literatūros žurnalas

Solveiga Daugirdaitė. Nuotykiai su Tūla

1994 m. Nr. 1

Jurgis Kunčinas. Tūla: romanas. – Vilnios: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1993. – 197 p.

Rašytojas, kuris „ilgus metus dirbo pačius įvairiausius darbus ir stebėjo gyvenimą“, – taip parašyta ant pas­kutiniojo knygos viršelio, nuo kurio žvelgiąs autorius su berete panašus į Renesanso tapytojus autoportretuo­se, – taigi Jurgis Kunčinas ėmė ir parašė „Tūlą“. Perskaičiau ją „Me­tuose“ nusistebėdama, kad pagaliau lietuviai išmoks pasakot, sumaišyda­mi aukštąjį ir žemąjį stilius, suplakdami poeziją ir šiukšlynus, Universitetą, durnyną ir Vilniaus bažnyčias. Ne taip paprasta iš tos košės elegan­tiškai išnirti švarut švarutėliam, nusišypsot, lyg nusileidus uždangai – nusilenkt publikai, pamojuot berete ir nukeliaut sau. Ačiū Tūlai ir šikšnosparniui, ir, savaime suprantama, Kunčino lengvai rankai, sugebančiai suvert epizodus lyg karoliukus – ir beveik nepersūdyt. Šitie privalumai ypač išryškėjo tuomet, kai tarp dvie­jų „Tūlų“ – žurnalinės ir vos vos pataisytos, išleistos atskira knyga – pleištu įsiterpė „Glisono kilpa“, „Tū­los“ plagiatas su parodijos elemen­tais. Regis, šių dviejų knygų-seserų, beskaitant virstančių antagonistinėm, veidus puikiausiai atspindi viršeliai: trispalvių būtybių kičas – ir juodas baltas, regis, skaitančios moters si­luetas.

Bet „Glisono kilpa“ man truputi prablaivino galvą, ir išvydau di­džiausią Kunčino ydą – nesugebėji­mą laiku sustot. Ir Kunčinas retsy­kiais darosi panašus į tokį romane veikiantį eksžmonos vyrą Būką, ku­rio sekamos pasakos kelia šypseną pasakotojui. Ir antrąsyk skaitydama „Tūlą“ su siaubu patyriau, kad iš­mest iš jos ir kuo ramiausiai įkomponuot į „Glisono kilpą“ būtų gali­ma, tarkim, visą X skyrių apie eks­kursiją į Krymą (kaip lengva daryt tvarką svetimuose romanuose) arba padėt pasakotojui neužkliūt pakeliui už poros trejeto moteriškių, kurios lyg kirkės tesvajoja pasakotoją prisirišt vedybiniais ar dar kokiais saitais. O šis, žinoma, nė už ką nelinkęs vėl pakliūt į pinkles. Iš viso moteryno Tūla, nepraktiškoji dizainerė, išsiski­ria tuo, kad nespendžia spąstų ir ge­ba paglostyti savimeilę: „…tame juoke aš užgirdau viską, ko man sti­go – šilumą ir meilumą, moters di­džiavimąsi savo vyru ar net patinu, menką abejonę ir galiausiai atvirą prisipažinimą: aš nežinau, kas bus toliau, bet tai, kas atsitiko, nuosta­bu!“ (p. 71). Šiaip jau tiek pasakoto­jas, tiek Tūla yra priklausomi: jis – nuo alkoholio (ir, galimas daiktas, lengvos dromomanijos), ji – nuo tė­vų, Antrojo miesto pižonų, galop iš­vedusių ją kažkur prie Gudų sienos (mėgstamas Kunčino veikėjų maršru­tas). Regis, kaip tik tai, kad Tūla nė nenutuokia, „ko jai reikia šitame kvartale, Vilniuje, o ir pasaulyje“ (p. 21), daro ją itin patrauklią; ryžtingo­sios, su pretenzijom į meną romane kelia atlaidžią šypseną. Smagiausia, kai lovų liūtas kremtasi, kad Tūla ir ištremta užkampin „su visais davė­si“. Ir, žinoma, keisčiausiom aplinky­bėm sudegė (tiesiogine prasme) – sunku šiais laikais numarint herojus!

Kokiais laikais, tiesa, nebe visiškai aišku: partietis chemijos profesorius, jis ir ekshibicionistas, ant sienos ra­šo raudonais dažais GORBIS – BY… (tai laikai, matyt, Gorbio), bet nebai­gia, nes pasirodo pasakotojas (regis, bevardis) su Tūla. Užtat kai Tūlos pelenus pasakotojas jau Vilniuj perlaidoja Užupy, grindyse, statybos meistras varto laikraštį su juodu rė­meliu apvesta Černenkos galva; gal tas laikraštis labai senas? Koks pa­galiau skirtumas! Svarbiausia, pasa­kytų Kunčino herojus, kad tai – „Yuppi Du“ laikai: „Kitiems nevil­ties, „šturmundrango“, vėlių ir ny­kaus abejingumo laikai“ (p. 101).

