Elena Bukelienė. Užrašai apie užrašus

2002 m. Nr. 10

Jurgis Kunčinas. Bilė ir kiti. – Vilnius: Vaga, 2002. – 232 p.

Darbštusis Jurgis Kunčinas vėl pa­rašė romaną. Iš dvidešimt dviejų kny­gų – eilėraščių, apsakymų, esė, satyrų, kūrinių vaikams – šeši romanai. Tai nuoseklus, ištikimas sau autorius (šunelis loja, karavanas eina toliau). Neįmanoma nepastebėti šio rašytojo Profesinio meistriškumo, kaskart skaid­au atsiveriančio kalbėjimo ir mąsty­mo laisvumo, nepasidžiaugti natūra­li ir lengvai ateinančiu taikliu žodžiu. Ypač kad tas žodis vis daugiau aprėpia ir giliau skverbiasi.

Romanas „Bilė ir kiti“ rašytas Ba­zelyje tris vieno pavasario mėnesius. Žanrinę romano formą apibrėžia pa­antraštė – „Amžininko užrašai“. Rašo­ma apie netolimą, atmenamą praeitį. Yra tekste ir visai tiksli papasakoto laiko data – 1983–ieji. Tais metais „kietai“ veikė ir netrukus pasimirė trumpalaikis gensekas Andropovas. Tekste ne kartą pasirodo ne tik jo pavardė, bet ir veiklos pėdsakai bei pasekmės. Tiesą sakant, tie vieneri metai atskleidžia daug visam soviet­mečiui bendrų bruožų. „Žmogaus gy­venimui turėtų pakakti vieno diktato­riaus. Susidūręs su keliais, jis pa­prasčiausiai atbunka, neįvertina“, – taip rašytojas lyg ir paaiškina savo su­sitelkimą ties vieneriais metais, kurie mažai kuo skiriasi nuo kitų. Tik laikas iš būtojo kartinio tampa dažniniu.

Tekstas persmelktas vaizduojamojo meto aktualijų, politinės atmosferos bei nuotaikų dvelksmo, tiesa, dažniausiai žvelgiant iš kultūros žmogaus pozicijų. Tačiau net žvilgsnis iš literatūrinės bo­hemos bokštelio yra daug pasakantis. Užtenka prisiminti sapną – sovietinį rojų. Viskas atrodo lyg ir savo vietose. Bet: „Elkis kaip tinkamas, nematoma akis nuspręs, ar dar ilgai šičia lukšten­si saulėgrąžas“. Kažko stinga, tik nie­kas nedrįsta garsiai įvardyti, kas tai, prasitarti, kad mūsų gyvenimui trūks­ta svarbiausio – kraujo, gyvybės pulso. Nėra tikrumo, viskas tik butaforija, bekraujo gyvenimo iliuzija.

Vis dėlto pagauta laiko dvasia – toli gražu dar ne viskas. Vieneri metai, ta trumpa, bet sodri sovietmečio atkarpa, rašytojui yra patogus išeities taškas pašaipiam žvilgsniui į absurdišką par­tinę literatūros ir meno politiką, išraiš­kingai konkretybei, plastiškam tik­rovės vaizdui, spalvingai mozaikai, at­pažįstamai tų dienų menininkų bohe­mai parodyti, kurios tragikomiškas priminimas šiandien ir juokina, ir liū­dina. (Vyresnieji tiksliau už Sigitą Parulskį žino, kur buvo Dešrelinė ir kas joje lankėsi.) Oras, prisodrintas laiko dulkių ir smarso, kuriuo kvėpuo­ja naujojo romano personažai – nuola­tiniai Dešrelinės lankytojai, J. Kunčino kūriniuose visada svarbus, nes jis ne­mėgsta abstraktybių. Pats autorius tiksliausiai apibūdina savo rašymą:

„Kuriems galams man rašyti apie And­ropovo laikus? Rašyti reikia taip, kad būtų visiškai nesvarbu, kuomet tavo herojai myli­si, geria ir keikia valdžią – antikos aukso amžiuje ar brandžiame socializme. Tik ima ir išlenda tarsi butelio kaklas iš kišenės – čia raudonfigūrė vaza, ten leidimas į Ministrų tarybos valgyklą“ (p. 65).

