Sukaktys
Antoine de Saint-Exupéry. Jaunystės laiškai
2025 m. Nr. 5–6
Iš prancūzų k. vertė Ingrida Bakutytė
Antoine’as de Saint Exupéry, geriausiai visiems žinomas kaip „Mažojo princo“ autorius, gyveno nuotykių kupiną gyvenimą, o jo atspindžiai nugulė knygų puslapiuose – „Pietų paštas“, „Naktinis skridimas“, „Žemė žmonių planeta“. Ne veltui jis teigė, kad pirmiausia reikia gyventi, patirti, o tik paskui imtis rašymo. Gimęs 1900 m. aristokratiškoje prancūzų šeimoje, jis anksti susižavėjo aviacija, XX a. antrajame dešimtmetyje tapo oro pašto pilotu ir skraidė sudėtingais maršrutais po Afriką ir Pietų Ameriką. Antrojo pasaulinio karo metu rašytojas tarnavo Laisvųjų Prancūzijos oro pajėgų žvalgybos pilotu ir ėmėsi pavojingų misijų. 1944 m. jo lėktuvas dingo virš Viduržemio jūros ir sukėlė dešimtmečius trukusias spėliones, kas iš tiesų galėjo nutikti. 1945 m. rašytojas buvo pripažintas „žuvusiu už Prancūziją“. Jo lėktuvo nuolaužos buvo aptiktos tik 2000 m. prie Marselio krantų.
Publikacijoje, skirtoje 125-osioms A. de Saint Exupéry gimimo metinėms, pateikiame keletą jo laiškų, rašytų jaunystės draugei Renée de Saussine 1923–1931 m. Rinettė, kaip švelniai kreipiasi į merginą Antoine’as, buvo rašytoja ir talentinga smuikininkė, koncertavusi ne tik Europoje, bet ir Pietų Amerikoje. Juos supažindino Rinettės brolis Bertrand’as, mokęsis kartu su būsimu rašytoju. Renée ir Antoine’as drauge lankydavosi salonuose, teatruose ir parodose, valandų valandas praleisdavo šnekučiuodamiesi „Dame Blanche“ kepyklėlėje arba „Lipp“ kavinėje Sen Žermeno bulvare. Ji rodydavo jam savo parašytas esė, o jis negailėdavo patarimų. Antoine’as jai davė perskaityti pirmuosius savo apsakymus.
Išvykęs iš Paryžiaus, Antoine’as parašė Rinettei daug jaudinančių laiškų, kuriuose atsiskleidžia jo romantiška neatlieptų vilčių vienatvė. Žlugus jo sužadėtuvėms su Louise de Vilmorin, jis su meilės lūkesčiais atsigręžė į jaunystės bičiulę, tačiau ji nuo artimesnio ryšio išsisukinėjo. Laiškai kupini priekaištų, kad Rinettės gyvenime nebėra jam vietos, kad ji nerandanti laiko atsakyti į jo laiškus, neatsiliepianti į jo jausmus. 1953 m. išleisto „Jaunystės laiškų“ rinkinio pratarmę parašė pati R. de Saussine, pasidalino daugybe prisiminimų.
I[1]
Rinette,
esu išties nedovanotinai išsiblaškęs, nes vis dar tebeturiu su savimi Jūsų istoriją, bet dėl to žavingo kampelio nuotraukos galiu būti dėkingas vien savo užmaršumui, tad nieko nesigailiu.
Norėjau Jums paskambinti sekmadienį, kad pagaliau atsiprašyčiau, bet Jūsų nebuvo, o ponia de Saussine man pranešė apie Jūsų gedulą. Rinette, net nežinau ką Jums pasakyti, miela drauge, esu visa širdimi su Jumis.
Vakar vakare dalyvavau Eusebio[2] triumfe. Stovėdamas priešais sausakimšą salę jis pasakojo, kaip kopiama į smailesnius už varpines kalnus. Jis nerūpestingai dėstė apie savo didvyriškumą, o senyvos damos klausydamosi net virpėjo. Pasakojimas buvo neblogas, bet jau aprašymai, Rinette… Saldžiausiomis uogienės ir cukrinių ledinukų spalvomis jis tapė „didingas viršukalnes“, dangų, aušrą, saulėlydį. Kalnų smailės buvo rožinės, horizontas pieno baltumo, o uolos nuauksintos pirmųjų saulės gaisų. Visas peizažas atrodė lyg būtų valgomas. Jo klausydamas aš vis galvojau apie Jūsų istorijos blaivumą. Reikia dirbti, Rinette. Iš kiekvieno dalyko Jūs išskiriate ypatingą detalę, kas jam suteikia savastį. Eusebio pasakojime daiktai lieka abstrakcijomis. Tai tiesiog „Viršukalnė, Saulėlydis, Aušra“. Lyg iš kokios aksesuarų parduotuvės. Kuo labiau jis juos aprašinėja, tuo labiau nuasmenina.
Tai neteisingas metodas, arba veikiau vizijos nebuvimas. Reikia mokytis ne rašyti, o matyti. Rašymas yra pasekmė. Jis paima daiktą ir bando jį pagražinti. Epitetai tėra paveikslo sluoksniai. Jis neišskiria esmės, tik apdėlioja savavališkai parinktais ornamentais. Jei pasakodamas apie smailes jis kalbės apie Dievą, purpurinę spalvą ir erelius, tuomet Jūs pirmiausia jausitės pakylėta, vėliau susijaudinusi, o galiausiai persigandusi. Tai ir visa paslaptis. Reikia savęs paklausti: „Kaip aš perteiksiu šitą įspūdį?“ O daiktai gimsta iš jų poveikio Jumyse, jie aprašomi iš gilumos. Tik tai jau ne žaidimas.
Aš Jums kalbu apie Eusebio, nes jo trūkumai puikiausiai išryškina Jūsų gerąsias savybes, kurias turite ir privalote tobulinti. Visuomet pradėkite nuo įspūdžio. Tai niekuomet nebus banalu. Taip jausis asmeniškas ryšys Jūsų pasakojime. Jis nebus sudurstytas iš palaidų galų. Žiūrėkite, kaip patys nerišliausi Dostojevskio monologai sudaro reikalingumo, logikos įspūdį, yra pateisinami. Ryšys yra vidinis. O kiek personažų, kurių puikiai sukurpta psichologija galėtų taip sklandžiai derėti su kitais, lieka savavališki savo žodžiuose ir veiksmuose, nepaisant išorinės logikos. Tai dirbtinės konstrukcijos, kaip tie Eusebio kalnai. Juk nekuriame gyvo tipo jam priskirdami teigiamas savybes ir trūkumus ir iš to padarydami romaną, o perduodame jo patirtus įspūdžius. Net tokią paprastą emociją kaip džiaugsmas yra itin sudėtinga sukurti, jei jums neužtenka pasakyti, kad jūsų herojus „buvo linksmas“, nes tai nieko nereiškia, tai nėra asmeniška. Džiaugsmas gali būti skirtingas. Ir būtent tą skirtumą, tikrąją to džiaugsmo prigimtį ir reikia išreikšti. Tačiau aiškinant apie džiaugsmą nereikia būti pedantu. Jį reikia aprašinėti per pasekmes, per veikėjo reakcijas. Ir jums nebereikės daugiau sakyti „jis buvo linksmas“, tas džiaugsmas gims pats savaime, su savo išskirtinumu, kaip jūsų pačių jaučiamas džiaugsmas, kurio jokiais žodžiais neįmanoma išreikšti. Jeigu jums atrodo, kad užtenka žodžio „džiaugsmas“ savo herojaus jausmams išreikšti, tai yra dirbtina, jūs neturite ką pasakyti.
Turbūt atrodau juokingai, tad čia ir sustosiu. Mažoje užkandinėje, kurioje rašau, mechaninis pianinas kuria sentimentalią nuotaiką. Kasininkė siūbuoja kairėn dešinėn. Šeimininkas, nebeturintis jokių troškimų, žiovauja. Padavėjas kosčioja ir sukinėjasi aplink mane, mat esu paskutinis klientas, koks jis mieguistas – taip melancholiška. Jaučiuosi kaip svetimkūnis, tad jau eisiu.
Aš nepadėkojau Jums, Rinette, kad dar kartą man pagrojote tuos Bacho puslapius. Aš nemoku dėkoti, tačiau buvo išties malonu.
Rinette, padavėjas stovi kaip įbestas priešais mane ir mojuoja savo šluoste lyg šluota.
Tad sudie, Rinette.
Antoine’as
IV
Grand Hotel Central
Bonnyaud aikštė
Guéret (Creuse)
Guéret, nebežinau kuri 192… m. diena
Rinette, siunčiu Jums keletą žodelių. Nemanau, kad man atsakysite…
Neturiu Jums daug ko pasakoti, nes mano gyvenimas susideda iš posūkių, kuriais lekiu kuo greičiausiai, iš vienas į kitą panašių viešbučių ir iš mažos šio miesto aikštės, medžiai joje atrodo kaip šluotos.
Po dešimties minučių išvykstu už dviejų šimtų kilometrų.
Įsivaizduokite, aš dirbau, ir tikriausiai to priežastis buvote Jūs, mano vadovė…
Nekantrauju Jums perskaityti tą pasakojimą, kuris džiugina mane patį! Jums turės patikti, antraip niekuomet daugiau nieko nerašysiu.
Jaučiuosi kiek prislėgtas: Paryžius taip toli. Atlieku tylos terapiją.
Galbūt giliai širdyje Jūs gailitės dėl mano tremties?
Jūsų bičiulis Antoine’as
VII
Didžiųjų Tulūzos kavinių
akcinė bendrovė
Vilsono aikštė 15
Kavinė-restoranas „Lafayette“
(Spalis, 1926 m.)
Rinette, štai aš Tulūzoje. Iš tų kelių dienų Paryžiuje man likę nekokie prisiminimai. Vizitai, pirkiniai, egzaminas. Išsikraustymas iš viešbučio kambario. Sudėtingas itin sunkių lagaminų, pilnų knygų ir krūvos įstabių daiktų, prie kurių esu pernelyg prisirišęs, pervežimas. Graviravimo presas, cigarečių gaminimo aparatas, kurių man niekuomet neprireiks, bet staiga pajutau jiems nenugalimą poreikį. O paskui staiga penkiolika tuščių minučių prieš traukinį. Penkiolika beprasmiškų minučių.
O ta vėlyva popietė, kuomet likau paskutinėje vietoje. Eusebio lėkė link Fontenblo, M… ėjo į kiną, Jūs – į koncertą. Aš buvau visiškai vienas Malakė krantinės namuose prie mirusio telefono. Vilkėjau skrybėlę ir paltą ir taip sėdėdamas fotelyje jaučiausi baisiai nepatogiai.
Dabar aš pagaliau ramiai prie Jūsų prisėdau. To Jūs man neleidote ten. Jūs man vis priekaištavote, kad nebūdavau draugiškas su daugybe žmonių, kurie man visiškai nerūpėjo ir kurie iš manęs Jus atimdavo – nesugebu tinkamai išreikšti didžiulio savo pasipiktinimo. Galbūt dėl to, kad visuomet Jūs man atrodote tokia negailestinga sau. Tingėjimas rašyti: suprantama. Tačiau tinginystė kyla iš to, kad nėra ką pasakyti. Jei gali pakęsti šurmuliuojančius žmones, tai yra tas pats. O aš atvykau su daugybe lagaminų, kurių niekuomet nepajėgsiu atidaryti. Būtų kvaila tuo apkaltinti Jus: atsigabenti visa tai buvo mano paties kaltė.
Vis dėlto šį vakarą jaučiu buvimo toli filosofinę ramybę. Be to, sergu gripu. Mane maloniai apgaubęs karštis.
Ir aš prisėdau prie Jūsų, ko Jūs, be abejo, man neleidžiate, tai Jus erzina. Kad Jūs žinotumėte, kaip man ant to visiškai nusispjauti. Nes šį vakarą aš Jus kuriu pagal savo valią, ir kad Jūs žinotumėte, kokia esate maloni. Išties, tai vieninteliai mano su Jumis pokalbiai. Tie, kuriuos pats išgalvoju. Ir Jūs labai kantri. Ir protinga: Jūs viską suprantate. Ir aš imu vis daugiau plepėti: tai nuostabu. Kaip aš puikiai keršiju su savo įsivaizduojama drauge.
Tikriausiai dėl to, kad Jus įsivaizduoju, esu prie Jūsų taip prisirišęs. Vis dėlto kartais Jūs sutampate su tuo įvaizdžiu. Bet kuriuo atveju, Jūs jį papildote. O Jūsų muzikinė popietė įpučia daug gyvybės tai draugei, kurią čia turiu šįvakar. Jūs esate šiek tiek susijusi su Offenbachu[3]. Jūsų oda įgavusi lempų gaubtų spalvą. Nesiskųskite. Tai nėra taip blogai. O be to, tai ne Jūsų reikalas.
Iš tiesų aš Jums visa tai rašau – ir tai yra tiesa – jausdamas malonumą Jus paerzinti. Kitais kartais jausčiausi liūdnas, bet šįvakar dėl gripo niekas nėra svarbu. Negaliu pakęsti pernelyg daug melancholijos. Man gana lengva Jums pasakyti, kad nesate puiki. Sakau tai su piktdžiuga, be kartėlio – Jums ne itin patinka suteikti kartėlio (Jums išvis nepatinka nieko duoti).
Žinau, kad yra žmonių, kurie jaučiasi sutrikę, kai atimame per daug jų savasties. Jiems tai atrodo kaip pasitikėjimo išdavystė ar kliuvinys jų savarankiškumui. Ką aš žinau. Vis dėlto smalsu. Aš gana panašiai apie Jus galvoju. Ir šį vakarą be didelio susivaržymo galiu prisėsti priešais Jus ir laikyti savo kaline – kokia lemtis! Ir netrukus būsite kalinė Senegale, suprantate tai.
Gaila, kad kartais Jums pavyksta mane šiek tiek nuliūdinti – ir kad taip prastai moku apsisaugoti. Nes Jūsų siluetas šįvakar be galo lengvas. Jei rašyčiau eiles, prirašyčiau daug gražių dalykų. Parašyčiau, kad „Jūsų atvaizdas“ – iš naujos eilutės – „yra balandžio svorio…“ Tai puiku. Ir taip miela. Nežinau, ar Jūs suprantate, kaip tai yra miela. Tas paukštis nelaikomas labai tvirtu. Pasakai „štiš“ ir esi laisvas. Nelaimei, kartais tai būna grindinio akmuo. Priešais savo laiškų dėžutę aš dažnai paveju „štiš“. Tačiau akmuo išlaiko savo svorį.
Štai. Kaltinkit dėl šio laiško tik save. Be to, jis net neadresuotas Jums. Aš turiu teisę kalbėtis su savimi pačiu. Po truputį krausčiau savo lagaminus, bet sukčiaudamas.
O dabar, jei Jūs tikitės, kad pasakysiu savo išvykimo datą, koks oras lauke ar savo vakarienės meniu, nesulauksite. Turiu didelę dėžę Sen Morise. Ten nuo septynerių metų slepiu savo penkių aktų tragedijų apmatus, laiškus, kuriuos gaunu, nuotraukas. Viską, ką myliu, apie ką mąstau ir ką noriu prisiminti. Kartais viską netvarkingai paskleidžiu ant parketo. Ir atsigulęs ant pilvo peržiūriu daugybę dalykų. Tik ta didžiulė dėžė mano gyvenime yra svarbi.
Visa kita: oras lauke, mano vakarienių meniu, tai, kas su manim nutiks, man nerūpi.
Daugiau Jūsų atvaizdui neturiu ką pasakyti…
Antoine’as
XII
La Ibense
Ledų fabrikas
Centrinis pastatas
Méndez Nùñez, 4
Alikantė (lapkritis, 1926 m.)
Vakar Jums parašiau tris laiškus, o tada vieną po kito suplėšiau. Jokios naudos per daug išsiplėsti. Tuomet Jums paskambinau.
Šįvakar parašysiu Jums laišką išlaikydamas atstumą, nes puikiai suprantu, kad nereikėtų per daug Jumis pasikliauti. Jums reikia išpildyti per daug palankių sąlygų, kad galėtumėte kam nors padėti. Jūs man paaiškinote, kad negalite rašyti „tiesiog šiaip sau“, bet aš nelabai supratau. Ketinu išvykti šiek tiek toliau nei Asnieres ar Bois-Colombes. Tai ne visiškai tas pats, Rinette.
Aš išties nežinau, kodėl rašau. Man labai reikia draugystės, kuriai galėčiau patikėti tas mažas man kasdien nutinkančias smulkmenas. Su kuo galėčiau pasidalinti. Aš nebežinau, kodėl pasirinkau būtent Jus. Jūs esat tokia svetima. Šis popierius man siunčia atgal mano sakinius. Aš nebegaliu įsivaizduoti palinkusio skaitančio veido, būtybės, kuri būtų atsidavusi mano saulei, mano mažiems pyragėliams ir svajonėms. Rašau šį laišką labai lėtai, kad pabusčiau, pats juo nelabai tikėdamas. Greičiausiai aš jį rašau sau pačiam.
Išvyksiu ne trečiadienį, o penktadienį. Aš be galo patenkintas, nors jau po vidurnakčio. Man tai primena svajojimus apie išvykas, kai dar buvau vaikas. Po lempa kaime. Kai „dideli žmonės“ žaidė bridžą, o vaikai buvo labai rimti. Kinija buvo žalia, Japonija – mėlyna, dvi gilios dėmės. Kitame puslapyje galėjai perskaityti: „malajiečių akys yra juodos“, o „haitiečių akys – mėlynos“. Be abejo, aš apsirinku dėl spalvų, tačiau tą vakarą labai gerai supratau, kad niekuomet nesu matęs vien juodų ar vien mėlynų akių. Tie, kas mane supo, spėjau, tebuvo kopijos. Tad lyg ir išvykstu jų ieškoti.
Be to, yra dar vienas būdas keliauti, ir vakar aš buvau išvykęs labai toli. Taip toli, kad dar ir dabar jaučiuosi esantis ne čia, kiek atitrūkęs ir atlaidus. Maniau, kad užsimušiu, net labiau nei tą dieną, kai iš tikrųjų kritau. Leidausi iš trijų tūkstančių, kai staiga pajutau smūgį – pamaniau apie gedimą – ir mano lėktuvas pamažu tapo nevaldomas. Netoli dviejų tūkstančių buvau sujungęs visus valdiklius, taip turėjau daugiau galimybių. Nevaldomas kritimas man atrodė toks neišvengiamas, kad ant prietaisų skydelio matomoje vietoje rašikliu užrašiau: „Gedimas. Ieškoti. Neįmanoma išvengti kritimo.“ Nenorėjau, kad mane apkaltintų užsimušus dėl neatsargumo, vien ta mintis mane erzino. Aš su savotiška nuostaba stebėjau laukus, kur suduš mano lėktuvas. Man tai buvo kažkas naujo. Jaučiau, kaip iš baimės darausi visas baltas ir įsitempęs. Begalinė, bet ne šlykšti baimė. Naujas, neapsakomas suvokimas.
Tai nebuvo gedimas ir man pavyko pasiekti žemę. Tačiau nė sekundės tuo nebuvau patikėjęs. Kai iššokau iš lėktuvo, nieko nesakiau. Buvau viską paniekinęs ir maniau, kad manęs niekas niekada nesupras. Ar bent jau esmės. Į kokį pasaulį aš patekau? Į pasaulį, kurio aprašyti dažniausiai negrįžtama. Tas žodžių neįgalumas; kaip papasakoti tuos laukus ir nurimusią saulę? Kaip pasakyti, kad „supratau laukus, saulę…“ Ir vis dėlto tai tiesa. Keletą sekundžių, apimtas visiškos pilnatvės, jaučiau akinančią tos dienos ramybę. Dienos, suręstos tvirtai kaip namas, kur jaučiausi esantis savo vietoje, kur man buvo gera ir iš kur tuoj būsiu išmestas. Dienos su savo ryto saule, dangaus aukštybe, žeme, kurioje taikiai vedžiojame plonytes vagas. Koks mielas darbas.
Dabar aš gatvėse regėjau šlavėjus, kurie iš šio pasaulio šlavė savo dalį. Aš buvau jiems dėkingas. Ir miesto sargybiniams, kurie užtikrino taiką šimto metrų teritorijoje. Atrodė labai prasminga sudėlioti tą namą būtent taip. Aš buvau namie, apsaugotas, mylėjau gyvenimą.
Jūs manęs nesuprasite ir niekas nesupras. O taip norėčiau nors vieną priversti suprasti. Kodėl tai Jūs, kuriai nerūpi? Išsiblaškiusi.
Man tai primena veidą. Aš pasakiau kai ką man tokio svarbaus, tokio nerimastingo, kad stebėjau savo mintį slenkant tuo veidu. Galėjau jame išskaityti grimasas ir viską, ką ji jame pažadino. Ir staiga pajutau ją susigeriant į smėlį. Ji nepaliko nei malonumo, nei gėdos pėdsako, nei pastangų suprasti. Pajutau tikslią to išsiblaškymo akimirką. Jis buvo toks staigus, kad net prasmingas, ir aš pagalvojau apie tą nuostabų posakį „nuvaikyti debesis nuo kaktos“. Kviečių laukas, kuriame pasikeičia šviesa.
Nešiojuosi Nietzschę po ranka. Man jis be galo patinka. Ir ta vienatvė. Aš išsitiesčiau ant smėlio Cab Juby ir skaityčiau Nietzschę. Yra dalykų, kuriuos dievinu: „mano širdis, kurioje dega vasara, ta trumpa, karšta, melancholiška ir palaiminga vasara…“ Norėčiau su Jumis pasidalinti šia aistra, bet Jūs nelabai kuo dalinatės.
Antoine’as
Nemanau, kad Jūs atsakysite į šį laišką, nors išvykstu tik penktadienį, tiesa, jei man parašėte vakar, savo pareigą atlikote.
XIX
Kasablanka, sausio 3 d. (1927 m.)
Dar tik pirma valanda nakties. Išvykstu už penkių valandų, tačiau miegoti nesinori. Vis dėlto ramiai guliu.
Ir man atrodo, kad būtų malonu Jums parašyti. Aš mąstau, kad šią valandą Jūs miegate, tad aš galiu papasakoti viską, kas man šauna į galvą.
Siaučia audra. Į lango stiklą girdisi keistas beldimas. Tai greičiausiai T. S. F[4] kalba arba dvasios. Stengiuosi iššifruoti, bet man nepavyksta. Ir vis dėlto norėtųsi daug ką sužinoti.
Vienas kitas taksi niūriai praburzgia per miegantį miestą. Nepatinka man ir tie žingsniai gatvėje. Viskas, kas mane vargina, kelia nerimą, o galėčiau būti toks laimingas.
Turiu labai gražų kambarį. Gaila tik, kad batus pasidėjau ant stalo. Tai gadina mano peizažą.
Rinette, naktimis aš būnu lyg nesavas. Kartais, kai guliu savo lovoje atmerktomis akimis, mane apima nerimas. Man nepatinka, kad sužinojau apie rūką. Nenoriu rytoj ištikšti. Pasauliui tai nebūtų didelė netektis, o aš prarasčiau viską. Pagalvokite apie draugystes, prisiminimus ir saulę, kuriuos turiu Alikantėje. Ir tą arabišką kilimą, kurį šiandien nusipirkau ir kuris mane apsunkina savininkiškumo dvasia. Buvau toks lengvas, kai nieko neturėjau.
Rinette, turiu draugą, kurio rankos apdegusios. Aš nenoriu nusideginti rankų. Aš žiūriu į jas ir aš jas myliu. Jos moka rašyti, užrišti batų raištelius, improvizuoti operas, kurių Jūs nemėgstate, bet mane jos atpalaiduoja, tam prireikė dvidešimt vienų metų praktikos. O kartais jos įkalina veidus. Veidą. Galvokite.
Rinette, šį vakarą aš nerimauju kaip kiškis ir man nepatinka ta Dakaro istorija. Ir tai, ką jie man čia paisto: „Tai sumaištis. Kitus pilotus, kurių lėktuvai ten nukris, išžudys maurai.“ Išžudys maurai… Nepatinka man, kad šis sakinys brazdinasi naktimis. Naktį man viskas atrodo trapu. Net tai, kas mane sieja su visais, kuriuos myliu. Kurie miega. Aš būnu susirūpinęs labiau už medicinos seselę, kai naktį būdrauju lovoje. Kai juos prižiūriu. Aš taip blogai saugau visus savo lobius.
Esu truputį beprotis. Dienomis viskas paprasta. Man patinka išvykti ir rizika. Man tai patinka dieną, bet ne naktį.
Naktimis aš būnu jaukiai įsitaisęs, tačiau nuolat skundžiuosi.
Privalau Jums papasakoti dar vieną liūdną dalyką. Turėjau vieną mielą draugą, kuris prieš tris mėnesius mirė Tanžere. Aš ten atlikau gana keistą piligriminę kelionę. Aš jo ieškojau. Kur, Jūsų manymu, aš turėjau jo ieškoti. Man atrodė, kad pas barų prostitutes. Jis buvo toks mielas: joms jis turėjo labai patikti.
Rinette, jos jį prastai prižiūrėjo. Jos buvo neištikimos, jos leido pranykti visiems brangiems prisiminimams. Vis dėlto būtent ten reikėjo jo ieškoti, tai buvo pati nuoširdžiausia pastanga, nes žmogus duoda tiems, kam gali, tai, ką savyje turi. O jo šeima buvo vieni kvailiai. Tačiau kartais jos nežino kainos to, ką žmogus joms duoda. Tai, ką jis turėjo žavingiausio ir dvasingiausio, jos pasigrobė per daug nesižavėdamos.
Rinette, mano drauge, aš nieko nesuprantu apie gyvenimą.
Vis dėlto jau turiu Jus palikti. Ta batų pora mane erzina: išjungsiu.
Antoine’as
XXII
Buenos Airės, sausio 23 d. (1930 m.)
Rinette, kokia staigmena! Nelabai besitikėjau sulaukti žodelio iš Jūsų. Be jokios abejonės, tai man suteikė daugiau, nei Jūs galėtumėte įsivaizduoti. Man taip nepatinka Argentina, kur dabar gyvenu – o užvis labiausiai Buenos Airės – tad tai buvo kaip tūkstančio mielų ir primirštų dalykėlių antplūdis. Porto vynas, gramofonas, vakaro pokalbiai grįžtant pakeliui iš kino. Ir padavėjas „Lipp“ kavinėje, ir Eusebio, ir mano žavus skurdas, kurio aš ilgiuosi, nes visos dienos būdavo skirtingų spalvų nuo pat mėnesio pradžios iki pabaigos. Kiekvienas mėnesis būdavo smagus nuotykis – ir pasaulis buvo nuostabus, nes aš troškau visko, bet negalėjau nieko turėti. Tuomet buvome įsitikinę, kad turime milžinišką širdį. Dabar, kai nusipirkau tą gražų odinį lagaminą, apie kurį tiek svajojau, tą ypač minkštą skrybėlę ir tą chronometrą su trimis rodyklėmis, man nebeliko nieko, ko dar galėčiau tikėtis. Ir šiais mėnesiais, mėnesiais be pabaigos, koks skurdus yra gyvenimo ritmas, koks jis yra nuobodus. Tačiau visų svarbiausia, aš nebesijaučiu kaip lengvas šešėlis (visiškai asmeninis įspūdis, kurį jaučiau anksčiau), aš jaučiuosi apsunkęs ir pasenęs dėl pareigų, kurių nenorėjau – esu kompanijos „Aeroposta Argentina“, kuri yra „l’Aéropostale“ filialas, sukurtas vietinėms linijoms, operacijų direktorius. Man priklauso trijų tūkstančių aštuonių šimtų kilometrų tinklas – jis iš manęs siurbia, sekundė po sekundės, viską, kas man dar buvo likę iš jaunystės ir taip numylėtos laisvės. Uždirbu dvidešimt penkis tūkstančius frankų per mėnesį, su kuriais nežinau ką veikti, jų leidimas mane vargina, aš imu dusti kambaryje, kuriame kaupiu tūkstančius daiktų, kurie man niekuomet nebus naudingi, kurie man nebepatinka nuo tos akimirkos, kai tampa mano, ir kurių kasdien vis tiek prikaupiu visą krūvą. Be abejo, aš taip elgiuosi nesuprasdamas, kad aukoju nežinomam dievui.
Gyvenu mažame bute penkiolikos aukštų pastate: septyni viršuje, septyni po manimi ir milžiniška betoninė vila aplinkui. Tokį patį lengvumo jausmą jausčiau ir vidury Didžiosios piramidės[5]. Tą patį jaučiu galvodamas apie malonius pasivaikščiojimus. Deja, čia dar yra ir argentiniečių.
Aš klausiu savęs, ar Buenos Airėse egzistuoja metų laikai. Aš klausiu savęs, kaip galėtų pavasaris prasibrauti per tūkstančius kubinių metrų betono. Aš manau, kad pavasarį pelargonijos, augančios vazonuose ant palangių, tiesiog nudžiūsta. Man taip patikdavo pavasariai Paryžiuje. Tas gyvenimo džiaugsmas, kuris užplūsdavo mane kartu su kaštonų žiedais Sen Žermeno bulvare.
Nežinia, ar reikėtų ilgėtis Paryžiaus: dabar ten beveik nebesijaučiu kaip namuose, žmonės ten taip užsiėmę veiklomis, kuriose man vietos nebėra. Jie man paskiria savo laiko trupinius: aš ten nebeturiu savo nematomos vietos ir dėl to jaučiuosi siaubingai gerai.
Mano vienintelė paguoda yra pilotavimas. Atlieku apžiūras, eksperimentus, randu naujas linijas. Aš tiek dar niekuomet neskraidžiau. Užvakar grįžau iš piečiausio taško: du tūkstančiai penki šimtai kilometrų per dieną: puikus trumputis reidas?
Tai pirmas kartas nuo Dakaro laikų, kai galiu su Jumis kalbėtis be kartėlio. Kaip aš ant Jūsų pykau! Įdomu, kaip Jūs mokate nieko nesuprasti, kai to norite. Vis dėlto tie nutolę dalykai nėra kenksmingi. Tiesiog buvau kvailas ir juokingas vaikis. Arba veikiau – prieš Dakarą – šiek tiek apgautas jaunystės iliuzijų. Susikurtų vilčių. Jūs, Jūs buvote visiškai racionali. Bent jau aš taip manau. Iš pradžių man buvo bloga, vėliau – gera. Dabar viskas neblogai.
Štai vėl rašau su kartėliu. Tai nuo manęs nepriklauso. Man rodosi, aš vis dar ginu tą vaiką, kuriuo tada buvau…
Pasakykite man, kai atvyksite: aš paprašysiu seserinės įmonės, kuriai priklauso Rio linija, kad leistų man skraidinti paštą: atvyksiu Jūsų pasitikti ar Jus susirasiu. Aš būsiu žavus. Aš Jus nusivesiu išgerti, skaitysiu Jums savo antrą knygą, pakviesiu vakarienės ir paskraidinsiu virš Rio. Galbūt būsiu melancholiškas dėl to vaiko, kuriuo buvau.
Ar atvyksite ir į šį nelaimėlišką miestą? Pažįstate Buenos Aires? Aš nepamenu. Jei atvyksite, būsiu laimingas.
Siųskite laiškus lėktuvu. Tikrai nėra jokios prasmės tiek vargti skraidinant pašto maišus, jei laiškai vis dar plukdomi laivais.
Iki pasimatymo, Rinette.
Antoine’as
Güemes pasažas
605 departamentas
Floridos gatvė
Buenos Airės
Argentina
Versta iš: Antoine de Saint Exupéry. LETTRES DE JEUNESSE 1923–1931. Paris: Gallimard, 1953.
[1] Laiškas be datos. Greičiausiai rašytas 1923 m. rudenį (čia ir toliau – vert. past.).
[2] Henry de Ségogne, Antoine’o draugas nuo licėjaus laikų. Bičiuliai jį praminė Eusebio, nes, kaip knygos įžangoje paaiškina Renée de Saussine, „Musset komedijos žanras jam puikiausiai tinka“. Pamišęs dėl alpinizmo, karinės tarnybos metu jis tarnavo šaulių batalione kalnuose. 1936 m. jis vadovavo pirmajai prancūzų ekspedicijai Himalajuose.
[3] Jacques’as Offenbachas – XIX a. prancūzų kompozitorius.
[4] Belaidis telegrafas.
[5] Cheopso, arba Gizos.
Theodor W. Adorno. Apie Thomo Manno portretą
2025 m. Nr. 5–6
Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė
Minint 150-ąsias Thomo Manno gimimo metines, skaitytojams pateikiame Theodoro W. Adorno esė „Apie Thomo Manno portretą“, rašytą 1962 m.
Garsaus rašytojo ir filosofo bičiulystė prasidėjo 1945 m., kai Th. Mannas pakvietė Th. W. Adorno, kaip muzikos žinovą, bendradarbiauti rašant romaną „Daktaras Faustas“: Th. W. Adorno pasiūlė, kokia turi būti romano personažo kompozitoriaus Adriano Lėverkiūno vėlyvoji kūryba. Th. W. Adorno ir Th. Manną siejo meilė muzikai, egzilio patirtis, žvelgimas į gyvenimą mąstytojo akimis.
Šioje jau po rašytojo mirties parašytoje esė Th. W. Adorno gilinasi į Th. Manno kaip žmogaus ir kaip kūrėjo vaizdavimą to meto visuomenėje. Filosofas nesutinka su rašytojo portretui taikomomis klišėmis ir atskleidžia, kodėl jos neatitinka žmogaus, kurį jis iš pokalbių ir laiškų neblogai pažinojo, esmės. Atidžiai ir jautriai įsižiūrėjęs į Th. Manno asmenybę, Th. W. Adorno kuria savitą rašytojo portretą. Taigi ir skaitytojas raginamas nesivadovauti stereotipais ir į Th. Manną pažvelgti kitaip. Labiausiai filosofui rūpėjo iškelti rašytojo žmogiškumą.
