Leena Krohn. Regimybė

2026 m. Nr. 4

Iš suomių k. vertė Rūta Marija Viljamaa

Leena Krohn (g. 1947) – ko gero, ryškiausia suomių literatūros žvaigždė. Gausioje kūryboje, kuriai priklauso romanai, knygos vaikams, novelės, eseistika, rašytoja nagrinėja žmogiškumo ir sąmoningumo temas, kelia drąsius ir aktualius filosofinius klausimus. Ją itin domina žmonijos ryšys su kitomis gyvybės rūšimis bei robotais. Gyvūnijai L. Krohn kūryboje suteikiama žmonėms nepasiekiama išmintis, o į dirbtinio intelekto apraiškas žvelgiama su skepsiu ir ironija.

Naujausias L. Krohn romanas „Regimybė“ („Näköisyys“, 2026) tyrinėja atvaizdo ir žvilgsnio galią. Knygos herojus – lyg iš kitos epochos atklydęs nepripažintas dailininkas Horka (horkka suomių kalboje reiškia drebulį ir karščiavimą sukeliančią ligą), kuris kito dailininko studijoje priima keistus veikėjus ir bando sukurti jų portretus. Šie atspindi ne tiek modelio išvaizdą, kiek vidinį pasaulį, nepagražintą esatį. Menininko pastangos, aišku, nueina perniek, nes niekas nepasirengęs regėti tiesos.

Kaip prisiekusi L. Krohn kūrybos gerbėja itin vertinu teosofinę ir nemoralistinę jos dvasią, elegantišką satyrą, gebėjimą užčiuopti anapus regimybės slypinčią realybę.

 

Romano fragmentai

 

Tat twam asi.
Tai esi tu. (Chandogya Upanishad 6.8.7)

 

Ta, kuri buvo kadaise

– Atsivedžiau šią mažytę pabaisą, – tarė šimto vienų metų senolė įžengdama į dailininko Liusanderio studiją buvusiame limonado fabrike. Ji sunkiai ėjo už rankos laikydama lėlę, kuri atrodė visai ne iš mažųjų. Buvo sunku suprasti, kuri iš jų veda, o kuri yra vedama. – Nepatinka ji man. Bet vis dėlto pripratau prie jos. Nagi stovėk!

Ponia su trenksmu pastatė lėlę ant prieškambario kilimėlio su užrašu „Salve“.

Senolės anūkai užsakė močiutės portretą jos šimtas pirmojo gimtadienio proga. Portretą patikėjo sukurti dailininkui Liusanderiui, tačiau šis užsakymą perdavė dailininkui Horkai.

– Tik pažiūrėkit, lėlė-robotė, – tarė Horka. – Skaičiau, kad jos rekomenduojamos senukams draugijai palaikyti.

Vos ištaręs šiuos žodžius Horka susizgribo, kad reikėjo būti jautresniam ir senukus vadinti senjorais. Šiam susitikimui jis skrupulingai ruošėsi ir dėl jo nervinosi, bet ėmė ir susimovė nuo pat pirmos akimirkos. Tačiau šimto vienų metų senolė dėl pastabos nė kiek neįsiskaudino.

– Taigi… Sako, jos baisiai naudingos, – pridūrė ji. – Nesu tokia tikra. Tik dėl marčios priėmiau dovaną, kište įkišo. Lengviau sugyventi su lėle nei su marčia.

Šimto vienų metų senolė buvo visai sulinkusi. Horkai atidarius duris nė nesimatė jos veido, tik pakaušis, skalpas, šviečiantis pro išretėjusius plaukus. Jei nebūtų iš anksto žinojęs, nebūtų net supratęs, moteris tai ar vyras. Bet Liusanderis minėjo, kad šimto vienų metų senolė kadaise buvo žinoma aktorė. „Gana žinoma“, – patikslino jis.

Kai šimto vienų metų senolė prisėdo ant prieškambario suoliuko nusiauti batų, lėlė pasisuko į jos pusę ir garsiai pareiškė:

– Močiute, aš myliu tave. Močiute, būsiu su tavimi visą dieną.

– Taip ji tauškia nuo ryto iki vakaro, – nusiskundė šimto vienų metų senolė. – Ir, žinokite, tai visai ne miela, tai klaiku!

– Suprantu, – tarė Horka, nes iš tikrųjų suprato.

Jis padėjo poniai nusivilkti paltą ir pakabino jį ant pakabos.

