Jūratė Sprindytė. Lošti iš romano

2004 m. Nr. 8–9

Lietuva tapo prozinė¹, – teigia Marius Ivaškevičius.

Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kri­tikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas. Pagal šią logiką ėmė gyventi visi. Net geriausi sovietmečio prozininkai opozicionieriai – Juozas Aputis ir Romualdas Granauskas, kurie anksčiau rašė tik apsakymus arba labai ilgus apsakymus, Lietuvoje vadintus apysakomis, nūdien tapo roma­nistais. Neparašius romano gyventi gėda. Romanus rašo poetai, žurnalistai, mu­ziejininkai, šoumenai, redaktoriai, scenaristai, buvę kaliniai ir t. t., ir net litera­tūros mokslininkas savo studijinius straipsnius kažkodėl įvardija kaip „esė ro­maną“ (Marcelijaus Martinaičio „Laiškai Sabos karalienei“). Penki geriausiais laikomi eseistai sudeda savo rašinius į kolektyvinį leidinį „Siužetą siūlau nušau­ti“ ir vėlgi pavadina romanu. Tai smagus žaidimas – būti romano apsėstaisiais. Netenka abejoti – romanas Lietuvoje kelia infekcijos protrūkio įspūdį. Ir nepa­našu, kad ši infekcija būtų išgydoma. Žodžiu, visiškas apsiromaninimas.

O kritikos nuomonių apie šį žanrą trūksta. Galima konstatuoti kritikos pralaimėjimą žanro gausos ir kismo dienomis. Ilgų straipsnių apie romaną niekas neberašo, diskusijų redakcijos nebeorganizuoja. Prisimenu jas dvi – 1968-aisiais ir 1982-aisiais, gana aistringas ir informatyvias. Šiandien diskusija padėtų bent jau aprėpti romano žanro masyvą, nes vienas kritikas to padaryti nebeįstengs. Ne vien dėl to, kad nevalios perskaityti dešimtis kūrinių, bet la­biausiai todėl, kad neįprasto įvairialypiškumo ištiktam vertintojui trūksta kri­tinių, t. y. meta-principų, kurie racionaliai pagrįstų bendras tiesas, atrastas kontempliuojant atskirus faktus. Nieko nuostabaus, kad „reaguojame į juos intuicijos naratyvais. Beribėje semantikos dinamikoje, prasmingumo sraute, neribotame interpretacijų žaisme tezės gali būti grindžiamos tik asmeniniu pasirinkimu, skoniu, artimumo aidu arba kurtumu“². Subjektyvus momentas neišvengiamas, kaip ir suvokimas, kad kritikos atsakomybė didesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgs­nio: pagal dabartinę kritiką orientuosis ir susidarys vaizdą tyrinėtojai ateityje; jie patys juk neperskaitys po 800 kasmet pasirodančių knygų (apytikriai tokia yra metinė grožinės literatūros produkcija Lietuvoje). Kritika formuoja kanoną pati to neįsisąmonindama.

Žanras šiandien renkasi rašytoją labiau negu rašytojas žanrą. Romanas gundo įnirtingiausiai ir kartais suvedžioja. Beje, rinkos konjunktūra – ne vie­nintelė romano bumo priežastis. Sovietmečiu romanas pas mus buvo labai indoktrinuotas, cenzūros itin prižiūrimas žanras. Be to, lietuviai teturi trumpą romano žanro istoriją, t. y. romanų lietuviškai išvis parašyta nedaug, net lygi­nant su latviais ir estais. Romanas, kaip naratyvo plėtojimas, kaip istorijos pasakojimas, yra populiariausias žanras visur ir visada. Net labiausiai fragmentuotas, koliažinis pasakojimas visada turi biografinės istorijos įspaudą ar pėd­saką. Tą skaitytojas mėgsta. Istorijos, kaip ir laiko, iš romano neįmanoma elimi­nuoti. Romanas yra pati universaliausia tikrovės patyrimo forma, optimaliausias būdas išsisakyti, struktūruoti patirtį. Anot Umberto Eco, „Vaikas, klausiantis motinos „kodėl?“, nori išgirsti ne techninį apibrėžimą; jis trokšta pasakos, kuri suteiktų jo pasauliui formą. Gebame suvokti pasaulį tik per skirtingus pasako­jimus“³. Nepaisant visų eksperimentų ir vis dar išliekančios madingos anar­chistinės laikysenos pasiųsti velniop siužetą, personažus ir intrigą, pasakojimas išlieka kaip fundamentinė vertybė; žinoma, nebūtinai linearinis, bet vis tiek įgalinantis rekonstruoti rišlią istoriją ir kažkieno likimą. Manau, kad nei per­sonažai, nei siužetas šiuolaikiniame romane visai nepanaikinami; jie tiesiog d e s t a b i l i z u o j a m i.

Viršeliai lieka nenuplėšti

Dabarties lietuviškų romanų apstumas sankcionuoja galimybę atskirai nestabčioti ties kiekvienu kūriniu ir nerašyti jam mini recenzijos, bet pasitelkti tik tuos jo aspektus ar bruožus, kurie duotų informacijos apytikriam žanro vaiz­dui apibūdinti. Todėl pateikiu skaitytų romanų sąrašą abėcėlės tvarka ir ne­prižadu, kad juos visus linksniuosiu: U. Barauskaitės „O rytoj vėl reikės gyventi“, V. Bubnio „Balandžio plastėjime“, Z. Čepaitės „Moters istorija“, P. Dirgėlos „Vilties pilnųjų knygos“, „Alibi knygos“, R. Gavelio „Sun-Tzu gyvenimas šventame Vil­niaus mieste“, R. Granausko „Duburys“, L. Gutausko „Plunksnos. Kazbek“, J. Iva­nauskaitės „Placebas“, M. Ivaškevičiaus „Žali“, A. Juozaičio „Laikraštis I“, H. Kun­čiaus „Pelenai asilo kanopoje“, J. Kunčino „Bilė ir kiti“, V. Papievio „Vienos vasaros emigrantai“, S. Parulskio „Trys sekundės dangaus“, U. Radzevičiūtės „Strekaza“, M. Sluckio „Išsipildymas ne pagal Joaną“, R. Šerelytės „Vardas tamsoje“, M. Zin­gerio „Grojimas dviese“. Pirminis sumanymas buvo kalbėti apie romano žanrą visai neminint nei autorių pavardžių, nei knygų pavadinimų – tarsi viršeliai būtų nuplėšti. Nuostata – svarbu tendencijos, o ne personalijos. Deja, ši taktika straips­nį darė beveidį, eliminavo atpažinimo ir vertinimo momentus, kurie bet kokiam tekstui teikia intrigos. Tad viršeliai lieka nenuplėšti.

