Solveiga Daugirdaitė. Nuotykiai su Tūla
1994 m. Nr. 1
Jurgis Kunčinas. Tūla: romanas. – Vilnios: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1993. – 197 p.
Rašytojas, kuris „ilgus metus dirbo pačius įvairiausius darbus ir stebėjo gyvenimą“, – taip parašyta ant paskutiniojo knygos viršelio, nuo kurio žvelgiąs autorius su berete panašus į Renesanso tapytojus autoportretuose, – taigi Jurgis Kunčinas ėmė ir parašė „Tūlą“. Perskaičiau ją „Metuose“ nusistebėdama, kad pagaliau lietuviai išmoks pasakot, sumaišydami aukštąjį ir žemąjį stilius, suplakdami poeziją ir šiukšlynus, Universitetą, durnyną ir Vilniaus bažnyčias. Ne taip paprasta iš tos košės elegantiškai išnirti švarut švarutėliam, nusišypsot, lyg nusileidus uždangai – nusilenkt publikai, pamojuot berete ir nukeliaut sau. Ačiū Tūlai ir šikšnosparniui, ir, savaime suprantama, Kunčino lengvai rankai, sugebančiai suvert epizodus lyg karoliukus – ir beveik nepersūdyt. Šitie privalumai ypač išryškėjo tuomet, kai tarp dviejų „Tūlų“ – žurnalinės ir vos vos pataisytos, išleistos atskira knyga – pleištu įsiterpė „Glisono kilpa“, „Tūlos“ plagiatas su parodijos elementais. Regis, šių dviejų knygų-seserų, beskaitant virstančių antagonistinėm, veidus puikiausiai atspindi viršeliai: trispalvių būtybių kičas – ir juodas baltas, regis, skaitančios moters siluetas.
Bet „Glisono kilpa“ man truputi prablaivino galvą, ir išvydau didžiausią Kunčino ydą – nesugebėjimą laiku sustot. Ir Kunčinas retsykiais darosi panašus į tokį romane veikiantį eksžmonos vyrą Būką, kurio sekamos pasakos kelia šypseną pasakotojui. Ir antrąsyk skaitydama „Tūlą“ su siaubu patyriau, kad išmest iš jos ir kuo ramiausiai įkomponuot į „Glisono kilpą“ būtų galima, tarkim, visą X skyrių apie ekskursiją į Krymą (kaip lengva daryt tvarką svetimuose romanuose) arba padėt pasakotojui neužkliūt pakeliui už poros trejeto moteriškių, kurios lyg kirkės tesvajoja pasakotoją prisirišt vedybiniais ar dar kokiais saitais. O šis, žinoma, nė už ką nelinkęs vėl pakliūt į pinkles. Iš viso moteryno Tūla, nepraktiškoji dizainerė, išsiskiria tuo, kad nespendžia spąstų ir geba paglostyti savimeilę: „…tame juoke aš užgirdau viską, ko man stigo – šilumą ir meilumą, moters didžiavimąsi savo vyru ar net patinu, menką abejonę ir galiausiai atvirą prisipažinimą: aš nežinau, kas bus toliau, bet tai, kas atsitiko, nuostabu!“ (p. 71). Šiaip jau tiek pasakotojas, tiek Tūla yra priklausomi: jis – nuo alkoholio (ir, galimas daiktas, lengvos dromomanijos), ji – nuo tėvų, Antrojo miesto pižonų, galop išvedusių ją kažkur prie Gudų sienos (mėgstamas Kunčino veikėjų maršrutas). Regis, kaip tik tai, kad Tūla nė nenutuokia, „ko jai reikia šitame kvartale, Vilniuje, o ir pasaulyje“ (p. 21), daro ją itin patrauklią; ryžtingosios, su pretenzijom į meną romane kelia atlaidžią šypseną. Smagiausia, kai lovų liūtas kremtasi, kad Tūla ir ištremta užkampin „su visais davėsi“. Ir, žinoma, keisčiausiom aplinkybėm sudegė (tiesiogine prasme) – sunku šiais laikais numarint herojus!
Kokiais laikais, tiesa, nebe visiškai aišku: partietis chemijos profesorius, jis ir ekshibicionistas, ant sienos rašo raudonais dažais GORBIS – BY… (tai laikai, matyt, Gorbio), bet nebaigia, nes pasirodo pasakotojas (regis, bevardis) su Tūla. Užtat kai Tūlos pelenus pasakotojas jau Vilniuj perlaidoja Užupy, grindyse, statybos meistras varto laikraštį su juodu rėmeliu apvesta Černenkos galva; gal tas laikraštis labai senas? Koks pagaliau skirtumas! Svarbiausia, pasakytų Kunčino herojus, kad tai – „Yuppi Du“ laikai: „Kitiems nevilties, „šturmundrango“, vėlių ir nykaus abejingumo laikai“ (p. 101).
