Jurgis Kunčinas. (Ne)gyvenimo užrašai: 2001–2002 m. fragmentai

2022 m. Nr. 12

Jurgis Kunčinas (1947–2002) buvo ne tik talentingas prozininkas, puikus poetas ir profesionalus vertėjas. Daugiau nei keturis dešimtmečius jis rašė ir dienoraštį – savęs ir pasaulio stebėtojo užrašus. Jame fiksuojama kasdienybė, asmeninės sėkmės ir nesėkmės, literatūros įvykiai, kelionių įspūdžiai, Lietuvos ir pasaulio kultūros, politikos bei sporto aktualijos. Pirmasis dienoraščio įrašas siekia 1956 metus, o jame devynmetis Jurgis užrašė: „Aš esu III klasės mokinys ir nutariau rašyti dienoraštį.“

Po rašytojo mirties liko trisdešimt keturi dienoraščių sąsiuviniai, užrašinės ir bloknotai, išmarginti jo paties piešiniais tušu, rašalu bei koliažais, ir dvidešimt penki, J. Kunčino žodžiais tariant, „registeriai“, kuriuose sužymėti bičiulių ir pažįstamų adresai, telefonų numeriai, darbų planai, atlikti darbai, publikacijos ir knygos, trumpi pastebėjimai.

Paskutinis įrašas dienoraštyje – 2002 m. lapkričio 29 d., likus dviem savaitėms iki mirties.

Skelbiame 2001–2002 metų J. Kunčino dienoraščio fragmentus. Už publikaciją dėkojame Rasai Kunčinienei.

16 Aug 2001, rugpjūtis

Pabaigęs senąjį, pradedu naują užrašų tomą. Stebėjimai ir kronika, kas gi daugiau. Būtų gera užrašyti dažniau, kad ir striukai. Atsirastų „laiko srovės“ iliuzija. Bus matyt.

Pirma naujojo 21 amžiaus vasara. Vilnius, Žvėrynas, S. Moniuškos 20-3.

Esame pagaliau trise – Rasa, Emilis Pranciškus, gimęs liepos 13 d., 14.20 h, svėręs 4 480 gramų, ir aš, šių užrašų autorius ir „Pruncės“ tėvas.

Vasara baigiasi. Buvo kaip reta šilta, tvanki, įtempta. Birželio 7 d. grįžau iš Bazelio „Werkraum Warteck“, o už mėnesio pasibeldė Pruncė. Jam 1 mėnuo ir 3 dienos. Turi lovą, vežimą, vonelę – viskas nauja! Tik rūbeliai sudovanoti, kiti ir „dėvėti“. Nieko, bus dar džinsų ir smokingų!

Šitą juodą sąsiuvinį pirkau šį pavasarį Bazelyje, ant Reino kranto. Jis pagamintas Švedijoje ir nepigus. Tai, kaip ir daug kas šiame pasaulyje, tarp kitko.

Vasara baigiasi. Verčiu F. Dürrenmatto „Labyrinth: Stoffe I–III“. „Vagai“ esu įteikęs romaną „Bilė ir kiti“, o paruoštą „short stories“ rinkinį nežinau, kam duosiu. „Užėjau pas draugą“, taip pavadinau.

Toks tat striukas pirmasis įrašas šitame „Ordning&Reda“ tome.

6 rug 2001, rugsėjis, Vilnius

Ruduo. O moterys dar gražios.
Dar gražios gėlės po langais.
Sueina pabaigos ir pradžios,
Kai stiklą įlenki nagais.

Senas, iš atminties atklydęs posmas. Gal 1977. Gal 1987, nebežinau.

Ruduo, ir vėl ims gelti kaulus. „Seni kauliukai nemeluoja“. Reklamos klipas. Gerk, girdi, „Kalcigraną“.

Pruncė auga, Pruncė „socialiai“ šypsosi, noriai maudosi, gagena ir gugena, ir tai bene svarbiausia. 13 rugsėjo jam du mėnesiai.

Baigiau versti F. Dürrenmatto „Labyrinth: Stoffe I–III“ pirmą „štofą“ – „Winterkrieg im Tibet“; nelengva, bet ganėtinai įdomu.

„Placdarmas“ – 18–20 rugpjūčio, poetiniai manevrai Giruliuose. Skaitymai betono bunkeriuose, iškyla iki „Olando kepurės“ – pirmąkart išvydau akmenuotą Lietuvos pajūrį ir pajūrio skardį. G. Grajausko fenomenas: jis, pasirodo, ir dainuoja. Ritmenbliuzą.

Gražus oras, kareiviška (soti ir gardi!) košė. Ramūs, orūs Braziūnai. Blaivas kaip jūra G. Beresnevičius. Visai žilas „gimnastas“ D. Kajokas: „kryžių“ dabar daug kas padaro!

Tarsi amžinai įskaudinta Daiva Č. iš Kauno, aktorė ir poetė. „Dvasingo“ veido klaipėdietis su „šortais“. So Palmira Mikėnaitė apie niūriaveidį vaikiną, dalijusį raktus nuo namelių. Prie laužo: Laurynas Katkus „neįtinka“ savo sampratom apie muziką Benui Januševičiui. Benas (pažemintas LM) plūstasi matais, vadina K. idiotu. Katkus: „Reikėtų duoti snukin, bet juk visiems suges nuotaika.“

Panašius užrašėlius būtų galima rašyti kone kasdien, tik kam šitas „planktonas“ reikalingas ar įdomus?

Lenkai 2002 pradžioje, rodos, tikrai išleis Alicijos Rybałko išverstą „Tūlą“. Sejny–Suwalki, Fundacja „Pogranicze“. Krzystof Ceiszevski [Krzysztof Czyżewski] – Čiževskis, T. Vc. bičiulis, tos „fundacijos“ vadas. Švedas Jonas Ohmanas „Tūlą“ žada versti į švedų k. Vasarą jį buvo atsivedęs L. Katkus. Vertimą, atseit, finansuos danai. Jefremovas, empfehlt von Juozas Budraitis, į rusų k. yra išvertęs „Kiln. Röntgeno stotis“. Vertimas gulįs LT ambasadoje Maskvoje. Klaus Berthel tą patį mano „Röntgeną“ verčia į vok. k. Frankfurto mugei 2002, kur Schwerpunkt bus Lietuva. Ta proga gal pasirodys ir lietuvių prozos bei poezijos antologijos angliškai bei vokiškai. Kas iš to išeis, neaišku. KM ekspertai, leidėjai ir valdininkai, atrodo, įsivėlė dar į vieną „…lietuvišką“ avantiūrą…

…Prigeso šviesa. Pasirodo, žaibuoja. Va, ir griaudžia. Pusė dviejų nakties. Jau rugsėjo 7 d. EM Basket Ankaroj. LT – fiasko. Prakišo net latviams, tauta „gedi“. Tragikai lietuviai.

2001 / Vėlinės / lapkričio 1 d., Vilnius

Jau išties rudeniška diena. Naktį vėjas nuplėšė nuo palangės „Drakoną“ – žalią Züriche pirktą žaislą, nubloškė į lenko Irenijaus daržą; padėjau jį žiemai, kaip ir Freiburge įsigytą margą spiralę.

…dar nesirašo. Kronika gan gausi, tiršta, tik vargu, ar tokia jau įdomi. O ir ne vien todėl. – – – gal dar įsirašysiu.

Su Nekrošium E. aną skaistų savaitgalį važinėjau po Dzūkiją: Punia–Alytus–Nemunaitis–Vangelonių akmuo–Daugai. Pravažiavom pro kapus – ir kur tėvai su močiute, ir kur Vitas, Markas etc. Užtat Dauguose vaikščiojom – į kalną, toliau ežeras… Aktyviai tvarkomi kapai.

Namie gyvenimas sukasi aplink Emilį Pranciškų, mūsų kasdien gudrėjantį Pruncę, nors vargsta daugiausiai Rasa, na, aš bent padedu kas antrą dieną vyrą maudyti – namuose dabar šilta, jau porą sav. turime „katilą“ ir dujom šildomus radiatorius, viskas kainavo 8 000 Lt. Užtat ir apačioj, prie mano rašomojo stalo, šilta.

Vėlinės lietingos, vėjuotos. Pajūry – audra. Verčiu F. Dürrenmatto „Turmbau“. Redaguoju E. Canetti „Das Augenspiel“. Šiemet gal spės pasirodyt ir mano romanas „Bilė ir kiti“. Tiek „literatūros ir meno“. Kai ir literatūros, ir meno vis mažiau bereikia. Šiek tiek geros lektūros. Kartais – parodos. Dar rečiau – teatro. Į vakarus RS klube einu nebent pasiilgęs piktų, įtarių, pavargusių (kartais pavydžių) „plunksnos brolių bei seserų“. Sesės pasenę, broliai – pliki, žili, daug jų kapuose. Abrutytė Graikijoj, Salonikuose, nebėr ko bijot. Gal ir nebuvo?

RS kavinė (dabar „Trečias brolis“, savininkas Robertas Matulionis, Auroros P. vyras Nr. 1) virtusi alugėrių pritonu, retai kada sutiksi normalių žmonių. Kad geria, gerai, bet geria prašalaičiai, „degradai“, nuo „Stekliaškos“ (alaus kiosko) Liejyklos g. atslenkantys į RS rūmus.

Bet čia vis atsiranda reikalų. „Metuose“ spausdinu „Bilės“ (romano) ištrauką, F. Dürrenmatto „Winterkrieg in Tibet“ vertimą, ten pat ir RS leidykla, klubas, kopijavimo aparatas, „paštas ant palangės“, pas RS pirmininko V. Sventicko sekretorę, o ir „bufete“ jau seniai paprašau tik arbatos (1 Lt), rečiau kavos (1,5 Lt) ir itin retai kokį valgį. Negardu čia. Retai kur mieste gardu, nors blyninių, kavinių, picerijų, užkandinių – pilna. Skanu tik namie, nors tam Rasa ir nebeturi laiko. Bet ir apetitai nebe tie.

