literatūros žurnalas

Amžininko Jurgio Kunčino užrašai „Metuose“

2022 04 26

 

Sausį tarsi patyliukais praslinko septyniasdešimt penktoji Jurgio Kunčino (1947–2002) gimimo diena. Kad šie metai būtų svarbiau paminėti, nusprendėme į vieną vietą sudėti jo tekstus, skelbtus mūsų žurnalo puslapiuose.

Kunčinas vadintas profesionaliu rašytoju, literato „lemtį“ pasirinkusiu autoriumi, kuris sugebėjo nuolat stebinti produktyvumu – tarsi nepailsdamas rašė esė, publicistiką, romanus, poeziją, humoreskas, kūrė tiek vaikams, tiek suaugusiesiems, vertė daugiausia iš vokiečių kalbos, paprašytas parašydavo recenziją. Bendradarbiavo su kultūros ir regionine spauda. „Metuose“ jo palikimas taip pat įvairiažanris.

Beveik visa čia skelbiama medžiaga skaitmeninta ir tokiu formatu Jums pateikiama pirmą kartą (aprėpia daugiausia 1991–2002 m.). Alytaus Jurgio Kunčino bibliotekos sudarytas rašytojo tekstų archyvas (http://kuncinotekstai.baltavarna.lt/) dalį mūsų medžiagos skaitytojams pateikia periodikos puslapių formatu, kaip visos bibliografijos konteksto dalį. Į šį teminį „Metų“ „litera-turą“ neįtraukiame svarių Kunčino vertimų, kurie atskirai galėtų sudaryti nemenką publikaciją ir dažnai buvo itin didelės apimties (Gottfriedas Bennas, Günteris Grassas, Robertas Walseris, Arno Schmidtas, Ernstas Jüngeris, Elias Canetti, Henrichas Böllis, Friedrichas Dürrenmattas), taip pat žurnale skelbtų romanų „Tūla“ ir „Kilnojamosios Röntgeno stotys“. Labiausiai susitelkiame ties jo trumpąja proza ir bendresne kūrybos recepcija. Taip pat leidžiame Kunčiną išvysti kaip skaitytoją, kalbantį apie literatūros kūrinius, kurie jam padarė didžiausią įtaką (rekomenduotina publikacija „Nuo Vingių Jono iki Oskaro Macerato ir toliau“), ir kritiką, rašantį apie savo kartos rašytojų Ričardo Gavelio ir Juozo Erlicko knygas.

Kūrybos publikacijų dalis Kunčiną leidžia pristatyti kaip poetą ir prozininką. Kaip poetas žurnalo leidimo metu jis jau nebuvo aktyvus, tačiau 2017 m. prieš pasirodant rinktinei „Malūnų gatvė be malūnų“ atsirado galimybė paskelbti pluoštelį jo eilėraščių, o įsigilinti į jų džiazuojančią poetiką gali padėti ankstyvoji ir vėlyvesnioji poezijos recepcija (Valdo Kukulo recenzija „Lengva ranka“ knygai „Namai be žiburių“ ir Erikos Urbelevič recenzija „Viskas kaip gyvenime“ minėtai rinktinei).

Kunčinas buvo pasakotojas grynuolis. Net ir fantasmagoriškiausiose aprašymuose neprarado intelekto, žaismės, jo pasakojimai nestokoja natūralaus dramatizmo. Sąmoningo pralaimėtojo likimas, demimondas aprašomas be kalčių, sutapus su svaigiu likimu ir nuotykio pojūčiu. Kunčino trumpoji proza nukelia į jau neatpasakojamą pasaulį, kuriame, rodos, nėra iš anksto susigalvotos realybės, kur viskas jaudina savo natūraliais pavidalais ir kraštutinybėmis. Ne veltui šis rašytojas vadintas metraštininku, fiksuojančiu ypač 19901999 m. nepriklausomos Lietuvos socialinį ir netgi urbanistinį peizažą. Jo prozą galima laikyti pavyzdžiu, kai galima įtaigiai papasakoti neaprašant tik vieno svarbiausio įvykio – ypatingą visumą sudaro daugis. Metuosepublikuojamuose kūriniuose taipogi pasirodo jo kaip kūrėjo jautrumas, kai aprašomos rašytojų vertinimo problemos.

