literatūros žurnalas

Jurgis Kunčinas. Kraupi dvidešimto amžiaus pasaka

1996 m. Nr. 6

Edgaras Hilzenratas. Pasaka apie paskutinę mintį. Vertė Teodoras Četrauskas. – Vilnius: Am­žius, 1995. – 414 p.

Edgaro Hilsenrath’o knyga sukrėtė. Seniai bebuvau ką nors panašaus skaitęs. Gal tik prancūzo Robert’o Merle’o „Mirtis – mano amatas“ kita­dos panašiai paveikė. Autorių jau pa­žinojau iš šmaikštaus grotesko „Maskvos orgazmas“, kurį, kaip ir šią knygą, buvo išvertęs Teodoras Čet­rauskas. Sunku net patikėti, kad abi knygas sukūrė vienas ir tas pats ra­šytojas. Bet iš pradžių gal bent kiek susipažinkim su Edgaru Hilsenrath’u, kuriam šių metų balandžio 2 dieną kaip tik sukako 70 metų.

1988 metais garsiosios Rowohlto leidyklos išleistame „Autorenlexikon deutschsprachiger Literatur des 20. Jahrhunderts“ apie šį autorių radau parašyta, kad jis gimęs 1926 metais Leipcige, kilęs iš žydų ortodoksų šei­mos, tėveliai buvo, aišku, prekijai ar verslininkai. Vėliau būsimasis šelmis gyveno Halėje, o 1938 metais jį iš­siuntė pas giminaičius į Rumuniją. 1941 metais penkiolikmetis Edgaras pakliuvo į getą Ukrainoje, Podolės Mogiliove. Po karo grįžo į Rumuniją, o iš ten su suklastotais dokumetais emigravo į Palestiną. Bet Pažadėtoje žemėje, matyt, irgi nerado – 1951 metais Hilsenrath’as į JAV, o nuo 1975 metų gyvena Vakarų Berlyne ir verčiasi vien iš plunksnos. Pirmieji rašytojo kūriniai iš pradžių pasirodė anglų kalba, mat Vakarų Vokietijos leidyklos ilgokai baidėsi drastiško, natūralistinio stiliaus. Ir plačiai pagarsėjęs jo romanas „Der Nazi und der Friseur“ („Nacis ir kirpėjas“) iš pradžių pasirodė angliškai. Jame tūkstančių žydų žu­dikas Maxas Schulzas pasibaigus ka­rui pasiverčia savo jaunystės draugu Iciku Finkelšteinu ir taip išvengia persekiojimų.

Hilsenrath’as – produktyvus rašyto­jas, ir nors pastaruoju metu jo kūry­ba Vokietijoje vertinama gan priešta­ringai, jo kūrinius leidžia prestižinės leidyklos. Jis yra žinomas, mėgsta­mas ir turi savo skaitytoją.

1989 metais R. Piperio leidykla Miunchene (leidžianti, beje, tik aukš­to „rango“ autorius) išleido bene patį įspūdingiausią Edgaro Hilsenrath’o romaną „Das Marchen von letzten Gedanken“, t. y. „Pasaka apie pasku­tinę mintį“. 1995 metais „Amžiaus“ leidyklos ir Teodoro Četrausko pastangų dė­ka romanas pasirodo lietuviškai. In­tervalas – vos šešeri metai, visai ne­blogai! Beje, kas retokai būna, vertė­jas palaiko šiltus asmeninius kontaktus su autoriumi. Regis, 1994 metais, Hilsenrath’ui viešint Vilniuje, su juo teko bendrauti ir šių eilučių autoriui. Toks nedidukas, labai mie­las ir kuklus žmogus.

