Atsiminimai ir dienoraščiai
„…tikrai reikia stengtis pakliūti į dangų“: Henriko Radausko laiškai Jurgiui Blekaičiui
2026 m. Nr. 1
Apie džiaugsmą: Henriko Radausko laiškai Jurgiui Blekaičiui
Poeto Henriko Radausko (1910–1970) ir režisieriaus, rašytojo Jurgio Blekaičio (1917–2007) artima bičiulystė užsimezgė DP išvietintųjų stovyklose Vokietijoje.
1944 m. vasarą H. Radauskas su žmona Vera nuo artėjančios Raudonosios armijos pasitraukė iš Lietuvos į Vakarus, vildamiesi, kad tai tik „laikinas pasitraukimas“. Iš pradžių jie prisiglaudė giminaičių namuose Berlyne, o karui baigiantis persikėlė į Roitlingeną, kuris priklausė sąjungininkams prancūzams. Iki 1949-ųjų H. Radauskas dirbo prancūzų įstaigoje vertėju. Iš Vokietijos Radauskų gyvenimo kelias pasuko Amerikos link: 1949 m. rudenį atvyko į Voterberį (Konektikute), nepavykus gauti darbo, persikėlė į Baltimorę. H. Radauskas suvokė, kad tai ne nuotykių kupina „mainridiška Amerika“, pakerėjusi jį dar gimnazijos suole. Įsidarbinęs mažame fabrikėlyje, jo paties žodžiais tariant, dirbo „poetišką“ darbą – lygino popierines gėles už itin mažą algą. Fizinė egzistencija, įsprausta į griežtus gyvenimo rėmus, buvo varginga, tačiau dvasiai atgaivą rasdavo meno pasaulyje – lankydamas Baltimorės meno muziejų. 1950 m. Radauskai persikėlė į Čikagą, čia jau gyveno artimi bičiuliai J. Blekaitis ir Vytautas Saulius. Iš pradžių H. Radauskas kartu su J. Blekaičiu dirbo nedideliame fabrike, kur reikėjo „lankstyti metalines stalų ir kėdžių kojas“, vėliau abu ėmėsi pakuotojų darbo „Woolwortho“ prekybos centre. Kai J. Blekaitis gavo darbą „Amerikos balso“ lietuvių skyriuje, jis pradėjo ieškoti galimybių H. Radauskui persikelti į Vašingtoną. Amerikiečių rašytojo, vertėjo Randallo Jarrello rekomenduojamas H. Radauskas 1959 m. buvo priimtas į Kongreso biblioteką, tapo samdomu tarnautoju įvairiems projektams. Jam, mokančiam nemažai kalbų, buvo pavestas darbas Europoje. 1960-aisiais išvyko į Vysbadeną Vokietijoje, praleido ten trejetą džiugių metų: ne tik dirbo, bet ir keliavo po Europą. Aplankė Prancūziją, Olandiją, Belgiją, Italiją ir kitas šalis. Laiškuose, rašytuose į Ameriką J. Blekaičiui, švelniai vadinamu Jorge, dalijosi džiaugsmingais patyrimais. Tai buvo vieni įspūdingiausių jo gyvenimo metų.
Šiame „Metų“ numeryje skelbiamuose H. Radausko laiškuose J. Blekaičiui ryškėja abiejų menininkų pomėgiai, platus interesų spektras: nuo klasikinės muzikos plokštelių kolekcionavimo iki teatro ir kino premjerų aptarimų. Vykdamas į Vysbadeną, H. Radauskas pasiėmė savo brangiausią turtą: „Suskaičiavus pasirodė, kad mano atsivežta apie 130 plokštelių“, – rašė J. Blekaičiui. Toliau tęsė: „Buvom autobusu nuvažiavę į Lorelę (Heil Heine), iš kur busu apie 80 km, nepaprasto gražumo vietovė, – kalnai, slėniai, miškai ir upeliai; kalnai pilni vynuogynų ir pilių, kurie autobusu važiuojant pagal skardžius, lipa stačiai į dangų. Betgi gražiausias vaizdas nuo pačios Lorelės – apačioj teka Reinas, reginys nepaprastas į dešinę ir į kairę, o tolumoj iš abiejų pusių vaizdą uždaro pamišusios uolos, lipančios viena ant kitos. Buvom dar du kartus Frankfurte, kur matėm rekonstruotą Goethes namą (bombos jį sudarkė, bet gerai atstatytas). Laimei, visi baldai, paveikslai, indai buvo suslėpti. Nuostabūs didžiuliai stovintys laikrodžiai muša be galo melodingu balsu, – Mozarto ir Haidno amžininkai. <…> Kitą kartą specialiai nuvažiavom į muziejų – Stadelches Institut, kuris turi puikius Renoirus, Degas, Cezanne’us, Monet, Beckmannus, Corintus, iš senųjų Boticceli, Vermeero „Astronomą“, daug kitų olandų ir flamandų.“
Laiškuose trykšta dailės, literatūros, muzikos pasaulio žinių gausa, aptariama lankytų miestų architektūra, gamtos grožis. Apsilankęs Paryžiuje prisiminė savo pirmą kelionę į menų sostinę: „Paryžiuj turėjom goodtime’ą, išbuvom apie 5 dienas. Dėl laiko stokos Louvre’e tebuvom sykį, matėm visus pažįstamus: Moną Lizą, Tizianus ir kt. italus didžiojoj galerijoj ir milžinišką salę su keliolika puikiausių Rubensų – Marijos Mediči istoriją.“ Toliau tęsė: „Paryžius iš esmės nepasikeitęs: tos pačios kavinės su apsėstom kėdėm šaligatviuose, daug turistų, tie patys pajuodę, puikūs milžinai – Notre Dame and Co, pragariškai beldžias, bet baisiai naudingas metro, begalė knygynų, prekiaujančių vien meno knygom, daugybė galerijų ir ėdimo ir gėrimo šventyklų, kurias gali sukurti tik sensuali ir civilizuota tauta. – Kasiulio butas tikras muziejus, pilnas pranc. ir orientalistinių meno dalykų, ir, žinoma, jo paties darbų. Gavau iš jo 3 litografijas – tikras džiaugsmas akims – šviesūs ir ryškūs tonai greta tamsių ir solidžių.“
1970 m. dėl etatų mažinimo H. Radauskas buvo atleistas ir tais pačiais metais, pakviestas vertėjauti vienoje iš Kongreso bibliotekos konferencijų, staiga mirė.
V. Radauskienė visą H. Radausko kultūrinį ir literatūrinį palikimą pavedė saugoti ir tvarkyti jo artimiems draugams – Alfonsui Nykai-Niliūnui ir J. Blekaičiui. Jie 1978 m. parengė ir išleido jo pomirtinę poezijos knygą „Eilėraščiai“.
Gerokai vėliau šių eilučių autorė iš menininkų ir jų artimųjų gavo beveik visą H. Radausko archyvinę medžiagą (dabar ji saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje), kurios dalį sudaro laiškai draugams ir bičiuliams.
H. Radausko laiškai – autobiografiniai tekstai, persmelkti subtilia ironija, švelniu humoru, juose išsakomos kūrybos nuostatos, vertybiniai kriterijai. Skaitant laiškus ryškėja profesionalaus meno žinovo, subtilaus esteto paveikslas. Galima tik pritarti Alfonso Nykos-Niliūno taikliai lakoniškam H. Radausko apibūdinimui: „menų alkoholikas“.
Virginija Babonaitė-Paplauskienė
Dėkojame J. Blekaičio žmonai Gražinai Čėsnaitei-Blekaitienei už suteiktą leidimą publikuoti pluoštą laiškų, rašytų jos vyrui Jurgiui.
Čikaga, 1954 07 02
Mielas Jorge,
mes abu sveikinam Tave nuoširdžiai Tavo gimimo dienos proga, linkėdami visokiausios sėkmės ir laimės, tiek dabar, tiek ateity – artimojoj ir tolimiausioj.
Baisiai gaila, kad neatvažiuojat ir kad neteks pabendrauti; – o gal kartais dar rudenį apsilankysit? Neatvažiuoja nė Čipkai[1]; Nyka buvo vienam laiške užsiminęs, kad gal „pasimatysim Čikagoj“, bet kitame parašė, kad nebeatvažiuosią, nes gal teksią keltis į kitą butą ar panašiai, – žinai, kaip jis miglotai kalba apie visa, kas liečia žemąjį, t. y. fizinį, pasaulį ir visus su juo surištus reikalus.
Jau senokai buvo čia Mikšys, pralinksmino mus savo vaidyba ir pasakojimais („trūli-būli“, „bim-bam“), vaizdai buvo ekspresionistiški, net su surealinimo žymėm, ne visai patikimi, bet – kiekvienu atveju – nenuobodūs.
Po jo išvažiavimo įvykusioj grafikos parodoj buvo išstatyti ir jo du darbai – kostiumų eskizai – kažkokie nepastebimi ir dar nukišti į šoną. Iš visos parodos kaip šviežias ir pažangus išsiskyrė Dargis, gana drąsus, statąs sau rimtus uždavinius, su fantazija ir neblogu formos jutimu, tik gerokai skolingas vokiečių ekspresionistams ir prancūzams (Braque’ui ir kitiems).
Petravičiaus ir Valiaus pora naujesnių darbų – kietoki ir mažiau įdomūs už praeitį (abu išstatė daugybę senienų).
Meno institutas rodo nedidelę, bet įdomią Ecole de Paris grafikos parodą (Picasso, Braque, Dufy etc.). Įdomu, kad Šagalas, kuris geru piešimu nepasižymi, padarė tikrai gražias Gogolio ir Lafontaine’o iliustracijas, su švelniai nostalgiška, vietom ironiška linija, faustiškas ir svajingas.
Kitoj salėj rodoma Andre Massono spalvotos Venecijos litografijos, tirpstančios dėmelės, spalvoti rūkai, labai gero skonio ir be jokių siurrealizmo priemaišų.
Sveikinu išsitaisius long playing’ą[2], nes Tavo „78 Rpm“ kvepėjo starosvietiškais pomieščikais[3]. Tokį aparatą nusipirkom ir mes – prieš pat Kalėdas. Lyg tyčia, po kelių savaičių smarkiai nupigo plokštelės. Šokęs jų pirkti su naujoko įkarščiu, dabar jau turiu ar ne 24, – šešias Bacho, tris Mozarto (mano favoritai – jo 40-toji simfon. ir 24-tas fortepj. koncertas; tik dabar įsitikinau, koks kilniai liūdnas jis gali būti, be riksmo, be trankymosi kumštim ir barabonais)! Nepaprastai gražus jo koncertas fleitai ir arfai (turiu „Telefunken“ plokštelę), o taip pat – klarnetui (kurį ruošiuos pirkti).
Kurie Brandenburgo koncertai Tau labiausiai patinka? Man – 2-tas ir 4-tas, jie gal artimesni itališko koncerto stiliui, o Vivaldi aš nepaprastai mėgstu. Turiu jo „Metų laikus“ (Münchinger[4], Stuttgarto ork.) ir kitus keturis koncertus, „I musici“[5] išgrotus. Šis ansamblis groja ne blogiau už „Virtuosi di Roma“, buvom jų koncerte prieš porą mėnesių. Jei taip angelai gros danguje, tai tikrai reikia stengtis pakliūti į dangų.
Įdomūs net tokie antraeiliai baroko meisteriai, kaip Corelli ar Albinoni, melodinga ir tyra muzika. Turbūt pažįsti Corelli concerto grosso, vadin. Kalėdinį? Čia jau ir pačiam Vivaldi sunku prieš jį atsilaikyti.
„Carmina Burana“ pirkau dar prieš Kalėdas ir vis dar su didžiausiu malonumu klausausi. Iš naujųjų turiu Bartoko „Muziką styg., mušamiesiems ir celestai“ (l. gera su Karajanu[6]), jo ir Prokofjevo trečius fortep. koncertus, Bartoko 5 ir 6-tą kvartetus (jie grojami tik žmonai nesant namie) ir Stravinskio „Petruška“ (Ansermet[7]). Laukiu informacijų apie Tavo turtus. Man rodos, kad plokštelių pirkėjus riša kažkokie paslaptingi siūlai, kaip filatelistus ar masonus.
Backhausas[8] Chicagoj skambino penkias Beethoveno sonatas (tas pačias, kaip pernai New Yorke). Jis, atrodo, savo srity ne mažesnis už Giesekingą[9], „apoloniško“ tipo muzikas, su nepaprastai geru intelekto ir jausmo balansu ir neprilygstama technika bei tono gražumu. Aš Beethoveno kamer. muziką geriau pakeliu negu jo simfonijas, kur mane dažnokai erzina jo patetika ir trankymasis. Fortep. sonatose ir ypač kvartetuose to daug mažiau. Tiesa, žmonai norint, nusipirkom jo 5-tą fort. konc. su Fikheriu[10] ir Furtwangleriu[11] (HMVoice).
Iš parodų minėtina Utamaro[12] – jo 200 m. gimimo sukakčiai, pilna salė Art Instit. orientaliniam skyriuje. Viso jo rafinuotumo negali aprašyti jokia plunksna ir perduoti – jokia reprodukcija. Tikrai sunku įsivaizduoti, kad žmogus galėtų tai sukurti, kaip ir Bacho koncertą ar Rilkės eilėraštį. – Matėm taip pat rinktinę pranc., – ypač impresionistų – parodą su puikiais Renoirais, Courbet, Monet, labai gerais Manet (kas reta), Pissarro, Bonnard’u etc. – Kas gero pas Jus? Kaip Vašingtonas? Siunčiam geriausius linkėjimus Tau ir Poniai.
Tavo Henrikas
Chicago, 1955 11 27
Mielas Jurgi,
ačiū labai už laišką, už visas informacijas apie Wash. tarnybas[13] ir atsiųstas anketas. Pastarosios gąsdina savo platumu ir „gilumu“. Panašią – tik dar ilgesnę – pildžiau kadaise Amer. armijai (= Mil. gov.) Berlyne, netrukus po „išlaisvinimo“, kur buvo išskaičiuota ar ne 60 naciškų organizacijų, ir kai aš skersai per lapą parašiau per tas 60 eilučių „nein“, tai nekatalikiškos išvaizdos kapitonas, kalbėjęs vokiškai geriau už führerį, pasakė, kad „Die army ist eine Formalistin“[14], ir kad reikia kiekvienoj eilutėj, – 60 kartų įrašyti „nein“. (Tada jie ieškojo žmonių, mokančių Rytų Europos kalbas.) Taip mes ir netapom bendradarbiais.
Svarbiausios kliūtys dabar, – anglų kalba, kurios pakanka paprastam susikalbėjimui, bet nepakaktų researchams[15], ir pilietybės neturėjimas. Ja rūpintis dar nepradėjau. Jeigu nutarsiu imti ir gausiu, tada ir prašysiu pagalbos su tom anketom. Ačiū Tau ir Poniai už visus rūpesčius.
Buvau tikrai maloniai nustebintas žinių apie Tavo kilimą tarnyboj. „Producer“ skamba labai gerai, bet man tas žodis vis kažkaip rišasi su filmų gamyba (kas gi yra pagaliau tas producer filmų pramonėj: ar reikalo finansuotojas, ar filmo „statytojas“, o „directed“ gal reiškia daugiau darbą su aktoriais?).
Mes irgi buvom Karajano ir jo londoniečių koncerte. Labai gražiai sugrojo Mozarto Divertismento (su styginių „belcanto“ beveik kaip Klempererio[16], kurį Mozarto programoj čia girdėjom dar Tau, berods, esant Čikagoj). Ir Ravelio Rhapsodie espagn. su puikiausiais piano in fortissimo, su reikiama jėga ir švelnumu. Berliozo simfonija, deja, užėmė pusę vakaro, tikras pamišusių dramblių šokis.
Neseniai buvom Robert Shaw Chorall[17] koncerte. Šitas ansamblis man pažįstamas iš radio, taip pat turim jo vieną plokštelę su velykinėm giesmėm, kur jis skamba nepaprastai gerai. Koncerte buvo labai gražiai sugiedotas Bacho Magnificat, – deja, čia kiek nedatempė jo orkestrėlis, nė iš tolo neprilygstąs chorui. Priedui gavom Honeggerio „Karalių Dovydą“, užtrukusį kone valandą, tikrą Berliozo dramblių brolį. Bisui buvo tiesiog tobulai sugrotas vienas Handelio dalykas, bet taip pat ir kažkokia vaikiška dainelė, kur „efektui padidinti“ buvo giedama iškreiptais cypiančiais balsais.
Bartoko „Conc. for orch.“, Karajano diriguojamą, turiu plokštelėj, taip pat jo diriguotą „Muziką styginiams, mušamiesiems ir čelestai“. Pasirodo, ne tik pirmasis, bet ir pastarasis gana sunkiai duodasi įrašomi, – taip sako specialistai. Įdomu, kokią Water music versiją grojo Karajanas? Dažniausiai kažkodėl grojami įvairūs aranžavimai, nors originali versija yra gražiausia, jei tik orkestras turi gerus pučiamuosius (esu įsigijęs puikią prancūzo Hewitt įdiriguotą plokštelę, kurią Kolodin[18] nupelnytai stato pirmoj vietoj. Berods, esu Tau minėjęs apie jo įdiriguotus briliantiškus Rameau „Concerts en sextour“?). Neseniai įsigijau Bacho kantatą Nr. 51, vieną iš jo labiausiai džiūgaujančių dalykų, kur Schwarzkopf sopranas triumfališku skridimu konkuruoja „suit der schmetternden Trompete“[19]. Gražios yra dvi Bacho kant. nr. 106 („Actus tragicus“ su tikrai aksominiu kontralto Rössel-Majdau) ir nr. 84 – linksma, su „pastoralinėm“ orkestrinėm partijom ir puikiu Laszlo sopranu. Abi diriguoja Scherchenas, geras bachistas. Kaip paralelė Bacho 51-ai kantatai galėtų eiti Charpentier (barokinis pranc.) trumpos „Vidurnakčio mišios“, – ištisa džiūgavimo jūra. Iš naujųjų turiu įsigijęs Prokofjevo, tiesa, labai saikingai modernišką klasikinę simfoniją, kuriai Markevitch’o ranka ir „Angelo“ inžinieriai davė tikrai nepaprastą toną. Markevičius (ten pat) net ir Duko „Zauberlehrlingą“ padaro visai paklausomą. Toj pat plokštelėj yra Ravelio „La Valse“, – dalykas, kurio galima klausytis, bet nežinia, kam jis reikalingas. – Keistu sutapimu tą pat vakarą, kai gavau Tavo laišką, girdėjau per radiją Budapešto kvart. grojamą Beethoveno Emperor-Quartettą (tikrai krištolinis fonas), tape recording’ą su visais plojimais iš Washingtono.
Gailiuosi negalėdamas „išsamiai“ atsakyti į Tavo klausimą dėl Greimo straipsnio. Jis man davė suprasti, kad nenorėtų, kad jo turinys būtų plačiau žinomas prieš jį išspausdinant. Faktas, kad bus nesuminėta eilė mūsų „garsenybių“, kas gal ir sukels audrelę šaukšte vandens, kuriame visi plūduriuojam.
Susirūpinęs pranešu, kad, kiek mano tikėjimą sustiprina Bachas, tiek jį vėl griauna (berods, Tau gerai pažįstamas) Jungas. Perskaitęs atsiliepimą vokiečių „Merkure“, išsirašiau jo „Antwort auf Hiol“[20], kur jis su labai ramia ir labai negailestinga logika rodo visą bibliško Dievo primityvumą, suktumą (sic!) ir žiaurumą. „Вредная книга“[21], anot M-me Simonovos (šis jos žodis buvo tartas kita proga). – Kai dėl žiemos atostogų, dėl kurių klausei, tai tikrai turėsiu jas kažkada po N. Metų. – Saulius[22] dėkoja už linkėjimus ir prašo sveikinti Tave. Spausdami ranką Tau ir Poniai, pasiliekam Tavo.
H. ir V. R.
Chicago, 1956 01 07
Mielas Jurgi,
ačiū už laišką, rašytą daugiau nei prieš metus (1955 01 05), kurį gavau tik šiandien. Ačiū taip pat už komplimentus, – taip tik Tu moki parašyti. Jorge, kas per klausimas dėl „Aidų“? Tik Dieve duok, kad mūsų bendras draugas Vaičiulaitis kuo mažiausiai subraukytų, jei iš Tavo pusės bus „šiltesnių atsiliepimų“ (man kažkodėl atrodo, kad bus).
Saulius, kaip leidėjas, įsakė tylėt, kol knyga pasirodys – matyt, norėdamas nustebint pasaulį. Žiūrėsim, kiek nustebs.
Prieš Naujus metus buvo porai dienų pasirodęs Čipkus, iš kurių vieną praleido pas mus, net ir nakvodamas čia pat. Apžiūrėjom kartu Degas, Renoirus ir Cezanne’us muziejuje, kurie jam labai patiko ir bendrai buvo malonu po poros metų atnaujinti pažintį, – gaila, kad ne prie stiklelio (t. y. beveik ne), nes jis baisiai mažai begeria ir dar mažiau bevalgo. Ir kaip ta dvasia laikosi kūne, o laikosi net labai gerai. Šiaip ar taip, jis yra vienas iš dviejų ar trijų protingiausių mūsų rašytojų, kuris Europą priėmė organiškai ir kažkaip savaime suprantamai.
Kadangi įtariu, kad Tu prie stiklo daug tvirtesnis už „Alfą“, labai apgailestauju, kad negalim kartu išgerti poros butelių. O gal kartais galėtumėt x) atskristi kitą šeštad. – 01 14, tai būtų maloniausias siurprizas. Pas Saulius jau buvo laistymas, sujungtas su Naujų metų sutikimu, vien tik šampanai ir rūkyti įvairiausi skraiduoliai, – „jevropejinio masto kompozicija“.
Žmona prašo labai dėkoti Poniai už gražųjį Mozartą, su kuriuo mums per Kalėdas labai pavyko (ne veltui Mozarto metai): aš gavau iš Veros 20-tą koncertą (kuris man yra gražiausias greta 24-to) su Novaes[23], o iš Ivasko[24] – kvartetus. – Rašau paskubom, noriu dar šiandien įmest downtown[25].
Geriausi linkėjimai Jums visiems trims nuo mūsų abiejų. Tavo Henrikas
- x) Šią galūnę pridedu, prisiminęs, kad turit juodą angelą, kuris saugo Rainį[26].
P. S. Žiemos atostogos bus, bet nežinau dar, kada. Tuo reikalu dar išsiaiškinsim. Bet kaip dėl šeštadienio?
Chicago, 1956 11 27
Mielas Jurgi,
ačiū už laišką su visom žiniom. Gaila tik, kad tas kolega Jarrellas[27] toks nesmarkus (o eilėse – geležinis žmogus), tai kaip jis kausis dėl mūsų reikalų su biurokratais? O gal įsidrąsins.
Mano žmona, taip pat, kaip ir Ponia, verkė dėl Vengrijos[28]; verkė ir visos ponios, su kuriom ji sudaro komitetą kažkokių lietuv. šokių festivaliui. Daug čia, žinoma, nepadėsi. Nusiųsim vengrams penicilino ir kavos, ir turės nusiraminti. Dar daugiau nuramins juos tankai, kuriuos siunčia kiti.
Giesekingą ir mes apgailėjom. Tokio dydžio pianisto, turbūt, nebeliko, kad ir ką berašytų apie Rubinsteinus visokie Silbergoldai ir jų tautiečiai.
Dabar, kai geresnis patefonas, perkam kiek ir vokalinės muzikos. Pirkom Tebaldi arijų rečitalį. Callas gal geresnė techniškai – mašiniškai, o Tebaldi – grynas dainavimas, – atrodo, be mažiausių pastangų. Tiesa, abu balsai nepaprasti. – Graži Debussy („Afternoon“, noktiurnai) ir Ravelio (Daphnis & Chloe siuita) plokštelė, – Filadelfijos orkestras, Ormandy diriguojamas. Nuostabus orkestracijos spalvingumas ir turtingumas ir beveik neįtikėtinas grojimas. Puiki Bartoko siuita „Miraculous Mandarin“, – žiauri ir graži muzika – makabriškiausiam siužetui, kokį tik galima įsivaizduoti (to baleto nedrįso statyti). Dirig. Jerly. Be to, Couperinas skambinamas Marlowe, ir Bartoko „Mikrokosmoso“ dvi paskut. knygos su labai rafinuotais bulgarų šokiais (skambina Farnadi).
Kartais pagalvoju apie Greimą. Paskutiniame laiške vasarą jis (be šeimos) ketino važiuoti į Egiptą. Dabar laikraščiai rašo, kad visus prancūzus (jis – pilietis) iš ten varo, – kas neišvažiuos, internuoja. Iš tikro, tie žmonės, anot talmudo, kaip pelai vėjyje. Netrukus turėtų išeiti ir NRF literat. enciklopedijos II tomas su jo straipsniu.
Tuo tarpu atėjo ir žiema, – gerokai sušąli, belaukdamas autobuso, užtat pas Woolworthą[29] bedirbdamas sušyli. Laiške Poniai yra vienas pasiūlymas, kurio nedrįsau Tau tiesiai padaryti, bet apie kurį ji Tau, tikiuosi, papasakos.
Mes abu siunčiam Tau ir visai šeimai daugybę linkėjimų (kaip laikosi mažylis?).
Tavo Henrikas
Wiesbaden, 1962 05 01
Mielas Jurgi,
Labai dėkoju už sveikinimus bei knygą vyninę, kuri ne tik gražiai parašyta („nesausai“, pusiau beletristiškai, vynu pašlakstyta), bet ir puikiai atspausta – maloni akiai ir kvepia būsimų džiaugsmų pranašystėm (daug kas toj srity, deja, – laimei, – dar nežinoma). Labai džiaugėmės su Vera, sužinoję iš Tavo laiško, kad pavyko rast vaikams gerą vietą ir kad jie dabar ir dvasiškai atgiję.
Per Velykas buvom Belgijoj, grįžom 23.IV (nedirbom, vokiečių Velykų antra diena). Pasieny pasų kontrolės valdininkas pasveikino, pamatęs datą pase. Sowas Komitsches[30].
Belgija labai patiko, būtent tas, ką rodė paveiksluotos knygos ir ko važiavom žiūrėt, – architektūra. Buvom daugiausia flamandiškoj daly (Leuwen, Brügge, Gentas) su Hauptquartieru[31] Briusely. Pietus Velykų I-mą dieną valgėm pajūry, kurorte vardu Blankenberghe, buvo karšta diena (apie 80 °F); pajūrio promenadoj buvo daugybė žmonių vasariniais drabužiais, rodančiais neabejotinai rubensiškas formas, kylančias daugiausia bene nuo puikiausių pommes frites’ų[32], kokių nėra nė Prancūzijoj. Tie fritai parduodami mieste ant kiekvieno kampo, o iš tų savo formų belgai patys juokiasi: kurorte parduodami atvirukai – kas antras – pajuokdavo tuos rutulius, kurių apstu ir priešaky, ir priešingoj pusėj.
Vienus pietus (puikiausius, bet nepigius) valgėm labai geram Briuselio restorane, žiūrėdami į didžiosios turgaus aikštės gotikos ir baroko stebuklus (pridedu atviruką). Nedideli miestai, kaip Brügge ar Leuwen (Lon Vain), turi visą seriją flamandų gotikos (ir baroko) šedevrų, ir viskas koncentruojasi apie turgų – Grote Markt[33] – su kai kuriom grožybėm, pasislėpusiom nuošaly. Nors Vokietijoj senos, gražios architektūros netrūksta, bet po Belgijos viskas atrodo siauriau ir biedniau. Brüggėj labai gražūs kanalai, ir pats miestas nepaprastai jaukus ir ramus, kanalai kaip Amsterdame, su laiveliais ir gulbėm.
Belgijoj peizažas, iš viso, smarkiai primena Olandiją: pievos, karvės, vanduo. Pramonės ir kasyklų beveik nematėm; turbūt lankėm ne tą dalį. Nors pakelėj kryžiai ir koplytėlės, krautuvės atdaros ir pirmą Velykų dieną, pirk fritus ar vynus (daug prancūziškų). Briusely ir Ostendėj buvo daug anglų: 50.000 atvažiavo Velykoms.
Antagonizmas tarp flamandų ir valonų tikrai neapsakomas. Briusely turėjom gidą flamandą, kuris koliojo valonus kiekviena proga. Čia, turbūt, panašus santykis kaip kad Lietuvoj tarp lietuvių ir lenkų: buvę ponai išstumiami buvusių būrų, kurie dabar ir skaičium viršija anuos. Briusely visur užrašai dviem kalbom, o Brüggėj ar Gente tik flamandiškai, ir, klausiant gatvėj prancūziškai, atsako nenorom ar visai neatsako, arba… angliškai.
Reikia stebėtis, kokius pastatus ir kokią tapybą sukūrė tie kaimiečiai. Stiprus kaimo kraujas ir su fantazija. Flamandų tapybą, kurią Tu turi dviejose „Skira“[34] knygose, matėm muziejuj Briusely: Memlingą, Bruegelį, Boschą, van der Weydeną, Rubensą ir daugybę kitų. Daug šedevrų anoniminių tapytojų, kurie prilygsta aniem meisteriam, bet žinomi tik kaip Maître de[35]… Mane labiausiai pritrenkė van der Weydeno mažutė „Pieta“, Bruegelio „Ikaras“ ir Rubensas.
Iš kitų meniškų pergyvenimų minėtinas Bacho vargonų koncertas Mainze (1/2 valandos autobusu): „Kunst der Fuge“ (18 fugų), grojama aklojo Helmut Walcha, kurį ir Amerikos kritikai pripažino didžiausiu Bacho vargonų interpretatorium. Nuostabi muzika ir nuostabus grojimas. Atsiprašant už kaimynystę: vakar matėm pranc. kino komediją „Candide“ (pagal Voltaire’ą, bet mūsų laikai) su Brasseuru ir Michel Simon. Crazy kūrinys, virtuoziškai padarytas, nieko švento neliko, kaip ir turi būt.
Mūsų įstaigoj jau antras savo noru apleidžia Vokietiją (nors pirmasis apleidęs, girdėt, vėl veržias čia, – komiškas atvejis). Taigi, nors sumažėjusi įgula, bet dviguba energija nešam etc.
Pavasaris čia pilnoj jėgoj: žydi magnolijos, vyšnios, persikai, – baltų ir rausvų debesų pilna žemė.
Jurgi, labai nudžiugino žinia, kad nori vėl rašyti[36]. Esu tikras, kad gerai rašysis, nors pradžioj, po pertraukos ir visokių sukrėtimų, gal bus sunkoka. Rašyk sau (t. y. visiems), bet ir mums. Sveikinam Tave labai, –
Tavo Henrikas
Užmiršau parašyt, kad Gente matėm bažnyčioj van Eyckų „Avinėlio garbinimą“, puikią 24 paveikslų seriją. Maža koplytėlė, pilna anglų, sunku įsigrūst.
Roma, 1962 05 24
Mielas Jurgi,
Mes su Vera pirmą dieną Romoj (per Veneciją ir Florenciją). Aplankėm net tokias nuošalias vietas kaip Perūdiją ir Assisi (puiki bažnyčia). Dar važiuosim iki Capri, po to per Milaną atgal. – Galvos pilnos muziejų, miestų ir peizažų; kol kas dar atlaiko. – Daug linkėjimų nuo mūsų abiejų.
Tavo Henrikas
Wiesbaden, 1962 06 21
Mielas Jurgi,
Ačiū už laišką. Nemalonu buvo girdėt, kad Tavo tokios sunkios nuotaikos. Kada nors, žinoma, viskas apgis, bet laiko reikės. Galima tik pasveikinti, kad pradėjai rūpintis skyrybom[37]. Man rodos, nieko čia neišlauksi, o padėties aiškumas – jau nemažas pliusas.
Filmus, kuriuos Tu mini, matėm jau labai seniai. „Aventura“ buvo smarkiai apkarpyta, bet ir ten jau Vitti „krito į akį“, neeilinis veidas ir gera vaidyba. Buvo sukirpta, gal 20–25 %, taigi tikrai sunku spręsti, bet ir taip dar atrodė monotoniškumai ir ištęsimai ne visada pateisinti. Įdomu, kad „Naktis“ patiko tokiems gana skirtingiems tipam kaip Tu, aš ir Mikšys.
(Buvo jis čia atvažiavęs kovo mėnesį, pasiplėšė, kaip visada, – mėšlas, brudas, bimbam, ne, tikrai puiki, – išvyko. Jo sprendimai apie filmus, žinoma, jokios vertės neturi: jei artistė prabyla į jo, atsiprašant, „seksą“, – atrodo, toks visgi yra, – tai filmas bus geras, ir atvirkščiai.) „Nakty“ Moreau buvo bespalvė, bet tokia buvo, turbūt, režisieriaus valia. Labai geros buvo abi scenos ligoninėj, – su mirštančiu ir su ta erotomane. Tarp kitko, tą mirštantį vaidino šveicaras Wicki, kurio režisuotą gerą filmą „Wunder des Malachias“[38] (pusiau siurrealistinį) matėm prieš kelis mėnesius.
Tas gyvenimo nuobodulys (senasis „taedium vitae“) ir tuštuma, žinoma, didelė tiesa, bet pats meno kūrinys neturi kelt nuobodulio, kas, deja, atsitiko „Aventuroj“.
Dėl moderniosios tapybos su Tavim pilnai galima sutikti. Tikrai didelių vardų, atrodo, nėra. Smarkiai viską užžėlė abstraktizmo piktžolės. Blogas ne jis pats (t. y. ne vien tik srovė kaip tokia), bet ir minios Mitlauferių[39], arogantiškų [neįskait. – V. B.-P.], padariusių „ant jo“ karjerą, triukšmą ir pinigus. Rudenį Paryžiuj matėm didžiulę parodą naujųjų pranc. abstraktistų, vis dar Ecole de Paris vardu. Tai, berods, jaunesnioji karta (reliatyviai) – 40–50 metų ar mažiau. Kartais jų tarpe matydavos geresnių koloristų, bet kai spalvos be ryšio paleistos erdvėj (paleistuvės), tai tokį objektą sunku pavadint meno kūriniu.
Naujam Paryžiaus miesto modernaus meno muziejuj (tik atidarytas, dar dažė) matėm visą eilę gerų dailininkų, „figūrinių“ (greta kitų abstraktistų), drąsių, su stipria spalva ir piešiniu. Individualybės, tarpusavy nepanašūs, su didele fantazija ir tikrai neribotom „išraiškos priemonėm“. Jų valanda greit ateis.
Wiesbadene mačiau neseniai didoką parodą „Klees Spat werk“[40]. „Werko“ čia jokio nebuvo, sukvailėjusio senio neartikuliuotas sapaliojimas.
Kai klausi dėl Anglijos ir Ispanijos, tai čia būtų daug kalbos. Kaip žinai, ir bermenschiškajai[41] Anglijai niekuomet jokių simpatijų neturėjau (jei kada važiuosim, tai ji bus paskutinėj eilėj), o į Ispaniją norėjom važiuot šį pavasarį, ir viskas buvo jau paruošta, bet tikrai dėl ne nuo mūsų pareinančių priežasčių paskutinį momentą važiavom į Italiją. Jei dar būsim Europoj, būtinai norim būt Ispanijoj ankstyvą rudenį ar kitą pavasarį (vasarą baisiai karšta).
Kad važiavom į Italiją, žinoma, gailėtis netenka. Galėtum važiuoti 10 metų iš eilės, ir vis vien nenusibostų. Pirmoji mūsų sustojimo vieta buvo Innsbruckas, Austrijoj. Miestas turi gražių senų pastatų (austrų imperijos liekanos). Ypač patiko vienas rokoko namas, baltas ir rausvas žaisliukas su lengvabūdiškais išrangytais ornamentais. Tikrai Mozarto dvasia jame įsikūnijo, – atrodė, kad dingo debesys ir ties miestu pakibęs lietus, t. y. jo pažadas. Jeigu Innsbrucke nepaprastai įspūdingi kalnai, priėję prie pat miesto, tai jau visai „pritrenkia“ jie, pasiekus Italijos pusėj Cortina d’Ampezzo, nedidelį miestelį, liuksusinį (žiemos) kurortą. Čia kalnai stovi vainiku – didžiuliai, nuogos uolos, inkrustuotos lediniu sidabru, majestotiškas vaizdas, net baisokas.
Venecijoj mus sutiko lietus, kiek sušlapom (taksi jie neturi), kol per 10 minučių atėjom į viešbutį. Tai buvo pirmas ir paskutinis „mūsų“ lietus Italijoj. Paskui 2 savaites buvo idealus oras, – giedra, bet nekaršta. Venecijoj dabar žiūrėjom, ko nematėm pernai (tarp kitko, Akademijos muziejų, kur pirmą sykį patiko Tintoretto), daug vaikščiojom žaviom siaurom gatvelėm; beveik visą miestą gali pereit pėsčiom, vingiuodamas, lipdamas per tiltus ir tiltelius. Naktį važiavom su „kelionės draugais“ gondolom, dideliais ir mažais kanalais, su akordeonistu ir itališku tenoru, – tinka toks balaganas prie operinės Venecijos. – Po jos keistas kontrastas Florencija, rūstoka, mažiau jauki, su daugybe (vėlgi rimtų ir sunkokų) pastatų, – su Duomo ir Baptisterijos tamsiais marmuriniais keturkampiais (taip išdėtos sienos). Po išorinės rūstybės – medičiška prabanga bažnyčių ir rūmų viduj. Puikus Renesanso skulptūros muziejus Bargello[42]. Puiki Pazzi[43] koplyčia, klasika.
Assisi – jaukus ir gražus šv. Pranciškaus miestelis ant kalno – su bažnyčia (dvi vienoj, žemutinė ir viršutinė), išpuošta Giotto freskom. Storulis pranciškonas – gidas bėrė juokus anglų kalba, nuo kurių kvatojo poniutės. – Roma patiko mažiausiai, triukšminga, su pamišėlišku judėjimu (be tvarkos) ir papier-mache stiliaus senienom. San Pietro bazilika – varvanti barokiniais auksais, slegianti milžiniškumu, katalikų imperijos centras. Labai gerai, nelauktai moderniškas Vatikano muziejus, ypač graikų ir romėnų skulptūra. Via Vittorio Veneto – nuo šaligatvio (kavinėj) stebėjom grožybių ir elegancijos defiliadą. Ta prasme italės nepralenkiamos, ir jokie Paryžiai su jomis nesusilygins. – Nemalonu pripažint, bet Capri su fantastiškai išraižytais krantais, su gėlėm, palmėm ir kaktusais, su neįtikėtino žalumo ir mėlynumo jūra tikrai pateisina savo reputaciją. Turtuolių rojus, – pasakiškos gėrimų kainos net kukliame bare. Senės amerikonės lengvai sueina į pažintis su angeliukais – gigolot(-ais)[44].
Tikrai dangiškų angelų atnešti trys pastatai Pizoj, – visi balti žalioj pievoj: Baptisterija, Katedra ir Kreivasis bokštas neoromantiško lengvumo, kyla į dangų, kur jų tikroji vieta. – Atgal važiavom italų „gėlių Riviera“, pagal Vidurž. jūrą, beveik kartojasi Capri, paskui per Šveicariją, nakvojom Zuriche, pusę nakties dainavo girtuokliai gatvėj, lojo šunim, miauksėjo. Nerimtas kraštas. Jurgi, gal tu kitą vasarą į Europą? Laukiam. Daug linkėj. nuo mūsų abiejų.
Henrikas
Wiesbaden, 1962 11 04
Mielas Jurgi,
Ačiū už Tavo paskutinį laišką (VII.14) ir tuos Jarrello vertimus. Aš, juos gavęs, tuoj išsiunčiau [Algirdui] Landsbergiui, kuris jų norėjo kažkokiam amerik. žurnalui. Iki šiol, po 3 ½ mėnesių, nežinau, ar jis juos gavo ir ką su jais darė. Nusiunčiau „Ligoninės parke“ (kurio nemėgstu) ir „Panoptikumą“ (gal geresnis) su prašymu kreiptis į vertėją jo „autorystės“ išaiškinti ir pasitart dėl vienos kitos, mano siūlomos pataisėlės.
Minėjai, kad ruošiesi didesnei kelionei su Čipkum. Įdomu, kur buvai ir ką gero (gink, Dieve, nuo blogo) matei ar girdėjai. Kaip sekasi vaikams ir kur jie dabar? Vyresnieji, turbūt, abu eina į mokyklą? Ar pasistūmėjo skyrybų byla ir kuria kryptim? Nepatingėk apie visa tai parašyti.
Nepavykus mums pavasarį nuvažiuot į Ispaniją, buvom manę ankstyvą rudenį (geriausias metas, nes šiaip ten pragariniai karščiai), bet sutrukdė tas baisus tvanas, apie kurį, turbūt, teko skaityti.
Prieš porą savaičių buvom 4 dienas Münchene. Miestas dabar architekt. prasme neįdomus: buvo žiauriai išdaužytas, dabar buvusių siaurų (plačių, žinoma, irgi) gatvelių pakraščiais išstatė naujutėlius 5 aukštų mūrus, juokingas efektas. Garsioji Franenkirche buvo irgi smarkiai sumušta, liko sienos, dabar viskas sutaisyta, švaru, balta viduj, keistai plika bažnyčia, lyg kokio Corbusier statyta, gotikos nė žymės. Iš oro sienos, tiesa, juodos, bet grožiu, matyt, niekad nepasižymėjo. – Beprotiškas, suktas barokas, pamišusių ornamentų ir statulų orgija – Theatiner Kirche, bet bent stilingas pastatas, – atrodo, autentiškas.
Muziejai Münchene verti aukščiausio pagyrimo, ypač senoji Pinakoteka, – su geriausiu pasauly Rubensu – apie 80 paveikslų (žiūrėjom jį su Škėma prieš kokią 15 metų*[45]), daugybe kitų pirmos rūšies flamandų, olandų, italų (plius Dürerio tapyba, – retenybė). Naujojoj Pinakotekoj – nepaprastas Cezanne’as, van Goghas, Kokoschka, Beckmann, kiti vok. ekspresionistai ir labai geras (iki šiol mažai matytas), teisingai Meier-Graefės iškeltas Hans von Marees. Jis sukūrė savo klasišką (ne klasicistinį) stilių, statišką, monumentalų, lyg impresionizmo. Tiesa, dar puikus (nors jau ne kartą matytas) Lovis Corinth (jis iš Rytprūsių), nepaprastas galiūnas, su labai laisvu brūkšniu, jėga ir švelnumas.
Teatre (Kleine Komödie) matėm Sagan komediją – jau ant farso ribos – „Schloss in Schweden“[46], – nepaprasto lakumo dialogas, farsiškos situacijos, paradoksai ir cinizmas, bet gerai padaryta ir puikiai suvaidinta (kur tas garsusis vokiečių sunkumas?). – Susitikom su Alseika (muziejuj) ir kartu nuėjom žiūrėt lenkų filmo „Pociąg“[47], – vyksta vien traukiny, įdomus, pusiau kriminalinis, be jokių mėgėjiškumo žymių, kaip visi lenkų prieškariniai (tie buvo su). – Matėm čia dar Dassino „Fedrą“ (apyprastis), „Nürnbergo procesą“ (geresnis, bet tokia medžiaga sunkiai pasiduoda filmui). – Münchene kunst = und Antiguitäten[48] = mugėj (solidi antrepriza, kainos nuo 100 iki 50 000 markių) pirkau dar vieną japonų originalą – Kunizadą (1785–1865), spalv. medžio raižinį; bet Tu, rodos, antijaponščikas а за что их нехристей любить?[49] – Dar buvom puikiam restorane – „Halali“ („medžiotojų“), kur sudorojom gerą stirnieną, – jų specialybė, – su geru raudonu vengrišku.
Rudenį turėjom šiemet gražų – ir labai gerą vasarą – iki šiol mažai telijo, bet dabar jau šalta ir rūkai.
Buvo labai rimtas, staigus pranešimas, kad grįžtam apie Naujus Metus (o Pughe vasarą sakė, kad liksim daugiau kaip metus); dabar vėl sakoma, kad išbūsim čia bent iki liepos 1-os.
Laukiam žinių, nepatingėk parašyt. Daug nuoširdžiausių sveikinimų nuo mūsų abiejų, –
Tavo Henrikas
Beje, dėl abstraktizmo, – kažkada susirašinėjom ta tema. „Figaro Litt.“ tvirtina, kad abstraktistų galerijos Paryžiuj užsidarinėja tuzinais, iš dalies ir New Yorke (ten liks ilgiau). Jauniausi (20–25 m.) pranc. dailininkai beveik visi prieš. Amen.
*nelabai jam patiko, per mažai demonizmo.
Parengė Virginija Babonaitė-Paplauskienė
[1] Alfonsas Nyka-Niliūnas (tikr. Alfonsas Čipkus) su žmona dailininke Aleksandra Laucevičiūte.
[2] Turi omenyje plokštelių grotuvą (angl.).
[3] Senamadiškas, lyg koks senųjų laikų dvarininkas (rus.).
[4] Karlas Münchingeris, vokiečių dirigentas.
[5] Italijos kamerinis orkestras.
[6] Herbertas von Karajanas, austrų dirigentas.
[7] Ernestas Ansermet, šveicarų dirigentas, kompozitorius, muzikologas.
[8] Wilhelmas Backhausas, garsus vokiečių pianistas.
[9] Walteris Giesekingas, vokiečių pianistas, laikomas vienu didžiausių XX a. fortepijono meistrų.
[10] Tikėtina, kad minimas Edvinas Fischeris, žymus XX a. šveicarų pianistas.
[11] Wilhelmas Furtwangleris, vokiečių dirigentas ir kompozitorius.
[12] Utamaras Kitagava, XVIII a. japonų dailininkas.
[13] Turimas mintyje būsimas darbas Kongreso bibliotekoje.
[14] Armija yra formalistė (vok.).
[15] Tyrinėjimams (angl.).
[16] Otto Klempereris, vokiečių dirigentas, kompozitorius.
[17] Garsus profesionalus choras, kurį 1948 m. įkūrė Robertas Shaw.
[18] Irvingas Kolodinas, žymus amerikiečių muzikos kritikas.
[19] Su skambiu trimitu (vok.).
[20] „Atsakymai Jobui“ (1952).
[21] Kenksminga knyga (rus.).
[22] Vytautas Saulius (1915–1987), knygų leidėjas.
[23] Guiomar Novaes, brazilų pianistė.
[24] Ivaras Ivaskas, estų poetas, vertėjas, literatūros mokslininkas.
[25] Miesto centras (angl.).
[26] J. Blekaičio sūnus – Rainys.
[27] Randallas Jarrellas, amerikiečių poetas, rašytojas; Kongreso bibliotekos poezijos konsultantas.
[28] Turima mintyje revoliucija, 1956 m. įvykusi Vengrijoje, arba Budapešto ruduo, jėga numalšinta.
[29] „Woolworth“ – prekybos centras Čikagoje, kuriame H. Radauskas dirbo pakuotoju.
[30] Kažkas komiško (vok.).
[31] Būstinė (vok.).
[32] Gruzdintos bulvytės (pranc.).
[33] Centrinė miesto dalis.
[34] „Skira“ – meno albumų ir knygų leidykla, įkurta 1928 m. Šveicarijoje.
[35] Meistras (pranc.).
[36] J. Blekaitis išleido poezijos knygą „Vardai vandenims ir dienoms“ (1954).
[37] Tuo metu J. Blekaitis skyrėsi su pirmąja žmona.
[38] „Tėvo Malachijos stebuklas“, rež. Bernhardas Wickis.
[39] Sekėjų (vok.).
[40] „Vėlyvieji [Pauliaus] Klee darbai“.
[41] Nuo „Übermensch“ (antžmogis), Friedricho Nietzschės terminas.
[42] Nacionalinis Bardželo meno muziejus.
[43] Koplyčia Šv. Kryžiaus bazilikoje Florencijoje.
[44] Turi omenyje žigolus.
[45] H. Radauskas puslapio apačioje priduria pastabą žvaigždute pažymėtam sakiniui: „*nelabai jam patiko, per mažai demonizmo.“
[46] „Pilis Švedijoje“.
[47] „Naktinis traukinys“.
[48] Antikvariatas, kuriame H. Radauskas mėgo lankytis.
[49] Už ką juos, nekrikštus, mylėti? (Rus.)
Jurgis Kunčinas. Laiškai Vidai iš kerkerio 1983 metais
2025 m. Nr. 12
Straipsnio sudarytojos Vidos Girininkienės straipsnį „Beveik romanas, arba Jurgio Kunčino laiškai Vidai iš kerkerio 1983 metais“ rasite paspaudę >šią nuorodą<.
1983 05 09
Miela Vida,
Likimas norėjo, kad laišką Tau rašyčiau iš Vilniaus, nes dabar esu uždarytas už spygliuotų vielų. Tik neilgam, rudenį tikiuosi būti vėl laisvųjų žmonių tarpe. Nesinori apie tai daugel kalbėti, manau, Tu suprasi.
Įdomu, Vida, kaip Tau sekasi. Seniai juk mudu matėmės. O ir matėmės tik fragmentiškai. Gal Tu net nepanorėsi atsakyti į mano laišką? Kas žino.
Čia, zonoje, turiu šiokias tokias sąlygas krapštytis po savo popierius, šį tą parašau. O dirbu mieste – Mindaugo g. 23, „Citelektrotechmabo“ firmoje. Čia mes, iš girtuoklių lagerio, dirbame keturiese. Kartais pavyksta ir į miestą neilgam išsprūsti. Toks lyg ir laisvės gurkšnis.
Vida, norėjau į Tave kreiptis dėl vokiškos lektūros. Gal turi ką gero paskaityti, ypač poezijos? Matai, knygų užsienio kalbomis čionai siųsti negalima. Na bet Tu tikriausiai turi pakankamai savo reikalų bei rūpesčių, ar ne? Vis dėlto tikiuosi pabrėši man keletą žodžių…
O kad būtų įdomiau, įdedu Tau savo eilių, parašytų jau čia, zonoje. Nežinau, ar Tau patiks, bet ką gi jau darysi. Čia aš atsisveikinu, linkėdamas kuo geriausios kloties! Laukiu atsakymo!
Nuoširdžiai – Jurgis
1983 05 19
Vida,
Tikriausiai jau būsi gavusi mano vakarykštį laišką, kuriame nagrinėjau ir svarsčiau savo „Arbeits probleme“[1]. Šiandien vienas nykiųjų lagerio sekmadienių – nors didžiumą laiko spjaudžiau į lubas, tačiau parašiau kelis „istorinius“ eilėraščius – „Ką mąstė bėglys?“ (apie Vytautą), „Jogaila“ ir „Radvila Juodasis“.
<…>
Norėjau Tau šiandien paskambinti, bet nepavyko. Ne taip jau paprasta. Man liko 190 dienų. Tai baisu, bet ką darysi – laikas turi savybę tekėti!
Gavau (gal rašiau) Z. Lenco „Kraštotyros muziejų“, kurį vertė kaimynas Tavo name – Ant. Gailius[2]. 600 p., – stambi knyga, bet gera. Berods, rašiau.
Nors panašia statistika niekad neužsiiminėjau, šiandien paskaičiavau, kad „kerkery“ parašiau pusantro šimto eilėraščių. Gal ir nemažai, bet didžiuma niekam tikę. Gerai, kad išliktų bent kelios dešimtys. Kiti lai bus dokumentai, liudininkai ar pan.
Visgi blogai, kad negaliu sistemingai rašyti. Tiek laisvėje tam nebuvo sąlygų, tiek čia. Vis pripuolamai, vis priešokiais. Aš nedejuoju, bet kai pagalvoji, kaip greitai bėga laikas, tai tik piktumas ima, ir tiek.
Vida, jei ketvirtadienį eisi pas Vacį[3], jokių kriaušių nepirk. Geriau, jei galėsi ir gausi, atnešk 0,5 kg lašinių, tai bus daug geriau. Įduosiu jam nunešti krepšelį, celofanmaišius. „Kr. Donelaitis“ lai dar pabūna, jis čia saugus, bibliotekoje, o Putrius[4] rado jame keletą klaidų (datos ir pan.), labai džiaugėsi dėl to, ir pieštuku pataisė.
Kelmicko[5] (aš jį pažįstu) knyga man padarė labai malonų įspūdį. Pradėjau rašyti fantastinį apsakymą. Trumpas turinys: į žemę atskrenda Pilaros (?) planetos gyventojai, ir juoko dėlei visą alkoholį paverčia vandeniu… Kyla tragedijos, bet viskas baigiasi gerai, t. y. atstatoma pusiausvyra. Tai gal būtų tokia lyg ir humoristinė fantastika.
Štai kaip. Dar vienas sekmadienis „vorbei“[6]. Ir – ačiū Dievui! O ryt vėl – konvejeris, konvejeris, konvejeris… Ryt grįžta Kibildis[7], o net keli šimtai nelaimingųjų laukia audiencijos pas jį. Ką veiki? Gal buvai kokioj parodoj ar kine? Šiandien atsitiktinai per TV mačiau dainuojant Džonį Morandį – man patiko; apskritai italų estrada man patinka, nors ir labai jau dramatiška, ekspresyvi, arba jau visai melancholiška. Ar daug prasėdi prie televizoriaus? Kaip jis Tau rodo? Čia, klube, yra TV, bet aš labai retai einu žiūrėti. Kaip ir kiną, nors turiu savo vietą. Neturėsi vietos – nematysi kino.
Čia aš baigiu. Schreibe bald, viel und oft[8]!
Jurgis
1983 05 31
Vida,
<…>
Aš labai mėgstu keliauti vandeniu. Kad ir kaip sekėsi, beveik nebuvo vasaros, kad kur nors neplaukčiau. Ir mėgstu senus maršrutus – Ūlą, Merkį, B. Ančią[9], Nemuną, nors esu plaukęs ir Nerimi, ir Žeimena. Esu plaukęs ir vienas, gal tuomet buvo geriausia, bent jau pirmą kartą, 1969 metais, kai iš Veisiejų perplaukiau į Alytų. Tuomet gal buvau drąsesnis, apsistodavau kur miške, naktimis į upę šokinėdavo bebrai it rąstai kokie, it skenduoliai. Iš tų laikų liko prisiminimai ir noveliukė „Mūsų gamtoje“ – „Pasroviui už posūkio“, kurią tuomet ten dirbęs Geda, mano nuostabai, net pagyrė. Tačiau tai, ką čia Tau aprašiau, buvo gana maloni vienatvė. Manau, kad Tau yra kitaip. Kaip norėčiau Tau padėti! Jei mano laiškai nors kiek praskaidrins Tavo nuotaikas, jausiuosi užganėdintas.
Žinau, rodos, neblogai, kas yra nemiga. Kartais tai blogiau už danties skausmą. Keldavausi naktį, skaitydavau, imdavausi kokio darbo. Apskritai nuo kariuomenės laikų (tarnavau meteo stotyje) mano poilsio grafikas pasislinkęs 8 val. į priekį. O ir laisvėje būdavo produktyviausias laikas naktis, kai niekas netrukdydavo. Žinoma, nesu toks lepus, kaip poetas Rubavičius, kuris negali dirbti, jei už 3 kambarių kas nors miega, bet vis dėlto.
