Marius Burokas. Kelionės pabaiga

2000 m. Nr. 12

Jurgis Kunčinas. Kasdien į karą. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000. – 304 p.

Jurgiui Kunčinui labai tiktų Al­fonso Nykos-Niliūno posakis, taiko­mas, tiesa, kitam Jurgiui – išeivijos rašytojui Jurgiui Jankui, kurio kū­ryba lyginama su geru, tvirtai su­ręstu namu. Ne su Šv. Onos gotika ar dangaus vargonus primenančia Šv. Jonų bažnyčia, o su paprastu namu. Tiesa, J. Kunčino pastatai gana klaidūs, o jų užkaboriuose kiek per daug tuščios taros, tačiau puikiu amatininku jį pavadinti būtų galima. Tik nežinia, kodėl meno amatininku Lietuvoje būti gėda. Visi nori tapti katedrų architektais ir galvas skeliančių tekstų meistrais. O „vidutinio“ romano autoriumi, kurį skaitytų paprastos filologės ir inžinieriai – ne. J. Kunčinas – ta­lentingiausias tokio romano atsto­vas, kadaise sugebėjęs sujungti gy­vos kalbos intonacijas su žmogiškos atminties ir asociacijų šuoliais.

J. Kunčino palyginimas su Jan­kumi nebuvo atsitiktinis – abu šie autoriai įgudę pasakotojai, porinti is­toriją jiems taip pat natūralu, kaip kvėpuoti ar valgyti. Pasakojimas, kapstymasis „po atminties mėšlynus“ naujame J. Kunčino romane „Kas­dien į karą“ tampa jau nebe malonu­mu, o erzinančiu įpročiu, pastanga išsivaduoti. Pagrindinis romano pa­sakotojo bruožas – negalėjimas ne­kalbėti. Jis, po automobilio avarijos atsidūręs ligoninėje, dėsto ilgiausias istorijas visiems, kas tik užeina: seselėms, gydytojams, esamoms ir buvusioms mylimosioms, sugėro­vams… Greitas atsisveikinimas su gyvenimu neįmanomas, kol jis visas neiškalbėtas ir neišpasakotas, sau ar kitiems – nesvarbu. Pabira fabula, tarsi atminties labirintas. Siužetas keičiamas įnoringais pasakotojo są­monės vingiais.

„Pavargtu nuo savo klajonių. Net pavydas ima – kitiems gyvenimas prašvilpia per kelias akimirkas. Sumirga ir baigta. O man viskas tęsiasi kaip sulėtintam filme.“ (p. 200)

Noras išsipasakoti, išsivaduoti, pri­siminti viską iki paties dugno, su­vesti savo ir savo draugų sąskaitas ir likti švariam kaip popieriaus lapas tarsi pakeičia pasakotojo norą gyven­ti. Stulbinanti dar nepapasakotų is­torijų gausa ir atmintis palaiko pasakotojo gyvybę, joms senkant, trūkinėja ir fabulos siūlai, istorijos trumpėja ir pinasi, kol tampa nekrologais visiems dalyvavusiems. Drauge su pasakotoju išnyksta ir visi personažai. Dėsninga. „Ir giria, ir literatūra atgims tik persisotinusi numirėliais, o kadangi jos abi yra tik mūsų gyvenimo atspindys, lavonai pirmučiausiai turi rastis tarp gy­vųjų“ (p. 294). Tik neaišku, kas tie lavonai – nauja knyga ir visi jon patekę? Rašymo ratas neužsidaro – baigta istorija reikalauja pradėti kitą.

Tiesa, tas „priešmirtinis“ plepumas ir kenkia knygai, siužetas, jei apskri­tai toks buvo, subyra į daugybę šmaikščių, puikiai papasakotų nove­lių. Veidų ir vardų tiek daug ir jie tokie ryškūs, kad jų fone nublanksta pagrindinio veikėjo figūra, o aplinka tampa tik nuolat besikeičiančiomis dekoracijomis gęstančiose pasakoto­jo akyse. Situacijos ir veikėjai ima slysti pro akis, vardai painiotis, o is­torijos kartotis ir atsibosti. Netgi posakis „Tot, kto postojanno jasen, tot, po moemu, prosto glup!“ (p. 193), cituojamas „meno žmogaus“ (o gal geriau – žmonos) Tildos, nepateisina perdėto plepumo.

Antra vertus, romaną galima skai­tyt atsivertus bet kurią vietą, vienti­sos fabulos nebuvimas bei paskirų novelių gausa daro knygą nepabai­giamą. Atsivertei kur pakliuvo, paskaitei, atsivertei kitoj vietoj, paskaitei… tiesiog pastarųjų penkias­dešimties metų socialinio gyvenimo enciklopedija (nors tada reikėjo bent suskirstyti straipsneliais pagal abė­cėlę, būtų patogiau naudotis).