Betgi imkimės romano. Jis išties sukrečia, jo įvykiai siaubingai žiaurūs nuo pradžios iki pačios pabaigos. Hilsenrath’as pasakoja apie vieni žiauriausių faktų dvidešimtojo amžiaus žmonijos istorijoje – turkų vykdytą armėnų tautos genocidą, kurio niekad nepamirš nė vienas armėnas. Priminsiu: 1915–1916 metais turkai jų valdomoje Armėnijos dalyje vykdydami metodiškai apgalvotą genocido politiką, šaltakraujiškai išžudė apie du milijonus armėnų. Daugiau nei pusę milijono jie iškėlė į Mesopotamijos dykumas, tūkstančiai armėnų, li­kę be tėvynės, pasklido po visą pa­saulį. Visus šiuos įvykius nesunku atsekti aptariamame romane „Pasaka apie paskutinę mintį“. Iš esmės tai Kchatisianų šeimos, kuriai buvo lem­ta atsidurti visuose baisiųjų įvykių sūkuriuose, istorija. Tai ir Vartano Kchatisiano sūnaus Tovmos begalinis pokalbis su meda, t. y. pasakotoju, pasakų sekėju. Knygoje aptikau tokią pastabą: „Šio romano veiksmas ir veikiantieji asmenys sugalvoti, o istorinis pagrindas tikras“. Šiuo teiginiu nėra ko abejoti; autorius mini konkrečias datas, miestų ir gyvenviečių pavadinimus, antrame kūrinio plane aiškiai junti autentišką ano meto istorinį foną. Kodėl gi prisiminiau R.Merle’į ir jo romaną „Mirtis – mano amatas“? Ogi todėl, kad ir Edgaras Hilsenrath’as apie siaubingiausius dalykus pasakoja tarsi šaltas, beša­liškas. emocijoms nepasiduodantis stebėtojas. Net negailestingai natūra­listiškuose kraupiausių kankinimų aprašymuose autorius išlieka „santū­rus“, kartais netgi blykstelėdamas šypsenėle ar „pakaruoklišku“ humo­ru. Pagalvojau, kad romane nesunku būtų rasti analogijų ir su Balio Sruo­gos „Dievų mišku“. Iš kūrinio paleng­va aiškėja, kad patys turkai didžiąja dalimi buvo tik beprecedentinio anam metui genocido sumanytojai ir „užsakovai“, o vykdė jį puslaukinių kurdų ir sužvėrėjusių čečių ranko­mis. (Likimo ironija: šiandien tie pa­tys kurdai kenčia nuo persekiojimų bei tortūrų…) Turkų administracijos fantazija kankinant ir žudant armė­nus iš tikrųjų verta šiurpiausių rytie­tiškų pasakų! Štai Tovmos Kchatisia­no tėvą Vartaną jie visokiausiais bū­dais verčia prisipažinti, jog tai jis, armėnas, Sarajeve nušovęs Austrijos sosto įpėdinį Ferdinandą, kad netikė­liai armėnai ruošia pasaulinį są­mokslą, kad viso pasaulio nelaimės kyla tik iš armėnų tautos ir t. t. Kan­kinimai tokie rafinuoti ir išradingi, kad nei skaitant nugara pagaugais eina! Štai kankintojai į kalėjimą pasi­kviečia „cemento meistrą“, armėną, beje, kaliniui nuodugniai paaiškina, kas yra cementas, kaip jis virsta betonu, kaip šis „neatšaukia­mai“ sustingsta… Čia įvyksta toks dialogas:

„Miudiras (žandarmerijos vadas – J. K.) pasakė:
– Armėnai mano, kad jie visi yra broliai ir seserys. Pasakyk savo broliui, ko aš iš tavęs reikalauju ir ką tu jam turi padaryti.
– Jūs reikalavote, kad aš užmūryčiau jo angas.
– Kokias angas?
– Nagi tą, – pasakė cemento meistras, – pro kurią išeina nesuvirškintas maistas. Ir tą, pro kurią išbėga vanduo.
Miudiras šypsodamasis kreipėsi į tėvą:
– Ar pasirašysite dabar prisipažinimą?
– Ne, – atsakė tavo tėvas. – Aš nieko ne­pasirašysiu.“ (p. 109)

