kad kiek aš esu girdėjęs apie jį, sakysim, iš tokio Pulgio Andriušio[30], kuris atvažiavo tuo pačiu beveik metu į Kauną ir gyveno taip vadinamam „Žiburėlio“ bendrabuty[31], kurį Antanas žinai, tai jisai, reiškia, pirmiausia buvo ne… Jis buvo papirktas, kitaip sakant! Nes jam ten davė duoną ir leido gyvent. Jis buvo nepaprastai biednas! Kilęs iš nepaprastai tokių nuskurdusių žmonių! O žmogus, be abejonės, labai talentingas, ir tikrai, reiškia… nei vienas iš jų nei nė iš tolo neprilygo – ale, nei iš tolo neprilygo jam!

A. V. Nu, jis toks tikras. Ir kur rašė, sakykim, savo geriausius kūrinius, tai kad ten nei tų partijos idėjų, nei nieko…

A. N.-N. Ne, tai kad nėr nieko!

A. V. Jeigu nori, tai ten gali aiškint, kad ten ta „Žemė maitintoja“…

A. N.-N. O! Nu, tai ką? Jis tenai mažažemį tokį, savanorį vaizduoja, reiškia, jo skurdą. Praktiškai taip ir buvo! Reiškia, mano galva, tai vienas tiktai Baltušis[32] pirmojoj daly tai daugiau ar mažiau priartėja prie Cvirkos… Reiškia, šitokio tipo literatūra… ne apskritai imant!

A. V. Jo… Nu… Šiaip Cvirka buvo žmogus gan paprastas, nekomplikuotas. Jis gabumo gabus buvo labai, bet kiek mes ten buvom, tai, taip sakyt, nu, nosies nerietė. O kartais mes užsukdavom ten, ir kur jis gyveno, pas uošvį Račkauską, ten jis turėjo tokį gražų sodą obuolių. Tai rudenį tie obuoliai, vyniniai obuoliai, kvepėdavo, ir ten jis savo palėpėj turėdavo… Ir… Nu, taip, kaip sakyt, jis tokia romantiška figūra tai nebuvo. Žodžiu, kad ten damų atžvilgiu ar ką… Bet ten per to sodo tvorą buvo vienas pulkininkas, ir tas pulkininkas turėjo jauną dukrą ir, matyt, jam ta dukra atrodė labai graži… Tai jis man vis šnekėdavo apie ją. Ir sykį buvo pas tą pulkininką koks tai baliukas ar priėmimas, tai jis mane nusitempė. Tai aš pamačiau ir tą jo gražuolę. Nu, nieko sau, tokia labai tęva[33], plonutė, šoko su kokiu ten karininku. Ir Cvirka vis pasakodavo, kad ji taip romantiškai nusiteikus, kad jau kai ji įsimylės, tai ji to žmogaus kojas bučiuos ar ką…

A. N.-N. Cvirkienė[34] faina moteris!

A. V. Cvirkienė fain, bet… matyt, jie savo dūmų turėdavo ten!

A. N.-N. Nu, tai kas jų neturi! Bet ne! Bet graži ir talentinga – svarbiausia! Venclovienė[35] buvo, žinoma, daug gražesnė, kaip sako, kaip tais laikais sakydavo, bet, reiškia, taip buvo tokia, nu… niekas, vienu žodžiu…

A. V. Ot, čia dar vienas dalykas! Nyka užsiminė, kad jis gyveno iš pradžių tam bendrabuty, tai dabar mat viską reikia pagražint… Ten rašo, kad o, jis ten taip gyveno! Sleževičius[36], sako, savo palociuky[37], o jis ten Sleževičiaus požemyje kambarėlį turėjo![38] Tai aš esu buvęs tam Sleževičiaus požemy, tai visai švarus, gražus kambarys buvo, ir jis ten, kaip tik tam kambary, netoli universiteto, jis ten savo „Frank Kruką“ parašė. Kad ten, žodžiu, kokiam dvokime ar ką būtų gyvenęs, tai visai nieko panašaus!

A. N.-N. Nu, tai nesąmonė!

A. V. Aš pats savo akimis… O pas uošvį tai teisybė, jie palėpėj turėjo vienam gale kambarį, nu, gal kaip dviem, tai ir per ankšta, bet paskui jau užleido uošvis visą viršų – du kambarius. Ir nu… O iš ten paskui išsikėlė, berods, į Vailokaičio palocius[39].

A. N.-N. Taip, taip! Nu, Cvirka pasidarė baisiausias buržujus! Matai, su juo kas buvo… Reiškia, jisai kada iš to „Žiburėlio“ bendrabučio išsikėlė, kada jis pradėjo uždirbt pinigą, jau jam pradėjo duot pinigų, ir jis labai suburžuazėjo! Pasidarė… Nu, įsivaizduok Cvirką!.. Tai Cvirką būtum matęs, nu, gal ne tikros elegancijos, truputį tokios perdėtos, tokios rėkiančios elegancijos pavyzdys Kaune būt buvęs. Būtų kaklaraištis perdėtai čia milžinišku mazgu, tuo metu buvo madoj dideli, švarkas tas… pečiai bus! Reiškia, jis savo išore priminė… nu, ką? Tokį provincijos kirpėją, faktiškai!

K. A. Reiškia, jo vertybių skalėj elegancija svėrė atseit…

A. N.-N. Buržuazinės vertybės stovėjo labai aukštai, reiškia! Tai nėra kalbos! Dėl to čia nėra… Bet kai paskui, kada jisai suėjo į kontaktą su sovietų atstovybe, su Pozdniakovu[40], nu, tai tą aš iš Skardžiaus[41] esu girdėjęs… Tai Cvirka, sakysim, ateina į „Konrado“ kavinę ir tenai sėdi, sakysim, Krėvė[42], Skardžius, Augustaitis[43], Sruoga ir t. t. Nu, ir jis garsiai, kad visi girdėtų, sako, kad ot, štai, gavau dėžę tokio kaukazietiško vyno iš Pozdniakovo…

A. V. Tai aš galiu papasakoti vieną epizodą. Tai buvo trisdešimt septintais ar aštuntais metais, gal greičiau aštuntais. Ir iš Sovietų Sąjungos atvažiavo maršalas Jegorovas[44], ir tada Pozdniakovas susikviesdavo ten į pasiuntinybę tuos ištikimuosius… Ir dabar, aš negalėčiau tiksliai pasakyt, ar ta proga, ar per sovietų tą valstybinę šventę, čia [Cvirka – D. C.] irgi buvo pakviestas. Nu, ir pakviestas, kad reikėjo su fraku būt. Tai kaip šiandien atsimenu, vieną tokį gan ūkanotą ir jau šaltoką sekmadienio rytą mes kažin kur apie Kauną ėjom su juo pas tokį jo draugą ieškot to frako. Ir dabar negalėčiau pasakyt, ar jis ten gavo, ar negavo, bet paskui man pranešė, kad ten jį įsileis ir be tų „lampasų“[45]!..

K. A. Ot, man įdomu, pavyzdžiui… Nu, Cvirkos atveju dabar, bet ir bendriau tų kairiųjų rašytojų, kaip jie žiūrėjo į tą tautinį klausimą? Visgi Lietuvoj, kad ir trisdešimt penktais ar panašiai, gi ta rusų priespauda dar buvo labai gyva kiekvieno atminty! Ar jie tą pajėgė atjungti nuo dabartinės sovietinės imperijos?! Reiškia, rusiškąjį pradą?!

A. N.-N. Ne, tai kad jie nei vienas nebuvo tokio amžiaus, kad būtų patyręs…

K. A. Nu, betgi negalėjai išvengt. Reiškia, vadovėliai nuo elementoriaus pasakojo apie rusų priespaudą…

A. V. Sakyčiau, jie turėjo žinot… Bet aš manau, kad užeina tam tikras apstulbimas, kada pasiduoda tai ideologijai, ir nenori kitaip matyt!

A. N.-N. Čia mat Cvirka nepasidavė! Cvirka buvo paprasčiausiai… Viską sąlygojo tai jo skurdas, biednumas, reiškia! Dėl to nebuvo klausimo, kad Cvirka būtų kitoj pusėj tvoros. Jis…

A. V. Bet kad Cvirka yra buvęs kitoj pusėj tvoros! Jis vidurinėj mokykloj ar kur, jis buvo ateitininkas! Ir paskui turbūt, kai persikėlė į tą bendrabutį, tai tada ten jį „patvarkė“ draugai…

A. N.-N. Vienu žodžiu, kas jį rėmė, tam jis priklausė!

A. V. Bet vis tiek nuo kokių dvidešimt septintų metų jis jau buvo įsitikinęs. Jam atrodė, kad tvarkoj ir gerai. Jis važinėjo po Sovietų Sąjungą ir, jeigu norėjo, galėjo ir pamatyt ten ar ką… Bet nu, nieko ten neišėjo. Ir paskui jis vis tiek tikėjo ta revoliucija, mat Lietuva, ta „Žemė maitintoja“… Pabaiga tai biškį kitaip buvo. Kai išvertė tuoj į rusų kalbą, tai ten pasibaigė taip, kad jau maždaug ten, Suvalkijoj, buvo girdėt ūkininkų revoliucijos garsai. Gal jis ir originaliam rankraštyje turėjo, bet pro cenzūrą galėjo… Ar pats ką…

A. N.-N. Bet motyvas buvo ne ideologija, bet buvo toksai keršto… Aš galiu duot tokią iliustraciją. Reiškia, vėl toj pačioj „Konrado“ kavinėj ateina Cvirka, tas buvo jau kokiais trisdešimt aštuntais metais, ir jisai vėl visiems girdint, tai rodo, kad tos „nelaisvės“ Lietuvoj nebuvo, galėjai kalbėt ką norint, nieks nesuėmė, jis viešai sako… „Dabar, sako, tai vot, jūsų laikai… sako, čia vot, tas pats Skardžius, Krėvė, Augustaitis, Sruoga…“ Sako: „Jūs dabar… bet, sako, kai ateis, kai čia bus įvesta tarybinė santvarka, tai, sako, aš būsiu aukštai, jūs būsit žemai.“ Sako: „Aš būsiu Rašytojų draugijos[46] pirmininkas.“ Konkrečiai sako: „Aš būsiu Rašytojų draugijos pirmininkas.“ Tai Krėvė atsistojo ir pasakė: „Cvirka, jau jeigu tu būsi Rašytojų draugijos pirmininkas, tai aš jau narys nebūsiu.“ Taip ir buvo. Reiškia, Mykolaitis[47] įstojo, o Krėvei pasiūlė, [bet jis] pasakė, kad ne.