– – –

Dabar verčiu F. Dürrenmatto „Turmbau“ (IV–IX). Nekrošius, važiuojant į Lavoriškes: „Dürrenmattas man tuščia vieta. Važiuojam žuvaut?“ Jis, matyt, kada nors matė (užsieny) kokį prastai padarytą jo spektaklį. Man jo (F. D.) memuarinė eseistika labai įdomi. Kitas metas nei Canetti, be to, šveicaras. Nors C. irgi paspruko į G. B., Londoną. Maištaujantis pastoriaus sūnus. Nuolat sirguliuojantis. Palaidojęs tėvus, tapytoją Varliną, žmoną, aviganį. Rašo, kaip vežęs jį kailialupiui. Anksčiau – „grotesko estetika“, „apskritimo kvadratūra“. A la Umberto Eco – „Antarktidos žemės ūkio istorija“. Bet ne. D. – paradokso žvalgas, klajūnas po laiką ir žvaigždes, katastrofiškas etc. Man jis įdomus. O memuarai man ir pagal amžių jau dera. Mielai rašyčiau ir pats – apie Alytų, studijas, kariuomenę, mirusius. Moteris ir vyrus. Valkatas ir ministrus. Poetus ir aktorius. Narkomanus ir girtuoklius. Apie savo ir kitų benamystę. Šį tą apie Tūlą. Apie keliones vandeniu ir atsitiktinai neatsitiktines pažintis. Labai būtų įdomu!

Gal kada nors.

Lapkričio 2-oji. Tai dabar jau Vėlinės. Vakar – Visų Šventųjų. Ir Emilio Pranciškaus Kunčino, g. 13 Jul 2001, vos prieš 3,8 mėnesio, Vilniuje, Šv. Jokūbo ligoninėje, kurią, l. seną, rengiasi išparduoti.

VNO / 2 Nov 2001
3 Nov 01, VNO

LR radijas: 22 h žinios, muzikėlė, 22.30 – „Žvaigždės žiūri į žemę“ – kamerinis kičas, svajingi šlageriai, be 10 min. 23 h – „Vidurnakčio lyrika“ – daugiausiai sudramatinta aktorių skaitovų poezija nuo „Tagorės iki Antano Gailiaus“, tada laida užsienio lietuviams: puokštė banalybių, išlesiota iš kt. laidų ir laikraštienos, likus pusvalandžiui iki Kudirkos himno – vėl muzikėlė, dramatiška, lyriška, pjesės, melodijos, „mišios“. Po 24 h (kai dirbu) pasuku „Svobodnaja Evropa“, žinios OK, toliau prorusiškas pašaras Tambovo ar Kursko gubernijoms, nebesiklausau, nors rusams gal ir įdomu – kalba „teisingai“, muša į jausmus, tiek to; jei dar rašau ar sukuosi suktinę (beveik įgudau!), dar paieškau „Spiritus movens… į geriausius Vilniaus namus“, ten jau jazz fone viskas tvarkoj.

Kabelinės TV pasižiūriu, bet l. saikingai. Yra, aišku, normalių kanalų.

Dabar, kai namie radiatoriai, šilta, atgijo kelios musės, ir tokios įkyrios, kad išlupau net musgaudį (Tangle foot), bet šiluma kaulų nelaužo.

Pruncę aplankė Telšių senelis Kazimieras Matulevičius. <…> Jau pats ruduo – lietus, pagėla. Žaliuoja tik Rasos sausmedis už mano lango.

Vakar vienas nukakau į Antakalnio kapines. Saulėta, vėjuota, žvarbu. Sutikau akt. Dagnę [Dagną] Juknaitę su vyru ir skulptorių K. Bogdanovą [Bogdaną] lydintį jo sūnėną Ramūną Bogdaną. Visi guli ramiai. Jau ir Jonas Balkevičius ten, mano FF prodekanas. Prašmatniai įspūdingi R. Katiliaus ir A. Zalatoriaus antkapiai. Būrelis giesminykų prie mon. K. Vasiliausko kapelio. Šalia V. K. Jonyno ir R. Viesulo guli Zenonas Šteinys. Dar kartą mirtų išvydęs bičiulių užrioglintą antkapį.

Nuėjau ir prie „Ali Babos ir 40 plėšikų“ – t. y. Sniečkaus ir jo chebros. Gana jauni išmirė. Šalia – pokary pakasti rusų majorai ir polkovninkai. „Liepsningos“ epitafijos, tai ne dabar!

Sužvarbęs užsukau į „Kregždutę“, kuri dabar vadinasi „Sankt Peterburg“. Tikrai, gavau „rassol’nik“ ir blynų su dešrelėm. Kažkada čia užsukdavom su K. Jurevičium, Džonsonu (Arv. Jonaičiu). 1967 žiemą čia vyko mūsų mediumas. Vietoj „Neries“ kino teatro statomas „Swedisch“ bildingas; šiaip Antakalnis pasirodė aukštas, susigrūdęs, aptriušęs, nors miškuose, žinia, esama moderniškų kotedžų.

Toliau verčiu Dürrenmattą. „Lozoriaus stebuklas“, „Fizikai“. Unterentgadine, kur jis gydėsi, šį pavasarį buvau ir aš. Na šit, jau ir 24 h. Paskutiniai akordai. Himnas, „Svobodnaja Evropa“. Musė dar gyva. Ir – „Spiritus movens“ „į geriausius Vilniaus namus“, Rasele, mamyte…

P. S. „Svoboda“ – kaipsyk apie lietuvių teatrą. Otelą ir Nekrošių.

4 Nov 2001

…o šiandien – Bernardinuose. Ne todėl, kad perdėtai mėgčiau kapines, lapkričio mėnesį jos klaikiai nuogos, nūnai ir iššluotos. Pavasarį ar ankstų rudenį mirties mažiau ir čia. Pernelyg daug kartų čia būta. Šalia Ant. Ramono galėjo pakasti ir Z. Šteinį; abu gyveno Užupy, draugavo, abu buvo idiotiškai naivūs ir tuo savaip gražūs. Tik Ramonas daugiau „kaustytas“, o Zenka beveik autodidaktas, nemenkai dėl to ir kompleksavęs. Dabar Antanas čia toks „velnioniškai vienas“ su Juozo Šikšnelio akmens mūkele. Ir – jokio jazminų, jokio vystančių vainikų kvapo.

Meras Zuokas nutiesė naujus laiptus su žibintais nuo Užupio iki Dailės akademijos dengto tiltelio. Garbė jam (nors juk ne jam!), nes esu čia slydinėjęs purvyne. Kažkada čia gėriau su Neringa, o dar anksčiau, irgi išgėrę, – su Merkinės vienkiemio sūnum Stasiu Stacevičiumi (gal 1981?). Ekspromtu nukaksiu į Dzūkiją; tuomet ant Merkinės bruko ir išvydau grėsmingai artėjantį barzdotą Šibailą-Karibailą, liaudmeistrį.

Atbukau – net Baltajam skersgatviui kone jokio sentimento. Tik pro bibliotekos (Užupio) langus dar užmačiau kelių savo knygų nugarėles…

Vakaras ir vidurnaktis su Fritzu Dürrenmattu. Kaip atsirado „Fizikai“, „Meteoras“ ir „Das Versprechen“. D. labai sirguliavo nuo mažens. Diabetas, traumos, viršsvoris.

7 Nov 01

06.40–50 h per LNK šnekėjau apie vėlyvąją savo tėvystę. Rasa pražiopsojo, Pruncė irgi. Mane provokavo – ar užauginsi, girdi? Senas jau, girdi. 13 01 02 man bus „vos“ 55. Dvidešimt metų dar būtų galima „pratraukti“, bet vargu ar pavyks. Je, laiko lieka vis mažiau, ir tai tiesa; laimė, kad nežinom savo valandos, iliuzija išlieka.

Painter Alg. Griškevičiui (46) mikroinfarktas, o aną savaitę susitikome ŠMC, juokavom, sakėsi jau pusmetį metęs rūkyt, nes „nepastovi prie molberto“.

9 d. Nov – Rasai 40. O buvo 24, kai susitikom, gal 25. Susitikom juk 1986 rudenį, kai vargau „bei Mexico“ Karoliniškėse. Tėvui – 55 [54], motinai 40, sūnui – 4 mėnesiai. Ir kolei kas visi patenkinti šypsomės. Nežinia tik, ar ilgai. Bet šitaip tendencingai mąstant, žinoma, nieko linksmo. Štai Gibui daugiau kaip 60, o geria, rūko, dažo, tinkuoja, kosti, vedžioja Barį, kuriam mes pataupom kaulų.

Atvažiavo vėl Pruncės senelė iš Telšių. 9 d. ateis koks tuzinas R. kolegių iš Seimo, vėliau – giminaičiai.

Parašiau prisiminimus apie Alytaus kurortą dzūkų almanachui „Dainava“, Vyt. Nedzinskui. Vyt. Stanionis junioras žadėjo parūpinti ano meto „ikonografijos“.

LNK – šalia Lukiškių kalėjimo. Itin „savitas“ centro kvartaliukas. Greta „Geležinis vilkas“, lokalas, Mokslininkų namai su V. Žuko galerijos iškaba, „Brolių Grimų“ vokiškas pasažas – Kražių, Lukiškių, J. Savickio skg., toliau sov. statybos dėžės, kalėjimas ir skurdžios lūšnos…

17 Nov 2001

Sulaukęs 4 mėn. (lapkr. 13), Pruncė Emilis vis daugiau krykštauja, vis labiau domisi aplinka, o ir darosi vis reiklesnis: Rasai įskausta nugarą jį benešiojant. Bet dar geras vaikas – miega savo „kiemely“ po langais ir šypso, net spindi!

