literatūros žurnalas

Violeta Kelertienė. Sovietmečio literatūros kritika išeivijoje

2021 m. Nr. 3

Pranešimas, skaitytas 2020 m. rugsėjį „Santaros–Šviesos“ suvažiavime Vilniaus universitete.

 


Ryšiai tarp išeivijos kritikų ir kritikų sovietinėje Lietuvoje

Oficialiai mus, išeivijos kritikus, jeigu bent kiek dažniau parašydavome apie „Vagos“ išleistas „sovietines“ knygas, sistemos patikėtiniai vadindavo „sovietologais“. Tarkim, toks buvo Vytautas Kazakevičius, kuris taip mus vadino, kaip man atrodo, kažkokia jam vienam neigiama prasme. Žinoma, tarp jų ir mūsų vyko toks lengvas, kartais net ir žaismingas karas, nes, matyt, jo požiūriu, „tarybinių“ knygų recenzijos ir straipsniai yra teritorija, priklausanti jam ir jo aprobuotiems kritikams, geriausia – partiniams. Kalbama, jog jis pats gaudavo visas išeivijos knygas bei leidinius, ir juos apžvelgdamas laisvai operuodavo savo stovyklos kritiniais metodais, t. y. socrealizmu, o mums tokios pat teisės savo požiūriams išsakyti nesuteikdavo. Taigi tarp mūsų ilgą laiką buvo karo stovis, ypač naudingas sovietinei Lietuvos pusei.

Tačiau laikui bėgant ir mums Šiaurės Amerikoje puoselėjant geresnius ryšius su Lietuva, net ir stojus po „kalantinių“ tam tikram kelionių trukmės suvaržymui (kai „Inturistas“ leido Lietuvoje lankytis tik penkias dienas „penkių žvaigždučių“ „Gintaro“ viešbutyje, o prieš „Kalantą“ gaudavome dešimt dienų), kiekvienas radome savų metodų, kaip susirinkti naujų Lietuvoje leistų knygų ir aptarti jas išeivijos spaudoje, daugiausia „Akiračiuose“, kartais „Metmenyse“, „Aiduose“, laikraščio „Draugas“ kultūriniame priede… Svarbus laimėjimas buvo išsamesnės anotacijos esto-latvio Ivaro Ivasko redaguojamame rimtame amerikiečių moksliniame žurnale „Books Abroad“, vėliau pavadintame „World Literature Today“, kurio lietuviškų knygų apžvalgų poskyriaus redaktorius buvo Rimvydas Šilbajoris. Jis atsakingai sumedžiodavo kiekvienam numeriui kelias anotacijas, taigi taip lietuvių rašytojų vardus ir mintis paleisdavo į pasaulį. Pats ten daugiausiai ir rašė, nes vargu ar kas galėjo tam reikalui skirti daugiau laiko negu jisai. Tiesa, visi prisidėjome kiek galėdami, išlavindami įgūdžius, kaip trumpu tekstu pasakyti kuo daugiau (žurnalas griežtai ribodavo spaudos ženklų skaičių), o dabar aš turbūt jau tai ir primiršau – nieko nebemoku pasakyti trumpai. Tas žurnalas buvo mūsų pasididžiavimas ir tarsi balsas pasauliui, kad jūs, lietuviai rašytojai, egzistuojate.

Paprašyta pakalbėti apie mūsų požiūrį į sovietmečio literatūrą, galiu tik nusistebėti, kiek nemažai tuo metu buvo mūsų kritikų, radusių progos „pakedenti“ to laikotarpio lietuvių literatūros produkciją. Jiems visiems aptarti reikėtų knygos arba bent ilgoko straipsnio, rimto prisėdimo Martyno Mažvydo bibliotekoje prie jų darbų, nes vien surinkti išbarstytiems jų pasisakymams spaudoje užtruktų daug laiko. Tad mano apžvalga labai ribota – remiuosi to meto žiniomis, o daugiausia dabartinių literatūros tyrinėtojų laisvoje Lietuvoje parengtomis knygomis, kuriose kruopščiai surinkta išeivijos medžiaga.

Taigi pagrindinės žvaigždės mano akiratyje šia proga bus Rimvydas Šilbajoris, Ilona Gražytė-Maziliauskienė ir dar visų mūsų mėgstamas Kęstutis Keblys, kurį šiandien norisi paminėti jam ne per seniausiai iškeliavus skaityti knygų dausose, na, trumpai prisiminsiu ir savo pačios kiek menkesnį įnašą. Rengiant rimtesnę studiją reikėtų neužmiršti Broniaus Vaškelio (jis bene pirmas, slapyvardžiu Jonas Vėlaikis, spaudoje pradėjo aptarinėti sovietmečio literatūrą „Metmenyse“), taip pat Alinos Staknienės, Audronės Barūnaitės-Willeke, Vyto Duko, Vytauto A. Jonyno (Aleksandravičiaus), Liūto Mockūno. Pastarasis buvo ne tik apžvalgininkas, bet turėjo ir organizacinių gabumų ieškoti medžiagos. Retkarčiais ir Birutė Ciplijauskaitė susidomėdavo kokiu rašytoju (atsimenu jos susižavėjimą Juozo Baltušio „Sakme apie Juzą“ ir puikiai man įsirėžė į atmintį jos straipsnio paskutinis sakinys, kuris skambėjo maždaug taip: „Tikras saldainiukas skaitytojui.“ Be to, jai, kaip ir dar gal šešiems išeivijos kritikams, rašiusiems straipsnius ar recenzijas, didžiulį įspūdį padarė Vidmantės Jasukaitytės „Stebuklinga patvorių žolė“, kurią B. Ciplijauskaitė net išvertė į ispanų kalbą ir išleido Ispanijoje. Buvo ir daug kitų recenzentų, visų čia suminėti net nebandysiu.