A. V. Tas yra apgailėtinas, sakyčiau, laikotarpis, kada Cvirka pasidarė činovninku[48].

K. A. Gi tai atsitiko per pirmąją okupaciją. Išeitų, kad įvyko beveik per naktį…

A. N.-N. Taip ir buvo.

K. A. Per naktį žmogus taip nepasikeičia.

A. N.-N. Klausyk, Kazy, pasikeičia. Pavyzdžiui, ar žinai istoriją, kaip atsirado ta giesmė apie Staliną[49] Salomėjos Neries[50]? Istorija tokia. Buvo partijos įsakyta giesmę apie Staliną parašyt Borutai. Tai Boruta surado kažkokį motyvą, kad jis negali. Jisai pasiūlė Salomėją Nerį, o pats parašė tokį penkių eilučių neva eilėraštį, kurie buvo kartu atspausdinti. Salomėja Neris, jinai nesugebėjo, reiškia, priešintis, ją faktiškai uždarė ir jinai per keturiasdešimt aštuonias valandas parašė tą „Poemą apie Staliną“, kur „galingi Stalino pečiai laužia vartus į saulę“, reiškia, grynai tokią nesąmonę…

A. V. Aš galėčiau papasakot tokį dalyką…

K. A. Reiškia, ką jūs čia kalbat, ar sakot faktus, ar?..

A. N.-N. O, čia faktus!..

A. V. Čia ką mes sakom, tai stengiamės, kad būtų faktai…

K. A. Na, daleiskim, iš kur jūs žinot, kad tai faktai?

A. N.-N. Ką dabar aš pasakojau?

K. A. Jo.

A. N.-N. Aš žinau iš buvusiųjų pareigūnų, kurie… Sakysim, toksai Antanas Rūkas[51], kuris buvo viceministeris švietimo. Jisai tuos dalykus žinojo.

A. V. Žiūrėk, Kazimierai, galiu papasakot, ką aš girdėjau savo ausim. Na, ten prieš keliolika metų Kenebunkporte[52], pranciškonų vienuolyne, paplūdimyje vaikščiojom su Bernardu Brazdžioniu, ir jis man papasakojo tokį dalyką, kad pirmiausia tą giesmę apie Staliną buvo įsakę jam parašyt. Tai kai išgirdo Cvirka, jau Rašytojų draugijos pirmininkas, tai pasipiktino…

K. A. Reiškia, buvo užsakyta, kad kas nors iš lietuvių parašytų atseit giesmę apie Staliną?..

A. V. Jo. Vot, dabar ir prieinam, kad pagal Brazdžionį pirmiausiai buvo jam…

K. A. Kas tada tą pavedė? Pozdniakovas?

A. V. Pozdniakovas. Jau ėjo iš pasiuntinybės.

K. A. Tai buvo jau okupacijos laikais?

A. V. Nu, pačioj pradžioj.

K. A. Bet tada Cvirka jau buvo rašytojų pirmininkas? Tai reiškia, Pozdniakovas apėjo Cvirką?

A. V. O, tai gal ir per Cvirką buvo… Tokiu rutinos keliu. Kiek aš girdėjau, pasišaukė ar Cvirką, ar ką ir pasakė, kad vot, mums reikia tokiom ir tokiom temom turbūt apie Staliną, paskui apie konstituciją ar liaudies seimą, ar ką tenai… Tai Gira[53] rašė… Nu, ir… Bet aš noriu grįžt prie Brazdžionio. Jis sakė, kad pirmiausia jam davė įsakymą. Kodėl Cvirka nežinojo, tai aš negaliu pasakyt, gal per partiją atėjo?.. Nu, ir… Kai Cvirka sužinojo, tai jis baisiausiai pasipiktino: kam čia tokiam krikdemui, žinai, ten visokių bažnytinių… Pelėsiais dvokiančios ir grabais dvokiančios poezijos poetui duot apie Staliną rašyt! Tai jis baisiausiai pasipiktino ir atėmė iš Brazdžionio. Ir tada, aš nežinau, ar tai buvo tarp Borutos ir Salomėjos Neries, ar tiesiai Salomėjai Neriai… Man atrodo… Salomėjos Neries klaida buvo ta, kad ji tą „Poemą apie Staliną“ sueiliavo, jeigu techniškai imant, sueiliavo gerai! Tai tuo laikotarpiu tai yra, mano galva, geriausias… techniškai geriausias dalykas, kokį ten kas nors parašė. Nei Gira, nei kiti ten negali prilygt. O gyvenimo ironija tokia! Ką gi šiandien, sakysim, po Kruščiovo[54] gali su tokia „Poema apie Staliną“ daryt?..

A. N.-N. Nu, nieko, žinoma… Matai, dėl Brazdžionio tai aš trupučiuką linkęs netikėt!

A. V. Ne, aš tik pasakoju, ką aš girdėjau!

A. N.-N. Ne, ne! Aš žinau! Bet paskui kita pasakojimo dalis – Cvirkos įsikišimas tai tą mano netikėjimą trupučiuką sumažina. Dėl to, kad Cvirka Brazdžionį persekiojo. Brazdžionis dėjo didžiausias pastangas įstot į Rašytojų draugiją, kadangi buvo gyvybinis klausimas tada faktiškai! Tai reiškia, aš iš Radausko[55], sakysim, esu girdėjęs, kuris, reiškia… Paskui iš to paties Rūko… Kur sako, visiems girdint, ten Švietimo ministerijoj, reiškia… Cvirka pareiškė: „Bernardai, viskas būtų gerai, tave priimtume, bet kad tave kunigai iš ambonos[56] kiekvieną sekmadienį cituodavo… Kaip galima tave priimt į Rašytojų draugiją?!.“

K. A. Nu, ot, šitas visgi parodo tokį… Aš nežinau, ar čia tokio…

A. N.-N. Nu, jis blogai elgėsi!

K. A. …tokio žmogaus kažkaip tai…

A. N.-N. Jis jėgą rodė! Savo galią rodė!

K. A. O kokią jis progą turėjo, pavyzdžiui, ant Brazdžionio turėti tokią jau zlastį[57], taip sakant?

A. N.-N. Jo!

A. V. Galėjo būt ir literatūriniai… Priešingo tokio pasaulio regėjimu. Įsivaizduok, Cvirka toks realistas, sveikas, viską… O Brazdžionis ten su savo pranašais, su visokiom ten Michaldom[58], su bažnyčiom, su vargonais ir ką… Tai ir buvo jau toks… Nu, tos krikščioniškosios pusės, tai jau toks autentiškiausias atstovas!

A. N.-N. Jo… Nu, bet, Antanai, bet santykiai jų asmeniški buvo geri! Aš jau jam pasakojau. Sakysim… Aš atsimenu kaip šiandien, Vilniaus universiteto Kolonų salėj buvo premijos įteikimas. Brazdžionis gavo valstybinę premiją[59], Cvirka gavo kažkokią tai kitą premiją. Ir aš matau kaip šiandien: atėjo Cvirka, apsikabino Brazdžionį, reiškia, „Bernardai!..“, sveikina ir t. t. Kaip geriausi draugai! Tai reiškia, kad aš jokio pagrindo ten nebūčiau matęs, kad būtų… Kad Brazdžionis ir paskui, reiškia, dėjo dideles pastangas ir, jo laimei, neišėjo vaikų eilėraščių rinkinys – nesuspėjo išleist, kuris netiktų į jo…

A. V. Nu, jo… Bet vot, dabar galima pasukt biškį į kitą pusę ir… Dabar jeigu šnekėjom apie Cvirką, nu, tai sakyčiau, kad geriausias iš jo to laiko mūsų beletristas.

A. N.-N. Nu, aš nesutikčiau, kad jisai būtent geriausias[60]!

A. V. Man tai taip atrodo! Nes jis toks tikras!

A. N.-N. Nu, net ir kur jis pamėgdžiojo – jis vis tiek gerai rašė!

A. V. Nu, įdomu net, kad, sakysim, žinojo, kad jis ten jau toks maskvinis ir kitoks… [Ne]Atsimenu, kokiose pareigose buvo jis tada? Gal užsienio reikalų viceministeris ar vicepremjeras? Bizauskas[61]! Sykį taip susitikom, tai sako: „Geriausias romanas, kokį mes turim!“ [„Žemė maitintoja“ – K. A. pastaba.] Tai tas tik rodo, kad net visai kitokios ideologijos sluoksniai absoliučiai negalvojo, sakysim, tokį Cvirką kad biskį „priplot“!

A. N.-N. Nu, tai ne! Nu, tai pažiūrėk, ką rašė sovietų spauda! Jis buvo baisiai puolamas tam Minske leidžiamam „Priekale“[62], paskui kaip ten kitas vadinosi? „Artojas“[63]? Žinai, tas Žalionis-Pranskus[64], dabar jau miręs… Tai paskaitytum recenzijas, reiškia!

A. V. O!.. Jie buvo toki niekadėjai, atsilikėliai!

A. N.-N. Tai baisiausiai! Juos skaitė didžiausiais liaudies priešais! „Trečio fronto“[65], sakysim, recenziją[66], ot, aš atsimenu.

K. A. Ak, šitaip?.. To tai aš nežinojau!

A. V. Jo, jo! Juos labai kritikavo!

K. A. Nu, o kaip kitą priėmė tada?

A. V. Nu, tai aš negalėčiau pasakyt. Matyt, jiems per daug malonu nebuvo, bet kur ten toki įtariami buvo Sovietų Sąjungoj, tai savo galvelėm atmokėjo! Paimk literatūros istorijos tą Korsako redaguotą trečią tomą[67], ten rasi parašytą ir Dabulevičių[68], ir visokius kitokius, kaip „sulikvidavo“.

