Elena Bukelienė. Jurgiui Kunčinui išėjus

2003 m. Nr. 1

Jurgis Kunčinas (1947 11 13–2002 12 13)

Gyvieji visada linkę prieštarauti mirčiai, kuri vadovaujasi sava logika ir pasiima mums brangius ir reikalingus žmones netikėtai, ne laiku – per anksti, per staigiai, neleidusi pasirengti (lyg tai būtų įmanoma). Poetas, prozininkas, vertėjas Jurgis Kunčinas mirė rašytojų suvažiavimo dieną – gruodžio 13-ąją, kai, rodos, buvo kaip niekad visų laukiamas: norėjome pasimatyti, išgirsti kalbantį, pasi­džiaugti didžiule jo sėkme Vokietijoje. O jis nepasirodė, išėjo neatsisveikinęs… Iki 56 metų buvo likęs lygiai mėnuo – gimęs 1947 sausio 13. Alytiškis ir neabejin­gas gimtinei. Prisiminkime tik ten išleistą knygą „Niekieno namai“ (Alytaus novelės).

Man teko pažinti Jurgį Kunčiną universitete jo studijų metais. Vyresnio kur­so germanistas atnešė pluoštą kūrybos į literatų būrelio konkursą. Tai buvo 1968 metais, kai vertinimo komisija pasitaiko itin griežta, nes joje dalyvavo lietuvių literatūros katedros vedėjas prof. Jurgis Lebedys. Vis dėlto tarp premijuotųjų pakliuvo ir jo bendravardis Jurgis Kunčinas, profesoriui pripažinus, kad šis jau­nuolis – talentingas. Kol pasirodo pirmoji eilėraščių knygelė „Takas per girią“ (1977), turėjo praeiti nemaža laiko, į kurį įsiterpė tarnyba sovietinėje armijoje. Iš viso išleisti keturi eilėraščių rinkiniai. Iš biografinės medžiagos, kurią atpažįstame romanuose, nesunku pastebėti, kad du paskutinieji sovietiniai dešimtme­čiai pradedančiajam literatui dvasiškai buvo labai sunkūs, kartais tiesiog be­viltiški. Jo tikrasis talentas skleidėsi prozoje, o su ja pasirodyti jis neturėjo ga­limybės. J. Kunčino prozos knygos imtos leisti tik pasitraukus cenzūrai, atėjus laisvei. Pirmas apsakymų rinkinys – „Vaizdas į mėnulį“ (1989). Toliau pamečiui pasipylė romanai, novelės, knygos vaikams, satyros, eseistika („Glisono kilpa“, 1992, „Tūla“, 1993, „Baltųjų sūrių naktis“, 1995, „Didžiosios žiurkės šešėlis“, „Laba diena, pone Enrike!“, „Menestreliai maksi paltais“ – visus 1996, „Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis“, 1997, „Kilnojamosios Röntgeno stotys“, 1998, „Kasdien į karą“, 2000, „Laisvė yra brangi“, 2001, „Bilė ir kiti“, 2002). Spėjo išeiti dvidešimt dvi knygos, iš jų – šeši romanai.

Iškart buvo pastebėtas šio prozininko originalumas – vakarietiškai laisva kūrėjo laikysena, ironiška šypsena, grotesko elementai, keisti herojai ar net antiherojai – „visuomenės atplaišos“, sovietinės epochos menininkų bohema. Po ironiko kauke slėpėsi lyriška rašytojo prigimtis, dvasinės sveikatos ilgesys bedva­sio šiuolaikinio žmogaus ir destruktyvaus pasaulio akivaizdoje. Vientisumą pra­radusio žmogaus bejėgystės, intelektualinio nuovargio, depresijos ženklas – fi­ziologinių funkcijų, instinktų hipertrofuotas sureikšminimas.