Nežinantiems privalau prisipažinti, jog esu prozos bei naratyvo specialistė, apie poeziją vengiu rašyti, nors retkarčiais ir pasiduodu to žanro žavesiui. Taigi, kad apsiribočiau tik šia sritimi, kalbėsiu vien apie tuos kritikus, kuriuos geriausiai pažinojau, ir tik apie jų prozos kritiką, nes tai ir yra, ką, būdama anapus Atlanto, daugmaž sugebėjau sekti…

Visi mes buvome ir esame savo laikotarpio ir literatūrinės mokyklos paveikti, ir tai visai natūralu. Gali būti, kad šį faktą aiškiau pastebiu lygindama mūsų kritikos įnašą su Lietuvos kritikų „mokykla“, nes jūsiškės tuo metu būta tik vienos, t. y. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto, retkarčiais paįvairintos Maskvos instituto teorijomis, bet iki Algirdo Juliaus Greimo centro įkūrimo Vilniaus universitete čia daugiau teorinių alternatyvų nebuvo. Tiesa, Jurijaus Lotmano apsilankymas Vilniuje įkvėpė tokius kritikus kaip Albertą Zalatorių, o ypač Tomą Venclovą, kuris net mokėsi ar stažavosi Tartu universitete ir buvo tos įtakos paveiktas, ją geriausiai įsisavinęs.

R. Šilbajorio „mokykla“, jam būnant anglistikos bakalauru, rėmėsi Naujosios kritikos pagrindais, ir tik vėliau, jam baigus doktorantūrą slavistikos srityje, pasijuto rusų formalistų idėjos, retkarčiais prasišviečiančios jo kritikoje. Vyresni santariečiai prisimename R. Šilbajorio humorą, šypsenikę lūpose kalbant, dėstant ir jo užkrečiantį smagumą, malonumą diskutuojant apie literatūrą. Tikrai buvo maloniau jo klausytis, negu jį skaityti, nors ir jo interpretacijų skaitymas būdavo įvykis. Tiesą pasakius, R. Šilbajoris buvo įvaldęs tą šypsenikę kaip dėstymo metodą, nes mes gerai žinojome, kad jeigu pačiam dėstytojui smagu ir įdomu tai, apie ką jis kalba, tai ir auditorija pagauna jo ūpą, nenuobodžiauja.

Nereikia užmiršti, kad mes visi išeivijoje nebuvome tiesiogiai lietuvių literatūros specialistai, neturėjome tokio galingo literatūros instituto, koks buvo ir tebėra Vilniuje, ir iki šios dienos aš jums to instituto pavydžiu. Pavydžiu jo, nes čia jūs galite skirti savo laiką studijų ir monografijų rašymui būdami savo interesų lauke. Mes tenai aptariamas knygas susirankiodavome atsitiktinai, griebdavome kokios pakliūdavo ir darėme tai, ką tokiomis aplinkybėmis galėjome daryti. Mokslinių knygų ruošimas nebuvo mūsų opcija, kaip tai dabar vadinate.

Kitas svarbus ir, manau, čia mažai kam numanomas veiksnys buvo tai, kad lietuvių literatūrai dažniausiai skirdavome dėmesį tada, kai artėdavo koks suvažiavimas, lietuviškas renginys, kaip, tarkim, mokslo ir kūrybos simpoziumas, „Santaros“ suvažiavimas, Europos lietuvių studijų dienos, kokio rašytojo minėjimas arba amerikietiškojo kultūrinio pasaulio kokia konferencija, kaip antai AABS (Baltijos studijų plėtros asociacijos) ir Baltų studijos Europoje, o kartais koks ypatingas vienkartinis susirinkimas su konkrečiais terminais bei kalbėjimo laiko apribojimais. O kalbėti būdavo leidžiama visada per trumpai, dažnai tik dvidešimt minučių. Dėl to mūsų darbeliai yra tokie trumpi ir kartais gali atrodyti paviršutiniški – tokie proginiai konstruktai. O knygų stygius lėmė, kad jas dažnai siuntinėdavome vieni kitiems, iš vieno miesto į kitą, atsišviesdavome ištisus romanus ir pan. Tokios tad buvo mūsų darbo sąlygos.