Dokumentų parodos proga galbūt pasiteisins tai, kad aš tarsiu keletą asmeniškų žodžių apie Thomą Manną, užuot kalbėjęs apie jo kūrybą, kurios instrumentas ir buvo jo gyvenimas, – mat parodoje tik labai netiesiogiai ir tik jį jau pažįstančiam gali šis tas prasišviesti iš šio žmogaus dvasios. Tačiau nenorėčiau ir pasakoti, kaip kai kurie tikisi, savo prisiminimų apie Th. Manną. Net jei ir išdrįsčiau pasinaudoti man tekusia laime pažinoti jį asmeniškai ir net jei ir nevalingai bent dalelę jo garbės taip prisiimčiau sau, be abejonės, dar yra per anksti formuluoti tokius prisiminimus. Taigi apsiribosiu tuo, kad, remdamasis savo patirtimi, apžvelgsiu keletą stereotipų, kurie labai kenkia rašytojo asmenybei.
Šie stereotipai paliečia ir kūrybos pasaulį, kone automatiškai pritaikomi ir jai: jie užtemdo ją, kai pastūmėja griebtis formulių. Paminėsiu labiausiai paplitusį stereotipą, taikomą Th. Manno kūrybai – tai buržua ir menininko konfliktas, kuris akivaizdžiai kilęs iš Friedricho Nietzschės gyvenimo ir dvasios antitezės. Th. Mannas tiek išreikštai, tiek nutylėtai savo egzistenciją panaudojo tam, kad pademonstruotų šią priešybę. Daugelyje kūrinių jo intencijos yra pagrįstos tuo modeliu: pradedant „Tonijumi Kriogeriu“, „Tristanu“, „Mirtimi Venecijoje“ ir baigiant muziku Lėverkiūnu[1], kuris tam, kad užbaigtų savo kūrinį, turi atsisakyti meilės. Daug kas kyla ir iš klišės apie asmenį, leidžiantį suprasti, jog to norėjo ir pats prilygo tam, ką savo romanuose ir pasakojimuose iškėlė kaip idėją ar pateikė kaip konfliktą.
Th. Manno kalbinė forma atskleidžia, kad kūrybos ištakos – ne vien individo dvasioje, o vyresniųjų klasių mokytojai mėgaujasi tuo – nes tai juos padrąsina – kaip turinį iškeldami tai, ką [į kūrinį] įdėjo [autoriaus] asmuo. Šis požiūris neproduktyvus, tačiau čia niekam nereikia daug galvoti, o ir kvailybė įgauna filologiškai tvirtą pagrindą, nes, kaip nuskamba „Figaro vedybose“, tėvas yra tas, kuris pats tai pasako. Vis dėlto aš manau, kad meno kūrinio turinys prasideda ten, kur liaujasi veikusi autoriaus intencija; ji užgęsta turinyje.
Kartą rašytojui pasakiau komplimentą, kurį jis atmetė tardamas „tai mes mokame“: [mano manymu] Miuncheno tramvajaus kibirkščiavimo aprašymas bei Krečmaro mikčiojimas – visa tai turi atsverti oficialiąją jo tekstuose vaizduojamo menininko metafiziką, visą juose esantį valios gyventi paneigimą, taip pat ir paryškintą sakinį[2], esantį „Užburto kalno“ skyriuje apie sniegą. Th. Manno kūryba bus suprasta, jo kūrinys atsivers tik tada, kai bus susimąstyta apie tai, ko nėra kritikoje. Tikrai nemanyčiau, jog reikia užkirsti kelią tam, kad fakultetuose toliau būtų platinamos disertacijos apie Arthuro Schopenhauerio ir F. Nietzschės įtaką, apie muzikos vaidmenį, apie tai, kas seminare aptariama kaip mirties problema. Bet aš norėčiau dėl šito išsakyti tam tikrų abejonių. Geriau yra triskart pažvelgti į tai, kas parašyta, negu visada žiūrėti vien į tai, kas simbolizuota. Čia gali pagelbėti įžvalga, kaip rašytojas buvo nutolęs nuo autoportreto, kurį sugestijuoja jo proza.
Kad jo proza turėjo poveikio jo autoportretui – nėra jokios abejonės. Tuo labiau pagrįsta dvejonė, ar jis toks ir buvo; ar tik ši sugestija neatitiko strategijos, kurios jis išmoko remdamasis Johannu Wolfgangu Goethe – valdyti savo gyvavimą po mirties. Bet veikiausiai jam rūpėjo ne pomirtinis gyvavimas, o tai, kaip jis atrodys savo amžininkams. „Juozapo“[3] autorius nebuvo toks mitiškas, turėjo daug skeptiško humanizmo, tad kažin ar būtų norėjęs ateičiai primesti savo imago: jis būtų galėjęs laisvai ir kartu išdidžiai bei nepretenzingai atsiduoti šiam įvaizdžiui; tada jis nebūtų buvęs toks įsitikinęs dėl pasaulio istorijos kaip pasaulio teismo [metaforos], tas, kuris „Išrinktajame“ apie pagrindinius ir šalutinius istorinių valstybės įvykių veikėjus surado žodžių, neblogai tinkančių Anatole’io France’o[4] plunksnai. Tačiau jis veikiausiai kaip public figure prieš savo amžininkus apsimetė, o dabar būtų laikas šį apsimetimą suvokti.
Th. Manno ironija nemažai tarnavo ir tam, kad jis tuo pat metu ir praktikuotų apsimetimą, ir, kalbiškai įvardindamas, jo atsisakytų. Vargu ar apsimetimo motyvai buvo vien asmeniški, vien nukreipti į tam tikrą, jam svarbų žmogų, – nereikia nuvertinti jo psichologinio nuovokumo. Žinoma, juk apsimokėtų kartą aprašyti genijaus kaukes naujojoje literatūroje ir patyrinėti, kodėl autoriai jas užsideda. Taip tektų susidurti su tuo, kad genijaus laikysena, spontaniškai radusis XVIII amžiaus pabaigoje, greitai buvo priimta visuomenės ir ilgainiui tapo pavyzdžiu, kurio stereotipiškumas įrodė, jog genijaus laikysena jau nebe tokia ir spontaniška. XIX amžiaus viduryje genialumas nešiotas kaip kostiumas. Rembrandto galva, aksomas ir beretė – trumpai tariant, menininko archetipas – šie atributai buvo sudvasinti. To Th. Mannas neišleido iš akių, kai žvelgė į Richardą Wagnerį, nes mylėjo jį jautria meile. Gėda dėl savęs įrašymo į kūrinį – kaip besidrapiruojančio genijaus – priverčia menininką, negalintį iki galo atsisakyti drapiruotės, kaip įmanoma geriau užsimaskuoti. Kadangi genijystė yra tapusi kauke, genijus turi slėptis po kauke. Jis negali niekuo girtis šiame pasaulyje ir turi elgtis taip, jog neatrodytų, kad jam, meistrui, paklūstanti metafizinė prasmė, nepavaldi laikui. Todėl Marcelis Proustas, prieš kurį Th. Mannas šiaušėsi, vaidino operečių dendį – su cilindru ir lazdele; o Francas Kafka apsimetė vidutiniu draudimo įstaigos tarnautoju, kuriam niekas taip nerūpi, kaip viršininko prielankumas. Šis troškimas buvo būdingas ir Th. Mannui: troškimas būti nepastebimam. Jis, kaip ir jo brolis Heinrichas, buvo didžiųjų prancūzų iliuzijas išsklaidančių romanų mokinys; jo apsimetimo paslaptis buvo dalykiškumas.
Kaukės yra mainomos, o būdamas įvairialypis jų turėjo daugiau nei vieną. Žinomiausia jų – Hanzos miestiečio, ramaus ir atsiribojusio Liubeko senatoriaus sūnaus. Jei įsivaizdavimas apie trijų laisvųjų imperijos miestų miestietį savaime yra klišė, kuria prisidengti galėjo tik nedaugelis ten gimusiųjų, tai Th. Mannas ją pateisino tam tikruose „Budenbrokų“ pavaizdavimuose, o viešomis progomis oriai ją reprezentuodavo. Kaip privataus asmens niekada nemačiau jo nenatūraliai manieringo, taip galėjo pasirodyti tik tada, jei jo gebėjimą kalbėti kaip iš rašto ir džiaugsmą tai darant (kuris buvo būdingas ir Benjaminui[5]) būtume supainioję su oriu manieringumu. Pagal vokiškus papročius, laikantis gryno tiesumo prietaro, žmonės jam nedovanojo dėl formos pajautimo, sutampančio su menine esme, – tai palaikyta šaltumu ir jautrumo stoka. Savo elgsena jis buvo natūralus, neturintis respektabilaus žmogaus pasipūtimo, visiškai toks, koks buvo ir ką gynė savo branda – literatas, guvus, atviras įspūdžiams ir jų geidžiantis, kalbus ir draugiškas. Į išskirtinumą jis buvo linkęs daug mažiau, nei buvo galima tikėtis iš garsaus, žmonių apsupto asmens, kuriam reikėjo tausoti savo darbingumą. Planuodamas laiką, pirmenybę teikė rašymui, leido sau ilgas popietes atokvėpio ir nebuvo nei nepasiekiamas, nei kaprizingas bendraudamas. Jis nieko nenusimanė apie visuomenės hierarchiją, aukštuomenės niuansus. Jis buvo pakilęs aukščiau tų dalykų – ar kaip klestintis žmogus, ar dėl ankstyvoje vaikystėje patirto saugumo, o labiausiai jo interesai leido šiems dalykams likti abejingam, tarsi viso to patirtis būtų jį aplenkusi.
Jį ir jo žmoną Katją nuoširdžiai linksmino ir Rudolfo Borchatdto[6] manieros, kurias šis laikė pasaulio piliečio bruožu, ir Hofmannsthalio[7] aristokratiški polinkiai. Jei jo viduje kažkas tokio ir buvo, tai žinojimas, kad dvasios hierarchija, jei toks dalykas egzistuoja, yra nesuderinama su išorinio gyvenimo hierarchija. Net ir rašytojų atžvilgiu jis nebuvo labai skrupulingas. Emigracijoje Th. Mannas aplink save pakentė ir tokius, kurie, be savo geros valios, nieko daugiau jam negalėjo pasiūlyti, taip pat ir ne ypač didelius intelektualus, kurie su juo būdami niekaip negalėjo pajusti, kad tokie buvo. Tokio abejingumo priežastis buvo visai kitokia nei daugelio to laiko romanistų. Jis apskritai nebuvo rašytojas, turintis plačią buržuazinę gyvenimo patirtį, jis buvo užsidaręs savo aplinkoje. Labai vokiškai daiktiškos pilnatvės jis sėmėsi iš tos pačios vaizduotės, kaip ir sugalvodamas savo veikėjų vardus; mažai jam rūpėjo, kas anglosaksų vadinama the ways of the world. Su tuo gali būti susiję ir tai, kad nuo tam tikro laiko – lūžio taškas „Mirtis Venecijoje“ – idėjos ir jų likimai jo romanuose kone jutimiškai užima empirinių žmonių vietą; tai vėl paskatino atsirasti naują klišę. Kaip mažai tokia savastis prilygsta prekybininko savasčiai, yra akivaizdu.
Vis dėlto jis daugeliui rodydavosi kaip toks, kurio krūtinėje bent viena siela būtų biurgerio, taip veikiausiai bent vieną savo esybės elementą, prieštaravusį jo valiai, jis paskyrė tarnauti iliuzijai, kurią, tarytum koboldas, stengėsi pažadinti. Tas koboldas – tai sunkio dvasia, susigiminiavusi su melancholija, – mintijanti ir save skandinanti. Jis neturėjo tikro noro aktyviai dalyvauti gyvenime. Jo nežavėjo būtinybė priimti sprendimus, praktika jis nepasitikėjo ne tik kaip politika, tačiau ir kaip bet kokiu įsipareigojimu. Jis visai netiko prie to, ką tikri profanai įsivaizduoja esant „egzistencišką“ žmogų. Net turint tokį stiprų Aš, jo tapatybės žodis nebuvo paskutinis: ne veltui jis rašė du vienas nuo kito labai besiskiriančius juodraščius, kurie paskui vėl susijungė į vieną. Artisto gestas – būti viešumoje, tausojimasis, kurį jis priėmė kaip instrumentą, skubotai priskirtas būtinam stambaus pirklio santūrumui. Kartais, būnant draugijose, kurios jam jokiu būdu nebūdavo nuobodžios, jo sunkio dvasia jį nugramzdindavo iki savotiško miego būdraujant. Tada jo žvilgsnis tarsi sustiklėdavo; jis pats kartą „Karališkojoje didenybėje“ kalbėjo apie veikėjo nebuvimus. Tačiau būtent tokios valandėlės paruošdavo jį nusimesti kaukę. Jei reikėtų pasakyti, kas, mano manymu, jam buvo charakteringiausia, turėčiau paminėti stebinančio staigaus pašokimo iš miegų judesį, kurio po to snūdo galėdavai sulaukti. Jo akys buvo mėlynos arba pilkai mėlynos, tačiau akimirkomis, kai jis atsitokėdavo, jos spindėdavo juodai, braziliškai, tarsi jame prieš panyrant į snaudulį ruseno tai, kas ketino įsiliepsnoti; tarsi sunkumas sutelkė kažką medžiagiško, ką jis dabar sučiupo, idant su tuo pasigalynėtų.
Nebiurgeriškas buvo jo gyvenimo jausmo ritmas: ne tęstinumas, o kraštutinumų – sąstingio ir nušvitimo – kaita. Drungnus žmones, žmones, ieškančius vien saugumo, tai gali gluminti. Nes esant šiam ritmui, kai viena būsena iškart jungiasi su kita, atsiskleidė tai, kad jo prigimtis – dvigubo dugno. Aš vargiai galiu prisiminti bent vieną jo ištarą, kurioje nebūtų šio dvigubo dugno. Visa, ką jis sakė, skambėjo taip, tarsi tai turėtų paslėptą prasmę, kurią atspėti kitam jis leido su tam tikra pašaipa, pranokstančia vien ironiją.
Kad tokio tipo žmogų persekiojo tuštybės mitas, daręs gėdą jo aplinkai, yra suprantama: [kurti tokius mitus] – tai reakcija tokių žmonių, kurie nenori būti niekuo kitu, tik tuo, kas yra. Patikėkite manimi, jis nebuvo tuščiagarbis, jis atsisakė garbės. Galbūt paprasčiausia pasakyti taip: bendraudamas jis niekad negalvojo apie tai, kad yra Th. Mannas. Dažnai bendravimą su iškiliais žmonėmis ir apsunkina tai, kad jie kone daiktu virtusią viešą opiniją apie juos nukreipia atgal į save pačius, savo tikrąją egzistenciją. Th. Mannui susidomėjimas kūryba buvo tiek svarbesnis nei asmuo, kad asmuo buvo visai išleistas iš akių. O štai viešoji nuomonė klaidingai iš kūrybos darė išvadas apie autorių. Išties klaidingai. Nes visa, ką jie kūryboje išskaito kaip tuštybės pėdsaką, yra nepanaikinamas pastangų siekti tobulybės ženklas. Jį reikia apginti nuo to, kad vokiečiai pasirengę tapatinti jo aistrą kūriniui ir jo nepriekaištingą asmenybę su garbėtroška, reikia apginti nuo abejingumo menui etoso, kuris sukyla prieš darniai sukomponuoto kūrinio siekį ir nurašo jį kaip nežmonišką l’art pour l’art. Kadangi kūrinys yra autoriaus reikalas, noras sukurti jį kaip įmanoma geresnį turi būti tuštybė; nuo tokio įtarinėjimo apsaugoti tik anachronistiški miesčioniški amatininkai odinėmis prijuostėmis ir rašantys didžiulę pasaulio kroniką. Tarsi pavykęs kūrinys dar tebebūtų autoriaus, tarsi pasisekimas nepriklausytų nuo to, kad autorius nuo jo atsiskiria, kad per jį realizuojasi kažkas objektyvaus, kad jis pranyksta kūrinyje.
Kadangi man teko pažinoti dirbantį Th. Manną, galiu paliudyti, kad nebūta nė menkiausio narciziško šešėlio, kuris būtų bandęs įsiterpti tarp jo ir kūrinio. Su nė vienu žmogumi darbas nebūtų buvęs paprastesnis, nekomplikuotesnis ir labiau apsaugotas nuo konfliktų; nereikėjo jokio atsargumo, jokios taktikos, jokio tikrinančio ritualo. Niekada Nobelio premijos laureatas neleido pajusti, kad esama skirtumo tarp viešųjų opinijų apie mus, net jei būtų labai diskretiškai užsiminta apie jo šlovę. Veikiausiai tai ne takto dalykas ir ne humaniška atida; čia net negalvota apie privačius asmenis. Fikcija apie Adriano Lėverkiūno muziką, užduotis ją aprašyti, tarsi ji išties egzistuotų, nesuteikė peno tam, kas vadinama „psichologiniu maru“. Čia jo tuštybė būtų turėjusi pakankamai progų pasireikšti, jei tik būtų egzistavusi. Toks rašytojas, kuris formuluotėms, Dievas žino kiek laiko gludintoms, nesuteiktų nieko asmeniško ir kuris atremtų su tuo susijusius priekaištus kaip į jį nukreiptus, turėjo dar gimti. Aš pats į šį kūrinį buvau taip nežmoniškai įsitraukęs, taip tiksliai įsivaizdavau Lėverkiūno kompozicijas, kad diskusijose nebuvau labai jau atidus. Kai man pavyko rašytoją įtikinti, kad Lėverkiūnas, vėliau išprotėjantis, dar galėtų pabaigti savo Fausto kantatą – Th. Mannas tai buvo suplanavęs kaip fragmentą – iškilo pabaigos klausimas, instrumentinio užbaigimo, į kurį nepastebimai pereinama po chorinės dalies. Mes ilgai svarstėme šį klausimą; vieną gražią pavakarę rašytojas man perskaitė tekstą. Aš užginčijau, greičiausiai kiek per tiesmukai. Atsižvelgdamas į visą „Daktaro Fausto raudą“, galvodamas apie visą romaną, maniau, kad tie apsunkinantys puslapiai per daug pozityvūs, nepalaužiamai teologiški. Juose, regis, nebeliko to, ko reikalauta lemiamame pasaže – tam tikros neigimo galios kaip vienintelio Kito šifro. Th. Mannas nesuirzo, nors kiek ir nuliūdo, o mane graužė sąžinė. Po dviejų dienų paskambino ponia Katja ir pakvietė mus vakarienės. Po jos rašytojas nusitempė mus į savo buveinę ir akivaizdžiai įsitempęs perskaitė ką tik parašytą pabaigą. Mes negalėjome paslėpti savo jaudulio, ir, manau, tai jį džiugino. Džiaugsmo ir skausmo afektams jis buvo visiškai atviras, prieš juos neapsišarvavęs, – toks niekada nebūtų tuščiagarbis. Juolab kad jo santykis su Vokietija buvo alergiškas. Jis nepaprastai ėmė į širdį, kai kas nors apšaukdavo jį nihilistu; jo jautrumas išsiplėsdavo iki moralės sferos; jo sąžinė dvasinių dalykų atžvilgiu reagavo taip jautriai, kad jį sudrebindavo net bukiausias ir kvailiausias išpuolis.
Kalbėjimas apie Th. Manno tuštybę visai ne taip nušviečia fenomeną, kuriuo šis kalbėjimas remiasi. Jei patyrimas neturi niuansų, tai niuansų neturi ir kalbinė raiška. Jis nebuvo tuščiagarbis, tačiau buvo koketiškas. Tabu, gaubiantis šią vyrų savybę, greičiausiai užkirto kelią tam, kad ši jo savybė ir jos žavesys būtų atpažinti kaip jo dalis. Rodos, aplodismentų ilgesys, kurio negalima atsieti net ir nuo įkvėpto kūrinio, taip sujaudino nuo kūrinio jau atsiskyrusį asmenį, kad jis užsibuvo besidžiaugdamas savimi pačiu, nelyginant prozininkas užsižaidžia savo sakiniais. Net ir dvasingo meno kūrinio formos žavesys yra giminingas žavesiui, su kuriuo aktorius nusilenkia. Jis norėjo žavėti ir patikti. Jam patiko su mordentu žavėtis kai kuriais šiuolaikiniais „vidutiniojo žanro“ kompozitoriais, nors žinojo, kad aš nelabai juos vertinu, ir pats apie juos rimtai negalvojo. Be to, jis mėgo pabrėžti savo elgesio iracionalumą; čia įtraukti net ir oficialūs dirigentai Arturo Toscaninis ir Bruno Walteris, kuriems būtų buvę sunku pastatyti Lėverkiūną. Retai kada jis paminėdavo romaną apie Juozapą nepridūręs: „…kurio Jūs, pone Adorno, kaip žinau, neskaitėte“. Kokia moteris, nepermainyta manieringumo ar blaivaus proto, būtų mokėjusi taip koketuoti, kaip mokėjo beveik septyniasdešimtmetis labai disciplinuotas žmogus, kai atsistodavo nuo savo rašomojo stalo. Jo darbo kambaryje kabėjo žavi jo dukters Erikos jaunystės fotografija Pjero kostiumu; ji buvo iš veido į jį labai panaši. Išnyrantis iš atminties jo veidas įgauna savotiško panašumo į Pjero. Jo koketavimas veikiausiai buvo ne kas kita, kaip dalis neiškreipto ir neįveikiamo gebėjimo imituoti.
Tačiau negalima vos panorėjus jo įsivaizduoti kaip Mėnulio Pjero, kaip fin de siècle epochos figūros. Dekadento klišė papildė biurgerio klišę; kaip žinome, bohema egzistavo ne ilgiau nei solidi buržuazija. Jam neimponavo jugendo stilius, kaip nebuvo linkęs vien į tradicionalizmą; novelės Tristanas[8] – savotiškas. „Laß den Tag dem Tode weichen“ [„Lai dieną pakeičia mirtis“][9] – nebuvo jo imperatyvas. Mirties temos ėmėsi jo nesuvaldomas noras žaisti, nesileidęs nieko įbauginamas. Paskutiniame laiške, kurį iš jo gavau, Zils Marijos vietovėje, rašytame keletą dienų prieš mirtį, jis laisvai žongliravo savo kančiomis, kaip ir pačia mirtimi, dėl kurios galimumo beveik neklydo. Jei atrodo, kad jo raštų centre yra mirtis, tai dėl to kaltas ne mirties ilgesys, taip pat ir ne ypatingas potraukis žlugimui, o slapta gudrybė ir prietaras: nuolatiniu kvietimu ir kalbėjimu apie tai bandoma ją atitolinti ir eliminuoti. Mirčiai, aklam gamtos dėsniui, prieštaravo ir jo protas, ir kūnas. Lai man atleidžia rašytojomanai, tačiau jis buvo labai sveikas. Nežinau, ar jaunystėje jis kada sirgo, bet tik geležinis kūnas galėjo ištverti operaciją, kurios eufemistinė kronika yra aprašyta viename romane. Arteriosklerozė, nuo kurios jis mirė, nepalietė jo dvasios, tarsi nebūtų turėjusi jam jokios galios. Iš to, kas jo kūrybą skatino pabrėžti bendrystę su mirtimi, kuria buvo taip patikėta, vėliau teliko vien kaltės jausmas, kad aš apskritai esu, tarsi [gyvendamas] užimčiau Kito vietą, pasisavinčiau jo tikrovę; jam nereikėjo A. Schopenhauerio, kad tai patirtų. Jei jis norėjo pergudrauti mirtį, tai jis palaikė su ja bendrystę jusdamas, kad neegzistuoja gyvojo susitaikymas, nebent kapituliacija: ne rezignacija. Diktatoriškų ir save įtvirtinančių žmonių pasaulyje geriau būtų atlaisvinti tapatybės suvaržymus ir netapti nejautriam. Kas Th. Mannui prikišama kaip dekadansas, išties buvo to priešingybė – prigimties galia, siekianti atminti save pačią kaip silpnesnę. Bet tai ir yra žmogiškumas.
Versta iš: Theodor W. Adorno. NOTEN ZUR LITERATUR. Frankfurt am Main: Suhrkamp, 2003.
[1] Adrianas Lėverkiūnas – vienas iš Th. Manno romano „Daktaras Faustas“ pagrindinių veikėjų (čia ir toliau – vert. past.).
[2] „Meilės ir gerumo vardan žmogus neturi leisti, kad mirtis valdytų jo mintis“ (žr. Manas T. Užburtas kalnas / vertė Vytautas Petrauskas. – Kn. II. – Vilnius: Vaga, 1978. – P. 172).
[3] Omeny turimas Th. Manno romanų ciklas „Juozapas ir jo broliai“.
[4] Anatole’is France’as (1844–1924) – prancūzų rašytojas, eseistas, dramaturgas, Nobelio premijos laureatas, realizmo literatūros atstovas.
[5] Walteris Benjaminas (1892–1940) – vokiečių filosofas, literatūros kritikas, kultūros teoretikas, Frankfurto mokyklos atstovas.
[6] Rudolfas Borchatdtas (1877–1945) – vokiečių eseistas, poetas, rašytojas, kultūros istorikas, priklausė simbolizmo, neoromantizmo srovėms.
[7] Hugo von Hofmannsthalis (1874–1929) – austrų poetas, dramaturgas, libretistas, Vienos modernizmo atstovas.
[8] Tristanas – pagrindinis Th. Manno novelės „Tristanas“ veikėjas.
[9] Citata iš R. Wagnerio muzikinės dramos „Tristanas ir Izolda“.
Kęstutis Nastopka. Apynio skonis
2025 m. Nr. 3
Literatūros kritikui, semiotikui Kęstučiui Nastopkai kovo 18 d. būtų 85-eri. Ta proga „Metų“ skaitytoją pasiekia ypatingas tekstas – jo atsiminimai apie mokyklinius metus Biržuose. Labai ačiū jo dukrai Kristinai Nastopkaitei ir jos sūnui Jonui, rūpestingai surinkusiems visą profesoriaus rankraštinį palikimą, maloniai leidusiems su juo susipažinti ir sutikusiems publikuoti šį netikėtai jo kompiuteryje atrastą tekstą pavadinimu „Apynio skonis“. Teksto išbaigtumą pabrėžia po juo nurodyta data ir autoriaus parašas. Apynio skonio leitmotyvas šiems atsiminimams suteikia poetiškumo ir didesnio rišlumo, pagrindžia asociatyvinę atmintį – panašiai kaip Marcelio Prousto pyragaitis madlen, pamirkytas liepžiedžių arbatoje, apie kurį nuo pat pradžių ir užsimenama. Tik šiuo atveju esama ne saldumo, o kartumo potyrio. Atsiminimuose juntama ne tik nostalgija praėjusiam jaunystės laikui, bet ir subtili ironija, kritiškas žvilgsnis į save patį anuomet: dar tik besiformuojančio literatūrinio skonio, aistringai ieškančio savo vietos gyvenime ir literatūroje, nežinančio daugelio dalykų, kuriuos jau žino brandus šių atsiminimų autorius. Vis dėlto juos abu jungia jautrumas grožiui ir poezijai, kitokio gyvenimo ilgesys, taip pat literatūrinis talentas. Šis tekstas labai primena paties profesoriaus pasakojantį balsą, tačiau iš daugelio kitų jo plačiai žinomų tekstų išsiskiria grožinei literatūrai – poezijai, prozai – būdingomis ypatybėmis, jį galima skaityti ne tik kaip egodokumentą, bet ir kaip meistriškai parašytą literatūros kūrinį.
Dainius Vaitiekūnas
Atgijęs atmintyje pyragaičio su liepžiedžių arbata skonis sukėlė Marceliui Proustui virtinę prisiminimų, iš kurių išaugo septynių tomų romanas „Prarasto laiko beieškant“. Mano atmintyje iš mokyklos laikų liko pluoštas detalių, kurias, Vandos [Juknaitės] skatinamas, bandau suverti ant prisiminimų siūlo. Ryškiausias skonio įspūdis tikriausiai būtų ne pyragaičio, o alaus, t. y. apynio skonis, kurio malonų kartumą tebejaučiu burnoje grįždamas mintimis į anuos laikus. Jį patyriau kartu su kitais paaugliui draudžiamais įspūdžiais iškyloje valtimi su klasės draugais, Parovėjoje Onos namuose, kolūkinėse talkose…
Alaus skonyje apynio kartumas susimaišo su saldumu (kolūkio talkose dažniausiai vaišindavomės runkeliniu alumi, kur apynio pėdsako beveik ir nebuvo). Taip ir prisiminimuose: į smagaus bendravimo akimirkas įsipainioja kartėlis ir apgailestavimas. Prisimenu liūdnoką vieno plaukiojimo Agluona baigtį. Per daug prisiragavęs alaus, mirtinai įmigau. Ernestas nugabeno mane dviračiu iki baseino, kur paliko išsimiegoti. Prabudęs nesusigaudžiau, kas su manimi nutiko. Baisiausiai bijojau, kad tvarką saugojantys draugovininkai nebūtų manęs girto nufotografavę ir neįdėtų mano atvaizdo į „Prožektorių“, kur būdavo pliekiami visokie tvarkos pažeidėjai. O jei kas nors apie šią man liūdnai pasibaigusią iškylą jau papasakojo mokytojams? Laimė, mano įšventinimas į alaus gėrėjų broliją praėjo be pasekmių. Nesakyčiau, kad nuo tada išmokau gerti su saiku. Miegas ir vėliau kartais klastingai užklupdavo mane su taure rankoje, kai per naktį spręsdavome literatūros reikalus bičiulių rašytojų būrelyje. Bet tai buvo jau kiti bičiuliai ir kiti gėrimai. Tačiau alaus niekad neišsižadėjau. Man jis tebelieka Biržų ženklu – kaip koks Radvilų herbas. Kartą, grįždamas iš Eugenijaus Matuzevičiaus vakaro Krinčine, parsivežiau visą alaus bačkelę, kurią smagiai ištuštinom su Vilniaus bičiuliais. Ne sykį vaišinomės naminiu alumi Alberto Zalatoriaus, kilusio nuo Ramygalos, namuose. Didelis alaus gerbėjas yra Henrikas Čigriejus. Jo poezijoje greta linksmų nuotykių, ištinkančių alaus gėrovus, yra tokios eilutės:
Ir sėdim staiga, ne stiklus pasistatę,
O vaško žvakes.
Gal ir per mano šermenis kas nors jas prisimins.
Pirmieji mano atsiminimai siekia karo metus, kai nuomojomės butą klebonijoje (kur vėliau įsikūrė ligoninė). Tada mano svajonė buvo užaugus tapti vyskupu. Pamenu, kaip, radę negyvą paukštuką, su broliu laidojom jį po klebonijos obelim. Aš laikiau gedulingas mišias, užsimetęs ant pečių raudoną užklotą. Pro klebonijos langą mačiau, kaip buvo susprogdinta „Birutė“ – Nepriklausomybės paminklas. Matydavau aikštėje netoli klebonijos gulinčius žuvusių miškinių kūnus. Visa tai ugdė emocinį pasipriešinimą tam, kas dėjosi aplinkui.
Pamenu vaikystės religinius išgyvenimus: Pirmąją Komuniją, Sutvirtinimo sakramentą, teikiamą vyskupo Paltaroko. Mano Sutvirtinimo krikštatėviu buvo vargonininkas Antanas Strazdas. Jo vardas tapo mano „dirmavonės“ vardu, nors juo niekad nesinaudojau. Sykį per mišias alpėjau išvydęs stebuklingą Dievo Motinos regėjimą. Veržiausi patarnauti mišioms, bet mano mama, uoliai dalyvavusi mano religiniame auklėjime, kažkodėl tam nepritarė. Tad vyskupu taip ir netapau. Mano vaikiškas religingumas netrukus virto maištavimu prieš Dievą.
Tiksliai nebeprisimenu, kaip priėjau tikėjimo krizę. Prie jos, be abejo, prisidėjo mano dėdė Liudas. Po tėvelio mirties (jis žuvo 1947 metais autoavarijoje) dėdė ir teta Regina globojo mus su broliu Konradu (trečiasis brolis Raimundas, šešeriais metais už mane jaunesnis, į jų traukos lauką kažkaip nebepateko). Nepamenu, kad dėdė Liudas, įsitikinęs laisvamanis, būtų mane kaip nors ateistiškai auklėjęs. Bet jo pasakojimuose vėrėsi kitoks pasaulis nei tas, į kurį vedė Bažnyčios mokymas. Mamos raginamas eiti į bažnyčią pradėjau išsisukinėti, kol vieną kartą išdrįsau pareikšti, kad Dievo nebetikiu. Klasės draugai, su kuriais drauge mokėmės anuos ketverius metus, tikriausiai prisimena mane kaip kovingą ateistą. Gailiuosi, jeigu kurį (ar kurią) tada karštakošiškai įžeidžiau.
Panašiai keitėsi mano santykis ir su ideologizuotų moksleivių organizacijų veikla. Spaliukams nepriklausiau. Mano pradinių klasių mokytoja Dagienė, kurią matydavau per pamaldas bažnyčioje, manęs nė nekalbino į juos stoti. Bet pionieriumi jau užsigeidžiau būti, tikriausiai ne iš įsitikinimo, o dėl raudono kaklaraiščio ir užklasinės veiklos. O į komjaunimą įstojau jau kaip sąmoningas tarybinis pilietis. Ta proga parašiau eilėraštį „Komjaunimo bilietas“, prasidedantį eilute „Myliu aš ją, nedidelę knygelę…“ Už šį eilėraštį, išspausdintą rajoniniame laikraštyje „Raudonasis artojas“, gavau pirmąją literatūrinio konkurso premiją. Taip prasidėjo mano poetinė karjera, apie kurią truputį vėliau.
Nebežinau, kas iš mūsų bendraklasių buvo komjaunuoliai ir kas nekomjaunuoliai, nepamenu, kiek sėkmingos buvo pastangos plėsti šios organizacijos gretas. Būdamas klasės, o vėliau ir mokyklos, komjaunimo sekretoriumi, uoliai agitavau visus stoti į komjaunimą. Žinau, kad mano agitacijai pasidavė Rūta, o Juzefos, rodos, taip ir nepavyko įkalbėti.
