Apie kūrybą ir save
Ramutė Ramunienė, Jonė Ramunytė: Žodžiais atverti naujus horizontus
2013 m. Nr. 12
Vertėjas Ramutę Ramunienę ir Jonę Ramunytę kalbina Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė
Ramutė Ramunienė ir Jonė Ramunytė – mama ir dukra, abi pripažintos literatūros vertėjos iš prancūzų kalbos, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narės, prestižinių apdovanojimų vertėjams savininkės, šiemet švenčiančios gražias sukaktuves. Jubiliejai tapo puikia proga pasikalbėti apie skirtingų kartų vertėjų situaciją, didžiausius vertėjų iššūkius bei džiaugsmus ir literatūros vertimo kaip gyvenimo kelio pasirinkimą.
– Ramute, esate baigusi prancūzų kalbos ir literatūros studijas Grenoblio universitete, dirbote pedagoginį darbą Vilniaus universitete. Kaip pasukote vertėjos keliu?
Ramutė Ramunienė. Visai atsitiktinai. 1957 metais dirbau dėstytoja Vilniaus universitete, prancūzų kalbos katedroje. Viena kolegė, anglų literatūros dėstytoja ir vertėja Elena Kuosaitė, pasiūlė mane kaip prancūzų kalbos specialistę Valstybinei grožinės literatūros leidyklai, dabartinei „Vagai“. Šitaip gavau savo pirmą vertimą – Honoré de Balzaco „Pusseserę Betą“. Koks mane apėmė siaubas! Apie vertimą tada neturėjau jokio supratimo. Autorius sudėtingas, kalba turtinga, sintaksė paini. Žinojau tai… Bet sutikau. Ir versti man labai patiko. Esu kruopšti, taigi man labai tiko tas krapštymasis po žodynus. Taip viskas ir prasidėjo. Bet ir šiandien stebiuosi, kaip drįsau tą pasiūlymą priimti… Tuomet į darbą įsitraukiau dar nežinodama, kad žengiu lemiamą žingsnį savo gyvenime. Vertimas tapo mano antrąja aistra (pirmoji – pedagoginis darbas). Visą likusį gyvenimą dirbau lygia greta ir pedagoginį, ir literatūros vertėjo darbą. Dėl amžiaus teko pirmiausia nutraukti pedagoginį darbą, o dabar atsisakyti ir vertimo, nors versti vis dar labai labai norėtųsi… Paskutinė mano versta knyga – Guy de Maupassant’o novelių knyga „Mėnesiena“, išėjusi 2009 metais, priešpaskutinė – taip pat Maupassant’o novelės „Orla“, 2008 metais. Dabar domiuosi kitų, ypač dukters vertimais. Jei prireikia mano žinių ar patirties, su džiaugsmu padedu.
– Kaip mokėtės vertėjo amato, kaip tobulinotės? Juk literatūros vertimo studijų nebuvo tada, nėra ir dabar.
R. R. Mano laimė – susidūriau su garsiu vertėju ir redaktoriumi Dominyku Urbu. Jis buvo mano pirmos knygos redaktoriumi. Kaip tuomet mane pešiojo! Vis barė ir mokė. Bet išėjau puikią vertimo mokyklą. Jo dėka tapau tikra vertėja, supratau, ką tai reiškia versti. Taip mudu ir susidraugavome. O šiaip mūsų vertėjų karta – savamoksliai.
– Vertėjos kelią pradėjote nuo klasikos – Balzaco. Prie klasikos ir likote. Ar toks buvo jūsų pačios pasirinkimas?
R. R. Dažniausiai autorius siūlydavo pati leidykla, daugiausia tai buvo klasika. Kai kada siūlydavo konkretų kūrinį, o dažnai – tik autorių, palikdavo vertėjui laisvę pasirinkti, kurią jo knygą versti. Tarybiniais laikais naujoji literatūra pro geležinę uždangą neprasiskverbdavo. Net ir kai kurie klasikai, pavyzdžiui, François Rene Chateaubriand’as, buvo draudžiami. Kiek aš vargau, kol į savo prancūzų romantikų rinkinį gavau leidyklos sutikimą įdėti Chateaubriand’o „Atalą“ ir „Renė“, taip pat Gerard’ą de Nervalį. Tiesa, klasikinė literatūra iš tiesų man labai artima, mėgstu XIX a. kūrinius.
– Iš tiesų, ilgame jūsų vertimų sąraše – sudėtingiausi autoriai ir svariausi jų kūriniai. Esate vertusi Balzacą, Stendhalį, Mérimée, Flaubert’ą, Maupassant’ą, Chateaubriand’ą, Hugo ir daugelį kitų didžiųjų rašytojų. Kurie kūriniai, autoriai labiausiai įstrigo atmintin ir kodėl?
R. R. Negalėčiau tiksliai atsakyti. Labiausiai turbūt įsiminė Balzacas. Jo „Pussesere Beta“ pradėjau, išverčiau penkis romanus ir apysakų rinkinį. Susigyvenau su šio genijaus sukurtu pasauliu, jo personažais, pamėgau gaivalingą stilių, be galo žodingą leksiką. Patiko grumtis su Balzaco srautinga sintakse, stengtis įveikti nuolat sutinkamas kliūtis. Įsiminė ir Gustave’as Flaubert’as, nors esu išvertusi tik vieną jo knygą: „Trys apysakos“. Šį Flaubert’o kūrinį daugelis kritikų laiko geriausiai atstovaujančiu rašytojui ir įkūnijančiu jo kūrybą. Apysakų forma tobula, stilius ir kompozicija – skaidrūs. Visada šia knyga žavėjausi ir svajojau išversti, bet ilgai nedrįsau prie šio šedevro prisiliesti. Tačiau negaliu sakyti, kad likau nugrimzdusi vien XIX a. literatūroje. Esu išvertusi ir nūdienių autorių kūrinių: Andrée Chedid, Gonkūrų premijos laureatės, „Nefertitė ir Echnatono svaja“, Sébastieno Japrisot „Ilgas sužadėtuvių sekmadienis“, Pascalio Quignard’o „Terasa Romoje“ ir „Nė vienas pasaulio rytas“ (autorius – taip pat Gonkūrų premijos laureatas). O dabar štai – Maupassant’as. Jei galėčiau, vėl jį versčiau. Jo stilius labai modernus, įdomi kalba: versdama jaučiau, kad kiekvienas žodis apgalvotas, kito ten neįdėsi. Stilius lakoniškas – nei pridėsi, nei atimsi. Žodžių atranka – itin subtili ir rafinuota. Todėl ir versti labai sunku.
– Pastebėjau, kad Jums labiausiai įsiminė tie autoriai, kuriuos versti buvo labai sunku.
R. R. Taip, man patinka, kai būna sunku. Tuomet ir įdomu. Kai lengva – nuobodoka. Betgi kiek praturtėji, kai tenka vis papildomai domėtis, skaityti, narplioti sudėtingą tekstą.
– Sudėtingi klasikinių kūrinių vertimai, ko gero, užėmė nemažai laiko, juolab kad tuo pat metu dirbote ir dėstytoja. Kaip spėdavote? Leidykla tikriausiai duodavo gerokai daugiau laiko išversti knygai nei dabar. Kokie būdavo terminai?
R. R. Taip, dirbau daug, kartais ir naktimis, bet kai darbas įdomus ir jį mėgsti, nejauti ir nuovargio. Leidyklų terminai, prisimenu, buvo ilgi, stengdavomės susiderinti, prisitaikyti vieni prie kitų. Tokių trumpų terminų kaip dabar nebuvo. Terminus skaičiuodavo metais, jei kūrinys būdavo didesnės apimties, būdavo atsižvelgiama į verčiamo kūrinio sudėtingumą.
– Jone, jau norėčiau įtraukti į pokalbį ir Jus. Jeigu jau prabilome apie terminus… Nors šiais laikais jie gerokai trumpesni, vis dėlto dienos šviesą išvysta ir didelės, sudėtingos knygos. Kaip Jums pavyksta versti gerą literatūrą ir spėti su greitėjančiais vertimo tempais?
Jonė Ramunytė. Šiaip jau knyga knygai, tekstas tekstui nelygu… Vienas slysta kaip sviestu pateptas, kitas girgžda ir stringa kaip netepti ratai… Be to, didelis skirtumas, ar vertėjas gali vertimui skirti visavertę darbo dieną, ar prisėda tik priešokiais, vakarais ar net naktį po darbo. Na, o leidyklos dabar visada linkusios skubinti, raginti… Prieš pasirašant sutartį visada tenka derėtis dėl terminų. Nemalonu dirbti, kai terminas toks striukas bukas ir nuolat tenka jį nejaukiai prisiminti… Tad sudarinėdama sutartį visada stengiuosi jį „patempti“, nors darbą dažnai baigiu ir anksčiau – žinoma, ne visada. Juk apskritai kas, tiesą sakant, tas „laimėtas“ laikas? Jis, deja, labai dažnai laimimas kokybės sąskaita. Bet, šiaip ar taip, gyvenimo tempai dabar taip pat kitokie, ir niekur nedingsi. Ir leidėjas, ir vertėjas – kiekvienas stengiasi laimėti laiko – kiekvienas savo naudai…
R. R. Mano laikais vertimas turėdavo būti labai gerai atliktas, tai buvo svarbiausia. Be to, įteikus darbą leidyklai, prie jo dažnai dar dirbdavo specialusis redaktorius, jis lygindavo vertimą ir originalą – ar teisingai, tiksliai išversta. Man pačiai yra tekę atlikti tokio spec. redaktoriaus darbą. O paskui tekstą tikrindavo lietuvių kalbos redaktorius. Procesas būdavo ilgas ir kruopštus.
J. R. Na, štai, kaip buvo anais laikais…
– O dabar, rodos, telikęs vienas redaktorius, kuris dažniausiai originalo nė nelygina su vertimu.
R. R. Taip, dabar per aštuonis mėnesius išverčiama, suredaguojama ir spaudai pateikiama didžiausia knyga.
– Vis dėlto, Ramute, koks buvo pagrindinis motyvas, skatinęs Jus dirbti šį sudėtingą, lėtą, daug pastangų reikalaujantį darbą?
R. R. Galbūt noras praturtinti verstinę lietuvių literatūrą geriausiais prancūzų literatūros kūriniais. Užsienio literatūra anais laikais buvo prošvaistė. Šios knygos buvo labai reikalingos, žmonės jų laukdavo ir skaitydavo, jos išeidavo didžiuliais tiražais, „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ tiražai siekdavo 90 000 egzempliorių.
– Įdomu palyginti su šių laikų situacija. Dabar galima leisti kokias tik nori knygas, tarsi ir niekas nebenurodinėja, ką versti, o ko ne, kita vertus, savo sąlygas diktuoja pati rinka. Jone, Jums yra tekę dirbti vertėja jau Nepriklausomybės laikais, įdomu būtų palyginti skirtingų kartų vertėjų situaciją. Esate baigusi Valstybinį dailės institutą, taigi, kaip ir jūsų mama, vertimą rinkotės kaip antrąjį gyvenimo kelią. Kodėl?
J. R. Nuo pat mažų dienų vertimo procesas mūsų šeimos gyvenime užėmė ypatingą vietą. Mama nuolat sėdėdavo prie tekstų, o aš jau nuo gana ankstyvos vaikystės tuos tekstus padėdavau perrašinėti mašinėle iš jos pribraukytų rankraščių. Matyt, taip pamažu vertimas ir man „įsismelkė po oda“. Galbūt reikėjo iš karto ir stoti į filologiją.
R. R. Aš ir norėjau, kad stotum…
J. R. Bet neraginai, atrodo, tų norų ir lūkesčių būta ganėtinai slaptų (juokiasi).
R. R. Jonė visuomet turėjo polinkį į literatūrą – dar būdama vaikas kūrė eilėraščius ir juos iliustruodavo. Be to, nuo mažumės aš su ja kalbėdavau prancūziškai.
J. R. Taip, dažnai turėdavome prancūzų kalbos pamokėlių.
R. R. O paskui išėjus pasivaikščioti Jonė man sakydavo: „Mama, tik nekalbėk gatvėje prancūziškai!“
J. R. Na va, o šito aš, pasirodo, neprisimenu (juokiasi). Bet, ko gero, ir dabar taip sakyčiau.
– Jone, kuo, Jūsų akimis žiūrint, skyrėsi vertėjo darbo specifika Jūsų ir Jūsų mamos laikais? Žinoma, be mūsų jau aptartų terminų…
J. R. Dabar, kai kolegos pasakoja apie darbą leidyklose (o jų, kaip žinome, tada buvo vos keletas, leidyba buvo stipriai monopolizuota) „tais laikais“, jų pasakojimai visada atrodo tokie romantiški, prisiminimai – su nostalgijos gaidele, net pavydu. (Aš pati į vertimą atėjau palyginti vėlai, tad apie „Vagos“, „Vyturio“ laikus ir darbą šiose leidyklose žinau tik iš pasakojimų.) Žinoma, iš dalies toji romantika, nostalgija – ir jaunystės ilgesys, juk jaunystės laikais viskas iš tiesų gražu, nepaisant nė santvarkos, draudimų ir visų kitų nemalonių ir neteisingų dalykų. Bet ne tik. Vienijo bendras reikalas ir darbas kolektyve. Dabar tokio susitelkimo, bendrystės nėra. Bet, kita vertus, tais laikais, kaip minėjo mama, viskas juk būdavo „nuleidžiama“ iš viršaus, baugščiai dairantis į „vyresnįjį brolį“. Leidžiama literatūra – tiek verstinė, tiek lietuvių autorių – kruopščiai atsijojama. Ką ten atsijojama – apie moderniuosius autorius tada beveik nebuvo kalbos, sakyčiau, tie patys rusai vertė kur kas daugiau modernių autorių, ką jau kalbėti apie lenkus (tais laikais šie vertimai ir buvo pagrindinis langas į pasaulio literatūrą); nebent kai kurie prasprūsdavo pro „sietą“ (ačiū tiems žmonėms, kurie vis dėlto ir tada įstengė juos „prastumti“ į dienos šviesą) ir būdavo grobstomi, skaitomi, aptarinėjami… Dabar gali siūlyti leidykloms kokius nori autorius, kriterijai kiti, dažniausiai: kad tik pirktų. Bet vėlgi atsirado kitų problemų: literatūros perprodukcija – ar kaip tai pavadinti? be to, žmonės kur kas mažiau skaito, žinoma, čia savo vaidmenį suvaidino ir šiuolaikinės technologijos: kompiuterizacija, internetas… Jos sukūrė ir naują vertėjų darbo specifiką. O juk kadaise mamos tekstus barškindavau rašomąja mašinėle… Procesas lėtas, bet kupinas savotiško žavesio – it koks arkliuko traukiamas vežimaitis prieš greitaeigį automobilį… Ir turbūt dar daug skirtumų galima būtų išvardyti. „Keičiasi laikai, keičiasi papročiai“… Tai natūralu.
– Jūsų mamos mokytojas buvo Dominykas Urbas, Jūsų – mama. O kam savo žinias perduosite Jūs? O gal jau tai darote?
J. R. Ugdyti vertėjus… Taip, iš tikrųjų Literatūros vertėjų sąjunga stengiasi sistemingai dirbti šia linkme: rengiami vertimo iš anglų, vokiečių, prancūzų kalbų ir kitokie kursai jauniesiems vertėjams, taip pat seminarai, dirbtuvės, su vertimo specifika stengiamasi supažindinti moksleivius, vykstama ir į provincijos mokyklas, o kartais ir sąjunga sulaukia svečių iš provincijos… Rudenį jau kelinti metai skelbiamas konkursas „Noriu versti“, kuriame visi norintys ir pradedantys gali išbandyti jėgas, pasireikšti. Bet mane, sakyčiau, šiuo metu labiau jaudina kitas klausimas: tai skaitytojo ugdymas. Matyt, drauge su šiuolaikinėm technologijom ir jų teikiamu galimybių spektru atėjo metas, kai žmogaus – čia ypač turiu galvoje vaikus, jaunimą – poreikis, įgūdis, gebėjimas skaityti vargiai gali susiformuoti, atsirasti savaime, be pastangų, postūmio, paskatos iš šalies – kaip daugiau ar mažiau būdavo „mūsų“ laikais. (Štai kiek jau čia tų laikų susidarė: „mamos laikai“, „mūsų / mano laikai“ ir „dabartiniai laikai“…) O jei nebus skaitytojo, tai ir visos mūsų pastangos „gražiai išguldyti“ bus perniek. Šiaip ar taip, tiek vertėjams, tiek rašytojams – ką jau kalbėti apie mokytojus, tėvus, biblio-tekininkus – reikia labai rimtai pamąstyti, ką ir kaip galima būtų nuveikti, kad paskatintume jaunimą paimti į rankas knygą. Kad knyga jiems taptų būtinybe (kad ir kaip utopiškai dabar tai skambėtų), kad moksleiviai nebūtų pedagogų varu suvaromi į aktų sales vangiai išklausyti kažkokių tetų ir dėdžių postringavimų, o eitų ten patys – na, galbūt šiek tiek pastūmėti, juk tai neišvengiama…
– Jūsų mamos kartos vertėjams verstinė literatūra, galima sakyti, buvo tarsi langas, kurį pravėrus skaitytoją, visuomenę pasiekdavo gaivūs vėjo gūsiai. Šitaip žiūrint į vertimą jis atrodo veikiau kilni misija nei sunkus amatas. O koks Jūsų santykis su vertimu?
J. R. Manyčiau, ir dabar verčiant literatūrą galima į savo darbą žiūrėti ir kaip į misiją, ir tiesiog kaip į bet kurį kitą amatą. Iš tiesų esama šiame darbe ir to, ir ano. Žinoma, mamos laikais tai buvo galimybė bent kiek praplėsti pasaulinės literatūros horizontus, įleisti šviesos, bet sykiu – tiesiog kruopštus, kantrus triūsas, kuriuo diena iš dienos užsiimdamas vargu savęs beklausi, ar esama jame kokio romantiško polėkio ar didingo tikslo. Galbūt kartais savo darbo tikslą tegali įžvelgti praėjus nemažai laiko, iš metų perspektyvos. Esu vertusi autorių, kuriuos iš tiesų norėjosi pristatyti mūsų skaitytojui. Tokias knygas versti maloniausia. Todėl ir anksčiau, ir dabar kiek galėdama stengiuosi verstinas knygas leidykloms siūlyti pati, nors toli gražu ne visada tai pavyksta, mat leisti, įvardykime, kokybišką literatūrą leidyklai praktiškai, pelno požiūriu, visai neapsimoka. Leidyklos išsilaiko veikiau iš komercinės, „antrarūšės“ literatūros, vadovėlių ir t. t. Aukšto meninio lygio literatūra – labiau leidyklos prestižo reikalas. Taigi kiek kas įstengia ir nori, tiek tuo prestižu ir rūpinasi. Kai pradėjau versti, laikai leidybai buvo tarsi palankesni. Netgi „Almai litterai“, dabar aiškiai pasukusiai komercine vaga, buvo galima įsiūlyti rimtesnių autorių. Dabar gerus autorius leidykloms įpiršti labai sunku. Beje, tokiais atvejais leidykla beveik visada ieško rėmimo, dažnai institucijose tų šalių, iš kurių kalbos verčiamas kūrinys. Neseniai kolegės gimtadienio proga nudžiugino mane savo verstomis knygomis – labai maloni dovana. Keturių vertėjų knygos, verstos iš keturių skirtingų kalbų, išleistos skirtingų leidyklų… Ir visos – gavus paramą. Štai taip. Na, žinoma, vertėjui sunku išvengti ir komerciškesnės literatūros vertimų, ypač jei esi „laisvai samdomas“ ir stengiesi iš to pragyventi.
– Kuriuos iš savo „įsiūlytų“ gerų autorių kūrinių labiausiai norėtųsi paminėti?
J. R. Na, šiaip jau tikrai neturiu – o gal dar neturiu – tokio: „jis man geriausias“, bet mintyse susikaupę nemažai autorių, kuriuos ateityje labai norėčiau išversti. Na, o jei jau reikėtų kurį nors paminėti… Pavyzdžiui, kad ir toks prancūzų rašytojas, menkai lietuvių skaitytojui pažįstamas – tik viena jo knyga ir tėra išversta: Jeano Giono „Husaras ant stogo“. Labai įdomus ir savitas autorius iš Provanso – taigi ypač mielas, nes tarptautiniai literatūros vertėjų namai, kuriuose kartkartėm tenka viešėti, ir yra Arlyje, Provanse, Prancūzijos pietuose – krašte, kurį tikrai galima įsimylėti in corpore, su jo gamta, miestais, miesteliais, žmonėm, literatūra ir t. t. Taharas Ben Jellounas, Patrickas Modiano, Jacqueline Harpman, Michelis Deonas – rimti rašytojai. Be to, prisipažįstu, mėgstu – ir skaityti, ir versti – detektyvus. Labai patinka ir esu vertusi Fred Vargas, Dominique Sylvain detektyvus. Įdomus yra (ir versti!) žymus ir populiarus prancūzų rašytojas Danielis Pennacas. Labai gaila, kad antroji mano išversta jo trilogijos apie Malosenų šeimą knyga „Karabino fėja“ (yra išleista mano versta pirmoji trilogijos knyga „Žmogėdrų laimei“) tyliai nugrimzdo „Žaros“ leidykloje. Gaila ir darbo, ir apskritai… Na, ir jaunimo literatūra – čia tikrai mano „arkliukas“. Stengiuosi pagal galimybes supažindinti skaitytoją su prancūzų jaunimo autoriais… Beje, šiuo metu taip pat verčiu dvi knygas, kurias pasiūliau leidykloms. Viena jų – Marie Aude-Murail, jaunimo autorės, „Simple“ (dėl pavadinimo dar teks gerokai pasukti galvą), kita – J. M. G. Le Clézio „Auksinė žuvelė“. Le Clézio, Nobelio literatūros premijos laureato, apskritai iki šiol tėra išversta ir išleista – ir jau gana seniai – vienintelė knyga: „Dykuma“ (vertė Birutė Gedgaudaitė). Vis dėlto, manau, reikėtų plačiau pristatyti šį autorių. Nors „pirmai pradžiai“ pasistengiau parinkti paprastesnį Le Clézio kūrinį: „Auksinė žuvelė“, kurią prancūzų spauda apibūdina kaip kokią šiuolaikinę pasaką, alegoriją, yra ir arabų kilmės mergaitės gyvenimo istorija. Na, žiūrėsim, kaip klostysis, galbūt vėliau pavyks pereiti prie sudėtingesnių šio autoriaus kūrinių.
– Taip šiltai kalbate apie savo verstas knygas, kad net truputį pavydu. Ir pavydu, ko gero, ne tik rezultato, bet ir paties proceso. Beje, esu įsitikinusi, kad geriausiai išverčiama tada, kai verčiama su malonumu. Būtent tuomet, mano galva, vertėjo amatas labiausiai priartėja prie meno.
J. R. Aš dar pridurčiau, kad bet koks labai gerai atliekamas amatas gali būti įvardijamas kaip menas.
– Tuomet gal tai ir galima būtų įvardyti kaip vieną iš svarbiausių literatūros vertėjų tikslų? Maža to, pasiekus jį (ar netgi pasirinkus siekti), literatūros vertimas įgauna savo tikrąją prasmę.
J. R. Ko gero, taip. Ta proga prisiminiau vieną kolegą, brazilų vertėją, su kuriuo susipažinau Arlio literatūros vertėjų namuose. Prieš pasukdamas literatūros vertėjo keliu jis išmėgino ne vieną amatą, dirbo šen ir ten, vertėsi, tiesą sakant, labai nuo literatūros nutolusiais darbais ir net buvo pasiekęs tam tikrą materialinę gerovę. Tapęs vertėju, jis viso to nebeturi, materialinės sąlygos gerokai kuklesnės – bet koks yra laimingas, galiausiai atradęs tai, kas iš tiesų artima ir kam jis, matyt, iš esmės ir buvo „užprogramuotas“. Vertimas, sakė jis, tarsi kokia įdomiausia šachmatų partija, kurią jam taip pašėlusiai įdomu ir malonu deramai sužaisti… O kadangi brazilai, pietiečiai – žmonės emocionalūs, ekspresyvūs, tai jis tą savo „laimę būti nepasiturinčiu vertėju“ gebėjo labai gražiai išreikšti – todėl ir prisiminiau…
R. R. Taip, iš tiesų būna džiaugsmų. Štai suki, suki galvą, kaip išversti, ir staiga ištinka nušvitimas – randi tą patį geriausią, ilgai ieškotąjį vertimo variantą! Šis džiaugsmas su niekuo nesulyginamas…
– Jone, Jūsų mama, kalbėdama apie verstas knygas, kurios labiausiai įstrigo į atmintį, prasitarė, kad geriausiai prisimena tas, kurias versti buvo itin sunku. O kaipgi Jums? Ar tarp „sunku“ ir „įdomu“ dėtumėt lygybės ženklą?
J. R. Taip, žinoma, bet sunkumas sunkumui nelygu – jų būna įvairiopų. Kartais tai labai vingri, daugiasluoksnė, „susukta“ kalba, kartais – daugybė nežinomų terminų, posakių, toks ar kitoks argot (žargonas) – jaunimo, prastuomenės ir t. t., kurie varo į neviltį, verčia ne tik be galo knaisiotis internete, bet ir konsultuotis su įvairių sričių specialistais ar bičiuliais prancūzais, tačiau kartais tai apgaulingai paprastos kalbos kūrinys. Toks skaidrus, kad, regis, visiškai nepermatomas, neapčiuopiamas… Toks, pavyzdžiui, yra Patrickas Modiano, vienas mano mėgstamų prancūzų autorių. Stilius ypatingas – iš pirmo žvilgsnio labai paprastas, jokių įmantrybių, skaidrus, muzikalus – bet tik pamėgink jį perteikti ir… ne tai. Kartais tokiu atveju, kai labai taupų, iš pažiūros paprastą – ir drauge tobulą – stilių reikia perteikti lietuvių kalbos priemonėmis, netgi apima tikras bejėgystės jausmas. Tai visai kas kita, nei narplioti kokį vinklų, įmantrų stilių su ilgais – per pusę puslapio – sakiniais. Sakyčiau, tai lengviau. Taigi sunkumų būna įvairių. O kad įdomu – sutinku.
– Jūsų mama panašiai kalbėjo apie Maupassant’o stilių. Vis dėlto juk vertimo specifiką lemia ir kalbų, iš kurios verčiama ir į kurią verčiama, santykis. Taigi kaip prancūzų kalba „leidžiasi“ verčiama į lietuvių?
R. R. Prancūzų kalba ir literatūra turi be galo senas tradicijas, o lietuvių… Verčiant dažnai trūksta žodžių, ypač abstrakčioje sferoje. Mudu su Dominyku Urbu dažnai apie tai kalbėdavome, jis sakydavo: „Prancūzų kalba – išsipusčiusi markizė, o lietuvių – kukli piemenaitė.“ Ir kaipgi padaryti, kad jos rastų bendrą kalbą? Vien meilės jausmui išreikšti prancūzai turi beveik dešimtį žodžių, o ką daryti, kai juos visus reikia išversti į lietuvių kalbą? Taip, jausmų srityje prancūzai – meistrai.
J. R. Na, bet, pavyzdžiui, žodžiui „eiti“ lietuviai turi kur kas daugiau sinonimų. Štai atsiverskime Antano Lyberio „Sinonimų žodyną“: trys puslapiai smulkiu šriftu. Žinoma, esama ten nemažai tokių „nežmoniškų“ žodžių, kaip gvairinti, kuokinti, talakuoti etc., bet juk šie žodžiai labai smagūs. Taigi lietuvių kalba puikiai tinka, tarkime, konkretybėms nusakyti. Juk reikia ir mums kažkuo pasipuikuoti…
– Pakalbėjus apie vertėjo amato sunkumus norėtųsi pereiti prie smagesnių dalykų. O smagiausia, ko gero, kai po sunkaus triūso ateina pelnytas įvertinimas. Ramute, iš Prancūzijos ambasados esate gavusi Garbės legiono ordiną. Tai vienas garbingiausių apdovanojimų. Ką Jums reiškė jį gauti?
R. R. Tai svarbus įvykis mano gyvenime. Labai netikėtas. Kai paskambino iš ambasados ir pranešė šią žinią, netekau žado. Niekad nemaniau gyvenime padariusi ką nors ypatinga, kad būčiau šitaip įvertinta. Tai didžiulis atlygis už sunkų darbą. Beje, mano amžinatilsį sūnus [architektas Gytis Ramunis – K. K.] šmaikštaudavo: „Mama, ir kada gi de Gaulle’is tau duos ordiną?“ Mane tik juokas ėmė nuo tokių kalbų. Ir štai. Kita vertus, man labai svarbus ir mano studentų pripažinimas. Visada jaučiausi jų vertinama ir gerbiama. Sulaukusi devyniasdešimties metų iš savo buvusių studentų gavau nuostabių laiškų su sveikinimais, net eilėraščių. Buvę mano studentai iki šiol mane atsimena, ateina, skambina. Tai irgi didžiulis džiaugsmas.
– Kolegų vertėjų taip pat esate įvertinta ir apdovanota Šv. Jeronimo premija, įsteigta Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos. O ar yra tekę sulaukti palaikymo iš kolegų pedagogų?
R. R. Mano santykiai su kolegomis visada buvo labai geri. Dauguma jų – mano buvę studentai. Tik su valdžia anais laikais – ne. Kreivai į mane žiūrėjo dėl studijų Prancūzijoje, kur jau čia, anais laikais studijuoti užsienyje… Žinot, kaip seniau buvo – jei studijuoji užsienyje, vadinasi, esi šnipas.
– Iš tiesų, apie Jūsų „šnipinėjimą“ yra tekę skaityti Audriaus Musteikio straipsnyje „Prancūzų „šnipė“ Ramutė Ramunienė-Iešmantaitė“… Jone, grįžkime prie Jūsų. 2004 m. Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) esate apdovanota premija už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą – André Dhôtelio „Kraštas, kurio niekada neprieisi“. Beje, tais pačiais metais kartu su Jurgita Mikutyte, Rūta Jonynaite, Irena Aleksaite ir kt. inicijavote Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos įkūrimą. Kitais metais sąjungai sueis dešimt metų. Pačioje jos kūrimo pradžioje buvo keliama daug svarbių tikslų: vienyti literatūros vertėjus, kelti jų profesijos prestižą, ugdyti vertimo kokybės sampratą, atstovauti vertėjų interesams, ginti jų teises…
J. R. Manau, apskritai didžioji dalis šių tikslų daugiau mažiau pasiekti. Prisiminkime laikus iki sąjungos susikūrimo – vertėjų tada tarytum taip pat nebuvo, bent jau viešai jie nesireiškė ar reiškėsi labai kukliai. Žinoma, jie kažkur sau tyliai kniūstėsi, dirbo darbą – kiekvienas sau, nematomi ir beveik niekam nežinomi. Dalis jų priklausė Rašytojų sąjungai, bet jos veikloje lyg ir nesireiškė. Vis dėlto sąjunga – rašytojų, ir nieko čia nepadarysi. Vertėjų bendruomenės nebuvo. Ji atsirado tik įsikūrus mūsų sąjungai. Reikia pabrėžti ir reikšmingą pirmosios Literatūros vertėjų sąjungos pirmininkės Jurgitos Mikutytės indėlį kuriant sąjungą ir vystant jos veiklą. Dabar vertėjai kur kas aktyvesni, matomi, jie ne tik verčia, bet kuria ir realizuoja projektus, užsiima ugdomąja veikla, turi savo duomenų bazę, tinklalapį, organizuoja renginius, teikia premijas, dalyvauja tarptautinių organizacijų veikloje ir t. t. Trumpai tariant, jie yra.
R. R. Mūsų laikais nieko tokio nebuvo. Aš priklausiau Rašytojų sąjungai, bet buvom ten it kokie vargšai giminaičiai…
J. R. Aš pati Vertėjų sąjungos dėka susipažinau su daug puikių ir įdomių žmonių, kolegų, su jais ne tik užsimezgė bičiulystės ryšiai, bet ir prasidėjo bendri projektai, veikla, vienijama bendrų idėjų… Taip pasidžiaugiant yra tekę girdėti ne vieną kolegą.
– Kalbant apie tikslus, kuriuos vertėjai sau kėlė kurdami sąjungą – mano akimis žiūrint, mažiausiai pasikeitė vertėjų finansinė ir socialinė padėtis: honorarai vis dar tokie maži, kad vien iš vertimo išgyventi praktiškai neįmanoma, o juos išmokėti po senovei vėluojama.
J. R. Deja, visa tai – tiesa, nors, atvirai kalbant, labai abejoju, ar Literatūros vertėjų sąjunga – kūrybinė organizacija – pajėgtų įveikti šiuos sunkumus. Šis tas ta kryptimi buvo daroma… Bet turbūt jau reikėtų prabilti apie profsąjungą. Apskritai, tai labai opus – ir, beje, labai platus – klausimas. Jis tikrai reikalautų atskiro „apskritojo stalo“, atskiro interviu su didesne kolegų grupe – o gal ir ne tik kolegų. Ne pro šalį būtų padiskutuoti ir su „priešingos stovyklos“ (nesakau – „priešų“…) atstovais. Štai, Kazimiera, dar viena labai aktuali bei, manyčiau, visus dominanti tema būsimų pašnekesių ciklui. Juk tikrai būtų įdomu?
– Sutinku, tokia diskusija būtų įdomu. Tai vis pamąstymai ateičiai… O baigiant norėtųsi paklausti, kaip vienu sakiniu įvardytumėte vertėjo misiją?
R. R. Žodžiais atverti naujus horizontus.
J. R. Labai tiktų Literatūros vertėjų sąjungos motto – portugalų rašytojo, Nobelio premijos laureato José Saramago žodžiai: „Rašytojai kuria nacionalinę literatūrą, o pasaulio literatūrą kuria vertėjai.“
Romas Sadauskas: „Gyventi – vienintelė žmogui pasiekiama laimė“
2013 m. Nr. 11
Su rašytoju Romu Sadausku kalbasi psichologė Leonarda Bruverė
– Vienoje rašytojų autobiografijų knygoje radau tokį Tavo prisipažinimą ar troškimą: „Norėtųsi kada nors parašyti knygą ar bent vieną puslapį, nors vieną vienintelį sakinį, kad žodžiai kristų nei kraujo lašai iš sužeistos venos.“ Šiandien, praėjus kone pusšimčiui metų, artėjant prie „patriarcho rudens“, gal nebus nuodėmės pasiteirauti: ar tas troškimas išsipildė?
– Nebus nuodėmės, kad taip negailestingai paklausei, ir nebūtų keista, jeigu atsakymo neišgirstum. Kitas tūkstantmetis, kiti ir kūrėjų ketinimai, norai, troškimai. Maždaug tuo pačiu metu poetas Antanas Jonynas norėjo „pūsti į šautuvo tūtą – taip, kad muzika sklistų iš jos“. O Antaną A. Jonyną domina žaisleliai ant kalėdinės eglutės. Tuolaik į literatūrą ėjo ne žodžių minkyti, kol išeina kokia „lalagė“. Manyta, kad rašytojo pašaukimas – padėti žmogui gyventi pasaulyje.
O dėl išsipildymo, tai ne man spręsti. Vienas prancūzas sakė: „Į savo kūrinius aš žvelgiu taip pat droviai kaip ir į savo meilės nuotykius.“ Labai pažįstamas jausmas.
– Įtariu, kad šiandienės literatūrinės mados ir apskritai naujų kartų ieškojimai tau nelabai priimtini. Naujovės nelabai suvokiamos?
– Manding beieškant derėtų žinoti, ką norėtum rasti. Net eilinis kiemo gaidys, kapstydamasis skiedryne, tikisi konkretaus slieko. Beje, gaidys ir negieda be reikalo, ne laiku… Rašytojo darbas irgi rimtas dalykas, kūrėjui maža kapstytis žodžių sąvartyne – gal deimantą rasiu… Bergždžios paieškos bei pastangos tuos ieškojimus sureikšminti kartais virsta lėkštais anekdotais, – kad ir minėtas „Lalagės“ atvejis. Atrodytų, rimtą literatūros tyrinėtoją sužavėjo autoriaus „išrastas“ žodis „tarnė“, kūrinyje naudojamas vietoj įprastinio „tarnaitė“. O juk tos „tarnės“ apstu, pavyzdžiui, Karolės Pažėraitės „Nusidėjėlėje“, tarpukary itin populiarioje apysakoje. Tą patį žodį kritikė galėtų perskaityti ir Vinco Pietario raštuose.
Taigi nesu nusiteikęs nei prieš ieškojimus, nei prieš novacijas, tik dažnai tos naujovės man atrodo ne naujesnės už piešinius olose. Nauja tik tai, kas talentinga, tegu bus nors ir hegzametru parašyta.
Gal bus „ne į temą“, anot tų žavių televizijos blondinių, bet kad jau prisiminiau „čia ir dabar“, tai papasakosiu apie vieną labai seną (bene 1969 metų) mudviejų su poetu Eugenijum Matuzevičium komandiruotę į Klaipėdą. Tuolaik sykiu dirbome „Literatūroje ir mene“, mums buvo pavesta parengti klaipėdietišką numerį – man teko publicistinė dalis, o E. Matuzevičiui – literatūrinė. Tada Klaipėdoje rimtesnių rašytojų gyveno nedaug, iš vyresnių – tik Paulius Drevinis bei skandalingasis Salys Šemerys. Vežėmės ką tik pakartotą „Granatą krūtinėje“, S. Šemerio eilėraščių rinkinį, kuris trečiojo dešimtmečio literatūriniame gyvenime iš tiesų prilygo granatos sprogimui. E. Matuzevičius ketino visa tai su autorium po daugelio metų prisiminti. Ir ką jūs manote… S. Šemerys apie savo jaunystės „granatą“ nesileido į kalbas, o provokuojamas širdo ir siūlė pasiklausyti naujų eilėraščių. Beklausant tos nukaršusio modernisto lyrikos, E. Matuzevičius vis labiau niaukėsi, liūdo, o kai S. Šemerys įteikė pluoštą eilėraščių spausdinti „Litmenyje“, tai visai nusiminė. Taip atsitiks ir su dabar sproginėjančiom granatom, jų aidas (nebūtinai Marčėnas) pasieks nebent literatūros istorijos užkulisius, kur sykiais pasikapsto koks literatūrologas. Vargas tiems, kas pakliuvo į postmodernizmo potvynį, kuris ypač sudrumstė mūsų dabartinės literatūros vandenis; ačiūdie, tos drumzlės pamažu nusėda.
– Taip manai apie jaunųjų rašytojų kartą?
– Lygiai taip kažkada buvo paklaustas Williamas Faulkneris…
– Ir ką jis atsakė?
– Teks paieškoti, kad būtų žodis žodin: „Ji nepaliks nieko vertingo. Ji nebeturi ką pasakyti. Kad rašytum, privalai būti giliai įsisąmoninęs didžiąsias pirmines vertybes ir aukoti savo kūrybą vienai iš jų arba visoms sykiu. Tie, kurie nemoka kalbėti apie išdidumą, garbę, skausmą – pusėtini rašytojai, ir jų kūryba mirs sykiu su jais arba dar anksčiau.“ Aš manau kiek kitaip, nes talentai ateina (ir išeina) ne kartomis, o po vieną, atskirai, nors ir gyvena tuo pačiu metu.