Man gera su Tavimi kalbėtis laiškais, Vida. Būtų gerai, kad kada nors tai virstų ir „garsiniu“ pokalbiu. Kartais tiek noriu parašyti, o mintis aplenkia ranką. Būtinai norėsiu, kad pavedžiotum mane po Rasas ir Bernardinus, nors abejose esu ne sykį buvęs, ne taip, kaip kai kurie Tavo ekskursantai. Studijų metais netoli Rasų gyvenau tokiame pusrūsyje Vitebsko gatvėje, dažnai eidavau į kapines, buvau pradėjęs net nusirašyti į korteles kai kurias epitafijas, nors kai kurių ieškotų kapų lig šiolei nežinau, ypač toj pusėj, leidžiantis žemyn nuo koplyčios. O gyvendamas Užupyje, Baltajame skg., buvau Bernardinų kaimynas. Dažnai ten vaikščiodavau, tokia savita, anaiptol ne niūri, nuotaika apimdavo. Apskritai kapines mėgstu lankyti, bet ne memorialus. Nei Berlyno Treptow parkas, nei Rygos Brāli kapi, nei Chatynė man, deja, nepadarė laukto įspūdžio. O mūsų Antakalnio memorialą kai kas vadina „Ali Baba ir 40 plėšikų“… Kažkada, plaukdamas Nemunu, buvau radęs įdomias kaimo kapinaites Senųjų Druskininkų kaime, už tikrųjų Druskininkų. Ten krante buvo unikali balto smėlio kopa, kurią savo upės vadove minėjo ir prof. St. Kolupaila, tos senos kapinės ir… kiaulių ferma prie pat vandens. Ligi šiol menu tą vaizdą. Plaukiant vėliau nei kopos, nei kapinaičių neberadau – gal pražiopsojau, bet, rodos, ne.
Geros buvo tos kelionės vandeniu. Didžiausia pagal ilgį buvo nuo Gardino iki Prienų pripučiamu 10 vietų oranžiniu plaustu – su dailininkais Šteiniu[10] ir Ajausku[11]. Vėliau parašiau kelionės dienoraštį – „Plausto PSN-10“ prisiminimai“. Visa flotilija plaukiau iš Merkinės į Alytų, ant vandens labai pailsi, ir netraukia manęs visa ta egzotika. Užtenka jos ir čia. Ar plauksi su manimi valtimi? Kaipgi ten lotyniškai – „Navigare necessere est!“ – „Naviguoti būtina!“
Kaip bebūtų keista, mano nervai čia net atsileido, atslūgo ta kasdieninė įtampa, nerimas, nežinia dėl rytdienos. Juk žinojau, kad pas tėvus neišgyvensiu, o dėtis nebuvo kur, kurį laiką gyvenau tokioj fotolaboratorijoj, bet tai juk irgi ne išeitis. Dabar lyg ir toks ritmiškas buvimas atstato fiziologiją, tačiau, pagalvojus apie ateitį, vėlgi, kaip jau rašiau – „ich sehe schwarz“[12]. Panikuoti aš nepanikuoju, bet jau nenoriu, kad tasai mano „stojiškas vagabundizmas“ baigtųsi beprotnamiu arba šita malonia įstaiga. Kaip čia bebūtų „gera“. Nesąmonė, Vida, čia labai negera, esu dar tiek normalus, kad nepriprasčiau prie nelaisvės, tačiau stengiuosi nekreipti į tai dėmesio ir kartais tai pavyksta.
Atrodo, kad gali prisieiti atbūti visą laiką. Šiandien lygiai 4 mėnesiai kaip aš čia. Būtų 1/3.
Jei jau rudenį nieko neišeis padaryti dėl išėjimo, dirbsiu bibliotekoje (jau sutarta), kasdien galėsiu būti mieste, pasiimsiu versti kokią knygą, galbūt vienos negarsios rašytojos garsius memuarus; ji labai artimai pažino Pikaso, Modiljanį, Majakovskį… Gal. <…>
Kažkuriame š. m. „Nemune“ buvo pradėtas pokalbis apie 70-ųjų metų debiutantus. Šiandien popiet nedirbome, tai aš irgi įsijungiau į šį pokalbį. Parašiau tokį „opusą“ – „Kas yra vertas, tas…“ apie Jonyną, Verbą ir Vidą Marcinkevičių (jį gan artimai pažinojau). Dar gal tegu paguli.
Vida, ar esi buvus Alytuje? Paikas klausimas, bet vis dėlto. Norėčiau ir aš Tau parodyti ten savo pamėgtas vietas. Aš juk užaugau pačiame miške, prie Nemuno, tokiame mediniame dviaukščiame prieš pat karą statytame name. Šalia, kitose „vilose“, buvo vaikų namai, už kalniuko Nemuno senvagė, vadinama Dailide. Toks miško ežerėlis. Praeitų metų gale per ją (Dailidę) buvo pastatytas tiltas ir (įsivaizduok!) pavadintas mano vardu. Architektai ir dailininkai pritvirtino metalinę lentą su užrašu „Poeto J. Kunčino tiltas“. Buvo atidarymas su šampanu ir kalbomis. Aš perkirpau juostelę… Bet juokingiausia, kad net gana praprusę Alytaus žmonės nesuprato, kad čia tik pokštas ir sveikino mane su tiltu. O aš oriai gūžtelėdavau pečiais ir abejingai atsakydavau: „Ką gi… Devyniolikos angų metalinis tiltas… Rūpinsiuosi, kad būtų dengtas…“ Mat, iš dalies tas tiltelis tikrai buvo pastatytas mano iniciatyva – į rajoninį laikraštį parašiau „signalą“ – „Reikalingas tiltelis“. Tikrai jis ten buvo reikalingas, žmonės juk nebris per vandenį. Svarbiausia, kad už poros dienų, pasirodžius straipsniukui, tiltas buvo baigtas! Mat jį ir šiaip ruošėsi statyti. O žmonės ėmė ir patikėjo spaudos galia ir mano „įtaka“. Net tėvas pasakė: „Nors vieną gerą darbą padarei…“
<…> Viele nette Grüße und Tausend Gutenachtküsse sendet Dir Dein Kamerad aus Kerker[13] – Jurgis.
1983 06 08
Vida,
Labai geri vokai! Ypač tie, nemarkiruotieji. Tokie beveik amerikoniškojo formato. Visad jaučiau silpnybę kanceliariniams (dailiems) dalykams. Dailių būna retai.
Labai ačiū už „PP-83“[14]! Šiandien gavau, parėjęs iš darbų, kur kroviau konteinerin magnetus – daug magnetų. Žinojau, kad bus iliustruotas „fotkėm“, bet negalvojau, kad tai gerai. Manchmal[15]. Šiaip maketas (knygos) sugrūstas, o kaina per didelė. Anksčiau su plokštele pigiai kaštavo.
Kepinant saulei, niūriai slenkant miniai, ėjau šiandieną, vilkėdamas savo blukiais „cowboy“ tipo flaneliniais marškiniais, kurie Tau, deja, taip nepatinka, bei gruzinų g-bos uosto kelnėmis (apie jas Tu dar netarei savo žodžio), ėjau, taigi, į leidyklos departamentą, kur man be jokių kalbų išmokėjo pinigus – 24 frankus 60 sū. Blaivus, išblyškęs, pakilus nudrožiau į „Rotondą“ („grybą“ pagal visus, „baubą“ pagal Verbą), tą, kur G. kalno papėdėje, kaip europietis pirkausi kavą ir „aiskrymo“ – ledų. Kalbėjausi su porele iš DDR, jie irgi gėrė kavą. „Leider, – sagte ich, – ich kann ihnen nicht begleiten. Muß dringend ins Säufergefängnis laufen“[16]. „Ja, ja, – atsakė vokiečiai, – wie schade!“[17]
Miestas man pasirodė vasariškai lengvabūdiškas, pritvinkęs pūlių, bet – jokios katastrofos nuojautos. Tik mano bičiulis, skulptorius Jagėla[18], besiruošiąs vykti į Šiluvos pelkių ežerą lydekauti, skirgailiškai krestelėjo savo žilstelėjusius plaukus ir tarė:
– Taigi, Jurgi. Tu vėl laisvas! Tačiau visi čia mes kaliniai. Arba įkaitai.
– Nenauja, Jonai. Lygiai tą pat man anąsyk tarė „Vagos“ redaktorius Pilypaitis, lietuvis
pagal tautybę, Rymo katalikas pagal tikėjimą, – atsakiau aš, išpūsdamas ploną „Camel“ dūmą pro dešiniąją šnervę.
Jis mostelėjo ranka ir nuėjo prie savo stelų, skirtų Universitetui, o aš su jo žmona pasikalbėjome apie gyvates, knibždančias Šiluvos pelkėse. Tikriausiai tai gluodenai.
RS nebuvau, įgaliojimų neužtvirtinau, gal rytoj. Darbe nuvargstu fiziškai, tačiau mano moralinis veidas – pavydėtinai švarus. Jo galima ir nesiprausti.
Paistau čia Tau visokius niekus, tačiau, tikiuosi, jog nepyksi?
Įdedu Tau ir neišsiųstą vakardienos laišką…
Dabar man vėl pradeda rūpėti „Ardėnai“. Visgi gerai būtų turėti 3 egz.: 2 leidyklai, 1 – presai. Jei ne „Švyturys“, tai „Vak. naujienos“. Tegu. Aš noriu Tau patikti, o Tau patinka turtingi žmonės. Būsiu milijonierius. Gausiu Nobelio premiją. Pats parašysiu sau monografiją „Aš ir mano reikšmė“. Taigi. Gal dar auginsiu avis. Daug avių. Ar Tu mėgsti avieną? Norėčiau vėl Tave susitikti. Ar ištaikysi man kokią valandą laiko.
Pabaigai, vakardien užrašytas posmelis:
Per virvutę šoka angelai,
Matosi abudu jų galai,
Per virvutę šoka tobulai
Bet pasaulis sukas atbulai…
Rašyk man, Vida. Lauksiu. Jurgis
1983 07 02
Miela Vida,
Šeštadienio vakaras, aš Tau rašau. Turbūt jau visiškai sugrįžau į rutiną, atrodo, lyg niekad nebūčiau buvęs „laisvėje“. Sykį „Vagos“ redaktorius Pilypaitis (man gi esant čia) užklausė: „Tai kaip gyveni?“, atsakiau: „Kaip gali kalinys gyventi?“ O Pilypaitis: „Visi čia mes kaliniai, visi…“ Dabar aš sau juokauju, kad beveik savaitę vaidinau filme „Tas saldus žodis laisvė“. Beveik pagrindinį vaidmenį. Pirmoji serija buvo puiki, „visuomenė mane šiltai sutiko“. Užtat antra serija vadinosi „tas kartus žodis nelaisvė“. Filmavimas vyko daugiausia karceryje, teko nusiimti peruką ir pan.
Visa tai niekai – karceris, plaukai ir pan. Gyvi niekai! Jei ir nebūčiau pabėgęs, vis vien man būtų dabar neramu. Man neduoda ramybės mūsų santykiai ir kas bus su mumis toliau, Vida. Gali vadinti mane egoistu, bet aš nenoriu Tavimi su niekuo dalintis, kitaip, suprask, aš nemoku ir negaliu. Žinau, kad esi atvira, ir daug geresnė, nei kartais man apie save parašai, jaučiu, kad ir Tu kitaip nemokėtum ir nenorėtum. Tai ne tai. Neliesiu aš Tau švelnumų, bet sakau irgi tiesiai ir atvirai – noriu būti su Tavimi. Ne šiaip sau būti – daugiau. Pati supranti, ne maža. Atleisk, kad čia taip tiesiai klostau savo samprotavimus. (Tikiuosi, mano laiškų Tu neberodai kitiems?) Aš nemanau, kad per menkai Tave pažįstu, ir neieškau tobulybių ir idealų. Man rodos, kad per visas negandas savąsias aš išmokau skirti žmones. Tu esi mano žmogus, Vida, – mano tipo, sampratos, jei nori, ir pažiūrų. Bet Tu turi savo pasirinkimo teisę, ir čia aš jau nieko nebegaliu padaryti. Aš myliu Tave, Vida.
Nenori, neatsakyk į šitą mano laiško dalį, nors aš lauksiu. Aš tau „peršuosi“ ne tam, kad būtų lengviau man. Norėčiau, kad ir Tau būtų lengviau. Tu vėl gal sakysi, kad aš noriu visko. O kaipgi kitaip? Taip išeitų, kad aš čia lyg ir piktai rašau, betgi visai ne, priešingai, stengiuosi palenkti Tave į savo pusę, tik gal nevykusiai, pernelyg tiesmukiškai. Per savo nelemtą atvirumą esu nemenkai savo metu nukentėjęs. Kaipgi bus dabar? Reiktų, žinoma, pagrįsti savo teiginius, paaiškinti, kodėl, kaip ir už ką Tave myliu, bet, Vida, manau, kad tam dar turėsiu laiko. Jei, žinoma, Tu nepasijuoksi iš manęs. Gal ir gerai, kad Tu žinai mano „biografiją“, tik nenorėčiau, kad vėliau rinktumei „faktus“ iš pašalies. Juk žmonės, juodindami kitus, dažniausiai stengiasi iškelti savąsias vertybes.
Atleisk, negera pasidarė. Prisiminiau bjaurų epizodą (nieko bendro su Tavimi), pardon. Keičiu temą. Ką Tau šiandien dar parašyti? Kad pasiilgau Tavęs, jau rašiau. Dar parašysiu: labai pasiilgau. Norėčiau būti šalia Tavęs, kalbėtis, arba visai nieko neveikti, tiesiog būti kartu.
Vėl keičiu temą. Vakar sėdau ir vienu prisėdimu parašiau 6 psl. apsakymą. Šiandien perskaičiau – aš jo neatsisakysiu, nors tikriausiai jo niekad nespausdins – prikiš niūrumą ir natūralizmą, nors man rodos, ten kaip sykis jo mažiausiai. Vėliau aš Tau jį perduosiu, pati paskaitysi.
Vida, mieloji, šiandien daugiau nerašysiu. Tu man net nepasakai, ar apskritai Tau mano laiškai reikalingi? Man Tavieji – labai.
Būk žvali, ir ne viską imk į galvą. Rašyk greit. Schreibe bald, viel und aufrichtig. Du weist doch, wie ich auf Deinen Post warte[19]. Kitą laišką parašysiu „buitinį“. Labanakt! Vida! Jurgis
P. S. Vida, aš turiu galybę vokų, bet jie visi nemarškiniuoti, t. y. be ženklų. Kai būsi kiek turtingesnė, atsiųsk arba perduok per Vacį vien ženklą. Jei rasi, nestandartinių. J.
1983 07 12
Vida,
Nebaigiau vakar Tau rašyti – atėjo 9 val. – ir patikrinimas. Labai jau trumpos tos kelios valandos po darbo – nespėji apsižiūrėti ir baigta – „отбой“[20]. O šiandien negavau iš Tavęs žinių, o laukiau…
Šit ir naujienų esama – šiandien sužinojau, kad į bibl. manęs neskirs, rado kitą žmogų. O aš čia jau pavaduodavau Putrių, dirbdavau ir dėjau didelių vilčių į laisvą laiką, kurį galėčiau išnaudoti savo tikslams. Taigi, nuotaika smuko. Tik Tu nesikišk. Tu čia niekuo dėta! Как нибудь[21]! Dar eisiu pas tą viršininkėlį kalbėtis, bet… Tiesa, tikri viršininkai atostogauja, iki rugp. 1 gal grįš, bet vargu bau ar tai ką pakeis. Perspektyvos niūrokos – konvejeris ir egzekucijos iš medikų pusės. (Mano gyd. irgi dar atostogose.) Ką darysi! Nemanyk, kad aš čia guodžiuosi. O gal ir guodžiuosi, kam gi daugiau pasiguosti, jei ne Tau. Na, aš dar pakovosiu, apeliuosiu į savo visuomeninę veiklą ir t. t. O šiaip gal ir gerai; kai mane spiria kokia graužatis, tai dažnai apima ir „kūrybinis šišas“. Matysiu, kaip čia viskas baigsis. Bet, matyt, artėja „juodasis periodas“. Beje, tasai „kitas žmogus“, – „konkurentas“, taip sakant, pažįstamas, toks felčeris iš Alytaus. Bandžiau jį atkalbėti nuo šio darbo, bet kur tau! Gaila, kad atostogauja Kibildis (tas, su kuriuo Tu tada šnekėjai), su juo būtų kita kalba. Na, tiek to. Per daug aš čia apie tą bibl., tik kad aš apie tai jau nuo pirmos dienos galvojau.
Vacys irgi kažko rauko nosį, nors jį paliko dirbti ten pat, galanterijoje. Matyt, nelabai nori „ryšininkauti“, nors tas jo „karjerai“ nė kiek nepakenktų. Irgi tiek to.
Na, pribėdavojau, gana. Tik, pati žinai, nieko linksmo čia ir taip nėra, o juoba dabar, vasarą. Apskritai sutikčiau eiti ir į kokį kitą darbą, kad tik turėčiau laiko sau. Manau, kad dabartinėmis sąlygomis galėčiau šį bei tą daugiau nuveikti! Visgi liko daugiau nei pusmetis, o tai nemažai. Gerai, Vida, kad esi Tu, galiu bent pasipasakoti savo „nelaimes“.
Vida, vėl turiu prašymą. Tu, žinia, neapsidžiaugsi, bet gal padėsi. Noriu išspausdinti verstą novelę, kurią siunčiu – 2 egz. Ji tiks „Komj. tiesai“, „Užsienio novelės bibliotekai“, nes versta iš rusų kalbos. Šiaip ar taip ji išversta, šiaip ar taip, už ją bus užmokėta, kad ir kukliai. Aišku, jei Tu užsivertus kitais darbais, neskubėk. Tai nėra skubu – prie progos.
Vis taikausi Tau vakarais paskambint, išgirst gyvą balsą, bet, deja, tai nėra taip paprasta.
Dabar tai žinočiau, kaip branginti laiką. Sutikčiau net būti visą likusį laiką zonoje, kad galėčiau dirbti savo darbus, turėčiau savo popierių, žodynus, galėčiau tvarkyti savo laiką. Esu juk pailsėjęs, nervai visai tvarkoj, yra (t. y. būtų) ūpo dirbti. Tik šiek tiek izoliacijos ir autonomijos – viskas.
Čia baigsiu, Vida. Rašyk man.
Bučiuoju Tave!
Gal ir Tu mane kada pabučiuosi? Jurgis
1983 07 15
Miela Vida,
Gavau Tavo laišką, kaip Tu ir taikei – penktadienio vakare. Ir, ką gi, perskaičiau visus Tavo nurodymus, „kaip elgtis depresijos akivaizdoje, kovoti su juodaisiais periodais“, neužkrėsti savo „weltschmerzen“[22] aplinkos ir t. t. Nepyk, Vida, aš čia juokiuosi. Tu išties teisingai parašei, ir aš pirmiausiai suprantu, kad taip ir reikia daryti. Taip ir darau – nieko čia baisaus neatsitiko. Ir – nėr čia ko! Jokių tragedijų. Apskritai atleisk, kad leidžiu sau apie tai užsiminti. Vengsiu šito, o ir iš tikrųjų nėr čia ko…
(Ot, velnias, vėl pradėjau per vėlai rašyti, jau skaito vakarinius geto pranešimus per selektorių. Nieko, tęsiu rytoj. Šiandien išsiųsiu atskirai tik Tau skirtą eilėraštį. Nemanau, kad Tau patiktų, bet vis tiek išsiųsiu.
1983 07 16
Išsiunčiau tą eil., gausi, ko gero, sekmadienį. Nelengva Tau paskambinti telefonu. Žinai, tas tel. yra „pusiau slaptas“, be to, visuomet būna žmonių. Šiaip aš Tau kasdien paskambinčiau, bet kaip sakyta, tai nėra paprasta. Vakar kai Tau skambinau, kaipsyk vyko kalbos dėl bibl. Vietos „intelektualai“ visi už mane, bet kas iš to. Čia viską lems grįžęs iš atostogų Kibildis. O grįš jis tik rugpjūčio 1 dieną. Jau koks 100 žmonių jo laukia su savo bėdom ir negandom.
Šiandien parašiau žodžius (liet. variantą) vienai Čelentano dainai, graži melodija. Ją dainuos G. Valiukėnas, buvęs „Trimito“ saxafonistas. Prasideda taip: „Pasaulis nuostabesnis už visus stebuklus, miela // Ir mūsų meilės žodžių nieks nepakartos.“ Graži daina. Pakviesčiau Tave į mūsų koncertą, kuris vyks Kibildžio sugrįžimo proga. Deja, koncertas uždaras ir paprastiems mirtingiesiems „Eintritt verboten“[23].
Anądien gavau laišką iš Marko[24], į Vilnių jis atvažiuos tik vasaros pabaigoje. Pernykštė mūsų plausto įgula „Mamakujeli“ vėl ruošiasi reisui Nemunu. Aš būsiu įgulos „garbės narys“. „Mamakujeli“ – tai mano andai sugalvotas laivo pavadinimas; santrumpa – Markas, Manielis, Kunčinas, Jenčius, Lisauskas. Visi dailininkai, tik aš ir Markas – filologai.
Bukauskų Vaclovas (Vacys, Vacka, Vaciukas) jau visiškai atsigavo po savo degimų[25] ir maloniai, atvirai šypsodamas, sutiko Tave priimti savo kontoroje[26] bet kuriuo paros metu, o geriausiai – ketvirtadienį ketvirtą valandą.
Ar Tau buvo įdomu skaityti tą mano verstą ispanišką apsakymą. Matai, man buvo įdomumo kriterijus svarbiausias. Mane truputį domina „gasterbeiterių“[27] problemos. Todėl ir verčiau. Mat aš čia suradau tą kn. „Задиры“[28], kurios paantraštė pasako viską: „Рассказы о молодом рабочем в условиях современного капитализма“[29]. Šaunu, ar ne? Vėliau gal dar versiu Jesus Fernandez Santos „Las ruina anticipada“, t. y. „Griuvėsiai“. Aišku, kokiam menkam laikraštėliui a la „Kom. tiesa“. Ir tikrai versiu kurią nors Arthur Schnitzler’io novelę. Jis įdomus autorius, tiktai gal kiek senamadiškas ir – „viskas kaip gyvenime“.
Vida, būk gera, perduok per Vacį Markeso „100 metų vienatvės“, a? Gal jau 10 m. bus praėję, kai skaičiau tą knygą, vis ieškojau, vis neradau. Noriu patikrinti įspūdį. Dažniausiai tokiais atvejais nusiviliama, bet vis dėlto noriu paskaityti. Ar perduosi?
Popieriaus man dar netrūksta, bet būtum puikus žmogus, jei perduotum kelias širdeles šratinukui – tas būtų gerai. Na, ir jei rasi, tai „Wochenpost“ą[30].
Štai eilėraštis „Poker Face“ („Pokerio veidas“), kurį neseniai parašiau:
Kepalas duonos. Skardinė medaus.
Žydi aguonos iš mano vidaus.
Bet išsilydo iš skausmo kulka,
Ašara varva alyvų keke.
Laukiu karščiuojančio ilgo rudens,
Laukiu paduosiant kaušelį vandens.
Peilis išpjausto sienoj metus,
Durys išeina nakvot pas kitus.
Atdara viskas – namas, dangus,
Augalas žydi prie vartų dygus.
Kamuolį dūmų niekur pučiu,
Kas beužeitų, bus man svečių.
Kas beužeitų, man vis tas pat.
Pokerio veidas, ar dievas net.
Toji Luko knygelė „Kūryba ir mąstymas“[31] – visai nebloga. Minimaliai tendencinga. Ačiū Tau už ją. Sykį Tu klausei, kaip man patinka Janonis. Patinka iki tam tikros ribos. Poetas iš dievo dovanos, kitaip nepasakysi. Beje, jis buvo „Pirmųjų vainikų“ antologijoje, išl. Kaune ar ne 1923 m.[32] Niekas nesibaidė jo kaip „raudonojo“. Aš čia dar sykį perskaičiau „Gylį“. Labai patiko Skudučio[33] iliustracijos. Gal net geresnės už jo puikią tapybą.
Pradėjau rašyti naują apsakymą, arba greit baigsiu, o gal įstrigsiu. Kol kas mano apsakymuose vis kas nors turi mirti, žūti, prasmegti. Šįkart žmona nušauna vyrą iš mažojo kalibro šautuvo. Matai, kokios tos moterys!
Šiandien dieną miegojau, tai vakare, matyt, vėl blūdysiu. Jau anksčiau temsta, tad atsigulus nebeilgai galima paskaityti. Tenka eiti į prausyklą, ir ten rūkyti. Psiakręw[34]! Tokia dalia!
Ryt sekmadienis. Tad belieka laukti pirmadienio ir Tavo laiškų. Iki, Vida! Linkėjimai Bekui[35] ir kaimynams!
Visada blaivas – Jurgis
1983 07 28
Miela Vida,
Labai ačiū už gausybės ragą, kurį šiandien pargabeno vargšas Vaciukas. Vargšas, nes vachtoje jį labai nuodugniai kratė, purtė, tyrė, baksnojo, liepė išsižioti ir t. t. Iškvietė ir mane į vachtą, Vacį atleido, o tada pradėjo „tirti“ siuntą – atsuko pastą, uostė muilą, plėšė „Primos“ pakelius ir t. t. Užrašė į asm. lapą, kaip siuntą iš žmonos. Vacys, matyt, niršta dėl tokio čiupinėjimo. Nežinau, kai dirbau mieste ir nešdavausi, niekam nekliuvo. Matyt, tokie tipai pakliuvo.
Kibildis jau grįžo, bet nieko neprisileidžia. Bet, rodos, vilčių yra, yra tokių ženklų. Tyrė mano kortelę, šaukėsi bibliotekininką, sakė jam apie mane – „išleisi, tai vėl prisigers“. Na jau ne, tegul tik išleidžia. Atrodo, galutinai spręsis pirmadienį.
Taigi dar sykį labai ačiū už gausią siuntą. Manau, kad Tadas[36] Tau frankus atidavė. Jei jų dar liko kiek, leisk, kaip tinkama, jei ne, – ką gi. Jei liko, prie progos, galėtum nupirkti man dengtaplunksnį parkerį, 2–3 rb. vertės. Geriausiai juodu korpusu. Juodo rašalo kaip nors gausiu.
Labai skanus buvo arbūzas! Čia jis sukėlė tikrą sensaciją. Tiktai Tau daugel vargo buvo. Na, jei išleis miestan, atpuls tas vargas. Ačiū už „Ogonioką“, šiaip man šis žurnalas nepat [nepatinka – V. G.], bet šis geras vien jau dėl ikonografijos. Ačiū! Danke! Thank you! Спосибо! Paldies! ir t. t.
Ką tik kalbėjau su Vaciu. Sakė apie Tavo skambutį[37]. Manau, jei perves, tai ir bus lemiamas komponentas šiame „tankų rūsyje“. Aš ir stebėjausi, kad jis grįžęs iškart puolė domėtis, kiek aš turiu pražangų. Jaučiu, kad ta biblioteka man dar apkars, bet su cechu nėra ko nė iš tolo lyginti, kasdien man skauda galvą – gal aš nėščias?
Jei išleis, t. y. jei dirbsiu bibliotekoje, reikės organizuotis rūbus, nes čia tyčiom atvažiavau apsirėdęs kaip Molėtų ubagas. Na, čia ateities rūpesčiai.
Bandysiu Tau šiandien arba rytoj prisiskambint, o rytoj, atrodo, nedirbsiu, tai vėl parašysiu.
Pasiilgau Tavęs, ir jei dievai bus palankūs, tikriausiai greitai pasimatysime! Jurgis
1983 07 31
Miela Vida,
Rytą pamiršau įduoti Tau laišką, kad išsiųstų, tai šiandien įduosiu abudu, ba kitaip visai susivėlins.
Taigi, šiandien mano „mediumas“ – „Habstudien in Kerker“[38]! Rytoj jau nebeisiu prie konvejerio, bet liksiu zonoje kaupti bibliotekininkystės patirties, gal tik antrad. arba trečiad. gausiu leidimą į miestą. Taigi rugpjūtį pradėsiu jau bibliotekoje. Darbo čia yra, bet ir gerai galbūt.
Vėl ruošiamės koncertui, parašiau (gal minėjau) žodžius vienai Čelentano dainai. Ar matei J.[aunimo] Teatre Mačiukevičiaus parodijas? Man jos atrodo labai jau skystos.
Skaitau Z. Lenco „Heimatmuseum“[39], man ji patinka. Vida, Levui[40] kolei kas neskambink, vėliau aš pats su juo susirišiu kaip nors. Pradėjau rašyti naują „novatorišką“ apsakymą, patinka jį rašyti, o kas išeis – nežinia.
Labai jau laukiu pasimatant su Tavimi. Jau nenoriu čia rašyti, taip paikai kalbėtis telefonu (nors čia niekas niekuo dėtas), jau noriu pasimatyti. Tad daug ir nerašysiu – iki, iki, iki!
1983 12 12
Vida, mieloji,
Nežinau nė nuo ko pradėti. Tiek visko prisikaupė, kad vargu ar šiandien pavyks ką Tau dorai išsakyti. O gal Tau jau ir nereikia šito? Tikiuosi, kad lenkų k. Tu sėkmingai išlaikei. O visa kita? Net neįsivaizduoju, ką Tu dabar galvoji, ką veiki ir t. t. Ko gero, paprasčiausiai ilsiesi nuo manęs ir tiek.
Įdedu įgaliojimą. Pajarskas sėdi II RS aukšte, bet kas pasakys, kur jį rasti. „Šluotos“ honoraras bus išsiųstas į Centrinį paštą, turėtų ateiti („iki pareikalavimo“) – jis ten jau turi būti. Deja, irgi tik kapeikos.
Dabar padėtis tokia: man jau pridėjo pusę metų (6 mėn.). Asmenišku Nadeikos rūpesčiu. Visi mano, kad per daug. Aš irgi. „Tiurme“ buvau tik 2 paras. Jei būčiau grįžęs ne pats, arba bent diena vėliau, būtų pridėję metus. Taigi laimė ta, kad grįžau ir pripažino blaivu. Įgrūdo į rūsį, o už 2 val. buvo komisija dėl pratęsimo. Pratęsė man nedalyvaujant, už akių. K[41]. ten nedalyvavo. Iš 23 asm. tik 2 gavo po 6 mėn., visi kiti po 3. Nežinau, ar kas skambino, ar ne. O gal ir neprisiskambino. Gal gal gal…
Dabar dar bus TEISMAS. TARYBŲ rajone. KADA nežinia. Gali būti ir šią savaitę, gali ir sausio mėn. Dokumentai tam dar nesutvarkyti. Tas teismas gali padaryti viską – numesti 4–5 mėn. ar netgi visai anuliuoti. Reikia (reiktų), kad kas nors su tuo teismu susirištų ir tvirtai užtartų. Visus teis tą pat dieną. „Numeta“ retai, bet numeta, būna, kad ir anuliuoja. Būna. Nežinau net kaip kreiptis į Tave. Yra du atvejai – Tavo E.(?) ir M. Karčiauskas[42]. Geriausia būtų, žinoma, ir tai, ir tai. Tik reikia asmeniškai viską paaiškinti. Netgi jei Tu nueitum į tą teismą, ir pareikštum, kad nenori, kad man pratęstų, kad papasakotum apie pabėgimą kaip literatūrinį, kad… (ak, Vida, Tu pati žinai…) – visa tai labai padėtų. Tai ne kokia kriminalinė byla, kas mėn. jie turi 100 tokių. Pagalvojus apie rugpjūčio pradžią (tada išeičiau), negera darosi.
Parašiau visa tai, o svarbiausia rūpi kas kita. Nejau viskas? Nejau Tu dabar nusigręši nuo manęs? Neatgailauju dėl nieko – priešingai, ir dabar juntu gerąsias mūsų dienas, o ne savo bjaurastį. [Įrašas laiško šone: „Pykstu už tai, bet juk Tu uždraudei atgailauti.“] Vien už tą kelionę esu Tau be galo dėkingas. Man dar šilta nuo Tavo kūno, aš tebegyvenu kiekviena tų dienų akimirka…
Ne, nepavyks šiandien parašyti to, ką norėčiau. Labai stipriai ilgiuosi Tavęs. Labai, Vida. Gal pavyks prisiskambinti. Tavo Jurgis.
Vida, kad Tu žinotum, kaip aš Tave myliu! Ir žinau už ką.
1984 01 01 2 val. 42 min.
Konkretūs reikalai tikrai pagrįsti. Bibliotekoj sėdėt ir laikyt ten popierius – užginta. Visur kitur – ermyderis ir velniava. Šį tą dar parašiau lazarete. N. M. sutikau salėj, prie TV. Tiek niūrybės vienoj vietoj dar nebuvau matęs. Vien blaivūs, gelsvi, niūrūs veidai. To negana – užblokavo ir mano sąskaitą (ten keliasdešimt rublių) ir dabar nebegaliu nieko už leidžiamus 10 rb. į mėn. pirktis (kontoroje) kioske. Čia dėl bibliotekos, kur, pasirodo, trūksta virš 1000 knygų! Nieko sau, ar ne? Jaučiu, kad tikroji duobė man dar kasama, nors niekas nieko nesako, juoba, kad išeiti man tik V. 31. Po koncerto (N. M.), visokių sienlaikraščių piešimo, maniau, kad gal perves į miestą, bet kur tau! Dirbu kroviku, tas darbas, žinoma, bjaurus, bet ne tai svarbiausia. Toje brigadoje surinkti visi „padegėliai“ ir nusikaltėliai. Tai nereiškia, kad tai baisūs žmonės, bet vis dėlto. Gražios jų pavardės – Barbamilas, Magadanas, Mogila ir pan. Tiesa, Gasiūnas iš „Kauno 2“ jau vėl „susidegino“ konjaku, bet jam bus atleista. Tiesa, jei ryt ten eisi, tai, gavus laišką, šitą jau žinosi. Taigi esu gana stipriai užspaustas iš visų flangų, ir fronto žiedas veržiasi. Tik nemanyk, kad čia guodžiuosi ar verkšlenu. Yra toks dar iš kariuomenės laikų posakis (pardon!) – „Нас бьёт – мы крепнем!“[43] Žinoma, sau tai pacypauju, paraudu: va, būčiau nebėgęs, būtų likę tik 26 dienos, tačiau… et! Šit kokie dalykai, o Tu sakai – neturi laiko. Žinau, kad neturi. Ir anksčiau neturėdavai ir nespėdavai. Naujųjų M. naktį parašiau kelis eil. Vienas jų – štai, kreipiuosi į Tave:
EPISTOLA
Aš Jums rašau, mieloji Miss,
Naujųjų Metų naktį.
Jūs, aišku, nesate avis,
Ir žinot, kad netekti
Man būtų Jūsų per sunku,
Todėl be monų siūlau:
Nupjaukit plonu peiliuku
Gyvenimo man siūlą!
Tik nesakykit – negaliu,
Nenoriu, ar nemoku!
Nurėžkite tada peiliu
Ar tvokite kuloku,
Kad griūčiau pakelės griovin,
Kaip cementinis stulpas.
Madam, juk nesate avis…
Juk viskas – mea culpa!
Todėl prašau neatsakyt,
Ir veikite iš vieko!
Atlikite šį darbą ryt!
Kas bus už tai Jums? Nieko!
Jus dievinsiu ir po mirties,
Juk esat aukso spurga!
Vis dar turėdamas vilties,
Pasirašau aš, Jurgis…
Čia aš baigiu. Bučiuoju Tave. J.
Parengė Vida Girininkienė
[1] Darbo problemas (vok.).
[2] Antanas Gailius (g. 1954), poetas, vertėjas iš vokiečių kalbos.
[3] Vaclovas Bukauskas (1937–1998), žurnalistas, vertėjas, poetas. Gyveno Kaišiadoryse. Aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. 1999 m. išleistas jo paties parengtas epigramų rinkinys „Padėka sau pačiam“. 2001 m. Kaišiadorių r. literatų klubas „Gija“ išleido jo eilių rinkinį „Paukščių palydos“.
[4] Jonas Putrius (1939–2008), istorikas, kraštotyrininkas, muziejininkas, straipsnių autorius. Iki įkalinimo dirbo Klaipėdos kraštotyros muziejaus Nidos etnografiniame padalinyje. Jurgio kalinimo metu – kerkerio bibliotekininkas. Apie jį rašė: „Beje, gal nerašiau, ponas bibliotekininkas yra istorikas <…> pusiau su bėda kalba vokiškai, kapstosi po popiergalius, kasdien lankosi Istorijos in-te Antakalnyje. Dabar šifruoja Prūsijos kanc. tekstus – iš gotiško šrifto į „normalų“. Aš jam verčiau tokio Börbomo eil. „Paskutinysis Karvaičių medis“ (1983 05 23).
[5] Edmondas Kelmickas (g. 1954), meno kūrinių kolekcininkas, poetas.
[6] Praėjo, pro šalį (vok.).
[7] V. Kibildis, pulkininkas, faktiškas profilaktoriumo vadovas.
[8] Rašyk tuojau, daug ir dažnai (vok.).
[9] Baltoji Ančia.
[10] Zenonas Šteinys (1946–1997), dailininkas, grafikas.
[11] Valentinas Ajauskas (1948–2023), dailininkas.
[12] Aš matau juodai (vok.).
[13] Daug malonių sveikinimų ir tūkstantį „labanakt“ bučinių siunčia Tau Tavo draugas iš kerkerio (vok.).
[14] 1983 m. almanachas „Poezijos pavasaris“.
[15] Kartais (vok.).
[16] Gaila, – pasakiau, – negalėsiu jūsų palydėti. Turiu skubiai bėgti į girtuoklių kalėjimą (vok.).
[17] Taip, taip, – atsakė vokiečiai, – kaip gaila! (Vok.)
[18] Jonas Jagėla (1945–2019), dailininkas, skulptorius. Jo sukurti žymių Vilniaus universiteto profesorių ir buvusių studentų (J. Onacevičiaus, I. Domeikos etc.) figūriniai portretai yra koridoriuje prie universiteto Kolonų salės.
[19] Rašyk tuojau, daug ir atvirai. Tu juk žinai, kaip aš Tavo laiškų laukiu (vok.).
[20] Dienos pabaigos signalas (rus.).
[21] Kaip nors (rus.).
[22] Pasaulio sielvartu (vok.).
[23] Įeiti uždrausta (vok.).
[24] Vytautas Markevičius, draugų vadinamas Marku iš Alytaus. Jurgio ir Teodoro Četrausko kurso draugas, vertėjas iš vokiečių kalbos. Trijulė dar iki Jurgio kerkerio buvo sukūrusi „knygnešystės grandį“. Pasak T. Četrausko, per Maskvos knygų muges jam pavykdavo sužinoti VFR knygų naujienas, o Jurgis tuos duomenis perduodavo Markui, kuris tuomet vertėjavo Alytuje, VFR ir Austrijos firmoms statant skydinių namų kombinatą. Markas užsakydavo knygas montažų inžinieriams – „gasterbeiteriams“, ir šie jas atgabendavo į Lietuvą. Taip buvo išverstos ir išleistos kelios Maskvos „nepalaimintos“ knygos.
[25] Grįžimo iš miesto išgėrus.
[26] Vienoje galanterijos parduotuvėje, kur atlikdavo jam pavestas technines užduotis.
[27] Atvykėlių, t. y. iš kitų Europos šalių su atitinkamais leidimais dirbti atvykusių darbininkų (vok.).
[28] Mušeika, peštukas (rus.).
[29] Pasakojimai apie jauną darbininką dabartinio kapitalizmo sąlygose (rus.).
[30] Vakaro paštą (vok.).
[31] Minima A. Luko knyga „Mąstymas ir kūryba“, išleista 1983 m.
[32] „Pirmieji vainikai“ Kaune išleisti 1921 m.
[33] Mindaugas Skudutis (g. 1948), dailininkas, Vilniaus dailės akademijos prof., J. Kunčino bičiulis.
[34] Šunsnukis (lenk.).
[35] Bekas – V. Girininkienės dobermanų veislės šuo.
[36] Teodoras Četrauskas (1944–2024), rašytojas, vertėjas iš vokiečių k., Jurgio bendramokslis universitete ir bičiulis.
[37] Čia minimas V. Girininkienės skambutis V. Kibildžiui dėl leidimo J. Kunčinui dirbti bibliotekoje. Prašymas buvo išgirstas, leidimas gautas, tačiau… iki naujo pabėgimo iš kerkerio.
[38] Mokymasis (studijos) kalėjime (vok.).
[39] Z. Lenco „Kraštotyros muziejus“.
[40] Leonidas Jacinevičius (1944–1995), rašytojas.
[41] V. Kibildis.
[42] Mykolas Karčiauskas (1939–2018), žurnalistas, poetas, vertėjas. 1977–1988 m. LRS poezijos konsultantas.
[43] Mus muša – mes stiprėjam! (Rus.)
Vida Girininkienė. Beveik romanas, arba Jurgio Kunčino laiškai Vidai iš kerkerio 1983 metais
2025 m. Nr. 12
Maištininko archetipas
Maištininko archetipas yra įprastas reiškinys ir visuomenėje, ir kūryboje. Tačiau iš kur Jurgis Kunčinas žinojo tuos užkaborius profilaktoriumuose ir psichiatrijos ligoninėse? 1983–1984 metai jo biografijoje yra apeinami, o ir jis pats tiesiogiai jų nekomentavo. Tačiau jo prozoje (romane „Tūla“ etc.) šių aprašymų rasime tikrai daug. 1983 m. sausio 31 d. Jurgis pateko į vadinamąjį Gydomąjį darbo profilaktoriumą Nr. 1, tiksliau – kalėjimą, į kurį nuo alkoholio priklausomi vyrai patekdavo artimiausių žmonių – tėvų arba žmonų pastangomis. Jurgio atveju, nebeištvėrusi dažnų pačiam sūnui pavojingų „orgijų“, pasistengė mama, geografijos mokytoja Larisa Kunčinienė. Jurgis šį profilaktoriumą vadino „kerkeriu“: nuo vokiško žodžio „der Kerker“ – kalėjimas, o save „Kerkermann“ – t. y. kaliniu. Jį taip ir mes vadinsime.
Kerkeris buvo šalia Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios pastatyto vizičių vienuolyno patalpose. Jau 1945 m. čia buvo įsteigtas Rasų persiuntimo kalėjimas, t. y. moterų politinių kalinių persiuntimo punktas. Šiame lageryje kurį laiką kalėjo ir rašytojas Kazys Boruta. Profilaktoriumas vienuolyno patalpose įsteigtas apie 1982 m., vykdant tuo metu faktiško SSRS vadovo Jurijaus Andropovo propaguojamą „antialkoholinę kampaniją“. Šiai „kampanijai“ buvo būdinga tai, kad priklausomi nuo alkoholio asmenys buvo laikomi ne ligoniais, o nepritapusiais ar net kenksmingais asmenimis sovietinei „dorovei“. Reikėjo juos perauklėti. Vadinamasis perauklėjimas tiek suaugusiųjų, tiek ir vaikų kolonijose buvo vienodas – priverstinis darbas ir saviveikla. Šias priemones kurį laiką tęsė ir Michailas Gorbačiovas. Kaip ir kalėjime, buvimo terminus nustatydavo teismas, bausmes už nusižengimus ar pabėgimus taip pat skirdavo teismas. Todėl dėl įvairių nusižengimų privalomai tvarkai, vėlavimų, negrįžimų laiku iš miesto, trijų pabėgimų teismas įkalinimo terminą Jurgiui pratęsė: laisvėn jis išėjo lygiai po dvejų metų: 1985 m. sausio 31 d., kalėjime sausio 13-ąją „atšventęs“ savo trisdešimt aštuntąjį gimtadienį.
Kerkeryje 1983 05 09–1984 05 15 Jurgio man, istorikei, tuo metu Lietuvos valstybės istorijos archyvo skyriaus vedėjai, rašyti laiškai yra unikalus reiškinys literatūros istorijoje. Unikalus todėl, kad liudija gyvenimą kalėjime, be jokių susitikimų ir bendrysčių, kur ir protestuoti prieš sovietinę ideologiją nebuvo galimybių: „Rytoj vėlei cechas ir konvejeris, o lauke – kunkuliuojantis gegužis. Ar gali žmogus čia jaustis tiek nusikaltęs, kad būtų uždarytas už vielų ankštame kieme? Vargu bau! Tad ar pasidarys jis geresnis, kilnesnis, kitoks? Irgi – vargu bau! Nieko naujo, bet peno minčiai čia itin mažai“ (83 05 18).
Dalį Jurgio laiškų 2017 m. paskelbiau žurnale „Literatūra ir menas“[1]. Ten pateikiau konkrečius duomenis apie Jurgio kalinimą, to meto gyvenimo aplinkybes, mūsų bendrystę. Buvome visiškai laisvi, nepriklausomi, apie savo praeitis nekalbėdavome, buvusių patirčių neanalizuodavome, tarytum viską kūrėme iš naujo. Iki šiol stebiuosi, kaip mums tai pavyko.
Šioje publikacijoje, t. y. „Metuose“ spausdinamuose laiškuose, atsispindi Jurgio būsena kerkeryje, jo nenumaldomas laisvės troškimas (du pabėgimai iš kerkerio), kurį galima suvokti ir kaip tam tikrą protesto formą, ir, nepaisant visko, – didžiulės kūrybinės ambicijos ir vis didesnis noras ne tik versti, bet ir rašyti prozą. Siekiant suvokti realią, labai skaudžią mums abiem situaciją, antrą kartą publikuojamas 1983 m. gruodžio 12 d. Jurgio laiškas, rašytas prieš laukiamą teismą po antrojo pabėgimo. Laiškus rašė dažnai ir vokiečių kalba, kurią anuomet puikiai mokėjau, ir kai kada pati jam atsakydavau tuo pačiu.
Kerkerio kasdienybė
Kerkeryje, kaip ir visuose sovietmečio kalėjimuose, griežtai bausdavo: „Nemanyk, kad sprendžiu čia kokias globalines problemas. Problemos kur kas paprastesnės ir lokalinės – kaip prastumti dar vieną dieną, ar vėl bus taip pat šlykštu po eilinio seanso „bare“ et cetera. <…> Esu ką tik grįžęs iš baro. Jis čia įrengtas rūsyje, „rotondos“ tipo, su visa butaforija. Leidžia apomorfiną, vėliau duoda gerti šnapsą. Po to privalo būti bjauru. Taip dažniausiai ir būna“ (83 05 18). Arba: „Tik šiandien mane išleido į miestelį iki 18 val. su prisakymu: žiūrėk, jei pavesi!.. Ar reikia aiškinti, kas būtų, jei pavesčiau? Nereikia! Karceriai, kazematai, voratinkliai, apipelijusi duona it akmuo ir t. t.“ – rašo rugpjūčio 29 d.
Su humoru pasakojo apie privalomą „artistinį“ gyvenimą: „Šiandien tokia gal įtempta diena. Mat vakare per selektorių paskelbs, ar perveda mane dirbti į miestą, ar neperveda manęs dirbti į miestą. Mat, visus „artistus“ žada pervesti. O visi „artistai“ – nusižengę, prasikaltę, sugrūsti „in der Zone“. Gal rašiau, aš irgi „artistas“ – pranešinėjau numerius. Ką gi – mūsų orkestrėlyje groja ir dainuoja pusė profesionalių muzikantų. Ne pirmo ryškumo (žvaigždės), tai tiesa, bet vis dėlto, vis dėlto“ (83 06 01). Ir vėliau: „Vakar buvo „premjera“ – koncertavome. Pjesė turėjo pasisekimą, publika reagavo jautriai ir negailėjo katučių. Tik nebuvo nei gėlių, nei premjerinės vakarienės. Šiaip mano „trupė“ labai pasyvi, vengia repeticijų, miega, tačiau scenoje artistai darė viską, ką galėjo – vieną aktorių net tikrino, ar jis tikrai negirtas… Ryt tikroji apžiūra su atstovais iš Kult. ministerijos, kalėjimų valdybos ir pan. Nuo pasirodymų sėkmės priklauso daugelio žmonių kalėjimiškoji padėtis, atostogos ir kitos lengvatos“ (83 08 29).
Kerkeryje gimė rašytojas
Kalėjime reikėjo išgyventi, ir tose niūriose aplinkybėse poetas turėjo būti gana žemiškas. Priverstinis gydymas apomorfinu, už menkiausią nusižengimą sodinimas į karcerį, plaukų kirpimas etc. buvo kasdienybė. Bohema liko nuošalyje. Kerkeryje sukurtuose eilėraščiuose jis vaizdžiai perteikė kalinių nuotaikas. Gaila, kad į tuos faktus neįsigilino 2017 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje išleistos J. Kunčino eilėraščių rinktinės „Malūnų gatvė be malūnų“ sudarytojai Palmira Mikėnaitė ir Antanas A. Jonynas. Taigi 1983 m. kovą sukurtame eilėraštyje „Wehrwolf II“ („Vilkolakis II“) kalinys-vilkolakis, kaip ir pats įkalintasis „nakčia pro langą žiūri, / Užkėlęs letenas ant snieginos palangės“, kol: „Vilkolakis šviežiam sniege pastyra. / Prie jo uždusę skuba žmonės, žvėrys… / Tik paukščiai atpažįsta žilą vyrą, / Kuris drauge su jais rasotą vyną gėrė.“ Nepublikuotame 1983 m. gegužės 12 d. „in Kerker geschrieben“ (kerkeryje parašytame) eilėraštyje „Varpas vėjy“ minimas bažnyčios bokšto interjeras: „Bet sudyla vėjy varpas / Ten, po bronziniu skliautu / Atmintis ar tuščias tarpas, / Kuriame išnyksi tu?“ Birželio 16 d. (ketvirtadienį) atsiunčia ir pirmą man, kaip sakydavo, „kapinių fanei“, skirtą eilėraštį: „Kai mes pamilsim vienas kitą, / tikriausiai vaikščiosim po kapines, / ieškodami kapų, / kur ilsis mylimųjų širdys.“ Beje, istorinėmis temomis ir apie senąsias Vilniaus kapines (Rasų, Bernardinų) Jurgis parašė ne vieną eilėraštį. Sakydavo, „čia Tavo nuopelnas“, nors pats nuo seno domėjosi savo gimtinės (Alytus) ir krašto istorija. Tai mus irgi siejo.
Be intensyvaus prozos kūrinių vertimų, vis daugiau pats rašė prozą: „Šiaipjau dabar rašau čionai apsakymus. (Gal minėjau?) Parašiau tokius: „The Visitor“ („Svečias“), „Kai ateina Kasparas“, „Vokietija“, „Kajus Semikola“ ir „Hamsteris“. Nemanyk, kad jie taip „įmantriai“ pavadinti – ten ir įvykiai gana paprasti, ir žmonės. Tai kas, kad jie susitinka su mirusiais, stato skulptūras Norvegijoje ir pan. Visi jie dori lietuvaičiai“ (83 05 13). Kiek vėliau: „Aną vasarą aš parašiau 500 p. romaną „Aitvaras“. Jis taip ir liko nebaigtas, tačiau tikiuosi prie jo grįžti“ (83 05 23). „Parašiau dar vieną novelę savo novelių serijai „Horas gyvena horizonte“. Ši vadinasi „Suvalkietis Dzūkuose“ (83 05 29). Jas spausdino Alytaus r. laikraštis „Komunistinis rytojus“. Vėliau išdrąsės: „Žinai, užsibrėžiau nuo rugsėjo mėn. pradėti rašyti savo fantastiką. <…> Gaila, kad Tu dabar negali paskaityti mano romano „Aitvaras“ (83 07 13). Jis netramdė prozaiko pašaukimo, intensyviai vertė ir rašė, ir mąstė apie rimtesnius dalykus, kuriuos visada bandydavo aptarti. Kerkeryje apgalvotos daugybės galimų prozos kūrinių, tarp jų ir „Tūlos“, apie kurią irgi laiškuose rašė, idėjos. Galima teigti – kerkeryje GIMĖ RAŠYTOJAS.
Išskirtinis Jurgio laiškų akcentas buvo jo piešiniai pieštuku, plunksna ir nuotraukos. Iš laiškų aiškėja, kad tuo metu jam artimesni buvo dailininkai. Su kai kuriais bendravo gana artimai. „Užtat, Vida, kad jau pradėjau girtis „turtais“, turiu gal tuziną originalių paveikslų – grafikos daugiausia. Vienas kitas visai neblogas. Tai bičiuliai padovanojo. Yra M. Vilučio, K. Skromano, V. Ajausko, Z. Šteinio darbų. Turiu keletą akvarelių. Turiu dar du stalus ir keletą sulūžusių kėdžių“, – vardijo laiške gegužės 30 d. „Gal kada, jei sulauksiu senatvės ir turėsiu savo urvą, pradėsiu tapyti – visą laiką tai viliojo, o ir dabar tebevilioja. Pažįstu daug dailininkų, kurie labai gerai įvaldę techniką, o šit – dvasingumo, gelmės ir nėra“, – rašė birželio 1 d. Ko gero, tuos pačius žodžius su jam būdingu kritiškumu Jurgis pakartotų ir šiandien.
Įdomios ir Jurgio atsiųstos nuotraukos iš kerkerio su parašais jų reverse. Vieną jų 2017 m. publikavau žurnale „Literatūra ir menas“, o šiame numeryje esančioje nuotraukoje matome Jurgį po kalinimo karceryje bei procedūros „kirpykloje“. Bausmės už pirmą pabėgimą. „Kaip Tau patiko mano photos – „Der arme Teufel nach der Flucht aus dem Kerker“ [Vargšas nelabasis po bėgio iš kerkerio]? Patiko? Gerai“, – klausė liepos 11 d. laiške.
J. Kunčino laiškai, parengti kaip šaltinis, su vertimais, nuorodomis, piešiniais ir nuotraukomis, be abejo, pateiktų naujų įžvalgų apie jo visą kūrybą, suvokiant ją kaip unikalų epochos reiškinį. Ir čia ne esminis dalykas, kam adresuoti šie laiškai. Jie tomis aplinkybėmis buvo irgi kūryba, beveik romanas, su kulminacija ir epilogu, kuriems aptarti reikėtų ilgesnio teksto ir visų laiškų publikacijos. Nes romaną reikia skaityti, o ne perpasakoti.
> Laiškų publikaciją galite skaityti čia <
[1] Girininkienė V. Jurgis Kunčinas – kalinys ir poetas (I) // Literatūra ir menas. – 2017. – Nr. 2 (3599). – P. 26–29; Girininkienė V. Jurgis Kunčinas – kalinys ir poetas (II) // Literatūra ir menas. – 2017. – Nr. 3 (3600). – P. 27–31.