– Užsičiaupk, bjaurybe! Taip jai dažniausiai ir atsakau, – tęsė šimto vienų metų senolė. – Atsirado meilikautoja! Anokia aš tau močiutė, o ir tu pati – niekieno anūkė! Tikri vaikai taip nesielgia, tai būtų nenormalu ir baisu. Tą aš puikiai žinau, patikėkite. Turiu net proanūkių.

– Bet ar yra iš jos kokios naudos? – pasiteiravo Horka.

– Žinoma, ji moka ir dulkes siurbti, geriausia šio roboto funkcija, – atsakė senolė. – Lėlė surankioja dulkių kamuoliukus. Dar primena, kada išgerti vaistų nuo širdies ir kraujospūdžio. Lyg pati nežinočiau. Ji paklausia, ar nepamiršau išgerti vandens, o vienuoliktą valandą primena, kad metas eiti pasivaikščioti. Jei nueinu per mažai, sako: dar šimtą žingsnelių, močiute, arba septynis šimtus, arba tūkstantį. Neimu į galvą jos paistalų, darau, kas man patinka, jei tik užsimanau, įsirausiu į lovos patalus ir lėlę išjungiu. Ir jūs nežiūrėkite į ją rimtai.

Horkai nespėjus pasiūlyti savo modeliui patogiausio studijos fotelio, to paties, kuriame Liusanderis sodina garbingesnio amžiaus pozuotojus, šimto vienų metų senolė pati suskubo pateikti pasiūlymą, Horką stačiai nustebinusį.

– Klausykit, dailininke, praėjusią naktį man kilo mintis, kuri neišėjo iš galvos visą rytą.

– Nagi? – atsargiai pasiteiravo Horka.

– Prašyčiau įamžinti mane nuogą, – tarė ji.

– Norėtumėte?

– Dar ir kaip, – atsakė ji. – Ketinu nustebinti vaikus ir anūkus. Ir proanūkius.

– Kaip tik pageidaujate, – išsprūdo Horkai, nors iš tikrųjų jį apėmė šiurpas. Jis visai netroško žvilgčioti į nuogutėlaitę senę.

– Tai pažiūrėsim, kas pasikabins mano portretą, – skaniai nusikikeno šimto vienų metų senolė. – Leiskit papasakoti, kodėl man kilo ši mintis, – tęsė ji. – Matote, praėjusią naktį netikėtai prisiminiau vieną Rodeno skulptūrą. Jei teisingai pamenu, kūrinio pavadinimas yra Ta, kuri buvo gražuolė šalmininko žmona. Tai išties didi skulptūra su visa savo bjaurastimi. Pamačiau ją jaunystėje per pirmąją kelionę į Prancūziją, kai mano teta, kuri taip pat buvo dailininkė, nusivedė į muziejų. Tuomet žvelgiau į suzmekusį senės kūną su giliu pasidygėjimu ir svarsčiau, kad geriau jau mirsiu jauna, nei sulauksiu senatvės. Na ir kvaila mergšė buvau!

Horka tylėjo ir stebėjosi.

– Dailininke, dabar aš jums suteiksiu progą. Kas žino, gal dar tapsite nemirtingas. Ir aš pati kartu su jumis. Sukurkite iš manęs tokį pat įspūdingą portretą, kokį Rodenas sutvėrė iš šalmininko eksgražuolės žmonos!

– Vargu ar pavyks, – atsakė Horka. – Bet pasistengsiu. Ar norite nusirengti iškart? Pageidaujate sėdėti ar gulėti? Čia nėra sofos, o ir grindys šaltokos.

Kadangi ponia pageidavo būti įamžinta horizontalioje padėtyje, Horka ištraukė iš Liusanderio spintos čiužinį, naudojamą eskizo kursų metu, ir spalvingą meksikietišką audinį.

Buvusi aktorė nusirenginėjo lėtai, kruopščiai sulankstydama kiekvieną drabužį ant fotelio, kurį Horka buvo pasiruošęs piešimo sesijai. Drabužiai buvo išties gražūs: nedažyto lino ir šviesaus šilko audiniai. Gaila, į portretą jie nepateks. Moteriai nusirengiant Horka dorovingai nukreipė žvilgsnį į šalį. Galiausiai ji apsinuogino ir dūsaudama atsigulė ant margo audinio. Dailininkas išsitraukė geriausius akvarelinius dažus ir kokybišką popierių iš lino.

– Močiute, aš myliu tave, močiute, aš myliu tave, – kartojo lėlė-robotė.