Greta išvardytų motyvų – meilės, gėrimo ir valdžios kritikos – autoriaus nepaminėtas dar vienas, kurį jis lyg netyčia, o iš tikrųjų neatsitiktinai ir itin dažnai, užkabina ir išverčia iš gi­liau. Tai kūrėjui visada aktuali kūry­bos problema. Nuo pirmųjų puslapių pasakotojas vis užsimena apie savo užrašus, kurie pradėti prieš kelerius metus, prirašyta jau keli aplankai ir jie vis tęsiami. Užrašai tampa kūry­biškumo ženklu, kūrėjo gyvenimą įprasminančia kasdiene priebėga. Jie ir yra nuolatinė profesinių dalykų svarstymo dingstis. Rašytojas nesilei­džia į kokius akademiškus sampro­tavimus, tačiau ir kalbėdamas gyvu bei žaismingu stiliumi išsako nebana­lias tiesas, formuluoja savąsias kūry­bines nuostatas. Ryškėja šiuolaikiška literatūros samprata, mąstoma apie neišvengiamą estetinių principų kai­tą, klasikinį meną toli palikusią makabrišką rūšių bei žanrų sintezę, tiks­liau, parodiją ar imitaciją, kurią dik­tuoja pats chaotiškas gyvenimas. O juk negalima ignoruoti ir kūrėjo indi­vidualybės, jo talento prigimties, nule­miančios rašymo pobūdį. Tą ne visada linkę pripažinti „budintys kritikai“, su savo matuokle lyg šešėlis lydintys rašytoją. Kartais šešėlis, pasilenkęs ir kažką įkyriai šnibždantis į ausį, rašo­mas net didžiąja raide… Šį J. Kunčino romaną galima perskaityti kaip jo polemiką su kritika. Kad ir kokia svari būtų kritiko nuomonė, sukelianti tam tikrą rezonansą visuomenėje, au­toriui ji atrodo beviltiškai neobjektyvi ir tiesiog nereikalinga. Tai tas pats, kaip įsiklausyti į prašalaičio žodžius apie tavo gyvenimą ir klausti jo pata­rimo, kaip gyventi toliau. „Gyvenimas kaip ir kūryba, vos imi nagrinėti, pra­deda cypti ir kaukti.“ Rašytojas yra gerai perpratęs jokiais laikais nesi­keičiančią kūrėjo situaciją: kūrėjas vi­sada vienas, joks kritikas, o juo labiau kolega negali nei patarti, nei pamo­kyti, kaip ir adekvačiai įvertinti to, kas parašyta. Tik pats esi sau aršiau­sias vertintojas.

Romano pasakotojas, kurio, gink Dieve, nenoriu tapatinti su autoriumi (pirmasis visada yra truputį „dau­giau“ už pastarąjį), vis dėlto šį kartą, gal kaip niekad iki šiol, yra artimas rašytojui. Ir pirmiausia kaip tik dėl to, kad subjektas – pasakotojas ir veikė­jas – kuriantis ir kūrybos dalykus ref­lektuojantis žmogus. „Andropovo lai­kais“ jis jau brandaus amžiaus – tris­dešimt trejų metų rašytojas, kurio knygos neleidžiamos, iš kurio reika­laujama persiorientuoti, „pertvarkyti“ savo tekstus, sudėti kitokius akcentus, angažuotis. Paskiriamas net konsultantas, kuris supeikia liūdnus prozninko herojus. Kodėl jie liūdni? Kodėl žudosi? Paklausk jų pačių, – at­sako autorius. Ir tai nėra tik šmaikš­tus atkirtis tam jaunam marazmatikui. Atsakyme slypi sąmoningai pa­sirinkta pozicija – liudyti laiką. Rašy­mas ir gyvenimas taip persmelkia vie­nas kitą, kad kartais rašytojas nebe­nori jų skirti:

„Keista: suvokus, koks lėkštas, betikslis ir niekingas yra tavo gyvenimas, kartais suima dar didesnis noras papasakoti apie tai ki­tiems. Kurie skaitydami raukysis, sakys – girdėta, nuobodu. Betgi jų užuojautos tu ir nesitiki. Ne užtarimo. Aš juk žinau, ko mano užrašams stinga. To paties, ko stinga kasdien. Kilnumo. Užmojo.“ (p. 118)

Pasakotojo laikas dvejinasi. Vis dažniau kūrybinė polemika persikelia į nūdieną – orientuojamasi ne į siuže­tinį, o į rašymo laiką. (Pavyzdžiui, ste­bimasi nepagrįstais feministinės kri­tikos išpuoliais.)