Henrikas Nagys. Mano dienoraštis. 1945 – svetimoj žemėj
2025 m. Nr. 11
Henriko Nagio dienoraštis: apie žmogaus širdį, ieškančią savo žodžiams kelių į šviesą
Poeto Henriko Nagio (1920–1996) dienoraštis[1] – sąsiuvinis kietais, tamsiai pilkos spalvos viršeliais, septyniasdešimt dviejų lapų. Tekstas rašytas juodu rašalu ir pieštuku lietuvių ir vokiečių kalbomis. Sąsiuvinyje esama intarpų – tai vokiečių kalba išrašyti Rainerio Marios Rilkės tekstai apie dailininką Auguste’ą Rodiną ir Søreno Kierkegaard’o citatos. Viršelyje užklijuotas baltas lapas: 1945, toliau įrašai: H. Nagys; Mano Dienoraštis; 1945 – svetimoj žemėj –.
Dienoraštis pradėtas rašyti baigiantis Antrajam pasauliniam karui, kai, iškilus sovietinės ir nacistinės valdžių persekiojimo grėsmei, H. Nagys apsisprendė trauktis iš Lietuvos. Pavienių dienų įrašuose metraštininko tikslumu fiksuojami reikšmingi karo pabaigos įvykiai, skaudžiai palietę patį autorių. H. Nagys nėra šių įvykių tiesioginis dalyvis, bet jis akylus stebėtojas, išgyvenantis „bolševikų nešamą pragarą“ pasauliui. Poetas išsako savo nuojautas, patirtis, tarsi tęsdamas tiesioginį pokalbį su savimi, retkarčiais kreipiasi į kitą. Egzistencinių apmąstymų sekoje ryškėja du dienoraščio veikėjai: aš ir laikas.
Poeto rašytame „svetimoj žemėj, po svetimu dangum“ tekste veriasi jo nuotaikos, gimtosios žemės ilgesys ir stojiškas tikėjimas, kad „Lietuva turi būti nepriklausoma“; „mes turime laimėti, mes mažosios tautos…“ Šis tikėjimas, plonyčio rašto filigranu einantis per visą dienoraštį, įtvirtinamas 1945 m. gruodžio 25 d. įrašu: „Vis tiek mes laimėsim!“
Istorinės pervartos pakoregavo daugelio talentingų kūrėjų gyvenimus. 1944 m. vasarą į Vakarus pasitraukė ir Henrikas su broliu dvyniu Martynu (netrukus brolių pėdomis pasekė ir Henriko tėvai su senele Emilija ir dukra Zinaida). „Sunkus, pilnas vargo ir skaudaus nusivylimo kelias už manęs. Esu nebe Berlyne. Ir aplinkui mane dabar kalnai. Dabar mes visai nebetoli vienas kito. <…> Kartais mane apima toks begalinis ilgesys namų, kad, rodos, būčiau likęs tenai – kaip ten bebūtų, vis būtų namai. Lyg sapnas dabar atrodo tai, kad yra kažkur miestai ir kaimai, kur kalba tavo kalba ir kur visa taip sava ir taip tikra: esu vėl geležinkelietis. Nieko geresnio nesugalvojau – pagaliau ir jėgų nėra. Ar ne vis vien? Esu visai vienas. Čia nėra nei vieno lietuvio“[2].
Gyvenimo laikinumas gretinamas su miestų didybe, jų išlikimu: 1945 m. sausio 6 d. Berlyne poetas rašo apie sudraskyto, susprogdinto miesto didybę, kuris, kad ir kaip būtų niokojamas, išliks, nes tik žmogus, gyvenantis jame, – laikinas. Vasario 1 d. fiksuojama: „Rytmečiais, kai važiuoju elektriniu traukiniu darban, žiūriu į neapmatomus kvartalus ir mąstau, kaip visa tai atrodė seniau prieš karą. <…> Dabar griuvėsiai. Ir kasnakt nauji puolimai…“ Kitame įraše ir vėl skausmingai aprašomi subombarduoti muziejais buvę miestai. Poetas keliauja, vildamasis rasti saugesnį prieglobstį. 1945 m. vasario 15 d. įrašyta: „Po ilgos, pusiau sapne praleistos kelionės esu šiandien šitam Austrijos kaime [Frastanz (Vorarlberg)], netoli taikios, naktim švytinčios tūkstančiais žiburėlių Šveicarijos.“ H. Nagys mini, kad Berlyne dirbo „kaip atstovas žemės ūky dirbančių Vokietijoj lietuvių“, bet situacija tapo nevaldoma, kai susprogdino Berlyno institutą, kurį jis lankė su savo drauge Marija; o kiek vėliau prasidėjo įnirtingi Berlyno puolimai. Užrašuose nurodoma, kad pravažiavo susprogdintą Dresdeną, atvažiavo į Brėgencą (Bregenz) prie Bodeno ežero. Darbą poetas gavo geležinkelio įstaigoje. „Naktim ir vakarais girdisi šulinių srovenimas. Jie srūva čia be paliovos… Laukiu savo žemės laisvės, ji toli nuo čia, labai toli šiaurėj…“
Poetas dienoraštyje kaip metraštininkas fiksuoja karo eigą, vokiečių kariuomenės pasitraukimą. Įrašas balandžio 5 d.: „Sąjungininkų kariuomenė įsibrovė giliai į vokiečių žemes. Bolševikai jau prie Vienos. Šitos masės ir gražusis Europos miestas! – kaip tai baisiai nesiderina, ir kaip degina širdį!“ Bolševikų invaziją H. Nagys lygina su potvyniu, kuris viską nušluos nuo savo kelio. Įrašas balandžio 12 d.: „Vokietija gyvena paskutines valandas. Ji svyruoja, dar graibstosi į visas puses atramos, bet tai toks beprasmiškas ir toks mirštančio žmogaus judesius primenąs, gyvybės pasireiškimas…“ Įraše gegužės 15 d. mini Jungtinių Tautų steigiamąją konferenciją (San Fransisko konferenciją): „Garbioji konferencija San Francisko kalba apie teisybę ir laisvę, bet kol tenai už stalo sėdės Molotovas ir kabos sovietų raudonoji vėliava, tai bus tuščios kalbos ir panieka toms sąvokoms.“ Jis viliasi tolesnės kovos, galimybės ginklu tautoms iškovoti laisvę ir atkurti teisybę.
H. Nagio dienoraštį galima vertinti dvejopai – kaip istorinių pervartų aprašymą ir kaip intymų rašymą sau. Sąsiuvinio puslapiuose – ir desperatiškas bandymas kurti, rašyti eilėraščius, bet poetas jaučiasi palaužtas, todėl neįmanoma rasti žodžių jausmams nusakyti. Sugrįždamas į praeitį, jis ilgisi literatūrinio gyvenimo, prisimena ypatingus literatūros vakarus, vykusius Vilniaus filharmonijoje. H. Nagys ypač brangino savo draugus, jų ilgėjosi. Dienoraštyje kaip atskirą temą galima išskirti mokslo draugų ir bičiulių paveikslus. Niekas nėra taip jautriai, taikliai ir lakoniškai apibūdinęs Jono Sereikio, Medardo Bavarsko, Vytauto Mačernio, Broniaus Krivicko, Mamerto Indriliūno, Juliaus Kaupo kaip H. Nagys. Jau vėliau Čikagoje išleistose poezijos knygose „Saulės laikrodžiai“ (1952) ir „Broliai balti aitvarai“ (1962) publikuotas pluoštas eilėraščių, skirtų gimnazijų, studijų draugams, dedikacijos Antanui Škėmai, Algimantui Mackui, J. Kaupui. Su pastaruoju H. Nagys buvo susaistytas ypatingais dvasiniais ryšiais.
Dūžtančio ir byrančio pasaulio fone poetas bando įprasminti egzistenciją. Jis buvo vienas tų, kuriam „gyvenimas nesibaigė duona ir rūbu“, tad imasi vertimų iš vokiečių kalbos, susidomėjęs Georgo Traklio kūryba, tyrinėja ir jo gyvenimą. H. Nagys, kaip ir jo draugai, siekia tobulėti, pasirenka studijas Insbruko universitete: „Esu vėl studentas, koks tai palaimintas žodis.“ Šiame universitete jis parašė ir apgynė disertaciją „G. Trakl ir kelias iš impresionizmo į ekspresionizmą“.
Dienoraštis parašytas sodria, emocionalia literatūrine kalba, esama nemažai poetinės prozos vaizdų – daug raiškių palyginimų, įsiklausymo į gamtos pokyčius, lyriški intarpai įpinami į kasdienybės audinį, tekstuose ryški estetinė pajauta, prasmės ieškojimas, tiesos suvokimo ir autentiškumo poreikis. Autoriui rašymas tampa būtį įprasminančia veikla. Dienoraščio tekstus sujungia vandens, upių, šulinių kaip versmių almėjimas, čiurlenimas – kodas, nusakantis gyvenimo upės tekėjimą: „Sruvenkite, šuliniai! Gal taip nebegirdėsiu verksmo paniekintų ir užplaktų žmonių… Sruvenkite, žemės šuliniai – begaliniai, bedugniai!“
Neabejotina – būtų svarbu išleisti atskiru leidiniu šį tamsiai pilką sąsiuvinį, o kol kas „Metų“ skaitytojams siūlome perversti bent dalį H. Nagio dienoraščio puslapių, rašytų prieš aštuoniasdešimt metų.
Virginija Babonaitė-Paplauskienė
[1] Poetas savo dienoraštį, rašytą 1945 m., atvežė į Lietuvą ir patikėjo literatūrologei Rūtai Mėlinskaitei, kuri perdavė jį šių eilučių autorei, formuojančiai H. Nagio rinkinį Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Čia sutelkta gausi poeto archyvinė medžiaga: nuotraukos, dokumentai, reikšmingą dalį sudaro rankraščiai – nuo mažų, palaidų juodraštinių lapelių iki parengtų spaudai rinkinių; daug įvairių tekstų – paskaitų, pranešimų, straipsnių literatūros, meno temomis ir literatūros kritikos straipsnių. Išskirtinės vertės – paskaitų konspektų ir poezijos rankraštiniai sąsiuviniai ir kt.
[2] Iš H. Nagio laiško Kaziui Bradūnui, Forarlbergas, 1945 m. vasario 22 d.
Naujųjų metų naktis –
seniau aš rašydavau šitą naktį sau vis ir vis: Lietuva bus laisva; Lietuva turi būti vėl nepriklausoma; mes turime laimėti – mes mažosios tautos… bet savo širdy aš tada nežinojau, kaip įvyks visa tai, – aš tik žinojau, kad taip turės būti: bolševikų nešamas pragaras sutrupės ir kelsis naujas pasaulis…[1]
Šiandien aš rašau mažam Sudetų[2] kaime – seniau buvusioj Čekoslovakijoj – šituos žodžius, žodžius, kurie kiekvienas neša su savimi visą išgyventą nuo liepos mėnesio sielvartą, pažeminimus ir skausmą. Už lango svetimos žvaigždės ir svetimas dangus. Svetimi kalnai tamsia grandimi juosia tolimą horizontą. Aš rašau ir pats nežinau, ką turiu parašyti – kiti Nauji Metai – ką jie mums atneš? Daug skausmo – šitai tikrai. O kaip mūsų žemė? Kaip mes? Kaip Europa? Tamsūs klausimai, tamsūs kaip svetimo rudens naktis.
Gretimam kambary tėvai, sesuo, Marija[3] – visi brangūs žmonės – gera klausyti jų taikios kalbos, bet širdy taip tamsu ir baugu. Norėčiau namo… Mane šaukia manoji pilka žemė ir mano lygumos… Norėčiau sugrįžt… Mane vilioja tolimų kaimų ir miškų siluetai… Žemė! Kaip brangi ji dabar man, mano žemė!
Aš nežinau, ar aš dar kuo nors tikiu – bet kaip gyventi be vilties?!
Baisu matyti jus, mano mieli draugai! Jūsų veidai begalinio ilgesio iškankinti ir akys pavargusios nuo svetimo dangaus ir namų svetimų, ir žmonių. Jūs man paduodate tokią pavargusią ir praradusią visą savo jaunatvės įkarštį ranką ir tuojau vėl ja dengiate skaudančias akis… Mano mieli ir brangūs draugai!
Ir Jūs, kurie likot. Kaip jūsų aš ilgiuos – jūsų kaip tėviškės duonos, kaip vasaros vėjuj supančių javų laukų ir žydro dangaus… Ar mes matysimės dar kada?
Aš nežinau kodėl, bet tikiu. Nes ar plaktų širdis, jei nebebūtų jokios vilties? Ne, ji neplaktų…
<…>
Gegužės mėn. 16 d.
<…>
Aš svajojau seniau rašyti eilių ciklą apie Europą… Kokios buvo tai naivios mintys! Argi būčiau galėjęs visa tai užrašyti? Argi plaktų tiek milijonų širdžių, argi tiek tautų ilgesio būtų srovenę, tiek kraujo pralieto, tiek vėliavų liepsnojančių ir mirgančių argi pleventų ir tiek akių, tiek rankų jaunų, virpančių jėga ir tiek kruvinų, pavargusių nuo retežių, nuo darbo, nuo sielvartingų naktų ir šautuvo, tiek veidų: degančių jaunatve ir dvelkiančių mirties vėsuma?..
Ak, tai mano rankom būtų per sunku buvę – jaunom rankom, sapnuose paskendusiom, laikiusiom gėlę ir mirusį paukštį…
Per sunku būtų buvę tokiom rankom – jos nebuvo nei vergijos pančių dar jautusios nei svetimų upių vandens šaltį, nei svetimųjų vėjų šiurkštumą, nei svetimo akmens skaudų aštrumą…
Ir akim, nemačiusiom šitų kalnų ir ano didmiesčių dangaus ir milžiniškųjų nuo puolimų gaisrų.
Kas paliko? Naktis. Vėjas, kuris primena mirštančio dejonę. Žvaigždės, kurios primena ašaras…
„Ir niekad nežiūrėkit į žvaigždes, jei jūs laimingi…“ (Iš Jono[4] eil.) O jei nelaimingi? Jonai, o tada?
Vakarais grįžęs iš stoties[5] (kur taip nuobodžiai tuščia ir teskamba žingsniai ir dainos Prancūzų Maroko juodųjų kareivių sargybos) sėdžiu prie atviro lango ir mąstau apie Dievą, apie Lietuvą, apie Europą, apie mano draugus, Mariją ir save. Visa taip surizgę aplinkui pasaulyje – Europoje. Po gegužės mėnesio 8 dienos (pergalės dienos) nėra nei laisvės, nei taikos… Tiek vergų… Tiek benamių… Tiek kankinamų ir plakamų už tiesą… Aš nebežinau kartais, ar esu dar gyvas, ar esu dar mąstąs, ar esu dar matąs ir girdįs… Ar neprasrūva visa pro mane, lyg kurtūs vandenys ir vėjai ir nebesudrumsčia pavargusios širdies…
Nenorėčiau mirt. Norėčiau padėt Tau ranką ant pavargusių siaurų pečių ir klausytis dar vienąkart visų mano mylimųjų draugų žodžių. Norėčiau klausytis tylių ir gilių, kaip ežerų sietuvos eilėraščių, srūvančių ištroškusion širdin… Norėčiau skaityti Tau knygą apie sapnus, kurių mes ieškom, ir žmogaus širdį… Norėčiau žiūrėti į vakarą su tavim kartu ir matyti Lietuvos dangų… Norėčiau vėl vienąkart rašyti. Rašyti daug… Rašyti eilėraščius, Marija…
Kai aš išeisiu laisvės kovon, bus man sunku, bet tai vienintelis vilties pilnas kelias… Kelias, kuris veda namo… Namo!
Sruvenkite, šuliniai! Gal taip nebegirdėsiu verksmo paniekintų ir užplaktų žmonių… Sruvenkite, žemės šuliniai – begaliniai, bedugniai!
Gegužės mėn. 28 d. Pirmadienis
Jokios prošvaistės. Europoj toks sąmyšis ir nesandarmė, kaip dar niekados. Bolševikai drastiškai nekreipia dėmesio į jokius susitarimus nei pažadus… Galų gale, juos mes pažįstam!
Girdisi, kad užsieniečius surinksią vienam lagerin prie Stuttgarto. Ten, žinoma, sulauksim „draugų“ delegacijos, kuri mus kvies „namo“!
Bjauru, kai pamatau tą raudoną skudurą. Nekurį laiką jis kaba dabar Feldkirche tarp sąjungininkų vėliavų prie gubernatoriaus rezidencijos…
Jau tėvai ir visi gyvenam pusbadžiu. Duonos visai nebeturime…
Aš tik suspaudžiu rankom galvą ir kartoju be galo: „Dieve, Dieve…“ Taip praeina dienos ir naktys. Aš klausiu savęs, ar esu dar gyvas… Aš nueinu į kalnų kaimelį pas tėvus, jie pusalkaniai, ten baramasi, aš sugrįžtu į čia, čia tuščia ir nuobodu – tuščia, ligi nepakėlimo!
Kas yra visos šitos laisvės ir tiesos ir kas mes?! Bjauri apgaulė? Nuostabus melas sau pačiam? Kam? Ir kodėl?!
Kas liko iš manęs, Marija? Argi kadaise tokie mes buvom, ir ar tokius žodžius norėjau tau pasakoti? Aš juk tikėjau šviesa ir tikėjau mūsų laime ir mūsų žeme…
Kas liko – sakyk?
Vėjas, kuris dabar skrenda per mažojo miestelio gatvę, yra lygumų vėjas, jis atskrenda iš Lietuvos ir pasakoja man, kaip ten atrodo. Ką tenai veikia mano draugai, mano medžiai ir senasai parkas… Mergaitė, kuri praeina pro mane, primena man vieną šviesiaplaukę moterį, kurios laukdavau prie universiteto rūmų rudenio naktim ir kurios akys spindėdavo nušviestos praskriejančių automašinų, kaip tolimo dangaus mėlynumas.
Daina, kuri dabar pasigirdo, tokia svetima…
Žingsniai, kuriuos vėl girdžiu – svetimi… Ir varpas, kuris muša vidurnaktį, taip šaltai ir svetimai skamba…
Gegužės mėn. 30 d. Trečiadienis
Aš stebiuos, kaip mane užlieja kraujas ir niūrus įtūžimas, kai kuris nors vietinis komunistėlis austras arba tikįs raudonąja propaganda bando man pasakoti, kaip gera esą dabar Vienoje, Berlyne ir kitas panašias pasakas. Ir tai pasakoja jie man!
Mano širdy dabar teka toks tvirtas ir kietas kraujas ir aš jį jaučiu kaip granitą: aš žinau, ko aš noriu, aš žinau tikrąjį savo politinį įsitikinimą. Palenkti manęs tikrai niekas nepajėgs. Norėčiau, galbūt, kada nors save matyti politiniam gyvenime – tokį pat stiprų ir nepalenkiamai aiškų.
Gal šiandien vis labiau manyje bunda politinis įsitikinimas, kurį aš pats labiau pavadinčiau akmenėjančia širdim. Tai teisingiausias pavadinimas tam kietumui ir nepalenkiamumui, kuris gyvena mano širdy.
Ir tai yra amžina kova prieš visas demagogijas; prieš visas žmogų paniekinančias ideologijas; pajuoktoji demokratija jau tikrai teisingesnė žmogui nei tokie paniekos pilni judėjimai, kaip nacionalsocializmas ir dar labiau komunizmas.
Juk tai tik pateisinta vergija ir užbruktasai melas. Melas, kuris taip baisiai brukamas, kad juo su siaubu imama tikėti, nes kas gi gali tikėti, kad taip galima meluoti…
Girdisi žinios, kad ir lietuviai galėsią Amerikos armijoje kovoti kartu. Prieš ką, mes neklausiame. Apie tai garsiai niekas dabar nekalba. Negali kalbėti. Bet kai ateis toji valanda, mes neklausime, ką reikia mušti… O, tai tikrai būtų gera ir palaiminta valanda!..
Birželio mėn. 1 d. Penktadienis
Aš galvoju dažnai apie mano draugus. Dažnai apie literatūrą. Ir tai yra kažin kaip nuostabiai susiję – yra viena.
Kai prisimenu žuvusį Ksaverą, kurį aš, tiesa, išviršiniai taip neilgai ir taip nedaug pažinau – man dar ir dabar širdy kalba kartus priekaišto balsas, kad su juo nebuvome tikri draugai, draugai, kurie būtų turėję lyg vieną gyvenimą ir vieną mirtį… Galbūt būtume jau abu anapus… Aš niekad neužmirštu ano pavasario lygumose prie Baisogalos, ano sunkaus ir surizgusio, ir džiaugsmingo balandžio mėnesio ir Ksavero kapo prie bažnyčios, šventoriuje, medžių ir šešėlių vienatvėje. Ir tuoj už šventoriaus pilkų namukų eilę ir tolimas šešėlių ir saulės, ir vėjo pilnas lygumas…
Tai buvo jo žemė: tenai, tuojau už šventoriaus: lygumos ir tolimi miškai. Ir paukščiai, kurie skrido per lygumas ir tūpė šlamančiuosna šventoriaus medžiuosna.
Ir vėlei prisimenu, kaip jis man pasakojo apie Jānio Akuraterio[6] „Samdinio bernioko vasarą“, aną nuo nuostabaus ilgesio ir tylaus jaunystės sielvarto alpstančią novelę. Tenai, tasai Jānis – argi nepanašus į jį patį, Ksaverą, žemės ir sapnų jaunuolį? Tos dienos gimnazijos suole! Šalia manęs tylus truputį niurnantis ir dengiantis tuo niurnėjimu savo sapnuojančią sielą jaunuolis, o lauke – parkas saulėtas ir skaisčiai žalios šviesos pilnas, – prūdas, raibuliuojantis nuo vandens lelijų, pilis, gelsvais bokštais panirusi į mėlyną, skrendantį dangų… Galbūt tik tai ir duoda man jėgos toliau gyventi.
Jonas… Aš jį matau šėlstantį gimnazijos klasėj. Ir tada savaičių savaites vėl tokį tylų ir nešantį kažką savyje, kažką tamsaus, nesuprantamo nei mums, nei sau pačiam…
Jonas Sereikis. Gali būti, tie du žodžiai būtų buvę gerai žinomi mūsų literatūroje; jie slėptų savyje surizgusių vaizdų kupinus eilėraščius, kur mintys kaip kruvinos gyslos pinasi per sulipusį ir sunkiai išnarpliojamą vaizdų, ritmų be atdūsio srovenančių, į rimų, atliepiančių begalinėj tamsoj ir tyloj, gniužulą. Jie slėptų savyje tolimos žemės vaizdą, kurį aš bandžiau vieną pavasarį užrašyti: saulėtą, keistos saulės šviesos nupliekstą, kur teka tamsios, dusliai gurguliuojančios ir nešančios savo vandenį lyg nesuprastą ilgesį į didesnius plotus, į jūras, upės, – kur skraido paukščiai, nelaimės simboliai ir vaiduoklių šešėliai, – kur spindi žvaigždės didelės ir nelaimingos, ir vaikšto mergaitės, kurių veidai neaiškūs, ir tik jų judesiai primena našlaitės judesius, nujaustus, išmąstytus, bet niekados aiškiau nenupieštus. Ten visa neaišku… Žemė, medžiai, žmonės. Ten laikas tarp nakties ir dienos. Arba vidudienis, kuris ilgisi vidurnakčio… Ten plaka visur žmogaus širdis, kenčianti žmogaus širdis, ieškanti savo žodžiams kelių į šviesą…
Jis rašydavo palėpės kambarėly, žemų lubų pridengtam, naktimis, kai aš gulėdavau mano lovoje ir ką nors galvodavau, arba būdavau užmigęs. Tada jis klausiamas nieko neatsakydavo, tiktai suniurgzdavo kažką nesuprantamo man… Jonas nemėgdavo, kad kas nors jį matytų ar jaustų rašantį, todėl rašydavo arba vaikščiodamas, arba lovoj susikniaubęs, vakarais prie tamsios elektros lemputės…
Už lango šėldavo rudens dargana. Už vienintelio mažo lango. Viduj būdavo šalta ir vėjas pūsdavo pro visus plyšius. Į stogą belsdavo ąžuolo šakos, didelio, galingo ąžuolo, kuris šniokšdavo mums savo nesuprantamas dainas… Būdavo naktis, viena tokių naktų, kuriomis žmogaus širdis iš skausmo ieško žodžių, lyg kelių į šviesą, lyg kelių į saulėtas, tolimas tėvų lygumas…
Jonas… Kaip jis sėdėdavo prof. Girniaus[7] seminaruose ir laukdavo, kada ateis jo valanda pasikelti iš savo sukniubusios tylos ir suliepsnoti žodžiais. Tada jo žodžiai būdavo kaip kibirkštys, šviesūs, degą, greiti ir taiklūs… Jis žinojo, kur skauda. Jis jausdavo visų mūsų širdį ir stodavo kovon, kaip liūtas. Vargas tam, kuris tokią valandą pabandydavo nevykusių minčių rezginiu jį įklampyti! Vargas diletantams, nes tokią valandą jie išgirsdavo tiesą, drebiamą jiems tiesiai į akis…
Taip atsitikdavo dažnai, taip gausiam diletantais Juozo Krumino[8] ratelyje. Kartais mes jį imdavome raminti, nes jis nebesiskaitydavo su elementarinėm mandagumo formulėm… O vis dėlto, tik tokį jį aš mylėdavau, kaip savo tikrą brolį…
Jonas Sereikis… mano draugas, tų keleto sunkių, bet šviesių ir niekad neužmirštamų semestrų, kai mes taip ištroškę literatūros, po bolševikų vergijos vėl galėjome sklaidyti knygas ir valandų valandas prasėdėti skaitykloje.
Draugas, kokių maža yra.
Žmogus, nešąs savy nesuprantamų jo gimtinės pelkių mįsles ir vaizdus… Žmogus, kuris kentė dėl kažin ko sunkaus savy, kurį nei mes, nei jis nemokėjom užmiršti…
Mano draugai, kuriuos aš matau dabar dažną valandą, kaip plazdančius šešėlius, tarp šitų kalnų ir likimo, kuris mus laužo ir trupina, kuris atėmė mums žemę po kojų ir visa, kas buvo brangu.
Ar pasimatysime kada – mano mylimi draugai?
Mano draugai, kuriuos aš jaučiu mano širdy, kaip dalį savo gyventojo gyvenimo ir dalį gyvenimo, kurį dar gyvensiu… Jie visi – Leonas Švedas[9], Jurgis Švedas, Jonas ir Aleksandras, Medardas Bavarskas[10], Bronius Polikaitis[11], Vytautas Mačernis, Mamertas Indriliūnas, Bronius Krivickas ir dar vienas kitas, kurių širdys valandėlei yra plakusios kaip manoji, ir kurių gyvenimai lytėjo su meile manąjį, su gilia draugyste ir be noro paniekinti ar išjuokti…
Aš žinau, kad šitų eilėn yra viena kita moteris įsipynusi, kaip gėlė, kaip tolimas žvilgsnis mėlynų akių ir lieknos rankos mojavimas… Kaip tolima daina… Kaip deginantis alsavimas rausvų ir svaiginančių lūpų ir liepsnojančių akių ugnis…
Nedaug. Keletą. Ir visa tai yra mano gyvenimas, prasruvęs kaip vandenys upių ir upokšnių, kur sutviksdavo mano veidas, kartais toks nepažįstamas man pačiam, o kartais toks skaudžiai savas, kaip žaizda nuosavam kūne.
Norėčiau juos visus susikviesti dabar šitan sąsiuvinin – kaip gyvenimo dalį, plakančią ir nemirštančią, kaip nemirštančios pasakos posmą…
Nes kas man belikę? Diena, kaip šitoji: šviesi, svetimos saulės nušviesta. Naktis – pavargusi, be sapnų, be gyvybės. Ir Marija – kurios akyse visa atsispindi, tik ne jos pačios skausmas ir ne jos pačios kančia…
Ji yra toji atrastoji, o gal vis tebeieškoma, moteris, kuri moka per pilkas, per pavargusias ir beveik mirštančias iš ilgesio dienas ieškoti kelio ir tiesos, ir matyti tolimą viltį. Jai sunku taip gyventi, aš žinau, bet aš žinau, kad tada, Silezijoj, tam širdį ir sielą sudraskiusiam lagery būčiau seniai sutrupėjęs, jeigu ne jos gyvenimas ir ne jos širdis. Iš tolo, lyg vėsus keisto medžio šešėlis jos ranka lydėjo mano širdį, kurią būtų užmušusi kaitra…
Dabar; dabar yra taip pat. Begalinėj tuštumoj aš ieškau nebegrįžtančio savęs – jauno, svajojančio, ir paskendusio spalvų mirgėjimuose…
Arba toji liekna smuikininkė, kurią mylėjau keista knygų meile keliolika dienų ir kurios paveikslas man palikęs kaip aliuzijos mirtis iš Alain Fournier knygos „Didysis Molnas“[12]…
Ir šokėja iš Vienos[13], kurios nemylėjau taip, kaip mylimos moterys, bet jaučiau jėgą, kurią ji nešėsi savy, ir neatrastą prasmę šiame gyvenime ir užsmaugtą gėlą. Padėti mes negalėjome vienas kitam. Abu be žemės. Abu neradę savo žvaigždės tuščiuos nakties skliautuos. Abu pašėlę ligi nepanešimo. Ji ir liko Vienoje, nes ją traukė ilgesys namo – į Kauną… Jis viliojo ją per mirtį. Ir ji nepabūgo, ji užmerkė akis prieš ją. Nes kas žino, ar mirtis tokiems žmonėms nėra laimė?..
Aš jaučiu širdy daug daug skaudžių priekaištų, prieš daugelį žmonių, kurie galėjo būti mano draugai, tikri draugai – gyvenimui ir mirčiai. Ir prisimenu aš Leoną [Švedą]… Jau iš seniai, iš gimnazijos laikų Klaipėdos krašte, Pagėgiuose lydi mane jo stiprus, jo lenkiąs žemę ir žmones šešėlis. Kaip plėšraus paukščio, kuris suka ir suka virš mažųjų namukų ir žaidžiančių žmonių, kol juos ištinka šitas šešėlis ir jie pritrenkti jo tamsumos žvelgia aukštyn taip ilgai, jog užmiršta žemę, žaidimą, draugus ir seka jį ir laukia jo nusileidžiant žemėn. Ir kai jie pamato, kad paukščio širdis tokia pat tamsi ir galinga, kaip ir jo šešėlis – jie pamilsta jį. Taip ir aš jį pamilau – kaip vyresnį gerą ir stiprų Brolį. Brolį, kuris žino daug apie vėjus, draskančius veidą ir čiulpiančius iš akių ašaras, apie kelius, kurie nevieši ir nei vieno nevaikščioti driekiasi per žemę ir kurių uolėtas paviršius drasko kojas ir rankas, ir širdį ligi kraujo, apie žmones, kurie dideli ir tamsūs keliasi žmonijos horizonte ir auga dar kasdien kaip audros debesys…
Mes buvome Broliai. Aš buvau silpnesnis, švelnesnis ir ne toks atkakliai kietas. Aš stebėjausi, kaip Leonas eina per gyvenimą. Lyg visa žmonija su mažom išimtim būtų jo priešai ir tykotų jį ir jo Dievą sutrupinti. O jo Dievas buvo jo gyvenimas. Ten buvo visa nuo didžiausios tamsos ligi gėlės virpėjimo rytmečio rasoj. Ten buvo visi gabumai – nuo tapytojo ligi dainininko. Ten buvo visos pasaulėžiūros – nuo racionalizmo ligi komunizmo. Ir meilė ir neapykanta buvo tenai pilnutinės. Jo širdy nebuvo tuštumos abejingumo. Jis mylėjo arba neapkentė. Vidurio nebuvo. Ir toks jisai buvo man lyg stabas prieš atsiveriančią naujo pasaulio angą: plevenančiais plaukais, degančiom akim ir nerimstančiu balsu.
Ir kai vėliau mes išsiskyrėme ir jo laiškai man kalbėjo – jie buvo deginančiai liūdni, kartais pavargę ir begalinės meilės sklidini… Ir kai jo griausmingi žodžiai prakalbėjo eilėraščiuose bolševikmety, aš vienas, praleidęs tada ne vieną vakarą ir dieną studentų bendrabuty, Vilniuje, su Leonu, pateisinau jį ir supratau. Mano Brolis buvo radęs tiesą, kuri jam atrodė tikra, nes neapkentė viso, kas menka ir bjauru, ir kėlė naujas vėliavas dangun, liepsnojančias kaip pasaulio gaisrai, kurie turėjo nuvalyti žmonių širdis… Taip turėjo gimti nauji žmonės: teisingi, teisūs, laisvi.
Bet Leonas nematė, lyg nenorėjo matyti: nuskurę žydeliai ir alkoholikai arba prasigėrę ištvirkėliai ir tik keli padorūs žmonės kėlė tas vėliavas savo purvinom vagių rankom ir ne liepsnos vėliavos tai buvo, bet žmonių kraujo persisunkę skudurai… Leonas tačiau buvo visa širdim su geraisiais – su tais, kurie mirę už tiesą. Su tais, su kuriais ir mes einame išvien. Nes tiesa, juk viena tiktai…
Tie vakarai studentų bendrabuty, toje beviltiškai mane smaugusioj bolševikinėj tvankumoj ir begaliniam nebepernešamam mele buvo šviesesni ir ramesni, ir pilni atodūsio. Ir ne vieną kartą, kai aš šaukdavausi dangaus dėl viso melo ir netiesos, Leonas man surikdavo tyliai, kaip pavargęs paukštis: „Henrikai, aš matau… Viskas yra pekla ir smarvė! Bet ką daryti, kai nebėr ėsti ir nebėr namų?“
Leonai, gal tos valandos, tie metai mus atitolino, bet buvo valandų, kai aš tikėjau tavim, kaip visados anksčiau – tavim – galingu paukščiu… ir nelaimingu, kaip nei vienas kitas, kurį sutikau… Norėčiau dabar tave matyti, kaip šitoji audra tavo širdį lytėjo – ar tu vis dar tas pats – stiprus ir nepalenkiamas…
Norėčiau, kad toks pat būtumei likęs…
Birželio mėn. 4 d. Pirmadienis
Ir tada 3 metai vokiečių okupacijos, kai tiktai Leono eilėraščiai mane pasiekdavo, kaip drąsūs ir neramūs laivai su plevenančiom skausmo vėliavom ir keistais žmonėmis. Eilėraščiai, kuriuose girdėjau tą pačią stiprią ir drąsią širdį ir tą patį visa užtvindantį ir savin suspiestą gyvenimą: vienišą ir toli nuo žmonių akių, kur gimė mintys, kartais per daug jau tik savo širdies paisančios ir tik save pateisinančios.
Bet žmones Leonas mylėjo. Tik gal jis to nenorėjo parodyti ir todėl juos niekino viešai ir garsiai kiekvienam į akis ir taip apspjaudė ne vieną, kuris jį būtų mylėjęs. Galbūt jis nemokėjo kaip mylėti, ir tai buvo jo didžioji nelaimė. Galų gale aš net nedrįstu net to pasakyti, kad tai buvo jo nelaimė… Gal tai buvo tasai vėjas, dažnai tokiu šalčiu dvelkęs iš svetimųjų širdžių į jį, kuris nešė jo išdidų laivą į tolimus, kitiems nepasiekiamus vandenis…
Aš esu matęs jį – šitą laivą, ir norėčiau, kad jis gyventų ir plauktų nesuviliotas sekliųjų ir drumstų vandenų…
Taip apie Mamertą [Indriliūną]… Apie jį aš norėčiau taip pat dar šiandien kalbėti… nors toks pavargęs ir nusilpęs jaučiuos, kaip beveik visą laiką Vokietijoje. Apie Mamertą, lyg apie keistą salą, šėlstančiuose vandenyse ir miestų ir gatvių begaliniam srovenime, apie salą, kur gyvena nuostabi tyla ir ramybė, ir kuri vis ir vis primena nuožmią tylą prieš artėjančią neišvengiamą audrą.
Ten plazda žydrios vėliavos, tarytumei palaido dangaus gabalai. Ten skraido paukščiai be garso ir be jokios prasmės tam, kuris eina salos keliais. Ten tiktai vandenys dusliai iš tolių atplūsta ir sudūžta putodamos į uolėtą pakrantę…
Galbūt ten yra avilių, kur dūzgia auksinės bitės, ir prūdai pilni ligi kraštų baltų lelijų.
Yra tenai lūšnelė ir begalinė ramybė joje. Ir žmogus, kuris dienų dienas žiūri į vandenis… Putojančius, srūvančius, šaukiančius, [neįskait. – V. B.-P.], kurie kaip vienišos svajonės praslysta balti ir skaistūs melsvu horizonto pakraščiu ir palieka balsvą mirštančią dūmų juostą virš tolimo bangų žėrėjimo. O jisai žiūri dienų dienas ir laukia. Jis nežino, giliai giliai širdy ko jis laukia. Gal tiktai jaučia, kad toji sala vieną kurį vidurnaktį sutrupės ir jo likimas bus išspręstas. Ir ne jo vieno: visos Žmonijos likimas panašus į jo, ir gal pakaktų vieno žodžio, vieno miesto, kuris jį išneštų į vandenis, į laivus, į tolius, į triukšmą, bet jis sėdi ir laukia, ir laukia, ir žiūri vienišas ir įsiklausęs savin į tolimus, pūtuojančius, begalinius vandenis…
Paskutinį kartą matėmės Vilniuje su Mamertu. Baltų bažnyčių, sodų ir gyvų akmenų mieste… Tai buvo literatūros vakaras[14], kokių niekad daugiau nebematysime – kai tiek daug jaunų ir senųjų poetų kalbėjo savo žodžius besiklausančiai salei…
Šiandien visa kaip tolimas, kadaise sapnuotas sapnas…
Tik tylų, kartais sušunkantį savo mintis, Mamertą nebeužmiršiu.
Kaip ir ano pavasario, kuris man atnešė beveik mirtį – Vabalninke ir Biržų[15] lygumose. Tai ir tada gulėjau beveik kliedėdamas nuo karščio Mamerto namuose…
Ir išvažiavau iš jų – lietingą rytmetį į ilgą ir tamsų ir vis dėlto niekados, negrąžinamai skaistų savo gyvenimo gabalą… Tada ten buvo ir Bronius Krivickas…
Mane žavėjo Mamerto vertimai. Aš neužmiršiu niekados tų keleto Yeats’o vertimų[16], kurie savais dar labiau pratęstais ritmais ir asonansais tapo panašūs į ramias, plačias ir begalines lygumų upes…
Arba Rilke’s „Skundą“[17]. Tai buvo kažkaip palaimintai nusisekęs vertimas. Ir tai buvo ne forma, bet eilėraščio siela, kuri švietė kiekvieną kartą jį skaitant.
Birželio mėn. 11 d. Pirmadienis
Vakar buvo čia netikėtai ir nelauktai dviračiu atsibastęs Julius[18]. Taip, kaip Lietuvoj – šviesus, apneštas kelionės dulkėmis, truputį primerkęs akis nuo saulės ir kalbąs lyg Hamsuno knygos žmogus.
Aš labai nudžiugau – tokioj tamsoj jis buvo kaip spindulys. Jo širdis tokia pat nerūpestingai šviesi ir gera. Ir visoj eilėj mano draugų atvaizdų – jis yra pats šviesiausias ir neprislėgtas nei kasdienos, nei tamsiųjų minčių, kurios ir jį kankina ir degina naktim ir dienom.
Jis moka kažin kaip nuostabiai žiūrėti į visa.
…Lyg visa būtų didžiulis sodas, kuriame mes vaikščiosime tol, kol netikėtai, o gal kam nors parodžius, rasime vartus, apipintus laukinių rožių vijokliais, kurie mus nuves į kitą, dar skaistesnį, dar šviesesnį ir pilną didelių tamsiai žalių pavėsių sodą…
…Lyg visi keliai būtų kiekvienam skirti, kiekvienam ir labiausiai liūdnam keleiviui, ir jis jais tesibasto vasaromis, skindamas vaisius iš šalikelės sodų, ir pridengęs ranka akis težiūri pavargęs gulėdamas pievoj į nardančius paukščius…
…Lyg visi miestai būtų mūsų draugų namų pilni ir kiekvienos durys svetingai atvertos man, žmogui, kuris turiu kiekvienam po žodį, po šypseną, arba pokštą…
…Nėra nei vienos klebonijos pasauly, kuri linksmam nerūpestingam bastūnui neduotų papietauti, ir nei vieno klebono, kuris išvykstant neįbruktų šio to į kelionės maišą…
…Visa šioje žemėje yra nerimta, o jeigu ir rimta, tai visados galima į šitai nerimtai ir tariamai lengvabūdiškai pažvelgt, nes žmogus, jeigu jisai nenori, jis niekad nepalūš ir nemirs…
Vasaros paukščiai turėtų plasnoti virš jo šviesios garbanotos galvos! Ir lengvi, kaip popieriniai burlaiviai, debesys turėtų amžinai skrieti virš jo!
Kai aš mąstau apie didelį, šviesų vaiką, vis prisimenu Julių.
Dr. Kripštukas![19] – sakydavo Alfonsas[20], ir juokdavosi, kai mes su juo sėdėdavom tarp Berlyno griuvėsių, mažam bažnytėlės kieme, sausyje.
Ir iš tiesų, Juliaus pasakos ir novelės buvo tokios tikros, jog manydavai matąs visuomet jį patį ten vaikštant: lengva, nerūpestinga eisena, kiek siūbuojantį savo ilgu kūnu, ir kiekvieną žodį palydintį savo vaikiškai šviesia grimasa…
Iš tikrųjų, kaip gali Lietuvos vieškeliai vasaromis jo nepasiilgti?! Jis tenai toks savas, ir toks būtinai reikalingas: kaip beržai srovenančiom šakom ir paukščiai virš jų…
Birželio mėn. 16 d. Šeštadienis
Jis patsai kažin kada pasakė, esąs Žemaičių bajorų kilimo. Ir iš tikrųjų – jame matėsi senųjų lietuvių kraujo: to, kuris buvo liejamas kadaise Rusijos stepėse, prie Vitebsko, Smolensko, Maskvos ir Prūsuose Marienwerderio pilių… Jo akyse matėsi keistas nuovargis, lyg jis tikrai nešiotų kartų kartas srovenusį žmonių gyslomis kraują. Jis kalbėdavo ramiai, apmąstydamas ir retkarčiais palydėdamas savo sakinius sūriu ir karčiu sąmojum…
Su Vytautu Mačerniu mano susitikimas buvo tamsus ir keistas. Jau Kėdainiuose, kai buvau abiturientas, su juo susirašinėjau. Jo laiškai buvo kieti, ramūs ir savin žvelgią… buvo kaip Žemaičių žemės ežerai, kuriuose atsispindi skaidrus vasaros dangus… Jis rašė apie žmogų, kurį lenkia kasdiena ir Universiteto nejaukią, žmogelių ištašytą ir ieškančią išsiblaškymo nuotaiką…
O susitikau su juo bolševikmety – Vilniuje. Tada pirmąkart jį pamačiau: jis žiūrėjo didelėm, plačiai atvertom akim į mane ir nieko nekalbėjo… Aš kalbėjau daug. Mes ėjome senojo Vilniaus siaurom gatvelėm, per smulkų ir nejaukų rudens lietaus pursnojimą, ir aš kalbėjau jam be paliovos… Mano širdis, tylėjusi ir kentusi visą vienišąją vasarą begalinį mano žemės ir žmogaus paniekinimą, dabar šaukė, kaip aš dar niekad nebuvau jos girdėjęs šaukiant… Lyg staiga būčiau norėjęs jam atverti visą tamsą ir beprasmiškumą, kuris manyje buvo augęs nebe dienom, bet valandom…
Vytautas tylėjo. Jis tik pasižiūrėdavo manin ir jo akyse atsišvietė tas pats gilus susirūpinimas žmogum… Tik man atrodė jis daug ramesnis, jis žiūrėjo kažin kaip tyliau ir lyg iš gilesnės gelmės ir gyveno savo gyvenimą tenai beveik nepaliestas siautusių vėjų… Kaip Žemaičių ežero duburys, kuris žvelgia iš savo nepasiekiamos gilybės į audrojantį dangų ir žino, kad ateis ir vėl giedra, kurią jis atspindės, kaip didžiulis ramus veidrodis… Vytautas rašė. Jis dirbo prie savųjų „Vizijų“[21] kaip ir anksčiau, ir bolševikinis bernas jo širdies nepalytėjo. Jis buvo tikrai (kartu su Jonu) ramiausiai išsilaikęs jaunųjų tarpe, kurio nesujaudino nei vienas pasiūlymas, grasinimas, ar pajuoka…
Tą rudenio popietę mes tapome tokiais draugais, kokiais gali pasidaryti du jauni žmonės, gyveną literatūros pasaulyje ir jaučią kartu realybės trupinančiai galingus smūgius, bet kurie vis dar pasilieka svajonėse, sapnuos ir pasakoj, ir tarytum akimirksniui atveria vienas kitam savo sapnuojančią širdį, kad tenai ilsėtųsi ir kitos širdies alsavimas ir liūdesys, ir daina… Mes buvome silpni tą vakarą: jisai, jau atėjęs žemėn pasyvus, iš tolo žvelgiąs į visa, prasrūvantį pro jo šalį, ir tik kartais sąmojum ir pajuoka užsidengiąs nuo įžūliai žingeidaus žvilgsnio ar ištiestos rankos; aš, sutrupintas begalinės gyvenimo srovės, kuri mane, vos išžengusį iš gimnazijos (dar tą pačią dieną!), taip negailestingai, visu purvu, niekingumu ir netiesa užliejo…
Buvo tai vienas vakarų, kurio ilgai neužmiršiu. Man jis buvo ir tolimas šviesus ir liūdnas prisiminimas anų laikų, kai godžiai griebdavau atėjusius žurnalus, ir ten rasdavau taip gerai man pažįstamas pavardes – ir eilėraščius, kurie kaip tolimos žemės mane viliojo ir svaigino, ir atverdavo vis naują grožį ir jėgą mene. Kaip tikėjau tada mano draugais!
Mes išsiskyrėme vėlų vakarą Vilniaus geležinkelio stoty, tvirtai paspaudę vienas kitam rankas… Aš išvažiavau tada į Nauj. Vilnią[22] – nykų namą su dideliu išdžiūvusių medžių pilnu sodu aplinkui…
Antrasis susitikimas buvo daug šviesesnis – vilties pilnas ir didesnės jėgos kupinas. Ir vėlei Vilniuje… Nors jau aiškiai jautėme sugrįžtančią rytų vergiją…
Bet tos audros fone buvo pradėjęs vystytis gana gyvas ir įvairiaspalvis literatūrinis gyvenimas… Aišku, jame buvo daug šiukšlių ir diletantistinių šūkavimų, bet matėsi ir tikros, gyvos iniciatyvos.
Birželio mėn. 21 d. Ketvirtadienis
Ir štai tam pusiau atgijusiam literatūrinio gyvenimo sąjūdy (tikras literatūrinis veikimas buvo neįmanomas jau vien dėl bukaprotiškos ir aklos vokiečių administratyvinės – teisingiau okupacinės – mėsininkų valdžios) Vilniuje buvo suorganizuoti trys didžiuliai literatūriniai vakarai[23]. Dviejuose jų dalyvavau. Ten susitikau visus mano draugus – vienišus, rašančius ir toliau susirūpinusius Lietuvos likimu.
Nei vienas neabejojo, kad valandai atėjus reikės eiti kovon ir geriau mirti, nei dar kartą vergauti. Bet jau tada buvo aišku, kad bolševikam artėjant nebus KAIP stoti kovon. Taip ir įvyko…
Tuose vakaruose buvo ir Vytautas Mačernis, ir Leonas Švedas, ir Bronius Krivickas, ir Mamertas Indriliūnas, ir Kazys Bradūnas, ir Eugenijus Matuzevičius. Buvo juose taip pat prof. Vincas Mykolaitis-Putinas, Faustas Kirša, Antanas Miškinis, Bernardas Brazdžionis, Stasys Santvaras, Jurgis Jankus, Kazys Inčiūra, Paulius Jurkus, Petras Vaičiūnas ir dar keli. Salė buvo tikrai niekad anksčiau nematyto kultūringumo ir subrendimo: reaguojanti į kiekvieną tikrą ir gyvą žodį… Vytauto eilėraščiai sukėlė audrą pasitenkinimo: tai buvo jo naujieji sonetai iš „Metų“[24] rinkinio. Leono naujieji eilėraščiai, kuriuos jis skaitė, parodė jo vis labiau kerojančio talento skalę ir jėgą… („Jūs skaisčios žemės mintys – beržai“!)
Aš klausiau visų jų žodžių – ir iš tų vakarų buvo aišku – jaunoji lyrikų karta buvo neabejotinai stipri, originali, nauja. Mūsų lyrikai negrėsė smukimas į menkavertį mėgdžiojimą…
Ar dabar, kai grįšime, bus taip pat, sunku pasakyti. Sunku pasakyti netgi, ar mes iš viso grįšime… Tasai lenkų tautos išdraskymas ir paniekinimas, ir palikimas bolševikų valiai nieko gero artimoj ateity nežada.
1941 m. birželio 21 d. buvo Lietuvai begalinės vilties diena. Deja, ji mus skaudžiai apvylė. Po keturių metų mes ir ji tokie… O vis dėlto tai dar ne galas!..
Birželio mėn. 26 d. Antradienis
Visos mano dabartinės vasaros dienos persunktos nuolatinėm mintim apie mano draugus… Apie beveik visus juos rašiau… Bet argi galima ką nors apie žmogų parašyti?! Ir tada, kai visa taip išdraskyta, kruvina ir tamsu kaip šiandien…
Kaip akmuo prie didelių lygumų, keistas akmuo, kuriame kažkas kažin ką pradėjo kalti ir nebaigė, galbūt jaunas menininkas, miręs pačioj jaunystėj, atrodė man jojo siela. Aš ir dabar nieko tikro apie jį pasakyti negalėčiau. Bronius [Krivickas] kažin ką dengė sava ironija, savo klaidžiu šypsniu, savo judesiais… Buvo ten lyg apipavidalinta, lyg pusiau liepsnoją, lyg niaurūs elementai sugniaužti, apslopę, bet dar nemirę… Mudu esame su juo daug kartų susitikę, kalbėję ir vis, ir vis turėjau stebėtis jo energingu veikimu, kai to reikalavo jo užimama vieta („Kūrybos“[25] redakcijoj), ir teisingu, aiškiu, gerai pagrįstu sprendimu… Ne veltui aš vis matydavau Mamerte ir Broniuje naujojo literatūrinio sąjūdžio teoretikus ir kovotojus. Jeigu Mamertą ir sunku pavadinti kovotoju (jis parašydavo savo straipsnius tik ilgai ir atkakliai prašomas ir verčiamas), tai Broniui tasai žodis tikrai tinka. Jo skambąs lyg metalas žodis ir apipavidalinta forma architektoniškai darniam straipsnio pastate būdavo kiekvienam prieinama ir suprantama, ir kartu liepsnojančiai atkakli. Ir tarpais prasimušdavo lyriškas vaizdas, giliai užgaunantis skaitančiojo sielą.
Ir su Bronium mes jau seniai susirašinėjom – jo laiškai ateidavo pas mane kaip drąsūs audros debesys. Jų šešėliai buvo tamsūs ir pabudindavo paukščius iš miškų ir parkų viršūnių…
Tie laiškai man atnešdavo dvelkimą stipraus, galingo vėjo, kuris man dažnai primindavo Leono žodžius. Tiktai Bronius buvo teisingesnis prieš kitus ir save patį – jame jautėsi toji giliai krikščioniškos pasaulėžiūros teisinga sėkla.
Tarp kita ko – tai mane jau gimnazijoj žavėjo – kad tie jaunieji žmonės stengėsi būti kiek galima teisingesni, ypač prieš save, nedengė jie savo silpnybių – ir tai buvo aiški krikščioniškos ideologijos pasėka. Daugiau nei visi šūkavimai ir agitacijos mane patraukė šitų jaunųjų žmonių mokėjimas pažvelgti teisingom akim į kitus ir save patį. Jie buvo paprasti, teisingi, aiškūs. Tuo tarpu visuose kituose sąjūdžiuose buvo daug kalbama, šūkaujama, triukšmaujama, dėl dirbančiųjų gerovės, nuskriaustųjų gerovės ir t. t., o patys šūkautojai buvo smulkūs visokių barų ir restoranų lankytojai, kurie savon širdin nemokėjo ir nenorėjo pažvelgti.
Vėliau jie pasidarė tarybų valdininkais, smulkiais niekšeliais ir tokiais liko ligi šios dienos. Jokio skausmo dėl paniekintos tėvynės ir paniekinto žmogaus juose nemačiau…
Tiesa, rašė bolševikmety ir Bronius, ir Leonas, bet kitaip… ir tasai kaip skyrė juos nuo visokių Spindžių, Rannitų[26], Kruminų ir panašių „rašėjų“… Jų kiekvienam žodyje buvo jausti skausmas dėl paniekinto žmogaus ir apspjaudytos tiesos…
Lapkričio mėn. 12 d. (Innsbruck)
Po ilgo tylėjimo vėl radau truputį laiko pasakyti sau keletą žodžių… Esu Innsbrucko universiteto studentas[27]. Gyvenu 12 km nuo Innsbrucko mažam, seno namo kambary ir skaitau.
Daug laiko vėl praėjo. Mečiau tarnybą geležinkely. Gyvenau lageryje Lustenau. Gyvenau pas tėvus, kaime, kalnuos… Dabar yra atėjęs ruduo ir aš esu vėl studentas. Koks tai palaimintas žodis! Skaitau, klausau paskaitas, badauju.
Dienos slenka greitai ir pilkos. Jau medžiai be lapų ir kalnuose daug sniego…
Gruodžio mėn. 22 d. Šeštadienis
Kaip greitai bėga laikas! Tos dienos Innsbrucke yra tokios blankios ir nuostabiai trumpos.
Visuomeninis darbas, studentų atstovybė, universiteto darbai ir t. t. Austrų valdžia daro visokių begėdiškų žygių, kad užsieniečius degraduotų į kriminalinį elementą arba fašistus. Tie patys austrai, kurie prieš keletą mėnesių buvo idealiausių nacionalsocialistų atvaizdai! To nei vienas šitų žmonių be tėvynės ir duonos neužmiršo. Kada nors, galbūt, gailėsis ir patys austrai to, – tik ar nebus per vėlu?
Dienos monotoniškos ir pilnos rūpesčio, bėgiojimo, skaitymo. Prieš keletą dienų skaičiau savo referatą „Impressionismus in Ad. Stifters Werken“ [„Impresionizmas A. Stifterio kūryboje“]. Referatas tikrai nebuvo blogesnis už pačių austrų studentų rašomus germanistikos referatus. Nuostabiai nuobodūs ir migdantys tie seminarai: be diskusijų, be ugnies, be polėkio. Toks ir patsai profesorius – Moritz Enzinger: nuosaikus ligi smulkmeniškumo ir nuobodumo, sintetikas ligi mieguistumo ir tylus, abejingas literatūros krapštinėtojas.
Aš visuomet prisimenu mūsų seminarus Kaune!.. Liepsnojančių minčių kupinus, aistringus ligi karštligiško paskendimo ginčų objektan, kur profesorius turėdavo tiktai stabdyti įsikarščiavusius ginčų dalyvius. Ir minčių kokių tenai kildavo!
