Renata Šerelytė. Margas prisiminimų aitvaras

1996 m. Nr. 4

Jurgis Kunčinas. Baltųjų sūrių naktis: apysaka. – Vilnius: Amžius, 1995. – 207 p.

Paslaptingai skambąs knygos pava­dinimas primena daugybę vaikystėje prarytų beletristikos veikalų, kurių viršeliai puikuodavosi antraštėmis, daug ką žadančiomis smalsiam skai­tytojui. Tiesa, tada dar nebuvo išleis­tas „Grabas iš Honkongo“, „Kartagi­nos griuvėsiuose“ ar serija iš „Pasau­linės fantastikos aukso fondo“. Tokiais dalykais niekas nė neketino užkrėsti blaivaus tarybinio vaiko proto. Buvo „Vasia Trubačiovas ir jo būrys“ (apie Timūrą nė nekalbu!) „Čiukčių saga“ ir kitos herojiškos knygos. Aišku, šių knygų „stuburas“ buvo ideologinis, bet ideologiniai da­lykai jaunam skaitytojui nelabai rū­pėjo, nes ir taip viskas atrodė kuo natūraliausiai – pionierių rikiuotės būgnai, šūkiai, lenininės talkos ir visa kita. Keisčiausia, kad dabar tai net kelia ilgesį. Galbūt todėl, kad bu­vo mitas, o vaikai mitais greičiausiai ir patiki. Tai ne tie ironiški suaugu­sieji, kuriems, kaip tam Tomui neti­kėliui, viską reikia pirštais apčiupinėt.

Tačiau mitai mitais, o knygos kny­gom. Graži „Baltųjų sūrių nakties“ įžanga, kur į vaikystes miestą žvelgia­ma pro aukso ir purpuro atspalviais mirgančius rudens lapus – auksas ir purpuras, kaip žinoma, karalius lydė­jęs atributas, na o karaliumi tampama dažniausiai brandaus amžiaus… Į ru­dens lapą panašus ir Aitvaras, skrai­dinamas virš turgavietės – taip pat blyksintis purpuro ir aukso atšvaitais. Ir nors ruduo autoriaus dar palygina­mas su gaisru, apsiautusiu miestą, tai ne paniką keliantis, išgąstingas įvykis, o veikiau „nepaperkama gamtos kaita“, su kuria laikaisi sunkiai atsidus­imas, kuri pilna „skaidraus pastovu­mo“, ateinančio „tarsi iš nebūties – iš senų paveikslų, oleografijų, Breigelio paveikslų, kur irgi daug liepsnojančių medžių, žmonių, naminių gyvulių, parkų, kūdrų, neįmantrios buities ir saldžios nežinios“ (p. 6). Truputį keis­toka šita lyriška, nuoširdi, neįmantri įžanga, ji nesistengia intriguoti, kad sudomintų įnoringą, bestselerių suga­dintą skaitytoją – tiesiog švysteli pa­prastos tiesos grožiu: atminties, vai­kystės nepadėsi į spintą kaip išaugto drabužio, visada ją teks neštis su sa­vimi, ir tai toli gražu nėra įkyrus ba­lastas. Ir nors šitie vaikystės „marški­nėliai“ nežėri prabangia aukso ar pur­puro spalva, o vietomis įplėšti, su rašalo dėmėm, prisivėlę lakišių, kiše­naitėse pilna visokio gero (sagų, verž­lių, sraigių – prisiminkim Tomą Soje­rį!), – vis tiek jie nepaprastai brangūs.

Žinoma, Tomo Sojerio laikai – ne „Baltųjų sūrių nakties“ laikai. Anam pajodžargai jokia egzotika nebuvo nei negrai, nei indėnai, nei sekmadienio mokykla. Nors panašumų yra: ir pir­moji meilė, ir baisios priesaikos, ir mokymasis rūkyti… Ir tuos panašu­mus skiria tik keli formalūs menk­niekiai – gyvenamoji vieta ir laikas, dar socialinė padėtis. O jei prabyla­ma apie socialinę padėtį, tai ima ir išlenda, kaip įprasta, socialinė nely­gybė (čia herojus neturėjo personali­nio negro, pinigų dėžės senoj lūšnoj irgi nerado). Bet kažin ar dėl to verta rautis plaukus, daryti revoliuciją. „Baltųjų sūrių nakties“ laikas keliais aršinais praaugęs sojeriškąjį – tam­sios ir slėpiningos aistros ramiam Dzūkijos miestely tarsi neverda, peizažas nutviekstas ramios, skaidrios šviesos, ir nors susimušti ar įsižeisti visada atsiranda dėl ko, į šiurpią vendetą tai nepavirsta (ogi prisimin­ime M. Tveno Šeferdsonus!). Galbūt žmones gelbsti subtilus humoro jausmas, noras ramiai ir taikiai gyventi, nuojauta, kad pasauly visada atsiras šis tas vertesnio už pasišvaistymą kumščiais ar basliu?..