– Tylėk, kvaiša! – sukomandavo močiutė ir pasidejuodama pasivertė ant nugaros. Nutįsusios krūtys šleptelėjo ant išsikišusių šonkaulių.

Trumpomis, neryškiomis pieštuko linijomis Horka ėmė eskizuoti nuogos senolės siluetą. Jis mąstė apie tai, kad kiekvieno žmogaus viduje slepiasi bevardis skeletas ir apie tai, kad jie mažai kuo skiriasi vienas nuo kito. Tiesa, jo modelio kūne skeletas nebebuvo paslėptas. Dailininkas Horka mąstė apie mėsos minkštumą ir laikinumą, apie kaulo kietumą ir tvarumą.

Lėlė-robotė atsiklaupė prieš savo šeimininkę – neįtikėtina, ji mokėjo ir tokį judesį! – ir iš atminties schemų išspaudė tikslų kaip laikrodis pažadą:

– Močiute, būsiu su tavimi visą dieną.

Horka pažvelgė į lėlę-robotę su tokiu pat atidumu ir taip ilgai, kaip žvelgė į savo pozuotoją. Lėlė nė iš tolo nepriminė draugiją palaikančio, į Skudurinę Onutę panašaus roboto, kokius dažnai pamatysi senukų slaugos namuose, galbūt todėl, kad šimto vienų metų senolei ji tarnavo kaip siurblys ir kaip dar kaži kokie buities prietaisai.

Blizgios vamzdelių pavidalo lėlės kūno dalys Horkai priminė kartą milžiniškame akvariume regėtus didžiulius vėžius. Tos pabaisiškos būtybės kasinėjo jūros dugną kaip kokie ekskavatoriai ir dėjosi į nasrus visa, kas organiška bei tinkama valgyti. Vėžių žnyplės ir nariuotos galūnės žvilgėjo kaip nerūdijantis plienas, jie patys atrodė kaip robotai ar ufonautai, savitai svetimi visoms gyvybės rūšims, pažįstamoms žmonijai.

Tačiau senatvinis nyksmas, mąstė sau Horka, gali jaunuoliams atrodyti toks pat paslaptingas ir atgrasus kaip nežemiškų būtybių svetimumas. Pačiam Horkai taip nebeatrodė.

Aniedviem išėjus dailininkas dar ilgai darbavosi, kol dangus, ką tik buvęs malachito žalumo viršuje ir žadeito žalumo apačiau, užklojo miestą sutemos sparnu. Dailininko piešinyje ėmė ryškėti robotų, vėžių ir senatvės svetimumas.

 

Baltųjų transparantų eisena

Kaip ir kituose miestuose, Horkos ir Liusanderio mieste dažnai vykdavo protesto akcijos. Ant plakatų ir transparantų galėjai perskaityti STOP arba NE, ŠALIN arba FUCK ką nors. Horka mielai įsiliedavo į eitynes, net ir gerai nesuprasdamas, dėl ko čia protestuojama.

Kai gavęs naują užsakymą Horka traukė iš Liusanderio studijos namo, krantinės gatvėje jis pamatė dar vieną eiseną. Ji buvo neįprastai ilga: negalėjai suprast, kur prasideda ir kur baigiasi. Dalyviai nešėsi didesnius bei mažesnius plakatus ir net paklodės dydžio transparantus, tačiau Horka ėmė abejoti savo regos aštrumu. Kad ir kaip primerkęs akis stebeilijosi, niekaip neįžvelgė, kas juose parašyta.

Protestuotojai žengė be jokio garso, nesikalbėjo ir nerėkavo šūkių kaip įprastai. Beveik nesigirdėjo ir žingsnių tapsėjimo, nes dalyviai avėjo minkštapadžius sportinius batelius. Tik juodi jų drabužiai plazdėjo ore.

Miesto jaunimas, kaip žinia, visada ir visur rengėsi juodai, tarytum liūdėdamas, jei ne dėl savo gyvenimo, tai dėl tariamai žiauraus žmonijos likimo. Jų eisena judėjo lėtai ir iškilmingai. Įsiliejęs į juodmargę minią Horka pastebėjo, kad plakatuose iš tikrųjų nebuvo užrašyta nieko. Jie buvo tuštut tuštutėliai.

– Atleiskite, koks yra šio protesto tikslas? Vardan ko ar prieš ką jūs marširuojate? – pasiteiravo Horka greta einančių merginų, nešančių tuščią transparantą. Į Horkos klausimus jos nereagavo, galbūt jis vėl kalbėjo pernelyg tyliai ir jos tiesiog nenugirdo.

