Jurgis Kunčinas. Juozo Erlicko literatūros pamokos

1995 m. Nr. 10

Juozas Erlickas. Viršūnės ir kelnės, arba Tūkstantis ir viena naktis su Ezopu: kritikos straipsniai. – Vilnius: Vaga, 1995. – 303 p.

Seniai, oi seniai šios knygeles buvo laukta! Pamaži ji klostėsi autoriaus stalčiuje, dar ilgiau noko UAB „Va­ga“ podėliuose, o pasirodžiusi – ak, pagaliau! – kainuoja kaip du kilu pa­brangusio cukraus. Kitados ji ir būtų išpirkta kaip cukrus, paskelbus ko­kią lit. blokadą. Šiandien gan ramiai guli, ir iš spalvoto viršelio žvelgiantis Juozas Erlickas tarsi rūsčiai kviečia savo skaitytoją: nagi eikš! Pirk! Manęs yra 4000 egzempliorių!

Kai „Vaga“ dar nebuvo UAB ir klestėte klestėjo, joje pagal susi­klosčiusią tarybinę tradiciją būdavo rašomos „vidinės“ recenzijos. Rašyto­jai ir šiaip autoriai tikriausiai žino, kas tai yra, o „neišprususiam“ skaity­tojui pabandysiu paaiškinti. Tai to­kia, kurioje kritikas (dažniausiai užsakytas) gali parašyti tai, ką iš tikrųjų mano, galvoja, žino apie kurį nors drąsuolį, įteikusi „Vagai“ rankraštį. Ši tema verta traktato, tačiau tebūnie pasakyta, kad tos „vi­dinės“ recenzijos, kurias andai rašė J. Erlickas ir kurias man kartais ne­viešai duodavo pasiskaityti redakto­rius A. A. Jonynas, buvo tikri šio žan­ro šedevrai. Tikra tiesa: kai kurios to tipo recenzijos gerokai pranoko netgi klasika tapusias Juozo humoreskas, satyras, kolorado vabalus ir kitas daineles. Jos, beje, būdavo ne tik juokingos, groteskiškos, pagavios, šmaikščios. Ne, Juozas ir tada žinojo, iš ko duonutę valgo! Recenzijose bū­davo išsamiai atsakoma, kodėl tas ar kitas rankraštis netinka spaudai. Galima pamanyti, kad nuo J. Erlicko priklausė kokio nors talento likimas? Nepriklausė. Juk jam niekas anuo­met nesiūlė recenzuoti nei Drilingos, nei Sluckio, nei Baltušio ar kurio ki­to „korifėjaus“. Maždaug už 100 rub­lių Juozas į šuns dienas kvalifikuotai išdėdavo neabejotino grafomano kū­rybą. Tuos pėdsakus nesunku atsek­ti ir pasirodžiusiame kritikos tome. Man ir šiandien smagu skaityti tokias recenzijas humoreskas kaip „Rokas Pocius – kaip Lietuvos ir dabarties veidrodis“ (p. 114), „Kai gali nekurti“ (p. 104) ir, kaip sakoma, daugeli kitų.

Laikams pakitus, papūtus nau­jiems vėjams, J. Erlickas irgi „įsi­drąsina“ ir be jokių išlygų kedena bei taršo tikrųjų RS narių kūrybą – čia kliūva ir A. Drilingai, ir P. Panavui, ir V. Girdzijauskui, ir P. Venclovai, ir ki­tiems. Kliūva, beje, pamatuotai, pel­nytai. J. Erlickas kritikas tai atlieka profesionaliai, aistringai, nebijoda­mas persūdyti ar sugroteskinti aptariamąjį objektą. Išties – kokios meta­morfozės, mutacijos, redagavimai! Tai tinka ir A. Strakšiui, R. Gudaičiui, „aukso vidurio“ meisteriui A. Pociui. Įstabu, ar ne? O juk J. Erlickas tik garsiai pasakė tai. ką seniai žinojome visi. Svarbu dar, kaip pasakė. Nela­bai piktai, įtaigiai, be keršto, įtikina­mai. Tai irgi svarbu.

