Vladas Krivickas. Bohema Jurgio Kunčino prozoje

2003 m. Nr. 8–9

Jurgis Kunčinas buvo vienas produktyviausių šiuolaikinių lietuvių prozininkų. Kiekvienos naujos jo knygos pasirodymą paprastai pastebėdavo kri­tikai, kultūrinėje periodikoje jo kūrybą recenzuodavo palyginti išsamiai, tačiau platesnių, visą ar didesniąją dalį J. Kunčino prozos konceptualiai aptariančių darbų kol kas nėra. Tam, be abejo, turi įtakos ir laiko distancijos stoka, ir rašy­tojo kūrybos gausa, žanrinis šakotumas, nevienodas meninis lygis. Nemažiau svarbu ir tai, kad vis dar neišspręsta, nors daugelio vertintojų minėta, J. Kunčino kūrybos analizavimo kriterijų problema: ne iki galo suvokta, pagal kokį konteks­tą analizuoti bohemos gyvenimą vaizduojančio rašytojo kūrybą.

Šiame straipsnyje į J. Kunčino prozą žiūrima kaip į kūrybą, atsiremiančią į pakankamai seną ir aiškią, bent du šimtus metų gyvuojančią bohemiškosios litera­tūros tradiciją. Kūrėjo bohemiečio idealas, suformuluotas XIX a. pradžioje, davė kūrybinių ir gyvenimiškų impulsų daugeliui to meto Prancūzijos, vėliau ir Anglijos, Vokietijos, JAV rašytojų. Bohemiečio vaizdinys, kaip ir bohema apskritai, visą XIX a. buvo apmąstomas ir kaip visuomenės, ir kaip dailės bei literatūros fenome­nas. XX a. pradžios modernistai paveldėjo bohemiško gyvenimo madą ir ją pritaikė savo estetiniams, ideologiniams ir buitiniams poreikiams. Dar labiau transformuoti bohemos idealai atgimė amžiaus viduryje bei septintajame dešimtmetyje (bytnikai, hipiai), savo nišą bohema rado ir postmodernizmo ideologijos kontekste.

Lietuvių kultūrologijoje ir literatūrologijoje bohema kaip kultūrinis bei lite­ratūrinis fenomenas beveik nėra išsamiau apibrėžta ir išanalizuota. Išimtis – Loretos Jakonytės darbas apie XX a. ketvirtojo dešimtmečio kartos poetų savivoką¹, kur bohemiškasis identitetas minimas greta kitų tuo metu populiarių poetų saviidentifikacijos aspektų.

Kalbant apie bohemos galimybę totalitarinėje valstybėje, konkrečiai – sovietinėje Lietuvoje – reikia svarstyti apskritai bet kokios subkultūros galimybę tokio tipo valstybėje. Kaip žinomo, Lietuvoje gana ilgai egzistavo dominuojančiai kultūrai priešiškos subkultūros – už Lietuvos laisvę ginklu kovoję partizanai, grindinė spauda, pogrindiniai literatūros skaitymai, uždraustų egzodo rašytojų kūrinių platinimas. To pakanka, kad būtų galima daryti prielaidą, jog bohema totalitarinėje valstybėje egzistuoti galėjo. Bohema niekada ir niekur nebuvo visai „legali“, ir tai sąlygoja pati jos esmė – nekonformizmas ir polinkis nesutapti su bet kokios visuomenės normomis. Pusiau legalios ir visai nelegalios me­nininkų grupuotės kaip tik ir buvo ta jėga, kuri inspiravo 1968 m. Prahos pavasario įvykius Čekoslovakijoje, taip pat ir įvairius judėjimus Lietuvoje (protestai po R. Kalantos susideginimo 1972 m.).

 

Pasak Sigito Gedos, J. Kunčinas savo kūryboje „užbrėžia ribą tarp generacijų – jo nebedomina kaimas, romanuose iškyla miesto bendrabučių, gatvių, parkų, kur trynėsi bohema, gyvenimas“². Ir iš tiesų bohemos gyvenimo vaizdavimas rei­kalauja savaip modeliuoti erdvę: arba į kūrybos lauką patenka specifinės, lyg ir „neestetinės“ ar „nemeninės“ erdvės (apleistos senamiesčio gatvelės, begriūvan­tys miesto rajonai, sujaukti dvokiantys butai, triukšmingos kavinės, psichiat­rinės ligoninės, girtuoklių kalėjimas…), arba keičiama „normalių“, viešųjų erd­vių paskirtis; bohemiečiai protestuoja prieš magistralinės kultūros dominavimą šiose erdvėse ir vidutiniojo sovietinių laikų sluoksnio abejingumą savo gyvena­majai aplinkai („didžiumai apskritai nerūpėjo, koks jis [miestas] – šie žmonės gyveno savo irštvose, mažagabaritiniuose butuose, bet ne mieste“³).