„Metai“ 11/2001 išspausdino mano romano „Bilė ir kiti“ ištrauką; knygą „Vaga“ išleis nebent Vilniaus knygų mugei (vasaris, 2002).

Jokių žinių iš Lenkijos dėl „Tūlos“. Ir iš Švedijos jokių.

Net nežinia, kaip aš „atstovausiu“ LT FRA / M Bookmesse 2002. Tiesa, Klaus Berthel jau verčia „Fahrende Röntgenstationen“, t. y. romaną „Kiln. Rö. stotys“.

Leidybinė padėtis būtų tokia:

1. „Bilė ir kiti“. Vaga. 2002
2. „Užėjau pas draugą“ („Kiškių mažės“). LRS leid.?
3. E. Canetti. „Susižvalgymai“. LRS, 2001-2
4. F. Dürrenmatt. „Labyrinth“. „Turmbau“. Verčiu.
5. M. Luther. „Užstalės pašnekesiai“. ???
6. „Tūla“ (lenkiškai). Sejny „Pogranicze“, 2002
7. „Fahrende Röntgenstationen“. Athena-Verlag, 2002
8. „Tūla“ (švediškai) – ?
9. „Peredvizhnye st. Rentgena“. Moskva. – ? išversta
10. „Gwili und Punk“. Chr. Meckel. Nėra leidyklos?
11. Gal versiu Canetti „Masse und Macht“
12. Versiu Hermano Brocho „Die Verzauberung“

Bandau parsiduoti „Veidui“. Keturiskart per mėnesį darysiu „Snukį“. 600 Lt. Labai mažai. Bet „finansų patarėjas“ R. Gavelis tvirtina, kad ir „R.“, ir „V.“ reikaliukai prastesni.

Šiandien paskambino Jurgita Mikutytė, dėsto vertimą VU germanistams. Kviečia kažkokiam seminarui. Pašnekėt, padrąsint. Iškart sako: už honorarą. OK. Ne taip, kaip Rytų Lietuvos „fondo“ veikėjai: ar važiuosi? Sakau: mano darbo diena kainuoja ca. 100 Lt. Tada „užsakovai“ beveik įsižeidžia. Santechnikui, skaitovui, šoferiui, savaime aišku, mokama, o autorius, atseit, teminta oru. Honoris causa.

19 lap 2001

Šeštadienį visa šeima važiavom (važiavo tik Pruncė) į Vingio parką – žvarbu, ėmė temti, išėjus iš restauruotų Karių (vokiečių, rusų, musulmonų, žydų) kapų, vaikas žliumbė, nerimavo, aš buvau mažai miegojęs, jaučiaus prastai, vis dažniau taip jaučiuos. Jau už tilto sutikom Saulių Žuką, atvažiavusį į Vingį, – jo dukrai 7 mėn. Gal vaikai kada nors ir susipažins?

O vakar švietė saulė, važiavom prie upės, buvom prie šv. Pranciškaus kryžiaus, Latvių gatvės gale, paupy. Jis – kryžmuo iš inkilų. Įdomu, ar apsigyvens jame sparnuočiai, pavasarį vėl atriedėsim pasižiūrėti, jau kitąmet…, jei sveiki, jei gyvi…

12/2001 „Metai“ spausdins F. Dürrenmatto „Winterkrieg in Tibet“ (iš „Labyrinth“), šiandien peržiūrėjau rašybą – pavardės, vietovardžiai etc… Atsiliepimai apie „Merginą Žuvį“ („Bilė ir kiti“) tarsi neblogi.

Rytoj su LRS leidykla važiuoju į Šiaulius. Plius Eug. Ališanka, su kuriuo po vieno PDR gal metus nešnekėjau. Šiaulių m-te bus pokalbiai, susitikimai, pažiūrėsim.

Pruncė auga, Rasai jo dienotvarkė ir nuotaikos labai aiškios. Nubundu, sako ji, o jis apsivertęs ant pilvo, galvą pakėlęs, žiūri ir šypso. Na, kaip nors peržiemosim, sūnau. Va, girdžiu, rėkia antram aukšte. 22 h. Nubudo… Šiaip jau nėra koks baisus rėksnys, ne.

O ruduo jau tikras – su šlapdriba, plikšalom, rūkais ir žiauriom autoavarijom. Na, nėr ką kranksėti, ryt kelias!..

24 Nov, šeštadienis

Penktadienio šokiai RS „3 brolyje“, jau seniai virtę III kl. alubario erzeliu. Vakar trumpai buvau, kad ir ne šokti. Tomui Rudokui <…> ten draudžiama lankytis, bet pakanka ir kitų. Jau vien Pranas Kutkaitis su savo „imidžu“ ko vertas! Girtas girtam nelygu. Mano jaunų dienų „Literatai“ atrodo lyg šventovė. Tik šiandien „Literatuose“ švediškos kainos ir tyla. Užtat Roberto Matulionio – „3 brolis“. „Suokalbyje“ dar būta dvasios likučių ar ko… Juoz. Erlickas „nachui“ siųsdavo palyginti švelniai ir atlaidžiai. Kai kas salėje būdavo pašarvotas, net dainuodavo kavinėj tyliau ir graudžiau (kol suvokdavo). Net Marčėno patologijose pasitaikydavo „poetizmų“. Nūnai gūdi šutvė. Įžūlūs chamai ir tiek. O be alaus čia būtų tuščia. Sventickui reikia nuompinigių, savininkui Matulioniui – navaro, t. y. pelno. Tie patys – Šiūša [Šiuša], „komponistas“ su kasele, Mikelkevičius ar kaip. Dar tuzinas. Kartais perpiet dar gali ramiai su kuo pasikalbėt. Anom dienom kalbėjausi čia su gydytoja poete iš Kauno J. S. ir vertėja bei dėstytoja Jurga Mikutaite [Mikutyte] (I. Bachman „Malina“). Vertėja protingesnė, ir ne vien dėl to, kad ne iš Kauno. Gal turėsiu porą seminarų VU. J. S. moko senelius rašyti eiles (mokėsi to Amerikoje) ir apie tai kalba TV („Ryto rate“ ar pan.).

R. pagaliau gavo pinigus už Pruncę, tik, žinoma, daug mažiau nei tikėjosi.

Sugedo II a. durų spyna. Kvietėm extra tarnybą, toks mažas vyrutis mikliai atrakino. 50 Lt!

Vis labiau įgundu sukti (gaminti) cigaretes su filtru naująja mašina „Gizeh“.

Nov buvau Šiauliuose, lit. vakarai su LRS leidykla Šiaulių un-te ir P. Višinskio bibliotekoje. Su Eug. Ališanka. Un-te buvo viena Beno Jenčiaus dukrų, bibl. senas komposer – Vyt. Šeinauskas. Pažįstamieji. Važiavom leidyklos autobusiuku, be honoraro. Kartą į mėnesį galima ir taip.

Name – vagystė. Audrius Juodvalkis apkraustė Stasės Juodvalkienės, savo senelio II žmonos, kambarį. Juos „jungia“ bendra virtuvė. Imitavo įsilaužimą per balkoną. Sako, prisipažinęs. Laukia teismo. Šūdinas „komunalkos“ šleifas velkasi iš paskos. Gyvenam čia, Moniuškos 20-3 ir 4 jau nuo 1990 metų. Kas mirė, kas išsikraustė, gal ca. 14 asm. Bet tikros ramybės nėr. Volodia Trizno, kaimynas už sienos, parduoda kambarį. Nori 10 000 žalių. Nacionalinė premija, kurios negavau ir negausiu. Butas iš gatvės pusės, be virtuvės, be jokių patogumų, nugyventas. 10 tūkst. jis, aišku, negaus. Bet aš nesurinkčiau nė šešių; tokia būtų „normali“ kaina. Kad būtume kuklūs vidutiniokai, reikėtų ca. 250 tūkst. Lt. Net jaučio sveikatą turėdamas neužsidirbčiau tiek.

Gruo 2 01

Metai neeiliniai: liepos 13 d., penktadienį, gimė Emilis Pranciškus Kunčinas. Iškart tapo svarbiausiu asmeniu mūsų mažytėje šeimoje.

Rudenį (rodos, rugsėjo galas–spalio pradžia) įsivedėme dujinius radiatorius su „katilu“ visam butui – I ir II a. Ca. 8 000 Lt, užtat 10 metų vargom su dujinėmis krosnimis, komfortas! Po vandens įvedimo svarbiausias buitinis įvykis!

Taip… Lubos, grindys. Langai. Namo apkalimas dailylentėmis. Vanduo!!! Prie šulinio jau treti metai neprieinu. Pruncę maudom kas antrą dieną. Toliau. Dušas, skalb. mašina. Visi langai! II a. kosmetika – lubos, apšvietimas.

Rudeniop – „kiemelis“ po langais. Kiemas su tvora, trinkelėm grįstas. <…> Galo vis tiek nematyt. Grindys. Mano „kabinetas“. Laiptai. Stogas. Mašina. Ranča. Ir t. t. t. t.

2001 kelionės ir pramogos

1) Kovo 17–birželio 8 – Bazel, Schweiz „Werkraum Wartock“
2) Po Dzūkiją su Bundziumi
3) Kapč.–Alytus. Balt. Ančia–Nemunu, valtimi. Gibas. > 100 km
4) Rugpjūčio 19–21 Giruliai, „Placdarmas 2001“. Poetiniai manevrai
5) Spalio 8–10, PDR Druskininkuose
6) Spalio m. su Eim. Nekrošium po Vilniją ir Dzūkiją
7) Tiesa, rugsėjo 4–12 (?) Palanga, „Viešnagė“. Prie jūros verčiau F. Dürrenmattą. Rugsėjo 11
d. „griuvo“ New York, USA. Pruncė liko pas mamą, buvo močiutė iš Telšių.
8) Gruodžio 7–9 Ryga, Latvija. Prozos skaitymai.