Kunčino pavardė „Metuose“ skelbtoje kritikoje minima ne kartą. Jo aktyviuoju kūrybos laiku kritikai stebi „įsirašiusį“ rašytoją ir jį vertindami dažnai atsižvelgia į jo produktyvios kūrybos kontekstą (ypač svarbi Elenos Bukelienės recenzija „Užrašai apie užrašus“ knygai „Bilė ir kiti“). Rašytojas prisimenamas ir vertinant šiandieninės literatūros pulsą, ir atskirų rašytojų pastebėjimuose, kai šie išskiria Kunčiną kaip svarbų autorių. Į šį „litera-turą“ įterpiame tris esmines žurnale skelbtas analizes, kuriomis remiasi tyrėjai, kalbantys apie Kunčino prozoje įžvelgiamą bohemą ir Vilnių.

Tikimės, kad ši publikacija šį tą primins, o galbūt paskatins įsigilinti ar pasiieškoti bent vienos Jurgio Kunčino knygos. Juk gražiausios literatūrinės akimirkos nutinka tik skaitant. Gerų skaitinių!

Kūryba

Jurgis Kunčinas. Novelės

1991 m. Nr. 2 / Ne taip jau reta Lietuvoje miestų ir miestukų, kurie kilo, stum­dėsi rangėsi ir plito aplink vienut vienintelę stačiakampę aikštę. Viskas o viskas prasidėdavo ir baigdavosi čia – turgūs, sambrūzdžiai, paradai, mitingai, niautynės.

Jurgis Kunčinas. Novelės

1993 m. Nr. 5 / Vis dar stebiesi savo gajumu, žilas jaunuoli? Apšerkšnijusioj prieme­nėje nukabini virvę ir trauki į mišką malkauti. Eidamas kažkodėl galvoji apie Vogėzų kalnus, kuriuose niekad nebuvai.

Jurgis Kunčinas. Prie Nemuno

1996 m. Nr. 6 / Tėvai buvo dar jauni, kai atsikėlė į šitą miestą. Jie atvažiavo, pasi­dėjo kelis savo daiktus ir susikibę nuėjo prie upės. Mama būtų gal ir nėjusi taip iškart, bet jūs nepažįstat mano tėvo! Pasakė – einam, ir baigta.

Jurgis Kunčinas. Trumpi apsakymai

1999 m. Nr. 5 / Tikrai nesirengiau to tipo žudyti, dievaži. Niekuo nebuvo man iki tol prasikaltęs. Bet va: pasimaišė po kojom, padarė klaidą, ir šit. Man jis iškart nepatiko – brovėsi per visą troleibusą stumdydamasis ir kriokdamas: ar lipat?

Jurgis Kunčinas. Trumpi apsakymai

2001 m. Nr. 3 / Azovo jūros pakrantėje aš radau planšetę. Joje dūlėjo senieji Kūrėjo planai. Išlupau delnus iš gydomojo purvo, nusibraukiau juos į praplaukiantį debesėlį ir įnikau. Rechercher! Argi ne taip sako prancūzai?

Jurgis Kunčinas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 2 / Rašytojui, poetui, vertėjui Jurgiui Kunčinui (1947–2002) šiemet būtų sukakę septyniasdešimt. Ta proga siūlome mažiau žinomų šio kūrėjo eilėraščių. Keletas jų publikuoti tik „Poezijos pavasario“ almanachuose, kiti pateikiami iš rankraščių,

Į šį sąrašą neįtraukti skelbtos išleistų romanų Tūla (1992 m. Nr. 6, 7–8), Kilnojamosios Röntgeno stotys (1998 m. Nr. 2, 3) pirmosios versijos.