– O kuri iš W. Faulknerio išvardytų vertybių pačiam svarbiausia? Ar visos svarbios kartu?
– Dabar žinau, kad tai naivu, bet rašyti mane skatino teisingumas, su jo ieškojimu susijusios problemos. Mūsų šeima ir gentis pokariu patyrė baisių skriaudų, žiaurios neteisybės, ir man atrodė, kad tai kažkokia lemties klaida, įvykdyta teisingumo nepaisančių žmonių. Nors nuo vaikystės rašiau eilėraščius, stodamas į universitetą pasirinkau teisės fakultetą, bet ten (ačiū Dievui) nepatekau. Tik vėliau sužinojau, kad stojant turėjau pateikti rajono teisėjų rekomendaciją, aišku, aprobuotą vietinio saugumo. Nepriimtas studijuoti teisės nuėjau į žurnalistus, maniau, kad per spaudą irgi galima teisingumo siekti. „Siekiau“ net keturiasdešimt metų, tiek laiko išdirbau redakcijose, rašiau probleminę publicistiką, o tai vadinamajai grožinei kūrybai likdavo ašaros laiko.
– Hemingway’us buvo įsitikinęs, kad žurnalistika rašytojui netrukdo…
– Taip, atsimenu šitą jo tvirtinimą. Bet pagalvojęs, beje, pridūrė: „Jeigu laiku iš jos pasitraukia, kitaip žurnalistika rašytoją nužudo.“ Man, deja, pasitraukti nepavyko, pensijon išėjau tiesiai iš paskutinės redakcijos.
– Bet lyg ir nežuvai, savo bibliografijoje turi per trisdešimt knygų.
– Ką čia gali žinoti. Rašytojo, jo kūrybos vertę lemia ne parašytų knygų skaičius. Kristijono Donelaičio, Antano Baranausko, Antano Strazdo, Jono Biliūno, Pauliaus Širvio literatūrinis palikimas telpa į vieną knygą, o visa kita būta nebūta. Gal aš tos vienintelės knygos neparašiau.
– Bet pats į Rašytojų sąjungą priimtas už publicistiką. Kai stojai, buvai išleidęs tik dvi apybraižų knygeles – „Prie gimtojo slenksčio“ ir „Kelionę iš Baltašiškės į Kučiūnus“.
– Aš ir nesiskundžiu, išskyrus laiką ir sveikatą, žurnalistika iš manęs nieko neatėmė, o davė labai daug, visų pirma – gyvenimo pažinimo. Kartais atrodydavo, kad Lietuvoje nebėra žmogaus, kuriam nebūčiau parašęs laiško; tais laikais į kiekvieną skaitytojo laišką reikėdavo atsakyti. Kažin ar beliko koks krašto kampelis, kur nebuvau su redakcijos komandiruote. O ir toliau pakeliauti teko, ypač „po plačiąją šalį“. Kartais užeina ūpas surinkti iš asmeninių archyvų bent dalį tų apybraižų, straipsnių, esė ir išleisti anų dienų publicistikos rinktinę. Bet kam čia įdomu, kaip kažkada gyvenome.
– Bent jau iš tavo knygų susidaro įspūdis, kad visą gyvenimą keliavai po Dzūkiją.
– Tai tiesa, keliavau ir kol kas tebekeliauju, nors gugiu pasiramsčiuodamas. Drįsčiau tvirtinti, kad apie šį kraštą, kuris yra mano mažoji tėvynė, savotiškas eldoradas, niekas nėra tiek prirašęs, prieiliavęs, prigiedojęs; suprantama, ta kiekybė ne viską lemia, bet gal ir už tai esu vertas, kad mano pelenai būtų išbarstyti Dzūkijos šiluose.
Kita vertus, tavo išsakytas įspūdis netikslus. Esu juk buvęs ir rašęs apie Sibirą, Kaukazą, Ameriką, Kubą, Kanadą, Atlanto vandenyną… Gal nė nepamenu visko. Daug kur buvau, tačiau grįždavau į Vilniaus senamiestį arba Demeniškių kaimą, kur mudu dabar šnekučiuojamės. Kai daužėmės su Rimu Šaveliu arba Almiu Grybausku po Atlantą, tai, būdavo, pailsęs nuo bangų, sapnuoji kur nors vidury vandenyno, o sapno veiksmas… Metelio ar Dusios ežere. Pasaulinė Jotvingija…
– Kone (gal net ne kone?) visos Tavo knygos, visa kūryba sklidina gamtos, ypač miškų ir medžių. Vienas eilėraščių rinkinys taip ir vadinasi – „Žmogmedžių gentis“. Iš kur tai – tik prigimtis, pareiga ar pašaukimas? Jau įmetėjęs baigei Prahos aukštąją ekologijos mokyklą, – kas ten tave nuvedė?
– Ne kitaip, esu vilko neštas ir pamestas, o vilkas buvęs nebuvęs į mišką žiūri, kur jis daugiau pames. Niekada Tavo užduoto klausimo nesu sau kėlęs, tai ir dabar į jį neatsakysiu. Seniai čia buvo laikai, kai gamta ir gamtosauga daugeliui mūsų rašytojų buvo svarbi; Rašytojų sąjungoje šios tematikos puoselėtojai net į atskirą sekciją buvo susibūrę. Prisiminkime Rimantą Budrį, Vladą Dautartą, Vytautą Petkevičių, Juozą Požėrą, Gediminą Isoką. Sekcijos susibūrimuose, kurie vykdavo labai audringai, prie mūsų šliejosi RS nepriklausantys Česlovas Kudaba, Leonardas Grudzinskas, Rimantas Grikevičius, Vytautas Almanis ir kiti. Ne tik rašėme, bet ir kovojome gamtosaugines kovas; toli neieškant, be mūsų (ypač V. Petkevičiaus) pastangų didžioji naftos perdirbimo įmonė stovėtų ne Mažeikiuose, o ties Jurbarku, ant Nemuno krantų. Kiek rūpesčių buvo kuriant pirmąjį – Aukštaitijos – nacionalinį parką…
O dėl Prahos ekologijos mokyklos, tai ten pasimokyti pakliuvau atsitiktinai – profesoriaus Č. Kudabos dėka. Kažkas kitas turėjo važiuoti, tačiau profesorių apvylė. Po jos galėjau ir galiu save vadinti ne tik gamtosaugininku, bet ir bene pirmuoju Lietuvoje diplomuotu ekologu. Bet dar svarbesnė mokykla buvo devyneri metai ir devyni mėnesiai darbo „Mūsų gamtos“ žurnale.
– Klausau ir mintyse skaičiuoju: bene visų ką tik Tavo išvardytų rašytojų jau nėra tarp gyvųjų…
– Taigi… Nė nepajutau, kaip likau vienas. Iš jaunimo niekas anų nepakeitė ir, atrodo, nebepakeis.
Maniau, gal ir vienas lauke – karys. Rašiau ir teberašau apie gamtą, daugiausia apie miškus. Sunku jiems, ne tik žmogui, „pereinamuoju laikotarpiu“. Gyniau vandališkai naikinamus senuosius Druskininkų ir Vilniaus medžius. Dešimtį metų be pertraukos Rašytojų klube organizuodavau Žemės dienos minėjimus, kurie, švelniai tariant, nebuvo ramūs, sutraukdavo gamtai neabejingus žmones iš kitur. O kai susirgęs pernai išėjau iš rikiuotės, Žemės dienos Rašytojų klube nebuvo. Tyla, niekas net ačiū nepasakė. Maža to, lyg mazgote per veidą – Rašytojų sąjungos vadovybės pastangomis kaip nebuvęs dingsta gyvybingas klevas po RS rūmų langais. Tas pats, kurį kažkada mudu su Alfonsu Maldoniu išgelbėjome nuo pjūklo, kai nuogino gatvę šalia „Gedimino 9“ parduotuvių komplekso. Apie šį klevą yra gražus A. Maldonio eilėraštis, beveik ne menkesnis už A. A. Jonyno „Kalėdinę eglutę“…
– Pakalbėkime apie ką nors, kas ne taip liūdna. Pamenu, kaip Tave per Rimanto Šavelio kūrybos vakarą profesorius Petras Bražėnas sugėdijo. Kažkaip išėjus iš kalbos tu papostringavai: „Jeigu man būtų leista prieš mirtį išreikšti paskutinį norą, aš paprašyčiau Dievulio, kad leistų dar kartą perskaityti gimtąją lietuvių literatūrą.“ Į tai profesorius atkirto: „Matai, koks gudrus tas Sadauskas, patį dievą norėtų apgauti…“ Tektų manyti, kad ji, ta gimtoji mūsų literatūra, tau šį bei tą reiškia?
– Jei taip nebūtų, pats sau netikėčiau: esu žibalinės lempos augintinis. O kai pritrūkdavo žibalo, tai ir balana pasišviesdavome. Toje pamiškinėje Petroškų kaimo sodyboje, kur ėjo dalis pokarinės mano vaikystės, taip ir nebuvo atvesta elektra, kol viską sulygino su žeme melioracija. Betgi šviesos – nors kita prasme – ten nestigo. Iš vienos seklyčios kertės mums švietė didelė savadarbė etažerė, visa prikimšta knygų, kurias į Petroškus sugabeno mūsų genties pažiba kunigas Juozas Radzevičius, tuolaik gal dar klierikas. Pamenu buvus ten Krėvės „Šiaudinę pastogę“ bei „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, Vaižganto „Pragiedrulius“, Jono Biliūno tomelį, Liudo Dovydėno „Brolius Domeikas“, Albino Andrulionio „Baltaplunksnę“, minėtąją K. Pažėraitės „Nusidėjėlę“, o iš poezijos – Maironio „Pavasario balsus“, Strazdelio „Giesmes“, Juliaus Janonio rinktinę su ilga J. Mikutaičio įžanga, Bernardo Brazdžionio eiles… Ogi dar Anderseno ir brolių Grimmų pasakos, „Šventųjų gyvenimai“, nemažai kitų per laiką užmirštų.
– Sakyčiau, visai neblogi vaikystės skaitymai.
– Ne skaitymai, o gal klausymai, nes iš pradžių skaityti dar nemokėjau, tik vėliau įsigudrinau iki mokyklos perprasti šį meną ir bent jau pasakas skaitydavau ir sau, ir kitiems. Taip ėjo mūsų ilgi rudenio ir žiemos vakarai, suaugusiems ką nors krapštantis, o laisvesniam skaitant. Taip aš visam gyvenimui įsiklausiau, o laikui bėgant ir įsiskaičiau į mūsų gimtąją literatūrą, jos herojai man buvo ir liko ne sugalvoti personažai, o gyvi, iš tikrųjų gyvenę žmonės: bobulė iš „Antanuko ryto“, skerdžius Lapinas, Biliūno Jonukas ir Juozapota, Vaižganto Severiutė ir Nebylys… Tų paveikslų iš sielos iki žilos galvos neištrynė nei laikas, nei pasaulinės literatūros šedevrai. Ir nemanau, kad lietuviškas klasikinis žodžio menas yra menkesnis už kitų tautų, nors buvo kuriamas labai nepalankiom aplinkybėm, iškosėtas džiovininkų, iškentėtas kalėjimuose bei tremtyse, draustas ir niekintas (kartais tebeniekinamas) tiek svetimų, tiek savų. Ne man vienam taip atrodo, kartą kitą esame svarstę su Juozu Apučiu: iš kur ta jėga, ta įtaiga, kai, atrodytų, bejėgiškų J. Biliūno vaizdelių paveikslai įsikerta atmintin neužmirštamai. Kas tokiu atveju yra literatūra?
– Ar šiandien rašyti paprasčiau, rašytojų gyvenimas lengvesnis?
– Tikram kūrybos žmogui niekada nebuvo lengva. Ir nebus. Kodėl aš turiu būti popinamas? Kodėl turiu būti sotesnis už savo skaitytojus? Ar mes siekiame, kad sotūs rašytojai kurtų sočias knygas?
– Bet ar neartėja laikas, kai gija, jungusi šiandienę literatūrą su klasika, nutrūks? Juoba kad mūsų literatūros klasika kaimiška, o vyrauja jau miestas. O gal ta gija jau nutrūko?
– Amerikoje jau seniai vyrauja miestas, o Williamas Faulkneris save vadino kaimo bei mažų gyvenviečių vaizduotoju. Asfaltas įgris ir rašantiems, ir skaitantiems, sielos gilumoje mes visi – gamtos, nesugadintos žemės žmonės. Tikriausiai problema ne pati dabartinė mūsų literatūra, o jos vertinimas. Pati literatūra šiandien yra labai įvairi, ypač jauniausia, ir, beje, – kuriama moterų pastangomis. O vertinami bei adoruojami tik kūriniai apie nieką, žodinė ekvilibristika, kitkas lieka nepastebėta arba pastebima akies krašteliu kaip nevertas dėmesio daiktas. Net Alfonsas Nyka-Niliūnas „Dienoraščiuose“ apgailestauja, kad lietuvių literatūrinė kritika formalistinė, tokie prancūzai, anot jo, daugiau gilinasi į socialinius, psichologinius, filosofinius kūrinio aspektus. Susiklosčius tokioms aplinkybėms tūlas rimtas rašytojas gyvas palaidojamas, lyg jo ir nebūtų.
– Sutik, kad literatūra – vis dėlto – žodžio menas.
– Pirmiausia buvo žodis, net Šventame Rašte taip tvirtinama, bet žodis radosi tada, kai žmogui jo prireikė išreikšti jau galvoje subrandintą mintį. Žodis negimė be priežasties. Be to, „netark žodžio be reikalo“.
– Gal sukonkretintum tvirtinimą, neva esama nepastebimų rašytojų ir knygų.
– Nenoriu niekam advokatauti, todėl gyvųjų neliesiu. Bet štai, Jonas Laucė… Negirdėjai tokio rašytojo? Tai va! O Vytautas Kavolis Joną Laucę vadino talentingiausiu pokarinės Lietuvos rašytoju, anot literatūrologo, „jo istorinių romanų proza gaudžia kaip vargonai“. Vadinu laime tai, jog su šiuo devyniolika metų vyresniu žmogumi teko šiltai bendrauti iki paskutinių jo dienų, visos trys didžiosios J. Laucės knygos mano namų bibliotekoje su išmintingais autografais. Būtų per ilga čia pasakoti jo legendinį gyvenimą, jis – paskutinis tikras mūsų literatūros kankinys, pasodintas kalėjiman Brežnevo laikais už kūrybą. Teisme visuomeniniu kaltintoju buvo „Vagos“ leidyklos vyriausiasis redaktorius Kazys Ambrasas! Kolega, anot paties J. Laucės, kuris už nieką ant nieko nebuvo piktas. O žinote, kaip jis mirė? Suspaudęs delne vieno lito monetą – savotišką premiją už trečiąjį romaną, kuria jį apdovanojo Kauno rašytojai. Grįžo su ta dovana į Rumšiškes, kur savo rankomis statytame namelyje vienišas gyveno; grįžo ir atsigulė blogai pasijutęs. Apie ką šis rašytojas prieš mirtį mąstė?
– Gal tai tik nesusipratimas, vienintelė išimtis.
– Deja. Tokių, anot Tavęs, nesusipratimų susikaupė nemažai. Kas beprisimena Juozą Požėrą, skausmingai mąsčiusį apie mažų tautų likimą „broliškoje tarybinių tautų šeimoje“. Plačiai žinomas Čingizo Aitmatovo paleistas žodis „mankurtas“, o juk patį reiškinį J. Požėra gerokai anksčiau tyrinėjo romane „Žuvys nepažįsta savo vaikų“. Vaizdavo kažkokią save pačią užmirštančią šiaurės tautelę, bet juk mintyse turėjo mus pačius, savo tautą. Buvom su Juozu artimi, kalbėdavomės atvirai, tik gal išgerdavome per daug. Absoliučiai užmirštas Vytautas Misevičius, per savo linksmą gyvenimą išleidęs per keturiasdešimt knygų. Ne visos jos vienodai geros, tačiau, sakykime, paskutinė – „Palatos istorijos“ – rašyta iki paskutinio atodūsio, verta pakartojimo net terapiniais sumetimais. Šis rašytojas buvo užmirštas dar už gyvos galvos. Kai sukako septyniasdešimt, nė vienu žodeliu nepaminėtas niekur. Kodėl? Priežastis paprasta. Atšventęs Nepriklausomybės atkūrimą, 1990 m. kovo 12 d. vakarą Vytautas specialiai nuvažiavo į Švyturio gatvę ir, atsistojęs po nomenklatūrinių rašytojų namo langais, savo galingu balsu vienuolika kartų sušuko: „Šūdžiai! Šūdžiai!“ Užmirštųjų sąrašą galima tęsti, bet kas iš to?
– Kaip manai, ar sugrįš kada nors ta užmiršta kūryba į literatūros apyvartą?
– Tada, kai ir Tu ją perskaitysi. Nepyk. Jeigu tokia kūryba mums nereikalinga, parduokim ją, pavyzdžiui, baltarusiams. Neseniai skaičiau, neva gudų šiandieninė proza verčiama į dvidešimt dvi kalbas. O tokį Vytautą Račicką ir kokie prancūzai pirktų. Mūsuose jį tik vaikai žino, nė viena iš naujausių jo apysakų nepremijuota. Tiesa, pats Vytautas to neima į galvą. Pats rašo, pats leidžia, pats platina ir yra skaitomas – labiau už visus premijuotus.
– Gal ne vietoje, bet pasakysiu, kad ir pats jokių premijų nesi pešęs. Knygos eina, niekas jų nepeikia, tūlas net ir labai giria, o įvertinimo nebūna, nors tų premijų pristeigta gyvas galas.
– Taip, nesu jokia premija susitepęs. Nei anais, nei šitais laikais. Bet užtat kiek kartų nominuotas! Pirmą kartą dar 1976 metais, išėjus miniatiūrų apysakai „Mažas miško dienoraštis“. Tada buvau kandidatas komjaunimo premijai gauti. 1986 ir 1987 metais už publicistikos rinktinę „Laimingų žmonių gyvenimas“ du sykius ketino skirti respublikinę premiją, bet neskyrė. Pastaraisiais metais irgi nominavo bene keturioms premijoms, net valstybinei, bet nė vienos negavau. Už eseistinį romaną „Gyvenimas prie vieškeluko“ premiją jau buvo skyrusi Kelmės savivaldybė, bet RS valdyba su sprendimu nesutiko ir premiją atidavė kitam. Nors iš Kelmės buvau net sveikinimą gavęs…
– Skaudu?
– Juokinga ir nerimta. Apskritai į premijas nereikėtų rimtai žiūrėti. Net nobelistų tik koks trečdalis laiko išbandymus atlaikė, kiti labai sėkmingai užmiršti. O ką reiškia sovietinių laikų mūsų literatūros milžinai, premijuoti ne tik respublikinėm, o ir Stalino, Lenino ar panašiom premijom? Nieko. Toje gūdumoje „nepremijuotini“ buvo J. Aputis, P. Dirgėla, R. Gavelis, J. Glinskis, L. Gutauskas, E. Ignatavičius, J. Kunčinas, R. Lankauskas, E. Mikulėnaitė, B. Radzevičius, V. Sirijos Gira ir dar vienas kitas; mano suvokimu, tuolaikinės lietuvių prozos žiedynas, nenuvytęs ir iki šių dienų. (Tik baisiai piktžolių nustelbtas…)
Tiesa, stebėtinai svarios ir pelnytos buvo tarpukario Lietuvos valstybinės literatūros premijos. Pirmoji buvo skirta visai nežinomai autorei iš Klaipėdos, Liudas Gira net nuvažiavo pas Ievą Simonaitytę ir iškamantinėjo, ar „Aukštujų Šimonių likimas“ nėra verstas kokio vokiečių rašytojo veikalas. Vėliau tarpukario valstybines premijas gavo L. Dovydėnas, P. Cvirka, S. Nėris, B. Brazdžionis, Krėvė, ir nė viena premijuota knyga iki šiol neužmiršta, tapo klasika. Tiesą sakant, geriausia premija – matyti, kad mano knyga bibliotekos lentynoje yra nudėvėta, nuskaityta, apvargusi. Kai rašai, apie premijas mažiausiai galvoji.
– Tavo knygų pavadinimuose kartojamas vienas žodis: „Laimingų žmonių gyvenimas“, „Raibas gyvenimėlis“, „Gyventi“, „Gyvenimas prie vieškeluko“… Romai, kaip Tu dabar gyveni?
– Negerai išeina, ko anksčiau nesakei, būčiau to žodžio išvengęs. O gal taip lemta? Kažkada, būdamas pusšeštų metų vyrukas, patyriau klinikinę mirtį, o po tokio nuotykio žmogus labai geidžia gyventi. Tai ir gyvenu kartodamas tą žodį, – štai jau septyniasdešimt penkerius metus. Turiu tris nepagydomas ligas – gilią senatvę, komplikuotą cukrinį diabetą ir skrandžio vėžį, – bet vis tiek kol kas gyvas. Ir galiu pasakyti, kad gyvenimas, kad ir koks jis būtų, yra vienintelė žmogui pasiekiama laimė. O rašytojo didžiausia laimė – kai jo knyga išeina į žmones ir dirba savo darbą.
– Dėkoju už pokalbį ir viešnagę. Gyvenk!
– Taip, ne pro šalį būtų dar nors kiek pagyventi, nors ir ne tai svarbiausia. Mes užmirštame – už nugaros visada budi šešėlis. Nuosavas. Tau paskirtas liudininkas, sargybinis, palydovas. Atsitiks čia kas nors, sakykim, išlįs iš už debesies mėnulis, ir šešėlis įgaus pavidalą, atsistos tau už nugaros ar šalia. Seks iš paskos tau kiūtinant vieškeliu, kopiant ar leidžiantis nuo kalvos. Svarbiausia jo neprarasti, savo šešėlio, bandau apie tai parašyti.
Lena Eltang: Įsimylėjimas per šimtus puslapių
2013 m. Nr. 10
Rašytoją Leną Eltang kalbina Vladas Braziūnas
– Mūsų pokalbio rubrika – „Apie kūrybą ir save“.
– Tai reikės pasakot biografiją? Mano biografijų daug ir įvairių, – kurią tau pasakot? Tikrą, rašytojos ar slaptą?
– Buvo mergaitė Lena iš Leningrado. Miesto tokiu pavadinimu nebėra, o kas nutiko mergaitei?
– Ta mergaitė ir liko. Labai ilgai drauge gyvenam: mezozojus, paleozojus… visas darvinizmas…
– Tai toje darvinizmo pradžioj kas ta mergaitė buvo, kur buvo? Kas jos tėvai?
– Mergaitė gimė Sankt Peterburge, tuometiniam Leningrade. Tėvo, teatro režisieriaus, amžinai nebūdavo namuose. Motina profesorė, tais laikais – tik pradedanti mikrobiologė, gražuolė mėlynakė blondinė. Jeigu rašyčiau melodramas, tėvų vedybos galėtų būti neblogas romano siužetas. Kadangi melodramų nekuriu, o šiuolaikinių net bijau, tai nerašau ir apie savo tėvus. Bet gal pasensiu ir parašysiu romaną apie jų vedybas. Mama įsimylėjo tėvą, kai šis filmavo savo pirmą filmą. Jis pradėjo kaip kino režisierius. Tarybiniais laikais Kijeve buvo tokia Dovženkos kino studija. Teatro ir kino žmonės sakydavo, kad studijų būna blogų, labai blogų ir Dovženkos. Pradedančiajam režisieriui nieko geresnio niekas nepasiūlė, tad tėvas gavo statyti filmą Dovženkos kino studijoje. Jam reikėjo merginos nedideliam vaidmeniui, labai gražios, kuri galėtų būti idealus slavės portretas. Filmas buvo apie kažkokius senus laikus.
Kino žmonės motiną pastebėjo gatvėj vaikštinėjančią su drauge: išeiginėmis dienomis buvo atvažiavusi į Kijevą. Taip jiedu su režisierium ir susitiko, abu įsimylėjo. Ji kilusi iš bajorų, dvarionių. Senelis iš motinos pusės, kai užėjo bolševikai, buvo junkeris, tada dar visai jaunas. Nuo bolševikų iš Rusijos pabėgo į Konstantinopolį, iš ten persikraustė į Italiją. Ir padarė tragišką gyvenimo klaidą – sugrįžo. Turbūt girdėjot apie vadinamąją Stalino amnestiją? Geri specialistai, karininkai, inžinieriai buvo kviečiami grįžti į Rusiją. Žadėta, kad galės gyventi savam krašte, net atgaus dalį turtų. Kurie savo krašto buvo išsiilgę, o tai normalu, ypač inteligentams, – tie ėmė ir grįžo. Atplaukė keli laivai, pilni žmonių, šia melagyste patikėjusių. Deja, visi iš tų laivų buvo išsiųsti tiesiai į Sibirą arba į Šiaurę. Be jokių išimčių. Niekas nežiūrėjo, kas tu toks. Senelis pateko į Belomoro kanalo statybą. Bet prasidėjo karas. Vėl reikėjo žmonių. Kai Rusijai ko nors prireikia, ji pasidaro tokia gera. Vėl paskelbė, kad bus taikoma amnestija, jeigu žmogus sutiks dirbti pačiose pavojingiausiose vietose. Mano senelis, tada smarkus vyras, nepaisydamas, kad Rusijos buvo taip nuskriaustas, vis tiek norėjo jai padėti. Ir grįžo į Leningradą. Prieš prasidedant jo blokadai. Ten, Kronštate, buvo karinė gamykla, kur gamino zenitines patrankas. Jis tapo tos gamyklos direktoriumi. Dirbti buvo neįmanoma, nes vokiečiai tiksliai žinojo, kur ta gamykla yra, ir nuolat ją bombardavo. Kai darbininkai ateidavo į darbą, jiems visiems iš karto duodavo „oficierinių“ šimtą gramų. Nes be degtinės žmogus neturėjo kur dėtis – baimė. Šimtą gramų gaudavo ir direktorius. Šitą karininkišką stikliuką jis išgerdavo kas rytą visą likusį gyvenimą. Bet tik tą vieną. Senelis, kaip nomenklatūros žmogus, turėjo galimybę iš Leningrado šeimą išsiųsti, bet atsisakė: kaip aš žiūrėsiu savo darbininkams į akis? Pasielgė dorai. Tačiau senelė šio poelgio jam neatleido. Jų dukros – mano mama ir jos sesuo – buvo dar mažos. Kad jie visi išgyveno, tiesiog laimė, jiems neįtikėtinai pasisekė.
Taigi senelis buvo senas užkietėjęs aristokratas su savo principais, bet… Kai mano motina sutiko tėvą, kino ir teatro režisierių, ir jiedu įsimylėjo, senelis pasakė: režisierių mūsų šeimoje nebus! Motina, Medicinos instituto studentė, išvažiavo į Maskvą ir… ištekėjo. Grįžusi namo, pasą paslėpė po čiužiniu. Čia jis ir pragulėjo trejus metus. Kol mama baigė institutą, gyveno su savo tėvais, ir jie nė nežinojo, kad ji ištekėjusi moteris, kad ne su drauge važiuoja kur nors prie Baikalo ar Sočin, o į Maskvą, kur su savo mylimu vyru gyvena košmariškame bendrabuty. Tokia šiltnamio mergaitė, turėjusi puikų butą Leningrade, nemačiusi jokių bėdų, nebent atsimenanti tuos blokados laikus, kai dar buvo maža… Jokių bėdų. Nes senelis padarė gerą karjerą, tapo vienu iš Admiraliteto inžinierių. Leningrade tai buvo labai rimta pozicija. Bet laimingiausi jos gyvenimo momentai buvo apleistame bendrabutyje. Galų gale motina baigė institutą, ir jie nusprendė, kad laikas prisipažinti. Reakcija buvo labai paprasta: lauk! Bet tėvo karjera teatre jau klostėsi neblogai, įsigijo gerą butą – jie jau galėjo gyventi ir be senelio palaiminimo.
Vis dėlto vienas senelio principams pavojingas faktorius liko jo nenumatytas. Tai maža juodaplaukė mergytė. Ji buvo atvežta į Leningradą, seneliui pasakyta: žinai ką, tėveli, tu gali mūsų nemėgti, bet štai paliekame dukrą – man reikia gintis disertaciją, o vyrui labai svarbi premjera. Senelis pamatė tą ketverių metukų mergytę, atsileido, pasakė, kad, na, porą mėnesių pažiūrėsiu. Šitie porą mėnesių tęsėsi… keturiolika metų. Taip aš ir likau su seneliu. Ir dėl to labai laiminga. Jis man padėjo daug ką suvokti, pažinti literatūrą, meną, davė viską, ką gali duoti tikras užkietėjęs senos kartos inteligentas. Šito nebūčiau gavusi iš tėvų: jie nebūtų turėję man tiek laiko. Trejų metų aš pradėjau skaityti. Išmokau pati. Nuo to laiko naudojausi senelio biblioteka.
Gal jau einam prie literatūros? Nuo neišgalvotų istorijų aš greit pavargstu.
– Ar Tavo mergautinė pavardė rusų literatūroj bent kiek žinoma?
– Nė kiek. Pasakysiu kodėl. Pirmąkart ištekėjau aštuoniolikos. Tuomet rašiau tik lyriškus eilėraščius, dienoraštin. Pradėjau rašyti šešiolikos, o aštuoniolikos jau maniau, kad gyvenimas nugyventas. Niekam tų eilėraščių nerodžiau. Kai ištekėjau, mano pavardė pasikeitė, paskui pasikeitė dar kartą, tada dar kartą. O kai pradėjau rašyti rimtai, eilėraščius (prozos dar nebuvo nė kvapo) skelbti, – jau turėjau dabartinio vyro pavardę. Ji daniška. Ir turiu jums pasakyti, kad kai sutikau savo vyrą, net nekilo mintis, kad jo pavardė skambės kaip pseudonimas. Priešingai. Kai mes Kopenhagos municipalitete ėjom tuoktis, aš su ilga suknia ir ilgu baltu šaliu, – jis dabar kabo, kaip matai, sodybos verandoj vietoj užuolaidų, – galvojau: vaje, jis toks geras, aš jį taip myliu, bet kokia baisi pavardė, kaip aš gyvensiu su tokia pavarde?! Bet gyvenimas parodė, kad kai išėjo pirmos knygos su ta pavarde, kurios taip bijojau, publika į ją reagavo kaip į puikų slapyvardį. Tada jau pagalvojau, gal be reikalo aš taip, gal visai nebloga pavardė. Niekada nežinai… Romanas „Akmeniniai klevai“ baigiamas žodžiais: „niekada nežinai, kiek jų.“ Šitie žodžiai tinka ir šiai istorijai, ne tik kalės šunyčiams, atsivedamiems paskutiniuose romano puslapiuose, pačioje pabaigoje. Tinka ir moters gyvenimui. Niekada nežinai, kiek yra gerų slapyvardžių, gali surasti ir geresnį, bet aš jau turiu šitą ir nenoriu su juo atsisveikinti. Be to, mano vyras yra puikus žmogus. Nors ir skandinavas. Sakoma, esą skandinavai niūrūs, pernelyg ramūs. Jis temperamentingas, daug išmano apie gyvenimą to, ko neišmanau aš. Jo patirtis labai skyrėsi nuo manosios. Kaip rašytojai jis man davė labai daug. Be to, su juo gera keliauti, ir mudu apvažiavom beveik visą pasaulį. Gyvendavom ir palapinėse, įvairiuose kraštuose, kur tik buvo įmanoma. Žmogus patikrinamas pagal tai, kiek dienų su juo galiu išgyventi palapinėj. Dvidešimt metų palapinėj – čia jau labai daug. Todėl tikiuosi, kad man keisti slapyvardžio jau nebeprireiks.
– Lena, kiek papasakok apie savo lietuvišką liniją.
– Galiu papasakot, kaip Lietuvoje atsiradau pirmą kartą. Tais laikais, Irkutsko universitete jau baigusi teatro žurnalistiką, dirbau teatre. Į Vilnių atvažiavau visai oficialiai: į teatro festivalį. Labai gerai atsimenu, kaip, atvažiavusi iš stoties, atėjau į Teatro sąjungą. Paskui vaikščiojau Vilniaus gatvėmis ir galvojau, koks gražus miestas. Niekuo ne blogesnis už Peterburgą. Bet visai kitoks, turbūt negalėčiau čia gyventi: labai mažas. Po Peterburgo – erdvės trūksta. Ir jeigu man tada būtų kas pasakęs, kad šitos erdvės man užteks ir aš būsiu laiminga čia gyvendama, būčiau nepatikėjusi. Bet tame teatro festivalyje sutikau savo antrąjį vyrą, vilnietį. Susirašinėjom apie metus. Kitąmet jis atvažiavo į mano teatro gastroles ir pasipiršo. Rado mane užkulisiuose, pasipiršo ir išvažiavo. Ir tada jau man neberūpėjo nei gastrolės, nei aktoriai, niekas, tik vienintelė mintis: negi turėsiu gyventi tokiame mažam mieste? Bet jis pasakė: gyvensim Vilniuje, čia vienintelė sąlyga. Ir aš atvažiavau. Apie 1989-uosius, rugpjūčio pabaigoj. Kiek man buvo metų? Mažai. Ir proto mažai. Ir aš sau jokių sąlygų nekėliau. Pasakiau vyrui: lieku. Maniau: pagyvensim Vilniuje, maža kas, gyvenimas sukasi, paskui gal Peterburge, tada vėl Vilniuje. Tuomet nebūčiau patikėjusi, kad jau viskas pasikeis, pasikeis gyvenimas, aš galėsiu turėti danišką pasą, gauti Danijos pilietybę visam laikui, bet vis tiek grįšiu čia ir norėsiu čia būti – kažkokia mistika. Bet taip ir įvyko. Niekur kitur būti nenoriu. Ir ne tik dėl šitos sodybos, kur vasaroju, kur parašiau savo knygas. Ne tik dėl buto Vilniuje, iš kur pro langą matau senamiestį, kur irgi nemažai parašiau. Ne tik dėl to. Tiesiog jaučiu, kad čia mano šalis. Ir mano miestas.
Dar turiu pasakyti vieną dalyką. Gal pamanysi, kad čia tik pokalbio dekoracija. Bet ne, teisybė. Mąstant apie Lietuvą ir mano gyvenimą joje, sieloje kilo labai įdomus jausmas. Tas jausmas atsirado, kai „Akmeniniai klevai“ buvo išversti į lietuvių kalbą. Poezija man tokio jausmo nebuvo sukėlusi. Ir jos į lietuvių kalbą yra išversta puikiai, bet eilėraščių į visokias kalbas versta tiek daug, kad dar vienas vertimas tarsi praėjo pro šalį. Bet kai vienintelis žmogus, kuris sugebėjo perprasti mano romaną ir susidoroti su jo vertimu, pasirodė esąs ne kas kitas, o lietuvis, – man čia buvo ženklas. Aš tada ir savo redaktoriui pasakiau, kad neatsitiktinai pirmas vertimas išleistas Lietuvoje. Taip, esama mistikos. Tada pradėjo versti ir tie, ir anie. O išvertė vis dėlto lietuvis.
– Bet tam lietuviui svarbu ir Tavo poezija. Juk ir pati nuo jos pradėjai, ir pagaliau lietuviai, net jaunimas, rusų kalbos kartais nebemokantis, pirmiausia Tave galėjo įsidėmėti kaip poetę – iš eilėraščių vertimų Poetinio Druskininkų rudens (2008) ir Magnus Ducatus Poesis (2010) almanachuose. Kaip Tavo eilėraščiai sunkėsi viešumon?
– Studijų metais spausdindavausi tik studentiškuose laikraštukuose. Kokie ten eilėraščiai tais laikais Tarybų Sąjungoj?! Viskas juk buvo užstota geležinių sienų, prasimušti nebuvo įmanoma. Aš ir nebandžiau.
– O visokie draugų būreliai, virtuvės, pogrindžiai…
– Buvo. Mes su draugais leidom net savo žurnalą. Už jį mus KGB supakavo. Išsivedė mane iš paskaitos, įsodino į mašiną ir išvežė.
– Tai buvo literatūrinis žurnalas ar šiaip kokia pogrindžio savilaida?
– Literatūrinis. Politika visiškai nesidomėjau. Dabar būtų romantiška apsimesti disidente… Nieko panašaus. Ten buvo tik literatūra. Užteko ir šito. Bet jie mūsų kompanijos vaikinus vis dėlto pasodino. Aišku, susiejo su kažkokia kita istorija, per kratą pakišo kažkokių tablečių ir panašiai. Merginos likom laisvėj.
– Jie tokiais atvejais visada kriminalą primesdavo.
– KGB tardymus gerai prisimenu. Bet kad ir kaip keista, to laiko ir tos patirties naudoti knygose, literatūroje – kažkodėl nenoriu. Nors nieko bloga nepadariau… Ką aš galėjau pasakyt per tuos tardymus? Ką? Eilėraščiai? Na, rašiau. Leidom. Mes gi buvom vaikai. Antras universiteto kursas. Tiesa, man jie lyg ir nieko bloga nedarė: nemušė, apsiėjo be jokios inkvizicijos. Tačiau kažkas šlykštaus vis tiek pasiliko, pasąmonėj glūdi. Šiaip romanams panaudoju visokių savo ir net draugų gyvenimo istorijų, epizodų. Jeigu tik koks pasirodo įdomus ir tinkamas, galiu jį be jokio gailesčio įdėti į knygą. Pavyzdžiui, naujausiame romane „Kitokie būgnai“ yra vienas iš tokių man brangiausių epizodų, kaip tik prie šito stalo man papasakotas vietinės moteriškės, mūsų kaimynės. Jos vaikystės, jos mamos gyvenimo epizodas. Kai man papasakojo, iškart pasakiau: kaip sau norit, bet jis turi atsirasti knygoje. Ji kukliai pasėdėjo, patylėjo, paskui: na, vardą pakeiskit ir galit dėti. Ir įdėjau. Tai epizodas, kaip motina norėjo padovanoti kunigui altoriaus užtiesalą, bet neturėjo gražių siūlų. Tada ji nukirpo savo dukrai plaukus ir tais auksiniais plaukais savąjį užtiesalą išsiuvinėjo. O kai kunigas mirė, jo giminaitis pasikvietė tą motiną ir pasakė: čia kažkoks skuduras, žinau, kad jūsų dovanotas. Galit pasiimti. Motina buvo taip priblokšta, kad dukra iki šiol tai atsimena.
– Grįžkim kiek atgal. Kada pasirodė pirmosios publikacijos?
– Pirmosios rimtos – apie 2001-uosius. Buvo išspausdinta eilėraščių literatūriniame žurnale „Znamia“ Maskvoje. Tada jis buvo gana rimtas ir drąsus. Spausdino daug gerų rašytojų, ir man jų kompanija buvo smagi. Galima teigti, kad jie mane ir atrado.