A. N.-N. O, je! Tai žinoma!

A. V. Jeigu Cvirka ir Venclova būtų ten buvę, gal ir juos būtų sulikvidavę…

A. N.-N. O, tai žinoma! Be abejo! Tas pats Pranskus sėdėjo devynis ar aštuonis metus kalėjime!

A. V. Gi tuos lietuvius generolus ir vienus iš gabiausių Sovietų Sąjungoj sušaudė!

K. A. Nu, jo! Tą tai aš žinau.

A. N.-N. O, tai juos baisiai puolė! Pavyzdžiui, kaip, sakysim, Salomėjos Neries eilėraštį kai atspausdino… Ir ta pačia proga, reiškia… Tas jau nelabai rimta, kad jau tam pačiam numery būtų tokia aštriausia kritika, kad…

A. V. Ir eilėraštis, ir kritika!

A. N.-N. Ne dėl to eilėraščio, bet apskritai! Kadangi ji buvo tiktai padariusi tą garsų pareiškimą, kad ji pereina, reiškia, ten į…

A. V. Nyka, o kitas mano pažįstamas tai buvo Salomėja Neris!

A. N.-N. Ot, vo, vo, vo, vo!..

A. V. Bet kai apie Cvirką galiu daug pasakot ir visokių tokių niekų… Pavyzdžiui, Paryžiuj mes gyvenom sykiu vienu laikotarpiu, tada buvo ir Salomėja Neris ten, ir Zobarskas[69], ir Cvirka… tai sykį einam per tiltą, ir priešais Cvirką ateina toks didžiausias šuva, beveik ligi krūtinės jam siekia. Tai jis prieš tą šunį padarė savo visokias minas ir „Rrrrrr!..“… Ir baisiai juokingai išėjo! Tai apie Salomėją Nerį sunku būtų ką nors papasakot. Esu buvęs jos tėviškėj, ten mes vis važiuodavom į Šv. Onos atlaidus…

A. N.-N. Kiršuose[70]?

A. V. Jo!

A. N.-N. Tai jie, mat, su Bradūnu[71] iš to paties kaimo! Ir Tysliava[72] iš to paties kaimo, ne?

A. V. Tysliava tai yra gimęs kitoj Vilkaviškio pusėj, bet jis paskui, kadangi buvo savanoris, tai jis ten gavo žemės kaip savanoris.

A. N.-N. Man Salomėja Neris tai tokia absoliučiai neįdomi!

A. V. Kad faktiškai ji tokia ir buvo! Neišsiduodanti! Neišsiduodanti…

A. N.-N. Bet taip… Tokia bobelė, tokia susitraukusi…

A. V. Nu, bet vis tiek ji, kaip poetė, tai jau labai įdomi! Bet… Mes nuo gimnazijos… Mes vienoj gimnazijoj… Kai aš atsimenu, kai ji ten koridoriuj stovėdavo… Kadangi ji ten pora klasių aukščiau buvo, tai gimnazijoj yra tokia tvarka, kad aukštesnė klasė – tai yra labai aukšti mokslininkai… Tai mes ten net ir pažįstami nebuvom!

A. N.-N. Ne, ne… Nu, ką ten, klasių skirtumas…

A. V. Neperžengiamas.

A. N.-N. Absoliučiai…

A. V. Atsimenu, kaip ji ten koridoriuj stovi prie durų, ir kažkas rodė, kad vot, ji rašo ateitininkų laikraštyje tuos gražius eilėraščius. Kai atvažiavau į Kauną, į universitetą, tai Šatrijoj[73] ten mes turėdavom skaityt savo kūrybą. Ką aš ten skaičiau? „Praloštas smuikas“[74]. Tai ji atsiliepė. Jai patiko, aš turėjau ten tokį retą žodį „nuraškė“.

K. A. Ką jis reiškia?

A. N.-N. Aš irgi prisidedu prie klausimo.

A. V. Tai kaip ir nuskriaudė ar atėmė ką nors. Tai vot, ji tą žodį įsidėmėjo.

A. N.-N. Tą Salomėją Nerį mačiau tik vieną vienintelį kartą. Ir būtent tautiniais rūbais apsirengusią. Kadangi ji turėjo gana gražų veidą, gražūs plaukai, ir tie tautiniai rūbai paslėpė jos tą blogą figūrą, tai ji visiškai gražiai atrodė. Ji gavo tada valstybinę premiją[75] ir Valstybės teatre buvo premijos įteikimas. Tai ji išėjo, paskaitė vieną eilėraštį kelias eilutes negirdimu visiškai balsu, absoliučiai negirdimu, ir perdavė Inčiūrai[76], kad tas paskaitytų.

A. V. Matai, ji tą premiją gavo už eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“. Aš to rinkinio esu šioks toks krikštatėvis. Tai ji tą knygą buvo paruošus, davė man paskaityt, ir turėjo ji pavadinimą kaži kokį, kaži kas su saule buvo: ar „Saulės spinduliai“, ar panašiai kas, negalėčiau pasakyt… Mes buvom susitikę „Pienocentre“[77], ten tokiam daržely, rūgusį pieną ar ką valgėm, nu, ir sakau: „Žinai ką, apie tas saules tai Petras Vaičiūnas rašo ir rašo…“ Sakau: „Čia yra toks gražus tavo eilėraštis „Diemedžiu žydėsiu“, sakau, duok tą pavadinimą.“ Nu, paskui žiūriu, kad knyga ir išėjo tuo pavadinimu. Kai kurie eilėraščiai man baisiai, baisiai patiko iš to rinkinio. Aš tada buvau biskį susirgęs, kai ta knyga išėjo, nuvažiavau į Nidą ir buvau išmokęs kelis eilėraščius atmintinai. Vienas buvo, kur kregždės savo lizdą susisuka ten[78]… Aš, vaikščiodamas po kopas, deklamavau…

A. N.-N. Aš irgi moku, mano gėdai didžiausiai… Aš, mat, prieš… Bet aš mintinai moku!

A. V. Bet ji tokia puiki poetė! Tokia natūrali ir… Aš tai nesuprantu, kaip toks užsidaręs žmogus gali tokius gerus eilėraščius iš savęs iškibirkščiuot!..

A. N.-N. Taip, jinai palygint… Žinoma, palygint, jinai nebloga! Čia, kaip sakant, nuomonių, skonio dalykas.

A. V. O ten, Alvite[79], per Šv. Onos atlaidus… Nu, mes ten susitikom prie bažnyčios. Suvažiuodavo minios žmonių į tuos atlaidus! Didžiausi gal atlaidai Suvalkijoj buvo! Ir žmonės nuo Kauno atvažiuodavo, ir ligoti, ir sveiki, ir veidmainiai, ir čigonai, ir visoki kitoki… Aš atsimenu, kaip per vienus Šv. Onos atlaidus, žiūriu, čigonai eina aplink bažnyčią! Nu, ir eina ant kelių! Žinai, apeit visą bažnyčią ant kelių tai sunkoka! Tai čigonkos susidairo aplinkui, ar niekas nemato, ir tada kaip varlė visą tokį šuolį duoda! Išeina greičiau!.. Na, ir mes ten tokioj alėjoj susitikom su Salomėja Nerim. Ten ji užkvietė pas save į namus…

A. N.-N. Aš įtariu, kad Antanas dar ir sparną rėžė, kaip sakant!

A. V. Ne, apie sparną… Sparno nerėžiau… Aš ten sparnų turėjau, bet ne apie ją…

A. N.-N. Ot, įdomu – kodėl ne?

A. V. Ne, kad aš ir negalėjau rėžt! Jeigu jums įdomu…

A. N.-N. Ji vyresnė amžium buvo!

A. V. Ji vyresnė amžium buvo… Dar paskui apie sparnus papasakosiu, bet dabar… Tai mes nuėjom į jų namus, tokia, matyt, buvo naujai pastatyta troba, beveik kaip Ievos Simonaitytės „Šimonių likimas“[80] pradedamas tokia šviežia, nauja troba… Tai ir ta tokia atrodė. Nu, tai buvo Salomėja Neris ten, mama, paskui giminių… Ir tokia maža mergaitė ten, kokių trijų metų, kojytę atitiesus, ir kad vis deklamuoja eilėraščius, kad deklamuoja eilėraščius!.. Ji buvo ten iš kitos, rodos, Vilkaviškio pusės, žemaičių jų giminių tokių… O šiaip tai… Kad su ja didelės šnekos nebuvo. Kadangi jos emocijos buvo uždarytos, ir kai jos sprogdavo, tai eilėraščiais sprogdavo!

A. N.-N. Jo, visi tą pasakoja, kas ją pažinojo!

A. V. Aš pats tai… Aš galvoju, kad dar pridėjau ir savo liežuvį ir prie tos jos „Eglės žalčių karalienės“[81]. Čiurlionienės tokiuose šeštadienio vakaruose[82] mes ten skaitydavom vertimus, kartais savo kūrybos… Ji ten skaitė tą savo „Eglę“ ir man atrodė, kad buvo daug tuose rimuose tų maloninių daiktavardžių… Tai aš paskui sakau: „Žinai ką, ar tu negalėtum kaip nors kitaip padaryt? Čia dabar skamba kaip Liudo Giros visoki tie maloniniai…“ Aš nežinau, kaip, Nyka, tau atrodo, bet man atrodo, kad visi tie maloniniai yra dabar išnaikinti iš „Eglės žalčių karalienės“, ir tas eiliavimas yra vienas iš tokių meistriškiausių, ką galima turėt lietuviškoj toj poezijoj. „Eglė žalčių karalienė“!

A. N.-N. Kiekvienu atveju – nekrinta į akį! Aš to nepastebėjau. Aš baisiai… mat prieš tai aš būčiau pastebėjęs tikrai!.. prieš mažybinius ir maloninius, taip sakant, tuos tradicinius, kur, reiškia, klaida kokia buvo. Pas mus liaudies dainose, tai ten joki rimai! Tenai yra grynai atsitiktinis dalykas faktiškai! O pas mus populiari susidarė tokia lyg ir nuomonė, kad tai būtų, reiškia, rimas… O iš tikrųjų tai ten nei kalbos nėr!