Nėra to blogo, kuris neišeitų į ge­ra, o jau tarybiniai metai, kai tikro menininko padorumas reikalavo bet kokiom priemonėm priešintis pseudotvarkingam gyvenimui ir degtinėlė buvo pigi, rods, tikra versmė dabar rašytojui. Į literatūrą iš anų laikų vienas po kito nūn žengia tikrieji so­vietmečio herojai – „įvairiausio plauko ir socialinės padėties šlendrianai, vagabundai, brodiagos, posthipsteriai, minezingeriai, nesidrovi nei savo utėlių, nei prikakotų kelnaičių – protestas prieš totalitarizmą?“ (p. 153). Dar labiau į naudą išeina tai, kad anuomet buvo draudžiama minėt ne tik ponų šoferius ir katšūdžius se­najame Vilniuje, o gal ir visoj soc. sandraugoj, alkoholikus ir lavonus, karinė paslaptis buvo net vaistų pavadinimai, ką jau kalbėt apie paveikslėlius su pakrūmėse žargstoma moterim. Tiesa, kedent jų sprendžiant iš posttarybinės prozos kasmet niekas nedraudė, tik rašyti labai svarbu dabar, ištrūkus iš literatūrinės abstinencijos, apglėbt visas didkrūtes lituanistes, dailininkes, režisieres ir kaip nors įpint į romaną pridedant ir žinovo įvertinimą, pvz., kad ji buvusi „ne moteris – laiku pasitaikęs sugėrovas“ (p. 88), „netgi nelabai ištvirkusi“ (p 92). Jeigu vis dėlto, priešingai Kunčino teiginiui 17-am puslapy, ne visos emancipuotų moterų užgaidos trumpalaikės ir tučtuojau pamirštamos, tai dar Motinos Maitintojos suolus tebetrinančių būsimų rašytojų romanų herojės – studentės filologės jau šiandien gali rašyt diplominius „Dviguba moralė lyčių santykiuose (pagal „Tūlą“)“ ar pan. temom…

Save gerbiąs rašytojas privalo dabar atsigriebt ir ne tokiais subtiliais klausimais, kaip antai pažerdama kiek įmanoma daugiau ekskrementų (kad dvokas neatbaidytų skaitytojų – kas antram puslapy), išsiblaivyti kokius tris kartus per romaną (kaip atlygis už tai į „Rotondą“ basa atšlepsens mylima moteris dėmėtu si­jonu, kuriai, tikrai tarybinei, būdingi „purizmas, higiena, atkaklumas“) ir demaskuoti jei ne saugumą, tai nors nevykusią alkoholikų gydymo (?) sistemą Vasaros g. ar Girtuoklių kalėjime. Pastarasis absurdas, regis, lietuvių literatūroj taip plačiai ir spalvingai dar nebuvo apkalbėtas. Ypač gydymas vimdant, kai gydytojas „švogždamas iš įtūžio“, bet vargu ar pats patikėjęs įtaigos galia, taškos degtine šaukdamas; „Vėmikai čia būdavo visokeriopai skatinami ir keliami pavyzdžiu nevemiantiems“. Tipiška tragikomedija: net ir ligoniui svarbu garsiai skelbtis, jog pasveiko bei „dėtis kvailiu ir su niekuo nesiginčyti“, net jei „mūsų auklėtojai ir prižiūrėtojai atrodė ne ką geriau – mes juk buvom priversti gyventi blaiviai, o jie pylė į lempą kone kasdien“ (p 110). Nors ir nesu linkusi painioti literatūros su gyvenimu, nors vienas dalykas sutikti literatūrinius herojus knygose ir visai kitas pri­šnerkštame kieme“ (p. 22), Kunčino romanai, garbės žodis, skatina lietu­vių skaitytoją – o romanai dar skai­tomi, teigia leidėjai – nežiūrėti į kiekvieną stotelėj knarkiantį girtuok­lėlį iš aukšto – ką gali žinot, gal ir jame, stebėdamas gyvenimą, rašyto­jas miega! Išsiblaivys vienąsyk ir taip mus visus demaskuos! Literatūra svarbi liaudies savimonės kėlimo priemonė.