Horka pamanė, kad galbūt dėl kažkokios priežasties to nederėjo klausinėti, o galbūt eisenoje buvo draudžiama kalbėtis. Bet jis įsidrąsino ir pašnibždėjo klausimą kitai merginai, dar beveik vaikui, kuri baltutėlėmis tapkutėmis nerūpestingai straksėjo greta jo. Mergaitė bent jau išgirdo jo klausimą, regis, sumišo, nemandagiai kyštelėjo liežuvį ir atšovė:

– Lyg pats nežinotum!

Horkai iš tokio atsakymo buvo menka nauda. Kita mergaitė, kuri nugirdo Horkos klausimą, sukrizeno, tarsi klausimas būtų stačiai juokingas.

Eisena slinko pirmyn, kaip juodai raina gyvatė rangėsi pro kanalų tiltus, pro pastatus, pro nagų studijas ir mokesčių inspekciją.

Horkai net šovė į galvą, kad nešamos vėliavos buvo tikros, oficialios šalies vėliavos, nuo kurių netyčia nukrito kryžiai.

Kai nuo jūros padvelkė vėjas, baltos vėliavos ir transparantai ėmė ūžauti ir plaktis kaip burės, ir Horka nebūtų nė kiek nustebęs, jei jas nešančius bernelius ir mergeles oro deivės būtų iškėlusios virš gatvės grindinio.

Galbūt visi, išskyrus Horką, jau žinojo, dėl ko vyko protestas. Žinojo, ir todėl nebereikėjo nei užrašų, nei riksmų. Tik vienas Horka liko nieko nežinąs, kaip nežinojo ir apie daugelį kitų aplinkybių tos vietos ir laiko kryžkelėje, kurioje jam teko užgimti. To pasaulio esmės jis nesuprato, neatitiko vis besikeičiančių jo reikalavimų, taip ir neperprato jo taisyklių.

Kai tamsa nuo jūros ėmė plūsti į miestą, Horkos smalsumą nurungė išsekimas. Anapus keltuvų bokštų virš eisenos švystelėjo ugningas horizonto siūlas, kuris apliejo dalyvių plaukus medumi, pavertė vitrinas veidrodžiais ir žybtelėjo gneiso kristalėliuose ant gatvės grindinio. Tada užgeso.

Įsidėmėk šį vaizdą, Horka! Eik ir nupaišyk jį, kad nepamirštum!

 

Sudie, rašytojau

– Ar esate susipažinęs su mano kūryba, gal bent su naujausia knyga? – vos prisėdęs paklausė antrasis Horkos modelis, rašytojas. – „Fuck you“ pasirodė praėjusį mėnesį.

– Deja, dar neteko skaityti, – atsakė Horka, nors ir neketino to daryti. Šiuolaikinė nacionalinė literatūra jo pernelyg neįkvėpė.

– Na, žinoma, – neslėpė nepasitenkinimo rašytojas. – Galėjau nuspėt. Šioje nykštukų ir paklusnių sielų šalyje nieks nemato ir neatpažįsta tikrosios kultūrinės revoliucijos. Bet jums, kaip menininkui, privalu sekti, kas vyksta iš tikrųjų.

– Be abejo, – draugiškai atitarė Horka.

Jis išsitraukė guašo dažus, kuriais ketino tapyti portretą, nors šią techniką buvo įvaldęs taip pat prastai kaip ir visus kitus išbandytus vaizdavimo metodus.

– Kratiškas tekstas pasaulio literatūros istorijoje pradėjo visiškai naują etapą, – dėstė rašytojas. – Tai reiškia rašytojo demagogijos pašalinimą.

– Gal galite plačiau paaiškinti, – paprašė Horka. – Neteko apie tai girdėt.

– Kitaip tariant, iki šiol rašytojai piktnaudžiavo savo valdžia iš anksto numatydami knygų siužetus, temas, personažus ir įvykių vietas. Tai buvo šiurkšti savivalė, bet tą tik dabar pradėta suprast. Tekstą privalu kurti visiškai kitaip: laisvai, atvirai, tolerantiškai, demokratiškai. Būtent, demokratiškai! Tai reiškia kūrinio naudojimo teisių atvėrimą skaitytojui, kitaip tariant – vartotojui. Tokiu atveju rašytojas nebegali vienas lemti kūrinio tempo, struktūros ar naratyvo.