Gruodžio mėn. 25 d. (Buchebrunnen)
Kalėdos. Vakaras. Lietus lyja lauke ir dvelkia keistas, pavasariu dvelkiąs vėjas.
Norėčiau rašyti – daug ir naujais žodžiais, niekad nerastais ir negirdėtais. Naujais vaizdais. Iš tiesų – jau 25 metų žmogus ir beveik nieko neparašyta. Beveik nieko – kaip tai skaudu. Bet jeigu negrįšim Lietuvon – gal ir gerai taip. Galbūt taip daug geriau – tylėti ir deginti širdį naujais vaizdais, kurie dar labiau degina dėl to, kad jie niekados nebus pasakyti nei užrašyti, kad jie mirs ir niekad daugiau negyvens… Ak, kaip degina mirę vaizdai ir mintys, kurie galėjo švytėti kaip nuostabūs brangakmeniai…
Lietuva… Girdėjau, rašo Amerikos lietuvių laikraščiai apie rašančiuosius likusius Lietuvoje poetus. Ten minimas ir Leonas Švedas. Norėčiau paskaityti bent vieną jo dabartinį eilėraštį…
Ir kaip jam širdy? Argi jis niekad neprisimena tų, kurie taip pat myli lietuvišką žodį, myli meną, myli tiesą? Tų, kurių pavardžių nėra laikraščiuose… Ne tik tų, kurie Vokietijoj dabar ir visam pasauly, bet ir tų, kurie dabar miškuos nešioja laisvę širdy! Leonai, tu prisiminsi dar kada nors žuvusius ir mirusius už Lietuvą ir už tą kalbą, kurią tu niekindamas rašai eilėraščius. Argi tu niekad savo brolių Jurgio arba Aleksandro neprisimeni?
Poezija yra gyvenimas. Didesnis dalykas yra didžiai gyventi negu rašyti didingus eilėraščius. Geriau mirt su eilėraščiais širdy negu gyvent ir rašyti juos mirštantiems ir pūvantiems pasaulio budeliams. Taip! Tai mano sveikinimas Tau, draugui ir vyresniam broliui.
Aš norėčiau paspausti ranką šiandien Vytautui Mačerniui, Mamertui Indriliūnui, Broniui Krivickui ir taip pat Eugenijui Matuzevičiui, kad jų pavardžių aš nerandu tarp tų, kurie dabar rašo tarybų tvarte. Aš didžiuojuos jumis! Vis tiek mes laimėsim!
Gimęs Dievas tegul liudija tai.
Vakaras. Lyja lietus. Migla uždengusi dangų ir keliasi iš slėnio lėtai ir pavargus…
Kalėdų naktis ateis…
Aš noriu už jus melstis, mano broliai Lietuvos miškuos ir Sovietų Sąjungos kalėjimuose.
Jeigu Dievas yra, jis turi padėt mums! Jeigu jis tikrai gimė meilei ir taikai, kaip jis gali padėti tamsai ir budeliams?!
Gruodžio mėn. 29 d. Sekmadienis
Dabar pradėjo snigti. Tolimų kalnų siluetai pranyko už be perstojo puolančios baltos užuolaidos…
Galvoju apie Innsbrucką. Mąstau, kaip iš geležinkelio pasidariau dar kartą lagerio gyventoju Lustenau, ir tada išvažiavau Innsbruckan studijuoti. Kalnų kaimelis. Tada senas miestas už 12 km už Innsbrucko, seno namo tamsus kambarys su matomais pro langą netolimų kalnų gūbriais ir senu, skaisčiai žaliu bokštu. Kasdien kelionė tramvajum į Innsbrucką ir vėl į Hall… Taip slenka dienos: monotoniškos ir sunkaus užsimiršimo dienos, ir retkarčiais, sąmoningosiom valandom staiga perveria širdį skausmas ir ilgesys, toks nepaprastas, toks iki svaigulio užliejantis visą sąmonę, kai prisikelia atminimai ir vaizdai paliktųjų lygumų, draugų ir jaunystės dienų. Taip,
jaunystės. Ne senatvė dabar, bet sielvartas lygus senatvei, prislėgęs mane. Kiekviena žinia apie mano žemę sukrečia mane ligi širdies gelmių.
Norėčiau daug rašyti. Bet nėra tokio polėkio, tokio bekraščio pasinėrimo tuose pasauliuose, kurie tokie tolimi ir brangūs keliasi vaizduotėje. Pavargęs, liūdnom rankom liečiu visa ir visuomet klausiu savęs: kam visa tai? Ar tai turi kokią nors prasmę?
Jeigu šiandien galėčiau sutikti Kazį Borutą, norėčiau jam pasakyti: „Žiūrėk, Tu rašei kažin kada, toli nuo gimtosios žemės, ištremtas ir negalėdamas jon grįžti vieną eilėraštį, kuriam sakei norįs pamatyti savo žemę, nors ir iš kartuvių. Tu esi bolševikas. Tau žemė, gimtoji žemė, pagaliau ir neturėtų jokių sentimentų sukelt, – juk tavo tėvynė nuo Vladivostoko ligi Palangos. Bet ar Tu tada mąstei rašydamas anuos žodžius, kad Tau juos kada nors pasakys žmonės, vien dėl savo žemės laisvės, ją turės palikti ir grįžti negalės, ir kad jie tiktai galės tavo žodžius kalbėti, ir jie bus skaudūs savo nepaprastai giliam teisingume?!“
Taip nusibodo svetimas dangus.
Ir gatvės svetimos, ir žmonės.
Norėtųsi matyti tėviškės laukus,
Nors ir iš kartuvių paklodės[28].
Parengė Virginija Babonaitė-Paplauskienė
[1] H. Nagys naudojo savitą daugtaškį iš dviejų taškų [..], šioje publikacijoje jis keistas įprastu daugtaškiu. Išskyrus kelis pataisytus rašybos riktus, dienoraščio kalba palikta autentiška..
[2] Sudetų kraštas (vok. Sudetenland), istorinė sritis Čekijoje.
[3] Henriko tėvai: Augustinas ir Antanina Grundmanis Nagiai; sesuo Zinaida Vera (poetė Liūnė Sutema); artima Henriko bičiulė, studijų draugė Danutė Marija Jesaitytė (vėliau Picabia; ?–1991).
[4] Jonas Sereikis (1921–1974), mokytojas, poetas. Kartu su H. Nagiu mokėsi ir 1940 m. baigė Kėdainių gimnaziją, abu studijavo Vytauto Didžiojo universitete.
[5] Vokietijoje H. Nagys dirbo geležinkelyje.
[6] Jānis Akuraters (1876–1937), latvių rašytojas, neoromantikas.
[7] Juozas Girnius (1915–1995), filosofas, redaktorius; 1941–1944 m. dėstė VDU, buvo įsteigęs egzistencinės filosofijos seminarą.
[8] Juozas Kruminas (1914–1951), rašytojas, vertėjas, žurnalistas. Studijavo VDU Humanitarinių mokslų fakultete.
[9] Leonas Švedas (1918–2003), lietuvių ir lenkų rašytojas; gresiant areštui 1946 m. išvyko į Lenkiją.
[10] Medardas Bavarskas (1924–1989), H. Nagio bendramokslis Kėdainių gimnazijoje; rašytojas.
[11] Bronius Polikaitis (1922–2009), H. Nagio bendramokslis Kėdainių gimnazijoje; ateitininkas, visuomenės veikėjas.
[12] Alain-Fournier (tikr. Henri Alban Fournier, 1886–1914), prancūzų rašytojas; jo romanas „Didysis Molnas“ („Le Grand Meaulnes“) buvo mėgstamiausia H. Nagio knyga.
[13] Minima būsima H. Nagio žmona Birutė Vaitkūnaitė.
[14] 1944 m. kovo mėnesį Vilniaus filharmonijoje Vincas Mykolaitis-Putinas ir jaunieji poetai surengė didžiulį literatūros vakarą, greičiausiai jį turi omenyje H. Nagys.
[15] H. Nagys lankėsi M. Indriliūno tėviškėje, ten stipriai susirgo.
[16] Airių poezijos klasiko W. B. Yeatso eilėraščių „Innisfree sala ežere“, „Sapnas apie mirtį“, „Margieji dangaus kilimai“ vertimai paskelbti leidiny „Mamerto Indriliūno raštai“ (Vilnius: Kriventa, 2019).
[17] Šis Rainerio Marios Rilkės eilėraščio vertimas taip pat yra „Mamerto Indriliūno raštuose“, p. 110.
[18] Julius Kaupas (1920–1964), rašytojas, psichiatras, medicinos mokslų daktaras.
[19] J. Kaupo pasakos personažas; knyga „Daktaras Kripštukas pragare“ išleista Vokietijoje 1948 m.
[20] Minimas Alfonsas Nyka-Niliūnas (1919–2015), poetas, vertėjas.
[21] V. Mačernis gyvas būdamas užbaigė savo pirmą poezijos knygą „Vizijos“, tačiau ją išleido Vytautas Saulius 1947 m. Romoje.
[22] Ten kurį laiką gyveno Nagių šeima.
[23] Jie vyko Vilniaus filharmonijoje.
[24] V. Mačernio ciklas „Metų sonetai“ pirmą kartą išleistas 1960 m., Čikagoje, knygoje „Poezija“. Sudarė K. Bradūnas.
[25] „Kūryba“ – literatūros ir meno mėnesinis žurnalas, ėjęs 1943 m. lapkričio–1944 m. gegužės mėn. Jame bendradarbiavo B. Krivickas.
[26] Aleksis Rannit (1914–1985), estų poetas, vertėjas, meno istorikas ir kritikas. Į estų k. išvertė lietuvių poetų kūrybos, parašė straipsnių lietuvių kultūros tema.
[27] H. Nagys studijavo Insbruko universitete 1945–1947 m., įkūrė „Sambūrio“ draugiją. Vertė Georgo Traklio poeziją. 1949 m. apsigynė disertaciją „G. Trakl ir kelias iš impresionizmo į ekspresionizmą“ (originalas saugomas G. Traklio muziejuje).
[28] Cit. iš K. Borutos eilėraščio „Svetimas dangus“.
Kazys Saja. Avėjau nagines ir klumpes, Dzūkijoj grybavęs, Vilniuj jau sukumpęs…
2025 m. Nr. 11
Iš mano išgyvenimų
Mano tėviškė – Skėrių kaimas prie Lėvens, netoli Pasvalio. 1939 metų žiemą mane, septintuosius įpusėjusį našlaitį, ir šešiolikmetį brolį Apolinarą teta Žebriūnienė išsivežė į Kauną. Apaliu vadinamas brolis pateko į vienuolyno prieglaudą, o aš, gyvendamas dėdės Žebriūno, kariuomenės kapitono, šeimoje, Kaune dar spėjau baigti pirmą skyrių.
Kai Lietuvai buvo grąžintas lenkų užgrobtas Vilnius, mūsų mokyklos vedėjas Reutas (vėliau bolševikų sušaudytas) visą Žaliakalnio mokyklą nuvedė į Prezidentūros aikštę. Mes ten įsiliejom į džiūgaujančių kauniečių minią. Giedojom himną, o kai balkone pamatėm savo Prezidentą, vieningai šaukėme „valio“. Antanas Smetona ištiesęs ranką mus tildė, turbūt numanydamas, kas mūsų laukia. Po kelių dienų per radiją išgirsim Pupų Dėdės dainą: „Vilnius mūsų, o mes rusų“…
Žebriūnai (tėvai, duktė Danguolė ir sūnus Arūnas) išsikraustė į Žemaitiją. Už Telšių, prie Masčio ežero jie buvo įsigiję sklypą, meistrai jau klojo namų pamatus.
Nežinau, kas tada globojo mano brolį, o mane Žebriūnienė įsiūlė auginti bevaikiams ir beraščiams Norvaišams. Mano tetos Petronėlės vyras Adomas buvo klumpdirbys. Jie gyveno Vaištarų kaime, pusiaukelėj tarp Telšių ir Plungės.
Kurį laiką aš neturėjau nei draugų, nei žaislų, nei knygų. Ėmiau skaityti laikraščius, kuriais buvo išklijuotos trobos sienos. Kai Lietuvą ėmė valdyti bolševikai, „smetoniškus“ laikraščius teko pakeisti. O kai kilo karas ir atėjo vokiečiai, „pašikstai“ įsakė sovietines „tiesas“ nuplėšti. Tų senų, neišplatintų laikraščių Adomas gaudavo iš Lieplaukės „paštoriaus“ už savo klumpes.
Rudenį pradėjęs lankyti Paukštakių mokyklą, aš ten prisirinkdavau knygų, naujos valdžios „nurašytų“ į malkinę prakurams. Tos ir kitos skolintos knygos gerokai apšvietė mane. 1943 m., aplenkdamas savo bendraamžius, baigiau visus penkis mokyklos skyrius. Toliau mokytis kokioj nors gimnazijoj jau neturėjau galimybių.
Po penkerių metų, mums kasant bulves, į mūsų sklypą atėjo saugumiečių suimto mūsų kaimyno Bartkaus sūnus Leonas. Jis buvo pašalintas iš Telšių amatų mokyklos ir davė man savo draugo pažymėjimą. Pamokė, kaip galėčiau suklastoti pavardę ir važiuoti su juo į Klaipėdą. Ten įsikūręs Žemės ūkio technikumas naujus mokslo metus pradeda tik nuo spalio pradžios. Leonas vylėsi, kad mes ten gausim bendrabutį ir šiokią tokią stipendiją.
Štai taip ir prasidėjo net šešetą metų trukusi mano gyvenimo istorija Klaipėdoje. Pirmąją žiemą mudu su Leonu, pritrūkę valgyklos talonams rublių, eidavom į mokomojo ūkio laukus, ten prakapstę sniegą dar atrasdavom morkų ar bulvių.
Leonas buvo už mane vyresnis, iš trečiojo kurso jį paėmė į kariuomenę. Jis jau nebespėjo pažinti Timiriazevo akademiją Maskvoje baigusios mūsų dėstytojos Aidaitės. Ji čia vos atvykusi prieš Gegužės šventes suorganizavo mūsų ekskursiją į Maskvą. Ten mes prisijungėm prie „akademikų“ ir nužingsniavom į Raudonąją aikštę. Prasibrovėm į mums paskirtą vietą ir galiausiai ėmėm bliauti „ura“ tribūnoj pasirodžiusiam kompartijos biurui ir Stalinui.
Klaipėdos technikume nudrengęs savo vienintelius batus avėjau dėdės Adomo klumpes. Vėliau buvau įsidarbinęs augalų apsaugos stebėtoju. Kiekvieną savaitę raitas apjodavau pajūrio ūkius. Jų vadovai savo parašais turėjo patvirtinti, kad Baltijos bangos jiems neatplukdė kolorado vabalų ir bulvių maro užkratų.
Paskutiniųjų atostogų metu buvau sodo sargas, o ketvirtajam kurse turėjau įstoti į komjaunimą, kad būčiau įdarbintas augalininkystės laborantu.
Mieliausiu ir įtakingiausiu žmogum iš technikumo dėstytojų man buvo ir liko Liudas Alseika. Jis dėstė geodeziją, o vėliau mums bendraujant yra pavadinęs mane „dvasiniu sūnum“.
Nepriklausomoj Lietuvoj Alseika buvo vienas iš Laisvamanių draugijos steigėjų. Dar carinės Rusijos rytuose buvo šiek tiek užsikrėtęs dzenbudizmo idėjomis. Man studentaujant, vasarom mes baidarėmis keliavom Lietuvos upėmis ir ežerais. Alseika žuvo paskutinėje savo organizuotoje kelionėje dviračiais į Vladivostoką…
1952 m., kai man sukako dvidešimt, baigęs technikumą „su pagyrimu“, turėjau teisę studijuoti toliau. Nors Klaipėdoje buvau minimas kaip šioks toks literatas, aš, kaip ir mano pusbrolis Arūnas, pasirinkau architektūrą ir įstojau į Kauno politechnikos institutą. Priemiestyje išsinuomojau kuklų kambarėlį ir laisvalaikiu planavau šį tą rašinėti.
Tik to laisvalaikio neliko. Paskaitų konspektai, vadovėliai ir dar vatmano lakštas, kuriame turėjau nubraižyti Maironio rūmų fasadą. Po skaudžių dvejonių, praėjus mėnesiui grįžau į Klaipėdą. Ten Mokytojų institutas lyg ir buvo žadėjęs mane priimti į lietuvių kalbos ir literatūros skyrių, bet kai atvykau, direkcija mane kaip agronomą nukreipė studijuoti gamtos ir geografijos…
Gal taip lėmė likimas – Klaipėdoje suartėjau su teatru, kurį sudomino mano komedija „Lažybos“. Kompozitorius Juozas Karosas ir teatro dailininkas Romualdas Lukšas net panoro aplankyti mano globėjus, pajusti tą repetuojamos komedijos aplinką. Iš gauto honoraro nusipirkau motociklą ir į „Lažybų“ premjerą atsivežiau savo globėją Adomą, kuris anksčiau apžergdavo tik klumpdirbio ožį…
Tikėjausi, kad po sėkmingo spektaklio Klaipėdoj Vilniaus universitetas priims mane studijuoti kalbos ir literatūros. Bet paaiškėjo, kad be stojamųjų egzaminų ir be ministerijos leidimo jie to padaryti negali.
Neišmanydamas, ką bedaryti, Gorkio gatve patraukiau iki Aušros Vartų. Nors neturiu nei žvakės, nei gėlių Aušros Vartų Mergelei, gal Ji vis dėlto paguos ir ką nors patars… Ir čia prie Bazilijonų vartų pamačiau užrašą: „Vilniaus pedagoginis institutas“.
Už tų vartų barokinė šventovė buvo paversta kažkokiu sandėliu, o dviaukštis vienuolynas – instituto rūmais. Į juos aš ir patekau ketveriems metams studijuoti gimtosios kalbos ir literatūros. Nuo marksizmo paskaitų buvau atleistas, reikiamas žinias jau gavęs studijuodamas Klaipėdoje.
Čia buvo sunkiau su bendrabučiais. Mane laikinai priglaudė Vorkutoje įkalinto dėdės Prano žmona Genutė ir jos sesuo Vanda, gavusios varganą butą Arklių gatvelėj. Aš miegoti galėjau tik ankštoj virtuvėj išskėtęs sulankstomą lovelę.
Instituto literatų būrelyje susipažinau su biržiečiu Vaidotu Spudu. Mudu Basanavičiaus gatvėj, Šeškevičiaus bute išsinuomojome kambarį. Tam pačiam aukšte už sienos gyveno ir būsimasis dainininkas Virgilijus Noreika. Čia aš Vilniaus teatrui sukūriau komediją „Silva studentauja“, o Grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijos vedėjai Aldonai Liobytei įteikiau savo apsakymų rinkinį „Klumpės“. Liobytė dar pasitelkė dailininką Vytautą Valių, ir išėjo tais laikais patraukli mano prozos knygelė.
Ji padėjo surasti mano dingusį brolį Apolinarą. Jis karo metais buvo išvežtas į reicho darbo tarnybą. Vėliau tapęs kareiviu fronte pasidavė britams. Galiausiai Pietų Amerikoj jis tapo jūreiviu.
Santa Monikos pakrantėje Apalis pamatė vilą su reklaminiu užrašu „Palanga“. Tos vilos šeimininkas buvo Miltonas Starkus. Jo tėvai, Lietuvos patriotai, prieš karą buvo išsiuntę sūnų į savo tėvynę, kad jis ten baigtų bent pradinę mokyklą. Miltonas iš Lietuvos gaudavo knygų ir mano „Klumpes“ parodė į „Palangą“ užklydusiam Apolinarui.
Tą mano knygą perskaitęs Apalis leidyklai parašė jaudinantį laišką. Prie jo buvo pridėtas laiškelis ir man. Praeis aštuoneri metai, kol aš gausiu leidimą nuskristi į Ameriką ir pasimatyti su broliu, įsigijusiu namą Santa Monikoj. Vėliau lankiausi pas jį net porą kartų. Brolio gyvenimas buvo sunkesnis negu mano. Ant kuklios jo kapo plokštės užrašyta: „Saulele, Lietuvą sušildyk, kad niekam nebereiktų ieškot užuovėjos svetur.“
Į rusų kalbą išverstų mano „Klumpių“ ir dar poros teatruose rodomų pjesių užteko, kad būčiau priimtas į Rašytojų sąjungą ir gaučiau kambarį rūmų palėpėje. Už mano kambario sienos gyveno ilgametė RS sekretorė. Vieną rytą ji grįžo iš savo darbovietės norėdama dar kažkuo apsivilkti ir man pasakė, kad pas pirmininką Antaną Venclovą yra atvykusi Sofija Čiurlionienė.
Aš „Pergalėje“ buvau perskaitęs jos atsiminimus „Žemaitiški pasipasakojimai“. Ponią Sofiją netrukus pamačiau rūmų laiptais lipančią žemyn su mūsų sekretore. Kai pasisveikinęs pagyriau viešnios prisiminimus ir dar pasakiau, kad pats užaugau netoli Plungės, Čiurlionienė pasiūlė, kad ją palydėčiau iki Vileišio rūmų, kur buvo įsikūręs mūsų Lietuvių kalbos ir literatūros institutas.
Lydėdamas mūsų brangiąją viešnią papasakojau apie Vilniaus dailės institute skleidžiamus gandus, kad Mikalojus Konstantinas Čiurlionis buvo nesveiko proto, todėl sovietų valdžia jo paveikslų nerodo.
Ponia Sofija apie skleidžiamas paskalas jau buvo girdėjusi. Ji stebėtinai atvirai man papasakojo, kaip, nuvykusi „Kostuko“ aplankyti į Lenkiją, rado jį privačioj sanatorijoj netoli Varšuvos. Jis ten kūrė ir gydėsi. Kai Sofija su juo išėjo pasivaikščioti, ji pastebėjo atsiradusį keistoką Čiurlionio įprotį: jis sustodavo prie kokio nors medžio, tylėdamas apeidavo aplink ir jį paglostęs tęsdavo nutrūkusį pokalbį.
Ponia Sofija net man, jaunam Čiurlionio gerbėjui, prisipažino, kad į Vilnių tąsyk grįžo tokia išvargusi, jog stotyje žmonių turėjo klausti, kokiom gatvėm jai sugrįžti namo. Atsidusdama dar pridūrė:
– Aš tuo metu laukiausi Danutės…
Atsisveikindama ji mane kvietė, kad Kaune ją aplankyčiau, ir žadėjo padovanoti kokį nors Čiurlionio paveikslo atspaudą. Bet per savo kuklumą ar žioplumą aš tuo kvietimu nepasinaudojau.
Dabar praleiskim keliolika mano tolesnio gyvenimo metų ir stabtelkim prie ne itin džiugaus penkiasdešimtmečio. Antakalnio gatvėj „rašytojų namo“ ketvirtajam aukšte aš buvau gavęs kambarį, o vėliau ir visą trijų kambarių butą. Čia sukūriau net keletą pjesių. Panevėžyje, Juozo Miltinio teatre buvo patraukliai suvaidinti mano „Devynbėdžiai“ su Giedriaus Kuprevičiaus muzika, o Kaune Jono Jurašo režisuota „Mamutų medžioklė“ sukėlė net politinį skandalą. Po sėkmingų spektaklių Maskva į Kauną atsiuntė politinį veikėją, kuris įsakė „Mamutų medžioklės“ neberodyti.
1982 m. sovietinio saugumo cenzūra teatrams uždraudė dar tris mano pjeses: Vilniuje „Ubagų salą“, Kaune „Sielų mainus Paguodos namuose“ ir Panevėžyje „Surūdijusį vandenį“. Teatro kritikai tik bejėgiškai skėsčiojo rankom.
Iš Kauno dramos teatro dėl neaiškių priežasčių buvo atleistas gabus aktorius Česlovas Stonys. Jis tarsi pakurstė mane rašyti dialogus: vienas vaidmuo Česlovui, o kitas man. Mes juos emocingai skaitėme literatūros vakaruose, atsakinėjom į klausimus, kurie rūpėjo klausytojams. Stonys iš tų vakarų šiek tiek uždirbdavo, o man užteko ir to, kad Česlovas su savo mašina mane nuveždavo. Tokių aštrių satyrinių dialogų dar iki Sąjūdžio sukūriau daugiau negu dešimt.
Galiausiai mus pakvietė į Telšius, kur vaikystėj turgaus aikštėje man tekdavo pardavinėti klumpes. (Mokesčių inspektoriai prie tokio paauglio negalėjo prikibti.)
Iki mūsų vakaro buvusioj Telšių teatro salėje dar buvo likus valanda, ir aš Česlovui pasiūliau aplankyti kapines, kur 1941 m. bendrame kape buvo palaidota daugiau kaip dvidešimt Rainiuose nukankintų „buržuazinių nacionalistų“, kurie buvo įkalinti Telšiuose. Kapuose mudu su Česlovu nustebom: kovo pabaigoj kankinių kapas buvo apsodintas žydinčiom našlaitėm! Tirštoj telšiškių salėj nuo to įspūdžio kapinėse aš ir pradėjau mūsų vakarą. Pagyriau žemaičius, kurie nepabūgo valdžios ir nepamiršo Rainiuose žiauriai nukankintų kalinių.
To vakaro salėj pirmoj eilėj sėdėjo Telšių valdžios atstovai ir tuometinės žemaičių kultūros veikėjai. Nėra ko stebėtis, kad netrukus visoms kultūros įstaigoms buvo uždrausta mus kviesti į literatūros vakarus.
Kai Vilniaus saugumo rūmus perėmė nepriklausomos Lietuvos komisija, Balys Gajauskas man perdavė ten surastą mano bylos kortelę: už antisovietinę propagandą aš būčiau teisiamas pagal 58 straipsnį (tą kortelę esu perdavęs Pasvalio muziejui).
Sąjūdžiui dar neprasidėjus dalis nusipelniusių rašytojų iš mūsų namo (Antakalnio 8) kėlėsi į ramesnius, modernesnius namus Švyturio ir Mildos gatvėse. Tada mudu su žmona Gražina tikėjomės iš ketvirto aukšto persikelti į kokį nors žemesnį, kad ir triukšmingesnį butą, nes aš jau tada turėjau sveikatos problemų. Dėl to kreipiausi į Rašytojų sąjungos pirmininką Alfonsą Maldonį, bet šis tik skėstelėjo rankom: čia ne jo valia. Butai jau paskirstyti.
Mudu su Gražina nusprendėm pasidaryti savo bute šiokį tokį remontą: perdažyti sienas, lubas, atnaujinti jau aptrupėjusius balkonus.
Dzūkijoj, Rudnios kaime prie Skroblaus upelio mes buvom nusipirkę apleistą sodybą. Tad ir guodėm save: jei vasarą ten pasidarbuosim, mieste bus lengviau laipioti į ketvirtą aukštą. Vieną lietingos vasaros dieną grįžę iš kaimo pamatėm, kad mūsų kambariuose pro lubas lašnoja vanduo. Man reiktų užlipus ant aukšto tose vietose bent įmirkusį šlaką išsklaidyti.
Tad pradėjau darbuotis. Ir čia aš atvėriau paslaptį: virš mūsų kambarių buvo išvedžioti laidai ir lubose įcementuoti mikrofonai. Aš tą įmantriai izoliuotą kabelį nuo balkono buvau nuleidęs iki pat namo pamatų, kad vijokliai turėtų į ką įsikibti.
Kai Lietuvos teatrai mano veikalų neberodė, Talino dramos teatro režisierius Grigorijus Kromanovas pakvietė mane į „Šventežerio“ peržiūrą. Jis dar panoro, kad su manim atvyktų koks nors teatro kritikas. Nedvejodamas pakviečiau Ireną Veisaitę, kurios vyras su dukra buvo išvykę pas gimines Londone.
Taline po sėkmingos „Šventežerio“ peržiūros mes buvom pakviesti į teatralų vakarienę. Restorane su muzika ir šokiais. Ir kas po to?.. Režisierius, įsimylėjęs Ireną, netrukus išsiskyrė su savo šeima, atvyko į Vilnių ir gyveno čia iki gyvenimo pabaigos. O kai ne taip seniai mirė ir mūsų Irena, jos pelenai buvo palaidoti Talino kapinėse šalia Grigorijaus K.
Visa tai rašant man būtų laikas įterpti ir kokį nors linksmesnį savo gyvenimo nuotykį. Gal prisiminti 1991 m. savo kelionę į Romą, Vatikaną ir Pizą, kur lėlių teatro konkurse turėjo dalyvauti ir lietuviai. Tokią kelionę mūsų ambasadorius Stasys Lozoraitis buvo suplanavęs Vytautui Landsbergiui, kad jis galėtų pasimatyti su popiežium Jonu Paulium II. Bet Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas po Sausio 13-osios įvykių iš Vilniaus išvykti negalėjo, todėl kasetę su dramatiškų įvykių vaizdais įdavė man, kad įteikčiau ją popiežiui.
Per Maskvą atskridęs į Romą apsigyvenau Šv. Kazimiero kolegijoj. Jos rektorius Algimantas Bartkus man paskyrė kambarį ir malonų vadovą, kuris aprodė Romos, Vatikano šventoves ir senovės krikščionių katakombas. Pagaliau man buvo pranešta, kurią dieną ir valandą popiežius žada mus priimti: mane ir kolegijos rektorių Bartkų, kuris buvo mano vertėjas.
O Šventasis Tėvas manęs lietuviškai paklausė:
– Na, tai ką man pasakysi?
Aš perdaviau Landsbergio linkėjimus, kasetę ir trumpai apsakiau, ką pats, kaip AT deputatas, buvau regėjęs. Mums buvo reikalinga Vatikano ir visų Europos valstybių parama, popiežius pasakė, kad jis mums stengsis padėti, Landsbergiui perdavė linkėjimų ir gražų rožinį. Palaimino mane, o Bartkui, matyt, jau ne pirmą kartą, draugiškai paspaudė ranką.
Kitą dieną mūsų prašymus Šventajam Sostui aš privalėjau išdėstyti raštu. Galiausiai Kolegijos vairuotojas mane nuvežė į Pizą. Ne tam, kad pamatyčiau tą pasaulyje žinomą pasvirusį varpinės bokštą, bet kad prie Maskvos vizos pridėčiau pažymą, jog lankiausi ten vykusiame Europos lėlių teatrų festivalyje.
Ką dar galėčiau jums „pameluoti“, kaip anuomet sakydavo žemaičiai?
Yra dar slaptingų dalykų. Kuriuos žmogus jaučia, išgyvena, bet jų kilmės negali paaiškinti. Kai mums reikėjo kaimo sodyboj išsikasti šulinį, aš tokios vietos ieškojau su virgule – žilvičio šakele.
Niekas iki šiol nepaaiškino, iš kur ir kaip žmoguje atsiranda tokia galimybė. Daugelis turbūt atsimena per televiziją rodytus „ekstrasensų mūšius“. Prie mūsų Mokslų akademijos net buvo įkurtas tos temos nagrinėtojų būrys. Ir aš jam priklausiau.
Kartą pas mus iš Maskvos atvyko šios temos tyrėjas ir žinovas. Jis Verkių rūmuose po savo paskaitos paklausė, ar tarp dalyvių yra žmonių, kuriuos būtų galima pavadinti ekstrasensais. Kaimynų paraginta į sceną įžengė senyva moteris, buvusi mokytoja, kuri prisipažino turinti „tokią kažkokią“ nuojautos galią.
Kita jaunesnė ir žvalesnė moteris panoro, kad aiškiaregė ją ištirtų. Ji atsisėdo scenoje ant kėdės, o ekstrasensė stovėjo už kelių žingsnių, savo delnu tarytum glostė pacientę ir vardijo jos negalavimus.
Jų buvo tiek daug – žmonės žiūrovų salėj net ėmė vis garsiau juoktis. Nesijuokė tik tiriamoji pacientė. Ji prisipažino esanti gydytoja, o aiškiaregės minimos ligos – skaudi teisybė. Kaip, iš kokio šaltinio aiškiaregio sąmonėje ji gali atsirasti?
Kai aš ketvirtajam aukšte per daug užsisėdžiu, akys nuo skaitymo pavargsta, ir jei lauke nei sninga, nei lyja, einu į gaivinantį Sapiegų parką pasivaikščioti. Vienas, bet geriau su Gražina.
Man jau devyniasdešimt treji, todėl čia rašydamas kai kur galėjau suklysti. Bet apsirikimas – ne vagystė. Taip mano vaikystėj sakydavo žemaičiai.
Rudnelė, 2025
Du pasakojimai apie Petrą Cvirką ir Salomėją Nėrį
2025 m. Nr. 10
Kazio Almeno pokalbis su Antanu Vaičiulaičiu ir Alfonsu Nyka-Niliūnu
1944 m. artėjant sovietų frontui iš Lietuvos į Vakarus pasitraukusi didelė inteligentijos dalis pasiėmė ir liudijimus apie permainų ir lūžių pažymėtą okupacinį laikotarpį. Šiandien vis pasigirstant konstatavimui (ar apgailestavimui), jog nėra įrodymų apie daugelį to meto įvykių (o ypač jautrius ir nevienareikšmius kolaboravimo su okupaciniu režimu atvejus), įdomūs yra amžininkų, pažinojusių tokius sovietinės Lietuvos rašytojus ir veikėjus kaip Petras Cvirka ir Salomėja Nėris, liudijimai. Tokiais laikyčiau į Jungtines Amerikos Valstijas emigravusių rašytojų Antano Vaičiulaičio ir Alfonso Nykos-Niliūno prisiminimus apie P. Cvirką ir S. Nėrį, kuriuos XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje užrašė jaunesnės kartos emigrantas Kazys Almenas[1].
Nuo 1965 m. birželio iki 1977 m. lapkričio Mara ir Kazys Almenai įrašinėjo pokalbius su Amerikos lietuviais, dažniausiai DP emigracinės bangos atstovais. Tarp kalbintųjų – Jonas Aistis, Kazys Bradūnas, Zinaida ir Marius Katiliškiai, Vytautas Volertas, Pranas Skardžius, Vanda Sruogienė, Kostas Ostrauskas, Vincas Trumpa, Titas Antanaitis, Valerija Tysliavienė ir kiti. Įrašų archyvas „Maros ir Kazio Almenų surinkti pokalbiai, 1965–1977“ saugomi Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Lemonte (JAV).
Čia skelbiamas K. Almeno pokalbis su A. Vaičiulaičiu ir A. Nyka-Niliūnu įvyko 1971 m. balandžio 26 d.
Dalia Cidzikaitė
Alfonsas Nyka-Niliūnas. Nu, tai niekas tiek daug nežino kaip Vaičiulaitis. Jis tiek sutikęs žmonių ir pažinęs[2]…
Kazys Almenas. Nu štai! Labai reikia juos [Vaitkų ir Venclovą[3]] papildyt, nes duodant visą pagarbą Vaitkui ir net daleidžiant… ir Venclovai[4] sąlygose daleidžiant, kad jis ten davė ir paaukština, ir paraudonina viską… Bet vis tiek reikia tą laikotarpį pilniau atspindėt…
A. N.-N. Va, pavyzdžiui, iš nieko aš neišgirdau tiek apie Cvirką[5] kaipo žmogų, kaip iš Vaičiulaičio. Pirmiausia aš labai nustebau, kad, reiškia, jie buvo geri bičiuliai. Aš nežinojau. Ne tai, kad nustebčiau, bet tiek, kad nežinojau…
K. A. Nu, tai pradėkim nuo Cvirkos…
A. N.-N. Tai vot, vot, Antanas galėtų papasakot, sakysim, savo įspūdžius.
Antanas Vaičiulaitis. Nu, su Cvirka tai teisybė, mes Lietuvoj tai iš rašytojų buvom geriausi draugai. Vaikščiodavom ten sykiu, šnekėdavomės – jis šnekėdavo, aš klausydavau… Buvo toks šnekutis… Ir kai aš perskaičiau „Saulėlydis Nykos valsčiuje“[6], tai man įspūdį padarė ir norėjau su tuo Cvirka kaip nors susipažint…
K. A. Tai kelintais metais tas buvo?
A. V. Nu, rokuokim apie kokius trisdešimtuosius metus…
A. N.-N. Trisdešimtais!
A. V. Bet mes taip greit nesusitikom. Turbūt dar kokią porą metų truko. Per tą laiką parašė tą „Frank Kruką“[7]… Ir… aš gyvenau ten Ugniagesių gatvėj, ir ten gyveno tarp kitų dailininkas Telesforas Kulakauskas[8]. Jis maišydavosi tuose dailininkų būriuose, kurie po kavines vaikščiojo… Cvirka nelabai buvo tų kavinių lankytojas… Nu, ir jis sykį suvedė toj Ugniagesių gatvėj, savo kambary… Nu, tai… Tai Cvirka tuoj tokius juokelius ėmė pasakot, o jis buvo meistras ant tų visokių tokių gudrių dalykėlių išsigalvot… Nu, ir iš to pirmo susitikimo tai aš atsimenu tiek, kad buvo elektrinė lempa su tokiu gobtuvu žibančiu, atsispindinčiu, ir jis ten žiūrėjo, žiūrėjo į tą ir sako: „Žinai, ką? Aš moku, kaip padaryt raudoną nosį!“ Ir žiūrėdamas į tą, jis savo nosį taip sutraukė, kad ji ėmė ir paraudo!.. Paskui nuo to laiko tai mes dažnai susitikdavom, pasišnekėdavom. Jis gyveno pas tą profesorių Račkauską[9], tai kartais mes nuo Laisvės alėjos per Žaliąjį tiltą nueidavom… Tai jis dažniausiai pasakodavo visokias istorijas ir mėgdavo pasakot įdomius dalykus, ir savo kai kurių rašomų, ypač novelių, kol jos dar neparašytos, turinius. Atsimenu, vieną sykį ten netoli universiteto ėjom, ir jis pakely susistabdė kažką ir ėmė šnekėt… Paskui nuėjom toliau, ir klausiu: „Nu, kas ten buvo?“ „O, – sako, – tai jis man pasakojo tokią istoriją“, dabar jis rašo novelę, norėjo patikslinti ten kokią smulkmeną. Rodos, buvo iš miškininkų gyvenimo, kaip miškininkas kokį medžių vagį čiupo, nustvėrė jį už apykaklės, ir tas buvo toks biedniokas, kad kai griebė tą apykaklę, ta buvo visa sutrūnijusi, ir jis ištraukė to vagio apykaklę!.. Nu, tai tokią smulkmeną… Nu, ir paskui kitas dalykas man buvo įdomu, tai…
K. A. Nu, palauk, man neaišku! Tai tas žmogus ar buvo ūkininkas, ar jam buvo nučiupę?
A. V. Tai, matyt, jau buvo iš kelintų rankų!.. Cvirka buvo girdėjęs iš to ir…
A. N.-N. Bet jis girdėjo kaipo tikrą įvykį?
A. V. Tai yra tikras įvykis! Rodos, „Kasdienėse istorijose“[10] yra. Ir kitas įdomus dalykas: tai jis mėgdavo pasakot skaitytas knygas, ir jis kitoms pasiduodavo. Ar tų knygų įtakoj truputį rašydavo savo naują veikalą. Pavyzdžiui, kai rašė… Prieš rašant „Žemę maitintoją“, tai jis vis man pasakodavo labai detaliai tos Pearl Buck „Geroji žemė“[11]! Ten ištisas scenas išimdavo!..
A. N.-N. Pavyzdžiui, kad jo „Meisteris ir sūnūs“[12] parašytas pagal…
A. V. Jo! Apie tą ir pasakodavo. Anksčiau, mat, buvo Upton Sinclair[13]! Tai tas „Frank Krukas“ yra, turbūt, truputį toj įtakoj. O po tos „Žemės maitintojos“ paskui man pasakodavo jis to Hemingvėjaus[14] novelių turinius. Aš Hemingvėjaus nebuvau skaitęs, tai, atsimenu… Ar tai čia buvo tiesioginė įtaka ar ką, bet po to naujas jo rinkinys „Kasdienės istorijos“, tai jos yra pasikeitusios savo stiliumi. Jos yra tokios santūrios. Kai tuo tarpu „Cukriniai avinėliai“[15] tai yra labai spontaniškos, tokios lyriškos. Tai jo rašymo technika pasikeitė. Nu, gal…
K. A. O kokioj kalboj jis skaitydavo? Hemingvėjų, pavyzdžiui, lietuviškai?
A. V. Hemingvėjų tai rusiškai skaitė. Dabar tą „Gerąją žemę“, tai…
A. N.-N. Lietuviškai buvo[16]!
A. V. Bet dar nebuvo išversta, kai jis man jau pasakojo…
A. N.-N. Esu tikras! Nes Pearl Buck atėjo tik tada, kada jai buvo suteikta Nobelio premija! Tai reiškia, tokia proga ir buvo ta „Geroji žemė“ – kelios knygos buvo išverstos!
A. V. Nu, čia aš galvos neguldau! Bet tie tai tikri faktai. Tai man įdomu, kad toks socialistas, nu, jis tada partinis nebuvo, bet vis tiek, tokiam amerikiečių rašytojų šešėlyje rašė! Nu, šiaip kaip toks prietelius, tai jis buvo labai puikus! Beveik visada gerai nusiteikęs, pilnas šposų ir guvus toks, ir… Įdomu, nes nu, sakyčiau, buvom taip jau nuo kitokių bėgių, bet ideologiškai aš neatsimenu, kad mums būtų tekę susikirsti!
K. A. Ar nesikalbėjot tom temom, ar tik nesikirtot?
A. V. O!.. Kartais kalbėdavomės! Atsimenu, ten buvo kilus šneka apie tuos koncentracijos lagerius Sovietų Sąjungoj. Nu, tai jis man paaiškino, kad ten tik yra tokios perauklėjimo stovyklos, kad ten labai dailiai išeina viskas, žmonės grįžta kitoki, pasitaisę, ne žulikai!
K. A. Ot, man įdomu, pavyzdžiui, tai trisdešimt septintais, aštuntais, kaip toksai… Čia man jau iš šono žiūrint, ar tiem asmenim nesudarė įspūdį… Kaip jie aiškino tuos tada prasidėjusius leniniečių galabijimus?
A. V. O, jie aiškino… Aš neatsimenu tiksliai, kaip Cvirka aiškino, bet jis aiškino pagal oficialią liniją, kokia tada buvo. Kad…
A. N.-N. Nu, taip! Kad juos naikino kaipo revoliucijos ir liaudies priešus!
K. A. Jie tikrai tą, atrodo, nuoširdžiai tikėjo?..
A. N.-N. Ne! Jie netikėjo! Nei vienas netikėjo!..
A. V. Nu, netikėjo, netikėjo! Ką čia, nepalįsi po jais ten! Bet jie taip sakė!
K. A. Nu, tai bet vis tiek taip! Gi Cvirka, atsiminkim… Pavyzdžiui, susitinki su Cvirka trisdešimt septintais, aštuntais, gi jis nebuvo jokiam… Kad reiškia, tikras komunistas Sovietų Sąjungoj to negali pasakyt, jis yra pavojuj! Bet Cvirka nebuvo. Jis galėjo savo tokias asmeniškas abejones išreikšti!
A. N.-N. Nu, bet tai jam būtų buvę nenaudinga!
K. V. Man atrodo, kad jų ten liniją kas nors prižiūrėjo. Aš kažkur skaičiau, kad, pavyzdžiui, Cvirkos toks prižiūrėtojas buvo Jonas Šimkus[17]. Nu, tai… Jie tam tikras jau savo gaires tai turėjo, ir kas jiems paaiškino, kaip reikia šnekėt ir…
A. N.-N. Nu, matai, Cvirka, jis buvo toks žmogus labai, žinoma, naivus! Žmogus paprastas labai.
K. A. Jis neturėjo intelektualinių ta prasme pretenzijų.
A. N.-N. Nu, tai, žinoma, kad ne!
K. A. Jis, man atrodo… Pavyzdžiui, toks Bucharinas[18] – nepalyginant pranašesnis intelektualine prasme už Staliną, atseit!
A. N.-N. Nu, tai už visus! Mano nuomone, ir už Leniną! Tikrai, nepaprastai!
K. V. Kas iš jų ten… buvo revoliucionierius tokia tikra prasme, tai Kazys Boruta[19]! Tai jis nesilaikė stalinistinio aiškinimo!
A. N.-N. Nu, tai aišku! Jeigu jis išdrįso parašyt įžangą, reiškia, į „Straty“[20] vertimo į lietuvių kalbą proga, kur pavadino Sovietų Sąjungą, reiškia, „Tautų kalėjimu“[21]! Tai paskui čia, žinoma, apie Cvirką jau kalbant, Cvirka… Antanas jau tada Lietuvoj nebuvo… Cvirka nešiojosi visą laiką su savimi kišenėje tą knygą ir, Borutai parodydamas retkarčiais, sako: „Kazy!..“
A. V. Per okupaciją?
A. N.-N. Per okupaciją…
A. V. Nu, tai tada jau Cvirka buvo pareigūnas, tai tas viską keičia!
A. N.-N. Tada jau jis blogai elgėsi. Su Brazdžioniu[22] labai blogai jau elgėsi…
A. V. Bet dabar dėl tų, kur nesilaikė linijos… Tai su Boruta aš pats tokį labai gražų momentą turėjau. Vot, keturiasdešimtų metų pradžioj man paskyrė Ukmergės premiją[23]. Ir aš ten nuvažiavau. Ten buvo vakarienė, mus ten susodino už stalo, tai buvo ar vasario pabaigoj, ar kovo pradžioj… Nu, ten sėdėjom aš, paskui sekantis, rodos, buvo toks Biliūnas, to Biliūno[24] giminaitis, rašytojo, ir man taip atrodė, kad jau tas gerai buvo indoktrinuotas, ir paskui Biliūnienė[25], ir dar kas. Tai tas Biliūnas, maždaug pusiau nusigręžęs nuo manęs, ir užvedė šneką su Boruta. Ir tada buvo kaip tik tas Suomijos karas[26]. Boruta kad puolė ir Staliną, ir sovietus, ir viską!.. Pagrindinai! Kaip jie gali užpult tokį kraštą ir t. t. Nu, svarbu tai, kad Boruta puolė, o Biliūnas gynė oficialią Maskvos liniją! Ir jie maždaug visą vakarienę taip praleido!
K. A. Nu, man vis tiek norėtųsi grįžt prie Cvirkos. Man vis tiek tas asmuo kažkaip neaiškus. Atseit, dabar kai pasidaro toks sąmojingas kaimo bernas su neabejotinu talentu, ir nuoširdus, ir šposininkas, ir t. t., bet aiškiai čia nepilnas charakteris! Čia turėjo būt kažkas kito! Daleiskim, kad jei jis ir būtų į tą komunizmą įtikėjęs nuoširdžiai, kaipo tos sąlygos Lietuvoj beturčiams, be abejo, nebuvo per geros, ir daleiskim tą jo nuoširdumą – tas nepaaiškina tą jo žiaurumą, pasidarius valdininku, ir tą siekimą valdininkystės. Ir ypatingai nepaaiškina, kad taip mažai po to parašė, pasidaręs valdininku!
A. N.-N. Kad jis nebegalėjo atsilaikyt! Jis pateko į srovę. Kitaip sakant, srovė buvo jau daug galingesnė negu kad jo pasipriešinimas. Reiškia, apskritai, jis jau tada priešintis nebegalėjo! Dėl to, kad jau buvo apskritai… jau ten partija buvo paėmusi į rankas viską, sakė, žinoma, ką jis turėjo daryt! Jeigu jis asmeniškai kur ką nors perdėjo, tai čia, žinoma, žmogus silpnas! Bet…
A. V. Jis iš pradžių, tai aš manau, kad jis tuo tikėjo! Ir kaip paskui buvo, tai tu ten pasidarai šriubas ir tu absoliučiai!.. Kol tu sukiesi kaip šriubas, tol gerai, o kai nesisuki, tai tave išmes, ir baigta!
A. N.-N. Ir kaipgi buvo nusivylęs! Reiškia, asmeniškai imant.
A. V. Aš pats tai manau, kad Cvirka nusivylė per pirmą okupaciją, ir jis dar per karą buvo nusivylęs. Tai aš galėjau pasakyt, bet kad jau po karo, sugrįžus, jis nusivylė, tai man jau beveik aišku! Dabar pažiūrėkim, ką jis rašė! Nu, ėmė rašyt pasakas ten, teisybė, buvo pradėjęs ir tokių didesnių dalykų, romaną… Bet iš to nieko neišėjo. Bet rašė vaikams, rašė pasakas… Tai gerai, dabar prie Stalino režimo, galima sakyt, aukščiausia jų puošmena kaip Cvirka ir atsisėdęs rašinėja pasakas!..
A. N.-N. Nu, jis ne visiškai tą darė… Ką rodo, sakysim, jo raštų leidimas. Jisai perredagavo savo raštus, pritaikydamas juos režimui. Koregavo, taip sakant. Nu, ir paskui ten tą knygą, kaip ten vadinosi, medis kažkoks ar ten ąžuolas… Paskutinis tas apysakų, novelių rinkinys, kur yra jau gryna propaganda ir prastai parašyta grynai techniškai imant!
K. A. Bet jis vis tiek, reiškia, kiek iš tų pačių cituojant atsiminimų, dabar spausdinamų Lietuvoje, tam pokariniam laikui, kai buvo tyleniai vadinami rašytojai, atseit, nieko nerašė, jis buvo iš tų garsiausių balsų, kurie smerkė ne tik tuos, kurie ką blogai rašo, bet ir tuos, kurie nieko nerašo!
A. N.-N. Je, bet pats beveik…
K. A. Pats irgi nieko nerašė!
A. N.-N. Nu, taip. Sakysim, Sruogos[27] laiškai[28] yra, kur jis [Cvirka – D. C.] labai arogantiškai laišku atsako Sruogai, kai Sruoga, reiškia, maždaug maldauja, prašo laiko, kad, girdi, per anksti, aš negaliu. Tas buvo jau antro bolševikmečio metais. Pirmo bolševikmečio metais tai Sruoga jokio pasipriešinimo nerodė, o kaip tik atvirkščiai, jisai bendradarbiavo, reiškia! Gana taip…
A. V. Jo, turbūt, su šiokiu tokiu entuziazmu!
A. N.-N. Aš atsimenu, aš pats dalyvavau tokiam teatro atidaryme, kur Sruoga parašė tekstą, kur buvo, aš nežinau, ar dabar yra tas atspausdinta, ar ne… tenai, kur pradeda „Iš rytų šalelės saulelė tekėjo, o iš vakarėlių debesėliais ėjo…“[29] Ir užbaigia, kad Kremliaus išminčiaus galva viską, taip sakant, sprendžia, galvoja už mus. Kad čia viskas… Tokios maždaug kantatos tekstas!
K. A. Greičiausia nėra… Jei buvo.
A. N.-N. Nu, tai tenais turbūt atspausdino! Bet dabar aš vot, vieną dalyką noriu dėl Cvirkos pasakyti. Kad kiek aš esu girdėjęs apie jį, sakysim, iš tokio Pulgio Andriušio[30], kuris atvažiavo tuo pačiu beveik metu į Kauną ir gyveno taip vadinamam „Žiburėlio“ bendrabuty[31], kurį Antanas žinai, tai jisai, reiškia, pirmiausia buvo ne… Jis buvo papirktas, kitaip sakant! Nes jam ten davė duoną ir leido gyvent. Jis buvo nepaprastai biednas! Kilęs iš nepaprastai tokių nuskurdusių žmonių! O žmogus, be abejonės, labai talentingas, ir tikrai, reiškia… nei vienas iš jų nei nė iš tolo neprilygo – ale, nei iš tolo neprilygo jam!
A. V. Nu, jis toks tikras. Ir kur rašė, sakykim, savo geriausius kūrinius, tai kad ten nei tų partijos idėjų, nei nieko…
A. N.-N. Ne, tai kad nėr nieko!
A. V. Jeigu nori, tai ten gali aiškint, kad ten ta „Žemė maitintoja“…
A. N.-N. O! Nu, tai ką? Jis tenai mažažemį tokį, savanorį vaizduoja, reiškia, jo skurdą. Praktiškai taip ir buvo! Reiškia, mano galva, tai vienas tiktai Baltušis[32] pirmojoj daly tai daugiau ar mažiau priartėja prie Cvirkos… Reiškia, šitokio tipo literatūra… ne apskritai imant!
A. V. Jo… Nu… Šiaip Cvirka buvo žmogus gan paprastas, nekomplikuotas. Jis gabumo gabus buvo labai, bet kiek mes ten buvom, tai, taip sakyt, nu, nosies nerietė. O kartais mes užsukdavom ten, ir kur jis gyveno, pas uošvį Račkauską, ten jis turėjo tokį gražų sodą obuolių. Tai rudenį tie obuoliai, vyniniai obuoliai, kvepėdavo, ir ten jis savo palėpėj turėdavo… Ir… Nu, taip, kaip sakyt, jis tokia romantiška figūra tai nebuvo. Žodžiu, kad ten damų atžvilgiu ar ką… Bet ten per to sodo tvorą buvo vienas pulkininkas, ir tas pulkininkas turėjo jauną dukrą ir, matyt, jam ta dukra atrodė labai graži… Tai jis man vis šnekėdavo apie ją. Ir sykį buvo pas tą pulkininką koks tai baliukas ar priėmimas, tai jis mane nusitempė. Tai aš pamačiau ir tą jo gražuolę. Nu, nieko sau, tokia labai tęva[33], plonutė, šoko su kokiu ten karininku. Ir Cvirka vis pasakodavo, kad ji taip romantiškai nusiteikus, kad jau kai ji įsimylės, tai ji to žmogaus kojas bučiuos ar ką…
A. N.-N. Cvirkienė[34] faina moteris!
A. V. Cvirkienė fain, bet… matyt, jie savo dūmų turėdavo ten!
A. N.-N. Nu, tai kas jų neturi! Bet ne! Bet graži ir talentinga – svarbiausia! Venclovienė[35] buvo, žinoma, daug gražesnė, kaip sako, kaip tais laikais sakydavo, bet, reiškia, taip buvo tokia, nu… niekas, vienu žodžiu…
A. V. Ot, čia dar vienas dalykas! Nyka užsiminė, kad jis gyveno iš pradžių tam bendrabuty, tai dabar mat viską reikia pagražint… Ten rašo, kad o, jis ten taip gyveno! Sleževičius[36], sako, savo palociuky[37], o jis ten Sleževičiaus požemyje kambarėlį turėjo![38] Tai aš esu buvęs tam Sleževičiaus požemy, tai visai švarus, gražus kambarys buvo, ir jis ten, kaip tik tam kambary, netoli universiteto, jis ten savo „Frank Kruką“ parašė. Kad ten, žodžiu, kokiam dvokime ar ką būtų gyvenęs, tai visai nieko panašaus!
A. N.-N. Nu, tai nesąmonė!
A. V. Aš pats savo akimis… O pas uošvį tai teisybė, jie palėpėj turėjo vienam gale kambarį, nu, gal kaip dviem, tai ir per ankšta, bet paskui jau užleido uošvis visą viršų – du kambarius. Ir nu… O iš ten paskui išsikėlė, berods, į Vailokaičio palocius[39].
