Sukaktys
Karel Čapek. Kodėl aš ne komunistas
2025 m. Nr. 1
Iš čekų k. vertė Almis Grybauskas
Karelas Čapekas (1890–1938) – žymiausias tarpukario Čekoslovakijos rašytojas, ne vieną kartą nominuotas Nobelio premijai, pasižymėjęs kone visuose prozos žanruose nuo romano iki skilčių žurnaluose, o jo išverstų moderniųjų prancūzų poetų (pradedant Charles’iu Baudelaire’u) antologija davė impulsą naujai čekų poezijos krypčiai – poetizmui.
Šiandien gal labiausiai verta dėmesio tai, kad K. Čapekas vos dvejiems metams po Pirmojo pasaulinio karo praėjus parašė pjesę „R.U.R.“ (1920) apie dirbtinį intelektą, panaudodamas brolio Jozefo sukurtą žodį „robotas“, tuo inspiruodamas ne dešimtis, o šimtus ir dabar gal tūkstančius kitų autorių. Dramoje „Makropulo receptas“ (1922), romanuose „Absoliuto fabrikas“ (1922) ir „Krakatitas“ (1924) aptarė nemirtingumo siekį, branduolinio ginklo atsiradimą bei pasekmes. Ir visa tai be specialaus pasiruošimo, be specialiųjų efektų, be reklamos ir sensacijos.
Rašytojo 135-ųjų gimimo metinių proga publikuojamas tekstas „Kodėl aš ne komunistas“ – tai K. Čapeko atsakymas į savaitraščio „Přítomnost“ („Dabartis“) anketą, išspausdintas 1924 m. Vėliau visi atsakymai, kuriuos atsiuntė žymiausi to meto intelektualai, įskaitant ir keletą komunistų, buvo išleisti atskira knyga.
Atsakymas parašytas prieš šimtą metų, o tebėra svarbus šiandien: „Padorus žmogus negali stoti šalia to, kuris grasina kitiems.“
Šitas klausimas visai netikėtai iškilo žmonėms, nusiteikusiems užsiimti daug kuo, tiktai ne politika. Ir tikrai nė vienas jų nebūtų klausęs – kodėl nepriklausau agrarinei partijai? Arba – kodėl aš ne tautinis demokratas? Nebūti tarp agrarininkų nereiškia jokių konkrečių pažiūrų nei pasirinkto tikėjimo; tačiau nebūti komunistu reiškia būti nekomunistu; nebūti komunistu reiškia ne vien neigimą, bet ir tam tikrą kredo.
Man asmeniškai šitas klausimas – tikras palengvėjimas; nes kitaip tektų ne polemizuoti su komunizmu, o pačiam prieš save teisintis, kodėl aš ne komunistas ir kodėl negaliu juo būti. Lengviau man būtų būti juo. Gyvenčiau sau įsitikinęs, kad aktyviai prisidedu prie pasaulio pagerinimo; tarčiausi stovįs vargstančiųjų pusėje prieš turčius, badaujančiųjų pusėje prieš pinigų maišus; žinočiau, kaip apie ką galvoti, ko nekęsti, į ką nekreipti dėmesio. Vietoj to esu tarsi nuogas dilgėlėse: tuščiomis rankomis, neprisidengęs jokia doktrina, jaučiąs negalią padėti pasauliui ir dažnai nežinąs, kaip nuraminti savo sąžinę. Jeigu jau mano širdis vargingųjų pusėje, tai kodėl vis dėlto aš ne komunistas?
Todėl, kad mano širdis vargingųjų pusėje.
Mačiau bėdą tokią aitrią ir skaudžią, kad man apkarto viskas. Kad ir kur atsidūręs, nuo muziejų ir nuo rūmų bėgau pažiūrėti, kaip gyvena lūšnos, ir pasijusdavau žeminančioje bejėgiško stebėtojo padėtyje. Nepakanka žiūrėti, nepakanka užjausti; reikėtų prisiimti jų gyvenimą, tačiau bijausi mirties. Tas utėlėtas nežmoniškas vargas neiškyla nė ant vienos partijos skydo; tik iš saugaus atstumo komunizmas šūkčioja į tas baisias landynes, kur nėra net kablio, ant kurio galėtum pasikabinti, nė skuduro, kurį galėtumei pasitiesti; šaukia: kalta visuomenės santvarka, po poros metų, po dvidešimties suplevėsuos revoliucijos vėliava, o tada… Kaip čia taip, po poros metų, po dvidešimties? Kaip galite jūs abejingai leisti taip gyventi dar du žiemos mėnesius, dar dvi savaites, dvi dienas? Buržuazija, nenorinti ar nepajėgianti padėti, man svetima; lygiai svetimas ir komunizmas, vietoj pagalbos atnešantis revoliuciją. Jo siekis yra viešpatauti, o ne apsaugoti, jo šūkis – tai galia, o ne pagalba. Skurdas, badas, bedarbystė jam nėra gėda ir nepakeliamas skausmas, o tik rezervas tų tamsiųjų galių, kurios brandina įniršį ir ardančias jėgas. „Kalta visuomeninė santvarka.“ Ne, dėl to kalti mes visi, tie, kurie stovi rankas susikišę kišenėse, ir tie, kurie mosuoja revoliucijos vėliava.
Vargšai nėra jokia klasė, jie kaip tik beklasiai, atstumti ir neorganizuoti, jie niekad neatsidurs ant sosto laiptelių, kad ir kas jame sėdėtų. Alkanieji nenori valdyti, jie nori valgyti; žvelgiant į bėdą nesvarbu, kas yra valdžioje, svarbu, ką jaučiame žvelgdami. Vargas nėra kokia institucija arba klasė, tai nelaimė; ieškodamas raginimo tiesiogiai ir žmogiškai padėti, randu šaltą klasių kovos doktriną. Negaliu būti komunistu, nes jų moralė nėra pagalbos moralė. Nes skelbia visuomenės santvarkos pakeitimą, o ne visuomenės šunvotės – skurdo ir vargo – pašalinimą. Nes – jei apskritai nori padėti vargstantiems, – daro tai su sąlyga: pirmiau turime paimti valdžią, o paskui (gal) ateis ir jūsų eilė. Bet ir toksai sąlyginis gelbėjimas nėra niekuo garantuotas.
Vargšai nėra masė. Tūkstantis darbininkų gali padėti vienam darbininkui jo egzistencinėje kovoje, tačiau tūkstantis vargšų negali padėti vienam vargšui nė duonos kepalėliu. Nuskurdęs, išalkęs, nusivylęs žmogus lieka visiškai vienišas. Jo gyvenimas yra istorija jam pačiam, jis nejaučia bendrystės su kitais; tai individualus atvejis, nes tai nelaimė, nors ir panaši į kitus atvejus kaip vienas grumstas į kitą. Perverskite visuomenę į kurią norit pusę, vargšai visada atsidurs dugne, dar nebent prisidės naujų.
Nė per plauką nesu aristokratas, tačiau nevertinu masių. Beje, turbūt niekas rimtai ir netvirtina, kad masės valdys. Jos tiktai įrankis siekiant tam tikrų tikslų; jos tik politinė medžiaga daug griežtesne ir aršesne prasme nei kitų partijų nariai. Reikia sugrūsti žmogų į kokią nors formą, kad taptų masine medžiaga, įmauti į tam tikros medžiagos ar tam tikrų idėjų uniformą. Deja, po metų, pusantrų idėjų uniformos nebenusiplėši. Imčiau komunizmą didžiai gerbti, jei ateitų pas darbininką ir garbingai pasakytų: „Kai ko iš tavęs reikalauju, bet nieko už tai nežadu, noriu, kad būtum man gabalu, vienetu, medžiaga, taip, kaip esi gabalas ir medžiaga fabrike, turėsi tylėt ir paklusti, kaip tyli ir paklusti fabrike. Už tai po to, kai viskas jau pasikeis, liksi tuo, kuo esi, bus tau gal geriau, gal blogiau, nieko neprižadu, pasaulio tvarka nebus tau nei dosnesnė, nei malonesnė, tačiau bus teisingesnė.“ Manau, kad dauguma gerokai pamąstytų apie tokį pasiūlymą, ir būtų jis juk visai sąžiningas, ir, kas žino, gal dėl moralinių priežasčių netgi priimtinesnis nei visi ligtoliniai siūlymai.
Maitinti vargšą žmogų pažadais yra vargetos apvogimas. Gal jam ir lengviau gyventi, kai regi ant alksnio paišomas grūšias, tačiau praktiškai ir šiandieną, lygiai kaip ir prieš šimtmečius, geriau žvirblis saujoj nei briedis valdžios aptvare, ir geriau ugnis krosnyje nei raudonas gaidys ant rūmų stogų, kurių, beje, pas mus gerokai mažiau, nei galvoja žmogus, kuriam vietoj akių įspaudžiama klasinė sąmonė; nes su nedidelėmis išimtimis esame gan neturtingas kraštas, apie gyvenimo lygį kalbant, kas dažniausiai užmirštama konstatuoti. Kartojama, kad vargšas neturi ką prarasti, bet juk priešingai – vargšas rizikuoja daugiausia, nes jeigu praras, tai praras paskutinę duonos kriaukšlę; su vargšo kriaukšle nedera eksperimentuoti. Kiekvienai revoliucijai reikėjo kuo didesnio žmonių skaičiaus, ir kas bebūtų, – karas, valiutų krizė ar dar kas nors, – vargšas patirs tai pirmas ir sunkiausiai; nėra tiesiog ribos, nėra dugno bėdai. Pasaulyje labiausiai sutrešę ne turtingųjų būstai, o vargšų trobos, supurtykit pasaulį ir pažvelkit, ką ten užgriuvo.
Tad ką daryti? Aš nesileidžiu užliūliuojamas žodelio „vystymasis“, manau, kad bėda yra vienintelis dalykas pasaulyje, kuris nesivysto, o tik chaotiškai auga. Tačiau negalima atidėlioti vargšų klausimo iki kažkokios būsimos santvarkos; jeigu apskritai norime jiems padėti, turim pradėti šiandien. Žinia, iškyla klausimas, ar šių dienų pasaulis turi tam reikiamų moralinių pajėgų; komunizmas tvirtina, jog ne; štai čia ir yra tasai „ne“, kur mes išsiskiriame. Nors ir nesiimčiau teigti, jog šioje socialinėje Sodomoje esama užtektinai tobulų teisiųjų, tačiau kiekviename iš mūsų, sodomiečių, yra bent trupinėlis teisiojo, ir tikiu, kad po ilgesnių pastangų ir pakankamo pamojavimo rankomis galėtume susitarti dėl gan padoraus teisingumo. O komunizmas sako, kad susitarti negalime, ir, matyt, smarkiai abejoja žmogiškosiomis daugumos žmonių savybėmis, apie ką dar pakalbėsime. Šiandienos visuomenė nesubyrėjo, kai įvedė šiokią tokią bedarbių, senolių ir ligonių apsaugą; nesakau, kad to pakanka, tačiau man ir vargšams svarbu, jog bent tiek pavyko atlikti šiandien ir čia, ilgesingai nelaukiant skaisčios dienos, kai suplevėsuos revoliucijos vėliava. Tikėti, kad vargšų problema yra šios dienos, o ne būsimos santvarkos užduotis, žinia, reiškia nebūti komunistu. Tikėjimas, kad svarbiau duonos kąsnis ir šiluma krosnyje šiandien, o ne po dvidešimties metų įvyksianti revoliucija, atskleidžia labai nekomunistišką temperamentą.
Keisčiausias ir nežmoniškiausias komunizmo bruožas yra ypatingas jo atšiaurumas. Kuo blogiau, tuo geriau, – jei motociklas partrenkė kurčią senutę, tai bus supuvusios šiandieninės santvarkos įrodymas; jei darbininko pirštas įklius tarp mašinos krumpliaračių, tai tą pirštą sutraiškys ne įrenginio mechanizmas, o buržuazija, ir atliks tai su kraugerišku malonumu. Širdys visų tų žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra komunistai, yra sugyvulėjusios ir šlykščios nelyg votys; nieko gero nėra šių dienų santvarkoje, kas yra, viskas blogai.
Vienoje baladėje Jiřís Wolkeris rašo: „Giliausiai tavo širdy, Vargše, matau aš neapykantą.“ Baisus tai žodis, ir kliūva man, kadangi visai čia netinkamas. Vargšų žmonių širdyse tvyro greičiau nusistebėjimo vertas ir šviesus linksmumas. Darbininkas prie staklių daug linksmiau pašmaikštaus negu fabrikantas arba fabriko direktorius; mūrininkai statyboje pažers daugiau pokštų nei statybos viršininkas ar statomo namo savininkas, o jei kas nors namuose dainuoja, tai greičiausiai grindis šveičianti tarnaitė, o ne pati ponia. Vadinamasis proletaras iš prigimties linkęs į beveik džiaugsmingą ir vaikišką gyvenimo sampratą; komunistinis pesimizmas ir niauri neapykanta dirbtinai pumpuojama į jį, ir dar nešvariais vamzdžiais. Toksai beviltiško niūrumo importas vadinamas „revoliuciniu masių auklėjimu“ arba „klasinio sąmoningumo stiprinimu“. Iš vargšo, kuris turi ir taip mažai, atimamas dar ir paprastas gyvenimo džiaugsmas; tai pirmoji įmoka už būsimą geresnį pasaulį.