Jokių nuolaidų beširdis autorius nedaro ir gausiai recenzuojamiems savo cecho žmonėms – kolegoms sa­tyrikams. Priešingai. Jis gal dar ne­gailestingesnis jiems: A. Dabulskiui, J. Gimberiui, K. Bagdonavičiui, J. Bu­lotai, S. Kašauskui, R. Černiauskui, T. Četrauskui. Gal ir ne visur čia pa­taiko į dešimtuką, bet šūvių sklaida taikinyje labai tanki. Užtat į padan­ges keliamos prozoje debiutavusio Gintaro Patacko satyrinės novelės: „Humoro šitam menkam novelių pluoštelyje yra daugiau nei visoje kū­rybinėm kančiom ir prakaitu tren­kiančioje Kauno humoristų cecho produkcijoje“ (p. 192). Nors ir Patacką Juozas brūkšteli prieš šerį.

Kad Erlickas ne tik seka, bet ir skaito lietuvių literatūrą, kuo aiškiausiai matyti iš to, kad savo knygo­je jis nevengia jokių jos teritorijų bei poligonų – pataršęs kokį romaną, drąsiai neria į poezijos „gelmes“, ge­rokai paakėja dramaturgijos dirvonus („Ir amžinoji šviesa joms te…“ – apie „Vagos“ produktą „Naujos lietuvių dramos’90“).

Nesibaimina nė „avangardo“ everestų irgi monblanų – net dvi pozici­jos knygoje skirtos J. Ivanauskaitės kūrybai, kuri Juozui irgi nėra koks tabu. Ką jau kalbėt apie P. Venclovą, P. Panavą, T. A. Rudoką! Šiuos auto­rius kritikas myli labai saviškai – galėtum pamanyt, kad jis stačiai šai­posi iš jų, betgi ne – recenzijos rašy­tos su išmanymu, nurodant trū­kumus, klaidas, pasiremiant pačia kūryba! Ką kitas pasakoja sausa, nuobodžia, pelėsiais ir kerpe dvel­kiančia kalba, J. Erlickas aprašo vaizdžiai, įdomiai, naujai, tad nėr ko pykt ar užsigaut. Bent aš pats taip pamaniau perskaitęs Juozo sampro­tavimus apie savąją „Glisono kilpą“. Bet, girdėti, kitas ir rimtai įširdęs buvo, bandęs atsikirsti netgi ne replika, o kumščiu… Ką gi!

Į tris dalis padalytoje knygoje – būtų galima interpretuoti ir šių dalių literatūrinį kontingentą! – rasime į bendresnių dalykų – pirmučiausia „Viršūnėmis ir kelnėmis“ (p. 5) pavadintą neva įžangos žodį ir epilogą – „Išvados, arba…“ (p. 295). Šie veikiau humoro skiltims rašyti puslapiai tar­si gyvina ir šiaip gyvą knygą, dar la­biau suaktualina ją. Kažin. Dvelkteli vienadiene bravūra, šaunia ir nemir­tinga bohema. Kitur būtų O. K., bet mano galva iš „Viršūnių ir kelnių“ šie rašymai kaip ir iškrinta.

Šiaip jau Juozo Erlicko pasirinkta recenzuoti lietuvių literatūra, išsky­rus vieną kitą atvejį – pirmučiausia Antano Ramono „Praėjusios vasaros debesis“ (rec „Knyga, kuri sudegė“, p. 279) atrodo gan nykiai. Tikriausiai taip ir yra. Vargu ar rašydamas apie pripažintų korifėjų ir liaudies nu­mylėtų poetų kūrybą autorius būtų rinkęsis kitus kriterijus ar šmaikštųjį savo stilių keitęs į pamaldžiai ado­ruojanti. Esu įsitikinęs – nebūtų. Ki­ta vertus, minėtų autorių adresu jau yra pasirodę kur kas drastiškesnių aprašymų. Čia ir yra J. Erlicko stip­rybė – jis nesikandžioja kaip nuo „lenciūgo“ nutrūkęs; gelia su užuo­jauta, o kartais vartoja ir „vietinę narkozę“. Visi puikiai žino, kad net pačią menkiausią knygelę galima įmantriai iškelti į dausas, o vertą knygą sutrupinti į smulkius šipulius. Ilgus metus taip ir buvo elgiamasi – nelygu koks užsakymas! Tik ir anuo­met šitaip būdavo prašaunama pro šikšnelę – neretai iškoneveiktą knygą skaitytojas išpirkdavo akimoju ir su­skaitydavo iki skutų. Pseudorinkos laikais šitaip jau beveik nebeatsitin­ka. Na, nebent specialiai taip pasiel­giama, ką darysi!