A. N.-N. Taip, taip! Nu, Cvirka pasidarė baisiausias buržujus! Matai, su juo kas buvo… Reiškia, jisai kada iš to „Žiburėlio“ bendrabučio išsikėlė, kada jis pradėjo uždirbt pinigą, jau jam pradėjo duot pinigų, ir jis labai suburžuazėjo! Pasidarė… Nu, įsivaizduok Cvirką!.. Tai Cvirką būtum matęs, nu, gal ne tikros elegancijos, truputį tokios perdėtos, tokios rėkiančios elegancijos pavyzdys Kaune būt buvęs. Būtų kaklaraištis perdėtai čia milžinišku mazgu, tuo metu buvo madoj dideli, švarkas tas… pečiai bus! Reiškia, jis savo išore priminė… nu, ką? Tokį provincijos kirpėją, faktiškai!
K. A. Reiškia, jo vertybių skalėj elegancija svėrė atseit…
A. N.-N. Buržuazinės vertybės stovėjo labai aukštai, reiškia! Tai nėra kalbos! Dėl to čia nėra… Bet kai paskui, kada jisai suėjo į kontaktą su sovietų atstovybe, su Pozdniakovu[40], nu, tai tą aš iš Skardžiaus[41] esu girdėjęs… Tai Cvirka, sakysim, ateina į „Konrado“ kavinę ir tenai sėdi, sakysim, Krėvė[42], Skardžius, Augustaitis[43], Sruoga ir t. t. Nu, ir jis garsiai, kad visi girdėtų, sako, kad ot, štai, gavau dėžę tokio kaukazietiško vyno iš Pozdniakovo…
A. V. Tai aš galiu papasakoti vieną epizodą. Tai buvo trisdešimt septintais ar aštuntais metais, gal greičiau aštuntais. Ir iš Sovietų Sąjungos atvažiavo maršalas Jegorovas[44], ir tada Pozdniakovas susikviesdavo ten į pasiuntinybę tuos ištikimuosius… Ir dabar, aš negalėčiau tiksliai pasakyt, ar ta proga, ar per sovietų tą valstybinę šventę, čia [Cvirka – D. C.] irgi buvo pakviestas. Nu, ir pakviestas, kad reikėjo su fraku būt. Tai kaip šiandien atsimenu, vieną tokį gan ūkanotą ir jau šaltoką sekmadienio rytą mes kažin kur apie Kauną ėjom su juo pas tokį jo draugą ieškot to frako. Ir dabar negalėčiau pasakyt, ar jis ten gavo, ar negavo, bet paskui man pranešė, kad ten jį įsileis ir be tų „lampasų“[45]!..
K. A. Ot, man įdomu, pavyzdžiui… Nu, Cvirkos atveju dabar, bet ir bendriau tų kairiųjų rašytojų, kaip jie žiūrėjo į tą tautinį klausimą? Visgi Lietuvoj, kad ir trisdešimt penktais ar panašiai, gi ta rusų priespauda dar buvo labai gyva kiekvieno atminty! Ar jie tą pajėgė atjungti nuo dabartinės sovietinės imperijos?! Reiškia, rusiškąjį pradą?!
A. N.-N. Ne, tai kad jie nei vienas nebuvo tokio amžiaus, kad būtų patyręs…
K. A. Nu, betgi negalėjai išvengt. Reiškia, vadovėliai nuo elementoriaus pasakojo apie rusų priespaudą…
A. V. Sakyčiau, jie turėjo žinot… Bet aš manau, kad užeina tam tikras apstulbimas, kada pasiduoda tai ideologijai, ir nenori kitaip matyt!
A. N.-N. Čia mat Cvirka nepasidavė! Cvirka buvo paprasčiausiai… Viską sąlygojo tai jo skurdas, biednumas, reiškia! Dėl to nebuvo klausimo, kad Cvirka būtų kitoj pusėj tvoros. Jis…
A. V. Bet kad Cvirka yra buvęs kitoj pusėj tvoros! Jis vidurinėj mokykloj ar kur, jis buvo ateitininkas! Ir paskui turbūt, kai persikėlė į tą bendrabutį, tai tada ten jį „patvarkė“ draugai…
A. N.-N. Vienu žodžiu, kas jį rėmė, tam jis priklausė!
A. V. Bet vis tiek nuo kokių dvidešimt septintų metų jis jau buvo įsitikinęs. Jam atrodė, kad tvarkoj ir gerai. Jis važinėjo po Sovietų Sąjungą ir, jeigu norėjo, galėjo ir pamatyt ten ar ką… Bet nu, nieko ten neišėjo. Ir paskui jis vis tiek tikėjo ta revoliucija, mat Lietuva, ta „Žemė maitintoja“… Pabaiga tai biškį kitaip buvo. Kai išvertė tuoj į rusų kalbą, tai ten pasibaigė taip, kad jau maždaug ten, Suvalkijoj, buvo girdėt ūkininkų revoliucijos garsai. Gal jis ir originaliam rankraštyje turėjo, bet pro cenzūrą galėjo… Ar pats ką…
A. N.-N. Bet motyvas buvo ne ideologija, bet buvo toksai keršto… Aš galiu duot tokią iliustraciją. Reiškia, vėl toj pačioj „Konrado“ kavinėj ateina Cvirka, tas buvo jau kokiais trisdešimt aštuntais metais, ir jisai vėl visiems girdint, tai rodo, kad tos „nelaisvės“ Lietuvoj nebuvo, galėjai kalbėt ką norint, nieks nesuėmė, jis viešai sako… „Dabar, sako, tai vot, jūsų laikai… sako, čia vot, tas pats Skardžius, Krėvė, Augustaitis, Sruoga…“ Sako: „Jūs dabar… bet, sako, kai ateis, kai čia bus įvesta tarybinė santvarka, tai, sako, aš būsiu aukštai, jūs būsit žemai.“ Sako: „Aš būsiu Rašytojų draugijos[46] pirmininkas.“ Konkrečiai sako: „Aš būsiu Rašytojų draugijos pirmininkas.“ Tai Krėvė atsistojo ir pasakė: „Cvirka, jau jeigu tu būsi Rašytojų draugijos pirmininkas, tai aš jau narys nebūsiu.“ Taip ir buvo. Reiškia, Mykolaitis[47] įstojo, o Krėvei pasiūlė, [bet jis] pasakė, kad ne.
A. V. Tas yra apgailėtinas, sakyčiau, laikotarpis, kada Cvirka pasidarė činovninku[48].
K. A. Gi tai atsitiko per pirmąją okupaciją. Išeitų, kad įvyko beveik per naktį…
A. N.-N. Taip ir buvo.
K. A. Per naktį žmogus taip nepasikeičia.
A. N.-N. Klausyk, Kazy, pasikeičia. Pavyzdžiui, ar žinai istoriją, kaip atsirado ta giesmė apie Staliną[49] Salomėjos Neries[50]? Istorija tokia. Buvo partijos įsakyta giesmę apie Staliną parašyt Borutai. Tai Boruta surado kažkokį motyvą, kad jis negali. Jisai pasiūlė Salomėją Nerį, o pats parašė tokį penkių eilučių neva eilėraštį, kurie buvo kartu atspausdinti. Salomėja Neris, jinai nesugebėjo, reiškia, priešintis, ją faktiškai uždarė ir jinai per keturiasdešimt aštuonias valandas parašė tą „Poemą apie Staliną“, kur „galingi Stalino pečiai laužia vartus į saulę“, reiškia, grynai tokią nesąmonę…
A. V. Aš galėčiau papasakot tokį dalyką…
K. A. Reiškia, ką jūs čia kalbat, ar sakot faktus, ar?..
A. N.-N. O, čia faktus!..
A. V. Čia ką mes sakom, tai stengiamės, kad būtų faktai…
K. A. Na, daleiskim, iš kur jūs žinot, kad tai faktai?
A. N.-N. Ką dabar aš pasakojau?
K. A. Jo.
A. N.-N. Aš žinau iš buvusiųjų pareigūnų, kurie… Sakysim, toksai Antanas Rūkas[51], kuris buvo viceministeris švietimo. Jisai tuos dalykus žinojo.
A. V. Žiūrėk, Kazimierai, galiu papasakot, ką aš girdėjau savo ausim. Na, ten prieš keliolika metų Kenebunkporte[52], pranciškonų vienuolyne, paplūdimyje vaikščiojom su Bernardu Brazdžioniu, ir jis man papasakojo tokį dalyką, kad pirmiausia tą giesmę apie Staliną buvo įsakę jam parašyt. Tai kai išgirdo Cvirka, jau Rašytojų draugijos pirmininkas, tai pasipiktino…
K. A. Reiškia, buvo užsakyta, kad kas nors iš lietuvių parašytų atseit giesmę apie Staliną?..
A. V. Jo. Vot, dabar ir prieinam, kad pagal Brazdžionį pirmiausiai buvo jam…
K. A. Kas tada tą pavedė? Pozdniakovas?
A. V. Pozdniakovas. Jau ėjo iš pasiuntinybės.
K. A. Tai buvo jau okupacijos laikais?
A. V. Nu, pačioj pradžioj.
K. A. Bet tada Cvirka jau buvo rašytojų pirmininkas? Tai reiškia, Pozdniakovas apėjo Cvirką?
A. V. O, tai gal ir per Cvirką buvo… Tokiu rutinos keliu. Kiek aš girdėjau, pasišaukė ar Cvirką, ar ką ir pasakė, kad vot, mums reikia tokiom ir tokiom temom turbūt apie Staliną, paskui apie konstituciją ar liaudies seimą, ar ką tenai… Tai Gira[53] rašė… Nu, ir… Bet aš noriu grįžt prie Brazdžionio. Jis sakė, kad pirmiausia jam davė įsakymą. Kodėl Cvirka nežinojo, tai aš negaliu pasakyt, gal per partiją atėjo?.. Nu, ir… Kai Cvirka sužinojo, tai jis baisiausiai pasipiktino: kam čia tokiam krikdemui, žinai, ten visokių bažnytinių… Pelėsiais dvokiančios ir grabais dvokiančios poezijos poetui duot apie Staliną rašyt! Tai jis baisiausiai pasipiktino ir atėmė iš Brazdžionio. Ir tada, aš nežinau, ar tai buvo tarp Borutos ir Salomėjos Neries, ar tiesiai Salomėjai Neriai… Man atrodo… Salomėjos Neries klaida buvo ta, kad ji tą „Poemą apie Staliną“ sueiliavo, jeigu techniškai imant, sueiliavo gerai! Tai tuo laikotarpiu tai yra, mano galva, geriausias… techniškai geriausias dalykas, kokį ten kas nors parašė. Nei Gira, nei kiti ten negali prilygt. O gyvenimo ironija tokia! Ką gi šiandien, sakysim, po Kruščiovo[54] gali su tokia „Poema apie Staliną“ daryt?..
A. N.-N. Nu, nieko, žinoma… Matai, dėl Brazdžionio tai aš trupučiuką linkęs netikėt!
A. V. Ne, aš tik pasakoju, ką aš girdėjau!
A. N.-N. Ne, ne! Aš žinau! Bet paskui kita pasakojimo dalis – Cvirkos įsikišimas tai tą mano netikėjimą trupučiuką sumažina. Dėl to, kad Cvirka Brazdžionį persekiojo. Brazdžionis dėjo didžiausias pastangas įstot į Rašytojų draugiją, kadangi buvo gyvybinis klausimas tada faktiškai! Tai reiškia, aš iš Radausko[55], sakysim, esu girdėjęs, kuris, reiškia… Paskui iš to paties Rūko… Kur sako, visiems girdint, ten Švietimo ministerijoj, reiškia… Cvirka pareiškė: „Bernardai, viskas būtų gerai, tave priimtume, bet kad tave kunigai iš ambonos[56] kiekvieną sekmadienį cituodavo… Kaip galima tave priimt į Rašytojų draugiją?!.“
K. A. Nu, ot, šitas visgi parodo tokį… Aš nežinau, ar čia tokio…
A. N.-N. Nu, jis blogai elgėsi!
K. A. …tokio žmogaus kažkaip tai…
A. N.-N. Jis jėgą rodė! Savo galią rodė!
K. A. O kokią jis progą turėjo, pavyzdžiui, ant Brazdžionio turėti tokią jau zlastį[57], taip sakant?
A. N.-N. Jo!
A. V. Galėjo būt ir literatūriniai… Priešingo tokio pasaulio regėjimu. Įsivaizduok, Cvirka toks realistas, sveikas, viską… O Brazdžionis ten su savo pranašais, su visokiom ten Michaldom[58], su bažnyčiom, su vargonais ir ką… Tai ir buvo jau toks… Nu, tos krikščioniškosios pusės, tai jau toks autentiškiausias atstovas!
A. N.-N. Jo… Nu, bet, Antanai, bet santykiai jų asmeniški buvo geri! Aš jau jam pasakojau. Sakysim… Aš atsimenu kaip šiandien, Vilniaus universiteto Kolonų salėj buvo premijos įteikimas. Brazdžionis gavo valstybinę premiją[59], Cvirka gavo kažkokią tai kitą premiją. Ir aš matau kaip šiandien: atėjo Cvirka, apsikabino Brazdžionį, reiškia, „Bernardai!..“, sveikina ir t. t. Kaip geriausi draugai! Tai reiškia, kad aš jokio pagrindo ten nebūčiau matęs, kad būtų… Kad Brazdžionis ir paskui, reiškia, dėjo dideles pastangas ir, jo laimei, neišėjo vaikų eilėraščių rinkinys – nesuspėjo išleist, kuris netiktų į jo…
A. V. Nu, jo… Bet vot, dabar galima pasukt biškį į kitą pusę ir… Dabar jeigu šnekėjom apie Cvirką, nu, tai sakyčiau, kad geriausias iš jo to laiko mūsų beletristas.
A. N.-N. Nu, aš nesutikčiau, kad jisai būtent geriausias[60]!
A. V. Man tai taip atrodo! Nes jis toks tikras!
A. N.-N. Nu, net ir kur jis pamėgdžiojo – jis vis tiek gerai rašė!
A. V. Nu, įdomu net, kad, sakysim, žinojo, kad jis ten jau toks maskvinis ir kitoks… [Ne]Atsimenu, kokiose pareigose buvo jis tada? Gal užsienio reikalų viceministeris ar vicepremjeras? Bizauskas[61]! Sykį taip susitikom, tai sako: „Geriausias romanas, kokį mes turim!“ [„Žemė maitintoja“ – K. A. pastaba.] Tai tas tik rodo, kad net visai kitokios ideologijos sluoksniai absoliučiai negalvojo, sakysim, tokį Cvirką kad biskį „priplot“!
A. N.-N. Nu, tai ne! Nu, tai pažiūrėk, ką rašė sovietų spauda! Jis buvo baisiai puolamas tam Minske leidžiamam „Priekale“[62], paskui kaip ten kitas vadinosi? „Artojas“[63]? Žinai, tas Žalionis-Pranskus[64], dabar jau miręs… Tai paskaitytum recenzijas, reiškia!
A. V. O!.. Jie buvo toki niekadėjai, atsilikėliai!
A. N.-N. Tai baisiausiai! Juos skaitė didžiausiais liaudies priešais! „Trečio fronto“[65], sakysim, recenziją[66], ot, aš atsimenu.
K. A. Ak, šitaip?.. To tai aš nežinojau!
A. V. Jo, jo! Juos labai kritikavo!
K. A. Nu, o kaip kitą priėmė tada?
A. V. Nu, tai aš negalėčiau pasakyt. Matyt, jiems per daug malonu nebuvo, bet kur ten toki įtariami buvo Sovietų Sąjungoj, tai savo galvelėm atmokėjo! Paimk literatūros istorijos tą Korsako redaguotą trečią tomą[67], ten rasi parašytą ir Dabulevičių[68], ir visokius kitokius, kaip „sulikvidavo“.
A. N.-N. O, je! Tai žinoma!
A. V. Jeigu Cvirka ir Venclova būtų ten buvę, gal ir juos būtų sulikvidavę…
A. N.-N. O, tai žinoma! Be abejo! Tas pats Pranskus sėdėjo devynis ar aštuonis metus kalėjime!
A. V. Gi tuos lietuvius generolus ir vienus iš gabiausių Sovietų Sąjungoj sušaudė!
K. A. Nu, jo! Tą tai aš žinau.
A. N.-N. O, tai juos baisiai puolė! Pavyzdžiui, kaip, sakysim, Salomėjos Neries eilėraštį kai atspausdino… Ir ta pačia proga, reiškia… Tas jau nelabai rimta, kad jau tam pačiam numery būtų tokia aštriausia kritika, kad…
A. V. Ir eilėraštis, ir kritika!
A. N.-N. Ne dėl to eilėraščio, bet apskritai! Kadangi ji buvo tiktai padariusi tą garsų pareiškimą, kad ji pereina, reiškia, ten į…
A. V. Nyka, o kitas mano pažįstamas tai buvo Salomėja Neris!
A. N.-N. Ot, vo, vo, vo, vo!..
A. V. Bet kai apie Cvirką galiu daug pasakot ir visokių tokių niekų… Pavyzdžiui, Paryžiuj mes gyvenom sykiu vienu laikotarpiu, tada buvo ir Salomėja Neris ten, ir Zobarskas[69], ir Cvirka… tai sykį einam per tiltą, ir priešais Cvirką ateina toks didžiausias šuva, beveik ligi krūtinės jam siekia. Tai jis prieš tą šunį padarė savo visokias minas ir „Rrrrrr!..“… Ir baisiai juokingai išėjo! Tai apie Salomėją Nerį sunku būtų ką nors papasakot. Esu buvęs jos tėviškėj, ten mes vis važiuodavom į Šv. Onos atlaidus…
A. N.-N. Kiršuose[70]?
A. V. Jo!
A. N.-N. Tai jie, mat, su Bradūnu[71] iš to paties kaimo! Ir Tysliava[72] iš to paties kaimo, ne?
A. V. Tysliava tai yra gimęs kitoj Vilkaviškio pusėj, bet jis paskui, kadangi buvo savanoris, tai jis ten gavo žemės kaip savanoris.
A. N.-N. Man Salomėja Neris tai tokia absoliučiai neįdomi!
A. V. Kad faktiškai ji tokia ir buvo! Neišsiduodanti! Neišsiduodanti…
A. N.-N. Bet taip… Tokia bobelė, tokia susitraukusi…
A. V. Nu, bet vis tiek ji, kaip poetė, tai jau labai įdomi! Bet… Mes nuo gimnazijos… Mes vienoj gimnazijoj… Kai aš atsimenu, kai ji ten koridoriuj stovėdavo… Kadangi ji ten pora klasių aukščiau buvo, tai gimnazijoj yra tokia tvarka, kad aukštesnė klasė – tai yra labai aukšti mokslininkai… Tai mes ten net ir pažįstami nebuvom!
A. N.-N. Ne, ne… Nu, ką ten, klasių skirtumas…
A. V. Neperžengiamas.
A. N.-N. Absoliučiai…
A. V. Atsimenu, kaip ji ten koridoriuj stovi prie durų, ir kažkas rodė, kad vot, ji rašo ateitininkų laikraštyje tuos gražius eilėraščius. Kai atvažiavau į Kauną, į universitetą, tai Šatrijoj[73] ten mes turėdavom skaityt savo kūrybą. Ką aš ten skaičiau? „Praloštas smuikas“[74]. Tai ji atsiliepė. Jai patiko, aš turėjau ten tokį retą žodį „nuraškė“.
K. A. Ką jis reiškia?
A. N.-N. Aš irgi prisidedu prie klausimo.
A. V. Tai kaip ir nuskriaudė ar atėmė ką nors. Tai vot, ji tą žodį įsidėmėjo.
A. N.-N. Tą Salomėją Nerį mačiau tik vieną vienintelį kartą. Ir būtent tautiniais rūbais apsirengusią. Kadangi ji turėjo gana gražų veidą, gražūs plaukai, ir tie tautiniai rūbai paslėpė jos tą blogą figūrą, tai ji visiškai gražiai atrodė. Ji gavo tada valstybinę premiją[75] ir Valstybės teatre buvo premijos įteikimas. Tai ji išėjo, paskaitė vieną eilėraštį kelias eilutes negirdimu visiškai balsu, absoliučiai negirdimu, ir perdavė Inčiūrai[76], kad tas paskaitytų.
A. V. Matai, ji tą premiją gavo už eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“. Aš to rinkinio esu šioks toks krikštatėvis. Tai ji tą knygą buvo paruošus, davė man paskaityt, ir turėjo ji pavadinimą kaži kokį, kaži kas su saule buvo: ar „Saulės spinduliai“, ar panašiai kas, negalėčiau pasakyt… Mes buvom susitikę „Pienocentre“[77], ten tokiam daržely, rūgusį pieną ar ką valgėm, nu, ir sakau: „Žinai ką, apie tas saules tai Petras Vaičiūnas rašo ir rašo…“ Sakau: „Čia yra toks gražus tavo eilėraštis „Diemedžiu žydėsiu“, sakau, duok tą pavadinimą.“ Nu, paskui žiūriu, kad knyga ir išėjo tuo pavadinimu. Kai kurie eilėraščiai man baisiai, baisiai patiko iš to rinkinio. Aš tada buvau biskį susirgęs, kai ta knyga išėjo, nuvažiavau į Nidą ir buvau išmokęs kelis eilėraščius atmintinai. Vienas buvo, kur kregždės savo lizdą susisuka ten[78]… Aš, vaikščiodamas po kopas, deklamavau…
A. N.-N. Aš irgi moku, mano gėdai didžiausiai… Aš, mat, prieš… Bet aš mintinai moku!
A. V. Bet ji tokia puiki poetė! Tokia natūrali ir… Aš tai nesuprantu, kaip toks užsidaręs žmogus gali tokius gerus eilėraščius iš savęs iškibirkščiuot!..
A. N.-N. Taip, jinai palygint… Žinoma, palygint, jinai nebloga! Čia, kaip sakant, nuomonių, skonio dalykas.
A. V. O ten, Alvite[79], per Šv. Onos atlaidus… Nu, mes ten susitikom prie bažnyčios. Suvažiuodavo minios žmonių į tuos atlaidus! Didžiausi gal atlaidai Suvalkijoj buvo! Ir žmonės nuo Kauno atvažiuodavo, ir ligoti, ir sveiki, ir veidmainiai, ir čigonai, ir visoki kitoki… Aš atsimenu, kaip per vienus Šv. Onos atlaidus, žiūriu, čigonai eina aplink bažnyčią! Nu, ir eina ant kelių! Žinai, apeit visą bažnyčią ant kelių tai sunkoka! Tai čigonkos susidairo aplinkui, ar niekas nemato, ir tada kaip varlė visą tokį šuolį duoda! Išeina greičiau!.. Na, ir mes ten tokioj alėjoj susitikom su Salomėja Nerim. Ten ji užkvietė pas save į namus…
A. N.-N. Aš įtariu, kad Antanas dar ir sparną rėžė, kaip sakant!
A. V. Ne, apie sparną… Sparno nerėžiau… Aš ten sparnų turėjau, bet ne apie ją…
A. N.-N. Ot, įdomu – kodėl ne?
A. V. Ne, kad aš ir negalėjau rėžt! Jeigu jums įdomu…
A. N.-N. Ji vyresnė amžium buvo!
A. V. Ji vyresnė amžium buvo… Dar paskui apie sparnus papasakosiu, bet dabar… Tai mes nuėjom į jų namus, tokia, matyt, buvo naujai pastatyta troba, beveik kaip Ievos Simonaitytės „Šimonių likimas“[80] pradedamas tokia šviežia, nauja troba… Tai ir ta tokia atrodė. Nu, tai buvo Salomėja Neris ten, mama, paskui giminių… Ir tokia maža mergaitė ten, kokių trijų metų, kojytę atitiesus, ir kad vis deklamuoja eilėraščius, kad deklamuoja eilėraščius!.. Ji buvo ten iš kitos, rodos, Vilkaviškio pusės, žemaičių jų giminių tokių… O šiaip tai… Kad su ja didelės šnekos nebuvo. Kadangi jos emocijos buvo uždarytos, ir kai jos sprogdavo, tai eilėraščiais sprogdavo!
A. N.-N. Jo, visi tą pasakoja, kas ją pažinojo!
A. V. Aš pats tai… Aš galvoju, kad dar pridėjau ir savo liežuvį ir prie tos jos „Eglės žalčių karalienės“[81]. Čiurlionienės tokiuose šeštadienio vakaruose[82] mes ten skaitydavom vertimus, kartais savo kūrybos… Ji ten skaitė tą savo „Eglę“ ir man atrodė, kad buvo daug tuose rimuose tų maloninių daiktavardžių… Tai aš paskui sakau: „Žinai ką, ar tu negalėtum kaip nors kitaip padaryt? Čia dabar skamba kaip Liudo Giros visoki tie maloniniai…“ Aš nežinau, kaip, Nyka, tau atrodo, bet man atrodo, kad visi tie maloniniai yra dabar išnaikinti iš „Eglės žalčių karalienės“, ir tas eiliavimas yra vienas iš tokių meistriškiausių, ką galima turėt lietuviškoj toj poezijoj. „Eglė žalčių karalienė“!
A. N.-N. Kiekvienu atveju – nekrinta į akį! Aš to nepastebėjau. Aš baisiai… mat prieš tai aš būčiau pastebėjęs tikrai!.. prieš mažybinius ir maloninius, taip sakant, tuos tradicinius, kur, reiškia, klaida kokia buvo. Pas mus liaudies dainose, tai ten joki rimai! Tenai yra grynai atsitiktinis dalykas faktiškai! O pas mus populiari susidarė tokia lyg ir nuomonė, kad tai būtų, reiškia, rimas… O iš tikrųjų tai ten nei kalbos nėr!
A. V. Ne, tik toks atsišaukimas, sakyčiau. Nu, tai…
<…>
K. A. <…> Bet ot, irgi man… Kai aš bandau suprast tokius žmones… Aš beveik Cvirką daugiau suprantu, reiškia… Atseit, žmogus neturtingas, su talentu, ambicija, anksti užsidirba tokį kartumą prieš vadinamas valdančiąsias klases ar panašiai, jam tada lengva pasimest! Bet dabar, man atrodo, Neris tokių ambicijų, kaip Cvirka, čia virš kitų parodyt savo jėgą neturėjo!
A. V. Nu, čia galėjo būt du dalykai. Sakysim, tas socialinis motyvas… Jeigu nori, visada gali atrast, kad yra skriaudžiamieji.
A. N.-N. Ne, ne, Antanai! Čia tai nebuvo. Čia buvo grynai, kaip sako, kavalieriai.
A. V. Ne, ne… Paskui aš norėjau sakyt, kad antras tai, turbūt, buvo tie Vienoj susitikimai ir kitur…
A. N.-N. Raila[83], Venclova – jos kavalieriai, reiškia! Kurie ją faktiškai biškį prievartaute išprievartavo. Ji ne pati parašė tą… reiškia, ji buvo visai kitką parašius – tą pareiškimą!
K. A. Apie kokį pareiškimą kalbat?
A. N.-N. Kur „Trečiam fronte“ buvo išspausdintas[84]…
K. A. Reiškia, ne ji parašė?
A. N.-N. Nu, ji parašė, bet jai… Jinai parašė tą pirmąjį straipsnį, paskui jai jį suredagavo ir davė pasirašyt!
K. A. Ką? Bronys Raila suredagavo?
A. V. Bronys Raila iš pradžių buvo jų tarpe!
K. A. Aš tą žinau, bet, pavyzdžiui, šiuo specifiniu atveju?
A. N.-N. Je… Raila, Venclova, Korsakas, reiškia, rodos, Drazdauskas[85]… Reiškia, ten tą visą priėmė jų kolektyvas… pakeitė…
K. A. Čia kalbam apie kelintus metus?
A. N.-N. Čia trisdešimt treti koki… Penktas numeris kada išėjo? Penki numeriai iš viso išėjo… Nu, taip, trečiais metais…
A. V. Bet ot, buvo toks įdomus dalykas apie Salomėją Nerį. Aš buvau tada Romoj, kai rusai okupavo Lietuvą, ir toks Vatikano vienas pareigūnas ten, susitikom koridoriuose, jis manęs klausia, sako: „Kaip čia dabar yra? Ar Salomėja Neris – komunistė?..“ Nu…
K. A. Reiškia, italas…
A. V. Ir sakau: „Taip, jau ji nuo kokių trisdešimt trečių ar ketvirtų metų ten perėjo…“ Tai jis gaudavo tuos laikraščius ten iš Lietuvos, tuos laikraščius siuntė, ir paskui, kai rusai okupavo… Ar jis, matyt, paskaitė ten deklaraciją Salomėjos Neries ir jam buvo neaišku, kas čia dabar atsitiko su ta moterim… O tas žmogus dabar yra tas Antonio Samore[86] – kardinolas. Jis mat lietuviškai skaito! Jis buvo nunciatūroj Lietuvoj ir pramoko lietuviškai tiek, kad jis gali skaityt lietuvišką spaudą.
A. N.-N. Nu, tau jau tikrai gabus kalbom!
K. A. Nu, keletą metų pabuvęs…
A. V. Bet tai yra tikras faktas! Pačiuos Vatikano koridoriuos buvau paklaustas apie Salomėją Nerį…
A. N.-N. Nu, paskui vėl aiškus yra faktas, kad, jeigu nebūtų įvykusi sovietinė okupacija, jau ji būtų atgal grįžusi. Nes po to, kai praktiškai jau jinai buvo…
A. V. Dabar aš nesakysiu su kuo, aš čia buvau susitikęs su vienu iš tų, kurie buvo Salomėjos Neries rate, ir jis man pasakė, kiek ji verkė, kiek ji verkė už tai!
K. A. Už ką?
A. V. Už tą savo „Poemą apie Staliną“ ir kitus dalykus…
K. A. Tai čia jau buvo… ką? Po keturiasdešimtų?..
A. V. Ne, aš su tuo žmogum mačiausi turbūt šešiasdešimt devintais (?) metais…
K. A. A, tai tvarkoj, bet, reiškia, tas jos verkimas?..
A. V. Verkimas buvo po parašymo… netrukus po parašymo tos poemos. Turbūt, kai prasidėjo tos deportacijos ir panašūs dalykai…
A. N.-N. Nu, tai visi jie tą darė! Dabar Pulgio Andriušio pasakymas „Aiduose“ paskutiniuose, ką Šimkus pasakė!
K. A. Ar po tų deportacijų ar per tas deportacijas teko sutikt, pavyzdžiui, Cvirką ar Nerį?
A. V. Mat aš nebuvau Lietuvoj. Nyka buvo… Aš anksčiau buvau šnekėjęs, kai kurie žiūrėjo, ir čia buvo tokia oficiali linija, kad į tai reikia žiūrėt kaip į operaciją. Žodžiu, nuimsi tiek žmonių, kurie gali būti kenksmingiausi, bet paskui ot, sistema bus sveika…
A. N.-N. Ne, jie visi buvo baisiai išsigandę…
<…>
A. N.-N. Nu, matai, bet ką jie berašytų, jie visi buvo baisiai išsigandę. Aš esu matęs Girą ir Venclovą. Savo akim, ką galėtų paliudyt Giros sūnus, reiškia, kaip jie buvo baisiai nusiminę. Absoliučiai nežinojo, ką… Pirmąkart pamatė, kad jų tas entuziazmas… Dėl to, kad jie galvojo, kad nu, čia toks pasikeitimas… Žinai, pasikeitė šeimininkas, bet vis tiek gyvenimas vyksta savo keliu. O pamatė, reiškia…
<…>
Parengė Dalia Cidzikaitė
[1] Kazys Almenas (tikr. Kazys Kęstutis Alminas, 1935–2017), inžinierius, rašytojas, visuomenės veikėjas. Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys (2014, energetika). Dr. (1968). VDU garbės daktaras (2013). 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. emigravo į JAV. 1957 m. baigė Nebraskos universitetą. Nuo 1969 m. Marylando universiteto profesorius. Po nepriklausomybės atkūrimo grįžo į Lietuvą. 1992 m. įkūrė leidyklą „Litterae universitatis“, buvo Skomanto nuotykių romanų, vaizduojančių Lietuvos senovę, serijos organizatorius ir vienas autorių. Aktyviai dalyvavo VDU steigimo laikotarpiu: VDU Atkuriamojo senato narys, organizavo Lietuvos aukštosioms mokykloms tinkamų vadovėlių gavimą ir jų leidybą, 2008–2010 m. ėjo VDU Tarybos nario pareigas. 1992 m. Lietuvos energetikos institute įkūrė Ignalinos AE mokslinę saugumo analizės grupę, jai vadovavo iki 1995 m. 2005 m. jam kartu su kitais Lietuvos mokslininkais suteiktas Lietuvos mokslo premijos laureato vardas. „Santaros–Šviesos“ federacijos narys, vienas iš Valdovų rūmų paramos fondo steigėjų, Lietuvos istorijos paveldą puoselėjančios draugijos „Pilis“ narys.
[2] Kalba, išskyrus akivaizdžias perrašymo klaidas, netaisyta (D. C. pastaba).
[3] Greičiausiai turimi omenyje šių autorių atsiminimai. Mykolas Vaitkus, gyvendamas emigracijoje JAV, išleido aštuonių tomų „Atsiminimus“ (1962–1972). XX a. septintame dešimtmetyje Antanas Venclova parašė jaunystės ir karo metų memuarų trilogiją: „Pavasario upė“ (1964), „Jaunystės atradimas“ (1966) ir „Vidurdienio vėtra“ (1969).
[4] Antanas Venclova (1906–1971), rašytojas. 1930–1931 m. redagavo žurnalą „Trečias frontas“. Bendradarbiavo literatūros leidiniuose. 1940 m. vadinamojo Liaudies seimo atstovas, dalyvavo delegacijoje, vykusioje į SSRS dėl tariamo Lietuvos priėmimo į SSRS. 1940–1943 m. LSSR švietimo liaudies komisaras. Prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, pasitraukė į SSRS. 1944–1946 m. Kauno universiteto docentas. SSKP narys (nuo 1950 m.), 1952–1964 m. Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto narys. 1940–1947, 1955–1959 ir 1963–1971 m. LSSR Aukščiausiosios Tarybos, 1941–1963 m. SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas. 1954–1959 m. LSSR rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas.
[5] Petras Cvirka (1909–1947), rašytojas. Aktyvus žurnalo „Trečias frontas“ bendradarbis. 1931–1932 m. gyveno Paryžiuje, 1936–1939 m. keletą kartų lankėsi SSRS. 1940 m. SSRS okupavus Lietuvą, įstojo į komunistų partiją, buvo marionetinio Liaudies seimo deputatas. Nuo 1940 m. LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas. 1940–1941 m. vadovavo LSSR rašytojų sąjungos organizaciniam komitetui, redagavo žurnalą „Raštai“. Prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, pasitraukė į Rusiją, dalyvavo antinacinėje propagandinėje veikloje. 1944 m. žurnalo „Jaunimo gretos“, 1945 m. žurnalo „Pergalė“ vyriausiasis redaktorius. Nuo 1945 m. Rašytojų sąjungos pirmininkas; vykdė literatūros komunistinę ideologizavimo politiką, prisidėjo prie rašytojų represavimo.
[6] Novelių rinkinys „Saulėlydis Nykos valsčiuje“ (1930) yra antroji P. Cvirkos knyga. Joje autorius ekspresyviai atskleidė skurdžią kaimo buitį, sukūrė romantišką jauno berno paveikslą.
[7] Satyrinį romaną „Frank Kruk“ P. Cvirka parašė 1934 m. Romane neigiamai vaizduojamas lietuvių emigrantų gyvenimas Amerikoje, išjuokiama privati verslininkystė, parodijuojamos Lietuvos viešojo gyvenimo negerovės.
[8] Telesforas Kulakauskas (1907–1977), grafikas. 1922–1928 m. mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje, 1928–1933 m. Kauno meno mokykloje. 1935–1936 m. tobulinosi Paryžiuje. 1944–1948 m. dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (Taikomosios grafikos fakulteto dekanas). Nuo 1932 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Grupės „Ars“ narys.
[9] Merkelis Račkauskas (1885–1968), vertėjas, antikinės literatūros tyrinėtojas. P. Cvirkos ir A. Venclovos uošvis, vertėjo Karolio Račkausko‑Vairo brolis. 1923–1927 m. Mažeikių gimnazijos direktorius ir Kauno universiteto klasikinės filologijos dėstytojas. 1927–1940 m. Švietimo ministerijos mokyklų inspektorius. 1944–1949 m. Kauno, 1949–1967 m. VU profesorius.
[10] P. Cvirkos novelių rinkinys „Kasdienės istorijos“ išėjo 1938 m. P. Cvirkos novelėms būdinga socialinė kritika, jose smerkiamas turto troškimas, žiaurumas, inteligentų konformizmas, aukštesnių moralinių principų, idealų stoka.
[11] „Geroji žemė“ – Pearl S. Buck istorinis romanas, išleistas 1931 m. Kūrinyje dramatiškai aprašomas vienos šeimos gyvenimas XX a. pradžios Kinijos kaime Anhwei. Tai pirmoji trilogijos „Žemės namai“ knyga (antroji pavadinta „Sūnūs“ (1932), trečioji „Padalinti namai“ (1935). Dvejus metus iš eilės „Geroji žemė“ buvo perkamiausias romanas Jungtinėse Valstijose, 1932 m. rašytoja laimėjo Pulitzerio literatūros premiją, 1938 m. – Nobelio literatūros premiją. Romanas buvo įtrauktas į žurnalo „Life“ išskirtinių 1924–1944 m. knygų šimtuką.
[12] P. Cvirkos romanas „Meisteris ir sūnūs“ išėjo 1936 m. Kūrinyje autorius išryškino lietuvių tautinio charakterio bruožus, tradicines kaimo vertybes, paprasto žmogaus optimizmą, kūrybingumą ir sąmojį.
[13] Upton Sinclair (1878–1968), amerikiečių rašytojas, žurnalistas, politinis aktyvistas. 1943 m. laimėjo Pulitzerio literatūros premiją. 1906 m. išgarsėjo savo romanu „Džiunglės“, kuriame vaizduojamas lietuvių emigrantų gyvenimas Čikagoje. Romanas atskleidė prastas darbo ir sanitarines sąlygas JAV mėsos perdirbimo pramonėje, sukeldamas visuomenės pasipiktinimą. Pirmą kartą U. Sinclairio romano lietuviškas vertimas, pavadinimu „Raistas“, pasirodė 1908 m. (Chicago, Ill.: spauda „Lietuvos“).
[14] Ernest Hemingway (1899–1961), amerikiečių rašytojas, žurnalistas. Žinomas dėl taupaus, santūraus stiliaus, kuris darė didelę įtaką vėlyvojo XX a. rašytojams. Nemaža dalis jo kūrinių tapo Amerikos literatūros klasika, 1954 m. jam skirta Nobelio literatūros premija.
[15] P. Cvirkos lyrinių apsakymų rinkinys „Cukriniai avinėliai“ (1935) buvo skirtas jaunam skaitytojui.
[16] Pearl S. Buck romanas lietuvių kalba pasirodė 1935 m. (2 t.; Kaunas: Sakalas). Išvertė Kazys Boruta.
[17] Jonas Šimkus (1906–1965), rašytojas, kritikas, vertėjas, leidinių redaktorius, priklausė trečiafrontininkams. SSRS–Vokietijos karo metais dirbo Maskvos radijo lietuviškų laidų redakcijoje, po karo redagavo sovietinę spaudą. 1948–1954 m. LSSR rašytojų sąjungos pirmininkas. 1954–1957 m. žurnalo „Pergalė“ vyriausiasis redaktorius. 1947–1959 m. LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Kaip literatūrinio gyvenimo administratorius, pokariu vykdęs spausdinamų kūrinių ideologinę priežiūrą, turėjo daug įtakos lietuvių literatūros sovietizacijai.
[18] Nikolaj Bucharin (Николай Бухарин, 1888–1938), SSRS politikas, marksizmo teoretikas. 1905–1907 m. revoliucijos ir Spalio perversmo (1917) dalyvis. Nuo 1925 m. Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto politinio biuro narys. Iš pradžių rėmė Staliną. 1926–1929 m. Kominterno vykdomojo komiteto pirmininkas. 1928 m. priešinosi prievartinei žemės ūkio kolektyvizacijai, dėl to 1929 m. pašalintas iš aukštų partinių ir politinių postų, jo pažiūros pavadintos dešiniuoju nukrypimu. 1937 m. pašalintas iš komunistų partijos, suimtas. Apkaltintas kontrrevoliucine veikla, šnipinėjimu, 1938 m. sušaudytas. 1988 m. reabilituotas. Svarbiausia jo knyga – „Istorinio materializmo teorija“ (1921).
[19] Kazys Boruta (1905–1965), rašytojas. Dėl radikalių pažiūrų, nesitaikstymo su autoritarizmu nuolat konfrontavo su esamais politiniais režimais, buvo persekiojamas, kalinamas. Vienas aktyviausių trečiafrontininkų, žurnalo „Trečias frontas“ (1930–1931) steigėjų. Vokiečių okupacijos metais rūpinosi lituanistikos rankraštinių fondų išsaugojimu, gelbėjo žydus. Dalyvavo antisovietinėje rezistencijoje, 1946 m. pašalintas iš Rašytojų sąjungos (vėl priimtas 1957 m.), sovietinio saugumo suimtas, nuteistas penkerius metus kalėti. Kalintas Rasų lageryje Vilniuje; 1949 m. amnestuotas. 1997 m. (po mirties) už žydų gelbėjimą apdovanotas „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“. Apie socialistinių idėjų įtaką ankstyvuoju K. Borutos laikotarpiu skaitykite Kęstučio Raškausko straipsnyje „Rašytojas ir politika: Kazio Borutos atvejis (1924–1935)“; prieiga internete: https://portalcris.vdu.lt/server/api/core/bitstreams/5841e319-1585-4268-8c93-1adca83ca429/content.
[20] Tikėtina, kad omeny turimas rumunų rašytojas Panait Istrati ir jo romanas „Baragano daigynas“ ([Kaunas]: Prošvaistė, 1932), kuriam pratarmę parašė K. Boruta (p. 3–9).
[21] P. Istrati romano „Baragano daigynas“ pratarmėje, rašydamas apie sovietų Rusiją, K. Boruta frazės „tautų kalėjimas“ nevartoja. Bene arčiausiai prie jos jis priartėja sakinyje: „Jis [Panait Istrati] nuplėšė melagingą kaukę pavadintą „proletarų valstybė“ po kuria slepiasi despotiškas komisarų režimas“ (p. 8). 1952 m. rašytame straipsnyje „Kazys Boruta, arba Revoliucinis romantizmas“ A. Nyka-Niliūnas klaidingai rašo, kad K. Boruta frazę „tautų kalėjimas“ pavartojo P. Istrati romano „Kyra Kyralina“ vertimo įvade (Kaunas: A. Adomavičiaus sp., 1934). Romanas, kurį išvertė ne K. Boruta, o P. Cvirka, įvado išvis neturi. Daugiau žr. Nyka-Niliūnas A. Temos ir variacijos. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 269–275.
Frazę „tautų kalėjimas“ (rus. тюрьма народов) pirmą kartą 1914 m. pavartojo Vladimiras Leninas. Apibūdindamas to meto Rusijos nacionalinę politiką, jis ją pritaikė carinei Rusijai. Sumanymas vadinti Rusiją kalėjimu paremtas markizo de Custine’o knyga „La Russie en 1839“ („Rusija 1839 metais“).
[22] Bernardas Brazdžionis (slap. Vytė Nemunėlis, 1907–2002), poetas, visuomenės veikėjas. 1934 m. baigęs lituanistiką VDU universitete mokytojavo, dirbo „Sakalo“ leidykloje, redagavo literatūrinę spaudą. 1940–1944 m. Maironio literatūros muziejaus vedėjas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. emigravo į JAV.
[23] Ukmergės miesto visuomenės premiją Ukmergės miestas pradėjo teikti 1937 m. už literatūros kūrinius. Be A. Vaičiulaičio, premiją anksčiau yra gavę Vincas Mykolaitis-Putinas už romaną „Krizė“ (1937), K. Boruta už romaną „Mediniai stebuklai“ (1938) ir kt.
[24] Jonas Biliūnas (1879–1907), rašytojas. Baigęs Liepojos gimnaziją, 1900–1901 m. studijavo mediciną Tartu universitete. Pašalintas už dalyvavimą anticarinėje studentų demonstracijoje, gyveno Šiauliuose, Panevėžyje. 1903 m. studijavo literatūrą Leipcigo, 1904 m. Ciuricho universitetuose. Dalyvavo socialdemokratų veikloje. Prisidėjo prie socialdemokratų laikraščio „Draugas“ leidimo; vėliau nuo politinės veiklos nutolo.
[25] Julija Janulaitytė-Biliūnienė, Matjošaitienė (1880–1978), Lietuvos visuomenės ir politinė veikėja. Meilės Lukšienės motina. 1904 m. ištekėjo už rašytojo J. Biliūno. 1905–1906 m. revoliucinių įvykių metu aktyviai dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos veikloje. 1924 m. ištekėjo už žinomo švietėjo, žurnalisto Stasio Matjošaičio-Esmaičio (1877–1949). Antrojo pasaulinio karo metais padėjo gelbėti žydų šeimas. 2002 m. apdovanota „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus“ ordinu.
[26] Turimas omeny SSRS–Suomijos karas, arba Žiemos karas, 1939–1940 m. SSRS agresijos ir Suomijos savigynos karas.
[27] Balys Sruoga (1896–1947), rašytojas, literatūros ir teatro kritikas, vertėjas, publicistas. 1943 m. vokiečių suimtas, išsiųstas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Į Lietuvą grįžo 1945 m.
[28] Du B. Sruogos laiškai P. Cvirkai, rašyti 1946 m. liepos ir spalio mėnesiais, pirmą kartą buvo paskelbti 1988 m. žurnale „Pergalė“. Daugiau žr.: Iš Balio Sruogos archyvo / parengė Algis Samulionis // Pergalė. – 1988. – Nr. 2. – P. 147–155. Laiškų originalai saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraštyne (f. 1, b. 5781). P. Cvirkos du laiškai B. Sruogai, datuoti 1946 m. spalio 3 d. ir spalio 11 d., paskelbti P. Cvirkos „Raštų“ 7 tome: Cvirka P. Raštai. – T. 7: Publicistika, kūrinių planai bei sumanymai, laiškai, dokumentai / parengė Vytautas Galinis. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 482–485.
[29] Lietuvių liaudies dainos „Iš rytų šalelės saulutė tekėjo“ pirmąsias keturias eilutes B. Sruoga panaudojo 1940 m. parašytame eilėraštyje „Lietuvos keliu“: „Iš Rytų šalelės / Saulelė tekėjo, / O iš Vakarėlių / Debesėlis ėjo…“ Daugiau žr. Sruoga B. Raštai. – T. 1: Poezija / parengė Algis Samulionis. – Vilnius: Alma littera, 1996. – P. 318–322.
[30] Pulgis Andriušis (tikr. Fulgencijus Andrusevičius, 1907–1970), rašytojas, visuomenės veikėjas. Periodinėje spaudoje paskelbė publicistikos straipsnių, feljetonų, vaizdelių, literatūros ir teatro recenzijų, kelionių po Lietuvą ir Vakarų Europos šalis apybraižų. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. emigravo į Australiją.
[31] Trisdešimties vietų bendrabutį 1921 m. Kaune, dabartiniame Savanorių prospekte (buvęs Savanorių pr. 75), įkūrė draugija „Žiburėlis”. Lėšos jam išlaikyti kauptos iš nario mokesčių, savarankiškų aukų, loterijų, vakarų, koncertų. Gydytojai J. Bagdonas ir Kazys Grinius bendrabučio gyventojams moksleiviams teikdavo nemokamą medicinos pagalbą. Iš pradžių bendrabutyje apgyvendinti moksleiviai lietuviai, pasitraukę iš lenkų okupuoto Vilniaus krašto, vėliau ir literatūrai ar dailei turintys gabumų mokiniai. Bendrabutis garsėjo kaip nuotykių, šėlionių vieta. Draugija veikė iki 1940 m. Daugiau apie bendrabutį skaitykite: Venclova A. Iš atsiminimų apie Petrą Cvirką // Knyga apie Petrą Cvirką / parengė Antanas Venclova. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1949. – P. 149.
[32] Juozas Baltušis (tikr. Albertas Juozėnas, 1909–1991), rašytojas. 1940 m. išleido apsakymų rinkinį „Savaitė prasideda gerai“. 1940–1941 m. rėmė sovietinę okupaciją, dirbo Radijo komitete Kaune. Per SSRS–Vokietijos karą gyveno Rusijoje, dirbo Radijo komitete Maskvoje, parašė sovietinius karius aukštinančių apsakymų, radijo pjesių. Nuo 1944 m. gyveno Vilniuje. 1944–1946 m. Radijo komiteto pirmininkas, 1946–1954 m. Rašytojų sąjungos partinės organizacijos sekretorius, žurnalo „Pergalė“ vyriausiasis redaktorius.
[33] Laiba, plona.
[34] Marija Račkauskaitė-Cvirkienė (1912–2004), tapytoja. P. Cvirkos žmona, M. Račkausko dukra. 1938–1940 m. priklausė Lietuvos moterų dailininkių draugijai, buvo Lietuvos dailininkų sąjungos (nuo 1939 m. individualistų sekcijos) narė. 1940 m. dalyvavo „Dairos“ (dailininkų realistų-aktyvistų) grupės veikloje. Antrojo pasaulinio karo metu su vyru pasitraukė į Alma Atą, gyveno Maskvoje. 1945 m. grįžo į Lietuvą.
[35] Elžbieta (Eliza) Teresė Račkauskaitė-Venclovienė (1911–2006), A. Venclovos žmona, M. Račkausko dukra, Tomo Venclovos motina.
[36] Mykolas Sleževičius (1882–1939), Lietuvos valstybės, politikos ir visuomenės veikėjas. Teisininkas. 1917–1911 m. vienas Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos kūrėjų. 1918–1919 ir 1919 m. Lietuvos ministras pirmininkas. Derybų su Sovietų Rusija delegacijos narys, su kitais 1920 m. liepos 12 d. pasirašė Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartį. 1920–1921 m. Mažojo Seimo narys. 1926 m. ministras pirmininkas, užsienio reikalų ir teisingumo ministras. Jo vadovaujama Vyriausybė parengė ir 1926 m. rugsėjo 28 d. pasirašė Lietuvos–SSRS nepuolimo ir neutraliteto sutartį. Per Gruodžio septynioliktosios perversmą (1926) M. Sleževičiaus Vyriausybė buvo nuversta. Formavo kairiojo liberalizmo srovę, buvo jos ideologas, propagavo demokratinį valstybės raidos kelią, priešinosi tautininkų autoritariniam režimui.
[37] Senosios svetimybės palocius (rūmai) mažybinė forma.
[38] M. Sleževičius kartu su žmona stomatologe, visuomenės veikėja Doma (Domicėle) buvo dviaukščio namo Kauno centre (K. Donelaičio g. 13) savininkai. Namą šeima pasistatė 1932 m. (architektas Leonas Ritas). Daugiau apie P. Cvirką ir jo gyvenimą pas Sleževičius skaitykite: Petrauskienė L. Tikros ir pramanytos Sleževičių namo istorijos // Kultūros barai. – 2021. – Nr. 5. – P. 67–71; prieiga internete: https://docs.google.com/viewer?url=http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id168/KB-2021-5-m_web.pdf; Venclova A. Iš atsiminimų apie Petrą Cvirką. – P. 169–171.
[39] Nepriklausomybės akto signataro, bankininko, pramonininko Jono Vailokaičio šešių aukštų daugiabutis namas Kaune buvo pastatytas 1930 m. Vienybės aikštės šiaurrytiniame kampe (architektas Arnas Funkas). 1940 m. pastatas nacionalizuotas ir perduotas Lietuvos rašytojų sąjungai. Name apsigyveno P. Cvirka, Kostas Korsakas ir kiti. Kauną okupavus hitlerinės Vokietijos kariuomenei, pastate apsigyveno Lietuvos generalinis komisaras Adrianas fon Rentelnas. 1944 m. dalį pastato atsitraukianti vokiečių kariuomenė susprogdino, likusi namo dalis vėliau buvo nugriauta.
[40] Nikolaj Pozdniakov (Николай Поздняков, 1900–1948 (1946?)), sovietinis veikėjas. SSRS diplomatas. 1931–1935 m. Sovietų Sąjungos ambasados Suomijoje, 1936 m. Vokietijoje, nuo 1936 m. – Lietuvoje pirmasis sekretorius. 1938–1939 m. SSRS laikinasis reikalų patikėtinis Lietuvoje. 1939 m. spalio mėn. dalyvavo SSRS ir Lietuvos derybose Maskvoje dėl savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo. 1939–1940 m. SSRS pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lietuvoje. Palaikė ryšius su tautininkų valdžios opozicijos veikėjais, žymiais inteligentais, vykdė aktyvią žvalgybinę veiklą. 1940 m. birželio mėn. SSRS okupavus Lietuvą, su Vladimiru Dekanozovu, Piotru Gladkovu ir kitais vadovavo Lietuvos inkorporavimui į Sovietų Sąjungą. 1940–1941 m. SSRS Liaudies komisarų tarybos ir Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto įgaliotinis LSSR–sovietinio okupacinio režimo Lietuvoje aukščiausiasis pareigūnas. Buvo faktinis Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto politinio biuro sudaryto Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto biuro vadovas (formaliai vadovavo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto I sekretorius Antanas Sniečkus). Organizavo Lietuvos pareigūnų šalinimo iš sovietinių valdžios institucijų vajų. Prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, 1941–1942 m. LSSR partinės ir sovietinės vadovybės narys (kuratorius), rūpinosi komunistų ir sovietų diversantų veiklos organizavimu Vokietijos okupuotoje Lietuvoje. 1942 m. iš pareigų atleistas. 1942–1946 m. SSRS užsienio prekybos susivienijimo „Meždunarodnaja kniga“ pirmininkas. Nuo 1941 m. SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas.
[41] Pranas Skardžius (1899–1975), kalbininkas, visuomenės veikėjas. 1929–1939 m. VDU docentas. 1939–1943 m. VU profesorius. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. 1946–1949 m. dirbo Tiubingeno universitete. 1949 m. emigravo į JAV.
[42] Vincas Krėvė (tikr. Mickevičius, 1882–1954), rašytojas, visuomenės ir politikos veikėjas. 1929–1940 m. Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti vienas vadovų. 1940 m. birželio–rugpjūčio mėn. buvo vadinamosios Liaudies vyriausybės ministro pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras. Tų metų rugpjūtį paskirtas Lietuvos užsienio reikalų ministerijos likvidacinės komisijos pirmininku. 1940–1943 m. dėstė Vilniaus universitete. Prisidėjo prie Lietuvos mokslų akademijos įsteigimo (1941), tapo jos prezidentu. SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas (1941). Vokiečiams okupavus Lietuvą, 1942 m. paskelbė viešą atsišaukimą, kuriuo pasmerkė SSRS veiksmus Lietuvoje 1940 m. 1944 m. pasitraukė į Austriją. 1947 m. emigravo į JAV.