A. V. Ne, tik toks atsišaukimas, sakyčiau. Nu, tai…

<…>

K. A. <…> Bet ot, irgi man… Kai aš bandau suprast tokius žmones… Aš beveik Cvirką daugiau suprantu, reiškia… Atseit, žmogus neturtingas, su talentu, ambicija, anksti užsidirba tokį kartumą prieš vadinamas valdančiąsias klases ar panašiai, jam tada lengva pasimest! Bet dabar, man atrodo, Neris tokių ambicijų, kaip Cvirka, čia virš kitų parodyt savo jėgą neturėjo!

A. V. Nu, čia galėjo būt du dalykai. Sakysim, tas socialinis motyvas… Jeigu nori, visada gali atrast, kad yra skriaudžiamieji.

A. N.-N. Ne, ne, Antanai! Čia tai nebuvo. Čia buvo grynai, kaip sako, kavalieriai.

A. V. Ne, ne… Paskui aš norėjau sakyt, kad antras tai, turbūt, buvo tie Vienoj susitikimai ir kitur…

A. N.-N. Raila[83], Venclova – jos kavalieriai, reiškia! Kurie ją faktiškai biškį prievartaute išprievartavo. Ji ne pati parašė tą… reiškia, ji buvo visai kitką parašius – tą pareiškimą!

K. A. Apie kokį pareiškimą kalbat?

A. N.-N. Kur „Trečiam fronte“ buvo išspausdintas[84]…

K. A. Reiškia, ne ji parašė?

A. N.-N. Nu, ji parašė, bet jai… Jinai parašė tą pirmąjį straipsnį, paskui jai jį suredagavo ir davė pasirašyt!

K. A. Ką? Bronys Raila suredagavo?

A. V. Bronys Raila iš pradžių buvo jų tarpe!

K. A. Aš tą žinau, bet, pavyzdžiui, šiuo specifiniu atveju?

A. N.-N. Je… Raila, Venclova, Korsakas, reiškia, rodos, Drazdauskas[85]… Reiškia, ten tą visą priėmė jų kolektyvas… pakeitė…

K. A. Čia kalbam apie kelintus metus?

A. N.-N. Čia trisdešimt treti koki… Penktas numeris kada išėjo? Penki numeriai iš viso išėjo… Nu, taip, trečiais metais…

A. V. Bet ot, buvo toks įdomus dalykas apie Salomėją Nerį. Aš buvau tada Romoj, kai rusai okupavo Lietuvą, ir toks Vatikano vienas pareigūnas ten, susitikom koridoriuose, jis manęs klausia, sako: „Kaip čia dabar yra? Ar Salomėja Neris – komunistė?..“ Nu…

K. A. Reiškia, italas…

A. V. Ir sakau: „Taip, jau ji nuo kokių trisdešimt trečių ar ketvirtų metų ten perėjo…“ Tai jis gaudavo tuos laikraščius ten iš Lietuvos, tuos laikraščius siuntė, ir paskui, kai rusai okupavo… Ar jis, matyt, paskaitė ten deklaraciją Salomėjos Neries ir jam buvo neaišku, kas čia dabar atsitiko su ta moterim… O tas žmogus dabar yra tas Antonio Samore[86] – kardinolas. Jis mat lietuviškai skaito! Jis buvo nunciatūroj Lietuvoj ir pramoko lietuviškai tiek, kad jis gali skaityt lietuvišką spaudą.

A. N.-N. Nu, tau jau tikrai gabus kalbom!

K. A. Nu, keletą metų pabuvęs…

A. V. Bet tai yra tikras faktas! Pačiuos Vatikano koridoriuos buvau paklaustas apie Salomėją Nerį…

A. N.-N. Nu, paskui vėl aiškus yra faktas, kad, jeigu nebūtų įvykusi sovietinė okupacija, jau ji būtų atgal grįžusi. Nes po to, kai praktiškai jau jinai buvo…

A. V. Dabar aš nesakysiu su kuo, aš čia buvau susitikęs su vienu iš tų, kurie buvo Salomėjos Neries rate, ir jis man pasakė, kiek ji verkė, kiek ji verkė už tai!

K. A. Už ką?

A. V. Už tą savo „Poemą apie Staliną“ ir kitus dalykus…

K. A. Tai čia jau buvo… ką? Po keturiasdešimtų?..

A. V. Ne, aš su tuo žmogum mačiausi turbūt šešiasdešimt devintais (?) metais…

K. A. A, tai tvarkoj, bet, reiškia, tas jos verkimas?..

A. V. Verkimas buvo po parašymo… netrukus po parašymo tos poemos. Turbūt, kai prasidėjo tos deportacijos ir panašūs dalykai…

A. N.-N. Nu, tai visi jie tą darė! Dabar Pulgio Andriušio pasakymas „Aiduose“ paskutiniuose, ką Šimkus pasakė!

K. A. Ar po tų deportacijų ar per tas deportacijas teko sutikt, pavyzdžiui, Cvirką ar Nerį?

A. V. Mat aš nebuvau Lietuvoj. Nyka buvo… Aš anksčiau buvau šnekėjęs, kai kurie žiūrėjo, ir čia buvo tokia oficiali linija, kad į tai reikia žiūrėt kaip į operaciją. Žodžiu, nuimsi tiek žmonių, kurie gali būti kenksmingiausi, bet paskui ot, sistema bus sveika…

A. N.-N. Ne, jie visi buvo baisiai išsigandę…

<…>

A. N.-N. Nu, matai, bet ką jie berašytų, jie visi buvo baisiai išsigandę. Aš esu matęs Girą ir Venclovą. Savo akim, ką galėtų paliudyt Giros sūnus, reiškia, kaip jie buvo baisiai nusiminę. Absoliučiai nežinojo, ką… Pirmąkart pamatė, kad jų tas entuziazmas… Dėl to, kad jie galvojo, kad nu, čia toks pasikeitimas… Žinai, pasikeitė šeimininkas, bet vis tiek gyvenimas vyksta savo keliu. O pamatė, reiškia…

<…>

Parengė Dalia Cidzikaitė

---

[1] Kazys Almenas (tikr. Kazys Kęstutis Alminas, 1935–2017), inžinierius, rašytojas, visuomenės veikėjas. Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys (2014, energetika). Dr. (1968). VDU garbės daktaras (2013). 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. emigravo į JAV. 1957 m. baigė Nebraskos universitetą. Nuo 1969 m. Marylando universiteto profesorius. Po nepriklausomybės atkūrimo grįžo į Lietuvą. 1992 m. įkūrė leidyklą „Litterae universitatis“, buvo Skomanto nuotykių romanų, vaizduojančių Lietuvos senovę, serijos organizatorius ir vienas autorių. Aktyviai dalyvavo VDU steigimo laikotarpiu: VDU Atkuriamojo senato narys, organizavo Lietuvos aukštosioms mokykloms tinkamų vadovėlių gavimą ir jų leidybą, 2008–2010 m. ėjo VDU Tarybos nario pareigas. 1992 m. Lietuvos energetikos institute įkūrė Ignalinos AE mokslinę saugumo analizės grupę, jai vadovavo iki 1995 m. 2005 m. jam kartu su kitais Lietuvos mokslininkais suteiktas Lietuvos mokslo premijos laureato vardas. „Santaros–Šviesos“ federacijos narys, vienas iš Valdovų rūmų paramos fondo steigėjų, Lietuvos istorijos paveldą puoselėjančios draugijos „Pilis“ narys.

[2] Kalba, išskyrus akivaizdžias perrašymo klaidas, netaisyta (D. C. pastaba).

[3] Greičiausiai turimi omenyje šių autorių atsiminimai. Mykolas Vaitkus, gyvendamas emigracijoje JAV, išleido aštuonių tomų „Atsiminimus“ (1962–1972). XX a. septintame dešimtmetyje Antanas Venclova parašė jaunystės ir karo metų memuarų trilogiją: „Pavasario upė“ (1964), „Jaunystės atradimas“ (1966) ir „Vidurdienio vėtra“ (1969).

[4] Antanas Venclova (1906–1971), rašytojas. 1930–1931 m. redagavo žurnalą „Trečias frontas“. Bendradarbiavo literatūros leidiniuose. 1940 m. vadinamojo Liaudies seimo atstovas, dalyvavo delegacijoje, vykusioje į SSRS dėl tariamo Lietuvos priėmimo į SSRS. 1940–1943 m. LSSR švietimo liaudies komisaras. Prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, pasitraukė į SSRS. 1944–1946 m. Kauno universiteto docentas. SSKP narys (nuo 1950 m.), 1952–1964 m. Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto narys. 1940–1947, 1955–1959 ir 1963–1971 m. LSSR Aukščiausiosios Tarybos, 1941–1963 m. SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas. 1954–1959 m. LSSR rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas.

[5] Petras Cvirka (1909–1947), rašytojas. Aktyvus žurnalo „Trečias frontas“ bendradarbis. 1931–1932 m. gyveno Paryžiuje, 1936–1939 m. keletą kartų lankėsi SSRS. 1940 m. SSRS okupavus Lietuvą, įstojo į komunistų partiją, buvo marionetinio Liaudies seimo deputatas. Nuo 1940 m. LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas. 1940–1941 m. vadovavo LSSR rašytojų sąjungos organizaciniam komitetui, redagavo žurnalą „Raštai“. Prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, pasitraukė į Rusiją, dalyvavo antinacinėje propagandinėje veikloje. 1944 m. žurnalo „Jaunimo gretos“, 1945 m. žurnalo „Pergalė“ vyriausiasis redaktorius. Nuo 1945 m. Rašytojų sąjungos pirmininkas; vykdė literatūros komunistinę ideologizavimo politiką, prisidėjo prie rašytojų represavimo.

[6] Novelių rinkinys „Saulėlydis Nykos valsčiuje“ (1930) yra antroji P. Cvirkos knyga. Joje autorius ekspresyviai atskleidė skurdžią kaimo buitį, sukūrė romantišką jauno berno paveikslą.

[7] Satyrinį romaną „Frank Kruk“ P. Cvirka parašė 1934 m. Romane neigiamai vaizduojamas lietuvių emigrantų gyvenimas Amerikoje, išjuokiama privati verslininkystė, parodijuojamos Lietuvos viešojo gyvenimo negerovės.

[8] Telesforas Kulakauskas (1907–1977), grafikas. 1922–1928 m. mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje, 1928–1933 m. Kauno meno mokykloje. 1935–1936 m. tobulinosi Paryžiuje. 1944–1948 m. dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (Taikomosios grafikos fakulteto dekanas). Nuo 1932 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Grupės „Ars“ narys.