Komjaunimas, mano supratimu, tuo metu buvo ne tik ideologinio auklėjimo įrankis, bet ir vienintelis legalios organizuotos veiklos būdas. Kaip mokyklos komjaunimo sekretorius derindavau veiklos planus su mokyklos direktoriumi Jonu Zeltiniu, mokymo dalies vedėju Jonu Lauce. Be kitų renginių, prisimenu turistinius žygius. Žiemą slidėmis traukdavome į Suostus, Medeikius, rodos, Pabiržę. Stasiukas neseniai pasakojo, kaip sykį, vasariškai apsirengęs, bandė prisijungti prie slidininkų ir vos nesušalo į ožio ragą. Vasarą rengdavom kelių dienų žygius. Mokytojo Liudomiro Nastopkos vadovaujami keliavome po Biržų girią 1863 metų sukilėlių takais. Valtimi plaukėme iki Nemunėlio, o vėliau Nemunėliu iki Panemunėlio. Nebegaliu išvardyti visų, kas šiuose žygiuose dalyvavo, bet pastarajame, regis, buvo Algis Marcinkevičius, Roma Martinaitytė, Algis Dobrovolskis. Su mumis plaukė ir mokytoja Aldona Apanskaitė. Neseniai mokytoja rado savo archyve nuotrauką, liudijančią, kad po žygio Nemunėliu patekome į respublikinį turistų sąskrydį Giruliuose.
Buvo ir neorganizuotų, anaiptol ne komjaunuoliškų kelionių. Viliojo uždraustas moksleiviams vaisius – gegužinės. Nors šokti dorai taip ir neišmokau, kilnojau kojas piliakalnio salėje, Astrave, Medeikiuose. Kaip minėjau, su klasės draugais rengdavome išvykas valtimis. Nuolatiniuose pasiplaukiojimuose po Širvėną dalyvaudavo Rūta, Juzefa, Nelė. Sykį pakliuvome į grėsmingą audrą. Tuos įspūdžius, sutirštindamas dramatines spalvas, sudėjau į eilėraštį. Gal jį tebeturi Rūta, išsaugojusi jai dedikuotus mano eiliavimus.
Matyt, čia derėtų prisiminti Kosto Snarskio-Žvaigždulio posmą:
Biržai – sostinė mano,
O juose – Tu,
Akių mano
Iliuminacija!
Visi žino, kad mano akių iliuminacija buvo Rūta. Ji įkrito man į širdį, rodos, devintoje klasėje ir išliko ten per visą mokymosi laiką. Lydėdavau ją iki tilto per Apaščią, nes toliau eiti buvo negalima, kad nepamatytų griežta jos teta. Mokytojas Jasėnas pasakojo mano mamai, kad kai mes bučiuodavomės eidami per turgaus aikštę, arkliai baidydavosi. Mokytojas, aišku, perdėjo: kai mes bučiuodavomės, turgaus aikštė jau būdavo tuščia.
Mokytis man buvo smagu. Sekėsi visi dalykai, išskyrus dailyraštį ir piešimą. Kadangi mokslus pradėjau nuo antrojo skyriaus, neturėjau jokių gražaus rašymo įgūdžių, ir mano pirmoji mokytoja Marija Blėkaitienė iš dailyraščio man išvesdavo trejetą. Baigęs dailyraščio mokslus, rašyti nekeverzodamas taip ir neišmokau. Nesisekė ir su piešimo užduotimis. Mokytoja Sirutytė iš piešimo, o vėliau ir iš braižybos man rašydavo prastokus pažymius. Tik kad negadintų brandos atestato penketų, nebepamenu, kurio auklėtojo įkalbėta, ji galiausiai išvedė nepelnytus penkis. Už tai švelniai iš jos pasišaipiau viename kuplete:
Vieną gražią žiemos dieną
Afrikos žvėrelis hiena
Išperėjo šaunų vyrą
Fizkultūrininką Styrą.
Išperėjo jis vištytę
Menininkę Sirutytę…
Sirutytė buvo labai nedidelio ūgio.
Pamenu, kad buvau gavęs dvejetą ir iš muzikos. Atrodo, kad mokytojas Jokubauskas jį man suraitė ne dėl to, kad visiškai neturėjau klausos, o už kažkokias mano šunybes. Už jas Marija Ščerbakova, kaip daugelis turbūt dar prisimena, išvijo mane iš klasės ir įkalė kuolą.
Su Marija Ščerbakova per rusų literatūros pamokas mudu su Vilium koketuodavom. Vilius, susižavėjęs Sergejumi Jeseninu, neįtrauktu į jokius privalomos literatūros sąrašus, meile jo poezijai užkrėtė ir mane. Iš paskutinio suolo deklamuodavom Jesenino posmus ir keldavom mokytojai provokacinius klausimus. Dar cituodavom ir nevaldišką Majakovskį. Man rodos, kad Ščerbakovai tokios provokacijos patiko. Bet sykį jos kantrybė trūko. Buvo užduota išmokti ištrauką iš Nekrasovo poemos „Kam Rusijoje gyventi gera“. Vangiai deklamuojantiems mokytoja priekaištavo Gribojedovo personažo žodžiais: „Читай не так, как пономарь, а с чувством, с толком, с расстановкой“[1]. Kai atėjo mano eilė, nusprendžiau pademonstruoti jausmingą skaitymą perdėtai gestikuliuodamas ir šaukdamas visa gerkle. Vietoj pagyrimo susilaukiau ryžtingo „Вон из класса“[2]. Po šio incidento mane pasikvietė mokyklos direktorius. Leisdamas suprasti, kad dėl tokio poelgio nėra linkęs manęs smerkti, patarė taktiškiau elgtis su rusų kalbos mokytoja ir jos neerzinti.
Mokykloje įgijau tvirtus tiksliųjų mokslų pagrindus. Neblogai susidorodavau su mokytojo Pikūno dėstomų matematikos dalykų uždaviniais. Mokytojas mane rengė net kažkuriai matematikos olimpiadai, nors toliau rajoninio turo nenukeliavau. Klasės draugėms mielai padėdavau spręsti rašomųjų darbų uždavinius. Turėjom tam tikrą pagalbinės informacijos perdavimo sistemą. Kai vėliau, po antrojo universitetinių studijų kurso, vieną vasarą plaukiojau Atlante konsultuodamas žvejus, kurie mokėsi neakivaizdinėje jūreivių mokykloje, Biržuose įgytų mano žinių pakako matematikai aiškinti. Matematikos žinios žvejams pasirodė naudingesnės nei lietuvių kalbos mokymas.
Žavėjo direktoriaus Zeltinio dėstoma chemija. Klasės auklėtojas Karkauskas atvėrė fizikos pasaulį. Mokytoja Pupinytė ne tik dėstė gamtos mokslus, bet ir įtraukė į mičiurininkų[3] bandymus mokyklos žemės sklypelyje. Tiesa, sodininku taip ir netapau. Žemės ūkio darbų daugiau pramokau per talkas kolūkiuose. Bandžiau net dalgiu javus pjauti, deja, be didesnių laimėjimų.
Ideologizuotą istorijos ir konstitucijos dėstymą priėmiau kaip šventą tiesą, tvirtinančią mano tikėjimą tobuliausia pasaulyje santvarka. Rusų imperializmo doktrinos TSRS istorijos pamokose nesikirto su mano tautine savimone. Apie Lietuvos istoriją daugiau sužinojau ne iš pamokų, o iš dėdės Liudo pasakojimų. Išėjau iš mokyklos apgaubtas ideologinių miglų, kurias galutinai išsklaidė tik tarybiniai tankai Prahos gatvėse 1968-ųjų rugpjūtį. Tuomet pasižadėjau nesiskusti barzdos, kol tankai nepasitrauks. Bet ir tada, kai rusų kariuomenė paliko Lietuvą, barzdos nebenusiskutau. Nauja išvaizda pasirodė patvaresnė už politines permainas.
Asmeniškas buvo mano santykis su literatūra. Anksti pradėjęs skaityti, rydavau knygas ne pagal savo amžių. Nuo „Sinopos, mažojo indėno“ ir „Tomo Sojerio nuotykių“ perėjau prie Balzaco, Stendhalio, Tolstojaus – visko, ką rasdavau tėvų knygų lentynėlėje. Tikriausiai ne kažin ką iš šių romanų supratau, bet jie traukė neįprastais įvykiais ir jausmais. Pirmąjį savo eilėraštį parašiau gal metams praėjus po tėčio mirties, kai man pasirodė, kad vienas mamos, dantų gydytojos, pacientas per dažnai lankosi mūsų namuose:
Numirė vienas jau žmogus,
Jau kito tokio nebebus.
Nors jis ir bus panašus,
Bet nemanyk, kad jis saldus.
Jis bus kartesnis už pelyną
Ir net už druską ir riciną.
Nors jis ir bus panašus,
Bet nemanyk, kad jis saldus.
Patekęs į „Raudonojo artojo“ puslapius, gyvenimo filosofiją iškeičiau į tarybinę propagandą. Tuometinė poetinė mano kūryba didžiąja dalimi tėra sueiliuota ideologija. Ją mielai spausdino „Raudonasis artojas“. Drauge tai buvo ir tam tikra poetinė mokykla. Petro Skodžiaus globojamame literatų būrelyje daugiau kalbėdavom ne apie ideologiją, o apie literatūrą. Per Vaidotą Spudą, studijavusį Vilniaus pedagoginiame institute, mus pasiekdavo nauji literatūros vėjai. Jo „Dainos posmas“ darė įspūdį intymiu kalbėjimu. Supratau, kad galima rašyti ne tik apie kitų poetų apdainuotas upes, bet ir apie Apaščią. Pabandžiau ir aš imtis meilės lyrikos, bet Algimanto Stankevičiaus buvau sukritikuotas už smulkmeniškus jausmus. Nepamenu, ar ką nors iš mano meilės lyrikos išspausdino „Raudonasis artojas“, bet tų posmų adresatė mielai juos priimdavo.
Į Biržų literatų rengiamus vakarus atvykdavo sostinės rašytojai. Tada susipažinau su Eugenijum Matuzevičium, kuris padėjo išspausdinti mano eiliavimus „Jaunųjų“ almanache. Vykdavom į literatūrinius vakarus kaimyniniuose rajonuose – Rokiškyje, Pakruojyje. Kartu su vyresniaisiais, kaip jaunasis poetas, dalyvaudavau vakarus lydinčiuose pobūviuose – su apynio prieskoniu. Į literatūrinę veiklą pabandžiau įtraukti ir Vilių. Keletą savo eilėraščių jis išspausdino „Raudonajame artojuje“ (o gal jau „Biržiečių tarybiniame žodyje“?), bet grafomanija neužsikrėtė ir viešuose renginiuose nedalyvaudavo.
Kaip pripažintas poetas, įsivaizdavau literatūrą išmanąs ne ką prasčiau už savo mokytojus. Pasipuikuodamas keldavau keblius klausimus Aldonai Karaliūtei-Černiauskienei, vėliau Aldonai Apanskaitei. Rašydavau joms sklandžius literatūrinius rašinius. Įtariu, kad po nudėvėtų tiesų lukštu jokios gelmės ten nebuvo. Mokytojos nekoreguodavo mano ideologinių nuostatų (kaip revoliucinius poetus šlovinau Janonį, Montvilą), nors tikriausiai išpažino kitokias vertybes. Darė įspūdį Jono Laucės pamokos, kai jis vienu metu pavadavo mokytoją Apanskaitę. Klausydamasis jo dėstomo Maironio, pajutau, kad poezija yra kažkas daugiau nei surimuoti lozungai. Poezijos meno paslaptys prasivėrė bendraujant su Kostu Snarskiu. Tuo metu jis vertė Puškino poemą „Namelis Kolomnoje“ ir man aiškino, kokie yra galimų stilistinių variantų privalumai ir praradimai. Iš jo gavau paskaityti kažkokį rusų formalistų aplinkos literatūrinių straipsnių rinkinį, iš jo lūpų pirmą sykį išgirdau Boriso Pasternako vardą. Tada tai praleidau pro ausis, bet visa tai atgijo, kai ėmiausi rimtesnių literatūros vertinimų.
Kai žvelgiu pro magišką atminties kristalą į mokyklos dienas, nostalgiškai ilgiuosi „to, kas galėjo būti, ko nebuvo ir niekada nebus“ (taip Algirdas Julius Greimas savo laiškuose yra apibrėžęs nostalgiją). Tai buvo gražus lūkesčių ir vilčių metas, kai prieš akis vėrėsi nevaikščioti keliai ir gyvenimas dosniai žarstė pažadus. Ideologinių iliuzijų ūkuos švietėsi laimingos ateities kontūrai. Tikrovės grimasos ir klystkeliai, į kuriuos daugelis buvome įpainioti, taip pat priklauso šiam laikui. Bet tada mano sąmonė jų neužfiksavo.
2010 m. liepa–rugsėjis
[1] Skaityk ne taip, kaip klapčiukas, o įsijautęs, suprasdamas, aiškiai (rus.).
[2] Lauk iš klasės (rus.).
[3] Augalų veislių tobulintojams mičiurininkų vardas prigijo pagal Ivaną Mičiuriną (1855–1935) – rusų biologą, selekcininką, sodininką-genetiką bei daugelio vaisių ir uogų rūšių autorių. Mokyklose būdavo jaunųjų mičiurininkų būreliai.
Eglė Frank. Išsirinkusi geriausią dalį, kuri nebus iš jos atimta
2025 m. Nr. 1
Poetei Nijolei Miliauskaitei atminti
Žinojau: tik pradėsiu rašyti apie Nijolę, ženklai ir sutapimai ims sklęsti kaip plaštakės žvakės švieson.
Į „Šiaurės Atėnus“ plaukte plaukia begalė poezijos rankraščių, bet tik pradėjus rašyti šį tekstą, atsiunčia savo kūrybos Joana. Rašo, kad viena jos mylimiausių poečių yra Nijolė Miliauskaitė, o kitą dieną gaunu laišką iš Jurgitos Jasponytės, kurios pirmoji knyga „Šaltupė“ (2014) buvo lyginama su Nijolės Miliauskaitės „Uršulės S. portretu“ (1985). Jurga atsiunčia man Nijolės eilėraštį – sutapimas? Ne, žinau, kad čia Nijolės monai, kurie jau prasideda, – kurį laiką būsiu apspista šių sutapimų plaštakių, turėsiu skaityti ženklus ir nesibaiminti.
Rašau savo sodyboje, Šiaurės rytų Lietuvoje, kur jau lapkričio pabaigoje pradeda snigti, o važiuojant iš Vilniaus pusiaukelėje akyse pradeda šviesėti – pakelės nubertos, nupudruotos dar trapia būsimos žiemos baltuma. Ryte užkuriu pečių ir per mišką išsiruošiu į savo „liurdą“. Ties dviejų ežerų sankirta, kur anksčiau būdavo statomos pagoniškos šventyklos – Švč. Mergelės Marijos grota. Šalia grotos – dar šalčio nepakirsta rožė, irgi visa padengta pirmuoju sniegu, bet tebesibaudžianti skleistis. Nors Nijolė Miliauskaitė iki mirties išpažino krišnaizmą, ją matau ir krikščioniškosios dvasios šviesoje. Prisimenu Mortos ir Marijos paveikslą iš Evangelijos pagal Luką. Iš pirmo žvilgsnio Nijolė artimesnė Mortai, – visada pasirūpinanti pirmiausia kitu nei savimi, atsidavusi tiems, kuriuos myli, ir tik paskiausiai prisimenanti savo poreikius. Tačiau Kristaus žodžius, pasakytus Mortai: „Marija išsirinko geriausią dalį, kuri nebus iš jos atimta“ (Lk 10, 38–42), drįstu priskirti Nijolei. Turbūt šio Evangelijos skaitinio esmė ir yra ne atskyrimas, o abiejų seserų savybių darnus sugyvenimas vienyje. Juk Marijos pradas Nijolėje buvo ne mažiau ryškus kaip ir Mortos pareiga – rūpintis begale buitinių dalykų, kad po to galėtų pasišalinti į savo sielos kambarius, o juose būdama, įsiklausyti į tai, kas bylojama iš aukščiau; atsidėti tikrajam savo pašaukimui – poezijai.
„Einu einu, Gražinute“, – veriasi reminiscencijų koridoriai. Mudvi su teta – mano mamos seseria Gražina Ramoškaite-Gediene – Nijolės ilgamete drauge, atvykstame į Druskininkus. Man septyneri, esu drovus ir jautrus vaikas, ir nors Nijolę jau esu mačiusi, kiek nejaukiai jaučiuosi, kad reikės viešėti man nepažįstamuose namuose. Bet juk atvažiavom pas Nijolytę, – taip su meile sako Gražina. Nijolei atidarius duris, patenkame į jos valdas, kurios mano atsiminimuose – tarsi tekstilinis kūrinys, kur daug dėžių dėželių, džiovintų augalų ir visur – balta spalva. Žolelių kvapai, švara, mereškuoti peltakiuoti visi namų kampai. Tarsi iš jos eilių:
kvapai
iš praeities, akis užmerkus
giliai giliai jtraukiu: levandų, rozmarino
ir rožių žiedlapių, ir paprasčiausio
jeronimo, ir apelsino
aitrių žievelių — sunkius pravėrus stalčius
stebuklingi
žolių maišeliai, surišti šilkiniais kaspinais
tarp skalbinių, kietai krakmolintų
tarp marškinių ir drobių
sena komoda, stovinti kampe
<…> (Iš rinkinio „Uždraustas įeiti kambarys“, 1995)
Apima anapusybės pojūtis, tarsi būčiau įleista ten, kur patikėta išrinktiesiems. Medus, daug medaus stiklainių – bet ar tikrai ten medus, ar tai jau dabartinė mano fantazija. Nijolė ima raudoną siūlą, įmantriu pynimu veja iš jo juostelę, tarsi simbolinę kabalos pynę. Prie jos riša paprastą vario širdelę, ištapytą gėlėmis, ir kabina man ant kaklo. Esu Nijolės palaiminta, tokia ir palieku jos namus. Daugiau Nijolės nebeišvysiu.
Pas Gražiną ir Sigitą Gedas jų bute Žaibo gatvėje, kuriame dažnai viešėdavau, vis matydavau Nijolės siūtą lėlę. Jų dukrai Uršulei dovanotą skudurinę Onutę ilgainiui jau tapatindavau su pačia Nijole – tokia pat „guvernantiška“ suknele, balta apykakle; tarsi ji nuolat ten būtų, kad ir nemačiomis. Viskas, ko imdavosi Nijolė, būdavo iš širdies, su begaliniu kruopštumu ir meile atliekama. Glostydavau lėlės suknelės mezginius, tokius pat peltakiuotus kaip ir jos namuose matyti. Lėlės plaukai – geltonų siūlų, spalva panašių į Uršulės.
Įbėgi
juokdamasi, tokia mažutė
vieną vasaros dieną, prieš keletą metų
į mano gyvenimą
ir tebestovi ten
sulaikius kvapą, išpūtus akis
žiūri, kaip ištraukiu
lėlę: pirmiausia galva, rankos dvi
liemuo ir kojos, ji sako tau labas
tau
ją pasiuvau
<…> (Iš rinkinio „Uždraustas įeiti kambarys“, 1995)
Prisimenu vieną iš vaikystės vasarų, kai viešėjau Sigito gimtinėje Pateruose, netoli Veisiejų. Sigito tėvo – vadindavome jį Dzieduliu – kiek prisibijojau dėl ūmaus ir agnaus būdo. Būdavo, su Sigitu užsimodavo eiti apkulti kaimyno, neva pavogusio jų valtį, bet, Gražinos sumaniai atkalbėti, likdavo troboje, o kaimynas išsaugodavo sveiką kailį. Mėgdavau sekti paskui Dziedulį į tvartą, kur kriuksėjo milžiniškas paršas, žiedu pervertu šnipu, – kad neknaisiotų patvartės. Dar dabar, regis, galiu atkurti kvapus – nuo Dziedulio sklindančio aštraus tabako ir laukų vėjo, nuo jo guminių kaliošų – mėšlo ir senos gumos, švelnaus trobos pelėsio, kamaros drėgmės, kurioje slėpdavausi, kai, pasak Gražinos, vaikus dažnai aplankydavęs ožys įlįsdavo ir į mane. Dienas leisdavau piešdama viską, ką matydavau aplinkui. Uršulė dar buvo kūdikis, todėl piešiniuose atsirasdavo ir ji, jos vežimėlis, trobos langas, gėlių vaza. Su Sigitu ir Gražina keliaudavome uogauti – į sausom samanom kvepiančius Dzūkijos miškus, kur plytėdavo ištisos žemuogių pievelės. Būdavau ir savaip laiminga, ir ne, nes ilgėdavausi namų, kur laukė ką tik gimęs mano brolis. Ir štai, vieną dieną sužinojau, kad mus aplankys Nijolė su Vytautu iš Druskininkų, bet visiškai neapsidžiaugiau, nenorėjau svečių, bijojau jų. Slėpiausi kamaroje kartu su savo „ožiu“, nutarusi neišlįsti tol, kol svečiai neišvyks. Ten tūnodama, išgirdau Nijolės balsą – progiesmiu tariamus žodžius su švelniomis užsikirtimo sinkopėmis. Stebėdama ją pro pravertas duris, mačiau sėdinčią už ilgo senovinio pirkios stalo. Šalia sėdėjo Vytautas, bet švietė tik Nijolė – tuo vos matomu nežemišku švytėjimu. Priminė pas religingą mano močiutę matytus paveikslus – ten jos, madonos, taip pat per vidurį perskirtais plaukais, taip pat švytinčios. Vytauto galva buvo aprišta odine juostele, jis kalbėjo garsiai, griausmingai, regis, pilna troba turėjo būti jo buvimo. Bet ne, troba buvo pilna Nijolės, todėl nė nepajutau, kaip ištykinau iš savo priebėgos, kamaroj palikusi ir ožį, ir baimę, genama smalsumo ir noro pažinti. Nepamenu, ko manęs klausė tąkart Nijolė, bet kalbino su atida ir pagarba mažam žmogui – vaikui. Vytautui ir Nijolei išvykus atgal į Druskininkus – tuo metu Nijolė jau pati vairuodavo, klausiau Gražinos: ar Nijolė yra keista? Gražina juokėsi ir klausinėjo manęs, kas būtent man, vaikui, Nijolėje pasirodė keista. Tik dabar suprantu, kad tąkart pirmą kartą sutikau žmogų, kuris, kad ir trumpai, man pasirodė ne iš šio pasaulio.
Nijolės Miliauskaitės rinkinys „Uždraustas įeiti kambarys“ guli prie mano lovos – nuolat skaitomas, kai kuriuos eilėraščius moku mintinai. Kiek kartų panirta į jos eilėse aprašomas būsenas, kiek matyta jos akimis. Net ir zuikiai atgyja mėnesienoje tomis ypatingomis naktimis sodyboje, kai šviečia tokia skaisti pilnatis, kad išėjusios vidurnaktį į kiemą šešėlis ištįsta iki pačios pamiškės.
prie lango prieini
nubudinta
pievelėj, priešais namą, mėnesienoj
laksto zuikiai (Iš rinkinio „Uždraustas įeiti kambarys“, 1995)
Pajūriu eidama, dažnai kartoju jos pirmą rinkinio eilėraštį – nomadiško pajūrio klajūno mantrą. Kurioje lieki dviese su jūra ir jos vandenų nugludintais akmenimis, vaikystėje atstodavusiais tikrus turtus, nešlifuotus brangakmenius:
<…>
su ženklais, sunkiai įžiūrimais
vieni nušlifuoti, kiti neužbaigti dar
akmenys
po kojom, geriausio
juvelyro darbas (Iš rinkinio „Uždraustas įeiti kambarys“, 1995)
Sausio 23-iąją sukanka septyniasdešimt penkeri metai, kai gimė Nijolė. Kažin, kiek jai savas ir priimtinas būtų šis laikmetis su jo pokyčiais, bet būtent tokio amžiaus matau ją gyvenančią Vilniuje, į kurį dėl jame vykstančio aktyvaus kultūrinio gyvenimo visada troško sugrįžti iš Druskininkų – „z nudnego miasteczka“, kaip rašydavo laiškuose draugams. Taip ir negrįžo.
Per Vėlines visada aplankau jos kapą Antakalnio Menininkų kalnelyje, ten iš medžio išdrožtas angelas amžinai kužda paslaptis jai ausin. Viskas taip, kaip ir pritinka Nijolei – su natūraliais lauko akmenimis, tarp jų želiančiais viržiais. Vainiką perku visada tik iš sausučių; gajos gėlės, tokios pat ir gyvos, ir mirę; savaip nemirtingos.
Nijolės man dovanota vario širdelė po daug metų kažkur pradingo. Kartais atrodo, ką tik mačiau stalčiuje ar papuošalų dėžutėje. Sapnuose, būna, ieškau ir randu ją, ištapytą gėlėmis, – jau savo uždraustame įeiti kambary.
2024 m. gruodis, Ažvinčių kaimas
Karel Čapek. Kodėl aš ne komunistas
2025 m. Nr. 1
Iš čekų k. vertė Almis Grybauskas
Karelas Čapekas (1890–1938) – žymiausias tarpukario Čekoslovakijos rašytojas, ne vieną kartą nominuotas Nobelio premijai, pasižymėjęs kone visuose prozos žanruose nuo romano iki skilčių žurnaluose, o jo išverstų moderniųjų prancūzų poetų (pradedant Charles’iu Baudelaire’u) antologija davė impulsą naujai čekų poezijos krypčiai – poetizmui.
Šiandien gal labiausiai verta dėmesio tai, kad K. Čapekas vos dvejiems metams po Pirmojo pasaulinio karo praėjus parašė pjesę „R.U.R.“ (1920) apie dirbtinį intelektą, panaudodamas brolio Jozefo sukurtą žodį „robotas“, tuo inspiruodamas ne dešimtis, o šimtus ir dabar gal tūkstančius kitų autorių. Dramoje „Makropulo receptas“ (1922), romanuose „Absoliuto fabrikas“ (1922) ir „Krakatitas“ (1924) aptarė nemirtingumo siekį, branduolinio ginklo atsiradimą bei pasekmes. Ir visa tai be specialaus pasiruošimo, be specialiųjų efektų, be reklamos ir sensacijos.
Rašytojo 135-ųjų gimimo metinių proga publikuojamas tekstas „Kodėl aš ne komunistas“ – tai K. Čapeko atsakymas į savaitraščio „Přítomnost“ („Dabartis“) anketą, išspausdintas 1924 m. Vėliau visi atsakymai, kuriuos atsiuntė žymiausi to meto intelektualai, įskaitant ir keletą komunistų, buvo išleisti atskira knyga.
Atsakymas parašytas prieš šimtą metų, o tebėra svarbus šiandien: „Padorus žmogus negali stoti šalia to, kuris grasina kitiems.“
Šitas klausimas visai netikėtai iškilo žmonėms, nusiteikusiems užsiimti daug kuo, tiktai ne politika. Ir tikrai nė vienas jų nebūtų klausęs – kodėl nepriklausau agrarinei partijai? Arba – kodėl aš ne tautinis demokratas? Nebūti tarp agrarininkų nereiškia jokių konkrečių pažiūrų nei pasirinkto tikėjimo; tačiau nebūti komunistu reiškia būti nekomunistu; nebūti komunistu reiškia ne vien neigimą, bet ir tam tikrą kredo.
Man asmeniškai šitas klausimas – tikras palengvėjimas; nes kitaip tektų ne polemizuoti su komunizmu, o pačiam prieš save teisintis, kodėl aš ne komunistas ir kodėl negaliu juo būti. Lengviau man būtų būti juo. Gyvenčiau sau įsitikinęs, kad aktyviai prisidedu prie pasaulio pagerinimo; tarčiausi stovįs vargstančiųjų pusėje prieš turčius, badaujančiųjų pusėje prieš pinigų maišus; žinočiau, kaip apie ką galvoti, ko nekęsti, į ką nekreipti dėmesio. Vietoj to esu tarsi nuogas dilgėlėse: tuščiomis rankomis, neprisidengęs jokia doktrina, jaučiąs negalią padėti pasauliui ir dažnai nežinąs, kaip nuraminti savo sąžinę. Jeigu jau mano širdis vargingųjų pusėje, tai kodėl vis dėlto aš ne komunistas?
Todėl, kad mano širdis vargingųjų pusėje.
Mačiau bėdą tokią aitrią ir skaudžią, kad man apkarto viskas. Kad ir kur atsidūręs, nuo muziejų ir nuo rūmų bėgau pažiūrėti, kaip gyvena lūšnos, ir pasijusdavau žeminančioje bejėgiško stebėtojo padėtyje. Nepakanka žiūrėti, nepakanka užjausti; reikėtų prisiimti jų gyvenimą, tačiau bijausi mirties. Tas utėlėtas nežmoniškas vargas neiškyla nė ant vienos partijos skydo; tik iš saugaus atstumo komunizmas šūkčioja į tas baisias landynes, kur nėra net kablio, ant kurio galėtum pasikabinti, nė skuduro, kurį galėtumei pasitiesti; šaukia: kalta visuomenės santvarka, po poros metų, po dvidešimties suplevėsuos revoliucijos vėliava, o tada… Kaip čia taip, po poros metų, po dvidešimties? Kaip galite jūs abejingai leisti taip gyventi dar du žiemos mėnesius, dar dvi savaites, dvi dienas? Buržuazija, nenorinti ar nepajėgianti padėti, man svetima; lygiai svetimas ir komunizmas, vietoj pagalbos atnešantis revoliuciją. Jo siekis yra viešpatauti, o ne apsaugoti, jo šūkis – tai galia, o ne pagalba. Skurdas, badas, bedarbystė jam nėra gėda ir nepakeliamas skausmas, o tik rezervas tų tamsiųjų galių, kurios brandina įniršį ir ardančias jėgas. „Kalta visuomeninė santvarka.“ Ne, dėl to kalti mes visi, tie, kurie stovi rankas susikišę kišenėse, ir tie, kurie mosuoja revoliucijos vėliava.
Vargšai nėra jokia klasė, jie kaip tik beklasiai, atstumti ir neorganizuoti, jie niekad neatsidurs ant sosto laiptelių, kad ir kas jame sėdėtų. Alkanieji nenori valdyti, jie nori valgyti; žvelgiant į bėdą nesvarbu, kas yra valdžioje, svarbu, ką jaučiame žvelgdami. Vargas nėra kokia institucija arba klasė, tai nelaimė; ieškodamas raginimo tiesiogiai ir žmogiškai padėti, randu šaltą klasių kovos doktriną. Negaliu būti komunistu, nes jų moralė nėra pagalbos moralė. Nes skelbia visuomenės santvarkos pakeitimą, o ne visuomenės šunvotės – skurdo ir vargo – pašalinimą. Nes – jei apskritai nori padėti vargstantiems, – daro tai su sąlyga: pirmiau turime paimti valdžią, o paskui (gal) ateis ir jūsų eilė. Bet ir toksai sąlyginis gelbėjimas nėra niekuo garantuotas.
Vargšai nėra masė. Tūkstantis darbininkų gali padėti vienam darbininkui jo egzistencinėje kovoje, tačiau tūkstantis vargšų negali padėti vienam vargšui nė duonos kepalėliu. Nuskurdęs, išalkęs, nusivylęs žmogus lieka visiškai vienišas. Jo gyvenimas yra istorija jam pačiam, jis nejaučia bendrystės su kitais; tai individualus atvejis, nes tai nelaimė, nors ir panaši į kitus atvejus kaip vienas grumstas į kitą. Perverskite visuomenę į kurią norit pusę, vargšai visada atsidurs dugne, dar nebent prisidės naujų.
Nė per plauką nesu aristokratas, tačiau nevertinu masių. Beje, turbūt niekas rimtai ir netvirtina, kad masės valdys. Jos tiktai įrankis siekiant tam tikrų tikslų; jos tik politinė medžiaga daug griežtesne ir aršesne prasme nei kitų partijų nariai. Reikia sugrūsti žmogų į kokią nors formą, kad taptų masine medžiaga, įmauti į tam tikros medžiagos ar tam tikrų idėjų uniformą. Deja, po metų, pusantrų idėjų uniformos nebenusiplėši. Imčiau komunizmą didžiai gerbti, jei ateitų pas darbininką ir garbingai pasakytų: „Kai ko iš tavęs reikalauju, bet nieko už tai nežadu, noriu, kad būtum man gabalu, vienetu, medžiaga, taip, kaip esi gabalas ir medžiaga fabrike, turėsi tylėt ir paklusti, kaip tyli ir paklusti fabrike. Už tai po to, kai viskas jau pasikeis, liksi tuo, kuo esi, bus tau gal geriau, gal blogiau, nieko neprižadu, pasaulio tvarka nebus tau nei dosnesnė, nei malonesnė, tačiau bus teisingesnė.“ Manau, kad dauguma gerokai pamąstytų apie tokį pasiūlymą, ir būtų jis juk visai sąžiningas, ir, kas žino, gal dėl moralinių priežasčių netgi priimtinesnis nei visi ligtoliniai siūlymai.
Maitinti vargšą žmogų pažadais yra vargetos apvogimas. Gal jam ir lengviau gyventi, kai regi ant alksnio paišomas grūšias, tačiau praktiškai ir šiandieną, lygiai kaip ir prieš šimtmečius, geriau žvirblis saujoj nei briedis valdžios aptvare, ir geriau ugnis krosnyje nei raudonas gaidys ant rūmų stogų, kurių, beje, pas mus gerokai mažiau, nei galvoja žmogus, kuriam vietoj akių įspaudžiama klasinė sąmonė; nes su nedidelėmis išimtimis esame gan neturtingas kraštas, apie gyvenimo lygį kalbant, kas dažniausiai užmirštama konstatuoti. Kartojama, kad vargšas neturi ką prarasti, bet juk priešingai – vargšas rizikuoja daugiausia, nes jeigu praras, tai praras paskutinę duonos kriaukšlę; su vargšo kriaukšle nedera eksperimentuoti. Kiekvienai revoliucijai reikėjo kuo didesnio žmonių skaičiaus, ir kas bebūtų, – karas, valiutų krizė ar dar kas nors, – vargšas patirs tai pirmas ir sunkiausiai; nėra tiesiog ribos, nėra dugno bėdai. Pasaulyje labiausiai sutrešę ne turtingųjų būstai, o vargšų trobos, supurtykit pasaulį ir pažvelkit, ką ten užgriuvo.