– Pirmąją Tavo knygą, eilėraščių rinkinį, 2003 m. išleido Karaliaučiaus leidykla „Jantarnyj skaz“ (įvadą parašė Tomas Venclova). Ar Karaliaučius (Kaliningradas) Tavo gyvenime – tik atsitiktinis bibliografinis faktas?
– Ne, Kaliningradas atsirado anksčiau. Mano tėvo karjera ėjo į pabaigą. Būna toks tragiškas režisieriaus gyvenimo tarpsnis: žmogus sensta, nebegauna naujų įdomių pasiūlymų. O tapti ne meno vadovu, tik šiaip sau režisieriumi, jis nepasiruošęs morališkai. Ir jam buvo pasiūlytas Kaliningradas. Tėvai apsisprendė ten persikelti. Dar, be to, prisidėjo ir noras būti arčiau dukros, Vilniaus. Juos aplankau. Ir šią vasarą esu pažadėjusi atvažiuoti. Bet Kaliningrado nelabai mėgstu, tai vis bandau tą kelionę atidėti… Taigi vieną dieną buvau pakviesta dalyvauti Kaliningrado literatūriniame festivalyje. Ten mano eilėraščius išgirdo leidėjas, vienos iš rimtesnių leidyklų savininkas. Jis man pasiūlė išleisti eilėraščių rinkinį. Ir man be galo svarbus – vėl mistinis? – sutapimas, kad pirmosios mano knygos dailininku buvo parinktas ne kas kitas, o garsus knygos grafikas iš Peterburgo Valerijus Traugotas. Tas pats, kuris buvo iliustravęs ir pirmą mano perskaitytą knygą – Anderseno pasakas. Ilgai su ja gyvenau, skaičiau ir mokiausi skaityti, ir visas iliustracijas spalvotais pieštukais išgražinau.
– Man žinomi du Tavo eilėraščių rinkiniai. Taigi Tavo poezijos knygų – dvi?
– Poezijos – dvi knygos. Viena išėjo Kaliningrade, kita Estijoje.
– Tada trys.
– Tiesa, dar Puškino fondas išleido.
– Taip, 2007-aisiais Sankt Peterburge. Ją ir turėjau galvoj kaip antrą.
– Matai, su kuo turi reikalą, nė nežinau, kiek mano knygų… Tiesa, JAV yra išleista didžiulė visų užsienyje gyvenančių ir gerai, kaip leidėjams atrodė, rašančių rusų poetų antologija „Ulisas“. Nuo Brodskio iki šiuolaikinių avangardininkų. Esu ir ten.
– Va kaip klostosi: pati savo kūryba nesirūpini, nė nesidomi, nežinai, kiek knygų išleidusi, bet iš šalies atrodo, kad visos gyvenimo aplinkybės Tave kreipė ir kreipia – tik literatūron… O šnekant rimčiau – kaip Tau pačiai atrodytų, ar jos, tos gyvenimo aplinkybės, ar prigimtis, ar dar kas lemia, kad žmogus atsiduria literatūroj?
– Ar bet koks žmogus, ar toks kaip aš?
– Žinoma, klausiu Tavęs. Į tokius klausimus ką tikra atsakyti juk teįmanoma tik asmeniškai.
– Jei kalbėsim iš esmės, o suprantu, kad taip čia ir turim kalbėti, – išvis nemanau, kad žmogus literatūroj gali – atsidurti. Paaiškinsiu. Mano manymu, literatūra nėra erdvė. Literatūra yra tam tikra žmogaus gyvenimo stadija, o ne bendra erdvė, ne kambarys su daug durų, pro kurias sau vaikštai. Vienos į prozą, kitos į poeziją, dar kitos į esė ar į kritiką ir taip toliau. Aš kitaip įsivaizduoju. Tad savęs nesu mačiusi – atsidūrusios literatūroje. Save matau dabar kaip žmogų, kuris išgyvena tam tikrą stadiją. Ir visai nenustebsiu, jei rytoj atsikelsiu ir suprasiu, kad rašyti nebegaliu. Man baisu apie tai pagalvoti. Bet baisu pagalvoti kaip tam žmogui, kuris visą gyvenimą, tarkim, gėrė degtinę, o kartą atsibunda ir sako: „Bliamba, nenoriu. Ir ką dabar daryt? Kai man nuo ryto nieks neįpila ir nebesu visą dieną laisvas. Ir kur dabar man dėtis?“ Panašiai man. Aš baisiai drebu, kai galvoju, kad kartą ir aš taip atsikelsiu ir suprasiu, kad nebegaliu rašyti, kad neturiu ką sakyti, man neliko jokių emocijų, jokio impulso, jokio draivo rašyti. Ir jeigu tuomet rašysiu, tai bus profanacija. O labai daug rašytojų taip daro. Profanuoja. Nes veikia inercija – tiek metų rašei, turi vardą, tai ką dabar? Viską mest į kampą ir pradėt statyt namus ar žvejoti, ar dar ką? Aš gi rašytojas, aš gi tiek padariau. O visa, ką aš padariau, visą tą bagažą, dabar turiu kažkam atiduot? Ne, toliau rašysim. Na, kaip jie rašo toliau, mes matom. O aš žinau, kad negalėsiu. Žinau, kad esu per silpna. Jeigu man vieną kartą taip atsitiks, jei suprasiu, kad mano stadija baigta, aš neturėsiu energijos, neturėsiu jėgos į ją begrįžti. Man reikės ieškoti ko nors kita… Mudviejų su tavim amatas – kenksmingas ir gležnas dalykas, čia tau ne filologija ar, tarkim, filosofija! Va, galim pažvelgt į mano redaktorių. Jis rašo monografiją. Mes pažįstami jau dvylika metų, aš žinau, kaip jis dirba. Jam, tarkim, nesiseka. Metai, antri, treti. Jis sau filosofuoja, bet nieko nerašo, negali nieko parašyt. Bet jis žino, kad jo filosofija egzistuoja be jo. Jis gali iš ten ką nors traukti, gali netraukti, – ji vis tiek egzistuoja, jis ja gyvena. Nes filosofija yra gyvenimo būdas. O literatūra – gyvenimo stadija. Ir žinau, kad man, jei metus nerašyčiau, būtų šakės. Sakyčiau: viskas baigta, mano talentas miręs, mano dovana, Dievo dovana, kaip mes sakom, išnaudota. Man dabar baisu apie tai galvot, bet žinau, kad taip atsitikt gali bet kada.
Todėl savo moterišką asmenybę, savo temperamentą, pomėgį keliauti ar malonumą kaip šiandien, pavyzdžiui, pasėdėt paplepėt su draugais, – laikau suveržusi geležinėm disciplinos veržlėm. Mūsų disciplina žiauri. Šeštą atsikėlei ir dirbi iki dvyliktos. Kad ir kas būtų. Ir ne dėl to, kad aš tokia „kieta“ ir noriu visus palaiminti savo literatūra, kol aš čia. Ne, čia vien mano bėda: turiu spėti, kol mano stadija tęsiasi, kol jos žvakutė neužgeso. Užges – viskas. Ir liksi va su savo vyneliu, sūreliu ir gerom kompanijom, ir daugiau nieko. Šitaip galvot neįmanomai baisu. Aš noriu, turiu spėt, kol dar dega. Dabar turiu spėt – paskutinį savo romaną, tą, apie kurį dar nediskutavom… Na, sakyt „paskutinį“ – blogas ženklas.
– Naujausią.
– Dar nežinau, ar jį baigsiu. Labai įdomi pusiausvyra. Lyg ir viską žinai, ką norėtum pasakyt, jau ir eskizą turi, – čiagi didelis romanas, jam reikia scenografijos… Pirmi metai praeina galvojant, kuriant tą scenografiją. Tik paskui pradedi rašyt tekstą, visą konvejerį paleidi. Bet aš žinau, kad šio romano galiu nebaigti. Anksčiau šito nežinodavau. Rašydama „Gervuogės ūglį“ ar „Akmeninius klevus“ buvau įsitikinusi, kad rašymas man duotas visam laikui – kaip dangus, kaip ežeras, kaip jazminas. Viskas: man duota – jazminas mano. Aš jį turiu, niekam neatiduosiu. Nė velnio! Tas jazminas nuvys per vieną blogo oro savaitę. Kai šitai nusmelkė, ištiko didžiulė krizė. Supratau: davė – atims. Bet kurią akimirką. Supratau pastebėjusi, kas darosi mano kartos rašytojams. Truputį gal vyresniems, gal mano metų. Matau, kaip jie gęsta. Daugelis rašo nebesuvokdami – ko ir kam, ir kaip. Nenoriu vardyti, bet čia fu. Ir galvoji: kaip gali būt fu, kad ką tik buvo oho? O kur tas oho pabėgo?
Poezija kitaip. Visai kitaip. Jaučiu, kad gal čia esama dar perspektyvos, jeigu man proza užgestų. Nes poezija yra sielos gyvenimas. Siela miršta paskutinė. O proza – proto gyvenimas. Ir proto gyvenimas trumpas. Kai nebematai gyvų mizanscenų, jų kaitos, visos vaizdinijos, kai romano vyksmai tau nebesiklosto į darnią santykių sistemą, kai veikėjai nebesileidžia manipuliuojami taip lengvai kaip kokiam lėlių teatre, kai nebegali truktelt reikiamos virvutės, kai apmaudžiai regi, kaip tau viskas sušoka į gabalus, ir nebesuvoki, kas, kodėl ir kam, – viskas, tu rašyt nebegali. O poezija… tau širdis tik tinkt, ir tu jau pasiruošęs tą tinkt išsakyti. Aš gi žinau, aš gi buvusi poetė. Nors ar įmanoma būt – buvusiu poetu? Ar liaujiesi buvęs kinivarpa, jei sienoj krebždėt nebenori?
– Gerai, kad vis dėlto baigei dar nuklysdama ir į poeziją. Nes šiaip jau nebebūtum palikusi jokios…
– …dingsties?
– …paguodos. Kad poezija užgęsta paskutinė. Atsimenu, jaunas, kai eilėraščiai dar liejosi, susitinku Joną Strielkūną. Pėdinam abu, ir pasiguosdamas sakau: „Jonai, kas čia yr, kad jau antras mėnuo nesu parašęs eilėraščio.“ Jonas atsako: „Aš daugiau kaip metai nesu parašęs nė eilutės ir nežinau, kaip tai daroma.“ Atsako ramiai, ir ta išmintinga ramybė tylos tarpais prisiminus guodžia. Bet ir perspėja būti pasiruošusiam, kad ir poezija tavy gali užgesti visam laikui. Kad tokia galimybė reali. Kad reikia būt pasirengusiam.
– Treti metai rašau romaną, ir pirminių jo sumanymų – nė ženklo, nė kvapo. Čia mano tragedija. Nes kai rašiau, tarkim, „Klevus“ ar „Būgnus“, aš tiksliai žinojau, apie ką turiu parašyt. Man rūpėjo tiktai finalas, nes jis visada išeina kitoks, ne toks, kokį būni sugalvojęs. Jis visada ateina paskutinę minutę. Bet čia gerai: žinai, kur eini. Dabar… nusibraižiau visas schemas, sumaniau visą scenografiją, viską žinojau. Pradėjau rašyt, ir man pasidarė baisiai neįdomu. Taip nuobodu, kad mečiau į kampą ir ėmiau rašyt visai ką kita. Vėliau grįžusi prie to romano matau, kad tekstas patinka, bet baisiai nepatinka koncepcija. Kad šita koncepcija nebetikiu. Man šlykštu. Įsivaizduojat pasišlykštėjimą savo pačios koncepcija?! Poezijoj šitaip nutikt negali. Tau gali nepatikti tavo senas tekstas, bet sakai: „Na gerai, buvau įsimylėjusi šitą jazmino krūmą, o dabar – žemuoges. Jazminas man neberūpi. Bet žydi jo gyvenimas, ir tegul.“ Aš galiu tai suprast. Su romanu toks fokusas neišeina. Nepasakysi, kad prieš trejus metus tikėjai, ir gerai. Gal tu dabar protingesnis, gal kvailesnis, bet tai nieko nereiškia. Nebetiki, vadinas, nebetiki. Nebeveikia pagrindinis variklis.
– Čia ir bus didysis poezijos ir prozos prigimties skirtumas.
– Pamatinis skirtumas.
– Parašyti romaną, bent tokį, kaip „Akmeniniai klevai“, – vadinasi, išlaikyti tą patį intensyvumą, spontaniškumą ir…
– …įsimylėjimą – per šešis šimtus puslapių.
– O disciplina, bent jau kaip šalutinis stimuliatorius, kaip priemonė, įrankis, – čia nebepadeda?
– Ji įrankis, teisingai sakai, įrankis. Bet jis neims veikti, jeigu nėra pagrindinio draivo. Prisimintinas dar vienas liūdnas niuansas. Numeti piktas tą savo romaną į antresoles. Paskui randi ir galvoji: gerai jau, čia pakeisiu, čia tas nelabai, patvarkysiu… Niekų kalba! Personažai mirę. Kol gulėjo antresolėse, nuvyto. Kaip pamirštos gėlės – nepalaistai nepalaistai ir matai, kad tie personažai mirę, bent nebeįdomūs, tu nebenori su jais net bendrauti. Nieko sau – bendrauti! Tu turi su jais gyventi. Tu turi būti jų dievas. Demiurgas, kuris viską daro, kad kraujas juose cirkuliuotų. O jei jie kabo kaip tos lėlės…
– Manau, išeitį rasi: Tavo redaktorius sakė, kad jis dėl romano ramus. Apskritai judviejų duetas man mįslė. Praskleisk tą šydą, už kurio – romanistė ir jos redaktorius.
– Nori paklausti, kur tokį puikų redaktorių gavau?
– Ko gera, Lietuvoj tokių redaktorių, kokį Tu, Lena, turi, daugiau nerastum. Bent jau man nėra tekę girdėti apie mūsų leidyklų praktiką, kad redaktorius būtų šalia autoriaus nuo pat kūrinio užsakymo per visus jo etapus iki pat atiduodant kūrinį į spaustuvę. Mūsų leidyklų redaktoriai iš esmės juk – tik kalbos, dar stiliaus redaktoriai. Kaip tik apie tokių visapusiškų redaktorių stygių Vokietijoje per šiemetinį Santaros-Šviesos suvažiavimą kalbėjo ir lietuvių literatūros vertėja Claudia Sinnig.
– Kaip poetas bendrauji su savo Dievu ar dievais, su savo gamta, savo pasauliu, ir tarpininkų tau nereikia. Pats viską matai, pats suvoki. Kai pradedi rašyti prozą, tu patenki labai abejotinon padėtin: tu ir spontaniškos kūrybos žmogus, ir kartu turi būti racionalus, kietas chebrantas, figūrantas, visą savo kūrybą privalantis racionaliai susvćrstyti ir sudėlioti. Tavyje prabyla du balsai. O kai žmoguje prabyla du balsai, žinot, kuo jam baigiasi…
– Susidvejinimu.
– Vadinkim tikru vardu – šizofrenija: šita būsena iš tikrųjų šizofreniška. Ir labai pavojinga. Tu rizikuoji. Sakykim atvirai: ne tu būsi pirmas, kuriam pasimaišė. Ir jeigu tau taip velniškai pasisekė, kad tu randi žmogų, su kuriuo gali diskutuoti… Nebūtina, kad jis užsimautų dideles pirštines ir tavo romane suplautų tavo purvinus indus, visai nebūtina. Jis gali tiesiog pasakyt: žinai, man atrodo tokią chernią tu čia parašei, taip visko per daug, taip viskas girgžda, taip neįdomu… Tų žodžių užtenka, kad sustotum ir susimąstytum. O jeigu tau taip pasisekė, super super pasisekė, kad tas žmogus gali tarti: „Žinai, aš tavo vietoj nusispjaučiau į šitą liniją, ji tokia silpna, tokia lėkšta, ir eičiau kur nors kitur, pavyzdžiui, į pietus…“ Kaip į pietus? Tu kvailas ar ką, aš ten visai nenoriu. „Na, tik pabandyk.“ Ir tu pabandai. Gal tau visai nepatinka. O kartais ir patinka. Ir suvoki, kad šitam pragare tau reikia palydovo. Ir kad tas palydovas yra laimė. O apie mano redaktorių… Mudviejų visai kitokia istorija. Pirma mes tapom draugais. Buvom klasikinė kelių žmonių – rašytojų, filosofų, menininkų – kompanija, intensyviai bendravom ir išmokom vienas kitą suprasti. Šitokia laimė retai kam pasitaiko. Kalbėkim atvirai: kad žmonės, susėdę va kaip mes, vienas kitą supranta, – yra palaima. Ir, įsivaizduokit, staiga viena iš šitos kompanijos pradeda rašyti prozą ir visiškai paskęsta. Nes čia reikia pasiruošti labai rimtai. O kai pradėjau rašyt pirmą romaną, mano bagažas buvo daugiausia temperamentas ir emocijos, poetinis kūrybos polėkis. Šimtas puslapių to polėkio, du šimtai, ir viskas, pavargau. Tada pasakiau: „Nerašysiu, nerašysiu aš to romano, aš poetė, eikit visi šikti, aš poetė. Nenoriu savo poetinės asmenybės šitokiom aplinkybėm kankinti.“ Ir čia atsiranda žmogus iš kompanijos, suprask, draugas, bet tik vienas iš jų, – ir pasako: „Gal tu ir poetė, gal iš tikrųjų poetė, tik daug čia tų poetų. O tai, ką pradėjai, reikia pabaigt. Ir jeigu pati nebesuvoki ir nebegali, sėdam kartu ir bandom žiūrėt, ko tu čia prikūrei.“ Ir, atsimenu, išspausdinu savo rankraštį, bardakišką visiškai, iš kažkokių gabaliukų. O ką Volodia padarė? Jis perskaitė viską ir pasakė, kad šitą romaną verta pabaigt. „Čia bus romanas. Jis jau yra.“
Ir štai susitiko, kaip pasakytų Puškinas, ugnis ir ledas. Tas vaikštantis ledas, filosofas budistas, ramus ne kaip belgas, o kaip dešimt belgų, girtų, jau miegančių, – ir aš… Kiek mes praleidom dienų, vakarų kalbėdami apie tą mano pirmą romaną! Kiek tų lapelių buvo nunešta vėjo! Galų gale atsirado galimybė romaną išspausdinti. Ir va tada iš draugiškų mūsų pokalbių, iš mūsų diskusijų, iš mūsų naminių pusiau vyninių, pusiau kavinių, arbatinių filosofijų išaugo monstras – išaugo redaktorius. Per tas visas diskusijas jo nebuvo. Nes jis nebuvo reikalingas. Iki tol buvo – įdomu ar neįdomu, čia eiti reikia, čia nereikia, personažas yra gyvas ar negyvas. Žodžiu, šitaip galėjai pakalbėt ir su drauge. O va čia staiga pasirodė monstras. Vyriška racija, šalta negailestinga šviesa, redaktorius. Jis išaugo paskutinę šito romano atidavimo leidyklai minutę. Tada ir supratau, kad jau turiu ne šiaip draugą, kuris drįsta pasakyt teisybę, bet jau turiu savo priešingybę, matantį redaktūrą ne kaip aš, ne spalvotą vitražiuką, su saule žaidžiantį, – jis mato kaip šachmatų lentą, struktūrą. Man saulė žaidžia. O jam reikia: J2, J4, čia stovi tas, čia tas, turi stovėt vietoj; kur eina, ten negalima stovėt!.. Išsigandau, taigi, galvoju, iš mūsų draugystės nebeliks nieko.
Ir išgyvenom mes visokias stadijas, tam tikrą mūsų draugystės krizę. Ir ne vieną. Ištvėrėm, viskas suėjo į vietas, santykių balansas pasiektas. Nebūtų jis filosofas budistas. Toks tad redaktoriaus atradimas, galėjęs baigtis ir draugo praradimu, jei mums nebūtų padėję kažkokie specifiniai rašytojų dievai, kurių aš negaliu įvardyt.
– Redaktorius – laimė. O lektūra?
– Klausimas apie literatūrines įtakas? Geras, bet man – beviltiškas. Visada į jį atsakau klausimu: o kaip jums atrodo? Ar galit įvardyti kokį rašytoją, kuris nors iš tolo panašus? Jeigu galit, priimsiu tą rašytoją kaip mokytoją, kaip guru, eisiu, numazgosiu jam kojas, vandenį išgersiu – tik parodykit man jį. Ar galit parodyt poetą, kuris panašus į Vladą? Negalit.
– Šiaip jau yra kolegų, aiškiai deklaruojančių įsimylėtus kūrinius, savo literatūros stabus, mokytojus ar vedlius. Na, gal čia tie racionalūs žmonės, kuriems reikia, kad į literatūrą kas nors juos pavedėtų kaip į apibrėžtą erdvę. Man pačiam visai kitoniškai. Aš nemažai visko skaitęs, bet rašydamas iš tų savo skaitymų neprisimenu nieko ir už rankos nieks niekaip nėra vedžiojęs.
– Vienam interviu Maskvoj manęs paklausė, ar sutinku, kad man didelę įtaką padarė poetas Brodskis. Ir aš tiesiai šviesiai pasakiau, kad esu skaičiusi tik vieną jo eilėraštį. Ir tai tiesa. „Taigi gėda“, – pasakė. Atsakiau: „Gal ir gėda, bet žiūrėkit, kaip įdomu: jums atrodo, kad jis man padarė įtaką, o aš skaičiau tik vieną jo eilėraštį – „Письмо римскому другу“. Ir man taip nepatiko, kad daugiau nė vieno eilėraščio nebeskaičiau. O jūs matote įtaką.“ Tai ką tai rodo? Tai rodo, kad įtaka yra labai keblus dalykas. Kiekvienas skaitytojas įžiūri, kas jam galvoj. Kritikai yra rašę, kad mano romanai panašūs į Umberto Eco. Kiti – kad į Dano Browno „Da Vinčio kodą“. O jie – ekstremaliai skirtingi. Jei būtų lazda su dviem galais – viename Eco, kitame Brownas, – ta lazda būtų ilgiausia pasaulyje.
– Žinai, Lena, apie ką mudu plačiau nepakalbėjom? Apie Tau, ko gera, aktualiausią iš išleistų, apie naujausią romaną – „Kitokius būgnus“.
– Taip, čia romanas, parašytas rusės apie lietuvius. Apie lietuvių būdo, istorinio ir kultūrinio kraštovaizdžio ypatumus. Suprantama, tokius, kokius matau ir suvokiu. Šiaip Rusijos rašytojams tema nebūdinga. O vis dėlto pernai „Kitokie būgnai“ buvo patekę į trumpąjį Nacionalinės premijos sąrašą ir turėjau važiuoti į Maskvą. Nors tik vienas romano personažas – rusas, o ir tas jau miręs.
– Tačiau kol kas į lietuvių kalbą to romano teišversta tik pavadinimas. Gal jį tad ir palikim iškeltą kaip vilties vėliavą. Nesibaigiančio pokalbio vilties.
Endre Bojtáras: Apie literatūrų lyginimą ir gyvybingąją žuvelę
2013 m. Nr. 8–9
Vengrų filologas, baltistas Endre BOJTÁRAS atsako į Lauros LAURUŠAITĖS klausimus
Endre Bojtáras (g. 1940 m.) – vengrų filologas, literatūros istorikas, lietuvių literatūros vertėjas, parašęs keliolika lingvistinių, literatūrologinių, politologinių monografijų, paskelbęs šimtus įvairiabriaunių straipsnių. Nusipelnė ir lingvistinei, ir literatūrinei baltistikai: išleido pirmąjį lietuvių kalbos vadovėlį (1985), parengė studiją apie Baltijos valstybių aneksiją „Europos apiplėšimas“ (1989), sudarė lietuvių–vengrų kalbų žodyną (2007), vertė ir populiarino lietuvių autorius (K. Donelaitį, S. T. Kondrotą, K. Sają ir kt.). 2011 m. apdovanotas prestižine Szechenyi premija už literatūros teorijos darbus ir baltistikos plėtotę Vengrijoje.
Pokalbis darytas Budapešte, 2013 m. gegužės mėn.
– Kurį laiką buvote vienintelis filologas Vengrijoje, mokantis lietuvių kalbą, savotiškas Lietuvos ambasadorius. Kuo patraukė Baltijos kraštai, kas paskatino mokytis tokių mažų tautų kalbų, kaip tapote lietuvių literatūros tyrėju ir propaguotoju?
– Pasibaigus Stepono Batoro valdymui, tuo metu užmegzti Lietuvos ir Vengrijos ryšiai nutrūko. Kalbininkas Algirdas Sabaliauskas yra pavadinęs mane antruoju Steponu Batoru. Kad ir kaip nekukliai skambėtų, bet jau buvau žymus filologas, kai tapau vertėju, baltistu. Kad susidaryčiau tikresnį vaizdą apie Rytų ir Vidurio Europos kultūrą, nutariau, kad į komparatyvistikos studijas reikėtų įtraukti baltų literatūras. Pasitaiko, kad vienintelis žmogus išmoksta mažos tautos kalbą, norėdamas tapti tos kultūros propaguotoju, literatūros vertėju ir t. t. Ir tai bėda literatūrai, kurią jis išsirinko, nes turėtų būti atvirkščiai. Pirmiausia reikia turėti gabumų versti ir tik tada mokytis kalbos, o ne tam mokytis kalbos, kad būtum vieninteliu vertėju. Taip atsitinka tik mažoms literatūroms: jeigu tik vienas žmogus pažįsta tos šalies kultūrą, literatūrą, ji „bankrutuoja“, nes nėra, kas kontroliuotų tą vienintelį. Pavyzdžiui, Vengrijoje yra trys estų literatūros specialistai – visa šeima, tėvas ir du sūnūs, ir estų literatūra „bankrutavo“, nes jie vertė visus estų poetus iš eilės, o patys kaip poetai yra diletantai. Estų literatūra penkiasdešimčiai metų Vengrijoje prarado prestižą. Aš niekada neverčiau eilėraščių, tik dariau poetams filologinį, pažodinį vertimą, tarkim, Kristijoną Donelaitį vertėme kartu su tada dar negarsiu, o dabar vienu garsiausių vengrų poetų Dezső Tandori. Poema „Metai“, išėjusi 1970-aisiais, ne tik tapo svarbia pakopa jo kūrybos kely, bet ir susilaukė negirdėtos sėkmės. Tai buvo pirmoji lietuvių knyga, versta iš originalo. Savo sudarytose lietuvių, lenkų, čekų poetų antologijose nė vieno eilėraščio neverčiau pats, tik dariau pažodinius vertimus. Vertimų profesionalumas labai svarbus populiarinant Rytų Europos literatūras, bet tai retenybė. Dėl vengrų literatūros Lietuvoje ima didelis apmaudas – dabar apskritai nėra vertėjų.
– Kodėl labiau susidomėjote lietuvių, o ne latvių kalba ir literatūra?
– Susidomėjau atsitiktinai, bet, man rodos, latviai abejingesni savo kultūrai ir jos skleidėjams, nesu gavęs iš jų nei jokios oficialios paramos, nei knygų. O lietuviai fantastiškai stengėsi – vienintelė tauta, kuri anuomet taip rūpinosi savos literatūros vertimais ir brangino kiekvieną žmogų, kuris ką nors darė Lietuvos labui. Ką reiškia tautos gyvenime literatūra, tai tautai stengiantis išlikti, aš supratau iš Lietuvos pavyzdžio ir už šią pamoką amžinai liksiu jai dėkingas.
Kai pirmą kartą svečiavausi Lietuvoje, daviau interviu televizijai. Galite įsivaizduoti, kaip tada kalbėjau lietuviškai. Na, galbūt geriau negu dabar (juokiasi), nes tada aš mokiausi, o dabar paskutinį kartą bendravau lietuviškai prieš dvejus metus. Kitą dieną po filmavimo važiavau troleibusu ir už mane vyresnis žmogus užleido man vietą sakydamas – mačiau jus vakar per televizorių.
– Daugiau nei keturiasdešimt metų lyginate Vidurio ir Rytų Europos literatūras. Kaip manote, ar įmanoma tiksliau apibrėžti regioną ir parašyti jo literatūros istoriją, jeigu kultūriškai dauguma šalių priklauso Vakarams, o geopolitiškai ilgai priklausė Rytams?
– Geras klausimas. Galima lyginti, ir aš visą gyvenimą užsiėmiau tokiais dalykais, pavyzdžiui, monografijoje „Apšvieta ir romantizmas Vidurio ir Rytų Europos literatūrose“ pristatau net penkiolikos Rytų ir Vidurio Europos literatūrų, įskaitant ir Lietuvos, komparatyvinę mokslinę apžvalgą. Bet dabar komparatyvistikai esu labai abejingas. Skepticizmas kyla iš to, kad neįmanoma vieną kartą visiems laikams apibrėžti regiono sąvokos. Kuo daugiau literatūrų lyginame, tuo paviršutiniškesnę išvadą tegalime padaryti. Man atrodo, visų literatūrų – net ir vieno regiono – lyginti apskritai negalima, nes yra tik kūriniai. Aš skaičiau ne regiono literatūrą ir net ne lietuvių literatūrą, o kūrinius – Saulių Tomą Kondrotą, Tomą Venclovą ir t. t. Komparatyvistika turi prasmę, jei galiu paaiškinti estetinę kūrinio vertę, jo grožį, lygindamas jį su kitais. Reikia rasti vidurį tarp apibendrinimų ir konkrečių detalių.
– Skaitydama Jūsų publikacijas matau, kad jos turi tarptautinę kryptį, peržengia nacionalinės literatūros ribas. Kelias literatūras optimaliausia lyginti?
– Nesvarbu kelias, svarbu kokias.
– Jeigu kokias, tai tas, kurios yra tipologiškai artimesnės ar labiau nutolusios?
– Neturi reikšmės, lyginamasis tyrimas tada prasmingas, kai ir panašius, ir skirtingus dalykus lyginame. Vienas be kito labai neįdomu ir netgi klaidinga.
– Kaip žiūrėtumėte į lietuvių, latvių ir estų literatūrų lyginimą? Juk estai priklauso visai kitai kalbų grupei ir save tapatina su skandinavais, žvalgosi į Šiaurę. Ar panaši politinė situacija yra pakankamas pagrindas lyginti literatūras?
– Žinoma, galima lyginti lietuvių ir latvių literatūras, bet kas iš to. Man rodos, taip pat sėkmingai galima suporuoti portugalų ir lietuvių literatūras. Estų ir latvių literatūros panašesnės viena į kitą negu į lietuvių, nes abi tautos ir literatūros priklausė šiaurės vokiečių kultūros sferai. Vadinasi, kalbos panašumas nieko nelemia. Kalbų giminiškumo aspektas gali būti labai apgaulingas.
– Jūsų nuomone, remiantis lingvistinio giminingumo principu negalima daryti išvadų?
– Netgi žalinga, nes tai klaida. Yra tokia iliuzija, kad priklausymas tai pačiai kalbų grupei lemia ir literatūrų, ir kultūrų bendrumus, bet tai netiesa. Kalbų giminiškumas dažnai painiojamas su teritoriniu principu. Kas iš to, kad priklausome bendrai finougrų kalbų šeimai, estų ir suomių literatūros rimtų panašumų su vengrų literatūra niekada neturėjo.
– Taigi daugiau pagrindo lyginti teikia istorinis ir politinis kontekstas?
– Žinoma, panaši politinė situacija lemia bendrumus. Rytų ir Vidurio Europos literatūros nulemtos panašių istorinių ir socialinių aplinkybių, gyvavo jungiamos vieno politinio režimo, todėl teoriškai labai panašios. Kai parašiau laišką Lietuvos ir Latvijos literatūros ir kalbos institutų direktoriams, prašydamas vadovėlių ir medžiagos kalbų studijoms, dar tik teoriškai nujaučiau, kad socialistinio bloko literatūros turi būti giminingos, ir tikrai, tai pasitvirtino. Kaip chemikas Mendelejevas, kuris pagal turimą informaciją sugebėjo nuspėti nežinomus elementus, aš spėjau man nežinomos literatūros savybes. Socializmo laikais situacija buvo geresnė, nes tada deklaruotas oficialus lozungas – socialistinių šalių brolybė. Tai, žinoma, buvo idiotizmas, bet kalėjimas galėjo būti proga ir galimybė geriau pažinti kameros draugą. Tada išaugo ir specialistų. O dabar didžiausia problema yra praktinė. Aš visą gyvenimą bandžiau auginti mokinius, Vengrijoje yra mano pasekėjų, kurie lygina mažiausiai dvi Rytų ir Vidurio Europos literatūras.
– Ką manote apie dabartinę komparatyvistikos situaciją, ar praėjus šešiasdešimčiai metų nuo savo užuomazgų ji kaip disciplina dar perspektyvi?
– Komparatyvistika išlieka aktuali ir perspektyvi. Galima lyginti, tik negalima tikėtis gausių rezultatų. Reikia rasti dalykų, kuriuos verta sustatyti greta. Pavyzdžiui, ne visas literatūras ir ne visą regioną. Niekam nepasisekė parašyti regiono literatūros istorijos. Jos nebuvo ir nebus, nes tai neįmanoma. Dabar jau daug literatūros istorikų sako, kad nėra netgi vienos tautinės literatūros, nebegalima parašyti net vengrų literatūros istorijos, nes nėra vieningo naratyvo. Pavyzdžiui, vengrų literatūra prasidėjo X a. ir buvo lotynakalbė. Šis palikimas irgi priklauso vengrų literatūrai, nors estetiniu požiūriu yra bevertis, tai – kalbos paminklai, geriausiu atveju, – vengrų kalbos, bet ne literatūros. O literatūrą aš suprantu kaip estetiškai vertingus tekstus. Kada gimė vengrų literatūra? XIX a. pabaigoje. Lietuvių literatūra šiuo požiūriu prasidėjo nuo Donelaičio – jis vienintelė išimtis, stebuklas. Aš taip ir rašiau, kad Donelaitis – tai apskritai didžiausias XVIII a. Rytų ir Vidurio Europos literatūrų autorius. Vienas lenkų literatūros istorikas neseniai paskelbė, kad visos Rytų ir Vidurio Europos literatūros yra antraeilis reiškinys. Aš žinau, kad, pavyzdžiui, XX a. trečiojo dešimtmečio vengrų romanai – tai geresnės ar blogesnės prancūzų romano imitacijos. Galiu švaistytis tokiomis aštriomis tezėmis, bet išimtis visada yra mano literatūra. Vengrų literatūra – man, o lietuvių – jums, nes jos sukurtos mūsų gimtąja kalba. Vengrų literatūros aš negaliu vertinti tik estetiniu požiūriu, nes ji mokė mane kalbėti ir galvoti, todėl mano akyse vengrų prozininkas yra geresnis negu Balzacas. Nors ir žinau, kad nėra geresnis, bet jei romanas parašytas vengriškai ir apie vengrų gyvenimą, aš jį vertinu labiau negu išverstą prancūzų romaną.
Bet kartais pasitaiko, kad ir Rytų Europoje gimsta toks originalus kūrinys kaip Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“ arba Sauliaus Tomo Kondroto „Žalčio žvilgsnis“. Nedaug galėčiau išvardyti tokių pirmo rango kūrinių, neperimtų iš Vakarų. Lenkų – Bolesławo Pruso „Faraonas“, čekų – Karelo Čapeko kūryba. Ir dabartinė vengrų literatūra labai stipri, pažįstama pasaulyje – Imre Kertészas, Péteris Nádasas, Péteris Esterházy’is žinomi Vokietijoje, Britanijoje, JAV. Nieko nemėgdžiodamas I. Kertészas 2002 m. gavo Nobelio premiją. Žymus šiuolaikinis vengrų rašytojas Péteris Nádasas irgi unikalus, autentiškas, todėl jis taip pat vertas Nobelio. Vakaruose žino, kad mes turim vertingų kūrinių, bet jiems tai nelabai rūpi. Jau ir pernai Nádasas buvo pristatytas ir turėjo šansą laimėti – kaip arklių lenktynėse Anglijoje. Esu buvęs su Kaziu Saja arklių lenktynėse Budapešte. Anais laikais dažnai statydavau už arklius. Jeigu yra septyni lenktyniaujantys arkliai, galiu statyti už vieną, ir nuo to, kiek šansų arklys turėjo, priklauso, kiek pinigų aš laimiu. Nádasas pernai turėjo vieną šansą iš trisdešimt trijų. O kinų rašytojas, kuris laimėjo pirmą vietą, prieš rezultatų paskelbimą buvo tik dvyliktas. Vadinasi, Nádasas gana gerai pasirodė!
– Ar po Berlyno sienos griuvimo situacija esmingai pasikeitė, ar smarkiai sumažėjo mentaliteto skirtumai tarp vakarietiškų ir rytietiškų polių?
– Mano nuomone, ne. Pasikeitė esmingai, bet ne šiuo požiūriu, ne mentalitetas transformavosi. Vengrų inteligentija ir prieš sienos griuvimą buvo vakarietiško mentaliteto. Bet ne tiek įdomu, kas buvo kokio mentaliteto, įdomiau, kiek leido politika. Svarbesnis skirtumas tas, kad po režimo kaitos kultūra apskritai tapo antraeilė, nesvarbi. Tie idiotiški komunistai, socialistai galvojo, kad kultūra, literatūra labai svarbus dėmuo, todėl rašytojai buvo privilegijuoti, o paskui viskas apsivertė, kultūros situacija, mano nuomone, pablogėjo. Atsirado laisvė, bet nelabai mokame ja pasinaudoti, visi galvojam, kad gana būti prieš ką nors, bet nežinom, kaip būti už ką nors. Mokomės, bet tai labai lėtas ir skausmingas procesas.
Aš apskritai netikiu, kad yra toks dalykas kaip tautinis, nacionalinis mentalitetas. Manote, latvių arba lietuvių žmonės yra skirtingi? Ne. Tai labai svarbus klausimas, vienas pagrindinių nacionalizmo klausimų. O nacionalizmas yra svarbiausia viso mūsų regiono liga. Bet vengrų tauta, pavyzdžiui, yra toks mišinys, – koks ten gali būti vieningas vengrų mentalitetas? Dabar Vengrijos parlamente yra fašistų partija – tai vengrų žmonės. Aš irgi vengras. Nieko bendra su jais neturiu.
– Bet ar mentalitetas nėra labiau giluminis, o politinės pažiūros – išorinis, paviršinis dalykas?
– Gal ir buvo toks dalykas kaip mentalitetas, kai tautos gyveno labai izoliuotai. Kai lietuviai prieš tūkstančius metų tūnojo miškuose, tada gal ir egzistavo vieningas lietuvių mentalitetas, bet netgi tada, man atrodo, tokio nebuvo, o dabar jo tikrai nėra.
Kaip literatūros istorikas, aš galiu išskirti Rytų arba Centrinę Europą. Dar 1983 m. Benedictas Andersonas rašė – tauta, nacija yra ne natūralus darinys, o įsivaizduota bendruomenė. Regionas irgi – mūsų vizija, įsivaizdavimas. Jeigu įtikinsite mane, kad yra panašių dalykų, pavyzdžiui, latvių ir lietuvių literatūrose, šiuo atveju patikėsiu jumis – kaip jūsų straipsnyje apie baltų emigracijos literatūrą. Bet ar lenkų emigracijos kūriniai esmingai skiriasi nuo lietuvių?
