literatūros žurnalas

​Skaitiniai po žiemos: 2015 metų knygų peržvalga

2016 m. Nr. 4

Jūratė Sprindytė

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai Jūratė Sprindytė, Algis Kalėda, Elžbieta Banytė aptaria 2015-ųjų grožines knygas

Be pesimizmo

Kolegės paskaičiavimu, pagal Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos katalogą iki 2016 m. vasario 10 d. bibliotekoje buvo trys šimtai septyniasdešimt lietuviškai parašytų grožinei literatūrai priskiriamų knygų su 2015 m. data (grafomanija šiek tiek nufiltruota). Mažai šaliai originalių knygų „vienetų“ tikrai daug. Kadangi man pabodo kultūrinis pesimizmas, sakau, kad knygų pasaulis klesti, o lietuvių literatūrai sekasi. Taip sakydama galiu būti priskirta literatūrinės savitarnos, saloninių bičiulių, o ne analizuojančių kritikų kategorijai, bet turiu argumentų, kurie man atrodo svarūs. Knygų daug, ir labai įvairių, kelios iš jų tikrai kokybiškos (Valdo Papievio romanas „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“, Danutės Kalinauskaitės novelės „Skersvėjų namai“), – jei dar pripliusuotume poezijos viršūnėles, mažos šalies vieniems metams to užtenka. Toliau gerosios mūsų literatūros naujienos yra tokios:

  • Giedra Radvilavičiūtė gavo Nacionalinę, o Undinė Radzevičiūtė – Europos Sąjungos premiją;
  • pradėti leisti Romualdo Granausko raštai (išėjo esė ir interviu knyga „Baltas liūdesio balandis“ ir apysaka „Kai reikės nebebūti“ – knygų serijos leidybą remia verslas, jos bus gausiai platinamos, kai kurių kūrinių perleidimui yra visuomenės poreikis);
  • pasirodo daugybė turiningų memuarų ir kitos egodokumentikos (vien Aldonos Liobytės laiškai verti atskirų studijų);
  • stiprus literatūros paaugliams proveržis;
  • vis daugiau lietuvių autorių knygų verčiama į užsienio kalbas, o Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“ sėkmė Prancūzijoje tiesiog neįtikėtina (nespalvotu raiškiu viršeliu savaitę puikavosi stambiausių knygynų vitrinose ir sulaukė bene trisdešimties recenzijų).

Leidyklų glėbys platus ir gundantis – tik būk raštingas ir nešk rankraštį, viskas bus publikuota! Turim pripažinti, kad vertę knygos dabar vis dažniau įgyja sociume (skaitomos, pastebimos, lyginamos, tikrinamos, linksniuojamos, nutylimos). Nesant reiklesnio kokybės sieto, daugėja produkcijos kiekybės mastas ir niveliuojasi literatūros kaip meno rūšies samprata. Čia jau manyje atkunta pesimistas, regintis neprofesionalumo triumfą, lėkšto pabeletrizuoto pasakojimo invaziją. Reiklus kritikų balsas galėtų drąsiau skirti pelus nuo grūdų. Svarbu, ar literatūra atveria nežinomų žmogaus ir pasaulio pusių, ar dar atranda nenuvalkiotų raiškos formų.
Perskaičius ir pervertus kelias dešimtis 2015 m. knygų, klostosi viena kita ryškesnė pastarojo meto tendencija. Regiu disproporciją ir didėjantį atotrūkį tarp lakoniškėjančios poezijos (erdvūs poezijos knygų lapai, eilėraštis redukuojamas iki dviejų trijų eilučių ar minimalistinių strofų) ir begėdiškos romanų daugžodystės. Eilėraščio – tik skiautinukas, o romanai vyniojasi kaip didžiuliai drobės rietimai. Šiuo požiūriu kompaktiška novelė turi prioritetą, ir regimas jos stiprėjimas. Prozos baruose lietuvių rašytojai – geresni trumpų distancijų bėgikai. Ryškiai lyderiauja D. Kalinauskaitės devynios novelės „Skersvėjų namai“, kuriose žvarbūs dabarties tikrovės skersvėjai perpučia ne tik namų užkaborius, bet ir kiekvieno žmogelio vidines slaptavietes, o gyvenimo tiesos kriterijus – pasaulio turtingumas, užburianti tekstūrų, spalvų, kvapų ir konkrečių detalių tirštuma. Rašytojos stiliaus registre stiprėja autoironiškos gaidos, bet ji geba nepaprastindama egzistencinių iššūkių skleisti gyvenimo džiaugsmą. Renatos Šerelytės ir Lauros Sintijos Černiauskaitės rinkinys „Hepi Fjūčer“, kaip jau esu rašiusi, kelia netikėtumo efektą dvigubos autorystės drąsa ir stebina novelių skirtingumu, o jos beveik stebuklingai sukimba darniomis poromis (abi publikuoja po devynias noveles). Pirmõsios sarkastišką žvilgsnį į nedorus politikus, veslininkus bei visokius apsimetėlius atsveria antrõsios švelnus sensualizmas ir jaukus gebėjimas stovėti nuskriaustųjų pusėje, juos suprasti, paguosti, apkabinti.

Vlado Kalvaičio novelių rinkinys „Balandis ir bandonija“ nebeturi sukrečiančios „Sustiprinto režimo barako“ (2011) galios, bet, būdamas tradicinio sukirpimo, patraukia žmogiškumo adoracija (iš širdies užjaučiami išbadėję rusai pabėgėliai po Antrojo pasaulinio karo). Autorius pasirenka istorinių sambrūzdžių ar privačių žmogaus dramų situacijas (jūrininkas be jūros, moteris be vaikų). Humoras ir išmintingas atlaidumas (trys dukros nuo kito vyro – mylimos; traukiami per dantį kaimo iš duobės neištempiantys verslai: nuostolinga auginti putpeles, pievagrybius, sliekus, serbentus, sraiges, spanguoles, stručius…). Didaktiška titulinės novelės pabaiga (mirusio vargonininko bandonija groja pati be šeimininko) mena ne pačius geriausius prozos poetinimo pavyzdžius, bet solidaus amžiaus autorių traukia literatūrinės tradicijos giluma kaip tas šimtametės senutės šulinys: „Tėvas virgulėmis vietą parinko, keturi sūnūs kastuvus užgulė, pakaitomis leidosi žemyn, o viršuje likę traukė sunkius kibirus. Juodžemį ant daržo pylė, molį į šoną vertė – visada prireiks, žvirgždėta pussmėlį – ant tako bėrė. Dvylika žiedų susodino“ (p. 134). Šio šulinio vanduo turi folklorinių gylio galių (ir proanūkiams užteko, ir ligonius gydė).

Visų rašytojų kūryboje padaugėjo krikščioniškų motyvų ir atvirų bei paslėptų Biblijos citatų, religinių aliuzijų ir net kelionių į Izraelį… Nedažnas atvejis, kad krikščioniškasis kodas iškiltų iš europietiškojo substrato ar kultūros gelmių (kaip V. Papievio Paryžiuje), būtų įšaknydintas siužete ir veikėjų savivokoje (kaip Birutės Jonuškaitės „Marantoje“) ar Dievo malonės ilgesyje kaip vienintelės atramos galimybėje (našlaitystės vienišumas Dainos Opolskaitės romane „Eksperimentas gyventi“), o ne puikuotųsi kaip madingo dekoro neva giliamintiškas elementas.

Kūrinių apie Vilnių gausėjimas liudija atgimstantį autorių interesą praeičiai, nesibodėjimą pasikapstyti archyvuose ir, atsiremiant į šį tikrovišką pagrindą, kurti įvairiopus fikcinius arba fantastinius pasakojimus (aistros dirbti su dokumentiniais šaltiniais mūsų prozininkams anksčiau stigo). Kristinos Sabaliauskaitės trys apsakymai „Juodieji Franko perlai“, „Vilnerio sugrįžimas“ ir „Vilniaus vėtrungės“, jau spausdinti rinkinyje „Danielius Dalba & kitos istorijos“, pasižymi patikima empirika ir multikultūrine dimensija (lenkai, žydai, lietuviai), o dabar išversti anglų k. prasminga antrašte „Vilnius = Wilno = ווילנע“ pasieks platesnį adresatą. Kitos knygos labiau beletrizuotos ir naršo legendinius Vilniaus klodus ar kursto įsivaizduojamas pseudoistorines kolizijas.

Minėtinas Kristinos Gudonytės edukacinis romanas „Jie grįžta per pilnatį“ (trys penkiolikmečiai iš dabarties keliauja į Renesanso laikus); Justino Žilinsko nuotykių apysaka-gidas paaugliams po sostinės gatves ir paslaptingas vietas „Mano Vilnius mano“; Ginos Viliūnės pasakojimas apie XVI a. paprastus vilniečius „Magdalė, smuklės merga“ (regis, jau su 2016 m. data, bet tai tik patvirtina gausėjančią tendenciją). Regimanto Dimos šnipų romanas „Vilniaus plovas“, labai reklamiškai apipavidalintas ir neadekvačiai išpiarintas, nežavi dirbtiniu siužetu su redukuotais veikėjais (nuo filomatų iki šiandienos kvadratinių vyrukų) bei subalansavimu vyrams, kuriems patinka veiksmo filmai pagal devizą „šaudo, gaudo, bėga, muša“ (mūšiai ir agresyvumas be psichologinio pamušalo greit įgrysta). Ar tai nebus Andriaus Tapino sėkmės inspiruoti tęsiniai? Ateina savimi pasitikinčių autorių (kol kas negaliu sakyti „rašytojų“) karta, kuri lengvai „skrodžia bangas“, pasak taiklaus bičiulės posakio, ir yra įsitikinusi, kad kuria tikrą literatūrą. Kartais tai baigiasi su pirma knyga, o kartais rašomas ir ketvirtas, ir penktas meilės ar nuotykių romanas, kokių kiekvienoje šalyje turbūt vežimu vežk. Nors rinkodaros specialistai, kai kurios veržlios leidyklos, paslaugūs draugai ir kiti veiksniai kuria įmanomai palankią aplinką bet kuriai knygai, manau, vis tiek vertybiniai kriterijai nėra žlugę, visos visuomenės grupės turi ką skaityti, ir V. Papievio adeptai liks ištikimi „Odilei“, o Jolitos Herlyn – „Svaiguliui“.