Perprasti gyvenimą, vadinasi, per­prasti bei pateisinti ir savąjį rašymą. Užrašomas tarsi pats gyvenimas. Už­tat veltui ieškotume intrigos, įtempto siužetinio veiksmo; įvykiai tik užrašo­mi, bet neanalizuojami, emocinių re­akcijų beveik nėra, nieko nesistengia­ma įrodyti, pabrėžti, atskleisti, moky­ti, moralizuoti. Ir žanrinė forma atro­do adekvati tikrovei: „…virtinė be­prasmių epizodų, suvertų ant ilgesnės ar trumpesnės biografijos virvutės“. Žmogui mirus, virvutei nutrūkus, „epi­zodai – visi ik vienam! – pabyra ir ničnieko nebelieka“. Taip yra gyve­nime. O literatūros kūrinyje? Pasiro­do, tas pats. „Nuvažiavo, pastatė bu­telį, išgėrė, pritriukšmavo. Bet ką iš­galvosi?“ O kritikas (jau dabartinis!) vis dėlto laukia kažko kito. Ir tai tu­rėtų būti pasaulio tobulinimo progra­ma, ryškūs charakteriai, o ne „smul­kų girtuoklėlių“ nuotykiai. Autorius piktinasi: „Gal atvesi stambių?“

Pasakotojas sakosi savo užrašuose „nebebrandinąs“ charakterių ir savąjį priskirdamas prie „nebrandžių“, neto­bulų („Nepatinka man mano išvaiz­da, prisitaikėliškas debesėlio būdas, džiaugsmingas tingėjimas. Labiausiai nepatinka, kad aš nė truputėlio neno­riu keistis.“). Taip, subjekto charak­teris – pasyvumo įsikūnijimas. Ko­vingą disidentą gali net papiktinti. Tačiau toks „anų laikų“ menininko gyvenimo būdas mamai – Dešrelinė – namai) autoriaus traktuojamas kaip savotiška nepritarimo, pasipriešinimo forma, nors dažnai suniokojanti pačią asmenybę. Daug ydų sklando Dešrelinės dūmuose. Pirmiausia pasakoto­jas prabyla savikritiškai apie save ir savo rašymus: „Tai tik padrikos pasta­bos su nuoroda į savo nepilnaver­tiškumą, kuriame vis tiek daugiausia egoizmo“. Kitoje vietoje prideda, jog gamta jam nepašykštėjo geliamo pa­vydo talentingesniems už save ir ne­pasitenkinimo viskuo ir visais. Bet svarbiausia – prisipažįsta turįs dide­lių kūrybinių ambicijų. „Ad majore natus sum!“ (Didesniems dalykams gi­męs) – teigiu kiekvienu savo piktos patirties įspūdžiu, džiaugiuosi silpnes­nio nesėkme ar trauma.“ Taip negai­lestingai atsiverdamas, romano sub­jektas nejučia pakutena dažno sąžinę.

Atsisakęs mokyti bei moralizuoti, pasakotojas-veikėjas vis dėlto nėra re­liatyvistas. Atidžiausias įsiskaitymas į tekstą nepadės rasti jo pozicijoje ir kasdieniniuose santykiuose su žmo­nėmis nusižengimo žmoniškumui, kompromiso su sąžine, krikščioniškos etikos pažeidimų. „Blogas“ jis tik sau. Tolerancija – principinė subjekto nuos­tata – vis dėlto netrukdo nei savyje, nei kituose matyti nepriimtinų bruožų. Vienos iš bjauriausių ydų, visada ak­centuojamų krikščioniškojoje kultū­roje, bet sunkiausiai įveikiamų, – pyk­tis, neapykanta, nesugebėjimas at­leisti, nemeilė žmogui – vertinamos taip išminties stoka, kaip žmogaus nelaimė. Tačiau J. Kunčinas nebūtų satyrikas, jei ilgai ištvertų „rimtą“ kalbėjimą ir nepažiūrėtų į save ir savo personažus iš ironiškos distancijos. Mistiniais regėjimais šis autorius ne­sišvaisto, tačiau porą sukuria. Vienas iš jų – Dešrelinė, virtusi Skaistykla. Dešrelinės lankytojai nuolankiai su­klupę ant purvinų grindų daužosi į krūtinę ir prašo atleidimo. Bufetininkė atneša didžiulį dubenį su vandeniu, skudurų ir ūkiško muilo. Atgailautojai išsirengia nuogai, ir prasideda mazgojimasis. Vaizdas komiškas. Rodos, visi nuogaliai labai nuoširdžiai trinasi ir aimanuoja, trokšdami nusiplauti savo nuodėmes. Tačiau autorius, įsiklausy­damas pirmiausia į save, pastebi lyg kokio apsimetimo, netikrumo. Reikia tik giliau žvilgtelėti ir pamatysime, kad „šitoje apsišaukėlių ir paleistuvių komunoje“ niekas dėl nieko nesigaili ir nesikremta, o tik nori prieš kitus pasi­rodyti esąs padorus.