– O ar nemanote, kad komparatyvistika yra vienas iš profesinių provincialumo palydovų ir kyla iš mažos tautos komplekso? Juk didelės ir stiprios literatūros tam tikru požiūriu yra „savipakankamos“, joms nereikia lyginamosios perspektyvos.
– Lyginamosios perspektyvos reikia ir stiprioms, didelėms literatūroms. Dabar jau yra daug Vakarų literatūrų istorijų, kurios iš principo yra lyginamosios. Bet ne dėl to yra skirtumų tarp mažų ir didelių literatūrų, o, mano nuomone, todėl, kad mažosios yra jaunesnės. Pavyzdžiui, XIX a. vengrų literatūros negalima lyginti su lietuvių literatūra, mūsų literatūroje jau buvo žanrų sistema, o lietuvių arba baltarusių literatūroj – nieko. Pirmas lietuvių romanas – Vinco Pietario „Algimantas“ – kada išėjo? Dabar jau nebeperskaitomas. Įveikiau iki pabaigos tik todėl, kad esu literatūrologas. Dėl istorinių sąlygų Lietuvoje neišsivystė tvirta ir pastovi vertybių sistema, kuri tarnauja kiekvienai didžiajai literatūrai kaip bazė ir užnugaris. O Vengrijoje jau tada buvo stiprių romanų. Pirmas vengrų romanas pasirodė XVIII a. pabaigoje, Móras Jókai’us XIX a. parašė šimtą romanų. Dar geresnis pavyzdys yra lenkų literatūra, kuri jau XIX a. turėjo turtingą kraitį. Latvių proza irgi buvo stipresnė negu lietuvių. Bet manau, kad vienintelis mažosios literatūros kūrinys, kuris įėjo į pasaulinės literatūros fondą – tai J. Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. Šedevras.
Didžiosios literatūros savipakankamos galbūt dėl to, kad turi tūkstančio metų tradiciją, o mes – šimto, na, dviejų šimtų. Kaip rumunų kilmės prancūzų rašytojas E. Cioranas rašė – subrendusios yra tos literatūros, kurios ištobulino prozą. Pavyzdžiui, baltarusių literatūra iki šiol neturi pasaulinio lygio prozos, tik poeziją. Jos yra visada ir visur, Afrikos gentys irgi turi poezijos, bet tai ne moderni literatūra. Poezija – prioritetinis žanras Rytų ir Vidurio Europos regione, nes poezijai nereikia tiek laiko ir erdvės. Gerus eilėraščius rašyti nesudėtinga, ir jūs galėtumėt, ir aš galėčiau, jeigu labai pasistengčiau. Poezijos uždavinys yra kurti kalbą tautai. Mes, paprasti žmonės, kalbame mūsų poetų kalba.
Kur stipri tradicija, literatūros savipakankamos, o kur ne – tą tradiciją reikia „atimti“ iš kitų tautų. Tai nėra geras dalykas.
– Mane domina „didžiųjų“ ir „mažųjų“ literatūrų santykio problematika. Kuo didžiosios literatūros yra labiau privilegijuotos?
– Tai ne literatūros, ne mokslo ir net ne kultūros problema, o kiekybės klausimas. Kalbos požiūriu yra mažos tautos ir didelės tautos. Anglų kalba kalbančių žmonių pasaulyje yra penki šimtai milijonų, o gal ir daugiau, ir yra dešimt milijonų vengrų. Iš dešimt milijonų vengrų angliškai išmoksta, sakykim, apie tūkstantį vengrų, kurie gali ir nori versti literatūrą. Tarp angliškai mokančių žmonių atsiras vienas, kuris taps vengrų literatūros vertėju. Galima kalbėti apie kultūrą, apie skirtumus tarp kultūrų, bet tai ne tiek svarbu. Svarbesnis yra šitas paprastas faktas. Pavyzdžiui, lietuvių literatūra vengrų kalba iki manęs neegzistavo. Būti vieninteliu kitos kultūros šeimininku, aišku, garbingas, bet kartu ir sunkus pašaukimas. Iš dalies dėl to paskubom parašiau lietuvių kalbos vadovėlį, tikėdamasis prisivilioti kolegų, su kuriais galėčiau pasidalyti naštą. Nuo to laiko lietuviškai Vengrijoje išmoko apie dvidešimt žmonių. Tarp jų atsitiktinai buvo trys, kurie sugebėjo gerai versti. Tarp lietuvių pastaruoju metu nebuvo nė vieno, kuris išmoktų vengrų kalbą, todėl vengrų literatūros tęstinumas Lietuvoje neegzistuoja, nors tai ir labai stipri literatūra. Jeigu kalbame apie vengrų vietą pasaulio literatūros fonde, visada kalbame apie estetines vertybes ir kokybę. Bet viską lemia faktas, kiek yra vertėjų, visų pirma apie tai reikėtų kalbėti ir šitoje teritorijoje imtis veiksmų. Ir tik paskui kalbėti apie estetiką, apie literatūros vertybes ir pan. Mano nuomone, tai svarbiausias skirtumas tarp mažųjų ir didžiųjų literatūrų.
– Esate daugelio Rytų ir Vidurio Europos kalbų mokovas ir literatūrų vertėjas, vertėte ir lietuvių autorių, darėte pažodinius vertimus kitiems vertėjams. Ar Jūsų domėjimasis vertimais buvo susijęs su moksliniu darbu?
– Vertėjui svarbiausia labai gerai mokėti gimtąją kalbą. Aš galėčiau iš bet kurios kalbos versti, jeigu turėčiau žodyną. Kai dar buvau gimnazistu, į mane kreipėsi vengrų televizija, nes turėjo trumpą reportažą iš Makedonijos. Niekada gyvenime iki tol nebuvau matęs makedonų teksto, bet šiek tiek mokėjau bulgariškai, turėjau makedonų–vokiečių žodyną, ir to užteko.
Dėl ryšio su moksliniu darbu – ir taip, ir ne, nes vertimai buvo susiję ir su lietuvių kalba, ir su kitomis literatūromis. Ėmiausi šio papildomo darbo, kad šeima galėtų išgyventi. Jaunystėje verčiau kalnus, nes buvo pelninga finansiškai. Institute gaudavau labai mažą algą, teko prisidurti vertimais. Kas savaitę rašydavau nuomones apie knygas leidykloms, radijui, televizijai. Tai buvo labai naudinga kalbinei praktikai, nes skaičiau daugybę lietuvių, latvių, rusų, ukrainiečių knygų. Kita vertus, ėmiausi ir tokių vertimų, kurie priklausė elito literatūrai. Buvau labai, labai darbštus. Privalėjau būti. Mano žmona Ana, vertėja ir leidyklos redaktorė, užėmė ir šeimos kapitonės pareigas, nežinau, kaip ji viską suspėjo. Aš tada nemokėjau rašyti mašinėle. Viską, ką parašydavau, Ana perspausdindavo, neretai aš jai diktuodavau, o mūsų sūnus sėdėdavo jai ant kelių.
– Papasakokite apie savo, kaip idėjų generuotojo, knygų serijų sumanytojo veiklą.
– Sugalvojau ir inicijavau tris knygų serijas. Visų pirma, XX a. Rytų ir Vidurio Europos prozos seriją „Auksinė Rytų ir Vidurio Europa“, kurioje išleista penkiolika tomų (W. G. Sebaldas, dukart Czesławas Miłoszas, rusų postmodernistinių apsakymų rinktinė – Jevgenijus Popovas, Dmitrijus Prigovas, Venediktas Jerofejevas ir t. t.). Labai gera serija, deja, nustota leisti, nes nepirko. Įprasta istorija šiandien.
– O ar iš lietuvių kas nors pateko į šią seriją?
– Seriją pradėjo S. T. Kondroto „Žalčio žvilgsnis“, taip pat publikuotas Icchoko Mero romanas „Sara“. Ar žinote S. T. Kondroto romano vengriškąją istoriją? Originalas Lietuvoje pasirodė 1981-aisiais, o aš jį išverčiau 1986 m. Kaip tik tais metais S. T. Kondrotas emigravo, todėl buvo išimtas iš bibliotekų ir uždraustas, o pas mus knyga tik tada pasirodė ir suksesą turėjo fantastišką. Nežinomas lietuvių autorius, pirmas romanas, vengriškai išleistas aštuonių tūkstančių egzempliorių tiražu, per dvi savaites išnyko iš knygynų. Tada parašiau recenziją1, kad Lietuvoj irgi žinotų, koks rašytojas yra S. T. Kondrotas. Vengrijoje, be manęs, vienas didelis poetas parašė straipsnį apie romaną, kuriame lygina jį su gnostikų filosofija. Mano bičiulis slovėnas, kuris studijavo Vengrijoje vengrų filologiją, stebuklingai mokėjo vengriškai ir turėjo privačią leidyklą Slovėnijoj, teiravosi manęs, ką vertėtų išleisti iš Rytų ir Vidurio Europos literatūrų. Papasakojau jam, kad kaip tik planuoju naują grožinės literatūros seriją, kurią pradėsiu S. T. Kondroto romanu. Šitoje serijoje tai buvo jau antras romano leidimas. Daviau jam romaną vengriškai, jis perskaitė, įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio ir išvertė į slovėnų kalbą. Taip S. T. Kondrotas laimėjo net slovėnų literatūros premiją. Paskui knygą perskaitė ir prancūzai, nes Paryžiuj gyvenanti lietuvė Ugnė Karvelis išvertė romaną į prancūzų kalbą. Iki šiol, man atrodo, Rytų Europos literatūrose yra tik du universalios vertės kūriniai – „Šveikas“ ir „Žalčio žvilgsnis“. Nors emigravęs S. T. Kondrotas nieko neberašė, aš su juo palaikau ryšį. Jis gyvena Los Andžele ir užsiima juvelyrinių kolekcijų fotografavimu, iš to gyvena. Bandžiau įtikinti, kad reikėtų kurti, o jis atsakė, kad rašyti galėjo Sovietų Sąjungoj, nes tada rašytojas turėjo laisvę rašyti. Dabar Amerikoj kapitalizmo sąlygomis jis turi išgyventi.
– Dar grįžkime prie Jūsų mokslo darbų ir kitų dviejų knygų serijų. Koks jų pobūdis?
– Antroji serija – monografijos apie Rytų ir Vidurio Europos istoriją, įvairių šalių ir regionų, pavyzdžiui, Balkanų. Ten yra ir Austrijos istorija, kurią pats verčiau. Žodžiu, aš buvau stropus praeito amžiaus pabaigoje, o paskui dar stropesnis tapau (juokiasi). Lietuvių–vengrų kalbų žodyną rengiau septynerius metus nuo 2000 m. Be to, tada dar dirbau Vengrijos mokslų akademijos Vengrų literatūros institute, kur nuo 1964 iki 1986 m. buvau Literatūros teorijos skyriaus bendradarbiu, o 1986 m. įkūriau Rytų ir Vidurio Europos literatūrų skyrių, kuriam vadovavau. Aš daugiau rašiau ne apie baltų literatūras, o apie baltų istoriją, archeologiją, mitologiją. Žodyną rengti literatūros institute irgi buvo neįmanoma. Mano autoritetas ir statusas tada jau leido daryti ką norėjau, bet oficialiai tai nefigūravo instituto planuose, niekur ir niekada. Mano oficialus darbas niekada nebuvo baltistika. Visa baltistinė veikla išliko kaip privatus interesas ir užsiėmimas. Tiesa, mano darbas susilaukė įvertinimo. Be to, galėjau daryti ką noriu, būti laisvas, o tai man visada svarbiausia.
Trečia knygų serija buvo literatūrologinės studijos apie Vidurio ir Rytų Europos literatūras. Tai mažos monografijos įvairiomis temomis, labai populiarios ir perkamos, visi tomai. Šitos trys serijos labai svarbios, nes ne tik akademinė publika daugiau sužinojo apie regioną.
– Dabar Jūsų darbus Rytų ir Vidurio Europos literatūrų skyriuje tęsia trys instituto darbuotojai, tiriantys daugiausia slavų literatūras. O ar baltistikos studijos Vengrijoje turi įpėdinystę, tęstinumą, ar esate savotiškas „paskutinis mohikanas“?
– Kadangi baltistika, kaip minėjau, mano neoficialus darbas, institute ir negali būti tęstinumo. Bet už instituto ribų yra mano, galima sakyti, asmeninių mokinių, kurie darbus gali plėtoti, tik tarp jų kol kas neatsirado literatūrologo. Bet, tikėkimės, bus. Nesu paskutinis mohikanas, nes yra Aranka Laczházi, Beatrix Tölgyesi, Monika Baár, kuri dabar dirba universitete Olandijoje. „Oxford University Press“ išleido jos knygą apie XIX a. vengru, lenkų, čekų ir lietuvių istoriografiją (iš lietuvių įeina Simonas Daukantas). Ji moka lietuviškai, latviškai, rumuniškai, lenkiškai. Labai miela mergaitė, deja, ji išnyko iš mūsų horizonto ir jau penkiolika metų gyvena Vakaruose – Anglijoje, Škotijoje, Vokietijoje, dabar – Olandijoje.
– Fundamentalus Jūsų darbas buvo jau minėtas lietuvių–vengrų žodynas, išleistas 2007 m. O kokį savo mokslinį tyrimą pats labiausiai vertinate?
– Geras klausimas, nes aš jau seniai norėjau „didintis“, dabar turiu progą (juokiasi).
– Turite galvoje „girtis“?
– Taip, girtis. Nereikia to priimti rimtai. Žodynas visada naudingas dalykas, dabar jau toks egzistuoja, bet stulbinamas faktas, kad tiekai žmonių to žodyno prireikė. Beveik stebuklas. Jo nėra Vengrijos knygynuose, nes išleistas Vilniuje, Lietuvių kalbos institute, o aš gavau penkiasdešimt egzempliorių kaip honorarą. Žmogus, kuris nori žodyną įsigyti, ateina pas mane ir aš duodu, veltui, žinoma. Didesnės bibliotekos pirko iš Vilniaus, o aš jau trisdešimt šešis egzempliorius išdalijau. Tie žmonės, kurie gavo, tikėtina, ir panaudojo tą žodyną.
Iš savo baltistinių mokslinių tyrimų išskirčiau išsamų baltistikos įvadą2. Toks įvadas – kaip kapinės, nes tai žinynas, parankinė knyga. Ten sukaupti visi faktai, bet skaityti iš eilės neįmanoma. Tokią knygą turi turėti visos bibliotekos. Vienuolika metų rašiau šią knygą. Joje esama įdomių dalykų, kuriuos aš vienintelis atradau. Baltų proistorėje, apie VI–VII a., buvo leišiai, bendra lietuvių ir latvių gentis. Latviai išėjo į šiaurę, o lietuviai liko tose pačiose teritorijose. Todėl latviai lietuvius vadina „leiši“. Pirmą kartą pateikiau denacionalizuotą baltų mitologijos koncepciją, nes, mano nuomone, mitologija, apskritai baltų proistorė, labai nacionalizuota. Teko sukritikuoti baltų mitologus ir tokius didelius rusų autoritetus kaip Vladimiras Toporovas ir Viačeslavas Ivanovas. Tai genialūs žmonės, bet vis tiek, mano nuomone, apie baltų mitologiją jie rašo taip pat iš nacionalistinės perspektyvos, kaip ir patys lietuviai arba latviai mitologai baltistai. Keturiasdešimties puslapių mitologijos skyrių dabar bandysiu išleisti angliškai atskira elektronine knyga.
– Su kokiais interesais susiję artimiausi moksliniai planai? Kiek žinau, šiuo metu tyrinėjate žydų tautybės rašytojų kūrybą nacionalinėmis kalbomis.
– Taip, tiesa, bet tik keturių literatūrų – lietuvių žydų, vengrų žydų, lenkų žydų ir čekų žydų, nes jas geriausiai pažįstu. Lietuviškai rašančių žydų literatūra pati negausiausia iš šių keturių, o kitam eilės gale atsiduria labai gausi vengriškai rašiusių žydų kūryba. Kas antras vengrų rašytojas yra žydas (juokiasi) – šita tema mums labai aktuali.
– Kaip Jūs apibūdintumėte kultūrinę, mokslinę aplinką šiuolaikiniame Budapešte? Lietuvoje daug kalbama apie humanitaro padėties nureikšminimą, apie nuošalėje atsidūrusius „nerentabilius“ literatūros mokslus ir mokslininkus. Ar Vengrijoje irgi panaši situacija?
– Visiškai panaši visame regione. Vengrų galbūt dar prastesnė situacija, nes turime tokį ministrą pirmininką, kad blogesnio negalima įsivaizduoti. Visi tie nauji ponai kenkia tautai, esu tuo įsitikinęs, nes kuo žmogus gabesnis, tuo geriau gali daryti bloga. Viktoras Orbánas yra gabus žmogus, turi autoritetą, charizmą, todėl gavo du trečdalius Parlamente. Tai diktatorius, vienintelis žmogus, kuris partijoje daro ką nori, o nori, kad visa Vengrija taptų viena partija. Kultūra jį mažiausiai domina. Berniukas iš provincijos.
– Ar literatas, kaip ta žuvelė iš Jūsų aštuntojo dešimtmečio esė „Rytų europiečio savitumas“, vėl negrįžta į tą pačią surūdijusią vonią (kuri man pasirodė kaip nelaisvės metafora), tik jau dėl kitų priežasčių?
– Ne, dabar jau kita situacija. Istorija nesikartoja, bet susijusi su tuo, kad mes nebuvome pasirengę laisvei – nemokėjome gyventi „už kažką“, o tik „prieš kažką“, apie tai jau kalbėjom. Esame savo pačių įpėdiniai. Dabar aš perrašyčiau šitos esė pabaigą. Vieninteliu pavyzdžiu, kaip išgyventi, mums buvo ir liko Šveikas. O vienintelis mūsų tikslas anuomet toks ir buvo – kaip išgyventi. Bet to per maža. Todėl mes ir užstrigom. Neseniai parašiau straipsnį apie „Šveiką“, kur teigiu, kad pats J. Hašeko romanas yra tragiškas veikalas, bet to iki šiol niekas neakcentavo.
Vengrijoje frazė „žuvys surūdijusioj vonioj“ jau tapo bendriniu posakiu. P. Esterházy’io, vieno geriausių autorių, esė rinkinys vadinasi „Stebuklingas žuvies mokslas“, bet šiandien tai jau menkas mokslas.
– Kokie kriterijai apskritai lemia literatūros kokybę?
– Reikia turėti literatūrinį skonį. O kaip lavinti skonį – daug skaityti. Aš skaitau nuo šešerių metų ir todėl turiu labai gerą skonį (juokiasi).
– Žinau, kad visą gyvenimą palaikote ryšius su lietuviais, Jūsų svetingame būste Budapešto senamiestyje nekart kalbėta lietuviškai, lankėsi nemažai žinomų lietuvių kultūros asmenybių, rašytojų. Prisiminkite šiuos vizitus.
– Tikrai daug lietuvių pažįstu, mūsų namuose lankėsi patys įvairiausi. Man jie visi lietuviai – ir nors yra skirtingų pažiūrų bei talento, svečiuodamiesi buvo vieningi. Ne tik bendraudami su manim, bet ir tarpusavyje. Ne kartą viešėjo vienas geresnių draugų Tomas Venclova. Jis žinojo, kad čia prieš savaitę lankėsi Mykolas Karčiauskas, irgi vienas mano geresnių draugų, bet tai netrikdė harmonijos. Visi jie man vienodai mieli. Du kartus svečiavosi Vytautas Kubilius, labai geras žmogus. Donatos Mitaitės sudarytoje knygoje apie V. Kubilių yra ir mano atsiminimai. Atvykę rašytojai ne po miestą vaikščiodavo, o sėdėdavo ir skaitydavo „Akiračius“, kitą draudžiamą literatūrą.
– Apibendrindami mūsų pokalbį, turbūt galėtume teigti, kad lituanistinė „nelaisvė“ Jums buvo produktyvi?
– Yra senas vengriškas posakis, išlikęs iš tų laikų, kai Vengriją valdė turkai: „Paėmiau į nelaisvę turką, bet jis manęs nepaleidžia.“ O aš galiu taip pasakyti: „Išmokau lietuviškai, ir ši kalba nenori manęs paleisti.“
1 Bevezetés a baltisztikába. – Budapest: Osiris, 1997. – P. 316; Foreward to the Past: A Cultural History of the Baltic People. – Budapest: CEU Press, 1999. – P. 419.
2 Бойтар Э. Филосовский роман //Литва литературная. – 1986. – Nr. 3. – P. 113–119.
Birutė Jonuškaitė: Balti vyrų marškiniai, nerimo vidurnakčiai
2013 m. Nr. 7
Rašytoja Birutė Jonuškaitė atsako į Romo Daugirdo klausimus
– Kiek įkyrėjęs, bet turbūt neišvengiamas klausimas: kas, kokie impulsai pastūmėjo Tave į literatūrą?
– Gal impulsai, o gal veikiau Juozas Aputis. Viena yra kuo nors natūraliai, pagal savo prigimtį užsiiminėti, o kita – suvokti, kuo tu užsiimi. Rašiau nuo penktos klasės dienoraštį, nes tai man teikė malonumo: pasislėpi kur nors paežerėje ar troboje, ant aukšto, ir rašai prie palėpės langelio – mėgini išlukštenti tave supantį pasaulį, prisipažinti, kaip jame jautiesi. Paskui matymo laukas plečiasi, šalia laikinų atsiranda vis sudėtingesnių amžinų klausimų, vis daugiau naujų patirčių, daugiau perskaitytų knygų ir visai mielos užduotys mokykloje, kai vertini ne savo ar šalia esančių žmonių, o literatūros personažų poelgius. Per vieną lietuvių kalbos pamoką sugebėdavau parašyti rašinį Linui (ketvertui), Petrui (trejetui) ir sau – penketui. Ir visus – skirtingais stiliais. Lituanistė niekada nieko neįtarė. Beje, ir matematikei nelabai rūpėjo, kad uždavinius už mane sprendžia tas pats Linas ar Petras… Vieni natūraliai ėjome koja kojon su literatūra, kiti – su tiksliaisiais mokslais. Už šitą toleranciją aš labai dėkinga Punsko licėjaus mokytojams. Šiek tiek gaila, kad pasirinkau studijuoti žurnalistiką, o ne lietuvių kalbą. Toks tada vyravo standartinis mąstymas: patinka rašyti, tai būk žurnaliste. Na, ir rašiau: spaudai ir sau. Ir kad tas rašymas „sau“ yra šio to vertas, sužinojau tik gavusi iš tuometėje „Pergalėje“ dirbusio Juozo Apučio laišką, pranešantį, kad spausdins tris mano apsakymus, kuriuos buvau redakcijai dėl viso pikto nusiuntusi. Bet siunčiau tikrai ne dėl sukilusių literatūrinių ambicijų. Tai buvo kabinimasis už šiaudo, nes 1983–1985 metai – patys juodžiausi mano biografijoje. Bet ne apie juos kalba. J. Aputis manęs nepaleido iš akiračio – prikalbino ir pirmąją knygą parengti ir vis stumtelėdavo, kaip sakoma, literatūros link.
– Vaikystė, paauglystė ir dalis jaunystės prabėgo Lenkijos Suvalkų krašte. Kuo tada (1978 m.) iš esmės skyrėsi Lenkija ir Lietuva, kai atvykai studijuoti į Vilnių?
– Vienas neatsiejamų mano vaikystės ir paauglystės garsų – per radiją skambantis „Amerikos balsas“ iš Vašingtono ir nuolatiniai tėvo, kaimynų, giminių politikavimai apie Lietuvą, jos likimą, okupantų nusikaltimus, tremtis. Kai susiruošiau studijuoti Vilniuje, tėvas kalbėjo: „Lietuvos nėra, kur tu važiuoji?“ Mano jaunatviškas maksimalizmas vertė priešintis ir teigti atvirkščiai: Lietuva yra, dar ir kaip yra! Kaip kalba, kaip dainuoja, kaip šoka toji Lietuva per radiją ir TV! Juk Lietuva buvo ta paslaptinga šalis, kurią mokytojai, nusivedę mus ant Eglinės piliakalnio ar Galadusio ežero kranto, rodydavo: štai ten ji – už suartos juostos, už tų miškelių…
Iš tikrųjų matėsi tik plyni laukai, jokio namelio, jokio galvijo ir, žinoma, jokio žmogaus… Bet gal todėl, kad nebuvo gyvasties, Lietuva mums atrodė dar paslaptingesnė, dar labiau nepasiekiama…
Pirmą kartą atsiradusi Vilniuje stovėjau su lagaminais Čiurlionio stotelėje ir klausiausi stulpo įsitvėrusio girtuoklio – jis varė monologą tokia gražia lietuvių kalba… Viešpatie, galvojau, tai ne tik Vilniaus radijas, bet net ir girtuokliai šitaip gražiai Lietuvoje kalba? Ir aš norėjau kuo greičiau išmokti taisyklingos kalbos, atsikratyti polonizmų ir tokių įprastų mums, Punsko krašto dzūkams, žodžių – vanduoj, stuba, abrūsas… Bet greitai ausį pradėjo rėžti keisti dariniai pas tave, pas mane yra, nesupratau, kodėl visi važinėja su autobusu, miega po adijalais, avi kedais, o atsisveikindami sako ne sudie, o kažkokį ate.
Tačiau svarbiausia – aš nežinojau, kas yra baimė atvirai kalbėti. Man reikėjo išmokti saugotis, kontroliuoti save ir savo žodžius, išmokti atskirti tikrus draugus nuo „draugų“, atliekančių tam tikrą saugumo užduotį. Tai gana sudėtinga, kai tau devyniolika ir dar prigimtis, anot mamos, kaip degtuko, leidžianti susimąstyti tik tada, kai žodis pasakytas ar veiksmas atliktas. Todėl dėl viso pikto per visus studijų metus bendravau su vos keletu žmonių. Tačiau ir jie apie tai, ką atveždavau kuprinės dugne tam tikriems asmenims (A. Šapokos „Lietuvos istoriją“ ar 1981 metais Suvalkuose nelegaliai išleistą Cz. Miłoszo „Valdžios paėmimą“ ir pan.), nieko nežinojo.
Kitas esminis skirtumas: asketiškas Vilniaus veidas. Jau ir tada Lenkijos miestai ir miesteliai mėgo puoštis margomis spalvingomis iškabomis, buvo juose daug kažkokio netvarkingo slaviško mirguliavimo, neskoningos, bet gyvastingos įvairovės. Ir staiga atsiduriu mieste, kurio visos gatvės, pastatų fasadai, iškabos – pilkos spalvos… Visi namai – vienodomis uniformomis apvilkti kareiviai. Gerai bent tai, kad žaliom „kepurėm“ pasipuošę, paskendę tarp parkų, parkelių, Nerimi ir Vilnele apsijuosę.
Kas dar? Visi penkeri studijų metai pažymėti begaliniu ilgesiu ir sutrikdytu gyvenimo ritmu. Nuo gimimo buvau pratusi, kad visi mane supantys žmonės bruzdėjo kaip bitės avilyje labai ritmingu bangavimu: Šešios įvairiausių darbų sklidinos dienos ir nuolatinis atgaivos pliūpsnis – neregimos, bet labai tikros vidinės šviesos kupinas sekmadienis. Prieš jį kiekvieną šeštadienį švarinimosi laikas: plaunamos grindys, langai, šlavinėjami takeliai, sode nupjaunama žolė, darželiuose išravimos piktžolės, tėvas prašo švarių apatinių, eina į pirtį pas kitapus ežero gyvenančią savo seserį Magdaleną, sesės kepa pyragą… Sekmadienį – būtinas dalyvavimas Mišiose Punsko ar Smalėnų bažnyčioje, o paskui – tingios, ramios, vaiskios popietės, kai kaimynas aplanko kaimyną, kai užsuka giminaičiai, arba mes – pas giminaičius, kai sėdim paežerėje pyrago, gaivos nusinešę ir dainuojam, dainuojam, kol kitame krante užtraukia Paznėkų, Valenskų jaunimas… Vieną tokią popietę mano vyresnioji sesuo Alicija tada man, paaugliukei, pasakė: mes esam paskutinė karta, kuri čia, prie Seivų ežero, traukia lietuviškas dainas. Buvau pasipiktinusi. Netikėjau. Šiandien mūsų krante iš tikrųjų nieks nedainuoja – iš tų šešių lietuviškų sodybų, kuriose anuomet virė gyvenimas, teliko dvi. Gerai, kad kitame krante dar renkasi lietuviai ir ne tik sekmadienių popietėmis – ten dabar visa verslo industrija: kavinė, viešbutukas, atrakcionų parkas.
Bet grįžkime prie studijų laiko: mane smaugė šventos sekmadienio auros stoka. Žinoma, lankiau Vilniaus bažnyčias, man nusispjaut buvo į kažkokius kitiems studentams taikomus draudimus, juk nebuvau komjaunuolė ir apskritai į vienintelę mūsų kurso komunistų partijos narę, kuri visus bendramokslius nuolatos auklėjo Lenino dvasia, žiūrėjau kaip į kažkokį neįtikėtiną egzempliorių, tarsi į kosmitę, kurios tik pavidalas žmogiškas, o smegeninėje – vien ideologinis faršas.
Iš manęs buvo atimtos Kalėdos, Velykos – į namus neišleisdavo, o Lietuvoje nelabai turėjau kur ir su kuo jas švęsti, nes… mano bendramoksliams tokios šventės turbūt neegzistavo, o jeigu ir egzistavo, tai jie apie tai nesigyrė. Dar labiau sugriuvo įprastas ritmas, kai pamačiau sekmadieniais laukuose ariančius, bulves sodinančius, mėšlą vežančius – žiūrėjau amo netekusi. Kur balti vyrų marškiniai, kur ta šventadienio šviesa veiduose ir akiai malonus atsipalaidavimas, kai jie eina palaukėmis, rankas ant nugaros sukabinę, apžvelgdami pasėlius, pasidairydami į dangų, aptardami ne tik būsimą derlių, bet ir medžių vešlumą, bičių ir žmonių dūzgimą ne tik laukuose, bet ir pasaulyje… Sekmadieniai buvo tarsi filosofijos įvadas. O kai pamačiau šventą dieną skerdžiamą kiaulę – rankos nusviro visiškai: Lietuvos žmonių sąmonėje sekmadienių nėra. Ypač kaime. Tik mėšlini, paišini, nuo prakaito pajuodę, šeštadienio muilo nematę, nužmoginti kolūkiečiai, tarp kurių girtų kur kas daugiau nei blaivių. Beje, aiškinimai, kad kolūkiečiai tik sekmadieniais galėjo apdirbti savo sklypelius, manęs iki šiol neįtikino: nebėra prievartinio lažo kolūkiuose, bet sekmadieniai į Lietuvos kaimą taip ir nesugrįžo…
– Gana netikėtas Tavo biografijos epizodas – išvykimas į Kanadą 1990 m., kur gimė ir antroji duktė. Kas nulėmė šią kelionę ir sugrįžimą? Kokiom įžvalgom praturtino gyvenimas Užatlantėje? Kaip jas transformavai savo kūryboje (pirmiausia romane „Baltų užtrauktukų tango“)?
– Labai paprasta priežastis: norėjome užsidirbti butui Vilniuje, o kadangi Toronte gyvena mano sesuo, tai pas ją ir patraukėme. Jau ir anksčiau teko seserį aplankyti – 1985 metais nemažai pakeliavau po Kanadą, todėl jau žinojau, kur važiuojame. Atgal į Lietuvą grįžome 1991-ųjų rudenį, po Maskvos pučo… Šiandien, žiūrėdama atgalios, sakau: buvome naivūs idealistai. Lėkėme į laisvą Lietuvą, užuot pasiprašę politinio prieglobsčio, kurį tada gauti turint dukrą – Kanados pilietę – nebuvo didelio vargo… Būtume turėję garantuotas, gana prabangias (pagal to meto Rytų Europos žmogaus supratimą) gyvenimo sąlygas, pašalpas ir t. t., nes Kanada itin svetinga ir dosni valstybė. Tokių politinių emigrantų pavyzdžių turėjome ne vieną – visi jie džiaugėsi savo sprendimu pasilikti. O mums atrodė, kad Amerika – ne mūsų žemynas, kad privalome būti Lietuvoje, istorinių įvykių sukūryje, gyventi kad ir sunkesnį, bet įdomų gyvenimą, auginti dukras atgimusioje tėvynėje, leisti lietuvių kalbai įsišaknyti jų sąmonėje, nes vyresnėlė jau buvo pradėjusi kalbėti taip, kaip Toronto lietuviukai – su anglų kalbos priemaišom, su jiems būdingu akcentu…
Grįžę, žinoma, įsigijome išsvajotą butą Vilniuje, augo dukros, skaitydamos lietuviškas knygas, dainuodamos lietuviškas dainas, besimokydamos mano – dzūkų – ir tėčio – aukštaičių – tarmių, tačiau Lietuva augo tik jų sąmonėje, bet, deja, ne tikrovėje. Liūdna, kad šiandien, po dvidešimties metų, mes kartu su jomis vėl svarstome emigracijos klausimus. Gal todėl ir ėmiausi romano apie lietuvius emigrantus ir sąmoningai pasirinkau simbolinę gerovės šalį – Ameriką, kuri mūsų žmones vilioja jau ne vieną šimtą metų. Bet šiam romanui neužteko mano gyvenimo Kanadoje patirties, todėl keletą kartų vykau į JAV, bandžiau ten įlįsti į eilinio emigranto kailį, dirbti taip, kaip jie dirba – slaugyti senukus ar būti vaikų aukle, – kalbėtis su po karo pasitraukusiais lietuviais, ieškoti ne vien ekonominių, bet ir dvasinių emigracijos priežasčių. Todėl „Baltų užtrauktukų tango“ – daugiabalsė knyga, kurioje savo nuomonę išdėstė ir realūs veikėjai – Danutė Bindokienė, Danutė Jedzinskienė, tuomet dar gyvos Alė Santvarienė, Liūnė Sutema ir kiti.
Beje, kas žino, ar neteks patirti likimo ironijos – ar mūsų dukros liks gyventi Lietuvoje, į kurią anuomet lėkėme su didžiausia viltimi? Taip nutiko, kad pastaraisiais metais teko iš arti pamatyti Lietuvos teismų, policijos, valdžios pareigūnų darbą. Esam pakraupę: labai akivaizdžiai patyrėme, koks beteisis yra eilinis pilietis, kokie korumpuoti klanai valdo šią šalį, kiek daug tarp jų pamišėlių, kurie turi savo rankose galios svertus priimti neteisingus, įstatymams prieštaraujančius sprendimus, tyčiotis iš teisingumo siekiančių žmonių. Kol neišeini iš savo kiemo ar už standartinio butelio ribų, tol visas blogis, atrodo, gyvena tik TV ekrane arba dienraščių puslapiuose. Bet iš tikrųjų jo neįtikėtinai daug. Per daug tokiai mažai šaliai neteisybės, melo, ciniško godumo, paniekos artimui ir dėmesio nesveikoms isteriškoms asmenybėms. Gal kai kas nenori viso to matyti, gal kiti turi storesnę odą, bet man kasdien darosi sunkiau kvėpuoti, dusina visuomenės pūvančios sąžinės dvokas, griaužia akis, ėda širdį ir protą, jaučiuosi nesaugi pati, nerimauju dėl dukrų. Greitai neliks šioje šalyje žmogaus, nenukentėjusio nuo mus visus apraizgiusios ciniškos „demokratinės“ sistemos, kuri pasiutusiai gerai veikia anais, kagėbistiniais metodais. O gal telieka nueiti į Jono Vaitkaus puikiai režisuotą „Visuomenės priešą“ ir susitaikyti su mintimi, kad mes kol kas gyvename Henriko Ibseno laikų visuomenėje.
– Tavo publikacijose periodikoje vis šmėkšteli poezijos tekstai, nors gana gausioje bibliografijoje ji beveik nefigūruoja (išskyrus vieną knygą). Kaip poezija paveikė Tavo kūrybos raidą? Ar ją tiesiog kaip dėmenį įtraukei į prozos stilistiką, ar eilės išsaugojo autonomiją – kaip paralelinis veiklos baras? O gal ir viena, ir kita kartu?
– Nežinau, kur baigiasi proza, kur prasideda poezija ar eseistika… Argi tai svarbu? Sigitas Geda yra rašęs: „Sausio 13-oji visiems buvo sukrėtimas, bet man buvo labai didelis sukrėtimas. Sirgau. Nuo vasario vidurio pradėjau vaikščiot ir bandžiau užsirašinėt. Eidavau iki Buivydiškių kiekvieną dieną pasivaikščiot – pagalvojau, na, ką aš galiu padaryt? Ir pradėjau ant tokių nedidelių lapelių. Apie sniegą, apie medžius, apie dangų, apie balsą, apie ledą, ką aš girdžiu. Paskui žiūriu, kad iš tų užrašų kažkas išeina. Taip parašiau antrąją „Žaliojo gintaro vėrinių“ (1988) dalį“*. Panašiai, manau, yra nutikę ne vienam rašytojui. Taigi kai ateina eilėraštis – jį užrašau, bet nesėdu prie popieriaus lapo su mintimi, kad dabar rašysiu eilėraštį. Jie atsiranda tarsi paraštėje. Rašiau mokykloje, rašiau studijuodama, rodžiau juos Marcelijui Martinaičiui, jis parašė vieną kitą pastabą (tą rankraštį turiu lig šiol), kvietė ateiti į tuometį Vilniaus universiteto literatų būrelį, bet nedrįsau jo lankyti, nes atrodė, kad ten, kur renkasi tokie svarbūs žmonės kaip V. V. Landsbergis, L. Jakimavičius, J. Keleras ir kt., man – dzūkutei iš Punsko – su savo eilėraščiais – ne vieta… O M. Martinaitis tų mano eilėraščių nepamiršo ir kai pradėjau dirbti Rašytojų sąjungoje, vis užklausdavo, kodėl jų nespausdinu. Taigi vieną kartą surinkau visus ir atidaviau Donaldo Kajoko „teismui“. Su jo „palaiminimu“ 2004 metais išėjo rinkinys „Vaikas pražilusiom akim“. Dabar ir vėl prisirinko nemažas pluoštas naujų eilėraščių, bet ar verta juos sudėti į antrą knygą? Pagalvosiu. Tegul dar paguli stalčiuje, kompiuterio atmintyje, lieka pakeverzoti ant įvairiausių lapelių. O kol kas rašau romaną ir jame, kaip ir ankstesnėse mano knygose, yra nemažai poezijos.
– Rašytojai įvairiai konstruoja romaną. Vieni kruopščiai, iš anksto apgalvoję, struktūrina empirinę medžiagą. Kiti atsistumia nuo įvaizdžių, detalių ir laisvai improvizuoja. Kuris kelias tau artimesnis? Kaip gimė turbūt etapinis Tavo romanas „Didžioji sala“?
