literatūros žurnalas

Almantas Samalavičius. Novelės romano šešėlyje

1997 m. Nr. 3

Jurgis Kunčinas. Menestreliai maksi paltais: novelių romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. – 221 p.

Produktyvus rašytojas mūsų krašte yra Įtariamasis. Tokį autorių įtarinėja visi: ir pavydūs bičiulystės kodeksą niekinantys kolegos, ir nepatiklūs kritikai, ir skaitytojai. Ar nebus tik išsirašęs? Ar geba pridur­ti ką nors naujo prie to, ką jau yra išsakęs kitose knygose? Ar nelupa kelių kailių nuo to paties ožio? Atidžiau pasekite, kaip recenzuo­jamos produktyvesnių plunksnos meistrų knygos, ir įsitikinsite, kad panašūs, nors galbūt kiek subtiliau formuluojami įtarimai kyšo už kiekvieno sakinio. Produktyvumas, kad ir kaip jo trūktų mūsų kultūro­je, nepripažįstamas jokia vertybe, veikiau atvirkščiai – potencialia kūrybine nuodėme. Tiesa. J. Kunči­no atvejis, bus, regis, kiek kitoks. Kritikai, apsipratę su įvairiapusiško rašytojo knygų gausa, jau spėjo viešai suteikti autoriui ne tik ir ne tiek produktyvaus, kiek profesio­nalaus rašytojo statusą. Kadais kito darbštaus prozininko dešimtmečiui į priekį išpranašautoje diletantų epochoje viešas profesionalumo patvirtinimas yra tolygus indulgen­cijai. Tad J. Kunčinui, vienam pa­čių produktyviausių šių dienų lietu­vių rašytojų, panašūs įtarimai prie skvernų lyg ir nelimpa… Tačiau palikime išvadas recenzijos pabai­gai…

Į ketvirtąjį savo novelių rinkinį J. Kunčinas sudėjo per tris dešimtis kūrinių – glaustos formos, trumpų ir lakoniškų. Tačiau veltui ieško­tume kokių nors netikėtų temos variacijų ar akibrokštų: kartojasi siužetai, situacijos, nuotaikos ir intonacijos, supanašėja ir netgi suvienodėja personažai. Šią paste­bimą knygos ypatybę galima inter­pretuoti įvairiai. Galima teigti, jog autorius konstruoja vientisą, vie­ningą meninį pasaulį, kuriame kiekvienas objektas yra savo vietoje, o skaitytoją veikia ne tiek atskiri pasakojimai, kiek bendra rinkinio nuotaika. Pažvelgus į rinkinį skep­tiškiau, vargu ar tai pasirodys kaip didelis privalumas: ilgainiui pasikar­tojančios mizanscenos ir suvienodėję personažai ima erzinti – tartum girdėtum įkyriai griežiamą melodiją, kuri veikiai netenka žavesio ir ima nusibosti. Atidžiau patyrinėjus kny­goje sudėtas noveles, galima išskirti dvi jų grupes. Vieną sudaro dygūs, ironiški tekstai, kuriuose distancija tarp vaizdinio ir jo demiurgo nubrėž­ta labai aiškiai. Kitos grupės noveles sieja saikingai sentimentali, nostal­giška nuotaika bei nuoširdžios rašy­tojo simpatijos gyvenimo sumai­totiems personažams. Pastarojo tipo novelių mažiau, tačiau jos, mano manymu, būdamos gerokai jautres­nės, yra autentiškesnės už pirmojo tipo tekstus ir sulipdo visą rinkinį.

„Menestreliai maksi paltais“ – estetizuotas kultūrinių ir socialinių remi­niscencijų rinkinys, turintis aiškias, dargi specialiai pabrėžiamas laiko ir erdvės nuorodas. Šios reminiscenci­jos nukelia skaitytoją į brežnevinės epochos aplinką, „brandaus socializ­mo“ metus, kurių socialinį kontek­stą atskleidžia autoriaus vartojamos realistinės–simbolinės nuorodos. Vienas „Menestrelių“ recenzentų – Arnas Ališauskas šią tekstų savybę gana vykusiai pavadino „kolek­cionavimu“. Iš tiesų laiką novelėse reprezentuoja ne tik „kolekcionuoja­mos“ datos, bet ir pavardės afišose, radijo transliuojamos melodijos,