Nesvetingas, nežmoniškas tas komunizmo klimatas; nėra jokios vidutinės temperatūros tarp ledinės buržuazijos ir revoliucinės ugnies; nėra nieko, kuo proletaras galėtų su nauda ir netrukdomas užsiimti. Nėra pasauly vakarienės, nebūna pietų – arba supelijusi vargšo pluta, arba ponų apsirijimas. Nėra meilės – arba turčių iškrypimai, arba proletariškas vaikų veisimas. Buržua įkvepia savo paties puvenas, o darbininkas džiovos bacilas; oras nelyg visai išnykęs. Nežinau, ar žurnalistai ir rašytojai įsigyveno į šį beprasmišką pasaulio paveikslą, ar jie sąmoningai meluoja; žinau tik, kad naivus ir nepatyręs žmogus, koks dažniausiai yra proletaras, gyvena baisiai iškreivintame pasaulyje, kuris jam išties nevertas nieko kito, nei būti iš pat šaknų išverstas. Vis dėlto, kadangi toks pasaulis tėra fikcija, visai ne pro šalį būtų kad ir kokiu nors revoliuciniu veiksmu išrauti jį iš šaknų, tokiu atveju ir aš su džiaugsmu to imčiausi. Nėr abejonės, mūsų ašarų pakalnėje per daug neišpasakytų nelaimių, pervirš kančių, santykinai nedaug gerovės ir visai mažai džiaugsmo; aš pats nemanau, kad būčiau linkęs piešti pasaulį rožinį, bet kur tik užkliūvu už nežmoniško komunistinio negatyvo ir tragiškumo, bemat norisi man karštai protestuoti, jog tai netiesa ir kad viskas yra ne taip. Sutikau tik nedaug žmonių, kurie, srėbdami prėską lapienę iš balandų, nebūtų užsitarnavę išgelbėjimo; labai mažai tokių, ant kurių galvų santūrus ir viską pasveriantis Viešpats galėtų pasiųsti ugnį ir sierą. Pasauly esama daug daugiau ribotumo nei tikros piktybės; esama juk gan simpatijos ir pasitikėjimo, daugiau prielankumo ir geros valios, nei kad jau reiktų dėti kryžių ant žmonijos. Netikiu nei šiandieninio, nei būsimo žmogaus tobulumu; pasaulis nepavirs rojumi nei geruoju, nei revoliucijos prievarta, nei žmonių giminę išnaikinant. Bet jei galėtume kokiu nors būdu surinkti visa gera, kas vis dėlto glūdi kiekvieno mūsų nuodėmingoje prigimty, tikiu, kad tuo galėtume grįsti daug malonesnį nei ligšiolinis pasaulį. Tikriausiai pasakysit, kad tai silpnadvasiška filantropija; ką gi, esu iš tų idiotų, kurie myli žmogų todėl, kad tai žmogus.
Lengvai galime pasakyti, kad miškas juodas. Tačiau nė vienas medis miške nėra juodas, jis žalias arba raudonas, kaip paprasčiausia pušis arba eglė. Lengvai ir pasakoma, kad visuomenė yra bloga, bet nueikite paieškot iš esmės blogų žmonių. Pabandykite spręsti apie pasaulį be brutalių apibendrinimų, ir bematant nė pabirų neliks iš jūsų nusistatymo. Komunizmo prielaida yra dirbtinis arba sąmoningas pasaulio nepažinimas. Jeigu kas sako, kad nekenčia vokiečių, tokiam norėčiau patarti pagyventi tarp jų ir po mėnesio paklausčiau, ar nekenčia savojo buto šeimininkės, ar nori perrėžti gerklę germanui ridikėlių pardavėjui arba pasmaugti teutonę bobutę, iš kurios pirkosi degtukų. Viena nemoraliausių žmogaus dvasios ypatybių yra generalizavimo ypatybė; užuot reziumavęs patirtis, žmogus stengiasi jas pakeisti. Komunistiniuose laikraščiuose nerasite apie pasaulį nieko, išskyrus tai, kad jis niekingas; žmogui, kuriam ribotumas nėra pažinimo viršūnė, to truputį per maža.
Neapykanta, nežinojimas, nepasitikėjimas iš principo, – toks psichinis komunizmo pasaulis; medicininė diagnozė būtų: patologinis negatyvizmas. Jei žmonės virsta mase, jie tampa lengviau pažeidžiami šio užkrato, bet privačiame gyvenime jie atsparesni. Sustokite kuriam laikui šalia elgetos gatvėje, pažiūrėkite, kas iš praeivių greičiau ištrauks iš kišenės grašį; septyniais kartais iš dešimties tai bus žmonės, patys balansuojantys ant skurdo ribos, kitais trimis bus moterys. Tikėtina, iš šio fakto komunistas nuspręstų, kad buržujaus širdis kieta; man tiesiog gražu, – matau, jog proletaras dažniausiai turi gerą širdį ir yra linkęs bendrauti, mylėt, aukotis. Komunizmas su savo klasine neapykanta ir įtūžiu šitą žmogų nori paversti niekšu, ir tokio pažeminimo vargšas žmogus nenusipelno.
Šiandienos pasauliui reikia ne neapykantos, o geros valios, sutarimo ir bendradarbiavimo; jam reikia malonesnio moralinio klimato; manau, kad su trupučiu meilės ir širdingumo dar būtų galima padaryti stebuklų. Užstoju šiandienos pasaulį ne todėl, kad tai turtingųjų pasaulis, bet todėl, kad tai lygiai ir vargingųjų pasaulis, taip pat ir vidutiniųjų, tų rupiųjų tarp kapitalo ir proletariato girnapusių, kurie šiandien dar šiaip taip palaiko ir išsaugo didžiąją žmogiškųjų vertybių dalį. Nepažįstu tų dešimties tūkstančių turtuolių, tad ir negaliu jų teisti, tačiau teisiau klasę, vadinamą buržuazija, taip, kad man buvo prikišamas purvinas pesimizmas. Sakau tai tam, kad turėčiau didesnę teisę užstoti tuos, kurių ydas ir kaltes aiškiai matau. Proletariatas negali atstoti tos klasės, bet jis gali į ją įsiterpti. Nepaisant visų programinių suktybių, nėra jokios proletarinės kultūros; nėra šiandien nei etnografinės kultūros, nei aristokratinės, nei religinės; likusi tiktai tvirtu, konservatyviu ir kartu stipriai individualizuotu buržuazijos sluoksniu besiremianti kultūra. Jeigu proletariatas prisiimtų dalį šioje tradicijoje, jeigu tartų: gerai, perimsiu šiandienos pasaulį ir tvarkysiuosi jame su visomis jame esančiomis vertybėmis, gal pabandymui ir galėtume sukirsti rankomis; bet jei komunizmas veršis pirmyn su tuo, kad vienu ypu kaip nenaudingą broką atkirstų viską, ką vadina buržuazine kultūra, tai jau ne; bent kiek atsakingas žmogus paskaičiuoja, kiek su tuo prarandama.
Jau sakiau, kad tikras vargas nėra institucija, tai nelaimė. Gali perversti visas santvarkas, bet negali užkirsti kelio, kad žmogaus neištiktų nelaimė, kad jis nesusirgtų, nepatirtų bado ar šalčio, kad jam nereikėtų kada pagalbos. Kad ir ką darytum, nelaimė skiria žmogui moralinę, o ne socialinę užduotį. Komunizmas aštriai byloja, nekalba apie atjautos, geranoriškumo, paramos ir žmogiškojo solidarumo vertybes ir pasitikėdamas savimi skelbiasi nesąs sentimentalus. Kaip tik tai ir blogiausia, kad nesentimentalus, nes aš esu sentimentalus kaip kiekviena tarnaitė, kaip kiekvienas kvailys, kaip kiekvienas doras žmogus; tik nenaudėlis ir demagogas nėra sentimentalūs. Be sentimentalių priežasčių nepaduosi stiklinės vandens artimui, išprotavimai neprivers pulti ir padėti atsikelt parpuolusiam.
Dar yra prievartos klausimas. Nesu senmergė, nepradėsiu žegnotis išgirdęs žodį „prievarta“, ir prisipažinsiu, kad kartais mielai užtvočiau kalbančiam nesąmones ar tiesiog meluojančiam; deja, neišeina, nes arba aš silpnesnis už jį, arba jis per silpnas, kad galėtų gintis. Kaip matote, nesu labai narsus, bet jei kada buržujai pradės šūkauti eisią žudyti vargšų, tai tikrai nedelsiu ir bėgsiu padėti vargstantiems. Padorus žmogus negali stoti šalia to, kuris grasina kitiems; ir kautynės yra fair play; tad agitatorius, raginantis proletariatą ginkluotis, bet nešaukiantis prie ginklo ir buržuazijos, nuo kiosko savininko pradedant ligi banko direktoriaus, griauna žmonių bendruomenę ne prievarta, o pamindamas prigimtą ir paprastą garbės jausmą. Mane vadina „reliatyvistu“ dėl keistos ir turbūt gana sunkios intelektualinės kaltės, kad stengiuosi viską suprasti, graibausi visuose moksluose ir visose literatūrose, juodaodžių sakmes įskaitant, ir su mistiniu džiaugsmu atrandu, jog su trupučiu pastangų ir nuolankumo gali pasiekt tarpusavio supratimo su bet kokio odos atspalvio ar tikėjimo žmogumi. Matyt, esama kažkokios bendros visiems logikos ir bendro žmogiškųjų vertybių kraičio, kaip meilė, humoras, skanus maistas, optimizmas ir aibė kitų dalykų, be kurių neįmanoma išsiversti. O čia mane kartais siaubas ima, kad negaliu susikalbėti su komunizmu. Suprantu jo idealus, tačiau negaliu suprasti jo metodų. Kartais atrodo, kad kalbamės skirtingomis kalbomis, ar kad jo mąstymas valdomas kitais dėsniais. Jeigu viena tauta mano, kad žmonės turi pakęsti vienas kitą, o kita, kad žmonės turi ėst vienas kitą, tai skirtumas bus išties gan spalvingas, bet ne absoliučiai principinis; bet jei komunizmas tiki, kad nušauti žmogų į nugarą nėra nusikaltimas, tai jau čia yra tas, ko negaliu suprasti, nors ir sakoma man čekiškai; ir apima baisus chaoso bei tikros baimės, kad taip niekad nesusikalbėsime, jausmas.
Iki šiolei tikiu, jogei esama keleto moralinių ir blaivaus proto elementų, iš kurių žmogus atpažins kitą žmogų. Komunizmo metodas yra plataus masto užmojis skleisti tarptautinį nesusikalbėjimą, tai bandymas suskaldyti žmonių pasaulį į dalis, kurios nedera ir neturi ką pasakyti viena kitai. Kas gera vieniems, neturi ir negali būti gera kitiems, tarsi vienoje ir kitoje pusėje nebūtų fiziologiškai ir morališkai tokie patys žmonės. Duokite šen patį ortodoksiškiausią komunistą, ir jei jis nenudės manęs vietoje, tikiuosi, kad asmeniškai su juo susikalbėsiu dėl daugelio dalykų, kurie, žinoma, nelies komunizmo. Vis dėlto komunizmas iš principo nesutaria su tais kitais net ir tada, kai neliečiamas komunizmas, kalbėkite su juo apie blužnies funkciją, jis pasakys, jog tai buržuazinis mokslas; lygiai taip egzistuoja buržuazinė poezija, buržuazinis romantizmas, buržuazinis humanizmas ir taip toliau. Įsitikinimo jėga, būdinga komunistams kiekvienoje smulkmenoje, kone antžmogiška, ir ne todėl, kad tas įsitikinimas būtų toksai sutaurinantis, bet dėl to, kad su komunistais tiesiog neįmanoma ginčytis. Nes čia ne įsitikinimo jėga, o ritualinė jų instrukcija, galiausiai tiesiog amatas. Bet ko man labiausiai gaila, tai būtent proletarų, kurie taip tiesiog atskiriami nuo viso likusio išsilavinusio pasaulio, neduodant mainais nieko, išskyrus žavinčius revoliucinių malonumų vaizdus. Komunizmas užveria kordoną tarp jų ir pasaulio; ir tai jūs, komunistiniai intelektualai, su margai išdažytais skydais stovite tarp jų ir viso to, kas parengta naujai ateinančių daliai. Tačiau dar yra vietos taikos balandžiui, jeigu ne tarp jūsų, tai bent virš jūsų galvų arba tiesiog aukštybėse.