Čia ne kokia nors suvestinė.

Pruncė kolei kas labai mielas vaikas. Ir sveikas. Šypsosi kaip mėnuliukas, teletabių saulė. Tiesiog kaip beveik 5 mėn. kūdikis. Rasą lanko kolegės, draugai. Visi vienbalsiai giria…

2002 sausio 13 man – 55 metai, sūnui… pusė!

10 Dez 01

Pirmadienis. Grįžau iš Rygos; prozas lasījumi‘ 01. Įspūdžių nemažai, visi geri. Globojo Dacė Meiere, Neringos Abr. draugė, vertėja iš italų kalbos. Važiavom į Jūrmalą. Ryga – išpucintas, pasipūtęs, kosmopolitiškas didmiestis. Skaitėm bliuzo bare, aš – ištrauką iš „Tūlos“, vertė Janis Elsbergs, poetės V. Belševicos sūnus (Ramba). Ervin Einapu iš EST rodė video pagal S. Lenzą „Guten Abend, liebe Leute!“, skaitė priešmirtinius raštelius. Party pas Gunillą Forsen, Audeju 3-3. Ji padovanojo man norvegišką 100 proc. vilnos puloverį, nes LT ambasadoj, kurioj gyvenau, buvo bitterkalt. „Diena“ spausdino ištraukas („Tūla“). Elsbergas verstų visą romaną, bet bijo, kad neras leidėjo. Herm. Majevskis būtų išvertęs… mirė. Dacė rengia skaitymus bute per pilnatį. Guntis Berelis dovanojo savo „Latvių literatūros istoriją“. Latviai kiek pamišę, bet gyvena įdomiau, narsiau, gyviau už lietuvius. Bent jau Rygoj. Visa Latvija – buožgalvis, o galva – Rygoje. Švytėjimo nėra ko pavydėt, gyvenimo irgi. Lietuvių ambasadorius – „signataras“ P. Vaitiekūnas – toks liesas <…> su peteliške. Pasirašė mano „Kelionių knygoj“. Užtat padėjo Val. Klimišinaitė, sekretorė, buvusi Rasos kolegė Seime. Atnešė pledą, davė kavos, o ir šiaip.

Vilniuj pasnigę ir drungna. Radau sveikus namus ir namiškius – Rasą ir Pruncę, kuris dabar nori tik sėdėt, sėdėt, sėdėt! Gavo medžiaginę knygą su drambliais, Rasa – pledą, jį pirkau, nes latviai davė 65 latus, ca. 400 Lt honoraro. Kiek prasiblaškiau.

F. D. „Turmbau“ beliko versti paskutinį skyrių – „Das Hirn / Smegenys“. Iki Kalėdų, ko gero, pabaigsiu…

Atrodo, pasirašysiu sutartį su „Vaga“ dėl „Bilės ir kitų“. Noriu 5 000 Lt, bet Mickevičius („dirikas“) sako: ką Tu! Tada knyga turi kainuot per 20 Lt! Kas pirks!

Atrodo, kad LRS leidykla kada nors leis ir „shortus“, t. y. trumpus apsakymus <…> „Užėjau pas draugą“. Bet gal paliksiu seną pavadinimą – „Kiškių mažės“.

Tokie rūpesčiai bei rūpestėliai.

Kalėdoms turėsim virtuvės „boksus“, t. y. porą spintelių ir lentynų.

Labanaktis, Rasa. Labanaktis, Prunce!

19 Dez 01, trečiadienis

Didžiausias Pruncės džiaugsmas – sėdėti, vaikas tiesiog švyti. Rasą naktimis, aišku, pakelia, reikalaudamas vieno – pieno!

Apie metų balansą klausinėjo „Lietuvos rytas“ ir „7 meno dienos“. Liudvikas J. paprašė išvardint 3 geriausias skaitytas knygas. Paminėjau J. Sajausko „Suvalkijos geografiją“, D. Šimonio „Rykštę“ ir Gasparo [Aleksos] romaną „Adomas ir jo broliai“ [„Adomo broliai ir moterys“] ar pan. Visos trys nestebuklingos, bet bent jau paskaitomos.

Buvau LRT „Kultūros spąstų“ baliuje, rodys 26 d., antrą Kalėdų dieną. Naujos trumpos pažintys – aktorius V. Grigolis (Kaunas) ir daugelsyk regėtas Mykolaitytės sugyventinis Klaudijus Petrulis. Žaidėm paiką žaidimą apie Žirgo metus (2002), kažkoks aktorius puikiai parodijavo Stasiuką Povilaitį, dar kažkas… Gavom po „plytą“ – Š. Saukos albumą. <…> Į Žvėryną parvežė V. Liutkus, menotyrininkas, irgi seniai matytas. Universiteto skg. sutiktas akt. Budrys kvietė į būsimos parodos atidarymą. Šiandien – akt. ir poetesa Birutė Marc. – į „Solo“ pristatymą Užupyj. Tyčia suminiu visą šitą „kultūrinį planktoną“, atseit, visai ne nykiai mes čia gyvenam, apropos! Ryt – Mokytojų namuose „Vilniaus literatūrinė žiema“, eisiu, nes išleido antologiją, įdėti ir keli mano eilėraščiai. Šiandien, ties C. paštu, sutikau Marką Rodunerį, šveicarą iš Šiaulių, jis su kt. buvo Berlyno Literar. Colloquiume, buvo ten ir Tadas, L. Jonušys, M. Ivaškevičius; buvo „Suhrkampo“, „Rowolto“ „skautai“ – lietuvių jie versti neskuba, vertėjų tarsi jau atsirastų. Na, bent Klausas išvers „Fahrende Rö. Stationen“.

Nac. premijas už literatūrą šiemet gavo L. Gutauskas ir Just. Marcinkevičius. Nebūčiau davęs nė vienam. „Teisėtai“ gavo gal tik F. Bajoras, D. Katkus, Š. Bartas.

Gibas nuglaistė „rotbantu“ kaminą, grindų plyšius. Šeštadienį stalius sumontuos virtuvės spinteles; Kalėdas pasitiksim „pasitempę“.

<…> Man šokinėja spaudimas, „pilna jėga“ nebegaliu dirbti. Žinau, mirsiu nuo insulto, kaip tėvas, neaišku tik, kiek dar pavyks „pratempti“.

Perrašinėju F. Dürrenmatto vertimą. Iki Vilnius Book Fair 2002 pasirodys LRS leistas Elias Canettis, o ir mano romanas „Bilė ir kiti“. Nėra taip jau blogai, tik kad sveikatos būtų. „Лижбы не было войны“. Kaip častuškoj.

Gruodis šiemet tikras! Sniegas, pusto. Vėl atodrėkis. Vėl sninga. Po langu senas sukleręs vaik. vežimėlis. Rasa skolino iš kažko, nes į naują jaunikaitis nelabai ir telpa.

06 sausio 2002

Šiandien buvau RS klube – 11-ą kartą buvo įteikta premija už geriausią metų knygą. Gavo Sig. Geda – „Sokratas kalbasi su (berods) pasauliu“ [„Sokratas kalbasi su vėju“]. Aš 1993 metais gavau už „Tūlą“ 880 Lt, dabar premija siekia jau 3 000 Lt.

Jau 2002-ieji. Norėjau apžvelgt anuos, bet kažkaip… patingėjau. Pruncė, Šveicarija, dvi knygos, kelionė Ančia ir Merkiu, darbai, darbeliai… Suremontavom (iš dalies) mansardą – lubos, spinta, įsivedėm dujų radiatorius – viso labo tai kainavo ca. 16 000 Lt. Užtat nenusipirkom sodybos Rudnioj, Kitavičius pyko. Mašiną (automobilį) pirksiu gal pavasarį.

Savijauta mano pusėtina, dirbu rutiniškai, rodos, nepersidirbu, bet džn. kamuoja kr. spaudimas, nors ir vaistus geriu. Mažai judu. Tik dabar, žiemai privertus kalnus sniego, kasdamas jį prasimankštinu.

Visi namai laikosi „ant Rasos“. Tik jos dėka Pruncė ir sotus, ir šypso. Kartais ir ją suima neviltis, bet nedažnai.

Sausio 13 d. sukaks 55 metai, Pruncei bus lygiai 6 mėn., pusmetis. Būsiu lygiai 110 kartų vyresnis už sūnų. Nieko sau, tiesa?! Na, ilgainiui šis santykis mažės. Kol numirsiu.

Reiktų imtis savo sveikatos. Kad bent pamatyčiau paaugusį Emilį Pranciškų. Jis gavo pirmąjį laišką – RS klubas kvietė į „eglutę“ . Deja, nėjom – ir Pruncė slogavo, ir mudu su Rasa. Dar nesitrankom su vaiku, kaip „jaunieji“ Ajauskai…

Užsuka kartais Eimis. Ieško natūros. Gal „Metams“, gal dar kam. Vartė senus albumus. Vieną išsinešė.

Baigiu versti II-ą Dürrenmatto tomą – „Turmbau“. Paskutinis kapitelis „Das Hirn“ – siaubingas. Ištisi periodai apie vienišų smegenų veiklą per milijardus metų. Vėl kosminiai sprogimai, novos ir supernovos. Bet nedaug ir liko.

Vilniaus Book Fair 2002 pasirodys mano versti Canetti „Susižvalgymai“. Tikiu, kad „Vaga“ išleis ir romaną. Liko lygiai mėnesis.

Žiema šiemet – superžiema. Net graikai ir turkai šąla apsnigti. Gatvės pas mus veik nevalomos. Aš vienas atkasu kiemą.

Užeinantis K. Jurevičius atrodo liūdnai.

Volosačius šmėsteli ne kasdien.