Romano „Glisono kilpa“ pagrindinis veikėjas Jeronimas Jaras pasistato tabu­retę vidury Katedros aikštės trečią valandą nakties ir ant jos sėdi, pompastiškai sau pareiškęs: „Sėdėsiu čia, kol numirsiu!“ Taip paradoksaliai komunistinio reži­mo akivaizdoje mėginama pajusti nors šiokį tokį laisvės skonį, būtiną kūry­bingam menininkui („Kas būtų dėjęsi dieną? Manai, būčiau prasėdėjęs ten valandą? Penkių minučių nebūtų šito leidę – sėdėti ant kėdės vidury miesto!“⁴).

Pagrindinis romano veikėjas Jeronimas Jaras – nepripažintas poetas, pasako­jantis savo sunkaus bohemiško gyvenimo nuotykius – į Vilnių atvyksta iš provin­cijos, ir Vilnius su savo klaidžia topografija ir keistais žmonėmis jam tampa erdve, kurią jis nori pažinti („viskas man buvo įdomu!“⁵). „Glisono kilpos“ veiks­mas vyksta daugiausia septintąjį dešimtmetį, kai Lietuva, rodės, jau galutinai buvo įtraukta į sovietinės imperijos bendrabūvį. Labiau nei bet kuriame kitame rašytojo kūrinyje čia atskleidžiama niūrioji, slogioji Vilniaus pusė. Sostinės erdvė išreiškia bendrą Lietuvos atmosferą: žmones apėmusią apatiją, susvetimėjimą, niūrų susitaikymą su esama padėtimi. Jaras, kaip ir kiti romano bohemiečiai, išgyvena kažką panašaus į Charles’io Baudelaire’o aprašytą splino jausmą. Visa Jaro karta jaučia kraštutinį nusivylimą, ir šis jausmas atskleidžiamas aprašant tuometinio Vilniaus atmosferą:

„Miestas tada buvo toks, koks buvo – abejingas, nusilaupęs, apgriuvęs, kartais savas, drau­gingas, mirkčiojantis pamušta girtuoklio akimi ir tarsi laikas lietum srūvantis pro groteles į požemius. Man atrodydavo, kad pro tas groteles drauge su polaidžio vandeniu ir aš kada nors nutekėsiu į juodą požeminę upę, ji nuneš mane į požemines marias, o toliau…“⁶

Kita vertus, Vilnius bohemiečiui – „pakaušusiam romantikui“ – „buvo panašus į kilnų, paliktą likimo valiai, bet nedejuojantį sužeistąjį“⁷, o „auksinis jo žavesys traukė <…> vis giliau“⁸, todėl miesto įvaizdis romane yra ambivalentiškas, kaip ir visa, kas susiję su bohema.

Savaip Vilniaus erdvė aktualizuojama „Tūloje“. Natūralistinius lėbavimo vaizdus, niūrias bohemiečių susibūrimo vietas čia nuolat keičia lyriškas, net sen­timentalus pasakotojo santykis su miestu. Čia ypač svarbus Užupis, romane vaizduojamas kaip bohemos kvartalas. Violeta Davoliūtė, analizuodama pasako­tojo ir miesto (ypač Užupio) santykį romane, išskiria dvi erdvines perspektyvas: horizontaliąją ir vertikaliąją. Pirmajai ji priskiria „natūralistines pasakotojo kasdienės egzistencijos mieste scenas“⁹, o antroji glaudžiai siejama su Užupio architektūrine dimensija bei Tūlos įvaizdžiu. Pasak kritikės, „Užupis <…> yra asociatyviniais ryšiais susijęs su Tūlos kūnu“¹⁰.

Kaip pažymi Michelle Perot, bohemos privataus gyvenimo modelis radikaliai skiriasi nuo buržuazijos (be abejo, ir nuo sovietinių miesčionių) visų pirma san­tykiu su laiku ir erdve¹¹. Svarbiausios vietos, kuriose galima sutiki bohemietį, yra gatvė ir kavinė, o svarbiausias jo „darbas“ ir malonumas – bendravimas, nesi­baigiantys pokalbiai. Dėl to bohemiečiams būdingas privatus viešosios erdvės „vartojimas“¹²: gatvėje ar kavinėje jie jaučiasi kaip namie, o namų, tokių, kokius įsivaizduoja „normalus“ miestietis, apskritai neturi. J. Kunčino bohemiečių, daž­nai studentų, visi daiktai paprastai telpa į vieną nedidelį lagaminėlį, kuriuo neši­ni jie kraustosi iš vieno nuomojamo kambarėlio į kitą. Tokį gyvenimo būdą rašy­tojo herojai bravūriškai Mussolinio žodžiais apibūdina kaip uivere pericolosamente¹³ – gyventi pavojuose. Jaras iš „Glisono kilpos“ visus savo daiktus nešiojasi nušiurusioje kartoninėje dėžėje su užrašu „FRESH EGGS FROM FINNLAND“, kuri savo ruožtu yra subtili užuomina į kitokį pasaulį, esantį už sovietinės impe­rijos sienų. „Tūlos“ naratoriaus būste, ant kurio durų jis buvo užrašęs „VOLKSHŪTTE“¹⁴, be minėtojo nuomininko, dar gyvena daugybė nenusakomo amžiaus ir profesijų gyventojų, namo kiemas dvokia „pamuilėm, žibalu ir actu“, kambaryje šmirinėja žiurkės, o „durys <..,> būdavo atviros dienąnakt, net savo lovutėje neretai rasdavau visiškai nepažįstamus vyrus ir moteris“¹⁵.