Palengvėjo man, kai pasakiau bent tiek, nors tai ir ne viskas, tarsi būčiau atlikęs išpažintį. Nesu jokios minios dalis, ir mano ginčas su komunizmu yra ne principų ginčas, o mano paties sąžinės. O jeigu būtų galima ginčytis su sąžine ir nesiginčyti su principais, tikiu, kad būtų galima bent jau suprasti vienas kitą, ir tai būtų jau nemažai.
Paul Verlaine. Save prakeikęs Arthuras Rimbaud
2024 m. Nr. 11
Pauliui Verlaine’ui – 180
Iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė
Paulį Verlaine’ą (1844–1896) žinome kaip prancūzų poetą lyriką, rašiusį jausmingas, šviesaus ilgesio, sugestyvaus muzikalumo persmelktas eiles. Jo „ore ištirpstanti poezija“ neretai lyginama su impresionistine tapyba, kai žodžiais, asonansais ir aliteracijomis grįstu garsynu, nelyginių eilučių ritmu sukuriami subtilūs sielos peizažai, atliepiantys ir dvasines adresato būsenas. Tačiau P. Verlaine’as rašė ir prozą, kuri yra ne mažiau reikšminga, nors skaitytojų ir menkai pažįstama jo kūrybos dalis. Jis yra sukūręs novelių, parašęs daugybę straipsnių, knygų apžvalgų ir pratarmių, kelionių įspūdžių, autobiografinių kūrinių: atsiminimų apie kalėjimo metus (nuo 1873 m. liepos iki 1875 m. sausio), ilgus ligoninėse praleistus mėnesius. Šiuose prozos tekstuose ryškiai atsiskleidžia dinamiška XIX a. antros pusės Prancūzijos tikrovė, sodri literatūros ir meno lauko dalyvių kasdienybė, prieštaringa paties autoriaus figūra. Net ir jo kūrybos pradžia sietina su keliomis kritinėmis esė, kurias 1865 m. vos dvidešimties sulaukęs P. Verlaine’as paskelbė spaudoje, ir tik po metų pasirodė pirma jo poezijos knyga „Saturniški eilėraščiai“ („Poèmes saturniens“, 1866). Taip pat ir po priverstinės užmaršties metų P. Verlaine’as 1883–1884 m. grįžo į literatūrą, iš pradžių – periodikoje, paskui – atskira knyga paskelbęs tris „Prakeiktųjų poetų“, tarp jų – Arthuro Rimbaud (1854–1891), portretus.
P. Verlaine’o – kritiko ir, sakytume, atidaus literatūros metraštininko – dėmesys krypsta į XIX a. „modernybę“, į amžininkus poetus ir rašytojus, tarp kurių iškeliami ir nelygstamos vertės kūrėjai, didžiausi jo paties autoritetai: Charles’is Baudelaire’as (1821–1867) ir A. Rimbaud, nepamirštamas, adoruojamas Rimbaud, kuriam skirtas nemažas pluoštas rašinių. Per paskutinius beveik dešimtį P. Verlaine’o gyvenimo metų parašyti straipsniai įtvirtino A. Rimbaud vardą ir kūrybą prancūzų literatūroje.
Šioje publikacijoje, jungiančioje ir dviejų didžių poetų sukaktis – A. Rimbaud 170-ąsias gimimo metines ir P. Verlaine’o 180-ąsias gimimo metines, skaitytojų dėmesiui pateikiami keli minėto pluošto tekstai: pirmo „Nušvitimų“ leidimo, prie kurio nemažai prisidėjo P. Verlaine’as, pratarmė; A. Rimbaud portretas iš „Prakeiktųjų poetų“. Savotiška šios knygos nuoroda yra ir straipsnio „Arthuras Rimbaud „1884“ pavadinimas, nors buvo parašytas 1887 m. poetų, rašytojų, kitų žymių asmenų biografijų rinkiniui „Šiandienos žmonės“ („Hommes d’aujourd’hui“, 1885–1893). Iš daugiau kaip puspenkto šimto rinkinį sudarančių tekstų P. Verlaine’o parašytos dvidešimt septynios biografijos. Publikaciją užbaigiantis straipsnis „Naujos pastabos apie Rimbaud“ paskelbtas 1895 m.
Pirmojo „Nušvitimų“ leidimo pratarmė
Knyga1, kurią pateikiame skaitytojams, parašyta tarp 1873 ir 1875 metų, keliaujant po Belgiją, Angliją ir po Vokietiją.
Anglų kalbos žodis „nušvitimai“ (Illuminations) reiškia spalvotas graviūras – coloured plates: ponas Rimbaud būtent tokia paantrašte pavadino savo rankraštį.
Kaip matysime toliau, knygą sudaro nedideli kūrinėliai; tai kerinti proza arba sąmoningai švelniai netaisyklingos eilės. Pagrindinės minties – nėra, o gal tik mes jos ten nerandame. Atvirai džiūgaujantis didelis poetas kuria pasakiškus peizažus, miglotus žavaus meilės jausmo eskizus ir demonstruoja tobulo stiliaus siekį (pasiteisinusį): drįstame pasiūlyti būtent tokį šios knygos apibendrinimą. Kviečiame skaitytojus gėrėtis kiekvienu kūrinėliu.
Tikriausiai čia pravers kelios trumpos biografinės pastabos.
Ponas Arthuras Rimbaud gimė padorių Šarlevilio (Charleville) (Ardėnai, Ardennes) miesto gyventojų šeimoje; ten jis puikiai, nors ir pamaištaudamas, baigė mokyklą. Turėdamas šešiolika metų, parašė gražiausius pasaulyje eilėraščius, kurių daugelį fragmentų neseniai paskelbėme savo paskvilyje, pavadinimu „Prakeiktieji poetai“2. Šiuo metu ponas Rimbaud eina trisdešimt antruosius metus ir važinėja po Aziją, kur užsiima statybos darbais. Sakytumei, toks „antrojo Fausto“3 Faustas – Mefistofelio auklėtinis ir anos šviesiaplaukės Margaritos sutuoktinis, buvęs didžiausias poetas tarp gyvųjų, tapęs genialiu inžinieriumi!
Jis ne vieną kartą buvo paskelbtas mirusiu. Nežinome, ar tai tiesa, bet tai mus labai nuliūdintų. Tebūna jam tai žinoma, jei dar gyvas. Nes mes buvom ir tebesam jo draugas.
Vėliau bus išspausdinti kiti du rankraščiai proza ir keli neskelbti eilėraščiai.
Ateityje turėsime naują Foraino4, kuris taip pat pažinojo poną Rimbaud, portretą.
Labai gražiame Fantino-Latouro5 paveiksle „Prie stalo“, atrodo, dabar esančiame Mančesteryje, matome šešiolikmečio Rimbaud, nutapyto iki pusės, portretą.
„Nušvitimai“ sukurti kiek vėliau.
Prakeiktieji poetai. Arthuras Rimbaud
Mes turėjome laimę pažinoti Arthurą Rimbaud. Šiandien mus skiria daugybė dalykų, nors, žinoma, mes niekada nenustojome nuoširdžiai žavėtis jo genijumi ir jo asmenybe.
Anomis gana tolimomis mūsų bendrystės dienomis ponas Arthuras Rimbaud buvo šešiolikos septyniolikos metų paauglys, bet jau sukaupęs visą poetinį bagažą, kurį tikri skaitytojai turėtų pažinti ir kurį mes bandysime aprašyti, pateikdami tiek kūrinių ištraukų, kiek pajėgsim.
Jis buvo aukšto ūgio, tvirtai sudėtas, beveik atletiškas, tobulai ovaliu iš rojaus ištremto angelo veidu, šviesiai kaštoniniais nuolat susitaršiusiais plaukais ir melsvomis nerimą keliančiomis akimis. Mokėjo ne tik savo gimtųjų Ardėnų simpatišką tarmę, deja, greitai prarastą, bet ir pasižymėjo to krašto žmonėms būdingu gebėjimu nesunkiai prisitaikyti; ši savybė gali paaiškinti, kodėl po pilku Paryžiaus dangumi taip spėriai išseko jo įkvėpimas, prabilus mūsų protėvių kalba, kurių tiesi ir taisyklinga raiška galiausiai pasirodė esanti pravarti!
Pirmiausia aptarsime pono Arthuro Rimbaud ankstyvąją poeziją, sukurtą vėlyvosios paauglystės metais – tuo nepaprastu vaikystės negalios, stebuklingos brandos tarpsniu; tada ištirsime jo veržlios dvasios skirtingus raidos etapus, iki pat literatūrinės kūrybos pabaigos.
Viena pastaba: jeigu šis rašinys netyčia patektų ponui Arthurui Rimbaud į rankas, tai tebūna jam žinoma, kad mes nevertiname žmogiškųjų paskatų ir patikiname, kad visiškai nepriekaištaujame jam apleidus poeziją (nors dėl to ir be galo liūdime), jeigu tik – tuo neabejojame – šis jo žingsnis buvo logiškas, garbingas ir būtinas.
Pono Rimbaud kūryba, kurios pradžia sutampa su jo pačia ankstyviausia jaunyste, tai yra – 1869, 1870, 1871 metais, pakankamai gausi ir sudarytų nemažos apimties tomą. Ji susideda daugiausia iš trumpų eilėraščių: sonetų, trioletų, keturių, penkių ar šešių eilučių posmų. Poetas niekada nenaudoja gretutinio rimo. Jo tvirtai sukalta eilutė retai griebiasi dirbtinių priemonių. Nedaug laisvų cezūrų, dar mažiau perkėlimų. Žodžiai visada parinkti atidžiai, kartais – tyčia pedantiškai. Kalba išlieka aiški ir skaidri, net ir tada, kai mintis aptemsta ar prasmė darosi nebeaiški. Rimai labai tvarkingi.
Mes negalėtume geriau patvirtinti to, ką čia dėstome, kaip jums pateikdami sonetą „Balsiai“ („Voyelles“):
I – raudonas, E – baltas, A – juodas, U – žalias,
O – mėlynas. Paslaptys bus šios įmintos:
A – juodas plaukuotų musių korsetas;
Jos zyzia ir tupia į dvokiančią balą.
E – šviesūs garai, palapinių baltumas,
Ledynų viršūnės, karaliai pražilę;
I – purpuras, kraujas išspjautas ir tyliai
Kvatojančios lūpos iš pykčio, drovumo.
U – jūrų žaliųjų liūliuojančios bangos
Ir pievų ramybė, kur ganosi bandos,
Alchemikų kaktą apgaubus ramybė;
O – vario skardus paslaptingas trimitas,
Pasaulių tyla, angelų sutrikdyta,
Omega, melsvi spinduliai amžinybės.6
Mūza (tiek to, tegyvuoja mūsų protėviai!), taigi, pono Arthuro Rimbaud Mūza dainuoja visais tonais, paliečia visas arfos ir užgauna visas gitaros stygas, ir virpina smuiką pačiu greičiausiu stryku.
Ponas Arthuras Rimbaud, būdamas didelis poetas iš Dievo malonės, kai tik nori, gali pavirsti tikru pašaipūnu.
To įrodymas – „Vakaro malda“ („Oraison du soir“) ir tie „Sėdintieji“ („Les Assis“) prieš kuriuos norisi klauptis ant kelių!
„Vakaro malda“: „Tarsi angelas barzdaskučio rankomis, sėdžiu / delnais sugniaužęs grubų briaunotą bokalą, / tiesus ir atstatęs krūtinę, su pypkute / dantyse, po plūduriuojančiomis dūmų burėmis. // Kaip senoje karvelidėje šilti ekskrementai, – / tūkstančiai svajų mane švelniai nudegina; / tada kartais mano širdis nuliūsta lyg medis, / kurį užlieja tas tamsiai geltonas auksas. // Paskui, rūpestingai sukramtęs savo svajas, / ištuštinęs tris ar keturias dešimtis bokalų, aš nusisuku / ir susitelkiu, kad patenkinčiau aštrų poreikį. // Švelnus kaip kedro ar isopo Viešpats, / aukščiausiai ir toliausiai paleidžiu srovę į tolimą dangų, / didiesiems heliotropams pritariant.“
Apie „Sėdinčiuosius“, ko gero, vertėtų papasakoti nedidelę istoriją, kad geriau juos suprastume. Ponas Arthuras Rimbaud, kuris tuo metu kaip eksternas mokėsi antroje licėjaus7 klasėje, labai dažnai pabėgdavo iš pamokų, ir kai, pagaliau – šitoks ėjikas! – pavargdavo dienąnakt bastytis po kalnus, miškus ir lygumas, užsukdavo į miesto biblioteką ir paprašydavo, vyriausiojo bibliotekininko supratimu, nepadorių knygų; tą nelemtą darbą dirbusio žmogelio vardas, kurio istorija neišsaugojo, sukasi man ant liežuvio, bet argi jis mums svarbus? Nuostabusis biurokratas, kaip bibliotekininkas privalėjęs pono Arthuro Rimbaud prašymu išduoti krūvą Rytų pasakų, Favart’o8 libretų ir neaiškių, labai senų ir retų mokslinių knygų, širsdavo, kad reikia atsikelti nuo kėdės dėl šito berniūkščio, ir mielai jį garsiai siųsdavo į nemėgstamą mokyklą, prie Cicerono, Horacijaus ir kažin kokių graikų. Berniūkštis, kuris, beje, daug geriau išmanė ir vertino senuosius autorius nei anas seniokas, galiausiai „supyko“, ir taip atsirado minėtas eilėraštis.
