Amžininko Jurgio Kunčino užrašai „Metuose“

2022 04 26

 

Sausį tarsi patyliukais praslinko septyniasdešimt penktoji Jurgio Kunčino (1947–2002) gimimo diena. Kad šie metai būtų svarbiau paminėti, nusprendėme į vieną vietą sudėti jo tekstus, skelbtus mūsų žurnalo puslapiuose.

Kunčinas vadintas profesionaliu rašytoju, literato „lemtį“ pasirinkusiu autoriumi, kuris sugebėjo nuolat stebinti produktyvumu – tarsi nepailsdamas rašė esė, publicistiką, romanus, poeziją, humoreskas, kūrė tiek vaikams, tiek suaugusiesiems, vertė daugiausia iš vokiečių kalbos, paprašytas parašydavo recenziją. Bendradarbiavo su kultūros ir regionine spauda. „Metuose“ jo palikimas taip pat įvairiažanris.

Beveik visa čia skelbiama medžiaga skaitmeninta ir tokiu formatu Jums pateikiama pirmą kartą (aprėpia daugiausia 1991–2002 m.). Alytaus Jurgio Kunčino bibliotekos sudarytas rašytojo tekstų archyvas (http://kuncinotekstai.baltavarna.lt/) dalį mūsų medžiagos skaitytojams pateikia periodikos puslapių formatu, kaip visos bibliografijos konteksto dalį. Į šį teminį „Metų“ „litera-turą“ neįtraukiame svarių Kunčino vertimų, kurie atskirai galėtų sudaryti nemenką publikaciją ir dažnai buvo itin didelės apimties (Gottfriedas Bennas, Günteris Grassas, Robertas Walseris, Arno Schmidtas, Ernstas Jüngeris, Elias Canetti, Henrichas Böllis, Friedrichas Dürrenmattas), taip pat žurnale skelbtų romanų „Tūla“ ir „Kilnojamosios Röntgeno stotys“. Labiausiai susitelkiame ties jo trumpąja proza ir bendresne kūrybos recepcija. Taip pat leidžiame Kunčiną išvysti kaip skaitytoją, kalbantį apie literatūros kūrinius, kurie jam padarė didžiausią įtaką (rekomenduotina publikacija „Nuo Vingių Jono iki Oskaro Macerato ir toliau“), ir kritiką, rašantį apie savo kartos rašytojų Ričardo Gavelio ir Juozo Erlicko knygas.

Kūrybos publikacijų dalis Kunčiną leidžia pristatyti kaip poetą ir prozininką. Kaip poetas žurnalo leidimo metu jis jau nebuvo aktyvus, tačiau 2017 m. prieš pasirodant rinktinei „Malūnų gatvė be malūnų“ atsirado galimybė paskelbti pluoštelį jo eilėraščių, o įsigilinti į jų džiazuojančią poetiką gali padėti ankstyvoji ir vėlyvesnioji poezijos recepcija (Valdo Kukulo recenzija „Lengva ranka“ knygai „Namai be žiburių“ ir Erikos Urbelevič recenzija „Viskas kaip gyvenime“ minėtai rinktinei).

Kunčinas buvo pasakotojas grynuolis. Net ir fantasmagoriškiausiose aprašymuose neprarado intelekto, žaismės, jo pasakojimai nestokoja natūralaus dramatizmo. Sąmoningo pralaimėtojo likimas, demimondas aprašomas be kalčių, sutapus su svaigiu likimu ir nuotykio pojūčiu. Kunčino trumpoji proza nukelia į jau neatpasakojamą pasaulį, kuriame, rodos, nėra iš anksto susigalvotos realybės, kur viskas jaudina savo natūraliais pavidalais ir kraštutinybėmis. Ne veltui šis rašytojas vadintas metraštininku, fiksuojančiu ypač 1990–1999 m. nepriklausomos Lietuvos socialinį ir netgi urbanistinį peizažą. Jo prozą galima laikyti pavyzdžiu, kai galima įtaigiai papasakoti neaprašant tik vieno svarbiausio įvykio – ypatingą visumą sudaro daugis. „Metuose“ publikuojamuose kūriniuose taipogi pasirodo jo kaip kūrėjo jautrumas, kai aprašomos rašytojų vertinimo problemos.

Kunčino pavardė „Metuose“ skelbtoje kritikoje minima ne kartą. Jo aktyviuoju kūrybos laiku kritikai stebi „įsirašiusį“ rašytoją ir jį vertindami dažnai atsižvelgia į jo produktyvios kūrybos kontekstą (ypač svarbi Elenos Bukelienės recenzija „Užrašai apie užrašus“ knygai „Bilė ir kiti“). Rašytojas prisimenamas ir vertinant šiandieninės literatūros pulsą, ir atskirų rašytojų pastebėjimuose, kai šie išskiria Kunčiną kaip svarbų autorių. Į šį „litera-turą“ įterpiame tris esmines žurnale skelbtas analizes, kuriomis remiasi tyrėjai, kalbantys apie Kunčino prozoje įžvelgiamą bohemą ir Vilnių.

Tikimės, kad ši publikacija šį tą primins, o galbūt paskatins įsigilinti ar pasiieškoti bent vienos Jurgio Kunčino knygos. Juk gražiausios literatūrinės akimirkos nutinka tik skaitant. Gerų skaitinių!