Tad ką daryti? Aš nesileidžiu užliūliuojamas žodelio „vystymasis“, manau, kad bėda yra vienintelis dalykas pasaulyje, kuris nesivysto, o tik chaotiškai auga. Tačiau negalima atidėlioti vargšų klausimo iki kažkokios būsimos santvarkos; jeigu apskritai norime jiems padėti, turim pradėti šiandien. Žinia, iškyla klausimas, ar šių dienų pasaulis turi tam reikiamų moralinių pajėgų; komunizmas tvirtina, jog ne; štai čia ir yra tasai „ne“, kur mes išsiskiriame. Nors ir nesiimčiau teigti, jog šioje socialinėje Sodomoje esama užtektinai tobulų teisiųjų, tačiau kiekviename iš mūsų, sodomiečių, yra bent trupinėlis teisiojo, ir tikiu, kad po ilgesnių pastangų ir pakankamo pamojavimo rankomis galėtume susitarti dėl gan padoraus teisingumo. O komunizmas sako, kad susitarti negalime, ir, matyt, smarkiai abejoja žmogiškosiomis daugumos žmonių savybėmis, apie ką dar pakalbėsime. Šiandienos visuomenė nesubyrėjo, kai įvedė šiokią tokią bedarbių, senolių ir ligonių apsaugą; nesakau, kad to pakanka, tačiau man ir vargšams svarbu, jog bent tiek pavyko atlikti šiandien ir čia, ilgesingai nelaukiant skaisčios dienos, kai suplevėsuos revoliucijos vėliava. Tikėti, kad vargšų problema yra šios dienos, o ne būsimos santvarkos užduotis, žinia, reiškia nebūti komunistu. Tikėjimas, kad svarbiau duonos kąsnis ir šiluma krosnyje šiandien, o ne po dvidešimties metų įvyksianti revoliucija, atskleidžia labai nekomunistišką temperamentą.
Keisčiausias ir nežmoniškiausias komunizmo bruožas yra ypatingas jo atšiaurumas. Kuo blogiau, tuo geriau, – jei motociklas partrenkė kurčią senutę, tai bus supuvusios šiandieninės santvarkos įrodymas; jei darbininko pirštas įklius tarp mašinos krumpliaračių, tai tą pirštą sutraiškys ne įrenginio mechanizmas, o buržuazija, ir atliks tai su kraugerišku malonumu. Širdys visų tų žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra komunistai, yra sugyvulėjusios ir šlykščios nelyg votys; nieko gero nėra šių dienų santvarkoje, kas yra, viskas blogai.
Vienoje baladėje Jiřís Wolkeris rašo: „Giliausiai tavo širdy, Vargše, matau aš neapykantą.“ Baisus tai žodis, ir kliūva man, kadangi visai čia netinkamas. Vargšų žmonių širdyse tvyro greičiau nusistebėjimo vertas ir šviesus linksmumas. Darbininkas prie staklių daug linksmiau pašmaikštaus negu fabrikantas arba fabriko direktorius; mūrininkai statyboje pažers daugiau pokštų nei statybos viršininkas ar statomo namo savininkas, o jei kas nors namuose dainuoja, tai greičiausiai grindis šveičianti tarnaitė, o ne pati ponia. Vadinamasis proletaras iš prigimties linkęs į beveik džiaugsmingą ir vaikišką gyvenimo sampratą; komunistinis pesimizmas ir niauri neapykanta dirbtinai pumpuojama į jį, ir dar nešvariais vamzdžiais. Toksai beviltiško niūrumo importas vadinamas „revoliuciniu masių auklėjimu“ arba „klasinio sąmoningumo stiprinimu“. Iš vargšo, kuris turi ir taip mažai, atimamas dar ir paprastas gyvenimo džiaugsmas; tai pirmoji įmoka už būsimą geresnį pasaulį.
Nesvetingas, nežmoniškas tas komunizmo klimatas; nėra jokios vidutinės temperatūros tarp ledinės buržuazijos ir revoliucinės ugnies; nėra nieko, kuo proletaras galėtų su nauda ir netrukdomas užsiimti. Nėra pasauly vakarienės, nebūna pietų – arba supelijusi vargšo pluta, arba ponų apsirijimas. Nėra meilės – arba turčių iškrypimai, arba proletariškas vaikų veisimas. Buržua įkvepia savo paties puvenas, o darbininkas džiovos bacilas; oras nelyg visai išnykęs. Nežinau, ar žurnalistai ir rašytojai įsigyveno į šį beprasmišką pasaulio paveikslą, ar jie sąmoningai meluoja; žinau tik, kad naivus ir nepatyręs žmogus, koks dažniausiai yra proletaras, gyvena baisiai iškreivintame pasaulyje, kuris jam išties nevertas nieko kito, nei būti iš pat šaknų išverstas. Vis dėlto, kadangi toks pasaulis tėra fikcija, visai ne pro šalį būtų kad ir kokiu nors revoliuciniu veiksmu išrauti jį iš šaknų, tokiu atveju ir aš su džiaugsmu to imčiausi. Nėr abejonės, mūsų ašarų pakalnėje per daug neišpasakytų nelaimių, pervirš kančių, santykinai nedaug gerovės ir visai mažai džiaugsmo; aš pats nemanau, kad būčiau linkęs piešti pasaulį rožinį, bet kur tik užkliūvu už nežmoniško komunistinio negatyvo ir tragiškumo, bemat norisi man karštai protestuoti, jog tai netiesa ir kad viskas yra ne taip. Sutikau tik nedaug žmonių, kurie, srėbdami prėską lapienę iš balandų, nebūtų užsitarnavę išgelbėjimo; labai mažai tokių, ant kurių galvų santūrus ir viską pasveriantis Viešpats galėtų pasiųsti ugnį ir sierą. Pasauly esama daug daugiau ribotumo nei tikros piktybės; esama juk gan simpatijos ir pasitikėjimo, daugiau prielankumo ir geros valios, nei kad jau reiktų dėti kryžių ant žmonijos. Netikiu nei šiandieninio, nei būsimo žmogaus tobulumu; pasaulis nepavirs rojumi nei geruoju, nei revoliucijos prievarta, nei žmonių giminę išnaikinant. Bet jei galėtume kokiu nors būdu surinkti visa gera, kas vis dėlto glūdi kiekvieno mūsų nuodėmingoje prigimty, tikiu, kad tuo galėtume grįsti daug malonesnį nei ligšiolinis pasaulį. Tikriausiai pasakysit, kad tai silpnadvasiška filantropija; ką gi, esu iš tų idiotų, kurie myli žmogų todėl, kad tai žmogus.
Lengvai galime pasakyti, kad miškas juodas. Tačiau nė vienas medis miške nėra juodas, jis žalias arba raudonas, kaip paprasčiausia pušis arba eglė. Lengvai ir pasakoma, kad visuomenė yra bloga, bet nueikite paieškot iš esmės blogų žmonių. Pabandykite spręsti apie pasaulį be brutalių apibendrinimų, ir bematant nė pabirų neliks iš jūsų nusistatymo. Komunizmo prielaida yra dirbtinis arba sąmoningas pasaulio nepažinimas. Jeigu kas sako, kad nekenčia vokiečių, tokiam norėčiau patarti pagyventi tarp jų ir po mėnesio paklausčiau, ar nekenčia savojo buto šeimininkės, ar nori perrėžti gerklę germanui ridikėlių pardavėjui arba pasmaugti teutonę bobutę, iš kurios pirkosi degtukų. Viena nemoraliausių žmogaus dvasios ypatybių yra generalizavimo ypatybė; užuot reziumavęs patirtis, žmogus stengiasi jas pakeisti. Komunistiniuose laikraščiuose nerasite apie pasaulį nieko, išskyrus tai, kad jis niekingas; žmogui, kuriam ribotumas nėra pažinimo viršūnė, to truputį per maža.
Neapykanta, nežinojimas, nepasitikėjimas iš principo, – toks psichinis komunizmo pasaulis; medicininė diagnozė būtų: patologinis negatyvizmas. Jei žmonės virsta mase, jie tampa lengviau pažeidžiami šio užkrato, bet privačiame gyvenime jie atsparesni. Sustokite kuriam laikui šalia elgetos gatvėje, pažiūrėkite, kas iš praeivių greičiau ištrauks iš kišenės grašį; septyniais kartais iš dešimties tai bus žmonės, patys balansuojantys ant skurdo ribos, kitais trimis bus moterys. Tikėtina, iš šio fakto komunistas nuspręstų, kad buržujaus širdis kieta; man tiesiog gražu, – matau, jog proletaras dažniausiai turi gerą širdį ir yra linkęs bendrauti, mylėt, aukotis. Komunizmas su savo klasine neapykanta ir įtūžiu šitą žmogų nori paversti niekšu, ir tokio pažeminimo vargšas žmogus nenusipelno.
Šiandienos pasauliui reikia ne neapykantos, o geros valios, sutarimo ir bendradarbiavimo; jam reikia malonesnio moralinio klimato; manau, kad su trupučiu meilės ir širdingumo dar būtų galima padaryti stebuklų. Užstoju šiandienos pasaulį ne todėl, kad tai turtingųjų pasaulis, bet todėl, kad tai lygiai ir vargingųjų pasaulis, taip pat ir vidutiniųjų, tų rupiųjų tarp kapitalo ir proletariato girnapusių, kurie šiandien dar šiaip taip palaiko ir išsaugo didžiąją žmogiškųjų vertybių dalį. Nepažįstu tų dešimties tūkstančių turtuolių, tad ir negaliu jų teisti, tačiau teisiau klasę, vadinamą buržuazija, taip, kad man buvo prikišamas purvinas pesimizmas. Sakau tai tam, kad turėčiau didesnę teisę užstoti tuos, kurių ydas ir kaltes aiškiai matau. Proletariatas negali atstoti tos klasės, bet jis gali į ją įsiterpti. Nepaisant visų programinių suktybių, nėra jokios proletarinės kultūros; nėra šiandien nei etnografinės kultūros, nei aristokratinės, nei religinės; likusi tiktai tvirtu, konservatyviu ir kartu stipriai individualizuotu buržuazijos sluoksniu besiremianti kultūra. Jeigu proletariatas prisiimtų dalį šioje tradicijoje, jeigu tartų: gerai, perimsiu šiandienos pasaulį ir tvarkysiuosi jame su visomis jame esančiomis vertybėmis, gal pabandymui ir galėtume sukirsti rankomis; bet jei komunizmas veršis pirmyn su tuo, kad vienu ypu kaip nenaudingą broką atkirstų viską, ką vadina buržuazine kultūra, tai jau ne; bent kiek atsakingas žmogus paskaičiuoja, kiek su tuo prarandama.
Jau sakiau, kad tikras vargas nėra institucija, tai nelaimė. Gali perversti visas santvarkas, bet negali užkirsti kelio, kad žmogaus neištiktų nelaimė, kad jis nesusirgtų, nepatirtų bado ar šalčio, kad jam nereikėtų kada pagalbos. Kad ir ką darytum, nelaimė skiria žmogui moralinę, o ne socialinę užduotį. Komunizmas aštriai byloja, nekalba apie atjautos, geranoriškumo, paramos ir žmogiškojo solidarumo vertybes ir pasitikėdamas savimi skelbiasi nesąs sentimentalus. Kaip tik tai ir blogiausia, kad nesentimentalus, nes aš esu sentimentalus kaip kiekviena tarnaitė, kaip kiekvienas kvailys, kaip kiekvienas doras žmogus; tik nenaudėlis ir demagogas nėra sentimentalūs. Be sentimentalių priežasčių nepaduosi stiklinės vandens artimui, išprotavimai neprivers pulti ir padėti atsikelt parpuolusiam.
Dar yra prievartos klausimas. Nesu senmergė, nepradėsiu žegnotis išgirdęs žodį „prievarta“, ir prisipažinsiu, kad kartais mielai užtvočiau kalbančiam nesąmones ar tiesiog meluojančiam; deja, neišeina, nes arba aš silpnesnis už jį, arba jis per silpnas, kad galėtų gintis. Kaip matote, nesu labai narsus, bet jei kada buržujai pradės šūkauti eisią žudyti vargšų, tai tikrai nedelsiu ir bėgsiu padėti vargstantiems. Padorus žmogus negali stoti šalia to, kuris grasina kitiems; ir kautynės yra fair play; tad agitatorius, raginantis proletariatą ginkluotis, bet nešaukiantis prie ginklo ir buržuazijos, nuo kiosko savininko pradedant ligi banko direktoriaus, griauna žmonių bendruomenę ne prievarta, o pamindamas prigimtą ir paprastą garbės jausmą. Mane vadina „reliatyvistu“ dėl keistos ir turbūt gana sunkios intelektualinės kaltės, kad stengiuosi viską suprasti, graibausi visuose moksluose ir visose literatūrose, juodaodžių sakmes įskaitant, ir su mistiniu džiaugsmu atrandu, jog su trupučiu pastangų ir nuolankumo gali pasiekt tarpusavio supratimo su bet kokio odos atspalvio ar tikėjimo žmogumi. Matyt, esama kažkokios bendros visiems logikos ir bendro žmogiškųjų vertybių kraičio, kaip meilė, humoras, skanus maistas, optimizmas ir aibė kitų dalykų, be kurių neįmanoma išsiversti. O čia mane kartais siaubas ima, kad negaliu susikalbėti su komunizmu. Suprantu jo idealus, tačiau negaliu suprasti jo metodų. Kartais atrodo, kad kalbamės skirtingomis kalbomis, ar kad jo mąstymas valdomas kitais dėsniais. Jeigu viena tauta mano, kad žmonės turi pakęsti vienas kitą, o kita, kad žmonės turi ėst vienas kitą, tai skirtumas bus išties gan spalvingas, bet ne absoliučiai principinis; bet jei komunizmas tiki, kad nušauti žmogų į nugarą nėra nusikaltimas, tai jau čia yra tas, ko negaliu suprasti, nors ir sakoma man čekiškai; ir apima baisus chaoso bei tikros baimės, kad taip niekad nesusikalbėsime, jausmas.
Iki šiolei tikiu, jogei esama keleto moralinių ir blaivaus proto elementų, iš kurių žmogus atpažins kitą žmogų. Komunizmo metodas yra plataus masto užmojis skleisti tarptautinį nesusikalbėjimą, tai bandymas suskaldyti žmonių pasaulį į dalis, kurios nedera ir neturi ką pasakyti viena kitai. Kas gera vieniems, neturi ir negali būti gera kitiems, tarsi vienoje ir kitoje pusėje nebūtų fiziologiškai ir morališkai tokie patys žmonės. Duokite šen patį ortodoksiškiausią komunistą, ir jei jis nenudės manęs vietoje, tikiuosi, kad asmeniškai su juo susikalbėsiu dėl daugelio dalykų, kurie, žinoma, nelies komunizmo. Vis dėlto komunizmas iš principo nesutaria su tais kitais net ir tada, kai neliečiamas komunizmas, kalbėkite su juo apie blužnies funkciją, jis pasakys, jog tai buržuazinis mokslas; lygiai taip egzistuoja buržuazinė poezija, buržuazinis romantizmas, buržuazinis humanizmas ir taip toliau. Įsitikinimo jėga, būdinga komunistams kiekvienoje smulkmenoje, kone antžmogiška, ir ne todėl, kad tas įsitikinimas būtų toksai sutaurinantis, bet dėl to, kad su komunistais tiesiog neįmanoma ginčytis. Nes čia ne įsitikinimo jėga, o ritualinė jų instrukcija, galiausiai tiesiog amatas. Bet ko man labiausiai gaila, tai būtent proletarų, kurie taip tiesiog atskiriami nuo viso likusio išsilavinusio pasaulio, neduodant mainais nieko, išskyrus žavinčius revoliucinių malonumų vaizdus. Komunizmas užveria kordoną tarp jų ir pasaulio; ir tai jūs, komunistiniai intelektualai, su margai išdažytais skydais stovite tarp jų ir viso to, kas parengta naujai ateinančių daliai. Tačiau dar yra vietos taikos balandžiui, jeigu ne tarp jūsų, tai bent virš jūsų galvų arba tiesiog aukštybėse.
Palengvėjo man, kai pasakiau bent tiek, nors tai ir ne viskas, tarsi būčiau atlikęs išpažintį. Nesu jokios minios dalis, ir mano ginčas su komunizmu yra ne principų ginčas, o mano paties sąžinės. O jeigu būtų galima ginčytis su sąžine ir nesiginčyti su principais, tikiu, kad būtų galima bent jau suprasti vienas kitą, ir tai būtų jau nemažai.
Paul Verlaine. Save prakeikęs Arthuras Rimbaud
2024 m. Nr. 11
Pauliui Verlaine’ui – 180
Iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė
Paulį Verlaine’ą (1844–1896) žinome kaip prancūzų poetą lyriką, rašiusį jausmingas, šviesaus ilgesio, sugestyvaus muzikalumo persmelktas eiles. Jo „ore ištirpstanti poezija“ neretai lyginama su impresionistine tapyba, kai žodžiais, asonansais ir aliteracijomis grįstu garsynu, nelyginių eilučių ritmu sukuriami subtilūs sielos peizažai, atliepiantys ir dvasines adresato būsenas. Tačiau P. Verlaine’as rašė ir prozą, kuri yra ne mažiau reikšminga, nors skaitytojų ir menkai pažįstama jo kūrybos dalis. Jis yra sukūręs novelių, parašęs daugybę straipsnių, knygų apžvalgų ir pratarmių, kelionių įspūdžių, autobiografinių kūrinių: atsiminimų apie kalėjimo metus (nuo 1873 m. liepos iki 1875 m. sausio), ilgus ligoninėse praleistus mėnesius. Šiuose prozos tekstuose ryškiai atsiskleidžia dinamiška XIX a. antros pusės Prancūzijos tikrovė, sodri literatūros ir meno lauko dalyvių kasdienybė, prieštaringa paties autoriaus figūra. Net ir jo kūrybos pradžia sietina su keliomis kritinėmis esė, kurias 1865 m. vos dvidešimties sulaukęs P. Verlaine’as paskelbė spaudoje, ir tik po metų pasirodė pirma jo poezijos knyga „Saturniški eilėraščiai“ („Poèmes saturniens“, 1866). Taip pat ir po priverstinės užmaršties metų P. Verlaine’as 1883–1884 m. grįžo į literatūrą, iš pradžių – periodikoje, paskui – atskira knyga paskelbęs tris „Prakeiktųjų poetų“, tarp jų – Arthuro Rimbaud (1854–1891), portretus.
P. Verlaine’o – kritiko ir, sakytume, atidaus literatūros metraštininko – dėmesys krypsta į XIX a. „modernybę“, į amžininkus poetus ir rašytojus, tarp kurių iškeliami ir nelygstamos vertės kūrėjai, didžiausi jo paties autoritetai: Charles’is Baudelaire’as (1821–1867) ir A. Rimbaud, nepamirštamas, adoruojamas Rimbaud, kuriam skirtas nemažas pluoštas rašinių. Per paskutinius beveik dešimtį P. Verlaine’o gyvenimo metų parašyti straipsniai įtvirtino A. Rimbaud vardą ir kūrybą prancūzų literatūroje.
Šioje publikacijoje, jungiančioje ir dviejų didžių poetų sukaktis – A. Rimbaud 170-ąsias gimimo metines ir P. Verlaine’o 180-ąsias gimimo metines, skaitytojų dėmesiui pateikiami keli minėto pluošto tekstai: pirmo „Nušvitimų“ leidimo, prie kurio nemažai prisidėjo P. Verlaine’as, pratarmė; A. Rimbaud portretas iš „Prakeiktųjų poetų“. Savotiška šios knygos nuoroda yra ir straipsnio „Arthuras Rimbaud „1884“ pavadinimas, nors buvo parašytas 1887 m. poetų, rašytojų, kitų žymių asmenų biografijų rinkiniui „Šiandienos žmonės“ („Hommes d’aujourd’hui“, 1885–1893). Iš daugiau kaip puspenkto šimto rinkinį sudarančių tekstų P. Verlaine’o parašytos dvidešimt septynios biografijos. Publikaciją užbaigiantis straipsnis „Naujos pastabos apie Rimbaud“ paskelbtas 1895 m.
Pirmojo „Nušvitimų“ leidimo pratarmė
Knyga1, kurią pateikiame skaitytojams, parašyta tarp 1873 ir 1875 metų, keliaujant po Belgiją, Angliją ir po Vokietiją.
Anglų kalbos žodis „nušvitimai“ (Illuminations) reiškia spalvotas graviūras – coloured plates: ponas Rimbaud būtent tokia paantrašte pavadino savo rankraštį.
Kaip matysime toliau, knygą sudaro nedideli kūrinėliai; tai kerinti proza arba sąmoningai švelniai netaisyklingos eilės. Pagrindinės minties – nėra, o gal tik mes jos ten nerandame. Atvirai džiūgaujantis didelis poetas kuria pasakiškus peizažus, miglotus žavaus meilės jausmo eskizus ir demonstruoja tobulo stiliaus siekį (pasiteisinusį): drįstame pasiūlyti būtent tokį šios knygos apibendrinimą. Kviečiame skaitytojus gėrėtis kiekvienu kūrinėliu.
Tikriausiai čia pravers kelios trumpos biografinės pastabos.
Ponas Arthuras Rimbaud gimė padorių Šarlevilio (Charleville) (Ardėnai, Ardennes) miesto gyventojų šeimoje; ten jis puikiai, nors ir pamaištaudamas, baigė mokyklą. Turėdamas šešiolika metų, parašė gražiausius pasaulyje eilėraščius, kurių daugelį fragmentų neseniai paskelbėme savo paskvilyje, pavadinimu „Prakeiktieji poetai“2. Šiuo metu ponas Rimbaud eina trisdešimt antruosius metus ir važinėja po Aziją, kur užsiima statybos darbais. Sakytumei, toks „antrojo Fausto“3 Faustas – Mefistofelio auklėtinis ir anos šviesiaplaukės Margaritos sutuoktinis, buvęs didžiausias poetas tarp gyvųjų, tapęs genialiu inžinieriumi!
Jis ne vieną kartą buvo paskelbtas mirusiu. Nežinome, ar tai tiesa, bet tai mus labai nuliūdintų. Tebūna jam tai žinoma, jei dar gyvas. Nes mes buvom ir tebesam jo draugas.
Vėliau bus išspausdinti kiti du rankraščiai proza ir keli neskelbti eilėraščiai.
Ateityje turėsime naują Foraino4, kuris taip pat pažinojo poną Rimbaud, portretą.
Labai gražiame Fantino-Latouro5 paveiksle „Prie stalo“, atrodo, dabar esančiame Mančesteryje, matome šešiolikmečio Rimbaud, nutapyto iki pusės, portretą.
„Nušvitimai“ sukurti kiek vėliau.
Prakeiktieji poetai. Arthuras Rimbaud
Mes turėjome laimę pažinoti Arthurą Rimbaud. Šiandien mus skiria daugybė dalykų, nors, žinoma, mes niekada nenustojome nuoširdžiai žavėtis jo genijumi ir jo asmenybe.
Anomis gana tolimomis mūsų bendrystės dienomis ponas Arthuras Rimbaud buvo šešiolikos septyniolikos metų paauglys, bet jau sukaupęs visą poetinį bagažą, kurį tikri skaitytojai turėtų pažinti ir kurį mes bandysime aprašyti, pateikdami tiek kūrinių ištraukų, kiek pajėgsim.
Jis buvo aukšto ūgio, tvirtai sudėtas, beveik atletiškas, tobulai ovaliu iš rojaus ištremto angelo veidu, šviesiai kaštoniniais nuolat susitaršiusiais plaukais ir melsvomis nerimą keliančiomis akimis. Mokėjo ne tik savo gimtųjų Ardėnų simpatišką tarmę, deja, greitai prarastą, bet ir pasižymėjo to krašto žmonėms būdingu gebėjimu nesunkiai prisitaikyti; ši savybė gali paaiškinti, kodėl po pilku Paryžiaus dangumi taip spėriai išseko jo įkvėpimas, prabilus mūsų protėvių kalba, kurių tiesi ir taisyklinga raiška galiausiai pasirodė esanti pravarti!
Pirmiausia aptarsime pono Arthuro Rimbaud ankstyvąją poeziją, sukurtą vėlyvosios paauglystės metais – tuo nepaprastu vaikystės negalios, stebuklingos brandos tarpsniu; tada ištirsime jo veržlios dvasios skirtingus raidos etapus, iki pat literatūrinės kūrybos pabaigos.
Viena pastaba: jeigu šis rašinys netyčia patektų ponui Arthurui Rimbaud į rankas, tai tebūna jam žinoma, kad mes nevertiname žmogiškųjų paskatų ir patikiname, kad visiškai nepriekaištaujame jam apleidus poeziją (nors dėl to ir be galo liūdime), jeigu tik – tuo neabejojame – šis jo žingsnis buvo logiškas, garbingas ir būtinas.
Pono Rimbaud kūryba, kurios pradžia sutampa su jo pačia ankstyviausia jaunyste, tai yra – 1869, 1870, 1871 metais, pakankamai gausi ir sudarytų nemažos apimties tomą. Ji susideda daugiausia iš trumpų eilėraščių: sonetų, trioletų, keturių, penkių ar šešių eilučių posmų. Poetas niekada nenaudoja gretutinio rimo. Jo tvirtai sukalta eilutė retai griebiasi dirbtinių priemonių. Nedaug laisvų cezūrų, dar mažiau perkėlimų. Žodžiai visada parinkti atidžiai, kartais – tyčia pedantiškai. Kalba išlieka aiški ir skaidri, net ir tada, kai mintis aptemsta ar prasmė darosi nebeaiški. Rimai labai tvarkingi.
Mes negalėtume geriau patvirtinti to, ką čia dėstome, kaip jums pateikdami sonetą „Balsiai“ („Voyelles“):
I – raudonas, E – baltas, A – juodas, U – žalias,
O – mėlynas. Paslaptys bus šios įmintos:
A – juodas plaukuotų musių korsetas;
Jos zyzia ir tupia į dvokiančią balą.
E – šviesūs garai, palapinių baltumas,
Ledynų viršūnės, karaliai pražilę;
I – purpuras, kraujas išspjautas ir tyliai
Kvatojančios lūpos iš pykčio, drovumo.
U – jūrų žaliųjų liūliuojančios bangos
Ir pievų ramybė, kur ganosi bandos,
Alchemikų kaktą apgaubus ramybė;
O – vario skardus paslaptingas trimitas,
Pasaulių tyla, angelų sutrikdyta,
Omega, melsvi spinduliai amžinybės.6
Mūza (tiek to, tegyvuoja mūsų protėviai!), taigi, pono Arthuro Rimbaud Mūza dainuoja visais tonais, paliečia visas arfos ir užgauna visas gitaros stygas, ir virpina smuiką pačiu greičiausiu stryku.
Ponas Arthuras Rimbaud, būdamas didelis poetas iš Dievo malonės, kai tik nori, gali pavirsti tikru pašaipūnu.
To įrodymas – „Vakaro malda“ („Oraison du soir“) ir tie „Sėdintieji“ („Les Assis“) prieš kuriuos norisi klauptis ant kelių!
„Vakaro malda“: „Tarsi angelas barzdaskučio rankomis, sėdžiu / delnais sugniaužęs grubų briaunotą bokalą, / tiesus ir atstatęs krūtinę, su pypkute / dantyse, po plūduriuojančiomis dūmų burėmis. // Kaip senoje karvelidėje šilti ekskrementai, – / tūkstančiai svajų mane švelniai nudegina; / tada kartais mano širdis nuliūsta lyg medis, / kurį užlieja tas tamsiai geltonas auksas. // Paskui, rūpestingai sukramtęs savo svajas, / ištuštinęs tris ar keturias dešimtis bokalų, aš nusisuku / ir susitelkiu, kad patenkinčiau aštrų poreikį. // Švelnus kaip kedro ar isopo Viešpats, / aukščiausiai ir toliausiai paleidžiu srovę į tolimą dangų, / didiesiems heliotropams pritariant.“
Apie „Sėdinčiuosius“, ko gero, vertėtų papasakoti nedidelę istoriją, kad geriau juos suprastume. Ponas Arthuras Rimbaud, kuris tuo metu kaip eksternas mokėsi antroje licėjaus7 klasėje, labai dažnai pabėgdavo iš pamokų, ir kai, pagaliau – šitoks ėjikas! – pavargdavo dienąnakt bastytis po kalnus, miškus ir lygumas, užsukdavo į miesto biblioteką ir paprašydavo, vyriausiojo bibliotekininko supratimu, nepadorių knygų; tą nelemtą darbą dirbusio žmogelio vardas, kurio istorija neišsaugojo, sukasi man ant liežuvio, bet argi jis mums svarbus? Nuostabusis biurokratas, kaip bibliotekininkas privalėjęs pono Arthuro Rimbaud prašymu išduoti krūvą Rytų pasakų, Favart’o8 libretų ir neaiškių, labai senų ir retų mokslinių knygų, širsdavo, kad reikia atsikelti nuo kėdės dėl šito berniūkščio, ir mielai jį garsiai siųsdavo į nemėgstamą mokyklą, prie Cicerono, Horacijaus ir kažin kokių graikų. Berniūkštis, kuris, beje, daug geriau išmanė ir vertino senuosius autorius nei anas seniokas, galiausiai „supyko“, ir taip atsirado minėtas eilėraštis.
„Sėdintieji“: „Pajuodę nuo karpų, raupuoti, paakiais / pažaliavusiais; sutrauktais pirštais įsikibę savo šlaunų; / jų viršugalvis apaugęs neaiškia pagieža, / lyg senos sienos nuodingais augalais. // Iš epileptiškos meilės patys pavirto / keistais griaučiais, dideliais juodais skeletais – / kaip tos kėdės, kurių kreivas kojas /savosiomis apsiviję nuo ryto iki vakaro <…>“9.
Mes labai norėjome pacituoti visą šį eilėraštį – taip sumaniai ir apgalvotai hiperbolizuotą, tokį vientisą iki pat paskutinės eilutės ir tokį nepaprastai drąsų. Tokiu būdu skaitytojas galėtų įsitikinti geliančia poeto ironija, jo įkvėpimo jėga, ir mums teliktų įvertinti didžiausius, aukščiausius įgimtus gabumus – nuostabaus Proto paliudijimą; apatiško internacionalizmo laikais tai yra puikus prancūziškas, pabrėžiame – būtent prancūziškas – natūralaus ir mistinio rasės ir kastos pranašumo ženklas, tikrai neginčijamas žmogaus Dvasios, Sielos ir Širdies nemirtingo viešpatavimo patvirtinimas; tai Grožis, Jėga ir aukštoji Retorika, kurias 1883 metais norėjo paneigti mūsų įdomieji, subtilieji, savitieji, bet ir riboti, pernelyg riboti, apgailėtini natūralistai!
Keliuose čia pateiktuose kūriniuose netrūksta Jėgos pavyzdžių, bet toji jėga taip apsidangsčiusi paradoksų ir nepalenkiamos geros nuotaikos drabužiu, kad, galima sakyti, pasirodo lyg kokia persirengėlė. Mes ją, tokią nepalenkiamą, gražią ir gryną aptiksime šio straipsnio pabaigoje. O mus vilioja Grožis, ypatingas, anksčiau nepažintas grožis, kai neįprastos keistybės pasūdo ir pabarsto pipirais nepaprastą minties ir stiliaus sklandumą, dievišką paprastumą.
Mes patys jokioje literatūroje nežinome nieko žiauresnio ir švelnesnio, taip meiliai karikatūriško ir nuoširdaus, nei tokio gero ir nei tokio atviro, skambaus, tobulo kaip eilėraštis „Pakerėtieji“ („Les Effarés“):
Naktis ir vėjas toks žvarbus,
Iš lango sklinda pro virbus
Šviesa raudona,
Čia pat penki vaikai basi
Suklaupę žiūri, kaip rūsy
Gamina duoną.
Jie mato, kaip ranka miklia
Kepėjo minkoma tešla
Šiltai garuoja,
Kaip bandeles jis atsargiai
Į krosnį šauna ir smagiai
Dainas dainuoja.
Tarsi prie motinos krūties,
Sulaikę kvapą, jie sėdės,
Nors pusto, šąla,
Ir sniego apsupti puraus,
Jie lauks, kada pluta paraus,
Iškeps duonelė.
Kai po aprūkusiais skliautais
Pakvips jinai garais šiltais,
Virpės jų širdys,
Nuo kvapo to veidai įkais,
Po skarmalais vaikų menkais
Kūnelį šildys.
Ir, rodos, jiems gyvent smagu,
Mažiems jėzuliams nėr vargų,
Nors jie sušalę.
Prispaudę savo snapelius
Į rūsį spogso pro stiklus,
Širdelės sąla.
Jie šnabžda poterius ilgai,
Į šviesą veržiasi vaikai,
Tarsi į dangų,
Net kelnės plyšta per kelius,
Ir plaiksto plonus švarkelius
Šiaurys prie lango.10
Ką apie tai pasakysite? Šio „nediduko cuadro“11 originalumas leidžia ieškoti analogijų ne tų ar kitų poetų kūryboje, bet kitokiame mene, todėl mes tartume, kad tai – Goya12 – geriausias ir blogiausias. Paklausti Goya ir Murillo13 mums pritartų, taip ir žinokit.