[9] Merkelis Račkauskas (1885–1968), vertėjas, antikinės literatūros tyrinėtojas. P. Cvirkos ir A. Venclovos uošvis, vertėjo Karolio Račkausko‑Vairo brolis. 1923–1927 m. Mažeikių gimnazijos direktorius ir Kauno universiteto klasikinės filologijos dėstytojas. 1927–1940 m. Švietimo ministerijos mokyklų inspektorius. 1944–1949 m. Kauno, 1949–1967 m. VU profesorius.

[10] P. Cvirkos novelių rinkinys „Kasdienės istorijos“ išėjo 1938 m. P. Cvirkos novelėms būdinga socialinė kritika, jose smerkiamas turto troškimas, žiaurumas, inteligentų konformizmas, aukštesnių moralinių principų, idealų stoka.

[11] „Geroji žemė“ – Pearl S. Buck istorinis romanas, išleistas 1931 m. Kūrinyje dramatiškai aprašomas vienos šeimos gyvenimas XX a. pradžios Kinijos kaime Anhwei. Tai pirmoji trilogijos „Žemės namai“ knyga (antroji pavadinta „Sūnūs“ (1932), trečioji „Padalinti namai“ (1935). Dvejus metus iš eilės „Geroji žemė“ buvo perkamiausias romanas Jungtinėse Valstijose, 1932 m. rašytoja laimėjo Pulitzerio literatūros premiją, 1938 m. – Nobelio literatūros premiją. Romanas buvo įtrauktas į žurnalo „Life“ išskirtinių 1924–1944 m. knygų šimtuką.

[12] P. Cvirkos romanas „Meisteris ir sūnūs“ išėjo 1936 m. Kūrinyje autorius išryškino lietuvių tautinio charakterio bruožus, tradicines kaimo vertybes, paprasto žmogaus optimizmą, kūrybingumą ir sąmojį.

[13] Upton Sinclair (1878–1968), amerikiečių rašytojas, žurnalistas, politinis aktyvistas. 1943 m. laimėjo Pulitzerio literatūros premiją. 1906 m. išgarsėjo savo romanu „Džiunglės“, kuriame vaizduojamas lietuvių emigrantų gyvenimas Čikagoje. Romanas atskleidė prastas darbo ir sanitarines sąlygas JAV mėsos perdirbimo pramonėje, sukeldamas visuomenės pasipiktinimą. Pirmą kartą U. Sinclairio romano lietuviškas vertimas, pavadinimu „Raistas“, pasirodė 1908 m. (Chicago, Ill.: spauda „Lietuvos“).

[14] Ernest Hemingway (1899–1961), amerikiečių rašytojas, žurnalistas. Žinomas dėl taupaus, santūraus stiliaus, kuris darė didelę įtaką vėlyvojo XX a. rašytojams. Nemaža dalis jo kūrinių tapo Amerikos literatūros klasika, 1954 m. jam skirta Nobelio literatūros premija.

[15] P. Cvirkos lyrinių apsakymų rinkinys „Cukriniai avinėliai“ (1935) buvo skirtas jaunam skaitytojui.

[16] Pearl S. Buck romanas lietuvių kalba pasirodė 1935 m. (2 t.; Kaunas: Sakalas). Išvertė Kazys Boruta.

[17] Jonas Šimkus (1906–1965), rašytojas, kritikas, vertėjas, leidinių redaktorius, priklausė trečiafrontininkams. SSRS–Vokietijos karo metais dirbo Maskvos radijo lietuviškų laidų redakcijoje, po karo redagavo sovietinę spaudą. 1948–1954 m. LSSR rašytojų sąjungos pirmininkas. 1954–1957 m. žurnalo „Pergalė“ vyriausiasis redaktorius. 1947–1959 m. LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Kaip literatūrinio gyvenimo administratorius, pokariu vykdęs spausdinamų kūrinių ideologinę priežiūrą, turėjo daug įtakos lietuvių literatūros sovietizacijai.

[18] Nikolaj Bucharin (Николай Бухарин, 1888–1938), SSRS politikas, marksizmo teoretikas. 1905–1907 m. revoliucijos ir Spalio perversmo (1917) dalyvis. Nuo 1925 m. Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto politinio biuro narys. Iš pradžių rėmė Staliną. 1926–1929 m. Kominterno vykdomojo komiteto pirmininkas. 1928 m. priešinosi prievartinei žemės ūkio kolektyvizacijai, dėl to 1929 m. pašalintas iš aukštų partinių ir politinių postų, jo pažiūros pavadintos dešiniuoju nukrypimu. 1937 m. pašalintas iš komunistų partijos, suimtas. Apkaltintas kontrrevoliucine veikla, šnipinėjimu, 1938 m. sušaudytas. 1988 m. reabilituotas. Svarbiausia jo knyga – „Istorinio materializmo teorija“ (1921).

[19] Kazys Boruta (1905–1965), rašytojas. Dėl radikalių pažiūrų, nesitaikstymo su autoritarizmu nuolat konfrontavo su esamais politiniais režimais, buvo persekiojamas, kalinamas. Vienas aktyviausių trečiafrontininkų, žurnalo „Trečias frontas“ (1930–1931) steigėjų. Vokiečių okupacijos metais rūpinosi lituanistikos rankraštinių fondų išsaugojimu, gelbėjo žydus. Dalyvavo antisovietinėje rezistencijoje, 1946 m. pašalintas iš Rašytojų sąjungos (vėl priimtas 1957 m.), sovietinio saugumo suimtas, nuteistas penkerius metus kalėti. Kalintas Rasų lageryje Vilniuje; 1949 m. amnestuotas. 1997 m. (po mirties) už žydų gelbėjimą apdovanotas „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“. Apie socialistinių idėjų įtaką ankstyvuoju K. Borutos laikotarpiu skaitykite Kęstučio Raškausko straipsnyje „Rašytojas ir politika: Kazio Borutos atvejis (1924–1935)“; prieiga internete: https://portalcris.vdu.lt/server/api/core/bitstreams/5841e319-1585-4268-8c93-1adca83ca429/content.

[20] Tikėtina, kad omeny turimas rumunų rašytojas Panait Istrati ir jo romanas „Baragano daigynas“ ([Kaunas]: Prošvaistė, 1932), kuriam pratarmę parašė K. Boruta (p. 3–9).

[21] P. Istrati romano „Baragano daigynas“ pratarmėje, rašydamas apie sovietų Rusiją, K. Boruta frazės „tautų kalėjimas“ nevartoja. Bene arčiausiai prie jos jis priartėja sakinyje: „Jis [Panait Istrati] nuplėšė melagingą kaukę pavadintą „proletarų valstybė“ po kuria slepiasi despotiškas komisarų režimas“ (p. 8). 1952 m. rašytame straipsnyje „Kazys Boruta, arba Revoliucinis romantizmas“ A. Nyka-Niliūnas klaidingai rašo, kad K. Boruta frazę „tautų kalėjimas“ pavartojo P. Istrati romano „Kyra Kyralina“ vertimo įvade (Kaunas: A. Adomavičiaus sp., 1934). Romanas, kurį išvertė ne K. Boruta, o P. Cvirka, įvado išvis neturi. Daugiau žr. Nyka-Niliūnas A. Temos ir variacijos. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 269–275.

Frazę „tautų kalėjimas“ (rus. тюрьма народов) pirmą kartą 1914 m. pavartojo Vladimiras Leninas. Apibūdindamas to meto Rusijos nacionalinę politiką, jis ją pritaikė carinei Rusijai. Sumanymas vadinti Rusiją kalėjimu paremtas markizo de Custine’o knyga „La Russie en 1839“ („Rusija 1839 metais“).

[22] Bernardas Brazdžionis (slap. Vytė Nemunėlis, 1907–2002), poetas, visuomenės veikėjas. 1934 m. baigęs lituanistiką VDU universitete mokytojavo, dirbo „Sakalo“ leidykloje, redagavo literatūrinę spaudą. 1940–1944 m. Maironio literatūros muziejaus vedėjas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. emigravo į JAV.

[23] Ukmergės miesto visuomenės premiją Ukmergės miestas pradėjo teikti 1937 m. už literatūros kūrinius. Be A. Vaičiulaičio, premiją anksčiau yra gavę Vincas Mykolaitis-Putinas už romaną „Krizė“ (1937), K. Boruta už romaną „Mediniai stebuklai“ (1938) ir kt.

[24] Jonas Biliūnas (1879–1907), rašytojas. Baigęs Liepojos gimnaziją, 1900–1901 m. studijavo mediciną Tartu universitete. Pašalintas už dalyvavimą anticarinėje studentų demonstracijoje, gyveno Šiauliuose, Panevėžyje. 1903 m. studijavo literatūrą Leipcigo, 1904 m. Ciuricho universitetuose. Dalyvavo socialdemokratų veikloje. Prisidėjo prie socialdemokratų laikraščio „Draugas“ leidimo; vėliau nuo politinės veiklos nutolo.

[25] Julija Janulaitytė-Biliūnienė, Matjošaitienė (1880–1978), Lietuvos visuomenės ir politinė veikėja. Meilės Lukšienės motina. 1904 m. ištekėjo už rašytojo J. Biliūno. 1905–1906 m. revoliucinių įvykių metu aktyviai dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos veikloje. 1924 m. ištekėjo už žinomo švietėjo, žurnalisto Stasio Matjošaičio-Esmaičio (1877–1949). Antrojo pasaulinio karo metais padėjo gelbėti žydų šeimas. 2002 m. apdovanota „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus“ ordinu.

[26] Turimas omeny SSRS–Suomijos karas, arba Žiemos karas, 1939–1940 m. SSRS agresijos ir Suomijos savigynos karas.

[27] Balys Sruoga (1896–1947), rašytojas, literatūros ir teatro kritikas, vertėjas, publicistas. 1943 m. vokiečių suimtas, išsiųstas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Į Lietuvą grįžo 1945 m.

