literatūros žurnalas

Violeta Kelertienė. Vilnius literatūrinėje vaizduotėje

1995 m. Nr. 3

Šio straipsnio1 objektas – Vilnius kaip kūrybinis impulsas dabartinėje Lietuvos literatūroje. Tai ne istorinių romanų Vilnius (būtų per plati tema), nors be žvilgsnio į istoriją irgi neapsieisiu. Tai ir ne Vilniaus kaip veiksmo fono analizė – fonas ne taip jau daug pasako apie žmogaus santykį su miestu. Tai tiesiog Vilniaus kaip miesto atspindys kai ku­riuose (pabrėžiu – kai kuriuose) kūriniuose. Turiu galvoje geriausius, tipiškiausius, kar­tais ir įtakingiausius kūrinius, padedančius kūrėjų sąmonėje formuoti Vilniaus archetipą (Judita Vaičiūnaitė) ar žaidžiančius su galingais mitais ir vėl juos žlugdančius (Ričardas Gavelis). Šių (ir kitų) autorių kūryba leidžia atsekti kai kuriuos Vilniaus-miesto ir Vilniaus-mitologemos variantus.

Pirmiausia vertėtų nustatyti Vilniaus literatūrines ribas. Jos gana aiškios. Kitaip nei visiems vilniečiams, rašytojams Vilnius apsiriboja senamiesčiu ir centru – Gedimino prospektu, Lukiškių aikšte ir pastatais aplink šiuos orientyrus, na, dar Neries pa­krantėmis. Kaip galima numatyti iš anksto, naujieji rajonai rašytojams kelia antipatiją ir dažniausiai jų kūryboje net nefigūruoja. Jeigu kokiam herojui ir tenka ten atsidurti arba neduokdie gyventi, tai jau didelė katastrofa. R.Gavelis „Vilniaus pokeryje“ rašo: „Visi nauji kvartalai vienodi, nėjokie: bedvasiai konglomeratai iš girtuoklių eilių parduotuvėse ir troleibusų vielų“2 (p.76). Todėl nenuostabu, kad Antano Ramono kūrinį „Balti praėjusios vasaros debesys“ šiuo požiūriu net galėtume traktuoti kaip herojaus Vyto išmetimą iš senamiesčio „rojaus“: vasara baigiasi tada, kai Vyto namas atiduodamas remontuoti ir, jo didelei nelaimei, jis priverstas persikelti į priemiesčio daugiaaukštį su karštu vandeniu ir centriniu šildymu. Į Vilniaus ribas kartais dar įtraukiamas ir Užupis. Reabilituodamas šį nerespektabilų kvartalą, tiesa, kaip romantišką valkatų ir girtuoklių centrą į su dabar jau savo formą praradusiu „Naručio“ viešbučiu, daug pasidarbavo, matyt, neatsitiktinis šių vietų žinovas Jurgis Kunčinas savo romanais „Tūla“ ir „Glisono kilpa“. Šiuo atžvilgiu Kunčiną gražiai papildo R.Gavelis ir L.Gutauskas… Apie jų Užupį, laisvą nuo tradicinio, konservatyvaus, konformistinio Vilniaus, be abejo, galima būtų kalbėti atskirai, bet tai labai išplėstų temą. Čia rūpėjo tik pasiaiškinti sąvokos Vilnius implikacijas literatūrai: kas yra Vilnius ir kas nėra Vilnius.

Kiekvienas rašytojas turi savo Vilnių. Pasivaikščiokime po jį, apčiuopkime jo kontūrus.

Berods ilgiausiai kūrybinių impulsų Vilniaus miesto archeologiniuose ir tipografiniuose ženkluose rasdavo tikra urbanistė, miesto mylėtoja Judita Vaičiūnaitė. Jau nesiilgėdama kaimo (gimusi Kaune to ilgesio ji nelabai ir gali jausti), beveik kiekvienam rinkiny ji skirdavo visą skyrių ar ištisą ciklą, kuriame teigdavo miestą. Kartais jos eilės – tai himnai istoriškajam ir architektūriniam Vilniui, poetizuojantys aristokratiją, bažnyčias ir jas aptarnaujantį personalą. O kartais tai intymūs interjerų, kavinukių piešiniai, primenantys jaukios nuotaikos ir šeimyninės atmosferos Pierre Bonnard tapybą. Tačiau poetė ne iš karto atrado savo sėkmingiausią Vilniaus traktuotės formą. Poezijoje, rašytoje prieš trisdešimt ir daugiau metų, bet įtrauktoje į „Nemigos aitvaro“ rinktinę (1985), dar randame savotišką susižavėjimą technologija ir urbanizacijos pažanga. Rašydama apie upę Nerį, ji teigia:

Čia gelmėje – naujų namų karkasai,
čia gelmėje – aukšti kranai gigantai… (p.228)

O kitur maždaug tuo pačiu laikotarpiu sakoma:

Ir mašinų ūžime pavasarinis himnas –
aukštas ir švarus.
         Pragysta priemiesčių gamyklos.
Aikštės – žalios
          ir nuo pienių gelsvos kaip ganyklos.3 (p.233)

Bet tai momento, o gal jaunystės patiklumas, kuris dings suvokus ar išdrįsus pra­bilti apie Vilniaus – LDK sostinės – didybę, jos konkretų ir abstraktų palikimą. Nuo tada poetė jau nebepasitraukia iš senamiesčio.