Jurgis Kunčinas išliks mūsų literatūroje kaip vienas stipriausių ir auten­tiškiausių savojo laiko rašytojų, su metraštininko kruopštumu liudijęs žmogaus situacijos dramatizmą totalitarinėje visuomenėje ir jo sutrikimą išsiveržus į laisvę. Apie tai – visa rašytojo kūryba, ypač iškalbūs romanai. Meniškumu ir dra­matizmu nepranokstamas J. Kunčino romanas „Tūla“. Romano vaizdai – lyg griuvėsių mozaika. Nebeapčiuopiamas ir žmogaus gyvenimas: „.,.aš ateinu mėnesienos šviesoje mesdamas sunkų šešėlį ant praėjusios dienos, ant būsimos dienos ir būsimos mudviejų nakties, ant šito miesto, įsiurbusio mudu į savo tam­sias įsčias ir išspjovusio drauge su dumblu, Šlynu, visom šukėm bei rykais, o ir senais pinigais, kurie neturi galios nei šitame, nei aname pasaulyje – ar mes jame tikrai kada nors gyvenome?“ Žmogus irsta, paskęsta chaose. Subjektą apsėmęs totalus liūdesys.

XX a. pabaigos rašytojas, priėmęs naujo tūkstantmečio estetinius iššūkius, nebegalėjo kalbėti apie realybę patikliai, naiviai ar sentimentaliai. Išniekinto žmogaus ir sugriautų šventyklų akivaizdoje vienintelė ori laikysena – skeptiko, atokaus stebėtojo. Rašymas Jurgiui Kunčinui buvo lyg išsilaisvinimas iš idio­tiškų ideologinių dogmų, draudimų, apribojimų, galimybė atskleisti savo subjek­tyvų vidinį turinį, – nors ne visada gražų ir angeliškai skaidrų, bet tikrą. Turėjo neprilygstamą pasakotojo dovaną, unikalią atmintį, gebančią prikelti, suteikti gyvybės detalei, vaizdui, įvykiui ir – svarbiausia – savo gausiems personažams. O koks ryškus Vilniaus senamiesčio koloritas, kokie įvairūs jo gyventojai, jų buitis, tarpusavio santykiai!

J. Kunčinas – trumpos novelės meistras. Formos disciplina nevaržė jo fanta­zijos, gausių žaidybinių elementų, sąlygiškumo. Kiek čia šiuolaikinės ir ne tik šiuolaikinės visuomenės ir iš jos „iškrintančių“ individų elgesio bei laikysenos modelių, atpažįstamų psichologinių situacijų ir to, ko reikia geros novelės pa­baigai – netikėtumo, nelaukto efekto!

Per pastarąjį dešimtmetį parašyta neįtikėtinai daug. Pasiekta didelio pro­fesinio meistriškumo, kalbėjimo ir mąstymo laisvumo. Buvo įsikinkęs ir į kas­dienį darbą – nuolat rašė šmaikščius ir išmintingus esė kuriam nors laikraščiui – „Lietuvos aidui“, „Valstiečių laikraščiui“, „Šiaurės Atėnams“. Sunku net įsivaizduoti, kaip intensyviai buvo dirbama. O juk jis dar ir puikus vertėjas, išvertęs iš vokiečių kalbos antra tiek knygų, kiek parašė originaliosios literatūros, – apie dvidešimt. Minint vien rašytojų pavardes, susidarys ilgiausias sąrašas. Bet tu­rime prisiminti, nors gal ir nepasiseks išvardyti visų: H. Böllis, F. Durrenmattas, W. Borchertas, R. Musilis, H. Brochas, E. Canetti, S. Lenzas, G. Grassas, E. Jüngeris, E. Jelinek, R. Walseris… Kai kurių autorių išversta ne po vieną knygą. Atrodytų, jog tiek įmanoma padaryti tik per labai ilgą ir nuosaikų gyvenimą. O J. Kunčino gyventa ne taip…

Žiūrėdama į jo ramų baltą veidą, rodos, dar baltesnį nuo baltų gėlių potvynio, apsėmusio karstą, negalėjau atsikratyti minties, kad nerami kūrėjo siela troško kuo greičiau palikti savo laikiną prieglobstį ir verste vertė rašytoją skubėti, nes reikėjo nudirbti visus jam skirtus darbus. Žinoma, jis norėjo ir galėjo daugiau, tačiau degant tokia skaidria liepsna tai turbūt neįmanoma.

Sunku patikėti, sunku apsiprasti su tuo, kas neatšaukiamai įvyko.