[28] Du B. Sruogos laiškai P. Cvirkai, rašyti 1946 m. liepos ir spalio mėnesiais, pirmą kartą buvo paskelbti 1988 m. žurnale „Pergalė“. Daugiau žr.: Iš Balio Sruogos archyvo / parengė Algis Samulionis // Pergalė. – 1988. – Nr. 2. – P. 147–155. Laiškų originalai saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyne (f. 1, b. 5781). P. Cvirkos du laiškai B. Sruogai, datuoti 1946 m. spalio 3 d. ir spalio 11 d., paskelbti P. Cvirkos „Raštų“ 7 tome: Cvirka P. Raštai. – T. 7: Publicistika, kūrinių planai bei sumanymai, laiškai, dokumentai / parengė Vytautas Galinis. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 482–485.

[29] Lietuvių liaudies dainos „Iš rytų šalelės saulutė tekėjo“ pirmąsias keturias eilutes B. Sruoga panaudojo 1940 m. parašytame eilėraštyje „Lietuvos keliu“: „Iš Rytų šalelės / Saulelė tekėjo, / O iš Vakarėlių / Debesėlis ėjo…“ Daugiau žr. Sruoga B. Raštai. – T. 1: Poezija / parengė Algis Samulionis. – Vilnius: Alma littera, 1996. – P. 318–322.

[30] Pulgis Andriušis (tikr. Fulgencijus Andrusevičius, 1907–1970), rašytojas, visuomenės veikėjas. Periodinėje spaudoje paskelbė publicistikos straipsnių, feljetonų, vaizdelių, literatūros ir teatro recenzijų, kelionių po Lietuvą ir Vakarų Europos šalis apybraižų. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. emigravo į Australiją.

[31] Trisdešimties vietų bendrabutį 1921 m. Kaune, dabartiniame Savanorių prospekte (buvęs Savanorių pr. 75), įkūrė draugija „Žiburėlis”. Lėšos jam išlaikyti kauptos iš nario mokesčių, savarankiškų aukų, loterijų, vakarų, koncertų. Gydytojai J. Bagdonas ir Kazys Grinius bendrabučio gyventojams moksleiviams teikdavo nemokamą medicinos pagalbą. Iš pradžių bendrabutyje apgyvendinti moksleiviai lietuviai, pasitraukę iš lenkų okupuoto Vilniaus krašto, vėliau ir literatūrai ar dailei turintys gabumų mokiniai. Bendrabutis garsėjo kaip nuotykių, šėlionių vieta. Draugija veikė iki 1940 m. Daugiau apie bendrabutį skaitykite: Venclova A. Iš atsiminimų apie Petrą Cvirką // Knyga apie Petrą Cvirką / parengė Antanas Venclova. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1949. – P. 149.

[32] Juozas Baltušis (tikr. Albertas Juozėnas, 1909–1991), rašytojas. 1940 m. išleido apsakymų rinkinį „Savaitė prasideda gerai“. 1940–1941 m. rėmė sovietinę okupaciją, dirbo Radijo komitete Kaune. Per SSRS–Vokietijos karą gyveno Rusijoje, dirbo Radijo komitete Maskvoje, parašė sovietinius karius aukštinančių apsakymų, radijo pjesių. Nuo 1944 m. gyveno Vilniuje. 1944–1946 m. Radijo komiteto pirmininkas, 1946–1954 m. Rašytojų sąjungos partinės organizacijos sekretorius, žurnalo „Pergalė“ vyriausiasis redaktorius.

[33] Laiba, plona.

[34] Marija Račkauskaitė-Cvirkienė (1912–2004), tapytoja. P. Cvirkos žmona, M. Račkausko dukra. 1938–1940 m. priklausė Lietuvos moterų dailininkių draugijai, buvo Lietuvos dailininkų sąjungos (nuo 1939 m. individualistų sekcijos) narė. 1940 m. dalyvavo „Dairos“ (dailininkų realistų-aktyvistų) grupės veikloje. Antrojo pasaulinio karo metu su vyru pasitraukė į Alma Atą, gyveno Maskvoje. 1945 m. grįžo į Lietuvą.

[35] Elžbieta (Eliza) Teresė Račkauskaitė-Venclovienė (1911–2006), A. Venclovos žmona, M. Račkausko dukra, Tomo Venclovos motina.

[36] Mykolas Sleževičius (1882–1939), Lietuvos valstybės, politikos ir visuomenės veikėjas. Teisininkas. 1917–1911 m. vienas Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos kūrėjų. 1918–1919 ir 1919 m. Lietuvos ministras pirmininkas. Derybų su Sovietų Rusija delegacijos narys, su kitais 1920 m. liepos 12 d. pasirašė Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartį. 1920–1921 m. Mažojo Seimo narys. 1926 m. ministras pirmininkas, užsienio reikalų ir teisingumo ministras. Jo vadovaujama Vyriausybė parengė ir 1926 m. rugsėjo 28 d. pasirašė Lietuvos–SSRS nepuolimo ir neutraliteto sutartį. Per Gruodžio septynioliktosios perversmą (1926) M. Sleževičiaus Vyriausybė buvo nuversta. Formavo kairiojo liberalizmo srovę, buvo jos ideologas, propagavo demokratinį valstybės raidos kelią, priešinosi tautininkų autoritariniam režimui.

[37] Senosios svetimybės palocius (rūmai) mažybinė forma.

[38] M. Sleževičius kartu su žmona stomatologe, visuomenės veikėja Doma (Domicėle) buvo dviaukščio namo Kauno centre (K. Donelaičio g. 13) savininkai. Namą šeima pasistatė 1932 m. (architektas Leonas Ritas). Daugiau apie P. Cvirką ir jo gyvenimą pas Sleževičius skaitykite: Petrauskienė L. Tikros ir pramanytos Sleževičių namo istorijos // Kultūros barai. – 2021. – Nr. 5. – P. 67–71; prieiga internete: https://docs.google.com/viewer?url=http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id168/KB-2021-5-m_web.pdf; Venclova A. Iš atsiminimų apie Petrą Cvirką. – P. 169–171.

[39] Nepriklausomybės akto signataro, bankininko, pramonininko Jono Vailokaičio šešių aukštų daugiabutis namas Kaune buvo pastatytas 1930 m. Vienybės aikštės šiaurrytiniame kampe (architektas Arnas Funkas). 1940 m. pastatas nacionalizuotas ir perduotas Lietuvos rašytojų sąjungai. Name apsigyveno P. Cvirka, Kostas Korsakas ir kiti. Kauną okupavus hitlerinės Vokietijos kariuomenei, pastate apsigyveno Lietuvos generalinis komisaras Adrianas fon Rentelnas. 1944 m. dalį pastato atsitraukianti vokiečių kariuomenė susprogdino, likusi namo dalis vėliau buvo nugriauta.

[40] Nikolaj Pozdniakov (Николай Поздняков, 1900–1948 (1946?)), sovietinis veikėjas. SSRS diplomatas. 1931–1935 m. Sovietų Sąjungos ambasados Suomijoje, 1936 m. Vokietijoje, nuo 1936 m. – Lietuvoje pirmasis sekretorius. 1938–1939 m. SSRS laikinasis reikalų patikėtinis Lietuvoje. 1939 m. spalio mėn. dalyvavo SSRS ir Lietuvos derybose Maskvoje dėl savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo. 1939–1940 m. SSRS pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lietuvoje. Palaikė ryšius su tautininkų valdžios opozicijos veikėjais, žymiais inteligentais, vykdė aktyvią žvalgybinę veiklą. 1940 m. birželio mėn. SSRS okupavus Lietuvą, su Vladimiru Dekanozovu, Piotru Gladkovu ir kitais vadovavo Lietuvos inkorporavimui į Sovietų Sąjungą. 1940–1941 m. SSRS Liaudies komisarų tarybos ir Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto įgaliotinis LSSR–sovietinio okupacinio režimo Lietuvoje aukščiausiasis pareigūnas. Buvo faktinis Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto politinio biuro sudaryto Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto biuro vadovas (formaliai vadovavo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto I sekretorius Antanas Sniečkus). Organizavo Lietuvos pareigūnų šalinimo iš sovietinių valdžios institucijų vajų. Prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, 1941–1942 m. LSSR partinės ir sovietinės vadovybės narys (kuratorius), rūpinosi komunistų ir sovietų diversantų veiklos organizavimu Vokietijos okupuotoje Lietuvoje. 1942 m. iš pareigų atleistas. 1942–1946 m. SSRS užsienio prekybos susivienijimo „Meždunarodnaja kniga“ pirmininkas. Nuo 1941 m. SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas.

[41] Pranas Skardžius (1899–1975), kalbininkas, visuomenės veikėjas. 1929–1939 m. VDU docentas. 1939–1943 m. VU profesorius. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. 1946–1949 m. dirbo Tiubingeno universitete. 1949 m. emigravo į JAV.

[42] Vincas Krėvė (tikr. Mickevičius, 1882–1954), rašytojas, visuomenės ir politikos veikėjas. 1929–1940 m. Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti vienas vadovų. 1940 m. birželio–rugpjūčio mėn. buvo vadinamosios Liaudies vyriausybės ministro pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras. Tų metų rugpjūtį paskirtas Lietuvos užsienio reikalų ministerijos likvidacinės komisijos pirmininku. 1940–1943 m. dėstė Vilniaus universitete. Prisidėjo prie Lietuvos mokslų akademijos įsteigimo (1941), tapo jos prezidentu. SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas (1941). Vokiečiams okupavus Lietuvą, 1942 m. paskelbė viešą atsišaukimą, kuriuo pasmerkė SSRS veiksmus Lietuvoje 1940 m. 1944 m. pasitraukė į Austriją. 1947 m. emigravo į JAV.

[43] Galbūt omeny turimas Pranas Augustaitis (1883–1941), literatūrologas, rašytojas, spaudos bendradarbis. 1920–1921 m. dirbo mokytoju Vilniaus lietuvių gimnazijoje, aktyviai reiškėsi Vilniaus krašto lietuvių veikloje, buvo Laikinojo lietuvių komiteto pirmininkas. Lenkų valdžios ištremtas. Nuo 1922 m. dėstė Lietuvos universitete, 1940–1941 m. Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas.

