literatūros žurnalas

Sigitas Parulskis. Atminties kilpa

1993 m. Nr. 5

Jurgis Kunčinas. Glisono kilpa: romanas. – Kaunas: Nemunas, 1992. – 312 p.

Mnemosinė, atminties deivė, visų mūzų motina Jurgiui Kunčinui yra dosni. Be jos, žinoma, neišsiverstų nė vienas, ėmęsis ką nors kurti, daug lemia dar ir patirtis, jos įvairovė, jos ypatingas skonis, kvapas, gal inten­syvumas, bet be atminties kūrinys (bent jau „Glisono kilpa“) dažnai virs­ta schema arba fantazijom, kurios lie­tuvių prozoje retai tesugeba pakerėti, įtikinti skaitytoją.

Norint išjudinti atmintį, jos dau­giasluoksnius, turtingus klodus, daž­niausiai griebiamasi mnemotechnikos ženklų-simbolių (negėda čia priminti M. Prousto pyragaitį). Kad ir kaip būtų keista, tačiau J. Kunčino labiausiai eksploatuojamas ženklas-simbolis yra visiškai priešingas pačiai atminties esmei ir yra netgi užmaršties sinoni­mas. Tai – alkoholis. Nuo pat roma­no pradžios iki pat galo alkoholis liejasi upėmis, trykšta fontanais, jis čia tarsi Demokrito atomai, sudaran­tys visatą, šalia žemės, oro vandens ir ugnies – penktasis pasaulio ele­mentas. Visiškai neteisinga būtų su­prasti, tarsi kūrinys rašomas svaigi­nanti alkoholiu ar jo ilgintis. Ta­čiau daugybė situacijų, dialogų, apra­šymų vienaip ar kitaip romane susiję su „lakalu“. Beje, pagrindiniam vei­kalo veikėjui Jeronimui Jarui alko­holis yra (buvo) ir pasaulėjautos, ir gyvenimo būdo neatplėšiama dalis. Visi jo kasdienybės maršrutai sėte nusėti alaus statinėmis (tuomet dar stovėjusiomis gatvėse ant kiekvieno kampo), bokalais, šimtais, tūkstan­čiais gramų. Bet ar tai tėra romanas „iš girtuoklio gyvenimo“? Ne visai. Prarastos jaunystės, prarasto laiko il­gesys, ieškojimas? Galbūt. Išsaugo­tos atminties pažadinimas, prisikėli­mas? O kur kitur, jei ne atmintyje, tikrovė neatsiejamai susimaišo su išmone, faktai su komentarais, niek­šai su didvyriais, politika su poezi­ja?..

J. Kunčino romanas peršasi anali­zuojamas kaip binarinė struktūra, bet tai nėra labai būtinas kalbėjimo apie jį būdas. Paminėtina vis dėlto, kad dvinarių elementų prižvejotume ne­mažai: formaliai kūrinys sudarytas iš dviejų dalių – Jeronimo Jaro gy­venimas iki Aitvaro pasirodymo (I dalis) ir po jo (II dalis). Ir dar: I da­lis – miestas, II – miškas. J. Kun­činas, siekdamas nuasmeninti pirmuoju asmeniu kalbantį pasakotoją, suranda jam pakaitalą: kone visą romano tekstą pasakoja pas rašytoją atsiradęs, kadaise dingęs be žinios, mistinis (nes nematomas) draugas Je­ronimas Jaras. Taigi, nors „pasako­jimo pasakojime“ forma nėra labai nauja, tačiau šiuo atveju psichologiš­kai tikslinga – kūrinio autorius tam­pa tarsi niekuo dėtas, jis tik klausy­tojas, kaip ir visi kiti skaitytojai. Pri­simenant jau minėtą „pyragaitį“ ga­lima šyptelėti: Jeronimas Jaras pas Rašytoją pasirodo pastarajam susi­laužius kojos pirštą (dar jį pritrenkia senuko atminties pajėgumas ir savai­me užsidegusi cigaretė). Taigi mįslingo pasakotojo atsiradimą galime suprasti ir kaip įkvėpimo, ypatingos bū­senos antplūdį.

Pirmojoje romano dalyje Jeronimas Jaras pasakoja apie savo nuotykius studentavimo laikais (septintasis de­šimtmetis), veiksmas vyksta mieste, Vilniuje. Antrojoje dalyje persikelia­ma į provinciją, į miško sodybą, ir po trumpo sugrįžimo į miestą būtent iš gamtos prieglobsčio, iš vestuvių iškilmių Jeronimas Jaras, nešamas Aitvaro, iškeliauja į anapus.

