Almantas Samalavičius. Ironiškas pasakojimas apie šiandieną

1998 m. Nr. 2

Jurgis Kunčinas. Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis: romanas. – Vilnius: Tyto alba, 1997. – 272 p.

Kritikai, bent kiek atidžiau sekan­tys ir bandantys fiksuoti lietuvių prozos slinktį, pasigenda joje dauge­lio dalykų, kurie turėtų egzistuoti šiuolaikiškoje kūryboje, jaučiančioje ir išgyvenančioje laikinas socialines įtampas ir amžinąjį žmogiškosios būties dramatizmą. Atsakų į klam­pios šiandieninės realybės iššūkius mūsiškėje prozoje nėra daug, tarsi ji šalintųsi absurdiškos kasdienybės rūpesčių ir virpėtų iš baimės tapti vienadieniu laikraštiniu komentaru. Teigdamas, kad proza menkai deri­nasi su kasdieninio gyvenimo įtam­pa, turiu galvoje ne tik temas, siuže­tus ar panašius dalykus. Menkai tepakito literatūrinio pasakojimo strategijos, vaizdų konstravimo principai, kalba. Nedaug teprasiplėtė šiaip jau gana ribotas lietuviškos prozos interesų ratas, nors dabartis literatūrai, regis, piršte perša „karštą“, neapdorotą medžiagą. Skaitydamas pastaraisiais metais parašytus ar publikuotus romanus, dažnai negali atsikratyti įkyrios minties, jog visa tai, kas patenka į rašytojų akiratį, labai tolima žmogui, pakliuvusiam į naują socialinių įtampų ir konfliktų lauką. Galgi neverta ste­bėtis, kad užuot rinkęsis anemišką vangią ir nuobodžią lektūrą, besikapstančią po abejotino intelekto personažų „dvasinį“ pasaulį, vidu­tinių interesų ir poreikių skaitytojas mieliau kimba į ne tokią pretenzin­gą, lėkštesnę, tačiau realiam daiktų pasauliui artimesnę beletristiką a la Malūkas. Nebūtina braižyti socio­loginių kreivių, kad įrodytum, jog šis faktas atitinka tikrovę. Kiekvieno knygyno pardavėja nė nemirktelėjusi pasakys, kokių rašytojų knygos šiandieninėje Lietuvoje labiausiai skaitomos. Tituluotų ir premijuotų plunksnos brolijos narių tarp jų ne­aptiksi… Nesunku būtų viską suvers­ti vulgariam neišprususių masių skoniui, tariant, jog intelektualiniai Lietuvos prozininkų „vojažai“ eili­niam žmogui įkandami tiek, kiek visą amžinybę lietuvių kalbon ver­čiamas ir niekaip neišverčiamas Joyce’as, tik vargu ar tai būtų nors pusė tiesos…

Jurgio Kunčino romanas dabarti­nės lietuvių prozos kontekste išsi­skiria ne tik savo projekcija į esamąjį laiką, bet ir aiškiu bandy­mu kurti specifinę pasakojimo kalbą, kuri gebėtų išryškinti ir atskleisti savitą mūsų laikų Vilniaus atmosferą, juolab kad „Blanchisserie…“ siužetas vystosi konkrečiose ir atpažįstamose sostinis erdvėse. Kartografiškai tiksli veiksmo vieta netrukdo autoriui pakeisti realinės pasakojimo strategijos ir konstruoti tokį vaizduotės pasaulį kuriame galimos keisčiausios per­sonažų ir situacijų metamorfozės. Pirmuosiuose puslapiuose detaliai nupasakota pagrindinio personažo kelionė 11-ojo maršruto autobusu staiga nutrūksta: išvirtęs pro duris lauk gaudyti jo daiktus nugvelbusios lenkės, plojasi kakta į šaligatvį ir atsiduria Užupio teritorijoje, kur romano veiksmas persikelia ne tik į kitą erdvę, bet ir į visiškai kitą pa­saulį, kuriame realybė nebeatpažįs­tamai susipina su fantazija, pranyk­sta įprastinės laiko kategorijos. Ir vis dėlto socialinis fonas romane ryškus. Tiek personažai, tiek pasa­kotojo stebimi vaizdai ir jį ištinkan­čios situacijos daro romano veiksmo vietos atmosferą nesunkiai atpažįs­tamą. Kai kurie epizodai, pertei­kiantys klaidžius pasakotojo kelius po sostinę, įgauna socialinės satyros elementų. Tokio pobūdžio yra siurrealistine maniera aprašytas pagrin­dinio personažo susidūrimas su teisėtvarkos organais, kuriuos repre­zentuoja „kepas“ Milošas. Beje, žai­dimas su personažų pavardėmis (o šiuo atveju pabrėžtinai nurodoma, jog šis nesąs nei Oskaro, nei Česlavo giminaitis, tik bendrapavardis) suteikia tekstui žaismingos intelek­tualinės ironijos. Situacijų atpažįstamumas sustiprina siekiamą komišką efektą. Antai ištrūkęs iš policijos būstinės pasakotojas fik­suoja tokį vaizdą:

„Į Ambasadą įsiveržė Milošo smogikai, bet aš jau žygiavau Kęstučio gatve ir per plauką nepakliuvau po ratais. Penktą valandą ryto! Kone šviesos greičiu gatve praskriejo baltų ir juodų limuzinų korte­žas. Kaip aš pamiršau! Juk šiąnakt į sostinę neoficialaus vizito atskrido Mauri­tanijos prezidentas. Pamedžiot stumbrų ir kurtinių. Gal pirksiąs ir žmoną, Mis Baltiją. Niekur apie tai, aišku, nebuvo skelbiama, bet kam reikėjo, tas žinojo. Gvidonas ir Nataša. Kapitonas Milošas. Markas Aurelijus. Kas turi reikalų su narkotikų kontrabanda, tas žino ir tokias smulkmenas kaip Mauritanijos valdovo vizitas“ (p. 25).

Pasakotojo intonacijos retsykiais beveik adekvačiai sutampa su numanomomis paprasto žmogaus reakcijomis į pastebimiausius nau­jos socialinės tikrovės ženklus:

„Nuvorišai? Kam jiems lūženos. Nuvorišai gražiausias vietas susipirko, kur senovėje gryčios gal stovėjo, o gal ir ne. Kad toli matytųsi, toli girdėtųsi, kai giesmes paleidžia. Bunkeriai ten, o ne tro­bos. Fortai, kazematai, bastilijos. Patamsy kaip chimeros. Matei kada gyvą chimerą? Nieko, gal kada Įrengs sanitarines normas atitinkančius kekšynus. Vienas toks per pusmylį nuo čia jau ir stūkso, žvilga slidžiom metalinėm čerpėm, kaip slibino žvynais. Kyšo ten visokios antenos, sig­nalizacijos, radarai, stiebai. Anądien paprašiau vandens atsigerti, suriko: vilkšunį tuoj paleisiu! O kad nepamany­čiau, kad juokauju, dar seriją iš automato paleido. Net neabejoju: Uzi. Jis, tas automatas, kauksi lygiai taip pat kaip usūrinio šuns kalė. Nesupainiosi. Šaud­menų visai netaupo, o kaip mums jų stigo 1946 metais Rudnioje“ (p. 125).