Knygos kompozicija nėra sudėtinga – devyniolika skyrių, pirmasis ir pas­kutinysis – savotiškas prologas ir epi­logas, atsklanda ir užsklanda. O vidu­ry – spalvinga panorama. Prisimena­mos gimtojo miesto vietos, šventės, di­dieji įvykiai, žmonės… Kiekvienos vaikystės erdvei nubrėžtos tam tikros ribos, už kurių nelabai išsiverši: jos ir čia pat, apčiuopiamos kaip statinių tvora, ir efemeriškos, tik nujaučiamos. „Baltųjų sūrių nakties“ herojui pui­kus, paslaptingas ir kartu negandin­gas pasaulis slypi ten, kur dunkso Kauno bonios, iš kur sunkvežimiais atvežami tokie filmai kaip „Ilja Muromietis“ ar „Bagdado vagis“… O realioji plotmė – čia pat, ir tik po daugelio me­tų gali suvokt, kad jos žavesys stip­resnis nei „negandingojo“ pasaulio. Stipresnis gal tuo, kad taip natūraliai siejasi ir žemesni, ir aukštesni dalykai – turgaus aikštėj pardavinėjamos žą­sys ir „menai“ (paveikslai su karalai­čiais ir gulbėm), o kartais net susikeičia semantika – „nelabai patrauklus raudonų plytų vienaaukštis“ restora­nas ir tualetas – „iškilnus, didelis, ap­valus medinis rūmas <…>, iš tolo pa­našus į Rytų pagodą, toksai su įmant­riais bokšteliais“ (p. 17–18). Tiesą pasakius, čia slypi savotiška filosofinė potekstė. O kur filosofinė potekstė, ten gero nelauk. Ne veltui Vienaakis ir jūrų kiaulyte Džilda knygos herojui iš­būrė liūdną likimą (ūsuotų moterų pinklės, nemalonumai per valdiškus namus ir kt.). Gal tai tinka ir lokaliza­cijos objektams?.. Štai pora įsimintinų lokalizacijų – dzūkų „Troja“ (Muziejus) ir miško karčema „Gegutė“. Pirmoji žavi savo trapiu ir nuogu vasiukiškumu, ir tikrai pasidaro graudu, kai mįslingojo paveikslo (Rembrandtas – Rubensas – Kalpokas) slėpinį iššifruo­ja visai nemįslingas seniokas ožio bar­zdele, ir nuo to laiko Muziejaus šlovė nyksta lyg dūmas, neblaškomas vėjo… „Gegutė“, kuri, rodos, irgi taip glau­džiai siejosi su garbinga senove (vyrai ateina išgert vedini „vaidilutėm“, „Tro­jos“ Direktorius, išlenkęs keturiasde­šimt taurių „Alyčio“, fanatiškai užsi­mano kasinėt piliakalnį ir kt.), irgi baigia savo egzistenciją juodam likimo sparnui pamojus. Raudonplyčio resto­rano jokia neganda nerovė. Jis išliko net po dviejų stichinių nelaimių – Di­džiojo tvano ir Saulės užtemimo. Tai irgi šį tą reiškia, Ypač paskaičius apie tai, kas dėjosi šių kataklizmų metu. Paliekant nuošaly sveiko proto žmonių veiklą (agitbrigada „išjuokė potvynį, atskleidė jo klasinį pobūdį“, p. 85; ate­istai paruošė Saulės užtemimo mode­lį, p. 153), paprastoji (didžioji) žmonijos dalis elgėsi pagal esminius instinktus: vieni plaustu plaukė į Velykų salą, Jasius Jesionis, apsemtas tvano, sė­dėjo ant savo namo stogo, įkaušęs dainavo ir nenorėjo niekur trauktis, nes pastogėj laikė „nemažas pirmarū­šės naminės atsargas“, o žmona eva­kavosi. Užtemus Saulei, keturi apšepę žmogėnai pagrobė siuvėjo Lataškos gaidį ir vienišos močiutės veršį ir buvo besunaudoją savo gastronominiams poreikiams patenkinti. Gal ir ne veltui vienas pirmųjų knygos skyrių vadina­si „Turgus kaipo toks“: jame nutapo­ma marga bliaunančių, mekenančių, žvygčiojančių gyvūnų minia. Įdomus vienas jos bruožas – civilizacijos baugulys. Pamatę ar išgirdę kokį automo­bilį, paklaikdavo veršiai, avys, žąsys ir karvės. Ar tik ne civilizacija bus turė­jus fatališkos įtakos ožkai Gomai – „šizofrenikei“ ir „su Parkinsono sin­dromu“, – ji vėliau savanoriškai pasi­smaugė. Kita smagi „gyvuliška“ istori­ja – kiaulės Linos nuotykiai („Turgus kaipo toks“). Tiesą pasakius, šios isto­rijos ir neatrodytų svarbios, jei neturė­tų nemažos įtakos žmogaus likimui – štai per Gomą „Baltųjų sūrių nakties“ herojus gavo rūkymo krikštą, o kiaulė Lina sužlugdė Fredo meilės planus.