[43] Galbūt omeny turimas Pranas Augustaitis (1883–1941), literatūrologas, rašytojas, spaudos bendradarbis. 1920–1921 m. dirbo mokytoju Vilniaus lietuvių gimnazijoje, aktyviai reiškėsi Vilniaus krašto lietuvių veikloje, buvo Laikinojo lietuvių komiteto pirmininkas. Lenkų valdžios ištremtas. Nuo 1922 m. dėstė Lietuvos universitete, 1940–1941 m. Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas.
[44] Aleksandr Jegorov (Александр Егоров, 1883–1939), SSRS karinis veikėjas. SSRS maršalas (1935). Vienas iš Raudonosios armijos organizatorių, 1920 m. dalyvavo kare su Lenkija. Nuo 1931 m. Raudonosios armijos štabo, nuo 1935 m. Generalinio štabo viršininkas. 1937–1938 m. SSRS gynybos liaudies komisaro pirmasis pavaduotojas. Siekė modernizuoti sovietinę kariuomenę, diegti naujas technologijas. Per masines represijas 1938 m. suimtas, kaltintas pasikėsinimu į Staliną, trockizmu, šnipinėjimu Lenkijos ir Vokietijos naudai. 1939 m. sušaudytas, 1956 m. reabilituotas.
[45] Lampasai (vok. Lampassen < pranc. lampas – dekoratyvinis audinys): plačios kitokio audinio juostos, prisiūtos išilgai kelnių šonų.
[46] Lietuvių rašytojų draugija, pirmoji savarankiška lietuviškai rašančių rašytojų, vertėjų, literatūros tyrėjų ir kritikų organizacija. Įsteigta 1932 m. VDU Humanitarinių mokslų fakultete. Tęsė Lietuvių meno kūrėjų draugijos Literatų sekcijos (1920–1934), Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos (1922–1932) veiklą. Turėjo Dramaturgų (nuo 1934 m.) ir Kritikų (nuo 1935 m.) sekcijas. 1934–1938 m. leido laikraštį „Literatūros naujienos“. 1936 m. įsteigė Literatūros fondą, iš jo rašytojams buvo duodamos pašalpos ir paskolos. 1940 m. sovietinės valdžios nurodymu draugijos veikla nutraukta, 1941–1944 m. vėl tęsta (Vokietijos okupacijos sąlygomis veikė pogrindyje). Pirmininkai: Ignas Šeinius (1932 m. vasaris–lapkritis), Juozas Tumas-Vaižgantas (1932–1933), Vincas Mykolaitis-Putinas (1933–1937), Juozas Grušas (1937–1938), Liudas Gira (1938–1939), Vincas Krėvė (1938–1940), Bernardas Brazdžionis (1941–1942),Faustas Kirša (1942–1944).
[47] Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967), rašytojas, vertėjas, literatūrologas. 1909–1915 m. mokėsi Seinų kunigų seminarijoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, pasitraukė į Rusiją (1915 m. Minske įšventintas kunigu). 1915–1917 m. studijavo Dvasinėje katalikų akademijoje Sankt Peterburge. 1918–1922 m. Fribourgo universitete klausė filosofijos istorijos, estetikos, meno istorijos paskaitų. Apgynė disertaciją apie Vladimiro Solovjovo estetiką. 1922 m. Miuncheno universitete studijavo literatūrologiją. Nuo 1923 m. VDU skaitė lietuvių literatūros, tautosakos, literatūros teorijos, estetinių teorijų istorijos kursus. 1935 m. oficialiai atsisakė kunigystės. 1933–1937 m. Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas. 1944–1954 m. dėstė Vilniaus universitete. 1941–1942 m. ir 1945 m. Lietuvių literatūros instituto direktorius.
[48] Rus. činovnik: valdininkas.
[49] Nėris S. Poema apie Staliną. – Maskva: Karinė leidykla, 1942.
[50] Salomėja Nėris (tikr. Bačinskaitė-Bučienė, 1904–1945), poetė. 1919–1924 m. mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje, priklausė katalikiškai ateitininkų organizacijai. 1928 m. baigė Lietuvos universiteto Teologijos ir filosofijos fakultetą. Dalyvavo „Šatrijos“ meno draugijos veikloje. 1928–1931 m. Lazdijų gimnazijoje dėstė vokiečių kalbą. 1931 m. persikėlė į Kauną. 1931 m. „Trečio fronto“ Nr. 5 paskelbtas trečiafrontininkų pareiškimas, kurį pasirašė ir S. Nėris, pasmerkdama savo ankstesnes ideologines ir menines pozicijas, pažadėdama, kad jos poezija bus išnaudojamųjų masių kovos įrankis ir reikš jų norus ir tikslus. Redagavo VDU leidžiamus tautosakos rinkinius. 1934–1936 m. dirbo mokytoja Panevėžio mergaičių gimnazijoje. Nuo 1937 m. rudens įsikūrė Palemone. Lankėsi Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Italijoje, Švedijoje, 1936–1937 m. – Paryžiuje. Iki 1940 m. vasaros dirbo mokytoja Kauno gimnazijose. 1940 m. buvo vadinamojo Liaudies seimo įgaliotos delegacijos, vykusios į SSRS Aukščiausiąją Tarybą dėl LSSR priėmimo į SSRS, narė. 1941–1945 m. SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatė. Prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, pasitraukė į Rusiją. 1944 m. grįžo į Lietuvą.
[51] Antanas Rūkas (1907–1967), rašytojas, aktorius, režisierius. 1933–1939 m. studijavo VDU, lankė B. Sruogos teatro seminarą ir Algirdo Jakševičiaus vadovaujamą VDU studentų teatro studiją. Literatūrinių leidinių ir periodikos redaktorius, teatrų inspektorius. 1941–1944 m. Vilniaus „Vaidilos“ teatro aktorius. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, 1949 m. emigravo į JAV.
[52] Kennebunkport, Jungtinių Amerikos Valstijų pakrantės miestelis pietų Meino valstijoje. 1947 m. lietuviai pranciškonai įsigijo namus su sodais ir įsteigė Šv. Antano vienuolyną, įkūrė Lietuvos Šv. Kazimiero komisariatą. 1956 m. prie Šv. Antano vienuolyno prijungus naujus pastatus, įsteigta Šv. Antano aukštesnioji mokykla kandidatams į pranciškonus ruošti. Mokykla sėkmingai veikė iki 1969 m. Dabar Šv. Antano vienuolynas yra rekolekcijų ir poilsio vieta. Prie vienuolyno veikia pasauliečių pranciškonų brolija. Ilgus metus vasaros pabaigoje Šiaurės Amerikos ateitininkai čia organizuoja studijų poilsio savaitę.
[53] Liudas Gira (1884–1946), rašytojas. 1940 m. SSRS okupuotos Lietuvos vadinamojo Liaudies seimo atstovas. Kaip kolaborantinio seimo delegatas 1940 m. Maskvoje dalyvavo SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, kuri įformino Lietuvos aneksiją. 1940–1941 m. LSSR švietimo komisaro pavaduotojas. Per SSRS–Vokietijos karą gyveno Penzoje, buvo Šešioliktosios lietuvių šaulių divizijos kapitonas.
[54] Nikita Chruščiov (Никита Хрущёв, 1894–1971), SSRS valstybės veikėjas. 1949–1953 m. SSKP CK sekretorius, 1953 m. CK I sekretorius.
Čia A. Vaičiulaitis kalba apie 1956 m. vasario mėn. per SSKP XX suvažiavimą N. Chruščiovo perskaitytą pranešimą apie asmenybės kultą ir jo padarinius, kuris pradėjo dalinę komunistinio totalitarinio režimo liberalizaciją, žinomą dar „atšilimo“ pavadinimu. Jo metu imta naikinti lagerių sistema, paleista keletas milijonų kalinių, daugeliui tremtinių leista grįžti į gimtąsias vietas ar apsigyventi netoli jų.
[55] Henrikas Radauskas (1910–1970), poetas, vertėjas. 1934–1936 m. dirbo VDU Humanitarinių mokslų fakulteto bibliotekoje, 1936–1937 m. Klaipėdos radiofono pranešėjas, 1938–1940 m. Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos redaktorius, 1940–1941 m. Švietimo liaudies komisariato Meno reikalų valdybos sekretorius. 1941–1944 m. Valstybinės leidyklos Kaune redaktorius, nuo 1943 m. pabaigos – leidybos viršininkas. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, 1949 m. emigravo į JAV.
[56] Senoji svetimybė, sakykla.
[57] Senoji svetimybė, pyktis, piktumas.
[58] Pagal padavimą Mikalda buvo karalienė, tryliktoji žydų pranašė, pagarsėjo pranašystėmis apie gresiančią pasaulio pabaigą.
[59] B. Brazdžionis Lietuvos valstybine literatūros premija buvo apdovanotas už knygą „Kunigaikščių miestas“ (1939).
[60] Atrodo, jog, metams bėgant, A. Nyka-Niliūnas pakeitė savo nuomonę. Remiantis T. Venclovos liudijimu, kai emigravęs į JAV ir susipažinęs su A. Nyka-Niliūnu, šis paklausęs, kas, T. Venclovos nuomone, yra geriausias XX a. Lietuvos prozininkas. T. Venclovai neskubant atsakyti, A. Nyka-Niliūnas pareiškęs: „Be abejonės, Petras Cvirka.“ Žr. Venclova T. Nuo medžių kirtimo iki Petro Cvirkos: kas dedasi? // Delfi.lt, 2019 m. liepos 30 d.; prieiga internete: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/tomas-venclova-nuo-medziu-kirtimo-iki-petro-cvirkos-kas-dedasi-81853259.
[61] Kazys Bizauskas (1893–1941), Lietuvos valstybės veikėjas, diplomatas. Vasario 16-osios Akto signataras. 1931–1932 ir 1938–1939 m. įgaliotasis ministras prie Užsienio reikalų ministerijos, 1932–1938 m. ministerijos Teisės ir administracijos departamento direktorius. 1939–1940 m. ministro pirmininko pavaduotojas, įgaliotasis ministras Vilniuje (po Vilniaus krašto atgavimo). 1940 m. liepą NKVD suimtas, 1941 m. nužudytas.
[62] Mėnesinis literatūros, politikos ir visuomenės žurnalas, leistas Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto Maskvoje 1931–1938 m. Spausdino grožinės literatūros kūrinius, literatūros kritikos, marksizmo teorijos straipsnius, publikacijas apie revoliucinį judėjimą. Žurnalas buvo skirtas SSRS gyvenantiems lietuviams, platintas Amerikoje, nelegaliai ir Lietuvoje.
[63] Tokiu pavadinimu žurnalas Lietuvoje nebuvo leidžiamas. A. Nykos-Niliūno minimas Bronius Pranskus-Žalionis redagavo žurnalą „Priekalas“.
JAV lietuvių mėnesinis mokslo, literatūros ir satyros žurnalas „Artojas“ 1920–1925 m. ėjo Klivlande. Žurnalą su pertraukomis leido Lietuvių apšvietos draugija.
[64] Bronius Pranskus (iki 1923 m. Vaclovas Anskaitis, slap. Žalionis, 1902–1964), literatūrologas, poetas. 1915–1921 m. mokydamasis Voronežo, Marijampolės gimnazijose įsitraukė į komunistinį judėjimą. 1923–1925 m. ir nuo 1928 m. Lietuvių proletarinių rašytojų ir poetų sąjungos, 1925–1928 m. kibirkštiečių grupės narys. 1926 m. baigė Maskvos universiteto Visuomeninių mokslų fakulteto Kalbos ir literatūros skyrių. 1923–1936 m. dėstė Vakarų tautinių mažumų komunistiniame universitete Maskvoje. 1931–1937 žurnalo „Priekalas“ atsakingasis redaktorius. 1939 m. suimtas, nuteistas aštuoneriems metams už dalyvavimą antitarybinėje trockistinėje organizacijoje. 1947 m. grįžęs iš Komijos lagerių dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute (1947–1958). 1948–1951 m. Lietuvos rašytojų sąjungos konsultantas, 1951 m. iš jos pašalintas. Po reabilitacijos 1957–1964 m. VU dėstė lietuvių literatūros istoriją; 1958–1962 m. Lietuvių literatūros katedros vedėjas.
[65] Literatūros žurnalas, 1930–1931 m. leistas Kaune. Atstovavo trečiafrontininkų literatūrinei grupei. Dėl šokiruojančių manifestų ir Salomėjos Nėries pareiškimo (1931 m. Nr. 5) žurnalas sulaukė plataus atgarsio, turėjo įtakos tolesnei lietuvių literatūros raidai. Išėjo penki numeriai. Parengtą numerį 6–7 1931 m. cenzūra uždraudė ir žurnalą uždarė. Redagavo ir leido A. Venclova.
[66] Varnėnas V. K. Apie trečiąjį frontą // Priekalas. – Nr. 1–2. – 1930. – P. 19–22; prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=LNB0130DF01-1931-Nr.1-2.
[67] Lietuvių literatūros istorija. Kapitalizmo epocha (1917–1940) / [K. Doveika, V. Galinis, K. Korsakas, V. Kubilius, J. Lankutis, B. Pranskus, V. Vanagas, J. Žėkaitė]; redagavo K. Korsakas ir B. Pranskus. – Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1961–1965.
[68] Andrius Dabulevičius-Dabulis (1896–1938), poetas, žurnalistas, redaktorius. 1948 m. įstojo į komunistų partiją. 1919 m. išvyko į Sovietų Sąjungą, dalyvavo Raudonosios armijos gretose. Ilgiausiai gyveno Minske, kur 1936 m. buvo suimtas, 1938 m. sušaudytas Magadane, prie Ochotsko jūros. 1957 m. reabilituotas.
[69] Stepas Zobarskas (1911–1984), rašytojas, vertėjas, leidėjas, dirbo įvairiose redakcijose. 1934–1944 m. dalyvavo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus veikloje. 1936–1939 m. studijavo Paryžiaus aukštojoje socialinių mokslų mokykloje (literatūrą ir kalbas). 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1949 m. gyveno JAV.
[70] Kiršai, kaimas Vilkaviškio rajono savivaldybėje.
[71] Kazys Bradūnas (1917–2009), poetas. Studijavo VDU, 1943 m. baigė VU Humanitarinių mokslų fakultetą. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1945–1948 m. redagavo žurnalą „Aidai“. 1949 m. emigravo į JAV, gyveno Baltimorėje, vėliau Čikagoje.
[72] Juozas Tysliava (1902–1961), poetas. 1919 m. išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Nuo 1920 m. dirbo įvairių leidinių redakcijose, „Eltoje“; mokėsi suaugusiųjų gimnazijoje, studijavo Lietuvos universitete. 1925–1929 m. Paryžiuje studijavo žurnalistiką. 1928 m. išleido tris numerius įvairiakalbio avangardistinio žurnalo „MUBA“, jį iliustravo dailininkai modernistai Pietas Mondrianas, Kazimiras Malevičius, Jacques’as Lipchitzas, bendradarbiavo įvairių tautų avangardo rašytojai, prancūzų dramaturgas Jeanas Cocteau. Nuo 1932 m. gyveno JAV.
[73] Meno draugiją „Šatrija“ 1926 m. Kaune įkūrė studentai ateitininkai. Lietuvos universiteto statutu patvirtinta 1927 m. pradžioje. Draugijos ištakos – Juozo Ereto, V. Mykolaičio-Putino ir Lietuvos universiteto studentų iniciatyva 1924–1926 m. vykę literatų susibūrimai. Draugijos narių susitikimuose buvo skaitoma originali grožinė literatūra, vertimai, kritika, atvirose erdvėse vaidintos misterijos. Pirmajai draugijos kartai priklausė Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos ir Humanitarinio fakulteto jaunieji kūrėjai, tarp kurių buvo B. Brazdžionis, S. Nėris, A. Vaičiulaitis ir kiti. Draugijos nariai kūrybą skelbė leidiniuose „Granitas“, „Ateitis“ ir kitur. 1947 m. draugija atkurta Vokietijoje (globėjas Antanas Maceina), 1952 m. – Čikagoje.
[74] Apsakymą galima rasti čia: http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LH00/Antanas_Vai%C4%8Diulaitis._Novel%C4%97s.LHR101.pdf.
[75] S. Nėris Lietuvos valstybine literatūros premija buvo apdovanota už eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ (1938).
[76] Kazys Inčiūra (1906–1974), rašytojas. 1925–1933 m. VDU studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1930 m. baigė Valstybės teatro Vaidybos mokyklą, 1930–1931 m. šio teatro aktorius. 1934–1943 m. radijo diktorius Kaune ir Vilniuje. 1944–1951 m. Vilniaus „Vaidilos“ ir Valstybinio dramos teatro aktorius Vilniuje. 1951 m. suimtas, nuteistas, kalintas Sverdlovsko srities lageriuose. 1956 m. grįžo į Lietuvą.
[77] „Pienocentro“ rūmai Kaune (Laisvės al. ir S. Daukanto gatvės kampas) buvo pastatyti Centralinei Lietuvos pieno perdirbimo bendrovių sąjungai „Pienocentras“.
[78] Turbūt A. Vaičiulaitis turėjo omeny S. Nėries eilėraštį „Klajūnėlis“, kuris prasideda šiomis eilutėmis: „Kregždės molio gūžtą nusikrėsti baigė – / O gandrai ties gluosniu sukasi ratu <…>.“ Visą eilėraštį rasite čia: http://www.tekstai.lt/tekstai/297-neris-salomeja/1883-salomeja-neris-diemedziu-zydesiu-1938#gsc.tab=0.
[79] Alvitas, kaimas Vilkaviškio rajono savivaldybėje.
[80] Bene žymiausias Ievos Simonaitytės romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935), už kurį pelnė tuo metu tik ką įsteigtą Lietuvos valstybinę literatūros premiją.
[81] Poemą „Eglė žalčių karalienė“ S. Nėris pradėjo rašyti gyvendama Paryžiuje 1937 m. Atskira knyga kūrinys išleistas 1940 m.
[82] Nuo 1926 m. rašytojos Sofijos Čiurlionienės namuose vykdavo „Čiurlionienės šeštadieniai“ – kalbininkų ir vertėjų susirinkimai. Svarbiausias susirinkusiųjų tikslas buvo vertimo nagrinėjimas. Šių susirinkimų pradininkai buvo Jurgis Talmantas ir pati S. Čiurlionienė, vėliau prie jų prisijungė V. Mykolaitis-Putinas, M. Vaitkus, S. Nėris, Vanda ir B. Sruogos, Viktoras Kamantauskas, Kazys Bizauskas, Antanas Salys ir kiti.
[83] Bronys Raila (1909–1997), žurnalistas, literatūros kritikas, poetas, vertėjas, JAV lietuvių visuomenės veikėjas. Studijuodamas Kaune buvo studentų socialistų draugijos „Žaizdras“ narys, įsteigė studentų literatų būrelį „Expres“. Priklausė keturvėjininkų literatūrinei grupei. Bendradarbiavo kairiųjų spaudoje. 1930 m. su A. Venclova įsteigė žurnalą „Trečias frontas“, buvo vienas jo redaktorių. Uždarius žurnalą, pasitraukė iš literatūros kairiojo sparno, perėjo į Lietuvių tautininkų sąjungą. 1932–1937 m. ir 1939–1940 m. Kauno valstybinio radiofono spaudos apžvalgininkas, redaktorius, pranešėjas. Studijuodamas Paryžiuje buvo „Lietuvos aido“ specialusis korespondentas Vakarų Europoje. 1940 m. SSRS okupavus Lietuvą, pasitraukė į Vokietiją. 1942 m. grįžo į Lietuvą. Šiauliuose buvo savaitraščio „Tėviškė“ teatro ir literatūros kritikas. Bendradarbiavo pogrindžio spaudoje. 1944 m. pasitraukė į Prancūziją. 1948 m. emigravo į JAV.
[84] Viešas S. Nėries pareiškimas su keliais jos eilėraščiais pasirodė 1931 m. „Trečio fronto“ Nr. 5, p. 8–9. Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=C10000257799-1931-Nr.5.
[85] Valys Drazdauskas (1906–1981), literatūrologas, vertėjas. Dalyvavo nelegalioje komunistų partijos veikloje, priklausė kairiosios krypties organizacijoms „Viltis“, „Scientia“, trečiafrontininkams. SSRS–Vokietijos karo metais gyveno Rusijoje, dirbo Raudonosios armijos Šešioliktosios lietuviškosios šaulių divizijos laikraščio „Tėvynė šaukia“ redakcijoje. 1944–1949 m. Grožinės literatūros leidyklos vyriausiasis redaktorius. 1949 m. sovietų saugumo suimtas, nuteistas kalėti. Kalintas Sibiro lageriuose. 1956 m. grįžo į Lietuvą.
[86] Antonio Samorè (1905–1983), Italijos kardinolas, Katalikų Bažnyčios diplomatas. 1932 m. ėjo Lietuvos nunciatūros atašė ir sekretoriaus pareigas.
Odo Bujwid. Dienoraščio fragmentai
2025 m. Nr. 8–9
Iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas
Garsus lenkų bakteriologas Odo (Odonas) Bujwidas (1857–1942) gimė Vilniuje. Tėvas buvo iš nusigyvenusių lietuvių bajorų, motina – iš Kauno vaistininko šeimos. Tėvai įklimpo į alkoholizmo liūną, todėl gamtos mokslais besidominčiam Odo teko dirbti korepetitoriumi, mažiau dėmesio skirti mokymuisi. Kelis kartus likęs toje pačioje klasėje, metė mokyklą, bet mokslu domėtis nenustojo. 1879 m. abitūros egzaminus išlaikė eksternu. Studijavo Varšuvos universitete, vėliau mokėsi pas garsius mokslininkus Robertą Kochą ir Louis Pasteurą. Savo namuose įsteigė pirmą bakteriologijos laboratoriją Lenkijoje.
Buvo vedęs lietuvių bajorų Kazimiero ir Liucijos Klimantavičių šeimoje gimusią Kazimierą, vieną ryškiausių to meto Lenkijos feministinio judėjimo veikėjų. Su ja susilaukė keturių dukterų – Kazimieros (Rouppertowa), Zofios (Mostowska), Jadwigos (Demlowa) ir Helenos (Jurgielewicz), dviejų sūnų – Stanisławo ir Jano.
Mirus žmonai, 1932 m. pradėjo rašyti dienoraštį, kuris pradžioje buvo laiškai sutuoktinei, o paskui įgavo įprasto dienoraščio formą. Rašė ne kasdien, bet iki paskutinės gyvenimo dienos.
Iš dienoraščio aiškėja, kad O. Bujwidas – labai ryški, įdomi, dėmesio verta asmenybė. Netgi galima sakyti – šiuolaikinis žmogus, ne vien dėl jo laiką aplenkusių pažiūrų, bet ir dėl daugybės užsiėmimų. Jis buvo ne tik mokslininkas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas. Ne tik dirbo miesto taryboje, bet ir žmonai padėjo kovoti už moterų teises. Ne tik dėstė universitete, bet ir aktyviai skleidė esperanto kalbą. Rūpinosi ne tik visuomenės sveikata, bet ir jos švietimu. Mėgo ne tik dirbti darže, bet ir auginti gyvulius. Ne tik medžioti, bet ir žvejoti. Negėrė degtinės ir nežaidė kortomis. Garbino ne tik L. Pasteurą, bet ir Józefą Piłsudskį. Visko neišvardysi.
Dienoraščio, kuris saugomas O. Bujwido muziejuje Krokuvoje, Antrojo pasaulinio karo meto įrašuose galima rasti paralelių su šiandiena.
Tekste esančios kupiūros yra knygos rengėjų.
Publikaciją remia Lenkijos institutas Vilniuje.
1933 m. gruodžio 11 d.
Kas čia? Du mėnesius Tau nerašiau. Kažkas keisto man nutiko. Kažkokia keista iliuzija, tarsi užsimiršau, paveiktas vaikiško meilumo.
Atvažiavo vaikas, nes tokią ją prisimenu Časlave, kai lydėjau ją mirus motinai, kurią prarado taip anksti, kad jos beveik neprisimena. Išvydau ją ir jos liūdną veidelį, labai panašų į motinos. Dabar sėdėjo prie stalo ir liūdnai žvelgė kažkur tolyn. Pastebėjusi mane įeinantį, pasuko į mane žvilgsnį, tarsi apstulbusi, kad nepažinau.
– Jūs manęs nepažinote?
– Žinoma, Janoczka, pažinau, tik nesitikėjau, kad atvažiuosi, nes nieko nerašei.
– Išlaikiau brandos egzaminus ir važiuoju kuriam laikui pas Veličkoje gyvenančią tetą. Šiuos metus pailsėsiu, nes sirgau ir negaliu dirbti jokio rimto darbo. Be to, padėjau tėvui ūkyje. <…>
– Tavo tėvas – šaunus žmogus, kuris savo devynių margų ūkyje tvarkosi geriau nei kiti didžiulėse valdose. Galiausiai toks buvo visada, kiek jį prisimenu, o prisimenu nuo labai seniai.
Per Japonijos–Rusijos karą jis pas mane atvyko siųstas Stefanijos Sempołowskos iš Varšuvos – emigrantas, pabėgėlis iš Karalystės; kaip ir daugelis kitų, prašė kokio nors užsiėmimo. Nusimanė žemdirbystę, nes baigė žemesniąją mokyklą, o pats, šiaip ar taip, buvo sodininko iš Lovičiaus apylinkių sūnus. Ir nuėjo praktikantu į Časlavą, po truputį ūkyje tapo mano geriausiu pagalbininku, tvarkė jį kaip savo, atiduodamas visas jėgas.
O paskui jį ištiko širdies nusivylimas. Jam patiko mano dukra ir atrodė, kad bus pora. Bet nebuvo skirti vienas kitam. Paskui vedė mokytoją iš kaimynystės, bet prieš tai išvažiavo į Kanadą ir jo vos neužmušė miške nukirstas medis. Po šio sužalojimo sunkiai atsigavo. Gavo kompensaciją, kuri kartu su Kanadoje uždirbtais pinigais leido grįžti į Lenkiją ir nusipirkti nedidelį ūkį šalia Dobčycių. Rodės, gyvenimas šiaip ne taip susitvarkė, bet atėjo karas ir sunki žmonos liga, kuri baigėsi mirtimi. Liko trimetis vaikas, mažoji Janeczka, kurią dabar matau priešais akis. Stovi priešais mane tarsi ta pirmoji Janeczka, šiandien jau gydytoja ir šauni dr. Morozowo darbuotoja, kurią motina – mano nepamirštamo draugo Lisowskio, kurį taip mylėjau ir su kuriuo taip gerai gyvenome studijuodami universitete, sesuo – atidavė man globoti.
Matau jos motiną, kuri ankstyvą 1912 metų pavasarį sėdasi ant kanapos krašto ir ištaria šiuos kelis žodžius:
– Prašau pasirūpinti mano dukra, nes man reikia atlikti operaciją, po kurios gyva neliksiu. <…>
Taip ir nutiko. Po savaitės Janka liko be motinos. Duotą žodį dėl globos ištesėjau. Ji lankė gimnaziją, mokėsi ir gyveno su mano vaikais. Mylėjau ją kaip kažką labai artimą. <…> Ne kartą mane skaudino jos charakterio nelygumai, kurie trukdė sugyventi, bet ji suprato, kad tik nuo jos pačios priklauso jos tolesnis likimas. Baigė gimnaziją, įstojo į universitetą, per karą kartu su mano vaikais padėdavo kariuomenėje vykdyti prevencinę vakcinaciją. O dabar ji šaunus žmogus ir uolus darbuotojas.
O dabar antra Janka. Ir vėl draugo dukra, bet jau suaugusi devyniolikmetė švelnių bruožų ir gležnų miesto, o ne kaimo, kuriame, šiaip ar taip, gimė ir augo, vaiko rankų mergelė. Švelni, jautri būtybė, jaučia kiekvieną kančią, gal net pernelyg stipriai. <…> Matau ją, tarsi būtų antra Tu, tokio amžiaus, kai už manęs tekėjai. Kyla tarsi kažkokia pakartotinio gyvenimo iliuzija. <…> Esu jaunas… mokau savo brangią mokinę… bet Jos juk nebėra… Tai tik kažkokia apgaulė, akimirkai manyje sužadinusi naujo gyvenimo arba atsibudimo iš tos pusiau mirtinės būsenos, kokios iki šiol buvau, troškimą. Bunda kažkoks naujos laimės poreikis… Bet tai baisi iliuzija, turinti pasibaigti dar baisesniu skausmu, kai suvoksiu dalykų esmę. <…> Gyvenimas darosi nepakenčiamas. Kartais pagalvoju apie tą gundantį rusvą morfino buteliuką, stovintį ten, viršuje. Išgerk ir daugiau nebeatsibusi. Kaip būtų gerai.
Bet dabar aš dar noriu užauginti kitą Janką ir atiduoti kokiam nors jaunuoliui, kurį ji pamils, o gal jau dabar myli. O aš? Kaip aš, kas man? Ar jau nieko nepamilsiu ir manęs jau niekas? Atgyvenai, broli, savo septyniasdešimt šešerius metus, į tave jau niekas nepažvelgs, nes esi senas susidėvėjęs pūzras, netrukus subyrėsi į sudedamąsias dalis. Ir tai viskas, ko nusipelnai. O, kokia baisi dalia būti tokiam senam. Dar norisi mylėti, bet būti mylimam jau negalima norėti. Gamta maištauja, reikia tai suprasti. O, koks saldus būtų tas morfinas, kuris leistų amžiams pamiršti, kad jau viskas patirta ir kad daugiau nieko, išskyrus mirtį, nebelieka. O ar negalėtum kitaip mąstyti ir pamiršti nesąmones apie morfiną, pasistengti savyje pažadinti bent šiokį tokį altruizmo jausmą, kuris gi nėra tau toks svetimas ir kuris daugelyje tavo sumanymų buvo veiksnys, į kurį nenumojai ranka? Ar tas altruizmas nenuslopintų žemesniųjų jausmų? Ar nenorėtum bent pamėginti, kaip seksis?
Sunku savyje sutramdyti jausmus, artimus lytiniam geismui, nes tai natūralus geismas, kuriuo gamta apdovanojo kiekvieną gyvą būtybę, kad būtų išsaugota rūšis. Bet čia privalo prabilti protas, kadangi prabilo prieš daugelį metų, panašiu atveju. Tuomet sustabdei geismą ir dabar esi tuo patenkintas. Bet ar tikrai patenkintas?.. Ar kartais nesigaili, kad nepasinaudojai galimybe patirti didžiausio malonumo akimirką? Taip, esi patenkintas ir gailiesi <…>. Bet geriau, kad taip nutiko, nesigailėk. O dabar teks tau nueiti panašų kelią. <…> Žinau, ką Tu man nedvejodama patartum – reikia tramdyti geismus. Šitą kartojai visą gyvenimą, bet aš dar to nesugebu, kaip nesugebėjau anuomet, kai Tu nustojai man rūpėti kaip moteris. Tai nutiko apie 1900 m., tuomet priaugai tiek daug svorio, kad negalėjau be kančios žiūrėti į tai, kuo Tu tapai. Ir įsimylėjau kitą moterį. <…> Ir ji man atsidavė. Bet, nepaisydamas to, negalėjau nustoti Tavęs mylėjęs, ir galų gale turėjau Tau išpažinti savo naujuosius jausmus. Kokį baisų skausmą Tau sukėliau. Kartą pasiūliau gyventi visiems kartu, su tuo nei Tu, nei ji negalėjote sutikti ir teko visa tai baigti. Kokia baisiai skausminga buvo ta dviguba meilė ir naujos meilės pabaiga. Bet Tu sugebėjai man viską atleisti, nors jau niekada negalėjai manimi pasitikėti kaip anksčiau. Praradai savo idealą, kuriuo buvau aš, jau negrįžtamai. Nebegalėjai manęs mylėti taip, kaip iki tol.
Janka neva išvažiavo namo, o iš tiesų pas savo mylimą žmogų. Reikia tai suprasti ir būti patenkintam, kad taip dalykai susiklosto. Juk absurdas būtų, jei būtų kitaip. Jaunystė turi jungtis su jaunyste, o senų reikalas yra jiems padėti kaip savo vaikams. Kažkaip sudiegia seną širdį, suskausta, kad taip yra seniems, bet taip turi būti. Reikia išlaikyti tą vaidmenį, nes kitaip būsi juokingas, o gal net laikomas pamišėliu. O gal pasakyti: gyvename tik kartą, ir duoti laisvę jausmams, net jei jie būtų vienpusiai? Jausmas yra tikras jausmas, kai jis absoliutus ir abipusis, o čia to negali būti.
1933 m. gruodžio 15 d.
O tu skausmų skausme, galingas, baisus, kerštingas, ar dar ilgai mane kankinsi? <…>
Zosia parašė tokį nemalonų laišką Gładkiui, kad Janka daugiau pas mus nebevažiuotų, o priežastis išdėstys vėliau susitikus. Išsigando mano jausmo tam vaikui, kuris tapo man reikme. <…> Išsigando, kad jo nenuskriaustų išsigimęs pamišėlis. Taip gražiai buvau suprastas. Turėjau Gładkiui paaiškinti tokį požiūrį. Gal dabar ir jisai pradės taip manyti. Reikia nusileisti iš padebesių ir klampoti per žmogiškąjį purvyną.
<…> Šiandien turėjau važiuoti į Volicą pas Jasių į medžioklę, kurią man surengė. Ir jį nuvyliau. Tačiau nesijaučiau pasirengęs.
<…> Pradėjau vartyti man atsiųstą <…> britų Sveikatos ministerijos ir Tautų Sąjungos vandens tyrimų rankraštį. Tai atitraukė mano dėmesį ir privertė grįžti į kelią, kuriuo taip gerai ėjau visą gyvenimą, dabar tik išsimušęs iš vėžių dėl Tavo mirties… Dar neseniai dalinomės tokiais dalykais ir turėjau kam išsipasakoti savo pastabas ir ketinimus… Kam dabar turėčiau visa tai pasakoti? Kai čia buvo Janka, porą kartų mėginau jai išpažinti, ir iš dalies man pavyko, bet nebuvo taip, kaip su Tavimi. Dar nepakankamai brandaus proto, bet gal po truputį susiformuos. Ką gi, kai ir tai dabar nutrūko, o aš taip mėgstu mokyti, ką per visą gyvenimą įpratau daryti, mėginu išmokyti ponią Leśniakową, ruošiu ją dirbti Įmonėje, bet man reikia daugiau savotiško vaikiško pasitikėjimo, kurio nepavyksta rasti. <…>
Prisimenu, kaip tyrinėjau džiovą Oldenburgo kunigaikščio institute Peterburge. Ten atvykai manęs aplankyti ir pamatyti, ką dirbu. Tada Pavlovas nevirškino mano darbo su Nenckiu, su kandžia pašaipa reagavo į mano dažnas išvykas Varšuvon, kur turėjau savo laboratoriją, kuriai man nesant vadovavai Tu. <…>
1933 m. gruodžio 16 d.
Man prieš akis praplaukė kaip niekada iki šiol gyvas prisiminimas. Varčiau atlasą, kurį kadaise drauge studijavome per geografijos pamokas, kai buvai mano mažoji mokinė. Metas – tarsi žiema, gal šventės, taip pat artėjančios kaip dabar. Sėdi, mano mažute, palinkusi prie stalo, ant kurio padėtas išskleistas atlasas, Lenkijos Karalystės žemėlapis. Ieškojai su manimi įvairių miestų pavadinimų. Plockas prie Vyslos, Liublinas, Varšuva ir Radomas. O paskui mėgini įskaityti tuos, kurie atspausdinti tokiomis smulkiomis raidytėmis, kad jų beveik neįmanoma įskaityti – Mordai[1], Pyzdros ir pan. Atrandi vieną pavadinimą, iš kurio pradedi juoktis, kikeni patenkinta, bet nepernelyg garsiai, kad per pamoką teta netyčia nenugirstų tokios pramogos. Nes kliūtų ir Tau, ir ponui profesoriui už tai, kad taip smaginamės, užuot uoliai darę pamokas. Reikšmingai palenki galvą į mano pusę ir šypsodamasi tyliai tari:
– Pyskai, Pyskai, koks juokingas pavadinimas.
Prisimenu tą Tavo džiaugsmą taip gyvai, taip ryškiai. Prisimenu netgi tą Tavo neseniai tetos violetine spalva nudažytą suknelę, kuri sutepė mūsų žemėlapį. Vėliau labai ilgai žemėlapyje ieškojau to pavadinimo ir niekaip jo negalėjau rasti. Iki pat šiandien. Po kiekgi metų? Keistai pasijutau tą pavadinimą radęs. Sustojo ties juo Tavo brangios vaikiškos akelės, tokios protingos ir tokios nuostabiai mėlynos. Tos akys, kurios visiems laikams liko mano atmintyje mylimiausios pasaulyje. Kai jomis į mane žvelgdavai, jos mane visada nuginkluodavo. Kur dabar tos akys?
Gruodžio 17 d., rytas, sekmadienis
<…> Šiandien sapnavau gražų sapną. Buvome kažkur prie jūros, vedžiausi Tave už parankės, o iš kito šono ėjo Kryńskis, tas senas mano mokinys ir kolega iš Vilkų g. <…> Buvai linksma ir džiaugeisi draugija ir nuostabiu oru. Dabar prisiminiau tą mūsų viešnagę Abacijoje su Kryńskiu ir jo mielą pusseserę iš kresų. Besimaudydamas užspringau vandeniu ir garsiai išsišnirpščiau nosį. Labai demokratiškas nosies išsišnirpštimas išprovokavo jos pastabą:
– Maniau, kad tik mūsų Podolės valstiečiai taip nosis šnirpščiasi.
Mane suglumino jos pastaba, nes buvo išsakyta tokiu maloniu balsu ir gražiu pratisu podolišku progiesmiu, kuris, ypač gražių ponių, mane visada žavėjo. Iki šiol atsimenu tąkart padarytą įspūdį. <…>
1933 m. gruodžio 25 d.
Pirmoji Kalėdų diena. Visą dieną rašęs, iš dalies pagulinėjęs, nes mane kamuoja skrandis, turiu beveik nieko nevalgyti, nes tada geriausiai jaučiuosi. Atsiguliau, bet miegas neateina. Nuolat galvoju apie tai, kas buvo ir nebegrįš. Antros šventės be Tavęs. <…> Aplink girdžiu kalėdines giesmes… Vakar per radiją transliavo tas, kurių klausėmės kartu. Tai buvo giesmės, kurias prisiminiau nuo vaikystės. Viskas aiškiai stovėjo man prieš akis… Numirė ir tėvai, ir seserys, ir draugai, ir pagaliau Tu. <…>
Vakar per radiją Malinowskis kalbėjo apie įsimintinas Kūčias, kai turėjau išvykti iš Krokuvos. Šiandien man gaila tos dienos, tačiau dėl jos nesigraužiau, kaip ir šiandien negaliu graužtis. Nes tai buvo tylus, ir toks susirinkusios minios tyla iškalbingas, Mickevičiaus paminklo atidengimas Krokuvos Priemiesčio gatvėje Varšuvoje. 1894 ar 1895 metais. Atvažiavau iš Krokuvos, nes tai buvo pareiga kiekvieno, kas tądien galėjo atvykti į Varšuvą.
Šiandien sužinojau, jog tada Piłsudskis paskelbė kreipimąsi į LSP[2], kad nebūtų sakoma jokių kalbų, jeigu jos turėtų būti carą šlovinančios. Tvyrojo grėsmė, kad minia kils ginti tautos garbę, jeigu nebus laikomasi šio reikalavimo. Prisimenu tą tylinčią minią, bekepures galvas. Dar prisimenu, kaip numaldžiau kažkokią damą, kuri drįso nutraukti tylą ne laiku ištartu žodžiu. Taip pat prisimenu, kaip sugrįžęs Tau pasakojau savo įspūdžius iš tos iškalbingos tylos.
Kaip Tu gerai jauteisi čia, Krokuvoje, kur galėjai laisvai, nebijodama būti įskųsta žandarams, kaip rašai prisiminimuose apie Turzymą, kalbėti apie liaudies švietimo reikalus. Laisvai. Pati įsitikinai, kokia čia buvo laisvė.
1934 m. sausio 6 d.
<…> Buvau medžioklėje Spaloje. Vakare su prezidentu susėdome ir nukreipiau kalbą apie jo naująją draugę. Sakiau, kad priklausau tiems, kurie supranta, kodėl jis apsisprendė naujai santuokai. Viena vertus, turėjo pasireikšti dėkingumas už pasiaukojamą gerumą, su kuriuo slaugė besigaluojančią vargšę, o antra – turėjo ateiti tikros simpatijos jausmas jaunai ir gražiai esybei, kuri atidavė tiek savęs, kad palengvintų jo brangios gyvenimo draugės kančią.
– Nepadariau to gerai neapgalvojęs, – sakė. – Nesu linkęs nei į kokius nors romanus, nei moterų vaikausi. Bet čia pasireiškė kažkoks natūralus poreikis toliau gyventi su moterimi, kuri tąją taip gerai suprato ir vertino. O toji tarsi man ją nurodė kaip galinčią užtikrinti rūpestį, kurio man pristigtų jai išėjus. Manau, kad pasielgiau pagal jos mintis.
Įdėmiau pažvelgiau į tą jauną esybę, man dar nepažįstamą, ir, atrodo, perskaičiau jos akyse gilų norą įvykdyti tą didžią užduotį – palengvinti gyvenimą žmogui, kurio reikia valstybei. Prie stalo pasikalbėjome šia tema, ir buvo matyti, kad viską supranta. Manau, bus gera jo globėja.
Taip pat susitikome su Bobkowskiu, kurio apsilankymas Spaloje mane labai pradžiugino. Buvo matyti, kad kažką rezga, ir iš tiesų, buvo paskelbta apie Bobkowskio sužadėtuves su Zwisłocka, prezidento Mościckio dukra.
Per medžioklę Hela, kaip įprasta, šaudymu buvo pirma, bet ir prezidentas iš vienos pozicijos gražiai patiesė lapę ir šerną. <…>
Iš Spalos vykau į Chodakuvą prie Sochačevo pažiūrėti Gładkio ūkio. Tad prieš vidurdienį iš Varšuvos išvažiavau traukiniu, pirmą kartą iš naujos stoties tunelyje. <…> Chodakuvo stotyje pasisamdžiau brikelę ir siauru keliuku per ligustrų alėją atvažiavau prie Gładkio namelio. Pro vartelius kaip iš laidyklės išlėkė Janeczka, o paskui ją tėvas ir jos brolis Tadzikas. Pasitiko nepaprastai maloniai ir šiltai. Visi džiaugėmės, kad po tiek metų vėl susitikome.
– O aš nujaučiau, kad Senelis atvažiuos, ir nėjau čiuožinėti, – pasakė Janka.
Susėdome prie karštos putros su nuostabiomis bulvėmis, toks geras maistas, kaip man užsakytas. O paskui balandėliai su ryžiais ir spirgais, vanduo su aviečių sultimis ir Janeczkos darytos uogienės. <…> Kalbėjomės apie būsimus Jankos ir Tadziko mokslus. Janka nori važiuoti į Krokuvą toliau tvarkyti mano biblioteką, paskui pamąstysime, ką toliau <…>. Noriu visomis išgalėmis palengvinti jos tolesnes studijas, pasirūpinti, kad būtų stipresnė ir sveikesnė. <…>
Paskui vykau į Mokrską, kur mane kaip seną pažįstamą pasitiko prieš penkiasdešimt metų buvusi mano pacientė, seniau ponia Bąkowska, dabar Jakowicka, ir jos miela seserėčia Wanda Panińska, prieš trisdešimt metų buvusi mūsų vaikų bendramokslė Krokuvos moterų gimnazijoje.
Rytoj medžioklė. Jau yra berniukai Mostowskiai su tėvu ir keliais svečiais. Ką tik atvyko Hela su vyru.
Kitą dieną Hela paskelbiama medžioklės karaliene. Vakare atvyksta ponas Łubieńskis su dukra Ola. <…> Labai graži panelė, bet tai vienintelis jos privalumas, nes, atrodo, ji didelė egoistė. <…>
Dosniai, karališkai surengta vakarienė. Paskui šokiai. Panelė Łubieńska nuostabiai šoka, jos partneris mjr. Czurukas, prezidento adjutantas, atvykęs su Jurgielewicziais, beveik taip pat. Matyti jo rytietiškas temperamentas, šokio judesiais primena kazoką. <…> Šalia manęs sėdintis kunigas Józefas Próchnickis klausia, ar ponas Czurukas yra viengungis, ar vedęs. Negaliu jam atsakyti, bet matau, kad abudu labai iškalbingai akis įbedę vienas į kitą. Balius tęsiasi, porų daugėja, bet šokėjų mažai. Net kunigas su šeimininke apsuka porą ratelių.
Kunigas Józefas Próchnickis, anot Wandos pasakojimo, yra neeilinis žmogus. Į Legionus įstojo būdamas dar visai berniukas, paskui įstojo į seminariją ir buvo įšventintas. Per karą su bolševikais vėl numetė sutaną ir kovojo karių gretose. O kai kartą kovos lauke išpažinčiai reikėjo kunigo, išklausė dėvėdamas uniformą ir šitaip išsidavė, kad yra kunigas. Tik gaila, kad, kiek pastebėjau, užkandžiaudamas mėgsta už lūpos užmesti. <…> Kazikas Jurgielewiczius su kunigu Próchnickiu iš karto atrado bendrą kalbą. Matyti, kad legionininkai abu labu tokiu. <…>
Maloniai praleidau tą laiką Mokrske, tarp tų trijų moterų, kurios, man atrodė, priklauso artimai giminei. Išlydėjo mane ponia Zinia. Vėl užsimezgė artima draugystė ir pažintis nesimačius penkiasdešimt metų. <…>
1934 m. vasario 10 d.
Scherzo b-moll. <…> Melodija, kurią Šventojo Jurgio gatvėje taip dažnai skambinai, o aš, stovėdamas šalia Tavęs, iš pradžių stengiausi tyliai, paskui vis garsiau pritarti švilpčiodamas. <…> Dabar išgirdau šią melodiją per Chopinui skirtą laidą. Galvoje kilo visi tie prisiminimai; stovėjai priešais mane nepaprastai gyva, tarsi tai būtų nutikę vakar. Kažkoks nežmoniškas klyksmas ištrūko iš krūtinės… užgniaužiau jį savyje… kodėl kažkas kitas turi girdėti mano kančią, kuri yra mano išskirtinė nuosavybė… ir tik mano…
1934 m. balandžio 8 d., sekmadienio vakaras
Praėjo du mėnesiai nuo paskutinio pokalbio su Tavimi. Kai būnu toks vienišas kaip šiandien, tuomet nuolat mintimis grąžinu prabėgusias geras akimirkas. <…>
Vakar mus paliko Janeczka Gładka, išvažiavo pas tėvą ir savo sužadėtinį. Dabar man trūksta mano draugės, prie kurios per porą mėnesių pripratau ir kuri nekart pamalonino tą baisią mano vienatvę. <…>
Mano liga progresuoja ir skrandžio skausmai kaskart darosi įkyresni, ypač pavalgęs mėsos turiu tam tikrą laiką pagulėti, kad atslūgtų skausmas, kuris mane kamuoja.
Šiandien Legionierių šaulių skyriaus kvietimu nuėjau į šaudymo varžybas. Dalyvavau jose iš smalsumo, ar mano rega dar tinkama, ir sušaudžiau aštuoniasdešimt du taškus iš šimto galimų. O dabar vėl turiu atsigulti, nes skausmas vis labiau kamuoja. Gal po kelių akimirkų vėl galėsiu sėdėti.
1934 m. birželio 8 d., Varšuva, 10 val. vakare
<…> Lakstau su Įstaigos reikalais kaip seniau, tvarkydamas ir savo, ir svetimus reikalus. Nuolat man taip sunku, kad neturiu kam širdies atverti. Vaikai? Kiekvienas užsiėmęs savimi ir savo reikalais. Sunku man su jais kalbėti. Tai su kuo? Yra dvi man artimesnės moterys ir retkarčiais su jomis pasikalbu. Bet ar kuri nors iš jų gali bent iš dalies atstoti Tave? Vyresnė iš jų myli mane visa širdimi, kuri iki šiol neįtikėtinai jauna. Amžius artimas manajam, bet aš negaliu deramai atsakyti jausmu į jausmą. Gal kada nors pavyks, nes nusipelno to už man rodomą širdį. Jaunesnė – jautrus vaikas, bet jausmais nelinks į mano pusę. Lieka tik tuštuma ir ilgesys to, kas prarasta ir kas niekada nebegrįš. O tiek dalykų galėčiau papasakoti kad ir iš mano šiandieninių įspūdžių. Ilgas pokalbis su Składowskiu svarbiais valstybiniais-kariniais klausimais, su Zawirskiu ir jo sekretoriumi – apie Lenkijos propagandą, Gdynę ir apie esperantininkų suvažiavimą Stokholme, su Piestrzyńskiu – apie sanitarines problemas, su Duchu – apie rezervistų reikalus. Visa diena lakstymo ir varginančio darbo. <…>
1934 m. birželio 9 d.
Gyvenimas bėga savo vaga. Jau dvidešimt mėnesių praėjo nuo mano baisios netekties, o aš jau net ne kasdien galvoju apie tai, kas sutrikdė mano gyvenimo tėkmę. <…> Pastaruoju metu patyriau tiek naujų įvairaus pobūdžio įspūdžių, ir su Tavimi pasidalinti negaliu. Kaip džiaugtumeisi, jei žinotum, kad Hela tapo skerdyklos Varšuvoje direktoriaus pavaduotoja. Apie tokias pareigas moteriai seniau tiesiog negalėjai nė pagalvoti. <…> Dabar ji turi išsiskirti su Kaziku, nes jis keičia tarnybą ir eis į kažkokią vaivadiją. Abu labai dėl to sielvartauja. O ar mums toks išsiskyrimas kada nors pakenkė? Tik dar džiaugsmingiau susitikdavome po mano darbo Peterburge ar Odesoje arba po suvažiavimų, kurių tiek buvo mano kelyje. <…>
Kaip elgtis su netobula žmogaus prigimtimi, kurioje slypi kažkas nenugalimo <…>. Nes iki šiol nesu netekęs gebėjimo jausti stiprią meilę moteriai, kuri nesąmoningai padarė man nenuveikiamą įtaką, o aš galiu mylėti taip idealiai, kaip tai dariau jaunystėje. Galiu mylėti pats nebūdamas mylimas, bet nesugebu atsakyti į meilę, kai esu iš tiesų mylimas.
Pasirinkau per jauną meilės objektą. Myli mane, kaip mylėti moka vaikas, nemyli manyje vyro. O ta kita, mylinti stipriai ir giliai, man yra tik miela bičiulė. Galėtų būti mieliausia globėja ir draugė, bet nėra taip mylima, kaip to nusipelno. Ir kodėl taip yra? Kodėl nesugebu atsakyti jausmu į jausmą? Kliūtimi tampa estetinės ir fiziologinės priežastys. Negaliu jausti potraukio apkūnumui, nes net ne amžius čia kliudo. O kokia graži buvo prieš daugelį metų. Ir koks patrauklus jos protas dar ir šiandien, tik kiti pasaulėžiūriniai įsitikinimai. Šie sutapo tik mudviejų su Tavimi. Antroji, jauna, man primena Tave. Kai kalbu su ja, man atrodo, kad šneku su Tavimi, savo mokine ir mano minčių auklėtine. Norėčiau ją paruošti kaip Tave. <…>
1934 m. liepos 5 d.
Mirė Maria Skłodowska-Curie. Prisimenu, kaip atsisveikinai su ja prieš jai išvykstant į Paryžių, kai negalėjo gauti Fizikos katedros asistentės vietos pas Witkowskį.
Stovi apsiverkusi mūsų namuose Studentų gatvėje prie valgomojo stalo. Abi skundžiatės kvaila tvarka, neleidžiančia moteriai dirbti universitete, kai visa masė vidutinybių vyrų pagal įstatymą stovi visa galva aukščiau už jus. Sakai jai:
– Jūs, ponia Maria, nusiraminkite ir važiuokite ten, kur geriau įvertins jūsų gebėjimus ir mokslą. Ten jūs tikrai padarysite daug gero sau ir šaliai, kuri dabar nesugeba įvertinti jūsų kaip dera.
Kokie pranašiški buvo Tavo žodžiai. Ar galėjo kas nors tikėtis, kad ši lenkė taip plačiai išgarsins lenkų moters vardą. Dvi Nobelio premijos – tai tik viena grandis, bet kokia reikšminga.
Praėjo keturiasdešimt metų nuo jūsų išsiskyrimo akimirkos, po kurios jau niekada nesusitikote. Kai prieš kelerius metus pamačiau ją Paryžiuje, lankydamasis jos paskaitoje, išvydau darbo išsekintą moterį, nebeturinčią nė vieno moteriškumo bruožo. Atrodė kaip kokia sena kaimo šeimininkė virėjos rankomis, nuvargintomis sunkaus darbo, kuris užpildė visą jos gyvenimą. Mirė Tave pergyvenusi dvejais metais, o buvote vienmetės. O aš pergyvenau jus abi, pergyvenau ir Palmirską, kuri ilgai sielvartavo dėl savo Oleko netekties.
Liko Tavo Moterų gimnazija, kurią įsteigėme 1897 metais. Norėjome, kad nebeliktų jokių neteisybių moterų atžvilgiu, su kuriomis susidūrė Skłodowska.
Tiek dalykų įvyko nuo to laiko, kai paskutinį kartą kalbėjau su Tavimi. Rotary klubo įsteigimas Krokuvoje. Konferencija Vienoje dėl esperanto mokymo mokyklose. Mano, kaip vyriausio Zamenhofo darbo draugo, triumfas Vienoje. Ministro Pierackio mirtis, tikriausiai nuo ukrainiečių rankos. Smogikų įvykdytos žudynės – kruvinasis Hitlerio derlius.
Turbūt jau arti susitaikymas su Lietuva. Lietuvis Alseika, kuris svečiavosi pas mane Krokuvoje po Vienos konferencijos, ryžtingai pasisakė už dviejų susipykusių sesių poreikį susitaikyti, ypač abiem vienodai gresiančio vokiečių įsiveržimo akivaizdoje.
– Žinote, – prisipažino, – aš kalbu lietuviškai, bet lenkiškai geriau. Mano vaikai taiso mano kalbos klaidas.
Labai jam patiko Zakopanė su jos Puošybos mokykla.
– Iš karto savo pastebėjimus paskleisiu Lietuvoje, kur mano žmona turi tokią pačią mokyklą, – pasakė. Ir išvažiavo sužavėtas Krokuvos <…>.
Kartais, kai esu moterų draugijoje ir kai matau užsidegimą kokia nors idėja, galiu akimirkai pamiršti viską ir taip pat užsidegu. Neseniai susipažinau su Reimowa, kuri taip užsidegė mokytis esperanto, kad patraukė mane tuo entuziazmu, bet visiškai taip pat jaučiausi su jaunuoju Fierichu, kai pradėjo mane klausinėti apie su šia kalba susijusias smulkmenas, pabrėždamas jos svarbą visai žmonijai. Tad ne tiek man reikalinga moteriška draugija, kiek užsidegimas kokiu nors dalyku, užsidegimas, kuris visada mane užvaldydavo jauną ir užvaldo dabar. Taigi vis dar gyvenu ir padoriai jaučiuosi.