Atrodo, nėra esminio skirtumo, ar perskaitysi dešimt ar penkiolika naujų romanų, tendencijos išlieka tos pačios. Svarbu perskaityti simptomiškus tekstus. Nepražiopsoti: 1) naujoviškų; 2) pačių geriausių (kad ir senoviškų). Būsiu nepostmoderni ir laikysiuos klasikinės sampratos, kad romanas – visuomenės procesų atspindys ir permainų liudytojas, savo meto papročių išraiška, žmonių būsenų seismografas, madų sekėjas. Pagrindinė šio rašinio tezė yra tokia: romane turi jaustis laiko pulsas, bet ne diktatas! Kaip yra iš tikrųjų? Kaip dabartinis lietuvių romanas atspindi lietuvių bendruomenės būvį?

Atspindi plačiai, bet – negiliai. Daug naujų reiškinių kabina, bet giliau neana­lizuoja, tik konstatuoja, aprašinėja, fiksuoja: verslo užkaboriai, grupuočių intere­sai, žiniasklaidos industrija, pinigų galia (laikraštį nusiperka bankas), reklamos pamaiviškumas, priešprieša tarp skurdžių ir turčių, meilė (pageidautina perversinė), ryšiai internetu, labdara, veržimasis į valdžią, kačių sterilizacija, muilo operų žiūrėjimas, disputas su kunigu. Prasiplėtė personažų nomenklatūra. Pri­valomais romano veikėjais tapo gėjus / lesbietė, išminčius / kunigas, katė / kati­nas (akivaizdus gėjų ir kačių prioritetas). Kunigas atstovauja dvasinių ieškojimų sferai, gėjus teikia pikantiškumo santykių vaizdavimui, katės (dažniausiai kilmingos) – įkūnija ezoteriką ir judančias atsinaujinusio interjero puošmenas (J. Ivanauskaitė katinijai suteikia net ypatingą žmonijos gelbėtojos funkciją). Erotinių smagumų skalė plati – nuo gėjaus, traumavusio romantišką senmergę (M. Sluckis), iki gėjaus – geriausio moters draugo (U. Barauskaitė), taip pat dau­gybė tarpinių variantų (į topo viršūnę pretenduoja dar neperskaitytas H. Kunčiaus „Gaidžių milžinkapis“). Yra ir retesnio statuso personažų: desantininkas, kvaišelis, tardytoja, vienuolis, mizantropė, partizanų vadas, būrėja, impotentas, budelis, žymus politikas, menininkas Paryžiuje, naujagimis karalius. Vietinė erdvė praplėsta Vokietijos, Indijos, Bosnijos, JAV, Paryžiaus, Londono topografi­ja. Išryškėjo anksčiau neakcentuotas poliariškumas, traktuojant moters prigimtį ir pašaukimą – nuo griežtai patriarchalinio požiūrio iki angažuotai deklaruo­jamos visiškos laisvės. Vyresnės kartos rašytojo akimis moteris, jei nesukūrė šeimos ar neturi partnerio, trokšta turėti bent vyro kapą (kad ir valkatos). Mo­terų romane šeimos atsisakoma sąmoningai ir kategoriškai.

Nė viename minėtų romanų kaimas nebėra vaizdavimo objektas, figūruoja tik periferiškai (kai reikia laidoti artimą, agituoti per rinkimus). Todėl U. Radzevičiūtės antiagrarinis įkarštis ant ketvirtojo romano viršelio atrodo kiek pavėluotas („Niekada nemylėjau l. kalbos dėl jos agrariškumo. Kaip ir niekada nemylėjau savo senelio, parašiusio disertaciją apie pievas“). Veikėjų prisimi­nimuose gimtasis kraštovaizdis, vaikystės patirtys kaime dar iškyla, bet lemiamą įtaką herojaus lėtapėdiškumui turi nebent R. Granausko romane. „Duburys“ lietu­vių prozoje įsitvirtina kaip nepralenktas nuosprendis sovietmečio marazmui (galima numanyti, kokio triumfo kūrinys būtų susilaukęs prieš dešimt dvylika metų). O agrarinio mentaliteto dominantė prozoje bus patyrusi galutinę ir negrįžtamą transformaciją. Nostalgiškos dermės vaizdus keičia karnavalizuotos sąmonės groteskas, siurbiantis energiją iš įvairių epochų anomalijų (H. Kunčius). Vis dažniau gręžiamasi į dinamišką Sąjūdžio tarpsnį, pastarojo dešimtmečio realijas, nūdienos nktunlybę.

Euroromano „prisimatavimas“

Euroromanas kaip magiškas traukos centras tikrai egzistuoja, o terminas kritiniame diskurse vis labiau populiarėja, ypač po Frankfurto mugės ir pernai rugpjūtį įvykusio tarptautinio literatūros forumo „Šiaurės vasara. Eurospąstai?“, kurį Jurbarke organizavo Baltijos kultūros fondas. Viena iš pokalbio temų skel­bė: „Euroromanas: euroliga ar eurolyga?“ Per metus pasitvirtino, kad labiau liga. Pirmą kartą su euroromano sąvoka teko susidurti akademinėje konferencijoje Rygoje 1995 m., kur labai noriai ją vartojo estų literatūrologai. Tai ir nenuostabu, nes 1993-iaisiais estas Emilis Tode išleido pirmąją Baltijos Asamblėjos premiją pelniusį romaną „Paribio valstybė“, kuris buvo kvalifikuotas kaip atitinkantis europinius standartus. Tų standartų, aišku, niekas nenustatė, neformula­vo ir neįteisino. Bet romane pasirodė iki tol mūsų šalyse nebūtų, neplėtotų ar netoleruotų dalykų – nepriklausomybę atkūrusių valstybių efemeriškumas, keis­tas Rytų europiečio statusas, homoseksualūs ryšiai, laisvos kelionės po užsienį, buvusio identiteto nebepakankamumas bei naujo paieškos ir pan. Paribys – ir er­zinanti psichologinė būsena, ryškiau patyrus gluminančias perskyras tarp Rytų ir Vakarų, ir geopolitinė padėtis: „<…>viena už kitos rikiuojasi vargingos ir tam­sios valstybės, bejėgiškai apraudančios savo istoriją, kuri negyva jau užgimė“⁴. Ir visi Rytų europiečiai vadinami „margais šunimis“, kurie nekenčia vieni kitų. Visa tai centro europiečiams pasirodė pakankamai egzotiška ir šviežia, tad „Paribio vals­tybė“ tuoj pat išversta į devynias Europos kalbas, nors minimalistiniame romane vietoj rimtos paribio būsenos analizės tik retorinės užuominos, tik regimybė.