– Tiesą sakant – einu ir vienu, ir kitu keliu. Ilgai nešiojuosi romano apmatus mintyse, ilgai kalbuosi su būsimais herojais, o tik paskui sėdu rašyti. Aiškiai žinau, kur, kokiu laiku vyksta veiksmas, matau konkrečią sodybą, gatvę, patalpą, net baldų išdėstymą, žinau, kiek mano herojui metų, kokiais jis avi batais, kokiais laiptais ir kur lipa, kokį darbą atlieka kalbėdamas, kuo apsirengęs, iš kur ir kaip krenta šviesa ant jo veido. Jeigu mokėčiau (beje, vis man knieti pabandyti), galėčiau nutapyti paveiksluose savo herojų gyvenimą. Tačiau pradėjusi rašyti bėgu jiems iš paskos, nes mano herojai eina ten, kur jiems reikia, elgiasi taip, kaip jiems patinka – aš tik užrašinėju. Tai keisti dalykai, bet negaliu jų suturėti, tik bandau visą vyksmą išlaikyti logikos rėmuose, kad skaitytojas nepamestų įvykių sekos. Man labai svarbi detalė, smulkmena, iš kurios gali išaugti visas kūrinys. Juk daugelis savo sąmonėje esame išsaugoję ypatingus, savaip svarbius, įvairiausias, įdomiausias būsenas savyje sutelkusius mažmožius: į šleivai kreivai tėvo sukaltą stovą statomos eglutės kvapą, kišeninio laikrodžio dangtelio caktelėjimą, kai jį spusteli sugrubę senelio pirštai, girto dėdės traukiamos „Tu, žvaigždute, sidabrine“ per visą kaimą sklindantį skambėjimą, kaimyno staliaus išskaptuoto medinio samčio šiurkštumą ant lūpų, kai tiesiai iš puodo ragauji žuvienę, senelės padovanoto sidabrinio rusiško rublio su caro galva spindėjimą vaikiškuose delniukuose… Tai lyg atspirties taškai, lyg siūlo galas, už kurio patraukus išsivynioja visas kamuolys, nubunda tokie personažai, kurių buvimo net neįtarei, nenumatei, o jie gyvut gyvutėliai žygiuoja per puslapius, diktuoja žodžius, mintis, įsivelia į keistus įvykius ir net neužsimena, ką darys toliau, – kai vėl atsisėsi prie kompiuterio klaviatūros.
„Didžiosios salos“ scenerija – kas be ko – mano gimtieji Seivai, Seivų dvaras ir ežeras, Punsko apylinkės. Antroje romano knygoje veiksmas vyksta dar ir Vilniuje. Daug prototipų jau mirę, kiti dar gyvi ir gal net neįtaria, kad buvo „aprašyti“, nes jie gyvena visai kitose geografinėse platumose ir niekada neskaitys šio romano, nes paprasčiausiai nemoka lietuvių kalbos. Ir pati istorija, nors ir paremta realiais faktais, yra išmonės vaisius, – mano sukurtas siužetas buvo tik priemonė pavaizduoti mūsų dzūkelių charakterius, pasaulėžiūrą, jauseną, – visą tą pasaulį, kuriame užaugau ir kuris, deja, jau beveik išnykęs. Ką suspėjau nutverti – suspėjau, o kaip tai padariau – jau kita kalba.
– Per paskutinį dešimtmetį Lietuvą užplūdo eseistikos devintoji banga. Amplitudė labai plati: nuo Rolando Rastausko, Sigito Parulskio, Giedros Radvilavičiūtės (sąlygiškai vadinama „Šiaurės Atėnų“ mokykla) iki Liutauro Degėsio ir Jūratės Baranovos filosofinės eseistikos. Kuri kryptis tau artimesnė? Apskritai kokias naujas galimybes Tau suteikia esė, lyginant su proza?
– Manau, daugelis rašytojų išbando įvairius žanrus, nuolatos ieško sau paties priimtiniausio. Marius Ivaškevičius pradėjo nuo apsakymų, o šiandien jis – dramaturgas, režisierius. Prisiminkim, kiek poetų pastaraisiais metais pradėjo rašyti prozą, atsiminimus ar kažką tokio tarpinio tarp esė ir apsakymų, – tai, ką dabar madinga vadinti tekstais. Ir atvirkščiai: prozininkės – Renata Šerelytė, Laura Sintija Černiauskaitė – vis dažniau paskaito savo poezijos. Esė savaip patogus, mūsų laikui labai būdingas žanras: gali kalbėti apie rimtus dalykus nutaisęs klouno veidą arba šaipytis iš neliečiamybių, vedžioti skaitytoją už nosies ir palikti jį nesupratusį, ar čia skaitė apie tikrus įvykius, ar tai buvo tik rašytojo išmonė? Tą puikiai moka kai kurie eseistai – jie meistriškai žaidžia. Man, tiesą sakant, ne taip jau svarbu, kokiai mokyklai priklauso eseistika ir apskritai – kokiam žanrui atstovauja tekstas, svarbiausia – kad būtų aukštos prabos kūrinys. O tokį skaitydamas jauti ne tik tiesioginį turinio, stiliaus, kalbos poveikį, bet ir autoriaus įdėto darbo krūvį. Šiuo klausimu esu labai kategoriška: greitai pagamintas mėsainis ir tėra mėsainis, kad ir kiek jį barstytų šiuolaikiniam menui skirtomis liaupsėmis.
– Reikšmingas Tavo veiklos baras – vertimai. Ar tai susisiekiantys indai su kūryba? Kaip jie veikia vienas kitą?
– Labiausiai, žinoma, patinka versti grožinę literatūrą, bet esu priversta imtis ir istorinių, publicistinių, mokslinių tekstų, nes tai būdas papildomai užsidirbti. Jeigu verčiu romaną ir dar žinau, kad leidykla neapgaus ir tikrai sumokės – visai smagu. Smagu įlįsti į kito – rašančiojo – kailį, kalbėti jo tonu, sekti jo mintį, gliaudyti jo stiliaus, kalbos subtilybes. Tada vertimas tampa vieno aktoriaus teatru – tampi, pvz., Jaceku Dehneliu ar kokia nors Magdalena Tulli, vartai žodynus, ieškai žodžių, kurie jiems patiktų, derėtų prie jų kalbėjimo manieros. Kartais beversdama susidraugauju su autoriais, pradedam susirašinėti, tartis, aiškintis, kartais ir susitinkam, ir tada žingsnis po žingsnio atsiveria to žmogaus slapti dūšios užkaboriai, vidinės dramos, ir iš jų atspindžių kūrinyje tarsi iš dėlionių gabaliukų išnyra visas paveikslas. Įdomus procesas, ypač kai tame paveiksle randi detalių, kurios visai gerai derėtų ir tavo pačios autoportretui. Tai tokie neapčiuopiami voratinkliai, kuriuos pastebi tik tam tikrais momentais, atitinkamu kampu krentant saulės spinduliams. Visa yra persipynę, susiraizgę, mes pasakom, parašom visai kitam pasaulio krašte gyvenančių ar gyvenusių žmonių žodžius ir paskui stebimės, kaip čia šitaip nutinka, o juk iš tikrųjų esam mirusiųjų šešėliai ir liksime kaip kokios visatos dulkelės būsimų kartų sąmonėje, ir nieko čia keisto, kad mūsų atmintyje susisuka gūžtą koks nors mažmožis iš nežinia kada skaitytos ar verstos knygos, auga, stiprėja, plečiasi ir, žiūrėk, jau ir pakaušį pramuša ir privalai jį perkelti į kompiuterio ekraną, nes kitaip draskys iš vidaus, erzins, tvinks kaip pūlinys.
– Daug rašytojų aršiai keiksnojo publicistiką, nors ne vienas atėjo į literatūrą iš ten. Bet juk semti tenka iš tų pačių šaltinių. Aš pats neleidžiu sau perkelti publicistinių pasažų į literatūrą – sąžinė neleidžia kartotis. Koks tavo santykis su publicistika?
– Daug metų, kol dirbau žurnalų redakcijose, ji buvo mano duona kasdienė. Įsidarbinusi Lietuvos rašytojų sąjungoje vis rečiau prie jos sugrįždavau. Bet kodėl turėčiau ją keiksnoti? Man atrodo, kad rašto žmonių lauke turėtų būti ta pati dermė kaip darže: vienoje lysvėje auga svogūnai, šalia dera morkos, bet negerai sodinti moliūgus, nes jų virkščios lenda, plečiasi ir užgožia kitus, gležnesnius augalus. Šiaip jau moliūgas visai neprasto skonio. Kaip ir gera publicistika. Bet kai jis peršliaužia per subtilių bazilikų lysvę – matai akivaizdžią netvarką. Taigi viskam sava vieta. Aš apskritai nemėgstu makalynių, t. y. tokių patiekalų, kuriuos valgydama negaliu suprasti, iš ko jie pagaminti. Man atrodo, kad vienas iš labai gėdingų mūsų laikotarpio dalykų yra visokie sūrio, mėsos, grietinės produktai, tepieji riebalų mišiniai. Kitaip tariant – tyčinė pigi apgaulė kažkieno kišenei pastorinti. Jos pakankamai daug ir šiuolaikiniame mene.
– Pastaraisiais metais daug ir intensyviai dirbai su Czesłavo Miłoszo palikimu. Rezultatas – knyga „Mūsų poetas“. Tu – ir vertėja, ir viena iš autorių. Ką nauja suvokei apie garsų poetą – be įprastinių epitetų – per tą laiką, kol buvo rengiamas šis veikalas?
– Esu daug rašiusi apie šį poetą ir savo santykį su jo kūryba, todėl nenorėčiau kartotis. Gal tik paminėsiu kelis dalykus, kurie susidėliojo skaitant jo susirašinėjimų su Jarosławu Iwaszkiewicziumi knygą.
Pirma: Nobelio premiją ar kokį kitą aukščiausią įvertinimą gali gauti tik tas žmogus, kuris nuo jaunystės jo siekia: „Nes, nepaisydamas visko, tikiu savimi, rūpūs miltai, ir būsiu paskutinis bukagalvis, jeigu neišnaudosiu savo galimybių. Privalau būti didis, rūpūs miltai, ne garsus kaip Tuwimukas, bet didis. Jau turiu vertybių hierarchijos pojūtį ir tūkstančius kartų spjaunu į visus erotinius alpulius, nes tai žmogaus neverta. Yra religija ir yra poezija, visa kita – k čiortu. Dar daug ką ir daug kam kulnimis snukį sumalsiu – aš dar turiu šiek tiek jėgos“ (iš 1931 04 09 d. laiško, p. 33).
Antra: hierarchijos viršūnę gali pasiekti rašytojas, turintis genialią atmintį – tokią, kokią iki mirties turėjo Cz. Miłoszas.
Trečia: kiekviena sėkmė literatūroje (ar kitoje meno srityje) paprastai turi savo kainą. 1979 metais Cz. Miłoszas, rašydamas laišką savo bičiuliui Józefui Sadzikui, tvirtino, kad jis nuolatos meldžiasi: tegul aplenkia jį Nobelis, o „vietoj jo“ tegul pasveiksta psichine liga sergantis sūnus Petriukas. Dievas neišklausė poeto.
Ketvirta: į viršūnę kopiantis žmogus aukoja daug ką ne tik savo asmeniniame gyvenime. Jis yra labai žiaurus ir savo artimiesiems, kurie (ypač žmonos) paprastai susitaiko su negailestingu kūrėjo egoizmu.
Penkta: jeigu kas nors paskaičiuotų, kiek rašytojai (o gal ir kiti menininkai) turėjo ar turi nelaimingų vaikų, statistika turbūt būtų kraupoka.
– Kaip vertini pastaraisiais metais vis nenutylantį erzelį tarp Lietuvos ir Lenkijos? Kiek čia objektyvaus nesuderinamumo ir kiek subjektyvių spekuliacijų, kurias nulėmė atskirų veikėjų politinės ambicijos? Kuo skiriasi lietuvių Lenkijoje ir lenkų Lietuvoje padėtis?
– Daug šia tema prirašyta, prikalbėta, protingiems žmonėms viskas aišku, abejingai masei ir taip į viską nusispjaut, o valdantiesiems rūpi tik materialinė nauda. Kokia lietuvių Lenkijoje padėtis, aiškiai pasakyta Šiemet Rašytojų sąjungos suvažiavime priimtoje rezoliucijoje, kuri buvo išplatinta, todėl net nesikartosiu. „Nebuvome „severno zapadnyj kraj“, netapome „Lietuva be lietuvių“, netapsime ir šimtu angliškų žodžių snobaujančia, svetimvardžių pridaigstyta teritorija“, – tvirtino 2013 metų Kovo 11-osios minėjime Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Romas Gudaitis. Gerai būtų, jei greitu laiku netaptume ir Rytų Europos pakraščiu, kuriame tvarką palaikys NATO priklausantys Lenkijos kariuomenės daliniai, o jų vadovybė sėdės Autonominio Vilniaus krašto štabe. Apie tai kol kas kalba tik bjaurūs nacionalistai, todėl jų niekas nenori girdėti. Tačiau prieš keletą metų panašūs „isterikai“ kalbėjo apie grėsmę, kuri kils Lietuvai dėl dviejų būsimų atominių elektrinių (Baltarusijoje ir Karaliaučiaus srityje). Niekas jų nesiklausė, o aš niekaip negalėjau atsistebėti, kodėl mes, eiliniai žmogeliai, jau žinome ir nuogąstaujame dėl tų, dar tik brėžiniuose esančių, elektrinių, o štai mūsų žiniasklaida ir valdžia turbūt „nežino“, nes sutartinai tyli… Garsus pasipiktinimas prasidėjo tik prieš porą metų, kai ėmė kilti elektrinių pamatai ir kai jau nieko pakeisti neįmanoma… Kas slypi už tokios mūsų šalies politikos?
Rinkiminis erzelis dėl palengvinto lietuvių kalbos mokymo ar lenkiškų gatvių ir vietovių užrašų Vilniaus krašte yra tik tyčia į viršų iškelti oro burbulai, o esminiai dalykai verda kur kas giliau. Koks nors Kindziulis imtų ir paklaustų: kaip čia yra? JAV gyvena daugiau kaip dešimt milijonų lenkų. Kodėl jie ten nereikalauja palengvinto anglų kalbos mokymo? Arba Baltarusijoje, Ukrainoje, kur lenkų tautinės mažumos ženkliai gausesnės? Negi ten jų vaikai nediskriminuojami? Negi Lvovui jaučiama mažiau sentimentų nei Vilniui?
Patariu – būkim tolerantiški, gyvenkim draugiškai, sutikim su visais lenkų reikalavimais. Jau pradėkime gaminti pasus ne tik lenkų, bet ir rusų, ir hebrajų, ir kinų kalbomis, ruoškime lenteles su užrašais WILNO, SŁONECZNIKI, WIŁKOMIERZ, NIEMENCZYN ir t. t. Dėl viso pikto surinkime visus iš visokių grūto parkų išlikusius ir rusiškus užrašus. O jeigu jau taip nutiks, kad Vilniaus krašte bus uždarytos visos lietuviškos mokyklos, o lenkiškose sėdės vien politikų įkaitai, dorai neišmokstantys nei lietuvių, nei lenkų kalbų, bet apipilti visokeriopa materialine ir „dvasine“ kaimyninių šalių parama, trauks rusiškas dainuškas, tai mūsų, Europos raudonodžių, saujelė galės pasitraukti į rezervatą, kažkur Telšių (o gal ir kokio Dublino?) link ir kad galutinai atsikratytų netolerancijos visoms kitoms tautoms (juk mes ne kokie nors nesukalbami prancūzai!), prisieks net sapnų nesapnuoti apie savo buvusią – nuo jūros iki jūros – tėvynę su visais kunigaikščiais, donelaičiais, daukantais, basanavičiais ir maironiais.
Dėl lietuvių Lenkijoje: jie yra šašas ant užpakalio, kurį reikia kuo greičiau panaikinti, kad neniežėtų, neperštėtų, nekeltų nereikalingo nepatogumo. Štai visos kitos Lenkijoje gyvenančios tautinės mažumos jau seniausiai „sutvarkytos“ – bendroje lenkų švietimo programoje turi po vieną kitą savo gimtosios kalbos pamokėlę, ir gana, o šita saujelė įkyrių užsispyrusių Punsko ir Seinų krašto dzūkų vis dar laikosi įsitvėrusi savo lietuviškų mokyklų, dar nori mokytis ne tik lietuvių kalbos, bet ir Lietuvos istorijos bei geografijos – kur tai matyta! Jie niekada nereikalavo supaprastinto lenkų kalbos mokymo ar lengvesnio brandos egzamino, nes, sako, norintys gerai mokėti ir lenkų – valstybinę – kalbą ir stoti į aukštąsias Lenkijos mokyklas. Pamanykit, atsirado proto bokštai: nuo pirmos klasės mokosi iš lenkiškų vadovėlių, daro vertimą mintyse ir atsakinėja lietuviškai. Net ir vidurnaktį pažadinti visų dalykų visus terminus gali išpyškinti dviem kalbom. Už tai jų nemėgsta, jais piktinasi ir nesukalbamais vadina ir Varšuva, ir Vilnius. Taip jiems ir reikia! Greičiau jie visi nutautėtų, išnyktų iš Lenkijos žemėlapio, ir visiems būtų ramu.
* Geda S. Man gražiausias klebonas – varnėnas. – Vilnius: Vyturys, 1998. – P. 62
Marius Ivaškevičius: Liesti žaizdas, kol visuomenė riktels
2013 m. Nr. 5–6
Rašytojas Marius Ivaškevičius atsako į Romo Daugirdo klausimus
– Tavo tėviškė – nedidelis Lietuvos miestelis Molėtai. Kaip ši pradinė lokalizacija paveikė Tavo kūrybos pasaulį?
– Tiesą sakant, kol kas neturėjau laiko ir galbūt poreikio analizuoti, kas, kaip ir kada mane formavo, gal todėl, kad dar nesijaučiu iki galo susiformavęs, tas procesas tebevyksta, man vis dar kiekvienąkart norisi keistis, bėgti nuo savęs ankstesnio. Žinau tik, kad Molėtai buvo labai tinkama vieta gimti ir augti, ir ačiū tėvams, kurie už mane šį pasirinkimą atliko. Tokio dydžio miesteliai yra ideali vieta auginti sparnus, kūrybinius raumenis, ambiciją, jie neslegia autoritetais, pseudointelektualais, kurie, grūsdami savo požiūrį, gali tave sužlugdyti. O jei jaunas žmogus įgyja pasitikėjimo, šis jį gali nunešti toli. Ir aš manau, kad per pastaruosius dvidešimt trisdešimt metų Lietuvos miesteliai atliko maždaug tą pačią funkciją, kaip Lietuvos kaimas XX amžiaus pirmoje pusėje – patręšė Lietuvos didmiesčių, ypač Vilniaus, gyvenimą ir kultūrą labai gabiais žmonėmis. Bet, aišku, yra ir skirtumų. Pavyzdžiui, aš, kitaip nei tie iš tarpukario kaimo kilę menininkai, nepažįstu gamtos. Nepažįstu miško, medžių, paukščių, žolių, gėlių, išskyrus labiausiai paplitusius(sias), todėl vengiu gamtos aprašymų. Gal kiek geriau pažįstu vandenį ir tai, kas po juo, nes Molėtuose jo netrūko. Tiesą sakant, labai mėgstu vandenį, įvairias jo formas, pradedant dušu ir baigiant vandenynu. Nors labiausiai, aišku, ežerus ir upes.
Be visa ko, miesteliai įdeda į jame augantį žmogų ir savo ritmą. Lėtą, apgalvotą. Ir aš jį turiu. Pavyzdžiui, Vilnius, kuriame gyvenu jau dvidešimt dvejus metus, man artimiausias sekmadienį, kai jis ilsisi, sulėtina savo greitį iki miestelio tempo. Net katedra tampa lyg ir bažnytkaimio bažnytėle, tu girdi jos varpus, kurių įprastą dieną, per automobilių kamščius ir visą triukšmą, visiškai nesigirdi. Ir kai pavargstu nuo tų kamščių, kelionių, apie ką svajoju labiausiai – tai Molėtai. Jei galiu, važiuoju tuomet įkvėpti ten kažko nepaaiškinamo – gal jėgos? Aplankau tėvus, apžiūriu namus, kuriuose augau, knygas, ežerą, pasitikrinu, ar teisinga linkme judu, ir grįžtu atgal į miestą.
– Rašydamas savo giminės istoriją minėjai, kad trim ketvirtadaliais esi baltarusis. Ar jauti savyje šį slavišką pradą? Kaip jis pasireiškia? Nors, kita vertus, žymūs rusų lingvistai pripažįsta, kad nemaža dalis baltarusių – tai slavizuoti baltai (prisiminkim hidronimus). Kokios buvo tavo vidinės sąšaukos su giminaičiais, lankantis Baltarusijoje?
– Šiandien labai sunku pasakyti, kas kiekvienas mūsų iš tiesų esame, mumyse yra persimaišę baltiški, slaviški, ugrofiniški ir dar kokie nors pradai. Žmogų vis tiek labiausiai formuoja aplinka, gyvenamas laikas, tauta, religija, šeima, kuriose jis gimsta. Mano baltarusiškų šaknų ieškojimas buvo savotiška archeologija, kasinėjimas savo giminės ištakose. Esu linkęs knaisiotis praeityje ir kartais tai darau ne tik kūryboje. Tiesą sakant, ilgai nežinojau, ką daryti su tais „atradimais“, kaip čia dabar save sulipdyti atgal, suformuluoti tapatybę. Ir man labai padėjo Adomas Mickevičius, pasiruošimas rašyti apie jį pjesę, medžiagos apie poeto laikotarpį rinkimas. Būtent tada supratau, kad mano lietuviškos ir baltarusiškos šaknys tik XIX–XX amžių sandūroje atsidūrė skirtingų tautų ir valstybių priklausomybėje. Iki tol maždaug pusę tūkstantmečio jos priklausė vienai politinei ir kultūrinei tautai. Vieni buvo litvinai, kiti – lietuviai, bet tai tik to paties žodžio vertimas. Jie visi buvo ne tik LDK piliečiai, bet ir viena politinė-mentalinė tauta, sudariusi kunigaikštystės branduolį. Aš nepretenduoju atimti iš Česlovo Milošo paskutinio LDK piliečio titulo, mūsų pernelyg skirtingas kalibras ir turbūt netgi savijauta. Jis dar lietė tą į praeitį nugrimztančią kunigaikštystę, jautė ir išgyveno, kai ji byrėjo tarp jo pirštų į nebūtį, o aš tik kasinėju savo tapatybę ir randu joje įdomių detalių ir faktų. Bet tai yra faktai, kuriais norisi pasidalyti ir atkurti mūsų bendrą istorinę atmintį. O ji sąmoningai buvo ištrinta norinčių mus suskaldyti ir sunaikinti. Šiandien, netekę tos atminties, mes jau patys tęsiame tą savęs naikinimo procesą ir tokiu būdu esame savotiški mankurtai. Sakydamas „mes“, turiu galvoje ne tik lietuvius, bet ir baltarusius. Ten šis procesas dėl rusifikacijos ir esančios diktatūros pažengęs gerokai toliau.
Nemanau, kad LDK gali kada nors atgimti, tai būtų pernelyg didelė utopija, bet suvokti save istorijoje yra kiekvienos tautos užduotis. Ir gal net pareiga. Mūsų istorinė savivoka šiuo metu yra labai deformuota ir iškreipta. Ir tai mus skurdina.
– Viename interviu minėjai, kad pradėjai rašyti būdamas trylikos. Ar to meto tekstuose jau buvo dėmenų (užuomazgų), kuriuos galima išvysti dabartinėje kūryboje? Kokie jie?
– Labai seniai esu skaitęs, ką tuomet rašiau. Iš esmės tada dar ieškojai ne savo stiliaus, išskirtinumo, o žanro, kuriame norėčiau kurti. Rašiau eilėraščius, pasakas ir tokias žurnalistines apybraižas, kurias šiandien galbūt galima būtų priskirti esė, dokumentinės literatūros žanrui. paskaitęs turbūt atrasčiau sąsajų, atpažinčiau save. Bet neturiu kada to padaryti, nes ir toliau blaškausi tarp žanrų, ieškau, kur čia save įdomiau realizuoti. Gal senatvėje prisėsiu prie savianalizės.
– Skaitydamas recenzijas apie romanus, pastebėjau, kad vyrauja epitetas „postmodernus“. Man šie romanai – poetiniai (ir todėl – elitariniai), pagrįsti įvaizdžio, detalės vystymu (sąšaukom). Eksploatuojamas „funkcionalios metaforikos“ principas (panašiai kaip E. Nekrošiaus kūryboj). O kaip tu pats juos matai iš laiko distancijos (prabėgo daugiau nei dešimt metų)?
– Man jie irgi labiau „poetiniai“, „elitariniai“. Jei rašyčiau juos šiandien, turbūt pasistengčiau sumažinti tą „poetiškumo“ ir „elitariškumo“ dozę. Per tą prabėgusį laiką gerokai pasikeičiau į prozos, dokumentalumo pusę. Bet jie rašyti tada, kai buvau būtent toks, šiek tiek „poetiškas“, „elitarinis“, „ritmiškas“, ir šiandien nenorėčiau jų gadinti, kišdamas savo proziškus pirštus.
– Diskusijos apie romaną „Žali“ asocijuojasi su bandymais Euklido geometriją įsprausti į Lobačevskio ar Rymano (juk vis dėlto paralelinės tiesės gali susikirsti). Ką Tau asmeniškai davė šios „iškrovos“ – psichologiškai, kūrybiškai, o gal net ontologiškai?
– Šis aklas puolimas (o ne diskusijos) tada man kainavo nemažai nervų ir sveikatos. Tai buvo visai nelaukta, netikėta (gal buvau pernelyg naivus) ir labai nemalonu. Rašiau romaną ne apie partizaninį karą, o apie esančių tokiame kare žmonių būseną, klaikią, metų metus besitęsiančią įtampą, apmąstymus apie karą, gyvenimą ir žmogaus prigimtį gyvenant toje įtampoje. O man pasakė, kad išniekinau partizanus ir sumenkinau jų karą. Tokia buvo ta „diskusija“. Tiksliau, jos nebuvo. Bet visas šis triukšmas mane pakeitė. Jei to nebūtų atsitikę, būčiau turbūt šiandien teisingas, daugelio mylimas rašytojas, gal net įvairių premijų laureatas. Ir nebūčiau supratęs, kad viena svarbiausių kūrėjo tapsmo sąlygų – vis dėlto yra maištas ir drąsa. Menininkas turi liesti visuomenės žaizdas. Liesti jas švariais pirštais, ne tam, kad įneštų infekciją, o kad atrastų skaudulius. Ir jokių būdu neprisiimti atsakomybės jų gydyti, o tik liesti tol, kol skausmas pasieks visuomenės smegenis. Iš pradžių toji visuomenė riktels ant menininko, nes jai skauda. Bet paskui užsiims savęs gydymu.
– Šis kūrinys („Žali“) inspiravo dar kelis klausimus. Ar kiek sureikšmintas reliatyvumo principas neveda į vertybinę eklektiką? Kokia išeitis? Ar matai orientyrų, kurie padėtų susikurti bent kranto iliuziją? Ir dar. Sena tiesa: po mūšio kritusiųjų lauką užvaldo marodieriai. Ar galima apskritai kažką laimėti (aišku, nekalbu apie psichologiją)?
– Dėl „Žalių“ nesu sau atsakęs į vienintelį moralinį-vertybinį klausimą: ar turėjau teisę suteikti budeliams žmogišką veidą. Mano kūriniuose nėra ryškių protagonistų ir antagonistų, nes principas juoda–balta man nėra įdomus, esu už spalvas, niuansus ir neakivaizdumą. Todėl kurdamas pagrindinio herojaus priešą stengiuosi sukurti jį tikrą, ne dirbtinį, suprasti jo motyvaciją, praeities traumas, kurios jį padarė tokį, žodžiu, kuriu žmogų, kuris sugeba ne tik nekęsti ir žudyti, bet ir mylėti bei gimdyti. Prieš devynerius metus pasirodė mano mėgstamo vokiečių režisieriaus Oliverio Hirschbiegelio filmas „Trečiojo Reicho žlugimas“ apie paskutines Adolfo Hitlerio ir jo aplinkos gyvenimo dienas, susišlavęs daugybę kino apdovanojimų ir tapęs kultiniu. Bet pačioje Vokietijoje filmas sukėlė nemažai moralinio pobūdžio diskusijų ir netgi protestų. Jų esmė tokia: ar galima tokiam nusikaltėliui kaip Hitleris suteikti žmogiškų savybių ir meninėmis priemonėmis sukelti gailestį jam ar netgi simpatiją. Ir aš suprantu, kad holokausto aukos ar jų palikuonys turi teisę tą klausimą kelti. Taip ir „Žalių“ romane: partizaninio karo dalyviai, aukos ar jų vaikai turi pagrindo man priekaištauti dėl to, kad jų tėvų priešus padariau pernelyg žmogiškus. Tokį priekaištą aš priimu ir jau kuris laikas apie jį mąstau. Bet dar neturiu atsakymo, kaip tokioje situacijoje turi elgtis kūrėjas.
– Kas pastūmėjo į dramaturgiją? Ar pradėdamas rašyti jau buvai susikūręs kokį nors konceptualų pagrindą, požiūrį į šį žanrą?
– Iš pradžių tai buvo tik dar vienas žanras, kuriame norėjosi save išbandyti. Bet atsitiko taip, kad jis man prilipo. Ar aš prie jo prilipau. Tikau jam. O tada, atradęs sau naują teritoriją ir auditoriją, savotiškai ten įstrigau. Gerąja prasme. O koncepcijų aš niekada sau nekūriau. Pirmiausia, atėjęs į kažką nauja, bandau įvaldyti profesiją, perimti tai, kas jau išrasta. O formos atradimai atsiranda savaime. Arba neatsiranda. Bet dėl to sau nesuku galvos.
– Tavo pjesių kūrimo raidą apibūdinčiau kaip kelią link stilistinės polifonijos. Tai tarsi atspindi ir šiuolaikinės architektūros, dizaino (ir kt.) tendencijas. Kokios šio reiškinio ištakos ir motyvacija?
– Kadangi, kaip jau sakiau, koncepcijų nekuriu ir specialiai formos neišradinėju (jei ji nepasisiūlo savaime), visa tai, matyt, yra dabarties išdava. Mes gyvename laike turbūt net labiau nei savo valstybėje ar tautoje, ir laikas savo formomis, tendencijomis mus neišvengiamai (jei ir nesąmoningai) veikia. „Pink Floyd“ muzikantai, jei būtų gimę šimtmečiu anksčiau, nieko nežinodami apie roką būtų kūrę klasikines operas ar koncertus smuikui ir fortepijonui. Bet gyvenamas laikas juos suformavo tokius, kokie jie buvo ir yra. Tas pats taikytina ir literatūrai.
– Stebiuosi Tavo drąsa užsiimti režisūra, neturint specialaus išsilavinimo. Turbūt teko įveikti nemažai kliūčių (Lietuva – konservatyvi šalis, sunkiai įsileidžiami atstovai iš kito „cecho“). Jei ne paslaptis – kokių? Ką šis darbas Tau davė kaip dramaturgui?
– Kliūčių, gal greičiau ne kliūčių, o sunkumų, buvo, bet ne tiek daug, kiek tikėjausi. Kita vertus, į kiną ėjau labai laipsniškai, perėjau visas jo pakopas, nuo scenarijų rašymo, dokumentinių filmų kūrimo iki trumpametražių, o dabar štai pilnametražio vaidybinio. Galima sakyti, kurdamas mažus, nebrangius filmukus, studijavau šią specialybę penkiolika metų. Bet, aišku, jaučiu, kad į mano kino bandymus žiūrima pro padidinamąjį stiklą, lyg į dar vieną eksperimentą: ar gali žmogus, nebaigęs kino studijų, kurti kiną. Dėl to ir mano atsakomybė didesnė. Nes jei suklupsiu, nei aš, nei kiti tokie pat savamoksliai ilgam nebegausim galimybės bandyti. O tai būtų didelė klaida ir netektis Lietuvos kinui. Nes pasaulio kino istorija rodo, kad kino režisūra yra daugelio patirčių ir gebėjimų samplaika ir labai dažnai geriausių rezultatų pasiekia žmonės, atėję visai iš kito „cecho“.
– Jau ne vienus metus esi profesionalus rašytojas. Aišku, galima tik pavydėti. Bet egzistuoja ir viena grėsmė – socialinių kontaktų stygius. Atsimenu, tuo kadaise skundėsi R. Gavelis. Ar jauti hermetiškumą? Jei taip, kuo kompensuoji?
– Man sunku save vadinti profesionaliu rašytoju, nes, pavyzdžiui, pastaruosius dvejus metus visiškai nerašiau. Kūriau filmą, kuris atima visą laiką ir energiją. Taip, naudojau savo rašytojiškus įgūdžius, perrašinėjau dialogus, scenas, bet visa tai bus vaizde ir garse, ne popieriuje. O filmo kūrimo procese socialumo daugiau negu reikia. Bent jau mano poreikiams. Ir apskritai viskas labiau priklauso nuo žmogaus nei nuo profesijos. Ričardas Gavelis šiaip nebuvo itin socialus žmogus, labiau vienišius. Bent jau jį tokį prisimenu. Nesu labai socialus ir aš, bet kartkartėm leidžiu sau išvykas į pasaulį. O kartais to reikia net ir pačiai kūrybai. Kaip rašant „Išvarymą“. Turėjau būti labai socialus, kad žmonės Londone man bent kiek atsivertų ir įsileistų į savo istorijas. Sėdėdavau su savo pašnekovais prie degtinės butelio, kartais net iki ryto, ir rytiniais metro traukiniais grįždavau į savo laikinus namus Londone. Tada labai džiaugiausi, kad kažkada man teko dirbti žurnalistu.
Turbūt esu profesionalus menininkas, o ne rašytojas. Iš tikrųjų laisvę gyventi iš kūrybos man suteikė teatras, dramaturgija. Dabar kinas pamažu šią laisvę bando atimti, varo mane į bankrotą, kažkaip, matyt, reikės atsitiesti, pasinaudojus teatru. Kol buvau tik prozininkas, kūryba galėjau užsiimti tik naktimis. Reikėjo kitų darbų, kad save išlaikyčiau. Bet kaip prozininkas gal ir nesulaukiau didelės sėkmės… Niekada mano knygų tiražai nebuvo dideli. Gal todėl, kad rašydavau jas po darbo. Žodžiu, uždaras ratas.
– Ir apie ateitį. Fizinė žmogaus pradžia ir pabaiga dažniausiai nėra labai estetiškos. O ir pats šiom dviem sąvokom nusakomas laiko kontinuumas – reliatyvus ir ginčytinas. Juk ne veltui daugelis menininkų bandė ištrinti ribas tarp vakar, dabar ir rytoj. Kas tau yra šios definicijos? Ar tiki, kad ateitis kada nors savo esminiais atributais (ne dekoracijom) gali skirtis nuo praeities ir dabarties? Ar yra tam prielaidų?
– Smalsumas pamatyti, patirti ateitį, man atrodo, yra viena iš varomųjų gyvenimo jėgų, verčiančių žmogų kabintis į gyvenimą netgi tada, kai šis jau nori baigtis. Žmogus gal tai formuluoja kitaip, jis nori dar pabūti su savo vaikais, artimaisiais, bet iš tiesų per savo vaikus nori matyti ateitį ir juos ateityje, pats ten būti per juos. Kūryba irgi yra viena to smalsumo apraiškų. Kurdamas tu nori pergyventi save ar palikti kažką, kas tave pergyvens ir galės tavo vardu dalyvauti ateityje, ateities pokalbiuose, svarstymuose, kurių tu fiziškai nepajėgus pasiekti laike. Manau, rimtai svarstyti apie ateitį neįmanoma, galima tik spėlioti, o tai nėra rimta. Bet įdomu. Ir aš sau kartais tai leidžiu.
Rimvydas Stankevičius: „Tebūsiu prakeiktas, jei poezija neveda aukštyn“
2013 m. Nr. 4
Poetas Rimvydas Stankevičius atsako į poeto Gintaro Bleizgio klausimus
– Rimvydai, šiuo metu esi vienas populiariausių ir tituluočiausių Lietuvos poetų, daugybės premijų (Poezijos pavasario, Julijono Lindės-Dobilo, Jurgos Ivanauskaitės, Jotvingių, Metų knygos) laureatas, esi šlovės viršūnėje. Ar tu laimingas? Kokį kelią reikėjo nueiti, kad pakliūtum ten, kur esi dabar, ir ar verta buvo jį eiti? Kokia yra kūrybos kaina? Ar esi ten, kur norėjai būti?
– Poetas yra lygiai toks pat žmogus, kaip ir visi kiti, tik be odos – vien gyva mėsa. Iš dalies – jis toks prieš savo valią, nes jam skauda nuo bet kokio, pabrėžiu – nuo BET KOKIO pasaulio prisilietimo, o tai trukdo nerūpestingai ir laimingai gyventi bei užsimiršus, besimėgaujant kurti, iš dalies jis toks – savo noru (nors ne visi tai linkę pripažinti), nes oda – apsauginiu, jautrumą mažinančiu sluoksniu, kuris paverstų jį tokiu kaip visi – apvilkti jo čiuptuvėliai nesugebėtų reaguoti į parapasaulių sąskambius, nuolat aidinčius mūsų kasdienybėje, bet ne kasdienybės dažniu. Todėl kad ir kaip juokingai tai skambėtų – pripažinimas poetui yra lygiai toks pat sunkus išbandymas, kaip ir nepripažinimas. Jam apskritai viskas yra išbandymai, kas tik turi galios sudrumsti jo ritmą, nuvesti paskui žaltvyksles, atitraukti nuo rašymo, išvesti iš „poezijos girdėjimo“ ar „poezijos artumo nuojautos“ lauko. Todėl išbandymas poetui – ir santuoka, ir žemiškoji profesija bei darbo rutina, ir pinigų stygius, ir pinigų perviršis, ir visuotinis pripažinimas, ir visuotinė panieka, ir premijos…
Ne, visai nenoriu pasakyti, kad gautųjų premijų nevertinu ar jomis nesidžiaugiu, tačiau tas mano džiaugsmas ir premijų troškimas visuomet yra papildomas žemiškas dirgiklis, besikėsinantis nukreipti manąsias mintis, priversti pamiršti, ko išties čia esu atėjęs. Ko? Kurti eilių. Mėginti susigrąžinti, atkurti tą tikrąją kalbą, kuria Adomas kalbino akmenį, medį ir driežą, juos suprasdamas taip pat gerai, kaip pats save, kalbą, kurią skambėjus mano (bei kiekvieno poeto) siela miglotai prisimena nuo buvimo rojuje laikų – tas miglotas pasąmoninis prisiminimas ir yra talentas – vadinamoji dangaus dovana ar prakeiksmas, skiriantis poetus nuo ne poetų, mat jis veikia kaip imperatyvas, verčiantis juos nepaliaujamai, nenuilstamai ieškoti kalbos transmutacijos formulės, kažkokiu būdu jiems įteigdamas, jog būtent tai – svarbiausioji jų gyvenimo užduotis, ir priverčiantis vos ne instinktyviai paklusti.