„Sėdintieji“: „Pajuodę nuo karpų, raupuoti, paakiais / pažaliavusiais; sutrauktais pirštais įsikibę savo šlaunų; / jų viršugalvis apaugęs neaiškia pagieža, / lyg senos sienos nuodingais augalais. // Iš epileptiškos meilės patys pavirto / keistais griaučiais, dideliais juodais skeletais – / kaip tos kėdės, kurių kreivas kojas /savosiomis apsiviję nuo ryto iki vakaro <…>“9.
Mes labai norėjome pacituoti visą šį eilėraštį – taip sumaniai ir apgalvotai hiperbolizuotą, tokį vientisą iki pat paskutinės eilutės ir tokį nepaprastai drąsų. Tokiu būdu skaitytojas galėtų įsitikinti geliančia poeto ironija, jo įkvėpimo jėga, ir mums teliktų įvertinti didžiausius, aukščiausius įgimtus gabumus – nuostabaus Proto paliudijimą; apatiško internacionalizmo laikais tai yra puikus prancūziškas, pabrėžiame – būtent prancūziškas – natūralaus ir mistinio rasės ir kastos pranašumo ženklas, tikrai neginčijamas žmogaus Dvasios, Sielos ir Širdies nemirtingo viešpatavimo patvirtinimas; tai Grožis, Jėga ir aukštoji Retorika, kurias 1883 metais norėjo paneigti mūsų įdomieji, subtilieji, savitieji, bet ir riboti, pernelyg riboti, apgailėtini natūralistai!
Keliuose čia pateiktuose kūriniuose netrūksta Jėgos pavyzdžių, bet toji jėga taip apsidangsčiusi paradoksų ir nepalenkiamos geros nuotaikos drabužiu, kad, galima sakyti, pasirodo lyg kokia persirengėlė. Mes ją, tokią nepalenkiamą, gražią ir gryną aptiksime šio straipsnio pabaigoje. O mus vilioja Grožis, ypatingas, anksčiau nepažintas grožis, kai neįprastos keistybės pasūdo ir pabarsto pipirais nepaprastą minties ir stiliaus sklandumą, dievišką paprastumą.
Mes patys jokioje literatūroje nežinome nieko žiauresnio ir švelnesnio, taip meiliai karikatūriško ir nuoširdaus, nei tokio gero ir nei tokio atviro, skambaus, tobulo kaip eilėraštis „Pakerėtieji“ („Les Effarés“):
Naktis ir vėjas toks žvarbus,
Iš lango sklinda pro virbus
Šviesa raudona,
Čia pat penki vaikai basi
Suklaupę žiūri, kaip rūsy
Gamina duoną.
Jie mato, kaip ranka miklia
Kepėjo minkoma tešla
Šiltai garuoja,
Kaip bandeles jis atsargiai
Į krosnį šauna ir smagiai
Dainas dainuoja.
Tarsi prie motinos krūties,
Sulaikę kvapą, jie sėdės,
Nors pusto, šąla,
Ir sniego apsupti puraus,
Jie lauks, kada pluta paraus,
Iškeps duonelė.
Kai po aprūkusiais skliautais
Pakvips jinai garais šiltais,
Virpės jų širdys,
Nuo kvapo to veidai įkais,
Po skarmalais vaikų menkais
Kūnelį šildys.
Ir, rodos, jiems gyvent smagu,
Mažiems jėzuliams nėr vargų,
Nors jie sušalę.
Prispaudę savo snapelius
Į rūsį spogso pro stiklus,
Širdelės sąla.
Jie šnabžda poterius ilgai,
Į šviesą veržiasi vaikai,
Tarsi į dangų,
Net kelnės plyšta per kelius,
Ir plaiksto plonus švarkelius
Šiaurys prie lango.10
Ką apie tai pasakysite? Šio „nediduko cuadro“11 originalumas leidžia ieškoti analogijų ne tų ar kitų poetų kūryboje, bet kitokiame mene, todėl mes tartume, kad tai – Goya12 – geriausias ir blogiausias. Paklausti Goya ir Murillo13 mums pritartų, taip ir žinokit.
Goya – taip pat ir „Utėlių gaudytojose“ („Les Chercheuses de Poux“), šįkart tai jaudinantis, spindulingas Goya, balta spalva baltame fone su rausvais ir melsvais efektais ir ta savotiška, kone fantastiška tapyba. Bet emocine įtampa ir sklandžiais skambiais rimais poetas visada pranašesnis už dailininką!
„Utėlių gaudytojos“: „Kai vaikas raudonai sukandžiota kakta / neaiškiam sapne baltą spiečių meldžia malonės, / palinksta prie jo lovos dvi žavios vyresnės sesės, – / jų liauni piršteliai švytinčiais nagais. // Jos pasodina vaiką prie lango, / plačiai atverto į melsvam rūke paskendusius gėlynus, / ir į jo tankius plaukus, sudrėkusius nuo rasos, / paneria savo gležnus, baisius ir užburiančius pirštus. // Jis klausosi giesmės jų baikštaus alsavimo, / saugančio saldų augalų ir rožių kvapą, / ir kartais pertraukiamo sučepsėjus, seilėms / nudrykus ant lūpų ar kilus norui pabučiuoti. // Jis girdi, kaip juodos jų blakstienos virpa tyloje / kvapnioje; o jų elektriškai švelnūs pirštai / jo svaigų snūdulį sutrikdo, / karališkais nagais marindami utėliukes. // Tada jame sukyla Tingulio vynas, / siausti kviečiantis armonikos atodūsis; / pagal glamonių ritmą vaikas jaučia / slaptoje vis gimstantį ir užgęstantį norą pravirkti.“
Netaisyklingas paskutinio posmo rimas, tarp trūkstamos jungties ir galutinio taško ore tarsi pakibusi pabaigos frazė trapų eilėraščio žavesį pripildo lengvų linijų ir virpančios faktūros. Ir šių kelių eilučių daili slinktis, gražus lamartiniškas14 bangavimas, tarsi susiliejantis su sapnu ir muzikos garsais, argi ne?! Drįstame pridurti – rasiniškas15 ritmas ir – nebijokim pripažinti – net toks, kaip Vergilijaus!
Mus gundo daug kitų ekstazėn vedančių, perversiškos ar tyros grožybės rinktinių pavyzdžių, bet šiam antram straipsniui viršijus įprastinę apimtį, esam priversti praleisti tiek ir tiek žavių stebuklų ir, burtininko pakviesti, įžengti į nuostabias Jėgos valdas – poemą „Girtas laivas“ („Le Bateau ivre“): „Kai plaukiau aš tėkme abejingųjų Upių, / Manęs lynais netraukė jau vyrai tvirti: / Raudonodžiai rėksniai juos ant kranto užklupo – / Tapo jie taikiniais, prie stulpų pririšti. // Niekada man jokia įgula nerūpėjo, / Nei ta medvilnė anglų, flamandų javai. / Kai žmonių nebeliko, triukšmų negirdėjau, / Pasroviui upės leido man plaukti laisvai <…>“16.
O ką gi pasakyti apie „Pirmąją komuniją“ („Les Premières Communions“): poema per ilga, kad ją čia įdėtume, ypač – po kitų gausių citatų; ir, beje, mums visiškai nepriimtina dvasia, atrodo, atsiradusi dėl Michelet17 – nusenusio bedievio, nešvarių moteriškų apatinių žinovo Michelet ir tokio Parny18 (dar vienas Michelet, kurio nei mes, nei niekas kitas negarbina) nelemtos įtakos; taigi, ką pasakyti apie šią kolosalią poemą, nebent tai, kad mums labai patinka jos giluminė darna ir visos eilutės be išimties? Štai, pavyzdžiui: „Adonaj! Lotyniškų žodžių galūnės / žaliam blizgiam danguj paskandina Galvas paauksuotas / ir išteptas skaisčiu dieviškos krūtinės krauju; / plačios sniego baltumo drobės apdengia saulę!“19
Po „Kruvinosios savaitės“20 parašytas grožybių pilnas eilėraštis „Paryžiuje daugėja gyventojų“ („Paris se repeuple“)21: „Apleistus rūmus apkalkit lentomis; / pakerėta vakarykštė diena atgaivins jūsų žvilgsnius; / anava pulkas rusvaplaukių damų kraipo klubus! <…> // Kai kojomis smarkiai trypei iš pykčio, / Paryžiau! / Kai gavai šitiek peilio dūrių, / kai guli nurimęs, tavo vyzdžiuos skaisčiuose sustingo / dalelė gerosios laukinės ateities…“
Toliau tęsiant mintį – „Budėtojai“ („Les Veilleurs“), eilėraštis, kurio, deja, nebeturime ir kurio nebegalėtume atkurti iš atminties, mums paliko tokį stiprų įspūdį, kaip jokios kitos eilės. Koks jausmas, koks užmojis, koks šventas liūdesys! Ir kokia aukščiausio sielvarto išraiška, kad mes tikrai drįstame manyti, jog ponas Arthuras Rimbaud niekada neparašė nieko gražesnio!
Į mūsų rankas buvo patekę nemažai puikių poemų, kurias praradome dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių ir nuolatinio neramaus blaškymosi po šalį. Todėl visų pažįstamų ir nepažįstamų bičiulių, kurie turėtų „Budėtojus“, „Pritūpimus“ („Accroupissements“), „Bažnyčios vargšus“ („Les Pauvres à l’église“), „Nakties budintojus“ („Les Réveilleurs de la nuit“), „Muitininkus“ („Douaniers“), „Žanos Marijos rankas“ („Les Mains de Jeanne-Marie“), „Gailestingąsias seseris“ („Les Soeurs de charité“) ir kitus garbingu vardu pasirašytus dalykus, meldžiame mums juos perduoti, turint omenyje tikimybę, kad šis darbas dar gali būti pratęstas. Mes primygtinai to prašome Literatūros garbės vardu. Persirašytus eilėraščius nedelsdami grąžinsime jų didžiadvasiams saugotojams.
Jau laikas užbaigti šį dėl pateisinamų priežasčių taip išaugusį rašinį.
Corbière’o22, Mallarmé23 vardai ir kūryba jau užsitikrino vietą istorijoje; jie skambės žmonių lūpose, jie vertai pasiliks jų atmintyje. Corbière’as ir Mallarmé išspausdino savo negausią, bet didžią kūrybą. Ponas Rimbaud, būdamas per daug aplaidus, aplaidesnis net už Corbière’ą, kuris bent pateikė skaitytojams vieną rinkinį, nė negalvojo apie savo eilėraščių publikavimą.
Maždaug 1873-iaisiais, pirmais „Renaissance“ leidimo metais24, jam nežinant buvo išspausdintas – ir tai buvo geras darbas – vienintelis, beje, jo paties atmestas ar bent atsižadėtas eilėraštis. Vadinasi „Varnai“ („Les Corbeaux“). Smalsuoliai galės pasimėgauti tuo neabejotinai patriotiniu eilėraščiu, kuris mums labai patinka, bet tai dar ne viskas. Mes didžiuojamės būdami pirmieji, pasiūlę protingiems amžininkams nemažą gardaus Rimbaud pyrago gabalą!
Jeigu dėl to būtume taręsi su ponu Rimbaud (jo, nežinia kur esančio, neturime adreso), visai tikėtina, kad jis būtų mus atkalbinėjęs imtis net ir šio rašinio apie jo kūrybą.
Toks save prakeikęs tas Prakeiktasis poetas! Bet neblėstanti draugystė, literatūrinė ištikimybė mus paskatino pasielgti nediskretiškai ir padiktavo šias eilutes. Tuo blogiau jam! Tuo geriau jums, argi ne? Bus išsaugota bent dalis lobio, kuriuo visiškai nesirūpina jo valdytojas, ir jeigu tai – mūsų nusikaltimas, tai tebūnie – felix culpa25!
Kurį laiką paviešėjęs Paryžiuje, vėliau – leidęsis į daugiau mažiau pavojingas keliones, ponas Rimbaud pakeitė kryptį ir sąmoningai ėmėsi rašyti (jis!) pačią naiviausią ir paprasčiausią poeziją, sudarytą vien tik iš asonansinių skambesių, neaiškių žodžių, vaikiškų ar primityvių frazių. Stengdamasis pasirodyti gležnas ir silpnas, jis pasiekė tikrų lakoniškumo, miglotumo, beveik nepastebimo žavesio stebuklų. „Ji vėl atgauta. / Kas? – Amžinybė. / Jūra nutolusi / kartu su saule“26.