Apie literatūrą ir save

Jurgis Kunčinas. Laikai ir sezonai

1995 m. Nr. 10 / Bėga prošal vasara – geltonas, žalią liežuvį iškišęs, lekuojantis šuo. Rudas ir dar geltonesnis šuo, pilkas ir sulytas jo brolis, laukia ant slenksčio.

Jurgis Kunčinas. Ar dar bylo knygelės

1996 m. Nr. 10 / 1947 metais krauju paplūdusi ir į vagonus kemšama Lietuva minėjo 400-ąsias lietuviškos knygos metines. Nieko neprisimenu, tais metais aš tik gimiau. Žinoma, būtų galima nupurtyti dulkes nuo tų laikų…

Jurgis Kunčinas. Nuo Vingių Jono iki Oskaro Macerato ir toliau

2000 m. Nr. 8–9 / Ne kiekvienas rašytojas yra knygų rijikas. Ne kiekvienam tai išeina į sveikatą kaip rašytojui. Labai apsiskaitęs žmogus šiandien gali pasirodyt netgi truputėlį nepadorus. Pernelyg viską išmanąs.

Jurgis Kunčinas – kritikas

Jurgis Kunčinas. Džiaze ne tik merginos

1993 m. Nr. 11 / Ričardas Gavelis. Vilniaus džiazas: romanas. – Vilnius: Vaga. – 1993. – 384 p.

Jurgis Kunčinas. Juozo Erlicko literatūros pamokos

1995 m. Nr. 10 / Juozas Erlickas. Viršūnės ir kelnės, arba Tūkstantis ir viena naktis su Ezopu: kritikos straipsniai. – Vilnius: Vaga, 1995. – 303 p.

Jurgis Kunčinas. Kraupi dvidešimto amžiaus pasaka

1996 m. Nr. 6 / Edgaras Hilzenratas. Pasaka apie paskutinę mintį. Vertė Teodoras Četrauskas. – Vilnius: Am­žius, 1995. – 414 p.

Apie Jurgio Kunčino kūrybą

„Pačiais bendriausiais bruožais J. Kun­činas savo poezijoje išlieka toks, koks buvo, – magiškos tikrovės poetas, neskelbiantis jokios etinės programos. Jam svarbu ne žmogus pasaulyje, ne pasaulis žmoguje, o tiesiog pasau­lis, tikrovė. Jis gali parašyti gražų eilėraštį iš nieko ir apie nieką, ir jokiais literatūrinės analizės metodais neįrodysi, kodėl tas eilėraštis gražus: štai stovi A. Mickevičiaus paminklas prie šv. Onos bažnyčios, ir viskas.“ (Valdas Kukulas apie Namai be žiburių)

„Jurgis Kunčinas ėmė ir parašė „Tūlą“. Perskaičiau ją „Me­tuose“ nusistebėdama, kad pagaliau lietuviai išmoks pasakot, sumaišyda­mi aukštąjį ir žemąjį stilius, suplakdami poeziją ir šiukšlynus, Universitetą, durnyną ir Vilniaus bažnyčias. Ne taip paprasta iš tos košės elegan­tiškai išnirti švarut švarutėliam, nusišypsot, lyg nusileidus uždangai – nusilenkt publikai, pamojuot berete ir nukeliaut sau. Ačiū Tūlai ir šikšnosparniui, ir, savaime suprantama, Kunčino lengvai rankai, sugebančiai suvert epizodus lyg karoliukus – ir beveik nepersūdyt.“ (Solveiga Daugirdaitė apie Tūlą)

Norėdami skaityti recenzijas, spauskite ant knygų viršelių

„O didžiausias „išmislas“ <…> J. Kunčino kūryboje yra kal­bėjimo, žodžio menas, pats pasakotojas, rodos, visur ir visada besidžiaugiąs, kad turi tą dovaną – iš visko sukurti meną.“ (Juozas Aputis apie Užėjau pas draugą)