Kokia euroromano modelio prasmė? Ji galėtų būti taip paprastai suformu­luota: „<…>parodyti, kaip Lietuva atrodo iš šalies, ir pažvelgti į pasaulį lietuvio akimis“. Šiuo požiūriu neblogas pavyzdys yra latvės Laimos Muktupavelos „Pievagrybių testamentas“. Latviams pavyko pažvelgti į Airiją kaip ir į save (latvius ir Latviją) iš šalies, pažvelgti gana reikliai, bet nesusimenkinant (be ša­liško ir tiesmuko irzlumo, kurio nestokoja Zitos Čepaitės „Moters istorija“). Juodo darbo ir balto pievagrybio kontrastas atitinka ne tik bjaurias socialines antinomijas – baltų baudžiavą svetur. Kulinarinės kiekvieno skyriaus užsklan­dos implikuoja gyvenimo džiaugsmo porciją. Skaitančios L. Muktupavelą moterys gamina pagal romane pateiktus pievagrybių receptus, bet, deja, lietuviai negali atpažinti ir perskaityti intertekstinio šio kūrinio klodo, besiremiančio (sic!) tautinės literatūros ir folkloro medžiaga.

Eurokanonas tėra abstrakcija, chimera ir galbūt turi daugiau nekanoniškų negu privalomų ar siektinų bruožų. Manau, kad labiausiai jis formuojamas per vertimus, todėl kiekvienoje šalyje atrodo kiek skirtingai. Vidutinis euroromanas siūlo tokį patrauklų modelį: mini istorija, mažai personažų, geras tempas, gale susimezga visos pasakojimo gijos, aiški pabaiga (nebūtinai laiminga), bet atpil­das – pagal nuopelnus, kaip muilo operoje ar pasakoje. Truputis rimtumo, žaismės daugiau negu purvo, gera konstrukcija. Netgi puikiai vertinami Milano Kunderos romanai panašaus sukirpimo (kai kuriais aspektais panašūs ir V. Bubnio, M. Zingerio, J. Ivanauskaitės, R. Šerelytės, Z. Čepaitės kūriniai; net S. Parulskio sovietinis kareivis, šokinėjantis su parašiutu Vokietijoje, gali būti pa­laikytas neblogu masalu, nors šiame romane pateikta savosios kartos analizė kaip reta autentiška). Galėtume manyti, kad euroromanas prisimatuojamas sėk­mingai, nes panaudojami visi privalomi eurokanono komponentai: kelionė, užsie­nis, margatautė publika, įspūdingi vizitai pas garsenybes (Sai Babą, princą Čarl­zą), skirtingi mentalitetai, saikingas psichologizmas, naminiai gyvūnėliai, krimi­nalo užuomazgos, okultizmo apraiškos, trauminės paauglystės patirtys, ne visai tradicinis seksas, psichoterapija, kaip būtinas vaistas nuo teisės būti nelai­mingam. Mažos tautos atstovas – ar esi mažas? Kas esi kitų kontekste? Europietis ar barbaras? Koks tavo brandos laipsnis? M. Zingeris 1996-ųjų lietuvius vadina Europos paaugliais, Z. Čepaitė – liokajų tauta, R. Gavelis – „veislinių mulkių publika“. Epitetų kolekciją galima surinkti įspūdingą, bet tik R. Gavelio romane individo ir tautos koncepcija yra intelektualiai išplėtota ir įjungta į jo kuriamą bendražmogiškąjį jėgos ir eroso diskursą, nors veiksmas išimtinai loka­lizuotas niūriose Vilniaus Karoliniškėse. R. Gavelio prozos vaizdų energija per­nelyg drastiška ir nihilistiška, kad pritaptų prie hedonizmo nevengiančių europinių standartų. Euroromano pasakotojas būtinai dėsto savo kelionių įspū­džius arba dalis veiksmo rutuliojasi svečiose šalyse. Kultūrinio turizmo maršru­tai pasidarė kone privalomi, nesusimąstant, kokią snobizmo dozę jie liudija. Kelionių, brendimo, dievoieškos strategija daugiau pažintinė, bet ne analitinė, be to, su stipriu egocentrizmo užtaisu. Ego uzurpuoja, ir galimybė svarstyti tautinio identiteto savastį ar pokyčius lieka neišnaudota. Tokiame fone išsiskiria J. Iva­nauskaitė, angažuotai reprezentuojanti Rytų papročius bei religiją ir ieškanti europiečiui kitokių dvasinių atramų (paskutiniame romane rytietiški motyvai, atgyjantys katiniškos prigimties ir pomirtinio būvio transfigūracijose, vietoj anksčiau pabrėžiamo visavertiškumo įgijo simpatiškos švelnios ironijos).

Istoriškai mums neišvengiamas – rusiškas, žydiškas, lenkiškas substratas, tai čia pat esanti autentika, patirtis, paveikusi mūsų būvį. J. Kunčinas neblogai atskleidė multikultūrinio Vilniaus etnosą, slavišką konglomeratą, meistriškai į savo prozos pasakojimą inkrustavo rusicizmus. M. Zingeris dėmesį fokusuoja į žydus arba mišrių tautybių Lietuvos piliečius, esą netelpančius į „tautinę kar­toteką“. Šiandien, manau, tautinė kartoteka apima visus.

Bet daugelį masina prancūzų, anglų, japonų ar tibetiečių kultūros pažibai. O kur glūdi mūsų pačių savastis? Kaip ją pateikti šiuolaikiniame romane? Savastis visada susijusi su praeitimi, šaknimis, paveldu. Tad kuo labiau importiniai euro­romano drabužėliai braška per siūles, tuo lietuvių romanui geriau. Gal jis taps autentiškesnis? Gana neblogai euroromanus įvaldė estai, bet jie nesibaido ir trijų penkių tomų prozos veikalų. Turi puikią epinę tradiciją. Antai Matsas Traatas rašo giminės sagą ir pasiekęs vienuolikto tomo pabaigą teigia, kad pagrindinis veikėjas dar negimė⁵. O lietuviams keturtomė P. Dirgėlos „Karalystė. Žemės keleivių epas“ atrodo nebeperskaitomos apimties. Lietuvių prozos žodis tiesiog neturi epinio užnugario. Tai mūsų vėlyvosios prozos neištobulinto pasakojimo savybė, nes trūksta ilgametės kultūrinės, filosofinės, paprasčiausiai – rašytinės tradicijos. Vyraujantis žanras ilgų ilgiausiai buvo apsakymas. Jausmingai patetinis arba empiriškai referatyvinis stilius dominavo per visą lietuvių prozos istoriją, todėl sakinys lengvasvoris, aprašomasis, kaupia mažai informacijos. Kitaip kalbantys vis dar sutinkami įtariai.

