literatūros žurnalas

Liudvikas Jakimavičius. „Gal tu nori, kad čia taurieji elniai vaikštinėtų?“

1996 m. Nr. 7

Jurgis Kunčinas. Laba diena, pone Enrike! apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1996. – 296 p.

Literatūros mokslininkė Violeta Kelertienė savo straipsnyje „Vilnius literatūrinėje vaizduotėje“ („Metai“, 1995, Nr. 3), aptarinėdama Vilniaus vaizdinį R. Gavelio, J. Vaičiūnaitės, A. Ramono ir J. Kunčino kūryboje, apie pastarąjį taip rašė: „Dingsta pa­garbos ir pamaldumo jausmas Vil­niui, nors visos jo vertybės suvokia­mos ir įvertinamos. Jokiu būdu ne­galima sakyti, kad J. Kunčinas nemyli Vilniaus, o ypač Užupio, bet šis miestas jam nebėra šventa vieta. Tai tik jautriai, kartais ironiškai su­voktas gyvenimo ir veiklos laukas (ochranka ir motociklas vertinami vienodai – neutraliai)“. (Čia literatū­ros mokslininkė kalba apie „Tūlą“ – L. J.) Didžiosios dalies novelių veiks­mo scena naujajame rinkinyje „Laba diena, pone Enrike!“ irgi yra Vilnius, tačiau skirtingai nei J. Vaičiūnaitė ar R. Gavelis, kurių kūryboje miestas yra centrinė metafora, J. Kunčinas nesistengia versti jo literatūriniu tropu. Jam rūpi visai kas kita – pa­pasakoti apie čia siautėjusią genera­ciją, ne visai standartinius jos įpro­čius, gyvenimo epizodus, linksmes­nes ir liūdnokas istorijas. Tos realiai vykusios istorijos šiandien nutolu­sios praeitin penkiolika dvidešimt metų. Vienų epilogai su uždangom, kitos – gal ir šiandien dar tęsiasi. Kitaip tariant. J. Kunčinas, apraši­nėdamas savo personažus, visai ne­siekia originalumo, o elgiasi beveik kaip metraštininkas – nesistengia tų istorijų bei personažų nei per daug sureikšminti, nei kurti kitos, iš ank­sto susigalvotos literatūrinės realy­bės. Bene visi personažai (Haris Ri­dikas, Liutaurėlis, Begbis ir Klara, ponas Enrikė, Marina Vladi) turi re­alius prototipus – Vilniaus hipius, ar kaip anuomet juos perauklėtojai va­dindavo – valkatas. Aprašomas rea­lus istorinis laikas, nusakytas ne skaitmenine forma, o tiksliom aplin­kybių smulkmenom: kava „Vaivoje“ kainavo aštuonias kapeikas, alaus bokalas prie „Tėvo kapo“ – 18 kp, o šimtas gramų degtinės – 90 kp. Sa­kytum, kažkas labai dienoraštiška, tačiau akyliau įsižiūrėjęs pamatysi, kad taip nėra. Visų pirma todėl, kad autorius šiuos kūrinius rašė gal po dešimtmečio, – kai kurių personažų jau nebebuvo ir gyvų. Novelėje „Kegelbanas“ (p. 100) naratorius prisipa­žįsta gydytojui esąs geras pasako­rius, ir čia tikrai nėra savigyros ar perlenkimo. O apie J. Kunčino at­minti jau ne vienoj vietoj rašyta ir kalbėta. Pasakotojas taip gyvai at­gaivina anuometinę aplinką, kalbos ir elgesio manieras, kad, regis, iš­nyksta ta dešimties metų atminties ir realybės distancija. Nors ji atsi­randa visai kitur – dažniausiai nove­lių pabaigose, kai pasakotojas vienu kitu sakiniu (emocingiau nuspalvin­tu) subtiliai prasitaria apie jo paties nuostatą į Leta nuplaukusį laiką. Taip baigiama apybraiža „Rotonda“, kurioje pasakotojo nostalgija tiesiog čechoviška:

„Laukiau, kol pasibaigs lietus, skėčių ne­mėgstu ir aš. Iš „Rotondos“ kampų į mane žvelgė visas būrys gyvų ir jau mirusių plunksnos žmonių, rampos numylėtų per­sonų… Žvelgė poblaivis, šįkart liūdnas Begbis, atsainiai šyptelėjo drėgną „Primą“ čiulpianti Doloresa Lust, atsukęs nugarą sėdėjo Venecijos liūtas su visu nedideliu literatūriniu kolektyvu. Iš kito „Rotondos“ pusapskritimio skardžiai (akustika) nusi­kvatojo Marina Vladi – visi jie dar buvo man čia, „Rotondoj“, drėgnoj ir tamsioj miesto pažasty, vėsiam jo kraštely, kur meilės ir nemeilės žodžiais aprašinėtos sienos vis būdavo uždažomos ir nutinkuo­jamos. Dabar jie visi, tarsi tie seni užrašai, mušėsi pro ploną, netvarų tinką į pavir­šių, šnabždėjo drauge su lietum savo se­nus šnabždesius.“

Šioje ilgokoje citatoje tarytum re­ziumuojama paties pasakotojo reflek­sija į novelėse sugrąžintą realybę ir personažus.

Atskirai reikėtų pakalbėti ir apie J. Kunčino novelių pasakotoją, kuris nėra vien akylas stebėtojas ir įvykių fiksuotojas, o pats tose liūdnokose peripetijose dalyvaujantis persona­žas, kitaip tariant – veikiantis asmuo. Jis nė kiek nesistengia būti geresnis ar protingesnis už sugėrovus – „to paties plauko veršius“. Taip J. Kunči­no naratorius išvengia literatūrą pjaunančio nereikalingo moralizavi­mo ar visažinio pozos. Pasakotojas beveik visados yra lygus jo sukurto personažo sugėrovas, o pačios girta­vimo aplinkybės suteikia stebinčiajam unikalią progą smelktis į personažų elgesio motyvus bei likimų trajektorijas. Žinia, geriant išsipasakojama, atsiveriama. Tokie likimo ženklu pažymėti personažai yra dėdė Hansas – išgyvenęs tipišką socialstinio laiko ir žmogaus, šventai tikėjusio mokslu, koliziją; toks yra Haris Ridikas – poetas, hipis, nonkonformistas (dar ne vienas „Gorkynės“ hipis gerai prisimena jo prototipą Rimą Buroką – poetą, mirusi Lukiškėse) toks likimo antspaudu antspauduotas ir Džiugas – prasigėręs džiazo muzikantas, susmukęs prie „Tėvo ka­po“ alaus „televizoriaus“, taip pat ir visados pėsčias senamiesčio simbolis – Liutaurėlis – tylus Gorkio gatvės metafizikas; aišku, ir pats ponas Enrikė – didis blefuotojas ir ironikas.

Nors šie personažai yra atlaidūs geraširdžiai, vis dėlto autorius juos priešpriešina bespalviams oficialie­siems ano laiko kultūros ir visuome­ninės tvarkos adeptams – žurnalis­tams, kritikams, rašytojams ir ypač – saugumiečiams. Šia prasme visi iš­vardytieji personažai yra neadaptavęsi nonkonformistai – arba nepanūdę taikstytis su oficialiąja socialistine tikrove, arba pati tikrovė nenori jų priimti, palikdama gėrimo, pagiriu, prievartinių gydyklų ar durnynų pa­raštėje. Tipišką situaciją, kai tikrovė atmeta personažo pastangą adaptuo­tis, matome novelėje „Via Baltica“. Tas personažas yra pats pasakotojas, kuriam laimingo atsitiktinumo dėka pavyksta įsidarbinti Dievo užmirštoje „skylėje“ – Bazorų kaime ornitologų. Tačiau buvęs stribas, suvokęs, kas čia per paukštelis lizdą susisuko, visas personažo pastangas užsikabinti už kitokio gyvenimo, neskandina stiklinėje, paverčia niekais. Tai lyg ir savotiškas ištisos anuo metu prasigėrusios generacijos gyvenimo stiliaus išteisinimas, stiliaus, kuris buvo grindžiamas jei ne protestu, bent nenoru elgtis prieš sąžinės diktuojamus imperatyvus.