Kone pusšimtis autorių šįkart pate­ko į Juozo Erlicko literatūriniu stebėjimų lauką – visi ik vienam ga­vo, ko nusipelnę! Gal tik išeivijos ra­šytojus (I. Šeinių, E. Cinzą) autorius aptarė kiek „mandagiau“, kaip ir dera susipratusiam tautiečiui. Tas pusšimtis yra personifikuotas, o kur dar dešimtys paminėtų aptartose antologijose („Novelės metai“), almanachuose („Veidai“), literatūrinėse „Literatūros ir meno“ mozaikose? Visur kur Juozas Erlickas randa prie ko prikibti, neįkyriai pamokyti, padaryti pastabą. Tikras literatūros mokytojas, ir nė kiek nenuobodus! O, kad tokie pedagogai dėstytų mūsų vidurinėse mokyklose, gimnazijose, būsimuose licėjuose ir koledžuose! Vienas malo­numas būtų klausytis tokių pamokų ar paskaitų! Šit iš mozaikų patiria­me, kad „J. Mikelinskas kiekvienais metais rašo vis teisingiau“ (p.276), kad „A. Balbieriui taip teisingai neišei­na“ (ten pat), kad V. Kukulas – „tai poetas-mąstytojas“ (ten pat), o J. Strielkūnas „kaip ir anksčiau tebe­gyvena tvirtai suręstame ketureilyje“ (p. 277). Apskritai, nužvelgus J. Erlic­ko aptariamų autorių ratą, galima pagalvoti, kad mūsų laikų lietuviai daugiausia rašo „apie uošvę, apie žmoną, apie jos broliuką Joną, apie meilę, apie purvą ir apie sesutę…“ Taip tikriausiai nėra, bet pamilti gimtąją literatūrą paskaičius „Viršū­nes ir kelnes“ tikrai nelengva.

Literatūros istorikai, rengdami naują lietuvių literatūros istoriją, be abe­jonės, pasirinks kitokį stilių. Atras ten ir prošvaisčių, ir „deimančiukų“. O paskaičius J. Erlicką, rodos, kad lite­ratūros tykos vien žabangai ir kraujo upės, kuriose plūkauja rykliai.

Šiaip ar taip, senutė „Vaga“ teleido patrauklią knygą. Tiesa, ne vieną ji gal ir nuvils – pirmučiausia tuos, ku­rie J. Erlicką tapatina su „santechni­ku iš Ukmergės“ ir V. Kernagio kabaretu. Tuolab kad ji iliustruota smagiais Vi­talijaus Suchockio piešiniais, paantraštėje nenurodyta, kad tai „kritikos straipsniai“, o knygos pabaigoje nėra net trumpos anotacijos, už kurios nere­tai užkimba recenzentai – ne išim­tis ir pats J. Erlickas. Ką gi, nusipirkę knygą ir praradę du kilu cukraus, tokie pirkėjai arba gaus pirmąsias rūsčias literatūros pamokas, arba turės pasiieškoti kitos Juozo lektūros. Ne bėda – Juozas pačiame žydėjime, dirba keliais frontais, galingai beldžiasi į vis labiau rambėjančias skaitytojų širdis ir galvas. Tad ir aš užbaigsiu, kaip J. Erlickas užbaigė vieną savo rašinį: „Ir atsisveikinsim – kaip du gaideliai kūlę žirnius – man­dagiai“ (p. 23).