Tačiau romane, ko gero, pernelyg pasikliaunama komiškais efektais ir ironiškomis intonacijomis, tarsi manant, kad pati stilistika užtikrina emocinį teksto poveikį. Deja, tokia iliuzija ganėtinai apgaulinga. Roma­nas neturi tvirčiau suręsto siužetinio karkaso, todėl veiksmo intensyvu­mas priklauso nuo pasakotojo jude­sių erdvėje ir laike, nuo vaizdinių, patenkančių į jo akiratį. Kaleidoskopiškai kintančios situacijos kurį laiką stumia romano veiksmą priekin, žadėdamos vis naujų ir vis smagesnių komiškų efektų, tačiau ilgainiui ironiškas pasakotojo san­tykis su aplinka tampa mechaniškas ir alergiškas, juolab kad nuolatos pavojingai balansuojama ant inte­lektualaus pokšto ir nešvankaus kalambūro ribos. Išvengti tokios pasakojimo stilistikos paspęstų spąstų autoriui pavyksta antrojoje romano dalyje (Grand Trix), kur veiksmas netikėtai persikelia į tolesnę praeitį ir literatūrinio žaidi­mo taisyklės kiek pakinta. Retsy­kiais saiko pojūtis rašytoją apleidžia ir tuomet teksto tėkmę tevaldo abejotino skonio anekdotinės situ­acijos. Šiaip jau reikia pripažinti, kad J. Kunčinas gana meistriškai įvaldęs anekdotinių situacijų kūri­mo technologiją ir moka pasinaudoti seksualinėmis sąsajomis, kurios sėkmingesniais atvejais sustiprina fantasmagoriškų romano situacijų Įtaigą. Perversiškas seksualinio pobūdžio epizodas su žiurkininke Taša, pasitenkinančia vyriškąja graužiko potencija, bene ir būtų viena stipriausių ir labiausiai šoki­ruojančių romano scenų, tačiau atvirai nešvankus epizodas tampa nežaboto gašlumo metafora, teikian­čia tekstui dar vieną agresyvoko, tačiau paveikaus komiškumo varia­ciją. Seksualinis impulsas vienija ir margą skirtingų lyčių, amžiaus, išsilavinimo romano personažų vir­tinę. Įdomu, kad aktyvųjį seksualini pradą romane įkūnija ne vyrai, o moterys. Šitai sugestijuoja Tašos charakteristikos. Rašytojo požiūris į moteris, spėju, sudomins aktyvėjančias feministinio sparno kritikes, besiaiškinančias, kaip literatūroje atsispindi vyriško mentaliteto įpro­čiai. Pasakotojo santykis su moteri­mis nėra nei labai romantiškas, nei perdėm lyriškas, nors retsykiais jo monologai įgauna nostalgiškų ir netgi elegiškų gaidų, kurias vis dėlto neutralizuoja visa apimanti ironija.

„Blanchisserie…“ personažus valdo ne tik erotiniai, bet ir Intelektualini­ai impulsai. Pagrindinis romano per­sonažas – rašytojas, atsiduriantis ne tik Užupio „bomžų“, „tutišų“, bet ir įvairaus plauko „menžmogių“ (t. y. meno pasaulio atstovų) aplinkoje. Pasakotojas nuolatos grįžta prie samprotavimų apie lietuvių lite­ratūrą, savosios ironijos geluonį nukreipdamas į tuos, kurie imasi matuoti literatūros vertę.

„Gaila tik, sako pagrindinis herojus, – kad niekas tėvynėje neranda laiko atidžiau pasidomėti, kas gi iš tikrųjų kunkuliuoja mūsų lit. mokslininkų galvelėse? Bent jau aš didžiumai jų neišduočiau licencijų interpretuoti kūrinį, aiškinti jo ketinimus, suteikti ar atimti reikšmę. Aš apskritai daugeliui jų paskelbčiau diskriminacinį nutarimą ar įstatymą – Berufsverbot, t. y. draudimą dirbti pagal profesiją. Dažnam tai išeitų tik į naudą…“ (p. 220–221)