Apyaušris. Aštrėja kaminai ir varpinės.
                              Nušvinta miesto vartai.
<…>
viršum kalvų
                        virš kylančių ir krintančių stogų
                                             suskambus varpui,
tiek daug erdvės ir polėkio…4 (eil. „Miesto vartai“)

J.Vaičiūnaitė ne tik atkuria Vilnių kaip architektūros paminklą, bet ir apgyvendina jį senbuviais:

Ir vėl kitaip pasikartos
                   šiaurietiškos
lengvu ledu aptrauktos arkos.
<…>
Ir prievarty girdėsi tuos,
                   kurių seniai nėra –
                   tuos kiemsargius ir arklius. (NA, p. 237)

Kreipdamasi į Žemutinės pilies tvenkinio gulbes, poetė užčiuopia, kaip istorija sub­tiliai kartojasi, kaip ji tebėra gyva ir šiandien:

Žvelgia į jus šviesiaplaukė raudona suknia
žaidžia ji perlais ir purslais, tarytum sapne
<….>
Lesina jus Barbora Radvilaitė,
jinai temstant išeis iš portreto, tyli prisišlies.5

J.Vaičiūnaitės kūryba labai tapybiška. Kadangi mūsų senamiestis pastelinis kaip Talino, bet balkšvas ir pilkšvas (kai kas galėtų net jį pavadinti monotoniškai, todėl poetei prireikia drastiškos spalvos, dažniausiai raudonos, kurią ji į tekstą įveda per gėles, augalus (ciklamenai, raudonos pelargonijos, šermukšniai) ir paukščius (raudonos sniegenos). Jie, lyg šauktukai puslapy, apšviečia foną, nes be jų būtų tik plokštuma. Nors J.Vaičiūnaitei netrūksta kaimo kaip tokio, ji vis dėlto ieško gamtos apraiškų miestovaizdyje, pastebėdama ne tik sąmoningus pagražinimus (gėles), bet taip pat obelis, baltąsias akacijas, liepų ir klevų sėklas, alumnato kiemo beržą… Savo vaizdu ji stengiasi suteikti dinamikos ir judesio, pasitelkdama savaime judrius miesto elementus: fontaną, oro permainas (lietus, sniegas, dargana), o ne, tarkim, kokias žmogaus sukurtas zujančias mašinas.

Naujausiam rinkiny „Pilkas šiaurės namas“ (1994) ypač ryškus poetės senamiestį kitimas: šalia miesto egzaltacijos, atvirai reiškiamos meilės ir susižavėjimo atsiranda negražioji medalio pusė, kurios poetė irgi neatmeta. Tebeegzistuoja visa senamiesčio ornamentika ir butaforija, tačiau gamtos detalės dažnai visai neromantiškos ir skurdžios: „žolė tarp šaligatvio skilusių plytų / gysločiai ir smilgos sudygę“, pelynai, dilgėlės, varnalėšos, dagynai, kiečiai, kiaulpienės – „gyvybės žali spinduliai / akmeniu dykynėj“. Senamiestis apleistas ir nykstantis: „mirusios gatvės – / akiduobėm žiūri sena­miestis“, „<…> kybo balkonas / jo gelžbetonis užrūdijo, / jo baliustradą išdaužė lietusi kruša“. Technologija poetės irgi nebežavi: „negyva mašina – virtusi į gelžgalių krūva“ (PŠN, p. 37).

Net nesileidžiant į gilias semantikos analizes, susidaro jau kiek kitoks Vilniaus poe­tinis polius – jis įgijęs proziškumo žymių. Gal tai neigimo laisvė, o gal „gūdžių balkonu vaiduokliškai griūvančių namų“ tikroviško atspindžio rezultatas? J.Vaičiūnaitės įtvirtinti įvaizdžiai, įėję į Vilniaus traktuotės leksiką, dabar modeliuojami kitų, o ji pati jau atnaujina savo poetines priemones, ji nestovi vietoje. Vilnius jai vis vien šventasis miestas, bet visada natūralus, su savo grožiu ir prasme, bjaurastim ir beprasmybe. Ji neatsisako civilizacijos atnešto estetiško įnašo (sukultūrintų gėlių, muzikos), tačiau atkreipia dėmesį tiek į irstančius istorinius paminklus, tiek į šiuolaikinio apleistumo žymes.

Kol J.Vaičiūnaitė eksploatuoja proziškesnes poezijos galimybes, man pačiai netikėčiausias atradimas šiame kontekste buvo tai, kad kai kurie poetės per kelis dešimtmečius išvystyti urbanizmo konceptai persikėlė į prozą – tos pačios ir panašios savo bei įvaizdžiai transformavosi į prozinį diskursą. Bandysiu šį teiginį pailiustruoti A.Ramono kūrinio „Balti praėjusios vasaros debesys“ pavyzdžiais. Nesiimu spręsti, kiek bendriausių (žinoma, ir iš Vaičiūnaitės kūrybos atėjusių) Vilniaus archetipų, kiek į miestą integruoto žmogaus, nebesiilginčio gamtos ir priėmusio savo gyvenamąją aplinką, kurioje randama grožio bei prasmės momentų. Pamėginsiu tik nusakyti paaiškinimo galimybių lauką, o tiesa tikriausiai slypi kelių aspektų samplaikoje.