Dar vienas svarbus principas, varžantis mus iki pat Atgimimo laikų, buvo vengimas, net baimė pernelyg atskleisti Lietuvos rašytojų ezopinės kalbos metodus, ir ne tik dėl to, kad, sykį parodyti, jie jau bus nebevartotini, bet ir dėl to, kad nenorėjome pakenkti rašytojams jų sovietinėje realybėje, kuri, kaip matėme, buvo labai komplikuota ir sunki. Kitaip tariant, galima sakyti, autocenzūra veikė ir mus, mes save taip pat cenzūruodavome, suprasdami, kad ne viską, ką tekste įžvelgiame, galima išsakyti viešai…

 


Rimvydas Šilbajoris (1926–2005)

R. Šilbajoris mėgo pagal savo metodą ieškoti įvaizdžių virtinių, išplėstų metaforų, jas sekti ir aptarti, jose ieškoti kūrinio prasmės. Viena jo smagiausių sukurtų metaforų: „Eduardas Mieželaitis – fontanas lietuvių poezijos aikštėje“. Atsimenu jį dėstantį Lituanistikos seminare Ohajo valstijoje vasaros kursuose, kur vadovai buvo Romas Sakadolskis ir Emilija Sakadolskienė. Atmintyje išliko jo paskaita apie Romualdo Granausko „Jaučio aukojimą“. Dar ir šiandien mintyse girdžiu jį sakantį, kad tekste reikia rasti tinkamą „raktą“. Ir tame seminare, ir kitomis vasaromis pastebėjome, jog ilgą laiką jo mėgstamiausias žodis buvo „santykiauja“: kaip santykiauja įvaizdžiai ir metaforos, ir pan. Todėl tarp studentų užkulisiuose būdavo smagaus juoko. Bet jis pats to nejuto, buvo tiek įsikandęs tą žodį ir sąvoką.

Tačiau, grįžtant prie R. Šilbajorio rašytinio žodžio, man peržvelgus jo literatūrinę produkciją, krito į akis jo naudotas gerai veikiantis metodas, kurį jis mėgo taikyti tame kare ar greičiau konkurencijoje tarp išeivijos ir sovietijos kritikų, – ne tiek pulti opozicijos autorius, kiek panaudoti jų marksistinio pobūdžio teiginius atgręžiant juos prieš pačius kritikus ir taip tęsiant su jais ginčą ar dialogą. Geras pavyzdys būtų anksčiau ar vėliau mūsų visų Vakaruose dėmesį atkreipusi vadinamojo „sąmonės srauto“ proza, t. y. Mykolo Sluckio ir Alfonso Bieliausko tekstai (džiaugiuosi, kad pagaliau suprasta, jog tai yra vidiniai monologai, kaip Jūratė Sprindytė jau šiais laikais rašo – „vidiniai monologai ir jų kontradikcijos…“).

Bet R. Šilbajoris jau 1980 m. tas kontradikcijas įvardija naudodamas tai Algimanto Bučio, tai Vito Areškos rašymus, dar bandančius įrodinėti, kad tuometinėje „naujoje prozoje <…> iškyla sudėtingesnis žmogaus santykis su istorija“. R. Šilbajoris į tai reaguoja, sakydamas, jog „šitie „niuansuoti santykiai su istorija“ reikalauja ir visai kitos „niuansuotos“, o ne deklaratyvios kalbos ir visai kitos struktūros, <…> nes tiesioginis plataus masto pasakojimas <…> neturi kada sustoti ir pažvelgti atidžiau į žmogų“ (p. 512)1. Anot jo, rašančio apie M. Sluckio „Adomo obuolio“ (1966) pagrindinius veikėjus, Augustinas ir Genovaitė Kamaniai „ieško savyje centrinio moralinio ir emocinio atramos taško“, tačiau iš esmės tokio „moralinio centro“ sovietmečio prozoje niekaip neįmanoma nei rasti, nei įkelti į kūrinį, kadangi romane „girdėti keistai sutrūkinėjusi, pusiau beprasmėmis, kartais tiesiog groteskiškomis priemaišomis nusėta lietuvių kalba: rusiški žodžiai, angliški žodžiai, senos politinės, specialias prasmes turinčios biurokratų kalbos nuotrupos, iš pirmųjų raidžių sudėti įstaigų pavadinimų dirbtiniai žodžiai, tartum kokios chimeros: KAKAI, PŠKERUJ gimnastikos sistema, INTURISTAS, ANDAKSINAS, BIBKOLEKTORIUS – kaip gali tokia kalba ką nors tikro pasakyti? Sąmonėn prasismelkia naujas žmogaus, moters kūno pajautimas“ (p. 512–513) ir t. t.

Turinys, prikimštas ideologijos, anot lietuvių kritikų, turėtų sukurti ir naują formą, bet tai neįmanoma, tad meno iš to neišeina. Kai aš mokiausi pas vienintelį lietuvių literatūros daktarą JAV Kostą Ostrauską Pensilvanijos universitete, irgi kalbėjomės panašiomis temomis, ir mūsų išvada buvo tokia: kokį „sąmonės srautą“ sukursi, jeigu sistema neleidžia pasakyti visos žmogaus vidinės tiesos? Net ir ištikimasis M. Sluckis kažkiek cenzoriams įkliuvo su savo vėlesniu romanu „Saulė vakarop“ (1976), kuriame jauniausias veikėjas Rigas nusižudo. Sovietijoje savižudybė neįmanoma…

Taigi R. Šilbajoris atstovauja tam tikram laisvumui, bet įdomiai naudoja pačius sovietmečio kritikus kaip atspirties tašką savo analizėms vystyti. Beje, vėliau ir Lietuvos kritikai priėjo prie panašių vidinio monologo vertinimų, o ypač gerai jau šiais laikais tai atskleidė J. Sprindytė.