O jei pavyks reikalas, apie kurį seniai galvoju – išpirkti Zalavą ir sukurti Piłsudskio rezervatą, dėl kurio reikalų netrukus su Zagrodzkiu važiuosime į Vilnių, tai būsiu tikrai laimingas. <…>
1934 m. liepos 20 d.
Susitarėme su Zagrodzkiu, kad susitinkame Varšuvoje liepos 10 dieną ir važiuosime į Vilnių tvarkyti Zalavo reikalų. Išvykdamas į Varšuvą džiaugiausi, kad po septyniasdešimt trejų metų pagaliau pamatysiu savo mylimą Zalavą, iš kurio man išliko tiek ankstyvos vaikystės prisiminimų. Ten dabar, rodos, tik supleškėjusio dvaro, kuriame lankydamasis kaime praleidau gražiausias akimirkas, degėsiai. Nuo to laiko taip pamilau kaimą, kad nuolatos troškau į jį grįžti.
Tačiau ilgai neteko pajusti to džiaugsmo, iki pat tos akimirkos, kai kaip Mariano Czajewicziaus mokytojas važiavau į Supronowicziaus nuomojamą Levanduvą. Tenai praleidau siaubingas atostogas, kasdien turėdamas po aštuonias valandas pamokų su mokiniu, kuriam buvo dešimt metų, o man keturiolika. Buvome verčiami taip ilgai sėdėti namuose, skaityti ir rašyti, kai abu norėjome ištrūkti į miškelį ar laukus. Paskui kaip mokytojas nuvykau į kaimą pas Łuszczewskius, kai pats ruošiausi brandos egzaminams.
Baigęs universitetą, daugybę kartų norėjau pamatyti Zalavą. Galvojau, kad kada nors kartu ten nuvažiuosime. Bet nebuvo mums lemta. Be Tavęs turiu atstatyti tuos degėsius, nes tenai gimė tas, kuris visą gyvenimą galvojo apie tai, kaip iš priešų rankų išvaduoti tėvynę. Tenai jo motina sielojosi dėl tautos likimo, tenai jį saugojo tokiems kilniems ateities tikslams. Nė nesvajojo, kad jos sūnus taps tautos vadu, kuris, keistai susiklosčius likimui, ateis būtent tada, kai trys priešiškos imperijos susigrums žūtbūtinėje kovoje, kad jos žlugs, o tada Lenkija iš mirusiųjų prisikels. <…> Jam statomi paminklai, jo vardu vadinamos gatvės, bet nepagalvojama apie tai, kad vieta, kurioje jis gimė ir praleido vaikystės metus, atrodytų kaip žmoniška sodyba, o ne degėsiais ir griuvėsiais nuklota dykynė, kurią aptikau nuvykęs tenai. <…>
Per visą kelionę į Vilnių žvalgiausi po apylinkes, besidriekiančias už vagono lango. Plokščios, neįdomios, o man tokios savaip mielos. Tas geltonas smėlis, daugiausia skurdūs laukai, neaukšti medžiai, vargani šiaudiniai stogai – visa tai taip džiugina akį ir jausmus. Viskas sava ir širdžiai artima, su kuo kadaise atsisveikinta per pirmą ilgesnę kelionę į tolimą pasaulį, į Varšuvą, dar 1865 metais. Kuo arčiau Vilniaus, tuo daugiau jaudinausi. Druskininkai – autobusų eilė tikriausiai laukia gausybės keleivių. Marcinkonys, Varėna – dairausi, ar kur nesimato moterų su grybų pintinėmis. Iš beržynėlio išnyra būrelis vaikėzų su popieriniais krepšeliais, kaupinais uogų – žemuogių, mėlynių, aviečių. Kaipgi nenupirksi ir nepradžiuginsi to būrelio. Iš kiekvieno imu po krepšelį ir atiduodu šalia manęs stovinčiam mažajam turistui, kuris su tėvais vyksta aplankyti Vilniaus. Dešimtmetis berniukas paima krepšelius su uogomis kiek drovėdamasis, bet tuština mielu noru. Jo tėvas atkreipia dėmesį į švariai ir tvarkingai pagamintus piltuvėlio formos krepšelius su medinėmis rankenėlėmis. Įsižiūriu ir matau, kad jie iš pripieštų ir prirašytų vaikų mokyklinių sąsiuvinių.
Jau Panerių tunelis, Vilnius čia pat. Mano širdis daužosi, nes artėju prie savo mylimo miesto. Stotyje susitinku su Kaziku Jurgielewicziumi ir einame į netoliese esantį Bajorų viešbutį.
Aušros vartų niekada nepamiršau. Dievo Motinos paveikslą ir užrašą „Sub tuum presidium confugimus“ prisimenu nuo tų laikų, kai nebuvo kito išsigelbėjimo, tik Dievas, tikint, <…> bet ir sielvartaujant, kad nėra vilties čia, Žemėje <…>.
Dabar visai kitoks jausmas. Esame namie. Tik mūsų broliai lietuviai priešiškai žiūri į Lenkiją ir nenori susitaikyti praradę Vilnių. Be abejo, jis priklauso jiems, bet ir tiems, kurie seniai čia apsigyveno ir jaučiasi lenkais arba jais yra nuo gimimo. Ateis laikas, kai vėl pasijusime broliais. Mūsų neskirs valstybių sienos, o sujungs žmogiški jausmai.
Kitą dieną susirinkome Vaivadijoje, mėgindami išsiaiškinti, kieno rankose dabar yra Zalavas. Toks paprastas reikalas, o tiek kliūčių. <…> Sužinome, kad Zalavą dabar valdo Žemės tarnyba. <…> Nustatėme, kad Zalavas per aukcioną buvo parduotas rusams, kadangi lenkai anuomet negalėjo įsigyti žemės Lietuvoje. Jį nusipirko kažkoks Someris, paskui Kurnosovas, kuris per karą gyveno už Lenkijos ribų. Vilniaus žemės tarnyba atėmė nuosavybę, bet po teismo Kurnosovas atsiėmė Zalavą ir pereikvojo žemę, kad išnyko viskas, kas galėjo išnykti. Pakartotinis nagrinėjimas Zalavą priteisė Žemės tarnybai. Tad tie šešiasdešimt keturi hektarai, supantys senąjį Zalavo dvarą, yra valstybės nuosavybė ir juos bus galima paversti Piłsudskio rezervatu, tautos nuosavybe.
Reikėjo važiuoti į Pikeliškes, nes ten gyveno ponia Kadenacowa, Maršalo sesuo, ir jo brolis Adamas, kurie prisiminė senojo dvaro vietą. Pikeliškėse iš tolo mačiau lange Maršalą. Prašiau, kad nesuktų jam galvos mano persona. Netgi maršalienės nenorėjau trukdyti ir telefonu prašiau, dar būdamas Vilniuje, kad galėčiau pasikalbėti tik su ponia Kadenacowa, bet gavau kategorišką kvietimą pavakario arbatos. Tad privalėjau važiuoti. Buvo taip karšta, kad nusprendžiau iš Vilniaus nusivežti ledų, ir puikiai juos vatoje atgabenau. Deja, namie buvo tik viena mergaitė, kita, Wandzia, buvo harcerių stovykloje. <…>
Kitą dieną su ponia Kadenacowa ir Adamu Piłsudskiu nuvažiavome į Zalavą. Aptikome vieną vienintelį pastatą ten, kur anksčiau stovėjo samdinių namas. Visa kita dingo be pėdsako, liko tik pamatai. Iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kad pagal tų liekanų formas atpažįstu senąjį dvarą ir net galiu atskirti buvusius kambarius, bet ponia Kadenacowa ir ponas Adamas tvirtino, kad namas stovėjo šalia, o ten buvo oficina, kur jie gyveno po gaisro dvare. Puikiai pažinojau tik tą pastatą, kuriame dabar įsikūrusi mokykla, bei kūdros vietą, kur pirmą kartą žvejojau su savo mylimu senuku Antoniu Klukowskiu. Kūdros vieta buvo visiškai sausa, apžėlusi alksnynu. Iš tolimesnių kūdrų dešinėje ir kairėje taip pat nieko nelikę. <…>
Zalave susitikome su statybininku Szumowskiu, kurį rekomendavo Zagrodzkis iš Rezervistų sąjungos. Remdamasis mūsų prisiminimais, Szumowskis ėmėsi piešti namo, kuris turi būti pastatytas, eskizą. Kitą dvaro škicą padarė pagal Kościałkowskio nupasakojimą, ir šis antrasis projektas ponios maršalienės buvo pateiktas Maršalui patvirtinti.
– Tasai buvo ne toks, – nusprendė Piłsudskis. Todėl Kościałkowskio projektas nebuvo priimtas.
Grįžę į Vilnių įsteigėme Kościałkowskio prezidentaujamą Zalavo atstatymo komitetą.
Versta iš: Odo Bujwid. OSAMOTNIENIE: PAMIĘTNIKI Z LAT 1932–1942. Wydawnictwo Literackie, 1990.
[1] Morda, pysk – snukis (lenk.). (Čia ir toliau – vert. past.)
[2] Lenkijos socialistų partija.
Romuald Mieczkowski. Mano Fabijoniškės
2025 m. Nr. 8–9
Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė
Romualdas Mieczkowskis – Vilniuje gimęs, lenkiškai rašantis poetas, daugeliui rašytojų pažįstamas kaip žurnalo „Znad Wilii“ leidėjas ir vyriausiasis redaktorius, nuolatos verčiąs į lenkų kalbą ir skelbiąs šiame leidinyje savo kolegų lietuvių kūrybą. Šį žurnalą, nebodamas nuolatinių finansinių sunkumų, jis leidžia nuo 1989 m. Jam teko paragauti ir spaudos žurnalisto duonos, ir vesti autorines Lietuvos radijo ir televizijos laidas lenkų kalba, aktyviai dalyvauti konferencijose ir diskusijose lenkų tapatybės Lietuvoje ir lietuvių–lenkų kultūrinio bendradarbiavimo klausimais. Jis taip pat fotografuoja, kuria filmus, yra pirmosios Vilniuje lenkų meno galerijos „Znad Wilii“ bendrakūrėjis (ji veikia nuo 1995 m.).
Neįtikėtina, bet tik dėl jo užsispyrimo ir pastangų nuo 1994 m. Vilniuje ir kitose Lietuvos vietovėse kasmet vyksta tarptautinis poezijos festivalis „Gegužė prie Neries“ („Maj nad Wilią“). Nors pastaruosius dvidešimt metų R. Mieczkowskis gyvena Varšuvoje, bet nuolatos grįžta į Vilnių ir toliau organizuoja šį festivalį, kurio vienas iš renginių tradiciškai vyksta ir Lietuvos rašytojų sąjungoje.
R. Mieczkowskis yra Lietuvos rašytojų sąjungos, Lenkijos rašytojų asociacijos ir Lenkų kinematografininkų asociacijos narys. Daugelio premijų laureatas, už savo kultūrinę veiklą pelnęs valstybinių apdovanojimų. Yra išleidęs keliolika eilėraščių ir prozos knygų, jo kūrybos vertimai mums pažįstami iš antologijos „Magnus Ducatus Poesis“ ir iš kultūrinės spaudos.
„Metų“ skaitytojams siūlome ištrauką iš jo prisiminimų knygos „Były sobie Fabianiszki“ (2020) apie Vilniaus paribio kaime praleistus vaikystės ir jaunystės metus. Rudeniop knyga pavadinimu „Mano Fabijoniškės“ turėtų pasirodyti ir lietuvių kalba (leidykla „Slinktys“).
Fabijoniškių gyventojams – buvusiems ir esamiems
Mano tėvas Tomaszas Mieczkowskis okupacijos metais duoną užsidirbdavo vežimu gabendamas įvairius daiktus. Kieme Ulonų (Ułańska) gatvėje, kur nuvežė spintą, rado šimtus iš kareivinių bibliotekos išverstų knygų. Jos gulėjo purve, vėjas sklaidė puslapius, nešiojo išplėštus lapus. Tai buvo šaltas lapkričio vakaras, praeivių beveik nesimatė, tik kartais grindiniu nukaukšėdavo kaustyti vokiečių batai. Tėvas pakėlė vieną knygą, paskui antrą, trečią… Susirinko pačias gražiausias, paskubom peržvelgęs dailiai įrištus egzempliorius, susidėjo į vežimą. Paskui jau rinko ir krovė net nežvilgteldamas į pavadinimus. Kelis kartus sustingo išgirdęs svetimą kalbą, bet niekam nerūpėjo sulysęs, prastai apsivilkęs jaunuolis. Knygas pridengė purvina marška ir pajudėjo miesto pakraščio link. Temstant laimingas pasiekė namus. Sustabdė arklį prie tvarto, padavė jam abrako ir savim patenkintas nuklojo turtą – tiek knygų čia niekas nebuvo matęs. Jas apžiūrėjęs jo tėvas, kitaip tariant, mano senelis Franciszekas, ir tylomis išklausęs sūnaus paaiškinimo, paragino arklį ir nuvežęs už tvarto išvertė visas knygas ant žemės. Ilgai negalėjo įdegti laužo, bet galiausiai ugnis vis dėlto ėmė ryti sudrėkusius puslapius.
Sutemo. Senelis vis dar šėrė ugnį žagarais ir malkom, stebėjo, kad viskas sudegtų iki galo. Tėvo akys buvo pilnos ašarų, širdis daužėsi. Vežimo dugne jis dar buvo užslėpęs keletą knygų, tarp jų vieną visai mažytę. Tik vėliau perskaitė jos pavadinimą, tai buvo Henryko Sienkiewicziaus „Jūros švyturio sargas“.
Tėvui jaunystėje patiko poezija. Kartą prieš Velykas pradėjo rašyti eilėraštį apie gyvenimą sodyboje. Draugai jį vis prašė, kad paskaitytų. Kai perskaitė pirmas eilutes: „Apsiavė batus ir apsivilko švarką, ėjo ūkyje daryti tvarką…“, jie prapliupo kvatoti:
– Tai ką, be kelnių išėjo, nuogu užpakaliu, tik su batais ir švarku?! – šaipėsi.
Nuo tada eilėraštukų neberašė.
Kas yra vaikystė? Ploniausias, nesugaunamas ir galbūt spalvingiausias prisiminimų sluoksnis? Laikui bėgant nugrimzta į užmarštį skaudūs įvykiai, o lieka tik šilti ir malonūs. Į vaikystę – dvasinį prieglobstį – žmogus dažniau sugrįžta išvykęs iš gimtųjų vietų arba patekęs tarp visiškai svetimų žmonių ir jų reikalų. Ir kai ilgisi kartu vaikščiojusių po gimtąją žemę.
Užaugęs pasijutau, lyg būčiau išvažiavęs labai toli, nors iš tikrųjų gyvenau tik už poros žingsnių nuo savo vaikystės vietų. Ir nors jų nenusiaubė jokios stichinės nelaimės, iš buvusių metų nieko nebeliko. Žmonės iškriko, žemė visiškai pasikeitė.
Fabijoniškės. Vietovė, o iš tikrųjų kaimas naujai suformuotame administraciniame Vilniaus rajone, nuo centro nutolęs penkis, daugiausiai šešis kilometrus, čia pat prie miesto ribų. Eidavome ant priemiesčio kalvų, nuo kurių matėsi tolumoje aukšti bažnyčių bokštai ir balti senamiesčio mūrai, visai šalia gyvenantys savo atskirą, paslaptingą gyvenimą. Nuo smėlėtos, grikiais apsėtos arba nusususiais kukurūzais apaugusios kalvos atsiveriantis Vilniaus vaizdas atrodė kaip spalvotas atvirukas. Kažkaip nesugebėdavom įsisąmoninti, kad ten, slėnyje, matomi namai yra tikri. Kad šalia jų gali vaikščioti žmonės, važiuoti automobiliai. Būdami mieste liesdavome kai kurių pastatų sienas, norėdami įsitikinti, kad jie iš tos pačios, nuo kolchozinės kalvos matomos panoramos.
Tuomet nežinojau, kad pasaulį išvydau pačiame Vilniaus centre, netoli Arkikatedros, Raudonojo Kryžiaus ligoninėje.
Kartais svarstau, kokį seniausią prisiminimą esu išlaikęs atmintyje. Tikrai ne šalimais esančio, žalumoje skęstančio miesto vaizdą. Jis atsirado vėliau. Pirmasis galėjo būti močiutės komodos kvapas bei pro kluono, kuriame retkarčiais vasarą miegodavome, lentų plyšius besiskverbianti saulė.
Tiesioginis susitikimas su miestu buvo netikėtas ir netgi dramatiškas – buvau išrautas iš savojo pasaulio ir paguldytas į Žvėryno (Zwierzyniec) infekcinę ligoninę. Atsidūriau vienas tame mieste. Čia nebuvo nei aukštų bažnyčios bokštų, nei rūmų su kolonomis, nei senų parkų. Kadangi mokėjau skaityti, tai knygelės praskaidrino mano dienas. Tačiau vis tiek buvo nuobodu – negalėjau perprasti savo ligos esmės, nes man nieko neskaudėjo, todėl nutariau išsivaduoti iš šio kalėjimo. Deja, mūsų aukštas buvo užrakintas. Pro koridoriaus duryse esantį langelį perduodavo lauknešėlius, kiekviename jų rasdavau morkų sulčių, kurių negalėjau pakęsti.
Išlipti pro langą – per aukšta, teliko parašyti laišką mamai, jis buvo maždaug toks:
Mylima Mama, tu nežinai, kaip man čia blogai. Jie mane laiko užrakinę. Niekur negaliu išeiti. Neduoda jokių žaislų. Valgis bjaurus. Jeigu ne Tavo lauknešėliai (gaila, kad pamiršti rūkytą kumpį), tai mirčiau badu. Daugiau jau neištversiu ir turbūt kažką padarysiu. Gelbėk mane! Jeigu neturi pinigų, tai ką nors parduok ir išpirk mane iš šito kalėjimo.
Tavo vargšas Romutis
Kitą dieną į mūsų palatą įžengė baltai vilkinčių žmonių delegacija. Su baltu chalatu buvo ir mano mama. Visi labai mandagiai kalbėjo su manimi, klausinėjo, ar kas nors netyčia manęs nenuskriaudė, ar skanus maistas, atnešė žaisliukų. Paskui ilgai kalbėjosi apie mano ligą, kurią – kad ir kaip būtų keista – tik čia galima išgydyti.
Taigi ligoninėje dar kurį laiką teko pabūti. Tačiau kaip pasikeitė mano situacija! Gydytojai kalbino ir maloniai šypsojosi, sesutės niekada daugiau nebarė, valytoja kreipėsi pagarbiai:
– Tai mūsų rašytojas.
Taip parašytas žodis pirmą kartą atnešė man sėkmę. Kas žino, ar ne pačią didžiausią. Vėliau mama pasakė:
– Žinojome, kad tai, ką parašei, nėra tiesa. Bet nutarėme, kad vis dėlto kažkas buvo negerai, nes juk vaikas iš piršto nebūtų tokių dalykų išlaužęs!
Pirmoji mano mokytoja buvo Leparska. Į Fabijoniškes atvažiuodavo autobusu, ar tik ne iš Linkmenų (Strycharska), o gal Krokuvos (Krakowska) gatvės. Pagyvenusi, apkūni, labai gerai atrodanti dama. Su didžiulėmis sagėmis, žiedais ir apyrankėmis. Ir manikiūru – jį pamačiau pirmą kartą gyvenime. Nešiojo didelį vyrišką laikrodį – turbūt auksinį. Mokė mane daugybos lentelės, nes skaityti jau mokėjau. Po beveik dvejų metų ponią Leparską pakeitė Leonas Kurklėnas ir jo žmona, irgi mokytoja. Niekas nežinojo, iš kur ta lietuvių šeima atvažiavo į Fabijoniškes mūsų mokyti, negana to – ir lenkų kalbos.
Ponia Teresa Fedorowicz mums vedė nedaug pamokų. Tyli ir liekna, gyveno vienišą savo gyvenimą. Vilniuje ji turėjo brolį, bet nelabai su juo sutarė. Vėliau ėjo gandai, kad ji susidėjo su kažkokia sekta. Pradėjo vengti žmonių: greitai atbėgdavo nuo autobusų stotelės iki mokyklos, kurioje gyveno palėpėje įrengtame butelyje, šalia Kurklėnų. Lygiai taip pat, beveik bėgte, eidavo į šulinį vandens ir labai sutrikdavo, jeigu sutikdavom ją su kibiru, neleisdavo mums jo užnešti į viršų.
Šeštajame dešimtmetyje ponia Teresa Fabijoniškėse buvo vienintelė tokių žurnalų, kaip „Filmas“ ar „Ekranas“, prenumeratorė. Perskaičiusi sukraudavo juos kluone, kuris, tapęs mokyklos nuosavybe, neatiteko kolchozui. Kluonas buvo rakinamas, bet mes su broliu įlįsdavome vidun pro atplėštas lentas. Kluone praleistas laikas buvo pilnas įvairiausių nuotykių. Naršydami po visus užkampius rasdavome įdomių dalykų. Kartą netgi po stogu paslėptų šaudmenų. Paskui išbandėme juos lauže, norėdami įsitikinti, ar kulkos prakiurdins kibirą… Iš ponios Teresos žurnalų išsiplėšdavome garsių aktorių nuotraukas. Gaila, ten nebuvo sportininkų. Mano numylėtinis buvo Zbigniewas Cybulskis. Čia, apleistame kluone, iš lenkiškų žurnalų dvelkė dideliu pasauliu!
Ponia Teresa turėjo dar vieną aistrą, išaugusią iki obsesijos. Mėgo mokyklos kieme palaikyti švarą. Jame negalėjo būti nė mažiausio popierėlio, nė ploniausios šakelės ar nukritusio lapo. Nuožmiai kovojo su piktžolėmis. To reikalavo ir iš mūsų, bet mums atrodė, kad tai nereikalinga.
Buvusiame mano senelio brolio, o dabar ponios Teresos darželyje augo daug skiepytų alyvų ir jazminų krūmų, įvairiausių, mūsų kraštuose retai sutinkamų gėlių. Gėlynai apjuosti balta kreida nudažytais akmenėliais, o takeliai tarp jų pabarstyti geltonu smėliu. Mokiniai turėjo savo lysves, apie tai liudijo jose įsmeigtos lentelės. Lysvėse augo įprastos daržovės: morkos, burokėliai, pupos, pupelės ir žirniai. Didžiausią nuostabą mokiniams kėlė raudonieji kopūstai ir neįtikėtinai dideli moliūgai. Rudenį pati mėgstamiausia mokinių susibūrimo vieta būdavo po kriauše, aplipusia mažytėmis, bet labai skaniomis kriaušytėmis. Tačiau prisiskinti jų nebuvo lengva – ponas Kurklėnas leido tik nuo žemės prisirinkti. Bet krituolių būdavo nedaug, nebent jeigu kas, niekam nematant, kokiu pagaliu šakas padaužydavo arba stipriai medį papurtydavo. Reikėjo labai saugotis, nes jeigu būtų pamatęs mokytojas – vienintelis mokykloje dirbantis vyras, – būtų gerai papurtęs nusikaltėlį.
Ta kriaušė užsiliko išretinus sodą. Jame augo įvairios obelys – pradedant antaninėmis, baigiant rojaus, taip pat vyšnios, serbentai, avietės ir agrastai. Ir sodas, ir mokyklos pastatas prieš karą priklausė mano senelio broliui Władysławui. Tą visoje apylinkėje savo dydžiu išsiskiriantį gražų namą paskyrė pradinei mokyklai. Kurį laiką joje dirbo mano tėvas – lyg ir sargu, lyg ir dailide, buvo toks tarsi zawchoz – ūkio reikalų darbuotojas.
Mūsų namas stovėjo visai šalia, taigi mokiausi kaimynystėje.
– Jau skambutis, pabaigsi pusryčius per pertrauką! – šaukė mama, man lekiant per kiemą tiesiai į klasę. Pavydėjau toliau gyvenantiems vaikams, ypač atvažiuojantiems dviračiais į mokyklą.
Senelio brolis Władysławas, prieš karą daugiau laiko leidęs mieste, tik kartą matė mokyklai atiduotą savo vasarnamį, kai vienintelį sykį buvo atvykęs aplankyti Vilniaus. Kažkodėl jo čia netraukė. Šis dvejus metus seminarijoje praleidęs, bet kunigu netapęs išrankus estetas, puikus verslininkas Vilniuje, netoli Dujų paskirstymo punkto ir Tilto (Mostowa) gatvėje, turėjo užeigėles ir dar kažką. Mėgo linksmai leisti laiką, lošti kortomis. Tačiau žinojo, su kuo lošti ir kada baigti, taigi daug nepralošdavo ir iš tikrųjų jam neblogai sekėsi.
Sovietai viską iš jo atėmė – grįžęs iš lagerio, išvyko kuo toliau nuo Vilniaus, net į Ščeciną, apsigyveno Domańskio g. 2, Pogodno rajone. Iš jo gavau pirmąjį savo gyvenime wyzow – kvietimą – ir nuo Ščecino pradėjau pirmąją savo kelionę po Lenkiją.
Władysławas, lieknas, smulkutis, jaunystėje buvęs gana silpnos sveikatos, vis dėlto sulaukė gilios senatvės – mirė beveik šimto metų. Turėjo neįtikėtiną atmintį ir niekada jo neapleidusį rafinuotą humoro jausmą. Viena jo dukrų septintajame dešimtmetyje ištekėjo už amerikiečio ir tai buvo sensacija. Jachta jie pabėgo iš Lenkijos Liaudies Respublikos į naująjį gyvenimą už Atlanto.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Fabijoniškėse, apleistame žemės plote, ten, kur kadaise stovėjo senelio brolio namas ir kur dar matėsi graudūs buvusios mūsų sodybos likučiai, pasirodė kažkokie žmonės – amerikonai. Paskutiniuose, dar nenugriautuose Fabijoniškių namuose jie klausinėjo apie Mieczkowskius. Tačiau įbauginti, neblaivūs žmogeliai, kurių atmintį buvo gerokai nuslopinę pirmieji laukinio kapitalizmo kirčiai, nemokėjo jiems nupasakoti, kaip galima būtų mus surasti. Galbūt todėl, kad klausinėjo žmonės iš Amerikos.
Mūsų namuose prieglobstį rado ponia Buterlinowa, asmuo be vardo, tiesiog Buterlinowa. Ji užsispyrė išmokyti mane prancūziškai ir su manimi kalbėjo tik šia kalba. Kartais ji prarasdavo atmintį, būdavo, kur nors iškeliauja ir paskui reikėdavo eiti jos ieškoti. Per vieną tokį pasivaikščiojimą žuvo po automobilio ratais.
Su šia moterimi mano atmintyje susijęs kitas mūsų namų gyventojas – ištikimasis šuo Vilkas. Tai besitraukiančių vokiečių paliktas vilkšunis. Koks buvo išmintingas šis vienaakis gyvūnas! Puikiai mus suprato: kai, tarkime, šeima išsiruošdavo pas giminaičius, kad ir pas Hrypińskius, jis pirmas bėgdavo lodamas. Tai buvo ženklas, kad greitai pasirodys Mieczkowskiai.
Vilkas atliko rimtą vaidmenį ir mane auginant – saugojo, kad per toli nenueičiau. Jau buvo senas, prastai matė, neprigirdėjo. Kartą ir jį pervažiavo automobilis.
Taigi pirmoji užsienio kalba, kurią man teko vaikystėje mokytis, – prancūzų. Ponią Buterlinową tėvas priglaudė tuomet, kai ji, garbaus amžiaus vieniša dama, buvusi guvernantė, išvyta iš Pilaitės dvaro, klaidžiojo po apylinkę, ieškodama stogo virš galvos. Senutė, kažką prancūziškai marmaliuodama gergždžiančiu balsu, vis bandė sugauti mane riestu savo lazdos galu. Mojuodama ta lazda ji ir pati su savimi kalbėjo prancūziškai. Tuomet buvau tikras, kad ir pragare ta kalba kalbama.
Prancūzų kalbos neišmokau, tačiau daugybę metų mane saugojo auksinis Dievo Motiną su kūdikiu vaizduojantis medalikėlis, ant kurio buvo užrašyta: Mon Dieu proteĝe us toujurs (Mano Dievas visada mus saugo). 1833 August 24. Regis, jį kažkas perdavė mūsų šeimai iš Prancūzijos po Lapkričio sukilimo[1].
Miškelį perbėgdavau greitai, stipriai plakant širdžiai, jausdamas šnervėse aksominę samanų drėgmę ir sakų kvapą. Šiandien nedaug kas likę iš to pušynėlio – alksnių užgožta, šiukšlių priversta giraitė. Jau seniai čia neauga nei grybai, nei uogos, tik virš brūzgynų siūbuoja kelios išlikusios pušys. Anuomet miškas buvo daug didesnis ir įdomesnis, nes saugojo iš degančio lėktuvo iššokusio sovietinio parašiutininko paslaptį. O virš medžių sklandė karo pabaigoje per susišaudymą čia žuvusių vokiečių kareivių šmėklos.
Augmenija baigėsi staiga, ant kalvelės. Nuo jos atsiverdavo vaizdas į slėnį – tarsi kokį netaisyklingos formos dubenį. Jo dugne, tarp žalių kupstelių, slėpėsi senelio Stanisławo Pietrowskio sodyba.
Praėjus pro geltoną lubinų kilimą, iš arčiau tie žali kupsteliai pavirsdavo aukštais medžiais. Du seni klevai augo taip arti vienas kito, kad puikiai tiko sūpuoklėms įsirengti, ir jos kilo aukštyn šaižiai girgždėdamos. Bijojome jų, bet jos vis tiek kaip magnetas mus traukė paskraidyti. Neįtikėtina, bet niekas iš gausaus vaikų būrio niekada nenusisuko sprando, nors vyresnieji berniukai tas nusidėvėjusias virves su lentgaliu iki dangaus įsiūbuodavo.
Netoli sūpuoklių, už sodo ribų, augo vieniša sena kriaušė. Retai vesdavo vaisių, bet jeigu jau jie pasirodydavo, būdavo įspūdingo dydžio. Tų kriaušių valgymas – jas supjaustydavo į keletą dalių ir išdalindavo namiškiams bei svečiams – buvo atskiras ritualas. Ir nežinia kodėl, nes sode buvo daugybė vaisių, tarp jų ir nė kiek ne prastesnio skonio kriaušių.
Tarp gyvenamo namo ir kitų pastatų buvo pririšti du didžiuliai, nuolatos lojantys, labai pikti šunys. Bet mes jiems buvome nelabai įdomūs. Jie imdavo garsiai loti tik tuomet, kai berniukai apmėtydavo akmenimis prie pašiūrės stovintį lauko tualetą. Vargas jame sėdinčiam vaikui, nes šunys kurį laiką neleisdavo jam grįžti į kiemą.
Namo koridoriuje visada būdavo tamsu. Prietemoje skendėjo ir senelio kambarys. Jame įvairiausius lobius slėpė trūnėsiais ir tabaku dvelkianti komoda. Senelis Stanisławas buvo kresnas, stiprus senukas, daug visko mokėjo: arė, sėjo, statė namus, dengė stogus, mėgo dailidės darbus, išmanė tapybą ir mokėjo paruošti mėsą rūkymui, taip pat neatsisakydavo stikliuko. Tokie žmonės nepražūtų nei džiunglėse, nei dykumoje. Tačiau ir jis paskui močiutę iškeliavo iš šio pasaulio.
Tarsi išpildydami žmonių su guminiais botais lūkesčius, iš paskos jiems šliaužė kranai – į Pašilaičius (Poszyłajcie) negrįžtamai veržėsi miestas. Senelio namų griuvėsiai dar kurį laiką stūksojo kaip kokios filmo dekoracijos. Paskui viskas apaugo žole. Smėliu užpiltas, merdėjantis sodas pavasarį dar bandė žydėti. Gretimai išdygusių daugiaaukščių gyventojai skynė vyšnių ir ievų šakeles – puokštėms. Sodas per vasarą išbuvo, bet rudenį vaisiai jame nebesunoko. Kirto jį kaip papuolė, todėl per kelerius metus išlįsdavo naujų ūglių. Tuo tarpu kilo vis daugiau naujų daugiabučių, sodybos vietoje buvo pastatytas vaikų darželis, paskui jį nudažė linksmomis spalvomis. Priešais jį išlygino aikštelę, pasėjo žolę, apsodino gyvatvore. Iš vaikystės peizažo teliko tie du klevai. Po jais – visa eilė metalinių sūpuoklių.
<…>
Peržiūrėdamas šeimos archyvą, suradau mano mamai skirtą septintojo dešimtmečio pradžios laišką iš Amerikos. Pašto antspaudas vos įskaitomas, bet turbūt tai 1964 metai. Tačiau labai gerai išsilaikęs antspaudas su įrašu mieždunarodnoje, tai reiškia, kad laiškas „tarptautinis“, iš užsienio.
„Mylima Jadzyte ir visa Šeima, esu patenkinta, kad pas Jus viskas gerai, kad sveikas mylimas Tėvelis Stanisławas…“
Ir toliau laiškas kaip laiškas, parašytas neįgudusia ranka, su gramatinėmis klaidomis. Pasakojimas apie paprastus žemiškus dalykus. Apie tai, kad dukra Krysia ištekėjo, kad augina dvi dukrytes ir sūnų, kad rašančioji kartu su Nochimu turi mėsos krautuvę ir pakankamai užsidirba pragyvenimui, kad apskritai paėmus skųstis nėra kuo. Toliau informuoja, kad Lejba su Lejbowa gyveno kaime, augino vištas, bet viską metę atvažiavo į Niujorką, ir čia jiems visai gerai sekasi. Pagaliau rašančioji pažada atsiųsti siuntinį, visiems siunčia linkėjimų ir „bučiuoja šimtus kartų“.
Pilkas, laiko gerokai aplamdytas vokas. Parašė jį Sonia Gołąb, ir adresas: 1920 Woltuway, Bronx 53, N.Y. Gatvė galbūt rašoma šiek tiek kitaip, sunku įskaityti visą jos pavadinimą.
Atkapstau vienos žydų šeimos, kurią per karą išgelbėjo senelis Stanisławas Pietrowskis, istorijos liekanas. Šiai šeimai jis visiems laikams tapo mylimu Tėveliu. Deja, bet mano tėvai šį pasaulį paliko netikėtai ir pernelyg anksti, todėl nežinau jokių mamos draugystės su Sonia Gołąb detalių. Atsimenu, kad prašydavom papasakoti apie gyvenimą per karą. Senelis gyveno vienkiemyje, tarp laukų kūpsojo vienintelė sodyba. Buvo tipiškas prieškario ūkininkas. Sau duoną užsidirbdavo ūkininkaudamas miesto pašonėje. Karo metais kiek galėdamas padėjo žydams. Priimdavo juos kaip pagalbininkus dirbti ūkyje, nors ir jo paties šeima buvo gausi. Paišini, sudiržusiomis rankomis nelabai kam krito į akis, nors – tiesą sakant – net ir su padirbtais dokumentais jie kėlė seneliui didelį pavojų. Kartais dėl jų visa šeima būdavo išrikiuojama prie sienos. Gerai, kad policiją galima buvo papirkti: senelis derėdavosi ir „kažką atnešdavo, paskui dar kažką“, kol kuriam laikui palikdavo jį ramybėje. Tokie atvejai kartojosi du, gal tris sykius.
Mama pasakojo, kad kartą, kai jos artimieji kartu su žydais laukė nuosprendžio, ar turi keliauti į Panerius, ar bus sušaudyti vietoje, ji lindėjo pasislėpusi ant aukšto ir per plyšelį žiūrėdama į kiemą tyliai verkė. Sunku šiandien išsiaiškinti, kokia tuomet buvo gyvybės kaina, bet karą visiems pavyko ištverti.
Po karo Gołąbai išvyko. Iš pradžių, kaip Lenkijos piliečiai, už Bugo, paskui – už vandenyno. Jautė nuolatinį dėkingumą Pietrowskiams ir kurį laiką siuntinėjo jiems siuntinius. Kartą mama gavo madingą kažkokios blizgančios medžiagos suknelę, tėvas gavo languoto audinio gabalą kostiumui, marškinius ir plastikines sąsagas. Tetoms labai rūpėjo pačiupinėti tą nesilamdantį audinį, o tėvas puikavosi savo amerikietišku kostiumu ir nailoniniais marškiniais.
Buvo ir daugiau laiškų iš Amerikos. Bet, kaip visad gyvenime būna – šeima iškriko, vyresnieji išmirė. Dar neseniai buvo stengiamasi nuslėpti užsienines pažintis. Išliko tik juokingos tėvo plastikinės sąsagos su drambliukais.
1999 metų rugsėjo 23 dieną prezidentas Valdas Adamkus už išgelbėtas žmonių gyvybes apdovanojo po mirties mano senelius Pietrowskius medaliais.
Bet tai ne vienintelė man žinoma išgelbėtos šeimos istorija.
Tikriausiai tai nutiko 1943 metais. Po Walentynos Skarżyńskos mamos mirties visos detalės išsitrynė. Nežinia ir koks buvo metų laikas, greičiausiai ruduo.
Walentynos tėvas Wilhelmas Skarżyńskis buvo Vilniuje žinomas fotografas. Didžiojoje gatvėje, prie „Helios“ kino teatro, turėjo savo dirbtuvę ir ateljė, kurioje lankydavosi to meto menininkų grietinėlė, ypač moterys, nes Wilhelmas buvo išvaizdus vyriškis, jautrus grožiui, ypač moterų.
Kai iš geto į Panerius buvo varoma dar viena žydų grupė, jis kaip tik buvo netoli savo dirbtuvės. Vilniečiai jau buvo pratę prie tokio reginio ir palydėdavo pasmerktuosius tylomis, užuojautos ir bejėgiškumo kupinais žvilgsniais. Žydai į paskutinę savo kelionę leidosi ramiai ir nuolankiai. Tiesiog ėjo. Orūs. Tarsi ne į žmonių, o Paskutinį teismą, su blėstančia viltimi, kad gali nutikti stebuklas.
Greičiausiai tai vyko pirmą dienos pusę, o ne po pietų, nes juk žydai turėjo įveikti kelią iki Panerių, o dar reikėjo laiko ir „operacijai“ atlikti.
Į mirtį varomą procesiją stebėjo ir fotografas Skarżyńskis. Ką jis galvojo? Gal apie nuotraukas, kuriose būtų įamžinta ši tragedija? Tačiau pakliūtų į rankas žudikams. Staiga toje pilkoje, skarmaluotoje minioje jo žvilgsnis sustojo ties garbanota gražuole. Aukšta, liekna jauna moteris ėjo išdidžiai, aiškiai išsiskirdama iš visos masės.
Tokia graži mergina eina mirti?! Akimirksniu nusprendė veikti. Ir pagaliau jam pavyko susitarti su vienu iš policininkų. Labai paprastas sandoris – gyvybė už fotoaparatą. „Leica“ susidomėjęs policininkas turėjo nurodytą merginą išvesti iš kolonos į gatvės pakraštį ir prie posūkio išstumti ją tiesiog į Skarżyńskio glėbį. Ties gatvių sandūra taip ir buvo padaryta. Sargybinis su fotoaparatu ant peties žodį ištesėjo, o Skarżyńskis, čiupęs merginą už rankos, įsimaišė tarp žmonių ir sparčiu žingsniu nusivedė ją namo, į netoli Dzūkų (Szkaplerna) esančią Butrimonių (Wąwozów) gatvę. Kad patektų į Liepkalnį, jie turėjo praeiti pro geležinkelio stotį ir kirsti bėgius.
Iš pradžių Musią Bursztejn slėpė rūsyje. Paskui ji apsigyveno kartu su Skarżyńskių šeima. Stačiatikė Wilhelmo žmona Tatiana tuo nebuvo sužavėta. Ypač jai kliuvo naujosios vyro „giminaitės“ grožis. Žinojo jo polinkį ir, žinoma, pavydėjo. Musios viešnagė jų namuose buvo vieša paslaptis.
Po kiek laiko Wilhelmas su ja net į miestą jau išeidavo. Ir kažkaip ją išsaugojo iki karo pabaigos. Vėliau išrūpino šiai jaunai žydaitei reikalingus dokumentus ir pasą su įrašu, kad yra lenkų tautybės. Ji išvyko su pirma repatriantų banga, atrodo, į Gdanską. Nuo to laiko niekas nieko apie ją daugiau negirdėjo. Prieš išvažiuodama, norėdama atsidėkoti, ji, turtingų pirklių dukra, vienintelė šeimos turto paveldėtoja, nuėjusi pas notarą ir padovanojusi Skarżyńskiams senamiestyje turėtą didžiulį daugiabutį namą.
Jų dukra Walentyna, vilnietė tapytoja, namų archyve surado dokumentą, išrašą iš metrikų knygų apie 1919 metais Vilniuje gimusius žydus. 1939 metų birželio 16 dienos įrašas liudija, kad Musia Bursztejn gimė 1919 metų birželio 15 dieną pagal krikščioniškąjį kalendorių ir birželio 17-ąją pagal žydų kalendorių. Jos miestietis tėvas Bohusławskis Hirszas, Chaimo sūnus, Bursztejnas; motina Golda-Basia (šis žodis sunkiai įskaitomas), Mowszos dukra. Dokumente rašoma: „Gardino Vilniaus apskrities seniūnija patvirtina, kad lenkiškas tekstas atitinka tokį patį įrašą apskrities Seniūnijoje vedamoje apskaitos knygoje.“
Pasirašė seniūno pavaduotojas Wacławas Jeśmianas, išrašą patvirtino Vilniaus žydų religinės bendruomenės rabinas, o dar kartą, 1940 metų gegužės 24 dieną, kitas rabinas – į Vilnių atvykusios lietuvių valdžios paliepimu. Kitoje lapo pusėje Musia vėliau parašė padėką už gyvybės išgelbėjimą:
Aš, žemiau pasirašiusi Musia Bursztejn, Hirszo ir Goldos Bursztejnų dukra, šiuo pareiškiu, kad, būdama ponui Skarżyńskiui Wilhelmui skolinga 1 000 (vieną tūkstantį) rusiškų auksinių rublių (caro), grąžinu juos man priklausančio nekilnojamojo turto, esančio Vilniuje, Kucharskių g. 4, pavidalu.
Šis pareiškimas nebuvo notaro patvirtintas, nėra ir liudininkų parašų. Atrodo, kad įrašas buvo padarytas paskubomis, nesitikint atgauti nuosavybę ir ją perduoti kitam asmeniui.
Atėjo ne mažiau kraupūs laikai. 1945 metais Wilhelmas Skarżyńskis buvo nušautas vidury dienos prie Žvėryno tilto. Ne paslaptis, kad čia nagus prikišo NKVD – kaip fotografas, jis pažinojo daugybę žmonių, tarp jų ir tokių, kuriais labai domėjosi sovietų saugumas ir represinės struktūros. Visai galimas daiktas, kad jis buvo įsitraukęs į politinius reikalus.
Vėliau jo fotoateljė patalpose apsigyveno vienas iš NKVD funkcionierių. Kai po vyro mirties Tatiana norėjo pasiimti iš ateljė jo asmeninius daiktus, naujasis šeimininkas išmetė ją lauk. Šis žmogus tame bute, vienoje iš gražiausių Vilniaus vietų, gyveno ilgus metus, kol susenęs mirė. Tatiana dažnai jį sutikdavo gatvėje. Iš pradžių piktai ją nužvelgdavo, bet metams bėgant praeidavo nuleidęs galvą ir paspartindavo žingsnį, apsimesdamas, kad jos nepažįsta. Moteris įtarė, kad jis kažkokiu būdu buvo susijęs su Wilhelmo mirtimi.
Šią istoriją man papasakojo karo metais gimusi Walentyna Skarżyńska. Sužinojo ją ne iš savo motinos, Vilniaus rusės, Lenkijos pilietės, o iš kaimynės lūpų. Jos tėvą ir Musią gerai prisiminė vilnietės Katarzyna Siekierska, Ewrosija Kogan ir Zina Borysowa. Tatiana Skarżyńska nebuvo linkusi puoselėti prisiminimų apie Musią, priešingai – sunaikino visas jos nuotraukas. Tikriausiai šeimos archyve buvo ir daugiau dokumentų. Gal jie kažkur pasimetė? Jeigu atsiras, gal bus galima daugiau sužinoti apie merginą, kurios gyvenimą išgelbėjo fotoaparatas „Leica“. Tik kas gi tuo užsiims?
O ji pati? Kur ji dabar? Gal liko Lenkijoje su svetima pavarde, o gal gyvena kažkuriame pasaulio kampelyje? Gal ji ir siuntė laiškus į Vilnių, bet po Wilhelmo nužudymo pavydi žmona galėjo juos sunaikinti kaip ir kitus Musios Bursztejn egzistavimą liudijančius dokumentus.
[1] Lenkijos ir Lietuvos 1830–1831 metų sukilimas Lenkijoje vadinamas Lapkričio sukilimu (prasidėjo lapkritį).
Adolfas Mekas. Dienoraščio fragmentai
2025 m. Nr. 7
Iš anglų k. vertė Vidas Morkūnas, Eugenijus Ališanka, Dovydas Grajauskas
2025-aisiais sukanka šimtmetis, kai gimė avangardinio kino kūrėjas, rašytojas, aktorius Adolfas Mekas (1925–2011). Pasaulyje pripažintas menininkas, kultinio vaidybinio filmo „Hallelujah the Hills“ („Aleliuja kalvoms“) autorius, Lietuvoje iki šiol yra likęs savo vyresniojo brolio Jono Meko šešėlyje.
Leidykla „Odilė“, bendradarbiaudama su menininko sūnumi ir jo bičiuliu, poetu, režisieriumi Juliumi Ziz, rengia A. Meko „Raštus“. Juose pirmąkart lietuviškai bus paskelbtas ir 1941–1951 metais rašytas dienoraštis. Šį jaunystės tekstą pats A. Mekas 1973-iaisiais išvertė į anglų kalbą. 2015-aisiais, jau po menininko mirties, dienoraštį „The Adolfas Diaries“ Niujorke angliškai išleido jo žmona, italų dainininkė Pola Chapelle. Savo brolio knygą J. Mekas palydėjo tokiais žodžiais: „Adolfo dienoraščiai liudija jo, kaip tremtinio ir poeto – taip, brolis buvo gyvenimo poetas, – jausmus, frustracijas ir mintis ir yra toks pat unikalus epochos dokumentas, kaip ir manieji užrašai. Mudviejų dienoraščiai – sakytum, Tremties sagos in ir jang.“
„Metų“ skaitytojams siūlome keletą A. Meko dienoraščio ištraukų.
1944 m.
Liepos 23 d., Elmshornas, Vokietija
Liepos 11 d. mes išvažiavome iš Biržų. Kelionė užtruko dešimt dienų. Į Elmshorną atvažiavome vėlyvą 21-osios vakarą. Šiandien vokiečiai paskyrė mums darbą fabrike. Buvome su Jonu paskutiniai iš maždaug dviejų šimtų žmonių būrio. Atsidūrėme geležies gamykloje. Kaip ten kas atrodo, dar nematėme. Dirbti pradedame rytoj.
Maistu skųstis negalėčiau, bent šiandien. Kai pradėsime dirbti, gali būti kitaip. Šiandien aš net neišbaigiau sriubos, likučius išpyliau. Dar nebuvau taip gerai valgęs.
Gyvename barakuose. Mūsiškis – tautų Babelis: olandai, belgai, prancūzai, kirgizai, besarabai, kroatai, lenkai, vokiečiai, rusai ir trys lietuviai – mudu su Jonu ir dar vienas biržietis, Blažys, vyresnio amžiaus.
Vienintelė bėda, jaučiuosi lyg ką tik iš vandens ištrauktas. Kalbų nemoku, nieko čia nepažįstu. Kad ir dabar – Jonas negrįžęs iš miesto, Blažys miega, o aplink srūva gyvenimas. Per sieną girdžiu riaumojant radiją. Gretimame barake dūksta rusai, skambina balalaikomis, dainuoja.
Nostalgija. Gūdi nostalgija slegia man krūtinę. Ilgiuosi savo krašto, savo Lietuvos. Atrodo, imčiau ir pareičiau pėsčias į Semeniškius, į mūsų laukus. Sėdžiu prie lango. Man taip sunku. Gerklę gniaužia širdgėla. Akyse tvenkiasi ašaros. Ak…
Daugel atiduočiau, jei galėčiau nors minutę vėl pabūti su draugais. Brangiaisiais draugais. Taip norėčiau bent vieną jų sutikti tose subombarduotose gatvėse, pamatyti pažįstamą veidą.
Kur tau…
Gerai būtų užsimiršti, pagalvoti apie ką nors kitką. Bet negaliu. Vis matau gimtąsias pievas, prisimenu nugyventus metus, draugus, brangius man veidus, brangias akis. Rankas. Užsimerkiu ir mėginu pamiršti dabartinę aplinką. Grįžtu į Lietuvą. Į Biržus. Saulė! Vakaras. Du langai. Atsisveikinant padavei man ranką ir ištarei: „Neišvažiuok.“
Ekstazė. Svajoju apie būsimą kelionę į Vieną. Stovėdama prie rašomojo stalo tu vėl sakai: „Neišvažiuok.“
Ežeras… valtelė upe įplaukia į ežerą. Dabar aš iriuosi, perėmęs iš tavęs irklus.
„Neišvažiuok.“
Tris sykius pakartojai tą patį žodį. O kai atsisveikinome, aš nusijuokiau. Saulė kybojo mums virš galvų. Sustojau vidur gatvės ir pasakiau: „Viso labo, gerų atostogų!“
Vakaras. Naktis… languose žiba šviesos. Mes, susiėmę už rankų, ilgai stovime prie sodo vartelių. Tu, Onute, linki man gerų atostogų. Ragini mane važiuoti.
Akyse bėga vaizdai. Bėga kaip žirgai eikliausi. Tėviškės vėjas, daina ir gėlėti laukai. Juk liepa, ir pievos dabar apsipylusios žiedais. Krūtinę man slegia septyni svarai plytų, septyniskart po septynis svarus plytų. Ak, tie brangūs veidai! Jie grįžta.
Aš verkiu. Akių vokai apsunkę, lyg rasoti žolės stiebeliai iš ryto.
Aš – vienišas. Mane supa tuštuma. Vienatvė sulig kalnu.
Rugsėjo 1 d.
Ruduo. Nuo jūros pučia smarkus šaltas vėjas. (Jūra – už kokių 50 mylių.) Mes neturime paltų, šit kokia bėda. Žiema jau ne už kalnų. Tiesa, sakoma, kad žiemos čia ne tokios ir žvarbios. Bet prisnigti vis tiek prisninga ir temperatūra nukrinta iki -15 °C.
Barake irgi jau šalčiau. Kaip reikės ištverti žiemą? Patalpos vidury pastatyta nedidelė geležinė krosnelė. Bet… kas žino, gal žiemai atėjus čia kunkuliuos gryna Teufelei (velniava)! O gal Kalėdas švęsime Alpėse, Vienoje! Tuo jau beveik galiu patikėti. Anglai – šiapus Paryžiaus, 80 km nuo Vokietijos sienos.
Vokiečiai jau uždarę visus savo universitetus, akademijas, meno mokyklas, teatrus, operas, daugybę laikraščių. Netveriu kaily, taip trokštu pamatyti vokiečių fizionomijas po to, kai jie kapituliuos. Bus be galo įdomu… Šiandien sueina penkeri metai nuo karo pradžios. Penkeri karo metai. Vos pusantro mėnesio Vokietijoje, o Lietuvą jau vos beprisimenu. Arba gal taip: pagalvoju apie savo šalį, tik jeigu užsinoriu.
Rugsėjo 7 d.
Smarkiai dirbame vardan pergalės! Laiko sau neturiu suvis. Nebent vieną kitą valandą per dieną. Jeigu eini į kiną, nukenčia miegas, nes jam tada lieka tik šešios su puse valandos. O į kiną mes einame keturis sykius per savaitę. Antraip nebūtų ką veikti. Be to, kaip įmanydami vengiame barako gyvenimo. Ir barako gyventojų. Italų. Darbo valandos bėga greičiau, kai žinai vakare eisiąs į kiną.
Tris sekmadienius iš eilės teko dirbti iki vakaro.
Jonas su Kregžde išėjo į kiną. Rodo „Anušką“. Aš šitą mačiau vakar. Dabar sėdžiu prie lango ir žiūriu į lauką. Nuo jūros pučia žvarbus vėjas. Kadangi turime tik vieną paltą, tai, vienam išėjus į miestą, kitam tenka likti barake. Paltą gavome iš tokio lietuvio mainais į 5 kg per mėnesį sutaupytos duonos.
Rugsėjo 19 d.
Karo pabaiga vis arčiau. Vokiečiai plėšosi iš paskutiniųjų. Kaip šitaip įmanoma viską aukoti karo reikmėms, į galvą netelpa. Daug laikraščių uždaryta – kad žmonės galėtų kautis. Kinuose nebėra nei plakatų, nei nuotraukų – taupomas popierius. Taupoma viskas.
Gyvenimas barake – visai neblogas. Žmonių daug, bet visi draugiški. Tik va lagerführeris (stovyklos viršininkas) į mūsų kampą grūda ir grūda naujokus. Ką tik gavome aristokratiškos išvaizdos rusą ir du italus. Vienas tų italų sakosi esąs žurnalistas, kitas – muzikas. Labai simpatiški vyrukai. Pradėjo mokyti mus italų kalbos. Naktimis barake būna šalta.
Už 350 markių nusipirkau rudeninį paltą – gal su juo žiemą nesušalsiu.
Kol kas iš Lietuvos negauname jokios žinios. Vokiečių laikraščiai rašo, kad apie Biržus jau mėnesį verda didžiulės kautynės.
<…>
1945 m.
Rugpjūčio 3 d., Manheimas, Heidelbergas
Atvažiavę į Manheimą, kelias valandas ieškojome lietuvių stovyklos. Mes galutinai įsitikinome, kad didžiausi tinginiai, nevalos ir kvailiai po italų yra lietuviai. Kai pasiteiravome, kur rasti lietuviškąją koloniją, mums buvo atsakyta: kareivinėse.
O juk čia daugiau nei dešimt skirtingų kareivinių!
Į Heidelbergą važiavome tikėdamiesi čia įsikurti. Šitas senas miestas net nepaliestas. Čia nekrito nė viena bomba. Yra XIV a. įsteigtas universitetas. Be to, nemažai knygynų, kur daugiausiai laiko ir praleidžiame. Vaikštome iš vieno knygyno į kitą. Net juokiamės iš savęs. Viename knygyne apsilankėme du kartus. Kadangi ten buvome prisipirkę per daug knygų, savininkas nebenorėjo nieko mums parduoti. O mes taip troškome vitrinoje padėto originalaus Verlaine’o poezijos leidinio. Prašėme kelis kartus – savininkas nepardavė, ir tiek. Kitą rytą, kai jis nematė, kreipėmės į padėjėją, ir štai, knygą turime!!!