butelių etiketės ir kainos… nuorodos kameriškuose tekstu veikia kaip laiko „etiketės“, padedančios rekonstruoti platesnį socialinį kontekstą, kaip autentiška butaforija, didinanti realistinį J. Kunčino novelistikos klodą. Estetizuojami objektai, deja, ne visuomet išlieka estetiški, juoba kad nei herojai, nei aplinka nepretenduoja į pavyzdinius gyvenimo atvirukus. Veikiau atvirkš­čiai. J. Kunčino novelių personažai – pabrėžtinai asocialūs individai nutrenkti į visuomenės užribius, „stumiantys“ savo dienas landynėse, parkuose ar narkologinių dispanserių palatose. Alaus ir vyno buteliai, nuorūkų kalnai, sujauktas patalas ir neplautų kojinių smarvė – yra toji „antrinė“ realybė, kuri veikia kaip pasąmoninis meninio vaizdo klodas. Krinta į akis ir tam tikras pastovus personažo tipas – tai visuomet vyriškis, stovintis ant žemesniųjų visuomenės laiptelių, nusišalinęs nuo viešumos, įveiktas aistros gir­tuoklystei. Jo lūpomis ir guldomos istorijos apie likimo bendrus ir „kitokį“ gyvenimą. Gyvybę novelėms įkvepia anaiptol ne vaizdinių kaita, ne veiksmo dinamika. „Menestrelius maksi paltais“ sudaro veikiau statiš­ki tekstai, kuriuose veiksmo ir įtam­pos stoka kompensuojama naratoriaus monologais ar pokalbių su implikuota klausytoja nuotrupomis, iš pasąmonės atplaukiančiomis pra­eities vaizdinių ir situacijų reminis­cencijomis. Sėkmingesniais atvejais energetinį novelių užtaisą didina ironiškos intonacijos. Tačiau, atro­do, J. Kunčinas linkęs pernelyg pasikliauti ironijos galiomis, jas suabsoliutindamas ir paversdamas kone svarbiausia vaizdinių „technologija“. Ilgainiui besaikis ironizavimas, sardoniška pašaipa nusibosta ir įkyri. Tad ironiškąsias rinkinio noveles vertinčiau gana rezervuotai. Kur kas daugiau simpatijų nusipelno lyrinių intonacijų turinčios novelės, kuriose autorius tarsi ištirpsta, leisdamas kalbėti ir veikti herojams. Intymesnis santykis su personažais paslepia „režisūrines“ teksto siūles ir leidžia veikti auten­tiško meninio pasaulio persona­žams. Kaip tik tada knygos tekstai ima įgyti poetinių intonacijų, didi­nančių prozos tekstų lyriškumą. Beje, kaip tik jautrios lyrinės into­nacijos ir sudaro geriausių šios kny­gos tekstų žavesį. Lyrika neutrali­zuoja gruboką ironiją.

Ketvirtoji J. Kunčino novelių kny­ga ne tiek atskleidžia joje konstruo­jamą savitą meninį pasaulį, kiek iliustruoja, papildo ir komentuoja anksčiau publikuotą rašytojo prozą. Nors rinkinyje esama puikių, ne tik meistriškai sukonstruotų, bet ir kūrybos paslaptį išsaugojusių tek­stų. Tokie, mano galva, yra „Liuci­ja“, „Šiltas ruduo“, „Via Ossario“, „Vyras su galifė“, „Menestreliai maksi paltais“. Šios ir dar keletas novelių pakylėja J. Kunčino tekstus į tikros literatūrinės aistros aukštu­mas. Šiaip jau rinkinio visuma palieka keistą ir prieštaringą įspūdį, nors pasikartojantys vaizdiniai ir nuotaikos yra variacijos ta pačia tema, taigi tarsi savaime implikuotų darną ir harmoniją… Su knygos dvasia visiškai disonuoja pigia fan­tasmagorija atsiduodanti „Puota pajūryje“, „Kapštatas“, lėkšta idėja paremta „Biografija“, ne kažin kiek geresnė ir „Laikinai negeriantys rašytojai“, paprasčiausio skonio pajautos trūksta „Turkui“. J. Kunči­nas, atrodo, labiausiai prašauna pro šalį tada, kai savuosius personažus panardina į visišką egzistencinę tuš­tumą, kur lieka tik pagirių tvaikas ir beprasmybė. Skaityti tokio tipo tek­stus po „Tūlos“ darosi beveik ne­smagu. Sėkmingiausiai autorius su medžiaga susidoroja tada, kai lieka ištikimas realistinei manierai. „Puota pajūryje“, „Kapštatas“ ir panašūs siurrealistinio užtaiso tekstai pre­tenduoja j simbolinius dingusios epochos vaizdinius. Tačiau „forsuo­damas“ meninį vaizdą autorius atsiduria dykvietėje, kur iš fantas­magoriško, mitologinio vaizdinio telieka pabiros nuolaužos, o metaforos taip ir nepasiekiama. Šios pastabos gal kiek ir per griežtos, ypač Jei atsigręšime į šiandienini mūsų novelistikos kontekstą, neste­binantį nei dideliais pasiekimais, nei tekstų ir autorių įvairove. Tačiau neketinu J. Kunčinui nuleisti kartelės, kurią jis pats kilstelėjo aukštyn parašęs „Tūlą“.

Iš tiesų „Menestrelių maksi pal­tais“ autorius pakliuvo į kiekvieno produktyvaus ir profesionalaus autoriaus tykančias žabangas, imdamas eksploatuoti ir repro­dukuoti ankstesnėse knygose išbandytas pasakojimo intonacijas, imituodamas save patį. Kad J. Kunčinas geba kur kas daugiau, liudija anksčiau minėtos šio rinkinio novelės. Tad įtarimas, su kuriuo pas mus pasitinkamos produktyvesnių autorių knygos, ko gero, nėra kultūrinis, iš praeities paveldėtas atavizmas. Jis retsykiais pasitvirti­na.

Jurgio Kunčino rinkinys nepakeitė nei šiuolaikinės mūsų novelistikos, nei paties autoriaus kūrybos vaizdo. Ką gi, belieka reziumuoti, kad pro­duktyviausias šių dienų lietuvių prozininkas pateikė mums dar vieną stipriai sukaltą knygą, kurioje esama tiek kalnų, tiek ir klonių.

Almantas Samalavičius. Valdymo aistros anatomija

1998 m. Nr. 3 / Ričardas Gavelis. Prarastų godų kvartetas. – Vilnius: Tyto alba. – 1997. – 232 p.

Almantas Samalavičius. Ironiškas pasakojimas apie šiandieną

1998 m. Nr. 2 / Jurgis Kunčinas. Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis: romanas. – Vilnius: Tyto alba, 1997. – 272 p.