Nežinau, ar anais laikais buvo draudžiama aprašinėt ir nepikantiškus fiziologinius procesus, bet šian­dien save gerbiantis rašytojas privalo girdėti, „kaip skurdžiai vakarienei iš­gertas kefyras plaukioja“ mylimosios „melsvose žarnose? – dar labiau rūgstantis ir vis tamsėjantis“. Kaip „mėgdavo pabrėžti dėdė Hansas, nėra ko drovėtis savo menkumo, fi­ziologijos ir nepažįstamų protėvių paveldėtų ydų“ (p. 17), bet kiekvienas dėdė pasakys, bet kiek galima tai de­monstruoti?

Kuo „Tūla“ prasimuša iš prozos apie anų laikų murziną Vilnių? Kun­čino talentu – pasakot niekelius, na­tūraliai kaišiot visokios kultūros pa­rafrazes („Pareisim, paršliaušim kran­tais, žvejų ir šunų takais, nukrėsim rasas apie rugių lauką… aplink visą Vilnių!“), Vilniaus slavų keiksmus, atsidūsėjimus ir visišką lyriką (XII skyriuj), papildančią negausią atvirai erotinę lietuvių poeziją.

Ir dar – nors tai jau nebe litera­tūra, o etika ar technika – tuo, kad rašytojas, atsisakydamas redaktoriaus, pats imasi atsakomybės už tekstą. Rezultatas – „Kalbos praktikos patari­muose“ taisomų vietų vos kelios, kaip ir korektūros klaidų, tapusių kone svarbiausiu posttarybinių spaudinių bruožu.

Jurgis Kunčinas. (Ne)gyvenimo užrašai: 2001–2002 m. fragmentai

2022 m. Nr. 12 / Jurgis Kunčinas (1947–2002) buvo ne tik talentingas prozininkas, puikus poetas ir profesionalus vertėjas. Daugiau nei keturis dešimtmečius jis rašė ir dienoraštį – savęs ir pasaulio stebėtojo užrašus. Jame fiksuojama kasdienybė…

Amžininko Jurgio Kunčino užrašai „Metuose“

2022 04 26 / Sausį tarsi patyliukais praslinko septyniasdešimt penktoji Jurgio Kunčino (1947–2002) gimimo diena. Kad šie metai būtų svarbiau paminėti, nusprendėme į vieną vietą sudėti jo tekstus, skelbtus mūsų žurnalo puslapiuose.

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Erika Urbelevič. Viskas kaip gyvenime

2018 m. Nr. 1 / Jurgis Kunčinas. Malūnų gatvė be malūnų. Sudarė Antanas A. Jonynas, Palmira Mikėnaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 496 p.

Jurgis Kunčinas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 2 / Rašytojui, poetui, vertėjui Jurgiui Kunčinui (1947–2002) šiemet būtų sukakę septyniasdešimt. Ta proga siūlome mažiau žinomų šio kūrėjo eilėraščių. Keletas jų publikuoti tik „Poezijos pavasario“ almanachuose, kiti pateikiami iš rankraščių,

Laimantas Jonušys. Valkataujantis sovietmečio inteligentas Jurgio Kunčino prozoje

2007 m. Nr. 2 / Atėjus kūrybos laisvės laikams ne vienas rašytojas daug dėmesio skyrė sovietmečio laikotarpiui, ir netiesa, kad stalčiai buvo tušti, tik galbūt neretai tuose stalčiuose gulėjo neužbaigti užrašai, tik apmatai…

Renata Šerelytė. Paukščio kaulų bokštas

2004 m. Nr. 11 / Jurgis Kunčinas. Pjūti fjūūt! Arba Netiesų dvaras. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 221 p.

Jūratė Sprindytė. Lošti iš romano

2004 m. Nr. 8–9 / Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kri­tikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas.

Juozas Aputis. Ko autorius užeina pas draugą?

2004 m. Nr. 1 / Jurgis Kunčinas. Užėjau pas draugą. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 150 p.

Vladas Krivickas. Bohema Jurgio Kunčino prozoje

2003 m. Nr. 8–9 / Jurgis Kunčinas buvo vienas produktyviausių šiuolaikinių lietuvių prozininkų. Kiekvienos naujos jo knygos pasirodymą paprastai pastebėdavo kri­tikai, kultūrinėje periodikoje jo kūrybą recenzuodavo palyginti išsamiai…

Elena Bukelienė. Jurgiui Kunčinui išėjus

2003 m. Nr. 1 / Gyvieji visada linkę prieštarauti mirčiai, kuri vadovaujasi sava logika ir pasiima mums brangius ir reikalingus žmones netikėtai, ne laiku – per anksti, per staigiai, neleidusi pasirengti (lyg tai būtų įmanoma).

Elena Bukelienė. Užrašai apie užrašus

2002 m. Nr. 10 / Jurgis Kunčinas. Bilė ir kiti. – Vilnius: Vaga, 2002. – 232 p.