Su N. M. pasveikino Ervinas Winkleris, Ignalina, Beate Wiener, 7M, Hamburg, Valdas Petrauskas iš Toronto, Violeta iš Kumelių gt. Kaune, na, ir kelios įstaigos. Dabar visi jau rašo tik e. mailus, o aš kompiuterio vis dar neturiu. Praverstų jis man, žinoma. Dabar visiems sakau, kad esu begal konservatyvus. Tiesos tame, žinia, yra.

Jaunystės bičiulis alytiškis Alg. Baranauskas steigia vieną pirmųjų Vilniuje casino. Verčiu jam faksus – kooperuojasi su vokiečiais.

Smagiausia, kad kolei kas Pruncė teikia daug džiaugsmo. „Bręsta“. Kalasi dantys. Noriai bendrauja ir jau šį bei tą suvokia. Mane atpažįsta vos įžengiu į mansardą. Atėjus svetimiems – rimtas, bet ramus.

Tikėkimės, kad ir šie metai bent kiek palengvins mūsų būtį ir buitį. „Лижбы не было войны!“ Ir kuo daugiau sveikatos visiems – Pruncei, Rasai, man.

Na… ateis pavasarėlis, gegutė užkukuos. Bet kol dar ateis…

Tik porąsyk šiemet buvau išėjęs iš namų. Tokia žiema! Tiesa, permainos ir virtuvėje – ištisas spintelių komplektas. Ir gražu, ir patogu. Virtuvei dar reiktų poros lentynų ir naujo stalo. Tada pakeisti duris (dvejas) ir bent jau su virtuve būtų gatava.

O aš vis dar pasvajoju apie savo „kabinetą su biblioteka“. Čia jau daugel ko reiktų, beveik visko. Nuo grindų iki kompiuterio. Daug.

17 02 2002

Metai įsibėgėja visais frontais.

Sausio 25 d. Kaune mirė paskutinioji Kunčinų giminės mohikanė, mano krikštamotė Marija (Kunčinaitė) Kairienė, g. 1921 Petrograde. Ėjo 81-uosius, rudenį dar šventėm 80-metį. Palaidojom Petrašiūnuose, šalia Kairio, dirigento, chorvedžio. Visai šalia – Gruodis, Jablonskis, Būga, Žmuidzinavičius, alėjos gale – St. Lozoraitis ir mafijozas Daškevičius. Netoliese ir kukli Saliamutės N. stovyla, užgožta sėdinčio kunigo Rič. Mikutavičiaus. Abu perkelti – poetė iš muziejaus patvorio, kunigas iš bevardžio kapo.

Kairienė sunkiai sirgo, buvo paralyžiuota. Kuklios laidotuvės, kuklios pakasynos „Vilnelėje“, Vytauto pr., Laima su vaikais, benamis Andriukas, Gediminas, likęs vyriausiu giminėje, jam 60, pusbrolis.

Vasario 7 d. įlūžęs nuskendo rezervato direktorius Vyt. Nedzinskas. Alytiškis, mamos mokinys, gamtininkas. <…> laidotuvės Alytuje. Nelemta jo mirtis, bet simboliška – Žuvinte… Mielas žmogus. 50-mečio proga dovanojo man kėkšto iškamšą ir butelį naminės – „kurcinio ašarų“. 62 metus ėjo.

Vasario 11 d. vėl žinia – autostradoje ties Kaišiadorimis mašina mirtinai partrenkė dail. Edvardą Kokanauskį (1952–2002). Iki 50-mečio buvo likę vos keli mėnesiai… prieš savaitę dar šnekučiavomės ŠMC kavinėj. Ado irgi labai gaila, buvom seniai, kad ir ne itin artimai, pažįstami. Turiu kelis „boschiškus“ jo darbus, kadais „dariau interviu“ 7MD. O ir šiaip – iš tos pačios R. Kasparavičiaus, Ant. Ramono, L. Vildžiūno, Jz. Šikšnelio „chebros“.

Vasario 16 d. sukako jau ketveri metai, kai mirė Markas, Vytautas Markevičius, vienas iš nedaugelio artimesnių man žmonių. Priminė apie tai jo našlė Tamara, kai pasveikinau su nepriklausomybe (telefonu). Nesmagu pasidarė. Man tai ne šventė, pasakė ji, Vasario 16-tą mirė Vytas… Nesulaukė anūko Augustino (Mariaus sūnaus), nepamatė ir mūsų Pranciškaus.

Kai pagalvoju apie savo kartos velionius, per daug jų, oi, per daug! Ramonas, Šteinys, Markas, Vidas Marcinkevičius, Ega St(eponavičius), o ir Vitas (brolis), Algis Kairys…

– – –

Einu žiūrėt TV, „Rudens maratono“. Nenubosta, daug kartų jį mačiau. Po trilerių, kovinių ir siaubo filmų, kurių pilna visa kabelinė ir nekabelinė TV, norisi poilsio. Kine šiemet buvau kartą – „Amelija iš Monmartro“, lyrinė komedija.

– – –

O mes gyvenam. Sausio 13 man suėjo 55-eri, o Pruncei – 0,5, t. y. pusmetis. Vaikas auga kaip ant mielių. Amūras, putas! Sėdi tvirtai, vis labiau nori stotis, kasdien darosi protingesnis, smalsesnis, judresnis, reiklesnis. Mamą ir mane pripažįsta besąlygiškai, su kitais – maloniai diplomatiškas. Vis dar sveikas, tik kartą išgąsdino – nukrito stačia galva nuo sofos, kaukštelėjo į grindis. Rasa išsigandus nuvežė net į Santariškes, bet viskas apsiėjo laimingai, o pažįstami choru kartojo: ak, kuris gi vaikas nėra kritęs ant galvos! Šiandien Pruncė pirmukart gavo mėsos, triušienos, pertrintos, žinoma. Atrodo, patiko.

Vis daugiau lieka išaugtų rūbelių, Rasa pasiskolino seną vežimą miegui lauke, iš naujo tiks tik sportinis triratis. Ak, viskas dar prieš akis, kad tik sveikatos pakaktų visiems. Mane jau rimtai kamuoja kraujospūdis, vis manau, kad ims ir praeis, juolab ryju tabletes. Naktimis nebedirbu, alkoholio negeriu, tik rūkau dar. Turiu „cigarečių f-ką“, mašinėlę, gaminuosi cigaretes iš gilzių ir olandiško tabako. Kenkia!

Vilnius Book Fair 2002 pristačiau E. Canetti „Das Augenspiel“ vertimą, o romano „Bilė ir kiti“ „Vaga“ neišleido, dar kartą apmovė, apmaudu. Lietuva – Frankfurt Book Fair 2002 garbės svečias, esama šurmulio, ir nemenko. Dalyvavau (5–7 d. vasario) simpoziume Rotušėj. Svečiai iš SW, D, LV, BY, ČS, PL etc. Buvau paminėtas „Süddeutsche Zeitung“, rašysiu „Der Spiegel“. Turėsiu kelionių į Vokietiją – Erfurtą, Wiesbadeną, Liuneburgą, Hanoverį, Miuncheną, Frankfurtą. M. Kl. Berthelis gal spės išversti „Kilnojamąsias Rentgeno stotis“. Šiaip mugė kiek išjudino mūsų balą, bet neilgam. LRS leidykloj dar guli ir apsakymų rinkinys „Kiškių mažės“ („Užėjau pas draugą“).

Baigiau versti F. Dürrenmatto „Stoffe I–IX“, ketinu sėsti prie H. Brocho „Verzauberung“. Esu pažadėjęs parašyti A. Liugos „firmai“ pjesę, šiaip jau nebedirbu per jėgą, norėčiau rašyti nebent prisiminimus. Vienu metu netgi labai norėjau, dabar kiek atvėsau.

10 metų tarnavęs virtuvės stalas – jau tvartely (sandėliuke). Meisteris Algis padarė specialų, pagal išmatavimus, sulig palange, su metalo kojom ir apvaliais kampais. Virtuvė jau tarsi panaši į virtuvę… o visa kita <…>. Būtų gera, jei dar šiame pasaulyje spėčiau įsirengti kažką panašaus į darbo kambarį su normalia „orgtechnika“. Labai, žinoma, dėl to nesielvartauju, darbų kokybės computer nepakels, bet kitąsyk pikta, kai dėl paprastų dalykų tenka tiek gaišti ir vargti.

Rasą, ačiū Dievui, lanko draugės, kolegės, giminės, ypač padeda Gr. Gudaitienės (jos pusseserės) vaikai – Mindaugas ir Vaida…

Nieko, Prunce. Ne už kalnų ir tikras pavasaris, nors vasaris šiemet kaip niekad šiltas, išnyko visos gruodžio pusnys. Nieko, Prunce! Išjosim dar į žalias lankas, parkus ir miškus. Gal pavyks nusipirkti normalesnį automobilį. Pasodinam motiną už vairo ir – pirmyn! Karolina slidinėja su Levu Austrijoje, o iš Pauliaus (England, Oxford, London) jau senokai nieko nebegirdėti.

Mano kartos Lietuvos literatai pergyveno Staliną, Chruščiovą, naivią komunistinės idėjos iliuziją, nykią Brežnevo stagnaciją, jie ištvėrė Atgimimo trimitus ir po jų stojusią spengiančią tylą, miesčionišką ir egzistencinį bambėjimą, ji nesvarstydama sulaužė visus iki tol galiojusius juokingus politinius ir moralinius tabu, išskyrus vieną – mano karta iki šiol neatsivėrė pati sau: be pozos, be pompos, be pretenzijų į nepaskelbto Pasaulio literatūros čempionato laurus. Žinoma, pasakotis apie visa tai yra be galo sunku. Bet pabandyti verta, šit aš ir bandau…

Balandžio 20 d., sekmadienis

Buvom su Rasa ir Prunce Trakų Vokėj, kur dabar gyvena senieji Matulevičiai, Rasos tėvai. Riedėjom senu R. tėvo dovanotu „Žiguliu“, kurį ketinam mainyti su Eimiu N. į jo senutę „Mazdą“.