Bet poetas traukėsi. Turime omenyje: poetas kiek specifine, korektiška šio žodžio prasme.
Tada pasirodė nuostabus prozininkas. Rankraštis, kurio pavadinimo nebeprisimename, kupinas keistos mistikos ir skvarbiausių psichologinių įžvalgų, pateko į tokias rankas, kurios jį kažin kur pradangino.
1873 metais Briuselyje (Poot ir Cie leidykla, Šū27 gatvė, Nr. 37) pasirodęs „Sezonas pragare“ („Une saison en enfer“) paskendo ir pražuvo baisioje užmarštyje, autoriui nė trupučio nepasirūpinus jo „reklama“. Jam labiau rūpėjo kiti dalykai.
Parašęs, mūsų nuomone, negrįžtamai prarastus „Nušvitimus“28 – seriją puikių fragmentų, taip pat proza, jis drąsiai, be jokių lėšų (nes nenorėjo pasinaudoti šeimos turtine padėtimi) apkeliavo visus žemynus, perplaukė visas jūras.
„Sezone pragare“ jis rašė: „Mano diena baigta. Aš palieku Europą. Jūrų vėjas nutvilkys mano plaučius, tolimų šalių saulė nudegins mano odą“29.
Visa tai labai gerai, ir jis išlaikė savo žodį. Ponas Rimbaud – laisvas žmogus, tai savaime aišku, nuo pat pradžių jam tai pripažinome, pasilikdami visiškai teisėtą išlygą prie jo sugrįžti vėliau. Juk argi mes, dideli poeto gerbėjai, nebuvome teisūs, sugavę jį ir uždarę į narvą su erelio etikete; ir be to, – jeigu Literatūra būtų priversta susitaikyti su tokiu praradimu – nejau drauge su jo vyresniuoju, bet ne didžiuoju broliu Corbière’u neprivalėtume be jokios ironijos liūdnai ir piktai šaukti: „Išseko / šventieji aliejai. / Pasimirė / zakristijonas!“30
Arthur Rimbaud „1884“
Félixas Fénéonas31, kalbėdamas apie Arthuro Rimbaud „Nušvitimus“, pagrįstai pasakė, kad jie yra anapus bet kokios literatūros ir, be abejo, ją pranoksta. Būtų galima šią ištarmę pritaikyti jo likusiai kūrybai – „Eilėraščiams“ („Poésies“) ir „Sezonui pragare“. Tam tikra prasme – išskirti patį žmogų ir jo gyvenimą ir iškelti juos virš paprastų žmonių būties. Galingas kūrybos išlaisvintas žmogus, nepriklausomas gyvenimas, toks nepriklausomas, kad apie jį seniai nebeturime jokių žinių ir net nenumanome, ar tas gyvenimas dar nenutrūkęs. Primityvus kaip žmogaus neliestas miškas ir gražus kaip laukinis žvėris. Su savo šypsenomis ir savotišku sąmojumi!
Arthuras Rimbaud gimė Šarlevilyje (Ardėnai) 185532 metais. Jo vaikystė buvo nepaprastai smagi. Truputį kaimiška, kupina knygų ir ilgų klajonių, kurios priminė tikrus nuotykius; klajonės ir knygos. Eksternu lankė gimtojo miesto koledžą, paskui perėjo į licėjų; tiktai jį labiau traukė ne pamokos, bet žavingas laukinis per miestą tekantis, tolyn nuvingiuojantis Masas, koketiška Kiulbiuto (Culbute) alėja ir patraukli Avetjero (Havetières) giraitė; Belgijos pasienis, kur Thomo Philippe’o (tuose kraštuose jis visur vadinamas Flipu, panašiai kaip ponios Pernel33 frazėje „Eime, Flipot, eime!..“) parduotuvėje tabako gausi beveik už nieką panosėje tų, „Kurie sako: „Po velnių!“, kurie sako: „Dink iš čia“34; ir kaimiečiai savo smuklėse; jo mokslai dėl to nė kiek nenukentėjo, nes nedaug kas buvo taip puikiai išsimokslinęs, kaip anas nedrausmingas mokinys. Beveik penkiolikmetis jis dvi ar tris dienas be tikslo klaidžiojo po Paryžių. 1870–1871 metais pakeliavo po kariaujančios Prancūzijos rytinę pusę ir vėliau mielai pasakojo apie Viler Kotrė (Villers – Cotterets) mišką ir apie per Rafė (Raffet) kaimą šviečiant mėnuliui šuoliuojančius ulonus. Komunos dienomis sugrįžo į Paryžių ir drauge su neaiškiais Flourenso35 keršytojais (tie baltais diržais pasidabinę efebai čiulbėdavo: Florencija36) trumpam prisiglaudė Šato d’O (Château – d‘Eau) kareivinėse. Departamento žandarmerija interdum37 rodė dėmesį, o gerieji sostinės policininkėliai buvo sučiupę Rimbaud ir dar mažiau dokumentų nei jis turintį jaunąjį didįjį Glatigny38, bet mūsų brangus draugas dėl to nepražuvo. Tačiau tik 1871 metų spalį39 jis apsistojo Paryžiuje ir prabilo Villono miesto kalba40. Per savo ankstesnę viešnagę buvo išgąsdinęs naivųjį André Gillį41. O šįkart – sukėlė Cros42 entuziazmą, užbūrė Cabanerį, sutrikdė ir sužavėjo nemažai kitų, daugybei kvailių įvarė baimės, netgi, sakoma, nuliūdino kai kurias šeimas, nuo to laiko jau seniai atgavusias visišką ramybę43. Būtent tuo metu sukurti pirmame „Prakeiktųjų poetų“ leidime pacituoti eilėraščiai „Pakerėtieji“, „Sėdintieji“, „Utėlių gaudytojos“, „Balsiai“, „Vakaro malda“ ir „Girtas laivas“; žurnale „La Vogue“ paskelbta „Pirmoji komunija“; antroje, dar neišleistoje „Prakeiktųjų poetų“ dalyje – „Fauno galva“ („Tête de faune“) ir „Pavogta širdis“ („Le Coeur volé“)44 (išskyrus „Vargšą Lelianą“45 žurnale „La Vogue“); ir nemažai kitų eilėraščių46, deja, perimtų – tai dar gražiai pasakyta – rankų, į kurias jie neturėjo patekti, kaip ir proza parašytas, amžiams prarastas rankraštis47, kartu su pirmiau išvardintais kūriniais pagiežingai nusviestas į šiukšlių – ir dar kokią! – dėžę.
Apie Rimbaud – žmogų ir poetą – nuomonės labai skirtingos. Vieni tvirtina viena, kiti – kita; toks protingas žmogus netgi pareiškė: „Betgi jis – velnias!“ Nei velnias, nei Dievas; tai Arthuras Rimbaud, vadinasi, – didis, absoliučiai originalus poetas, unikalaus vaizdingumo nepaprastas kalbos mokovas; ne toks kaip kiti vaikinas, tikrai ne, – bet grynas, tvirtas, be mažiausios suktybės, ir be galo aštraus proto; norėta jį paversti vilkolakiu, tačiau jo laukė šviesos ir jėgos pripildytas gyvenimas, nuostabiai logiškas ir vientisas, kaip ir jo kūryba; šioji, regis, išsitenka tarp dviejų dieviškų poemų proza iš rinkinio „Nušvitimai“ – tikro šedevro; tai ugnis ir krištolas, vandenys ir gėlių žiedai, bronzos ir aukso gaudesys.
A u š r a
Aš glamonėju vasaros aušrą.
Dar nieks nejudėjo priešais rūmus. Vanduo buvo miręs. Šešėlių tirštybė dar nenorėjo palikti kelių per girią. Ėjau žadindamas gyvus ir drungnus atodūsius, ir brangakmeniai ėmė žiūrėti, ir tykiai pakilo sparnai.
Eidamas taku, kur jau krito skaistūs ir blyškūs spinduliai, pirmiausia sutikau gėlę, kuri man ištarė savo vardą.
Nusišypsojau šviesiam upokšniui, išsidriekusiam tarp eglių; iš sidabruotos viršūnės atpažinau deivę.
Ėmiau tuomet plėšti vieną po kitos jos skraistes. Alėjoj, mojuodamas rankom. Lygumoj įskundžiau ją gaidžiui. Didmiesty ji lėkė tarp varpinių ir kupolų, ir lyg elgeta, bėgdamas marmuro krantinėmis, aš persekiojau ją.
Kelio viršūnėj, prie laurų giraitės, apglėbiau ją su visom josios skraistėm ir akimirksnį pajutau jos milžinišką kūną. Aušra ir kūdikis krito į samanas.
Kai pabudau, buvo pusiaudienis.
N e m i g o n a k t y s
Tai nušviestas poilsis, nei karštligė, nei nuoilsis, lovoj arba pievoj.
Tai draugas, nei aistringas, nei silpnas. Draugas.
Tai mylimoji, nei kankinanti, nei kankinama. Mylimoji.
Oras ir pasaulis, kurių niekas neieškojo. Gyvenimas.
– Taigi, tatai buvo?
– Ir sapnas vėsta.48
1872 metų liepa: kelionė ir stabtelėjimas Belgijoje, tiksliau – Briuselyje. Nustebina kelis sutiktus prancūzus, tarp jų – Georges’ą Cavalier49, vadinamą Medine Pypke. Tų pačių metų rugsėjis: persikelia į Londoną; ramus gyvenimas, klajonės po miestą ir pamokos; bendrauja su Eugène’u Wermerschu. 1873 metų liepa, incidentas Briuselyje: lengvas sužeidimas netyčia nutaikytu pistoletu; iterum50 kelios dienos Paryžiuje, kur mažai su kuo matosi; vėl Londonas, šiokie tokie sunkumai, trumpai gydosi ligoninėje. Išvyksta į Vokietiją. 1875 metais jį sutinka Štutgarte: labai padoriai atrodantį, kupiną, jo žodžiais, „filomatinio“ įkarščio ir besirausiantį bibliotekose; ten „Nušvitimų“ rankraštis buvo perduotas vienam žmogui, kuris juo pasirūpino. 1873 metais Briuselyje jau buvo išleista viena knyga – „Sezonas pragare“; tai įspūdinga psichologinė autobiografija, parašyta žėrinčia proza, kuri yra jos išskirtinė savybė. Nuo 1876-ųjų, kai jau buvo pervažiuota visa Italija ir išmokta italų kalba, kaip anksčiau – anglų ir vokiečių, pėdsakai pasimeta. Turėta ketinimų Rusijoje, sustota Vienoje (Austrija); keli mėnesiai Prancūzijoje; Senegalas, į kurį nubloškė laivo katastrofa, vėliau – Olandija; 1879–1880 metais atgabeno javapjoves į savo motinos ūkį tarp Atinji (Attigny) ir Vuzjė (Vouziers) ir ten žirgliojo prastais keliais sau lygių neturinčiomis kojomis. Maždaug tuo laiku mirė jo tėvas, buvęs armijos karininkas, palikęs dvi dukteris, iš kurių viena jau mirusi, ir vyresnį sūnų. Paskui pasklido gandai apie Rimbaud mirtį, nors niekas nebuvo aišku. Tiktai žinoma, kad apie 1885-uosius jį matė Adene, kur savo malonumui tęsė pradėtus gigantiškus projektus; o dar kitais, tai yra priešpaskutiniais, metais viena po kitos mus pasiekė raminančios naujienos.
Tokios svarbiausios šio be galo neramaus gyvenimo linijos. Nedaug aistrų, kaip pasakytų ponas Ohnet51, įsimaišo į šią greičiau intelektualią ir išties skaisčią odisėją. Galbūt kokia nors vedova molto civile52, viena kita ar net vienintelė londonietė, – tai ir viskas. Beje, ar tai svarbu? Neprilygstamas, nenusakomai didis gyvenimas ir kūryba – tokie, kokie yra – pendent interrupta53.
Nereikia per daug pasitikėti esamais Rimbaud portretais, įskaitant ir čia publikuojamą šaržą, kad ir kaip žavų ir menišką. Rimbaud tarp šešiolikos ir septyniolikos metų, kai sukūrė mums žinomą poeziją ir prozą, buvo daugiau gražus – ir net labai gražus – nei negražus; Mančesteryje esantis paveikslas „Prie stalo“ tai patvirtina. Jo šaltose šviesiai mėlynose akyse švietė savotiška švelni šypsena, o rausvų pilnų lūpų kamputyje ryškėjo karti raukšlelė, – toks paslaptingas juslingumas! Ateityje gal sulauksime patikimesnių portretų.
Sonetą „Balsiai“ čia pateikiame vien dėl jo neblėstančio populiarumo ir tam, kad karikatūra taptų aiškesnė. Mano kuklia nuomone, nepaprastas šio poetinio šedevro grožis nereikalauja teorinio paaiškinimo, į kurį kandusis Rimbaud tiesiog numotų ranka. Aš tai sakau dėl René Ghilio54, nueinančio, ko gero, per toli, kai ima piktintis, tikrąja šio žodžio prasme, dėl „žalio U“, kur aš, atvirai kalbant, matau vien tris puikias eilutes: „U…“ ir t. t.
