Jurgis Kunčinas. Džiaze ne tik merginos

1993 m. Nr. 11

Ričardas Gavelis. Vilniaus džiazas: romanas. – Vilnius: Vaga. – 1993. – 384 p.

Užverstas paskutinis naujausio Ričardo Gavelio romano „Vilniaus džiazas“ puslapis. Atvirai šnekant, jei ne pasižadėjimas parašyti recenziją, bučiau jo neįveikęs – palikęs drauge su Baknerio išnykimu – perėjimu į lygiagretų pasaulį. Nieko baisaus – nekaltą skaitytoją priblokšti darosi vis sunkiau, o man rodos, kad auto­rius nuosekliai to ir siekia: apstulbin­ti, pranokti, tyčia papiktinti, paro­dant, kas yra kas: Vilniaus firmamente drauge su Bakneriu švytintis hero­jus ir varganas, žemiškų rūpestėlių apsėstas bėdžius skaitytojas. Deja, ir šokiruoti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Romanas aiškiai orientuotas į tų laikų skaitytoją, kai viskas dar buvo griežčiausiai drau­džiama – paslapčia vartomi „Playbojai“, „samizdato“ brošiūros, tyliai kuždama nauja informacija iš „Svobodos“. Ne man vienam kilo mintis, kad „Džiazas“ rašytas anksčiau už „Poke­rį“, o gal net ir už „Jauno žmogaus memuarus“. Jei romanas būtų pasiro­dęs, tarkim, kokiais 1988 metais (pasi­telkus net ne baknerišką vaizduotę, tai būtų buvę visiškai įmanoma!), jis būtų, ko gero, „sukrėtęs“ skaitančią (o ir neskaitančią!) publiką iki pama­tų. Tačiau tai tik pavėluoti svarsty­mai – knygos turi savo likimus, ro­manas išėjo 1993-aisiais, kai jau ne­žinia kokia knyga būna išpirkta per kelias valandas. R. Gavelio „nelaimei“ romanas nespėjo pakliūti į dorovės komisijos akiratį – faktai liudija, kad bet koks draudimas (kaip, beje, ir so­vietmečiui) yra geriausia reklama ir garantuotas prekybinis pasisekimas. Iš tikrųjų gaila, nes toji komisija tik­rai būtų radusi prie ko prikibti. (Var­ge, varge, juk tai tiesiog nauja tema kūrybai!)

Iš visų trijų R. Gavelio romanų man labiausiai vykęs pasirodė „Jau­no žmogaus memuarai“. Mažiausiai – „Vilniaus džiazas“. Kad ir ką saky­tum, iki ausų paniręs i naujausios is­torijos tirščius, aktyviai vertinantis kiekvieną reiškinį bei reiškinėlį, ge­bantis apibendrinti ir daryti „toli sie­kiančias išvadas“, autorius susikūrė gana tvirtą platformą šiuolaikinėje lietuvių literatūroje ir tam tikra pras­me liko be konkurencijos – gausiai rašančios moterys ir merginos tarsi ruošia šaltą literatūrinę užkandėlę, o R. Gavelis doroja kepsnius, gausiai apliedamas juos aukštos kokybės al­koholiu ir pikantiškais padažais. Be juokų: tikras gurmanas ir čia („Džiaze“) čepsės lūpomis. Toji sveikos konkurencijos stoka, mano manymu, kaip tik kliudo R. Gaveliui susikaupti prie kurios nors vienos sferos: kyla įspūdis, kad kiekvienam naujam kūrinyje jis trokšta išsakyti ir išrėkti viską, kas tuo metu guli… vos nepasakiau „ant širdies“. Tiksliau; kas tuo metu jį kankina. Ant širdies neguli niekas – problemos slegia analitinį protą.

Neseniai „Literatūroje ir mene“ skelbtame interviu „Interjerinio ro­mano pėdomis“ R. Gavelis prisipažįsta R. Daugirdui: „Nejutau jokio noro pranokti save patį. Juo labiau ką nors kitą. ^ita mano knyga galbūt ar­timiausia J. Kortasaro (Ch. Cortazar) kredo: „Pasakoti pačiam įdomias isto­rijas savo bičiuliams“. Intencija ne­peiktina, tik man truputėlį gaila tų bičiulių ir jų angeliškos kantrybės. Nors kas žino: vidutinio mokyklinio amžiaus skaitytojas (klausytojas) at­rastų čia „daug naujo ir naudingo“. Tik ar ne verčiau būtų skaityti patį Cortazarą, Vonnegutą, luktelėti, kol P. Gasiulis baigs versti „Ulisą“?

