Leopold Tyrmand. Dienoraštis 1954
2025 m. Nr. 3
Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė
Leopoldas Tyrmandas (1920–1985) – lenkų rašytojas ir publicistas, gimęs asimiliuotoje žydų šeimoje. Savo „Dienoraščio 1954“ puslapiuose išdėstė skandinavišką pavardės kilmę, o kitame, 1970 m., leidime pareiškė, kad veikiausiai ją sukūrė Ernstas Theodoras Amadeus Hoffmannas – tasai pirmaisiais XIX a. metais, kai Varšuva priklausė Prūsijai, kūrė pavardes Varšuvos žydams. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, L. Tyrmandas atvažiavo į Vilnių, studijavo Vilniaus universitete prancūzų kalbą, gyveno dabartinio Venclovų muziejaus name. 1940 m., Raudonajai armijai užėmus Vilnių, nepaisydamas savo demokratinių pažiūrų, dirbo lenkų kalba leidžiamoje „Komjaunimo tiesoje“, bet tik 1967 m. prisipažino dirbęs komunistiniame laikraštyje. Užmezgė ryšius su viena iš konspiracinių nepriklausomybininkų grupių, 1941 m. balandį kartu su kitais buvo suimtas ir įkalintas Lukiškėse. Birželio 22 d. vokiečiams atakavus Vilnių, jam pavyko pabėgti. Vilniuje jis buvo žinomas asmuo, tad, norėdamas išvengti žydų likimo, įsigijo Prancūzijos piliečio dokumentus ir, ketindamas nusigauti iki Prancūzijos, savanoriu pasisiūlė darbams Vokietijoje, ten dirbo vertėju, padavėju, geležinkelio darbininku, jūreiviu. Karui pasibaigus, grįžo į Lenkiją, dirbo žurnalistu. 1950 m. buvo atleistas iš „Przekroj“ redakcijos dėl bokso mačo reportažo, kuriame sukritikavo rusų teisėjų šališkumą. Draugų padedamas rado darbą savaitraštyje „Tygodnik Powszechny“, bet tasai 1953 m. kovą buvo uždarytas, nes atsisakė išspausdinti oficialų Stalino nekrologą, o L. Tyrmandas atsidūrė neoficialiame draudžiamųjų publikuoti sąraše. 1954 m. jis pradėjo rašyti dienoraštį, kuriame užfiksavo pirmuosius tris metų mėnesius. Vėliau tekstas buvo redaguotas ir išleistas 1980 m. kaip „Dziennik 1954“. 1966 m. gavęs stipendiją nuvyko į Jungtines Amerikos Valstijas ir nusprendė ten pasilikti.
Publikaciją remia Lenkijos institutas Vilniuje.
Sausio 11 d.
Mano gyvenimas – gyvenimas be komforto. Gyvenu paprastai, kasdienė mityba šaiposi iš supratimo, kas yra civilizacija, stoviu eilėse duonos, plaunu grindis. Neturiu patogumų ir palengvinimų, kurie demokratiškose šalyse priklausytų mano amžiaus ir mano uždarbio potencialo vyriškiui. Manau, kad ten žurnalistas, turintis ką pasakyti, neapsieina be buto ar namo, automobilio, užsienio kelionių, t. y. be gana elementarių, nors ne pačių svarbiausių buities aksesuarų. Bet padedančių ieškoti egzistavimo aukštesniame lygyje tikslingumo. Kitas dalykas, kad tam pakaktų nuryti Murčio Bingo piliulę arba įsišvirkšti sielon cinizmo dozę, arba tiesiog įtikėti. Jei sutikčiau režimo propagandai parduoti bent dalį savo profesinių galimybių, išsaugodamas, kaip maranai[1], tiesą sau ir savyje, atsirastų ir automobilis, ir butas su tarnaite. Įdomu, kuris iš mano pažįstamų – maranas? Bet man ne prie širdies sandėriai su režimu, maranu būti netinku, nežinau, ar įstengsiu kokį nors tikėjimą įsileisti taip giliai ir dviveidiškai, kad širdies dugne jį puoselėčiau, o viešumoje žongliruočiau jį smerkiančiais žodžiais. Negaliu pakęsti nuobodulio ir psichinių šleikštulių, o tikėjimų perteklius vargina.