Goya – taip pat ir „Utėlių gaudytojose“ („Les Chercheuses de Poux“), šįkart tai jaudinantis, spindulingas Goya, balta spalva baltame fone su rausvais ir melsvais efektais ir ta savotiška, kone fantastiška tapyba. Bet emocine įtampa ir sklandžiais skambiais rimais poetas visada pranašesnis už dailininką!
„Utėlių gaudytojos“: „Kai vaikas raudonai sukandžiota kakta / neaiškiam sapne baltą spiečių meldžia malonės, / palinksta prie jo lovos dvi žavios vyresnės sesės, – / jų liauni piršteliai švytinčiais nagais. // Jos pasodina vaiką prie lango, / plačiai atverto į melsvam rūke paskendusius gėlynus, / ir į jo tankius plaukus, sudrėkusius nuo rasos, / paneria savo gležnus, baisius ir užburiančius pirštus. // Jis klausosi giesmės jų baikštaus alsavimo, / saugančio saldų augalų ir rožių kvapą, / ir kartais pertraukiamo sučepsėjus, seilėms / nudrykus ant lūpų ar kilus norui pabučiuoti. // Jis girdi, kaip juodos jų blakstienos virpa tyloje / kvapnioje; o jų elektriškai švelnūs pirštai / jo svaigų snūdulį sutrikdo, / karališkais nagais marindami utėliukes. // Tada jame sukyla Tingulio vynas, / siausti kviečiantis armonikos atodūsis; / pagal glamonių ritmą vaikas jaučia / slaptoje vis gimstantį ir užgęstantį norą pravirkti.“
Netaisyklingas paskutinio posmo rimas, tarp trūkstamos jungties ir galutinio taško ore tarsi pakibusi pabaigos frazė trapų eilėraščio žavesį pripildo lengvų linijų ir virpančios faktūros. Ir šių kelių eilučių daili slinktis, gražus lamartiniškas14 bangavimas, tarsi susiliejantis su sapnu ir muzikos garsais, argi ne?! Drįstame pridurti – rasiniškas15 ritmas ir – nebijokim pripažinti – net toks, kaip Vergilijaus!
Mus gundo daug kitų ekstazėn vedančių, perversiškos ar tyros grožybės rinktinių pavyzdžių, bet šiam antram straipsniui viršijus įprastinę apimtį, esam priversti praleisti tiek ir tiek žavių stebuklų ir, burtininko pakviesti, įžengti į nuostabias Jėgos valdas – poemą „Girtas laivas“ („Le Bateau ivre“): „Kai plaukiau aš tėkme abejingųjų Upių, / Manęs lynais netraukė jau vyrai tvirti: / Raudonodžiai rėksniai juos ant kranto užklupo – / Tapo jie taikiniais, prie stulpų pririšti. // Niekada man jokia įgula nerūpėjo, / Nei ta medvilnė anglų, flamandų javai. / Kai žmonių nebeliko, triukšmų negirdėjau, / Pasroviui upės leido man plaukti laisvai <…>“16.
O ką gi pasakyti apie „Pirmąją komuniją“ („Les Premières Communions“): poema per ilga, kad ją čia įdėtume, ypač – po kitų gausių citatų; ir, beje, mums visiškai nepriimtina dvasia, atrodo, atsiradusi dėl Michelet17 – nusenusio bedievio, nešvarių moteriškų apatinių žinovo Michelet ir tokio Parny18 (dar vienas Michelet, kurio nei mes, nei niekas kitas negarbina) nelemtos įtakos; taigi, ką pasakyti apie šią kolosalią poemą, nebent tai, kad mums labai patinka jos giluminė darna ir visos eilutės be išimties? Štai, pavyzdžiui: „Adonaj! Lotyniškų žodžių galūnės / žaliam blizgiam danguj paskandina Galvas paauksuotas / ir išteptas skaisčiu dieviškos krūtinės krauju; / plačios sniego baltumo drobės apdengia saulę!“19
Po „Kruvinosios savaitės“20 parašytas grožybių pilnas eilėraštis „Paryžiuje daugėja gyventojų“ („Paris se repeuple“)21: „Apleistus rūmus apkalkit lentomis; / pakerėta vakarykštė diena atgaivins jūsų žvilgsnius; / anava pulkas rusvaplaukių damų kraipo klubus! <…> // Kai kojomis smarkiai trypei iš pykčio, / Paryžiau! / Kai gavai šitiek peilio dūrių, / kai guli nurimęs, tavo vyzdžiuos skaisčiuose sustingo / dalelė gerosios laukinės ateities…“
Toliau tęsiant mintį – „Budėtojai“ („Les Veilleurs“), eilėraštis, kurio, deja, nebeturime ir kurio nebegalėtume atkurti iš atminties, mums paliko tokį stiprų įspūdį, kaip jokios kitos eilės. Koks jausmas, koks užmojis, koks šventas liūdesys! Ir kokia aukščiausio sielvarto išraiška, kad mes tikrai drįstame manyti, jog ponas Arthuras Rimbaud niekada neparašė nieko gražesnio!
Į mūsų rankas buvo patekę nemažai puikių poemų, kurias praradome dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių ir nuolatinio neramaus blaškymosi po šalį. Todėl visų pažįstamų ir nepažįstamų bičiulių, kurie turėtų „Budėtojus“, „Pritūpimus“ („Accroupissements“), „Bažnyčios vargšus“ („Les Pauvres à l’église“), „Nakties budintojus“ („Les Réveilleurs de la nuit“), „Muitininkus“ („Douaniers“), „Žanos Marijos rankas“ („Les Mains de Jeanne-Marie“), „Gailestingąsias seseris“ („Les Soeurs de charité“) ir kitus garbingu vardu pasirašytus dalykus, meldžiame mums juos perduoti, turint omenyje tikimybę, kad šis darbas dar gali būti pratęstas. Mes primygtinai to prašome Literatūros garbės vardu. Persirašytus eilėraščius nedelsdami grąžinsime jų didžiadvasiams saugotojams.
Jau laikas užbaigti šį dėl pateisinamų priežasčių taip išaugusį rašinį.
Corbière’o22, Mallarmé23 vardai ir kūryba jau užsitikrino vietą istorijoje; jie skambės žmonių lūpose, jie vertai pasiliks jų atmintyje. Corbière’as ir Mallarmé išspausdino savo negausią, bet didžią kūrybą. Ponas Rimbaud, būdamas per daug aplaidus, aplaidesnis net už Corbière’ą, kuris bent pateikė skaitytojams vieną rinkinį, nė negalvojo apie savo eilėraščių publikavimą.
Maždaug 1873-iaisiais, pirmais „Renaissance“ leidimo metais24, jam nežinant buvo išspausdintas – ir tai buvo geras darbas – vienintelis, beje, jo paties atmestas ar bent atsižadėtas eilėraštis. Vadinasi „Varnai“ („Les Corbeaux“). Smalsuoliai galės pasimėgauti tuo neabejotinai patriotiniu eilėraščiu, kuris mums labai patinka, bet tai dar ne viskas. Mes didžiuojamės būdami pirmieji, pasiūlę protingiems amžininkams nemažą gardaus Rimbaud pyrago gabalą!
Jeigu dėl to būtume taręsi su ponu Rimbaud (jo, nežinia kur esančio, neturime adreso), visai tikėtina, kad jis būtų mus atkalbinėjęs imtis net ir šio rašinio apie jo kūrybą.
Toks save prakeikęs tas Prakeiktasis poetas! Bet neblėstanti draugystė, literatūrinė ištikimybė mus paskatino pasielgti nediskretiškai ir padiktavo šias eilutes. Tuo blogiau jam! Tuo geriau jums, argi ne? Bus išsaugota bent dalis lobio, kuriuo visiškai nesirūpina jo valdytojas, ir jeigu tai – mūsų nusikaltimas, tai tebūnie – felix culpa25!
Kurį laiką paviešėjęs Paryžiuje, vėliau – leidęsis į daugiau mažiau pavojingas keliones, ponas Rimbaud pakeitė kryptį ir sąmoningai ėmėsi rašyti (jis!) pačią naiviausią ir paprasčiausią poeziją, sudarytą vien tik iš asonansinių skambesių, neaiškių žodžių, vaikiškų ar primityvių frazių. Stengdamasis pasirodyti gležnas ir silpnas, jis pasiekė tikrų lakoniškumo, miglotumo, beveik nepastebimo žavesio stebuklų. „Ji vėl atgauta. / Kas? – Amžinybė. / Jūra nutolusi / kartu su saule“26.
Bet poetas traukėsi. Turime omenyje: poetas kiek specifine, korektiška šio žodžio prasme.
Tada pasirodė nuostabus prozininkas. Rankraštis, kurio pavadinimo nebeprisimename, kupinas keistos mistikos ir skvarbiausių psichologinių įžvalgų, pateko į tokias rankas, kurios jį kažin kur pradangino.
1873 metais Briuselyje (Poot ir Cie leidykla, Šū27 gatvė, Nr. 37) pasirodęs „Sezonas pragare“ („Une saison en enfer“) paskendo ir pražuvo baisioje užmarštyje, autoriui nė trupučio nepasirūpinus jo „reklama“. Jam labiau rūpėjo kiti dalykai.
Parašęs, mūsų nuomone, negrįžtamai prarastus „Nušvitimus“28 – seriją puikių fragmentų, taip pat proza, jis drąsiai, be jokių lėšų (nes nenorėjo pasinaudoti šeimos turtine padėtimi) apkeliavo visus žemynus, perplaukė visas jūras.
„Sezone pragare“ jis rašė: „Mano diena baigta. Aš palieku Europą. Jūrų vėjas nutvilkys mano plaučius, tolimų šalių saulė nudegins mano odą“29.
Visa tai labai gerai, ir jis išlaikė savo žodį. Ponas Rimbaud – laisvas žmogus, tai savaime aišku, nuo pat pradžių jam tai pripažinome, pasilikdami visiškai teisėtą išlygą prie jo sugrįžti vėliau. Juk argi mes, dideli poeto gerbėjai, nebuvome teisūs, sugavę jį ir uždarę į narvą su erelio etikete; ir be to, – jeigu Literatūra būtų priversta susitaikyti su tokiu praradimu – nejau drauge su jo vyresniuoju, bet ne didžiuoju broliu Corbière’u neprivalėtume be jokios ironijos liūdnai ir piktai šaukti: „Išseko / šventieji aliejai. / Pasimirė / zakristijonas!“30
Arthur Rimbaud „1884“
Félixas Fénéonas31, kalbėdamas apie Arthuro Rimbaud „Nušvitimus“, pagrįstai pasakė, kad jie yra anapus bet kokios literatūros ir, be abejo, ją pranoksta. Būtų galima šią ištarmę pritaikyti jo likusiai kūrybai – „Eilėraščiams“ („Poésies“) ir „Sezonui pragare“. Tam tikra prasme – išskirti patį žmogų ir jo gyvenimą ir iškelti juos virš paprastų žmonių būties. Galingas kūrybos išlaisvintas žmogus, nepriklausomas gyvenimas, toks nepriklausomas, kad apie jį seniai nebeturime jokių žinių ir net nenumanome, ar tas gyvenimas dar nenutrūkęs. Primityvus kaip žmogaus neliestas miškas ir gražus kaip laukinis žvėris. Su savo šypsenomis ir savotišku sąmojumi!
Arthuras Rimbaud gimė Šarlevilyje (Ardėnai) 185532 metais. Jo vaikystė buvo nepaprastai smagi. Truputį kaimiška, kupina knygų ir ilgų klajonių, kurios priminė tikrus nuotykius; klajonės ir knygos. Eksternu lankė gimtojo miesto koledžą, paskui perėjo į licėjų; tiktai jį labiau traukė ne pamokos, bet žavingas laukinis per miestą tekantis, tolyn nuvingiuojantis Masas, koketiška Kiulbiuto (Culbute) alėja ir patraukli Avetjero (Havetières) giraitė; Belgijos pasienis, kur Thomo Philippe’o (tuose kraštuose jis visur vadinamas Flipu, panašiai kaip ponios Pernel33 frazėje „Eime, Flipot, eime!..“) parduotuvėje tabako gausi beveik už nieką panosėje tų, „Kurie sako: „Po velnių!“, kurie sako: „Dink iš čia“34; ir kaimiečiai savo smuklėse; jo mokslai dėl to nė kiek nenukentėjo, nes nedaug kas buvo taip puikiai išsimokslinęs, kaip anas nedrausmingas mokinys. Beveik penkiolikmetis jis dvi ar tris dienas be tikslo klaidžiojo po Paryžių. 1870–1871 metais pakeliavo po kariaujančios Prancūzijos rytinę pusę ir vėliau mielai pasakojo apie Viler Kotrė (Villers – Cotterets) mišką ir apie per Rafė (Raffet) kaimą šviečiant mėnuliui šuoliuojančius ulonus. Komunos dienomis sugrįžo į Paryžių ir drauge su neaiškiais Flourenso35 keršytojais (tie baltais diržais pasidabinę efebai čiulbėdavo: Florencija36) trumpam prisiglaudė Šato d’O (Château – d‘Eau) kareivinėse. Departamento žandarmerija interdum37 rodė dėmesį, o gerieji sostinės policininkėliai buvo sučiupę Rimbaud ir dar mažiau dokumentų nei jis turintį jaunąjį didįjį Glatigny38, bet mūsų brangus draugas dėl to nepražuvo. Tačiau tik 1871 metų spalį39 jis apsistojo Paryžiuje ir prabilo Villono miesto kalba40. Per savo ankstesnę viešnagę buvo išgąsdinęs naivųjį André Gillį41. O šįkart – sukėlė Cros42 entuziazmą, užbūrė Cabanerį, sutrikdė ir sužavėjo nemažai kitų, daugybei kvailių įvarė baimės, netgi, sakoma, nuliūdino kai kurias šeimas, nuo to laiko jau seniai atgavusias visišką ramybę43. Būtent tuo metu sukurti pirmame „Prakeiktųjų poetų“ leidime pacituoti eilėraščiai „Pakerėtieji“, „Sėdintieji“, „Utėlių gaudytojos“, „Balsiai“, „Vakaro malda“ ir „Girtas laivas“; žurnale „La Vogue“ paskelbta „Pirmoji komunija“; antroje, dar neišleistoje „Prakeiktųjų poetų“ dalyje – „Fauno galva“ („Tête de faune“) ir „Pavogta širdis“ („Le Coeur volé“)44 (išskyrus „Vargšą Lelianą“45 žurnale „La Vogue“); ir nemažai kitų eilėraščių46, deja, perimtų – tai dar gražiai pasakyta – rankų, į kurias jie neturėjo patekti, kaip ir proza parašytas, amžiams prarastas rankraštis47, kartu su pirmiau išvardintais kūriniais pagiežingai nusviestas į šiukšlių – ir dar kokią! – dėžę.
Apie Rimbaud – žmogų ir poetą – nuomonės labai skirtingos. Vieni tvirtina viena, kiti – kita; toks protingas žmogus netgi pareiškė: „Betgi jis – velnias!“ Nei velnias, nei Dievas; tai Arthuras Rimbaud, vadinasi, – didis, absoliučiai originalus poetas, unikalaus vaizdingumo nepaprastas kalbos mokovas; ne toks kaip kiti vaikinas, tikrai ne, – bet grynas, tvirtas, be mažiausios suktybės, ir be galo aštraus proto; norėta jį paversti vilkolakiu, tačiau jo laukė šviesos ir jėgos pripildytas gyvenimas, nuostabiai logiškas ir vientisas, kaip ir jo kūryba; šioji, regis, išsitenka tarp dviejų dieviškų poemų proza iš rinkinio „Nušvitimai“ – tikro šedevro; tai ugnis ir krištolas, vandenys ir gėlių žiedai, bronzos ir aukso gaudesys.
A u š r a
Aš glamonėju vasaros aušrą.
Dar nieks nejudėjo priešais rūmus. Vanduo buvo miręs. Šešėlių tirštybė dar nenorėjo palikti kelių per girią. Ėjau žadindamas gyvus ir drungnus atodūsius, ir brangakmeniai ėmė žiūrėti, ir tykiai pakilo sparnai.
Eidamas taku, kur jau krito skaistūs ir blyškūs spinduliai, pirmiausia sutikau gėlę, kuri man ištarė savo vardą.
Nusišypsojau šviesiam upokšniui, išsidriekusiam tarp eglių; iš sidabruotos viršūnės atpažinau deivę.
Ėmiau tuomet plėšti vieną po kitos jos skraistes. Alėjoj, mojuodamas rankom. Lygumoj įskundžiau ją gaidžiui. Didmiesty ji lėkė tarp varpinių ir kupolų, ir lyg elgeta, bėgdamas marmuro krantinėmis, aš persekiojau ją.
Kelio viršūnėj, prie laurų giraitės, apglėbiau ją su visom josios skraistėm ir akimirksnį pajutau jos milžinišką kūną. Aušra ir kūdikis krito į samanas.
Kai pabudau, buvo pusiaudienis.
N e m i g o n a k t y s
Tai nušviestas poilsis, nei karštligė, nei nuoilsis, lovoj arba pievoj.
Tai draugas, nei aistringas, nei silpnas. Draugas.
Tai mylimoji, nei kankinanti, nei kankinama. Mylimoji.
Oras ir pasaulis, kurių niekas neieškojo. Gyvenimas.
– Taigi, tatai buvo?
– Ir sapnas vėsta.48
1872 metų liepa: kelionė ir stabtelėjimas Belgijoje, tiksliau – Briuselyje. Nustebina kelis sutiktus prancūzus, tarp jų – Georges’ą Cavalier49, vadinamą Medine Pypke. Tų pačių metų rugsėjis: persikelia į Londoną; ramus gyvenimas, klajonės po miestą ir pamokos; bendrauja su Eugène’u Wermerschu. 1873 metų liepa, incidentas Briuselyje: lengvas sužeidimas netyčia nutaikytu pistoletu; iterum50 kelios dienos Paryžiuje, kur mažai su kuo matosi; vėl Londonas, šiokie tokie sunkumai, trumpai gydosi ligoninėje. Išvyksta į Vokietiją. 1875 metais jį sutinka Štutgarte: labai padoriai atrodantį, kupiną, jo žodžiais, „filomatinio“ įkarščio ir besirausiantį bibliotekose; ten „Nušvitimų“ rankraštis buvo perduotas vienam žmogui, kuris juo pasirūpino. 1873 metais Briuselyje jau buvo išleista viena knyga – „Sezonas pragare“; tai įspūdinga psichologinė autobiografija, parašyta žėrinčia proza, kuri yra jos išskirtinė savybė. Nuo 1876-ųjų, kai jau buvo pervažiuota visa Italija ir išmokta italų kalba, kaip anksčiau – anglų ir vokiečių, pėdsakai pasimeta. Turėta ketinimų Rusijoje, sustota Vienoje (Austrija); keli mėnesiai Prancūzijoje; Senegalas, į kurį nubloškė laivo katastrofa, vėliau – Olandija; 1879–1880 metais atgabeno javapjoves į savo motinos ūkį tarp Atinji (Attigny) ir Vuzjė (Vouziers) ir ten žirgliojo prastais keliais sau lygių neturinčiomis kojomis. Maždaug tuo laiku mirė jo tėvas, buvęs armijos karininkas, palikęs dvi dukteris, iš kurių viena jau mirusi, ir vyresnį sūnų. Paskui pasklido gandai apie Rimbaud mirtį, nors niekas nebuvo aišku. Tiktai žinoma, kad apie 1885-uosius jį matė Adene, kur savo malonumui tęsė pradėtus gigantiškus projektus; o dar kitais, tai yra priešpaskutiniais, metais viena po kitos mus pasiekė raminančios naujienos.
Tokios svarbiausios šio be galo neramaus gyvenimo linijos. Nedaug aistrų, kaip pasakytų ponas Ohnet51, įsimaišo į šią greičiau intelektualią ir išties skaisčią odisėją. Galbūt kokia nors vedova molto civile52, viena kita ar net vienintelė londonietė, – tai ir viskas. Beje, ar tai svarbu? Neprilygstamas, nenusakomai didis gyvenimas ir kūryba – tokie, kokie yra – pendent interrupta53.
Nereikia per daug pasitikėti esamais Rimbaud portretais, įskaitant ir čia publikuojamą šaržą, kad ir kaip žavų ir menišką. Rimbaud tarp šešiolikos ir septyniolikos metų, kai sukūrė mums žinomą poeziją ir prozą, buvo daugiau gražus – ir net labai gražus – nei negražus; Mančesteryje esantis paveikslas „Prie stalo“ tai patvirtina. Jo šaltose šviesiai mėlynose akyse švietė savotiška švelni šypsena, o rausvų pilnų lūpų kamputyje ryškėjo karti raukšlelė, – toks paslaptingas juslingumas! Ateityje gal sulauksime patikimesnių portretų.
Sonetą „Balsiai“ čia pateikiame vien dėl jo neblėstančio populiarumo ir tam, kad karikatūra taptų aiškesnė. Mano kuklia nuomone, nepaprastas šio poetinio šedevro grožis nereikalauja teorinio paaiškinimo, į kurį kandusis Rimbaud tiesiog numotų ranka. Aš tai sakau dėl René Ghilio54, nueinančio, ko gero, per toli, kai ima piktintis, tikrąja šio žodžio prasme, dėl „žalio U“, kur aš, atvirai kalbant, matau vien tris puikias eilutes: „U…“ ir t. t.
Mano mielas drauge Ghili, iki tam tikros ribos esu tikrai didelis jūsų šalininkas, bet meldžiu, neužbėkim į priekį ir nejuokinkim žmonių labiau nei mums dera.
Jau netrukus – gražus ir labai išsamus Arthuro Rimbaud kūrinių leidimas55.
Naujos pastabos apie Rimbaud
Čia, kur gerai žinomas Arthuro Rimbaud vardas ir reputacija, ne vieta smagintis įkyriai kartojant tai, kas taip dažnai, vienais atvejais blogai, kitais – gerai, retkarčiais – labai gerai, buvo pasakyta apie žmogų ir poetą.
Tai bus daugiau biografinės pastabos nei ankstesniais kartais, o kalbant tiesiai šviesiai ir iš esmės, žinokite, kad baigiantis 1871 metų atostogoms, kurias praleidau pas artimus giminaičius56 Pa de Kalė (Pas-de-Calais) provincijoje, grįžęs į Paryžių radau Arthuro Rimbaud pavarde pasirašytą laišką su eilėraščiais „Apžavėtieji“, „Pirmoji komunija“ ir kitais, kurie mane apstulbino – tariant visiškai banaliai – savo nepaprastu originalumu.
Tame laiške kartu su atsiųstais minėtais eilėraščiais buvo daugybė keistų pasakymų apie eilių autorių, kaip: „mažas niekšelis“, „ne toks varginantis kaip Dzanetas57“, ir pridėta draugiška rekomendacija vieno, beje, labai šaunaus vaikino, netiesioginių mokesčių agentūros tarnautojo, jau mirusio, su kuriuo kadaise buvau pažįstamas, didelio alaus gėriko, proginio (bakchiško) poeto, muzikanto, piešėjo ir entomologo. Tačiau viskas atrodė labai neaiškiai; eilės buvo stulbinamai gražios, tikrai. Pasikalbėjau apie tai su draugais: Léonu Valade’u58, Charles’iu Cros, Philippe’u Burty59 (brangiais dingusiais šešėliais!), ir mes pakvietėme jį atvykti, suderinę su mano žmonos šeima, kurioje tuo metu buvau apsistojęs, kad ji, mano vėlesnei nelaimei, priims pagyventi „stebuklingą vaiką“. Atvykimo dieną abu su Cros nuskubėjom jo pasitikti į Strasbūro (Strasbourg), o gal – Šiaurės (du Nord) stotį ir prasilenkėme; ir visą kelią nuo Mažanta (Magenta) bulvaro iki Ramė (Ramey) gatvės galo iš širdies keikdami savo nesėkmę, jį suradome Monmartro kalvos papėdėje esančioje Nikolė (Nicolet) gatvėje, mano uošvio namuose, ramiai besikalbantį su uošve ir mano žmona. Tuo metu jis atrodė dar labai vaikiškai, rausvais apvaliais skruostais, ištįsusiu, kaulėtu ir savaip nerangiu vis tebeaugančio paauglio kūnu, lūžinėjančiu balsu ir labai ryškiu, kone kaimišku Ardėnų dialektu.
Sėdome pietauti. Mūsų svečiui labiausiai patiko sriuba, ir per visus pietus jis daugiau tylėjo, trumpai atsakydamas Cros, kuris tą vakarą pasirodė kiek per įkyrus, lyg koks negailestingas analitikas, klausinėjantis, kaip Rimbaud į galvą atėjo viena ar kita mintis, kodėl pavartojo tą, o ne kitą žodį, tam tikra prasme prašantis paaiškinti jo eilėraščių „genezę“. Svečias, kuris, žinau, niekada nebuvo labai šnekus, net išvis mažai bendraujantis, vangiai atsakinėjo tik vienskiemeniais žodžiais. Aš prisimenu nebent jo „pasisakymą“ apie šunis (aplink stalą šokinėjo iš Komunos skerdynių ištrūkęs, namuose priglaustas šuo, kažin kodėl šaukiamas Gastino): „Šunys, – pasakė Rimbaud, – yra liberalai.“ Nelaikau šios frazės kokia nors ypatinga, tik patvirtinu, kad taip buvo pasakyta. Vakaras neužsitęsė, nes atvykėlis pareiškė, kad kelionė jį šiek tiek išvargino…
Pas mus jis gyveno dvi savaites. Miegojo kambaryje, kur tarp kitų senienų kabojo pablukusi, gerokai apgadinta pastelė – vieno „protėvio“ portretas pelėsiais pažymėta kakta; toji išties klaikoka dėmė Rimbaud padarė nepaprastą, net siaubingą įspūdį, ir jo prašymu aš turėjau kitur išnešti apmusijusį markizą. Iš pradžių įtariau makabrišką farsą, tyčinę mistifikaciją… Bet labai greitai supratau ir net praėjus dvidešimt ketveriems metams tebesilaikau šios nuomonės, kad tai buvo dalinis laikinas proto sutrikimas, kaip dažniausiai pasitaiko išskirtinėms natūroms.
Kartą pamačiau jį išsitiesusį prieš saulę (spalio mėnesį!) ant asfaltuoto šaligatvio, šalia priebučio su keliais laipteliais, kuriais patenkama į namus.
Kieme esantį priebutį ir šaligatvį nuo gatvės skyrė tvora ir vartai, per kuriuos viskas matyti, ir priešais gyvenančių kaimynų akys buvo įsmeigtos į tą nepaprastą reginį.
Šie ir kiti panašūs ekscentriški poelgiai, bijau, kad paskutinieji – atsiduodantys pasalūniška klasta ir šalta pašaipa, privertė susimąstyti mano uošvę – geriausią, draugiškiausią ir pakančiausią moterį, ir buvo nutarta paprašyti tų mano draugų, kurie buvo pagelbėję ir prisidėję prie Rimbaud atvykimo į Paryžių, savo ruožtu jį priglausti ir suteikti pastogę iki sugrįžtant į namus tuo metu medžioklėje buvusiam mano uošviui; šis tikras buržua, to-o-oks ponas, nė akimirkos nepakęstų SAVO namuose tokio įsibrovėlio; o aš ir toliau nė už ką pasaulyje nenustojau domėtis Rimbaud kūryba.
Per beveik tris savaites, kiek tęsėsi nepaprastojo svečio viešnagė pas mane, tarp mudviejų užsimezgė labai artima draugystė.
Jis man nedaug ką papasakojo apie savo jau parašytus eilėraščius. Laikė juos nieku ir kalbėjo tik apie tai, ką norėtų veikti ateityje, ir tai, ką man sakė, išsipildė. Pradėjo kurti Laisvąsias eiles (vis dėlto tokias laisvas eiles, kurios dar nepanėšėjo į palaidas, ir nedarė kūlvirsčių, atsiprašau, nesąmonių, kaip kai kurie didžiausi „modernistai“); paskui kurį laiką rašė savotišką prozą: nepaprastai gražią, skaidrią, taip pat – gyvą, pulsuojančią, ir ramią, kai to reikia. Jis visa tai išdėstė per ilgus mūsų pasivaikščiojimus aplink Monmartro kalvą ir vėliau – Triudeno (Trudaine) ir Lotynų kvartalo kavinėse… O dar po kurio laiko leidosi į pavojingas keliones ir numirė labai jaunas.
Bet aš čia turėjau rašyti tik apie „Vanier“ leidykloje išleistą Arthuro Rimbaud poezijos pilną rinkinį, kuris ką tik pasirodė. Į jį sudėta viskas, ką buvo galima surinkti iš to, kas vadinama tikrąja poezija, t. y. „produkcija“, apimanti ir 1871 metus. Kiti ten įdėti dalykai parašyti vėliau. Žurnalo „La Plume“ skaitytojai apsidžiaugs suradę visus šedevrus ir patirs malonumą skaitydami esė, eskizus, net ankstyviausius jaunystės literatūrinius pasismaginimus!.. Rinkinio skaitytojus sužavės žinomos, beveik klasikinės eilės, pakerės eilėraščių „Ninos argumentai“ („Les Raisons de Nina“), „Manoji Bohema“ („Ma Bohème“), „Jausmas“ („Sensation“) poetinis įkarštis; kiti atšiaurūs, net žiaurūs eilėraščiai – „Septynmečiai poetai“ („Les Poètes de sept ans“), „Mano mažosios įsimylėjėlės“ („Mes petites amoureuses“) – sukels didesnį ar mažesnį baugų virpulį.
Šiais drungnais laikais argi ne tokius jausmus turi sužadinti poezijos rinkinys? Susižavėjimą, džiaugsmą ir… deramą, pagrįstą (čia būtent tas atvejis) pasibaisėjimą.
Versta iš: Paul Verlaine. OEUVRES CRITIQUES. ARTICLES ET PRÉFACES (1865–1886).
1 Arthur Rimbaud. Les Illuminations. – Paris: Editions de la Vogue, 1886. Tiražas – 200 egzempliorių. (Jeigu nenurodyta kitaip, visos pastabos – vertėjos.)
2 Straipsnis apie A. Rimbaud pirmiausia išspausdintas žurnale „Lutèce“ 1883 m. spalio ir lapkričio mėn. Kitais metais atskira knyga pasirodė trys pirmieji „prakeiktųjų poetų“ portretai: „Les Poètes maudits. Tristan Corbière. Arthur Rimbaud. Stéphane Mallarmé“ (Paris: Léon Vanier, 1884).
3 Turima omenyje Johanno Wolfgango Goethės (1749–1832) filosofinės poemos „Faustas“ antroji dalis (1832).
4 Jeanas Louis Forainas (1852–1931) – dailininkas, piešėjas, grafikas, karikatūristas, daug bendravęs su rašytojais (P. Verlaine’u, A. Rimbaud, Jorisu-Karlu Huysmansu) ir impresionistais.
5 Henri Fantinas-Latouras (1836–1904) – dailininkas, piešėjas, grafikas. Grupinis portretas „Prie stalo“ („Le Coin de table“) nutapytas 1872 m., dabar eksponuojamas Paryžiaus Orsė (Orsay) muziejuje.
6 Prancūzų poezija / iš prancūzų k. vertė Vaclovas Šiugždinis. – Vilnius: Versus aureus, 2012. – P. 68.
7 Kalbama apie Šarlevilio licėjų.
8 Charles’is Simonas Favart’as (1710–1792) – populiarių draminių vodevilių ir muzikinių komedijų autorius.
9 Visą eilėraštį sudaro vienuolika posmų.
10 Prancūzų poezija. – P. 66–67.
11 Paveikslas, scena (isp.).
12 Francisco José de Goya y Lucientes (1746–1828) – žymus ispanų dailininkas, nutapęs daugelį įvairių žanrų paveikslų, tarp jų – ir buitinių paprasto gyvenimo scenų.
13 Bartolomé Estebanas Murillo (1618–1682) – ispanų dailininkas, religinių paveikslų, žanrinių, taip pat ir vaizduojančių vaikus, scenų autorius.
14 Alphonse’as de Lamartine’as (1790–1869) – prancūzų romantizmo poezijos pradininkas.
15 Jeanas Racine’as (1639–1699) – garsus eiliuotų klasicizmo tragedijų autorius.
16 Visą V. Šiugždinio išverstą dvidešimt penkių posmų eilėraštį galima rasti 1980 m. vasario 16 d. savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Knygoje „Prancūzų poezija“ išspausdinti tik jo fragmentai: pradedant devintu keturiolika posmų, penkioliktas posmas praleistas.
17 Jules’is Michelet (1798–1874) – istorikas, rašytojas, daugiatomių Prancūzijos istorijos ir Prancūzijos revoliucijos istorijos autorius, reikšminga romantizmo epochos figūra. P. Verlaine’as greičiausiai turi omenyje „žmogiškojo švelnumo“ tematikai skirtas jo knygas „Meilė“ („L’Amour“, 1859), „Moteris“ („La Femme“, 1860), „Ragana“ („La Sorcière“, 1862).
18 Evariste Désiré de Forges de Parny (1753–1814) – populiarių erotinių ir meilės eilėraščių poetas.
19 Ilgoje sudėtingos struktūros poemoje A. Rimbaud ryškina skirtumą tarp naivaus paprastų žmonių tikėjimo ir ritualizuotos jo praktikos, tarp jų – ir Pirmosios komunijos. Cituojamame posme „paauksuotos Galvos“ – bažnyčią puošiantys Kristaus, Dievo Motinos, šventųjų paveikslai ir statulos, „skaistus dieviškos krūtinės kraujas“ – Jėzaus Širdies atvaizdas.