Rašytojams trūksta drąsos (o gal talento, ryžto, nuovokos) kvestionuoti standartišką mąstymo inerciją, pasakojimo šablonus, laužyti banalų, dešimtmečiais nuzulintą sakinį. Tas knygas ir jų autorius, kurie niekuo nenustebino, vargu ar galėčiau nurašyti į nuostolius kaip skaitytoja – rašytojai nuosaikiai darbuojasi savo sode, kurio vaisiai neblogo skonio, nors esam iki soties jų prisiragavę; bet kaip kritikė matau, kad jie kartojasi, dirba pagal seną atspėjamą programą, nebeatsinaujina – todėl daugumos pripažintų, vidurinio ir vyresnio amžiaus rašytojų kūriniuose vyrauja koncepcijų, tematikos ir stiliaus nuovargis… Nepasiteisina bandymai pasakojimą sušiuolaikinti pasitelkiant madingas temas ir šiurkščią groteskinę raišką, kaip kad atsitiko Jurgiui Volandui-Juozui Glinskiui romane „Dorandobongas“ apie seksualinį vaikų išnaudojimą („šėtoniškai“ konotuotas intertekstinis Volando slapyvardis negelbsti). Pats didžiausias nusivylimas – Zitos Čepaitės romanas „Paveikslas“, kur rimtu veidu, bet vienodai pagiežingai vaizduojamas ir sovietmetis, ir nepriklausomybė. Pripažinta nomenklatūros dailininkų šeima (vyrą, dukrą ir sūnų valdo oficiozinį statusą turinti motina) pagrindinei veikėjai Gemai, kilusiai iš provincijos, tampa žavesio ir traukos objektu, kol mergina nepajungiama šiai matronai ir jos dukrai tarnauti ir pasidygėjusi ima kritikuoti visus ir viską. Nežinau, kodėl dar šiandien rašoma tokiomis įsiėdusiomis schemomis, kai jau du dešimtmečius jos vis kartojamos ir įtvirtinamos. Šabloniškom situacijom grįstas ir sovietinės tikrovės nykumas (dviguba mokyklos direktoriaus moralė, nomenklatūros galia), ir kailio išvertimas po pervartos: užkietėjusi komjaunuolė tampa pavyzdine katalike ir Rožinio draugijos nare; pasileidęs bohemietis – kariu savanoriu; Gema tėvų įstumta į filologiją, kad atiduotų skolą „tautai ir kultūrai“ (p. 79) ir t. t. Siužetui prasitęsus po penkiolikos metų, t. y. maždaug 2007-aisiais, sąmonė lygiai taip pat tebėra indoktrinuota. Kaip sako Tomas Venclova, „žmogus, kuris yra alergiškas sovietmečiui, kažkokia prasme dar gyvena sovietmetyje“[1]. Įdomesnė romano linija – nelegali prekyba meno vertybėmis; įpinamas detektyvo momentas – prapuola stebuklingu laikomas paveikslas, žūsta tarptautinės žiniasklaidos žurnalistas Hubertas Grosas, kurį mylėjo ir paskutinė matė Gema. Nors yra bandymų sušiuolaikinti pasakojimą vertelgiškais vs šventais motyvais, ne tik personažų, bet ir pasakotojos sąmonėje bei tikrovės vaizduose nuolat prasimuša „pelėsis“, ironizuojant naujoves: „Gatvės atnaujintos, išgražintos, pastatai restauruoti, perdažyti, bet visa tai jai atrodė it luoba, kuri netruks nusitrinti ir prasimuš senasis – nušiuręs, suskeldėjęs, pelėsio sugraužtas – senų plytų mūras“ (p. 231). Arba toks atsilikęs verdiktas: „Čia maisto į namus iš restoranų neužsisako“ (p. 233). Dar ir kaip užsisako!

Palikdamas „Metų“ žurnalo vyriausiojo redaktoriaus pareigas Danielius Mušinskas viename interviu sakė, kad dvidešimt dvejus metus tarnavęs literatūrai ir rašytojams savo paties kūrybą vertina sąmoningai: „Tikra laimė, kai rašai ir jauti, kad rašai vis geriau, progresuoji arba išsilaikai aukštam pasiektam lygyje. Tačiau dažnai atsitinka taip, kad rašytojas ima rašyti drungnus skaitalus.“ Retai kam duota nerašymo būseną pasirinkti ir ją ištverti.

Ryški pastarojo dešimtmečio tendencija – kad daugelis knygų nebepaklūsta aiškesnei žanrų taksonomijai, jaunesnių autorių rašymas taikosi prie nūdien psichologų diagnozuojamo išskaidyto dėmesio sindromo – trumpėja sakiniai ir kūrinėlių apimtys, įsiterpia piešinukai, draminiai fragmentai, paradoksalūs posakiai, nebetarnaujantys pasakojimo rišlumui. Tai matome ir Mykolo Saukos skečų rinkinyje „Grubiai“, gavusio Kazimiero Barėno premiją už geriausią prozos debiutą. Toks dėmesio koncentracijos deficitas nepalankus tradicinių epinių romanų rašytojams – ilgiems, išsišakojusiems, daug siužetinių linijų raizgantiems, išsamius charakterius kuriantiems tekstams. B. Jonuškaitės ketvirtas romanas „Maranta“ – išsamus psichologinis pasakojimas apie vienos didelės šeimos (net devyni vaikai) narių likimus. Kilusi iš Šiaurės rytų Lenkijos lietuviškos salos, sudėtingos istorijos Seinų krašto, autorė savitai – nes vienintelė profesionali šio regiono rašytoja Lietuvoje – atkuria jo buitį, ūkio darbus, papročius (tetos dar audžia), brolio prieraišumą arkliams, vaikystės žaidimus ir šeimos santykius iki pat šių dienų, veiksmą paraleliai plėtoja JAV, kur mirtinai serga ten 1977 m. nutekėjusi pasakotojos vyresnėlė sesuo (vėliau paaiškėja, kad tikroji motina). Turtinga kalba, įsotintos polonizmų tarmybės tapo knygos dizaino dalimi (aiškinamos paraštėse ir – netikėta! – yra parašytos ranka). Juozas Aputis mėgo pabrėžti, kad B. Jonuškaitės Seinų krašto pilnatvė atitinka, atspindi ir savotiškai kompensuoja sovietmečiu likviduotą mūsų tarpukario ūkininkų gyvenseną. Lėtos tėkmės, daugiažodis ir, deja, senamadiška pasakojimo technika sukurtas, – tai vis tiek geriausias B. Jonuškaitės kūrinys, primenantis XX a. vidurio lietuvių klasikų romanus: Ievos Simonaitytės etnografinę Rytų Prūsiją, Mariaus Katiliškio Šiaurės Lietuvą ne tik išskirtiniu regioniškumu, bet ir sultinga vaizduosena:

Ežeras viską atmuš, tokia jo paskirtis, tokia vandens priedermė, atmušti palinkusiojo veidą ir jo gyvenimą. Gyvenimą su arkliais, Saule ir Taduliu ties pirtimi, kai vakarais paviršius lygus lygus, atspindžiai tokie ryškūs, kad imi abejoti, kuris pasaulis tikresnis, ir brendi patikrinti. Suyra, sueižėja veidrodis ir juokiasi sesė su broliu iš kvailos mažytės mergiūkštės, rieškutėmis gaudančios kumeliuko šnerves, sesės kasą ar brolio meškerykotį. (p. 43)

Močiutė, kuri anūkę išaugino kaip dukrą, jai, kaip labiausiai „mokytai“ (nes galės suprasti, pateisinti ir atleisti) prieš mirtį iškloja visas giminės paslaptis, baisias karo ir pokario metais gyvenusiems geografinio paribio žmonėms. Taip į romaną be reikalo įsiskverbia populiariosios literatūros masalas (net trys vaikai ne to biologinio tėvo, ne tos motinos), nenuostabu, kad pasakotoją Rasą ištinka tapatybės krizė. Prasmes pagilina, antraštę motyvuoja „Marantos“ simbolika (atspari gėlė, kurios lapas abipus gyslos turi po penkias „kruvinas dėmeles“ – dekalogo užuomina).

Vienu ypu prarijau paaugliams skirtus nedidelius romanus – 2014 m. „Alma littera“ surengto jaunimo literatūros konkurso nugalėtojų tris knygas, kurios tapo visai netikėtais atradimais, nes turi pamatinius gerai literatūrai būtinus dėmenis. Tai Akvilinos Cicėnaitės „Niujorko respublika“, Dainos Opolskaitės „Eksperimentas gyventi“, Rebekos Unos „Atjunk“. Visose iškyla nesupaprastintas gyvenimo vaizdas, psichologiškai motyvuoti santykiai ir beveik nėra paviršinio literatūros „darymo“. Darniai sukomponuotoje knygoje A. Cicėnaitė pasakoja apie 13–15 metų vaikus (du brolius, dvi seseris) nepriklausomybės atgavimo dienomis. Vaikams rūpi jų amžiui būdingi dalykai – draugai ir nuotykiai, santykiai su namiškiais, mažos išdavystės, įsimylėjimai, geresnio gyvenimo ilgesys. Niujorkas romane – apgriuvusi slėptuvė, bet susikurtame paraleliniame pasaulyje saugu. Skirtingų socialinių sluoksnių šeimos (šiškų ir girtuoklio) supriešintos korektiškai. Labiausiai patraukia du dalykai – saikingas sociopolitinis fonas (jaunesnės kartos steigiamas naujas žiūros taškas į netolimą praeitį) ir paukščių leitmotyvas. Beatričė rimtai domisi ornitologija – visus žmones (šeimynykščius, mokytojus, draugus) mato ir švelniai pravardžiuoja tam tikros rūšies paukščiais. O mylimasis – tiesiog pavarde Paukštis.

D. Opolskaitės pasakotoja – penkiolikmetė iš vaikų namų, nudeginta gyvenimo, nieko nežinanti apie tėvus. Ji bevardė, beasmenė, nemylėta, atžari, bet turi smalsumo kibirkštį „kas, kaip ir kodėl“. Į ką atsiremti vienišam vaikų namų auklėtiniui? Priglausta savanaudės globėjos pasijaučia pakliuvusi į priplėkusius spąstus, susideda su nusikaltėlių kompanija, įsimyli, jaučiasi laiminga, bet, grupuotei patekus į teisingumo rankas, jos pasaulis subyra. Ir siužetas, ir paauglių būsenos siūbuoja tarp smurto ir šviesos troškimo. Vaikų likimai skirtingi, jų bendravimas nenusaldintas, pabrėžiant nelygstamą konkretaus individo vertę (mylėti nusikaltėlį). Dirbdama mokytoja, D. Opolskaitė pažįsta paauglius, teigia specialiai nevengusi drastiškų scenų ir dialogų, norėjusi sukelti abejones, išsilaužti iš stereotipų. Ūgtelėjusios našlaitės gyvybinė spyruoklė – gimęs kūdikis, pajausta atsakomybė.

Rebekos Unos „Atjunk“ – tai distopija apie technologizuotą ateities visuomenę, kur viskas sterilu ir kontroliuojama. Gyvenimą pakeitė translaifas, žmones – biorobotai, mechaniškai pradedami ir lengvai klonuojami. Kiekvienas žmogus įvestas į deterministinę sistemą, apsuptas bioplėve, maitinasi vitaminais iš buteliuko, gyvena kelis šimtus metų, bet svarbiausia – draudžiami pojūčiai, juslės, emocijos, ką jau kalbėti apie jausmus. Senuoju būdu pradėta pasakotoja Gryta yra ne tokia kaip visi, nori bėgioti, liesti, mylėti, pažinti, bet sistema tokius naikina. Intriga – kuo jai baigsis? Šis sintetinis ateities pasaulis, kur viskas pavaldu technologijoms ir užsislaptinusiai valdžiai, pasirodo, labai traukia jaunus skaitytojus („Atjunk“ išrinkta skaitomiausia paauglių grupės knyga). Mokslinėje fantastikoje distopijų gausu, bet šįkart universalizuotas pasaulis atrodo taip arti mūsų, išmaniųjų „žaisliukų“ pavojai tokie pažįstami, kad knyga skleidžia paveikų edukacinį efektą (ar rezultatyvų moralą) – gyvename puikiame visokių laisvių, gražios gamtos ir tikrų santykių pasaulyje, tad branginkim, ką turim.