Nykštukinis literatūros laukas

Literatūros laukas – tai šiuolaikinio prancūzų sociologo Pierre’o Bourdieu įvestas terminas, suprantamas kaip kovos ir konkurencijos vieta, kaip vieno iš daugelio socialinių laukų, kuriuose galioja objektyvūs santykių dėsniai (dominavimas, subordinacija, homologija ir pan.)⁶. Laukas – tai jėgos santykių kombi­nacija. Literatūrinės kūrybos lauko rungiasi ne tik rašytojai, bet ir leidyklos, ėmėjai, platintojai, vertintojai, skaitytojai ir t. t.; čia yra nuolat lošiama, o žaidėjai rungtyniauja dėl pozicijos žaidimo erdvėje, dėl santykinės galios ir laimėjimų (populiarumo, prestižo, tiražų). Ne visi turi vienodą sėkmės tikimybę lošimo laimėjimus pasisavinti. Nuolatinė kova dėl pirmavimo ir teisės legitimuoti savo vertybes lemia, kad dabarties kultūra yra laikoma tai, ka dominuojanti grupė kaip kultūra⁷ (pabraukta mano — J. S.), šią padėtį reguliuojantis struk­tūrinis mechanizmas yra rinka. Ir lietuvių literatūrinės kūrybos lauke įsigali nauji reiškiniai bei socioekonominės sąvokos: produktyvumas, galia, strategijos, interesai, paklausa, pasiūla, pelnas, našumas (kas treji metai reikia išleisti naują romaną, kad skaitytojas nepamirštų tavo pavardės). Atsiranda naujas rašymo režimas: rašyti – kaip sportuoti arba groti gamas – nuolat, be paliovos, kasdien­is įpročio, iš profesionalumo, iš susikurtos mokyklos įdirbio, iš amato įgūdžių, iš noro šmėžuoti viešumoje, be pertraukos dalyvauti lošime. Kai kurių rašytojų knygos vis panašesnės viena į kitą… Literatūrai yra primesti didžiojo socialinio lauko – viso viešojo diskurso – biznio dvasios įkvėpti standartai: rėksminga atmosfera, tariamas „skonis“, lošimo azartas. Anot R. Gavelio, negailestingai vertinusio intelektualinės veiklos lauką, „reikia žaisti arba kautis“⁸. Masinė kultūra agresyvi pločiu, kiekybe, o elitinė susigūžusi, drovi. Visa, kas ryšku ir trivialu – lengvai užima pozicijas, įsitvirtina, diktuoja. Kičas kičina iš kiekvienos pakampės. Vartojimo įpročiai neaplenkia ir knygos: suvartojau, išmečiau, pamiršau. Veikia blykstės efektas – kūrinys ryškiai žybteli ir dingsta į nežinią. Literatūros lauke vyksta nuolatinės grumtynės, kuriose laimi tas, kas moka ir kautis, ir žaisti. „Einamosios“ ir aukštojo pilotažo literatūros vartotojų refe­rentinės grupės labai skirtingo dydžio; suprantama, kad daugiau skaitytojų turės lengvas trileriukas, o ne R. Gavelio vivisekcija: „Tikras žmogus pirmiausiai mąsto pilvu, o tik paskui įjungia ir galvos smegenis. <…> Tas slaptas nervų audinys lemtingai įtakoja žmogaus nuotaikas, mintis bei seksualinį pajėgumą. Jis nustato žmogaus poelgius kur kas anksčiau už smegenis. Žmogaus smegenys dažniausiai miega, o pilvas budi visada“⁹). Nerimą kelia ne egzistuojanti dispro­porcija tarp pačių grupių, o neadekvatus viešas rezonansas, kurio sulaukia lėkš­tas ir rimtas kūrinys. Pastarasis nepristatomas platesniam adresatui, lieka pro­fesionalų rato recepcijos lauke.

Euroromano vaizdinys tampa naujos konjunktūros konstanta. Dar didesnį spaudimą daro populiariosios kultūros stereotipai. Bijai iškristi iš laiko, iš lošėjų rato? Koketuok su masiniu skaitytoju! Turėk rinkos uoslę – duok karo, sekso, kriminalo. Anotacijos ant ketvirtųjų viršelių vis labiau neskoningos, pataikau­jančios. J. Ivanauskaitės „Placebo“ finale suklesti žurnalistė, įgyvendinusi visas moterų žurnalų rekomendacijas dėl „grožio terapijos“. Abejoju, ar skaitytojai adekvačiai supranta autorės ironiją (skyrius sukompiliuotas iš tikrų reklaminių tekstų). Bijau, kad bendruomenė nebeturi atpažinimo nuovokos ir būtinos kri­tinės distancijos atskirti reklamą nuo jos parodijos, ir rašytojos socialinė kritika gali būti palaikyta nuoširdžia agitacija puoselėti kūną. Akivaizdu, kad žiniasklaida ir komunikacijos ne tiek atspindi esamą, kiek programuoja reikiamą tikrovę. Ir „Placebe“, ir P. Dirgėlos epe šiurpokai įvaizdinti žmonių psichikos kontroliavimo ir manipuliavimo ja mechanizmai. Abiejų rašytojų kuriamas mo­delis iš principo panašus – Lietuva valdoma anonimiškai per agresyvius globalinius komunikacijų tinklus (tik J. Ivanauskaitės variantas turi mokslinės fan­tastikos elementų, o P. Dirgėlos – realiai dokumentuotas). P. Dirgėlos romanuose žiniasklaida laikoma antrąja valdžia, viršesne už ekonominę, nekalbant apie politinės neprestižinę vietą. „Vilties pilnųjų knygose“ atsiskleidžia gąsdinanti (dez)informacijos ir sandėrių sklaida, siunčiama slaptais kanalais. Buvo įdomu stebėti, kaip R. Pakso skandalo metu tikrovė iliustravo knygą. Pasitvirtino pro­cesus ir dėsnius įžvelgiančios literatūros gebėjimas ne tik atspėti, bet tarsi „nuskenuoti“ būsimus įvykius su jų konkrečiomis detalėmis (romanas rašytas 1994–1996 m.).

Sinchroniškai skaitant daugiau romanų, jie ima vienas kitą atliepti, per­šviesti, skvarbyti. Ir jauku, ir graudu, kad lietuvių literatūros laukas toks ne­didelis. Viskas jame labai arti, permatoma, sava. Tipologiniai panašumai ir prieš­taros kaip ant delno. Manau, kad skirtingos estetinės strategijos nėra tabu gre­tinti kūrinius pagal problematiką. Siejasi J. Ivanauskaitės ir R. Gavelio pra­žūtingo Vilniaus modelis. J. Kunčino Vilnius bei V. Papievio Paryžius panašūs meile miesto fenomenologijai. M. Ivaškevičiaus ir V. Bubnio kūrinius suproblemina ta pati „tėvynės ir laisvės“ ideologema – „patriofanatinis uraganas“ Bos­nijoje apeliuoja į tipologines sąsajas su mūsų pokariu („Žali“ demonstruoja patriotikos sampratos antipodišką versiją).