Kiekvienas Fellini turi savo Rimi­ni – toks kiek kalambūriškas po­sakis tiktų ir romanui „Kasdien į karą“. Paralelės su kino menu ir ki­no meistro Fellini’o filmais net per daug akivaizdžios, nors autorius ir bando išsiginti: „Visiems pasakoju apie kelią. La Strada. Skamba? Skamba! Ir nieko bendra su Feliniu“ (p. 137).

Lietuvišku Rimini tampa Lietuvos provincijos miestelis, jame nesunku atpažinti autoriaus jaunystės Alytų, kurį kerta garsioji La Strada, tiek reali, tiek simbolinė, tik „smegeni­nėje“ egzistuojanti. La Strada – ke­lias, vedantis į praeitį, į atmintį, iš jo galima „išsukti“ į bet kokią istori­ją ir bet kokį personažą, „…anie laikai smegeninėje išniro tik gerokai ją krestelėjus La Stradoje, senajame gyvenimo ir mirties kelyje“ (p. 53). Kartu tai kelias, vedantis iš „dvasi­nės provincijos“ į platesnius vande­nis, iš saugaus, bet troškaus mažo miestelio kiauto į klaidų savaran­kišką gyvenimą.

La Strada – visuomenės, gyvenimo metafora, kurioje egzistuoja solidi daugumą (pagrindinė grupė), laikinai įsiveržęs į prieki avangardas ir, žino­ma, autsaideriai, kuriems pa­sakotojas priskiria ir save. Gyvenimo lenktynėse jis – atsilikęs valkata. „Po kiekvieno etapo vis labiau atsilik­davau. Galop likome dviese pačiam gale – aš ir toksai amžinai girtas zootechnikas, kažkodėl pravardžiuo­tas Versače“ (p. 140). Toks pasiskirs­tymas nekvestionuojamas, tiesiog taip yra. „So it goes“, – kaip rašė K. Vonnegutas. O autsaideriui, nesku­bančiam, duota pamatyti daugiau, išgirsti daugiau. Tradicinis atstumto­jo – menininko, valkatos ir girtuok­lio – vaidmuo, būdingas J. Kunčino romanų veikėjams, įgauna alegorinę reikšmę, keliaujančiojo (o gal teisin­giau būtų – iškeliaujančiojo) įvaizdžiu tarsi apibendrinami ankstesnėse kny­gose buvę personažai.

Labiausiai romane žavi „mažoji epochos kronika“, sugebėjimas pro­bėgšmais, per smulkius dalykus per­teikti rimtus, o kartais ir esminius istorijos įvykius. Žmonės tarsi egzis­tuoja nepriklausomai nuo traiškan­čių didžiosios istorijos ratų ir gali sau naiviai pasakyti: „A ja i nezametil, kak vojna prošla…“ Tragiškai vaizduojami įvykiai niekam nebeįdo­mūs, gyvybiškai svarbus ir veiksmin­gas tik ašarų ir juoko, komizmo, bui­tinių smulkmenų ir elementarių, pa­matinių žmogaus jausmų mišinys. Kitaip visas aprašomas keturiasde­šimties penkiasdešimties metų laiko­tarpis bus tiesiog nuobodus žinomų tiesų kartojimas. Jaunesni negu dvi­dešimt penkerių skaitytojai gali skai­tyt J. Kunčino knygą kaip jiems neži­nomų gūdžių laikų vadovėlį. Jie ras visko: ir to meto kalbėjimo ir elgesio manierų, kas valgyta ir kas gerta, kur rinktasi ir apie ką ginčytasi.

Tiek autoironija ir groteskiška personažų traktuotė, tiek graudo­kas, lyriškas humoras suartina kino menininką su rašytoju, ir skaitant kartais tampa gaila, kad J. Kunči­nas ne kamerą, o rašiklį rankose laiko. Tik bėda tame, kad tapę pro­fesionalais vienas nebetaupė kino juostos, o kitas – popieriaus. J. Kunčino atveju bėda yra ne tik perdėtas plepumas ar per didelis puslapių skaičius. Autorius, rašan­tis eseistiką ir publicistiką patiems įvairiausiems lietuviškiems žurna­lams ir dienraščiams, retkarčiais ima ir supainioja savo knygos pus­lapius su skiltimi „Moters“ žurnale ar rubrika „Valstiečių laikraštyje“.

Taigi, valkata, menininkas ir gir­tuoklis nukeliavo pas angelus, su­vedęs sąskaitas, beveik iki galo iš­kuopęs atminties podėlius ir su­rašęs ištikimai tarnavusiems veikėjams short nekrologus. Nejau nebe­bus jokių, anot profesoriaus Vytau­to Kubiliaus, „emocijų verpetų, kul­minacijų ir krizių, lydimu gertynių ir seksualinių aktų“? Nejau, pasak profesorės Elenos Bukelienės, „ra­šytojas jau pakeliui į solidų roma­ną, kuriame charakteriai, analitiškumas, psichologizmas būtų centre, o ne periferinio intereso zonoje“? Nesinorėtų nei vieno, nei kito. Ge­riau patikimai suręsta troba negu šleivabokstė katedra.