[44] Aleksandr Jegorov (Александр Егоров, 1883–1939), SSRS karinis veikėjas. SSRS maršalas (1935). Vienas iš Raudonosios armijos organizatorių, 1920 m. dalyvavo kare su Lenkija. Nuo 1931 m. Raudonosios armijos štabo, nuo 1935 m. Generalinio štabo viršininkas. 1937–1938 m. SSRS gynybos liaudies komisaro pirmasis pavaduotojas. Siekė modernizuoti sovietinę kariuomenę, diegti naujas technologijas. Per masines represijas 1938 m. suimtas, kaltintas pasikėsinimu į Staliną, trockizmu, šnipinėjimu Lenkijos ir Vokietijos naudai. 1939 m. sušaudytas, 1956 m. reabilituotas.

[45] Lampasai (vok. Lampassen < pranc. lampas – dekoratyvinis audinys): plačios kitokio audinio juostos, prisiūtos išilgai kelnių šonų.

[46] Lietuvių rašytojų draugija, pirmoji savarankiška lietuviškai rašančių rašytojų, vertėjų, literatūros tyrėjų ir kritikų organizacija. Įsteigta 1932 m. VDU Humanitarinių mokslų fakultete. Tęsė Lietuvių meno kūrėjų draugijos Literatų sekcijos (1920–1934), Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos (1922–1932) veiklą. Turėjo Dramaturgų (nuo 1934 m.) ir Kritikų (nuo 1935 m.) sekcijas. 1934–1938 m. leido laikraštį „Literatūros naujienos“. 1936 m. įsteigė Literatūros fondą, iš jo rašytojams buvo duodamos pašalpos ir paskolos. 1940 m. sovietinės valdžios nurodymu draugijos veikla nutraukta, 1941–1944 m. vėl tęsta (Vokietijos okupacijos sąlygomis veikė pogrindyje). Pirmininkai: Ignas Šeinius (1932 m. vasaris–lapkritis), Juozas Tumas-Vaižgantas (1932–1933), Vincas Mykolaitis-Putinas (1933–1937), Juozas Grušas (1937–1938), Liudas Gira (1938–1939), Vincas Krėvė (1938–1940), Bernardas Brazdžionis (1941–1942),Faustas Kirša (1942–1944).

[47] Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967), rašytojas, vertėjas, literatūrologas. 1909–1915 m. mokėsi Seinų kunigų seminarijoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, pasitraukė į Rusiją (1915 m. Minske įšventintas kunigu). 1915–1917 m. studijavo Dvasinėje katalikų akademijoje Sankt Peterburge. 1918–1922 m. Fribourgo universitete klausė filosofijos istorijos, estetikos, meno istorijos paskaitų. Apgynė disertaciją apie Vladimiro Solovjovo estetiką. 1922 m. Miuncheno universitete studijavo literatūrologiją. Nuo 1923 m. VDU skaitė lietuvių literatūros, tautosakos, literatūros teorijos, estetinių teorijų istorijos kursus. 1935 m. oficialiai atsisakė kunigystės. 1933–1937 m. Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas. 1944–1954 m. dėstė Vilniaus universitete. 1941–1942 m. ir 1945 m. Lietuvių literatūros instituto direktorius.

[48] Rus. činovnik: valdininkas.

[49] Nėris S. Poema apie Staliną. – Maskva: Karinė leidykla, 1942.

[50] Salomėja Nėris (tikr. Bačinskaitė-Bučienė, 1904–1945), poetė. 1919–1924 m. mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje, priklausė katalikiškai ateitininkų organizacijai. 1928 m. baigė Lietuvos universiteto Teologijos ir filosofijos fakultetą. Dalyvavo „Šatrijos“ meno draugijos veikloje. 1928–1931 m. Lazdijų gimnazijoje dėstė vokiečių kalbą. 1931 m. persikėlė į Kauną. 1931 m. „Trečio fronto“ Nr. 5 paskelbtas trečiafrontininkų pareiškimas, kurį pasirašė ir S. Nėris, pasmerkdama savo ankstesnes ideologines ir menines pozicijas, pažadėdama, kad jos poezija bus išnaudojamųjų masių kovos įrankis ir reikš jų norus ir tikslus. Redagavo VDU leidžiamus tautosakos rinkinius. 1934–1936 m. dirbo mokytoja Panevėžio mergaičių gimnazijoje. Nuo 1937 m. rudens įsikūrė Palemone. Lankėsi Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Italijoje, Švedijoje, 1936–1937 m. – Paryžiuje. Iki 1940 m. vasaros dirbo mokytoja Kauno gimnazijose. 1940 m. buvo vadinamojo Liaudies seimo įgaliotos delegacijos, vykusios į SSRS Aukščiausiąją Tarybą dėl LSSR priėmimo į SSRS, narė. 1941–1945 m. SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatė. Prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, pasitraukė į Rusiją. 1944 m. grįžo į Lietuvą.

[51] Antanas Rūkas (1907–1967), rašytojas, aktorius, režisierius. 1933–1939 m. studijavo VDU, lankė B. Sruogos teatro seminarą ir Algirdo Jakševičiaus vadovaujamą VDU studentų teatro studiją. Literatūrinių leidinių ir periodikos redaktorius, teatrų inspektorius. 1941–1944 m. Vilniaus „Vaidilos“ teatro aktorius. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, 1949 m. emigravo į JAV.

[52] Kennebunkport, Jungtinių Amerikos Valstijų pakrantės miestelis pietų Meino valstijoje. 1947 m. lietuviai pranciškonai įsigijo namus su sodais ir įsteigė Šv. Antano vienuolyną, įkūrė Lietuvos Šv. Kazimiero komisariatą. 1956 m. prie Šv. Antano vienuolyno prijungus naujus pastatus, įsteigta Šv. Antano aukštesnioji mokykla kandidatams į pranciškonus ruošti. Mokykla sėkmingai veikė iki 1969 m. Dabar Šv. Antano vienuolynas yra rekolekcijų ir poilsio vieta. Prie vienuolyno veikia pasauliečių pranciškonų brolija. Ilgus metus vasaros pabaigoje Šiaurės Amerikos ateitininkai čia organizuoja studijų poilsio savaitę.

[53] Liudas Gira (1884–1946), rašytojas. 1940 m. SSRS okupuotos Lietuvos vadinamojo Liaudies seimo atstovas. Kaip kolaborantinio seimo delegatas 1940 m. Maskvoje dalyvavo SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, kuri įformino Lietuvos aneksiją. 1940–1941 m. LSSR švietimo komisaro pavaduotojas. Per SSRS–Vokietijos karą gyveno Penzoje, buvo Šešioliktosios lietuvių šaulių divizijos kapitonas.

[54] Nikita Chruščiov (Никита Хрущёв, 1894–1971), SSRS valstybės veikėjas. 1949–1953 m. SSKP CK sekretorius, 1953 m. CK I sekretorius.

Čia A. Vaičiulaitis kalba apie 1956 m. vasario mėn. per SSKP XX suvažiavimą N. Chruščiovo perskaitytą pranešimą apie asmenybės kultą ir jo padarinius, kuris pradėjo dalinę komunistinio totalitarinio režimo liberalizaciją, žinomą dar „atšilimo“ pavadinimu. Jo metu imta naikinti lagerių sistema, paleista keletas milijonų kalinių, daugeliui tremtinių leista grįžti į gimtąsias vietas ar apsigyventi netoli jų.

[55] Henrikas Radauskas (1910–1970), poetas, vertėjas. 1934–1936 m. dirbo VDU Humanitarinių mokslų fakulteto bibliotekoje, 1936–1937 m. Klaipėdos radiofono pranešėjas, 1938–1940 m. Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos redaktorius, 1940–1941 m. Švietimo liaudies komisariato Meno reikalų valdybos sekretorius. 1941–1944 m. Valstybinės leidyklos Kaune redaktorius, nuo 1943 m. pabaigos – leidybos viršininkas. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, 1949 m. emigravo į JAV.

[56] Senoji svetimybė, sakykla.

[57] Senoji svetimybė, pyktis, piktumas.

[58] Pagal padavimą Mikalda buvo karalienė, tryliktoji žydų pranašė, pagarsėjo pranašystėmis apie gresiančią pasaulio pabaigą.

[59] B. Brazdžionis Lietuvos valstybine literatūros premija buvo apdovanotas už knygą „Kunigaikščių miestas“ (1939).

[60] Atrodo, jog, metams bėgant, A. Nyka-Niliūnas pakeitė savo nuomonę. Remiantis T. Venclovos liudijimu, kai emigravęs į JAV ir susipažinęs su A. Nyka-Niliūnu, šis paklausęs, kas, T. Venclovos nuomone, yra geriausias XX a. Lietuvos prozininkas. T. Venclovai neskubant atsakyti, A. Nyka-Niliūnas pareiškęs: „Be abejonės, Petras Cvirka.“ Žr. Venclova T. Nuo medžių kirtimo iki Petro Cvirkos: kas dedasi? // Delfi.lt, 2019 m. liepos 30 d.; prieiga internete: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/tomas-venclova-nuo-medziu-kirtimo-iki-petro-cvirkos-kas-dedasi-81853259.

[61] Kazys Bizauskas (1893–1941), Lietuvos valstybės veikėjas, diplomatas. Vasario 16-osios Akto signataras. 1931–1932 ir 1938–1939 m. įgaliotasis ministras prie Užsienio reikalų ministerijos, 1932–1938 m. ministerijos Teisės ir administracijos departamento direktorius. 1939–1940 m. ministro pirmininko pavaduotojas, įgaliotasis ministras Vilniuje (po Vilniaus krašto atgavimo). 1940 m. liepą NKVD suimtas, 1941 m. nužudytas.

[62] Mėnesinis literatūros, politikos ir visuomenės žurnalas, leistas Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto Maskvoje 1931–1938 m. Spausdino grožinės literatūros kūrinius, literatūros kritikos, marksizmo teorijos straipsnius, publikacijas apie revoliucinį judėjimą. Žurnalas buvo skirtas SSRS gyvenantiems lietuviams, platintas Amerikoje, nelegaliai ir Lietuvoje.

[63] Tokiu pavadinimu žurnalas Lietuvoje nebuvo leidžiamas. A. Nykos-Niliūno minimas Bronius Pranskus-Žalionis redagavo žurnalą „Priekalas“.

JAV lietuvių mėnesinis mokslo, literatūros ir satyros žurnalas „Artojas“ 1920–1925 m. ėjo Klivlande. Žurnalą su pertraukomis leido Lietuvių apšvietos draugija.