J. Ivanauskaitė, Z. Čepaitė, A. Juozaitis analogiškais pagrindais kritikuoja žiniasklaidą. V. Papievį ir S. Parulskį artina tarp refleksija, pirmojo plėtojama intuityviai, antrojo – konceptualiai artikuliuota. R. Granausko, L. Gutausko, S. Parulskio veikėjus luošina sovietmetis ir t. t.

Žurnalistinis romanas

Tai labiausiai paplitęs pasakojimo tipas. Nebūtinai žurnalistinio pasirengusio žmonių kuriamas (bet dažnai ir jų). Žurnalistinis romanas atkuria pasaulį, kuris autoriui pažįstamas kaip asmeninės patirties faktas, dirbant radijo, TV, laik­raščio redakcijoje, viešųjų ryšių tarnyboje, reklamos agentūroje ir pan. Tarsi rašytojas manytų: tekstą rašo pats gyvenimas, aš tik užrašau. Tokių romanų objektas – parsidavusios žiniasklaidos fabrikas, gaminantis reikiamas informa­cines prekes. Tikrovės interpretavimo būdas čia šmaikštus, bet momentiškas ir redukuotas. Jis rašomas pažodine, o ne figūratyvine kalba, todėl neturi gelmens (ir nepretenduoja turėti). Šio tipo romanui rekomenduotinas „Veido“ reklaminio klipo imperatyvas „Žvelk giliau“. J. Ortega y Gassetas 1932 m. sakė apie žurna­listus: „Pati profesija verčia juos laikyti realybe tai, ką laikas staiga skandalin­gai pateikia be jokios perspektyvos ar architektūros“¹⁰. Žurnalistiniame romane dominuoja socialinių realijų atspindys be išsamesnės priežasčių analizės, t. y. daugiau reportažo plokštuma negu įžvalgos dūris. Konstatuojama: taip yra (ži­nių verslas nupirktas, „švarus“ laikraštis neturės skaitytojų, feministės daro pi­nigus iš feminizmo judėjimo, politikai eina į valdžią pasipelnyti ir t. t.). Pro­totipai permatomi, jie pernelyg arti pasakotojo, tad labiau kopijos ar šaržai nei apibendrinti tipai. Bet kodėl taip yra ir ką visa tai reiškia, žurnalistiniam tyrimui nebeaktualu. Yra ir kito tipo žurnalizmo apraiškų: žūtbūtinai stengia­masi prasiskverbti giliau į egzistencines slaptavietes, bet nepavyksta dėl perne­lyg neišradingo pasakojimo, kalbinės raiškos banalumo (A, Juozaičio „Laik­raštis I“). Žinomos tiesos pateikiamos kaip gelmių perlai. Mąstymo būdo stilistiprodukuoja paviršines struktūras be aliuzijų į gyvenimo mįslingumą ar paradoksalumą, nors pasakojimo objektas pats dramatiškiausias, tarkim, kroatas Bosnijoje, brolžudiškas karas, sąžinės kančios (beje, atskleistos su tikra empatija). Simptomiška rašytojo įžvalga: „O balsu ištartas slaptažodis – jau ne slaptažodis“¹¹ charakterizuoja kritiko nusivylimą tokiu tekstu, kur autoriaus viskas iškomentuota ir išaiškinta iki smulkmenų. Šiaip neblogame V. Bubnio romane visa informacija iškelta į paviršių, slaptažodžių estetinis šifras beveik nefunkcionuoja. Net sumaniai sukonstruota J. Ivanauskaitės „Placebo“ fabula (Lietuva, kaip manipuliavimo masine sąmone eksperimentinis poligonas) atmiešta ištisais publicistinių samprotavimų puslapiais apie žiniasklaidos daromą visokeriopą žalą. Net prozos meistro R. Granausko „Duburyje“ anksčiau ištobulinti meninio kodavimo mechanizmai atšipę.

Tarp laikraščio ir knygos egzistuojančią paviršiaus ir gelmės skirtį amerikiečių futurologas Marshallas McLuhanas užfiksavo dar septintajame dešimtmetyje: „Spaudos mozaika sugeba atlikti sudėtingą, daugialypę funkciją: kurti grupinę sąmonę ir skatinti dalyvavimą. Tai funkcija, kurios niekada negalėjo atlikti knyga“¹². Bet knyga atlikdavo subjekto individuacijos, savistabos, maldos, mąstymo ir jausmų ugdymo, estetinės patirties kaupimo ir daug kitų „klasikinių“ funkcijų. Šiandien ste­bime vienakryptį žiniasklaidos poveikį literatūrai (postmoderni vaizduotė laikoma kaip tik masinių medijų produktu). Rašytojui priskiriamas simbolinis gebėjimas objektyvuoti ir atskleisti nesuformuluojamus patyrimus bei pasaulio prigimtį¹³. Skleiskit, bet neformuluokit, mielieji rašytojai! Žurnalizmas – horizontalus.

Koncepcija – koziris lošime

Romanas – pats laisviausias žanras, bet kad romanas „išeitų“, turi būti sta­tinys, architektonika, tam tikras užmojis. Prieš porą dešimtmečių kritika varto­jo terminą „romaninis mąstymas“, paskui jis buvo išgyvendintas drauge su kito­mis daug labiau ideologizuotomis sąvokomis. Manau, ši frazė suponuoja tam tikrą mastų ir mastelių klausimą, valingą valdingumą medžiagai, sugebėjimą apibendrinti, kurti vertybių hierarchiją. Savo pasaulį ir savo koncepciją reprezentuoja R. Gavelis, P. Dirgėla, S. Parulskis, R. Granauskas, V. Papievis, M. Ivaškevičius, J. Ivanauskaitė (nors jos tekstas pernelyg pralaidus ir popkultūros, ir George’o Orvvello implikacijoms).

Kam romanas rašytas? Ką jis mums sako? M. Ivaškevičiaus nuostaba, kad oponentai nekalba apie romano „Žali“ estetiką, bet piktinasi pokario inter­pretacija, turi paprastą logiką – skaitytojui pirmiausia rūpi, ką pasakoji, o ne kaip. Skaitytojui svarbiau ne estetinės, o egzistencinės patirtys. Literatūros istorijai, fiksuojančiai estetikos išplėtojimą ir formų saviraidą, rūpės kaip.