Negerai būtų, jei koks dirgiklis paviliotų poetą paskui save, negerai būtų, jei paukštis saulę supainiotų su gatvės žibintu, negerai būtų, jei žmogus, svajojęs išsipildyti knygose, vietoje to „netyčia“ išsipildytų socialinėje hierarchijoje, – todėl saugiausia būtų poetui premijų visai negeisti. Tačiau kai šią savo sentenciją kartą pasakiau jaunam, jokių įvertinimų dar neragavusiam poetui, šis, liūdnai atsidusęs, atsakė kita sentencija: „Niekas taip gerai negydo nuo premijų troškimo, kaip jau gautos premijos.“ Turiu pripažinti, kad ir jis ne mažiau teisus, nes jei poeto tuštybė jau įsispoksojo į kokią premiją, tai vienintelis patikimas būdas iš jos apžavų išsivaduoti – tą premiją gauti.
Ar laimingas? Laimės krislai taip plačiai ir smulkiai išsibarstę akimirkų ir metų labirintuose, laimės godulys (kaip ir kiekvieno žmogaus) toks didžiulis, o svajų fantazija tokia begėdiška ir nekukli, kad labai sunku nuoširdžiai tą laimę pastebėti, bet garantuoju, kad paskutinę gyvenimo akimirką, prisiminęs šias savo dienas, sakysiu: „Buvau laimingas.“ Tačiau premijos čia niekuo dėtos, tiesiog turiu mokytojus – pačius geriausius Lietuvos poetus (o galbūt ir Europos, bet man tai nerūpi), turiu daug draugų, bičiulių, bendraminčių ir bendražygių, turiu literatūros mokslininkų – autoritetų, kurių įžvalgomis kliaujuosi, turiu net ir skaitytojų, mažai kuo besiskiriančių nuo tų, apie kokius svajojau, mintyse vadindamas juos idealiais… Ko gi dar reikia? Taikos, sveikatos ir šratinuko.
O apie nueitą kelią ir poezijos kainą… Labai gerai suprantu klausimą, žinau net ir ką atsakyčiau, jeigu būčiau Gintaras Bleizgys, Aidas Marčėnas, Vytautas Bložė ar Oskaras Milašius – žvelgiant į kitų poetų gyvenimus, jų dramas ir kraterius, matant visų tų patirčių santykį su jų kūryba, man aiškiai matyti ir nueitas kelias su visais kloneliais, pakriūtėmis ir kraujo pėdsakais suklupimų vietose, aiški ir jų sumokėta kaina už teisę užrašyti aukščiausio kalibro poeziją, o žvelgdamas į save – nieko panašaus nepastebiu, matyt, daug ką būsiu gavęs dykai arba avansu – kalbėti apie kaži kokias šiurpias likimo liepsnas, išskaistinusias manuosius posmus, kažkaip liežuvis nesiverčia. Bent jau kol esama gyvų poetų, savo kailiu patyrusių ir karą, ir lagerius, ir sibirus.
Užtat turiu ką atsakyti į paskutiniąją klausimo dalį: taip, esu būtent toje vietoje, apie kurią svajojau būdamas šešiolikos. Tėvų namuose prieš keletą metų radau savąjį rašinį „Laiškas sau po dvidešimties metų“ – ten kone su smulkmenų tikslumu kaip svajonė nupasakotas dabartinis mano gyvenimas: net gyvenamoji vieta, net žmonos išvaizda, net profesinis užsiėmimas, net išleistų knygų skaičius… Nesmagu pripažinti, bet net ir tos apsvarstytosios premijos – viskas ten aprašyta, tik su nepalyginti didesne aistra, nei išties vėliau tai pasitikau tikrovėje.
– „Laužiu antspaudą“, „Patys paprasčiausi burtažodžiai“, „Ryšys su vadaviete“ – tavo poezijos branduolys, knygos, kurias jungi į vieną, vadindamas tai poetine trilogija. Kažkas nauja ir baugaus veriasi tau ir lietuvių poezijai su šiomis knygomis. Poetinės trilogijos subjektas vaikšto iš šiapus į anapus, kalbina mirusius ir dvasias, patiria kaži kokią ne iš materijos pasaulio kylančią energiją, pakliūva į mūšių laukus, ligonines, Valhalą, skaistyklą, išeina iš laiko, iš savo kūno… Velniškas ar dieviškas yra visas šis reikalas? Kas čia vyksta?
– O jeigu to paties paklaustum apie gamtos dėsnius? Dieviškai šlama miškai, dieviškai čiulba paukščiai, dieviškai teška upokšniai, bet pasižiūrėk iš arčiau – žiogas ryja gaivų gėlės žiedą, paukštis – tą žiogą, tą paukštį čiulbuonėlį – kitas, plėšrus paukštis, o šį – lūšis… Ir tai vyksta nuolat, be perstojo, gamta išties – beviltiškas smurto ratas. Po tokio konstatavimo prisipažinimas, kad myli gamtą, skamba gana šiurpiai. O jeigu to paties paklaustum apie bet kurio miesto, tarkim, apie Vilniaus realijas? Žmonės su ašaromis akyse meldžiasi ir žmonės žiauriai skriaudžia vienas kitą, žmonės mėgina tikėti sielos nemirtingumu, bet užuot jam ruošęsi, mėgina nuo jo atsitverti daiktais ir sekliausiais šio pasaulio kontekstais, užuot ėję pas Dievą, jie patenka į mūšių laukus, psichiatrines ligonines, politines partijas, vyriausybes… Velniškas ar dieviškas yra visas šis reikalas ir kas čia vyksta, Gintarai?
Labai norisi tikėti, kad reikalas dieviškas, bet abiem variantams argumentų, deja, galima surasti po lygiai. Todėl man kartais atrodo, kad jau esame gyvenę – o dabar tik atsiskaitome už tai. Kitaip tariant, turiu įtarimų, kad tai, ką čia patiriame, yra skaistykla. Man atrodo, kad tokią tiesą įsisąmoninę krikščionys būti dori stengtųsi kur kas uoliau. Juk tada dabartinės savo būklės konstatavimas būtų drauge ir neginčijamas kaltės įrodymas (na, panašiai kaip blaivykloje – jeigu jau pabudai joje, tai nors ir visiškai nieko neatsimeni, kažkodėl nepuoli ginčytis, kad vakar negėrei, o tave čia įkišo per klaidą). Todėl neerzintų kalbos apie gimtąją nuodėmę, Adomo nuodėmę, – neva, savaime esame kalti – žmogui kažkaip neišeina nuoširdžiai atgailauti už tai, ko nei darė, nei supranta, kur čia ta jo kaltė.
Tad štai tavo išvardytose poezijos knygose aš ir dairausi po tą skaistyklą, stengdamasis atpažinti, kas čia man yra egzaminas, kas – bausmė, o kas – Dievo gailestingumo labdara, savotiškas bausmės sušvelninimas, amnestija, anestezija… Skaistykla. Jei pasirenki būtent tokį pasaulėvokos tašką, tuomet subjekto vaikščiojimas šiapus–anapus, pokalbiai su mirusiais ir dvasiomis, ne materialaus pasaulio energijos įsisavinimas nei stebina, nei baugina. Skaistykla pažintiniu požiūriu, ko gero, pati dėkingiausia talpykla, nes tik joje būnant galima pažinti ir žemę, ir rojų, ir pragarą. Pragare rojaus daigų juk nerasi, rojuje pragaro – juo labiau. Manau, rojaus gyventojai net nenutuokia pragarą esant, nes rojus juk ne vien vieta, bet drauge ir būsena. Tad jau vien žinojimas esant pragarą tą būseną suteptų. O čia – skaistykloje – kuri yra visų pasaulių susisiekimo indas – viskas įmanoma. Vienintelio, ko išties čia negalima daryti, tai sėdėti rankas sudėjus, visas mūsų buvimas čia turi virsti nenutrūkstamu judesiu, nukreiptu mūsų sąmoningai pasirinkta kryptimi. Tuomet tampa lengva atsakyti ir į du tūkstančius metų žmoniją kamuojantį klausimą: „Kam aš čia? Kokia manoji užduotis? Kokia mano gyvenimo prasmė?“ Mudu su žmona jau ir pokalbiuose prigijusį terminą turime tai gyvenimo užduočiai įvardyti: išsilukštenti.
Šventai tikiu, kad vienas efektyvių lukštenimosi būdų – poezija. Gal mintis atrodys šventvagiška ir kupina didybės manijos, bet savąja poezija svajoju nužymėti kampus ir apylankas nukertantį maršrutą, trumpesnį ir lengvesnį negu Biblijoje. Maršrutą, skirtą silpniesiems – tiems, kuriems net ir Dekalogo laikymasis – neįveikiama užduotis. Dievo gailestingumas yra beribis – kodėl gi Jam nedavus šiek tiek „forų“ žmogui, kurio noras tikėti ir būti doram yra nepalyginti didesnis už rezultatą? Jėzui juk labai rūpi naivūs, bet nuoširdūs mažutėliai. Aš kaip tik toks ir esu.
Negana to – tuomet įmanoma įvardyti ir tą iki šiol neįvardijamą žmonijos ilgesį, tą jos amžino nerimastingumo ir disharmonijos priežastį – mes ilgimės ir nekantraudami laukiame baigties, o mirties baimė tėra tolygi abituriento baimei pažvelgti į iškabintus egzaminų rezultatus, ypač nujaučiant, kad susimovė. Juk jau daugiau nei du tūkstančius metų žmonija kartoja maldą „Tėve mūsų“ – nejaugi nė vienas nesusimąsto, ko prašo, besimelsdamas: „Teateinie Tavo karalystė“? Pasaulio pabaigos. Sustojusio laiko. Bet sustojusio ne ties prakeiksmo, bet ties meilės ekstazės akimirka.
Pameni, kalbėjau apie dangaus dovaną ar prakeiksmą, skiriantį poetus nuo ne poetų? Sakydamas, kad jis veikia kaip imperatyvas, verčiantis poetus nepaliaujamai, nenuilstamai ieškoti kalbos transmutacijos formulės, kažkokiu būdu jiems įteigdamas, jog būtent tai – svarbiausioji jų gyvenimo užduotis – turėjau omeny pašaukimą. Manau, giliausioje savo pasąmonės kertelėje kiekvienas žmogus aiškiai žino savąjį pašaukimą. Net jeigu tas pašaukimas – mirti. Nesakau, kad visada yra siekiamybė savajam pašaukimui paklusti. Manant, kad čia skaistykla – vienų skaistinamųjų armagedonas yra link savojo pašaukimo brautis, visa ką suvokiant kaip kliūtis šiam veiksmui, ir ištekti jėgų tą pašaukimą išpildyti, kitų armagedonas – visą gyvenimą su tuo pašaukimu kovoti, besistengiant jį sutramdyti. Todėl labai svarbu susigaudyti, ar esi „išmušinėtojas“, ar tas, kurį „išmušinėja“, vaikiško žaidimo – kvadrato analogijomis kliaujantis.
Tikiu, kad manosios knygos (ir tos, apie kurias kalbam, ir tos, kurias dar parašysiu) bus jei ne tokio susigaudymo vadovėliai, tai bent jau – pratybų sąsiuviniai. Tai nuo pirmųjų eilėraščių buvo mano pagrindinis siekis. O perskaitęs Česlovą Milošą, iš jo skolinuosi tik terminą: visada niekinau poeziją, skirtą Ulro žemei; visada domėjausi tik ta poezija, kuri rodo kelią iš jos.
– Žinai, man atrodo, kad už kiekvieno materialaus dalyko veikia kaži kokia dvasia ar dvasios – už visų daiktų, gyvūnų, augalų, žmonių, už namų, miestų, valstybių, už pasakytų žodžių… Skaitydamas tavo poeziją vis mėginu suprasti, kokia gi dvasia veikia čia. Mane baugina tavo trilogija. Ant kiekvienos minėtų knygų viršelio yra nupaišyti lošimų kauliukai su šešeto ženklu, ir tu pats, cituodamas apreiškimą Jonui, siūlai apskaičiuoti numerį: šeši šimtai šešiasdešimt šeši – žvėries skaičius. Čia yra visokių užkalbėjimų, kalbančių statulų (apreiškime Jonui sakoma, kad tas, kurio numeris bus šeši šimtai šešiasdešimt šeši, turės galią suteikti žvėries atvaizdams dvasią ir jie – taigi ir statulos – ims kalbėti). Skaitydamas tavo eilėraščius juntu tarsi kokią atgailaujančią, iš dangaus išstumtą, bet gyvybės kupiną ir į dangų sugrįžti mėginančią dvasią. Pagal mano pasaulio supratimą yra tyrosios ir netyrosios dvasios. Iš tavo poezijos juntu kažkokį vidurį, tarsi būtų pusiau tyrų– netyrų dvasių, o gal yra dar kitaip: man atrodo, kad galinga juodybė gundo ir nori pagriebti šviesą, kurią esi gavęs iš Dievo, gyvybę, kuria ta juodybė minta. Manau, kad patekai ten, kur jau turėsi pasirinkti: arba angelas, demonu nėščias (iš tavo eilėraščio „Agonija Getsemanės sode“), turės išsigryninti ir pagimdyti angelą, arba tas demoniškas vaisius patį angelą pavers demonu. Ką tu apie tai manai?
– Po tokio klausimo nepalieki man kitos išeities, Gintarai, kaip prie minėtųjų „idealiųjų“ savo skaitytojų priskirti ir tave. Ištaręs žodžius apie „atgailaujančią, iš dangaus išstumtą, bet gyvybės kupiną ir į dangų sugrįžti mėginančią dvasią“, išties tu nusakai ne tik visą manosios poezijos esmę ir muzikinę tonaciją, bet net ir tiksliai įvardiji mano patiriamą gyvenimo skonį – nuolatinę savijautą šiame pasaulyje. Būna retų, nepaprastai malonių, beveik beprotiškų akimirkų, kai ta „dvasia“ įtiki turinti užtektinai jėgos ir gyvybės į prarastą dangų sugrįžti. Būtent tokiomis akimirkomis ir parašiau savąją trilogiją. O kalbant apie dvasias, manau, poetui būtų nesąžininga įvardyti tik gėrio angelus, dūzgiančius jo mikrovisatoje, nutylint apie demonus vien todėl, kad yra sąmoningai apsisprendęs būti ne jų pusėje. Negi manai, kad jeigu jų neįvardysiu, jie išnyks? Esu pusiau netyra dvasia, Gintarai, ir nemanau, kad tapčiau tyresnis tai nutylėdamas čia ar – juo labiau – poezijoje.
Žinoma, daug kas priklauso ir nuo pasirinktos misijos. Jei save suvokčiau kaip guodėją, ramintoją, pradinių klasių pedagogą, arba – kaip profesionalų melagį, siekiantį miniai įkūnyti tobulybės iliuziją (kitaip tariant, pretendentą į sektos stabus) – žinoma, dvasią „išskaistinčiau“ pasinaudojęs žodžio valdymo įgūdžiais, teorinėmis teologinėmis žiniomis ir kūrybine fantazija, bet manieji tikslai yra kitokie – man eilėraščiai niekada nėra kūrybinės užduotys, iššūkiai, greičiau jau – nuobiros nuo patirčių – gyvenimo pėdsakai, pasilikę sniegynuos. Jų vertė – tikrumas. Todėl, nors pedagoginiu požiūriu tai nedora, niekada nesusimąstau apie savo kūrybos poveikį skaitytojų dievobaimingumui, doroviniam ugdymui, psichinei sveikatai. Tačiau šiuo atveju kliaujuosi ne pedagogo, o lakūno bandytojo požiūriu: „Nežinau, į ką strimgalviais lekiu, gal į sensaciją, gal į mokslinį atradimą, gal į pražūtį… Todėl sek ne paskui mane, bet verčiau – mano paliktu įrašu juodojoje dėžėje. Ir spręsk, ar aš gairė, ar – perspėjimas apie pavojų.“
Dabar – apie kauliukus ir šešetus manojoje poezijoje bei ant knygų viršelių (jei jau išsidavei, kad tave tai baugina – mėginsiu ne juokais įgąsdinti). Ir tu, ir daugelis vilniečių dar atsimena šiurpiam gaisre žuvusį Remį – mano draugą aklą fleitininką Remigijų Audiejaitį. Tad štai – į jo kapo duobę subėriau penkis lošimo kauliukus (jo mėgtam ir drauge daugybę kartų žaistam kauliukų pokeriui atminti) ir nustėrau pamatęs, kad visi jie sukrito šešetais į viršų – aukščiausia įmanoma žaidimo figūra.
Šis sunkiai įtikimas (jei kas kitas pasakotų – ir pats nepatikėčiau) nutikimas išties labai mane sukrėtė, ir taip atsirado eilėraštis „Vietoj fleitos“, nuo kurio, kaip idėjinio ir emocinio branduolio, užsimezgė knyga „Laužiu antspaudą“. Suprantama, net ir ją parašęs dar nežinojau, kad tai – pirmoji trilogijos dalis. Todėl šviesaus atminimo dailininko Romo Oranto pažymėtas kauliuko, šešetu į viršų, kontūras dar tebuvo iliustracija virtęs vienas iš poezijos motyvų. Romas Orantas – jo taip pat būta idealaus poezijos skaitytojo – iš „Pačių paprasčiausių burtažodžių“ rankraščio anksčiau negu aš pajuto tęstinumą ir kauliuką su šešetu į viršelį įsegė kaip kulką. Todėl baigiamojoje trilogijos dalyje kauliukas pasirodė jau įgavęs poetinį kontekstą ne tik eilėraščių, bet ir vizualiu lygmeniu.
Plačiau apie „Burtažodžius“. Švento Jono – Jėzaus apaštalo ir evangelisto Apreiškimo citata apie žvėries skaičių knygoje atsirado neatsitiktinai. Ko gero, ne veltui sakoma, kad jei į ką nors (nesvarbu į ką – tekstą, pastatą, žmogaus gyvenimo datas) žiūrėdamas bent akimirkai prisiminsi egzistuojant kabalą, toliau jau stengtis nereikės – kabala pati už tave ims žaisti mistinių prasmių ir šiurpios poezijos partiją. Taip jau nutiko, kad pirmojoje knygos dalyje esama šešių „Mokymųsi skaičiuoti“, šešių „Statulų“ ir šešių „Kalbelių“. Lygiai tokia pati – ir paskutinės dalies struktūra. Tarpinės bei gaubtinės dalys – taip pat šešios. Abi knygoje esančios poemėlės turi po dvylika sandų, kurie irgi gražiai subyra į šešetukus, drauge su abiem „Apsiprausimais dūmais“ bei gaubtiniais eilėraščiais sugulančius į šešetų pentagramą – alchemikų taip godotą simbolį.
Tačiau dėl demoniškumo tavuosius lūkesčius turėsiu nuvilti. Ir tebus čia pasitelktas pats Šerlokas Holmsas. Kai daktaras Vatsonas po nuoseklių stebėjimų „kambarioką“ „demaskavo“ kaip nusikaltėlių vadeivą, genialusis seklys ištarė: „Jūsų pastebėjimai teisingi, bičiuli, tik ten, kur reikėjo užrašyti pliusą, jūs užrašėte minusą.“ Panašiai yra ir manuoju atveju – mėginimas perskaityti žvėries skaičių reiškia ne tarnystę žvėriui, bet mėginimą su juo kovoti.
Žinoma, tavo tiesa – juodybė ir gundo, ir nori pagriebti šviesą, bet argi ne tuo pačiu poligonu su tais pačiais tykančiais „siurprizais“ kiekvienas mirtingasis turi praeiti? Svarbiausia, kad esu tvirtai pasirinkęs – su kuo aš, kieno esu. Nors, atvirai tariant, jau nustojau vilties perkalbėti norinčius mane matyti juoduoju burtininku. Ką gi darysi, anot vienos Bibliją apaugusių legendų – ir pats šv. Jonas, net apaštalas būdamas, buvo teisiamas už raganavimą.
– Iš kur ateina įkvėpimas? Klausimas banalus, bet jau daugybę amžių šito vis klausiama – karta iš kartos. Ką galėtum pasakyti tiems, kurie ateina, ateis po tavęs? Gal reikia kalbėti visai ne apie įkvėpimą? Gal apie kokį „gyvenimo švelnų prisiglaudimą“ (anot Justino Marcinkevičiaus), o gal apie gyvenimo gatvėje spardomą žmogų iš Sigito Parulskio eilėraščio „Gardas“, kurį čia noriu pacituoti: „televizorius sako, kad poetas šventais raumenim, įkvėpimo ekstazėj / nesupranta, ką rašo, bet iš kosmoso liejasi metrika, žodžiai ir rimai / tau patiktų šitie paistalai? ne, ir tau būtų šito per maža / gatvėj spardomas šaukiasi Dievo žmogus… rėkė rėkė, užkimo…“
– Ogi būna absurdiškiausių dalykų – kitą sykį gyvenimas prie manęs švelniai glaudžiasi, o aš jį iki užkimimo spardau, būna – gyvenimas spardo mane, o aš – vis tiek glaustaus kaip kačiukas. Tačiau nuo vaikystės pasaulį regiu su štai tokio pobūdžio nuostaba: „Bet juk viso šito nėra, nes tai paprasčiausiai neįmanoma.“ Nors skambės keistai, bet būtent dėl to ir „Gyvenimo švelnaus prisiglaudimo“, ir „Gardo“ pasaulis man, nors ir patirtas, atrodo šiek tiek iliuzinis – tarsi kino filmai, transliuojami, kad nukreiptų manąsias akis ir mintis nuo tikrovės. Iš visų jėgų stengiuosi išmokti matyti kiaurai juos, todėl natūralu, kad manasis įkvėpimas jokių sąsajų su jais neturi.
Apskritai didelę savo kūrybinio gyvenimo dalį, užklaustas apie įkvėpimą, buvau linkęs cituoti poeto Gintaro Grajausko žodžius: „Kaip man atsiranda eilėraščiai? Aš juos parašau. Kol kas nežinau kito metodo.“ Ši frazė ir dabar mane labai žvaliai nuteikia, bet su amžiumi imu įtarti, kad žmogiškasis mūsų egoizmas paprasčiausiai linkęs pernelyg sureikšminti rašančio individo pastangas. Vis dėlto įkvėpimo – kaži kokio iš šalies plykstelinčio gūsio – esama. Juk ir pats esi savo poezijoje liudijęs – yra akimirkų, „kada viskas rimuojasi“. Todėl nors eilėraščius parašau pats, neretai – tik gana sunkiai paplušėjęs, kartais man atrodo, kad ne aš poeziją rašau, kad manimi Kažkas rašo.
Be to, apie įkvėpimą galima kalbėti ne tik kaip apie kokybės garantą rezultatui. Įkvėpimas – tai dar ir psichinė būsena, įgalinanti ištirpti rašyme, pasinerti kalboje, visai išnykti iš viso to, ką paprastai vadini savo tikrove. Juk pats žinai – tai nepaprastai malonu – panašu į laiko sustabdymo pojūtį. Ir jei ne atsakomybė, jei ne aiškus pasąmoninis žinojimas, kad ir be to, ką vadiname publika, mūsų knygas kažkas atidžiai skaito, kažkas, nuo ko už žodžių ar madų miglos nepasislėpsi, prieš ką po mirties reikės atsiskaityti už visas savo rašliavas, vien to svaigulio, to laiko sustabdymo stebuklo, tiesą sakant, ir pakaktų.
Bet – deja ar laimei – tas žinojimas yra, todėl tiek poezijos girios ąžuolas, tiek liaunas lyrikos papartėlis, žvelgdamas į savo ką tik parašytą eilėraštį, iš esmės patiria tą patį – parašytų posmų neadekvatumą aidėjusiems smegenyse ar dievaižin kurioje kūno (sielos?) vietoje; patiria ir tuo metu, atrodytų, dar visai realų lūkestį, kad ne popieriaus lape, bet aplink jį dar taip aiškiai juntamos prasmės su visais estetiniais ir fonetiniais sūkuriuojančiais savo žvaigždynais štai dar ims ir sutūps į tik ką parašytus tavo žodžius; ir kaži kokią su gėda sumišusią baimę – fiasko nuojautą, neretai tuojau pat virstančią veiksmu, kaip antai popieriaus lapo draskymas, glamžymas ar desperatiškas teksto nubraukimas kryžmai. Ir todėl – tebūsiu prakeiktas, jeigu poezija – tik pasimėgavimas gražiais kalbos ornamentais vaikiškame kaleidoskope, jeigu ji nėra slaptaraštis, kūlgrinda, vedanti aukštyn. Juk gera poezija visada yra šiek tiek ir malda, šiek tiek ir užkeikimas, šiek tiek ir muzika, šiek tiek ir šviesa. Net jeigu ir Valhalos tamsybėse spingsinti.
O jauniesiems, po manęs ateinantiems, apie įkvėpimo prigimtį pasakyčiau taip: įkvėpimas man ateina iš lietuvių kalbos gelmėje kunkuliuojančių šaltinių, iš sąskambių su pasauliu, iš sąskambių su perskaitytomis knygomis ir iš sąskambių su Tuo, kurio valia poezija apskritai yra įmanoma. Aiškiausias ir žemiškiausias būdas įkvėpimą prisišaukti – skaityti kitų poetų knygas. Verta pacituoti Valentiną Sventicką: „Nebūdamas skaitytojas – rašytoju tikrai netapsi.“ Šventa tiesa – knygų bendravimas yra mistinis, bet labai aiškiai pastebimas ir įrodomas reiškinys. Poetai neretai tiesiog patarpininkauja – leidžia savo lentynų knygoms išsišnekėti tarpusavyje. Ir dar pašmaikštausiu: poetai turi skaityti knygas bent jau tam, kad žinotų, kas dar neužrašyta.
– Aidas Marčėnas ant tavo poezijos knygos „Ryšys su vadaviete“ viršelio rašo: „Jei poetas R. S. įtikinamai pareikalautų, žmogus R. S. susinaikintų.“ Kas yra Rimvydas Stankevičius tomis akimirkomis, kai jis nėra poetas? Ar tokių akimirkų (valandų, mėnesių…) yra? Ar gali atskirti save kaip poetą nuo savęs kaip žmogaus? Jeigu nustotum rašyti, ar turėtum ką veikti šiame pasaulyje?
– Nors minėtoji poeto Aido Marčėno mintis filosofine prasme yra teisinga, esu giliai įsitikinęs, kad poetas R. S. nėra toks kvailas, kad žudytų savąjį žirgą. Žmogus R. S. yra primityvesnė būtybė, todėl jo baimintis reikėtų labiau. Nenoriu čia leistis į išpažintinę lyriką, bet A. Marčėnas puikiai žino, jog kartą žmogus R. S. vos nesunaikino poeto R. S., kaip ir žmogus A. M., kažkada vos nesunaikino poeto A. M. Tai ir yra tragikomiškas dualizmas – visada norisi, kad šie du vidiniai pradai boksuotųsi ir „gerietis“ pirmautų, bet vieno kurio žūtis juk iš tiesų reikštų abiejų žūtį.
Kas esu, kai nesu poetas? Muzikos mokykloje paklaustam, kas esu, derėdavo atsakyti: „akordeonistas“, prisistatant pašnekovui darbo metu: „žurnalistas“, kartais esu klientas, kartais pacientas, namuose esu sutuoktinis ir (tikiuosi) mylimasis, visada esu krikščionis ir savo tėvų vaikas, visada esu lietuvis, visada esu romantiškas neišmanėlis, rankiojantis kriaukleles pažinimo vandenyno pakrantėje, siela, kaip pats sakei, svajojanti susigrąžinti dangų… Ar nustoju buvęs poetu, būdamas visi šie ir dar galybė kitų personažų? Nė akimirkai. Viduje poetas visose situacijose jaučiasi svarbiausias, bet rimtesni ir socialesni vidujiniai asmenys tiesiog laikinai jį užčiaupia ir paslepia nuo viešumos, idant nešokiruotų Ulro pasaulio žmonių. Visą tą laiką užčiauptas poetas mintyse rašo įžeidžiamai kandžias humoreskas minėtųjų rimtų vidujinių asmenų adresu.
Nesakau, kad netekęs rašymo galios pasielgčiau kaip Ernestas Hemingway’us, bet man tai būtų (reikia sakyti – bus) ganėtinai šiurpus išgyvenimas. Tau niekada neteko kalbėtis su lakūnu pensininku? Įtariu, kad man būtų panašiai… Bet sakyti, kad nerasčiau, kuo užsiimti pasaulyje, būtų nedora – melsčiausi, skaityčiau knygas, dirbčiau darbus, kuriuos dirbu. Matau prasmę ne tik kūryboje, prasmingas ir tarnavimas literatūrai bei plačiajai kultūrai – „Respublikoje“ rašau apie naujausias knygas, išsikalbu sau svarbiomis temomis skiltyse, straipsniuose, kalbindamas Lietuvos rašytojus, kitų menų atstovus, šviesiausius protus, ryškiausias asmenybes, taip pat – rašau tekstus šiuolaikinių dainininkų dainoms, kas nėra poezija, bet yra dora poeto paslauga visuomenės ausims (turint omeny per radiją skambančius pačių dainininkų pasirašytus tekstus)… Tad rasčiau, ką veikti. Blogiausiu atveju – įsiliečiau į organizacijos „Femen“ veiklą ir visą likusį gyvenimą gėrėčiausi dailiomis merginų krūtinėmis. Bet ką čia slėpti – praradus poeziją, išvarymo iš rojaus pojūtis sustiprėtų kelis kartus.
Solidarizuojuos su jauno poeto Ernesto Noreikos pasakyta mintimi: „Kas nėra poezija – tam nepavydžiu.“
Gintautas Dabrišius: „Žmogus – kito dangaus kiaušinis“
2013 m. Nr. 3
Poetas Gintautas Dabrišius atsako į Romo Daugirdo klausimus
– Apie poetus (ir apskritai menininkus) neretai pasakoma – trenkti. Kas gi taip smagiai trinktelėjo vaikystėje (o gal – dar anksčiau), kad šis smūgis pamažu transformavosi į eilėraščius?
– Vienas draugas apie mane taip gražiai pasakė: kai tavęs paklausai, atrodo, kad tu žemėje jau tris šimtus metų gyveni. Tačiau nenoriu kurti apie save nei legendų, nei mitų, o juo labiau nenoriu šiame rašinyje jokios išpažinties. Dievas yra gerai, bet kai reikia eiti išpažinties, gyvenimas pasidaro problema. Nenoriu, neketinu pamokslauti, lai kiekvienas savo ragais ir kanopom susiranda savo žemę ir dangų tame dulkių debesyje, kurį, beje, pats ir sukėlė kvailai zyliodamas.
Apie trankymus – trenkė perkūnas į mane gal du kartus, iš pirmo karto gal nelabai pataikė, tik suklupau. O antrą kartą jam geriau pasisekė, parkritęs ilgiau pagulėjau. Yra ir šio įvykio liudininkas – karvė, ir, kad ir kaip būtų keista, ji išliko visiškai abejinga, ramiai sau pešė žolę. Tai nutiko panemunėj netoli Kriukų miestelio. Bet nebuvo taip, kad pašokęs nuo žemės nubėgau rašyti eilėraščių.
Turiu pasakyti, kad manęs daužyti, trankyti lyg ir nereikėjo.
Mano giminėj tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės gal kokie aštuoni gentainiai praėjusiame šimtmetyje spjovė į pasaulietišką gyvenimą, apsigyveno davatkynuose arba stengėsi įsibrauti į vienuolynus.
Noriu pasakyti, kad dvasiškas gyvenimas gentainiams buvo svarbus. O ir tarp mano brolių keistuolių yra pakankamai, vienas dainuoja su vilkais Žemaitijos miškuose, kitas čia pat – tėviškėje, pamėgęs drožybą, šventų ir nešventų „asabų“ pilną kamarą prikrovęs.
Toks nutikimas: bažnytkaimis, pavakarė, kelyje daug juodulių. Jie traukia, dūlina link mokyklos, kur bus kažkoks minėjimas. Turiu pasakyti, kai aš buvau mažas, kaimo žmonės pažinojo tik dvi spalvas: juodą ir rudą. Tokie jų ir paltai. Kai visi suguža į apytamsę mokyklos salę, susilieja, atrodo – visiška naktis. Scena šiek tiek daugiau apšviesta, į ją, renginio vadovės ranka pastūmėtas, išeinu. Aš, baltais marškiniais ir galbūt su raudonu kaklaraiščiu, atsistoju prieš tą juodybę ir nėra kur man dėtis, tad šaukiu iš visų jėgų: „Graži tu mano, brangi Tėvyne“, arba „Mano tėviškė – mėlynas Nemuno vingis“, arba ką nors kita. Kai mano balsas pripildo tą erdvę, o ir apgobia mane patį, atrodo, kad tiems žmonėms tamsoje galiu daryti, ką noriu. Tačiau nieko jiems nedarau, pabaigęs eilėraštį tik nusilenkiau ir nubėgau už paklodžių.
– Kad ir koks originalus būtų poetas, vis tiek jis nuo kažko atsistumia. Juk neatsiranda beorėje erdvėje. Gal galėtum išvardyti, kokie rašytojai Tau kūrybos priešaušry buvo artimiausi? Ir – kodėl?
– Mokykloje eilėraščių nerašiau, o ir išvažiavęs į Kauną, į sodininkų-bitininkų mokyklą, nepradėjau jų rašyti. Tada buvo bitlų laikai, su bendraamžiais bandėm sukurti ansamblį. Įsigijau ir aš gitarą, kurią greitai draugai atėmė sakydami, kad mano pirštai per trumpi. Paskyrė būgnininku. Tačiau ta mūsų grupė nieko gero nesugrojo, nesudainavo – išsiskirstėm taikiai.
Paskui atsitiko taip, kad tarnaudamas kariuomenėje aš padariau didžiulę gėdą nenugalimajai Raudonajai armijai – susirgau vaikiška liga – kiauliuke. Matyt, užsikrėčiau šokiuose, tikriausiai neiškentęs kurią nors pabučiavau. Mane greitai izoliavo, paslėpė. Paguldė į infekcinių ligų ligoninę, kur ne tik palatoj, bet ir visam pastato aukšte buvau vienintelis ligonis. Po triukšmingo, įtempto gyvenimo „kazarmose“, tankų pulke, ligoninės tyla apsvaigino. Mėgavausi balta durų ir langų spalva.
Įsrutyje, karo ligoninėje aš perskaičiau daug knygų, o kai į rankas pateko Levo Tolstojaus „Vaikystė“, labai susijaudinau. Pradėjo vaidentis, kad į palatą, baltu chalatu apsisiautęs, įėjo Levas Tolstojus ir, mane įdėmiai apžiūrėjęs, paliepė iškišti liežuvį, o paskui tik palingavo galva – turbūt apsirgai dar viena liga.
Nuo tada save laikau tolstojininku, nors ir prie Gogolio glaudžiuosi kažkuriuo širdies krašteliu.
Vieną kartą Kauno rašytnamyje prajuokinau kitus pasakęs, kad rašau prozą, bet kai reikia tekstus perrašyti, man taip nusibosta, kad juos sutrumpinu ir taip atsiranda eilėraščiai. Gyvendamas Kaune skaičiau, bet pagrindinė knyga iki vedybų – Cervanteso kūrinys apie don Kichoto žygdarbius. O po vedybų į lovą žengdamas dažniausiai pasiimdavau Hašeko knygą apie Šveiką, tik su ja užmigdavau, nutoldavau nuo kasdienybės košmarų.
Jei ši naktis būtų ta, kurios skraiste apgaubtas rašau pirmą savo eilėraštį, tai gal ir išdrįsčiau, galvą nulenkęs, ištarti: Wisława Szymborska – būk mano mokytoja.
Tačiau kalendoriai kalba ką kita – su jais nepasiginčysi. Tik tada, kai baigiau visas mokyklas, susitikau su mokytoja.
– Beje, jei neklystu, esi Salomėjos Nėries giminaitis. Kokios Tavo sąsajos su šia poete?
– Poetė ištekėjo, poetas vedė – man tai skamba neįtikinančiai. Salomėja Nėris ištekėjo už Bernardo Bučo, šeima suspėjo pasistatyti namelį Palemone, susilaukti vaikelio. Bet užgriuvo karas – kas paskui buvo – visi žino. Pasitraukus Poetei iš gyvųjų tarpo, Bučas kurį laiką vaikščiojo ir savo sūnų Saulių augino vienas. Po kurio laiko vedė antrą kartą, paėmė į žmonas Oną Kondrotaitę nuo Krekenavos, susilaukė vaikų. Su viena iš dukterų, su Aušra, aš susituokiau, todėl prie vestuvių stalo Saulius sėdėjo kaip svainis, taigi, atsitiko taip, kad Nėris tarsi tapo man netikra uošviene. Su Saulium draugavom, sykiu auginom vaikus, švęsdavom jų gimtadienius. Jis mėgdavo po Kauną pavaikščiot, pašnekėt, visi jį pažinojo, mylėjo. Saulius labai mėgo gaminti grėblių, šakių, kirvių kotus. Jų, o ir kitokių valstietiškų įrankių buvo daug pasidirbinęs, bet nesiliovė ir toliau laisvalaikiu juos drožė.
Dideliame savo bute vieną kambarį tų turtų buvo prikrovęs, sakydavo, gal reikės. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad atgaus savo motinos tėviškę. Po Sąjūdžio Sauliaus lūkesčiai išsipildė, su visais tais kotais ir vaikais išsikraustė į Kiršus gyventi, pradėjo ūkininkauti, įsiveisė bičių. Važiuodavom ten su visa šeima ir prie bičių padėti, o ir pasigiminiuoti.
Bačinskų sodyba man sukeldavo tokį įspūdį, lyg kažkas dar negrįžo iš karo, o paskui tiksliau įvardijau – Salomėjos namas nesugrįžo iš karo.
Tame sode, kai gaudžiau ant žolės nukritusią bitę, kai pasigirsdavo vaikų balsai, man atrodė – pakelsiu akis nuo žemės ir išvysiu tą mergaitę. Bet tai, ką pamatydavau pakėlęs akis nuo žemės, buvo kiti vaikai – mūsų. Tikroji šio sodo duktė jau giliau į paslaptį nubėgusi, pasislėpusi už kitų medžių.
– Tūlas kritikas tikriausiai pasakytų, kad tavo pasaulėjauta – panteistinė. Tačiau gamtos detalės sėkmingai „suvirškina“ ir kultūrinį patyrimą. Ko mus moko gamtos pasaulis? Kaip jo vidiniai archetipai migruoja į sąmonę ir mūsų veiklą?