– Šaunu, – atsakė Horka, lyg būtų didžiai patenkintas paaiškinimu.

– Pasyvusis skaitytojas atleidžiamas, jo vietą teužima aktyvusis skaitytojas, kuris pats išsirenka naujus personažus ir įvykių vietas – geografines ar fiktyvias, reikalauja gylio ar temų išplėtojimo, – tęsė rašytojas. – Ir dar linijinis modelis! Kratiškame tekste visiškai atsisakoma vienakrypčio laiko, priežasties ir pasekmės ryšių bei panašių bergždybių.

– Puikumėlis, – vėlei išlemeno Horka, mirkydamas teptuką į ultramariną lango atspindžiui išgauti.

– Atgyvenusi literatūra skirta tinginiams: nukreipk žvilgsnį, perversk puslapį, cha! Ko ji reikalauja? Ogi nieko. Žmonės privalo būti aktyvūs, dėti pastangas, atidaryti nuorodas, naršyti naršyklėse ir rinktis, rinktis, rinktis. Vartotojas pats tesprendžia, kokiu greičiu klostosi įvykiai. Tai jis turi kurti, atnaujinti, perkurti, rašyti pats. Tame esama dinamikos, action!

– Norite pasakyti, panašiai kaip sporte? – atsargiai pasiūlė Horka, kabindamas lašelį melsvai pilkų dažų šešėliui, krentančiam ant sienos už rašytojo.

– Visai taikliai pasakyta! Naujasis tekstas yra dinamiškas, tikras dinamitas, išsprogdinantis senus įsitikinimus, kurie traškėdami virsta nuo savo paties sunkio kaip seni medžiai. Galite visiems laikams atsisveikinti su senuoju rašytoju. Lai nešdinasi. Jis atitarnavo. Kartu su senuoju skaitytoju.

– Suprantu, – tarė Horka visai sumišęs.

Horka stropiai darbavosi prie paveikslo, viena ausimi tesiklausydamas pozuotojo paskaitos. Jis jau nupaišė ant sienos ruoželį, krentantį nuo lango atspindžio, ir kaip tik šią akimirką spalvino rašytojo skruostą. Asketiškoje žiemos rytmečio šviesoje Horkai jis atrodė violetinis ir citriniškai geltonas.

– Galiu pažiūrėt?

Horkai nespėjus nė išsižioti, kratiškasis rašytojas, tvirtai pasikliaudamas savo kūno galimybėmis, neįtikėtinai vikriai stryktelėjo nuo kėdės ir atsidūrė priešais ką tik pradėtą portretą.

Jis susinėrė ant krūtinės rankas ir pradėjo be garso juoktis bei dūsauti.

– Tai tik apmatai, – aiškino Horka.

– Apmatai ar ne, – inkštė rašytojas, – bet aš nesu nei violetinis, nei geltonas. Portretas nė iš tolo nepanašus į mane. Mano kakta daug aukštesnė, ir, prašau, pažiūrėkite patys! – smiliumi jis bakstelėjo į žandikaulį ir kilstelėjo jį taip, kad net dantys kaukštelėjo. – Mano žandikaulis visai nepanašus į kreivą kelmą. O ir plaukų turiu daugiau. Daug daugiau! – rašytojas pasikedeno pakaušio plaukus, paskleisdamas aplinkui pleiskanų sniegelį.

– Atvirai pasakius, niekaip nesuprantu, ką Liusanderis sau galvojo, rekomenduodamas jus. Reikėjo atsisakyti. Mano leidėjas tokio blūdo tikrai nepirks.

– Kaip sau norite, – atsiduso Horka, padėjo paletę į šalį ir ėmė valyti teptukus, o įtūžęs rašytojas jau skuodė į limonado fabriko parkavimo aikštelę.

Horką labai nuliūdino modelio stačiokiškumas, bet dar labiau – jo pasekmės finansinei situacijai. Iš šio užsakymo jis negaus jokios naudos, o ir Liusanderis neapsidžiaugs. Nuo nemaloniai susiklosčiusios dienos Horka sumanė pabėgti į valstybinį muziejų, kuriame buvo demonstruojami iš užsienio muziejaus paskolinti keli Modiljanio portretai. Horka buvo matęs vieną mergaitės atvaizdą: jos akyse visiškai nebuvo vyzdžių, vien tik tuščias, švelnus mėlis. Jis troško pamatyti tas akis.