Rugpjūčio 4 d.
Nakvojome kažkokioje ligoninėje. Grįžtame į Frankfurtą. Traukiniai iš Heidelbergo nevažiuoja jokia kryptimi. Tik tramvajus veža į Veinheimą, iš kurio ir atvažiavome. Kelionė lėta. Kiekvienoje bėgių sandūroje skimbčioja varpeliai. Iki pat Veinheimo snūduriuojame stačiomis.
Iš čia tiesiai į Frankfurtą. Traukinys į pagrindinę stotį važiuoti negalėjo. Sustojo priemiestyje, maždaug už dviejų mylių nuo stoties. Tempdami savo bagažą, papildytą visomis Heidelberge nusipirktomis knygomis, vėl kiūtinome per Frankfurtą. Viskas sugriauta. Jokio judėjimo. Pusiaukelėje mus pavežė vežimu kažkoks vokietis. Šitaip keliaudamas, daug nepašnekėsi. Mums svarbiausia – bent kiek pamiegoti. Kad nesimerktų akys – juk norime pamatyti šalį.
Stotyje sužinojome, kad traukinys į Vysbadeną – ketvirtą ryto. Valgykloje susiradome tuščią stalo kampą ir ant jo užsikvempę pamiegojome.
Rugpjūčio 5 d.
Pagaliau mes Vysbadene. Ketiname čia apsistoti.
Rugpjūčio 10 d., (vakar) karas baigėsi.
Japonija kapituliavo. Pasaulis nebekariauja. Amerikiečiai pirmieji panaudojo atominį ginklą. Numetė bombas ant Japonijos prieš pat karo pabaigą. 300 000 gyventojų miestas buvo sugriautas. Sulygintas su žeme. Pati bomba svėrė 200 kilogramų, o jos kritinė masė – tik 2 kilogramai. Visi laikraščiai, radijas, žmonės – visi kalba apie šį naująjį stebuklą. Šveicarai pareiškė: „Nuo šiol nebebus karų… arba žmonių.“
Nuo Flensburgo iki Viurcburgo – 887 kilometrai.
Iki Vysbadeno – 1253 kilometrai.
Rugpjūčio 11 d., Vysbadenas
Šiandien, po ilgesnės nei metų pertraukos, turime savo stalą. Jis apkrautas knygomis – kaip gera turėti tiek asmeninės erdvės. Kareivinių, paverstų dipukų stovykla, korpuso M palėpėje iš palaidų durų ir lentų susirentėme sau kažką panašaus į kambarį. Su langu į pietus. Visa palėpė šitaip padalinta. Girdėti, kas kalbama kitur. Bet vis tiek niekur nebuvo geriau nei čia. Geriau negu miegoti patalpoje, kur grūdasi dešimt ar trisdešimt idiotų lietuvių. Atvažiavę į Vysbadeną, buvome nukreipti į teatrą, kur nakvojo 300 žmonių, laukiančių vietos kambariuose. Ten praleidome savaitę. Tiesa, mūsų manta liko pačiame teatre, o mes valgėme, miegojome, skaitėme koridoriuje, kur buvo didelis stalas. Ant jo, pliko, ir miegodavome. Prie tokių guolių mes jau papratę. Nieko tokio, jei tik kaulai nesiliečia prie kieto paviršiaus. Dviem stalas buvo per mažas. Vienam tekdavo miegoti ant betoninių grindų. Naktį keisdavomės vietomis. Ant betono būdavo per šalta.
Visi čia kalba tik apie maistą: kiek ko gavo pavalgyti šiandien, kiek prisidūrė gudraudami, ko bus galima nusipirkti rytoj.
Spekuliacija tiesiog klesti. Nuolat kas nors siūlo pirkti duonos, vyno, šilkinius marškinius, kailinius, tabako ir taip toliau.
Jugoslavai, išvažiuodami namo, paliko tuščius tris triaukščius pastatus. Ten būtų užtekę vietos visiems, laukiantiems kambarių. Mes irgi laukėme. Be reikalo, juk pažįstame lietuvius. Naktį jie sulindo į tuos pastatus, užsiėmė patalpas, nelaukdami, kol bus oficialiai paskirstytos, ir niekas nebegalėjo jų iš ten išvaryti. Pirmiausiai lietuviai užsigrobė mažesniuosius kambarius. Rytą atsikėlę, susivokėme likę vieninteliai be vietos. Kambarių nebebuvo, nebent būtume norėję dalintis didelę patalpą su penkiom ar dešimt lietuvių šeimų. Ačiū, nieku gyvu.
Šitaip atsidūrėme palėpėje. Dabar esame visai patenkinti, nors pyktis ir ima.
Rugpjūčio 13 d.
Kad neišprotėtum, reikia plieninių nervų. Susirentę sau kambarį, manėme turėsią privačios erdvės. Bet kur tau – šalia juk idiotai lietuviai. Jie rėkauja, pykstasi, šūkauja, dainuoja, mušasi, triukšmauja. Mes sėdime kambaryje ir galvojame, ką gi nuveikus. Pradedu skaityti Dostojevskio „Die Bruder Karamasov“ („Broliai Karamazovai“ (vok.). Neįmanoma. Kaimynystėje kažkoks pusgalvis skalbiasi marškinius ir kriokia (jam atrodo, kad dainuoja) visokias kvailas nesąmones. Padedu knygą, atsigulu ir sakau sau: baigęs skalbti tuos savo šūdinus marškinius, liausis. Kurgi ne! Jis dvi dienas turi ką skalbti! Teks man jį užmušti.
O taip yra tik todėl, kad mes kiekvieną minutę, kiekvieną valandą norime išnaudoti skaitymui ar rašymui, ar kalbų mokymuisi. Kodėl negalėtume gyventi kaip kiti: gulėdami niurzgėti dėl prasto maisto, pliurpti apie vakarykščius valgius, lošti kortomis?
<…>
Spalio 2 d., Vysbadenas
Vakar išsivertėme savo mokslų dokumentus ir Jonas šiandien išvažiavo į Tiubingeno universitetą pasidomėti stojimo galimybėmis.
Aną dieną vyko stovyklos lietuvių suorganizuotas muzikinis-literatūrinis renginys. Aš perskaičiau kelis savo eilėraščius ir apsakymą „Kalinys“. Buvau geriausias vakaro dalyvis, mano kūryba visiems patiko.
Mes tebegyvename palėpėje. Laukiame. Tik nežinia ko. Knygų lentyna vis pilnėja. Prie savo stalo praleidžiame dienas ir naktis. Atrodo, teks susirasti dar vieną knygų spintą. Juk turime labai blogą įprotį – niekada negrįžti tuščiomis. Dabar, kai Jonas Tiubingene, mėginu iš kelių lentų suimprovizuoti spintą, mat jis neabejotinai grįš apsikrovęs knygomis.
Gyvename čia du mėnesius. Ir aš jau nerimstu. Galvojame keliauti kur nors kitur. Reikia kelti sparnus. Žiemai atėjus, čia sustirtume negyvai. Be to, man atrodo, Vysbadeno mums jau per akis. Laikas judintis.
Spalio 10 d.
Ruduo. Vaje, lietuviški rudenys visai kitokie. Šiandien grįždamas iš Frankfurto mačiau žmones, kasančius bulves. Laukai tokie vargani.
Lapai. Gatvės prikritusios rudų lapų. Net ir jie čeža kitaip negu namie…
Dangus visą dieną pilnas migruojančių paukščių. Kai kurie jų tikriausiai iš Lietuvos.
Ak, neapleiskite jos niekados! Oh, ne quittez jamais!
Grįžti į Lietuvą aš nepasiruošęs. Nenoriu grįžti tuščiomis rankomis. Lietuvai tokių žmonių nereikia.
Matau čia lietuvius – kiauras dienas jie nieko neveikia, tik sėdinėja šen ar ten, geria ir kartoja, kaip baisiai norėtų grįžti į Lietuvą arba išvažiuoti į Ameriką. Argi ne keista alternatyva? Tiems mulkiams nė į galvą neateina, kad Lietuva šveistų juos pargrįžusius į visas keturias puses.
Spalio 11 d.
Sapnavau Biržų katalikų bažnyčią. Gatvė nuo jos iki kino buvo nesubombarduota. Ir plieniniai vartai sveiki. Pati bažnyčia skubomis atstatyta, bet tik iki žemų lubų. Varpinė kiek aukštesnė už sienas. Vyko pamaldos. Įėjus vidun, dešinėje buvo matyti išlikusi freska – joje pavaizduotas žmogus.
Lapkričio 6 d.
Šiandien šalta. Mūsiškėje didžiulės palėpės kertėje išvis žvarbu. Rašome sėdėdami su paltais ir pirštinėmis. Primena Biržus…
1948 m.
Vasario 26 d.
Jau pradeda pavasarėti. Stovėjau anądien Kaselyje vidury gatvės, tramvajaus laukiau. O saulutė taip šviečia, taip namai nupilti spindulių, dangus taip melsvai vandeningas, kad, rodos, imsi ir pravirksi iš džiaugsmo – taip širdį kutena. O laukais važiuojant taip dideli pumpurai, taip padrėkus žemė, o žmonių šypsniai platūs ir geri. Ar taip mums benusėdėt kambary, kada visa taip vilioja ir keistai pavasariškai jaudina.
Naktimis vis dar pašąla. Taip ir turi būti, juk pats pavasaris, pati jo pradžia. Iš ryto gruodas, sušalę balikės. Dieną sniegas lopais juoduoti ima, ant stogo irgi tirpsta, skaidrus, šaltas vanduo čiurlena upeliukais žemyn. Ak, tai tik mano mintyse – prisiminimai iš tų dienų, kai dar vaikas vaikščiojau po šviežią sniegą.
Čia nei sniego, nei upelių, nei patvinusių pievų pavasarį. Gatvės niūrios, kalnai tolumoje rudi – šią žiemą išvis neturėjome sniego. Liūdna.
Vasario 27 d., Kaselis
Pradėjau rašyti didesnį darbą. Vadinu jį romanu. Bus vienos šeimos istorija (tragedija), Antrasis pasaulinis karas ir jo pasekmės. Struktūrą esu apgalvojęs, po truputį pradėjau ir rašyti. Šiek tiek nusivylęs tuo, ką iki šiol parašiau. Bet… berašant gal pagerės.
Dešimtį dienų nebuvau kine. Koks puikus pavasarinis oras, kad, ai, gaila kambary sėdėt, taip ir vilioja laukan.
Kovo 1 d.
Šiandien gatve ėjau be palto ir skrybėlės, visai pavasariop. Jonas vakar iš balų parnešė beržo žirginėlių, ir jie šiandien linksmi byra, stovi mažučiuos stikliniuos indeliuos ant bufeto, šalia dviejų mano fotografijų iš spektaklio „Žmogus, kurį užmušiau“.
Mano rašomas romanas vadinasi „Ar buvo karas?“.
Važiuosime į Kaselį pažiūrėti baleto.
Šiandien važiavau į pirtį, bet paaiškėjo, jog pirmadieniais uždaryta, tad užsukau į dvi parodas. Viena – 50 Rembrandto ir jo sėbrų piešinių, pasiskolintų iš Roterdamo muziejaus. Kita paroda – Ciuricho valstybinio teatro scenografo Otto Leo. Visai nebloga.
Kovo 2 d.
Buvome vakar vokiečių baleto žiūrėt ir juokėmės. Žiauriai juokėmės. Šoka be jokios gracijos ir meno. Tokių dalykų iš viso negalima vadinti šokio menu. Vėlai vakare, po spektaklio, ilgai šokome gatvėje. Mes šokome nuostabiai.
Šiandien Braselbergo kine žiūrėjau „The 39 Steps“ („39 laipteliai“) – seną kriminalinį dvidešimtų metų trantą. Net jaudinti nebejaudina, senoviškas modelis.
Kovo 5 d.
Vakar stovykloje buvo šv. Kazimiero minėjimas. Na ir kliuvo! Per pamokslą kunigas Razminas užsipuolė mus: Joną už sapninyko laikymą, o mane, kam kaukių baliuje dėvėjau vienuolio drabužius. Jis kreipėsi į parapijiečius (nežinodamas, kad mes ne katalikai): „Tik pažiūrėkite į juos, štai ten bažnyčios gale, pažiūrėkite, kaip žemai žmogus gali nupulti, pažiūrėkite į juos.“
Ir taip toliau, ir taip toliau.
Jaučiuosi kaltas. Galbūt padarėme kažką negero, nežinau.
1949 m.
Lapkričio 5 d., šeštadienis, Niujorkas-Bruklinas, Meserole gatvė
Nuo mūsų atvykimo jau praėjo savaitė. Išsilaipinome praeitą šeštadienį. Įspūdžio nepadarė. Viską žinojau – ir pliusus, ir minusus. Paveiksliukuose, filmuose visi dangoraižiai išrodė daug gražiau, aukštesni. O gyvai viskas čia taip neįdomu, taip nespalvota. Turėjau didžiulių lūkesčių Brodvėjui, žybsinčioms reklamoms, žmonių šurmuliavimui – tiek ir tos magijos. Realybėje viskas labai vargana. Reklamos žybsi nežadindamos vaizduotės, o visas šurmulys – nervingi mindžikavimai.
Jau praėjo savaitė. Nemažai prisivaikščiojom po Niujorką. Bet nieko tokio, ko anksčiau nebūtume matę, neišvydome. Viskas pažįstama metų metus. Kai naktį vaikštai po miesto centrą – visi tie dangoraižiai apšviesti raudonai ir lelijavai geltonai. Iščiustyti įėjimai. O ant banko laiptų miega valkata. Rokfelerio centro panorama, Rotušė, Bruklinas – Europoje nesu matęs nieko tokio purvino. Tiesa, purvas ir nešvara man įprasta, bet čia yra purvas ir neįtikėtinas purvas. Kai einu Bruklino gatvėmis, regiu didelius plotus griuvėsių, apaugusių jūržolėmis, išdžiūvusias pievas, atsparias rūdims ir triukšmui, ir miesto plienui. Arba šiukšlių krūvas – tiesiog viduryje gatvės, ir visur vėjo nešiojamas šimtapuslapinių laikraščių paklodes. Ir visur jaučiasi silkių kvapas.
Atmosfera čia – šuniška. Viskas man atkaru. Viskas nejauku. Greičiau iš čia!
Kai prisišvartavom, mus apspito fotografai, operatoriai – ir dingo noras išlipti. Norėjau likti laive ir plaukti atgal į Europą. Fotografai būriavosi prie šimtatūkstantojo namų netekusio žmogaus, atvykusio į Jungtines Valstijas. Troškau iškeliauti bet kur, kad tik Amerikoje nelikus. O dabar aš čia, toje velnio Amerikoje. Mūsų protėvius čia prakeikė; visus milijonus, šalusius patiltėse, tarpduriuose ir ant suoliukų parkuose. O jie prakeikė Ameriką. Visi tie milijonai, atvykę čia ieškoti aukso ir išleidę kvapą skurdžių prieglaudose. Visi tie numirę iš bado ir dabar tebemirštantys. Jaučiu, kaip tas prakeiksmas čia garuoja iš žemės, kyla iš šaligatvio įtrūkių.
Neturim nei darbo, nei buto. Badas! Badas! Amerika! Badas!
Amerika, mes čia numirsim…
Lapkričio 6 d., Bruklinas, Meserole gatvė
Vakar vakare nuvažiavom į Brodvėjų – norėjom pažiūrėti parodą ir išklausyti lietuvių dainų ir šokių koncertą, bet pavėlavom, jau buvo uždaryta. Pastovėjom kiek gatvėje. Pūtė šaltas vėjas. O mes buvom be paltų. Sustirom.
Vakarais Niujorko centre daug žmonių. Niekas į nieką nežiūri. Šūdas! Lapkričio vidurys, o mes apsirengę kaip liepą. Susivilkom visus drabužius, kiek turėjom. Vienas nunešiotas švarkas, vasarinės kelnės, dveji marškiniai. Viskas, ką turim. Mūsų batų paduose – skylės. Einam įtraukę kaklus į kalnierių, slenkam kaip vėžliai. Pasiutusiai šalta!
Į Brukliną parvažiavom metro. Vis stebiu. Negaliu atitraukti akių nuo juodaodės moters plaukų – oi koks gražumas! Tokie sveikatingi, tokie tvirti ir blizgantys. Juodaodės turi gražiausius plaukus pasaulyje. Vis dėbsau ir knieti pačiupinėti.
Gyvenam su Algio šeimyna. Miegam svetainėje ant sofų. Kai atsikeliam ryte, visi jie būna darbe. Darban išsiruošia labai anksti. Kiekvienas dirba kokiam nors fabrike. Pasidarom kavos, mažyčių sumuštinių ir iškeliaujam į Manheteną varstyti įdarbinimo agentūrų Čeimberso gatvėje (80 Chambers St) durų.
Šįryt nuėjom į lietuvių katalikų bažnyčią čia, Brukline. Susitikom kelis žmones, pažinotus dar Vokietijoje. Toks Vasiliauskas priėjo ir paklausė, ar nenorėčiau prisijungt prie jo teatro trupės. Atsakiau – ne.
Lapkričio 12 d., Bruklinas
Aną rašiklį išmečiau. Dabar rašau ne su savo, pasiskolinau iš visai nepažįstamo. Rašo puikiai. Galiu perskaityti savo raštą. Kada gi išsikapstysiu iš šito vargo? Mano ir laikrodis skolintas. Šeimininkė davė kojinių. Algis davė marškinius ir pinigų, skolinaus iš visų.
Lietuvė iš Biržų mums užfundijo du bilietus į kažkokį metinį banketą – jų kaina trys doleriai už vieną! Su išgėrimais ir valgymais veltui! Būtinai eisim, būtinai! Maistas nemokamai! Ir gera proga susitikti su žmonėmis, reikės jiems paaimanuoti – gal iškaulysim keletą dolerių. Bet svarbiausia – gal kas nors duos kokį paltą. Be palto peršalsim. Juk, po velniais, jau žiema! Sarmatą reikia palikti Europai. Visiems pasakojam, kad neturim paltų. Bet niekas iš tų, su kuriais kalbam, pinigų irgi neturi.
Šiandien mačiau:
„The Window“ („Langas“) – filma.
„The Pearl“ („Perlas“) – filma.
„The Search“ („Paieška“) – filma.
„Lithuania Comes to Broadway“ („Lietuva Brodvėjuje“) – paroda.
Van Goghas – paroda.
Pradėjau rašyti dramą.
Lapkričio 13 d.
Darbo „Mayflower Coffee Shop“ negavau. Atėjau į darbą, savininkas manęs kažko paklausė, bet nieko nesupratau. Jis perklausė vėl – aš vėl nieko. Tada jis mane paėmė už parankės, išvedė pro duris ir pasakė kai ką, ką jau supratau: „Goodbye.“
Ir viskas. Nuėjau vėl į darbinimosi agentūrą ir paprašiau dar ieškoti.
Lapkričio 16 d., Bruklinas
Minkštas fotelis, lempa virš peties, knyga, lengva muzika ir pilnas pilvas. Skrandis ramus. Kojos šyla. Šlipsas atlaisvintas. Šeimininkė plauna indus. Tokia rami atmosfera. Darbininko vakaras.
Dirbu dešimt valandų per dieną. Gaminam celuloidos pinigines. Presas karštas. Paimi celuloidos gabalą, padedi ant preso, paspaudi pedalą, presas nusileidžia, prispaudžia celuloidą, tada išimi, paimi dar vieną gabalą ir taip toliau. Iki pamišimo. Baisiai ilgos valandos, sunku stovėti, atsisėst neleidžia. Čia pat seni fotografijų negatyvai virinami, iš jų renka sidabrą. Mūsų patalpoj pilna garų, jaučiasi tvaikas nuo virinamų negatyvų. Chemikalų dvokas – galvą skauda, akis veržia.
Mūsų čia šešetas. Patalpa – pusrūsis. Kažkas čia anksčiau turbūt gyveno. Visur vien dėžės, dėželės ir visokie agregatai. Mėtosi seni laikraščiai, konservų dėžės, dviračių rėmai, šlamštas, šiukšlės, stiklo šukės, pavalkai, automobilių stogai, indai ir viskas, viskas, ką tik galima išgalvoti. Ir visame šitame mėšle ir dulkėse stypinėja sau didelis, storas katinas – ir mes šešiese. Visų dėmesys – katinui. Jis visų mūsų. Dvi lenkės, ispanas, žydas, amerikonas ir aš. Tuodvi lenkės nuolat keikiasi, žydas su amerikonu kartoja. Ir dar tokios nešvarios. Kur katinas prišika, ten jos maistą gaminasi – virina vandenį tirpiai kavai. Viską reikia nustumti nuo purvino stalo, ten sėdam valgyti. Lenkės kartais išverda sriubos. Atsineša mėsos ir bulvių ir visą dieną šutina. Chemikalai nuo virinamų negatyvų susimaišo su bulviene. Ir viską sulipina dulkės. Ispanas (ar tik ne iš Puerto Riko?) dairosi baugščiai, akys lyg susigraudinusio, piestu. Jose nieko daugiau nėr, tiktai baimė. Stovi prie savo mašinos. Tyli. Visada tyli. Angliškai nekalba.
Per pietų pertrauką tankiai valgau iš namų atsineštą buterbrodą. Jis man stringa gerklėj. Kreiva akim stebiu lenkes, besikeikiančias, besikvatojančias, nešvankius gestus berodančias. Tada išeinu pasivaikščiot po kvartalą. Šalta, grįžtu vidun. Kartais nusiperku dvi šokolado plyteles ir, prieš saulutę atsistojęs, suvalgau. Aš čia kaip iš kito pasaulio. Viskas keista, nepažįstama. Dirbu nekenčiamą darbą – vis už pinigus. Ar Vokietijoj man taip reikėjo? Gyvenau gi ir ten, ar ne? Man ten gerai buvo. Dabar gaunu 27 dolerius per savaitę. Šeimininkei už nuomą sumoku 14 dolerių. Lieka 13 – ir pragyvent, ir apsivilkt, ir sutaupyt kam dar. Ir taip liūdnai pikta. Grįžti namo nusivaręs kaip šuva. Nei bematai ką, nei begalvoji. Skaityt neišeina – merkiasi akys. Visą dienelę, visą jėgą iščiulpia. Išnaudojimas! Man kasdien po dvi tris valandas viršvalandžių uždeda. Visai pakerta jėgas. Ne tiek per sunkumą, kiek per ilgumą.
Ir svajoji apie didelius pinigus, apie tuos fantastiškus atlyginimus, kur gauna filmų artistai. Svajoji apie nuosavą pjesę Brodvėjuje, svajoji apie pinigą. Visai apie nieką nebegalvoju, tik apie pinigą, pinigą, pinigą. Tark man, Viešpaties motina, kur man gauti daug pinigų?
Antoine de Saint-Exupéry. Jaunystės laiškai
2025 m. Nr. 5–6
Iš prancūzų k. vertė Ingrida Bakutytė
Antoine’as de Saint Exupéry, geriausiai visiems žinomas kaip „Mažojo princo“ autorius, gyveno nuotykių kupiną gyvenimą, o jo atspindžiai nugulė knygų puslapiuose – „Pietų paštas“, „Naktinis skridimas“, „Žemė žmonių planeta“. Ne veltui jis teigė, kad pirmiausia reikia gyventi, patirti, o tik paskui imtis rašymo. Gimęs 1900 m. aristokratiškoje prancūzų šeimoje, jis anksti susižavėjo aviacija, XX a. antrajame dešimtmetyje tapo oro pašto pilotu ir skraidė sudėtingais maršrutais po Afriką ir Pietų Ameriką. Antrojo pasaulinio karo metu rašytojas tarnavo Laisvųjų Prancūzijos oro pajėgų žvalgybos pilotu ir ėmėsi pavojingų misijų. 1944 m. jo lėktuvas dingo virš Viduržemio jūros ir sukėlė dešimtmečius trukusias spėliones, kas iš tiesų galėjo nutikti. 1945 m. rašytojas buvo pripažintas „žuvusiu už Prancūziją“. Jo lėktuvo nuolaužos buvo aptiktos tik 2000 m. prie Marselio krantų.
Publikacijoje, skirtoje 125-osioms A. de Saint Exupéry gimimo metinėms, pateikiame keletą jo laiškų, rašytų jaunystės draugei Renée de Saussine 1923–1931 m. Rinettė, kaip švelniai kreipiasi į merginą Antoine’as, buvo rašytoja ir talentinga smuikininkė, koncertavusi ne tik Europoje, bet ir Pietų Amerikoje. Juos supažindino Rinettės brolis Bertrand’as, mokęsis kartu su būsimu rašytoju. Renée ir Antoine’as drauge lankydavosi salonuose, teatruose ir parodose, valandų valandas praleisdavo šnekučiuodamiesi „Dame Blanche“ kepyklėlėje arba „Lipp“ kavinėje Sen Žermeno bulvare. Ji rodydavo jam savo parašytas esė, o jis negailėdavo patarimų. Antoine’as jai davė perskaityti pirmuosius savo apsakymus.
Išvykęs iš Paryžiaus, Antoine’as parašė Rinettei daug jaudinančių laiškų, kuriuose atsiskleidžia jo romantiška neatlieptų vilčių vienatvė. Žlugus jo sužadėtuvėms su Louise de Vilmorin, jis su meilės lūkesčiais atsigręžė į jaunystės bičiulę, tačiau ji nuo artimesnio ryšio išsisukinėjo. Laiškai kupini priekaištų, kad Rinettės gyvenime nebėra jam vietos, kad ji nerandanti laiko atsakyti į jo laiškus, neatsiliepianti į jo jausmus. 1953 m. išleisto „Jaunystės laiškų“ rinkinio pratarmę parašė pati R. de Saussine, pasidalino daugybe prisiminimų.
I[1]
Rinette,
esu išties nedovanotinai išsiblaškęs, nes vis dar tebeturiu su savimi Jūsų istoriją, bet dėl to žavingo kampelio nuotraukos galiu būti dėkingas vien savo užmaršumui, tad nieko nesigailiu.
Norėjau Jums paskambinti sekmadienį, kad pagaliau atsiprašyčiau, bet Jūsų nebuvo, o ponia de Saussine man pranešė apie Jūsų gedulą. Rinette, net nežinau ką Jums pasakyti, miela drauge, esu visa širdimi su Jumis.
Vakar vakare dalyvavau Eusebio[2] triumfe. Stovėdamas priešais sausakimšą salę jis pasakojo, kaip kopiama į smailesnius už varpines kalnus. Jis nerūpestingai dėstė apie savo didvyriškumą, o senyvos damos klausydamosi net virpėjo. Pasakojimas buvo neblogas, bet jau aprašymai, Rinette… Saldžiausiomis uogienės ir cukrinių ledinukų spalvomis jis tapė „didingas viršukalnes“, dangų, aušrą, saulėlydį. Kalnų smailės buvo rožinės, horizontas pieno baltumo, o uolos nuauksintos pirmųjų saulės gaisų. Visas peizažas atrodė lyg būtų valgomas. Jo klausydamas aš vis galvojau apie Jūsų istorijos blaivumą. Reikia dirbti, Rinette. Iš kiekvieno dalyko Jūs išskiriate ypatingą detalę, kas jam suteikia savastį. Eusebio pasakojime daiktai lieka abstrakcijomis. Tai tiesiog „Viršukalnė, Saulėlydis, Aušra“. Lyg iš kokios aksesuarų parduotuvės. Kuo labiau jis juos aprašinėja, tuo labiau nuasmenina.
Tai neteisingas metodas, arba veikiau vizijos nebuvimas. Reikia mokytis ne rašyti, o matyti. Rašymas yra pasekmė. Jis paima daiktą ir bando jį pagražinti. Epitetai tėra paveikslo sluoksniai. Jis neišskiria esmės, tik apdėlioja savavališkai parinktais ornamentais. Jei pasakodamas apie smailes jis kalbės apie Dievą, purpurinę spalvą ir erelius, tuomet Jūs pirmiausia jausitės pakylėta, vėliau susijaudinusi, o galiausiai persigandusi. Tai ir visa paslaptis. Reikia savęs paklausti: „Kaip aš perteiksiu šitą įspūdį?“ O daiktai gimsta iš jų poveikio Jumyse, jie aprašomi iš gilumos. Tik tai jau ne žaidimas.
Aš Jums kalbu apie Eusebio, nes jo trūkumai puikiausiai išryškina Jūsų gerąsias savybes, kurias turite ir privalote tobulinti. Visuomet pradėkite nuo įspūdžio. Tai niekuomet nebus banalu. Taip jausis asmeniškas ryšys Jūsų pasakojime. Jis nebus sudurstytas iš palaidų galų. Žiūrėkite, kaip patys nerišliausi Dostojevskio monologai sudaro reikalingumo, logikos įspūdį, yra pateisinami. Ryšys yra vidinis. O kiek personažų, kurių puikiai sukurpta psichologija galėtų taip sklandžiai derėti su kitais, lieka savavališki savo žodžiuose ir veiksmuose, nepaisant išorinės logikos. Tai dirbtinės konstrukcijos, kaip tie Eusebio kalnai. Juk nekuriame gyvo tipo jam priskirdami teigiamas savybes ir trūkumus ir iš to padarydami romaną, o perduodame jo patirtus įspūdžius. Net tokią paprastą emociją kaip džiaugsmas yra itin sudėtinga sukurti, jei jums neužtenka pasakyti, kad jūsų herojus „buvo linksmas“, nes tai nieko nereiškia, tai nėra asmeniška. Džiaugsmas gali būti skirtingas. Ir būtent tą skirtumą, tikrąją to džiaugsmo prigimtį ir reikia išreikšti. Tačiau aiškinant apie džiaugsmą nereikia būti pedantu. Jį reikia aprašinėti per pasekmes, per veikėjo reakcijas. Ir jums nebereikės daugiau sakyti „jis buvo linksmas“, tas džiaugsmas gims pats savaime, su savo išskirtinumu, kaip jūsų pačių jaučiamas džiaugsmas, kurio jokiais žodžiais neįmanoma išreikšti. Jeigu jums atrodo, kad užtenka žodžio „džiaugsmas“ savo herojaus jausmams išreikšti, tai yra dirbtina, jūs neturite ką pasakyti.
Turbūt atrodau juokingai, tad čia ir sustosiu. Mažoje užkandinėje, kurioje rašau, mechaninis pianinas kuria sentimentalią nuotaiką. Kasininkė siūbuoja kairėn dešinėn. Šeimininkas, nebeturintis jokių troškimų, žiovauja. Padavėjas kosčioja ir sukinėjasi aplink mane, mat esu paskutinis klientas, koks jis mieguistas – taip melancholiška. Jaučiuosi kaip svetimkūnis, tad jau eisiu.
Aš nepadėkojau Jums, Rinette, kad dar kartą man pagrojote tuos Bacho puslapius. Aš nemoku dėkoti, tačiau buvo išties malonu.
Rinette, padavėjas stovi kaip įbestas priešais mane ir mojuoja savo šluoste lyg šluota.
Tad sudie, Rinette.
Antoine’as
IV
Grand Hotel Central
Bonnyaud aikštė
Guéret (Creuse)
Guéret, nebežinau kuri 192… m. diena
Rinette, siunčiu Jums keletą žodelių. Nemanau, kad man atsakysite…
Neturiu Jums daug ko pasakoti, nes mano gyvenimas susideda iš posūkių, kuriais lekiu kuo greičiausiai, iš vienas į kitą panašių viešbučių ir iš mažos šio miesto aikštės, medžiai joje atrodo kaip šluotos.
Po dešimties minučių išvykstu už dviejų šimtų kilometrų.
Įsivaizduokite, aš dirbau, ir tikriausiai to priežastis buvote Jūs, mano vadovė…
Nekantrauju Jums perskaityti tą pasakojimą, kuris džiugina mane patį! Jums turės patikti, antraip niekuomet daugiau nieko nerašysiu.
Jaučiuosi kiek prislėgtas: Paryžius taip toli. Atlieku tylos terapiją.
Galbūt giliai širdyje Jūs gailitės dėl mano tremties?
Jūsų bičiulis Antoine’as
VII
Didžiųjų Tulūzos kavinių
akcinė bendrovė
Vilsono aikštė 15
Kavinė-restoranas „Lafayette“
(Spalis, 1926 m.)
Rinette, štai aš Tulūzoje. Iš tų kelių dienų Paryžiuje man likę nekokie prisiminimai. Vizitai, pirkiniai, egzaminas. Išsikraustymas iš viešbučio kambario. Sudėtingas itin sunkių lagaminų, pilnų knygų ir krūvos įstabių daiktų, prie kurių esu pernelyg prisirišęs, pervežimas. Graviravimo presas, cigarečių gaminimo aparatas, kurių man niekuomet neprireiks, bet staiga pajutau jiems nenugalimą poreikį. O paskui staiga penkiolika tuščių minučių prieš traukinį. Penkiolika beprasmiškų minučių.
O ta vėlyva popietė, kuomet likau paskutinėje vietoje. Eusebio lėkė link Fontenblo, M… ėjo į kiną, Jūs – į koncertą. Aš buvau visiškai vienas Malakė krantinės namuose prie mirusio telefono. Vilkėjau skrybėlę ir paltą ir taip sėdėdamas fotelyje jaučiausi baisiai nepatogiai.
Dabar aš pagaliau ramiai prie Jūsų prisėdau. To Jūs man neleidote ten. Jūs man vis priekaištavote, kad nebūdavau draugiškas su daugybe žmonių, kurie man visiškai nerūpėjo ir kurie iš manęs Jus atimdavo – nesugebu tinkamai išreikšti didžiulio savo pasipiktinimo. Galbūt dėl to, kad visuomet Jūs man atrodote tokia negailestinga sau. Tingėjimas rašyti: suprantama. Tačiau tinginystė kyla iš to, kad nėra ką pasakyti. Jei gali pakęsti šurmuliuojančius žmones, tai yra tas pats. O aš atvykau su daugybe lagaminų, kurių niekuomet nepajėgsiu atidaryti. Būtų kvaila tuo apkaltinti Jus: atsigabenti visa tai buvo mano paties kaltė.
Vis dėlto šį vakarą jaučiu buvimo toli filosofinę ramybę. Be to, sergu gripu. Mane maloniai apgaubęs karštis.
Ir aš prisėdau prie Jūsų, ko Jūs, be abejo, man neleidžiate, tai Jus erzina. Kad Jūs žinotumėte, kaip man ant to visiškai nusispjauti. Nes šį vakarą aš Jus kuriu pagal savo valią, ir kad Jūs žinotumėte, kokia esate maloni. Išties, tai vieninteliai mano su Jumis pokalbiai. Tie, kuriuos pats išgalvoju. Ir Jūs labai kantri. Ir protinga: Jūs viską suprantate. Ir aš imu vis daugiau plepėti: tai nuostabu. Kaip aš puikiai keršiju su savo įsivaizduojama drauge.
Tikriausiai dėl to, kad Jus įsivaizduoju, esu prie Jūsų taip prisirišęs. Vis dėlto kartais Jūs sutampate su tuo įvaizdžiu. Bet kuriuo atveju, Jūs jį papildote. O Jūsų muzikinė popietė įpučia daug gyvybės tai draugei, kurią čia turiu šįvakar. Jūs esate šiek tiek susijusi su Offenbachu[3]. Jūsų oda įgavusi lempų gaubtų spalvą. Nesiskųskite. Tai nėra taip blogai. O be to, tai ne Jūsų reikalas.
Iš tiesų aš Jums visa tai rašau – ir tai yra tiesa – jausdamas malonumą Jus paerzinti. Kitais kartais jausčiausi liūdnas, bet šįvakar dėl gripo niekas nėra svarbu. Negaliu pakęsti pernelyg daug melancholijos. Man gana lengva Jums pasakyti, kad nesate puiki. Sakau tai su piktdžiuga, be kartėlio – Jums ne itin patinka suteikti kartėlio (Jums išvis nepatinka nieko duoti).
Žinau, kad yra žmonių, kurie jaučiasi sutrikę, kai atimame per daug jų savasties. Jiems tai atrodo kaip pasitikėjimo išdavystė ar kliuvinys jų savarankiškumui. Ką aš žinau. Vis dėlto smalsu. Aš gana panašiai apie Jus galvoju. Ir šį vakarą be didelio susivaržymo galiu prisėsti priešais Jus ir laikyti savo kaline – kokia lemtis! Ir netrukus būsite kalinė Senegale, suprantate tai.
Gaila, kad kartais Jums pavyksta mane šiek tiek nuliūdinti – ir kad taip prastai moku apsisaugoti. Nes Jūsų siluetas šįvakar be galo lengvas. Jei rašyčiau eiles, prirašyčiau daug gražių dalykų. Parašyčiau, kad „Jūsų atvaizdas“ – iš naujos eilutės – „yra balandžio svorio…“ Tai puiku. Ir taip miela. Nežinau, ar Jūs suprantate, kaip tai yra miela. Tas paukštis nelaikomas labai tvirtu. Pasakai „štiš“ ir esi laisvas. Nelaimei, kartais tai būna grindinio akmuo. Priešais savo laiškų dėžutę aš dažnai paveju „štiš“. Tačiau akmuo išlaiko savo svorį.
Štai. Kaltinkit dėl šio laiško tik save. Be to, jis net neadresuotas Jums. Aš turiu teisę kalbėtis su savimi pačiu. Po truputį krausčiau savo lagaminus, bet sukčiaudamas.
O dabar, jei Jūs tikitės, kad pasakysiu savo išvykimo datą, koks oras lauke ar savo vakarienės meniu, nesulauksite. Turiu didelę dėžę Sen Morise. Ten nuo septynerių metų slepiu savo penkių aktų tragedijų apmatus, laiškus, kuriuos gaunu, nuotraukas. Viską, ką myliu, apie ką mąstau ir ką noriu prisiminti. Kartais viską netvarkingai paskleidžiu ant parketo. Ir atsigulęs ant pilvo peržiūriu daugybę dalykų. Tik ta didžiulė dėžė mano gyvenime yra svarbi.
Visa kita: oras lauke, mano vakarienių meniu, tai, kas su manim nutiks, man nerūpi.
Daugiau Jūsų atvaizdui neturiu ką pasakyti…
Antoine’as
XII
La Ibense
Ledų fabrikas
Centrinis pastatas
Méndez Nùñez, 4
Alikantė (lapkritis, 1926 m.)
Vakar Jums parašiau tris laiškus, o tada vieną po kito suplėšiau. Jokios naudos per daug išsiplėsti. Tuomet Jums paskambinau.
Šįvakar parašysiu Jums laišką išlaikydamas atstumą, nes puikiai suprantu, kad nereikėtų per daug Jumis pasikliauti. Jums reikia išpildyti per daug palankių sąlygų, kad galėtumėte kam nors padėti. Jūs man paaiškinote, kad negalite rašyti „tiesiog šiaip sau“, bet aš nelabai supratau. Ketinu išvykti šiek tiek toliau nei Asnieres ar Bois-Colombes. Tai ne visiškai tas pats, Rinette.
Aš išties nežinau, kodėl rašau. Man labai reikia draugystės, kuriai galėčiau patikėti tas mažas man kasdien nutinkančias smulkmenas. Su kuo galėčiau pasidalinti. Aš nebežinau, kodėl pasirinkau būtent Jus. Jūs esat tokia svetima. Šis popierius man siunčia atgal mano sakinius. Aš nebegaliu įsivaizduoti palinkusio skaitančio veido, būtybės, kuri būtų atsidavusi mano saulei, mano mažiems pyragėliams ir svajonėms. Rašau šį laišką labai lėtai, kad pabusčiau, pats juo nelabai tikėdamas. Greičiausiai aš jį rašau sau pačiam.
Išvyksiu ne trečiadienį, o penktadienį. Aš be galo patenkintas, nors jau po vidurnakčio. Man tai primena svajojimus apie išvykas, kai dar buvau vaikas. Po lempa kaime. Kai „dideli žmonės“ žaidė bridžą, o vaikai buvo labai rimti. Kinija buvo žalia, Japonija – mėlyna, dvi gilios dėmės. Kitame puslapyje galėjai perskaityti: „malajiečių akys yra juodos“, o „haitiečių akys – mėlynos“. Be abejo, aš apsirinku dėl spalvų, tačiau tą vakarą labai gerai supratau, kad niekuomet nesu matęs vien juodų ar vien mėlynų akių. Tie, kas mane supo, spėjau, tebuvo kopijos. Tad lyg ir išvykstu jų ieškoti.
Be to, yra dar vienas būdas keliauti, ir vakar aš buvau išvykęs labai toli. Taip toli, kad dar ir dabar jaučiuosi esantis ne čia, kiek atitrūkęs ir atlaidus. Maniau, kad užsimušiu, net labiau nei tą dieną, kai iš tikrųjų kritau. Leidausi iš trijų tūkstančių, kai staiga pajutau smūgį – pamaniau apie gedimą – ir mano lėktuvas pamažu tapo nevaldomas. Netoli dviejų tūkstančių buvau sujungęs visus valdiklius, taip turėjau daugiau galimybių. Nevaldomas kritimas man atrodė toks neišvengiamas, kad ant prietaisų skydelio matomoje vietoje rašikliu užrašiau: „Gedimas. Ieškoti. Neįmanoma išvengti kritimo.“ Nenorėjau, kad mane apkaltintų užsimušus dėl neatsargumo, vien ta mintis mane erzino. Aš su savotiška nuostaba stebėjau laukus, kur suduš mano lėktuvas. Man tai buvo kažkas naujo. Jaučiau, kaip iš baimės darausi visas baltas ir įsitempęs. Begalinė, bet ne šlykšti baimė. Naujas, neapsakomas suvokimas.
Tai nebuvo gedimas ir man pavyko pasiekti žemę. Tačiau nė sekundės tuo nebuvau patikėjęs. Kai iššokau iš lėktuvo, nieko nesakiau. Buvau viską paniekinęs ir maniau, kad manęs niekas niekada nesupras. Ar bent jau esmės. Į kokį pasaulį aš patekau? Į pasaulį, kurio aprašyti dažniausiai negrįžtama. Tas žodžių neįgalumas; kaip papasakoti tuos laukus ir nurimusią saulę? Kaip pasakyti, kad „supratau laukus, saulę…“ Ir vis dėlto tai tiesa. Keletą sekundžių, apimtas visiškos pilnatvės, jaučiau akinančią tos dienos ramybę. Dienos, suręstos tvirtai kaip namas, kur jaučiausi esantis savo vietoje, kur man buvo gera ir iš kur tuoj būsiu išmestas. Dienos su savo ryto saule, dangaus aukštybe, žeme, kurioje taikiai vedžiojame plonytes vagas. Koks mielas darbas.
Dabar aš gatvėse regėjau šlavėjus, kurie iš šio pasaulio šlavė savo dalį. Aš buvau jiems dėkingas. Ir miesto sargybiniams, kurie užtikrino taiką šimto metrų teritorijoje. Atrodė labai prasminga sudėlioti tą namą būtent taip. Aš buvau namie, apsaugotas, mylėjau gyvenimą.
Jūs manęs nesuprasite ir niekas nesupras. O taip norėčiau nors vieną priversti suprasti. Kodėl tai Jūs, kuriai nerūpi? Išsiblaškiusi.
Man tai primena veidą. Aš pasakiau kai ką man tokio svarbaus, tokio nerimastingo, kad stebėjau savo mintį slenkant tuo veidu. Galėjau jame išskaityti grimasas ir viską, ką ji jame pažadino. Ir staiga pajutau ją susigeriant į smėlį. Ji nepaliko nei malonumo, nei gėdos pėdsako, nei pastangų suprasti. Pajutau tikslią to išsiblaškymo akimirką. Jis buvo toks staigus, kad net prasmingas, ir aš pagalvojau apie tą nuostabų posakį „nuvaikyti debesis nuo kaktos“. Kviečių laukas, kuriame pasikeičia šviesa.
Nešiojuosi Nietzschę po ranka. Man jis be galo patinka. Ir ta vienatvė. Aš išsitiesčiau ant smėlio Cab Juby ir skaityčiau Nietzschę. Yra dalykų, kuriuos dievinu: „mano širdis, kurioje dega vasara, ta trumpa, karšta, melancholiška ir palaiminga vasara…“ Norėčiau su Jumis pasidalinti šia aistra, bet Jūs nelabai kuo dalinatės.
Antoine’as
Nemanau, kad Jūs atsakysite į šį laišką, nors išvykstu tik penktadienį, tiesa, jei man parašėte vakar, savo pareigą atlikote.
XIX
Kasablanka, sausio 3 d. (1927 m.)
Dar tik pirma valanda nakties. Išvykstu už penkių valandų, tačiau miegoti nesinori. Vis dėlto ramiai guliu.
Ir man atrodo, kad būtų malonu Jums parašyti. Aš mąstau, kad šią valandą Jūs miegate, tad aš galiu papasakoti viską, kas man šauna į galvą.
Siaučia audra. Į lango stiklą girdisi keistas beldimas. Tai greičiausiai T. S. F[4] kalba arba dvasios. Stengiuosi iššifruoti, bet man nepavyksta. Ir vis dėlto norėtųsi daug ką sužinoti.
Vienas kitas taksi niūriai praburzgia per miegantį miestą. Nepatinka man ir tie žingsniai gatvėje. Viskas, kas mane vargina, kelia nerimą, o galėčiau būti toks laimingas.
Turiu labai gražų kambarį. Gaila tik, kad batus pasidėjau ant stalo. Tai gadina mano peizažą.
Rinette, naktimis aš būnu lyg nesavas. Kartais, kai guliu savo lovoje atmerktomis akimis, mane apima nerimas. Man nepatinka, kad sužinojau apie rūką. Nenoriu rytoj ištikšti. Pasauliui tai nebūtų didelė netektis, o aš prarasčiau viską. Pagalvokite apie draugystes, prisiminimus ir saulę, kuriuos turiu Alikantėje. Ir tą arabišką kilimą, kurį šiandien nusipirkau ir kuris mane apsunkina savininkiškumo dvasia. Buvau toks lengvas, kai nieko neturėjau.
Rinette, turiu draugą, kurio rankos apdegusios. Aš nenoriu nusideginti rankų. Aš žiūriu į jas ir aš jas myliu. Jos moka rašyti, užrišti batų raištelius, improvizuoti operas, kurių Jūs nemėgstate, bet mane jos atpalaiduoja, tam prireikė dvidešimt vienų metų praktikos. O kartais jos įkalina veidus. Veidą. Galvokite.
Rinette, šį vakarą aš nerimauju kaip kiškis ir man nepatinka ta Dakaro istorija. Ir tai, ką jie man čia paisto: „Tai sumaištis. Kitus pilotus, kurių lėktuvai ten nukris, išžudys maurai.“ Išžudys maurai… Nepatinka man, kad šis sakinys brazdinasi naktimis. Naktį man viskas atrodo trapu. Net tai, kas mane sieja su visais, kuriuos myliu. Kurie miega. Aš būnu susirūpinęs labiau už medicinos seselę, kai naktį būdrauju lovoje. Kai juos prižiūriu. Aš taip blogai saugau visus savo lobius.
Esu truputį beprotis. Dienomis viskas paprasta. Man patinka išvykti ir rizika. Man tai patinka dieną, bet ne naktį.
Naktimis aš būnu jaukiai įsitaisęs, tačiau nuolat skundžiuosi.
Privalau Jums papasakoti dar vieną liūdną dalyką. Turėjau vieną mielą draugą, kuris prieš tris mėnesius mirė Tanžere. Aš ten atlikau gana keistą piligriminę kelionę. Aš jo ieškojau. Kur, Jūsų manymu, aš turėjau jo ieškoti. Man atrodė, kad pas barų prostitutes. Jis buvo toks mielas: joms jis turėjo labai patikti.
Rinette, jos jį prastai prižiūrėjo. Jos buvo neištikimos, jos leido pranykti visiems brangiems prisiminimams. Vis dėlto būtent ten reikėjo jo ieškoti, tai buvo pati nuoširdžiausia pastanga, nes žmogus duoda tiems, kam gali, tai, ką savyje turi. O jo šeima buvo vieni kvailiai. Tačiau kartais jos nežino kainos to, ką žmogus joms duoda. Tai, ką jis turėjo žavingiausio ir dvasingiausio, jos pasigrobė per daug nesižavėdamos.
Rinette, mano drauge, aš nieko nesuprantu apie gyvenimą.
Vis dėlto jau turiu Jus palikti. Ta batų pora mane erzina: išjungsiu.
Antoine’as
XXII
Buenos Airės, sausio 23 d. (1930 m.)
Rinette, kokia staigmena! Nelabai besitikėjau sulaukti žodelio iš Jūsų. Be jokios abejonės, tai man suteikė daugiau, nei Jūs galėtumėte įsivaizduoti. Man taip nepatinka Argentina, kur dabar gyvenu – o užvis labiausiai Buenos Airės – tad tai buvo kaip tūkstančio mielų ir primirštų dalykėlių antplūdis. Porto vynas, gramofonas, vakaro pokalbiai grįžtant pakeliui iš kino. Ir padavėjas „Lipp“ kavinėje, ir Eusebio, ir mano žavus skurdas, kurio aš ilgiuosi, nes visos dienos būdavo skirtingų spalvų nuo pat mėnesio pradžios iki pabaigos. Kiekvienas mėnesis būdavo smagus nuotykis – ir pasaulis buvo nuostabus, nes aš troškau visko, bet negalėjau nieko turėti. Tuomet buvome įsitikinę, kad turime milžinišką širdį. Dabar, kai nusipirkau tą gražų odinį lagaminą, apie kurį tiek svajojau, tą ypač minkštą skrybėlę ir tą chronometrą su trimis rodyklėmis, man nebeliko nieko, ko dar galėčiau tikėtis. Ir šiais mėnesiais, mėnesiais be pabaigos, koks skurdus yra gyvenimo ritmas, koks jis yra nuobodus. Tačiau visų svarbiausia, aš nebesijaučiu kaip lengvas šešėlis (visiškai asmeninis įspūdis, kurį jaučiau anksčiau), aš jaučiuosi apsunkęs ir pasenęs dėl pareigų, kurių nenorėjau – esu kompanijos „Aeroposta Argentina“, kuri yra „l’Aéropostale“ filialas, sukurtas vietinėms linijoms, operacijų direktorius. Man priklauso trijų tūkstančių aštuonių šimtų kilometrų tinklas – jis iš manęs siurbia, sekundė po sekundės, viską, kas man dar buvo likę iš jaunystės ir taip numylėtos laisvės. Uždirbu dvidešimt penkis tūkstančius frankų per mėnesį, su kuriais nežinau ką veikti, jų leidimas mane vargina, aš imu dusti kambaryje, kuriame kaupiu tūkstančius daiktų, kurie man niekuomet nebus naudingi, kurie man nebepatinka nuo tos akimirkos, kai tampa mano, ir kurių kasdien vis tiek prikaupiu visą krūvą. Be abejo, aš taip elgiuosi nesuprasdamas, kad aukoju nežinomam dievui.
Gyvenu mažame bute penkiolikos aukštų pastate: septyni viršuje, septyni po manimi ir milžiniška betoninė vila aplinkui. Tokį patį lengvumo jausmą jausčiau ir vidury Didžiosios piramidės[5]. Tą patį jaučiu galvodamas apie malonius pasivaikščiojimus. Deja, čia dar yra ir argentiniečių.
Aš klausiu savęs, ar Buenos Airėse egzistuoja metų laikai. Aš klausiu savęs, kaip galėtų pavasaris prasibrauti per tūkstančius kubinių metrų betono. Aš manau, kad pavasarį pelargonijos, augančios vazonuose ant palangių, tiesiog nudžiūsta. Man taip patikdavo pavasariai Paryžiuje. Tas gyvenimo džiaugsmas, kuris užplūsdavo mane kartu su kaštonų žiedais Sen Žermeno bulvare.
Nežinia, ar reikėtų ilgėtis Paryžiaus: dabar ten beveik nebesijaučiu kaip namuose, žmonės ten taip užsiėmę veiklomis, kuriose man vietos nebėra. Jie man paskiria savo laiko trupinius: aš ten nebeturiu savo nematomos vietos ir dėl to jaučiuosi siaubingai gerai.
Mano vienintelė paguoda yra pilotavimas. Atlieku apžiūras, eksperimentus, randu naujas linijas. Aš tiek dar niekuomet neskraidžiau. Užvakar grįžau iš piečiausio taško: du tūkstančiai penki šimtai kilometrų per dieną: puikus trumputis reidas?
Tai pirmas kartas nuo Dakaro laikų, kai galiu su Jumis kalbėtis be kartėlio. Kaip aš ant Jūsų pykau! Įdomu, kaip Jūs mokate nieko nesuprasti, kai to norite. Vis dėlto tie nutolę dalykai nėra kenksmingi. Tiesiog buvau kvailas ir juokingas vaikis. Arba veikiau – prieš Dakarą – šiek tiek apgautas jaunystės iliuzijų. Susikurtų vilčių. Jūs, Jūs buvote visiškai racionali. Bent jau aš taip manau. Iš pradžių man buvo bloga, vėliau – gera. Dabar viskas neblogai.
Štai vėl rašau su kartėliu. Tai nuo manęs nepriklauso. Man rodosi, aš vis dar ginu tą vaiką, kuriuo tada buvau…
Pasakykite man, kai atvyksite: aš paprašysiu seserinės įmonės, kuriai priklauso Rio linija, kad leistų man skraidinti paštą: atvyksiu Jūsų pasitikti ar Jus susirasiu. Aš būsiu žavus. Aš Jus nusivesiu išgerti, skaitysiu Jums savo antrą knygą, pakviesiu vakarienės ir paskraidinsiu virš Rio. Galbūt būsiu melancholiškas dėl to vaiko, kuriuo buvau.
Ar atvyksite ir į šį nelaimėlišką miestą? Pažįstate Buenos Aires? Aš nepamenu. Jei atvyksite, būsiu laimingas.
Siųskite laiškus lėktuvu. Tikrai nėra jokios prasmės tiek vargti skraidinant pašto maišus, jei laiškai vis dar plukdomi laivais.
Iki pasimatymo, Rinette.
Antoine’as
Güemes pasažas
605 departamentas
Floridos gatvė
Buenos Airės
Argentina
Versta iš: Antoine de Saint Exupéry. LETTRES DE JEUNESSE 1923–1931. Paris: Gallimard, 1953.
[1] Laiškas be datos. Greičiausiai rašytas 1923 m. rudenį (čia ir toliau – vert. past.).
[2] Henry de Ségogne, Antoine’o draugas nuo licėjaus laikų. Bičiuliai jį praminė Eusebio, nes, kaip knygos įžangoje paaiškina Renée de Saussine, „Musset komedijos žanras jam puikiausiai tinka“. Pamišęs dėl alpinizmo, karinės tarnybos metu jis tarnavo šaulių batalione kalnuose. 1936 m. jis vadovavo pirmajai prancūzų ekspedicijai Himalajuose.
[3] Jacques’as Offenbachas – XIX a. prancūzų kompozitorius.
[4] Belaidis telegrafas.
[5] Cheopso, arba Gizos.