20 Kruvinoji savaitė (la Semaine sanglante) – 1871 m. gegužės 22–28 d., per kurias Prancūzijos reguliarioji kariuomenė po aršios kovos palaužė Paryžiaus komuną ir nuslopino miestiečių sukilimą. Vis dėlto kritika yra linkusi cituojamą eilėraštį sieti su Prancūzijos ir Prūsijos karo pabaiga, prancūzų armijos kapituliacija, priverstinėmis paliaubomis 1871 m. sausio pabaigoje ir atviru kai kurių visuomenės sluoksnių džiaugsmu dėl šio pralaimėjimo. Konkretus impulsas parašyti eilėraštį galėjo būti pirmomis kovo dienomis, dar iki Paryžiaus komunos pradžios, žurnale „Tautos šauksmas“ („Le Cri du peuple“) paskelbta Eugène’o Vermercho (1845–1878) „Paryžiaus baladė“ („La Ballade parisiennne“).
21 Visas eilėraščio pavadinimas „Paryžiaus orgija, arba Paryžiuje daugėja gyventojų“ („L’Orgie parisienne ou Paris se repeuple“).
22 Tristanas Corbière’as (tikr. Edouard’as Joachimas Corbière’as, 1845–1875) – simbolizmui artimas poetas. Jo vienintelis eilėraščių rinkinys „Aitrios meilės“ („Les Amours jaunes“, 1873) leidimo metais liko nepastebėtas. Būtent P. Verlaine’as, įtraukęs T. Corbière’ą į „Prakeiktuosius poetus“, jį sugrąžino į prancūzų literatūrą.
23 Stéphane’as Mallarmé (tikr. Etienne’as Mallarmé, 1842–1898) – žymus XIX a. antros pusės poetas simbolistas. Jo vardą ypač išgarsino P. Verlaine’as „Prakeiktuosiuose poetuose“ ir Jorisas Karlas Huysmansas (tikr. Georges’as Charles’is Huysmansas, 1848–1907) romane „Atvirkščiai“ („A Rebours“, 1874).
24 Iš tiesų – antrais žurnalo leidimo metais.
25 Laiminga kaltė (lot.).
26 Eilėraštis „Amžinybė“ („L‘Eternité“).
27 Rue aux Choux.
28 „Nušvitimai“ atsirado drauge su keliais kitais eilėraščiais. Ateityje bus išleistas prabangus pilnas raštų tomas su įdomiomis biografinėmis pastabomis ir keliais autoriaus atvaizdais (aut. past.).
29 Rimbaud A. Sezonas pragare. Nušvitimai / iš prancūzų k. vertė Sigitas Geda ir Juozas Mečkauskas-Meškela. – Vilnius: Andrena Dictum, 2003. – P. 14. Cituojamą ištrauką vertė J. Mečkauskas-Meškela.
30 Jauni žmonės, vadovaudamiesi, anot jų, gerais ketinimais, retkarčiais paskelbia eilių su A. Rimbaud pavarde. Būtina žinoti, kad šioje knygoje pateikiami eilėraščiai ir seniai nustojusiame eiti žurnale išspausdinta „Pirmoji komunija“ yra vieninteliai autentiški A. Rimbaud kūriniai. Sena draugystė mus įpareigoja padaryti šią pastabą (aut. past.).
31 Félixas Fénéonas (1861–1947) – literatūros ir meno kritikas, žurnalistas.
32 P. Verlaine’as apsiriko: tikroji A. Rimbaud gimimo data 1854 m. spalio 20 d.
33 Ponia Pernel – Molière’o (1622–1673) komedijos „Tartiufas, arba Apgavikas“ („Tartuffe ou L‘ Imposteur“, 1669) veikėja. P. Verlaine’as cituoja jos frazę, kuria ir pradedama komedija: „Eime, Flipot, eime. Nenoriu jų klausyt“ (Molière. Komedijos. Tartiufas. Don Žuanas. Šykštuolis. – Vilnius: Baltos lankos, 1997. – P. 9. Komediją „Tartiufas“ iš prancūzų k. vertė Aleksys Churginas.
34 Turima omenyje muitinė; toliau cituojama eilėraščio „Muitininkai“ pirma eilutė. Rašytojas, eseistas, A. Rimbaud mokyklos metų draugas Ernestas Delahaye (1853–1930), pirmos poeto biografijos autorius, prisimena, kaip jie bevaikštinėdami nuklysdavo į Belgiją ir pirmame pasienio kaime nusipirkdavo tabako. Paprastai muitininkai juos praleisdavo, palydėdami kumštelėjimu į pilvą ar į nugarą.
35 Gustave’as Flourensas (1838–1871) – rašytojas, aktyvus Paryžiaus komunos dalyvis; vadovavo penkių šimtų šaulių būriui.
36 Florencija – pranc. k. Florence: šio žodžio rašyba ir tarimas primena G. Flourenso pavardę.
37 Interdum (lot.) – kartais, retkarčiais.
38 Albert’as Glatigny (1839–1873) – poetas, dramaturgas, aktorius; mėgo klajūno gyvenimą.
39 Iš tiesų – 1871 m. rugsėjo 10 d. A. Rimbaud atvyko į Paryžių, gavęs P. Verlaine’o laišką ir kvietimą.
40 Paryžius – gimtasis François Villono (apie 1431–po 1463) miestas.
41 André Gillis (1840–1885) – dailininkas karikatūristas.
42 Charles’is Crosas (1842–1888) – poetas ir mokslininkas, padaręs išradimų fotografijos ir telegrafo srityse.
43 Turima omenyje P. Verlaine’o uošvių Mauté šeima, kurioje A. Rimbaud gyveno nuo 1871 m. rugsėjo 10 d. iki 25 d. Apie tai plačiau – kitame straipsnyje „Naujos pastabos apie Rimbaud“.
44 Turi būti: „Juokdario širdis“ („Le Coeur du pitre“).
45 „Pauvre Lelian“ – „Prakeiktųjų poetų“ skyrius apie patį P. Verlaine’ą.
46 „Žanos Marijos rankos“, „Pritūpimai“, „Budėtojai“, „Bažnyčios vargšai“, „Gailestingosios seserys“, „ Muitininkai“; maža vilties, kad šie eilėraščiai kada nors išnirs iš gilios neišmanymo bedugnės (aut. past.).
47 Kalbama apie „Dvasios gaudynes“ („Chasse spirituelle“) – iš tiesų dingusį rankraštį.
48 Rimbaud A. Sezonas pragare. Nušvitimai. – P. 137, 131. Poemas „Aušra“ („Aube“) ir „Nemigo naktys“ („Veillées“) vertė J. Mečkauskas-Meškela.
49 Georges’as Louis Marie Alexandre’as Cavalier (1842–1872) – inžinierius, taip pat dramaturgas ir žurnalistas.
50 Iterum (lot.) – vėl, dar kartą.
51 Georges’as Ohnet (1848–1918) – rašytojas ir žurnalistas, rašė populiarius romanus, dramas, scenarijus ir libretus.
52 „Labai maloni našlė“ (it.).
53 Visa frazė: pendent opera interrupta (Vergilijaus „Eneida“, IV giesmė, 88 eilutė). Viso fragmento vertimas: „Bokštai statyt jau pradėti, nebekyla, nei ginklo vartoti / Nebesimoko jaunimas, nei uostų, nei karo tvirtovių / Nieks nebestato; darbai nutrūkę stovi lig šiolei, / Riogso ir rūmai aukšti, ir dangų remią pastoliai“ (Vergilijus. Eneida / iš lotynų k. vertė Antanas Dambrauskas. – Vilnius: Vaga, 1989. – P. 67).
54 René Ghilis (tikr. René François Ghilbert’as, 1862–1925) – poetas simbolistas.
55 Straipsnis užbaigiamas sonetu „Balsiai“.
56 1871 m. birželį P. Verlaine’as, bijodamas būti apkaltintas palankumu Komunai, pasitraukė į Fanpū (Fampoux) kaimą pas savo dėdę Julieną Dehée, vėliau – į Lekliuzą (Lécluse). Į Paryžių grįžo rugpjūčio pabaigoje.
57 Poeto, rašytojo ir dramaturgo François Edouard’o Joachimo Coppée (1842–1908) vienaveiksmės komedijos „Praeivis“ („Le Passant“, 1869) pagrindinis veikėjas.
58 Léonas Valade’as (tikr. Paul-Valmir-Léon Valade-Gabel, 1841–1884) – poetas ir dramaturgas.
59 Philippe’as Burty (1830–1890) – meno kritikas, grafikas, piešėjas.
Witold Gombrowicz: „Nedaug tevertas žodis, kuris negeba žeisti“
2024 m. Nr. 8–9
Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė
Archyvinis dviejų bičiulių, rašytojo Witoldo Gombrowicziaus ir poeto Karolio Świeczewskio, Argentinoje gyvenančių lenkų emigrantų, pokalbis įvyko „Rex“ kavinėje Buenos Airėse. Po jo K. Świeczewskis, kaip pats teigia, namuose surašė klausimus ir „primetė“ W. Gombrowicziaus atsakymus. Netrukus pokalbio mašinraštį kruopščiai peržiūrėjo, pataisė ir papildė pats rašytojas. Būtent toks tekstas ir buvo pirmą kartą publikuotas Paryžiuje leidžiamame žurnale „Kultura“ 1956 m. Šio leidinio puslapiuose ne vienus metus W. Gombrowiczius skelbė ir Lietuvos skaitytojams gerai pažįstamą savo „Dienoraštį“.
Publikacija skirta W. Gombrowicziaus 120-ųjų gimimo metinių sukakčiai. Ją remia Lenkijos institutas Vilniuje.
– Jūsų kūrybą apgaubė kažkokia neištyrinėtos Mare Tenebrarum1 atmosfera. Jūs „Dienoraštyje“ nuolat aiškinate, komentuojate save, bet vis tiek nedaug kas Jus supranta. Kaip manote, kodėl taip yra?
W. G. Pirmiausia pakalbėkime apie mano kūrybinį darbą. Tie kūriniai daugeliui nesuprantami tiesiog todėl, kad nėra jiems parašyti. Bet kodėl reikalaujama, kad rašyčiau visiems? Tokiais pageidavimais komplikuojate labai paprastą procesą: 1. Sėdu prie stalo ir rašau sau, savo lygiu, savo paties malonumui, ir gal dar grupelei prigimtimi ir kultūra artimiems žmonėms. 2. Leidėjas išspausdina, nes, jo manymu, tam tikrus skaitytojus tai gali sudominti. 3. Kiti neprivalo to nei pirkti, nei skaityti.
Esu privatus žmogus. Rašau privačią, netgi tam tikra prasme konfidencialią literatūrą. Niekas nekvietė manęs dirbti biure, teikiančiame Dvasinį Peną masėms, o pagaliau ir netinku būti valdininku.
Tai nereiškia, kad visuomenė man nerūpi. Savo kūriniams rašau pratarmes kaip tik todėl, kad jie netaptų nereikalingų ir kenksmingų nesusipratimų šaltiniu. Neaiškinu, kas mano rašyme yra menas, nes to paaiškinti neįmanoma. Bet sakau: ne, nurimkite, nesu demonas, beprotis, anarchistas, netrokštu skandalų, jei parašiau taip ir anaip, vadinasi, dėl tokių ir anokių priežasčių.
– Bet ar nemanote, kad jei savo kūriniuose kalbėtumėte ne taip pašėlusiai, jei tas kalbėjimas nebūtų toks kraštutinis, balansuojantis ant dienos ir nakties ribos, – argi tai nebūtų labiau priimtina ir suprantama?
W. G. Pone Karoli, norėčiau, kad rimčiau žiūrėtumėte į menininko darbą. Kas iš tikrųjų yra menas? Tai bandymas išsakyti tai, kas nebuvo pasakyta, nuplaukti iki nežinomų žemynų – būtent tokia kraštutinė dvasios būsena susidaro ten, kur ji susiduria su Nežinomu ir Neįvardytu.
Kuo čia, po galais, dėtas skaitytojas, pats vidutiniausias? Ar lenkų literatūra visada turi būti skirta „skaitytojams“? Argi neįstengtume parašyti poros knygų, siekiančių žmoniją supančią naktį? Nežinau, ar darau tai gerai, ar blogai – tačiau bet kokiu atveju mano vieta ten, ties pačia šviesos pabaigos riba.
Sakysite, kad tamsoje lengviau pranešti pigieną. Man dėl to skaudu, bet nieko negaliu padaryti. „Garantijos ir pasitikėjimas“ tinka taupomosioms kasoms. Tikras gyvenimas tokių patogumų neturi.
– O kaip paaiškinsite, kad netgi tai, ką rašote „skaitytojams“, pavyzdžiui, žurnale „Kultura“ spausdinamame „Dienoraštyje“, taip sunkiai sutelpa galvoje, kelia tiek prieštaringų interpretacijų?
W. G. Tai jau visai kas kita. Čia iš tikrųjų galima paklausti: kodėl esi neaiškus, kai nori būti aiškus? Ką savyje turi tokio, kad provokuoji ir kad žmonės nepagauna tavo kūrybos esmės? Atsakymas: mano pasaulis kitoks nei mano skaitytojų pasaulis.
– Pažvelkime į tai iš arčiau. Ar Jūsų pasaulis kitoks todėl, kad Jūsų kitoks požiūris? Tai yra: ar nemanote, kad jei skaitytojai susipažintų su šiuolaikine dialektika – turiu galvoje pirmiausia Hegelio ir egzistencializmo dialektiką – kelias į Jūsų kūrybą būtų lengvesnis?
W. G. Žinoma. Aš iš vienos mokyklos, jie iš kitos. Mano manymu, toji lenkų inteligentija, išskyrus kai kurias išimtis, visiškai nesiorientuoja šiuolaikiniame pasaulyje. Žinote kodėl? Todėl, kad mes, deja, turime savo tautinį meną, literatūrą, filosofiją – o visa tai nėra pakankamai išsamu ir universalu. Argentinietis, kuris nėra pernelyg apkrautas savo istorijos balastu, jei tik nori, ryte ryja svarbiausias pasaulio knygas. O mes vidurinėje mokykloje turėjome kišti į save romantizmus ir mesianizmus – todėl pritrūko laiko susipažinti su žmogumi, jo kultūra, istorija, mintimi, jo kūrimusi pasaulyje. Buvome pasmerkti antrarūšei ir lokaliai pasaulio interpretacijai. Skaitėme Rejų, bet neskaitėme Montaigne’io. Skaitėme Skargą ir todėl neskaitėme Pascalio. Neskaitėme Shakespeare’o, nes turėjome skaityti Słowackio pjeses. Prancūzas ar vokietis irgi mokosi visų pirma iš savo literatūros – bet tik pagalvokite, koks skirtumas: pažinti pasaulį per Molière’ą ir per Fredro’ą.
Vakarų Europos literatūra juda, ji nori eiti koja kojon su laiku. Mes velkamės laiko uodegoje. Iš lenkų inteligentijos rankų išsprūsta pati šiuolaikiškumo esmė. Dauguma mūsų intelektualiai tebegyvename Aristotelio ir Tomo Akviniečio pasaulyje. Užsirakinome nuo tokio žmogaus, kuris ėmė rastis prieš du šimtus metų – tas žmogus šiandien bręsta, jis jau ima ne juokais įsikūnyti ir jo egzistavimas darosi grėsmingai apčiuopiamas. Hegelio, Nietzschės, dialektikos, istorijos žmogus, egzistencializmo žmogus, Freudo ar Heideggerio žmogus, Dostojevskio žmogus – štai žmogus, kuriam nesilenkiame, nes jis ne comme il faut. Neužmezgame su juo santykių netgi tada, kai mus čiumpa už gerklės. Kaipgi galima! Juk mes turime Olenką, Skrzetuskį, Matejkos paveikslus ir apskritai esame skaistūs!
Kokia idilė užliejo mūsų smegenis! Nereikalauju išmanyti filosofijos, bet į pasaulį reikia žiūrėti atmerktomis akimis. Šiuolaikinis pasaulis tuo ir skiriasi nuo ankstesniojo, kad juda vis greičiau. Žmonija – tai laivas, kuris visam laikui atsiyrė nuo kranto, jau nebėra nei uostų, nei inkarų, tik begalinis vandenynas po dangumi, praradęs nepajudinamas tiesas. Turime priprasti prie tos vienatvės. Turime išmokti buriuoti tuose verpetuose. Reikia mokėti plaukti – ir jei neįvaldysime to gebėjimo, visada ilgėsimės kokios nors prieplaukos. Bet plaukti mūsų neišmokys nei lyrinė poezija, nei mūsų memuaristinė literatūra.
Suprantamas dalykas, kalbu apie inteligentiją. Žmonėms, apskritai nieko nesuvokiantiems, nė šventas Dievas nepadės.
– Dėl to „švento Dievo“ man ateina į galvą vienas klausimas. Katalikybė yra viena tokių prieplaukų, absoliuti ir nepajudinama tiesa, kurią Jūs supriešinate su degradavusiu šiuolaikybės dangumi. Negi esate katalikybės priešininkas?
W. G. Nesu tikintis katalikas. Norėčiau, kad Jūsų, pone Karoli, karštas tikėjimas nereikštų man jokių pretenzijų, niekas tikėjimo neprimes jėga. Bet mano ateizmas šimtą kartų artimesnis tikėjimui nei XIX a. ateizmas. Kodėl? Nes, manau, tikėjimas – tam tikras dvasios realizavimasis, tam tikras gyvenimo stilius. Sutinku su tokio „egzistencijos šuolio“ galimybe ir kartoju, jau neprisimenu kieno, žodžius: neįmanoma kovoti su tuo, ką pasirenka dvasia. Be to, idėjos, doktrinos, taisyklės man nelabai rūpi. Žiūriu į žmogų ir sakau: aha, štai koks tu esi! Patinki man ar nepatinki, esi nuoširdus, garbingas, dalykiškas, žmogiškas arba atvirkščiai – esi paskutinis niekšas ir gryniausias kretinas. Negaliu būti katalikybės priešas, nes katalikas, tam tikras kataliko tipas, patinka man kaip žmogus. Kodėl turėčiau kovoti su doktrina, kuri sukuria tokius žmones ir tokius gyvenimus?
Bet čia reikia matyti skirtumą. Katalikybės poveikis žmogui būna dvejopas. Katalikybė būna priemonė gilėti ir tobulėti – tada žmogus nepraranda nieko iš savo žmogiškumo, atvirkščiai, tas žmogiškumas darosi lankstesnis, talpesnis, stipresnis, įgauna daugiau svorio. Bet katalikybė gali nuvesti ir kitur – žmogus atbunka, sustingsta, sukaulėja, tada katalikas tampa pasibaisėtinas: doktrina užspaudžia jam gerklę kaip antkaklis, jį apima palaiminga būsena dėl išpuikėliško „nuolankumo“, toks žmogus jau viską žino, todėl jam niekas nebeįdomu, jis teisia Aukščiausiojo vardu – šitaip bet kuris ar bet kuri per penkias minutes paskelbia nuosprendį svarbiausiems ir išties per kraują sukurtiems kultūros pasiekimams. Ak, ne todėl, kad jaustųsi aukštesni, bet todėl, kad žino apreikštas tiesas. Čia katalikybė pakerta natūralią vertės ir žmogaus hierarchiją, tampa palengvinimu, su ja galima gyventi patogiai, mėgaujantis savo paties dorybėmis ir niekinant likusias neaprėpiamas žmogaus triūso sritis.
Gaila, kad tokių katalikų pas mus nemažėja. Lenkiškai katalikybei verkiant reikia suteikti naujų ir sunkių patirčių, pripumpuoti ją aštriausios mūsų dabartinio tapsmo doktrinos, kad katalikybė joje susiformuotų, pagilėtų, apsivalytų ir sustiprėtų. Apreikšta tiesa yra nepajudinama, bet katalikai judėti privalo. Katalikybė neturi būti dvasinė sinekūra, galimybė pabėgti nuo konfrontacijos, vaikiška baimė dėl „sugedimo“.
Todėl, mano manymu, literatai – tokie kaip aš – katalikams galime būti naudingi, nes verčiame konfrontuoti su pasauliu.
– Gal Jūsų veikla būtų veiksmingesnė, jei mažiau provokuotumėte. Bet Jūs provokuojate sąmoningai…
W. G. Man literatūra savo esme yra provokacija. Literatūrinį darbą apibrėžiu kaip kovą už dvasinę būtį – besąlygišką, kaip ir bet kokia kova už būtį. Nedaug tevertas žodis, kuris negeba žeisti. Tačiau esu ne toks dygus kaip daugelis kitų…
– Jeigu nuolatos neaitrintumėte tautinių jausmų…
W. G. Aitrinu? Veikiau tai jie patys save aitrina manimi. Na, ta mintis kiek komplikuota.
– Tai gal paaiškintumėte…
W. G. Primityvių tautų – dauguma skaitytojų yra primityvi tauta – vaizduotė su pasimėgavimu iš adatos padaro dramblį. Negali apsieiti be velnio. Retkarčiais baksteliu jiems adatėle, o jie šaukia, kad tai velnias su šakėmis!.. Neturiu pretenzijų tiems prastuoliams. Jie tamsūs, o demonams tamsa patinka, tai ko čia stebėtis, kad juos ir apsėda.
– Norėčiau paliesti elementariausius nesusipratimus būtent su tais primityviais skaitytojais. Toks skaitytojas nesugeba apimti visumos – ištraukia tik pavienius sakinius. Pavyzdžiui, toks pasakymas „Transatlante“ apie Lenkiją: „O kad liesa kumelė buvo, tai tegu ir dvesia!“
W. G. Žinote, kur tas sakinys skambėtų grėsmingai? Jei jis atsidurtų pačioje knygos pabaigoje kaip galutinė išvada. Bet jis parašytas pradžioje, o pabaiga yra juoko pliūpsniai!
– O Jūsų prakeiksmai, siunčiami Lenkijai, kai laivas atsiiria nuo kranto?
W. G. Nepamirškite, kad „Transatlantas“ – humoristinis romanas. Vadinasi, tai kūrinys, kuris pats juokiasi iš savo prakeiksmų, palūžimo, sielvartų. Tik paskutinis vėpla, neturintis ne tik humoro jausmo, bet ir visiškai nepažįstantis žmonių, neskiria tikro prakeiksmo nuo tokio, už kurio slypi juokas. Ir atvirkščiai: tam, kas moka skaityti, tokie ir panašūs sakiniai bus įrodymas, kad „Transatlantas“ yra neabejotino tautinio pasididžiavimo išraiška. Argi to nesuprantate? Tėvynės idealizavimas – tai bailaus patriotizmo forma. O iškelti visus savo trūkumus laisvai, su šypsena, nes visiškai pasitiki savimi, esi tikras dėl savo būties… sukurti ir išlaikyti tą griežtą atstumą tarp savęs ir mūsų tautinės dramos, tarp savęs ir to, kas gali su mumis vykti dabartyje – vardan gyvybingumo, vystymosi, tapsmo… būti lenku, kuris įveikia save ir įveikdamas pamato giliausią lenkiškumo prasmę… Siūlyčiau kaip tik tokią poziciją, nes tai ne lenkiškumas, kuris remiasi tuo, kad muiliname sau ir kitiems akis, idealizuojame ir „propaguojame“ (pasaulis dėl to tik atlaidžiai šypsosi), siūlyčiau tai, kas iš tiesų gali išsilaikyti ant kojų, išsilaikyti bet kokiomis aplinkybėmis.
Bet tai, kas be ko, pernelyg sudėtinga paprastam „skaitytojui“, kuris nežino, kad ir Lenkija, ir gyvenimas yra sunkūs, daug sunkesni, nei galima įsivaizduoti. O jei nežinočiau, kad gyvenimas toks purvinas… reikščiau pretenzijas būtent emigracijos intelektualų generalitetui, tiems vadams, globėjams ir dvasiniams mokytojams, rašantiems smagius feljetonus.
– Kodėl?
W. G. Prašau pagalvoti: emigracijoje tvyro visiškas idėjų badas. Smėlis ir dykuma. Nuo 1939 m. nesugalvojome visiškai nieko, nors viskas aplink mus pasikeitė. Tomis sąlygomis pasirodo knyga, kviečianti radikaliai pakeisti visą lenkų gyvenimo būdą. Argi nevertėjo tikėtis, kad tai bus bent apsvarstyta?
Gerai, sutikime, kad iš „Transatlanto“ nelengva išlukštenti mintį apie Lenkiją. Bet juk aš ne kartą formulavau ją pratarmėse, komentaruose, polemikose, savo dienoraštyje, ir šiandien jau visi tie ponai turi suprasti, kad į mūsų gyvenimą šį tą įnešiau – galbūt ne itin protingo, bet radikalaus. Ir štai tie veikėjai ir vadai, kurie temų trūkumą jau stengiasi pridengti net heraldika, nė nevirptelėjo atsidūrę priešais į akis krentančią idėją. Nužvelgę ją apsunkusiu žvilgsniu, nusižiovavo ir užmigo. Kaip tą mieguistumą suprasti? Tai anemija? Jie įsižeidė? Pasipūtė? Apėmė pedagoginis noras nepapiktinti mažutėlių? Ar tai kokia kvailoka „taktika“ (nedaryti propagandos)? Noras nieko nematyti, tartum stručiams sukišti galvas į savo seklumos smėlį? Žodžiu, sunku rasti ryškesnį abejingumo liudijimą. Ir tas intelektas, negebantis savo teritorijoje pamatyti jokios svarbios problemos, vis tiek nori daryti įtaką Tėvynei.
– O ką Jūs manote apie Tėvynę?
W. G. Tenykštė tikrovė niūri ir žeminanti, bet turi vieną nepaprastai kūrybingą savybę: ten pasiektas dugnas. Ligšiolinę lenkų kultūrą kūrė aukštesnysis sluoksnis, kurio gyvenimas buvo palengvintas – tad toji kultūra ne savo sferoje buvo neveiksminga. Lenkų gyvenimas galėjo būti peržiūrėtas tik nuo pamatų – bet šitai viršijo mūsų „superstruktūros“ jėgas. O dabartiniai laikai Lenkijoje yra pirma galimybė suarti lenkų būtį iki gelmių, iki žemiausių jos sluoksnių.
Todėl manau, kad niekad Lenkijoje nevyko tiek daug ir tokių fundamentalių dalykų kaip dabar. Tačiau tas brutalus procesas vyksta tyloje: jis nėra balsas, jis faktas. Sumeluotas tenykštis žodis visiškai nesvarbu. Ten valdo faktas – ir mes čia turime jį suvokti kaip šį tą neatšaukiamo. Pas mus vyrauja nuomonė, kad komunizmas Lenkijoje yra dirbtinis reiškinys ir todėl viskas, kas ten vyksta, primena maskaradą. Net jei komunizmas pasitrauks, paliks juos kitokius, nei buvo anksčiau, jie liks vieni, bet pasikeitę, sukrėsti iki sielos gelmių, kupini tikrovės, kurios nemokės išreikšti. Vadinasi, jei emigracijos rašytojai mano, kad jie ir toliau „sėdi“ lenkų tautoje, tai labai klysta – toji tauta jau seniai išslydo jiems iš po kojų. Todėl atsiranda toks reikšmingas paradoksas, kad mes jau negalėsime susikalbėti su jais kaip „lenkas su lenku“, galėsime tik kaip „žmogus su žmogumi“. Tai reiškia: pasaulyje turime pasijusti žmonėmis ir bendrauti su jais jau tik kaip su žmonėmis.
– Kaip manote, ar emigracinė literatūra deramai vykdo savo užduotis?
W. G. Gerbiu jos darbą, gal netgi pasišventimą, bet drįsčiau sakyti, kad tam tikru požiūriu tai nerimta literatūra. Juk ji nori išsaugoti mūsų 1939 m. dvasinį lygį. O tas dvasinis rezervatas trenkia naftalinu. Daugelis tos literatūros plunksnų tarsi atėjusios iš kapinių. Atrodo, kad mūsų ir be to beveidę sąmonę ji norėtų ištirpdyti ilgesyje ir anekdote. Tiesą sakant, neturėčiau į tai kištis, nes esu katinas, kuris vaikšto vienas. Rašau kaip „pavienis žmogus“… Bet jeigu jau klausiate…
Vienintelis dalykas, kas iš tikrųjų sieja emigracijos literatūrą su pasauliui aktualiais klausimais – tai nenuilstamas komunizmo puolimas. Bet apskritai tas puolimas neviršija spaudos propagandos lygio, o kaip pažiūros, būdas, mąstymo stilius tai irgi silpnoka; geriausias tam įrodymas yra tai, kad antikomunistinė diatribė niekuo nepraturtino pasaulinės polemikos komunizmo tema, nepateikė jokio naujo išgyvenimo, jokio nuosavo sprendimo. O ir kaip tai galėtų nutikti? Palyginkite kad ir Camus ir Sartre’o ginčą, prieš kelerius metus vykusį „Temps Modernes“ puslapiuose, su tuo, ką rašome mes. Tas Vakarų intelektualizmas, kad ir „supuvęs“, vis dėlto yra kur kas platesnių horizontų…
– Bet juk talentų pas mus netrūksta.
W. G. Tie talentai, kaip kariuomenė po pralaimėto mūšio, turėjo reorganizuotis ir atsitraukti į naujas, geresnes pozicijas. Tačiau to nepadarė. Prieš lemiamą mūšį reikia sutelkti stipriausius rezervus, savo viduje prieiti iki kraštutinės tikrovės – tik ten, pasiekus absoliutų autentiškumą, galima iš tikrųjų priešintis. Ši tezė apibrėžia užduotis, iškilusias mūsų emigracinei literatūrai – kurių ji, kaip man atrodo, neatliko.
Visų pirma: jos pareiga buvo įveikti savo „klasiškumą“, savo šlėktiškumą, buržuaziškumą, visa tai, kas ją apibrėžia kaip tam tikro socialinio sluoksnio produktą. Ji turėjo tapti rūsčia nuogų žmonių literatūra, bet liko tam tikro sluoksnio ponių ir ponų literatūra, palengvinto gyvenimo kūriniu. Kaip lengvas gyvenimas gali įveikti sunkų gyvenimą? Kaip tam tikra egzistencijos iškarpa gali išlaikyti būties visumos slėgį?
Antra: reikėjo prieiti prie tokio autentiškumo ir nuoširdumo, kai žmogus iš tikrųjų tampa savimi. Kai nesi besąlygiškai savimi, negali priešintis, neturi kuo remtis. Tačiau to negalima pasiekti be kategoriško vidinės laisvės siekio – tegu sunaikinant savyje brangiausius lobius. Jiems tokio ryžto pritrūko. Galėdami pasirinkti laisvę arba visa tai – mitus, sentimentus, tikėjimus, legendas, prie ko buvo „prisirišę“, jie pasirinko antrąjį variantą. Tai yra liko tuo, kas buvo. O aš sutinku su egzistencialistais, sakančiais, kad praeitis žmogų paverčia daiktu.
Be to, skundžiamės, kad mums skauda… bet tai vaikiški skundai. Lenkų antikomunizmas gali būti įtikinamas tik tada, jei įsiskverbs tiek į savo paties nelaimę, tiek į tą skausmą, kurį pagimdė komunizmas, į praradusiųjų savo palikimą skausmą, į dinamiką tos, proletarinės, nelaimės. Tai reiškia: kad sėkmingiau grumtumeisi su komunizmu, pirmiau turi išgyventi pasaulį iš proletariato pusės, pažvelgti jo akimis, suprasti jo tiesas, suvokti tos revoliucijos prasmę. Kad pasakytum „ne“, reikia parengti balansą, bet tas balansas turi būti sąžiningas. Taigi, mano manymu, emigracijos literatūra neįstengė pažvelgti į veidą komunizmui. Nė materialistinei dialektikai, kuri jį sukūrė. Mūsų literatūra – propaganda, o ne istorinis išgyvenimas…
Trumpiau tą galima pasakyti taip: šią valandėlę istorija iš mūsų reikalauja rūstaus ir visiško sąmoningumo – kraštutinio sąmoningumo – ir visiškos vidinės laisvės. Nebeturime nieko, tik pačius save… Bet taip ir likome iš balno išmesta buržuazija.
– Ką toje literatūroje vertinate labiausiai?
W. G. Nesunku numanyti, kad Miłoszą – ligšioliniai jo kūriniai labiausiai iš visų įveda į istoriją. Iš publicistų – Mieroszewskį, tai jautri, blaivi ir protinga galva. Man patinka ir daug kitų, bet beveik nė vienas jų manęs neįtikina.
Versta iš: WITOLD GOMBROWICZ. VARIA 3. LIST DO FERDYDURKISTÓW. WYWIADY, ODPOWIEDZI NA ANKIETY, LISTY DO REDAKCJI CZASOPISM. Kraków: Wydawnictwo Literackie, 2021.
1 Tamsioji jūra, paslaptinga, neištyrinėta vieta (lot.).
Rasa Drazdauskienė. Kodėl mums svarbus Chestertonas?
2024 m. Nr. 7
Gilbertui Keithui Chestertonui – 150
„Keturi nekalti nusikaltėliai“ – taip vadinasi Gilberto Keitho Chestertono knygelė, kurią visai atsitiktinai radau naudotų knygų mugėje ir kurią nusipirkau ne tik dėl to, kad buvau pasižadėjusi ką nors parašyti (ar blogiausiu atveju išversti) šiems jubiliejiniams Chestertono metams. „Keturių nekaltų nusikaltėlių“ (žinoma, tai apytikris pavadinimo vertimas; originalas, kaip dera barokiškai elegantiškam Chestertonui, gerokai skambesnis – „Four Faultless Felons“) nebuvau skaičiusi, maža to, net nežinojau apie jos egzistavimą: gėdingas prisipažinimas, turint galvoje, kaip mėgstu šį rašytoją ir kiek daug jo esu skaičiusi, o šį bei tą net vertusi.
Netikėtas jos pasirodymas mano akiratyje gražią balandžio pabaigos dieną visai pelnytai gali būti palaikytas visatos iškrėstu pokštu, kuris, spėju, būtų visai patikęs pačiam knygos autoriui. Nes šioje – ne pačioje geriausioje, ir jau tikrai ne geriausiai žinomoje – 1930 m. parašytoje knygelėje, kaip netrukus skaitydama įsitikinau, sutelpa kone visa rašytojo, publicisto, žurnalisto Chestertono kūrybos ir pasaulėžiūros įvairovė – tarsi kokia Visata riešuto kevale. Todėl rašydama apie Chestertoną ja ir naudosiuosi.