Privatumas bohemiečiams nėra vertybė, nes jie linkę niekinti privatinę nuo­savybę ir dalytis viskuo (dažnai ir moterimis). Netgi meilei pakanka minimaliai pri­vačios erdvės: romano „Kilnojamosios Rentgeno stotys“ pasakotojas ir jo draugė Danielė mylisi fluorografijos kabineto persirengimo kabinoje, penktakursis medikas Švirmickas ir saugumo informatorė Hrasilda Giedriūtė – ligoninės lovoje, vėliau jau tas pats naratorius ir Giedriūtė — remontuojamo ligoninės koridoriaus gale.

„Glisono kilpoje“ ir „Tūloje“ vaizduojamais laikais beveik nebuvo įmanomas joks privatumas, o juolab netoleruotinas bet kokio pobūdžio dykaduoniavimas. Bohemietis jaučiasi absoliučiai atmetamas, ignoruojamas ir persekiojamas, visos miesto erdvės „užterštos“ ir represuotos sistemos. Atkaklus milicijos įgaliotinis, laiku negavęs kyšio – degtinės butelio, – suranda Jeronimą Jarą ir mėgjna ištraukti iš miesto kanalizacijos šulinio. Įsibrovimas į paskutinę bohemiečiui likusią neliečiamą erdvę milicininkui baigiasi tragiškai: Jaras jį, kišantį galvą į šulinio angą, įtraukia į vidų ir užmuša metaliniu strypu. Taip drastiškai nubrėžiama erdvinė (ir moralinė) riba tarp to, kiek Sistema gali kištis i bohemiečio gyvenimą. Išvarytas iš „normalios“ visuomenės ir priverstas gyventi ne tik „pusiau pasaulyje“ (demi–monde), bet ir „po pasauliu“, jis drastiškomis priemonėmis gina savąjį požemį.

Viena iš visų laikų bohemos pamėgtų viešųjų erdvių yra kavinės. Nors, pasak Elizabeth Wilson, totalitarinėse sistemose „kavinė buvo realiatyviai saugi susitikimų vieta“¹⁶, tačiau net ir čia „brandžiojo socializmo“ laikų bohemietis beveik niekada negalėdavo atsipalaiduoti. „Kilnojamųjų Röntgeno stočių“ naratorius pakliūna į mili­ciją tik dėl to, kad, nors ir turėdamas puikią slaptavietę pačiame Senamiesčio viduryje, neiškenčia ir apsilanko keliose kavinėse, nutaręs „pasiausti kaip reikiant“¹⁷.

Nepaisant reliatyvios laisvės kavinėse, bohemos „teatrui“ būtina „scena“ „brandžiojo socializmo“ laikais sumažinta iki minimumo. Sistemos funkcionieriai pasirūpina, kad „marginalus“ apimtų dvasinė klaustrofobija. „Dabar jau man visur vaidensis agentai!“¹⁸ – po priverstinio susitikimo su KGB agentu Nevedomsku sako Jeronimas Jaras. Bohemietis ima bijoti ir miesto, kuris jam vis dažniau asocijuojasi tik su persekiotojais. Lieka vienintelė išeitis – bėgti iš miesto į gamtą. Tačiau „mūsų klimatas visiškai nepritaikytas nei valkatavimui, nei klajonėms“¹⁹, – skundžiasi Jeronimas Jaras. Panašiai svarsto „Tūlos“ pasakotojas: „Valkatavimo teorija žiau­riai skiriasi nuo praktikos, bent mūsų geografinėse platumose…“²⁰

Nepritapimas prie klaikių didmiesčių, nesėkmingas mėginimas gyventi sve­timoje šalyje su ruse menininke atskleidžia nacionalinius Lietuvos bohemos bruožus: prisirišimą prie savo krašto, pamėgto miesto topografijos. Ištrūkęs iš baigiančio jį uždusinti Vilniaus, Jeronimas Jaras pakeleivingais automobiliais nukeliauja iki vieno Panemunės miestelio, o paskui leidžiasi į ilgą kelionę valti­mi Nemunu. Jeronimas tik gamtoje atgauna pusiausvyrą, pasijaučia visiškai saugus. Kaip ir romantiniam herojui gamtos erdvė jam yra kaip priebėga nuo svetimo ir priešiško miesto.

Miesto ir gamtos erdvių vertės ambivalentiškumas ryškus „Tūloje“. Su Tūla pasakotojas susipažino vienoje Vilniaus bohemos kavinėje, paskutinį kartą su ja susitinka irgi ten pat. Tačiau, kaip rašė V. Davoliūtė, kulminacinė romano scena vyksta gamtoje: „Pasakotojas ir Tūla mylisi ant Vilnelės kranto – simbolinės ir geografinės Užupio ribos“²¹. Kaip tik čia, kur susilieja bohemos kvartalas ir verž­li, gyvybe alsuojanti gamta (kaip simbolinė jos esmė yra drėgna žemė ir vešlios varnalėšos), pasakotojas, prisijaukindamas savo skaudžią bohemišką praeitį, prisijaukina ir patį miestą.