Kai nėra aiškesnės koncepcijos, kūriniui trūksta konstruktyvumo, atrankos, neatsiplėšiama nuo empirizmo arba struktūros požiūriu betikslių fantazijos pro­trūkių. Vaizduojama medžiaga lieka kaip biri substancija, nesuverta ant strate­ginės pasakojimo ašies. R. Šerelytės romanas puikuojasi gražios poetinės prozos statiškais atvirukais (novelistės talento ir įdirbio rezultatas). Romano protago­nistė tardytoja, nuolat kontompliuojanti vaikystės ir aklos meilės traumas užsigerdama brendžiu, yra tikra poeto, kuri suvis nesivadovauja logika, priskirta jai romano pradžioje (net kyla klausimas, kodėl jos neišmeta iš darbo?). Autorė garbina prašmatnias detales kaip aistringa kolekcionierė; sapnų, vaizduotės, fantazmų sfera – įspūdinga, bet visa tai greičiau tižina, o ne konsoliduoja pasi­rinkto žanro pasakojimą. Kad ir kiek girdėtume apie žanrų nykimą, difuziją ir panašias entropinio pobūdžio permainas, jei knygos paantraštėje stypso nuoroda „romanas“, skaitytojo lūkesčiai aiškūs! (Konvencionaliai žanras tebeegzistuoja, nes tai pats įprasčiausias tekstų kategorizavimo būdas.) Todėl U. Barauskaitės elektroninių laiškų ekstensyvus koliažas, kuriame vyksmą žymi tik stiprėjantis pagirių sindromas ir sekso partnerių kaita, vargu ar vadintinas romanu (nors paskirų pastraipų humoras ir familiarumas santykyje su adresatu prilygsta pirmtakės Helenos Fielding „Bridžitos Džouns dienoraščio“ smagumui). Romane turi būti ir problematikos svoris, ir konstrukcija, kuri jį atlaikytų. Populiarėja kameriniai romanai, susiklostantys iš vieno personažo emocingos istorijos ar kontempliatyvios savistabos (L. Gutausko menininko plunksnų svoris „Plunks­nose“ lengvesnis už V. Papievio emigranto akimirkų svorį Paryžiuje). U. Ra­dzevičiūtės 87 puslapių apimties lakoniškomis perskyromis sukapotas tekstas – turbūt ne romanas, o iš kietų, kondensuotų frazių sudėstytas pasiskaitymas „ne darbininkų klasei“ (vėl ketvirto viršelio reklaminės paikystės). Trumpos pa­straipos, teziniai sakiniai be jokio aprašomojo balasto (jį keičia aforistinė klipų retorika), ironija su juodojo humoro prieskoniu kuria kitokio kalbėjimo kodą, kurį kažkas, matyt, atpažins kaip savą ir patrauklų.

Šiandien konceptualesni atrodo nemimetinės prigimties romanai, kuriuose iškyla savarankiška pasaulio vizija. Prozos pabrėžtinas nirimas į kasdienybę su visa jos banalia buitimi ima darytis kiek atgrasus. Čia prisimena J. Kunčino ste­binantis gebėjimas visą tą banalybę taip pateikti, kad kasdieninė buitis atrodytų spalvingai marga. J. Kunčinas tiesiog mokėjo kasdienybėje tarpti. Gelbėjo sensualisto pagava ir pasakoriaus, o ne mąstytojo prioritetas. Ne per gili refleksija nesukuria tarpo, nėra gelianti nei žudanti.

Tikrai konceptualus romanas turi vertikalę – vertybinę ir estetinę. Populia­rioji kultūra irgi disponuoja vertybėmis (sėkmė, gražus kūnas, jaunystė, energi­ja, karjera, sveikata), bet jos išsidėstę ne vertikalioje egzistencijos, o horizontaioje gyvenimo stiliaus plotmėje.

Šaunusis rizikos faktorius

Literatūros saviraidai postūmių duoda tie romanai, kuriuose vokatyvumo, nestandartinių minčių, drąsos rizikuoti (ypač jei tos nestandartinės mintys netaiko į dienos reikalavimus). R. Gavelis brutaliais vaizdais preparuoja blogio prigimtį, M. Ivaškevičius sužaidžia savą partizanų karo versiją, S. Parulskis narsto sovietinės armijos represinę struktūrą ir jos padarinius indivi­do psichikai. Žmogus jo prozoje yra visas, visuminis, su lytimi, ligomis, baimėmis, aštriomis juslėmis, stipriais jausmais, neramiu protu. Ir su abejonėse besi­daužančia nuojauta, kad turėtų būti kažkas gelbstinčio žmogų nuo gamtinės, biologinės prapulties, nuo buvimo „bijant ir drebant“. Anot JAV socialinių moks­lų profesoriaus Danielio Bello, dabar žmonijai tikrove labiausiai tampa socialinis pasaulis, „pirmiausiai patiriamas per atsiliepiančią kitų sąmonę. Visuomenė vis labiau tampa sąmonės tinklu, vaizduotės forma, kurią reikia realizuoti kaip socialinę struktūrą“¹⁴. P. Dirgėla, įnirtingiausias socialinių ir istorinių struktūrų kilnotojas vaizduotės forma, sukūrė originalią pastarojo dešimtmečio sociodisėją, sumodeliavęs ją ant etnines savasties mitologinių pagrindų. Tik tai, kas prinoksta einamosios dienos lūkesčius, gali išlikti. Kas idealiai atitinka, yra trumpalaikiška.

Eurodėmesio nesulauks monotoniškasis V. Papievis su klasikinio modernizmo išpuoselėtu subtiliu pasakojimu, kad ir kaip kanonus atliepia jo herojaus die­vinama multikultūrinė Europos menų sostinė. Lietuvis ir afrikietis Paryžiuje vis dėlto esmiškai nesusitinka: „<…> ūmai pajutau, koks jis man svetimas ir kaip jam svetima tai, kas aplinkui; buvo greta, tačiau, rodos, mus skiria – ne, ne at­stumas, ne kilometrai, o neperžengiama praraja, šydas garų, smilkalų, dūmų, susipynusių su tais pasąmonės gelmėse šnabždamais užkalbėjimais, kuriais skirtingų prigimčių, skirtingose geografinėse platumose gyvenantys žmonės savaip buria pasaulį ir savo gyvenimus“¹⁵. Subjekto „aš“ vienatinumas, atskirtu­mas nuo visko laiduoja gnoseologinę laisvę, drauge ir laisvę laikytis atokiai nuo madingiausių gimtojoje geografinėje platumoje prozos tendencijų.

