Renata Šerelytė. Paukščio kaulų bokštas

2004 m. Nr. 11

Jurgis Kunčinas. Pjūti fjūūt! Arba Netiesų dvaras. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 221 p.

Paskutinis Jurgio Kunčino roma­nas leidėjo įvardijamas kaip „farsas, turintis juodosios komedijos elemen­tų“, o jį anotuojančio A. A. Jonyno – kaip istorija, „vietomis ne tik ganėti­nai neįtikėtina kaip ir pats gyveni­mas, bet ir visiškai nesiekianti įtikėti­na tapti“. Ten, kur daug neįtikėtinumų, kritikui tarsi ir nėra ką veik­ti. Juk atitrūkimo nuo realybės mi­nusu nelaikysi – veikiau pliusu, nes nuoga realybė perdėm žiauri ir visai nemeniška. Ir vis dėlto J. Kunčino „Pjūti fjūūt! Arba Netiesų dvaras“ – audinys, kur šalia šiurkščios teksto vilnos kartkartėmis pasitaiko ir auto­riaus nekenčiamo šilko, įkūnijančio „sakmes apie nedraugus, kovą su amžinąja tamsa“ (p. 197) – tai, kas au­toriui mūsų brutaliame amžiuje atro­do beviltiška ir bejėgiška. Romane išskirti dvisluoksnius materijos au­dinius ganėtinai sunku. Juk ir šilkas, ir vilna yra sąlyginiai teksto apibūdi­nimo ženklai, o galbūt – tik metaforos, kūrinio prasmę nugramzdinančios į daugiareikšmę simboliką. Apie ro­mano prasmes bene sunkiausia kal­bėti, nes tai kūrinys, kuriam svarūs semantikos kodai tarsi ir netinka. Prasmės jis turi tiek, kiek jos telpa paukščio giesmelėje („taip ir kartoja be perstogės: pjūti fjūūt, pjūti fjūūt, pjūti fjūūt! Kad žmogus šitaip suge­bėtų!“, p. 228) arba – vaikiškoje pa­sakoje – šiurpėje („Aaaa, sustūgo žmo­gėdra, tuojau! Ir užsimojo ant manęs kirveliu. Aš tik siūbt jam druskos iš kišeniaus į akis, <…> nukirtau galvą, įsimečiau į plastikinį maišą (radau patvory) ir užėjau trobon“ (p. 143). Ži­noma, ginčytis dėl to, kad pasakos – vienaplanės ir „peršviečiamos“, nebū­tų nei teisinga, nei tikslinga. Tiesiog jose vyrauja kitokia etika ir kitokiu rakursu regimos pasaulio prasmės. O tokio „pasakiškumo“ šiame J. Kunčino romane pasitaiko.

Autorius tarsi erzina skaitytoją, kuris meniniame tekste ieško nesu­dėtingos gyvenimo logikos, dažniau­siai iliustruojančios jo paties pažiūras ir nuotaikas. Tačiau J. Kunčinas buvo ir liko didelis ironikas – prisipažin­damas esąs lyrikas „iki kaulų smegenų“ (p. 212), pažeria pozityviai nusiteikusiam skaitytojui tiek „lyri­nių“ šiurpybių, kad pagaugai nugara nueina. Makabrištki įvairiausių sueigų vaizdai (seksu tai kaži ar be­pavadinsi, veikiau nelabai dar pas mus žinoma teismine seksopatologija; skirti ne vien paskutiniams lytiškai neapsišvietusiems idealistams, bet ir doriems sterilios poezijos mėgėjams. J. Kunčino tekstas primena tirštą daugiasiužetę eilėraščio faktūrą, kur gausu baladės, mito, sakmės bruožų (vien Kotrynos Merkinietės, „mitinės būtybės“, gyvenimas ir galas ko ver­tas!..). Tiesa, baladės ir sakmės laikui bėgant apsisaugo nuo kasdienos per­versiškumo, savotiškai išsigrynina. Zoofilų skriaudžiami gyvulėliai il­gainiui tampa totemais ir kosmogo­ninių mitų personažais. Tačiau ne­reikėtų smerkti jau tarp gyvųjų nebe­sančio autoriaus už tai, kad „neiš­grynino“ savo pabaisų ir niekdarių – veikiau padėkoti, tegu ir nedžiaugsmingai. (Ko čia džiaugtis, kai matai, kad per šitiek amžių žmogus nė kiek nepasikeitė į gera. Nepadėjo netgi so­cialistinis realizmas.) J. Kunčino ro­manas – liūdna baladė, kur jau nuo pirmųjų sakinių aišku, kad pabaiga nebus laiminga (tikrosios pasakos ir sakmės tokios ir yra, jos mažai kuo primena šiuolaikinius adaptuotus variantus). Perversijų scenos, negai­lestingas elgesys su personažais (baisu, kai galvažudys išniekina ne tik smuikininkę, bet ir jos instrumento futliarą), sumegztų pasakojimo gijų trūkinėjimas, meilė (seksas) tarsi iš beviltiškumo – visa tai skirta pri­dengti pasakotojo vienatvei, rezig­nacijai, nusivylimui. Bet egzistuoja audinys, kuris neleidžia šiurkščiam paviršiui nutrinti odos – šilkas, slepia­mas po vilnone šiurkštybe kaip pa­mušalas („Pamušalas <…> yra vienin­telė vieta, kur šilkas nekelia man pasidygėjimo“, p. 198). Be šito pamušalo, tegu ir labai sunkiai apčiuopiamo, „Netiesų dvaras“ nebūtų nuoširdus kūrinys. Juk Bladas Kleras – tik atspindys veidrodyje. Kur kas įdomesnis – žiūrintysis į veidrodį. Skaitytojui, gerai susipažinusiam su J. Kunčino kūryba, turėtų būti nesunku skirti atspindį ir žiūrintįjį. Vienkartinis fantazmas, atlikęs savo vaidmenį (pvz., išgąsdinęs konservatyvų literatūros mėgėją), dingsta, kaip dingsta at­spindys, nuėjus atspindinčiajam. O tie objektai, kurie žiūrinčiajam turi le­miamos reikšmės ir (nebijant pate­tikos) – lemiamo grožio, ne tik išlieka trapiame veidrodžio stikle, bet ir ke­liauja kartu su autoriumi, keisdami savo medžiagišką pavidalą.