 

Bohema egzistuoja kaip opozicija dominuojančiai kultūrai, o pastaroji nėra vien abstraktus darinys – ją kuria ir įtvirtina žmonės. Vakarų Europos valsty­bėse tų žmonių visuma – paprastai vidurinysis sluoksnis – vadinama buržuazi­ja. Tarybų Sąjungoje oficialiai buržuazija neegzistavo, tačiau realiai jos vaidmenį puikiai atliko įvairiausi funkcionieriai ir kiti su sistema neblogai sutariantys viduriniojo sluoksnio atstovai – tikrieji sovietmečio buržua.

Recenzuodamas J. Kunčino novelių rinkinį „Menestreliai maksi paltais“ Almantas Samalavičius pažymėjo, kad skaitant tekstus „krinta į akis tam tikras pastovus personažo tipas – tai visuomet vyriškis, stovintis ant žemesniųjų visuomenės laiptelių, nusišalinęs nuo viešumos, įveiktas aistros girtuoklystei. Jo lūpomis ir guldomos istorijos apie likimo bendrus ir „kitokį“ gyvenimą“²². Toks pasakotojo apibūdinimas tinka beveik visiems rašytojo kūriniams. Daugelis per­sonažų yra absoliutūs nepritapėliai; jie nepritampa ne tik prie miesčionių ir funkcionierių, bet ir prie valkatų ir benamių. Kad „brandžiojo socializmo“ laikų bohemietis buvo vienišius, įtakos turėjo ir politinės bei sociokultūrinės aplinky­bės – bet kokios jaunimo grupuotės, išskyrus nebent pionierius, komjaunuolius ir pan., buvo netoleruojamos ir a priori įtartinos. Taip pat svarbios ir asmeninės personažų savybės: dažniausiai jie būna ironiški skeptikai, patys nuolat didi­nantys distanciją tarp savęs ir aplinkos ir dėl to dar labiau grimztantys į dugną, bet, „Tūlos“ pasakotojo žodžiais tariant, „geriau skęsti vienam, taip ir saldžiau, ir lėčiau grimzti į dugną“²³.

Ryškiausiai vienišius bohemietis atsiriboja nuo funkcionierių ir miesčionių – sovietinių buržua. Be ištikimų partijos tarnų, į antrają kategoriją patenka pasakotojo vadinamieji „protmaišiai“ – inteligentija, dažniausiai su akademi­niais sluoksniais susiję personažai: kai kurie studentai, dėstytojai, šiaip intelek­tualais save laikantys žmonės:

„…visur man vaidenosi tik sotūs miesčionys, pliuškiai ir nuoširdžiai nekenčiami protmaišiai, protmaišiai – dažniausiai“²⁴.

Kaip teigia A. Samalavičius, recenzuodamas J. Kunčino romaną „Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis“, „stimulų pasakotojo sarkastiškam požiūriui į literatūros vertintojus derėtų ieškoti ne romano audinyje, o už jo ribų“²⁵. Gali būti, kad šis recenzento pastebėjimas tinka ne tik šiam romanui.

Sudėtingiausi santykiai su savo kultūriniu oponentu – miesčioniu, funk­cionieriumi. Čia įdomiausia tai, kad tie santykiai nėra vienareikšmiai, t. y. kad bohemietis nėra toks kategoriškas pagrindinio savo oponento atžvilgiu, kaip, sakykime, vadinamųjų „protmaišių“ atveju. Pasak Klauso Manno, bohemiečio ir buržua santykiai pagrįsti „traukos ir stūmos dėsniais“, o tarp šių dviejų perso­nažų „sklando Erosas“²⁶. Visą šį sudėtingą santykių raizginį, patvirtintą bohe­mos istorijos, tiesiog chrestomatiškai atspindi J. Kunčino kūryba.

„Glisono kilpos“ veikėjas Jaras yra visiškas autsaideris, nepritapėlis „rašytojas nerašytojas“ Dėl Karinės katedros užgaidų išmestas iš universiteto jis vis giliau ir giliau pasineria į bohemos gyvenimą, į miesto spliną. Vienareikšmiškai bohemietis nekenčia partijai lojalių skundikų, tokie romane pavaizduoti Jonas ir Petras. Eseistiškai vaizduojami Jonas ir Petras yra totalitarinės sistemos buržua ir įkūnija tai, kam labiausiai priešinasi bohemietis: jie atstovauja autoritarinei instituci­ja – komunistų partijai ir universiteto valdžiai. Pasakotojas juos vadina aktyvistais, ir tai jo lūpose skamba kaip keiksmažodis. Būti aktyviam toje sistemoje, vadinasi, ne tik jai pritarti, bet ir „prisidėti prie statybos“. „Atsakomybės jausmo stoka“, „visuomeniniu pasyvumu“ ir „piktybiniu fakulteto direktyvų nepaisymu nuolat kaltinamas ir „Kilnojamųjų Röntgeno stočių“ naratorius – taip pat iš Filologijos fakulteto pašalintas studentas. Aiški dviejų ideologijų priešprieša: dominuojančioji kultūra propaguoja pompastišką aktyvumą, kolektyviškumą, partiškumą, o marginalinės bohemos subkultūros esmę sudaro priešingi dalykai – pasyvumas, individualizmas, principinis neatsakingumas, laisvumas. Egoizmas, savigaila, savidestrukcija ir melancholiškas pasyvumas tampa elgesio norma. Tokia laikysena turi ir nemažai pozos, noro atrodyti tikru bohemiečiu. Taip „brandžiojo socializmo“ laikų bohemietis pratęsia ankstesnės bohemos sukurto mito gyvavimą, nes jis taip pat „žino“, „įsivaizduoja“, koks turėtų būti, ir stengiasi su tuo provaizdžiu identifikuotis. Kad ir ironizuodamas savo svarstymus, šio romano pasakotojas taip galvoja iš tikrųjų (apie tai byloja ir jo veiksmai):