„Labiausiai romane žavi „mažoji epochos kronika“, sugebėjimas pro­bėgšmais, per smulkius dalykus per­teikti rimtus, o kartais ir esminius istorijos įvykius. Žmonės tarsi egzis­tuoja nepriklausomai nuo traiškan­čių didžiosios istorijos ratų <…> Tragiškai vaizduojami įvykiai niekam nebeįdo­mūs, gyvybiškai svarbus ir veiksmin­gas tik ašarų ir juoko, komizmo, bui­tinių smulkmenų ir elementarių, pa­matinių žmogaus jausmų mišinys.“ (Marius Burokas apie Kasdien į karą)

jurgis Kuncinas. Malunu gatve be malunu

Prozos interpretacijos ir Kunčino kūrybos vieta literatūroje

Laimantas Jonušys. Valkataujantis sovietmečio inteligentas Jurgio Kunčino prozoje

2007 m. Nr. 2 / Atėjus kūrybos laisvės laikams ne vienas rašytojas daug dėmesio skyrė sovietmečio laikotarpiui, ir netiesa, kad stalčiai buvo tušti, tik galbūt neretai tuose stalčiuose gulėjo neužbaigti užrašai, tik apmatai…

Vladas Krivickas. Bohema Jurgio Kunčino prozoje

2003 m. Nr. 8–9 / Jurgis Kunčinas buvo vienas produktyviausių šiuolaikinių lietuvių prozininkų. Kiekvienos naujos jo knygos pasirodymą paprastai pastebėdavo kri­tikai, kultūrinėje periodikoje jo kūrybą recenzuodavo palyginti išsamiai…

Violeta Kelertienė. Vilnius literatūrinėje vaizduotėje

1995 m. Nr. 3 / Šio straipsnio objektas – Vilnius kaip kūrybinis impulsas dabartinėje Lietuvos literatūroje. Tai ne istorinių romanų Vilnius (būtų per plati tema), nors be žvilgsnio į istoriją irgi neapsieisiu. Tai ir ne Vilniaus kaip veiksmo fono analizė…

„Vidinės, o ne išorinės laisvės stoka, spėčiau, ilgą laiką mums neleido įvertinti ir dviejų labai reikšmingų XX a. Lietuvos literatūros vardų – Ričardo Gavelio ir Jurgio Kunčino. Dabar jau labai aiškiai matyti, kaip šie du vardai įsitvirtina literatūroje kaip XX amžiaus pabaigos, o, tiesą sakant, ir viso atkurtos Lietuvos nepriklausomybės trisdešimtmečio svarbiausi vardai. Jų įtaka yra milžiniška – nors galbūt ne tiek plačiajai skaitytojų auditorijai, kurią daugiausia veikia laisvalaikio užgaidų ir atsitiktinumo (reklamos) veiksniai, ir galbūt net ne tiek profesionalams (literatūrologams, kritikams, rašytojams), kiek tai skaitytojų daliai, kuriai literatūra yra vaizduotės nuotykis ir siaubas, gyvenimo projekcija ir projekcija į gyvenimą, įkvėpimas, nuodėmė ir intelektinė laisvė.“ (Tomas Vaiseta; skaityti pasisakymą)

„Lietuvoje vienintelis Jurgis Kunčinas buvo įvaldęs tokį žaismingo, bet gyvenimo nesupaprastinančio humoro tipą.“ (Jūratė Sprindytė; skaityti pasisakymą)

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Jūratė Sprindytė. Lošti iš romano

2004 m. Nr. 8–9 / Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kri­tikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas.

Elena Bukelienė. Jurgiui Kunčinui išėjus

2003 m. Nr. 1 / Gyvieji visada linkę prieštarauti mirčiai, kuri vadovaujasi sava logika ir pasiima mums brangius ir reikalingus žmones netikėtai, ne laiku – per anksti, per staigiai, neleidusi pasirengti (lyg tai būtų įmanoma).

Vytautas Kubilius. Bjaurumo estetikos paribiuose

2002 m. Nr. 12 / Keičiasi literatūrinės kalbos etiketas. Nyksta draudimo linija, nepraleidusį į viešąją apyvartą nešvankių žodžių. Dabar jie išspjaunami su pasigardžiavimu ar įniršiu, sviedžiami į skaitytojo ar žiūrovo veidą kaip purvo gniūžtė.