Ne tik paauglių literatūros žybsnis liudija, kad literatūros lauke vyksta figūrų per(si)stumdymas, keičiasi kai kurios hierarchijos ir proporcijos. Emigracijos mastai verčia atsisukti į knygas, rašomas užsienyje, kurios vis labiau artėja iš literatūros periferijos į centrą, nes jų daugėja ne tik kiekybiškai. Norvegijoje gyvenančios Rūtos Mataitytės romano „Gunda“ pasakotoja vertėjauja šios šalies teisme, ligoninėje, policijoje, kalėjime, kur nekalbantiems lietuviams reikia pagalbos, ir ta patirtis skaitytojui atveria nežinomų realybės pusių, o autorę kaip rašytoją brandina. Artėja link mūsų literatūros centro ir angliškai rašantis kanadietis Antanas Šileika. Anksčiau nelietuviškai išguldytos istorijos a prioriignoruotos kaip svetimos, bet ar racionalu taip daryti, jei remiamasi lietuviška medžiaga, analizuojamas lietuviškas mentalitetas? Šaunus ir šerpetotas A. Šileikos novelių romanas „Pirkiniai išsimokėtinai“ (vertė Vitalijus Šarkovas) – jau trečia jo knyga lietuviškai („Bronzinė moteris“, 2009; „Pogrindis“, 2011), linksmai pasakojanti apie tėvų kartos konservatyvumą ir jų vaikų žvalų entuziazmą integruojantis svečioje šalyje Kanadoje XX a. 6–7 dešimtmečiais. Lietuvoje vienintelis Jurgis Kunčinas buvo įvaldęs tokį žaismingo, bet gyvenimo nesupaprastinančio humoro tipą.

Konstruktyvesnį, intelekto žaisme ir ironiška distancija pagrįstą stilių reprezentuoja Undinės Radzevičiūtės romanas „180“ – apie tai, kaip žmogaus gyvenimas labai dažnai pasisuka kardinaliu 180 laipsnių kampu. Rašytoja tyčia sėkmingai laužo banalybės logiką, jos trumpasakis, paradoksaliais aforizmais pakrautas sakinys ne tik žavus, bet dažnai priverčia kvatotis ir yra lengviau įrikiuojamas į Woodyÿio Aleno, Kurto Vonneguto ar Daniilo Charmso draugiją nei į kokią lietuvių literatūros tradiciją. Romane pasakojama apie du brolius – advokatą Talį ir vieno kurorto merą Vinstoną (pavardės žymėtos), kurie jau keliolika metų nepalaiko ryšių. Kad jie broliai, sužinome baigiantis romanui, tai padeda išlaikyti intrigą. Veikia žmonos Greta ir Ire, Vinstono bičiulis Škotas, katė Fima, sekretorė, slaugė, namų tvarkytoja ir milijardierius pravarde Geografas. Romano struktūra paprasta, bet nelietuviškai tvirta, chronologiškai prasideda nuo pirmo skyriaus B, tada ekskursas į praeitį A ir finalas C. Išeina BAC – toks lietuviškas ištiktukas, kuris atitinka staigius likimo posūkius – vieną veikėją ištinka infarktas, kitą insultas, įsipina ir kriminaliniai elementai, bet broliai galop susitaiko, nes advokatas turi gelbėti į bėdą patekusį merą. Akivaizdžiai lietuviškų realijų nedaug, tačiau atpažįstame mero santykius su miesto taryba, avariją pramogų parke ir kitus nesenus „lietuviškus“ įvykius. Siužetas minimalus ir nelabai svarbus, pati pasakojimo būdo kristalizacija stiliuje yra šios rašytojos specifika, nors kiekvieną sakinį rašyti iš naujos eilutės – ir prabanga, ir susireikšminimas.

Skaitydama šešioliktą Kęstučio Navako knygą „Begarsis skambutis“ patyriau metamorfozę – iš pradžių vos įveikinėjau kaip labai estetizuotas hermetiškas esė, bet vėliau jos įtraukė ir ėmiau įžvelgti vis daugiau tragiškųjų gijų, ypač daug užkoduotų baigmės nuojautų (iškalbus į upę išpiltos stiklinės įvaizdis – upė per didelė „tilpti nežūstant“, p. 51). Rašytojas sugestyviai atkuria alkoholio paveiktos psichikos kasdienybę, kai žmogus tampa kraštutinai įsijautrinęs, haliucinuojanti sąmonė iškraipo dydžius, daiktų proporcijos pakinta, minutės ištįsta, prisiminimai nebedomina. Pasaulio suvokimas hiperbolizuotas, o prisirišimas prie gyvenimo abejotinas, ir tokios pasaulėjautos raiška gretintina su Andriaus Jakučiūno „Tėvyne“. Knyga dramatiška ir dėl kūrybinio autoriaus solipsizmo, kai vienintele realia esamybe tampa kūryba, kai tenka žodžiais „kurti kiekvieną savo akimirką, nes kitaip ji neateis“ (p. 213). Įžanginėje esė net pasakoja pats tekstas, rašyti = gyventi kaip fizinė žūtbūtinybė, todėl autorių tedomina „kalbos tirščiai“, „teksto tembras“, visos galimybės išsireikšt nebanaliai – tam dedamos didžiulės pastangos. Siekiama aforistinio kalbėjimo būdo, sakinių viražų, mandrų pasakymų: „Vienas kartas nekuria ritmo. Ritmą kuria du kartai. Kartais – keturi, bet keturių niekada nesulauksi“ (p. 53); poeto įprotis prisišaukia rimus, pavyzdžiui, opalas–ovalas, krivis–kirvis. Išradingai apibūdinamos būklės ir būsenos: žmogus atsisėda „taip atsargiai, lyg savo gyvenimą surinkinėtų pagal butelyje sunarstomo burlaivio pavyzdį“ (p. 35); žmona nutolo „lyg būtum pažiūrėjęs į ją pro apverstus žiūronus, priartėjo kitos merginos įvairiaplunksniu klegančiu būreliu“ (p. 73). Nenutildomai skambant vidiniam negatyvizmo skambučiui pirmoje dalyje „Sudegusių vabzdžių dulkės“, antrojoje jau vyrauja įprastesni šmaikštūs kultūriniai reportažai (kelionė į Čekiją, tarptautiniai poetų skaitymai Japonijoje, Frankfurto ir Leipcigo knygų mugės, vinilo albumų pašlovinimas, Kauno bohema, kuriai randama vis naujų spalvų, ypač knygynui „Septynios vienatvės“, jo ryškiai veiklai ir pabaigai, kai „atmintį torpeduoja tik nuotraukos“ (p. 157). Skaitant esė „Kitas iš Giedros dėžutės“ ateina mintis apie panašią poetiką išpažįstančių rašytojų bičiulišką tarpusavio intertekstualumą ir besikartojančias temas (asmens problematika, menų refleksijos, kultūrinės kelionės, estetinių ieškojimų aistra). Sąmoningai ir atkakliai siekiant pažeisti „ankstesnes normas ir formas“, kuriama savotiška prašmatnios naujakalbės „kultūrinių bendrybių“ saugykla, kurioje kiekviena detalė yra unikali, bet jų daugis formuoja tos naujakalbės stereotipinį paveikslą.

Nuo 1992 m. Paryžiuje gyvenantis V. Papievis ir toks pat atpažįstamas, kaip prieš tris dešimtmečius „Užmaršties slėnyje“, ir vis kitas kiekviename naujame kūrinyje („Odilė“ – ketvirtas autoriaus romanas). Girdėjau sakant, kad Lietuvoj tokia knyga net negalėtų būti parašyta, nes vaizduoti gyvenimo džiaugsmo kupiną senatvę – pas mus neįsivaizduojama, tačiau knyga išskirtinė ne dėl vaizdavimo objekto, o dėl visuminio santykio su gyvenimu ir rašymo kokybės. Romanas toks daugiabalsis, kad kiekvienas galime rasti savo temų hierarchiją – vieniems tai seno žmogaus laikysena, kitiems imponuoja kultūrinė Paryžiaus aura, tretiems – aristokratizmo klodas su visais subtiliais niuansais, ketvirtiems – įtemptai reflektuojantis pasakotojas. Epizodas, kai bukinistas skandina Senoje knygas – atsisveikinimo simbolis, praeinamybės triumfas (niekam nebereikia tų knygų, daug ką semia užmarštis), tad labai adekvatus jausmas – pasakotoją apėmęs bejėgiškumas, ir tai parodo, koks tikslus rašytojas, atspindėdamas psichologines būsenas. Kodėl romane konceptualiai netriumfuoja pãbaigos? Man regis, tik dėl pasakotojo sąmonės įtempto būdravimo, intensyvaus refleksyvumo, kai nuolat jauti gyvą jo minties, pojūčių, reakcijų pulsavimą. Herojus – klausiančios sąmonės Vakarų žmogus, o jo buvimo nuogumą sublimuoja originali metafora „egzistencinė dilgėlė“. Pats V. Papievis pabrėžia jam svarbius laiko bėgsmo apmąstymus. Šiaip objektyvi kūrinių reikšmė yra kita nei subjektyvios autoriaus intencijos (taip sakė fenomenologas Paulas Ricoeuras), bet šiuo atveju galima sutikti, kad kultūros per(si)smelkimas ir laiko srautas neturi pradinio ir galinio taško, viskas sukasi cikliškai, nors urbanistinei, ne agrarinei literatūros krypčiai tai būtų nauja atvertis. Senatvė čia ori ir pilna gyvybės, noro nepasiduoti, bet drauge turinti ligų, baigmės nuojautų, kai sakoma, kad „jos paskutinis pavasaris, paskutinė vasara, paskutinis ruduo ar paskutinė žiema“ (p. 191), kai „viskas šiek tiek lėčiau, šiek tiek tyliau“ (p. 237). Žavus devyniasdešimtmečių moterų Odilė / Koletė duetas prikelia nugrimzdusios XX a. pirmos pusės „gražiosios epochos“ kultūrinę praeitį, šeimų istorijas su vyrais, vaikais, giminėmis, pažįstamais, pobūviais ir pomėgiais. Turtinga empirinė faktūra ištisai perpinta emocinėmis šilko gijomis… lyg finale plazdanti ta balta šilko užuolaida tarp fizinio ir metafizinio lygmenų. Tai priešstata jaunystės kultui, klestinčiam ir populiariojoje literatūroje, ir žiniasklaidoje, ir gyvenimo paviršiuose, alternatyva visokiems glamūrams, manekenių figūroms, persikinei odai ir vienadienių jaunų žvaigždučių mirksniams. Aliuzijos, pustoniai, metaforų grožis, pasakojimo muzikalumas – tikra priešingybė dabartinėje lietuvių prozoje išvešėjusiam tiesmukumui, visų siūlių išvertimui į paviršių, žurnalistiniam lėkštumui. Viskas čia trapu, vertikalė steigia metafizinę ašį – aukštyn ir gilyn, prisitraukia tą banalųjį, bet lyg ir amžinąjį gyvenimo prasmės klausimą, „egzistencinės dilgėlės“ skaudumą. Sutartinai jaučiame, kaip šis V. Papievio romanas kelia katarsį (kurį esame pervardinę „terapiniu poveikiu“ – nė nepajutę, kaip iš aktualiosios vartosenos traukiasi specifinės estetikos kategorijos).