Apibendrinant galima sakyti, jog R. Šilbajoris buvo kovingiausiai nusiteikęs išeivijos kritikas, apsišarvavęs ir plačiu rusiško pasaulio išmanymu, ir žinantis tos ideologijos reikalavimus, todėl net jautė savotišką malonumą eiti į debatus su čia gyvenusiais mokslininkais. Jis siekdavo ne tik apžvelgti Lietuvos literatūros procesą, bet ir bandydavo paveikti jo eigą išryškindamas tam tikrus dalykus, kuriuos vietiniai kritikai būdavo priversti nutylėti arba dėl susiklosčiusių aplinkybių, arba dėl jų karjeros sąlygotų politinių barjerų.

 


Ilona Gražytė-Maziliauskienė (1933–2001)

I. Gražytė-Maziliauskienė – anglistė, parašė daktaratą apie Arthurą Koestlerį, mokslus baigė kiek anksčiau už R. Šilbajorį. Ji irgi buvo Naujosios kritikos adeptė, bet ilgai gyvendama Monrealyje prisisunkė prancūziškosios kultūros. Tai jos kritikai suteikė savitų spalvų: sustiprino ir taip jai būdingą elegancijos polinkį, skatino estetizuotą kalbėjimo manierą (jos tėvas Lietuvoje buvo teisininkas). I. Gražytės-Maziliauskienės buvo be galo malonu klausytis, ji turėjo nuostabią iškalbos dovaną, bet mandagumo ribose mokėjo ir pulti, ir gintis, ir norėdavo debatuose laimėti. Ji žinojo, kada reikia kirsti, kada sukelti audrą, ir tais savo įgūdžiais puikiai naudojosi. Antai net toks gabaritais nesmulkus oratorius kaip Juozas Aputis, nestingantis sąmojaus ir humoro, man yra prisipažinęs, kad bijojo jos liežuvio.

I. Gražytė-Maziliauskienė anksti pasižymėjo savo įžvalgiu straipsniu kaip tik apie J. Apučio ankstyvąsias noveles. Jos straipsnio „Nužmoginimo temos variacijos Juozo Apučio novelėse“ pagrindas buvo konferencijoje angliškai skaitytas pranešimas, išspausdintas irgi žurnale „Books Abroad“ (1973) ir tik vėliau lietuviškai perspausdintas Anglijoje. Pačioje savo straipsnio pradžioje autorė rašo, kaip J. Aputis buvo smerkiamas 1972 m. CK posėdyje. Remdamasi savo žiniomis ir empatija, ji ėmėsi ginti rašytoją, kuris užsipultas už „subjektyvistines nusivylimo nuotaikas, pesimizmą“ ir pan., kad netikįs žmogaus socialiniu progresu. Apibūdindama J. Apučio novelių veikėjus kaip nužmogintus, I. Gražytė-Maziliauskienė paaiškina, jog turi omenyje ne tai, kad jo veikėjai „sugyvulėję“, bet kad jie kenčia „egzistencijos dimensijose ieškodami prasmės. Savigarbos ir prasmės praradimas žmogų <…> brutalizuoja ir luošina“ (p. 93).

Ir iš tikrųjų J. Apučio novelės, skelbtos rinkinyje „Horizonte bėga šernai“ (1970), yra įspūdingiausi to sovietinio laikotarpio kūriniai, sudaro savotišką meninio pasiekimo viršūnę. Savo straipsniu kritikė drąsiai išsakė dalykus, kurių vietiniai kritikai tuo metu tikrai negalėjo išsakyti patys nepakliūdami bėdon. O po tos knygos J. Apučio kūrinių leidyklos nespausdino apie šešerius metus, tad šiuo atveju vyko savotiškas šaltasis karas tarp išeivijos ir Lietuvos kritikų, kuriame buvo panaudotos galimybės paviešinti Vakaruose opozicionierišką rašytojo veiklą, gal ne tiek bandant jam padėti, kiek leidžiant pasauliui žinoti apie padėtį Tarybų Lietuvoje.

Kituose savo straipsniuose I. Gražytė-Maziliauskienė laikėsi santūriau, bet ji labai aiškiai atmetė A. Bieliausko kūrybą remdamasi ne tiek garsiausia jo knyga „Kauno romanas“, kiek ta knyga, kokią pasitaikė gauti, – „Tada, kai lijo“ (1977). Savo straipsnį ji pavadino „Tada, kai žodžiais lijo“ ir, negailėdama autoriaus, per keturis puslapius negailestingai sumalė jo romaną į miltus: „Kova apvaldyti save yra pakankamai sunki, <…> rašytojas toje žodžių jūroje ir nuskęsta“ (p. 128). Romualdą Lankauską ji vertina palankiau, nors jos keliamus reikalavimus jis retai atitinka. Vis dėlto kritikė supranta, jog rašytojas pats sau ir nekelia didelių siekių, jį „domina kasdienio gyvenimo tikrovė, kiek nemeluotai ir tiesiai ją gali išreikšti žodžiai“. Dar viena citata, kuria I. Gražytė-Maziliauskienė apibūdina R. Lankauską: „Ne apie visuomenės struktūras kalba Lankauskas, bet apie jos spalvas. Ne apie meilę, bet apie jos bejėgiškumą atsilaikyti prieš laiko tekėjimą. Ne apie draugystę, bet apie jos ribas, kurias nustato rutina. Nėra prasmės ieškoti potekstės Lankausko kūryboje – rašytojo kaukė yra rašytojas“ (p. 124). Čia galima pajusti ir kritikės stilių, simetriją, ritmą ir viską vainikuojantį a la aforizmą.