A.Ramono antiherojiškų polinkių Vytas, grįžęs į Vilnių iš kaimo skolinta BMW mašina, sako: „Tik dabar supratau, kaip pasiilgau tavo gatvių priešaušrio miglose, vakaro sutemose, lietaus darganose“6. Kaip ir J.Vaičiūnaitė, jis suvokia Vilnių per gamtos apraiškas ir metų laikus, nesitenkina tik namais ir skverais, kiemais ir arkadomis. Miestas iškyla pro „bronzinius klevų žiedų auskarėlius, cinksinčius ant skardinės palangės“ (BPVD, p. 3). Ramono akiratyje taip pat pastebimi tulpių daigai, gaidys, Vilnia, paukščiai purienos, beržų viršūnės, „aidintys“ paukščiai, žibuoklės Verkių šlaituose (BPVD, p. 4). Ne vien dėl to, kad jo romano fabulai būdingos platesnės klajonės po Vilniaus apylinkes, bet dar ir todėl, kad Vilnius neužsklendžiamas vaizdu pro naratoriaus Vyto langą. Vilniaus vaizdas sintetiškas: A.Ramonas rodo tai, ką Vilnius ar pavasaris Vilniuje jam galėjo reikšti per daugeli metų. Vaičiūnaitei Vilnius, ko gero, buvo tik tos akimirkos lyriškai išsakytas miestas. A.Ramonas irgi panašiai rašo:

„Aš girdėjau volungę, bet nepastebėjau, kaip į miestą įėjo vasara. Žydėjo kaštonai, obelys Neries šlaituose: kriaušės, prisiglaudusios senamiesčio kiemuose priešais saulę, alyvos. Nespėjau pamatyti, ir nukrito jų žiedlapiai, prasiautė gatvėmis lengvutis, baltas kaip sniegas tuopų pūkas, pradėjo tamsėti, vienodėti medžių žaluma kalvose anapus Neries <…>. Visą gyvenimą kiekvienais metais laukiu ateinant vasaros ir niekada nepamatau, kaip ji ateina, kaip ji įžengia pro Aušros vartus į miestą su pirmu saulės spinduliu…“ (BPVD, p. 35)

Tai skamba kaip proziškas Vaičiūnaitės variantas, savo dvasia ir pastebėjimais (augmenija, laiko percepcija) labai artimas tos pasaulėjautai.

Šiems rašytojams Vilnius kas kartą tas pats ir kas kartą naujas. A Ramonas:

„Tas miestas stebino mane. Į jį galima išeiti kiekvieną rytą, vaikščioti kiekvieną dieną tomis pačiomis gatvėmis pro tuos pačius namus, pro tas pačias bažnyčias, kopti takeliais į tas pačias kalvas, ir visada žiūrint jį jį kitaip plaka širdis ir šviesėja, skaidrėja galva“ (BPVD, p. 59)

J. Vaičiūnaitė:

Kaip kadras miesto filme
             nusidrieks prieš mus.
     Jis žingsniais suvirpės –
kasdien vis tais pačiais, kasdien kitais
<…>
Į šitą piešinį aš įeinu daugybę kartų
kasdien per dūlančias plytas
             ir palydėta, ir viena
kasdien pro šitą seną siaurą arką
naujai nuskaidrinta erdve atsiveria diena (PŠA, p. 229)

Panašiai kaip J. Vaičiūnaitę, A. Romaną tenkina miestas, jo statiniai, architektūra, nors prozos išraiškos galimybės visai kitokios.

„Geriau sėdėti nieko neveikiant čia, aikštėje, ir žiūrėti į kylančią iš ryto šešėlių Katedrą.

Kiek kartų aš sėdėjau ir žiūrėjau į ją ir ryte, ir vakare, ir dienos skubroje, ir nakties tyloje. Paženklinta klasikinės skaidrios išminties jos kakta žvelgia į tolstantį, susieinantį ties Žvėryno tiltu į tašką prospektą, rymojo baltos kolonos, karaliai, godžiai suspaudę skeptrus, žiūrėjo abejingomis akimis iš jos nišų į aikštę, bėgo ritmingai kaitaliodamiesi frizų trigšiai ir metopos, atkartodami lėtesnį šoninių kolonų ir piliastrų ritmą, ir visada, kad ir kokios bėdos ar rūpesčiai būtų užgriuvę, bežiūrint į ją, apimdavo giedra ramybė. Taip ramina jūros platuma, dangaus gilybė.“ (BPVD, p. 44)

Tikram miesto žmogui gamta nebėra būtina, nors jam gamta gali būti ir išeities taškas, ir palyginimų šaltinis, ir metaforiškas įkvėpimas. Ne dėl to, kad jis ar ji gamtos nepastebėtų ir nesidžiaugtų ja, bet jie tiesiog gali apsieiti ir be jos. Labai lengva įsivaizduoti Vaičiūnaitę ir Ramoną neišeinančius iš senamiesčio kavinių (kokią svarbią vietą abiejų kūryboje užima kavos gėrimo ritualas!) ir stebinčius gamtą per langą, pasitenkinančius šiltadaržy užaugintomis gėlėmis.

Panaši ir jų Vilniaus istorijos suvoktis. Paskutinioji A. Ramono citata rodo, kad jis gal dar daugiau negu J. Vaičiūnaitė suvokia aplinką per kvapus ir garsus (lietus, skarde­nantis į palangę, atrodytų, jo neerzina), kad jis šiuo konkrečiu atveju prozoje sugeba lakoniškiau, net kondensuočiau ir taip pat sugestyviai pateikti daugiau informacijos negu poezijoje(nors paprastai iš poezijos laukiame daugiau kondensuotumo, sugestyvumo ir informacijos). Vilnių šie du autoriai supranta kaip istorijos, ypač kaip istorinių asmenybių citadelę. Panaši sinteze kaip Antano Kmieliausko grafikoje – triptike apie Vilnių, kur per miesto pagrindines simbolines vietas – pilį, bažnyčias (ypač Šv. Onos) – aiškiai prasišviečia lengvai pažeidžiamas žmogus, jo kūnas, prasiveržia žmogaus istorijos momentai.