Rūtos Vanagaitės „Mūsiškių“ fone kitaip ima atrodyti Sauliaus Šaltenio „Žydų karalaitės dienoraštis“ – humanizuojantis romanas, kuris iš pradžių man buvo panašus į pasaką-baladę, nes sunkiai įtikėjau, kad per karą jauna mokytojų šeima įstengė slėpti ir išmaitinti net šešis žydus ir dar vieną sulietuvintą žydaitę, kurią išgelbėjo žaizdotą iššliaužusią iš smėlio duobės (fabriko savininko dukrą, jos gražuolė sesuo sušaudyta). Išgelbėtoji Estera oficialiai įforminama kaip Eliza, mirusios mergaitės „tęsinys“, ir laimingai sulaukia šių dienų. Romano skleidžiamas gerumas ir empatija paremta S. Šaltenio įsitikinimu, kad „rašytojui nereikėtų kalbėti kaip prokurorui“. Rašytojas gali žmogiškai pažiūrėti į kiekvieną situaciją ir pamatyti laikysenų įvairovę (Levinsonų namuose gyvenančios „paleistuvės“ saugo jų daiktus – gal grįš iš Sibiro?). Pažeisti žmonės ir gyvūnai (Milda išoperuotu šonu, šuo pamušta koja, bolševikų kumelė Zoja) išsilaižo žaizdas, įveikia kančias meile ir pasiaukojimu (graudulingų intonacijų ir atsidūsėjimų į pabaigą sumažėja). Romanas komponuojamas kino scenarijaus principu: vizualūs vaizdai, čia ir dabar efektas (pasakotojas kalba esamuoju laiku, „filmuoja“ žodžiais), ryškios detalės ilgam įstringa atmintyje. Pati įspūdingiausia veikėja – laukymėje išmesta prabangi apdraskyta sofa Izolda, kurioje mergaitė randa savo dienoraštį, o įsimintiniausias skyrius – „Persirenginėtojai“, kai nušautų partizanų uniformas apsivelka okupantų talkininkai. Ir pokaris, kaip įprasta lietuvių literatūroje, yra daug baisesnis už karą.

Pernai siūbtelėjo smarki memuarų, kitos egodokumentikos banga. Dabar populiarios gyvenimo istorijos, interviu, pokalbiai kaip nesenos istorijos pažinimo šaltiniai dažnai išties pranoksta grožinėje literatūroje subjektyviai pateiktus praeities variantus. Įsiminė literatūrologės Gitanos Vanagaitės mintis jos naujoje, išskirtinei rašytojai skirtoje knygoje „Prasmių raiška Vandos Juknaitės kūryboje“, kad „žmogaus gyvenimo faktais bei asmenine patirtimi besiremiančios knygos“ raštijos okeane nepasimeta (p. 178). Skaitant Violetos Palčinskaitės atsiminimus „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“ atėjo pavėluotas suvokimas, kad turim dar vieną tikrą miesto rašytoją – poetę ir dramaturgę. Knyga mažorinė savo visuma, tas šviesumo, skaidrumo pojūtis turbūt kyla iš vaikų rašytojos patirties, iš dėkingumo mylintiems tėvams, o humoristinis „pamušalas“ paveldėtas iš žydaitės mamos. Užuomina, kad pati niekada kūryboje nevaizdavo vilko, suponuoja ir kritinių gyvenimo epizodų nedramatinimą (ją kūdikį dėl motinos kilmės slapstė, pionierių stovykla kėlė košmarą, nebaigtas universitetas, neįvertinti kūriniai, neišsipildžiusi meilė). Dažnokas pasisėdėjimų „Neringos“ kavinėje referavimas kiek dvelkia snobizmu, o perprastas bendravimo su Juozu Miltiniu kodas kuria „kietos“ moters įvaizdį (visiškai kitoks, „nukarūnuotas“ J. Miltinis regimas A. Liobytės laiškuose). Junglūs atminties lopinėliai V. Palčinskaitės vasariško registro atsiminimuose sūkuriuoja laisvai, į nedidelius skyrelius rikiuojant kultūrinius bei gyvenimo nuotykius ir formuojant neįprastai minkštą sovietmečio vaizdą – vyraujant martinaitiškajam credo „mes gyvenome“.

Ypatingai šviesi paties Marcelijaus Martinaičio netikėtų esė knyga „Kaip katinai uodega peles gaudo“ (kurią kompiuteryje rado žmona Gražina), – ne tiek apie gausią įnoringą katiniją, kiek apie jai tarnaujančius mylinčius žmones, kuriuos katinai ir pamoko, ir paguodžia, ir lyg veidrodyje atspindi Homo sapiens silpnybes. Tiksliniai ir jaukūs anksčiau nespausdintų eilėraščių intarpai:

Kartais norėčiau būti katinas,
atsigulti ant tavo kelių,
meiliai žiūrėt į akis,
prisiglaust prie tavo krūtinės
ir murkti.

Po to atsibusti
ir rasti tave skalbiančią
jau sunešiotą mūsų gyvenimą. (p. 100)

O pats „mes gyvenome!“ apogėjus spalvingai sušvyti rūpestingai parengtame epistolinio palikimo tome „Aldona Liobytė (1915–1985): korespondencijos fragmentai“ (sudarė dukra Gintarė Paškevičiūtė-Breivienė ir menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė). Gaila, kad dabartinis mūsų komunikavimas laiškais tik sumirga virtualioje erdvėje ir ištirpsta, o juk tai ištisos kultūrinės informacijos kasyklos ateičiai. Šios dienos požiūriu stulbinama detalė, kad A. Liobytė rašė rašalu ir metaline plunksna, „kurios neiškeitė nei į parkerį, nei į tušinuką, nei juo labiau į rašomąją mašinėlę“ (p. 11). Laiškai rodo, kokia ši moteris organizuota, sąmojinga, šeimyniška ir kokia atspari sovietmečio „pelėsiui“. Dirbant leidykloje, susirašinėta su Juozu Kėkštu, Jurgiu Tornau, Dominyku Urbu, Juta Čeičyte, Kaziu Saja, Ona Šimaite, Antanu Vienuoliu, Aleksandru Žirguliu ir daugybe kitų kultūros žmonių – šalia darbinių kūrybos, redagavimo, teatro, leidybos reikalų trykšta karšti kasdienio buvimo geizeriai, kuriuose nuskęsta skurdžių pokario dešimtmečių nepritekliai, bet išlieka dosnumo, atjautos, džiaugsmo ženklai. Asmenybiškumo substanciją skleidžia ir nenuolanki laikysena, ir neprilygstamo stiliaus savitumas (niekas nesugalvotų rašyti tokios autocharakteristikos 1957 m. stodamas į LTSR rašytojų sąjungą: „Nejaučiu savyje jokių gabumų“, p. 91, ar tokio palyginimo: „Grikių spalva labiau tinka grikių košei negu gintaro vėriniui“, p. 109).

Įstabi savo turiningumu Viktorijos Daujotytės gyvenimo apmąstymų knyga „Vartai į abi puses“, Marijui Šidlauskui bandant prakalbinti profesorės „tyliąją asmens būtį“ – nes viešoji yra gražiai ir gausiai matoma. Pokalbiuose introspekcinė vidujybė darniai koreliuoja su profesoriškomis, kultūrinėmis patirtimis. Vienu sakiniu tokių veikalų neapibūdinsi. Ieškant kokios metaforos, pirmieji impulsai ateina iš muzikos srities: gerai temperuotas klavyras, mokytojos ir mokinio minčių orkestruotė, muzikuojanti dialoginė knyga.

Šių metų sausį minint Jono Mikelinsko mirties metines iš jo nenuilstančiosios sesers Paulės gavau dovanų paskutinę rašytojo knygą „Temidė ir Niurnbergo sindromas“, tebetęsiančią jo „priešsrovinės“ (vėlgi M. Šidlausko sąvoka) publicistikos darbus, nes „patriotiškai nusiteikusiam žmogui bet kada gali rastis situacijų, į kurias jam bus tiesiog būtina įsikišti“ (p. 233) – ir tokių situacijų jis nuolat rasdavo visuose kultūros ir politikos baruose. Ne visada sutikdamas su J. Mikelinsko požiūriais, negali nesižavėti šio žmogaus visuomeniniu angažuotumu.

Ir smalsiai, ir nepasitikėdama pradėjau skaityti pernai mus palikusio filosofo ir politiko Romualdo Ozolo „Pradžių knygą“, bet greitai paaiškėjo, kad kartais ir vienintelis romanas būna tiesiog pavykęs, nes parašytas iš vidinės būtinybės, kurios persmelktas tekstas yra sugestyvus, nors esti ir pasakojimo tradiciškumo. Tai autentiškas kūrinys apie vieno žmogaus ir visos kartos laikysenų formavimąsi (1939-aisiais gimę, 1957-aisiais tapę abiturientais), apie tos kartos dilemas: „Kurie priešinosi su automatais – išguldyti. Mes ten pavėlavom. Kurie grįžta iš sibirų – tyli ir slapstosi. Kurie už Atlanto – niekada nebegrįš. Mes palikti sau. Turim atrasti kaip gyventi“ (p. 232). Atmintyje tuoj pat atgyja V. Juknaitės dramos „Formulė“ beveik adekvačios ištarmės, kai moterys kalbasi prie sandėliu paverstos bažnyčios: „ELŽBIETA. Vienus iššaudė. Kitus išvežė. Išbėgo patys. Taip ir pasibaigė.“ Tų metų gimimo ir Romualdas Granauskas, Jonas Strielkūnas, Algimantas Bučys, Gražina Mareckaitė, Šarūnas Šimulynas ir kiti. Dar vienas bildungsromanas apie jaunuolio charakterio brendimą ankstyvuoju sovietmečiu, akcentuojant saviugdos svarbą (viskam gabus vaikinas nuosekliai ugdo savo talentus ir valią: sportas, matematika, rašiniai, pereinantys į kūrybą, smuikavimas, teisybės jausmas, apsimetinėjimo atmetimas, drąsa ginčijantis su mokytojais). Imame simpatizuoti Tomui, sąmoningai save formavusiam bjaurasties pritvinkusioje aplinkoje (beje, agrarinės ir kolūkinės realijos įpinamos saikingai), o pasakojimo centre – intelektualinis brendimas, skausmingai atviras kalbėjimas apie tai, kaip iš berniuko tampama vyru ir kokia laikysena pasirenkama. Tomas atranda tyliosios opozicijos būdą, kaip išlikti asovietiniu žmogumi, o režimo atžvilgiu – ištikimai stovėti su savais: „Yra savi ir svetimi – štai ir viskas. Gyvenk su savais, neišduok svetimiems, ir gyvensi teisingą gyvenimą, būsi teisus“ (p. 163). Romaną rašant ir asovietinius akcentus dėliojant iš XXI a. perspektyvos, herojus, žinoma, sukurtas kiek sąmoningesnis, nei anuomet galėjo būti.

Reziumuodama pacituosiu išties pasaulinio kalibro filosofą, rašytoją, semiotiką Umbertoÿą Eco, šiemet pasitraukusį į laiko užribius, bet, laimei, jo žinomiausių veikalų vertimai solidžiai praturtino lietuvių kultūrą. Paskutiniame romane „Nr. 0“ apie tai, kad žiniasklaida manipuliuoja žmonių sąmone ir pati produkuoja naujienas, o ne jas atspindi ir perteikia, esama ir kitų mums aktualių U. Eco būdingo aforistinio formulavimo deimančiukų: „Kas neturi gyvosios atminties, ieško jos mene“, arba: „Seni geri laikai nebuvo tokie ir blogi“ (abu p. 66).