– Šis klausimas man sunkiausias, nes esu menka musė tiek literatūrologijos, tiek kituose moksluose. Nesu įsisavinęs tų gudrių terminų ir nepasakysiu, kiek tos panteistinės pasaulėjautos išsisunkė iš manęs. Geriau pakalbėsiu apie Vilkaviškio žemę, kurią įsivaizduoju trikampio formos: Vilkaviškis, Vištytis, Kudirkos Naumiestis. Koks palaimingas lietus ją palaistė, kad prieškario laikotarpiu ji padovanojo Lietuvai vos ne dešimtį garsių poetų. Vilkaviškio gimnazija, jos klasės ir koridoriai, žinoma, prisidėjo, taip pat reikia paminėti ir pasienio faktorių, tačiau mūsų mylimi dainiai pakilo tiesiog iš lopšio, motinos pienu patepti. Tos mano paminėtos teritorijos aš nenoriu priskirti Suvalkijai, tai labiau Prūsijos gabalėlis. Prisiminkime, kas atsitiko Rusijoje religinių reformų metu, kur bėgo sentikiai – į pakraščius, į užribius. Ar neatsitiko ir čia taip, kai Ordino žirgai trypė ir taškė Prūsijos kraują ir vandenis, ar neatsitiko taip, kad dalis tų dvasinių energijų išsigelbėjo, rado prieglobstį mano minėtose žemėse. Čia pasislėpė ir tūnojo kelis šimtus metų, o sulaukę palankaus oro, pirmosios nepriklausomybės gūsio, nubudo, prasiskleidė žiedais. Balsas susirado burnas. Sakyčiau, tai Prūsijos širdis dar kartą suplazdėjo.
Man atrodo, kad, norint parašyti eilėraštį, reikia nors valandėlei pamiršti, kad esi pakrikštytas, reikia atsiduoti kitiems gaivalams, o rašant romaną, priešingai, reikia nors kiek susigaudyti krikščionybės tiesose ir moksle.
Mano brolis vilkininkas nuolat kartoja, kad mūsų tolimi protėviai taip pat turėjo kompiuterius – šventuosius akmenis, į jų kietuosius diskus įrašė, ten sukaupė visą informaciją apie save ir taip paslėpė nuo lietaus. Jis teigia, kad netolimoje ateityje mūsų išdykėliai vaikai sukurs tokius išmaniuosius kompiuterius, kurie lengvai visa tai perskaitys. Todėl apeigų akmenis reikia stropiai saugoti, nečiupinėti nešvariomis rankomis, kad nepakenktume tiems rankraščiams. Šią pastraipą pabaigsiu pradėto eilėraščio eilute: mirusių dievų šukes surinkęs, poetas, tarsi šuo stiklų priėdęs, ant vieškelio… ir t. t.
Apie alegoriją. Daugelis manęs klausia, lyg priekaištauja, kodėl aš savo žodžius įterpiu į žvėrių ir gyvulių lūpas, lyg savąsias tausodamas. Tos tiesos, kurias pasako zuikučiai, žmonėms yra artimesnės, mažiau juos gąsdina, o dažnai tik prajuokina. Literatūros istorijoje jau ne kartą buvo laikotarpiai, kai alegorija buvo madinga, ir man atrodo, kad tai bylojo apie artėjančias permainas, o galbūt ir apie revoliuciją. Net krikščionybė tai perėmė ir pakartojo, juk Kūčių naktį einama paklausyti, ką gyvuliai šneka. Kristaus gimimas – naujo pasaulio atėjimas, apie jį pirmiausia gyvuliai prabils.
– Ko reikia, kad išsaugotum beveik vaikišką vidinę nuostatą supančio pasaulio atžvilgiu?
– Į šį klausimą norėčiau atsakyti painiai. Pasinaudosiu Sančos Pansos gudrumu – jo pomėgiu į visus klausimus atsakyti patarlėmis. O aš atsakysiu savo eilėraščiu – norint išsaugoti medinį namą, reikia iškirsti šalia jo augančius medžius. Dar pridurčiau Maironio žodžius – nekurk savo tautai naujų dievų. Yra toks senas lietuviškas žodis „butsargiai“ – jo reikšmė: karas, badas, šiltinė – neišeik, niekad nepalik vienų namų.
– Valdemaras Kukulas kartą palygino Tavo tekstus su primityvistų paveikslais. Koks apskritai dailės „indėlis“ į Tavo kūrybos raidą?
– Tapybos mokiausi pas Liudą Truikį ir Zenoną Varnauską. Keletą metų vaikščiojau aplink Dailės institutą, kuriame per piešimo egzaminą šalia vatmano lapo pasijusdavau lyg į duobę įkritęs. Akademinio piešimo ne tik neįvaldžiau, bet ir nesuvokiau – kam jis man. Gaudavau dvejetus, man atrodė, kad pieštukas tinkamas tik kontūrams apvedžioti. Per piešimo egzaminą, kai reikėdavo štrichuoti, nesilankstė pirštai, nors pasiusk. Už tapybos darbus gaudavau palankius įvertinimus. Yra dailininkų, kurie rašo, ir yra rašytojų, kurie tapo. Daugelį metų aš blaškiausi nežinodamas, prie kurių man labiau glaustis. Kartais manydavau, kad galiu priklausyti abiem grupėms, nelygu, kokia nuotaika tą dieną. Mėgau dideles drobes, kuo labai stebėjosi mane aplankyt atėjusieji, sakydavo, kaip tu įvaldysi tokius plotus. Kai jie išeidavo, aš pabandydavau: atsistodavau prie baltos sulig mano ūgiu drobės, teptuką laikydamas rankoj, pažvelgdavau į dažų tūbeles ir aikteldavau – koks gražus paveikslas. Bijodamas jį sugadinti, išeidavau į miestą pasivaikščioti. Beveik visi Kauno dailininkai buvo mano draugai, ypač tapytojai. Tie nesibaigiantys pasisėdėjimai, tos šnekos iki barnių, net iki muštynių. Aliejinių dažų kvapas svaigino, tarsi ištirpdydavo ribą tarp tikrovės ir to, kas anapus. Su rašytojais draugavau mažiau, jie man buvo neįdomūs. Pasislėpę knypliai, visas žodžių atsargas popieriuje palikę, išėję į gatvę ar į kitą viešo susibūrimo vietą neturi ką sakyti, tik mirksi akimis. Muštynės tarp rašytojų – retas atvejis.
Kaip minėjau, ruošdamas drobes užsimodavau plačiai – man reikėjo erdvės, o dažus taupiau, ant paletės išspausdavau tik lašelį, suvalkietiška musė daugiau prikakotų. Kai ūgtelėjo vaikai, vedžiausi juos į savo studiją Laisvės alėjoj, dažų nei drobių jiems negailėjau, suteikdavau visišką laisvę ir dar nupirkdavau ledų. Sakydavau, darykit, ką norit, tą jie ir darė su didžiuliu užsidegimu. Daug pritapė paveikslų. Surengėm kelias parodas.
Dailininkų galvose ta smegenų raukšliukė, kurioje tūno visų žodžių pradžia, labai prispausta, užgulta didelio kuproto gumbo, iš kurio nusidriekia tokia žarnukė link akių. Ta sausgyslė, arba, kitaip pasakius – regėjimo nervas, vingiuodamas pro ausis, skyla į dvi atšakas, iš kurių viena, šiek tiek pasikraipiusi pakaušyje, pasibaigia niekuo. Dailininkai giriasi, kad tą trečiąją akį jie kitoj vietoj pasidėję augina. Nors prie molberto daug metų prastovėjau, o molbertas mano kambary dar daugiau – po penkiasdešimties metų jau neprisimenu, kur nukišau tą tapytojo akį. O kai pažvelgiu į užsilikusius dažus, mane apima ir liūdesys, ir siaubas: dažai stovėdami genda, praeis šimtas metų, kokius paveikslus iš tų tūbelių beišspausiu. Kai kurie literatūros žinovai, net nežvilgtelėję į tuos mano paveikslus, kurių aš nenutapiau, lengvabūdiškai ištarė – tai primityvizmas. O kiti mano eilėraščius pavadino medinėm skulptūrėlėm. Valdemaras Kukulas apie mano kūrybą visada atsiliepdavo palankiai, kuo aš labai didžiuojuosi. Vienas sakinys: „išdrįsčiau teigti, nors ir labai atsargiai, kad Dabrišius…“, – vien už šį sakinį, ar net už pusę jo, atsidėkodamas turėčiau kiekvieną šeštadienį nunešt Valdemarui gėlių. Tačiau vis neprisiruošiu šiam veiksmui, tai noriu nors mielą žodį per visą Lietuvą ištiesti link jo kapo. Ateis pavasaris, sėsim ant naujų arklių, bet, brangieji, vis atsiverskime tas storas V. Kukulo knygas, ten surašyti visi žygiai, kuriuos mes ateityje nori nenori turėsim atlikti.
– Eilėraščiuose vis nuskamba vienatvės motyvai. Bet gamtoje ištirpęs žmogus neturėtų jaustis labai vienišas. Ar nematai čia tam tikro prieštaravimo?
– Vienatvė ir vienuma – gal jos seserys. Spaudos mašinos jau daug apie tai priplepėjo, ką aš galiu dar pridurti. Gamta – be galo plati sąvoka. Vaikščioti po parką su šuniuku – gamta, žiūrėti į žvaigždes Molėtuose – gamta. Išėjimai į gamtą, galima sakyti, yra dviejų rūšių. Viena, kai prisikrovęs visą užantį dešrų ir sumuštinių patrauki į laukus, paupius, ir visai kas kita, jei gamtos šauksmas tave užklumpa netikėtai, ir tu iš namų išbėgi tuščiomis kišenėmis, o vakarop jau būni išalkęs ir labai stebiesi: Dievas pamiršo mane, nepadėjo ant kelmo bandelės. Jau kitą dieną, nesveikų, nepadorių ketinimų apimtas, pradedi vaikytis laukines ožkas arba vogčiomis stebėti, kur voverė riešutus slepia. Žmogus yra daug suėdanti karvė. Jeigu jis dydžiu būtų sulig apuoku, tai jam prasimaitinti, prisivarliauti sektųsi geriau. Nuo pat pradžių žmogus daužo žemę pagaliais, rausia, stengiasi padegt. Knisa žemę ir šernai, tačiau statyti atominės elektrinės jie net nesvajoja. Jeigu pasiūlytum šernams kraustytis į kitą dangaus kūną, jie atsakytų, kad mums mielos ir šitos lygumos, kad tik tvorų būtų mažiau. Žmogus yra sunkiai tirpstanti substancija: sviesk jį į pusnyną – užkulniai kyšo, mesk jį į vandenį – repetuoja, kyla į paviršių. Ištirpti gamtoje galima, bet reikia pagalvoti ir apie kaimyną, jei jis ateis pinigų skolintis, ar žinos, į kurias duris belstis. Tą ištirpimą reikia pradėti atsargiai, pirmiau tik vieną kaliošą įmesti į vandenį ir stebėti, ar jis į kitą krantą išlips.
Gal žmogus yra kito dangaus kiaušinis, pamirštas šalia Žemės, tekančią saulę išvydęs varto akis – mama pareina.
Nekilnojamojo turto agentai, siūlydami savo prekę, dažniausiai pirkėjams nesako apie uodų debesis, audras ir žaibus, apie ilgas ir žvarbias rudens naktų tamsybes gudriai patyli. Naivus miesto gyventojas, įsigijęs aplūžusią lūšnelę atokioj pamiškėj, ne tik žolę, viščiukus, užšaldytus maišeliuose, bet ir tą įsitikinimą – o kaip gera čia gyventi, turi atsivežti iš kitų namų.
– Nors tekstai išoriškai paprasti ir skaidrūs, bet kartu ir paradoksalūs. Kuo Tave traukia paradoksas? Ką jis atveria eilėraščiuose?
– Štai pavyzdys:
Sniegui tirpstant,
Vartau žiemos dienoraščius
Ir jau nebeatpažįstu,
Kuri balutė – aš.
Ėmiau taip ir parašiau, o ar čia paradoksas, ir kodėl jis atsirado – nežinau. Sakykim, reikia eilėraštį statyt, bet aš taip negalvoju – rašau, ir tiek, o parašęs visai juo nesirūpinu. Palieku ant stalo juodraščius; po kurio laiko kai kurie sakiniai pradeda šviest, į kitus nė nežiūriu. Kuo mane patraukia paradoksas? Gal taip aš priartėju prie dzenbudizmo. Veduosi, tarsi pripratinu skaitytoją prie savo žingsniukų, o paskui staigiai maunu į šalį. Gal paradoksas – staigus, nelauktas energijos pliūpsnis, nubloškiantis skaitytoją kita kryptimi. Klojanti lovą katė visai nesirūpina, ar patiks jos guolis mėnuliui – taip rašiau.
Žvejys, kabliukas, žuvis. Kabliukas turi būti padarytas taip, kad jame slėptųsi nors viena galimybė žuviai išsigelbėt. Tačiau šito lyg ir per maža, kabliukas turi būti padarytas dar ir taip, kad žvejys sugebėtų pabėgt nuo žuvies, kurią sugavo, jeigu prireiktų.
– Išleidai septynias knygas. Kurias laikytum „atraminėmis“, žyminčiomis kūrybinės raidos pokyčius?
– Žiūrint per laiko atstumą beveik atrodo, kad aš tų knygų nei parašiau, nei išleidau, jos tarsi kažkokiu būdu atsirado pasinaudojusios mano naivumu. Atrodo, tarsi tik buvo su manimi išėjusios pasiklausyti rytmetinių paukščių. Tarsi draugas, kurį laiką ėjęs šalia, ir per sniegą, ir per ūžiančias girias. Kol kas jos mano biografijos dalis, bet ar aš būsiu jų biografijos dalimi – nesiryžtu spręsti. Jei reikia, galiu išvardyti: iš tų septynių labiau myliu „Vienplaukis prie plento“, „Sviest akmenuką“, „Joju vienas“. Nesu godus – jei tektų kraustytis į kitą žemyną, jas tris ir pasiimčiau. Jei koks muitininkas klaustų, ko čia prisikroviau, aš jas suspausčiau ir sakyčiau – čia tik viena. Plonos jos. Kažkada skaičiau, o gal girdėjau tokį posakį – jeigu husaras sulaukė trisdešimt trejų metų, tai joks jis husaras, niekada husaru ir nebuvo. Tikriausiai ši išmintis atėjusi iš Rusijos imperijos. Galbūt šį posakį galima pritaikyti ir eilėraščius rašantiems. Rašytojų sąjungos valdyba turėtų apsispręsti, kiek knygelių išleidusiam autoriui siųsti įspėjimą – jeigu dar su nauju rankraščiu pasirodysi ant rašytnamio laiptų, išbrauksim iš rašytojų sąrašo.
– Koks Tavo santykis su gyvenamu laiku? Ne tik kūryboje, bet ir gyvenime?
– Pagal mano parašytus tekstus tūlas skaitytojas tikriausiai susidarys klaidingą nuomonę apie mane, kad aš nieko neveikiu, o tik tūnau po kažkokiu apgriuvusiu tiltu arba į krūmus įlindęs atsargiai čiupinėju karklo lapukus. Deja, taip nėra. Su gyvenamu laiku esu surištas neatrišamai: per orą ir vandenį, per vaikus ir degalų kainą. Dar turiu Lietuvos pasą, kuris byloja apie paveldimas ligas, viena iš jų – tautos gelbėjimas. Priklausau keturioms sąjungoms: ūkininkų, medžiotojų, bitininkų ir rašytojų. Moku mokesčius. Didžiausias nario mokestis už medžiotojo bilietą. Daug pinigų tenka pakloti už zuikių gaudymą, kuris kiekvienais metais vis nesėkmingesnis. Dėl žinomų ir nežinomų priežasčių zuikių Lietuvoj kasmet mažėja. Kažkada priklausiau ir penktai sąjungai – šaulių. Ją patys Kaune atkūrėm, prisimenu tą tapetais išklijuotą kambarį, kuriame vakarais susirinkę vartėm seną knygutę „Lietuvos Šaulių Sąjungos Įstatai“. Šnabždėjomės iš pradžių tyliai, o paskui įsidrąsinom. Sąjūdis – pavasaris, visi paukštukai atgijo, sparniukais mojavo, kai tuo metu kiti vikriai darbavosi rankutėm. Prasidėjo budėjimai. Jei pasakyčiau, kad tik šimtą naktų kažkur prastyrojau – tai daug pameluočiau. Kai viskas nurimo, baigiau karišką tarnybą, išėjau į atsargą. Davė du ženkliukus ir storą popieriaus lapą „Parlamento gynėjas“, juo nešinas patraukiau į gamtos prieglobstį. Ir dabar, prisimindamas Sąjūdį, tas džiugias eitynes, vis dar stebiuosi, iš kur jie atsirado – tie tyliai protingi. kai miegojom tokiose pačiose geležinėse bendrabučių lovose, rodėsi, kad visi vienodi.
– Papasakok trumpai apie savo buitį – gyvenimo ir kūrybos sąlygas.
– Apie idealias rašymo sąlygas. Kaime pasistačiau namuką. Miegu apačioje, o rašyti einu į viršų.
Ten, mansardoj, labai didelį langą įtaisiau, kad kambaryje būtų kuo daugiau dangaus, arba – kad tas kambarys būtų dangaus dalis. Keliuosi kokią trečią valandą nakties, išsiverdu kavos. Lipu į viršų, ir svarbiausia ten nusinešti miego sklidiną galvą. Įsitaisau prie to didžiojo lango, kuris lyg medžiotojas nujaučia, iš kur žvėris ateis. Saulės medžiotojas atsigręžęs į rytų pusę. Vartau senus užrašus, atbulom akim skaitinėju kas papuolė. Tas procesas, kuris vyksta rytuose, skleidžia kažkokias stebuklingas energijas, kurios susimaišo su stogo šlaitų piramidės energijom, o ir su mano būsena – aš dar viena koja sapnų pasaulyje. Kažkoks sakinys mane sudomina, nežinau, ar aš jį, ar jis mane užpuola. Prirašinėju aplink jį daug naujų žodžių, tarsi paleidžiu jį į laisvę, į visas puses. Tas kūrybinis procesas tęsiasi labai trumpai, po jo mane apima toks svaiginantis miegas, kad vos nurepetuoju iki lovos. Kai saulė, priėdusi juodos žolės, dideliu raudonu pilvu nešina atsistoja rytuose, mano akelės jau būna užmerktos. Savo darbą jau būnu atlikęs, sujungęs tai, kas naktis, ir tai, kas žmogus naktyje.
– Žinau, kad esi bitininkas. Skirtingai nei žmonės, kai bitės spiečiasi, jos negelia. Kodėl?
– Bitininkai – tai žmonių kasta, kuri per laiko duobes pernešė, išsaugojo du svarbiausius žynių, raganių atributus – kaukę ir dūmus.
Bitės, kaip ir žmonės, mėgsta kraustytis į naujas vietas, iš vienų namų į kitus. Kadangi jos neturi kelionmaišių nei lagaminų, tai, besiruošdamos į žygį, maisto atsargas susikrauna į pilvą. Pasidaro labai storos – vos paskrenda. Tokiai storai bitei labai sunku susiriesti, kas yra būtina, norint kam nors įgelti: arkliui, šuniui ar kokiam kitam nemielam padarui. Bet kitu, lyg ir filosofiniu požiūriu, kai bitė gelia, ji gina ne save, o namus, vaikus ir savo takus. Spiečiaus bitė tarsi jau neturi namų, ji lyg ore tarp senų ir naujų, apie kuriuos svajoja. Bet iš patirties sakyčiau, kad toks teiginys, jog spiečiaus bitės negelia, yra neteisingas. Pablogėjus orui ar atėjus nakčiai, jos dažnai būna piktos.
Vitas Areška: „Be kritikos greit išsikvėptume“
2013 m. Nr. 2
Literatūros kritikas Vitas Areška atsako į Romo Daugirdo klausimus
– Tarp rašytojų populiari tokia legenda: literatūros kritikais tampa tie, kuriems nepasisekė įsitvirtinti prozoje ar poezijoje. Apibūdinkite savo pirmuosius žingsnius į literatūrą. Ar ši legenda tinka Jums?
– Žinoma, kad tinka. Tik ne dėl to, apie ką meninių tekstų kūrėjai kalba. Kritikas ne taip greitai subręsta, nes jam būtina pažinti labai platų literatūrinių tradicijų kontekstą, susipažinti su tų žanrų, apie kuriuos rašo, istorija. Tai labai specifinė veikla. Pradedančiam reikštis literatūrinėje kūryboje šis žanras dar ne pagal jėgas. Ką jau kalbėti apie specifinį talentą. Taigi besimokydamas gimnazijoje, t. y. Vilniaus universiteto Parengiamuosiuose kursuose, pradėjau kurti eilėraščius. Ir vos ne vos išnešiau sveiką kailį. buvo 1945-ieji, aršiausi stalinistinio režimo metai. O aš supratimą apie poeziją iki tol sėmiausi iš Salomėjos Nėries, Jono Kossu-Aleksandravičiaus, Henriko Radausko, Antano Miškinio, Kazio Binkio ir kitų garsių poetų kūrybos. Dauguma jų stalinistinės cenzūros buvo iššluoti iš mokyklos programų ir vadovėlių. Bet ne iš jaunimo sąmonės.
Taigi atidaviau tą savo „kūrybą“ komisijai, kuri turėjo atrinkti, ką autoriai perskaitys poezijos vakare. Išgelbėjo ištikimas draugas. Liepė visą tą romantinį šlamštą atsiimti ir giliai paslėpti, pasilikti tik vieną eilėraštį apie artėjančius rinkimus. Jis net buvo išspausdintas sienlaikraštyje. Tik gerokai „paredaguotas“. Supratau, kad neužtenka sugebėjimo eiliuoti. Reikėjo dar kažko, kas susiję su rizika, politika, o ne su meniniais ar intelektualiniais išgyvenimais. Tad nutraukiau šią veiklą. Vėliau, kada pradėjau studijuoti literatūrą ir gyvenau viename bendrabučio kambaryje su Vytautu Blože, jis pasiūlė kartu recenzuoti naujai išėjusius kūrinius. Iki šiol nesuprantu, kodėl jam šovė į galvą ši mintis? Jau buvo pasireiškęs kaip Nikolajaus Nekrasovo kūrinių vertėjas, spausdino savo eilėraščius. Gal norėjo apsisaugoti nuo galimo persekiojimo? Juk V. Bložės tėvas buvo ištremtas. O aš – jau komjaunuolis. Kaip dabar sakoma – šioks toks „stogas“. Tačiau jaučiausi dar nesubrendęs panašiai veiklai. Ir tik 1954 metais kai kas iš mano „raštų“ pasirodė spaudoje. Tie straipsniai dar nebuvo tikroji kritika. Veikiau – moksliniai tyrinėjimai. Mano krikštatėvis – Eugenijus Matuzevičius, pakvietęs bendradarbiauti savaitraštyje „Literatūra ir menas“.
Legendos apie kritikų nepilnavertiškumą atsirado todėl, kad jie psichologiškai nepritapo prie poetų ar dramaturgų „gaujos“. Galima prisiminti populiarius mitus apie kritikus: „Pabuvojęs bohemoje, bet nepatyręs jos malonumų; abejojantis Hamletas, kuris nenužudė savo tėvo; aristokratas, neturėjęs savo liokajaus; poetas, nemokantis rimuoti.“ Toks buvo ambicingas literatas, savo metu garsus kritikas Kostas Korsakas, kuris retkarčiais bandė paneigti tariamą kritikos pažeminimą – išleido vieną kitą eilėraščių rinkinį. Ir visai be reikalo. Kritikos gelbėti nereikia. Be jos menas greit išsikvėptų. Kritika toks pat literatūros žanras kaip ir visi kiti, gal net universalesnis. Jis reikalingas ir kūrėjui, ir skaitytojui. Ypač dabar, kai meninė kūryba yra estetiškai laisva, keliauja „per dvasios dykrą“, ieškodama dvasios motyvų ir raiškos formų, kartais labai sudėtingų ir ne visuomet motyvuotų.
– Parašėte atskiras knygas apie trijų poetų kūrybą – Salomėjos Nėries, Teofilio Tilvyčio ir Eduardo Mieželaičio. Šiuo metu vienas jau beveik užmirštas, kiti du – vertinami kontroversiškai. Ar negalėtumėte jų aktualizuoti dabarties kontekste?
– Nelabai supratau, kuris iš tų trijų – jau užmirštas? Apie juos rašiau gal kiek ir padidindamas jų reikšmę, praleisdamas trūkumus ir silpnybes, bet tuomet buvau nuoširdžiai įsitikinęs, kad esu teisus. Labai keistai jaučiuosi gavęs panašų klausimą. Praėjo nemažai laiko, pasikeitė kultūrinė situacija, pasikeitė ir mano pažiūros į literatūrinę kūrybą. Bet vis vien, iš naujo vertindamas jaučiuosi taip, lyg juos išduočiau. Tačiau toks likimas. Gal per ilgai gyvenu. Vienus eilėraščius skaičiau dar tarpukario nepriklausomybės ir hitlerinės okupacijos laikotarpiu, o kitus – ilgais sovietmečio metais. Ir vėl laisvoje Lietuvoje grįžau prie tų, kuriais žavėjausi iki okupacijų, besimokydamas mokykloje.
Iš senų laikų prisimenu švelnią, dainišką Salomėjos Nėries lyriką. Prisimenu ir Teofilio Tilvyčio epigramų, parodijų, feljetonų gaivališką juoką. Jis juokėsi iš ašaringo jausmingumo, romantinių literatūros štampų, sacharininės poezijos. Įvedė šiurkštumus, mužikiškus, tuo metu draudžiamus nepoetiškus žodžius: „Viešpačius atsiprašau, / Kad mužikiškai rašau“ ( T. Tilvytis, Žemė grįžta namo, V., 1975, p. 45). Poemoje „Išpardavimas dūšios“ parodijavo romantikų ir simbolistų kūrybą – Maironio, Fausto Kiršos, Kazio Binkio, Putino, Balio Sruogos ir kt. „Dičius“ buvo feljetoninė klasikinės poemos parodija, „Artojėliuose“ ironiškai pavaizduotas padidintas, išpūstas teatrališkumas, susijęs su Vytauto Didžiojo metais (1930-aisiais). Jeigu paanalizuosime dabartinių jaunųjų lietuvių poetų, ir ne tik jaunųjų, kūrybą, nesunkiai suprasime, kad epigramos, parodijos tradicija egzistuoja. Tik dabartiniai jaunieji, ir ne tik jaunieji, atsiriboja nuo laikraštinės publicistikos motyvų, kas nebuvo svetima T. Tilvyčiui, nuo retorikos, sentimentų ir romantinio apsvaigimo – šios savybės anksčiau buvo būdingos lyrikai apskritai. Stilistinį šilko švelnumą dabar pakeitė šaltas metalo gruoblėtumas, proziškų žodžių stichija, absoliutus semantinis atvirumas. Tačiau išnyko atviras kontaktas su skaitytoju. Mintys ir motyvai pasislėpė už formos sąlygiškumo, painumo, mįslingumo.
Kai kurios T. Tilvyčio epigramos gal nepaseno ir mūsų dienomis. Štai epigrama apie Miko Varpos „patriotizmą“:
Ministerijos aukštybėj
Varto kodeksų tomus,
Stato vakarais namus,
Žinoma, tik ne valstybei,
Jei iškyla kas ūmai –
Bus Kaune nauji namai. (Ten pat, p. 98)
T. Tilvyčio epigramos buvo grakščios, sąmojingos, su netikėtais posūkiais ir nelauktomis išvadomis. Juokas turi bendražmogišką prasmę. Jis nukreiptas prieš žmogaus silpnybes ir ydas, dvasinį skurdą ir parazitinio gyvenimo paieškas. Todėl T. Tilvyčio epigramų ir parodijų aktualizuoti nebūtina, jos natūraliai gyvuoja skaitytojo mintyse, šių tekstų išbraukti iš XX amžiaus literatūros istorijos, komiškų žanrų antologijos neįmanoma. Tai, ką T. Tilvytis sukūrė sovietmečiu, beveik nebeturi meninės vertės. Poemoje „Usnynė“ galima aptikti tik įdomių gimtosios kalbos intonacijų, taiklių aforistiškų posakių, atspindinčių socialinį koloritą. Bet – daugiau nieko.
Iš to trejeto S. Nėris, manyčiau, yra talentingiausia. Jos melodinga, dainiška, natūraliai emocionali lyrika tebeturi skaitytoją. Pagal poetės tekstus sukurtos dainos. Grynosios lyrikos požiūriu jai nebuvo lygių. Gal tik J. Kossu-Aleksandravičius. Vincas Mykolaitis-Putinas ėjo greta ne kaip lyrinės, bet kaip intelektualios meditacinės poezijos atstovas. S. Nėries kūrybos turinys ir simbolis pradžioje buvo „Žvaigždė – jaunystė“, žadėjusi niekad negesti. Šiandieninės poezijos kontekste tai būtų visiškas nonsensas, mėgėjiškas naivumas. Tačiau kalbame apie trečią ir ketvirtą XX amžiaus dešimtmečius, S. Nėries rinkinius „Anksti rytą“, „Pėdos smėly“, „Per lūžtantį ledą“ ir „Diemedžiu žydėsiu“. Jaunatviškas maksimalizmas, susijęs su romantine pasaulėjauta, pripažino tik kraštutinumus. Greitai atsirado juodi simboliai: „juodas angelas“, „juodas kiparisas“, kapus simbolizuojančios geltonos vėliavos, „juodas svečias“. Kontrastas tiems simboliams – „mūza baltoji“. Arba meilė, arba mirtis. Ypač subtiliai poetė išreiškė trapios meilės motyvą eilėraščiuose „Kur baltos statulos“, „Kada manęs nebus“. Nusivylimas meile sustiprino tragiškas intonacijas. Ima kartotis mirties motyvas. Kaip rašė Vytautas Kubilius, „mirties motyvas S. Nėries lyrikoje – tai savotiškas ultimatumas pasauliui, pilnas įniršio, paniekos ir nepasitenkinimo“ (V. Kubilius, Salomėjos Nėries lyrika, V., 1967, p. 83). Tačiau S. Nėris pavydėjo gamtai jos amžinumo: „Geriau uosiu būti, / Šaltu akmens bokštu, / Mažyte sraige“ (S. Nėris, Raštai, t. 1, V., 1984, p. 181). S. Nėries ryšys su socializmo idėjom, su trečiafrontininkais tarsi išbraukė ją iš tikrųjų kūrėjų tarpo, bet neišstūmė iš lietuvių lyrikos istorijos.
Naujas Eduardo Mieželaičio kūrybos vertinimas yra daug sudėtingesnis, galvojant apie jo kūrybos gausumą ir įvairumą. Šiandien atrodo svetimos jo himniškos, odiškos intonacijos, žmogaus paviršutiniško retorinio šlovinimo ir garbinimo motyvai. Turiu galvoje Lenino premija pažymėtą ciklą „Žmogus“ (1962). Tačiau tokio pobūdžio kūryba padėjo E. Mieželaičiui iškovoti autoritetą tarp dalies literatų, o svarbiausia – tarp politikų ir ideologinių prievaizdų. Savo kūryba jis pravėrė duris laisvesniam mąstymui, jaunųjų, ir ne tik jaunųjų, avangardui, vėlesniems kūrybiniams ieškojimams. Galvoju apie Sigitą Gedą, Tomą Venclovą, Vytautą P. Bložę, Joną Juškaitį, Marcelijų Martinaitį ir kt.
E. Mieželaičio kūrybos pradžia buvo daug žadanti: rinkiniai „Lyrika“ (1943), „Tėviškės vėjas“ (1946). Jis tęsė neoromantikų tradicijas. Galima buvo justi Sergejaus Jesenino įtaką, išreikštą pramuštgalvišką pozą, Kazio Binkio, Juozo Tysliavos autošaržo, farso, ironijos intonacijas. Visa tai būtų buvę gražu ir priimtina, jei tokia kūryba nebūtų papiktinusi komunistinių funkcionierių. Didelį skandalą sukėlė eilėraštis „Kumelė“. Kumeliukas, nuo kurio jaunystėje krisdamas poetas susižeidžia, virsta jaunu Pegasu – poetinio įkvėpimo simboliu. Jis išreiškia gyvybingumo pradą, kūrybinės laisvės idėją. Dar ir skausmingą gimtinės ilgesį. Poetas kuriam laikui buvo paliktas „už borto“, demoralizuotas. Teko prisitaikyti, atpirkti nuodėmes. Kuria vaikams: „Kastantas muzikantas“ (1948), „Zuikis Puikis“ (1949) ir kt. Ši kūrybos dalis iš atminties nebus išbraukta.
E. Mieželaitis pasirinko montažo techniką, kuri atvėrė galimybes kurti be pabaigos. Šiandieninio minimalizmo kryptis poezijoje prieštarauja tokiam užmojui. Tačiau E. Mieželaitis neatsiliko nuo poezijos naujovių. Prisimindamas kubizmo divergentines tradicijas, išbandė visokiausius kompozicijos variantus – įvairius grafinius žodžių išdėstymus, žodžių figūras: kubo, ovalo, varpo formas, pasakojimo tempo lėtinimą ar greitinimą; tolimos semantikos žodžių gretinimą, uždarumą, apvertimą, grįžimą, kompiuteriui būdingą ženklų sistemą. Visa tai galėjo pasitarnauti avangardinės tradicijos atgaivinimui. Tačiau paviršutiniška retorika, užkeikimai ir užbūrimai, abstraktaus idealizuoto žmogaus vaizdas, embleminis, manifestinis stilius neturėjo meninės įtaigos. Neužteko ir užkeikimų, kaip antai:
Skambėk nematoma
Ir esanti visur,
Skambioji
Mano lyra! (Žmogus, V., 1962, p. 11)
Pernelyg didelį visuomeninį, kultūrinį vaidmenį suvaidino, gausybę knygų išleido. Mokyklos programose užėmė irgi ne vieną puslapį, todėl kaip nors paniekinamai numoti ranka į E. Mieželaitį ir jo kūrybą tikrai neverta. Literatūros mokslui dar ne kartą teks grįžti prie šio autoriaus, nors šiandien jo kūryba pažymėta minuso ženklu.
– Visada aptardavote (ir dabar tai darote) gerokai jaunesnių rašytojų kūrybą. Ar tai sukeldavo papildomų sunkumų?
– Nepasakyčiau, kad šiuo metu esu labai aktyvus. Tiesa, nepriklausomybės metais retkarčiais recenzuoju ir vyresniųjų, ir vidurinės kartos, ir jaunųjų kūrybą.
Kokie sunkumai ar sudėtingumai lydi analizuojant dabartinę, ypač jaunųjų, poeziją? Poezija išsilaisvino nuo bet kokių ideologinių bendrybių, privalomų taisyklių. Kaip visuomenė, taip ir poetai suskilo į atskirus atomus, atskiras monadas. Įsigalėjo visiška laisvamanybė. Neliko su sociumu susijusio bendro tikslo. Tikslas – pati kūryba. Ji šiandien pavirto slaptomis apeigomis, nes yra išlaisvinta nuo privalomų estetinių, etinių, filosofinių nuostatų. Gyvename daugiamačiame pasaulyje, kur bet koks determinizmas paneigtas. Laikotarpiui būdingas radikalus tradicinių vertybių atmetimas ir naujų neradimas. Kūryba – vienišumo nugalėjimas, dvasios terapija. Poetai, ypač jaunieji, susikūrė savo individualų stiliaus, žanro kodą. Poetinio mąstymo kryptis individuali. Skaitytojas ir kritikas gali ją perskaityti pagal savo individualų supratimą. Štai Kęstučio Navako soneto pradžia:
išėjus į miestą pilna žmonių didelėm
galvom: jie rita šunis ant plonų virvelių
jų duonoj tūkstančiai mažų skylučių (Stalo sidabras, V., 2008, p. 316)
K. Navako sonetai nutolę ne tik nuo tradicinio soneto formos, bet ir nuo būdingos tam žanrui kompozicijos bei turinio, kurį interpretuoti reikėtų perkeltine prasme, kaip dabartinės egzistencijos embleminius ženklus. Žmogus deformuotas. Nėra gražus, bet sonete – sudėtingas, daugiafunkcis, o jo likimas – dramatiškas. Savo sąmonėje toks žmogus strimagalviais lekia iš Niekur į Niekur. Visai jaunųjų kartai būdingi dvigubi ar trigubi metaforiniai perkėlimai.
Kritika šiandien iš poetų negali rimtai ko nors reikalauti ar pageidauti, nes ne visada aišku, kas klaida, kas tiesa. Pavyzdžiui, kada bjaurastis perkeliama į estetinę plotmę. Pasaulis groteskiškas. Rimvydo Stankevičiaus rinkinyje „Tylos matavimo vienetai“ šlapimas ir kraujas susilieja kaip vienas ir tas pats žmogaus kūnas: „Man sakė, kad nušvitimas ištinka staiga, / it nepelnytas dūris peiliu / kur nors viešajame tualete. / <…> / Jauku. / Tai kas, kad grindimis čia per amžius srūva šlapimas, / tai kas, kad dabar jis maišos su mano krauju…“ (p. 37). S. Geda rinkinyje „Freskos“ dar toliau nuėjo, atmesdamas veidmainiškumą ir pavadindamas žmogaus lyties organus, sekso aktą tikraisiais vardais. Bet ar tai patinka skaitytojui, kurio estetines pažiūras ilgą laiką formavo klasikiniai tekstai.
Tai pirma problema. Antra – meniškumo ir kokybės klausimas. Vyksta literatūros rūšių mutacija. Nyksta skirtumas tarp tragiškumo ir komizmo, tarp prozos ir poezijos. Lyrinis reagavimas ir romantika liko tik prisiminimuose. Pasaulio negražumą bandoma paversti poetiniu grožiu. Kaip sakiau, lyrikos šilką pakeičia metalas. Tradicinį lietuvių lyrikai kaimo peizažą – išstumia miestas. Žaidžiama įvairiais stiliais ir žanrais: čia pat ironija ir autoironija, groteskas, parodija ir autoparodija, atsiminimai, reklamos stilistiniai intarpai, rimtumas ir nerimtumas. Kūrybinės raidos tempas didžiulis. Kuriama individuali kalba. Gramatika apverčiama aukštyn kojom. Specifiškai surikiuojami žodžiai, ieškoma jų naujų garsinių atspalvių. Daug eksperimentuojama. Kaip ir gyvenime – nėra vieno pasirinkimo varianto. Postmodernistinė ar postavangardinė tradicijos palieka žymę. Jų atsiradimą sąlygoja sujaukta, sudrumsta, užteršta žemė ir žmogaus dvasia, susvetimėjimas, paranojiškos fobijos. Jei pats poetas nelabai suvokia, apie ką jis rašo, tai kritikui dar sudėtingiau. Ne vienas poetas eiliuoja tylėjimą. Minėtame rinkinyje R. Stankevičius prabyla: „Bandžiau nesuprast šio pasaulio / kiek galiu, kiek tik leista ilgiau, / <…> / Tad apsimečiau tuo, kuris šito pasaulio nematęs“ (p. 44). Anksčiau panaši savijauta buvo vadinama eskapizmu, pabėgimu, nusišalinimu. Prievarta niekad nepadėjo ir nepadės menui. Net jei jis kartais ir atsiduria aklavietėje, kurią irgi galima meniškai pavaizduoti.
– Ar galėtumėte suformuluoti savo kartos rašytojų kūrybos ir dabartinių jaunųjų esminius skirtumus? Ne vien kūrybos principų, bet ir santykio su aplinka, savojo ego.