Nėra to blogo, kuris neišeitų į gera, o jau tarybiniai metai, kai tikro menininko padorumas reikalavo bet kokiom priemonėm priešintis pseudotvarkingam gyvenimui ir degtinėlė buvo pigi, rods, tikra versmė dabar rašytojui. Į literatūrą iš anų laikų vienas po kito nūn žengia tikrieji sovietmečio herojai – „įvairiausio plauko ir socialinės padėties šlendrianai, vagabundai, brodiagos, posthipsteriai, minezingeriai, nesidrovi nei savo utėlių, nei prikakotų kelnaičių – protestas prieš totalitarizmą?“ (p. 153). Dar labiau į naudą išeina tai, kad anuomet buvo draudžiama minėt ne tik ponų šoferius ir katšūdžius senajame Vilniuje, o gal ir visoj soc. sandraugoj, alkoholikus ir lavonus, karinė paslaptis buvo net vaistų pavadinimai, ką jau kalbėt apie paveikslėlius su pakrūmėse žargstoma moterim. Tiesa, kedent jų sprendžiant iš posttarybinės prozos kasmet niekas nedraudė, tik rašyti labai svarbu dabar, ištrūkus iš literatūrinės abstinencijos, apglėbt visas didkrūtes lituanistes, dailininkes, režisieres ir kaip nors įpint į romaną pridedant ir žinovo įvertinimą, pvz., kad ji buvusi „ne moteris – laiku pasitaikęs sugėrovas“ (p. 88), „netgi nelabai ištvirkusi“ (p 92). Jeigu vis dėlto, priešingai Kunčino teiginiui 17-am puslapy, ne visos emancipuotų moterų užgaidos trumpalaikės ir tučtuojau pamirštamos, tai dar Motinos Maitintojos suolus tebetrinančių būsimų rašytojų romanų herojės – studentės filologės jau šiandien gali rašyt diplominius „Dviguba moralė lyčių santykiuose (pagal „Tūlą“)“ ar pan. temom…
Save gerbiąs rašytojas privalo dabar atsigriebt ir ne tokiais subtiliais klausimais, kaip antai pažerdama kiek įmanoma daugiau ekskrementų (kad dvokas neatbaidytų skaitytojų – kas antram puslapy), išsiblaivyti kokius tris kartus per romaną (kaip atlygis už tai į „Rotondą“ basa atšlepsens mylima moteris dėmėtu sijonu, kuriai, tikrai tarybinei, būdingi „purizmas, higiena, atkaklumas“) ir demaskuoti jei ne saugumą, tai nors nevykusią alkoholikų gydymo (?) sistemą Vasaros g. ar Girtuoklių kalėjime. Pastarasis absurdas, regis, lietuvių literatūroj taip plačiai ir spalvingai dar nebuvo apkalbėtas. Ypač gydymas vimdant, kai gydytojas „švogždamas iš įtūžio“, bet vargu ar pats patikėjęs įtaigos galia, taškos degtine šaukdamas; „Vėmikai čia būdavo visokeriopai skatinami ir keliami pavyzdžiu nevemiantiems“. Tipiška tragikomedija: net ir ligoniui svarbu garsiai skelbtis, jog pasveiko bei „dėtis kvailiu ir su niekuo nesiginčyti“, net jei „mūsų auklėtojai ir prižiūrėtojai atrodė ne ką geriau – mes juk buvom priversti gyventi blaiviai, o jie pylė į lempą kone kasdien“ (p 110). Nors ir nesu linkusi painioti literatūros su gyvenimu, nors vienas dalykas sutikti literatūrinius herojus knygose ir visai kitas prišnerkštame kieme“ (p. 22), Kunčino romanai, garbės žodis, skatina lietuvių skaitytoją – o romanai dar skaitomi, teigia leidėjai – nežiūrėti į kiekvieną stotelėj knarkiantį girtuoklėlį iš aukšto – ką gali žinot, gal ir jame, stebėdamas gyvenimą, rašytojas miega! Išsiblaivys vienąsyk ir taip mus visus demaskuos! Literatūra svarbi liaudies savimonės kėlimo priemonė.
Nežinau, ar anais laikais buvo draudžiama aprašinėt ir nepikantiškus fiziologinius procesus, bet šiandien save gerbiantis rašytojas privalo girdėti, „kaip skurdžiai vakarienei išgertas kefyras plaukioja“ mylimosios „melsvose žarnose? – dar labiau rūgstantis ir vis tamsėjantis“. Kaip „mėgdavo pabrėžti dėdė Hansas, nėra ko drovėtis savo menkumo, fiziologijos ir nepažįstamų protėvių paveldėtų ydų“ (p. 17), bet kiekvienas dėdė pasakys, bet kiek galima tai demonstruoti?
Kuo „Tūla“ prasimuša iš prozos apie anų laikų murziną Vilnių? Kunčino talentu – pasakot niekelius, natūraliai kaišiot visokios kultūros parafrazes („Pareisim, paršliaušim krantais, žvejų ir šunų takais, nukrėsim rasas apie rugių lauką… aplink visą Vilnių!“), Vilniaus slavų keiksmus, atsidūsėjimus ir visišką lyriką (XII skyriuj), papildančią negausią atvirai erotinę lietuvių poeziją.
Ir dar – nors tai jau nebe literatūra, o etika ar technika – tuo, kad rašytojas, atsisakydamas redaktoriaus, pats imasi atsakomybės už tekstą. Rezultatas – „Kalbos praktikos patarimuose“ taisomų vietų vos kelios, kaip ir korektūros klaidų, tapusių kone svarbiausiu posttarybinių spaudinių bruožu.