Kritikė moka rasti tinkamų metaforų savo idėjoms išreikšti – tai irgi yra jos gracingo ir apmąstyto stiliaus elementas. Vienas jos įsimintinų straipsnių iš 1984 m. vadinasi „Sulūžusi lėlė. Keletas minčių apie moterų personažus dabartiniame Lietuvos romane“. Tai buvo ir besikuriančių feminizmo apraiškų lietuvių literatūroje užuomazga, paskatinusi feminizmą ne tik literatūroje. Po to įvykio feministiniai būreliai kūrėsi Vilniuje ir kitur Lietuvoje. Literatūrinių moterų portretų analizes kritikė tęsia straipsnyje „Keturi eskizai“, nagrinėdama Leonido Jacinevičiaus, Vidmantės Jasukaitytės, Broniaus Radzevičiaus ir Jolitos Skablauskaitės – vienos jos realistiškesnių novelių – protagonistes. Kritikė ypač vykusiai parodo B. Radzevičiaus femme fatale, ne tik išardydama Stelos patrauklumą jos kūrėjo, turbūt alter ego, Juozo Daukinčio atžvilgiu (romane „Priešaušrio vieškeliai“), bet ir apibrėžia tų moterų psichologiją bei charakterį. Iš visų išeivijos kritikų I. Gražytė-Maziliauskienė, mano nuomone, geriausiai suprato ir tinkamiausiai taikė psichologinės analizės metodus. Anot jos, Daukintį kankina nuolatinis klausimas: ar moteris yra išganymas, ar pragaištis, todėl įsimyli ne vieną moterį, kol sutinka Stelą, kuri žavi jį iš dalies, nes lieka paslaptimi:

Artistė iš sudegusio teatro“, nualinta jam nepažįstamų jausmų, nuolat viliojama kažkokios tamsios gelmės, nuolat kelianti abejones, koks bus kitas jos veiksmas, niekam nepriklausanti, nieko, atrodo, nesitikinti, Stela tampa Daukinčio obsesija… Daukintis ieško moteryje fizinio ir dvasinio artumo, mylima moteris turėtų būti žmona ir meilužė, draugė ir motina. Nė vienos iš šių rolių Stela negali atlikti taip, kaip Daukintis reikalautų. <…> Ji fascinuoja, t. y. žavi, nes ji netelpa į jokią formulę, tartum atėjusi iš Mikelandželo Antonioni filmo.  (p. 61–62)

Skaityti I. Gražytę-Maziliauskienę – tai ne tik sužinoti ką nors apie knygas ir jų veikėjus, pats jos tekstų skaitymas yra malonumas. Ir nereikia manyti, kad tokie tekstai lengvai sukuriami, nes už jų glūdi daug gyvenimo ir skaitymo patirties ir, aišku, talento.

 


Kęstutis Keblys (1933–2019)

K. Keblys įgijo chemiko specialybę, bet buvo, galima sakyti, ir Renesanso žmogus su daugeliu interesų bei pomėgių, o būdamas aktyvus ateitininkas, visada rasdavo motyvacijos būti ir santariečiu, – jam vis rūpėdavo pasiklausyti, ką mes ten, savo sueigose, išdarinėjame… Turėjęs ambicijų tapti rašytoju (viena jo novelė išspausdinta legendiniuose „Literatūros lankuose“), jis sukosi literatūros baruose, savo talentą kreipė daugiausia į literatūros kritiką, skelbė straipsnius „Aiduose“, „Draugo“ kultūriniame priede, vėlesniais laikais ir „Metuose“, „Kultūros baruose“ ir kitur. Daug metų buvo leidyklos „Ateitis“ redaktorius. Jo stilius gana lengvas, tačiau jis tikrai „kabino“ giliau negu Algirdas Titus Antanaitis ar kiti labiau žurnalistinio stiliaus recenzentai.

K. Keblys mėgaujasi savo kritiko pozicija drąsiai, nesuvaržytas mokslo pasaulio taisyklių, o sugebėdamas paleisti į areną savo šmaikštumą, jis geba lyginti, rodos, nelabai palyginamus dalykus, antai, turbūt retam girdėtą išeivį rašytoją, kelių romanų autorių Albiną Baranauską su Sauliumi Šalteniu. Kitame straipsnyje randa bendrumų tarp Antano Škėmos ir M. Sluckio. Susidaro įspūdis, jog kritika jam yra rafinuotas žaidimas ir tikrai ne kokių tezių įrodinėjimas, tai tiesiog proga pažaisti ir pašmaikštauti, o mums būna itin malonu tokį tekstą skaityti, tarsi pailsint nuo moksliškų straipsnių. Pats K. Keblys prisipažįsta, kad jis yra geranoriškas ir supranta, jog kartais jam tenka rašyti ar reklamuoti autorius, kurių baisieji mokslinčiai liesti nenori.