Tačiau Horka veltui klibino bronzinę muziejaus rankeną. Jo nusivylimui, muziejus buvo uždarytas, nors sekmadienis – geriausia diena lankyti parodą. Pro duris bandė patekti ir keli kiti miestiečiai, kurie taip pat stebėjosi apvilti. Horka pabandė žvilgterėti vidun pro langą: vestibiulis ir rūbinė buvo tušti, kasoje taip pat nieko nesimatė. Tik dabar jis pastebėjo ant durų kabantį lapelį. Jame buvo parašyta: Kas brangiau – menas ar gyvenimas?

Horka nusprendė, kad šis klausimas kartu pateikė atsakymą į tai, kodėl muziejus uždarytas. Nors Horka pats sau kėlė daugybę klausimų, šis dar niekada nebuvo šovęs į galvą.

 

Caput mortuum

Jaunystėje Horkai patiko atspalvis, vadinamas caput mortuum. Tai giliai niūri ir sunki spalva, joje violetinė ir ruda susilieja į vakaro sutemą. Kadaise jis naudojo caput mortuum šešėliams ir kaip kontrastą šviesesniems atspalviams.

Tačiau po vieno įvykio Horka nustojo maišyt violetinę su ruda.

Tądien Horka stovėjo sustingęs prie tamsios balutės savo namų vonios kambaryje. Jis spoksojo į nuotėkų angą grindyse, į kurią lėtai sroveno caput mortuum spalvos skystis. Tai buvo kraujas. Ne Horkos kraujas, o jo draugės, kuri tądien patyrė persileidimą. Horka padėjo jai atsistoti, iškvietė greitąją pagalbą ir palydėjo į automobilį. Tačiau moteris neleido važiuoti kartu, ir štai dabar Horka stovėjo vičvienaitis prie tamsios balos.

Greitajai pagalbai išskubėjus, Horka ėmėsi tvarkyti vonios kambarį, tačiau jam sunkiai sekėsi. Jis tik svyravo įsikibęs į šepetį ir kone alpdamas spoksojo į caput mortuum tamsą. To slidaus, dar šilto, tamsiakalbio skysčio akivaizdoje jis niekaip nesuvokė, kaip iš žmogaus galėjo ištekėti toks kiekis kraujo ir jis nenumirė.

Lėtai tekančio skysčio blizgesy Horka pastebėjo mažytį darinį, gumulėlį, šviesų kirminėlio pavidalą, tačiau, jam dar nespėjus atidžiau įsižiūrėti, nuotėkų anga įsiurbė jį į kanalizacijos tinklo tamsą. Tą pat akimirką Horką perskrodė įsitikinimas, kad tas gumulėlis buvo jo paties niekad neužgimsiantis palikuonis.

Taip, kažkas iš tikrųjų mirė. Tebūnie tik gemalas, egzistavęs akimirką, kad prieš gimdamas mirtų, tačiau vis tiek gyvenęs mažytį, uždarą, aklą gyvenimą.

Ten, į po miestu karaliaujančią amžiną naktį ir prapultį įsigėrė tas neužgimėlis, talžomas atliekų srautų, genamas siaurais surūdijusiais vamzdžiais į platesnius kanalizacijos vamzdžius, kol galiausiai – ak, Horka kone akyse regėjo, – jis buvo išspjautas į atvirus vandenis, į šaltą, drumzliną, sūrią jūros įlanką toli už miesto. Jūros dugne jis įsivėlė tarp dumblių ir prapuolė pūstaakės žuvies nasruose. Horka tikėjo, kad bevardis dingo amžiams, kaip ir jo tėvystė bei ištisos šeimos, giminės ir gentys, kurių protėviu jis, Horka, būtų galėjęs tapti.

Po šio regėjimo Horka išplovė grindis. Draugė su juo daugiau nebenorėjo susitikti. Ji nieko nepaaiškino. Per paskutinį trumpą jų pokalbį tepasakė vieną sakinį, kuris smogė Horkai į širdį kaip peilis:

– Vaikas nebuvo tavo, – taip ji pasakė. – Ką sau įsivaizdavai?

Taigi iš Horkos antrą kartą buvo išplėšta tėvystė ar tėvystės iliuzija. Ir nieko reikšmingesnio, naujesnio ir labiau sukrečiančio už tapimą tėvu Horkos daugiau nebegalėjo ištikti. Jis liko nuo to apsaugotas.

Draugės Horka daugiau nebesutiko. Žmonės išeina, žmonės dingsta, ir nieko nepaveiksi. Tai sunki pamoka, o Horka mokėsi lėtai.