Bet meluočiau skųsdamasis, kad mano gyvenime trūksta prabangos. Gyvenimas be prabangos? Na ką jūs. Prabanga yra vertingiausias mano egzistencijos elementas. Kompensacija už tai, kad neturiu komforto, automobilio, vilos, žmonos, vaikų, šeimos džiaugsmų. Mano prabanga, tokios daugybės gėrybių ekvivalentas, randasi iš mano formos komunizme, ji tikras turtas, žaižaruojantis ir spindintis. Mano prabanga – kupinas nuoseklumo faktas, kad esu bedarbis.
Dirbantysis – būdvardis in loco daiktavardžio suplanuotos emfazės – tai pas mus mistifikacija, visuomenės druska ir belaisvio kriptonimas. Tai šlubas superlatyvas, kuris mažai kam atnešė ką nors gero. Mano prabanga remiasi tuo, kad man tas žodis netaikomas. Neturiu su juo nieko bendro, semantinė klaida. Tai nereiškia, kad nedirbu: atvirkščiai, dirbu intensyviau ir našiau nei kiti, bet komunistų sukonstruoto perpetuum mobile išorėje. Mano prabanga stovi ant dviejų laisvės ir vieno išskirtinumo jausmo pilonų. Pilonai – tai: laisvė nuo darbo disciplinos ir laisvė nuo tobulinimosi, paskaitų po tarnybos. Išskirtinumo jausmas remiasi Schadenfreude: kiek šioje šalyje mažai tokių tipų kaip aš! O jeigu ir yra, tai dauguma apsimeta, kad jų nėra, o aš toks esu demonstratyviai, atvirai prieš visą pasaulį.
Visi kiti lenkai, jei tik nepriklauso valdančiajam ar kultūriniam valdančiuosius aptarnaujančiam elitui, privalo paklusti dviem pagrindinėms komunizmo taisyklėms: laikytis darbo disciplinos ir tobulintis po darbo valandų. Darbo disciplinos idėja gimė sukryžminus darbą galerose ir gyvenimą nesubrendusių paauglių pataisos namuose. Jai turi paklusti kiekvienas, turintis nuolatinę darbo vietą. Darbo užduotis – žmogaus sieloje išnaikinti pareigos jausmo pradą ir nuolatos skatinti piktnaudžiauti. Darbas kvailina ir mulkina. Todėl subrendęs, išmintingas žmogus porą nenubausto tinginiavimo valandų laiko moraline vertybe, asmenine sėkme ir dienos pasiekimu. Normaliai išsivysčiusi asmenybė, pasmerkta darbo disciplinai, po kurio laiko ima nekęsti anksčiau mėgto darbo ir neįstengia jo laikyti niekuo daugiau kaip tik metafiziniu blogiu ir socialine neteisybe. Paskaitos, t. y. tobulinimasis po darbo valandų, yra atskiras kankinimas, nepaprastai išmoningas, nepagrįstas nei logika, nei sveiku protu. Sumanymas toks, kad tos paskaitos turi žadinti meilę komunizmui ir komunistinei santvarkai. To idealo įgyvendinimo metodas – nuolatiniai susirinkimai, mokymai, iškilmės, pokalbiai, vadinamosios spaudos apžvalgos, galiausiai nuolatinės marksizmo-leninizmo paskaitos. Jos vyksta, kai žmogui, visiškai nusivariusiam po aštuonių valandų darbo dienos, pagerintos darbo disciplina, net akyse tavaruoja, bet jis kelias valandas „savo noru“ sėdi suole kaip mokinys ir klausosi paistalų, kurie kitomis sąlygomis gal keltų juoką, bet tobulinimosi metu draskyte drasko smegenis. Patirtis moko, kad niekas nežadina tokios neapykantos komunizmui kaip tobulinimasis: visi, regis, tai žino, visi, išskyrus komunistus, tačiau tai būtų pernelyg paprasta, reikalas slypi kur kitur, bet apie tai ne šiandien. Ta neapykanta nukreipta tiek į prelegentą, tiek į santvarką, ir iki paskutiniosios privestiems žmonėms sukelia kažką panašaus į isteriją arba pamišimą. Neseniai girdėjau pasakojant apie vieną moterį, viešbučio valytoją, kuri riksmu „Mėsa! Mano mėsa!“ nutraukė paskaitą apie kapitalo koncentraciją ir pridėtinę vertę, o paskui iššoko pro langą. Paaiškėjo, kad vargšelė namie už lango padėjo sekmadieniui skirtą gabalą jautienos ir norėjo po darbo kuo greičiau grįžti namo, kad užkaistų brangią ir greitai gendančią jautieną – visos savaitės pietų svajonę. Bet turėjo pasilikti klausyti paskaitos. Gana ištvermingai išklausė apie XIX amžiaus imperialistinius karus ir Anglijos pramoninę revoliuciją, o ties kompradoravimo egzegeze palūžo. Įsivaizdavo gendančią jautieną ir vyro, doro tramvajaus vairuotojo, reakciją, tarytum tai pridėtinės vertės įstatymui turėtų kokią nors reikšmę. Paskaitų rėmėjų svajonė – paversti jas kažkuo panašiu į ankstyvųjų viduramžių ar amerikiečių fundamentalizmo stiliaus nebažnytines pamaldas, kuriose griežta disciplina priverstų patikliai atsisakyti individualios sąmonės. Bijau, kad nieko iš to neišeis. Paskaitose kažko trūksta, kažko, kas būdavo anose lengvabūdiškose ekstazėse. Negalima iš žmogaus reikalauti, kad jis pamestų protą ir kartu tuo protu naudotųsi.