Dažniausiai K. Keblys rašė apie išeivijos autorius, jo plunksna rečiau krypdavo į Lietuvos rašytojus, tačiau visai įdomiai yra rašęs ir apie R. Lankauską, Joną Mikelinską ir kitus anksčiau minėtus autorius. Jo straipsnis apie S. Šaltenio „Duokiškį“, tą Mariaus Ivaškevičiaus „Žalių“ pirmtaką, ypač vykęs, nes analizuodamas apysaką randa partizanų ir stribų santykiuose ir humoro, ir ironijos, ir grotesko.

Visą kritiko įnašą sutelkė Dalia Kuizinienė knygoje „Smulki kritikos rasa“. Jei gerai prisimenu, pavadinimą parinko pats K. Keblys, ir epitetas „smulki“ rodo jo kuklumą bei nepelnytai žemą savęs vertinimą, nes jo tekstus tikrai įdomu ir smagu skaityti, tai gera pažintis su intelektualaus kritiko nuomone.

Minėjau, kad R. Šilbajoris buvo bene vienintelis mūsų literatūros žinovas, nebijojęs mandagiai kabinėtis prie Lietuvos kritikų, o K. Keblys – vienintelis, drįsęs polemizuoti su išeivijos kolegomis, papešioti net daugelio, įskaitant mus pačius, šventa laikomą „Santarą–Šviesą“. Reikia prisipažinti, kad „Santarą“ mes – kitur nepritapę, nekonformistai, daugumos akyse seno tipo liberalai – mylėjome. De facto K. Keblys „Santaroje“ buvo asmuo, ateinantis iš kitos idėjinės stovyklos, jos palaikomas ir žinantis atitinkamus vertinimus, pagal kuriuos santariečiai yra „ružavoki“, jeigu ne visai raudoni (tai dėl mūsų, santariečių, gana anksti imtos propaguoti politikos „veidu į Lietuvą“). K. Kebliui dažnokai pavykdavo smigtelti kokia taiklia pašaipa kai kuriems mūsų vaizduojamiems pasiekimams, gal daugiausia demonstruojamiems „Akiračių“ – vadinkime jį „Santaros“ padaliniu – mėnraštyje, kurio misija buvo labiau žurnalistinė nei mokslinė. Mokslinė paskirtis buvo numatyta „Metmenų“ leidiniui.

K. Keblys stipriai pasireiškė „Santaros“ 25-mečio proga, kai 1979-aisiais patys santariečiai parengė ir patys išleido jubiliejinį leidinį, sudarytą Valdo Adamkaus, su keliais ilgais straipsniais ir nemažai fotografijų. K. Keblys, matyt, buvo „Akiračių“ pakviestas recenzuoti šį leidinį, ir jis tai atliko, aprašydamas turinį ir akcentuodamas savo nuomonę apie keturis ten rašiusius: Vytautą Kavolį, Romą Misiūną, Vincą Rastenį ir Mykolą Drungą. Be pasišaipymų, kad „Santara“ – organizacija be organizacijos, kaip ji mėgdavo save vadinti ir tuo didžiuotis, – irgi nepraleido progos įsiamžinti, kaip ir kitos normalios grupuotės, kritikas, pasislėpęs po numanoma jauno ateities istoriko skraiste, iškėlė šiai organizacijai „nepriekaištingus priekaištus“. Manau, juos paredagavus, jie būtų nepraradę vertės ir šiandienos „Santarai“, nors „Santara / Lietuva“, atsidūrusi kitame kontekste, yra visai kitoks paukštis nei originalioji. Tad tuos priekaištus ir perskaitysiu, leisdama klausytojams spręsti, kiek jie tebetinka:

Santaros įnašai ryškūs ir svarbūs, bet kokia jų svarba visam lietuviškos išeivijos gyvenimo kontekste? Kokia buvo lyginamoji Santaros įtaka lietuvių kultūriniam, visuomeniniam ir idėjiniam gyvenimui? Ar mūsų išeivija būtų buvusi skurdesnė be Santaros? Ar ji būtų kitokia, jei Santaros būtų nebuvę? (p. 307)

Tinkami ar ne šie klausimai atrodo šiandien, sunku pasakyti, bet anuomet tai buvo drąsus manevras iš „akiratininkų“ pusės, žinant, kad K. Keblys, būdamas svarbus kitos stovyklos atstovas, tikrai ras švelnesnį ar ne tokį švelnų būdą pakritikuoti „Santaros“ leidinį, juolab kovų nemažai būta. Mano nuomone, turbūt kokie septyniasdešimt procentų, jei ne daugiau, tuometinių dipukų buvo net labai nusistatę prieš „Santarą“.

Taigi toks buvo K. Keblys ir kaip tik tokio jo visiems tikrai reikėjo: nebijančio sukelti kontroversijų, bet išlaikančio padorumo formas, pasidalijančio įdomiomis įžvalgomis ir vertinimais. Atrodo, jis pats labai mėgo knygas, kurios „nemigdė skaitytojo“ ir pats stengėsi nepapulti į tokią balą. Dėkui jam.