„Menininkas – o aš, nepaisant žiaurių nesėkmių, vis tiek j tokius pretendavau! – privalo būti kiek nesveikas, paliegęs, surukęs, amžinai peršalęs, kosintis, bet švampiantis vieną cigaretę po kitos ir be perstogės maukiantis juodą kaip smala kavą. Panašiai, kaip aš dabar. Vaikai, žino­ma, neblogai (…) tačiau tie vaikai amžinai rėkia ir baisiai mėgsta sirgti. Kiti net pasimiršta kūdikystėje, kiek tokių! Pagalys į ratus kūrybai.“²⁷

Nesutapti su miesčionių ir funkcionierių visuomene stengiasi ir „Tūlos“ pasakotojas. Trumpam užėjęs pas buvusią žmoną ir jos sugyventinį, bohemietis dar kartą nusprendžia, kad „valkata privalo gyventi kitaip nei jie, valkatiškai…“²⁸ Buvusi žmona, kuriai „saule švietė kompartija, <…> o mėnuliu virš jos žibėjo išgeltęs nuo gyvenimo, tabako ir dažų tamsbruvis tapytojo Romano Būko veidas“²⁹, naratoriaus akimis, atstovauja naujajam sovietinės miesčionijos sluoksniui: priklauso partijai, gyvena bendrabutyje, turi nuolatinį darbą. Lavinija įkūnija aktyvųjį pseudooptimistinį sovietinės sistemos pradą.

Plačiausiai bohemiečio ir funkcionieriaus santykiai atskleisti „Kilno­jamosiose Röntgeno stotyse“. Simuliuodamas aukštą kraujo spaudimą, nes nori išvengti tarnybos armijoje, herojus patenka į vieną ligoninę su komsorge Hrasilda Giedriūte, kuri, kaip paaiškėja, serga astma. Pasakotojo ir Giedriūtės, aršios komunistės ir uolios sistemos gynėjos, santykiai pagrįsti, viena vertus, tik seksu, kita vertus, ir abipuse iš pirmo žvilgsnio sunkiai paaiškinama simpatija. Pasakotojo ir Hrasildos figūros simboliškai atspindi bohemiečio ir miesčionio santykių modelį, o erotinis jų pobūdis tik dar labiau pabrėžia sudėtingą bend­rabūvį. Giedriūte yra tiesiog archetipinė buržua, tipiška bet kokios dominuo­jančiosios kultūros atstovė, o ne vien konkretaus sovietinių laikų Lietuvos funkcionieriaus pavyzdys. Ji gali prisitaikyti, nes visuomet prisideda prie tuo metu valdančiųjų ir stipriausiųjų. Apsukrumu, gudrumu ir cinizmu Hrasilda pranoksta vidutinį miesčionį, todėl ji visada yra viena iš lyderių. Štai kokią tiesiog tobulą funkcionieriaus ideologiją, prieštaraujančią bet kokiai marginalumo idėjai, ji dėsto suglumusiam pasakotojui:

„Tai klausyk ir įsidėmėk, Mensch: būtų dabar kita santvarka, tarkim, toji buržuazinė, aš būčiau pati aktyviausia jaunalietuvo, skautė, neolituanė, tautininko kas tik nori! Ir nuoširdžiai, nieko neapgaudinėdama, supranti? Tokia jau mūsų, visuomenės lyderių, prigimtis! Tu nesijuok, aš visur būčiau lyderė – ir Amerikoje, ir Izraelyje, ir Maskvoje. <…> Tik pilkas žmogelis derasi su savo sąžine, o juk vis tiek ima ir išsiterlioja, išsišūdina, net prieš savo valią, gal ne?“³⁰

Bohemietis, funkcionierę laikydamas savo priešu, jai taip pat ir simpatizuoja, ir netgi paklūsta: „Santykių vadeles ji tvirtai laikė savo liesose, kaulėtose ran­kose, bet aš nemaištavau. Kur ten, buvau netgi patenkintas – netikėta įvairovė!“³¹ Viena vertus, jis yra pasyvus, kita vertus, valkatiškas neįpareigojan­tis jo gyvenimo būdas jau savaime leidžia tam tikrus kompromisus. Bohemiečiui miesčionys būtini, kad jis išgyventų. Tai, ką Roland’as Barthes’as yra rašęs apie buržuazijos ir menininkų santykius bei pastarųjų „iššūkius“, iš esmės tinka ir bohemos, ir buržuazijos santykiams apibūdinti: „Pasipriešinimą kelia tos pačios buržuazijos nedidelė dalis, minoritarinė menininkų ir intelektualų grupė; jie neturi kitos publikos, tik tą pačią buržuaziją, kuriai meta iššūkį ir kurios pinigai jiems reikalingi, kad turėtų galimybę pasireikšti“³².