Gražus parkas, gražūs rūmai, kt. pastatai, tik viskas l. apleista, nugyventa, sudarkyta silikatinių pastatų ir garažų. Kaip ir visur. Sako, rūmus pirksią lenkai, Tiškevičius jie savais laiko.

Pruncei jau > 9 mėn., ropliukas sveria > 12 kg, guvus ir sveikas…

Kovo mėn. užgėriau – bjauriai, juodai, iki velnių matymo. Lankėsi Algis, Erlickas, G. Beresnevičius… o kasdien pas Gibus… nesinori nė rašyti… teko gultis į brangią ligoninę, daryti lašelines ir vėl „apsidrausti“.

Iki šiolei dar sutrikęs miegas.

22 d. skrendu į Berlyną, iš ten į Erfurtą, Weimarą. Skaitysiu ištraukas iš „Mobile Rö. Stationen“, vertė Klausas Berthel.

2002 balandžio 22

22 Apr 02 / Erfurt / Thüringen /
„Best Western Hotel Exelsior“
Bahnhofstr. 35/104

Nejau skraidinau į D šitą tomą, kad nieko neįrašyčiau? Kelionė neišvargino, viskas sklandu ir OK. Skridau su Cornelium Hell, austru iš Vienos, kitados jis ten mane gražiai paglobojo – nuvežė į UNO centrą Vienoje ir užkėlė į TV bokštą prie Dunojaus. Dabar grįžta iš Nidos vertėjų seminaro, ten buvo ir mano vertėjai – Klaus Berthel, D, Marcus Roduner, CH, ir Jonas Ohman, Švedija. Nusileidom tviskančiame po remonto Flughafen Tegel, + 17 °C, jau žalia čia. 3,5 h InterReggio važiavom į Tiuringijos sostinę Erfurtą. 1974 čia pirmukart buvojau užsienyje, DDR ir CCCP draugystės laikais. Šiemet Vilniaus ir Erfurto „draugystei“ 30 metų, vyksta Vilniaus dienos, mano skaitymai (Lesungen) Erfurte ir Weimare „auch in diesen Rahnen“.

Kas galėjo pagalvot, kad kada nors skrisiu čia vienas, nereikės net vizos, o už steiką mokėsiu eurais.

Kl. Berthelis <…> verčia mano „Mobile Röntgenstationen“, 3 skyrių čia ir skaitysiu. Romaną Fra / Maino Buchmess’ei žada išleisti kažkokia <…> leidyklėlė, Četrauską, Gavelį, Šliogerį jau išleido, šiemet vėl Četras, Gutauskas ir aš. Nėr kažkokios paramos „Petro ofsetui“, Tadas siunta, tarsi būtų literatūros primabalerina. Pažiūrėsim.

Gegužę pagaliau pasirodys „Tūla“ lenkiškai. Gal vyksiu ir į Warszawos knygų mugę. Toliau – Fra / M. „Literatur am Fluss“, Hanoveris ir Liuneburgas ir t. t.

Dabar grįžkim į Lietuvą. Vėl mirtys – mirė architektas Šeškevičius, Jurevičių kaimynas Antakalny. Pažinojau jį seniai, nors iš tolo. Toks stambus, linksmas <…>. Vėžys <…>.

Mirė Nijolė Miliauskaitė-Bložienė, 52. Nežinojau, kad serga vėžiu. Toks atokus, savaip užsidaręs žmogus. Pažinojau nuo studijų metų, bet tik iš tolo. Jaunystėje buvo labai graži. Kartą lydėjau, bet bučiuojama nesileido. Ką dabar darys vienas likęs senukas Bložė?

O mes gyvenam dar.

Nekrošius vis dar neatiduoda savo „Mitsubishi“, važinėja į Rytprūsius, mat ketina statyti „Metus“, o didis skulptorius Jonas Jagėla prašosi priimamas Nekrošiaus scenos darbininku. Nors ir senas jau (58)… Mat Eimio „rabotiaga“ gauna ca. 8 000 Lt per mėn. Tiek negauna nei seniūnai, nei profesoriai. Tik teisėjai!

„Knygų pavasario“ Mokytojų namuose proga mane išprovokavo surengti piešinių parodą. Buvo net atidarymas, skaičiau „Kiškių mažės“, kaip ir Šviesos-Santaros suėjime „Žaltvykslės“ rūsy. Intelektualai suprato ir žvengė <…>. Iš ten važiavau tiesiai į LRT žinias, daviau interviu ir net padeklamavau posmelį – „Grožio niekad negana / Ant pačios aukščiausios kopos / Stovi vyras ir žmona / Genijus ir mis Europa!“.

Prieš išskrisdamas dar perskaičiau savo romano „Bilė ir kiti“ („Mergina Žuvis“) korektūrą. Su dailininku R. Čeponiu aptarėm viršelį. Atrodo, knyga pagaliau pasirodys. „Vaga“ visai nususo, „madas“ jai diktuoja per 2 aukštus įsikūrusi langų firma. Gerai, kad dar parėmė KM, gausiu 3 700 Lt, gal iškart.

A. Daugnorienė redaguoja mano verstus F. Dürrenmatto „Labyrinth“ ir „Turmbau“, LRS leidyklai esu dar atidavęs short stories knygą „Kiškių mažės“ („Užėjau pas draugą“).

Vis dar rašau ŠAT („Šiaurės Atėnams“), kartais „XXI amžiui“… dar išverčiu ką ar parašau 7MD. Honorarai skurdūs, nors moka laiku. Jei ne stipendija (1 250 LT, gausiu dar metus), būtų krachas. Pajamos itin sumažėjo, o atsiradus Pruncei išlaidos labai išaugo ir tik augs. Rasa iki rugsėjo dar gaus po 1 000 Lt / mėn., o paskui – viskas. Žinoma, nepražūsim. Kultūros žmonėms neduodama uždirbti, rašytojams ypač. Latviai ir estai čia daug geriau susitvarkę. Neduoda pašalpų, stipendijų, užtat moka solidžius honorarus.

Pruncė vis dar labai mielas. 12,5 kg. pilypukas. Vakar su Rasa buvo Bernardinų bžn., atrado bendraamžių – susidomėjimas didžiulis. Juk visąlaik mato tik mamą, dar mane ir kaimynę Stasę, „babą“. Smalsus be galo. Rėplioja, repečkoja kur įmanydamas. Fonetika irgi įvairėja – nuo džiugaus klyksmo, gugenimo iki raudų, kai reikia nusirengti ar apsirengti. Auga vaikas. Rasa išvargus, bet „veža“. Rutina yra rutina. Veržiasi „į žmones“, vos progą radusi. Suprantama. Vairuoja ji gerai, net tuos suknistus „Žigulius“… Ačiūdie, Pranciškus vis dar sveikas, motinos pienu ir kalakutiena misdamas.

Aš savaip nuvargau, tai net ne depresija. Jau nebedirbu per naktis, nors 2 tomus Dürrenmatto išverčiau gangreit. Buvo įdomu. Ketinu versti Hermano Brocho „Die Verzauberung“; tai būtų pirmoji H. B. knyga lietuviškai (su Robertu Walzeriu mane „apšovė“ „Pradai“, nors periodikoje („Die Spaziergang“) pionierius buvau aš).

Gimiau bent 10-čia metų per anksti. Būdamas dabar 45-erių dar šį tą nuveikčiau. Dabar viską suėda kasdieniai rašymai dėl kelių litų. Bet ne aš vienas toks.

Šią vasarą (kai ateis pinigai už Canetti „Augenspiel“) žadu pagaliau pertvarkyti ir savo „kabinetą“, vėl remontas, išlaidos, nervai. Vis dažniau tenka „teisintis“, kad neturiu kompiuterio, „nesirausiu“ internete ir nesinaudoju e. mailu. Gėdos, beje, nejaučiu jokios, nors, žinau, computer smarkiai palengvintų darbus bei darbelius. G. Grassas sakosi irgi neturįs viso to, bet jis turi komandą; aš jos neturiu… Na, nesilyginsiu su G. Grassu. Bet minimumą norėtųsi turėti visai ne iš tuštybės ar puikybės. Ir visam tam aprašinėti laiko atsiranda tik „kažkokiam Erfurte“, viešbuty. Miestas blizga ir tviska, Vakarų dėdė – buvęs VFR – sukišo čia daug milijonų DM, o dabar tebekiša Eur. Nors važiuojant traukiniu dar daug griuvenų, apleistų namų, bet šalia – nauji, modernūs pastatai, tviskantys Erfurto tramvajai, renovuoti ir restauruoti namai etc.

Ryt visą dieną iki 18 h laisvas. Ką veiksiu, neišmanau. Vien už kuklią vakarienę suplojau 15 Eur. Ir niekaip neprisiskambinau Rasai – vis „falsch gewählt“.

Na, ryt tikiuosi normaliai papusryčiaut, viešbutis net 4 žvaigždučių. Bet kai panašiam gyvenau Ciuriche, pusryčiai buvo itin kuklūs. Gardžiausiai (ir gausiausiai) su Rasa valgėm kelte, grįždami iš Stokholmo į Taliną.

23.20. Eisiu po dušu ir bandysiu užmigti. Kambario langai į kiemą, bet čia ne Berlynas ir ne Niujorkas. Kai apie 20.30 h išėjau į miestą, tai net „Angeryje“ (svarbiausia Erfurto g-vė) buvo tuščia kaip kaime. Tuščias švytintis casino, apytuštė ir ta amerikietiško tipo užeigėlė. Berlyne, aišku, kitaip.

Na, myžt, poteriaut ir gult, gana.