Pradėsime, žinoma, nuo paradoksų. Net žmonės, kurie apie Chestertoną tik apytikriai girdėję, dažniausiai prisimena, kad jis buvo didis paradoksų meistras ir dar parašė keistų detektyvinių apsakymų apie tėvą Brauną. Prie detektyvinių apsakymų pereisime vėliau, o dabar paradoksai. „Nekaltas nusikaltėlis“ – tipiška Chestertono frazė, jo mėgstamas ir labai būdingas literatūrinis metodas; nė kiek ne mažiau paradoksalu, kad antras garsus paradoksų meistras, kurio vardas tuojau pat iškyla atmintyje, yra beveik visais atžvilgiais tobula Chestertono priešingybė, sąmojingasis Oscaras Wilde’as (knygoje „Ortodoksija“ Chestertonas užsimena nesutinkąs su Wilde’o teiginiu, esą saulėlydžiai nevertinami dėl to, kad už juos nereikia mokėti: netiesa, už juos galima sumokėti – tuo, kad nebūsime kaip Oscaras Wilde’as. Tik nereikia manyti, kad Chestertonas Wilde’ą kritikavo už nemoralumą ar ką panašaus: ne, pasak jo, didžiausia garsiojo ciniko nuodėmė buvo jo nedėkingumas, savotiškas pavargęs žvilgsnis į pasaulį).
Chestertono paradoksai, kaip ir Wilde’o, atrodo paradoksalūs tik iš pirmo žvilgsnio. Tai ne pigus triukas dėmesiui patraukti, ne puošnus fokusininko mostas, o kažkas panašaus į specialiai surežisuotą kalbinės ir intelektinės energijos išlydį: sudėjus greta du priešingus polius, plyksteli netikėtos prasmės žiežirba. Toks metodas paveikus ir kaip tik dėl to yra rizikingas: nepasisaugojus lengva perdozuoti.
Tačiau Chestertonas, kuris iš esmės buvo žurnalistas ir labai tuo didžiavosi, puikiai valdė šį dviašmenį kalaviją; trumpose esė, kurių parašė neįtikėtiną daugybę, keturis tūkstančius (daugiausia laikraščio skilčių pavidalu), paradoksalus autoriaus požiūris į amžinuosius dalykus (pavyzdžiui, apie tai, dėl ko yra gera gulėti lovoje arba kodėl būtina linksmai ir garsiai švęsti Kalėdas) ar aktualias visuomenines problemas (pavyzdžiui, plintantį siekį tobulinti žmoniją pasitelkus eugeniką ar privilegijuotųjų propaguojamą apsimestinę askezę) padeda ne tik aiškiau pamatyti, kaip skelbia jo paties vienos esė pavadinimas, „kas pasaulyje negerai“, bet ir išryškinti, išaukštinti ne visad akivaizdų gėrį, o svarbiausia – juo pasidžiaugti.
Tas natūralus, paprastas gyvenimo džiaugsmas (kaip ir vėl galbūt pasakytų Chestertonas, toks paprastas, kad jį vertini juo labiau, juo sudėtingesnis darosi gyvenimas), kaip ir prigimtinė gausa, apstybė, puošnus barokinis pasakojimo stilius, nežaboti vaizduotės polėkiai – tai irgi Chestertono stiliaus bruožai. Ilgesniam laikui atsitraukus nuo Chestertono visatos – kurią sudaro apie aštuoniasdešimt knygų, gal du šimtai apsakymų, minėti keturi tūkstančiai esė, keletas šimtų eilėraščių ir kelios pjesės, – ir pasinėrus į modernybės problemas, lengva pamiršti, kokie tie bruožai svarbūs ir natūralūs, ir tada keisti atrodo jau ne mūsų gyvenami laikai, o Chestertonas. Tai turbūt irgi savotiškas paradoksas.
Bet grįžkime prie knygelės. Kaip rašoma jos ketvirtame viršelyje, ją sudaro „keturi susiję apsakymai, parašyti su autoriui būdingu pašaipiu, spontanišku humoru ir šiokia tokia detektyvine intriga; bet už jų linksmumo ir paradoksų matyti rimtos socialinės įžvalgos“. Vadinamieji „nekalti nusikaltėliai“ – tai nuosaikus žmogžudys, sąžiningas šarlatanas, ekstatiškas (iš apsakymo veikiau atrodo, kad tiesiog entuziastingas) vagis ir lojalus išdavikas (matote, vėl paradoksai?). Kiekvienas iš šių „nekaltų nusikaltėlių“ – tai žmogus, kurio nusikaltimas iš pirmo žvilgsnio akivaizdus ir gana rimtas: vienas iš herojų šauna ir sužeidžia valstybės pareigūną, kitas sugaunamas kišantis ranką į praeivio kišenę, trečias rezga sąmokslą prieš šalies karalių, ketvirtas piktnaudžiauja savo kaip gydytojo padėtimi. Tačiau išsiaiškinus visas aplinkybes, tai yra perskaičius kiekvieną istoriją iki galo, viskas apsiverčia – kaip pasakytų Chestertonas – nuo galvos ant kojų ir paaiškėja, kad tai ne tik ne nusikaltimai, o visai priešingai, didelio pasiaukojimo ir riteriškos narsos žygiai.
Ir išvis, kaip rašo vienas iš nuodugniausių Chestertono tyrinėtojų, Amerikos Chestertono draugijos pirmininkas Dale’as Ahlquistas, šiuo atveju „galvosūkio tikslas – ne sužinoti, kas nusikaltėlis, bet pamėginti išsiaiškinti, kodėl nusikaltėlis anaiptol nėra nusikaltėlis ir kodėl, tiesą sakant, išvis jokio nusikaltimo nebūta“1. Šį principą, beje, Chestertonas taiko ir kituose, geriau žinomuose savo detektyviniuose apsakymuose, kurių pagrindinis veikėjas yra tėvas Braunas. Nusikaltimu juose kartais pripažįstama puikybė, kartais veidmainystė ar panašus piktos valios veiksmas, bet bausmė už tuos dalykus labai reali.
O „Keturių nekaltų nusikaltėlių“ atveju nusikaltimo nebūta dėl to, kad visi keturi riteriai kiekvienas savo būdu stojo į kovą su esminėmis savo laikų problemomis, pasiryžę ne šiaip sau ignoruoti formalius šiai kovai trukdančius apribojimus, bet ir leistis pagal juos nubaudžiamiems. Tai yra kiekvienas iš jų pasirengęs ne tik atitaisyti aiškią neteisybę (kaip ekstatiškasis vagis, turtingo fabrikanto sūnus, kuris apkaltinamas kišenvagystėmis dėl to, kad vaikščiojo po skurdesnius miesto rajonus ir slapta kaišiojo pinigus į kišenes neturtingiems – anaiptol ne visada maloniems ar dėkingiems – žmonėms, iš kurių darbo jo tėvas ir susikrovė turtus), bet ir būti už tai nubaustas. Gebėjimas ne tik turėti savo pažiūras, bet ir prireikus nukentėti už jas Chestertono pasaulyje labai vertinamas. Nuoseklus, nepajudinamas supratimas, kad visi žmonės pačia giliausia ir esmine prasme lygūs – irgi.
Kiekvienoje iš keturių istorijų dar veikia ir mergina, su kuria herojus susieja romantiški ryšiai: dėl to pasakojimas įgyja daugiau įtampos ir asmeniškumo, kaip ir turėtų būti tokiuose riterių romanuose. Dažniausiai būtent mergina pirmoji supranta reikalo esmę – ar tiesiog įžvelgia paradoksą, – kaip viena iš herojų Milisentė Milton: „Nejau nejuntate, kad esama kažko taip siaubingai, pašėlusiai gero, jog tai neišvengiamai atrodys bloga?“ Žmonės tikrovėje taip nekalba, o jei prakalba, tai tik apie labai svarbius dalykus. Tie keturi menami nusikaltėliai iš esmės išreiškia tai, kas Chestertonui svarbu: tikras santykis su valdžia, neapsimestinė labdara versle, blaivus ir užjaučiamas požiūris į ligas ir nelaimes, pareigos jausmas išsaugant ką nors svarbaus.
Aišku, Chestertonas kartais (dažnai) būna didaktiškas, užtat niekada nebūna pedantiškas. Jo sukurtame pasaulyje kartais būna baisu ar neaišku, bet niekados nenuobodu. Iš esmės visu šiuo tekstu stengiausi pasakyti vieną svarbiausią dalyką (kurį dabar tiesiog ir pasakysiu, kad neliktų neaišku): Chestertonas yra kupinas gyvybės, ir ta gyvybė per pusantro šimto metų neišbluko. Pavyzdžiui, BBC televizijos serialas apie (labai modifikuotą) jo garsųjį seklį tėvą Brauną rodomas jau vienuolika metų, ir numatytas filmuoti dar mažiausiai iki 2026 m.
1 Ahlquist D. Lecture 59: Four Faultless Fellons (prieiga per internetą: https://www.chesterton.org/lecture-59/).
Romain Gary. Priekabiavimo visuomenė
2024 m. Nr. 5–6
Iš prancūzų k. vertė Ingrida Bakutytė
Sėdėdamas priešais televizorių, stebėjau antrąjį įsiveržimą į Čekoslovakiją, šį kartą komunistų puolamųjų būrių: kartėlis ir neviltis, gėda, pasipiktinimas ir bjaurus visiško savo paties bejėgiškumo suvokimas blaškėsi sielos koridoriuose kaip „dangaus gauja“ garsiajame Housmano eilėraštyje. Stengiausi suvaldyti savo kvėpavimą ir atsikrenkšti: visas mano kūnas buvo įsitempęs, o rankose jaučiau beveik fizinį troškimą spausti bombonešio, kurį pilotavau prieš kitus nacius karo metais, valdiklius. Tuomet iš kažkurio tamsaus proto užkampio staiga iškilo monstriška mintis: tai buvo puiki proga, dabar arba niekados, panaudoti atominę bombą. Veikiamas šios pasibaisėtinos provokacijos, ciniškai pasidygėjęs savo neįgalumu ir silpnumu, sumišusiu su visišku nusivylimu ir neteisybės jausmu, aš peržengiau sveiko proto ribas ir puoliau į tamsiųjų jėgų, tokių kaip Lee Harvey’is Oswaldas1, Hitleris ir Sirhanas Sirhanas2, spąstus.
Mano paties reakcija yra atsakymas visiems tiems, kurie savęs klausia, kaip smurtas tapo mūsų kasdienybės dalimi, kodėl studentai pamišo iš pykčio visuose pasaulio miestuose? Diena po dienos, valanda po valandos mūsų protas ir mūsų sąmonė, mūsų vidinis tikėjimas, kad egzistuoja tam tikra garbė, yra negailestingai persekiojami, užgauliojami, provokuojami momentinio audiovizualinio kontakto su pasauliu, kuriame gyvename. Be abejo, šis pasaulis nėra baisesnis, nei buvo prieš penkiasdešimt metų, tačiau tuomet tas žvėriškumas buvo nepažįstamas arba bent nežinomas tokiu milžinišku mastu ir šis nežinojimas saugojo mūsų psichiką. Dvi kartos su žiniasklaida ir komunikacijomis mums atvėrė pasaulį, o mus – pasauliui, ir su tokiu brutalumu, kad mūsų sąmonė virto gyvu nervu. Prisitaikyti prie tokios situacijos yra ne tik neįmanoma, bet ir amoralu: ir štai kodėl, kaip tą drąsiai pareiškė pati panelė Anna Freud prieš kurį laiką, jaunimas vis labiau atmeta Freudą ir psichoanalizę. Kas man gali pasakyti, kaip atrodo prisitaikęs žmogus Prahos, Biafros, Vietnamo ir Harlemo pasauliuose? Geriausiu atveju jam būtų išplautos smegenys; tačiau labiau tikėtina, kad jis tėra pasyvus bendrininkas. Šiandienos jaunimui būti nepritapusiam reiškia pagyrimą, tai yra pirmo būtinumo reikalas orumo, moralinio ir psichologinio išlikimo prasme, taip pat pirma būtina sąlyga norint radikaliai pakeisti aplinkinį pasaulį.
Visai neseniai girdėjau tokius ironijos kupinus žodžius iš aštuoniolikmečio lūpų, kalbančio apie savo tėvą su neįtikėtina panieka: „Taip, jis visuomet buvo prisitaikėlis.“
Vienas iš absurdiškiausių argumentų, mestų prieš šešiolika tūkstančių studentų riaušininkų Paryžiuje praėjusį gegužį, buvo suformuluotas taip: „Mes juos maitiname, mes juos rengiame, mes jiems suteikiame visas galimybes mokytis ir rasti savo vietą visuomenėje, o jie štai mėto mus akmenimis.“ Devyniasdešimt procentų riaušininkų buvo „tėvelių sūneliai“, tas tiesa. Tačiau šis argumentas yra kvailiausias ir egoistiškiausias, kokį kada nors panaudojo prancūzų buržuazija savo aklai savigynai. Vadinamosios 1968-ųjų Prancūzų revoliucijos šaknys – tai, kad jaunieji Nantero ir Paryžiaus intelektualai nebegalėjo pakęsti būti gerai maitinami, gerai rengiami, gerai auklėjami ir įtaisomi geruose darbuose, kai tuo tarpu pasaulyje septyni šimtai milijonų žmonių neturi pakankamai maisto. Buvo teigiama, kad riaušininkai neturi jokio tikslo. Tai pakankamai taiklu: jie tik išvėmė pasaulį.
Pats būdamas gana aršus, aš ne mažiau nei kiti stebėtojai suvokiu patologinį bet kokio smurto pobūdį ir tikrai būsiu paskutinis jį gindamas ar liaupsindamas. Kita vertus, negalima žmonių privesti iki beprotybės, o tada smerkti, kad jie yra pamišę. Aš taip pat suvokiu, kad smurtas kyla arba iš mūsų veidmainiško įsitikinimo visišku teisumu, arba iš mūsų reakcijos į kitus, kurie jaučiasi visiškai teisūs ir atitinkamai elgiasi. Toks požiūris ištrina bet kokią tolerancijos ribą. Tikėjimas savo nuostatomis tampa toks stiprus, kad bet kokie kiti moraliniai svarstymai yra nušluojami, dažniausiai su keliais nužudytų ar sudegintų vyrų, moterų ar vaikų kūnais. Mano moraliniai įsitikinimai yra tokie neįveikiami, kad aš nebeleidžiu įprastai moralei man stoti skersai kelio. Tiems, kas laikosi absoliučios tiesos, visa kita nebėra svarbu. Per paskutinį karą praleidau penkerius metus daugmaž be pertraukų prie bombonešio valdymo pulto Anglijoje, Abisinijoje, Libijoje, Sirijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. 1943 m. aš atakavau smigdamas žemyn ir nepataikiau į povandeninį priešo laivą. Dažnai girdėdavau bombonešių pilotus kalbant, kad ir praėjus keleriems metams jie išgyvena pasikartojantį košmarą. Po dvidešimt šešerių metų aš vis sapnuoju, kad paleidžiu savo povandeninį laivą. Pabundu rėkdamas, paplūdęs šaltu prakaitu, nes aš nenužudžiau. Mano antinaciniai įsitikinimai ir mano tikėjimas tuo, dėl ko aš kovojau, buvo tokie absoliutūs, kad aš tapau žudymo mašina, nusagstyta dekoracijomis. Dar ir šiandien mano skausmingai abstrakti sąžinės graužatis kyla iš to, kad aš nejaučiu jokios sąžinės graužaties.
Albert’as Camus yra parašęs tai, kas man yra dvi esminės mūsų epochos, o gal net, šiuo atveju, ir visų laikų frazės: „Aš esu prieš visus tuos, kurie yra įsitikinę savo teisumu.“ Čia galiu pacituoti ir kitą esminę frazę tame pat kontekste: „Jūs nuteisiate mirties bausme nusikaltėlį, bet visuomet yra tikimybė bausmę įvykdyti nekaltajam.“ Aš nežinau didesnės tiesos; ir vis dėlto, stebint Čekoslovakijos išprievartavimą, mano pasipiktinimas atrodė toks absoliučiai pagrįstas, kad prigavau save dūsaujant dėl baisiausio ginklo nepanaudojimo.
Nemanau, kad tokiu metu žmogus gali turėti sąžinę ir būti visiškai sveiko proto. Brutalumas tėra priešingas pabėgimo nuo realybės polius: pernelyg jautrus žmogus visada svajoja apie grubumą, vyriškumą ir gali tapti patologiniu žudiku, kurio vienintelis tikslas yra pabėgti nuo savo bejėgiškumo jausmo.
Aš teigiu, kad mes išgyvename didžiausią psichologinę, moralinę ir dvasinę krizę, kokią mūsų civilizacija kada nors patyrė. Ideologija dabar siejama su masinėmis žudynėmis. Materialistinė visuomenė nebeturi kur eiti, jei į ją neinvestuojama vis daugiau ir daugiau, ir nebėra nei Dievo, nei žmogaus. Humanizmas mirė, ir Žmogus didžiąja Ž mirė kartu su juo. Aš asmeniškai tikiu, kad kitame šimtmetyje įvyks nepaprasta dvasinė revoliucija, atgimimas: tikriausiai ji bus mokslinės kilmės, nebent, jei taip labiau patinka, tai bus apreiškimo vaisius. Žmogus negalės atgimti tik iš žmogaus. Naujoji civilizacija turės rasti pagalbos iš išorės. Vis dėlto jaučiu, kad visos mūsų tradicinės religijos yra susijusios su mūsų nesėkmėmis ir mūsų dvasinis atgimimas nelabai nuo jų priklausys.
Viena iš akivaizdžiausių mūsų angst3 priežasčių, be abejo, yra ta, kad mes pirmą kartą atsimerkėme. Tūkstančius metų civilizacijos klestėjo dėl palaimingo žinių ribotumo ir neriboto nežinojimo derinio. Žemės drebėjimas Kalkutoje buvo pats baisiausias ir labiausiai sukrėtęs įvykis Voltaire’ui gyvam esant. Šiandien žemės drebėjimas mus beveik nuramina: bent vienas siaubas, už kurį nesame atsakingi. Mes gyvenome persmelkti dabarties momento ir pastovaus sąmoningumo būsenos. Leiskite man pateikti žiniasklaidos galios pavyzdį: praėjusią gegužę Paryžiuje keli šimtai studentų užėmė Sorboną. Pasirodo, tuo metu, kai dekanas Roche, policijos viršininkas Grimaud ir Sauvageot – studentų maišto gražuolis Che Guevara – derėjosi pastato viduje, Liuksemburgo radijas, be jų žinios, įtaisė savo mikrofonus ir kiekvienas jų karštos diskusijos žodis buvo transliuojamas eteryje. Per kelias valandas keturi šimtai studentų virto šešiolika tūkstančių, ir gegužės revoliucija prasidėjo.
Žinoma, būtų absurdiška ir visiškai nepriimtina, jei pasaulio, kuriame gyvename, tikrovė būtų sąmoningai nuo mūsų slepiama. Tačiau tiesa ir tai, kad mums rodoma per daug. Televizija eskaluoja dramatiškus įvykius, tokia jos prigimtis. Taika neturi jokio reginio. Kinas, radijas ir televizija negali klestėti be dramos ir įvykių. Todėl mūsų protas ir sąmonė yra nuolat bombarduojami blogiausio: šokiravimas yra geriausias būdas pristatyti, įspūdingai, įtraukiamai, dramatiškai. Persistengimas atsiranda tuomet, kai reikia užkariauti naują auditoriją ir įveikti kitų žiniasklaidos priemonių konkurenciją. Visi tie, kurie klausėsi isteriško radijo reportažo apie senatoriaus Roberto Kennedy’io nužudymą, netrukus pastebėjo, kad patys isteriškai reaguoja į šią tragediją. Perdėti įvykiai sukelia perdėtas reakcijas. Daugumos JAV naujienų komentatorių balsas išduoda beveik nuolatinį jaudulį: jie linkę dar labiau išpūsti dramą, kuri jau savaime yra sudėtinga. Visuomet akcentuojama tragedija, o taikesnės ir laimingesnės gyvenimo pusės nutylimos. „Laimingi žmonės neturi istorijos“, teigia sena prancūzų patarlė. Jei nėra dramos, nėra ir istorijos. Taigi mes turime teisę diena iš dienos perdozuoti tragedijos; pasitelkę žiniasklaidą, mes mėgaujamės nuolatiniu reginiu tiek, kad jei pritrūkstame pramogų, kurios tūkstantmečiais buvo neatskiriama mūsų dalis, pajuntame atsiveriant tuštumą. Ne tiek smurtas mažame ekrane ar kine, kaip dažnai sakoma, sukelia nusikaltimus ir smurtą; tai nuolatinių įvykių troškulys, sąlygojamas nuolatinės dramatiškos vibracijos ekrane, kuri galiausiai prilygina dramos nebuvimą nebūties jausmui. Gan dažnai smurtas gatvėje yra pramoga, kurią patys sau suteikiame.
Aš suprantu, kad po Roberto Kennedy’io nužudymo daugybė žmonių Holivude prisiekė daugiau niekada nevaidinti smurtiniuose filmuose. Be abejo, tai yra šventa asmeninė reakcija prieš mūsų ginklų visuomenę, bet tai neturi nieko bendra su šia žmogžudyste. Jaunasis senatorius buvo nužudytas – kaip greičiausiai ir jo brolis, – nes žiniasklaida taip išryškino jo žavesį, sėkmę, jėgą, eleganciją ir šviesią ateitį, kad paranojiškų asmenybių, kenčiančių nuo įgimto nevisavertiškumo komplekso ir nusivylimo, akyse tai pradėjo atrodyti kaip provokacija, o tokie visuomet ieško įspūdingo būdo įrodyti savo reikšmingumą. Tokioje situacijoje žudikas jaučiasi atkeršijęs ir šiuo poelgiu paaugęs, pakilęs aukščiau savo aukos.
Kalbant apie smurtą kine, tai jo įtaka tikriausiai labai pervertinta. Kas man gali pasakyti, kiek Bonnie ir Clyde’as turėjo įtakos Čikagos policijos sadizmui suvažiavimo4 metu?
Per praėjusio pavasario maištus Vašingtone man teko pačiam pamatyti išties kurioziško ryšio tarp TV narkomanų ir stebuklingos dėžutės pavyzdį. 14-osios gatvės pašonėje degė keletas namų. Už kelių kvartalų nuo gaisro, kuris buvo aiškiai matomas, prie vieno lango pastebėjau žmonių susibūrimą. Didelė grupė taip žiūrėjo televizorių. Ir žinote, ką jie žiūrėjo? Jie žiūrėjo į vieną iš degančio kvartalo namų. Tereikėjo pasukti galvas, kad pamatytų gaisrą, tačiau jiems akivaizdžiai labiau patiko jį stebėti per televizorių. Be jokios abejonės, jie buvo įsitikinę, kad kanalas jiems parinko geriausią vaizdą. O gal jie norėjo pažiūrėti reklamą, kuri ėjo vėliau. Neapsimetinėsiu, kad galiu paaiškinti šį fenomeną. Vienu momentu net pradėjau manyti, kad būrys žiūrėjo ne į gaisrą mažame ekrane, bet į patį televizorių kaip daiktą. O gal jie tiesiog laukė, kol kas nors išdauš langą, kad galėtų grįžti namo su televizoriumi ir gaisru po pažastimi.
Besivystančiose šalyse radijo galia yra fantastiška. Galima teigti, kad Egiptas ir visi arabiškieji Artimieji Rytai yra susieti vien radijo. Pakanka keleto žodžių, kad milijonai žmonių išeitų į gatves, kaip tai nutiko Kaire per Nasero „atsistatydinimo“ kalbą, taip pat Paryžiuje, Eliziejaus laukuose, kai de Gaulle’is savo kalboje metė iššūkį Komunistų partijai. Žiniasklaidos galia šiandien turi sniego rutulio efektą demokratinio sprogimo naudai ir sutampa su visiškai naujos ir itin imlios klasės atsiradimu socialinėje arenoje: jaunimo, su savo ekonomine galia ir lyderyste, su savo mechaninėmis transporto priemonėmis, savo žodynu, savo herojais ir gentinėmis organizacijomis, tačiau drauge ir su tam tikru jautrumu bei kovingumu, atmetančiais bet kokios formos integraciją. Jaunimo galia netrukus visiškai pakeis visuomenės elgesio modelius; o suaugusieji yra paprasčiausiai nepajėgūs priimti šio jaunimo iššūkio ir su jais konkuruoti, gal todėl, kad jie beveik fiziologiškai nebeturi tų pačių refleksų, gyvybingumo, nekantrumo ir žvilgsnio nekaltumo. Vienintelis dalykas, kurį jie vis dar pajėgia padaryti, tai paskambinti policijai. Panašioje situacijoje masinėms reakcijoms lemta būti endeminėms ir sprogstamoms, nenuspėjamoms ir tradiciniam protui nesuprantamoms. Prancūzijoje prieš trisdešimt penkerius metus vidutinis žmonių amžius mitinguose buvo keturiasdešimt dveji metai. Šiandien – dvidešimt ketveri. Prieš keturiasdešimt metų milžiniška minia buvo šimtas tūkstančių žmonių; šiandien – beveik milijonas. Tvirta šios naujos jaunimo klasės mažuma siekia sąmoningai atsiriboti nuo likusios visuomenės, priimti naujus elgesio kodeksus ir iš naujo išrasti kažką panašaus į gentiškumą. Grįžimas prie gentiškumo – hipiai, juodieji angelai, psichodeliniai klanai, gaujos, sektos, kurių kiekviena turi savo gyvenimo būdą, aprangą, papročius, kalbą, ženklus ir simbolius – žymi individo reakciją prieš homogenizuotos visuomenės vampyrizmą, kai visuomenei suteikiama neribota galia ir valdžia individo atžvilgiu. Ši marginalinė forma, iš esmės besimaitinanti pertekliumi ir atliekomis, gyvuos tiek, kiek klestinti visuomenė jai tai leis. Tos pačios jėgos taps revoliucinės, kai marginalinės atsiskyrimo formos taps ekonomiškai neįmanomos. Dar prie viso to pridėkite demografinį miestų ankštumą ir akivaizdų faktą, kad mūsų kito amžiaus visuomenė iš esmės bus nepajėgi susidoroti su gimstamumo padidėjimu, ir tampa aišku, kad turėsime visiškai perkurti visuomenę arba įkurti policinę valstybę. Mūsų civilizacija išlieka statiška ir laikosi vienodumo, nors viskas – nuo technologijų iki komunikacijos priemonių – nuolat keičiasi ir tai gali reikšti tik sprogimą, žlugimą arba greitą ir išlaisvintą pažangą. Visuma atsisako sekti savo dalių pokyčius.
Jungtinėse Amerikos Valstijose psichologinis reklamos spaudimas ir nuolatinis turtų demonstravimas neturtingiesiems yra toks stiprus, kad prilygsta kvietimui plėšti ar vagiliauti. Priekabiavimas niekuomet nesiliauja. Pirkite! Vartokite! Jūs be to negalite apsieiti: tai paskutinis mados klyksmas, tai yra geriausia, to jums būtinai reikia! Nagi, tai laukia jūsų! Kaip galime apsimesti esantys pasipiktinę po to, kai geto vaikas, patyręs tokius raginimus, pirmai progai pasitaikius imasi plėšikauti? Amerika nustatė sėkmingos vartotojų visuomenės taisyklę: turtėkite! Tačiau ji atsisako žaisti šį žaidimą tiek savo pačios teritorijoje, tiek visame pasaulyje. Nori ji to ar ne, tačiau nesiliauja priekabiavusi, kankinusi ir provokavusi savo ekonomiškai apleistus nevartotojus milijonais, net ir neišsivysčiusiose šalyse. Pietų Amerikos, Azijos ir Afrikos skurstančių masių požiūris į JAV yra toks, kaip vidutinio plėšiko į parduotuvę Penktojoje aveniu.
Alternatyva būtų kažkas tarp nusikaltimo ir revoliucijos. Tai būtų bandymas nuversti visuomenę, kuri jus vilioja savo turtais, bet neleidžia prie jų prisiliesti. Nusikaltimas yra prisitaikymo prie visuomenės forma. Tai patologinis būdas ją priimti ir raguoti į jos spaudimą. Nusikaltimas nėra, kaip tai dažnai teigiama, idealizmo dešinioji ranka. Jis yra dešinioji neišmanymo ranka.
Kiekvienas yra laisvas sudaryti savo neįveikiamų jėgų sąrašą, kurios mus įdirgina šioje priekabiavimo visuomenėje. „Institucijos“, pavyzdžiui, tapo keiksmažodžiu dėl to, kad yra ekshibicionistinės, pernelyg aktyvios ir visa apimančios. Visur, nuo Maskvos iki Belgrado, nuo Prahos iki Paryžiaus arba nuo Čikagos iki Monrealio, institucijos yra priešas numeris vienas jaunimui, ar jie būtų revoliucionieriai, ar ne. Nenuostabu: gyvenimas tapo biurokratine veikla. Asmeninė laisvė patampa pėsčiųjų perėjos konceptu: eikite, laukite. Per studentų maištą gegužės mėnesį, kai paryžietiškas pavasaris sienas padengė gausiais šūkiais, akinamoje degančių automobilių šviesoje perskaičiau štai ką: „Šalin biurokratiją iš gyvenimo!“ Buvo neįmanoma suprasti, dėl ko studentai kovoja, turint galvoje politiškai konstruktyvius pokyčius. Jie tenkinosi reagavimu į kasdienį mūsų civilizacijos priekabiavimą, norėdami pasiekti per daug eksponuotą ir nepriimtiną tikrovę; ir jie privertė mane dar kartą pagalvoti apie itin jaudinančią Kafkos pranašystę, apie tuos kelis žodžius, kurie buvo didžiausias mano, kaip rašytojo, įkvėpimo šaltinis ir kurių atgarsis girdimas visose mano knygose: „Šių šauksmų galia yra tokia didelė, kad vieną dieną jie sulaužys visus prieš žmogų nukreiptus sunkumus.“
„Jėga, štai kur tikrasis priešas“, teigė kitas grafitis. Iš visų pusių individą supa nenumaldomos galios ženklai: branduolinė, ekonominė, karinė, pramoninė, mechanizuota, organizuota, anoniminė, įžūli valdžia. Arba individas kapituliuoja prieš šią galios mašiną ir tampa žetonu, slystančiu į jos vidurius, arba bando sunaikinti pačią mašiną, neįsivaizduodamas, kas galėtų ją pakeisti. Tuomet smurtas virsta aklu pagarbos ieškojimu, savęs patvirtinimu, nepriklausomybės skelbimu. Pergalė tampa nereikšminga; tai, kas svarbu, tėra senamadiškas žodis, kurio šiandien beveik nebegirdime: „garbė“. Žydų sukilėliai Varšuvos gete negalėjo tikėtis pergalės prieš vokiečių karo mašiną. Tačiau jie pelnė garbę ir orumą.
Kiekvienas iš mūsų kasdien susiduriame su vis didėjančiomis istorinių nuosėdų dozėmis. Juk prancūzų studentas neturi jokios priežasties jaustis kaltas dėl to, kas vyksta, pavyzdžiui, Biafroje. Tačiau kai populiarus žurnalas ant savo viršelio publikuoja mažyčio skeleto, vis dar judančio ir žiūrinčio į tave, nuotrauką, kartu su prierašu: „Po dviejų valandų šis vaikas mirs“, kiekvienas žmogus, o ypač jaunimas, netveria noru ką nors sudaužyti, taip išlieti savo bejėgišką pyktį. Nebent, žinoma, tapote visiškai amorfiškas ir praradote bet kokį jautrumą dėl perdėto eksponavimo, nebesistengiate veikti ar reaguoti – o tai pirmas žingsnis policinės valstybės link.
Aiškiai atsimenu ir kitus šūkius, išrašytus ant senų, purvinų Paryžiaus sienų: „Žodis meluoja kvėpuodamas“; „Žodis ištariamas su policijos apsauga ir ašarinėmis dujomis“; „Neįmanoma išreikšti tiesos žodžiais nemeluojant“; „Pamiršti žodžius: grįžti prie abėcėlės“; „Sustabdykite žodį, kol jis nenužudė dar milijono“. Šiuo metu, kai rašau, klausiu savęs, įdomu, ką apie tai manytų politikai ir karo kurstytojai? Jaunų žmonių nusivylimas yra visiškai pagrįstas, nes komunistai ir kapitalistai, demokratai ir nedemokratai, revoliucionieriai ir konservatoriai išdavė savo gražius žodžius ir pažadus, kas galėtų tai užginčyti? Ar jūs atsimenate? „Išsilaisvinti nuo baimės, nuo poreikio.“ Aš klausiu savęs, kas jiems nutiko.