Algis Kalėda

„Pagaliau lietuvių literatūrai sekasi?“

Pirmiausia – keli žodžiai apie bendresnius, gal net atsikartojančius dalykus, kurie matyti ir 2015 metais. Norėtųsi juos bent punktyru susieti su pačia literatūros vyksmo būkle, tendencijomis, taip pat ir su literatūrinės komunikacijos dalyviais – autoriais, su jų pasiūlomis bei su skaitytojų lūkesčiais. Ypač skaitytojų. Nėra abejonių, kad trumpame pasisakyme neįmanoma rasti vienareikšmių diagnozių ir kokių nors bendrųjų vardiklių. Tiesiog šiuo atveju pernelyg daug įvairių „žaidėjų“ su savomis taisyklėmis ir savais siekiniais. Juo labiau kad šioje arenoje neįmanoma parinkti arba paskirti kokių nors bešališkų teisėjų (kritikas juo vargu ar gali būti). Be to, čia nežadu kalbėti apie poeziją, nors dera pasakyti, kad puikios Alfonso Andriuškevičiaus, Vlado Braziūno, Donaldo Kajoko, Aido Marčėno, kitų poetų strofos menine skvarba, estetiškumu lenkė savo kolegų prozininkų raštus. Gal ir todėl, kad eiles sunkiau rašyti… Bet apie tai vėliau.

Kritikos, vertintojų, recenzentų ir galbūt skaitytojų laikyseną, manyčiau, didžia dalimi gali nusakyti Jūratės Sprindytės pasiūlytas aptarimo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute devizas, prie kurio, regis, kiti kolegos vis dėlto pasiūlė prirašyti klaustuką. Tad kaip ir ar iš tikrųjų sekėsi lietuvių literatūrai? Kokie aspektai krito į akis? Bemaž aksiomos ištarmę turintis dalykas: ir šiandien, kaip kone kiekvienais pastaraisiais metais, daugiausia kalbame apie kūrinių įvairovę, žanrų mišraines ir difuzijas, bet gerokai rečiau (entuziastingai nustebę) apie kūrybinius pakilimus, menines viršūnes, atradimus, džiuginančius ir skaitytojus, ir kritikus. Kalbame pabrėždami didėjančius leidybos (tarsi medžioklės arba Sosnovskio barščiais užleistų piktžolėjančių laukų) plotus, mėginame kažką išpirkti, pateisinti, sublimuoti, išgelbėti nuo nevisavertiškumo kompleksų. Sakytum, devalvuotų žodžių seklumas, serijinių erotinių scenų bejėgystę galėtų kompensuoti kaži kokios įmantrios pseudoegzotiškos ir pseudointelektualinės mantros, nevykę autopsichoanalizės seansai. Bet jie paprastai jau nejaudina skaitytojo ir nepadeda sukurti konceptualios įtaigios vienovės.

Dėl disharmoniškų visumos kontrapunktų smarkiai pralaimi Sauliaus Šaltenio romanas „Žydų karalaitės dienoraštis“, beje, parašytas kaip scenarijus su savotiškomis, pagal montažo principus sukarpytomis ir sudurstytomis atskiromis scenomis. Nenorėčiau abejoti autoriaus meistriškumu brėžiant vaizdingus vyksmus, išraiškingas detales, pateikiant taiklius sugretinimus, kurie padeda sukurti ir judinti sugestyvius atskirus „kadrus“ („Miesto link lėtai tingiai juda vežimas, vienas jo ratas kreivuliuoja suskilęs, iš bėdos suveržtas viela, cypčioja, gremžia vežėčių šoną, kraujas prasisunkia pro dugno lentas, raudonas lašas pakimba, nutįsta ir krenta ant kelio“). Tačiau vis dėlto tekste nusveria siekimas epatuoti skaitytoją su tabu susiliečiančiais paveikslais. Ankstesniajam S. Šalteniui (pavyzdžiui, iš „Kalės vaikų“) būdingos puantilistinės, vaizdžiais deminutyvais ir epitetais pamargintos paskiros vaizdavimo detalės naujausiame kūrinyje groteskiškai pjaunasi su atstumiančiais, bjaurasties poetiką eksponuojančiais aprašymais. Gal todėl visas kūrinys primena keistai iškreiptą veidą su skausmo, empatijos ir mazochistinių bei sadistinių ekstazių žymėmis.

Panašius įspūdžius patyriau skaitydamas žinomų autorių Zitos Čepaitės („Paveikslas“) ir Sauliaus Stomos („Skylė, dėžė ir meilės kalnas“) romanus, kuriuos tik labai palankiai nusiteikęs skaitytojas galėtų traktuoti kaip grakščią meninę visumą. Antai Sausio 13-osios išvakarių vaizdavimas mažų mažiausiai atrodo nesolidžiai arba komiškai, kai šalia jų kurpiamos, pavyzdžiui, tokios scenos: „Rudėną žadinti jai patiko – įsisiurbdavo į lūpas ir bučiuodavo, kol šis atsibusdavo. <…> Iš anksto paruoštu lignino gumulu Rudėnas užkimšdavo jai burną paaiškinęs, kad už nereikalingą paniką ji bus nubausta. Prasikaltusios slaugytojos ir baudžiančio gydytojo žaidimas buvo malonus – mergina šokdavo priešintis, bet Rudėnas blokšdavo ją ant kušetės, tampriu tvarsčiu suverždavo juosmenį, kietai apvyniodavo krūtinę, palikdamas porą siaurų plyšelių speneliams prasisprausti, o spermos išsiveržimui artėjant delnu užspausdavo slaugytojai nosį, kad dūstančio kūno traukuliai sustiprintų orgazmo pojūtį“ („Paveikslas“, p. 13–14). Deja, daugelyje kitų beletristikos tekstų apskritai sunku atrasti kiek rimtesnių meniškumo properšų.

Dažnas šiandienos prozininkas tiesiog nekelia sau ambicingesnių tikslų siekti pasakojimo grožio, kad kuo giliau užkabintų skaitytojo dvasios stygas (kaip elgdavosi Romualdas Granauskas, Juozas Aputis). Taip, matyt, nutinka ir dėl per didelės skubros, nepagarbos skaitytojui, ir, aišku, dažnai dėl talento stygiaus. Čia vėl norėčiau paminėti poetus, kurie dar žino, kad literatūra – kalbos menas (pavyzdžiui, Kęstutis Navakas, kurdamas esė „Begarsis skambutis“, to neužmiršo…). Šiuo metu mūsų prozoje veikiau atsisakoma ar nemokama, trivialiai tariant, šlifuoti sakinio, kamuoti savęs ilgomis įstangomis, kad kuo jautriau būtų aprašytas kuriamo personažo unikalumas ir katarsiškai perteikta visa tai skaitytojui. Pernelyg skubama kuo greičiau viešinti savo sumanymus, kad nepavėluotum sudalyvauti prestižinėje mugėje ir pakliūtum į rinką.

Todėl, mano manymu, tokiame fone labai imponuoja tie autoriai, kurie siekia tam tikro emocinio balansuotumo, dermės ir saikingiau naudojasi dirgliomis, ekscentriškomis vaizdavimo priemonėmis. Be to, ir mažiau, taupiau rašo. Tarp jų visų pirma Danutė Kalinauskaitė, novelėse („Skersvėjų namai“) sukūrusi stebėtinai kondensuotus, o drauge plačiomis konotacijomis toli spinduliuojančius prasmių telkinius. Jos kūriniai, nors ir platesnės apimties, retsykiais priminė Bitės Vilimaitės atvėrimus, tiesa, orientuotus ne į emocinę, o labiau į intelektinę vaizduotę. Aukštos meninės prabos kūriniu, prilygstančiu ankstesniajam „Eiti“, neabejotinai laikyčiau Valdo Papievio romaną „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“. Autorius sukūrė sugestyvų, bergsoniško vitališkumo ir prustiško dėmesingumo kupiną, kone impresionistiškai mirguliuojantį herojės portretą, kuris adresatui teikia galimybę pajausti elegantiško pasakojimo ir melancholiškų asociacijų grožį. Drauge jis tarsi aktualizavo paprasto, įdėmaus Antano Vaičiulaičio pasakojimo įtaigumą („Valentina“), kurį vėliau kiek kitokiu lygmeniu tęsė Bronius Radzevičius.
Į lietuviškos beletristikos tradicijas skatina atsigręžti ir Birutės Jonuškaitės romanas „Maranta“. Šiuo atveju bene labiausiai imponavo autorės sumanymo plotis ir daugiaaspektiškumas, primenantis Vaižganto ar Ievos Simonaitytės epopėjas. Kita vertus, patraukia ir pats diskursas, inkrustuotas spalvingais dzūkų tarmės ornamentais, ir at/sukurtas sintetinis konkrečios bendruomenės, jos gyvasties bei atminties atvaizdas. Kiek nuvylė pernelyg nesustyguota kompozicija, kurią blaško ilgos vaizdavimo atšakos ir tarsi primygtinai siūlomos refleksijos.

Modernistinės literatūros skaitymo kodą reikėtų (bandyti) pasitelkti skaitant Undinės Radzevičiūtės romaną „180“, – ir ne tiktai dėl autorės siūlomos sąlygiškos komponavimo laisvės, kai adresatui atvirai peršamas interaktyvus vaidmuo. Neseniai šį pasaulį palikęs didis italų intelektualas, semiotikas ir rašytojas Umbertoÿas Eco kadaise suformulavo ir išplėtojo savo įtakingą „atviro kūrinio“ (opera aperta) koncepciją, kurioje iškeliami esminiai autoriaus–skaitytojo komunikaciniai vaidmenys. Remiantis ja, visai redukuotai apibūdinus, pilnas, visavertis kūrinio prasmių laukas sukuriamas aktyviai veikiant ne tik autoriaus, bet ir skaitytojo (adresato) sąmonei, vaizduotei. Tokio pobūdžio U. Radzevičiūtės diskursas pats savaime nestebina, nepaperka skaitytojo – jis, aišku, seniai ne naujovė. Šiuo atveju labiau intriguoja iškeltos galimybės naujomis linkmėmis varijuoti fikcijos ir išmonės variantus (turiu omenyje ne tik herojaus vardą Vinstonas Čerčilis). Autorė turi gražią savybę universalijas, alegoriškumo ir parabolės sugestijas supinti su konkrečiais mažmožiais ir aforistiškais pastebėjimais, tad jos tekstas gali patraukti įvairias menines konvencijas mėgstančių skaitytojų auditoriją. O ji, manau, svarbi visiems rašytojams…

Į skaitytojo patirčių sankaupas kreipiasi Vytenio Rožuko romanas „Dvidešimt pamišėlių“, paskelbtas elektroniniu variantu (http://www.radikaliai.lt) ir ieškantis savo adresato tokiu kiek netradiciniu keliu. Autorius it voratinklį mezga autobiografines išgyvenimų gijas labai plačioje kontekstinėje XX a. antrosios pusės Lietuvos erdvėje, o turbūt dėl to, kad nebūtų apkaltintas solipsizmu bei narciziškumu, lygia greta kuria epizodus su žymiausiais epochos mąstytojais ir kūrėjais („Vagneris buvo kaire ausimi kurčias. Jis atsisakė eiti pas Nyčę į ligoninę. Jo nuomone, Vagneris yra jis, o ne Nyčė, kaip visiems sako pastarasis. Ypač jis pasipiktino, kai Nyčė skelbėsi esąs Dionisu. Jis ne pamišėlis, bet monstras, pabaisa. Vagneris žavisi dekadansu ir rafinuotumu, todėl negali domėtis vulgaria psichiatrinės klinikos egzotika“).