Kaip sveika atitolti nuo martirologijos, parodė šurmulys, kilęs dėl M. Ivaš­kevičiaus „Žalių“. Į lietuvių pokario partizaninį karą pažvelgta nebe pamaldžiai, o „pro murziną pieno stiklinę“, iš distancijos, tartum svetimšalio akimis. Taigi vaizdas miglotas, drumstas, nevienareikšmis. Svetimšalio pozicija neutrali. Šito neutralumo prozininkui ir neatleidžia dichotominio mąstymo užgrūdinti tau­tiečiai. Istoriškai nulemta nuolatinės ginties pozicija lietuvius privertė neišven­giamai būti ideologiškai angažuotais: egzistuoja savi ir priešna, niekšai ir hero­jai. Rašytojui tarus, kad ir žali, ir raudoni pokario dalyviai yra bolševizmo aukos, visiems darosi neramu, nes atrodo, kad vyksta istorinės atminties amputacija. Tenka permąstyti, perinterpretuoti arba apginti įsigalėjusius vertinimus, o tam reikia idėjų ir energijos. Vartotojų visuomenė nori ramybės. Jai bjauru apie savo girdėti, kad egzistuoja antrosios smegenys – pilve. Ji nenori drauge su mito­loginės Karalystės kūrėju gilintis į istorines Lietuvos (ne)priklausomybes prie­žastis. Kai impulsą istorikams ar sociologams duoda rašytojas, impulsas daž­niausiai lekia į tuštumą. Rusų kritikas Levas Aninskis fiksuoja būdingus poso­vietinei erdvei keistumus: „Dabar, kai galima apie viską kalbėti, negalima visko pasakyti“¹⁶. O jei pasakoma, niekas nereaguoja. Milžiniški kontroversiškos politinės, ekonominės informacijos kiekiai P. Dirgėlos „Karalystėje“ glūdi nepalytėti kritinės refleksijos. Tarkim, apie A. Juozaičio „Laikraštį“, vieno stambinusių mūsų dienraščių prototipą ir jo veiklos užkulisius, pasirodo vos kelios žinutės provincijoje ir nė vienos rimtos recenzijos. Recepcijos nebuvimas turbūt vertas interpretacijos? Ar tai neprimena dviprasmiškos devintojo dešimtmečio konjunk­tūros, kai sociali proza viešai buvo skatinama, o iš tiesų – ignoruojama? A. Zala­torius straipsnyje „Romanas čia niekuo dėtas“ (1982) rašė apie baimę atpažinti pačius aštriausius socialinius dalykus. Jie būdavo paprasčiausiai nutylimi, o kalbama vien apie formos minusus. Nūdienos romanuose išsakyti žiaurūs verdiktai daugeliui mūsų gyvenimo sričių ir aspektų analogiškai ignoruojami.

Esmių pašalinimas

Kūrėjas šiandien nesunkiai pabėga nuo gelmės kaip ir nuo estetikos. Jis gali daryti savo (tariamą) meną bet kaip ir iš bet ko. Patirtis yra aukščiausia vertybe, viskas turi būti ištirta, viskas leista, ypač neribotas hedonizmas ir demoniški potyriai. Gamtinės prigimties, tiesmukos patirties prioritetai, kasdienybės apologija išstūmė iš kultūros religijos ir istorinės atminties matmenis, o bę jų kultūra darosi plokščia, sekli. Bet kad ir kaip žiūrėtum, viena esminių žmogau nevilties arba užsimirsimo dionisiškame šėlsme priežasčių yra egzistenciniai klausiniai, žmogaus baigtinumas. Galbūt prasminga ieškoti į juos atsakymo žvelgiant atgal ir anapus? Prisiminti, kaip žmonės, bandydami susikurti „negyvulišką“ likimą ir jį pagrįsti, kūrė mitus, ritualus ir literatūrą?

Kritikas negali pabėgti nuo kriterijų. Apie ką jis tada kalbės? Objektyvaus vertinimo samprata dingusi negrįžtamai. Sutrikusi kritika? Nes pašalinta estetika. J. Kunčinas teksto nuprasminimą, subanalinimą bandė įteisinti kaip vieną iš madingų kasdienybės diskurso požymių. Romano „Bilė ir kiti“ pa­antraštė „Amžininko užrašai“ (ženklinantys 1983 metus) motyvavo tokį nestruktūruotą rašinėjimą, kuris „nekelia nei gerų jausmų, nei pavydo. Nei pagaliau verčia susimąstyti. Tai visai nėra tai, ko kritikas laukia iš teksto. O ko gi jis laukia? Kad nieko. Laukė, laukė ir nustojo laukęs. Jam tiesiog būtina ką nors nagrinėti. O čia? Nuvažiavo, pastatė butelį, išgėrė, pritriukšmavo“¹⁷. Gerai su­vokdamas rašytojo koketavimą bei ironiją, kritikas, visiems laikams impregnuo­tas gera klasikine literatūra, vis tiek renkasi laukimo būseną, kad ir likdamas kvailio vietoje. Intensyvaus literatūrinio (ne žurnalistinio) teksto būtinumas ir ilgesys išlieka. Daugelyje romanų tiesiog akis bado supaprastintas pasaulio vaizdas. Kaip ilgai gali tenkinti lėkštas pasakojimas ar visaip vartaliojami postmodernūs paviršiai, kurie infantilizuoja adresato mentalitetą? Natūralu pasigesti egzistencinio paradokso, būties dvilypumo ar formos eksperimentų, o žurnalizmas tegu sau sėkmingai veši žiniasklaidoje. Vaizduojamos ribinės situacijos, bet kodėl jose nebėra ribiškumo? Krauju aptaškytos rankos, vamzdis prie smilkinio, artimo netektis atrodo žaidybiški, išgalvoti. Nesudrebi, nenu­stembi, neaikteli – ar kad trūksta gebėjimo aprašyti, ar žūtbūtinumo rašyti? Skirtingos prigimties lošėjų talentai, nevienoda žaidimo pagava. Gelmė elimi­nuojama iš žaidimo, bet ar įmanoma ją apskritai likviduoti? Gelmė spokso, žei­džia, klausia, kaip V. Papievio herojų, kuris nuolatos nutvilkytas, įsitempęs, nugrimzdęs, apsėstas, susiliejęs, ištirpęs, apsvaigęs, suklusęs… Ambivalentiškų psichologinių būsenų meistras tarsi budi, kad netaptume netašyti ir šiurkštūs. Viskas jam dvilypuojasi, viskas ambivalentiška, pliusas ir minusas kartu, kaip vienatvės baimė ir artumo troškimas, „užsklanda ir atsklanda vienu metu“¹⁸. Tas vidinio gyvenimo tvinksėjimas, pulsavimas, išsakytas ilgais gražiais sakiniais (ir lietuviai dar moka tokių parašyti?!), veikia užburiamai.