Itin menkas skaitytojas pasijunta prieš pagrindinius visų trijų romanų herojus – į gyvenimo verpetus įsuk­tą komjaunimo lyderį, supermeną Vargalį ir jaunąjį genijų Tomą Ke­lertą. Visi jie galėtų būti lietuviškojo modernaus epo herojais – besigru­miantys su visu pasauliu iškart, ly­tiškai be galo potencialūs bei išra­dingi, intelektu pranokstantys artimą ir netgi paralelinę aplinką, turintys savo tvirtą nuomonę apie viską – pradedant virtuve, asmens higiena ir Rytų filosofija, baigiant kosmologija ir anapiliais… Niekas jų kolei kas neįstengtų pranokti mūsų skurdžioje literatūroje – net V. Rožuko „feno­menai“ prieš R. Gavelio vyrus atrodo infantiliškai graudžiai. Tiesa, herojai irgi blaškosi, geria, medituoja, neran­da vietos, tačiau viskas kaipmat sto­jasi į savo vietas – jie vėl lyderiai, įsčių siaubūnai, teorijų kūrėjai ir di­dūs praktikai. Tokių žmonių Lietuvai, aišku, irgi labai reikia. Su ta pačia Lietuva visų herojų santykiai taip pat sudėtingi – jie ją, suprantama, myli, bet podraug ir niekina, savaip nekenčia. Čia, atrodo, turi reikšmės intelektualioji nuostata – kuo labiau tyčiosies iš savųjų, kuo labiau barsty­si jų žaizdas druska, tuo labiau viskas išeis į sveikatą. Galima butų su tuo netgi sutikti, jei patys herojai būtų bent kiek nuoseklesni ir žmogiškesni. Neretai jie visi primena supermenus ir robotus. 

Vis dėlto šimtinė Baknerio skyrelių (?) man paliko bene maloniausią įspūdį visoje knygoje. Nors literatūroje galima rasti tiek ir tiek Baknerio giminaičių, jis vis dėlto yra tikras vilnietis, trykštantis išmone, humoru, daug įdomesnis už Tomą Kelertą ir jo trilypes merginas ar savam mėšle besikapstančius Justą Pirkelį, Papą Doką, „nestandartinius“ saugumie­čius, primityvokai sušaržuotus karinės katedros karininkus, o ir visus liku­sius. Kartais jis, tiesa, panašus į Karlsoną ar net Senį Chotabyčių, bet Bakneris vis tiek lieka simpatiškiausia figūra visame šio romano džiaze. Be jo melodija kaipmat išsikvėptų – Baknerio saksofonas gelbsti jam jau i išlėkus į Eldoradą, tą paralelinį pa­saulį. Taigi džiaze ne tik merginas. Merginos irgi ne pirštu darytos: ilga­kojės, fatališkos, be galo smalsios, tokių ir šiandien sutiksi Gedimino pro­spekte, jų vis daugiau ir daugiau. Žemiškesnės nebent Jolanta ir bufeti­ninkė Raimonda, – ir tokių esama Vilniuje.

Fiziologija ir erotika, ilgai draustos tarybiniam žmogui sritys, „Vilniaus džiaze“ nei šokiruoja, nei erzina. R. Gavelis pasiekęs tokį rašymo lygį, kad sugeba nesuvulgarinti net pačių intymiausių scenų, nors mėgavimasis tuo irgi juntamas. Spontaniškas geis­mas neretai virsta meilės pratybomis arba sureikšminamas iki mistikos. Telepatija taip pat dera – esant kritinei situacijai, smagu pasikalbėti su bendraminčiu užatlantėje ar psichiatrinėje ligoninėje. Džiazuoti nepasirengus| skaitytoją tik iš pradžių glumino stalgūs perėjimai, šuoliai nuo vienos temos prie kitos – tikram džiaze tai įprastas dalykas – vieną srautą natūraliai užgožia kitas, vienam žalia šviesa, kitą sustabdo raudona.