„Einu per ištuštėjusį kiemą. < ..> Mėlynuoja lietaus nuplautas dangus ir švyti diena virš miesto.

Už kiemo vartų prasideda kitas pasaulis. Ten teka, šniokščia, čeža, čiurlena, burbuliuoja, mekena, šiurena, plaudama šimtmečių drėgmės prisigėrusius pamatų akmenis, Pilies gatvė. Atžygiuoja nuo miesto vartų ir išsilieja Katedros aikštėje. Neša meilę, džiaugsmą pagirias, ašaras, neapykantą, vargą, skriaudą, staigią mirtį, kūdikio riksmą, senatvę, keiksmą, balandžio burkavimą, švelnios paslapties šnabždesį, atodūsį, nuobodulį, ilgesį, baimę, šventę, dieną, vakarą, naktį, tekančio ryto aušra ir šlepena silpstančios metų kojos. Ir nedyla jos grindinio akmuo nei nuo tūkstančių pėdų, nei nuo geležinių patrankų ratų, nei nuo sunkių užkariautojo žingsnių. Nuplaukė ja marios kraujo, nutekėjo nemunai ašarų, nuskambėjo kalnai aukso, apšiuro didikų ir kunigaikščių rūmais išsisklaidė, pranyko be pėdsako jo puikybė ir didybė, bet vis toks pat pilkas, šaltas kietas, amžinas jos grindinio akmuo.“ (BPVD, p.22).

Tai jau tikro urbanizmo užuomazgos literatūroje, sakau – užuomazgos, nes jų dar labai nedaug.

A.Ramonas tarsi absoliutina J.Vaičiūnaitės anksčiau išreikštą truputį egzaltuotą požiūrį į Vilnių. Net ir bjauresni miesto aspektai jo nešokiruoja, nesukelia nei nuostabos nei šleikštulio. Dar panašesnis į dabartinę J.Vaičiūnaitės nuostatą, ypač prasiveržiant poemose „Senamiestis P ir „Senamiestis II“ (1989, 1990), kur jau įvardijamos ne tokios patrauklios Vilniaus savybės, yra Jurgio Kunčino romanas „Tūla“. Autoriui irgi niekas vilniška (miestiška) nėra svetima:

„…o aš vėl stoviu ant dengto tiltelio, žiūriu, kaip darbininkai pamažu kelia iš mirusi buvusį Tūlos būstą – verčia pro langą plytgalius, dvokiančius popierius, kokli lūženas, senus batus, čiužinius su išlindusiom spyruoklėm; tik savo paliktos vieniškos kėdės aš nematau… Užvertęs galvą į dilgėlėtą šlaitą, pro plikas šakas tariuosi matąs rausva užuolaida užtrauktą Aurelitos Bonopartovnos langą <…> pro amžinai jauno Herberto Šteino ateljė arką – ar ten po langu dar riogso medi­nis antkapis? – pro knygyną, kuro kontorą, Felikso Dzeržinskio memorialinę lentą – tai čia busim sis žmogėdra slapstėsi nuo caro ochrankos! – ir suka <…> į Bernardinų vienuolyno kiemelių antifladą – čia laikomos purvinos vištos, ardomi ir vėl sudedami motociklai, čia varomas ir pardavinėda­mas cukrinis samagonas, čia kasdien bent milimetru pastorėja kultūrinis sluoksnis (ar koks kitoks).“7

Dingsta pagarbos ir pamaldumo jausmas Vilniui, nors visos jo vertybės suvokia­mos ir įvertinamos. Jokiu būdu negalima sakyti, kad J.Kunčinas nemyli Vilniaus, o ypač Užupio, bet šis miestas jam nebėra šventa vieta. Tai tik jautriai, kartais ironiškai suvok tas gyvenimo ir veiklos laukas (ochranka ir motociklas vertinami vienodai – neutraliai). Galima, žinoma, tai priskirti skirtingoms autorių pasaulėjautoms (ir jos, be abejo, vaidina gal net ir labai reikšmingą vaidmenį), galima kalbėti apie sąrašo galimybes, kurias A.Ramonas, ir J.Kunčinas eksploatuoja. Bet ar ne teisingiau bus teigti, kad šventojo, savojo Vilniaus įvaizdis literatūroje jau išsisėmęs, jeigu net ir J.Vaičiūnaitė, kuri be sentimentalumo ir banalumo daug metų vystė šią sampratą, dabar nusisuka nuo jos. Poetiškasis, pozityvusis, teigiantis polius turi rasti savo antipodą. Nebeužtenka įjungti miesto neigiamas ypatybes į tekstą ir su jomis susitaikyti, reikia, tarkim, įvardyti ir nešvelntą, puolusį, antgamtinį Vilnių.