Žinoma, tos kelios refleksijos apie pernai išleistas knygas negali atstoti nuodugnesnės analizės bei vertinimų. Reikia tikėtis, kad svarų žodį apie tai tars skaitytojai, kritikai ir jo didenybė Laikas.

Elžbieta Banytė

Drakono žingsneliais

Po mugių, pristatymų, komisijų, rinkimų jautiesi lyg audros akyje: kažkas vyksta, bet aplink, tavęs tarsi jau nebeužkabina. Natūrali kasmetinė būsena, kuri skatina suvokti, kad 2016-ieji jau įsibėgėja, bet apie 2015-ųjų knygų derlių, nors būta tiek šurmulio, šis tas svarbaus liko nepasakyta. Visada lieka: pagal Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos duomenis, pernai išleista daugiau nei trys šimtai knygų. Turėkime omenyje, kad čia tik lietuvių autorių veikalai ir kad Vrublevskių biblioteka, priešingai nei Martyno Mažvydo, nekataloguoja visko – čia jau atrinkta, atsijota, beveik nėra savilaidos ir provincijos leidinių… Kurgi pasakysi tai, kas svarbu, jei tokiame kiekyje rizikuoja pasimesti tai, kas užvis svarbiausia? Ir kad galbūt net nebeaišku, kas itin reikšminga, o kas mažiau? Kad visko fiziškai neįmanoma nei aprėpti, nei perskaityti, nei net žinoti apie tų dalykų egzistavimą? Belieka viltis, kad vis tiek nugriebiu bent dalį riebios grietinėlės, nors kiek, kad ir ribotai, susigaudau procese, nes tiesiog nemažai skaitau.

O nemažai pasiskaičius tenka konstatuoti, kad 2015-ieji buvo daugiau prozos negu poezijos metai. Išties geros poezijos palyginti nedaug, o didžioji dalis jos – vyresniųjų meistrų rinktinės ir rinkiniai. Aidas Marčėnas, mano galva, juda jau savo išvažinėtomis vėžėmis, nebestebina, nebeatrodo panašus į fokusininką, kiekvienąkart iš kepurės ištraukiantį vis kitokį gyvūnėlį ar gudriai surandantį monetą naivios auditorijos kišenėje, kaip būdavo anksčiau. Aišku, gal to ir nereikia: kaip taikliai yra konstatavęs Paulis Verlaine’as, naujumo manija yra susijusi su kritinio mąstymo stoka, mat samprotauti apie teksto naujumą yra lengviausia.

Visada jaučiuosi ir šiek tiek kalta, ir šiek tiek teisi, kai kritikuoju tuos, kurie formavo mūsų literatūros kanoną ir skaitymo įpročius, ką A. Marčėnas aiškiai darė. Tačiau ir didieji meistrai parašo nuobodokų ar nykokų knygų, prie kurių esu linkusi priskirti ir naująją „Viename“. Aišku, bendrame kontekste jis – vis dar stiprus žaidėjas, tačiau jo padavimai, jei jau taikome sporto terminiją, gerokai susilpnėję. Panašiai atrodo ir Donaldas Kajokas, poetaujantis„Apie vandenis, medžius ir vėjus“. Nors yra išties gražių poetinių ištarmių – kad ir dažnai cituotosios „nedidelė mano tėvynė / nedidelis mano namukas / į antpirštį tilptų avytė / aš pats nedidukas“ – knyga palieka šiek tiek numelioruoto rinkinio įspūdį. Jeigu anksčiau apie didžiąją D. Kajoko eilėraščių dalį galėdavai pasakyti sentimentalų „ak“ ir su švelniu susižavėjimu atsidusti, dabar belieka dūsauti, kad viskas plaukia labai panašiai, tik truputį banaliau, tarsi pasidūmavę. Bet vis tiek gražu, nors ir nebe „anas“, sunkiai išartikuliuojamas lygmuo. Savotiškai įdomus, tačiau irgi suvargęs yra Rimvydo Stankevičiaus „Kertinis skiemuo“, neįtikėtinai gražus, bet tuštokas Artūro Valionio „Iš natų“, Vido Morkūno „Nekropolių šviesos“ balansuoja ant pernelyg intensyvios kalbinės žaismės ir visiškai standartinių metaforų. Visos šios knygos neblogos, vertos, kad jas skaitytume, tačiau… truputį šlubuojančios, todėl vargu ar bus plačiai minimos po kelerių metų.

Smagu, kad vis labiau girdėti jauni poetai, o šiemet aktyvios buvo poetės moterys – Ieva Gudmonaitė, Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė, Rima Juškūnė, Laura Sintija Černiauskaitė (nors ją su tokia patirtimi prie „jaunųjų“ skirti sunku, tebūnie tad ji prie „jaunatviškųjų“), Erika Drungytė išleido po poezijos knygą. V. Pilipauskaitės-Butkienės „Kvėpuoju“ pateko į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, nors, atskleidžiant rinkimų užkulisius, galima pasakyti, kad R. Juškūnės „Irisai“ kvėpavo jai į nugarą. Tas moteriškas kalbėjimas apie moteriškas kūniškas patirtis gali būti nemalonus, netgi atgrasus, atrodyti kaip gryna beskonybė. Ir priešingai – jis gali patraukti kaip tik tuo, kad nepasiduodama sentimentalumui, „grynosios dvasios“ arba „grynųjų kilnių jausmų“ adoracijai, o žengiama į gimdymo, seksualines, prievartos patirtis, kurioms suteikiamas gerokas egzistencinis krūvis. Nors man asmeniškai šitą krūtų, kraujų, įsčių ir skausmų poetika nemaloni, niekada nežinai – gal pagimdžiusi vaikelį ir vėl grįšiu prie šių tekstų. Manau, kad patirtiškumas – šios knygos stiprybė ir silpnybė: jei nesi patyrusi panašių dalykų, vargu ar tau tie eilėraščiai ką nors sakys, o ką jie gali kalbėti vyrams, apskritai neįsivaizduoju. O geras menas, mano galva, turėtų individualias patirtis pakylėti į universalų lygmenį. Čia – tokios individualių patirčių inspiruotos kūrybos silpnybė. O stiprybė – drąsa kalbėti apie vis dar stigmatizuotus ir antiestetiškais, net gėdingais laikomus fiziologinius procesus pakankamai brandžia poetine kalba.

„Ak“, dažnai atsidūsėja irgi 2015-aisiais knygą išleidęs poetas Alfonsas Andriuškevičius. Tiesa, tas jo „ak“ yra „ak, koks ironiškas“, su švelnia pašaipėle, suardantis šiaip jau sentimentalia klasika dvelktelinčią tekstų gražybę. Eilėraščiai demonstruoja savo sukurtumą, šiokią tokią pozą, o visi mažybiniai žodelaičiai greta mokslinių terminų kuria tam tikrą antidramatinę teksto ir to redukuoto, nusišalinusio, stebinčio lyrinio subjekto pozą. „Beveik visi eilėraščiai“, apdovanoti kaip kūrybiškiausia metų knyga, yra rinktinė, o ne rinkinys, todėl manau, kad išliekamosios vertės skalėje yra aukščiau negu tiesiog žinomų poetų naujos knygos, ir ne pačios geriausios. A. Andriuškevičius nėra produktyvus poetas, todėl turėti rankose kiekybine prasme išties beveik visus eilėraščius yra vertybė. Kita rinktinė, kurią nusipirkau ir kol kas niekam neskolinu, nes vis noriu paskaityti tai vieną, tai kitą tekstą, – jau seniai mirusio Antano Kalanavičiaus „Dvi saujos laiko“, kurią sudarė R. Stankevičius ir velionio žmona Perpetua Dumšienė. Tiesa, dėl atrinktų eilėraščių galima ginčytis – kaip visada ir dėl bet kokios rinktinės – bet A. Kalanavičius neabejotinai yra svarbus lietuvių poetas, todėl „Dvi saujos laiko“ – tikrai vertingas leidinys.

Vyresniosios kartos žinomi prozininkai – Valdas Papievis, Danutė Kalinauskaitė, Kęstutis Navakas, Birutė Jonuškaitė, Saulius Šaltenis pernai išleido po knygą. Yra ir krūvos kitų – nuo metų pradžioje pasirodžiusios Andriaus Tapino „Maro dienos“ iki debiutininko, „grubiojo“ Mykolo Saukos. Neverta pamiršti lyriškosios L. S. Černiauskaitės ir sarkastiškosios Renatos Šerelytės dueto, pranašaujančio hepi (arba nelabai) fjūčer.

Viską apibendrinusi drįstu teigti, kad šiemet lietuvių prozos stalas, kad ir gausiai nukrautas įvairiais valgiais (jau nebe pirmus metus žanrų įvairovė vis didėja, kas yra sveikos literatūros požymis), yra išklibęs ir stovi ant skirtingo storumo ir tvirtumo kojų. Tvirčiausia jų, kas be ko, yra V. Papievio „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ – tikrai gražus romanas apie bėgantį laiką, pareigą atsisveikinti su žmonėmis ir daiktais, aristokratišką savivoką, netgi visą epochą, kuri traukiasi nebūtin. Kaip ir visuose šio autoriaus tekstuose, grynojo naratyvo čia nedaug, proza poetinė, taigi iš lietuvių literatūros tradicijos šia prasme nebandoma vaduotis. Gal ir gerai – mūsų poetinės prozos mokykla išties stipri ir, sakyčiau, išskirtinė kai kurių kitų Europos literatūrų kontekste. Tačiau „tikru romanu“ šios knygos nepavadinčiau: kaip ir B. Jonuškaitei ar D. Kalinauskaitei autoriui kartais pritrūksta gebėjimo pasakoti, šiek tiek įkyrus ir per daug pabrėžtinas veiksmažodžių kėlimas į sakinio pabaigą, nors estetinis tokio principo įspūdis neabejotinai stiprus.

Kęstučio Navako „Begarsis skambutis“ – esė rinkinys, kita gana stipri mūsų stalo koja: K. Navakas, panašu, visiškai apsigyveno tekste ir pasaulis jam reikalingas tik tiek, kad galima būtų pataisyti stringantį kompiuterį ar nusipirkti batono. Šiek tiek ironizuoju, tačiau pirmoji „Begarsio skambučio“ dalis yra ištisai apie kone beprotišką rašymą ir buvimą tekste – iš tiesų tai nėra susiję vien su postmodernistiniais žaidimais. Knygoje aiškiai jaučiamas mirties artėjimas ir melancholija: net ir tose antrosios dalies esė, kur kalbama apie Kauno bohemos gyvenimą Nepriklausomybės pradžioje ar vėlyvajame sovietmetyje, netrūksta ne pačiomis linksmiausiomis temomis pamąstyti verčiančių „sustabdytų kadrų“, kurie šią knygą daro išties liūdną ir egzistenciškai įkrautą.