Taigi, faktas, kad nei darbo disciplina, nei tobulinimasis mano gyvenime neegzistuoja, yra nematytos prabangos šaltinis. Tai leidžia man išsaugoti psichinę ir fizinę sveikatą, išvengti moralinių iškrypimų ir mėgautis skoninga tinginyste. Suteikia laisvo vaikštinėjimo vidurdienį Krokuvos Priemiesčio gatve džiaugsmą: tokiame pasivaikščiojime slypi kažkas iš nyčiškos galios. Nieko gero negalima pasakyti apie civilizaciją, kurioje galimybė išsimiegoti ir nesiklausyti pusgalvių dėstomų idiotizmų suteikia gyvenimui ryškumo.
Kai dirbau dienraštyje „Express Wieczorny“ ar savaitraštyje „Przekroj“, tai dar buvo normaliai veikiančios redakcijos, į kurias buvo galima užeiti ir išeiti nepranešus prievaizdams. Paskui trumpai padirbėjau vadinamajame Produkcijos estetikos priežiūros biure, kur jau reikėjo gauti leidimą net nueiti į tualetą. Tada įsitikinau, kad biuruose man nėra ką veikti, valdininko darbas ne man. Esu sveiko proto ir teisingai sureguliuoto humoro jausmo žmogus ir neturiu ketinimų gyvenime elgtis kaip tas, kurį priverstinai daro kvailiu. Po to dirbau tik savaitraštyje „Tygodnik Powszechny“, turbūt paskutinėje spaudos įmonėje, kur metodiškos beprotystės apimtoje Lenkijoje žmonės vaikščiojo grindimis, o ne ant galvų. Jei tik Katalikų bažnyčios nelaikysime įmone, ko man daryti nederėtų. Pernai kovo mėnesį likvidavus „Tygodnik“, likau be darbo. Vedamas savisaugos instinkto, stengiausi gauti darbą dviejose labai skirtingose redakcijose: dideliame iliustruotame žurnale „Świat“, kuris ieškojo sporto reporterio, ir mėnraštyje „Ceramicy i Budowlani“, Mūrininkų sąjungos organe, ten reikėjo redakcijos sekretoriaus. Vienintelis tinkamesnis už mane kandidatas būtų nebent Markas Twainas. Abiejose vietose man buvo mandagiai, bet tvirtai atsakyta, bet tai manęs nei nustebino, nei nuliūdino. Tada nusprendžiau darbo neieškoti, nesiuntinėti ilgėliausių anketų, neprašyti, kad purvini personalo specialistų pirštai raustųsi mano gyvenimo aprašyme, iš kurio gali sužinoti jiems visiškai nereikalingų, o man neturinčių reikšmės dalykų. Aha, reikia pridurti, kad pasiprašiau laikino darbo – vertėjauti per Europos bokso čempionatą, kuris pernai vyko Varšuvoje; pagal reikalavimus pateikiau išsamią personalinę anketą, iš kurios buvo galima sužinoti, ką mano senelis veikė 1902 m. gegužės 6 d. dešimtą ryto ir kad moku norvegiškai, o tai Kerbedžio tilto[2] apylinkėse retenybė, bet naudinga bendraujant su skandinavų boksininkais ir svečiais. Darbo negavau.