Tai – R.Gavelio „Vilniaus pokerio“ ir iš dalies „Vilniaus džiazo“ siekis. Pirma|ame romane Vytautas Vargalys sako: „Ji [Lolita] nė nežino, kad turi atstoti man visus manuosius numirėlius ir net šlykštųjį mylimąjį Vilnių“8; kitur: „mylimas nekenčiamas Vilnius (VP, p. 110). Ne tik sakinio kadencija, jos kilimas suponuoja, kad Vilnius yra didesnė vertybė negu Vargalio mirę draugai (čia esminis yra ir žodelis „net“), bet apskritai tik žmonės gali konkuruoti su Vilniumi, jo reikšme vidiniam veikėjo gyvenimui9. O oksimoronas – „šlykštųjį mylimąjį Vilnių“ – kaip tik bene apibūdina ir paties R.Gavelio, ne tik jo naratorių vidinę nuostatą dėl miesto. Nors eilinį skaitytoją gal ir būtų sunku įtikinti, kad nes skandaliuke po knygos pasirodymo buvo pabrėžtos neigiamos Vilniaus konotacijos tekste (pvz., Gedimino pilies bokštas kaip Vilniaus bejėgiškumo, kastracijos simbolis), tačiau iš tikrųjų Gavelio tekstas apglobia ir „mylimąjį“, J.Vaičiūnaitės bei A.Ramono apdainuotą Vilnių. Tiesiog nukarūnuotas Vilnius buvo neįprasta ir šokiruojanti koncepcija, užtat ji užsifiksavo populiarioj sąmonėj ir daugelio buvo atmesta kaip neatitinkanti susiformavusio tradicinio vaizdinio. Prie egzaltacijos mes itin pripratę; prie autoironijos dar turime priprasti.

Iš šių pastabų turėtų būti aišku, kad Gavelio naratorius Vytautas Vargalys, nors ir nėra visiškai patikimas pasakotojas, ypač kalbant apie jo paties išgyvenimų versijas (kaip ir kiti romano dalių naratoriai – Martynas, Stefa ir Gediminas Riauba, atgimęs šunimi patvirtina psichologų vadinamąjį „meilės-neapykantos santykį“ su Vilniumi: miestas traukia ir atstumia, Vargalys jį myli ir kartu jo neapkenčia. Gal kaip tik dėl to jis sugeba įžvelgti abu Vilniaus polius – teigiamąjį ir neigiamąjį, juos savy suderinti. Šia menine priemone Gaveliui pavyksta atnaujinti ir praplėsti Vilniaus miesto įvaizdį, kuris kitų rašy­toją (ne tik čia minėtų) jau buvo gerokai nudėvėtas. Vietoj Vilniaus kaip genius loci, jo formos subtilybių ir savo pojūčių analizės jis ir išryškina kitus Vilniaus aspektus – jo pa­slaptingumą, jo svarbą „Jiems“, toms tamsioms jėgoms, lyg ir legendinio Vilniaus basilisko įsikūnijimams, atimantiems iš Vilniaus gyventojų smegenis ir paverčiantiems juos „kanukais“. Pasitelkdamas galingus labirinto, banginio, slibino, Geležinio Vilko ir kitas ikras ir sugalvotas legendas bei metaforas, autorius taip pat kuria Vilniaus mitą – netra­dicinį, bet irgi teigiamą, iškeliantį priešsąjūdinį Vilnių į pasaulinės, vos ne kosminės reikšmės centrą. Taigi pozityvusis Vilniaus polius lyg ir įjungia J.Vaičiūnaitės meninius atradimus. Tuo pačiu metu tas polius apauga naujomis inkrustacijomis, praturtinančio­mis miesto koncepciją. Vienas pavyzdėlis iš daugelio, liudijantis Vargalio prisirišimą prie Vilniaus:

„Ištuštėjęs miestas ypač gražus, jo nedarko žmonių kūnai. Tasai grožis geometriškas ir slogus – taip ir dera labirintui. Žinai, kad gebėsi jame pasislėpti. Čia tavo miestas, jauti visus jo užkaborius kaip savo rankas ir kojas, tu valdai šitą labirintą. <…> Galėtum būt jo Minotauras, bet tau nereikia nekaltų mergelių. Tau svarbu justi nebylų tuštumos dvelksmą, įskaudinto oro virpėjimą, svarbu jus­ti, kad šis kitiems nepažinus labirintas priklauso tau.“ (VP, p. 162)

Vilnius naratoriui toks prasmingas, kad jis net susilieja su juo, Vilnius tampa jo kū­no dalim, įvyksta visiška identifikacija, be jokio susvetimėjimo jausmo, kuris buvo taip būdingas ankstesnei kartai.

Bet R.Gavelis šituo nepasitenkina. Jam pavaldus (jeigu jau kalbėsim apie valdymą) ir neigiamas Vilniaus polius. J.Vaičiūnaitės (ir vėliau A.Ramono) liepos R.Gaveliui tampa „purvinomis, dūmų išėstomis Vilniaus liepomis“ (VP, p.6). Ir tai tik gaveliškų metamorfo­zių pradžia. Daugelis Vilniaus kasdienių reiškinių įgauna naujus ženklus ir reikšmes, ne­dviprasmiškoje kovoje su „Jais“ Gavelis jiems suteikia siaubo romano elementų. J.Vaičiūnaitės mėgstamas Vilniaus dekoratyvinis elementas balandis „Vilniaus pokery“ vaikšto „paklaikusiom, be išraiškos akim“ (vėliau, kai vienas romano naratorius – Marty­nas – mirdamas pavirsta į balandį, sužinosime, kad tai atgimę Vilniaus gyventojai), jau­kus paukščiai, kuriuos taip myli egzaltuoto Vilniaus adeptai (J.Vaičiūnaitei jie buvo „Paukščiai kaip varpai“), Gavelio romane arba dingę (nors kartais ir pasigendami), arba savotiškai klaikūs. Tarakonai ir šunys taip pat persikūnija \ antgamtiškas būtybes, plėtojančias autoriaus sumanymo sudėtingumus ir subtilybes. Bet vystydamas savo neigiamą polių, R.Gavelis vis vien Vilnių suvokia kaip savą:

„Vilnius mėšlungiškai dvėsuoįa kaip merdintis žvėris. Artėja trečia, pats darbymetis, tad niekas nedirba: pro šalį vis slenka beveidės žmogystos – nenoriu vadinti veidais tų oda aptemptų kaukolių. Žengia nė neįtardamos, kad jų nebėra. O juk kažkada buvo ir dar galėtų būti. Nors ne, nebegalėtų, per vėlu. Visi jie jau pražuvę. Belieka bendrauti su pačiu Vilniumi – jis mane supranta, o aš užjaučiu jį. Vilnius kankinasi, slegiamas neveikios ir apsnūdimo, kaip sapną prisimindamas Geležinį Vilką. Šis turėjo kaukti per amžius, bet seniai nukaršo, susirgo gerklės vėžiu, jo metastazės ėda ir miesto smegenis. Galbūt gyvi belikom dviese su Vilniumi. Negyvėlių srautas vis teka prospektu lyg drumzlina upė. Pilkosios nebūties pasiuntiniai rėplioja miesto kūnu kaip nesunaikinama tarakonų armija. Pasaulio istorija – beviltiškos žmonių kovos su tarakonais metraštis. Deja, tarakonai visuomet nugali. Vilnius tyso bejėgis, beveik paralyžiuotas, supančiotom rankom ir užrišta burna. Tačiau jis dar gali mąstyti. Mudu tebesam gyvi, kol kas dar gyvi.“ (VP, p. 22–23)

Kaip jau antrą sykį matome, Vytautui Vargaliui problemas kelia ne pats Vilnius žmonės (skaitydami „Vilniaus pokerį“ taip pat įsižeidė jo žmonės, o ne Vilnius!), Kadangi jis čia Vilnių tapatina su savim, miesto personifikacija neišvengiama: jis „tyso bejėgis“ – „Jų“ auka. Sovietinės Lietuvos pagrindinė psichinė problema, priešingai negu JAV, kur vyrauja neurozė, buvo šizofrenija, paženklinta stipria paranojos doze. Du „Vilniaus pokerio“ vyriškos giminės naratoriai, Vytautas Vargalys ir Martynas Poška, bei prieš pavirsdamas šunimi Gediminas Riauba rodo šios būsenos požymius, bet jau vien faktas, kad jie trys ir kad jie patys inteligentiškiausi veikėjai romano horizonte, sugestijuotų jų neklaidingumą kūrinio kontekste, t. y. liudytų, kad „Jie“ egzistuoja ir veikia Vilniuje.

Vilnius R.Gavelio suvokiamas įvairiais atvejais, įvairiais būdais kaip miestas, visada esantis šalia veikėjų, savotiškai į juos įsismelkęs:

„Vilniuje niekaip nepabūsi dviese. Jei sėdi su draugu ar su moterim, Vilnius būtinai prisigretina kaip keistas trečiasis. Nuo Vilniaus niekur nepabėgsi. Nėra pasauly kito tokio miesto.“ (VP, p.208)

Kitur jis sako:

„Prahoje ar Lisabonoje senovė tvyro greta nūdienės bedvasybės. Vilniuje kiekvienas namas, kiekviena siaurų gatvelių sankryža yra sykiu ir senosios gyvybes, ir nūdienės katalepsijos viela.“ (VP, p. 77)

Užtat visai nenuostabu, kad žmonės (o rašytojai pirmiausia yra žmonės) susimaišo su miestu ar kad miestas suvokiamas kaip priedas prie žmogaus – tai matėme citatoje, kurioje labirintas turi rankas ir kojas.

Ir toliau, atmesdamas žmones, R.Gavelis rašo:

„… nieko netikėto negali įvykti – nebent pačios dekoracijos ūmai prabiltų gūdžiais balsais: jos čia gyviausios. Namų sienose plaka Vilniaus širdis, vien jos čia turi dvasią. Gatvė krypsta link tin­giai dunksančios kalvos, o ant jos. tarsi impotento slogutyje, niauriai stirkso trumpas ir bukas pilies bokšto falas, vilniečių laimintojas, visuotinės negalios simbolis. Viskas, visui viskas čia yra sapnas <…> Arba šitos žmogystos per klaidą atsidūrė ne tam mieste, arba jos yra savo vietoje, bet namai, bažnyčios ir gilios senovės kvapas pasiklydo. Vilnius – tai miestas-šmėkla, miestas-haliucinacija. Jo neįmanoma susapnuoti ar įsivaizduoti – jis pats yra sapnas arba vaizduotes tvarinys. Vilniuje vaikšto lietuvių kunigaikščių dvasios, sveikinasi su pažįstamais, užkabinėja merginas ir nykiai stumdosi troleibusų stotelėse. Čia plevena ir maišosi lenklaikių kvapai, gaisrų bei marų kvapai ir banaliausias prasto benzino tvaikas. Čia naktimis gūdžiai kaukia, šaukiasi pagalbos Geležinis Vilkas Čia ne­tikėtai gali sutikti numirėlį, kitados gestapo nukamuotą, vis kartojantį išdaviko vardą, kurio niekas nenori girdėti. <…> Jei miestas galėtų egzistuoti vienišas, be žmonių, Vilnius būtų visų miestų Miestas. Bet miesto dvasią išreiškia žmonės, o jei bandai suprasti, ką reiškia žmogystos Vilniaus gatvėse, ką reiškia tasai marazmiškas spektaklis, kuriame ir pats vaidini, iškart suvoki, jog sapnuo­ji.“ (VP, p. 77)