Talpus, koncentruojantis pasakoji­mo gijas bei pasakotojo refleksijas – tiltelio įvaizdis. Jisai sujungia trūks­tamas romano semas: tai praeities ir ateities jungtis, realybės ir fantazmų sferos tarpininkas, tikra (gimtojo miesto) ir tariama (Netiesų dvaro) kvintesencija. Tiltelio įvaizdis susietas su bene stipriausiais pradais – žeme ir vandeniu, liudijančiais kūniškumą ir pasąmonę (ją iš dalies galime laikyti kitu kūniškumo lygmeniu). Jungda­mas pasijas, geismus, erotiką, žmo­gaus prigimties gaivališkumą (vaiknamio auklėtinė, prispausta prie tilte­lio turėklų), šis įvaizdis nestokoja ir ironijos (pleneristė Mildavilė: „Nori, padarysiu tau tiltelį? Išsiriečia kaip gyvatė, iš drožtuko kyla lengvas garas <…>“, p. 113). Ironiškų prasmių būtų ir daugiau, bene visos – iš šiurkščios realybės srities, tačiau svarbiausioji yra tyliausioji prasmė. Tiltas – že­miškosios kelionės užbaigimas, kran­tas palydimas ilgesio kupinomis aki­mis, žinant, kad ten nebegrįši. „Likite namuose, kito tokio miestelio kaip jūsiškis nėra“ (p. 49), – miestelis yra vieta, taigi ir namų semą įkūnijantis žodis. Ši sema – sakralios reikšmės, šiek tiek bauginančios modernų žmogų, nes reiškia poilsio vietą, kur geismai, aistros, norai randa amžiną prieglobstį. Namai – Edenas, kur už slenksčio paliekami purvini batai, kad į šventą erdvę, kur gyvena globo­jančios žmogaus būtį deivės, įžengtumei tyras. Netiesų čia ne tik nereikia – jos čia pasmerktos, Todėl J. Kunčino dvaras ir nevadintinas na­mais – veikiau dramblio kaulo bokštu, kurio išgalvotuose kambariuose ieško­ma ramybės. (O gal – paukščio kaulų bokštu, nes paukštis – vienas iš glaudžiausiai tris pasaulio dimensijas jungiančių įvaizdžių ir kartu nepri­klausantis nė vienai iš jų.) Tiltelis, kuris nuolat iškyla reminiscencijose ir kurį herojus pasistato prie dvarelio – ženklas, įspėjimas, kad namų erdvė neatrasta, kad kelionė tęsiasi. Kad sustojimas ant tiltelio – tik trumpalaikio poilsio akimirka.

Benamio jauseną liudytų ir sarkastiški postringavimai apie rašymą, kūrybą, kuri irgi siejama su sakralumu („<…> žodis, rodos, plaukia kaip iš žievės išskobtas laivelis, grakščiai įveikia vieną slenkstį, kitą ir šit, užkliūva už mėšlo sangrūdos – plūkauja ten kaip šūdas eketėj“ (p. 64). Ironija veikiau pikta nei skaudi, nes liudija namų neturinčio bejėgiškumą. Ji kaip akli peilio ašmenys, kuriems tas pats, svetimą pjauti ar savo šeimininką. Nuo kraujo praliejimo gali išgelbėti tik liūdesys arba juokas, bet ironija nėra nei viena, nei kita. Rašymas kaip kažkas „itin nemalonaus sau pačiam“, kaip „audros debesis“ (p. 191), neapykanta kaip „begal galingas variklis <…> pramaišiui su meile“ (p. 118) – tokios tiesos gimsta Netiesų dvare ir jos beveik nenuginčijamos kaip ne­įmantrus paukščio „pjūti fjūūt!“. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad Netiesų dvaras – korėtas fantazmų bokštas, ir visos jame atrastos tiesos gali būti spekuliatyvios. Reikėtų, anot G. K. Chestertono, imti abi viena su kita nesutinkančias tiesas ir dar prieštaravimą – tada apie gyve­nimo reiškinius gal ir būtų įmanoma susidaryti pakenčiamą vaizdą. Galbūt tada visai kitoks pasirodytų ir šis, re­gis, liūdnas (arba ironiškas) autoriaus teiginys: „Anapus įmanoma viskas, dvasingumo rezervai neriboti, o gyvieji juk akimirksniu viską pamiršta <…>, tai ir yra vienintelė jų laimė“ (p. 85). Ar šio teiginio antipodas (neironiškas) ne­būtų įdomesnis?.. Gal jame slypi kris­las tos Tiesos, kurios ieškome savo bū­tyje?..