Pirmojoje dalyje teksto skaitymui būtų palanki Odisėjo kelionės sche­ma, tik jau ne mitinė (ir ne tokia avangardistinė kaip J. Joyce’o „Ulise“): Jeronimas Jaras, išmestas iš bendrabučio, keliauja iš vienos vie­tos į kitą, dažniausiai apsistodamas pas moteris (merginas), kurios nuo­lat kupinos svajonių apie šeimą ir vaikus ir iš kurių pinklių Jeronimas Jaras nuolat sprunka. Yra dar ir „mažasis“ nuolatinės Jeronimo Jaro kelionės maršrutas: tai Didžioji ir Pilies gatvės – nuo geležinkelio pralaidos iki Katedros. Apleisto Se­namiesčio, prišnerkštų kiemų, kavinių užkaboriuose lindinčio „demimondo“, nusmurgusių studentų, mo­terų, girtuoklių, meilės scenelių ap­rašymai – kone Lotynų Amerikos koloritas. Ir gyva, nenuobodu, su saiku, nors ir savotiškai mėgaujantis. Čia ir studentiškos istorijos „su saugumu“, ir šių organų atstovai (nevisiški kretinai, bet labai stipriai šar­žuojami), ir komjaunimo aktyvistai karjeristai, ir keistas nakties univer­siteto gyvenimas, ir gelžkelio stoties šurmulys, ir klegantis, apsvaigęs, gir­tas miestas, Jeronimui Jarui atstojąs ir Kelionę, ir patį Laivą. Beje, pir­moji dalis baigiasi jau realia J. Jaro-Odisėjo kelione valtimi. Jis iš­plaukia j rudenį, ir šis išplaukimas tampa tarsi atsisveikinimas su vasa­ra ir su jaunyste, su pačia nesibai­giančia, tačiau ganėtinai smagia Ke­lione. Gimtajame mieste, į kurį par­plaukia J. Jaras, Penelopė yra, tačiau jau nelaukia, nemyli. Čia galima paminėti dar vieną labai svarbią ro­mano idėjai temą – namus. Odisė­jas turėjo kur grįžti, o J. Jaras su nuoskauda prisipažįsta: „Iš prigimties būdamas valkatiško būdo, aš visuo­met svajojau apie tikrus namus – bent kampą, kuris priklausytų man vienam. Niekur, deja, tokio kampo neturėjau, niekada neturėjau!“ (p. 127). Galbūt ir alkoholis – alter­natyvios realybės variantas – pasi­rinktas dėl „tikrai savo“ kampo ne­turėjimo, o gal ir atvirkščiai – al­koholio teikiama iliuzinė pastogė yra pagrindinis kliuvinys turėti realius namus. Tačiau ar „turėti“ namus jau reiškia „būti“ juose. „Turėti“ ir „bū­ti“ – viena svarbiausių „Glisono kil­pos“ problemų. J. Kunčinas palieka ją neišspręstą, pasiųsdamas J. Jarui Aitvarą, kuris pasirodo jau pirmosios romano dalies pabaigoje.

Aitvarai, bent jau lietuvių mitolo­gijoje, vaizduojami kaip beasmenės, neindividualizuotos chtoninės būty­bės. J. Kunčino romane jie atrodo kiek kitaip. Tai savotiška Aitvarų tauta, aptarnaujanti tiksliai paskirtus regionus, savo funkcijomis atitinkan­tys krikščioniškus angelus, tiksliau gal – puolusius, suvelnėjusius angelus. Jie dirba įvairius, dažniausiai blogus darbus, persikūnydami, įsikūnydami į daiktus, sukeldami viso­kiausių reiškinių, kol ištarnauja pri­valomą metų skaičių ir iškeliauja į tolimą žvaigždę, į Aitvarų tėvynę.

Pats J. Kunčinas viename interviu pripažįsta, kad Aitvaras nėra toks organiškas kaip, pavyzdžiui, šikšno­sparnis „Tūloj“. Taip, šiek tiek ne­organiškas. Nors sumanymas įdomus (jeigu tik mano teisingai suprastas): Aitvarams draudžiama ilgėliau likti pasivertus žmogumi, o Aitvaras, nu­sižiūrėjęs Jeronimą Jarą, neatsispiria šiai pagundai. Pačioje savo pasako­jimo pradžioje J. Jaras sako: „bu­vau ir būsiu Aitvaras!“ (p. 21). Bet Aitvaro tema šiek tiek „neišrašyta“, neapdorota: antrosios dalies pradžio­je aprašytas, po to dar sykį trumpam pakibęs virš J. Jaro, jis atvyksta jau romano pabaigoje pasiimti pagrindi­nio veikėjo, todėl jo pasirodymas kiek nemotyvuotas, pritemptas.