Taigi Dzūkijos sostinė visgi nėra vien ramus, saulės nutviekstas pei­zažas. Didingų aistrų jai gali pavydė­ti ir tikri didmiesčiai. Kaip ir dera, jos susijusios su sportu ir menais, su „education sentimentale“ ir pan. Poe­zija čia pinasi su proza: morkos ir į jas nusviestas kryžiuočio apsiaustas, orus provizorius Kiela, besikariąs per stadiono tvorą, „Herkaus Manto“ vaidmenys – nuo komtūro iki žirgo strėnų ir užpakalinių kojų. Ir, žino­ma, pirmosios meilės kančios: „Jei <…> Jausmai vienu ypu suliepsnoja iš abiejų pusių, tai žūtbūt turi kas nors atsitikti. <…> ji arba jis pakliū­va avarijon, nuskęsta, suserga nepa­gydoma liga, neišvengiamai privalo kur nors (kur?) išvykti, mylimuosius išskiria kalnai, vandenys, pikti liežu­viai ir kiti ne mažiau painūs ir nema­lonūs dalykai“ (p. 54). Knyginis ar ki­no gyvenimas pasirodo besąs ne toks jau išgalvotas, tolimas ir svetimas, žmones kartais tarsi susitapatina su „išgalvotaisiais“ herojais (pvz., Juozapaitis, vaidinęs komtūrą. Kryžiuočio apsiaustas jam taip patiko, jog „po premjeros jis dar ilgai vaikščiodavo su juo po miestą, stulbindamas atvy­kėlius ir džiugindamas vaikus. <…> raudojo magistras mūsų virtuvėje, pasirėmęs ant butaforinio kalavijo, su kuriuo irgi niekad nesiskirdavo. Tik mūsų močiutė kažkodėl sakė, kad čia degtinė verkia, o ne koks ten magistras“, p. 45).

Prisiskaičius rimtų „postmoder­nistinių“ kūrinių, gvildenančių asme­nybės problemas, santykius, konflik­tus su žmonija, savim ir pan., smagu atsidurti jaukiame vaikystės kamba­ryje su pamėgtais daiktais. Ir ši mi­nutė yra brangi, nes seniai suvokėm, kad, anot autoriaus, ne tik stadiono lankytojai ar miesto kvartalai „nebe tie“, bet ir daugelis kitų dalykų. Ne­paminėta liko daug kas, tačiau tebus tai atradimo džiaugsmas skaitytojui. Naujų žemių jis neatras, bet į seną­sias, atrastąsias taip pat smagu su­grįžti. Gražios hiperbolės ir vaizdi­niai, gyvi, spalvingi, tikroviški cha­rakteriai, puikus humoro jausmas – visa tai leidžia išskirti Jurgio Kunči­no „Baltųjų sūrių naktį“ iš praėjusių metų prozos srauto ir net pavadinti ją viena geresniųjų to srauto knygų.