Kas tai, jei ne meilės prisipažinimas senajam Vilniui ir atmetimas naujojo? Tai, kas išliko nuo senojo – „dekoracijos“, pastatai, net kvapai (kurie anaiptol Vilniuje nėra malo­nūs!), istoriniai žmonės – visa tai suvokiama nekvestionuojant, o viskas, kas nauja, atmetama. Kadangi Vilnius identifikuojamas kaip dalis savęs, tai miesto impotencija yra tik naratoriaus Vytauto Vargalio (turiu galvoje pirmąjį skyrių) negalios projekcija, nusivy­limas ir pyktis, sumaišyti su neapykanta sau. Pirmiausia tie jausmai ir yra nukreipti į save, o tik paskui į miestą. Tai stulbinančių dimensijų nusivylimas savimi, atitinkantis sovietmečio nežmonišką žmogaus atbukinimą. Ar R.Gavelis tai vadina „kanukizmu“, kastracija, ar dar kaip nors, tai vis perkeltinės to paties reiškinio formos. Psichologija mus moko: kai skausmas ir neapykanta sau pasidaro nebepakeliami, jie būna nukreipiami į kitą. Šiuo atveju – į Vilnių ir į kitą žmogų.

Visi čia aptarti autoriai retsykiais personifikuoja Vilnių, bet tai daroma priklausomai paties rašytojo lyties, giminės. Visa procedūra stipriai primena C.Jungo sukurtas animus / anima kategorijas. Mylėdamas žmogus kitos lyties mylimajame objekte atranda paties dvasinį atitikmenį, kuris turi tas pačias savybes, kurias jis ar ji savyje vertina, kuriomis žavisi. Tokia prasme J.Vaičiūnaitei jos animus Vilnius tvirtai išlieka vyriškos gi­minės. Ji kreipiasi į Vilnių:

Bučiuoju tavo plytą,
       tavo herbą,
       tavo vilnijantį švelnų vardą
ir pakeliu rūdijančius raktus. (NA, p. 234)

Visiškai akivaizdu, kad Vilnių poetė traktuoja kaip mylimąjį. O vyrams rašytojams Vilnius pasidaro jų anima, mylimoji. A.Ramonas rašo:

„Taip panašiai [kaip Vilniaus] niekada nenusibosta mylimos moters veidas. Gali žiūrėti ir žiūrėti į jį, ir visada jis naujas, visada kitoks, nors, rodos, ir žinai kiekvieną bruoželį atmintinai. Plau­kia dangaus mėlynėje bokštai, rymo stogai, vinguriuoja kviesdamos eiti ir eiti gatvelės, siauros, amžinai šešėliuose, ir kiemai – niūrūs, apleisti: nusilupinėjęs tinklas, pribraižyta nešvankių žodžių, sulaužyti, išrūdiję, kiauri lietvamzdžiai, žolė juose, medeliai suaižėjusių sienų plyšiuose, dvokia šla­pimu, katėmis ir dar velniai žino kuo amžinai drėgnos tarpuvartės. Ir vis dėlto jis buvo mielas. Mie­las, artimas, savas. Kaip motina.“ (BPVD, p. 59–60)

Visas moteriškas diapazonas – nuo mylimosios iki motinos – įkūnytas Vilniaus vyriš­kame varde. Reikšminga turbūt dar ir tai, kad Vilnius niekada ne sesuo, nes sesuo pa­gal šią sistemą vis tiek yra kita ir kitokia, o ne savęs atspindys kitame.

R.Gavelis, žinoma, visa tai išreiškia sudėtingiausiai. Galų gale ne tik autoriaus am­bicijos, bet ir pati įvaizdžio literatūrinė raida, kurią Gavelis be galo jautriai suvokia, to rei­kalauja. Vytautui Vargaliui, kaip ir priderėtų pagal čia vystomą koncepciją, Vilnius kartais taip pat mylimoji:

„Jis [Vilnius] tarsi mylima moteris, kurios kūną baigia ėsti sifilis ir raupsai. Tačiau ją vis vien myli, toji meilė amžina, nors iš kūno teliko griuvenos, puvėsiai, dvokiančios žaizdos. Glostai dvo­kiančias votis, nardini rankas į pūlius, o regi senąjį dievišką kūną. Meilė neblėsta, tik stiprėja, myli net žaizdas, nes žinai, kokia toji moteris (tasai miestas) kitados buvo, galėjo būti. Turėtų būti.“ (VP, p. 110)

Autoriaus paaiškinimas skliausteliuose „toji moteris (tasai miestas)“ rodo, kad jis suvokia giminės problemą, kai tapatina Vilnių su moterimi, ir ilgoje citatoje įdeda nuo­rodą, idant skaitytojui būtų aišku, nors tai ir gadina epizodo, kad ir groteskiško, „poetiš­kumą“.