23 Apr 02 Erfurt
Jurginės

<…>

Jaučiuosi silpnokai, nors miegojau tarsi normaliai. Susiskambinau pagaliau su namais, nes mobilus „neima“ kažkodėl…

Jei 1974 Erfurtas man atrodė pasaka, tai šiandien, 2002 pavasarį, – normalus Europos miestas „su veidu“. Po 10–15 metų taip susiniveliuos ir Vilnius. Jau dabar sparčiai niveliuojasi. Vakaruose visgi esama kitokios, kiek tikresnės, „smarvės“, čia irgi tik Vakarų imitacija <…>.

Buvau tame „Habel“ Buchhandlung. Didžiulis, moderniškas knygynas, jau atskiras Hörbücher skyrius. Čia ir skaitysiu. Vargu ar ateis daug žmonių.

Kiek numigau, bet vis tiek silpna. Bet Bazely būdavo blogiau.

18.30 ateis Maja Eib. Atneš „Unteralgen“ ir honorarą – 300 eur. Už du skaitymus – šiandien čia, ryt – Weimare. <…> H. Brocho – nė vienos knygos, o juk žadu versti jo „Verzauberung“, gal – „Pakerėjimas“. Ten įmontuota ir mano kitados versta jo novelė „Barbara“.

VDR, aišku, vienintelė ex socialistinė valstybė, kur grįžti komunistams nėra jokių šansų. Vokiečiai STASI karininko kancleriu nerinks, kaip rusai išsirinko prezidentu KGB подполковник’ą Putiną. O ir socdemai čia nė iš tolo nepanašūs į lietuviškuosius. Pažanga čia akivaizdi, nors nepatenkintų, aišku, irgi yra. O kur jų nėra. Reklama siūlo 19 d. lėktuvu aplink pasaulį – 6 333 Eur. Kitas variantas – 3 333 Eur.

FAZ Cafe in der „Habel“ Buchhandlung. Apie 20 klausytojų. Perskaičiau normaliai, klausė dėmesingai. Aktyvūs klausimai. Susilaukiau padėkų. Priėjo viena Kazachstano vokietė, 7 m. gyvena čia: „Vis tiek nesijaučiu kaip namie.“

Maja Eib, graži vokietė, davė 300 Eur plius 87 Eur už kelionę iki Berlyno. Net autobusą į Tegel apmokėjo.

Maja parodė kebabinę pačiam centre. 3 Eur kebabas plius turk. arbata. Pristojo Paul kažkoks, tėvai – Rygos vokiečiai, Baltdeutschen. Jie visi čia dar truputėlį ilgisi DDR laikų, tai galima justi. Kita karta to ilgesio jau nebejaus. Kaip pas mus sovietmečio.

Kažkoks prof. em. Dr. Wolfgang Franz perdavė man savo knygą „Einmal Baschkirien und zurück“. Karo belaisvio prisiminimai. Daug apie Rytprūsius ir Lietuvą. Gal ką išversiu ŠAT, gal.

Ryt bandysiu Pruncei ieškoti „echte Leder“ batų. 17.30 h – Weimaras. Ten lėzungas irgi knygyne <…>.

24 Apr 2002 Erfurt

„Hugendubel“ – didžiulis modernus knygynas Angerplatz’e. Pirkau garsaus artisto Mario Adorfo (mačiau su juo ne vieną filmą) prozos knygą „Der römische Schneeball“.

Šiaip jau puoliau pirkti skudurų ir kaipmat išleidau > 100 Eur (ca. 200 DM, 350 Lt). Užtat nupirkau Pruncei dailius, spalvotus batelius – 16,90 Eur. Turėjau ir matą – lazdelę nuo ledų. 21 numeris. Wa?

Viešbučio pusryčių visai dienai neprivalgysi, tad popiet sukirtau gatvėje thüringischer Bratwurst ir bistro išgėriau kažko panašaus į kakavą.

Apsiniaukę, lynoja. Nešalta tačiau. Jaučiuos „slabnai“. Greit nuvargstu blūdinėdamas po miestą. Bet popiet numigau ir kelionei į netolimą Weimarą esu visiškai pasirengęs…

27 Apr 2002 / Vilnius / Žvėrynas

Vos išvykau iš Erfurto, kitądien ten nutiko didžiausia tragedija pokario Vokietijoje: iš gimnazijos pašalintas 19-metis nušovė 13 mokytojų, 2 mokinius, policininką ir nusišovė pats. VFR – gedulas…

Radau dar labiau „subrendusį“ Pruncę, kuris lauktuvių gavo odinius sandalus. Jei iš Berlyno skridau su C. Heliu, tai iš Tėgelio pakilau su „Vilniaus Vingio“ gen. dir., a. a. Vito studijų kolega Vcl. Šleinota, puniškiu. Iš airport nauja „Volvo“ pargabeno į Žvėryną, nes ir gyvena šalia, Poškos gt., ne lūšnoje, žinoma.

Atrodo, viskas einasi=eisis neblogai. Radau kvietimą 2002 rugsėjui su 1 000 Eur stipendija „Vila Valberta“, netoli Müncheno. Ten yra viešėję Č. Aitmatovas, Sarah Kirsch, A. Bitovas etc. Beje, ir apsukrusis Tadas Četrauskas – „rašytojas ir vertėjas“. Iki 05 10 turi pasirodyti „Bilė ir kiti“, 05 17 – Warszawa Book Fair, kur bus pristatyta „Tūla“. Birželyje – Frankfurt / Main – „Literatur am Fluss“, prieš tai – Hanovery ir Lüneburge skaitysiu prozą, o E. Ališanka – eiles. Renginys – „Grenzenlos“, su italais ir škotais. Vėliau, rudenį, FRA / M Buchmesse, spalio 3 d. dar vakaras Vilniuj, Münchene su R. Gaveliu etc. Labai intensyvūs šiuo atžvilgiu metai. Iki gegužės galo Klaus Berthel žada baigti versti į vokiečių kalbą „Mobile Röntgenstationen“, „Athene“ leidykla išleis ją August 2002. Švedas Jonas Ohmanas „Tūlą“ verčia į švedų k., maskviškis „Дружба народов“ (vert. G. Jefremov) spausdina „Mобильные станции Rентгенa“ žurnalinį variantą. Marcus Roduner (Schweiz–Šiauliai) verčia didelį gabalą „Tūlos“.

Man nesant, skambino iš Berno prof. Jan Locher, dėkojęs už jam pasiųstą V. Bložės „Tuštumą“.

Šiandien su Rasa senuoju „Žiguliu“ vykstame į W. Hercogo filmo „Nenugalimasis“ premjerą „Lietuvos“ k. / t. Buvo filmuota ir Užupyje bei Rumšiškėse. Atvykęs ir pats W. Hercogas. Erfurte pirkau garsaus akt. Mario Adorfo kygą „Der römische Schneeball“, skyrius „Grenzgänger“ („Sienos pažeidėjas“) kaipsyk apie W. Hercogą. Net neįtariau, kad M. Adorf – ir filologas, puikus stilistas. Gal ką ir versiu iš tos knygos. Taigi, rodos, gyvenimas kruta <…>.

Žydi kaip varškė kriaušė už lango – šimtametė, laukinė. Vėl byrės grūšios, vėl šluosiu ir grėbsiu jas, kolei gyvas… Nieko. Labai skųstis tarsi nėra kuo. Gegužę vaikeliui sukaks 10 mėn. Liepos 13 d. – jau ir metai.

20.55 h. Buvom Wernerio hercogo „Nenugalimajam“. Žinodamas atpažįsti ir Užupį, ir Rumšiškes.

M. Wälde probėgšmiais supažindino ir su W. Hercogu. Užsiminiau apie Erfurtą ir Mario Adorfo knygą. Pažiūrėti malonus, netgi drovus. Žydai jam leido filmuoti ir Vilniaus sinagogoje, už tai jis dėkojo. Filmas, žinia, profesionalus, „gražus“, bet neišdildomo įspūdžio nepaliko. Veiksmas – Lenkija ir Berlynas iki Hitlerio atėjimo. Žydų galiūną vaidina suomis, kitą žydą – okultistą – britas.

Vakar užėjo Nekrošius, imkit, girdi, tą jo mašiną ir važinėkit! O ji „nepraėjus“ techn. kontrolės et cetera. Galėjo paimti mane į Atėnus, kur prie Akropolio vaidino 4 „Hamletus“, bet dabar, esą, jau vėlu, sąrašai išsiųsti, 10 proc. tikimybės.

Vokietijoj – gedulas. Į mišias Erfurto katedroj, kur vos prieš kelias dienas buvau, atvyko kancleris Schröder. 17 aukų, įskaitant žmogžudį-savižudį.

Atvėso, palyja. Pruncė rėplioja per visą mansardą iki pat slenksčio. Tada – galopu atgalios ir taip be galo. Judrus vaikas!

30.4.2002 / Žvėrynas

„Bilės“ (romano) viršelis bus gražus – šiandien computer ekrane jį parodė Ramūnas Čeponis, autorius. Positiv & Negativ. Bilė – positiv.

Mintautas Daulenskis sutiko atspausdinti mano ir Tado Č. romanus („Kiln. Rentg. stotys“ – mano, ir „Juozas – taktinis šalies patriotas“) Seimo leidykloje, o leidžia juos „Athene“ leidykla, leidėjas – Duscha.

Vakar Pruncei pirkom kėdę-stalą, galės valgyt „kaip žmogus“. Žmogutis spurda, krykščia, zirzia – normalus!

Verdam dilgėlių sriubą.

Šiandien mieste sutikau Mariutę, buv. istorijos mokytoją M. Viselgaitę, Algio auklėtoją. Parūkėm Lukiškių aikštėj. Teiravosi Algio, ketina atgauti 20 ha žemės prie Kriokialaukio. Kam Jums ji, Mariute? – klausiau. Kad palaidot būt už ką! – sušuko Mariutė. „Patvoriuos lavonų Lietuvoj jau nebemėto“, – atkirto. Atsisveikinom labai draugiškai.