– Tarp vyresniosios ir jaunesniosios kartos poetų nėra kategoriško skirtumo. Jis pasireiškia įvairiais niuansais, kalbos organizavimo sistemoje. Pavyzdžiui, jei prisiminsime Joną Kalinauską, gimusį 1947 m., tai jo rinkinys „Plunksnų plėšytojos“ kai kuriais bruožais pralenkia net kraštutinį jaunųjų avangardą. Mano karta reiškėsi ir sovietmečiu, kuomet daug kas buvo primesta. Todėl dalis kūrybos tinka tik Grūto parkui. Bet atsakydamas į šį klausimą galvoju apie nepriklausomybės dvidešimtmetį. Vyresniųjų čia būtų gana daug: Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis, Marcelijus Martinaitis, Vytautas P. Bložė, Jonas Juškaitis, Algimantas Mikuta, Mykolas Karčiauskas, Petras Palilionis, Vacys Reimeris, Robertas Keturakis. O iš viduriniosios kartos – Valdemaras Kukulas, Antanas A. Jonynas, Gintaras Patackas, Vladas Braziūnas. Visų nesuminėsi. Kai kurie vyresniosios ir vidurinės kartos atstovai savo kūrybos pobūdžiu artimi jauniesiems.
Visi poetai šiandien bando įminti egzistencijos mįslę. Kalbos sistemoje vyresnieji labiau laikosi kalbos taisyklių, jiems būdingas kompozicinis išbaigtumas, bet irgi laisvinasi iš atsibodusių bendrybių bei sustingusių žanrinių modelių. Pagrindiniai motyvai – žemės sakralizacija, prisiminimai. Amžino žydo, Kristaus atpirkimo mitai. Jų metaforos atsiremia į praeitį: vaikystę, kaimo gamtos erdvę, su skausmu ir sopuliu žvelgia į žmogaus, lietuvio dramą praeityje ir dabartyje. Jei galima taip pasakyti, neeliminuoja iš eilėraščio atvirumo idėjai ar motyvui. Ši karta ryškiau, atviriau atspindi perėjimą iš imperinės diktatūros į kultūrinės laisvės metus. Tačiau dalis vyresniosios kartos poetų neišsilaisvino iš senamadiškumo, naivumo, banalumo.
Jaunieji daugiau orientuojasi į Europos kultūrą. Jie labiau išsilaisvinę iš autoritetų įtakos, linkę improvizuoti, atmeta ritminę inerciją, rimo „automatizmą“. Ritmas ir rimas pereina į žodžių srauto vidų. Palyginus su vyresniųjų suformuota tradicija, aišku, kad dvasinę, intelektualinę sumaištį išreiškia ir formos harmonijos praradimas, sąmoningas sintaksės taisyklių priešpastatymas stilistinei logikai. Pavyzdžiui, dvitaškis perkeliamas į eilutės pradžią ar vidurį. Tikrovėje ir žmogaus gyvenime nėra logikos, kodėl ji turi būti eilėraštyje? Semantiką dažniau pakeičia fonika. Pirmiausia skaitytojas girdi garsų pasikartojimą, garsų ritmą, o tik paskui – kas slypi už jų. Žodis dažnai pavirsta brūkšniu, spalva – kaip dailėje. Laurynas Katkus eilėraštyje „Dvasių iššaukimas“ iš rinkinio „Už 7 gatvių“ pripažįsta: „garsas / kuriam dabar nerandu būdvardžio.“ Vyresniųjų gyvenimo aplinka buvo sodžius, kur tyla ir gamtos garsai suteikia jausmingo džiaugsmo, o jaunųjų aplinka – miestas, gatvių šurmulys ir garsų chaosas, vakarėlių, naktinių klubų apnuogintas bruzdesys.
Jaunieji priartėjo prie grynosios, nuo idėjiškumo apvalytos kūrybos, apie kurią daugiau kaip prieš pusšimtį metų rašė Sorbonos auklėtinis Juozas Keliuotis. Anot jo, tikroji poezija „nieko neskelbia, nieko nemokina ir niekuo negrasina, spindi nuostabiu grožiu. O šis grožis yra niekam nenaudingas: jis pats savyje turi pateisinimą, jis egzistuoja tik savo išvidiniu vertingumu“ (J. Keliuotis, Meno tragizmas, V., 1997, p. 511). Panašią mintį, kaip žinome, savo eilėraščiuose skelbė poetas H. Radauskas. Tačiau meninį grožį atitraukti nuo ryšio su poeto išgyvenimais, jo reagavimu į realybę, jo požiūriu ne tik į meną, bet ir į žmogaus egzistencines problemas niekam iki galo nepasisekė. Visa tai skaitytojas suvokia jei ne pirmą kartą skaitydamas, tai vėliau, eilėraščio „dugne“.
– Turbūt geriausia, kai į literatūrą ateinančius rašytojus palydi (recenzijomis) jų kartos kritikas. Sieja bendri laiko ir pasaulėjautos ženklai. Tai palengvina kūrybos suvokimą. Deja – paprastai šie kritikai pradeda rašyti vis mažiau ir galų gale pasislepia saugioj ir šiltoj literatūrologijos nišoj. Jūs – maloni išimtis. Kas labiausiai skatina neapleisti šios veiklos?
– Čia jau lengvesnis klausimas. Kritikas turi būti įsitikinęs, kad jo darbas reikalingas, gali prisidėti prie meninės kokybės išsaugojimo. Šiandien tokio įsitikinimo tarsi nėra, nes reikia aprėpti gausybę gyvosios literatūros faktų, pažinti kitų tautų literatūros tendencijas. Pasiruošimas kritiko darbui yra gana ilgas, reikia kantrybės ir pasišventimo. Ką jau kalbėti apie talentą. Profesionalių kritikų nedaug buvo ir praeityje. Turiu galvoje ikisovietinį periodą. Recenzijas ir analitinius straipsnius rašė patys rašytojai. Manau, teks grįžti prie minėtos patirties. Perėjimas į literatūrologiją sąlygotas gyvenimo aplinkybių, paprastos buities. Juk literatūros studijas baigęs privalo uždirbti kasdienį duonos kąsnį, tarnauti mokslo įstaigoje, dirbti redakcijose už nuolatinį atlyginimą. Koks dabar kritiko ar poeto atlyginimas? Lieka pensininkai. Malonu, kad laikote mane išimtimi. Gal be reikalo, nes mano, kaip kritiko, aktyvumas gerokai sumažėjęs. Niekas juk neruošia kritikų, kaip ir rašytojų. Honorarai taip pat neskatina. Taigi perspektyvos kol kas nekokios. Ilgainiui, reikia tikėti, sąlygos kritikams pagerės. Jų ratas prasiplės. Kaip sakoma, tuščios vietos nebūna.
– Ne kartą, skaitydamas recenzijas, pastebėjau keistoką reiškinį. Štai kritikas literatūroje (dažniausiai užsienio) išžvejoja labai įdomų kūrybos interpretacijos modelį. Vėliau, rašydamas recenziją, iš paskutiniųjų stengiasi sukišti autoriaus tekstus į šią Prokrusto lovą. Jei nelenda, nukapoja rankas ir kojas. Kas tai – vaikiška kairumo liga ar rimtesnis negalavimas?
– Atsakymas nebus ilgas, nes šiuo požiūriu ne visas recenzijas analizuoju. Tikiu, kad taip yra. Jeigu pasitaiko toks kritikas, reikia manyti, jis nori pasirodyti kaip itin novatoriškas, europietiškas, giliai mąstantis ir apsiskaitęs. Tai sveikintinos ypatybės, bet jos neturi kenkti vertinimams. O ir poezijoje ar nėra panašių reiškinių? Kritikoje stinga diskusijų, polemikos, nuomonių įvairovės. Kalta ir pati literatūrinė spauda, kuri apsiriboja viena recenzija apie knygą. Arba ir jos nebūna. Literatūrinis gyvenimas atrodo įvairus ir turtingas, knygų išleidžiama kasdien, bet koks jų populiarumas, meninė kokybė – neišryškinama. Ir poetai, ir kritikai nori atrodyti esą originalūs, skaitytoją stulbinti naujovėmis. O iš kur jų paimsi? Tai už mūsų „kiemo“ ribų. Tarsi norime pasakyti, kad ir mes nepėsti. Tai ne tiek liga, kiek tarp kritikų pasitaikantis išdidus naivumas.
– Kadangi dažniausiai rašote apie poeziją, įdomu, kaip vertinate poeto kūrybos kokybės ir jo amžiaus sąsajas. Vieni tvirtina, kad poetas „miršta“ trisdešimties metų, kiti – kad keturiasdešimties ar penkiasdešimties. Ką manote apie šiuos teiginius?
– Meninę kokybę nulemia ne tik amžius, bet ir kitos aplinkybės. Pvz., žanro, motyvo pasirinkimas. Romantinės meilės, gamtos, mirties motyvai efektyviau buvo išreikšti jaunystėje (S. Nėris). Tėvynės meilės, karo, vienišumo temos, ryšys su liaudies kūryba taip pat meniškai stipriau skambėjo ankstyvuosiuose Pauliaus Širvio eilėraščiuose. V. Mykolaitis-Putinas meniškiausius eilėraščius sukūrė būdamas trisdešimties („Tarp dviejų aušrų“). Tačiau įtaigos požiūriu nenusileido ir vėliau sukurti bei išleisti rinkiniai, kuriuose meninę kokybę nulemia filosofiniai, tragiškos žmogaus egzistencijos motyvai. Egzistencinės, filosofinės meditacijos krypčiai reikia didesnės intelektualinės brandos, ateinančios su metais. Šito reikia ir platesnės apimties žanrui, pavyzdžiui, poemai. Kalbu apie klasikinį lyrikos laikotarpį, kada poetas dar kupinas entuziazmo, idealizmo, troškimo atnaujinti pasaulį ir menines poezijos formas. Šiuo požiūriu galima prisiminti futurizmą, dadaizmą, ekspresionizmą, postmodernizmą ar šiuolaikinį avangardą. Vyresniųjų sąmonėje greičiau atšąla tas entuziazmas. Taigi minėtas ryšys (tarp kūrybos ir amžiaus) egzistuoja. Manyčiau, kad jis stipriausiai veikia tarp trisdešimties ir keturiasdešimties metų. Tačiau tai ne absoliutus veiksnys. Šiandien jo reikšmė vis mažėja. Galėtume prisiminti daug ilgaamžių poetų, kurių kūrybinė „mirtis“ sutampa su natūralia mirtimi. Praeityje daug lietuvių poetų jauni apleido šį pasaulį. Taip ir gimė mūsų sąmonėje tradicija, kad tikrąją lyriką kuria tik jauni.
– Skaitydamas vertinimus apie Jūsų memuarų knygą „Kumelė vardu Emilja“ [tos knygos pavadinime vardą Emilija užrašiau taip, kaip buvo tariamas mūsų kaime – Emilja, – V. A.] pastebėjau, kad dažniausiai pasitaikantys epitetai – „atviras“ ir „autoironiškas“. Tikiuosi, šie prisiminimai ne tik laiko dokumentas (liudijimas), bet ir atitinkamų imperatyvų iliustracijos. Jei ne paslaptis – kokių?
– Ta knyga organiškai „prilipo“ man prie širdies, atvėrė visas sąmonės kerteles. Dar kartą nugyvenau savo konfliktišką, kupiną dramatiškų pasirinkimų gyvenimą. Pažvelgiau į jį iš vidaus ir atvirai kritiškai, autoironiškai iš šalies. Kūrybinės laisvės sąlygomis jau galėjau tą atvirumą parodyti. Mano jaunystės gyvenimas ir buvo imperatyvų pasirinkimas. Prie ko jungtis? Kam prisiekti? Kokį kelią pasirinkti – eiti lengvesniu ar sunkesniu, sudėtingesniu keliu? Buvo keli pasirinkimai: prisijungti prie partizanų? Bet buvau per jaunas. Arba „nesišakoti“, užčiaupti burną ir tyliai dirbti pasirinktoje studijų srityje, kaip daug kas elgėsi. Prisitaikyti prie esamų sąlygų, vadinasi – prie politikos. Vos pasibaigė karas, atvykau į Vilnių siekti mokslo – iš vidurio kaimo. 1941 m. buvau baigęs šešias pradžios mokyklos klases, 1945 m. – dar dvi klases. Galvoje – vėjai švilpia. Buvau tikintis katalikas, lankiau bažnyčią. Politika tuomet – dar tik paslaptinga sąvoka. Per trejus metus užbaigiau gimnazijos kursą Vilniaus universiteto Parengiamuosiuose kursuose, kuriuose dėstė universiteto profesoriai. Čia mokėsi įvairių tautybių moksleiviai, tarp jų nemažai žydų, rusų, karaimų. Daugelis jų buvo iš vaikų namų ar net grįžę iš fronto. Aplinka pasirinkimą irgi veikė. Mokslas man visada sekėsi. Buvau paliktas dėstyti tame pačiame Pedagoginiame institute, kurį baigiau 1952 m.
Kodėl 1946 m. įstojau į komjaunimą? Mano bičiulis Pranas Mišutis įtikinėjo, kad Hitleris nugalėjo beveik visą Europą, o socializmo neįveikė. Už socializmą pasisakė ne vienas Europos rašytojas intelektualas, kaip antai Ernestas Hemingway’us, Lionas Feuchtwangeris, Theodore’as Dreiseris, Arnoldas Zweigas. Galvojau, gal iš tikrųjų mano bičiulis teisus. Bet mačiau ir terorą: buvo pašalintas iš darbo instituto rektorius, ne vienas dėstytojas, docentas. Tik nežinojau, kad nuo stalinistinių represijų žuvo milijonai. Visa tai komunistinis režimas sugebėjo slėpti. Tie, kurie pradžioje tikėjo socializmo sistema, nenutuokė, kad ta sistema bankrutuos, neteks žmogiško veido, išsigims ir žlugs. Vadinasi, pasirinkimas nebuvo malonus. Tačiau jaunystės idealizmas liepė ieškoti išeities pačioje socializmo sistemoje, prisitaikyti prie laiko primestų aplinkybių ir siekti teisybės. Ta mintis iš dalies, kaip man atrodė, pasitvirtino. Buvau paskirtas („išrinktas“) Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėju. Katedrai vadovavau dvidešimt metų (1971–1991). Iki tol katedra buvo nuolat „valoma“, persekiojama, šalinami talentingi jos dėstytojai. Tikėjausi, kad, turėdamas tarp valdžios viršūnių politinį autoritetą, katedros dėstytojams suteiksiu nors minimalią kūrybos laisvę. Visais laikais lietuvių gentį grūdino nuolatinės okupacijos ir ji buvo nuolat priversta kovoti bei prisitaikyti, kad išliktų. Prisiminimų knygoje autoironiškai šaipausi iš savo naivaus idealizmo, bet daug kas pasitvirtino. Nė vienas dėstytojas nenukentėjo. Į katedrą prikalbinau ateiti ir lituanistams skaityti paskaitas poetą Marcelijų Martinaitį, kuris savo kūryba nebuvo priimtinas komunistinei valdžiai. Aš pats lojalumą privalėjau išsaugoti, „pasiaukoti“. Rašiau straipsnius apie socialistinį realizmą, kad kitiems nereikėtų to daryti. Aktyvumą paveldėjau iš motinos, o prisitaikymą prie alinančių aplinkybių – iš tėvo. Nepriklausomybės metais iš karto paprašiau mane išbraukti iš komunistų partijos gretų. Nors galėjo likti dar vienas imperatyvas – ir toliau dalyvauti politiniame gyvenime. Bet politika jau buvau sotus.
– Beveik kiekvienas menininkas turi „prisijaukinti“ laiką, į kurį „įmeta“ lemtis. Dažniausiai – konfrontuodamas. Japonų dzenbudistai teigia, kad negatyvios energijos panaudojimas neretai yra efektyvesnis nei pozityvios. Ar galėtumėt subjektyviai interpretuoti šiuos teiginius, pasiremdamas savo kūrybiniu patyrimu?
– Dzenbudizmas sulaukia mūsų laikais įvairių interpretacijų. Ši filosofinė, etinė, moralinė ir estetinė kryptis ypač tinka dabarčiai, kada viešpatauja individualizmas, individualus pasirinkimas, žmonės nepatenkinti tuo, ką turi, ką pasiekė ar gali pasiekti. Rytų filosofija dzenbudizmą apibrėžia kaip meditatyvinio nugrimzdimo į save būseną, kada išnyksta bet koks dualizmas – aš–tu; subjektas–objektas; teisingas–klaidingas ir t. t. Dzenbudizmas skelbia vientisą, nedalomą pasaulį, prieštarauja dabartiniam žmonių padalijimui į „žemas“ ir „aukštas“ kastas, į prasčiokus ir elitą. O pas mus – į runkelius ir miesto ponus, kurie didžiuojasi savo pranašumu.
Dabartinė lietuvių poezija „žaibuoja“ daugiau negatyvia energija, tai padeda gal ir geriau suvokti, kokiame pasaulyje gyvenam, koks yra žmogus. Poezija apskritai, ypač XX amžiaus poezija, spinduliuoja negatyvumą, atmesdama senas tradicijas, pasikartojančius motyvus, išreikšdama amžiną žmogaus netobulumą. Ir gyvenime negatyvi energija yra savotiškas variklis, „vežantis“ mus į priekį. Žmonių širdys ir mintys yra linkusios į pikta. O tai savyje suponuoja narcisizmą, egocentrizmą, netoleranciją kitaip galvojančiam. Toks žmogus yra ydingai pavydus. Dievas paaukojo vienatinį savo sūnų, kad panaikintų blogį. Sudegino miestus – Sodomą ir Gomorą, kad nubaustų nedorėlius ir nusidėjėlius. Niekas nepadėjo. Tobulas žmogus, žinoma, būtų nebeįdomus. Bet jis per toli nužengė link nuodėmės.
Turime ir antrą dzenbudizmo puslapį. Per meditatyvinį nugrimzdimą į save galima išvalyti savo sielą, kad būtų gražesnė, nei buvo gimdama. Turiu galvoje japonų kultūrininko Kazuo Inamori lietuviškai išleistos knygos „Gyvenimo filosofija“ (2006) mintis. Kas svarbiausia šiame tamsaus chaoso amžiuje? Kokia gyvenimo vertė ir prasmė? Dėl ko gyvename? Kaip turėtume planuoti savo gyvenimą ir gyvenimo svajones? Dzen praktika ir joga padeda išvalyti sielą. Nuo jos nuvalyti purvą, blogąją karmą. „Pirmiausia dzen praktika ir joga padeda tą darbą atlikti. Valoma iš išorės, panašiai kaip lęšiai šlifuojami iš išorės pusės. Pirmiausia, numetus intelektą, pasiekiami jausmai, tada, nuvalius jausmus, pasiekiami instinktai, tada, nuvalius instinktus, pasiekiama dvasia, o galiausiai – tikrasis aš“ (p. 237). Meditacija padeda pasiekti skaidrią sąmonės būseną, kada žmogus lieka tik su savimi. Sunkus darbas, sunkumai ir rūpesčiai naikina blogį. O kaip suderinti tuos penkis meditacinio nugrimzdimo žingsnius su negatyvia energija? Šito autorius nepasako. Manyčiau, kad negatyvi energija gali nuvalyti sielą iki vidinio nušvitimo. Tai labai svarbu, nes žmogus ir poetas dabar gyvena sutrikęs, nors yra laisvas, bet jaučiasi tarsi užspeistas į kampą. Taigi dvasinė prasmė glūdi dvasios apsivalyme.
– Pastarieji du dešimtmečiai – tai socialinio, kultūrinio, politinio ir kt. lūžio metas. Rytiečiai nuoširdžiai gailisi žmonių, gyvenančių tokiu laikotarpiu. O rusai – priešingai: „Palaimintas, kuris aplankė šį pasaulį lemtingom jo akimirkom“ (A. Fetas). Kuris požiūris Jums artimesnis?
– Tas laikotarpis man įdomus, įvairus. Žmonės atsiskleidė, apsinuogino visais požiūriais. Kaip ir daugelis, aš buvau išsiilgęs laisvės, nors ji nėra lengva. Kiekvienas žmogus individualiai atsako už save, už savo likimą. Socializmo laikais beveik visi kolektyviai kentėjo vargus ir rūpesčius, vienodai rizikavo. Nereikėjo per daug stengtis ar persidirbti. Tai ir privedė visą sistemą prie bankroto. Kentėjo, žinoma, ir nuo reikalavimo būti lojaliu partijai. Žemino tas nenuoširdus lojalumo partijai vaidinimas. Socialinis lūžis pagimdė kitokią neteisybę. Įžūlesnieji spėjo laiku užgrobti daugiau turto. Bet tą įžūlumą, sugebėjimą apgaudinėti valdžią taip pat suformavo socializmo moralė ir etika.
Afanasijaus Feto poetinė frazė turi universalią prasmę. Pagal ją visi konfliktiški, rizikingi istoriniai laikotarpiai, įvairūs lūžiai yra prasmingi žmogaus galimybių patikrinimai, savo lemties suvokimo išbandymai. Lūžio laikotarpiu aš vėl prisiminiau savo gimtąjį kaimą, tėvų supratimą, kaip mąstyti apie istorinius pasikeitimus. Gyvenimo prasmė jiems buvo labai aiški ir be dzenbudistų filosofijos. Mano akiratis, veikiamas mokslinio pažinimo, pasidarė daug platesnis, todėl, lygindamas visokius variantus, renkuosi dabartinę laisvę, jos perspektyvą. Nemanau, kad greit bus koks nors naujas lūžis. Jo jau nematysiu, nepatirsiu.
Rytiečių sąmonė atsilieka nuo laiko bėgsmo. Ji daugiau priklauso nuo religijos įskiepyto stabilumo, kolektyvinio gyvenimo būdo. Rusų požiūris į šį lūžį yra nevienodas. Vieni ilgisi socialistinės imperinės praeities, kiti – džiaugiasi praturtėjimo galimybėmis, atsiradusiais šansais karjerai, atvirumu pasauliui.
Marius Burokas: „Skaičiau viską, ką rasdavau“
2013 m. Nr. 1
Poetą, vertėją Marių Buroką kalbina Antanas Šimkus
– Kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjai rašyti?
– Paauglystėje, kokioje devintoje ar dešimtoje klasėje. Pradėjau nuo visokių fantastinių, nuotykinių ir siaubo apsakymų. Panašią literatūrą tuo metu skaičiau – Stepheną Kingą, Howardą P. Lovecraftą, Cliffordą Simaką, Arthurą C. Clarke’ą ir kitus. Net bandžiau versti vieną Clarke’o romaną į languotą sąsiuvinį. Simpatijas mokslinei fantastikai ir siaubo literatūrai išsaugojau iki šiol. Skaitau ir domiuosi. Gaila, Lietuvoje šių žanrų pozicijos labai silpnos – beveik nėra gerų autorių.
Originalioji mano kūryba prasidėjo nuo prozos. 1994 m. dalyvavau respublikiniame jaunųjų filologų konkurse Prienuose – su apsakymu „Medus“. Jį rašiau įvairios lietuviškos prozos paveiktas. O daugiausia – Sauliaus Šaltenio, Broniaus Radzevičiaus ir Juozo Apučio. Tuo metu šiuos rašytojus skaičiau labai susidomėjęs.
– Pamenu, vienu Juozo Apučio apsakymu ypatingai žavėjaisi…
– Taip. „Tylėdami važiavo greitai“ – apie katino gaudynes miške. Nuostabus kūrinys. Ir dabar labai patinka. Kas nors galėtų susukti puikų trumpametražį filmą. Apučio proza man apskritai atrodo kinematografiška.
– O eilėraščių kada ėmeisi?
– Jaunųjų filologų konkurse Prienuose sąmonėje turbūt įvyko virsmas: mat vežiausi ir aplanką su savo pirmaisiais eilėraščiais, kuriuos drebančia širdimi parodžiau keletui poetų. Jiems tie tekstai pasirodė verti dėmesio. Nebuvo jokių arkangelų „triūbų“ ar nušvitimo – pasirinkau poeziją, ir tiek.
Turėjau rašomąją mašinėlę „Robotron“, didžiulę ir sunkią (juokiasi). Šia technika ir spausdinau pirmuosius tekstus. Žinoma, jų dabar nebeturiu, kažkur nukišau. O gal sąmoningai nuo savęs ir kitų paslėpiau.
Pamenu, vienas eilėraštis tikrai buvo apie sniegenas, parašytas žiemą, tai jau esu kažkur minėjęs. Baigdamas mokyklą jau buvau prikurpęs visai nemažai tekstų.
– Ar nebandei kurti vaikystėje?
– Na, ne – vaikystėje visiškai nesidomėjau rašymu. Labiau domėjausi biologija – ypač gyvatėmis, varliagyviais ir panašiais gyviais. Bet kažkaip išdaviau gamtos pasaulį ir perėjau prie kultūros. Nors vaikystėje surinktos gamtos žinios smegenyse išliko: atskiriu maumedį nuo svirbelio.
– Kodėl?
– Kodėl tą gamtos pasaulį palikau? Nežinau. Naiviai maniau, kad kultūra – jaukiau ir kilniau. Kad ten ta pati Darwino apdainuota atranka ir kova už būvį, sužinojau tik gerokai vėliau. O ir skaičiau per daug. Tokio amžiaus visą perskaitytą medžiagą reikia ne tik permąstyti, bet ir kažkur išlieti.
– O ką skaitei?
– Oi, viską skaičiau (juokiasi). Viską, ką rasdavau. Kaip kad visiškas girtuoklis geria viską, kas dega. Ir „Horizontų“, ir „Drąsiųjų kelių“ serijas, ir klasiką… Vienu žodžiu, tai, ką paprasta inteligentų šeima sovietmečiu kruopščiai sukaupė savo lentynose: daug klasikinių veikalų, bet ir tonas šlamšto. Įtariu, mano skonis ir estetika yra smarkiai paveikti sovietinių žurnalų: „Nemuno“, „Jaunimo gretų“, „Technika molodioži“, „Znanije – sila“ ir kitų.
– Kas nulėmė tokį pomėgį knygoms – augai skaitančioje šeimoje?
– Mano mama bibliotekininkė, tai ko norėti. Namuose knygų niekada netrūko. Manau, skaitymas man buvo ir savotiškas eskapizmas – taip pabėgdavau nuo mokyklos pažeminimo, bendraamžių, Žemųjų Panerių rajono su dvėselienos dvoką skleidžiančiu mėsos kombinatu. Įprastas vienišo vaiko užsiėmimas.
– Ar pasitaikė įsimintinų knygų, kurios nuo mažų dienų „kabino“ taip, kad net dabar atsimeni?
– Tradicinis rinkinys, su kai kuriais nukrypimais: Geraldo Durrello knygos apie gamtą, labai mėgau enciklopedijas, herpetologijos veikalus. Tokia lektūra mane traukė.
– Jei pereitume prie kito žanro – ar poeziją skaitydavai?
– Taip. Vyresnėse klasėse. Daugiausia Vytautą P. Bložę, Marcelijų Martinaitį, Kornelijų Platelį, Antaną A. Jonyną. Skaičiau ne vien lietuvių poetus, pamenu Senovės Rytų poezijos vertimus… Iš užsienietiškos poezijos skaitydavau praktiškai viską, ką tuo metu rasdavau, net broliškosios Turkmėnijos autorius. Dabar tiek poezijos neskaitau, o tada ji iš ausų varvėdavo.
Prozos skaitydavau ne ką mažiau. Ypač mėgau „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijos rašytojus – O. Henry’į, Karelą Čapeką, Williamą Faulknerį ir kitus. Na, bet gal nebetęskim, ir taip jau kaip koks maniakas atrodau.
– Ar mokytojai skatino rašyti, dalyvauti literatūriniame gyvenime?
– Vyresnėse klasėse buvo lituanistė, kuri ragino bent jau ką nors veikti nešabloniškai – nerašyti standartinių rašinių, savaip kurti. Tuo labiausiai ir paskatino. Kaip ir noras išsiskirti iš kitų – būkim biedni, bet teisingi. Tvirtus kalbos pagrindus įgijau dar kitoje, ankstesnėje mokykloje pas griežtą seno sukirpimo mokytoją (o, kaip ji mėgo laužyti šratinukus į mūsų galvas, mėtyti kreidą ir plėšyti sagas iš uniforminių švarkų!).
– Ar rodydavai kam nors savo tekstus mokykloje?
– Ne, turbūt niekam. Namie irgi nelabai kas poeziją skaitydavo. Ji buvo tik privaloma lentynų puošmena. Aš vėliau jau daug ką susirankiojau knygynuose. Nuvažiavęs į jaunųjų filologų konkursą, kaip minėjau, parodžiau savo eilėraščius keletui žmonių, paskui tas patikimų pažįstamų ratas plėtėsi, įstojau į universitetą, dar spėjau į keletą Marcelijaus Martinaičio „Literatų kalvės“ užsiėmimų patekti, iki tam sambūriui nunykstant. Taip pat egzistavo Filologijos rudenys, kuriuose teko dalyvauti.
– Dar ir pjeses kūrei apie Liepsnojančias Žirafas…
–…Kosto Ostrausko ir Konstantino Gałczyńskio stiliumi, kuriuos tuo metu labai mėgau. Taip pat mini pjeses iš Antano Miškinio ir Jono Aisčio gyvenimo, jas rašiau jau universitete. Tos pjesės buvo savotiškas perkūnsargis nuo mums į galvas kemšamos lietuvių literatūros rimtumo. Norint tai suvirškinti, prireikdavo drastiškų priemonių. Tokių kaip minėtosios pjesės.
– Paskui tie opusai pavirto anoniminiu interneto folkloru… Negaila autorystės?
– Negi laikysiu pasidėjęs stalčiuje – tegu vaikšto (šypsosi). Visi tie humoristiniai tekstai – gerai, kai juos skaito. Ir parašyta lengvai – negaila.
– O kaip literatūra vaikams – turi dvi dukras, pasakas tenka sekti?
– Namuose – dvi lentynos vaikiškų knygų (nemenka dalis dar mano paties ar žmonos iš vaikystės išsaugotų). Skaitau jas. O pats istorijas pasakoju nebent ekspromtu. Kurti vaikams negalvoju. Kol kas tikrai nepavyktų. Rašyti vaikams – dar sunkiau nei prozą ir poeziją kartu sudėjus. Ir atsakomybė didesnė: juk galbūt kaip tik tavo knyga gali vaiką atbaidyti arba sudominti skaitymu.
– Kada pabandei versti rimčiau, be minėtojo Arthuro Clarke’o romano į „languotą sąsiuvinį“?
– Na, rimtai versti iš anglų kalbos ne taip seniai pradėjau. Turbūt pirmas toks užsakymas atėjo iš Liudviko Jakimavičiaus – 2002-aisiais jo paprašytas verčiau amerikiečių poeto Craigo Czurry eilėraščius. Jie išleisti gražia knyga – „angliavaizdis“ (leidykla „vario burnos“).
– Praktiškai turbūt iš vertimų ir bandai pragyventi?
– Taip. Žinoma, pasitaiko visokių papildomų honorarų – skaitymai, recenzijos, rašinėjimai. Bet esminiai pinigų srautai – iš vertimų. Žiūrėsim, kaip seksis. Kol kas dar tik antri metai gyvenu kaip laisvai samdomas darbuotojas. Man patinka – jau pakankamai atsėdėjau įvairiose įstaigose, kontorose ir redakcijose.
Manau, esu pradedantis vertėjas. Iki normalaus vertėjo man trūksta mažiausiai penkerių metų darbo stažo. Reikia dar ir lietuvių kalbos žinias tobulinti. Daug ką prisiminiau, išmokau, bet klaidų ir amato spragų dar nemažai.
– Ar yra vertėjų, iš kurių mokaisi?
– Žinoma. Violeta Tauragienė, Rasa Drazdauskienė, Nijolė Regina Chijenienė, Povilas Gasiulis… Galima ilgai vardyti, tai tik pirmi į galvą atėję vardai. Man iki jų meistriškumo dar bristi ir bristi…
– Ar bandei skaičiuoti, kiek knygų esi išvertęs?
– Dešimt gal bus. Ir dauguma – kontroversiškų autorių: slengas, nešvankybės, stilistiniai eksperimentai. Tuoj pagarsėsiu kaip nešvankių autorių vertėjas.
Beje, vis ketinu stoti į Vertėjų sąjungą, bet… vis nukeliu kitiems metams.
– Ką maloniausia versti?
– Iš pastarųjų knygų – Philipo Rotho „Portnojaus skundą“. Su pasimėgavimu verčiau – pagrindinio veikėjo kailis man labai tiko.
– Ką dabar verti?
– Naują Michaelio Ondaatje romaną darbiniu pavadinimu „Katės stalas“. Dar reikės su jūreivystę išmanančiais pasikonsultuoti dėl termino. „Katės stalu“ vadinamas galinis stalas valgomajame, skirtas nereikšmingoms personoms. „Galiorka“, taip sakant…
– Literatūra – pakankamai plati sritis. Išbandei daug ką. Ar gali sakyti, kad užsiimi ta veikla, kuri Tau labiausiai patinka?
– Taip. Jau porą metų darau tai, ką daugmaž sugebu ir noriu. Kartais, aišku, visokių papildomų darbelių gaunu – iš reklamos agentūrų ar vertimo biurų – senų laikų pažįstami pasiūlo… Tikiuosi, tokia padėtis išsilaikys ilgam.
– Valdemaras Kukulas yra sakęs, kad jam lengviau bendrauti su jaunesniais ar vyresniais už save, o su bendraamžiais – nelabai. O kaip Tau sekasi bendrauti su amžininkais?
– Atrodo, sekasi, gerai sutariam, visi ir laikomės kartu, o mūsų amžiaus amplitudė – nuo maždaug penketu metų jaunesnių ir tiek pat metų vyresnių. galime vadintis bendraamžiais. Pažiūros irgi daugmaž sutampa.
– Kiek suprantu, Tau visos techninės naujovės priimtinos. O ar įsivaizduoji save be kompiuterio?
– Kažkiek laiko pratempčiau… (juokiasi). Nors ranka rašyti dar moku – nepamiršau. Eilėraščių juodraščiai tik taip ir užrašomi… Esu visokių raštelių ir sąrašų mėgėjas… Ant mano stalo kaugė užrašų knygučių… Mėgstu visokius sąrašus sudarinėti – filmų, muzikos, dar ko nors… Žinoma, galima viską rašyti ir į telefoną, kaip mano žmona daro. Rašo į jį net eilėraščius (juokiasi).
– O kokios Tavo kūrybinio proceso sudedamosios dalys, etapai?
– Užrašau pirmą variantą, perrašau kelis kartus, palieku susigulėti, paskui suvedu į kompiuterį ir vėl leidžiu susigulėti, tada – dar taisau. Daugmaž taip: trigubos filtracijos su išlaikymu. O paskui pasižiūriu – pataisinėju, atidedu – vėl pasižiūriu, pataisinėju, kol visai palieku… Paskui jau mąstau, dėti kur nors ar nedėti? O kas kaip ir iš kur atsiranda – kiekvienas turi savą receptą, kas iš to, jei bandysiu čia jį negrabiai nupasakoti.
– Žmogų, galintį gyventi be kompiuterio, gali įsivaizduoti?
– Žinoma. Bet ne save… Sudėtinga be kompiuterio būtų – ten visko tiek sudėta… O ir virtualioje erdvėje tenka daugiau padirbėti – tame pačiame „Facebook’e“… Kadangi tingiu savo tinklaraštį kurti, tenka rašyti ten. Sugalvojau tokį kalendorių, kuriame visokias literatūrines datas paminiu… nes man tokio trūko… Jei man trūko, gal dar kažkam irgi trūksta… Reikia pačiam padaryti.
– Beje, ką Tu nuolat skaitai internete? ką pasiūlytum mielam skaitytojui iš lietuviškų internetinių deimančiukų?
– Jei kalbame apie literatūrinius puslapius, nuolat skaitau Sandros Bernotaitės tinklaraštį „grafomanija.com“ – ypač geros jos verstos ištraukos apie kūrybinį rašymą, apie rašytojo virtuvę ir meistriškumą, knygų recenzijos. Nuolat skaitau ir Virginijaus Gasiliūno tinklaraštį „virginijusg.blogspot.com“ – puikios nuotrupos apie lietuvių kultūrą ir literatūrą, įdomiai parašytos. Norintiems sužinoti apie užsienio literatūrą vertėtų apsilankyti pas Fantastiškas knygų žiurkes – „knyguziurkes.wordpress.com“. Yra ir daugiau, bet tuos prisimenu pirmiausia.
– Esi vilnietis. Ar galėtum save vadinti poetu, susijusiu su šiuo miestu?
– Iki knygos „Išmokau nebūti“ nebuvau tuo tikras, tačiau dabar manau, kad taip. Įaugo į kraują ir smegenis, mąstymo ir navigacijos sistemas. Niekur jau nuo Vilniaus nepabėgsiu, kad ir kur būčiau. Vis galvoju išplėtoti Vilniaus namų ir butų interjerų ciklą, kurį buvau pradėjęs antrojoje savo knygoje…
– Kokios vietos Vilniuje mėgstamiausios?
– Konkrečiai net sunku pasirinkti: priklauso nuo metų laiko, nuotaikos, daugelio dalykų. Dažniausiai klaidžioju po senamiestį. Na, traukia ir visokie užkaboriai – tarkim, Naujininkai, kuriuose dabar gyvenu. Ten daug tokių netikėtų gražių dalykų esama.
– Mėgstamiausiųjų temą tęsiant – pastarųjų metų lietuvių literatūra stebino kuo nors?
– Labai džiaugsmingai perskaičiau Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas Marytė“. Tikiuosi stiprios Agnės Žagrakalytės knygos, kuri turėtų 2013-aisiais pasirodyti. Vis dėlto geros šiuolaikinės prozos nėra daug – Jaroslavą Melniką ir Herkų Kunčių visad perskaitau bent jau iš profesinio susidomėjimo. Kaip muselė į išrūgas įkritau į Andriaus Jakučiūno „Lalagę“ – bet daug įdomių minčių sau iš ten ištraukiau. Taip pat perskaičiau naują Gintaro Grajausko knygą – „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“. Labai patiko. Savo eilės laukia naujas Lauryno Katkaus romanas – įdomu, kaip jam pavyko. Įdomu, ką ir kaip toliau rašo Jurga Tumasonytė.
– O iš lietuvių poezijos – išliko kas nors?
– Įsiminiau pirmąją Nerijaus Cibulsko eilėraščių knygą „Nutrinami“ ir Artūro Valionio rinkinį „Apytiksliai trys“. Pastaroji – unikali. Tokios poezijos Lietuvoj trūko. Na, žinoma, Gintaras Bleizgys, Antanas A. Jonynas, Rimvydas Stankevičius. Lūkesčių horizonte – Tomo Butkaus – Slombo perleidžiama papildyta eilių knyga „Ežerožemė“…
– Tavo antroji ir trečioji knygos pavadintos giminingai – „Būsenos“ ir „Išmokau nebūti“. Tas žodis „būti“ galėtų būti raktas?
– Gal tai tiesiog fantazijos stoka (šypsosi).
– Pavadinimai provokuoja svarstyti, ar tik nesi filosofinio braižo poetas… Beje, dažnai susimąstai apie gyvenimo prasmę?
– Kaip čia tau pasakius. Gyvenime ir taip visko labai daug.