Bepigu buvo devynioliktajam am­žiui ar dvidešimtojo pradžiai, kai „ne­stigo bandymų ugdyti charakterį, grū­dinti jį šaltu vandeniu ir švinu“. Da­barties žmogus praradęs vientisumą, vidinę jėgą, valią („charakteriui iš­daužyti visi dantys“). Tiesa, autoriui atrodo, kad gyvenime to vientisumo niekada nebūta, o dantys, nors herojus jų būtų turėjęs kelias eiles, visada ge­do ir skaudėjo… Bet juk literatūrinis charakteris nebūtinai turi būti stiprus ir herojiškas, kad laikytume jį pavy­kusiu. Manau, kad J. Kunčino pasako­tojo charakteris yra neblogai pavykęs, tegu dirbtinai ir nesiekiant jo iki galo „atskleisti“. Ir vėl matau besišaipantį autorių, nes jo pasakotojas pats prisi­pažįsta neturįs charakterio, tik „bruo­žų“. „Bruožais“ jis apdovanoja ir kitus savo personažus, kuriuos vadina epi­zodiniais veikėjais. Autorius teigia, kad jo romane net „išsivystę“ Malonės ir Bolės Puodžiaus charakteriai yra nieko verti („tokių charakterių Kroku­voje ant kiekvieno kampo po tris stovi!“). Praeis kiek metų, ir vargu, ar jie ką nors bereiks.

Vieno puslapio tekstas apie cha­rakterį šiuolaikiniame romane galėtų tapti pagrindu platesniam polemiš­kam literatūros teorijos traktatui, nes taikoma į patį centrą – į žmogaus vaizdavimą. Kai kas (tarp jų – ir E. B.) iki šiol vis dar pageidauja iš rašytojų fundamentalaus, epochinio charakte­rio, stipriai sulipdyto monolito. J. Kunčinas šaiposi:

„Nuskurdintas charakteris ūkauja girtas vieškelyje paiką dainą, stumia prieš kalną savo dviratį nuleistomis padangomis, spjaudo prieš vėją ir apspjauna sau nugarą. O juk charakteris norėtų būti ir patrauklus, ir skeptiškas, ir viską apžiojantis, kaip koks dvylika eilių dantų tu­rėjęs karavada Šarūnas. Vargas tam, kuris ban­do vystyti ir įamžinti charakterį. Lietingame mūsų krašte būdas iš trupinių lipdosi bent kelis šimtmečius. Ir vis tiek sutrupa guriniais kam nors iš pašalies spustelėjus nykščiu. Nebent koks raštingas baudžiauninkas gyventų tris šimtus metų ir nieko daugiau nedarytų, tik bręstų, bręstų ir bręstų. Tuomet galbūt. Tuomet gal ir turėtume įtarų, skeptišką, neatlaidų, o vis dėlto didžiadvasį nacionalinį charakterį. Dabar jis tupėtų Dešrelinėje, bestų surūdijusia šakute į sušutusią dešrelę, bakstelėtų į suakmenėju­sias garstyčias ir užsimetęs tokį kąsnį ant ištrupėjusių ir išgedusių savo dantų, kita sauja keldamas briaunotą stiklinę kalio permangana­to spalvos azerbaidžanietiško vyno, nosimi ant servetėlės galėtų rašyti tautinį epą ir bręsti to­liau“ (p. 134).

Kaip nesikvatoti iš tokios istorinės humoreskos! O gal tai mūsuose ne­girdėta pitoreska? Svarbiausia – kaip nepritarti akivaizdžiai teisybei, kad ir kokia nemaloni ji būtų!

Rašantis Dešrelinės kroniką sakosi kartais norįs įtikti tradiciniam sko­niui – sukurti charakterį, pavyzdžiui, vienos iš pagrindinių romano veikėjų – Bilės. Ji turėtų „sąmonėti“ kaip visi tarybiniai žmonės to meto literatūroje. Bet toji nepasiduoda, nori būti gyvas žmogus ir nesiruošia nieko savimi „atskleisti“. (Gal kaip tik dėl to, kad autorius nežino, ką su ja daryti, ir ne­mato galimybės ją „subrandinti“, pabaigoje nuskandina.) Teks tenkintis epizodiniais veikėjais, – nusprendžia autorius ir pažeria mums jų net kelio­lika. Keliems – lyg kokiam vaizduojamos bohemos centrui, atidaro atski­rą „paveikslų galeriją“. Pasinaudo­damas pasakos formule, kiekvieną pristato individualiai („Gyveno kartą gyvenimo meisteris Boleslovas Puo­lius, kurio ramus žvilgsnis sakė: dar negimė toksai, kuris mane pergud­rautų.“) ir apdovanoja itin ryškiais „bruožais“.