Vytautui Vargaliui Vilnius kartais jis pats, o kartais mylimoji, tačiau kitai romano naratorei, kalbančiai savo balsu, reiškiančiai savo nuomonę nepriklausomai nuo autoriaus ir kitų teksto pasakotojų tuteišei Stefai Vilnius yra vyriškos giminės, atspindintis jos rei­kalavimus ir identifikaciją. Ji mąsto taip:

„Jeigu didingas niūruolis Vilnius gali puikiai apsieit be manęs – geriausia važiuot atgal į kaimą ir augint šiltnamy agurkus turgui.“ (VP, p. 337)

Tarsi dingus meilei, mylimojo apleistai nieko neliktų – tik grįžti į pirmuosius namus. Kitur Stefa Vilnių pavadina dar aiškiau:

„Tikrąjį Vilnių radau kitokį, visai kitokį, bet ne mažiau stulbinanti, man rodės, kad Vilnius įeina į mano kūną kaip vyras, mano amžinasis vyras, nuo kurio pagimdysiu sūnų…“ (VP, p. 347)

Tai dar atviresnis negu J.Vaičiūnaitės meilės prisipažinimas. Dabartiniam kontekste jos bučiniai atrodo nekalti10… Neatsitiktinai ir prozoje, ir poezijoje randame metamorfizuotos meilės miestui pavyzdžių. Vilnius, kaip R.Gavelis ir sako, tai miestų miestas, Vilnius, matyt, sugeba realizuoti visus išgyvenančiojo dvasinius poreikius, tuos, kurie natūraliai atitektų svarbiausiai antropomorfiškai būtybei žmogaus sąmonėje ir santykiuose ar tai būtų motina, mylimoji ar mylimasis, ar galų gale narciziškasis „aš“.

Kokias išvadas tenka pasidaryti iš keisto reiškinio, kai pagal kažkokią vidine būtinybę (Ramonas?), intuiciją (Vaičiūnaitė?) ar meninę nuostatą (Gavelis?) autorių manipuliuojama Vilniaus vardu ir gimine? Vilnius, pasirodo, be galo talpus ir turtingas simbolis stimuliuojantis vaizduotę, pasiduodantis daugybei variacijų, toks pat įvairus kaip pasaulis (aptariamuoju laikotarpiu jis sovietų „įkalintiems“ lietuviams ir turėjo atstoti visą pasaulį). Identifikavus ir eksploatavus abu jo priešingus polius, sunku beįsivaizduoti, kur link rašytojų išmonė ir fantazija juos nuves, bet atsižvelgiant į Vilniaus archetipo magiją ir galią praeity, neabejotina, kad jis ir toliau trauks ir vilios jų vaizduotę.


1 Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą Amerikos centre Vilniuje 1994 m. lapkričio 23 d.
2 Gavelis R. Vilniaus pokeris. – V., 1989. Toliau visos nuorodos į šį tekstą ženklinamos VP.
3 Tiesa, šioj citatoje žvelgiama į Vilnių per kaimo prizmę, aikštės kaip ganyklos, tačiau čia kaimas metaforų šaltinis, kaip ir Vaičiūnaitės pamėgta jūra ir jos atributai, pvz., „Ir dar ilgai balkonai plauks jam (laikrodininkui) lyg spalvotos valtys“ („Nemigos aitvaras“, p. 229).
4 Vaičiūnaitė J. Nemigos aitvaras. – V., 1985. – P.234. Toliau žymima NA.
5 Vaičiūnaitė J. Pilkas šiaurės namas. – V., 1994. – Toliau – PŠN.
6 Ramonas A. Balti praėjusios vasaros debesys. – V., 1991. – P. 88. Toliau – BPVD.
7 Kunčinas J. Tūla. V., 1993. – P. 23.
8 Gavelis R. Vilniaus pokeris. V., 1989. – P. 192. Toliau – VP.
9 Ne veltui Audronė Barūnaitė Willeke savo įžvalgų ir simpatišką straipsnį pavadino „Mirštančio Vilniaus labirintuose: dvasinė būklė Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeryje“. Žr.: Metmenys, Nr. 63 (1992).
10 Kai perskaičiau šį pranešimą, Vilniaus pedagoginio universiteto magistrantė Deimantė Kažukauskaitė man įteikė darbą, vietomis susiliečiantį su mano čia pasirinkta tema. Jos teigimu, Vidmantės Jasukaitytės „Stebuklinga patvorių žolė“ parodo kaimocentrišką žmogų, atmetantį miestą su jos įsivaizduotu nykumu ir bjaurastimi. Pvz., to romano herojė Kristina, priešingai negu R. Gavelio Stefa, gali gimdyti tik kaime, savo gimtoje aplinkoje, mieste jausdama tik žmonių ir aplinkos užterštumą. Tai tradicinis požiūris į miestą (jam iliustruoti būtų galima rasti daugybę pavyzdžių), kuris tik neseniai lietuvių literatūroje pradėjo keistis.

Violeta Kelertienė. Sovietmečio literatūros kritika išeivijoje

2021 m. Nr. 3 / Oficialiai mus, išeivijos kritikus, jeigu bent kiek dažniau parašydavome apie „Vagos“ išleistas „sovietines“ knygas, sistemos patikėtiniai vadindavo „sovietologais“. Tarkim, toks buvo Vytautas Kazakevičius, kuris taip mus vadino…

Violeta Kelertienė. Brydė per sniegą kaip sielų kalbos įrašas

2018 m. Nr. 8–9 / Valdas Papievis. Brydė. – Vilnius: Odilė, 2018. – 336 p. – Prano Gailiaus paveikslo fragmentas.

Violeta Kelertienė: Literatūra kaip teorija ir kaip gyvenimas

2014 m. Nr. 3 / Literatūros tyrinėtoją Violetą Kelertienę kalbina Aušra Jurgutienė / Kodėl studijuoti pasirinkote literatūrą? / Violeta Kelertienė. Atrodo, kad ne aš, o ji mane pasirinko. Manau, kad tada ir prasidėjo mano susižavėjimas knygomis.