Mano mielas drauge Ghili, iki tam tikros ribos esu tikrai didelis jūsų šalininkas, bet meldžiu, neužbėkim į priekį ir nejuokinkim žmonių labiau nei mums dera.
Jau netrukus – gražus ir labai išsamus Arthuro Rimbaud kūrinių leidimas55.
Naujos pastabos apie Rimbaud
Čia, kur gerai žinomas Arthuro Rimbaud vardas ir reputacija, ne vieta smagintis įkyriai kartojant tai, kas taip dažnai, vienais atvejais blogai, kitais – gerai, retkarčiais – labai gerai, buvo pasakyta apie žmogų ir poetą.
Tai bus daugiau biografinės pastabos nei ankstesniais kartais, o kalbant tiesiai šviesiai ir iš esmės, žinokite, kad baigiantis 1871 metų atostogoms, kurias praleidau pas artimus giminaičius56 Pa de Kalė (Pas-de-Calais) provincijoje, grįžęs į Paryžių radau Arthuro Rimbaud pavarde pasirašytą laišką su eilėraščiais „Apžavėtieji“, „Pirmoji komunija“ ir kitais, kurie mane apstulbino – tariant visiškai banaliai – savo nepaprastu originalumu.
Tame laiške kartu su atsiųstais minėtais eilėraščiais buvo daugybė keistų pasakymų apie eilių autorių, kaip: „mažas niekšelis“, „ne toks varginantis kaip Dzanetas57“, ir pridėta draugiška rekomendacija vieno, beje, labai šaunaus vaikino, netiesioginių mokesčių agentūros tarnautojo, jau mirusio, su kuriuo kadaise buvau pažįstamas, didelio alaus gėriko, proginio (bakchiško) poeto, muzikanto, piešėjo ir entomologo. Tačiau viskas atrodė labai neaiškiai; eilės buvo stulbinamai gražios, tikrai. Pasikalbėjau apie tai su draugais: Léonu Valade’u58, Charles’iu Cros, Philippe’u Burty59 (brangiais dingusiais šešėliais!), ir mes pakvietėme jį atvykti, suderinę su mano žmonos šeima, kurioje tuo metu buvau apsistojęs, kad ji, mano vėlesnei nelaimei, priims pagyventi „stebuklingą vaiką“. Atvykimo dieną abu su Cros nuskubėjom jo pasitikti į Strasbūro (Strasbourg), o gal – Šiaurės (du Nord) stotį ir prasilenkėme; ir visą kelią nuo Mažanta (Magenta) bulvaro iki Ramė (Ramey) gatvės galo iš širdies keikdami savo nesėkmę, jį suradome Monmartro kalvos papėdėje esančioje Nikolė (Nicolet) gatvėje, mano uošvio namuose, ramiai besikalbantį su uošve ir mano žmona. Tuo metu jis atrodė dar labai vaikiškai, rausvais apvaliais skruostais, ištįsusiu, kaulėtu ir savaip nerangiu vis tebeaugančio paauglio kūnu, lūžinėjančiu balsu ir labai ryškiu, kone kaimišku Ardėnų dialektu.
Sėdome pietauti. Mūsų svečiui labiausiai patiko sriuba, ir per visus pietus jis daugiau tylėjo, trumpai atsakydamas Cros, kuris tą vakarą pasirodė kiek per įkyrus, lyg koks negailestingas analitikas, klausinėjantis, kaip Rimbaud į galvą atėjo viena ar kita mintis, kodėl pavartojo tą, o ne kitą žodį, tam tikra prasme prašantis paaiškinti jo eilėraščių „genezę“. Svečias, kuris, žinau, niekada nebuvo labai šnekus, net išvis mažai bendraujantis, vangiai atsakinėjo tik vienskiemeniais žodžiais. Aš prisimenu nebent jo „pasisakymą“ apie šunis (aplink stalą šokinėjo iš Komunos skerdynių ištrūkęs, namuose priglaustas šuo, kažin kodėl šaukiamas Gastino): „Šunys, – pasakė Rimbaud, – yra liberalai.“ Nelaikau šios frazės kokia nors ypatinga, tik patvirtinu, kad taip buvo pasakyta. Vakaras neužsitęsė, nes atvykėlis pareiškė, kad kelionė jį šiek tiek išvargino…
Pas mus jis gyveno dvi savaites. Miegojo kambaryje, kur tarp kitų senienų kabojo pablukusi, gerokai apgadinta pastelė – vieno „protėvio“ portretas pelėsiais pažymėta kakta; toji išties klaikoka dėmė Rimbaud padarė nepaprastą, net siaubingą įspūdį, ir jo prašymu aš turėjau kitur išnešti apmusijusį markizą. Iš pradžių įtariau makabrišką farsą, tyčinę mistifikaciją… Bet labai greitai supratau ir net praėjus dvidešimt ketveriems metams tebesilaikau šios nuomonės, kad tai buvo dalinis laikinas proto sutrikimas, kaip dažniausiai pasitaiko išskirtinėms natūroms.
Kartą pamačiau jį išsitiesusį prieš saulę (spalio mėnesį!) ant asfaltuoto šaligatvio, šalia priebučio su keliais laipteliais, kuriais patenkama į namus.
Kieme esantį priebutį ir šaligatvį nuo gatvės skyrė tvora ir vartai, per kuriuos viskas matyti, ir priešais gyvenančių kaimynų akys buvo įsmeigtos į tą nepaprastą reginį.
Šie ir kiti panašūs ekscentriški poelgiai, bijau, kad paskutinieji – atsiduodantys pasalūniška klasta ir šalta pašaipa, privertė susimąstyti mano uošvę – geriausią, draugiškiausią ir pakančiausią moterį, ir buvo nutarta paprašyti tų mano draugų, kurie buvo pagelbėję ir prisidėję prie Rimbaud atvykimo į Paryžių, savo ruožtu jį priglausti ir suteikti pastogę iki sugrįžtant į namus tuo metu medžioklėje buvusiam mano uošviui; šis tikras buržua, to-o-oks ponas, nė akimirkos nepakęstų SAVO namuose tokio įsibrovėlio; o aš ir toliau nė už ką pasaulyje nenustojau domėtis Rimbaud kūryba.
Per beveik tris savaites, kiek tęsėsi nepaprastojo svečio viešnagė pas mane, tarp mudviejų užsimezgė labai artima draugystė.
Jis man nedaug ką papasakojo apie savo jau parašytus eilėraščius. Laikė juos nieku ir kalbėjo tik apie tai, ką norėtų veikti ateityje, ir tai, ką man sakė, išsipildė. Pradėjo kurti Laisvąsias eiles (vis dėlto tokias laisvas eiles, kurios dar nepanėšėjo į palaidas, ir nedarė kūlvirsčių, atsiprašau, nesąmonių, kaip kai kurie didžiausi „modernistai“); paskui kurį laiką rašė savotišką prozą: nepaprastai gražią, skaidrią, taip pat – gyvą, pulsuojančią, ir ramią, kai to reikia. Jis visa tai išdėstė per ilgus mūsų pasivaikščiojimus aplink Monmartro kalvą ir vėliau – Triudeno (Trudaine) ir Lotynų kvartalo kavinėse… O dar po kurio laiko leidosi į pavojingas keliones ir numirė labai jaunas.
Bet aš čia turėjau rašyti tik apie „Vanier“ leidykloje išleistą Arthuro Rimbaud poezijos pilną rinkinį, kuris ką tik pasirodė. Į jį sudėta viskas, ką buvo galima surinkti iš to, kas vadinama tikrąja poezija, t. y. „produkcija“, apimanti ir 1871 metus. Kiti ten įdėti dalykai parašyti vėliau. Žurnalo „La Plume“ skaitytojai apsidžiaugs suradę visus šedevrus ir patirs malonumą skaitydami esė, eskizus, net ankstyviausius jaunystės literatūrinius pasismaginimus!.. Rinkinio skaitytojus sužavės žinomos, beveik klasikinės eilės, pakerės eilėraščių „Ninos argumentai“ („Les Raisons de Nina“), „Manoji Bohema“ („Ma Bohème“), „Jausmas“ („Sensation“) poetinis įkarštis; kiti atšiaurūs, net žiaurūs eilėraščiai – „Septynmečiai poetai“ („Les Poètes de sept ans“), „Mano mažosios įsimylėjėlės“ („Mes petites amoureuses“) – sukels didesnį ar mažesnį baugų virpulį.
Šiais drungnais laikais argi ne tokius jausmus turi sužadinti poezijos rinkinys? Susižavėjimą, džiaugsmą ir… deramą, pagrįstą (čia būtent tas atvejis) pasibaisėjimą.
Versta iš: Paul Verlaine. OEUVRES CRITIQUES. ARTICLES ET PRÉFACES (1865–1886).
1 Arthur Rimbaud. Les Illuminations. – Paris: Editions de la Vogue, 1886. Tiražas – 200 egzempliorių. (Jeigu nenurodyta kitaip, visos pastabos – vertėjos.)
2 Straipsnis apie A. Rimbaud pirmiausia išspausdintas žurnale „Lutèce“ 1883 m. spalio ir lapkričio mėn. Kitais metais atskira knyga pasirodė trys pirmieji „prakeiktųjų poetų“ portretai: „Les Poètes maudits. Tristan Corbière. Arthur Rimbaud. Stéphane Mallarmé“ (Paris: Léon Vanier, 1884).
3 Turima omenyje Johanno Wolfgango Goethės (1749–1832) filosofinės poemos „Faustas“ antroji dalis (1832).
4 Jeanas Louis Forainas (1852–1931) – dailininkas, piešėjas, grafikas, karikatūristas, daug bendravęs su rašytojais (P. Verlaine’u, A. Rimbaud, Jorisu-Karlu Huysmansu) ir impresionistais.
5 Henri Fantinas-Latouras (1836–1904) – dailininkas, piešėjas, grafikas. Grupinis portretas „Prie stalo“ („Le Coin de table“) nutapytas 1872 m., dabar eksponuojamas Paryžiaus Orsė (Orsay) muziejuje.
6 Prancūzų poezija / iš prancūzų k. vertė Vaclovas Šiugždinis. – Vilnius: Versus aureus, 2012. – P. 68.
7 Kalbama apie Šarlevilio licėjų.
8 Charles’is Simonas Favart’as (1710–1792) – populiarių draminių vodevilių ir muzikinių komedijų autorius.
9 Visą eilėraštį sudaro vienuolika posmų.
10 Prancūzų poezija. – P. 66–67.
11 Paveikslas, scena (isp.).
12 Francisco José de Goya y Lucientes (1746–1828) – žymus ispanų dailininkas, nutapęs daugelį įvairių žanrų paveikslų, tarp jų – ir buitinių paprasto gyvenimo scenų.
13 Bartolomé Estebanas Murillo (1618–1682) – ispanų dailininkas, religinių paveikslų, žanrinių, taip pat ir vaizduojančių vaikus, scenų autorius.
14 Alphonse’as de Lamartine’as (1790–1869) – prancūzų romantizmo poezijos pradininkas.
15 Jeanas Racine’as (1639–1699) – garsus eiliuotų klasicizmo tragedijų autorius.
16 Visą V. Šiugždinio išverstą dvidešimt penkių posmų eilėraštį galima rasti 1980 m. vasario 16 d. savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Knygoje „Prancūzų poezija“ išspausdinti tik jo fragmentai: pradedant devintu keturiolika posmų, penkioliktas posmas praleistas.
17 Jules’is Michelet (1798–1874) – istorikas, rašytojas, daugiatomių Prancūzijos istorijos ir Prancūzijos revoliucijos istorijos autorius, reikšminga romantizmo epochos figūra. P. Verlaine’as greičiausiai turi omenyje „žmogiškojo švelnumo“ tematikai skirtas jo knygas „Meilė“ („L’Amour“, 1859), „Moteris“ („La Femme“, 1860), „Ragana“ („La Sorcière“, 1862).
18 Evariste Désiré de Forges de Parny (1753–1814) – populiarių erotinių ir meilės eilėraščių poetas.
19 Ilgoje sudėtingos struktūros poemoje A. Rimbaud ryškina skirtumą tarp naivaus paprastų žmonių tikėjimo ir ritualizuotos jo praktikos, tarp jų – ir Pirmosios komunijos. Cituojamame posme „paauksuotos Galvos“ – bažnyčią puošiantys Kristaus, Dievo Motinos, šventųjų paveikslai ir statulos, „skaistus dieviškos krūtinės kraujas“ – Jėzaus Širdies atvaizdas.