Ne viename ankstesniame J. Kun­čino kūrinyje rasdavome lengvai at­pažįstamų amžininkų portretų. Tai buvo meninės fotografijos, bet vis dėl­to – fotografijos. Naujojo romano „pa­veikslų galerijoje“ eksponuojami spal­vingi tapybos darbai, turintys didesnį apibendrinimo krūvį, nebekeliantys vienpusiško snobiško smalsumo ar net pasipiktinimo.

Būdamas sąžiningas, užrašų auto­rius prisipažįsta – norisi, oi, kaip norisi įsiamžinti. Tik kaip, kai tokios netvarios dabarties egzistencinės for­mos? Kuo jas sutvirtinti literatūroje? Skeptiškumo akimirką naratorius su­abejoja „gyvenimo prasmės“ ieškojimais ir kūrėjų nemirtingumo preten­zijomis. Aplinkui visi atrodo tokie mirtingi… Vienas iš talentingiausių poetų romano „užribio pasaulyje“ – Karnas Štedtėlė, pasakotojo požiūriu, yra gerai įvaldęs pitoreskos žanrą. Tai lyg ir bandymas atgaivinti viduram­žiams būdingą trumpo, grakštaus, dailaus pasakojimo formų, kurioje telpa meilės nuotykis, įspūdinga, gal kiek nešvanki istorija. („Pitoreska dvelkteli ir tautine Ramo šelmyste, ir pramanu, ir akivaizdžios tiesos taške­lis.“) Tai priimtina savo kelio ieškančiam „…užrašų“ autoriui, kuris, tapęs rašytoju, žada atsisakyti kronikininko patirties ir rašyti vien pitoreskas, nes literatūroje, matyt, reikia ir rašymą drausminančios fikcijos, ne vien chaotiškos tikrovės, kuri kelia jam vis daug rūpesčių. Sutikdamas su tuo, kad kūrybingumą žadina kančia ir mirties „…Užrašų“ autorius abejoja, ar yra „prinokęs“ tikrai kančiai. Nelaisvė daug ką komplikavo, tačiau ji buvo tik kančios dingstis, tik galimybė, ap­lenkusi tyliuosius, palietusi tik tuos, kurie vaikščiojo ašmenimis. Mirčių ro­mane daug. Subjekto akistata su savo mirtimi ir beprotybe taip pat išgyven­ta. Tokia patirtimi ir grįsti „Am­žininko užrašai“. Romano pabaigoje sovietinių psichiatrų pagydytas pasakotojas-„epizodinis veikėjas“ sakosi nieko nenorįs pasakyti. Tai jo esteti­nės programos maksima.

Romano „Bilė ir kiti“ struktūra nėra nei chaotiška, nei atsitiktinė, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio ar iš paties autoriaus savikritiškų užrašų apie savo užrašus. Pasakojimas teka dviem va­gom: gyvenimas palėpėje ir Dešrelinės kronika. Siužetas žymi ne tik Bilės, bet ir Andropovo atėjimą ir išėjimą – mir­ties žemiausiąjį ir aukščiausiąjį lyg­menį. Tarp jų nujaučiamas giluminis ryšys. Dešrelinė – lyg koks vidurys, paties sovietinio gyvenimo simbolis. Senė – to gyvenimo sargas. Dešrelinę uždaro, Senė miršta. Ištisa epocha su­nyksta, pasibaigia. Tik laisva kūrybinė asmenybe išlieka, išsilaižo žaizdas, pa­vasarį išeina „ant žolės“. Į palėpes duris beldžiasi naujas gyventojas, kuriam reikia padėti. Ratas pradės suktis iš naujo.

Kūrybinė problema – kaip reikėjo apie visa tai rašyti ir ko dabartinis parašymas vertas – lieka atvira. Žino­ma, yra šiek tiek ir silpnesnių vietų. Tačiau daugybė įdomių istorijų, įspū­džių ir turiningų pamąstymų taip dai­liai sugula į vientisą romano siužetą, kad net nesinori ieškoti priekabių.