Beje, vėliau viską pasirašo, „prisi­pažįsta“ nužudęs kronprincą, nes trokšta išgelbėti savo žmonos ir dar negimusio Tovmos gyvybes. Armėnai tuometinėje Turkijoje neturėjo teisės laikyti ginklo, bet, prasidėjus nema­tyto neregėto plano vykdymui, turkai klasta verste priverčia armėnus pirkti iš jų ginklus. Vien tam, kad tučtuo­jau galėtų vykdyti masines kratas, „rasti ginklų“, apkaltinti armėnus ruošiamu sąmokslu prieš turkų val­džią ir paskelbti apie tai visam pa­sauliui. Tuomet jau be jokios atodai­ros skerdžiami visi vyrai, kurie tik įstengia nuo žemės pakelti pagalį. Vienintelė kaltė – armėnas. Paliekami vos keli auksarankiai amatininkai, be kurių patys turkai negali išsiversti, o tūkstančių tūkstančiai jau varomi į tolimas dykumas, kur jų laukia mir­tis iš bado ir troškulio. Seniai, vaikai pakeliui masiškai krenta nuo išseki­mo, juos šaudo, bado kurdai, plėšia ir prievartauja čečiai. Tremties kelias klote nuklotas niekuo nekaltų žmo­nių lavonais. Nėščioms moterims sta­čiai perrėžiami pilvai, prievartauja­mos net senutės…

Visa tai Edgaras Hilsenrath’as pa­sakoja kone „protokoliniu“ stiliumi, kuris čia, beje, itin įtaigus. Jokia pa­tetika, prakeiksmai budeliams ir dan­gaus keršto šauksmas nedarytų stip­resnio įspūdžio.

Skaitant romaną nuolat stebina gilus autoriaus išmanymas apie armėnų is­toriją, buitį, papročius, tradicijas, savi­tą šios tautos būdą. Be jokios abejonės, Hilsenrath’o simpatijos armėnų pusėje, netgi ne simpatijos, o skausminga mei­lė bene seniausiai krikščionių tautai, kuri valstybiniu lygiu priėmė šį tikėji­mą. Į kūrinį be galo organiškai įpinta senovinių armėnų legendų, lemtingų istorijos momentų. Tarsi atskira, tačiau neatsiejama gija romane sekama mažy­tės ir labai atokios Bakiro gyvenvietės istorija. Čia armėnai puikiausiai suta­ria su turkais, čia, atrodo, neužpūs jo­kie atšiaurūs istorijos vėjai. Deja, de­ja… Po genocido kaimelyje nebelieka nė vieno armėno… Aprašydamas Bakirą, Hilsenrathas puikiai nupiešia armėnų kasdienybę, vestuvių papročius, buitį. Rašytojas negailestingas – jis geba me­niškai aprašyti, rodos, net pačius dras­tiškiausius, natūralistinius dalykus. Daro tai labai subtiliai, niekur „neper­žengdamas ribos“, nors jokie tabu Hilsenrath’ui tikrai neegzistuoja. Su to­kiom „vietelėm“ gražiai susidoroja ir vertėjas, įrodydamas, kad ir lietuviškai pasakojant apie pačius „slidžiausius“ dalykus, įmanoma apsieiti be vulgariz­mų.

Tovmos tėvas Vartanas, vienas svarbiųjų romano herojų, – tikras lai­mės kūdikis, ne kartą išsprūdęs iš mirties nasrų. Bet vienas kartas ne­meluoja, romanas baigiasi liūdnai. Atsidūręs Šveicarijoje, su diplomato pasu jis vyksta į vokiečių okupuotą Lenkiją gelbėti žydų turto. Pasas viešbuty dingsta, gatvėje Vartanas visiškai atsitiktinai pakliūva į gaudynes, palaikomas žydų, įgrūdamas į gyvulinį vagoną ir neilgai trukus drauge su žydais ir kažkokiu turku išlekia pro vieno iš daugelio kacetų krematoriumo kaminą…

Edgaro Hilsenrath’o romanas „Pa­saka apie paskutinę mintį“ ir pasako­jimo maniera, ir autoriaus pozicija smarkiai skiriasi nuo lektūros pana­šia tematika. O baigiasi ši tikrai neei­linė knyga štai kaip:

„– Daug kam neramu, – sakau aš. – kai mirusiųjų armėnų mintys šnabždasi Hajastane.
– Jūs tikite tuo, pone Kchatisianai?
– Taip, pone ministre.
– Šnabždėjimas užkrečiamas, – pasakė ministras. – Mirusiųjų armėnų šnabžde­siai gali prasiskverbti per sieną ir būti iš­girsti visur.
– Gali.
– Kiti šnabždantys balsai gali pradėti šnabždėtis. netgi tie, kurie niekad nedrįso parodyti balso. Gali kilti didelis šnabžde­sys, jeigu visos šio pasaulio aukos staiga ims sakyti savo bėdas. Pasaulis nutrokštų nuo jų šnabždesio. Kur mes tada nueitu­me? To neturi būti, pone Kchatisianai Dažnam iš mūsų gali imti skaudėti pilvus, nes aukų šnabždesiai kenkia virškinimui. Mes galim imti mąstyti, o nuo didelio mąstymo gali pradėti skaudėti galvą. Pagalvo­kite apie slogučius, kurie mums gali suga­dinti poilsį. Kam to reikia? Ir kokia to prasmė?
– Ne viskas turi turėti prasmę, pone ministre, – pasakė Tovma Kchatisianas ir išleido kvapą…“ (p. 410–411).

Amžininko Jurgio Kunčino užrašai „Metuose“

2022 04 26 / Sausį tarsi patyliukais praslinko septyniasdešimt penktoji Jurgio Kunčino (1947–2002) gimimo diena. Kad šie metai būtų svarbiau paminėti, nusprendėme į vieną vietą sudėti jo tekstus, skelbtus mūsų žurnalo puslapiuose.

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Erika Urbelevič. Viskas kaip gyvenime

2018 m. Nr. 1 / Jurgis Kunčinas. Malūnų gatvė be malūnų. Sudarė Antanas A. Jonynas, Palmira Mikėnaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 496 p.

Jurgis Kunčinas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 2 / Rašytojui, poetui, vertėjui Jurgiui Kunčinui (1947–2002) šiemet būtų sukakę septyniasdešimt. Ta proga siūlome mažiau žinomų šio kūrėjo eilėraščių. Keletas jų publikuoti tik „Poezijos pavasario“ almanachuose, kiti pateikiami iš rankraščių,

Laimantas Jonušys. Valkataujantis sovietmečio inteligentas Jurgio Kunčino prozoje

2007 m. Nr. 2 / Atėjus kūrybos laisvės laikams ne vienas rašytojas daug dėmesio skyrė sovietmečio laikotarpiui, ir netiesa, kad stalčiai buvo tušti, tik galbūt neretai tuose stalčiuose gulėjo neužbaigti užrašai, tik apmatai…

Renata Šerelytė. Paukščio kaulų bokštas

2004 m. Nr. 11 / Jurgis Kunčinas. Pjūti fjūūt! Arba Netiesų dvaras. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 221 p.

Jūratė Sprindytė. Lošti iš romano

2004 m. Nr. 8–9 / Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kri­tikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas.

Juozas Aputis. Ko autorius užeina pas draugą?

2004 m. Nr. 1 / Jurgis Kunčinas. Užėjau pas draugą. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 150 p.

Vladas Krivickas. Bohema Jurgio Kunčino prozoje

2003 m. Nr. 8–9 / Jurgis Kunčinas buvo vienas produktyviausių šiuolaikinių lietuvių prozininkų. Kiekvienos naujos jo knygos pasirodymą paprastai pastebėdavo kri­tikai, kultūrinėje periodikoje jo kūrybą recenzuodavo palyginti išsamiai…

Elena Bukelienė. Jurgiui Kunčinui išėjus

2003 m. Nr. 1 / Gyvieji visada linkę prieštarauti mirčiai, kuri vadovaujasi sava logika ir pasiima mums brangius ir reikalingus žmones netikėtai, ne laiku – per anksti, per staigiai, neleidusi pasirengti (lyg tai būtų įmanoma).

Elena Bukelienė. Užrašai apie užrašus

2002 m. Nr. 10 / Jurgis Kunčinas. Bilė ir kiti. – Vilnius: Vaga, 2002. – 232 p.

Jurgis Kunčinas. Trumpi apsakymai

2001 m. Nr. 3 / Azovo jūros pakrantėje aš radau planšetę. Joje dūlėjo senieji Kūrėjo planai. Išlupau delnus iš gydomojo purvo, nusibraukiau juos į praplaukiantį debesėlį ir įnikau. Rechercher! Argi ne taip sako prancūzai?