Ko neatimsi iš R. Gavelio, to neatimsi: sovietinę sistemą jis palieka ar impulsyviai mitingiškai. Tai svarbu: milžinišką puvinį jis skrodžia kaip patyręs chirurgas pananatomas – pūliai trykšta, aptaškydami patį dangų. Šis skrodimas labiausiai įtikina, bet jei jau vytis laiką, tai šiandien reikėtų kalbėti apie mutacijas, pumpuravimą ir ataugančias tarsi mi­rusių driežų uodegas. Bet tai nei pa­tarimas, nei priekaištas. Kaip ir visos šios mano pastabos. Pražuvus cenzūrai, atmirus daugeliui (ne visiems!) tabu, daugelis paprasčiausiai nutilo, užsisklendė, buvo pasigirdę balsų, kad viskam reikia labai didelio nuotolio. R Gavelis priešingai – vieną po kito trinktelėjo akmenis į Vilniaus daržą: itin garsiai pokštelėjo „Pokeris“, daug tykiau dunkstelėjo „Džiazas“, o man (ir ne tik man) geriausiai patikęs „Memuarai“ – visuotinės šlovės taip ir nesulaukė. Dėsniai, deja, negailestingi: aktualus romanas turi pasirodyti aktualiu metu . „Džiazas“ bene geriausiai tai įrodo. Arba kūrinys privalo paimti visą savo laiką, tuomet jau niekas nebaisu. „Džiazas“, deja, nepakilo, virto gan proginiu, kad ir įdomiu grojimu.

Dar lieka Vilnius, kurio falą iš „Pokerio“, taip ilgai minėjo užjūrio ir savieji kritikai. Tikra tiesa „Pokery­je“ ir Vilnius buvo kur kas organiškesnis, dvesuojantis savo kvapu į sprandą, beviltiškas, o drauge ir grėsmingas. „Džiaze“ Vilniaus kaip ir nebelieka, jis prisimenamas susigriebus, kad grojamas vis dėlto Vilniaus, o ne Čikagos ar Druskininkų džiazas. Čia jis tik topologinis (ar topografinis?) protezas. Kartkartėm suvasnojantys savo sparnais juodvarniai nei kraupūs, nei grėsmingi. Tiesiog varnai, nors prieš kelerius metus Vilniuje grėsmę kėlė ne varnai, o debesys iš sąvartynų suskridusių varnų. Pamenat, jas net bandė šaudyti?

„Vilniaus džiazas“ baigiasi kolektyvine meile, gerokai mistifikuota, bet besiskiriančia nuo elementaraus grupinio sekso. R. Daugirdas savo straipsnyje („Literatūra ir menas“, š. m. rugpjūčio 21) užsimena apie komunistų numylėtą kolektyvo kultą, bet au­torius čia pat kietai atremia: „Komu­nistai čia niekuo dėti. Veikiau pir­mieji, ankstyvieji krikščionys – kai dar nebuvo Bažnyčios kaip instituci­jos. <.. .> Tai pasąmoninis persona­žų noras būti kartu“. Tuo tarpu so­cialusis kritikas V. Kukulas gailauja, kad „paskelbdamas meilės doktriną“ Tomas susinaikina kaip kūrybingas žmogus. O galop, tirpdami vieni ki­tuose, susinaikina „bakneriadoje“ ir visi „didžiosios bendrijos“ nariai“.

Skaitytojui leista abejoti viskuo: ir Tomo Kelerto genialumu, ir pirmųjų krikščionių įvaizdžiu. Bet čia jau jo. skaitytojo, problema.

Kaip ir „Pokerį“, „Džiazą“ redaga­vo pats Ričardas Gavelis, ir jo garbei reikia pasakyti, kad, be apstokų ko­rektūros klaidų, didelių liapsusų nėra. Žinoma, kalbos puristai ir akademiški linksnių vartotojai rastų prie ko pri­kibti. Įdomu kas kita. V. Kelertienė kartą jau pareiškė, o R. Gavelis noriai sutiko, kad jis esą sukūręs „savą kalbą“ Kad ir geranoriškai stengiau­si pastebėti jos želmenis, nepavyko. Išvargta kalba. Nieko neprikiši, bet išvargta.

Bet! Abarabum tarapapum! Desperatai daro keletą feisų, suranda išger­to alkoholio bedede, bet laifės nepameta, gyvuoja ir toliau. Ir „Džiazas“, man rodos, taps tik eiliniu etapu pačiam R. Gaveliui, tai begal natūralu.