Grįžtu prie literatūros mokslininkės Violetos Kelertienės minties apie J. Kunčino Vilniaus vaizdinį. Šiame novelių rinkinyje Vilnius iškyla kaip gyvų personažų miestas, personažų, kuriuos pasakotojas myli nė kiek ne­mažiau už patį save.

Amžininko Jurgio Kunčino užrašai „Metuose“

2022 04 26 / Sausį tarsi patyliukais praslinko septyniasdešimt penktoji Jurgio Kunčino (1947–2002) gimimo diena. Kad šie metai būtų svarbiau paminėti, nusprendėme į vieną vietą sudėti jo tekstus, skelbtus mūsų žurnalo puslapiuose.

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Erika Urbelevič. Viskas kaip gyvenime

2018 m. Nr. 1 / Jurgis Kunčinas. Malūnų gatvė be malūnų. Sudarė Antanas A. Jonynas, Palmira Mikėnaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 496 p.

Jurgis Kunčinas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 2 / Rašytojui, poetui, vertėjui Jurgiui Kunčinui (1947–2002) šiemet būtų sukakę septyniasdešimt. Ta proga siūlome mažiau žinomų šio kūrėjo eilėraščių. Keletas jų publikuoti tik „Poezijos pavasario“ almanachuose, kiti pateikiami iš rankraščių,

Laimantas Jonušys. Valkataujantis sovietmečio inteligentas Jurgio Kunčino prozoje

2007 m. Nr. 2 / Atėjus kūrybos laisvės laikams ne vienas rašytojas daug dėmesio skyrė sovietmečio laikotarpiui, ir netiesa, kad stalčiai buvo tušti, tik galbūt neretai tuose stalčiuose gulėjo neužbaigti užrašai, tik apmatai…

Renata Šerelytė. Paukščio kaulų bokštas

2004 m. Nr. 11 / Jurgis Kunčinas. Pjūti fjūūt! Arba Netiesų dvaras. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 221 p.

Jūratė Sprindytė. Lošti iš romano

2004 m. Nr. 8–9 / Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kri­tikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas.

Juozas Aputis. Ko autorius užeina pas draugą?

2004 m. Nr. 1 / Jurgis Kunčinas. Užėjau pas draugą. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 150 p.

Vladas Krivickas. Bohema Jurgio Kunčino prozoje

2003 m. Nr. 8–9 / Jurgis Kunčinas buvo vienas produktyviausių šiuolaikinių lietuvių prozininkų. Kiekvienos naujos jo knygos pasirodymą paprastai pastebėdavo kri­tikai, kultūrinėje periodikoje jo kūrybą recenzuodavo palyginti išsamiai…

Elena Bukelienė. Jurgiui Kunčinui išėjus

2003 m. Nr. 1 / Gyvieji visada linkę prieštarauti mirčiai, kuri vadovaujasi sava logika ir pasiima mums brangius ir reikalingus žmones netikėtai, ne laiku – per anksti, per staigiai, neleidusi pasirengti (lyg tai būtų įmanoma).

Elena Bukelienė. Užrašai apie užrašus

2002 m. Nr. 10 / Jurgis Kunčinas. Bilė ir kiti. – Vilnius: Vaga, 2002. – 232 p.

Jurgis Kunčinas. Trumpi apsakymai

2001 m. Nr. 3 / Azovo jūros pakrantėje aš radau planšetę. Joje dūlėjo senieji Kūrėjo planai. Išlupau delnus iš gydomojo purvo, nusibraukiau juos į praplaukiantį debesėlį ir įnikau. Rechercher! Argi ne taip sako prancūzai?