Ryt manęs vokiečių spaudai fotografuot ateina Claus Gretter iš FRA / M, mugei. „Mein Haus ist sehr schlicht, Herr“, – pasakiau jam telefonu. Nieko, pasakė Grėteris, išeisim į lauką, taigi.

3 ar 4 gegužės susiras mane ir Berlyno žurnalistė Margaritte Kreuzer, kurią esą sužavėjusi M. Rodunerio versta „Tūlos“ ištrauka lankstinuke. Vis dar LRS leidykla neapsisprendžia dėl Hermano Brocho „Die Verzauberung“. O darbo ten bus daug.

11.05.02 Žvėrynas

Vasariški orai tęsiasi. +25–27 °C! Jau net norisi lietaus. Bene pirmą kartą visi trys – Rasa, Pruncė ir aš – išsirengėm į miestą senuoju „Žiguli“. Pirmiausiai nukakom į milžinišką „Senukų“ centrą. Pirkom ten žoliapjovę, tikrą pjautuvą, medinį kūjį, dar kažką. Milžiniškoje parduotuvėje mūsų sūnus elgėsi kaip tikras miestietis – niekuo nesistebėjo, krykštavo, bandė nučiupti kokį žaislą ar įnagį. Poryt jam jau 10 mėnesių… Iš „Senukų“ nuvykom į „Telekomo“ sporto centro kavinę. Rasa ten sportuodavo, kai buvo nėščia. Valgėm salotas, brokolių piurė (sriubą), o Pruncė pats gėrė iš buteliuko sultis.

Popiet kelias valandas šienavau „Bosch“ šienapjove. Laidas – 50 m. ilgio, apėjau visus dilgėm ir pienėm užėjusius patvorius. Gražiau ir erdviau.

Vakare atvažiavo Eimis N. Jo limuzinu pervažiavom džiūgaujantį miestą (hitų koncertas Sereikiškėse), tada gėrėm arbatą „Ida Basar“. Seniai buvau mieste vakare. Gražu, gyva, pilna žmonių, šilta. Bet kiekvienam žingsny reikia turėti pinigų.

Už romaną „Bilė ir kiti“ gavau vos 3 480 Lt. Tai patyręs, režisierius E. tik palingavo galva. Ketvirtadienį – į Warszavos knygų mugę. Pasitiksiu lenkišką „Tūlą“. Skambino Agnieszka Saiszko (?) iš Suvalkų, gal teks likti viena diena ilgiau.

Skandalas dėl FRA / M Buchmesse. Į politinį mugės disputą socdemai (A. Juozaitis, V. Kavaliauskas ir pan.) ketina siųsti „parteigenosses“ – Karosą, Prunskienę, Kavaliauską, Andriukaitį. Vokiečiai pyksta ir stebisi – tai ne šalies, o partijos pristatymas. Turėjo vykti – Lenartas Meri, estų eksprezidentas, Landsbergis, A. Kubilius, S. Kovaliovas etc. <…> Kavaliausko „argumentai“ – K. Pr. puikiai kalba vokiškai <…>, o už „užsieniečius“ Lietuva neketina mokėti. Idiotų šutvė.

Miunchene, rodos, būsiu 2 mėn. – rugsėjį ir spalį. Daug renginių, įdomus ir įtemptas, atrodo, bus birželis – FRA / M, Liuneburgas, Hanoveris, dar kažkas.

Antrad., 05.14, Klaus Berthel jau atneš 100 psl. „Mobile Röntgenstationen“ vertimo. Viskas tarsi OK. Tarsi susitvarkė ir mano kraujospūdis. Gerų emocijų teikia ir Pruncė, ir Rasa. 23 h 47 min., Žvėrynas.

16 05 2002

Warszawa
„Orbis europejska“, 221
Warsawa book fair 2002

„Liet. knyga“: Aušrinė Jonikaitė, Gintaras Grajauskas, Jurgis Kunčinas.

Į Varšuvos knygų mugę. Pagaliau lenkiškai pasirodo „Tūla“ („Tula“). Dar nemačiau. Vertė Alicja Rybałko, išleido „Pogranicze“ Seinuose. Vakar „Vaga“ pagaliau išleido „Bilė ir kiti“ (dail. Ramūnas Čeponis).

Į Warszawą važiavom kone visą dieną. Prie sienos (Lazdijai) visgi gaišom valandą, nors eilių čia seniai nėra. Per jotvingių žemes – Augustow, Łomża – į Warszawą. Niekad joje nebuvau, tik pravažiuodamas į Berlyną. Bet tiek matyta TV, atvirukuose, knygose, tarsi jau buvęs. Neretai taip būna – įspūdis neblogas, miestas gan žalias. Esama naujų „bildingų“, kone „dangoraižių“. Bet pats kraštas skurdokas, bent šis, rytinis, Lenkijos pakraštys.

Vyksta Mint. Daulenskis (Seimo leidyklos vadas), daug nepažįstamų. Susipažinau su Donata Mitaite. Žinau, kas yra Vaškelis. Mačiau Paknį su Baltėnu ir „stafažu“.

Apsistojom centre, hotel „Orbis Europejsky“. Vienutė 221. Kaimynystėje – Gintaras Grajauskas, Aušrinė Jonikaitė.

Su Jagoda Ragoža ir (?) (vertėjos iš liet. k.) ėjom vakarieniauti į Stare Miasto. Viskas atstatyta tuoj po karo. Pilis irgi, rūmai centre. Skirtumas nuo V. Europos didmiesčių – akivaizdus, bet šiaip įspūdis visai neblogas. Yra skulptūrų, budelis su kalaviju etc. Yra turkiškų, graikiškų, airiškų restoranų – jų Vilniuj dar stinga.

Ryt – skaitymas kavinėje „Jazgot“ <…> šalia geležinkelio stoties. Pompastiškas paminklas Ad. Mickevičiui, lenkų karaliams, daug paminklinių lentų, bažnyčios restauruotos ir, aišku, apšviestos. Bet erdvės didžiulės – tuo ir primena Minską, Maskvą, iš dalies Vieną.

Jaučiuosi neblogai, kasdien geriu tabletę kraujospūdžiui reguliuoti. O ir tabletę miegui. Būtų gerai nepramiegoti hotelio pusryčių.

Rasai skambinau, rodos, viskas OK. Pruncė jau buvo išmaudytas. <…> Vos grįžęs vyksiu į Nidą, Th. Manno seminarą vertėjams. 100 Eur + kelionės išlaidos. Mat kaip, užsieny vis ką nors parašau į šitą „juodą knygą“. O reiktų ir namie?

17 May 02, Warszawa Book Fair

Sobre toda Warsovio el siela destejado. Над всей Варшавой безоблачнoe небо. O Vilniuj vakar lijo, so Rasa.

Pusryčių menėj (Hotel Europejsky) lietuviai valgo masiškai. „Kultūros ir meno darbuotojai“, grynų kūrėjų veik nematyti. Pusryčiai gausūs, kava silpna. Priešais hotelį – Varšuvos garnizono komendantūra. Prieškario moderno monstras. Penktadienis.

„Programa“ – po pietų – palac Kultury I Nauki. „Jazgot“ kavarnioj, su jazz – nieko bendra. Jagodai R. duosiu „Bilę“, gal? Na, gal ir nevers, tegul.

Atsirado (krepšio kišenių „siuitoj“) mano šveicariškas lenkt. peiliukas, su vardu, pavarde. Viena geležtė. Graviruota pernai, Ciuriche, Limmat krantinėje; lijo tada <…>.

16 h skaitymai kavarnioj „Jazgot“. Gal pusšimtis klausovų. Tarp jų – Cz. Miłoszo brolis Andrzej M. <…>, Edita Degutienė, keletas baltistų studentų <…>.

Gavau „Tūlą“ lenkiškai. Tiraž.=nakląd=1 000 egz. Kietviršiai. Viršely – Užupio vaizdas nuo Rasų, nuo kalėjimo <…>. Grojo Sasnausko jazz duetas. OK.

Mugė kaip mugė. Protu aprėpiama. Mačiau latvių, vengrų, vokiečių stendus. Lenkų kn. užsieny – „Strofos“ leistos knygos.

11 h liet. konferencija. KM ministro pavaduotojai. Viską žinantis Vaškelis: „Athene“ prasta leidykla, Kl. Berthel netikęs vertėjas, T. Četr. – „ne tas autorius“. Vokiškai Vaškelis nemoka. Jis Kalėdos „tiekėjas“ ar g-bos viršinykas. Dėl manęs jis, girdi, priekaištų neturįs. Tarsi turėtų teisę kokią, juokai.

Paknys pristato T. Vc. „Gidą po V.“ lenkiškai. Baltėnas atvyksiąs į Žvėryną fotkinti Pruncės.

M. Ivaškevičiaus prašymu sudariau geriausių nūdienos poetų dešimtuką. Jis, kiek pamenu, toks:

Poetų 10-ukas (šiandien rašančių):

1. A. A. Jonynas
2. Don. Kajokas
3. G. Grajauskas
4. Sig. Parulskis
5. N. Miliauskaitė
6. V. Bložė
7. D. Šimonis
8. ?
9. N. Abrutytė
10. G. Patackas

Po skaitymų sėdinėjom „Jazgote“, klegėjom. Mintautas pakaušo nuo alaus, ėjom valgyt, vėliau Aušrinė J., G. Gra., Minius ir aš gėrėm alų „Restauracijoj“. Aš – vėl bezalkoholny.

Ryt – mugė, kraustymasis į kitą viešbutį, debatai, sekmad. kelionė į Seinus, iš ten per Šeštokus ir Kauną į Vilnių. Blogiausiu atveju Vilniuj būsiu tik pirmadienį vakare <…>.

Gana. Dedu šitą juodatomį į kuprinę. Mugėje įsigijau Don. Mitaitės „Tomas Venclova“. Biografijos ir kūrybos ženklai. <…>