Tad gyvenu iš darbų pagal sutartis, apie kuriuos čia dar ne kartą kalbėsiu. Paaiškinsiu, kas tai yra. Ir kažkaip gyvenu. Be komforto ir prabangiai. Įdomiausia, kad visi manęs gailisi. Štai iki kokių aberacijų privesti padorūs Lenkijos žmonės.
Iš ryto Halška. Pasakė, kad tokios purvinos patalynės kaip pas irkluotoją gyvenime nėra mačiusi, kad apskritai nemanė, jog tokia gali būti, ir kad prasčiausia šliundra sudvejotų prieš guldamasi į tokius brudus. „Tačiau buvo nuostabu! Nepaprasta! Pašėlusiai!“ – pridūrė, ir aš ja tikiu. Tai nei poza, nei skanavimasis. Tai išgyvenimas.
Šiandien supykdė mane žinia iš Sverdlovsko. Slidininkai vėl prakišo, su Marusarzu priešaky. Mažai kas mane erzina labiau nei lenkų pralaimėjimai sporte. Du iš eilės prakišti futbolo mačai su Albanija – negirdėtas dalykas!
Apie Lenkijos sporto nuopuolį galėčiau parašyti neploną brošiūrą. Komunistai čia sunaikino seną, gimtąją, per ilgus metus apaugusią tradicijomis struktūrą ir nori automatiškai pakeisti ją sovietine struktūra. Neišeina. Tai, kad naujoji struktūra davė puikių rezultatų Sovietų Sąjungoje, nereiškia, kad ji tinka ir Lenkijai. Aštuoneri pralaimėjimų ir pažeminimo metai pasiutiškai gerai tai įrodo. Kita vertus, nesunkiai parašyčiau kitą brošiūrą – apie sovietų sėkmes ir pergales. Apie bėgimą nuo veidmainystės į sportą, į karjerą be nuolaidų, į eskapizmą, kokio pasaulis nėra matęs. Turint milžinišką demografinį rezervuarą, tokia žmogaus pastangų motyvacija, žinoma, yra talentų ir pergalių kasyklos. Oficiali sovietų propaganda puikiai moka tai išnaudoti, aiškindama tą dalyką kvailokais, bet visuotinai priimtais eufemizmais. Bet visi, kas gyvena komunizme, puikiai žino, kiek vartininko talentą ar rekordinį disko metimą nulėmė kreiserio „Aurora“ patrankos šūvis. Pergalės iš tikrųjų yra visuomeniškai nulemtos, bet remiantis naujomis gudrybėmis, gobšumu ir machinacijomis, kurias pagimdė komunizmas ir kurių neleidžiama aptarti literatūroje.
Gavau Bohdziewicziaus laišką ir susitikome išgerti kavos. Bohdziewiczius mielo, patrauklaus veido, nuostabių, žilų, jaunatviškai išsidraikiusių plaukų. Vilki amžiną kinošnikų-režisierių zomšinį švarką, striukę, beretę, platų šaliką. Jis Aukštosios kino mokyklos profesorius ir režisierius, kuriam komunistai neleidžia kurti filmų. Jis kino fanatikas, bet un raté. Kine pradėjo darbuotis prieš karą ir įgijo tam tikrą madingą šlovę, labiau kaip teoretikas nei praktikas. Po karo entuziastingai ėmėsi dirbti, apie jį buvo kalbama kaip apie kylantį lenkų kinematografo pranašą. Jį sutvarkė greitai ir neatšaukiamai. Pastatė filmą, kuris dėl nesibaigiančių perdarymų ir ideologinių intarpų virto autoparodija. Kai socrealizmas tapo ir katekizmu, ir metodu, prieš porą metų Bohdziewiczius per kino darbuotojų suvažiavimą prie Vyslos garsiai dėl to protestavo. Aiškus dalykas – buvo negailestingai nugesintas, pateko į visišką nemalonę ir buvo pasmerktas profesoriškai vegetacijai Lodzės mokykloje, o šitai žmogui, turinčiam kūrybinių ambicijų ir pasižyminčiam stipriu laikinumo pojūčiu, yra įžanga į skrandžio opą. Dabar matau, kad vis dėlto jis laikosi. Kupinas žavesio, kartoja, kad jo svajonė – valyti Vittorio de Sicos batus; toks nuolankumas yra pasigėrėjimo vertas sveiko proto įrodymas. Bohdziewiczius domisi novele, kurią kadaise parašiau, apie jaunutę plaukikę ir jos sportines peripetijas. Man labai reikia pinigų. Jei nupirktų ją iš manęs Kino mokyklai, finansiškai būčiau apsirūpinęs iki metų galo.