Lietuvai besilaisvinant iš sovietinių gniaužtų, viskas labai keitėsi. Įvairūs kritikai be suvaržymų galėjo skirtingai traktuoti tą patį tekstą, atsirado galimybės apskritai atviriau išsakyti savo nuomonę dėl knygų, nebebijant pakenkti drąsesniems rašytojams. Geras požiūrių palyginimo objektas būtų vienas įdomesnių 1981 m. kūrinių, kuris kaip tik dėl savo rizikingumo liko oficialios kritikos mažai pastebėtas. Tai Ramūno Klimo novelių knyga „Gintė ir jos žmogus“. Toje knygoje svarbiausias kūrinys yra apysaka – novella tokiu pat pavadinimu. Galima apžvelgti keturių kritikų požiūrius į ją ir pažiūrėti, kaip keičiantis laikams kritika buvo priversta taikytis prie cenzūros.

R. Klimo apysaką siauriau ar plačiau minėjo arba aptarė:

I. Gražytė-Maziliauskienė 1984 metais. Aptardama „Gintę“ kritikė net nemini partizanų, nei miško brolių, nei „vilkų“, kaip R. Klimas juos tekste vadina. Ji susitelkia į apysaką ir visą knygą, suprasdama autoriaus pastangas išsiaiškinti „žmogaus sielą“, t. y. jo psichologinį vidų. Ji nukreipia savo svarstymus visai kita linkme ir net nesileidžia į daugelį R. Klimo iškeltų intriguojančių klausimų, slypinčių potekstėse.

R. Šilbajoris straipsnyje „Žmogus ir sąžinė Sovietų Sąjungos pokario rusų ir lietuvių prozoje“ (1984) rašo taip: „Jaunas rašytojas R. Klimas užmaskuoja visą lietuvių rezistencijos klausimą komplikuotomis simbolinėmis struktūromis“ (p. 575).

Aš savo sudarytoje lietuvių prozos vertimų antologijoje „Come into my Time“ („Įeikite į mano laiką“, citata iš šios R. Klimo apysakos), rengtoje 1990 m., nors išleistoje tik 1992 m., galėjau skirti penkis puslapius R. Klimo „Gintei“ ir autoriaus sukurtiems penkiems fabulos variantams, komentuojantiems ne tik (kaip iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti) bręstantį naratoriaus suvokimą apie Gintės ir jos žmogaus istoriją, bet ir jo prisitaikymą arba neprisitaikymą prie užslėptų cenzūros reikalavimų, kaip antai, kodėl Gintės žmogus rūsyje slėpėsi vienuolika metų, kokie yra Gintės ir jos sesers Stasės priešingi požiūriai į partizaninį karą ir jo baigtį arba nutraukimą, apie R. Klimo nelabai užslėptą šaipymąsi iš socrealizmo kritinio metodo ribotumo, – kai neleidžiama rašyti atvirai, tada kur lieka tiesa? Šiuo atveju kur istorinė, sociologinė ir psichologinė tiesa, kai jis pats parašė penkis variantus ir užbaigė savo kūrinį šitaip:

Kelintame variante aš sužinosiu, kas yra faktas?
Šeštame? Septynioliktame? 131-ame?!

Mano kelias į lietuvių literatūrą, kuriamą Lietuvoje, prasidėjo Pensilvanijos universitete 1967 m., lankant K. Ostrausko prozos kursą, nuo Žemaitės iki M. Sluckio, ypač mane užkabino pastarojo romanas „Adomo obuolys“. Po 1975 m. atliktos kelių mėnesių stažuotės Vilniaus universiteto bibliotekoje prasidėjo mano mainai su ta biblioteka ir, gaunant „Pergalę“ ir knygas iš Lietuvos, platesnė pažintis su proza, rašoma Lietuvoje.

Pradėjusi lietuvių prozos vertimus kokiais 1984 m., ėmiau planuoti devynių prozininkų novelių vertimų antologiją, ją baigiau apie 1989–1990-uosius. Tada jau buvo prasidėjęs Atgimimas ir potekstes kūriniuose buvo galima aptarinėti kaip norėjau, galėjau iškelti ir išryškinti R. Klimo veržlumą, jo įdomius apmąstymus – kaip cenzūra faktiškai priverčia rašytoją suktis slepiant savo mintis po neva leidžiamų temų skraiste ir vis tiek pasakyti iš tikrųjų labai nemažai.

R. Klimo apysaką aptarė ir Vytautas Kubilius savo veikale „XX amžiaus literatūra: lietuvių literatūros istorija“ (1995). Kaip ir R. Šilbajoris, jis nesileidžia į R. Klimo teksto gilumas, neatkreipia dėmesio į autoriaus drąsą rašyti apie partizanus, neišnaudoja kintančio laikotarpio leidžiamų ekskursų į skirtingus variantus, traktuojant Gintės ir jos žmogaus padėtį bei išgyvenimus, nesiaiškina, kaip keičiasi pats socrealizmas ir kas galėjo įvykti, kad autorius keliais variantais vaizduoja, kaip Gintės istorija galėjo skleistis, jeigu jis knygą rašė ne vienus metus.

Kita mano rasta gilesnė R. Klimo kūrinio analizė priklauso J. Sprindytei, dirbančiai Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Ji ėmėsi lietuvių apysakos temos ir 1996 m. išleido rimtą knygą „Lietuvių apysaka“, kurioje laisvai analizuoja kūrinius jau laisvoje Lietuvoje. Gali būti, kad, žinodamas J. Sprindytės pasirinktą tyrinėjimų lauką, V. Kubilius pernelyg ir nesigilino į R. Klimo „Gintę“.