Daugeliui žmonių ši verbalinė agresija prieš žodžius gali pasirodyti kaip paprasčiausia literatūra; tačiau šiuo atveju, tai, ką jie ignoruoja gūžčiodami pečiais, yra pati literatūra, o to jie negalėtų padaryti, jei pripažintų, kad bankrutavo prekiaudami dvasinėmis vertybėmis ir kad šios pūva didžiulėse marksistinėse ir nemarksistinėse „kultūros“ kapinėse. Paryžiaus sukilimo vadai, kaip ir didžioji dalis kovotojų, daugiausia buvo literatūros ir filosofijos studentai. Revoliucijos šaknys neabejotinai kyla iš pačios meninės kūrybos dinamikos: tai būtinybė išreikšti save puolimo, provokacijos ir nepriimtinos tikrovės brukimo akivaizdoje. Menas ir literatūra visada yra atsakas į provokacijas ar tikrovės iššūkius. Bet koks aistringas teisingumo troškulys yra meno paieškos, degantis grožio ir harmonijos troškimas. Nusivylimas ir nesugebėjimas pakeisti realaus pasaulio gali sykiu ir išprovokuoti smurtą, ir paskatinti meninę kūrybą. Tikriausiai šioje epochoje bus daugiau muzikos, meno ir literatūros – ir daugiau jaunų žmonių, talentingų ar ne, kurie to imsis dažniau nei bet kuriame kitame amžiuje, nes paprasčiausiai nėra kitos išeities. Nuo naršaus Jacksono Pollocko action painting iki vaizdingos Pablo Picasso agresijos prieš tikrovę, nuo teatrališko happeningo iki studentų riaušių gatvėse – apsigynimo ir saviraiškos priemonės gali būti labai įvairios, tačiau motyvacija ta pati: atsisakymas priimti mūsų sielos ir mūsų proto provokaciją, kuri kyla iš esamos siaubingos aplinkos. Psichodrama, happeningas, gyvas teatras, o kartu ir riaušės bei smurtas mūsų miestuose buvo ir bus tai, kas visuomet buvo menas ir literatūra: bandymas atgimti, dvasiškai apsivalyti, sąmoningai atitrūkti nuo dabartinės socialinės realybės. Menas yra tai, ko nėra, bet turi būti. Labiausiai mane padrąsinantis ženklas yra tas, kad mūsų protesto ir neigimo karta peržengė nacionalines ribas, rases, tikėjimus ir ideologijas. Tai ne kas kita, kaip stiprus emocinis ne!, sujungiantis krikščionis ir ateistus. Ne taip seniai atsidūriau katalikų protestuotojų minioje, netoli Dievo Motinos katedros, praėjus dienai po to, kai popiežius paskelbė kontraceptinių tablečių draudimą. Tiesdamas magnetofono mikrofoną link išbalusio jauno dominikonų vienuolio veido, išgirdau būtent tokius žodžius: „Kontraceptinė tabletė yra žmogaus atgimimas. Prisikėlimas. Genocido, bado, priespaudos, skurdo, nežinojimo pabaiga. Ji mus dar kartą patikina, kad atgimęs Jėzus nemirs iš bado kokioje nors atokioje skylėje. Tablečių uždraudimas prilygsta genocidui.“
Savo ruožtu tvirtinu, kad tikrasis pavojus mūsų ateičiai yra ne smurtaujantis ir maištaujantis jaunimas, išliekantis triukšminga mažuma, kurią išryškina žiniasklaida, nuolat ieškanti dramos. Tikrasis pavojus yra abejingos masės. Mano nuomone, smurto neužtenka, kad mūsų visuomenė imtųsi realių pokyčių; tačiau teigiamas aspektas yra tai, kad jis gali pažadinti pavėpusius, apatiškus žmones. Kiekvienas komunistas, kiekvienas politikas visada kalbėjo ir kalbės apie liaudį nuo verkšlenimų stringančiu balsu, ir žmonės į tai reagavo su apsimestine savigarba, beveik iki tol, kol nebebuvo kelio atgal. Vadinamasis smurtinis užribis vis dar gali prikelti iš miego šią pasyvią, bailią ir užhipnotizuotą daugumą. Kol kas tiek tarybinėje baudžiavoje, tiek mūsų vakarietiškų riebalų kloduose palaidoti žmonės atsisakė pasijudinti.
Kasdien girdime apie riaušininkus ir žudikus tarp mūsų, neramumus, bet niekada nė vieno žodžio iš devyniasdešimt penkių procentų gyventojų, kurie tiesiog sutinka su viešąja tvarka. Svarbiausias klausimas yra sužinoti, kokia tvarka? Tokia kaip anksčiau ir dar daugiau? Tokiu atveju mums greitai prireiks policinės valstybės, kuri saugotų ir mūsų turtus, ir mūsų teises.
1969 m.
Versta iš: Romain Gary. L’AFFAIRE HOMME. Paris: Gallimard, 2022.
1 JAV prezidento Johno F. Kennedy’io žudikas (čia ir toliau – vert. past.).
2 JAV senatoriaus Roberto Kennedy’io žudikas.
3 Nerimo (angl.).
4 Demokratų nacionalinis suvažiavimas, kurio metu vyko protestai prieš JAV įsitraukimą į Vietnamo karą.
Ingrida Bakutytė. Optimistas pesimisto širdimi
2024 m. Nr. 5–6
Viskas prasidėjo prieš 110 metų Vilniuje: žydų Arieho Leibos Kacewo ir Minos Owczynskos šeimoje 1914 m. gegužės 8 d. gimė Romanas Kacewas. Keturioliktaisiais savo gyvenimo metais jis su mama apsigyveno Nicoje, taip išsvajotoje Prancūzijoje. 1935 m. gavęs Prancūzijos pilietybę – jau Romainas Gary – po poros metų prisijungė prie Prancūzijos aviacijos pajėgų. Reaguodamas į visuotinį Charles’io de Gaulle’io kvietimą, jis įsitraukė į Laisvosios Prancūzijos karinių pajėgų veiklą, tarnavo Alžyre, Maroke, Artimuosiuose Rytuose, Libijoje, Sirijoje, Palestinoje. Po karo jis ėmėsi diplomatinės tarnybos Bulgarijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, JAV, dirbo Prancūzijos nuolatinėje atstovybėje prie Jungtinių Tautų. Pirmasis jo romanas „Europietiškas auklėjimas“ pasirodė 1945 m., o 1956 m. R. Gary gavo Goncourt’ų premiją už knygą „Dangaus šaknys“. Lietuviams puikiai žinomas romanas „Aušros pažadas“ pasirodė 1960 m. ir R. Gary vis daugiau laiko skyrė rašymui, kartais prisidengdamas slapyvardžiais. Emile’io Ajaro vardu parašęs romaną „Gyvenimas dar prieš akis“, 1975 m. pelnė antrąją Goncourt’ų premiją. Rašytojas nusižudė 1980 m. Paryžiuje.
Ši trumpai priminta biografija slepia daugybę tragiškų ir sunkių išgyvenimų. Kilęs iš žydų šeimos, R. Gary tiesiogiai buvo paliestas Holokausto žiaurumo. Dalis jo motinos giminių iš Švenčionių buvo išžudyti, žuvo ir tėvas su šeima iš antrosios santuokos. R. Gary pusiau sesers, nužudytos Klogos koncentracijos stovykloje1, vardas buvo Valentina, rašytojas romane „Aušros pažadas“ taip pavadino mergaitę, dėl kurios meilės jis valgė kaliošą. Daug kas ir įsivaizduoja rašytoją kaip berniuką su kaliošu rankoje ir nustemba sužinoję, kad jis, pavyzdžiui, propagavo… kanibalizmą. Be abejo, su sarkazmo gaida, nes pagrindinė jo filosofijos atrama yra žmogiškumo idėja. Žmogus nėra vien mėsa, siunčiama į dujų kameras ar į fronto linijas, tai yra kažkas daugiau, kažkas, ką R. Gary bandė užčiuopti tiek savo romanuose, tiek savo esė. Žmogus – tai mažas žydų berniukas vardu Moniekas iš „Europietiško auklėjimo“ (1945) – jo tėvai buvo nužudyti gete, o jis pats dvokiančioje skylėje, apsirengęs skarmalais, groja smuiku, taip reabilituodamas pasaulį, reabilituodamas žmogų, reabilituodamas Dievą. „Neįmanoma mėgti muziką ir mane mušti“2, – šiais berniuko žodžiais R. Gary perduoda žinią, kad bet kokia neapykanta, susipriešinimas, žiaurumas kyla tuomet, kai nuosekliai naikinamas žmogiškumas, kai žmogus paliekamas nuogas prieš realybę, kai į šipulius sudaužomos visos žmonijos pasąmonėje susikurtos iliuzijos apie savo kilnumą, toleranciją, brolybę, žmogaus teises. „Aš myliu visus žmones, nepriklausomai nuo rasės ar vietos, kurioje jie gyvena, – rašė R. Gary, – gal dėl to, kad mano gyslose teka daugelio tautų kraujas, o gal dėl to, kad tiek daug keliavau, aš atmetu nacionalizmo mitą, jis nesuderinamas su tuo, už ką kovojo mano kartos žmonės“3. „Aš myliu visus žmones“, – teigė ir Dobranskis „Europietiškame auklėjime“, „aš esu patriotas, o ne nacionalistas“, o paklaustas, kuo jie skiriasi, atsako, kad „patriotizmas – tai meilė saviems. Nacionalizmas – tai neapykanta kitiems“4. Tuo metu rašytojas galbūt vylėsi, kad pasaulyje įsivyraus taika ir brolybė, kad žmonės išmoko baisias žmonijos pamokas ir daugiau tokių klaidų nedrįs kartoti, tačiau tai tebuvo iliuzija, kuri greičiausiai niekuomet nevirs realybe. Vis dėlto kiekvieno iš mūsų pareiga yra kovoti už žmogiškumo, už vertybių ir kultūros išsaugojimą.
Žmogaus didžiąja Ž paieškos
R. Gary publicistikos rinkinys „Žmogaus byla“ („L’affaire homme“, 2005) sudarytas iš tekstų, parašytų nuo 1957 m., kai pasirodė romanas „Dangaus šaknys“, iki 1980 m. – R. Gary mirties metų. Tai rašytojo esė, pamąstymai, analizės, komentarai, straipsniai, įvadai knygoms, interviu, atvira rašytojo reakcija į to laikotarpio įvykius. Laimėjęs Goncourt’ų premiją, R. Gary jautė pareigą paaiškinti savo vienos ar kitos knygos idėją, kūrybos principus, galiausiai savitą Žmogaus viziją. Pagrindinės pasikartojančios temos yra pagarbos, tolerancijos, bendrų vertybių stoka, tai liečia ir žmones, ir tautas, moteriškumo pasaulyje trūkumas, kolonializmas, planetą žalojanti žmogaus veikla, ekologinės problemos. Skaitant šiuos praėjusiame amžiuje rašytus tekstus neretai kyla slogus jausmas. Žmonijos progresas, kurį mes taip šloviname, matomas tik materialiame ir technologiniame lygmenyje. Žmogiškumo, dvasingumo aspektu situacija tam tikrais klausimais ne tik negerėja, regis, galima teigti, kad net degraduoja: nuo kasdienės elementarios pagarbos ir tolerancijos vienas kitam trūkumo iki globalių konfliktų, karų, žudynių, tolesnio planetos naikinimo. Toliau pateiksime keletą rašytojo minčių, kurios ir šiandien lieka aktualios žmogaus didžiąja Ž paieškose.
Absoliuti tiesa ir žmogiškumo riba
Viename to meto interviu su Jeanu Danieliu5 R. Gary kalba apie vadinamąją „žmogiškąją ribą“ („marge humaine“), tam tikrą žmogiškumo minimumą, kuris mus saugo tiek nuo mūsų klaidų, tiek nuo įsitikinimo neklystamumu. Nusistatęs prieš bet kokias totalitarizmo apraiškas, R. Gary cituoja Albert’ą Camus ir giežtai pasisako apie tuos, kurie tiki esantys absoliučiai teisūs. „Aš esu prieš bet kokias politines sistemas, kurios laikosi įsikibusios tiesos monopolio. Aš esu prieš visas monopolines ideologijas. <…> Aš išvemiu visas absoliučias tiesas ir jų visuotinį taikymą“6. Tiesos greitai gali virsti klaidomis. 1962 m. R. Gary parašė įvadą amerikietiškam A. Camus „Maro“ leidimui. Ten nevaldomai plintančią ligą rašytojas lygina su blogio plitimu, kiekvienas mūsų esame užkrėstas, ir tik laiko klausimas, kada pasireikš ilgą laiką snūduriavę požymiai. Mes blogį galime vadinti įvairiais vardais – kolonializmu, fašizmu, nacionalizmu, rasizmu, komunizmu: „Užkrėstos mintys dauginasi tamsiausiuose mūsų smegenų užkaboriuose. Tereikia minios ir politinio šūkio, kad epidemija prasidėtų automatinių ginklų šūviais ar branduoliniu grybu“ (p. 97). A. Camus nepasiūlė nei vakcinos, nei gydymo, tačiau absoliučios tiesos teigimas yra pabaigos pradžia, o tie, kurie žino atsakymus į visus klausimus, pasak R. Gary, dažniausiai imasi „koreguoti“ patį žmogų, dujų kameroje ar Orano gatvėse. Tad mūsų rūšies išgyvenimui tėra vienintelė išeitis – pagaliau nustatyti žmogiškumo ribą, nepasiduoti materialaus našumo diktatui, nesistengti išsaugoti žmogaus kaip individo, o susitelkti dėl visos žmonijos išsaugojimo.
Drambliai – mūsų nerangios vertybės
1959 m. R. Gary parašė įvadą Jacques’o Guillaume’o knygai „Žmonijos sutemos“ („Le crepuscule des hommes“), kurią autorius skyrė Raphaeliui Matta, kovojusiam prieš brakonierius Dramblio Kaulo Krante, Bounos rezervate7. Priešingai nei R. Gary romano „Dangaus šaknys“ herojui Moreliui, kuriam pavyksta išsigelbėti, realiame pasaulyje gyvenusiam žmogui likimas buvo žiauresnis ir Matta buvo nužudytas. Kaip teigia R. Gary, niekas nenustebo, nes šiais laikais žmonės nebesistebi nužudytu žmogumi, jie stebisi, kad prieš tai jo nekankino. Vienas pagrindinių tekste užduodamų klausimų – ar žmogus ir toliau naikins Žemę kaip kokia liga, niokodamas bet kokias grožio ir džiaugsmo apraiškas, kol užkrės savo vėžiu žvaigždėtas erdves. Perpildytoje planetoje žmogus vis labiau elgiasi kaip nelaimės rykštė. Pasitelkdamas visą savo sarkastiškos ironijos galią, rašytojas dalina makabriškus patarimus ir siūlo Jungtinėms Tautoms įteisinti kanibalizmą, nes „baltymų poreikis žmonijai yra toks didžiulis, kad vietoj gimstamumo reguliavimo, dėl dvasinių priežasčių, labiau linkstama į žudynes, naikinimą, badą ir kvailumą apskritai“ (p. 66). Ir, pasak R. Gary, reiktų pradėti nuo kare žuvusių karių – kad baltymai nenueitų niekais, žuvusiųjų kūnus reikėtų padalinti išgyvenusiems. Tokiu būdu karai įgytų šiokią tokią prasmę, – su širdgėla ir pykčiu konstatuoja rašytojas.
Savo romane „Dangaus šaknys“ R. Gary kaip tam tikrą metaforą pasirinko dramblius, nes jie simbolizuoja tas didžiąsias ir nerangias, t. y. nekintančias, ilgaamžes vertybes, kurias itin svarbu išsaugoti šiuolaikinėje visuomenėje: tai minties laisvė, žmogaus teisės, tolerancija, pagarba žmogui. Kaip vaizdingą iliustraciją savo minčiai minėtame „Žmonijos sutemų“ įvade rašytojas primena paskutinę sceną iš knygos, kuri tiksliausiai atspindi žmogiškumo esmę: koncentracijos stovykloje, vos panešdami sunkius cemento maišus ant kuprų, kaliniai randa jėgų pasilenkti ir apversti ant nugaros gulinčius karkvabalius. Pasak R. Gary, rašytojas nėra politikas, rašytojas turi apsaugoti vertybes, kurias jo amžininkai imasi naikinti, „ir aš atsisakau paklusti tiems, kurie įrodinėja, kad neįmanoma būti žmogumi, – aš privalau likti žmogumi nepaisant nieko“ (p. 32). Kita vertus, amerikietiško „Dangaus šaknų“ leidimo (1964) įvade R. Gary rašo, kad afrikinių dramblių pasirinkimas nebuvo siekis paversti jų simboliais, jie yra tipinis pavyzdys to, kaip žmogus elgiasi šioje planetoje, ir jų likimas tėra simptomas to, ką žmogus sau leidžia: „Jie yra kūnas ir kraujas, jie kenčia ir bijo; šiuo atžvilgiu jie yra mes“ (p. 112). Rašytojas netgi parašo „Laišką drambliui“ (p. 10–12)8, išspausdintą „Le Figaro littéraire“ 1968 m., kuriame teigia, kad šiais bauginančiais laikais, kuomet vyksta žudynės, o mokslininkai skaičiuoja, kiek žmonių išgyvens branduolinę katastrofą, jo akys krypsta būtent į šį gyvūną, kuris puikiausiai atspindi viską, kam gresia sunaikinimas progreso vardu. Tūkstančius metų drambliai buvo medžiojami dėl mėsos ir ilčių, bet tik civilizuotam žmogui atėjo į galvą juos žudyti savo malonumui. Visas mūsų bailumas, silpnumas, nevisavertiškumas sulaukia kažkokio neurotinio padrąsinimo, jei pavyksta užmušti patį galingiausią iš visų žemės kūrinių. Viską išnaikinęs, žmogus liks vienas, o pasaulyje, kuris skirtas tik žmogui, nebebus vietos ir jam pačiam, „viskas, kas liks iš mūsų, tai robotai“ (p. 166). Materialistinėje ir realistinėje visuomenėje poetai, rašytojai, svajotojai ir drambliai tik trukdo.
1974 m. vienos knygos įžangoje, pavadintoje „Kiek perspėjimų mums dar reikia, kiek prarasto grožio?“ (p. 239), R. Gary toliau plėtoja žmogaus, kaip pasaulio naikintojo, vaizdinį, pasak jo, aplinkosaugininkai pervertina žmogaus pajėgumą elgtis racionaliai. Kad ir ką žmogus darytų prieš gamtą, jis kenkia ir pats sau, mažina savo išgyvenimo galimybes. Žmogus nėra atskira sala, viskas pasaulyje yra glaudžiai susiję. Dauguma gyvūnų greitai tebus išlikę pasakose. Rašytojas klausia – „kiek perspėjimų mums dar reikia? Kiek įrodymų ir statistinių skaičiavimų, kiek mirčių, kiek sunykusio grožio, kiek „paskutinių egzempliorių“ liūdnuose zoologijos soduose?“ (p. 242). Su pasibaisėjimu R. Gary primena, kaip Norvegijoje buvo naikinami ruonių jaunikliai, ir taip elgėsi „Žmogus – tikrai taip, didžiąja Ž“ (p. 245). Tas pats Žmogus, kuris dedasi toks galingas, iš tiesų tėra neišmanėlis. Vienintelis dalykas, kurį tikrai žinome, tai, kad gamta neturi numylėtinių tarp visų savo kūrinių, gyvybės jėga yra nesustabdoma ir gali greitai atsisukti prieš mus pačius.
Žmogaus nuasmeninimas
1960 m. publikuotas R. Gary straipsnis pavadinimu „Kas vyksta su žmogaus veidu?“ (p. 69) žurnale „Holiday“. Jis tekstą pradeda nuo įžangos apie parodoje Pitsburge pirmą vietą laimėjusį paveikslą, vaizduojantį pilką betoninę sieną, kurioje žioji skylė. Kaip taikliai pajuokavo autorius, tikriausiai būtent ta skylė savo paslaptingumu ir sužavėjo vertinimo komisiją, primindama Monos Lizos šypseną. Čia pat jis priduria, kad neturi nieko prieš baltas sienas nei tapyboje, nei kur kitur. Priešingai, tai esamos epochos atspindys: kultūrinė nebūtis atpalaiduoja, neverčia apie nieką mąstyti. Toliau jis veda paralelę su žmogaus veidu: „Faktas tas, kad šiandien žmogaus veidas yra nepopuliarus. Jis per daug asmeniškas, per daug individualus“ (p. 71). Jei esate išskirtinių bruožų žmogus, dėl to turėtumėte jaustis nepatogiai ir stengtis tuos išskirtinumus kaip įmanoma paslėpti bei vengti ekspresyvių veido išraiškų, nes tai išduoda blogas manieras, kaip ir gestikuliavimas rankomis. Vis sunkiau ir sunkiau konformizmo potvynyje išsaugoti autentišką vidinį gyvenimą ir sielą, galiausiai su laiku žmogiški bruožai ima nykti ir tiek viduje, tiek aplinkoje lieka tuštuma. Moterims rašytojas pataria tepti veidą kremų sluoksniais, mėlynais, raudonais, juodais, baltais, viskuo, kas mažintų panašumą į žmogų. Aštrios R. Gary ironijos neišvengia ir plastikos chirurgija, jis pasakoja istoriją, kai viename vakarėlyje trys moterys viena į kitą šaudė piktais žvilgsniais, nes visos trys „dėvėjo“ tą pačią nosį, kuri tuo metu buvo populiari, ir jos visos naudojosi to paties chirurgo paslaugomis. Taigi moterys gali pasikeisti nosį nelyginant šukuoseną. Blakstienos būna taip padengtos tušu, kad atrodo kaip du plaukuoti vabzdžiai, o lūpų taip pat nebėra, tai tik pramonės produktas, paprasčiausias piešinys. Natūralių bruožų įžvelgti nebeįmanoma ir, pasak autoriaus, vakarietės yra labiau pasislėpusios po įvairiais sluoksniais nei jų seserys musulmonės, o šalia jų triakės Pablo Picasso moterys neatrodo tokios jau keistos. Vyrai taip pat praranda savo veidą, vyriški, individualūs bruožai nyksta ir tampa anonimiški, būdingi masėms. O kai kyla vidinis konfliktas, jam nelemta atsispindėti veide; dažniausiai jis nuslopinamas raminamaisiais vaistais arba psichoanalize ir vis dažniau bet kokia vidinio gyvenimo forma vadinama tiesiog neuroze.
Pagarbos žmogui nebuvimas
Po metų tame pačiame „Holiday“ žurnale R. Gary publikavo dar vieną straipsnį – „Grubumo triumfas“ (p. 79). Kaip absoliutaus to laiko grubumo išraišką jis mini Nikitos Chruščiovo išpuolį Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos metu, kai šis mojavo iškėlęs virš galvos savo batą9. Grubumas nepaiso valstybių ar tautų sienų, nepaiso nei klasių, nei rasių, tai vienintelis bendras bruožas, jungiantis visas pasaulio tautas. Jos puikiai sutaria elgesio normų šiurkštumo klausimu, nepriklausomai nuo religijos ar odos spalvos. Belieka prisitaikyti prie epochos manierų, ar tai būtų atominės bombos ant Hirošimos lygis, ar kiek kuklesnis neapykantos kitiems laipsnis. Kaip elementarų pavyzdį rašytojas mini italus ir prancūzus, tokias, atrodytų, mandagias tautas, tačiau sėdėdami prie mašinos vairo jie spjaudosi iš neapykantos kaip ir visi kiti. R. Gary pesimistiškai teigia, kad gyvenant tokioje visuomenėje nelieka nieko kito, kaip mokytis grubumo pačiam, tad teko išmokti pagriebti taksi iš po nosies kitam klientui lyjant lietui, užkišti mašiną stovėjimo aikštelėje, nors kitas vairuotojas tos vietos laukė ilgiau, iškeikti pėsčiąjį, dėl kurio kaltės jis praleido žalią šviesoforo signalą, autobuse stovinčią moterį įsivaizduoti esant dvidešimčia metų jaunesnę, kad tik nereiktų užleisti vietos. „Mandagumas, šis žodis tapo toks atgyvenęs ir beprasmiškas, taip retai naudojamas, kad vos drįstu jį rašyti, mandagumas tėra romantizmo forma, o romantizmas, savo ruožtu, tėra idealizmo, užgimusio iš didžios idėjos apie žmogų ir jo kilnumą, forma“ (p. 83). Kalbėdamas apie jaunimo nusikalstamumą, R. Gary teigia, kad bet kokio grubumo ar brutalumo priežastis yra žlugdomas romantizmas, tai universali liga, kurioje mitai, simboliai ir romantiški įvaizdžiai iš visų pusių atakuojami materializmo, pseudofroidizmo ir šiurkščios realybės, tai ypač veikia santykius tarp lyčių. Demografinio sprogimo paveiktame pasaulyje, atstumui tarp kaimynų vis mažėjant, labai svarbu yra apgalvotas, tolerantiškas ir pagarbus žmonių tarpusavio elgesys, kitaip gyvenimas taps neįmanomas. „Niekas negali užtikrintai pasakyti, kur link važiuoja šis žmonijos autobusas, tačiau bent jau geros manieros mums leistų keliauti gana komfortiškai. Mandagumas yra kasdienio gyvenimo lygyje taikoma tolerancija, juk svarbiausia civilizacijos misija yra palengvinti visų gyvenimą. Pagarba žmogui svyruoja nuo paprasto mandagumo iki pasiryžimo išvengti branduolinio holokausto“ (p. 88–89). Kokie svarbūs šie žodžiai ir šiomis dienomis!
Civilizacija kaip atsvara realybei
1966 m. išspausdinamas R. Gary straipsnis „Moralinio naikinimo mistika“ (p. 127), kuriame jis kalba apie jausmų, romantizmo, patriotizmo, mitų, moterų, tėvų, meilės, humanizmo, Dievo demistifikavimą, kaip pagrindinę moralinio nuosmukio priežastį. Rašytojo teigimu, civilizacija yra dirbtinis kūrinys, sukurtas žmogaus, mitologija, nutolusi nuo tikrosios žmogaus prigimties. Civilizacija yra kova prieš gamtą, prieš tai, kas mes iš tikrųjų esame, pusiausvyros tarp realybės ir nerealybės ieškojimas. Ir žmogaus tobulėjimas labiau priklauso nuo mitų nei nuo mokslo, nes žmogus yra nuolat veikiamas baimių, nerimo, nusivylimų, visa kultūra gimė iš neurozės. Autorius civilizaciją priešina su realizmu ir totaliniu racionalumu, kuris niekaip nėra suderinamas su ta iliuzine būsena, kurioje kūrė van Goghas ar bet kuris kitas iškilus dailininkas, rašytojas, poetas. Sofizmų naikinimas psichoanalize ar kitomis realistinėmis priemonėmis veda tik į „kultūrinę kastraciją“ (p. 128). Rašytojas pateikia keletą konkrečių demistifikavimo pavyzdžių. Vienas jų yra seksualumo demistifikavimas – jei seksualumas perdėtai demonstruojamas, nelieka jokios paslapties, jokios erdvės vaizduotei, nes variantų skaičius, ką vyras ir moteris gali daryti lovoje, yra ribotas, o nudistų stovyklos yra pačios neerotiškiausios vietos pasaulyje (p. 129). Panašias mintis R. Gary išsako ir kitame straipsnyje apie perdėtą seksualumą Vakarų pasaulyje – „Vakarai, seksualumas ir seksologija“ (p. 259). Pasak rašytojo, taip žmogus elgiasi veikiamas baimės, neužtikrintumo, abejonės ir seksualumas yra kaip pabėgimas nuo persekiojančio nerimo jausmo. Seksualumo demistifikavimas gali būti prilygintas kastracijai, dievo Eroso nužudymui (p. 262).
Kitas pavyzdys yra moters demistifikavimas šiuolaikinėje visuomenėje. Tam jis 1965 m. paskyrė netgi atskirą straipsnį „Deivės sutemos“ (p. 90), kuriame su ironija ir sarkazmu pasakoja, kaip moters, visuomet buvusios mūsų civilizacijos pasididžiavimu, nebeliko, ji virto paprastu žmogumi. Sovietinėje Rusijoje tai visiškai normalu, tačiau autorius klausia, kaip tai galėjo nutikti Vakarų pasaulyje. Jis prieina prie išvados, kad moterys pačios ėmėsi savižudiškos kovos, kad paliktų savąsias deivės pozicijas ir nusileistų iki savo buvusių vergų lygio. 1977 m. interviu su Jérôme’u Le Thoru rašytojas yra pasakęs, kad moteriškumui jis teikia didžiulę svarbą, kad pirmasis moteriškas žodis, kurį pasaulis išgirdo, buvo Kristaus, pirmą kartą vyras prabilo kitokiu balsu, tačiau jį greitai perėmė ir ėmėsi ginti „stiprieji“, kas baigėsi persekiojimais ir žudynėmis (p. 289).
Taip pat, R. Gary nuomone, idealizmo demistifikavimas yra nesuderinamas su kultūra, nes tiek komunistiniuose Rytuose, tiek demokratiniuose Vakaruose žodis „idealistas“ tapo įžeidimu. Net žodis „grožis“ skamba įtartinai (p. 137). O iš tiesų mes esame kovos su realybe vaisius, mūsų pačių vaizduotės vaisius, kilmingumo, dosnumo, žmoniškumo, brolybės mitas. Deja, tačiau šių iliuzijų naikinimas realybe neretai baigiasi alkoholizmu, svaiginimusi narkotikais, o jie tėra dirbtinės iliuzinės būsenos kūrimas, bandymas pabėgti nuo realybės. Perdėtas demistifikavimas gali baigtis tuo, kad žmogų mes matysime tik kaip mėsą, kaip baltymų šaltinį, ir nebedaug lieka iki genocido, branduolinio ginklo naudojimo, fašizmo ar nacizmo. Savo straipsnį R. Gary baigia optimistine gaida, sakydamas, kad iš prigimties yra optimistas. Jo nuomone, kitas amžius sulauks visuotinio dvasinio atgimimo, galbūt susijusio su kokiu moksliniu atradimu, kuris iš dalies bus religinis, iš dalies – meninis.
Krizės visuomenė
Šiame „Metų“ numeryje rasite R. Gary tekstą „Priekabiavimo visuomenė“, parašytą 1969 m., vadinasi, prieš daugiau nei pusę amžiaus, bet nustebinantį įžvalgomis. Jame rašytojas konstatuoja, kad visuomenė yra ištikta pačios didžiausios psichologinės, moralinės ir dvasinės krizės, humanizmas mirė, o kartu su juo ir Žmogus didžiąja Ž. Nuolatinį nerimą mums kelia masinės informavimo priemonės, uoliai ir detaliai pranešdamos apie brutalumą, žiaurumą, nelaimes visame pasaulyje. Kai žmogui rodomi kenčiantys, badaujantys, žudomi kiti žmonės, ypač vaikai, o jis negali niekuo padėti, nieko pakeisti, viduje susikaupia pyktis ir neapykanta, kuri anksčiau ar vėliau prasiveržia. Kiti provokacijos pavyzdžiai yra vartotojiškumo skatinimas, biurokratija, vertybių naikinimas. „Kiekvienas yra laisvas sudaryti savo neįveikiamų jėgų sąrašą, kurios mus įdirgina šioje priekabiavimo visuomenėje“ (p. 201). O didžiausias pavojus yra masių abejingumas ir nenoras nieko keisti.
1975 m. straipsnyje „Papročiai: laisvas kelias provokacinei visuomenei“ R. Gary ypač kritikavo vartotojiškumą, kuris mums brukamas visais įmanomais būdais. Tas nuolatinis raginimas vartoti turėtų būti prilygintas agresijai, gangsterizmui, prostitucijai. Visko pertekusioje visuomenėje, kuri „nuolat auga“, žmogus bombarduojamas provokacijomis, reklamomis, „pavyzdžiais“, taip sukuriant nuolatinį trūkumo, neturėjimo, nusivylimo jausmą, galiausiai išsivystantį į tikrus Pavlovo refleksus, poreikį įsigyti kuo daugiau bet kokia kaina (p. 268). Neretai teigiama, kad be plėtros visa ekonominė sistema sugriūtų, tad žmogus paverčiamas ekonomikos rėmėju, apie moralę čia nėra jokios kalbos, kadangi prekes užsakinėja objektas, be sielos ir be sąžinės (p. 269). Mes visi tampame daiktais, manipuliuojamais reklamų, žiniasklaidos, „nuolat besiplečiančios ekonomikos“. Net žmonių tarpusavio santykiai neapsieina be daiktų kaip tarpininkų, ypač per šventes, o „Kristaus gimimas virto daiktų gimimu“ (p. 271).
Bet prie R. Gary atminimui skirto paminklo vilniečių išsaugoti medžiai, jo sukakčiai pražysiantis kaštonas skelbia ir kitokią žinią, leidžia patikėti, kad ne visi rašytojo būgštavimai išsipildė, mylintys gali daug, kas, jei ne jis, tai geriausiai žinojo.
1 Anissimov M. Romain Gary, le caméléon. – Paris: Éditions Denoël, 2004. – P. 63–65.
2 Gary R. Éducation européenne. – Paris: Gallimard, 2023. – P. 169.
3 Ten pat. – P. 25.
4 Ten pat. – P. 246.
5 Publikuoto „l’Express“ pavadinimu „Romain Gary: žmonės, drambliai“; 1957 m. sausio 4 d.
6 Gary R. L’affaire homme. – Paris: Gallimard, 2022. – P. 20–21. Toliau, nurodant tekstus ar cituojant iš šios knygos, rašomi tik puslapiai.
7 Ši istorija apie Raphaelio Matta gyvenimo ir veiklos panašumą į R. Gary romano „Dangaus šaknys“ pagrindinį veikėją Morelį nuskambėjo plačiai. 1960 m. laikraštyje „Skautų aidas“ buvo publikuotas laisvas vertimas iš tų pačių metų „Time“ straipsnio apie R. Matta gyvenimą ir keistą sutapimą su R. Gary romanu: „1956 m. romano autorius R. Gary gavo laišką iš Afrikos, Dramblio Kaulo Kranto. Rašė vietos medžioklės policininkas apie vieną iš savo padėjėjų, R. Matta. Laiške buvo išdėstyta, kad „Dangaus šaknų“ ir R. Matta istorijos esą labai panašios. Bet rašytojas R. Gary nei laišką parašiusio policininko, nei Matta nepažinojo ir nieko apie juos nebuvo girdėjęs.“
8 Lietuvių k. paskelbtas „Šiaurės Atėnuose“, 2023 12 22, iš prancūzų k. vertė Monika Nemanytė (http://www.satenai.lt/2023/12/22/laiskas-drambliui/).
9 Kaip tvirtina „New York Times“, 1960 m. spalio 12 d. JT Generalinėje Asamblėjoje N. Chruščiovas „daužė batu į stalą“, matyt, supykdytas Filipinų delegacijos nario Lorenzo Sumulongo pareiškimo, kuris diskusijose teigė, kad iš Rytų Europos buvo „atimta politinė ir pilietinė teisė“ dėl dominuojančios Sovietų Sąjungos įtakos regione.