Vėliau jis svarstė, kad prarasta tėvystė galbūt buvo kažkas tokio, apie ką kartą kalbėjo Liusanderis. Tačiau ši patirtis nepavertė jo geresniu dailininku nei žmogumi, o ir apie gyvenimą jis nesuprato nieko daugiau.

Su caput mortuum Horka vėliau susidūrė dar sykį. Vėlei patyrė tylų, stingdantį, atšiaurų jos prisilietimą.

Tą žiemos vakarą miesto dangaus spalvos tarytum persimainė. Horka stovėjo savo virtuvėje priešais langą ir stebėjosi tuo siauru dangaus ruoželiu, kurį galėjo regėti virš plikų seno klevo šakų. Dangaus skliautas jau buvo pradėjęs žėrėti garstyčių rusva, vyno raudoniu ir slyvos mėliu. Žvaigždžių nebesimatė, o virtuvės lempa virš kriauklės ėmė gesti ir mirgėti. Netrukus ėmė blykčioti ir lubų šviestuvas bei prie Horkos darbastalio prisukta, tik neseniai įsigyta, ilgakotė architekto lempa. Šviesos prigeso, blykstelėjo, galiausiai stojo tamsa. Kai lempos užgeso ir priešais stovinčiame name, o apšviestas bažnyčios bokšto kryžius nugrimzdo į sutemas, Horka pastebėjo, kad dangų visiškai išlygino caput mortuum spalva.

Jis čiupo paltą, apsivijo šaliką ir išėjo į lauką. Nauja naktis tylia banga ritosi virš miesto, užkariaudama miestą gatvė po gatvės, rajonas po rajono, užtamsindama butus ir apskaitos biurus, tatuiruočių ir nagų salonus, sporto sales ir stilingas kavinaites. Ji prarijo viską. Tai nebuvo įprasta nakties tamsa, o amžinoji caput mortuum naktis.

Girdėjosi įvairūs spragtelėjimai ir klinktelėjimai. Kažkas baigėsi, kažkas nukrito, kažkas sulūžo. Caput mortuum nutraukė ryšius, užbaigė visus pokalbius, sulaikė žinutes ir apgobė visus savo vienatve. Jei ji būtų tęsusis amžinai, būtų sustoję ir visa kita, miestas būtų pasmerktas, prarastas, miręs.

Tačiau ji nesitęsė, tą sykį dar ne.

 

Terijai ir paprasti žmonės

Šimto vienų metų senolės anūkė užsakė ne tik močiutės, bet ir savo dviejų dukrų portretą. Šį darbą Liusanderis taip pat perdavė Horkai.

Seses į studiją atlydėjo mama. Vienai buvo trylika, kitai – aštuoneri metai.

Horka įsižiūrėjo į vyresnėlę, liesą paniurėlę, kuri, išveblenusi kažką panašaus į pasisveikinimą, spoksojo pro Horką į nežinomas platybes. Visa jos esybė bylojo apie paauglystės gėlą, Horkai atrodė, kad ji atvyko čia smarkiai prieš savo valią. Merginos veide jis įžvelgė tapsmo suaugusiu pasidygėjimą ir gilią neatšaukiamos metamorfozės neviltį.

Prisimindamas mergaičių šimto vienų metų promočiutę, Horka bandė įžvelgti vaikuose ką nors, ką būtų galima pavadinti giminės bruožais, kokį nors neišblėstantį panašumą, perduodamą iš kartos į kartą. Seseryse Horka beveik regėjo tai, ko ieškojęs: vienos mergaitės apatinė lūpa, kitos ausies spenelio forma ir būdas primerkti akis išties priminė jų pramotę. Horka svarstė, kas yra paveldima, o kas ne, kaip nesuskaičiuojama daugybe būdų pažįstamo ir svetimo, seno ir naujo jungtys apsireiškia palikuonių bruožuose. Jis mąstė apie kartas, mirusius protėvius ir jų nepažinumą, kuris yra toks pat gilus, kaip dar negimusių ainių.

Mergaičių mamai išėjus, vyresnėlė tuoj išsitraukė iš kuprinės juodą katės kaukę su ilgais ūsais.

– Trauk ir savo, – paliepė jaunėlei.

Mažoji mergaitė iš savo kuprinės paklusniai išsiėmė oranžinę lapės kaukę ilgu, smailiu snukučiu. Vyresnioji sesuo tarė, kad jas iš popieriaus pasigamino, nuspalvino ir gumeles pritvirtino pačios.