20 Kruvinoji savaitė (la Semaine sanglante) – 1871 m. gegužės 22–28 d., per kurias Prancūzijos reguliarioji kariuomenė po aršios kovos palaužė Paryžiaus komuną ir nuslopino miestiečių sukilimą. Vis dėlto kritika yra linkusi cituojamą eilėraštį sieti su Prancūzijos ir Prūsijos karo pabaiga, prancūzų armijos kapituliacija, priverstinėmis paliaubomis 1871 m. sausio pabaigoje ir atviru kai kurių visuomenės sluoksnių džiaugsmu dėl šio pralaimėjimo. Konkretus impulsas parašyti eilėraštį galėjo būti pirmomis kovo dienomis, dar iki Paryžiaus komunos pradžios, žurnale „Tautos šauksmas“ („Le Cri du peuple“) paskelbta Eugène’o Vermercho (1845–1878) „Paryžiaus baladė“ („La Ballade parisiennne“).
21 Visas eilėraščio pavadinimas „Paryžiaus orgija, arba Paryžiuje daugėja gyventojų“ („L’Orgie parisienne ou Paris se repeuple“).
22 Tristanas Corbière’as (tikr. Edouard’as Joachimas Corbière’as, 1845–1875) – simbolizmui artimas poetas. Jo vienintelis eilėraščių rinkinys „Aitrios meilės“ („Les Amours jaunes“, 1873) leidimo metais liko nepastebėtas. Būtent P. Verlaine’as, įtraukęs T. Corbière’ą į „Prakeiktuosius poetus“, jį sugrąžino į prancūzų literatūrą.
23 Stéphane’as Mallarmé (tikr. Etienne’as Mallarmé, 1842–1898) – žymus XIX a. antros pusės poetas simbolistas. Jo vardą ypač išgarsino P. Verlaine’as „Prakeiktuosiuose poetuose“ ir Jorisas Karlas Huysmansas (tikr. Georges’as Charles’is Huysmansas, 1848–1907) romane „Atvirkščiai“ („A Rebours“, 1874).
24 Iš tiesų – antrais žurnalo leidimo metais.
25 Laiminga kaltė (lot.).
26 Eilėraštis „Amžinybė“ („L‘Eternité“).
27 Rue aux Choux.
28 „Nušvitimai“ atsirado drauge su keliais kitais eilėraščiais. Ateityje bus išleistas prabangus pilnas raštų tomas su įdomiomis biografinėmis pastabomis ir keliais autoriaus atvaizdais (aut. past.).
29 Rimbaud A. Sezonas pragare. Nušvitimai / iš prancūzų k. vertė Sigitas Geda ir Juozas Mečkauskas-Meškela. – Vilnius: Andrena Dictum, 2003. – P. 14. Cituojamą ištrauką vertė J. Mečkauskas-Meškela.
30 Jauni žmonės, vadovaudamiesi, anot jų, gerais ketinimais, retkarčiais paskelbia eilių su A. Rimbaud pavarde. Būtina žinoti, kad šioje knygoje pateikiami eilėraščiai ir seniai nustojusiame eiti žurnale išspausdinta „Pirmoji komunija“ yra vieninteliai autentiški A. Rimbaud kūriniai. Sena draugystė mus įpareigoja padaryti šią pastabą (aut. past.).
31 Félixas Fénéonas (1861–1947) – literatūros ir meno kritikas, žurnalistas.
32 P. Verlaine’as apsiriko: tikroji A. Rimbaud gimimo data 1854 m. spalio 20 d.
33 Ponia Pernel – Molière’o (1622–1673) komedijos „Tartiufas, arba Apgavikas“ („Tartuffe ou L‘ Imposteur“, 1669) veikėja. P. Verlaine’as cituoja jos frazę, kuria ir pradedama komedija: „Eime, Flipot, eime. Nenoriu jų klausyt“ (Molière. Komedijos. Tartiufas. Don Žuanas. Šykštuolis. – Vilnius: Baltos lankos, 1997. – P. 9. Komediją „Tartiufas“ iš prancūzų k. vertė Aleksys Churginas.
34 Turima omenyje muitinė; toliau cituojama eilėraščio „Muitininkai“ pirma eilutė. Rašytojas, eseistas, A. Rimbaud mokyklos metų draugas Ernestas Delahaye (1853–1930), pirmos poeto biografijos autorius, prisimena, kaip jie bevaikštinėdami nuklysdavo į Belgiją ir pirmame pasienio kaime nusipirkdavo tabako. Paprastai muitininkai juos praleisdavo, palydėdami kumštelėjimu į pilvą ar į nugarą.
35 Gustave’as Flourensas (1838–1871) – rašytojas, aktyvus Paryžiaus komunos dalyvis; vadovavo penkių šimtų šaulių būriui.
36 Florencija – pranc. k. Florence: šio žodžio rašyba ir tarimas primena G. Flourenso pavardę.
37 Interdum (lot.) – kartais, retkarčiais.
38 Albert’as Glatigny (1839–1873) – poetas, dramaturgas, aktorius; mėgo klajūno gyvenimą.
39 Iš tiesų – 1871 m. rugsėjo 10 d. A. Rimbaud atvyko į Paryžių, gavęs P. Verlaine’o laišką ir kvietimą.
40 Paryžius – gimtasis François Villono (apie 1431–po 1463) miestas.
41 André Gillis (1840–1885) – dailininkas karikatūristas.
42 Charles’is Crosas (1842–1888) – poetas ir mokslininkas, padaręs išradimų fotografijos ir telegrafo srityse.
43 Turima omenyje P. Verlaine’o uošvių Mauté šeima, kurioje A. Rimbaud gyveno nuo 1871 m. rugsėjo 10 d. iki 25 d. Apie tai plačiau – kitame straipsnyje „Naujos pastabos apie Rimbaud“.
44 Turi būti: „Juokdario širdis“ („Le Coeur du pitre“).
45 „Pauvre Lelian“ – „Prakeiktųjų poetų“ skyrius apie patį P. Verlaine’ą.
46 „Žanos Marijos rankos“, „Pritūpimai“, „Budėtojai“, „Bažnyčios vargšai“, „Gailestingosios seserys“, „ Muitininkai“; maža vilties, kad šie eilėraščiai kada nors išnirs iš gilios neišmanymo bedugnės (aut. past.).
47 Kalbama apie „Dvasios gaudynes“ („Chasse spirituelle“) – iš tiesų dingusį rankraštį.
48 Rimbaud A. Sezonas pragare. Nušvitimai. – P. 137, 131. Poemas „Aušra“ („Aube“) ir „Nemigo naktys“ („Veillées“) vertė J. Mečkauskas-Meškela.
49 Georges’as Louis Marie Alexandre’as Cavalier (1842–1872) – inžinierius, taip pat dramaturgas ir žurnalistas.
50 Iterum (lot.) – vėl, dar kartą.
51 Georges’as Ohnet (1848–1918) – rašytojas ir žurnalistas, rašė populiarius romanus, dramas, scenarijus ir libretus.
52 „Labai maloni našlė“ (it.).
53 Visa frazė: pendent opera interrupta (Vergilijaus „Eneida“, IV giesmė, 88 eilutė). Viso fragmento vertimas: „Bokštai statyt jau pradėti, nebekyla, nei ginklo vartoti / Nebesimoko jaunimas, nei uostų, nei karo tvirtovių / Nieks nebestato; darbai nutrūkę stovi lig šiolei, / Riogso ir rūmai aukšti, ir dangų remią pastoliai“ (Vergilijus. Eneida / iš lotynų k. vertė Antanas Dambrauskas. – Vilnius: Vaga, 1989. – P. 67).
54 René Ghilis (tikr. René François Ghilbert’as, 1862–1925) – poetas simbolistas.
55 Straipsnis užbaigiamas sonetu „Balsiai“.
56 1871 m. birželį P. Verlaine’as, bijodamas būti apkaltintas palankumu Komunai, pasitraukė į Fanpū (Fampoux) kaimą pas savo dėdę Julieną Dehée, vėliau – į Lekliuzą (Lécluse). Į Paryžių grįžo rugpjūčio pabaigoje.
57 Poeto, rašytojo ir dramaturgo François Edouard’o Joachimo Coppée (1842–1908) vienaveiksmės komedijos „Praeivis“ („Le Passant“, 1869) pagrindinis veikėjas.
58 Léonas Valade’as (tikr. Paul-Valmir-Léon Valade-Gabel, 1841–1884) – poetas ir dramaturgas.
59 Philippe’as Burty (1830–1890) – meno kritikas, grafikas, piešėjas.
Witold Gombrowicz: „Nedaug tevertas žodis, kuris negeba žeisti“
2024 m. Nr. 8–9
Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė
Archyvinis dviejų bičiulių, rašytojo Witoldo Gombrowicziaus ir poeto Karolio Świeczewskio, Argentinoje gyvenančių lenkų emigrantų, pokalbis įvyko „Rex“ kavinėje Buenos Airėse. Po jo K. Świeczewskis, kaip pats teigia, namuose surašė klausimus ir „primetė“ W. Gombrowicziaus atsakymus. Netrukus pokalbio mašinraštį kruopščiai peržiūrėjo, pataisė ir papildė pats rašytojas. Būtent toks tekstas ir buvo pirmą kartą publikuotas Paryžiuje leidžiamame žurnale „Kultura“ 1956 m. Šio leidinio puslapiuose ne vienus metus W. Gombrowiczius skelbė ir Lietuvos skaitytojams gerai pažįstamą savo „Dienoraštį“.
Publikacija skirta W. Gombrowicziaus 120-ųjų gimimo metinių sukakčiai. Ją remia Lenkijos institutas Vilniuje.
– Jūsų kūrybą apgaubė kažkokia neištyrinėtos Mare Tenebrarum1 atmosfera. Jūs „Dienoraštyje“ nuolat aiškinate, komentuojate save, bet vis tiek nedaug kas Jus supranta. Kaip manote, kodėl taip yra?
W. G. Pirmiausia pakalbėkime apie mano kūrybinį darbą. Tie kūriniai daugeliui nesuprantami tiesiog todėl, kad nėra jiems parašyti. Bet kodėl reikalaujama, kad rašyčiau visiems? Tokiais pageidavimais komplikuojate labai paprastą procesą: 1. Sėdu prie stalo ir rašau sau, savo lygiu, savo paties malonumui, ir gal dar grupelei prigimtimi ir kultūra artimiems žmonėms. 2. Leidėjas išspausdina, nes, jo manymu, tam tikrus skaitytojus tai gali sudominti. 3. Kiti neprivalo to nei pirkti, nei skaityti.
Esu privatus žmogus. Rašau privačią, netgi tam tikra prasme konfidencialią literatūrą. Niekas nekvietė manęs dirbti biure, teikiančiame Dvasinį Peną masėms, o pagaliau ir netinku būti valdininku.
Tai nereiškia, kad visuomenė man nerūpi. Savo kūriniams rašau pratarmes kaip tik todėl, kad jie netaptų nereikalingų ir kenksmingų nesusipratimų šaltiniu. Neaiškinu, kas mano rašyme yra menas, nes to paaiškinti neįmanoma. Bet sakau: ne, nurimkite, nesu demonas, beprotis, anarchistas, netrokštu skandalų, jei parašiau taip ir anaip, vadinasi, dėl tokių ir anokių priežasčių.
– Bet ar nemanote, kad jei savo kūriniuose kalbėtumėte ne taip pašėlusiai, jei tas kalbėjimas nebūtų toks kraštutinis, balansuojantis ant dienos ir nakties ribos, – argi tai nebūtų labiau priimtina ir suprantama?
W. G. Pone Karoli, norėčiau, kad rimčiau žiūrėtumėte į menininko darbą. Kas iš tikrųjų yra menas? Tai bandymas išsakyti tai, kas nebuvo pasakyta, nuplaukti iki nežinomų žemynų – būtent tokia kraštutinė dvasios būsena susidaro ten, kur ji susiduria su Nežinomu ir Neįvardytu.
Kuo čia, po galais, dėtas skaitytojas, pats vidutiniausias? Ar lenkų literatūra visada turi būti skirta „skaitytojams“? Argi neįstengtume parašyti poros knygų, siekiančių žmoniją supančią naktį? Nežinau, ar darau tai gerai, ar blogai – tačiau bet kokiu atveju mano vieta ten, ties pačia šviesos pabaigos riba.
Sakysite, kad tamsoje lengviau pranešti pigieną. Man dėl to skaudu, bet nieko negaliu padaryti. „Garantijos ir pasitikėjimas“ tinka taupomosioms kasoms. Tikras gyvenimas tokių patogumų neturi.
– O kaip paaiškinsite, kad netgi tai, ką rašote „skaitytojams“, pavyzdžiui, žurnale „Kultura“ spausdinamame „Dienoraštyje“, taip sunkiai sutelpa galvoje, kelia tiek prieštaringų interpretacijų?
W. G. Tai jau visai kas kita. Čia iš tikrųjų galima paklausti: kodėl esi neaiškus, kai nori būti aiškus? Ką savyje turi tokio, kad provokuoji ir kad žmonės nepagauna tavo kūrybos esmės? Atsakymas: mano pasaulis kitoks nei mano skaitytojų pasaulis.