D. Kalinauskaitė turi neabejotinai gerą stilių, kalbą valdo taip, kad nors pavydėk, bet turinio plotmė man ten pasirodė apvytusi, neįdomi: tikėtis, kad vien tik forma išgelbės pasaulį, truputį liūdna. Panašiai vis sukliba ir ketvirtoji koja, B. Jonuškaitės „Maranta“ – viskas lyg ir gražu, ir dzūkavimas simpatiškas, ir užmojis aprėpti ne tik giminės istoriją, bet ir istorinius virsmus išties platus, ir tradicijų bei dabarties kontrastu pamatuotai sužaista, tačiau… visko turbūt per daug, nė viena tematinė gija nėra išpildyta, šeimos paslaptys atrodo nuobodokos, net banalios, o istorija vietomis pernelyg fragmentuota. Taupydama popierių pasakysiu, kad kitų proza nuvylė dar stipriau, taigi, nors 2015-ieji sąlygiškai galėtų vadintis „prozos metais“, telieka konstatuoti, kad jie tiesiog dar vieni lietuvių literatūros metai, kuriuose, kaip visada, yra visko – ir gerų, ir vidutinių, ir visiškai silpnų tekstų, leidžiama daugiau, negu įmanoma perskaityti, o iš didelio debesies kartais iškrinta mažas lietus.

Taigi belieka laukti naujų šiųmečių knygų ir tyliai sau deklamuoti talpumu ir grožiu stebinantį D. Kajoko ketureilį: „Drakono žingsneliais / minkštais nedrąsiais / žinau kas ateina / nežinau kas įeis.“

Viešoji erdvė, viešoji nuomonė ir viešas interesas: (post)paminklinis būvis?

2023 m. Nr. 10 / Apie atminties politiką, viešumos ženklinimą ir skirtingų interesų įtampas kalbėjosi menotyrininkės Rasa Antanavičiūtė, Agnė Narušytė, miesto antropologė Jekaterina Lavrinec ir architektūros istorikė Marija Drėmaitė; į pokalbį įsitraukė literatūros mokslininkai Darius Kuolys, Mindaugas Kvietkauskas ir Mantas Tamošaitis. Moderavo menotyrininkė Laima Kreivytė.

Ela Jevtušenko. Poezija raketų nesustabdysi

2023 m. Nr. 8–9 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Poetė gimė 1996 m. Kyjive. Kyjivo nacionaliniame T. Ševčenkos universitete baigė filologijos magistro studijas. Išleido poezijos rinkinį „Lichtung“ (2016).

Valdemaras Klumbys. Vincas Mykolaitis-Putinas kaip normalus inteligentas

2023 m. Nr. 1 / Pirmas į galvą šovęs straipsnio, perskaičius pernai išleistus Vinco Mykolaičio-Putino 1938–1945 m. dienoraščius1, pavadinimas buvo Idealus konformistas. Bronys Raila taip apibūdino jo lankstų vingiavimą…

2020-ųjų biblioteka: uždaryto laiko knygos

2021 m. Nr. 4 / LLTI literatūrologės Gintarė Bernotienė, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria įdomiausias 2020 metų lietuvių autorių knygas.

Perimant Algirdo Juliaus Greimo palikimą

2020 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo VU bibliotekos direktorė Marija Prokopčik, knygos sudarytoja literatūrologė Jūratė Levina, literatūrologai Darius Kuolys, Brigita Speičytė, filosofas Arūnas Sverdiolas, poetas Tomas Venclova.

Švelnioji entomologija: 2018 metų knygos

2019 m. Nr. 4 / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės Gintarė Bernotienė, Jūratė Sprindytė aptaria 2018 metų knygas

Atvirumas ir „atviravimas“: dienoraščių rašymo paskatos ir strategijos

2019 m. Nr. 1 / Virginijos Cibarauskės ir Lauryno Katkaus pokalbis / Pernai vasarą Antakalnio „Miesto laboratorijoje“ įvyko Katkų literatūros draugijos organizuota diskusija…

2017-ųjų knygos: skaitymo spąstai

2018 m. Nr. 4 / LLTI mokslininkai Jūratė Sprindytė, Aušra Jurgutienė, Gintarė Bernotienė, Saulius Vasiliauskas aptaria 2017-ųjų knygas

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

Verstinė poezija: dingusi ar vėl atrandama?

2017 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo Kornelijus Platelis, Vladas Braziūnas, Marius Burokas, LRS leidyklos vyr. redaktorius, vertėjas Saulius Repečka, „Metų“ publicistikos skyriaus redaktorius Gediminas Kajėnas

„Bradūnas – ypatingas ypatingos kartos žmogus“

2017 m. Nr. 5–6 / Dalyvauja Kazio Bradūno duktė antropologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, rašytojas Kazys Almenas, Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotoja Virginija Paplauskienė. Moderuoja kultūros istorikas Darius Kuolys.

Nuo 2016-ųjų ližės: knygos ir tendencijos

2017 m. Nr. 4 / Jūratė Sprindytė, Gintarė Bernotienė, Algis Kalėda aptaria 2016-ųjų knygas

„Ką reiškia drauge būti ir lietuviu, ir prancūzu?“

2017 m. Nr. 3 / Pokalbis apie Algirdą Julių Greimą. Pokalbyje dalyvauja Kęstutis Nastopka, Ericas Landowskis, Arūnas Sverdiolas, Loreta Mačianskaitė ir Saulius Žukas

Naglis Kardelis. Lengvi lietuvių kalbos sparnai

2017 m. Nr. 1 / Mums, lietuviams, gimtoji kalba nėra sunki našta, lemties užkrauta ant pečių ir lenkianti prie žemės lyg sunkus akmuo. Ne – tai lengvi sparnai, keliantys mus aukščiau…

Algis Kalėda. Kaip ir už ką vertinamas Henrykas Sienkiewiczius

2016 m. Nr. 12 / Šiemet bemaž visa lenkų visuomenė mini kultinio rašytojo, vieno iš keturių savo Nobelio premijos laureatų Henryko Sienkiewicziaus dvigubą jubiliejų: gimimo 170–ąsias ir mirties 100-ąsias metines…

Antanas Baranauskas – tarp poezijos ir meilės

2016 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo literatūros tyrinėtojai prof. dr. Paulius Vaidotas Subačius, doc. dr. Brigita Speičytė, prof. dr. Skirmantas Valentas, dr. Tomas Andriukonis

Vytautas Rubavičius. Kultūros valstybė: kultūros raidos ypatumai

2015 m. Nr. 7 / Kultūra buvo ir yra įsivaizduojama kaip tam tikra finansavimo reikalaujanti sritis, o kultūrai imančių vadovauti politikų uždavinys esąs vienaip ar kitaip paskirstyti pinigus įvairioms kultūros institucijoms.

Zita Alaunienė. Apie skaitytojų ugdymą mokykloje, egzaminų rašinius ir absoliutų nulį

2015 m. Nr. 5–6 / Ryškėja vis daugiau švietimo reformos vaisių. Praeitais metais atliktas Broniaus Dobrovolskio tyrimas atskleidė, kaip per pastarąjį dvidešimtmetį pablogėjo mokinių raštingumas: gerokai padaugėjo klaidų, kai kurių net dvigubai…

Daiva Tamošaitytė. Apie ideologijų prigimtį ir žalą

2015 m. Nr. 5–6 / O kuo šalis menkiau remiasi savo istorija, kultūra ir visa kuo, kas sudaro jos stiprybę, jei nekovoja su klastotėmis, tuo pragaištingesnis yra minėtųjų priešiškų galių susivienijimas, mėginant jos gyventojus paversti nebe savimi…

2014-ųjų knygos. Lietuvių literatūros peizažas Kristijono Donelaičio metais

2015 m. Nr. 4 / Apie 2014-ųjų knygas kalbasi Jūratė Sprindytė, Donata Mitaitė, Solveiga Daugirdaitė, Laimantas Jonušys, Jūratė Čerškutė, Elžbieta Banytė

Viktorija Daujotytė. Formos: tuštėjančios, nykstančios, susidarančios

2015 m. Nr. 3 / Įvadui apmąstymams apie literatūros ir gyvenimo formas pateiksiu vieną kitą Vinco Mykolaičio-Putino mintį apie Kristijoną Donelaitį, nuo jo pereisiu prie formos kaip gyvybės būdo: atsirandančio, kintančio, tuštėjančio, nykstančio.

Romualdas Granauskas: išeinantis ir pasiliekantis

2015 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Danielius Mušinskas, Akvilė Rėklaitytė, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis

Viktorija Daujotytė. Išmintis išmaniajame pasaulyje, arba Apie gudobelę

2014 m. Nr. 8–9 / Vieša paskaita, skaityta Vilniaus universitete, Filologijos fakulteto Vinco Krėvės auditorijo­je 2014 m. balandžio 29 d. / Kodėl Rilke’s „Sonetai Orfėjui“, tas įstabusis, nei visai paaiškinamas Europos klasikos ciklas, prasideda nuo medžio?

Marijus Šidlauskas. Kur yra lietuvių literatūra?

2014 m. Nr. 5–6 / Kartais atrodo, kad literatūra žaidžia su mumis slėpynių. Svarbu, kad būtų su kuo žaisti, kad būtų norinčių jos ieškoti ir tikinčių, jog įmanu šią neklaužadą rasti, kad ir kur ji slapstytųsi…

2013-ųjų knygos. Kas rašo knygas – talentas ar apsukrumas?

2014 m. Nr. 4 / 2013-aisiais išleistas knygas aptaria Jūratė Sprindytė, Ramūnas Čičelis, Giedrė Kazlauskaitė, Audinga Peluritytė

Čempiono rinkimai, arba Knygų skaitymo mugės belaukiant

2014 m. Nr. 2 / Pokalbyje dalyvavo literatūros tyrinėtojai Elena Baliutytė, Viktorija Daujotytė, Laimantas Jonušys, Dalia Kuizinienė, Jūratė Sprindytė, Valentinas Sventickas, Regimantas Tamošaitis

Vytautas Rubavičius. Vietovė–kultūra–lietuvybė

2013 m. Nr. 12 / Ateina metas, kai vis aiškiau suvokiame privalą vėlei kelti paprastus klausimus ir ieškoti į juos atsakymų, kurie dar visai neseniai atrodė tarsi savaime aiškūs. Kas mes – lietuviai, kas ta lietuvių tauta, kam reikalinga valstybė…

Viktorija Daujotytė. Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo

2013 m. Nr. 8–9 / Patikimai skambanti mintis: „Tautinė savimonė ir valstybinis mąstymas – kiekvienos valstybės pamatas“1. Turėtume pridurti: klasikinė mintis, taikytina klasikinei valstybei.

Tomas Kavaliauskas. Blynų hermeneutika

2013 m. Nr. 5–6 / Ginčų gali kilti svarstant, ar filosofuoti galima apie viską ar tik apie solidžias temas kaip etika, estetika, logika. Žinome Ludwigo Witgensteino ištarą: „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“…

2012-ųjų knygos. Literatūra tarp dramos ir žaidimo, arba Ar tikrai „rašyti gali kiekvienas“?

2013 m. Nr. 4 / Apie 2012–ųjų knygas – Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Rimantas Kmita, Jurga Tumasonytė, Solveiga Daugirdaitė, Elena Baliutytė

Regimantas Tamošaitis. Literatūra ant debesies

2013 m. Nr. 3 / Mūsų prozininkai darosi vis profesionalesni. Rašo greitai, kuria lengvą, įtraukiantį pasakojimą, skaitant jų knygas niekas nestringa – jokių problemų. Atrodo, daugelį naujų knygų galima perversti greituoju skaitymu…

Vytautas Martinkus. Šiandienės lietuvių literatūros versmės: amžinos ir išnykstančios

2013 m. Nr. 3 / Atrodytų, kuo įvairesnė literatūra, tuo geriau, tačiau esame persipykę su vertybių tvarka, pernelyg abejojame aukštųjų ir pačių aukščiausiųjų – pradinių – vertybių galia, o kai nebelieka jokių tvarkų, nuomonių įvairovė…

Jonas Balčius. Pasakėlės iš rūsio, arba Kodėl mes vis dėlto ne europiečiai?