Taigi mistinis, o kartu ir subuitintas, ne be ironijos sužmogintas Ait­varas atlieka antrojoje dalyje grai­kiškų tragedijų moiros vaidmenį: nu­vilioja J. Jarą į miškus, kad galėtų iš arčiau pasekti šio vyruko gyveni­mą, nes miesto gyvenimas Aitvarui nepatinkąs. Beje, iš važiuojančio į didmiestį autobuso Jeronimą Jarą iš­vilioja pirmiausia variklio gedimas, karštis ir noras nusimaudyti; ugniaplaukė mergaitė Agnė paslepia dra­bužius, J. Jaras nesuspėja į autobu­są, su ta pačia Agne eina į miško sodybą, gauna į sprandą ir viskas baigiasi Glisono kilpa – sulaužytų stuburo slankstelių gydymu. Čia J. Kunčinas siužetą papildo konjunktū­rine (ne blogąja prasme) linija: Ag­nės tėvas, Valdemaras Šėma – bu­vęs rezistencijos kovotojas, aukšto laipsnio karininkas, savo rankomis jau po karo užmušęs sužvėrėjusį sa­distą brolį, buvusį stribą. Dėl nepa­keliamo skausmo sprande Jeronimas Jaras priverstas dabar jau nuolat vartoti „lakalą“ – naminę su žolių antpilu. „Pasaulis plaukė ir nuplaukė sau, o aš likau sėdėti ant kranto“, – konstatuoja savo būklę J. Jaras, įka­lintas skausmo ir jį malšinančios na­minės miškų sodyboj, toli nuo did­miesčio triukšmo… „Degtinė geriau­siai apsaugo nuo šlovės, pinigų, kar­jeros, svaigių viršukalnių ir visos ki­tos tuštybės“ (p. 227), – samprotau­ja J. Jaras, tačiau jis jau nebe ke­liautojas. Nors ir grįžta į miestą, nors vėl gyvena su moterim, tačiau jau ne jis renkasi, o yra pasirenkamas. Primena J. Kunčinas antrojoje dalyje ir velnio, arba faustiškąją, sandėrio, sielos pardavimo temą. Toks Silvest­ras, velnias ne velnias, kurio gėrimo, stebuklingų nepaprastų lašų gauna visi pasirašiusieji – menininkai, vei­kėjai, net saugumiečiai. Ir viskas yra jo valioje: jis gali panorėjęs tau iš­rūpinti butą, išleisti knygą, padaryti tave žymų, turtingą etc. Skleisti čia lyg ir nėra ko, nes tokie misti­niai reiškiniai, tokie sielų užrašymai toli gražu nėra naujiena mūsų tikro­vėje. Beje, net ir ne mūsų: valdžia, pinigai, garbėtroška – amžinosios mielės velniškajai tešlai. O Jeronimo Jaro istorija – dar vienas įrodymas, kad žmogus toli gražu nėra savojo likimo kalvis. Tiesa, J. Jarą Silvestras palieka ramybėj – per doras? Bevil­tiškas?

Kas nulėmė tai, kad Jeronimas Ja­ras tarsi liko savo paties gyvenimo šalikelėje: moteris, Aitvaras, likimas, Dievas? Pastaruoju Jeronimas Jaras lyg ir netiki. Niekuo, beje, netiki ir ištisa galerija romane praplaukiančių žmonių, veidų, vardų: nelaimingi, niekingi, bejėgiai, susmulkėję, sulau­kėję – XX amžiaus antros pusės krematoriumas, kurio kūnus ir sielas ryja alkoholio, gašlybės, tuštybės ug­nys…

Jurgis Kunčinas puikiai moka pa­sakoti, nė kiek neblogiau išmano ir savo pasakojimų užrašymo meną. Ga­lima būtų pademonstruoti teksto jungčių gabalus (pavyzdžiui, kaime­lio vardas Gailiūnai, atsiradęs iš merginos raudos nuskendus mylima­jam, vis nuaidi tolesniuose skyriuose, tampa pražuvusio, netikusio gyveni­mo refrenu, ir pan.); galima būtų kartais papriekaištauti už pernelyg įsisiautėjantį manieringumą, bet tai labai menkas krislelis, netrukdantis nei skaityt, nei matyt. Pats romano autorius savo kūrinį yra pavadinęs laisvalaikio skaitiniais, bet po to pri­dūręs, kad ir tokius dalykus rašantis rašytojas siekia ir šio to daugiau Vienos kančios! Dešimtys pavyzdžių aplinkui, o apie kančias tau, atrodo, nereikia daug pasakoti?