Paviršiaus menai, kaip ir kiti jusliniai greito vartojimo produktai, turi ilga­laikes psichologines pasekmes. „<…>paviršutiniškai išsklaidžius nuobodulį visa asmenybe, ypač jos stipresnieji jausmai, vaizduotė, protas, trumpai tariant, psichinės galimybės ir visi svarbiausieji sugebėjimai lieka nepaliesti, nepavadin­ti; nuobodulį kompensuojančios priemonės yra kaip gausus, bet mitybos atžvil­giu nevertingas maistas. Žmogus ir toliau jaučiasi „alkanas“ ir giliau nesujaudintas. Jis „anestezuoja“ tą nemalonų jausmą akimirkos susijaudinimu, „sensacingumu“, „smagumu“, alkoholiu ar seksu – bet pasąmonėje juk lieka nuobodu“¹⁹. Iš knygų nyksta transcendentavimo pastanga ir visa, kas su tuo susiję. Dar žalioje jaunystėje įstrigo perskaityta mintis, kad žmogui reikia ryšio su tuo, ko nėra jokiu pavidalu… Aukštojo pilotažo literatūra, jei konceptais ar problemom nekompensuoja to, ko „nėra jokiu pavidalu“, tai pačia savimi, savo buvimu užtik­rina ryšio buvimą su tuo neįpavidalintu KAŽKUO. Ji pati yra ryšininkė, slap­taviečių sergėtoja. Kas išvaryta iš kultūros, tas nyksta ir žmonių santykiuose.

Vienodi agurkai ir maišto viltis

„Vargingiausieji pralošinėja vieni kitiems savo varinius skatikus“, – sako liaudies išmintis. Dabarties literatūros lauko įtampos ir pagundos kaip niekad didelės. Lošti iš romano visais atžvilgiais apsimoka. Pagal eurokanonų receptūrą – dar labiau. Euroromanas laikytinas signalu, kurį siunčia subalansuota rinka. Kūrybos lauke prekių balanso, gerovės elementai nepageidautini. Rinka gimdo standartizaciją. Gali suvienodėti ne tik agurkai, bet ir romanai. Tokia euroro­mano atmaina, kokia šiandien dominuoja Lietuvoje, laikytina tikrai pavykusiu madingų kultūros schemų atšvaitu, duodančiu naudos žanrui pagyvinti (tai dau­giau atrandanti, net ne išrandanti kryptis). Lietuvių romanas net pernelyg jaučia laiko pulsą, todėl neatsparus mados, konjunktūros diktatui. Tikrai auten­tiško kūrinio prielaida – būti savimi. Prozos pasakojimo savaimingos transfor­macijos apraiškų randasi mažiau linksniuojamuose romanuose.

Šiandien prozoje labiausiai matoma keturiasdešimtmečių karta, optimaliau­sia lūžio karta, turinti nemenką, bet nežlugdančią sovietmečio patirtį ir imli dabarčiai. Tarsi prisirpęs vaisius jai į delnus įkrito „istorinis šansas“ abi patirtis kontaminuoti. S. Parulskio romanas egocentriškas – bet tai ir kartos „be savybių“ manifestas ar bent sąžiningas dokumentas. Tos kartos pasaulėjauta – be senti­mentų, be jausmingo „poetinio šlamšto“, kurio ir mūsų prozoje, o ir šiaip lietuvių mentalitete – perviršis. Beiliuzinė pasaulėjauta formuoja atvirai drastišką kal­bėjimo būdą. Jautriai atskleista drama žmogaus, kuris su niekuo negali susita­patinti. Nuolat reflektuojančios sąmonės neišvengiamas atskirtumas produkuo­ja tarp, tarpo būseną, kuri išreikšta savitomis estetinėmis formomis — pradedant epigrafu ir knygos pavadinimu su trimis sekundėmis tarp žemės ir dangaus, baigiant ketvirtuoju viršeliu, kur eksponuojamas autoriaus ir pasakotojo sudvejinimas (nereklaminis).

Bitė Vilimaitė, nerašanti romanų, vis dar tiki kūrybinio elito dirbamais dar­bais: „Viskas praeis – sumaištys, neapykanta. Liks tikriausias menas, kaip bal­tas sniegas, užklojantis visus nešvarumus“²⁰. Remdamasis tokiais oriais žodžiais, kvailas kritikas ieško atramų ir sužino, kad laimė pasiekiama tik maištaujant. Kyla klausimas – prieš ką?

---

1 Ivaškevičius M. „Buvo poetinė Lietuva, tapo prozine“. Rašytojas Marius Ivaškevičius atsako į Sigito Parulskio klausimus // Šiaurės Atėnai. – 2004. – Vasario 28.
2 Steiner G. Errata // Šiaurės Atėnai. – 2004. – Gegužės 1.
3 E c o U. Pranešimus butelyje: Su Umberto Eco kalbasi Catherine David // Šiaurės Atėnai. – 2003. – Gruodžio 6.
4 Tode B. Paribio valstybė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995. – P. 12.
5 „Esu paskutinis mohikanas“. Su estų rašytoju Matsu Traatu kalbasi literatūrologė Donata Mitaitė // Metai. – 2004. – Nr. 5–6. – P. 131.
6 Bourdieu P., Wacquant L. J. D. Įvadas į refleksyviąją sociologiją. – Vilnius: Baltos lankos, 2003, P. 131–133.
7 Bourdieu P. Načiala. – Moskva: Socio–Logos, 1994. – C. 215.
8 Gavelis R. Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste. – Vilnius: Tyto alba, 2002. – P. 173.
9 Ten pat. – P. 10–11.
10 Ortega y Gassetas J. Mūsų laikų tema ir kitos esė. – Vilnius: Vaga, 1999. – P. 146.
11 Bubnys V. Balandžio plastėjime. Vilnius: Alma littera, 2002. – P. 188.
12 McLuhan M. Kaip suprasti medijas: žmogaus tęsiniai. – Vilnius: Baltos lankos, 2003. – P. 212.
13 Bourdieu P. C^. 208–221.
14 Bell D. Kapitalizmo kultūriniai priešttaravimai. – Vilnius: Alma littera, 2003. – P. 225.
15 Papievis V. Vienos vasaros emigrantai. – Vilnius: Baltos lankos, 2003. – P. 113.
16 Cit iš. Valiulis S. Užburtas raras // Literatūra ir menas. – 2004. – Gegužės 28.
17 Kunčinas J. Bilė ir kiti Vilnius: Vaga, 2002. – P. 211.
18 Papievis V. Vienos vasaros emigrantai. – P. 174.
19 Fromm E. Nuobodulys – nuolatinė depresija // Metai. – 2001. – Nr. 3. – P. 133.
20 Lietuva pristato. – 2004/02. – P. 40.