Apie save ir savo atliktus darbus nepatogu pačiai kalbėti, geriau norėčiau paminėti, ką dar būtų reikėję iškelti, man rašant „Santaros“ organizacinio komiteto užduotu klausimu, kas dar išstudijuotina rimčiau ir giliau. Tai galėtų būti disertacija ar net knyga kokiam vietiniam mokslininkui. Štai aš visai neaptariau dabar jau primirštų įvairių įvairiausių transatlantinių ginčų, skandaliukų, iškilusių per tą visą abiejų pusių kritikų bendravimo laiką. Tai būtų vertinga literatūros istorijos dalis, kuri kol kas mažai tyrinėta.

Reziumuojant, ką mes, išeivijos kritikai, pasiekėme, kuo buvome naudingi, mano nuomonė būtų tokia:

  1. Savo dėmesiu kai kuriems rašytojams palaikėme arba, geriausiu atveju, kėlėme jų savivertę, nuotaikas. Manau, jiems buvo malonūs jų pastangų įvertinimai. Gal šiek tiek prisidėjome iškeldami kai kuriuos mažiau žinomus rašytojus.
  2. Reikšminga, kad, rašydami angliškai, atkreipėme anglakalbio pasaulio dėmesį į padėtį Lietuvoje. Turiu galvoje I. Gražytės-Maziliauskienės, ir ne tik jos vienos, straipsnius, anotacijas žurnaluose ir pranešimus konferencijose. R. Šilbajoris, pasak jo paties, parašė daugiau negu du šimtus straipsnių ir recenzijų. Aš parengiau vertimų antologiją su devynetu Lietuvos rašytojų, tarp kurių buvo Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Ričardas Gavelis ir Ramūnas Klimas. Sudarydama knygą, parinkau po kelias jų noveles. Antologija dvidešimt dvejus metus buvo skaitoma universitetuose ir kursuose, neišmesta į makulatūrą; ji buvo vertinama studentų ir kitų skaitytojų, atradusių šią knyga ir ja susidomėjusių.
  3. Galima svarstyti apie „sovietiniams“ lietuvių autoriams suteiktą labai svarbų jų ieškojimams Vakarų pasaulio kontekstą – lietuvių sovietinės literatūros, ar bent paskirų autorių talento bei savaiminių ieškojimų įvedimą į tai, ką Albertas Zalatorius vadino lietuviškuoju ar net pasauliniu „literatūros procesu“, jo diachroniškumu ir pan. Panašumo ir skirtingumo pajauta, kurią „Santaros kritikai“ padovanodavo savo tėvynainiams Lietuvoje, manau, jiems galėjo tapti tam tikru dvasiniu honoraru.
  4. Savo pastangomis palaikėme ir sovietinės Lietuvos literatūrą išeivijos sąmonėje. Ne tik svetimtaučiai studentai ar suaugusieji sužinojo apie Lietuvą, skaitė apie jos problemas, bet ir išeivija įsitikino, kad Lietuva yra gyva.

Naudota literatūra:

Ilona Gražytė-Maziliauskienė. Idėjų inventorius. Sudarė Solveiga Daugirdaitė (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004);
Kęstutis Keblys. Smulki kritikos rasa. Sudarė Dalia Kuizinienė (Vilnius: Versus aureus, 2009);
Violeta Kelertas. Come into my Time: Lithuania in Prose Fiction (Urbana, Champaign: University of Illinois press, 1992). Įvadas į šią knygą, verstas Rimo Žilinsko, perspausdintas knygoje: Violeta Kelertienė. Kita vertus… Straipsniai apie lietuvių literatūrą (Vilnius: Baltos lankos, 2006);
Ramūnas Klimas. Gintė ir jos žmogus (Vilnius: Vaga, 1981);
Rimvydas Šilbajoris. Žodžiai ir prasmė. Sudarė Liūtas Mockūnas (Čikaga: Akademinė Skautijos leidykla, 1982);
Rimvydas Šilbajoris. Netekties ženklai (Vilnius: Vaga, 1992).

1 Straipsnyje naudotos literatūros sąrašas pateikiamas straipsnio pabaigoje, o cituojant nurodomi tik knygų puslapiai.

Violeta Kelertienė. Brydė per sniegą kaip sielų kalbos įrašas

2018 m. Nr. 8–9 / Valdas Papievis. Brydė. – Vilnius: Odilė, 2018. – 336 p. – Prano Gailiaus paveikslo fragmentas.

Violeta Kelertienė: Literatūra kaip teorija ir kaip gyvenimas

2014 m. Nr. 3 / Literatūros tyrinėtoją Violetą Kelertienę kalbina Aušra Jurgutienė / Kodėl studijuoti pasirinkote literatūrą? / Violeta Kelertienė. Atrodo, kad ne aš, o ji mane pasirinko. Manau, kad tada ir prasidėjo mano susižavėjimas knygomis.

Rimvydas Šilbajoris. Mirtis ir žodis poezijoj

2006 m. Nr. 1 / Kad ir kas mirtis būtų, per sunku ją suvokti, Jono Aisčio žodžiais tariant, kad tai – aukšto skliauto nemarioji klaikuma. Bet tai yra taip pat poetinis įvaizdis, išgalvotas dalykas, skydas apsiginti nuo to, ką mes tikrai žinome mirtį esant…