 

Pasak E. Wilson, jei bohema yra taip pat kelionė kaip ir tikslas, tai pavojų ir malonumų žemės link keliaujama tamsoje, nuolat balansuojant ant bedugnės krašto ir niekada nežinia, ar ši kelionė veda nušvitimo ar beprotybės, triumfo ar užmaršties link“³³. Savęs ieškojimas ir pažinimo troškimas dažnai būna susijęs ne tiek su egoizmu ir narcisizmu, kiek su savinaika; destrukciją bohemietis daž­niausiai nukreipia į save, rečiau – į aplinką³⁴.

Kūrybingumo, ypatingų sąmonės būsenų ir svaiginimosi ryšiai yra labai seni. Pakanka prisiminti senovės graikų legendą apie Dionisą. Šis mitas visų pirma yra pasakojimas apie piktnaudžiavimą alkoholiu, ekstatine sąmonės būsena ir seksu. Bohemos mitas, iškėlęs mintį apie menininką kaip maištautoją, kuriam leidžiami visi visuomenės uždrausti malonumai, ir pavertęs tai ištisa pertekliaus ideologija, pirmiausia ir perėmė piktnaudžiavimą alkoholiu, seksu ir pamišimo garbinimą.

Visam tam J. Kunčinas teikia daug reikšmės; šie dalykai visų pirma ir atkreipia skaitytojo dėmesį ir yra identifikuojami kaip bohemiško gyvenimo ženklai (kad to nepakanka, kad tai yra tik sistemos dalis, t. y. kad alkoholio gėri­mo ir sekso scenų vaizdavimas savaime dar nėra bohema, čia jau atskira proble­ma). Vytautas Kubilius jo prozą yra apibūdinęs kaip „lydimą krizių, gertynių ir seksualinių aktų“, o Romualdas Granauskas ją įvertino dar griežčiau – „…jis [J. Kunčinas] leidžia romaną po romano apie tai, kaip visą jaunystę nepaliaudamas gėrė „vaisiuką“ ir alkoholinės psichozės apimtas kovojo su Sistema, iš vidaus ją griaudamas ir garsiai protestuodamas“³⁵.

R. Granausko ironija turi pagrindo: J. Kunčino prozos pasakotojai geria daug, įvairiausių išgėrinėjimų aprašymų galima aptikti vos ne kas antrame puslapyje ir jie, žvelgiant iš skaitytojo pozicijų, galiausiai ima ir nusibosta. Kita vertus, kaip teigia Raimondas Celencevičius, J. Kunčino prozos „herojus turi tris jėgas, leidžiančias išgyventi: tarpukojį, gerklę ir vaizduotę, kuri leidžia jam be perstojo kurti praėjusio, esamo ar būsimo gyvenimo variantus, keliauti po praeitį, pasaulį. Visatą ir viską vienodai išgyventi“³⁶.

 

Alkoholis bohemiečiui padeda užsimiršti, kokiame pasaulyje ir kaip jis gyvena, bet kokią nesėkmę oficialiojoje arenoje jis laiko sėkme, ideologine ir moraline pergale prieš funkcionierių. Be saiko gerdamas jis praranda tai, ko nuolat miesčionis (taigi, pastarojo akimis, žlunga, netgi degraduoja), tačiau tokiais gana drastiškais būdais bohemietis išvengia to, kas jį galėtų priartinti ar net sutapatinti su savo priešininku; „Tikra tiesa, degtinė geriausiai apsaugo nuo šlovės ir pinigų, kameros, svaigių viršukalnių ir visos kitos tuštybės!“³⁷

Tokiai pat ideologijai atstovauja ir ryškiausi apsakymų rinkinio „Laba diena, pone Enrike!“ personažai: Džiugas Mikučionis, Begbis, „Marina Vladi“, ponas Enrikė ir daugelis kitų. Alkoholiu nuolat svaiginasi ir „Tūlos“ pasakotojas, ir pati Tūla. Visi jie pasiryžę geriau mirti nuo alkoholizmo (daugelis ir miršta) nei pa­klusti funkcionierių sukurtoms sovietinio gyvenimo taisyklėms. Tiesa, patrio­tinio patoso čia nėra tiek daug, kaip kad teigia R. Granauskas. Patosas daugiau „probohemiškasis“ nei tautinis – grynai bohemos kaip istoriškai atpažįstamo gyvenimo būdo ir laikysenos dalykai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad J. Kunčino vaizduojamo „brandžiojo socializmo“ bohemiečiai, priešingai nei XIX a. Paryžiaus ar XX a. pradžios Berlyno bohema, nelinkę svaigintis narkotikais. Šia prasme šiek tiek iš viso kūrybos konteksto „iškrentanti“ atrodo novelė „Morisonas“, kurioje vaizduojamas epizodas iš jaunų narkomanų gyvenimo. Įdomu tai, kad kaip tik ši novelė yra viena silpniausių rišame rinkinyje: ji perdėm publicistiška, disonuoja tema ir egzaltuotas kalbėji­mas, siužetas labai melodramiškas. Novelėje be fakto, kad jaunuoliai vartoja narkotikus, nėra jokių bohemos bruožų. Panašu, kad narkomanus pasakotojas laiko „netikrosios“ bohemos atstovais. Istoriškai socialistinėje Lietuvoje narkotikų vartotojų karta buvo vėlesnė už pasakotojo vaizduojamą „tikrųjų“ bohemiečių – pokario vaikų kartą, todėl apie narkomanus kitoje novelėje „Rotonda“ pasakotojas kalba su pašaipa, o apie savo kartą – su „tikrajai“ bohemai būtina nostalgija:

„Žinai, visad žinai – čia rasi pažįstamus žmones ir jau nebe visai žmones, visad gausi išgert bent stiklą sausvynio arba „rašaliuko“, atsinešto iš Gorkio gatvės girdyklų. Juk dar šiltas ir gaivus ruduo! Toji karta, kuri „Rotondoj“ ir jos aplinkumoj leisis narkodozes, dar spurda vystyk­luose arba atmintinai mokosi eilėraštuką spalio šventei.“³⁸

Alkoholis bohemiečiui ne tik padeda užmiršti „tikrovę“, bet ir susikurti alter­natyvų savo pasaulį. Taip Jaro (pa)sąmonėje egzistuoja Aitvaras – personifikuo­ta anapusybės, geresnio, skaidresnio gyvenimo vizija, „Tūlos“ pasakotojas nak­timis pasivertęs šikšnosparniu pabėga iš psichiatrinės ligoninės ir kabo virš mylimosios lovos, „Kilnojamųjų Röntgeno stočių“ pasakotojas romano pabaigoje transformuojasi į makabriškai romantišką merginą, vardu Eisvina³⁹. Psichinių sutrikimų tema savaip varijuojama „Tūloje“. Pasakotojo sąmonėje vykstančio dialogo dalyvė – mergina keistu vardu: Tūla, kuri įkūnija romantinę sudirgusio proto viziją. Pasakotojo mylimoji nuolat keistai elgiasi, atrodo, tarsi gyventų kitame pasaulyje dažnai ji visiškai nereaguoja į aplinką, neatsakinėja į klausimus, ją kamuoja keistos baimės, greitai kinta nuotaika. Pasakotojas užsimena, kad Tūlą galėjo kainuoti amnezijos priepuoliai, taip pat esama epizodo, kuriamo jos tėvai mėgina ją paguldyti „pailsėti“ į psichiatrinę ligoninę.

Propaguojamoje pertekliaus ideologijoje, greta alkoholio vartojimo, didelę reikšmę turi erotinės patirtys. Dar XIX a., kai šeima buvo vienintelis legalus vyro ir moters gyvenimo kartu būdas, bohemiečiai ėmėsi griauti ir šios institucijos autoritarinę tvarką. Šeima, kaip ir bet kuri kita visuomeninė institucija, jiems asocijavosi su rutina, įsipareigojimu, visomis miesčionių primetamomis vertybėmis. „Brandžiojo socializmo“ bohemietis gyveno visuomenėje, kurioje buvo propaguojamas kolektyvizmas, o šeima, kaip „komunistinės visuomenės ląstele“, laikoma neginčijama ir privaloma vertybe. Priešinimasis šeimos insti­tucijai reiškė ir priešinimąsi komunistų bendruomenei. Seksualumas, seksas eliminuotas iš komunisto leksikos, tikintis taip nukreipti liaudies masių energi­ją į niekad nesibaigiančią „statybą“ ir saugoti savo piliečių „moralę“. Jeronimo Jaro žodžiais tariant, sovietiniai funkcionieriai ir skundikai buvo tarsi „politinė ir moralės policija kartu“⁴⁰.

„Glisono kilpoje“ Jeronimui Jarui, vis labiau tolstant nuo universiteto draugų ir nuo visos „normalios“ visuomenės ir grimztant į miesto spliną, erotinės patirtys atveria kitokį, paslaptingą miesto pasaulį:

„Buvau godus moters kvapui, persmelkiančiam ir nustelbiančiam benziną, gumą, kvepalus ir kavą. Tas kvapas jaudrino mane kaip pats miestas. Moteris mieste! Miestietė moteris rūsio ar palėpės interjere. Ilgakojė pelėdakė, sukanti lizdą pilies griuvėsiuose.“⁴¹

Jaro kaip ir daugelio kitų rašytojų knygų personažų santykiai su moterimis – tipiškai bohemiški. Jų modelio ištakos – romantizmas, tačiau jis modifikuotas kritiškos ir „suskeldėjusios“ postšvietėjiškos sąmonės, pažymėtos cinizmo ženk­lu, po perdėto išdidumo kauke slepiančios nusivylimą ir netikėjimą. Atsainiai ir patikėdamas Jaras prisipžįsta. „Ji tik norėjo gyventi su manimi, o aš norėjau su ja tik gulėti.“⁴²