– Gražios kaukės, – pagyrė Horka.

– Tai ne kaukės, o maskuotės, – pataisė vyresnėlė.

Mergaitės užsitraukė gyvūnų snukučius ant savo veidų. Vyresnėlė, tai yra katė, pareiškė:

– Norim, kad nupaišytum mus su šitom maskuotėm.

– Ar taip buvo sutarta? – pasiteiravo Horka.

– Dabar sutarta! – įsakmiai tarė katė.

– Kodėl norite įsiamžinti gyvūnų pavidalais? – panoro sužinoti Horka.

– Nes iš tikrųjų mes ir nesam žmonės, – atsakė juoda katė.

– Ne visai žmonės, – pridūrė ilgasnapė lapė. – Mes esam terijai.

– Ką tai reiškia? – paklausė nuoširdžiai nustebęs Horka.

– Mes nesam tik žmonės. Tai įgimta, šito nepasirinksi. O kai esi terijas, tada nebūni vien žmogus. Gali dar būti ir koks nors gyvūnas ar net keli, – aiškino katė.

Horka nusistebėjo, kaip tai įmanoma, tačiau su vaikais nesiginčijo. Tik tiek suprato, kad mergaitės nenori priklausyti žmonijai, kas jam pasirodė ir suprantama, ir liūdna. Deja, negali pakeisti savo prigimties, kad ir kaip stengtumeis, nes kiekviena rūšis turi savo pasaulį, jusles ir gebėjimus.

Galiausiai Horka ėmė eskizuoti mergaites kaip palieptas: vieną kaip katę, kitą kaip lapę. Sykiu jis prisiminė miesto šunis, kurie jam atrodo gerokai sąmoningesni už savo šeimininkus. Šunys mato, girdi, užuodžia ir supranta viską, kas vyksta aplinkui. Tačiau kai kartą Horkos žvilgsnis susidūrė su šuns akimis, jose dailininkas išvydo gyvūno vienatvę, atsikartojančią iš rūšies į rūšį.

Ir vaikai! Ak tie vaikai! Vaikų draugijoje Horka visada jausdavosi drovus, atjaučiantis, kupinas nuostabos. Tik prasidedantis gyvenimas laukė jų šiurpiai ilgas, nenuspėjamas ir pilnas pavojų. Net kai vaikas turi tėvą ir motiną, giminę ir namus, prieš gyvenimo nežinomybę jis stovi vienui vienas.

Horkai besidarbuojant šiedu vaikai sėdėjo neįtikėtinai tyliai, kaip po pamokų palikti pareigingi mokinukai. Skirtingai nei vyresni Horkos modeliai, šie gyvūnų kaukėmis apsitaisę pozuotojai visiškai nustojo kalbėti. Kai mama sugrįžo pasiimti dukrų, šios mikliai suslėpė savo maskuotes atgal į kuprines. Pasiteiravus, ką dailininkas spėjo nuveikti, Horka ėmė lementi:

– Paprastai aš… tik užmečiau kontūrus.

Tačiau moteris tebelaukė, žvelgdama tuščiomis akimis, tad Horkai beliko atsukti molbertą ir išvysti staigų jos įtūžį.

– Už šitą nė už ką nemokėsim, – tarė ji. – Portretas yra dovana mano močiutei šimtas pirmosios gimimo dienos proga. Nemanau, kad ji norėtų žvelgti į gyvūnų snukius. Netinka!

– Bet mama, mes gi esam terijai, iš tikrųjų, tu nieko nesupranti, – meldė vyresnioji dukra, o mažoji šalimais prapliupo raudot.

– Daugiau jokių diskusijų, – tarė mama. – Metas važiuoti, nepalikit kuprinių.

Niekas iš išeinančios šeimos nebekreipė į Horką dėmesio. Tik iš laiptinės aidėjo vyresniosios sesers zirzimas ir laputės verkšlenimas.

Horka išplovė teptukus, užvėrė akvarelinių dažų dėžutę. Suprato, kad ir šis portretas niekada nebus baigtas. Iš popieriaus lakšto, iš savųjų pasaulių į Horkos pasaulį žvelgė katė su lape. Dar drėgni dažai suteikė jų akims gyvybingo blizgesio, kuris netrukus išdžiūvo ir užgeso.

Versta iš: Leena Krohn. NÄKÖISYYS. Teos, 2026.