Bilstelėjusi langinė, kretanti saulė­grąžos galva, pelės mecosopranas, ty­kus katės šuolis… klevo šnarėjimas ir gūdžią naktį įsijungusi sirena… argi tai maža? (p. 308). Iškeliavimo su Aitvaru scenoje (vyksta keistos vestuvėm vadinamos apeigos, tačiau tai, ko gero, dabarties ir prisiminimų skyrybos) susirenka kone visi Jero­nimo Jaro romano puslapiuose su­tiktieji: saugumiečiai, meilužės, kar­jeristai komjaunuoliai, šiaip pakelei­vingi nevykėliai ir – labai slogus įspūdis: nė vienos asmenybės! Pats Jeronimas Jaras, sulaužyto stuburo, Glisono kilpos žmogus, nesugebėjęs atsispirti gniuždančiai gyvenimo, ru­tinos nykumai, išnyksta iš žemės gyvenimo klaikiai vienišas… „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“, – ši Evangelijos citata persekioja Jeronimą Jarą ir iš­lydi jį, ištarta jau Rašytojo (J. Kun­čino?) lūpomis. Bet jeronimai jarai lieka su mumis, lieka Glisono kilpos, sulaužyti stuburai, sumaitoti likimai, šniurkščiojančios sielos: gaila, gaila, gaila! Ką turėtų daryti Rašytojas? Džiaugtis – vienu jau mažiau. Bu­dėti, nes atmintis nuolat fermentuo­jasi, gyvena savo keistą, savarankiš­ką gyvenimą ir tuos, kurie į jį patenka, apdovanoja…

Galėtų, tiesą sakant, kas nors ap­dovanoti ir viršelio dailininką E. Saladžių – už patį kvailiausią viršelį…

Amžininko Jurgio Kunčino užrašai „Metuose“

2022 04 26 / Sausį tarsi patyliukais praslinko septyniasdešimt penktoji Jurgio Kunčino (1947–2002) gimimo diena. Kad šie metai būtų svarbiau paminėti, nusprendėme sudaryti į vieną vietą sudėti jo tekstus, skelbtus mūsų žurnalo puslapiuose.

Eugenijus Žmuida. Nepaprasti Petro nuotykiai Gedimino mieste, arba Dar viena Parulskio avantiūra

2021 m. Nr. 11 / Sigitas Parulskis. Laiko nusikaltimai. – Vilnius: Alma littera, 2021. – 239 p. Knygos dailininkas – Agnius Tarabilda.

Mindaugas Nastaravičius. Paslaptis iš Sigito Parulskio „Paslapties“

2021 05 31 / Jeigu manęs paprašytų išrinkti vienintelį Sigito Parulskio eilėraštį, atsiversčiau pirmąją, 1990 metais pasirodžiusią, jo knygą „Iš ilgesio visa tai“, atsiversčiau knygos pradžioje esančią „Paslaptį“.

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Eugenijus Žmuida. Trumpa Sigito Parulskio laimė, arba Užsikirtęs triukšmas ir įniršis

2018 m. Nr. 11 / Sigitas Parulskis. Amžinybė manęs nejaudina. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 240 p. Knygos dailininkas – Agnius Tarabilda.

Erika Urbelevič. Viskas kaip gyvenime

2018 m. Nr. 1 / Jurgis Kunčinas. Malūnų gatvė be malūnų. Sudarė Antanas A. Jonynas, Palmira Mikėnaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 496 p.

Sigitas Parulskis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 8–9 / Iš ryto minu elipsinį treniruoklį šiek tiek geometrijos, šiek tiek literatūros dėsnių, be abejo, dar gravitacija, ir ontologija, viskas ką matau, ką jaučiu, viskas veikia mane,

Jurgis Kunčinas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 2 / Rašytojui, poetui, vertėjui Jurgiui Kunčinui (1947–2002) šiemet būtų sukakę septyniasdešimt. Ta proga siūlome mažiau žinomų šio kūrėjo eilėraščių. Keletas jų publikuoti tik „Poezijos pavasario“ almanachuose, kiti pateikiami iš rankraščių,

Erika Urbelevič. Rinktinė su raudonu tašku

2016 m. Nr. 8–9 / Sigitas Parulskis. Be teisės sugrįžti . – Vilnius: Alma littera, 2015. – 192 p.

Virginija Cibarauskė. Naujai senas Sigito Parulskio romanas: vyro-kūrėjo kančia ir postmodernizmas

2016 m. Nr. 5–6 / Sigitas Parulskis. Nutylėtų lelijų miestas – Vilnius: Alma littera, 2016. – 240 p.

Nerijus Brazauskas. Tamsos partneriai ir aukos

2013 m. Nr. 10 / Sigitas Parulskis. Tamsa ir partneriai. – Vilnius: Alma littera, 2012. – 256 p.

Ana Audicka. Kūryba kaip nesibaigiantis iššūkis

2012 m. Nr. 1 / Talentingas kūrėjas (ar jis kurtų žodžiu, garsais, mintimi ar vaizdais) neišvengiamai sukuria naują idealią visatą, kurioje viskas vyksta pagal kūrėjo sugalvotas žaidimo taisykles. Kitaip kūryba būtų tiesiog neįmanoma.