[64] Bronius Pranskus (iki 1923 m. Vaclovas Anskaitis, slap. Žalionis, 1902–1964), literatūrologas, poetas. 1915–1921 m. mokydamasis Voronežo, Marijampolės gimnazijose įsitraukė į komunistinį judėjimą. 1923–1925 m. ir nuo 1928 m. Lietuvių proletarinių rašytojų ir poetų sąjungos, 1925–1928 m. kibirkštiečių grupės narys. 1926 m. baigė Maskvos universiteto Visuomeninių mokslų fakulteto Kalbos ir literatūros skyrių. 1923–1936 m. dėstė Vakarų tautinių mažumų komunistiniame universitete Maskvoje. 1931–1937 žurnalo „Priekalas“ atsakingasis redaktorius. 1939 m. suimtas, nuteistas aštuoneriems metams už dalyvavimą antitarybinėje trockistinėje organizacijoje. 1947 m. grįžęs iš Komijos lagerių dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute (1947–1958). 1948–1951 m. Lietuvos rašytojų sąjungos konsultantas, 1951 m. iš jos pašalintas. Po reabilitacijos 1957–1964 m. VU dėstė lietuvių literatūros istoriją; 1958–1962 m. Lietuvių literatūros katedros vedėjas.

[65] Literatūros žurnalas, 1930–1931 m. leistas Kaune. Atstovavo trečiafrontininkų literatūrinei grupei. Dėl šokiruojančių manifestų ir Salomėjos Nėries pareiškimo (1931 m. Nr. 5) žurnalas sulaukė plataus atgarsio, turėjo įtakos tolesnei lietuvių literatūros raidai. Išėjo penki numeriai. Parengtą numerį 6–7 1931 m. cenzūra uždraudė ir žurnalą uždarė. Redagavo ir leido A. Venclova.

[66] Varnėnas V. K. Apie trečiąjį frontą // Priekalas. – Nr. 1–2. – 1930. – P. 19–22; prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=LNB0130DF01-1931-Nr.1-2.

[67] Lietuvių literatūros istorija. Kapitalizmo epocha (1917–1940) / [K. Doveika, V. Galinis, K. Korsakas, V. Kubilius, J. Lankutis, B. Pranskus, V. Vanagas, J. Žėkaitė]; redagavo K. Korsakas ir B. Pranskus. – Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1961–1965.

[68] Andrius Dabulevičius-Dabulis (1896–1938), poetas, žurnalistas, redaktorius. 1948 m. įstojo į komunistų partiją. 1919 m. išvyko į Sovietų Sąjungą, dalyvavo Raudonosios armijos gretose. Ilgiausiai gyveno Minske, kur 1936 m. buvo suimtas, 1938 m. sušaudytas Magadane, prie Ochotsko jūros. 1957 m. reabilituotas.

[69] Stepas Zobarskas (1911–1984), rašytojas, vertėjas, leidėjas, dirbo įvairiose redakcijose. 1934–1944 m. dalyvavo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus veikloje. 1936–1939 m. studijavo Paryžiaus aukštojoje socialinių mokslų mokykloje (literatūrą ir kalbas). 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1949 m. gyveno JAV.

[70] Kiršai, kaimas Vilkaviškio rajono savivaldybėje.

[71] Kazys Bradūnas (1917–2009), poetas. Studijavo VDU, 1943 m. baigė VU Humanitarinių mokslų fakultetą. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1945–1948 m. redagavo žurnalą „Aidai“. 1949 m. emigravo į JAV, gyveno Baltimorėje, vėliau Čikagoje.

[72] Juozas Tysliava (1902–1961), poetas. 1919 m. išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Nuo 1920 m. dirbo įvairių leidinių redakcijose, „Eltoje“; mokėsi suaugusiųjų gimnazijoje, studijavo Lietuvos universitete. 1925–1929 m. Paryžiuje studijavo žurnalistiką. 1928 m. išleido tris numerius įvairiakalbio avangardistinio žurnalo „MUBA“, jį iliustravo dailininkai modernistai Pietas Mondrianas, Kazimiras Malevičius, Jacques’as Lipchitzas, bendradarbiavo įvairių tautų avangardo rašytojai, prancūzų dramaturgas Jeanas Cocteau. Nuo 1932 m. gyveno JAV.

[73] Meno draugiją „Šatrija“ 1926 m. Kaune įkūrė studentai ateitininkai. Lietuvos universiteto statutu patvirtinta 1927 m. pradžioje. Draugijos ištakos – Juozo Ereto, V. Mykolaičio-Putino ir Lietuvos universiteto studentų iniciatyva 1924–1926 m. vykę literatų susibūrimai. Draugijos narių susitikimuose buvo skaitoma originali grožinė literatūra, vertimai, kritika, atvirose erdvėse vaidintos misterijos. Pirmajai draugijos kartai priklausė Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos ir Humanitarinio fakulteto jaunieji kūrėjai, tarp kurių buvo B. Brazdžionis, S. Nėris, A. Vaičiulaitis ir kiti. Draugijos nariai kūrybą skelbė leidiniuose „Granitas“, „Ateitis“ ir kitur. 1947 m. draugija atkurta Vokietijoje (globėjas Antanas Maceina), 1952 m. – Čikagoje.

[74] Apsakymą galima rasti čia: http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LH00/Antanas_Vai%C4%8Diulaitis._Novel%C4%97s.LHR101.pdf.

[75] S. Nėris Lietuvos valstybine literatūros premija buvo apdovanota už eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ (1938).

[76] Kazys Inčiūra (1906–1974), rašytojas. 1925–1933 m. VDU studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1930 m. baigė Valstybės teatro Vaidybos mokyklą, 1930–1931 m. šio teatro aktorius. 1934–1943 m. radijo diktorius Kaune ir Vilniuje. 1944–1951 m. Vilniaus „Vaidilos“ ir Valstybinio dramos teatro aktorius Vilniuje. 1951 m. suimtas, nuteistas, kalintas Sverdlovsko srities lageriuose. 1956 m. grįžo į Lietuvą.

[77] „Pienocentro“ rūmai Kaune (Laisvės al. ir S. Daukanto gatvės kampas) buvo pastatyti Centralinei Lietuvos pieno perdirbimo bendrovių sąjungai „Pienocentras“.

[78] Turbūt A. Vaičiulaitis turėjo omeny S. Nėries eilėraštį „Klajūnėlis“, kuris prasideda šiomis eilutėmis: „Kregždės molio gūžtą nusikrėsti baigė – / O gandrai ties gluosniu sukasi ratu <…>.“ Visą eilėraštį rasite čia: http://www.tekstai.lt/tekstai/297-neris-salomeja/1883-salomeja-neris-diemedziu-zydesiu-1938#gsc.tab=0.

[79] Alvitas, kaimas Vilkaviškio rajono savivaldybėje.

[80] Bene žymiausias Ievos Simonaitytės romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935), už kurį pelnė tuo metu tik ką įsteigtą Lietuvos valstybinę literatūros premiją.

[81] Poemą „Eglė žalčių karalienė“ S. Nėris pradėjo rašyti gyvendama Paryžiuje 1937 m. Atskira knyga kūrinys išleistas 1940 m.

[82] Nuo 1926 m. rašytojos Sofijos Čiurlionienės namuose vykdavo „Čiurlionienės šeštadieniai“ – kalbininkų ir vertėjų susirinkimai. Svarbiausias susirinkusiųjų tikslas buvo vertimo nagrinėjimas. Šių susirinkimų pradininkai buvo Jurgis Talmantas ir pati S. Čiurlionienė, vėliau prie jų prisijungė V. Mykolaitis-Putinas, M. Vaitkus, S. Nėris, Vanda ir B. Sruogos, Viktoras Kamantauskas, Kazys Bizauskas, Antanas Salys ir kiti.

[83] Bronys Raila (1909–1997), žurnalistas, literatūros kritikas, poetas, vertėjas, JAV lietuvių visuomenės veikėjas. Studijuodamas Kaune buvo studentų socialistų draugijos „Žaizdras“ narys, įsteigė studentų literatų būrelį „Expres“. Priklausė keturvėjininkų literatūrinei grupei. Bendradarbiavo kairiųjų spaudoje. 1930 m. su A. Venclova įsteigė žurnalą „Trečias frontas“, buvo vienas jo redaktorių. Uždarius žurnalą, pasitraukė iš literatūros kairiojo sparno, perėjo į Lietuvių tautininkų sąjungą. 1932–1937 m. ir 1939–1940 m. Kauno valstybinio radiofono spaudos apžvalgininkas, redaktorius, pranešėjas. Studijuodamas Paryžiuje buvo „Lietuvos aido“ specialusis korespondentas Vakarų Europoje. 1940 m. SSRS okupavus Lietuvą, pasitraukė į Vokietiją. 1942 m. grįžo į Lietuvą. Šiauliuose buvo savaitraščio „Tėviškė“ teatro ir literatūros kritikas. Bendradarbiavo pogrindžio spaudoje. 1944 m. pasitraukė į Prancūziją. 1948 m. emigravo į JAV.

[84] Viešas S. Nėries pareiškimas su keliais jos eilėraščiais pasirodė 1931 m. „Trečio fronto“ Nr. 5, p. 8–9. Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=C10000257799-1931-Nr.5.

[85] Valys Drazdauskas (1906–1981), literatūrologas, vertėjas. Dalyvavo nelegalioje komunistų partijos veikloje, priklausė kairiosios krypties organizacijoms „Viltis“, „Scientia“, trečiafrontininkams. SSRS–Vokietijos karo metais gyveno Rusijoje, dirbo Raudonosios armijos Šešioliktosios lietuviškosios šaulių divizijos laikraščio „Tėvynė šaukia“ redakcijoje. 1944–1949 m. Grožinės literatūros leidyklos vyriausiasis redaktorius. 1949 m. sovietų saugumo suimtas, nuteistas kalėti. Kalintas Sibiro lageriuose. 1956 m. grįžo į Lietuvą.

[86] Antonio Samorè (1905–1983), Italijos kardinolas, Katalikų Bažnyčios diplomatas. 1932 m. ėjo Lietuvos nunciatūros atašė ir sekretoriaus pareigas.