Buvau pas Bogną. Bogna kapituliavo ir tyliu balsu pareiškė, kad padarys tą viską, ką sakau ir su kuo tuščiai kovoja tik dėl aklo užsispyrimo. Padedu jai mokytis lenkų kalbos. Mane baisiai linksmina beviltiškas jos vadovėlių bukumas. Juose apie Gombrowiczių, Schulzą, Choromańskį galima perskaityti: „Vis dėlto tie pseudorašytojai buvo atitrūkę nuo gyvenimo, ir tai gėdinga. Iš esmės jiems rūpėjo, kad literatūra neperduotų santvarkai pavojingo revoliucinio turinio…“ Vargšas Gombrowiczius! Prieš karą degeneravęs puvėsis ir žydiškas-negriškas-seksualinis folksfrontininkas, griaunantis fašistinę liaudies tvirtybę, šiandien amerikiečių kapitalo agentas. Interesų Bendruomenės ir Katalikų Akcijos agentas, Lenkijos komunistų partijos persekiotojas. Bandžiau kažkaip tai išaiškinti Bognai, bet tam ji per graži. Linksėjo galvą, atseit žinanti, apie ką čia aš, bet tik ir laukė, kad imčiausi kitų dalykų, paprastesnių, suprantamų ir teisingų. Bogna atrodo nekaip, šiandien truputį karščiuoja. Rytoj vedu ją pasidaryti rentgeną, ji kaip asilas prieštaravo tėvui ir motinai, kurie prieš porą dienų norėjo nuvesti ją pas gydytoją, bet aš aprėkiau, ir rytoj eina su manimi. Kai matau jos akis ir veidą, bejėgišką ir apsiblaususį, man atrodo, kad myliu ją, kad negaliu jos prarasti, nesvarbu, kokią kainą tektų ilgus metus mokėti už tokią silpnybę. Linksma, įraudusiais skruostais, pasitikinti savimi žadina man norą pabėgti tučtuojau.
Vakare buvau peržiūroje. Anglų filmas „The Cruel Sea“. Nieko ypatingo, tokia kino psichodrama apie žmones, susidūrusius su karo apskritai, šiuo atveju jūrų, žiaurumais. Pats tai patyriau keturiasdešimt ketvirtaisiais Atlante plaukiodamas vokiečių frachtuotais prekybos laivais. Įdomus dalykas: šveisdamas „Charlotte Cords“ denį niekada su tokia panika negalvojau apie anglų minų ir torpedų keliamus pavojus, kaip šiandien kino salės tamsoje. Anuomet anglai man buvo išgelbėtojai, dairiausi jų pasirodant. Šiandien, žiūrėdamas, kaip jie džiaugiasi pamatę alyvos dėmes ant vandens, atsiradusias pataikius į vokiečių povandenį laivą, supratau, kad jie būtų taip pat džiaugęsi torpedavę garlaivį su manim, skutantį bulves kambuze. Ir kaip čia paaiškinti gyvenimą taikant vieną paprastą taisyklę?
Jei esu pasmerktas vidutinybei, mažumui, ar to priežastis ir nuosprendžio vykdytojas yra komunizmas? Nežinau malonesnių ir beprasmiškesnių pramogų pačiam su savimi nei tokie viliojantys minties ir jausmų žaidimėliai vakarais.
Sausio 12 d.