2013 m. Nr. 2 / Lietuvių tautos ir jos valstybės istorija iš tikrųjų yra didžiulė mįslė ir istorikams, ir sociologams, ir kultūros tyrinėtojams, ir netgi filosofams. Viena vertus – tai stebuklas, liudijantis, kad tauta gali išlikti susidūrusi…

Algimantas Bučys. Kaip vadinsime „1262 metų chronografą“ – lietuvišku ar judėjišku (žydišku)?

2012 m. Nr. 5–6 / Pastarąjį dešimtmetį nemažai nuveikta prikeliant iš kultūrinės nebūties, grąžinant lietuvių atminčiai seniausiąją lietuvių literatūrą, tiesiogiai susijusią su karaliaus Mindaugo epocha.

Giedrius Saulytis. Tikėjimas ir tautiškumas

2012 m. Nr. 4 / Rodos, nūdien labai trūksta pamąstymų tikėjimo ir tautiškumo klausimais. Juolab, kai visuomenėje pastebimos tiek tautinės ir dvasinės apatijos (nors tai nėra vienas ir tas pats), tiek atgimstančio rasizmo bei religinio fundamentalizmo apraiškos.

Romualdas Ozolas. Po Europos Sąjungos

2012 m. Nr. 3 / Straipsnis parašytas pagal pranešimą Lietuvos mokslų akademijos visuotinio susirinkimo sesijoje „Lietuva: nuo Atgimimo iki Europos Sąjungos“, skirtoje Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 20-mečiui

Ana Audicka. Kūryba kaip nesibaigiantis iššūkis

2012 m. Nr. 1 / Talentingas kūrėjas (ar jis kurtų žodžiu, garsais, mintimi ar vaizdais) neišvengiamai sukuria naują idealią visatą, kurioje viskas vyksta pagal kūrėjo sugalvotas žaidimo taisykles. Kitaip kūryba būtų tiesiog neįmanoma.

Lietuvių kalbos ir literatūros likimas mokykloje

2011 m. Nr. 12 / Diskusijoje dalyvavo lituanistai ir pedagogai Kęstutis Bredelis, Jurga Dzikaitė, Irena Gasperavičiūtė, Jurgita Girčienė, Vanda Juknaitė, Darius Kuolys, Nida Poderienė, Antanas Smetona, Irena Smetonienė, Regimantas Tamošaitis

Regimantas Tamošaitis. Poezijos pseudomorfozė

2011 m. Nr. 7 / Senokai prabangavo ir nuplaukė Poezijos pavasario renginiai, bet vienas jame atsiradęs įspūdis nepaleidžia: mūsų poezija vis labiau panašėja į prozą. Joje įsitvirtina pasakojimas, siužetas, įvykis, atsiranda veikėjai, eilėraštyje…

Algirdas Patackas. Išeiti yra sugrįžti

2011 m. Nr. 7 / Nepriklausomybės dvidešimtmetis, be rūpesčių dėl nesėkmių, išryškino ir tam tikrus brandos požymius. Vienas jų – suaktyvėjusios diskusijos apie tai, kiek esame atviri pasauliui ir kokiu mastu,

Algimantas Bučys. Savižudybės ženklas Pilėnų istorijoje, arba kaip mokslininkas virsta pamokslininku

2011 m. Nr. 6 / Pastaraisiais metais sustiprėjo jau antrą dešimtmetį vykdoma „Lietuvos praeities nuvainikavimo“ kampanija. Kokios pajėgos ir kieno palaikomos ją vykdo – atskiro, manyčiau, viešo pokalbio laukiantis klausimas.

2010-ųjų knygos. Apie knygų puotą ir dvasios nuovargį

2011 m. Nr. 4 / 2010-ųjų lietuvių autorių knygas aptaria Donata Mitaitė, Elena Baliutytė, Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Ramūnas Čičelis ir Valdemaras Kukulas

Tomas Kavaliauskas. 1989-ųjų prošvaistė kaip paslėptos Vidurio Europos tiesos priminimas

2011 m. Nr. 2–3 / Socialinė ir politinė šviesos prasmė gali itin smarkiai skirtis nuo šviesos prasmės mene. Tiesa, mene šviesa gali būti tiriama kaip dailininko technika jo tapomam objektui apšviesti, kaip, pavyzdžiui, Johano Wermeerio kūryboje.

„Metai“ laiko tėkmėje

2011 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Algimantas Baltakis, Viktorija Daujotytė, Rimantas Kmita, Danielius Mušinskas, Vytautas Rubavičius, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis.

Levas Kovarskis. Apie žydus, lietuvius, fašizmą, komunizmą ir dabartį

2010 m. Nr. 12 / Levas Kovarskis – psichiatras, psichoterapeutas, psichoanalitikas. Gimė Vilniuje (1950 m.), nuo 1990 m. gyvena ir dirba Helsinkyje (Suomija). Tačiau L. Kovarskis neužmiršo Lietuvos, nei lietuvių kalbos.

Bernaras Ivanovas. Istorinius lietuvių autorių romanus apmąstant

2010 m. Nr. 10 / Esu „laipsniuotas“ istorikas, mokslininkas, tačiau visada buvau ir grožinės literatūros mylėtojas bei gerbėjas. Skaičiau įvairią beletristiką, tiek verstinę, tiek, suprantama, ir savų – iškiliausių lietuvių autorių kūrinius, išlaikiusius…

2009 metų knygos. Ar glamūro ideologija palieka erdvės knygai-įvykiui?

2010 m. Nr. 3 / 2009-ųjų metų lietuvių autorių knygas aptaria LLTI mokslinkinkai Jūratė Čerškutė, Jūratė Sprindytė, Dalia Satkauskaytė, Virginijus Gasiliūnas, Loreta Mačianskaitė.

Du lietuvių literatūros nepriklausomybės dešimtmečiai

2010 m. Nr. 3 / Pokalbyje dalyvavo Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Valdemaras Kukulas, Mindaugas Kvietkauskas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Giedrius Saulytis. Sąžinės samprata Naujajame Testamente

2009 m. Nr. 12 / Virš popiežiaus, kaip įpareigojančios ekleziastinės valdžios, vis dar yra asmens sąžinė, kuriai reikia paklusti labiau už viską; net jei tai prieštarautų ekleziastinės valdžios reikalavimui. Šis individo akcentavimas…

Vytautas Berenis. Lietuviško liberalizmo tradicija ir mitai

2009 m. Nr. 11 / Šiandien lengva kritikuoti liberalizmą. Pasaulinė ekonominė krizė, bankų griūtis, augantis nedarbas, socialiniai pasaulinės ekonomikos augimo netolygumai byloja apie laisvosios rinkos aižėjimą.

Jonas Balčius. Quo vadis? Etika, demokratija bei sistemų teorija

2009 m. Nr. 10 / Neseniai pasirodžiusią buvusio Lietuvos užsienių reikalų ministro, dabar VU profesoriaus, Povilo Gylio knygą „Kai nežinai, kur eini, ten ir patenki“1 laikyčiau vienu akstinų, kuris paskatino parašyti šį straipsnį.

Česlovas Laurinavičius. Klausimai, minint Lietuvos vardo tūkstantmetį

2009 m. Nr. 7 / Be istorinės atminties visuomenės negali egzistuoti. Tos atminties formavimas – objektyviai būtinas. Šio proceso metu, matyt, neišvengiamas istorijos tiesų supaprastinimas ar net pritempimas.

Sąžinė literatūroje ir gyvenime

2009 m. Nr. 7 / Pokalbyje dalyvavo rašytoja Vanda Juknaitė, kultūrologas Vytautas Rubavičius, kunigas Julius Sasnauskas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis

Apie rašytojų drąsą ir laisvę keistis: 2008-ųjų knygos

2009 m. Nr. 4 / Apie 2008-uosius literatūroje į redakcijos klausimus atsako Aušra Jurgutienė, Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Solveiga Daugirdaitė ir Valdemaras Kukulas.

Kalbos pabaiga?

2009 m. Nr. 3 / Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Vytautas Rubavičius, Arvydas Šliogeris, Regimantas Tamošaitis

Jaroslavas Melnikas. Populiarumas kaip fikcija

2008 m. Nr. 12 / Šiuolaikinėje visuomenėje manoma, kad populiarumas yra kažkas absoliutaus, nenuginčijamo – realybė, su kuria visi turi skaitytis, o svarbiausia, į kurią visi turi orientuotis, jos geisdami ar bent jau pavydėdami tiems, kurie populiarumą išsikovojo.

Kazys Almenas. Ar tik apie Ameriką?

2008 m. Nr. 11 / Apmąstymai, perskaičius Tomo Rekio įspūdžius apie gyvenimą už Atlanto / Kiekviena raštinga tauta tekstais apie Jungtines Amerikos Valstijas galėtų užpildyti nemažą knygų lentyną, greičiausiai netgi ne vieną.

Populiariosios literatūros suvešėjimas

2008 m. Nr. 10 / Diskusijoje apie lietuvių populiariąją literatūrą pasisako Solveiga Daugirdaitė, Loreta Jakonytė, Laimantas Jonušys, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis

Literatūrėlė. Lenkija be rašytojų

2006 m. Nr. 5 / Iš lenkų k. vertė Brigita Speičytė / Ar iš tiesų dar turime literatūrą? O gal mums liko vien tikrovė ir kalba, lenkų kalba, su išugdyta, bet kaskart vis mažiau prisimenama tradicija?

Šiandieninės lietuvių literatūros centras: kur jis?

2005 m. Nr. 3 / Pokalbyje dalyvavo literatūros kritikai Viktorija Daujotytė, Laimantas Jonušys, Mindaugas Kvietkauskas, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis ir rašytojas Herkus Kunčius.

Jūratė Baranova. Eseistika: tarp įspūdžio ir naratyvo

2004 m. Nr. 11 / Vieną iš eseistikos pakraipų Billas Roorbachas knygoje „Šiuolaikine negrožinė kūryba“ vadina personaline eseis­tika1. Anot šio autoriaus, negrožinei kūrybai, be personalinės eseistikos, taip pat priklauso formalioji ir mokslinė esė…

Esė kaip esminio mąstymo teritorija

2002 m. Nr. 12 / Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Kas yra literatūros provincija?

2001 m. Nr. 7 / Atsako Ramūnas Klimas, Marcelijus Martinaitis, Jurga Ivanauskaitė, Stasys Stacevičius, Gintaras Grajauskas, Rimantas Černiauskas, Stasys Jonauskas, Algimantas Zurba, Herkus Kunčius

Polinkis abejoti yra būdas pažinti pasaulį

1997 m. Nr. 5 / Apie poetę Janiną Degutytę, neseniai išleistas knygas „Artumas“ ir „Atsakymai“, taip pat apie kai kurias literatūros problemas su Vilniaus universiteto profesore Viktorija Daujotyte kalbasi Ramunė Kiškytė-Bleizgienė ir Gintaras Bleizgys.

Žodžiai Alfonsui Nykai-Niliūnui

1994 m. Nr. 7 / Poetai Onė Baliukonytė, Sigitas Geda, Nijolė Miliauskaitė, Judita Vaičiūnaitė ir literatūrologas Kęstutis Nastopka pasisako apie Alfonso Nykos-Niliūno poeziją.