Panašių pasažų romane sutinkame ir daugiau. Tokia bravūriška rašytojo batalija su „knygų žiurkėmis“ (detalesniam jų aprašymui skiriama pakankamai vietos) iliustruoja ne tiek pasakotojo, kiek knygos autoriaus santykį su literatūros vertintojų luomu. Galima būtų tarti, kad samprotavimai apie literatūrą ir jos „moks­lininkus“ yra atsitiktiniai, organiškai nesusiję su romano medžiaga, juolab kad visa tai pateikiama pasakotojo laiškuose bei monologuose, skirtuose implikuotam skaitytojui. Tačiau tokią prielaidą išsklaido romano fragmen­tiškumas – vienas esminių jo struk­tūros elementų. Sąmoningai nesi­laikoma nuoseklaus, logiško pasako­jimo principų. „Blanchisserie…“ tekstas konstruojamas pagal savitą fantasmagoriško pasaulio logiką. Romano personažai sugeba persikelti kelis šimtus metų į praeitį, atsidurti situacijose, kuriose neveikia įprasti laiko ir erdvės dėsniai, kaip nėra ir nuoseklios, logiškos pasakojimo tąsos ar siužetinės linijos, o visą medžiagą „orkestruoja“ vien pasakotojo minties posūkiai. Tad ir digresijos į literatū­ros lankas visiškai atitinka principus, kuriais remiantis kuriamas tekstas. Beje, stimulų pasakotojo sarkas­tiškam požiūriui į literatūros vertin­tojus derėtų ieškoti ne romano audinyje, o už jo ribų. Čia pasakoto­jo lūpomis ima kalbėti pats J. Kunčinas, įsižeidęs dėl rašytojo „orumą žeminančios“ pastabos, kurią kadais padarė viena literatūros kritikė. Su ja, o, matyt, ir su kitais rašytojui nusikaltusiais literatūros teisėjais, ir bylinėjamasi pasitelkus romano formą. Čia galima nebent pridurti, kad rašytojo pasirinkta socialinės kritikos forma yra gerokai saugesnė nei kritiko, priversto šnekėti argumentuota kalba. Juokinga būtų J. Kunčino personažą tikinti, kad XX amžiaus kritika seniai atsisakė pretenzijų atskleisti rašytojo intencijas ar prasmes, nors mūsų kultūroje tokių atavizmu ir pasitaiko.

Verta paminėti keletą svarbesnių „Blanchisserie…“ bruožų. Kai kurie romano personažai yra atklydę iš kitų J. Kunčino knygų (pvz., Onega Mažgirdas), o šioje atsiranda vietos ir ironiškam paties rašytojo auto­portretui. Tai liudytų, jog romanas turi savybių, suartinančių jį su šiuolaikine postmodernistinio pobū­džio proza, kurioje nevengiama panašių meninės išraiškos prie­monių bei teksto konstravimo prin­cipų. Postmodernistinei manierai artima ir pasakojimo ironija, kaip viena esminių stilistinių priemonių.

Baigdamas noriu pridurti ir vieną kitą pastabą apie romano kalbą. Nors anotacijoje tvirtinama, jog kny­goje vartojamas slengas, šį teiginį derėtų priimti su didelėmis išly­gomis. Slengas paprastai būdingas vienokiai ar kitokiai subkultūrinei grupei ar specifiniams visuomenės sluoksniams. Romano personažų kalba nėra nei labai aiškiai diferen­cijuota, nei griežtai individualizuota. Tačiau pasakojimo kalba, atmiešta slavizmais ir anglicizmais (specialus šriftas išryškina svetimžodžius tarsi savos rūšies butaforiją), suteikia tekstui šiandieninės socialinės realybės bei Vilniaus atmosferos pojūtį ir padeda sustiprinti ko­miškas intonacijas. „Blanchisserie…“ komiškumas visgi labiau sieti­nas su ironija, o ši yra ganėtinai slidi stilistinė priemonė, kadangi didėja distancija tarp autoriaus, teksto ir skaitytojo. Vis dėlto, ironizuodamas tradicijas, kultūros emblemas ir šviesuomenės sluok­snius, J. Kunčino romanas yra lengviau įkandamas intelektualinių pretenzijų turinčiam skaitytojui, gebančiam mėgautis ironijos ga­liomis, ieškančiam literatūroje ne tiesioginių tikrovės atspindžių, o šiuolaikinio gyvenimo metaforų.