Artinusiai prie romantikos priartėta „Tūloje“, labiausiai nuo jos nutolusi „Glisono kilpa“, „Kilnojamosios Röntgeno stotys“. Visais atvejais „brandžiojo socializmo“ bohemietis ištikimas pertekliaus ideologijai. Savaip ji atskleidžiama kulminaciniame „Tūlos“ epizode, sąlygiškai paties pasakotojo pavadinto „var­nalėšų naktimi“. Pasakotojas ir Tūla mylisi „kamuojami tvilkinančios aistros, tarsi trokšdami atsigriebti už ilgus septynerius metus“⁴³. Vienas vakaras gali atstoti septynerius metus, bohemietis intensyvumą priešina monotonijai ir sta­bilumui. Seksualiniai potyriai tam tikra prasme prilyginami alkoholio ar narkotikų poveikiui, aukščiausias jų intensyvumo laipsnis balansuoja ties sveiko proto ir beprotybės riba. Anot Rimvydo Šilbajorio, taikliai reziumuojančio pertek­liaus ideologiją J. Kunčino kūryboje ir apskritai pačią kūrybą, rašytojo prozoje „tarpukojai veriasi kaip vartai į gyvenimo prasmę ar bent į fizinį palengvėjimą, kartais vadinamą pragaru <…>. Visi Kunčino nešvankūs, atliekami žmonės-groteskos arčiau įsiskaičius atsiveria kaip didelio ir turtingo jausminio pasaulio užkodavimai, ir kiekvienas jų, tarsi Dostojevskio poetiški ir prasigėrę valkatos, ženklina vertingą, nors kartais kiek iš savęs besijuokiantį dvasios lobį“⁴⁴.

---

1 Jakonytė L. XX a. ketvirto dešimtmečio kartos poetų savivoka / http:literatura.lt/TXT/37/loreta.htm (2001 10 19).
2 Grybas R . J. Kunčino romanas gali sulaukti feminisčių išpuolių. – Respublika. – 2000. – Birželio 13.
3 Kunčinas J. Glisono kilpa. – Kaunas: Nemunas, 1992 – P. 69.
4 Ten pat. – P. 70.
5 Ten pat. – P. 49–60.
6 Ten pat. – P. 50.
7 Ten pat. – P. 68.
8 Ten pat – P. 50.
9 Davoliūtė V. Miestas dviejuose romanuose: Jurgio Kunčino „Tūla“ ir Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ // Kultūros barai. – Nr. 8/9. – 1999. – P. 62.
10 Ten pat.
11 Perot M. A History of Private Life 4. Massachusetts: The Belknap Press of Harvard Uruversity Press. – 1990. – P. 250.
12 Ten pat.
13 Kunčinas J. Tūla. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1993. – P. 88.
14 Liaudies trobelė – vokiškas naujadaras.
15 Kunčinas J. Tula. – P. 17.
16 Wilson E. The Bohemianization of mass culture / International Journal of Cultural Studies. – Vo. 2(1). – 1999. – P. 216.
17 Kunčinas J. Kilnojamosios Röntgeno stotys. – Vilnius: Alma littera, 1998. – P. 174.
18 Kunčinas J. Glisono kilpa. – P. 93.
19 Ten pat. – P. 127.
20 Kunčinas J. Tūla. – P. 62.
21 Davoliūtė V. Miestas dviejuose romanuose. – P. 62.
22 Samalavičius A. Novelės romano šešėlyje / Metai. – 1997. – Nr. 3. – P. 138.
23 Kunčinas J. Tūla. – P. 62.
24 Ten pat. – P. 89.
25 Samalavičius A. Ironiškas pasakojimas apie šiandieną / Metai. – 1998. – Nr. 2. – P. 140.
26 Wilson E. The bohemianization of mass culture. – P. 11.
27 Kunčinas J. Kilnojamosios Röntgeno stotys. – P.
28 Kunčinas J. Tūla. – P. 60.
29 Ten pat. – P. 56.
30 Kunčinas J. Kilnojamosios Röntgeno stotys. – P. 137.
31 Ten pat. – P. 142.
32 Bartas R. Teksto malonumas. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 113.
33 Wilson E. The Bohemianization of mass culture. – P. 195.
34 Ten pat. – P. 35.
35 Celencevičius R. Rekviem Vilniaus bohemai / Respublika. – 1996. – Balandžio 26.
36 Celencevičius R. Amoralu, asocialu, apolitiška / Respublika. – 1997. – Rugsėjo 26.
37 Kunčinas J. Glisono kilpa. – P. 227.
38 Kunčinas J. Laba diena, pone Enrike. – Vilnius: Vaga, 1996. – P. 157.
39 Taip neaiškią romano pabaigą interpretuoja knygos recenzentė Jolanta Magdušauskaitė. Žr. Magdušauskaitė J. Sekantis, sekantis, sekantis… / 7 meno dienos. – 1999. – Liepos 30.
40 Kunčinas J. Glisono kilpa. – P. 28.
41 Ten pat. – P. 51.
42 Ten pat. – P. 67.
43 Kunčinas J. Tūla. – P 170.
44 Šilbajoris R. / Naujasis Židinys. – 1998. – Nr. 7/10. – P. 445.