Prieš kelias dienas gatvėje susitikau vieną damą, einančią leidyklos „Czytelnik“ redaktorės pareigas. Komunistinėje santvarkoje tokio redaktoriaus gyvenimas spalvingas ir kupinas intrigų. Jis šniukštinėja tekste ieškodamas priešiškų akcentų. Gundo ir klaidina autorių versdamas jį išbraukti, perrašyti, pakeisti, nors tai gali sugriauti visą kūrinio koncepciją, užtai apsaugo nuo cenzūros intervencijos. Be to, jam priklauso rūpintis rašyba ir skyryba, tai labai rimta problema tvarkant idėjiškai sveikų, bet ne itin raštingų autorių darbus. Taip pat reikia „redaguoti“ ir „koreguoti“ jau mirusių autorių, dažnai klasikų, taip pat ne lenkų, kūrinius. Neseniai romano „Diplomatas“ redaktorius man gyrėsi, kaip jis „išoperavo“ ir „sutrumpino“ savo užsienio klientą, tokį Jamesą Aldridge’ą. Darosi dar juokingiau prisiminus, kad ponas Aldridge’as yra britų komunistas, „Daily Worker“ puslapiuose spausdinantis įžvalgias esė apie kultūros laisvę komunistinėje Lenkijoje. Paklausiau redaktorių, ar jis informavo tą britų nevykėlį, kad dėl lenkų proletariato sveikatos turi paaukoti gabalėlį savo literatūrinio audinio. Atsakė: „O kam? Kas jam gali rūpėti? Gavo pinigų, lenkišką egzempliorių, o visa kita ne jo reikalas.“ Manau, kad jo. Ir tų, kuriems rašo apie tai, ko neišmano.
Su Viejskos gatvėje sutikta ponia redaktore valandėlę pasišnekučiavome, ir paklausiau, ar tiesa, kad prasideda atšilimas, kad ruošiamasi išleisti iki šiol draudžiamas knygas ir kalbamasi su iki šiol niekintais autoriais. Ponia redaktorė pripažino, kad taip, atšilimą liudija neseniai išleistas – ir per kelias dienas iššluotas nuo lentynų – „Užburtas kalnas“ ir Kałużyńskio knyga. Kol kas tai argumentai, tinkami amebos protinio lygio organizmams. Varšuvoje apie Kałużyńskio knygą truputį kalbama, kažkokie tiksliai neįvardinti publicity iškelia ją iki įvykio lygmens, todėl apie autorių pasakysiu kelis žodžius. Zygmuntas Kałużyńskis – linksmo šimpanziaus veido stipriai sukaltas brunetas. Šypsena jo miela, jauna plikė šviečianti, jis su apsimestiniu nerūpestingumu vilki išskirtinai užsienietiškus skudurus. Pavardė gera ir autentiška, jokių karo pseudonimų. O pagaliau neturiu supratimo, ką jis veikė karo metu; iškart po karo išvažiavo į Paryžių, iš ten siuntė komunistiniams literatūriniams savaitraščiams įdomią medžiagą. Tai buvo vienas žingsnis į šlovę. Kitas – kad jo žmona, marksistiškai nusiteikusi prastos kilmės (iš labai turtingos Varšuvos šeimos) poetė teigiamai atsakė į išvaizdingo, romantiško lenkų „švelniosios revoliucijos“ herojaus, raudonojo aristokrato, diplomato ir rašytojo Ksawero Pruszyńskio meilę. Pruszyńskis dėl Kałużyńskio žmonos nusprendė mesti savo žmoną ir tą padarė taip greitai, kad Vakarų Vokietijos greitkelyje lėkdamas 100 km per valandą įsirėžė į sunkvežimį. Liūdnas dalykas, nes Pruszyńskį, nepaisydami jo idėjinių kibirkščiavimų, visi mėgo, taip, liūdnas, bet turintis laidotuviško smagumo, nes vietoj tylios, uždaros vestuvių ceremonijos Krokuvoje įvyko triukšmingos laidotuvės, per kurias pakaitom kalbas rėžė komunistų ministrai ir herbiniai nedorėliai iš rytinių Kresų. Kałużyńskiui likimas lėmė išgarsėti, juk buvo vienas iš dramatis personae; o pagaliau jis nepajudėjo iš Paryžiaus, kur turėjo stipendiją ir studijas. Kodėl jis, o ne kas nors kitas, ir ką veikė laisvomis nuo užsiėmimų valandėlėmis, nežinia. Reikia pridurti, kad žmogus jau buvo kokių trisdešimties ir atrodė fiziškai stiprus.
Versta iš: Leopold Tyrmand. DZIENNIK 1954. Wydawnictwo MG, 2021.
[1] Marãnai – žydų, tapusių krikščionimis, niekinamas pavadinimas, vartotas Ispanijoje ir Portugalijoje.
[2] Kerbedžio tiltas – pirmasis nuolatinis plieninis tiltas per Vyslą Varšuvoje, pastatytas 1864 m. pagal inžinieriaus Stanislovo Kerbedžio projektą.