– Pažvelkime į tai iš arčiau. Ar Jūsų pasaulis kitoks todėl, kad Jūsų kitoks požiūris? Tai yra: ar nemanote, kad jei skaitytojai susipažintų su šiuolaikine dialektika – turiu galvoje pirmiausia Hegelio ir egzistencializmo dialektiką – kelias į Jūsų kūrybą būtų lengvesnis?
W. G. Žinoma. Aš iš vienos mokyklos, jie iš kitos. Mano manymu, toji lenkų inteligentija, išskyrus kai kurias išimtis, visiškai nesiorientuoja šiuolaikiniame pasaulyje. Žinote kodėl? Todėl, kad mes, deja, turime savo tautinį meną, literatūrą, filosofiją – o visa tai nėra pakankamai išsamu ir universalu. Argentinietis, kuris nėra pernelyg apkrautas savo istorijos balastu, jei tik nori, ryte ryja svarbiausias pasaulio knygas. O mes vidurinėje mokykloje turėjome kišti į save romantizmus ir mesianizmus – todėl pritrūko laiko susipažinti su žmogumi, jo kultūra, istorija, mintimi, jo kūrimusi pasaulyje. Buvome pasmerkti antrarūšei ir lokaliai pasaulio interpretacijai. Skaitėme Rejų, bet neskaitėme Montaigne’io. Skaitėme Skargą ir todėl neskaitėme Pascalio. Neskaitėme Shakespeare’o, nes turėjome skaityti Słowackio pjeses. Prancūzas ar vokietis irgi mokosi visų pirma iš savo literatūros – bet tik pagalvokite, koks skirtumas: pažinti pasaulį per Molière’ą ir per Fredro’ą.
Vakarų Europos literatūra juda, ji nori eiti koja kojon su laiku. Mes velkamės laiko uodegoje. Iš lenkų inteligentijos rankų išsprūsta pati šiuolaikiškumo esmė. Dauguma mūsų intelektualiai tebegyvename Aristotelio ir Tomo Akviniečio pasaulyje. Užsirakinome nuo tokio žmogaus, kuris ėmė rastis prieš du šimtus metų – tas žmogus šiandien bręsta, jis jau ima ne juokais įsikūnyti ir jo egzistavimas darosi grėsmingai apčiuopiamas. Hegelio, Nietzschės, dialektikos, istorijos žmogus, egzistencializmo žmogus, Freudo ar Heideggerio žmogus, Dostojevskio žmogus – štai žmogus, kuriam nesilenkiame, nes jis ne comme il faut. Neužmezgame su juo santykių netgi tada, kai mus čiumpa už gerklės. Kaipgi galima! Juk mes turime Olenką, Skrzetuskį, Matejkos paveikslus ir apskritai esame skaistūs!
Kokia idilė užliejo mūsų smegenis! Nereikalauju išmanyti filosofijos, bet į pasaulį reikia žiūrėti atmerktomis akimis. Šiuolaikinis pasaulis tuo ir skiriasi nuo ankstesniojo, kad juda vis greičiau. Žmonija – tai laivas, kuris visam laikui atsiyrė nuo kranto, jau nebėra nei uostų, nei inkarų, tik begalinis vandenynas po dangumi, praradęs nepajudinamas tiesas. Turime priprasti prie tos vienatvės. Turime išmokti buriuoti tuose verpetuose. Reikia mokėti plaukti – ir jei neįvaldysime to gebėjimo, visada ilgėsimės kokios nors prieplaukos. Bet plaukti mūsų neišmokys nei lyrinė poezija, nei mūsų memuaristinė literatūra.
Suprantamas dalykas, kalbu apie inteligentiją. Žmonėms, apskritai nieko nesuvokiantiems, nė šventas Dievas nepadės.
– Dėl to „švento Dievo“ man ateina į galvą vienas klausimas. Katalikybė yra viena tokių prieplaukų, absoliuti ir nepajudinama tiesa, kurią Jūs supriešinate su degradavusiu šiuolaikybės dangumi. Negi esate katalikybės priešininkas?
W. G. Nesu tikintis katalikas. Norėčiau, kad Jūsų, pone Karoli, karštas tikėjimas nereikštų man jokių pretenzijų, niekas tikėjimo neprimes jėga. Bet mano ateizmas šimtą kartų artimesnis tikėjimui nei XIX a. ateizmas. Kodėl? Nes, manau, tikėjimas – tam tikras dvasios realizavimasis, tam tikras gyvenimo stilius. Sutinku su tokio „egzistencijos šuolio“ galimybe ir kartoju, jau neprisimenu kieno, žodžius: neįmanoma kovoti su tuo, ką pasirenka dvasia. Be to, idėjos, doktrinos, taisyklės man nelabai rūpi. Žiūriu į žmogų ir sakau: aha, štai koks tu esi! Patinki man ar nepatinki, esi nuoširdus, garbingas, dalykiškas, žmogiškas arba atvirkščiai – esi paskutinis niekšas ir gryniausias kretinas. Negaliu būti katalikybės priešas, nes katalikas, tam tikras kataliko tipas, patinka man kaip žmogus. Kodėl turėčiau kovoti su doktrina, kuri sukuria tokius žmones ir tokius gyvenimus?
Bet čia reikia matyti skirtumą. Katalikybės poveikis žmogui būna dvejopas. Katalikybė būna priemonė gilėti ir tobulėti – tada žmogus nepraranda nieko iš savo žmogiškumo, atvirkščiai, tas žmogiškumas darosi lankstesnis, talpesnis, stipresnis, įgauna daugiau svorio. Bet katalikybė gali nuvesti ir kitur – žmogus atbunka, sustingsta, sukaulėja, tada katalikas tampa pasibaisėtinas: doktrina užspaudžia jam gerklę kaip antkaklis, jį apima palaiminga būsena dėl išpuikėliško „nuolankumo“, toks žmogus jau viską žino, todėl jam niekas nebeįdomu, jis teisia Aukščiausiojo vardu – šitaip bet kuris ar bet kuri per penkias minutes paskelbia nuosprendį svarbiausiems ir išties per kraują sukurtiems kultūros pasiekimams. Ak, ne todėl, kad jaustųsi aukštesni, bet todėl, kad žino apreikštas tiesas. Čia katalikybė pakerta natūralią vertės ir žmogaus hierarchiją, tampa palengvinimu, su ja galima gyventi patogiai, mėgaujantis savo paties dorybėmis ir niekinant likusias neaprėpiamas žmogaus triūso sritis.
Gaila, kad tokių katalikų pas mus nemažėja. Lenkiškai katalikybei verkiant reikia suteikti naujų ir sunkių patirčių, pripumpuoti ją aštriausios mūsų dabartinio tapsmo doktrinos, kad katalikybė joje susiformuotų, pagilėtų, apsivalytų ir sustiprėtų. Apreikšta tiesa yra nepajudinama, bet katalikai judėti privalo. Katalikybė neturi būti dvasinė sinekūra, galimybė pabėgti nuo konfrontacijos, vaikiška baimė dėl „sugedimo“.
Todėl, mano manymu, literatai – tokie kaip aš – katalikams galime būti naudingi, nes verčiame konfrontuoti su pasauliu.
– Gal Jūsų veikla būtų veiksmingesnė, jei mažiau provokuotumėte. Bet Jūs provokuojate sąmoningai…
W. G. Man literatūra savo esme yra provokacija. Literatūrinį darbą apibrėžiu kaip kovą už dvasinę būtį – besąlygišką, kaip ir bet kokia kova už būtį. Nedaug tevertas žodis, kuris negeba žeisti. Tačiau esu ne toks dygus kaip daugelis kitų…
– Jeigu nuolatos neaitrintumėte tautinių jausmų…
W. G. Aitrinu? Veikiau tai jie patys save aitrina manimi. Na, ta mintis kiek komplikuota.
– Tai gal paaiškintumėte…
W. G. Primityvių tautų – dauguma skaitytojų yra primityvi tauta – vaizduotė su pasimėgavimu iš adatos padaro dramblį. Negali apsieiti be velnio. Retkarčiais baksteliu jiems adatėle, o jie šaukia, kad tai velnias su šakėmis!.. Neturiu pretenzijų tiems prastuoliams. Jie tamsūs, o demonams tamsa patinka, tai ko čia stebėtis, kad juos ir apsėda.
– Norėčiau paliesti elementariausius nesusipratimus būtent su tais primityviais skaitytojais. Toks skaitytojas nesugeba apimti visumos – ištraukia tik pavienius sakinius. Pavyzdžiui, toks pasakymas „Transatlante“ apie Lenkiją: „O kad liesa kumelė buvo, tai tegu ir dvesia!“
W. G. Žinote, kur tas sakinys skambėtų grėsmingai? Jei jis atsidurtų pačioje knygos pabaigoje kaip galutinė išvada. Bet jis parašytas pradžioje, o pabaiga yra juoko pliūpsniai!
– O Jūsų prakeiksmai, siunčiami Lenkijai, kai laivas atsiiria nuo kranto?
W. G. Nepamirškite, kad „Transatlantas“ – humoristinis romanas. Vadinasi, tai kūrinys, kuris pats juokiasi iš savo prakeiksmų, palūžimo, sielvartų. Tik paskutinis vėpla, neturintis ne tik humoro jausmo, bet ir visiškai nepažįstantis žmonių, neskiria tikro prakeiksmo nuo tokio, už kurio slypi juokas. Ir atvirkščiai: tam, kas moka skaityti, tokie ir panašūs sakiniai bus įrodymas, kad „Transatlantas“ yra neabejotino tautinio pasididžiavimo išraiška. Argi to nesuprantate? Tėvynės idealizavimas – tai bailaus patriotizmo forma. O iškelti visus savo trūkumus laisvai, su šypsena, nes visiškai pasitiki savimi, esi tikras dėl savo būties… sukurti ir išlaikyti tą griežtą atstumą tarp savęs ir mūsų tautinės dramos, tarp savęs ir to, kas gali su mumis vykti dabartyje – vardan gyvybingumo, vystymosi, tapsmo… būti lenku, kuris įveikia save ir įveikdamas pamato giliausią lenkiškumo prasmę… Siūlyčiau kaip tik tokią poziciją, nes tai ne lenkiškumas, kuris remiasi tuo, kad muiliname sau ir kitiems akis, idealizuojame ir „propaguojame“ (pasaulis dėl to tik atlaidžiai šypsosi), siūlyčiau tai, kas iš tiesų gali išsilaikyti ant kojų, išsilaikyti bet kokiomis aplinkybėmis.
Bet tai, kas be ko, pernelyg sudėtinga paprastam „skaitytojui“, kuris nežino, kad ir Lenkija, ir gyvenimas yra sunkūs, daug sunkesni, nei galima įsivaizduoti. O jei nežinočiau, kad gyvenimas toks purvinas… reikščiau pretenzijas būtent emigracijos intelektualų generalitetui, tiems vadams, globėjams ir dvasiniams mokytojams, rašantiems smagius feljetonus.
– Kodėl?
W. G. Prašau pagalvoti: emigracijoje tvyro visiškas idėjų badas. Smėlis ir dykuma. Nuo 1939 m. nesugalvojome visiškai nieko, nors viskas aplink mus pasikeitė. Tomis sąlygomis pasirodo knyga, kviečianti radikaliai pakeisti visą lenkų gyvenimo būdą. Argi nevertėjo tikėtis, kad tai bus bent apsvarstyta?
Gerai, sutikime, kad iš „Transatlanto“ nelengva išlukštenti mintį apie Lenkiją. Bet juk aš ne kartą formulavau ją pratarmėse, komentaruose, polemikose, savo dienoraštyje, ir šiandien jau visi tie ponai turi suprasti, kad į mūsų gyvenimą šį tą įnešiau – galbūt ne itin protingo, bet radikalaus. Ir štai tie veikėjai ir vadai, kurie temų trūkumą jau stengiasi pridengti net heraldika, nė nevirptelėjo atsidūrę priešais į akis krentančią idėją. Nužvelgę ją apsunkusiu žvilgsniu, nusižiovavo ir užmigo. Kaip tą mieguistumą suprasti? Tai anemija? Jie įsižeidė? Pasipūtė? Apėmė pedagoginis noras nepapiktinti mažutėlių? Ar tai kokia kvailoka „taktika“ (nedaryti propagandos)? Noras nieko nematyti, tartum stručiams sukišti galvas į savo seklumos smėlį? Žodžiu, sunku rasti ryškesnį abejingumo liudijimą. Ir tas intelektas, negebantis savo teritorijoje pamatyti jokios svarbios problemos, vis tiek nori daryti įtaką Tėvynei.
– O ką Jūs manote apie Tėvynę?
W. G. Tenykštė tikrovė niūri ir žeminanti, bet turi vieną nepaprastai kūrybingą savybę: ten pasiektas dugnas. Ligšiolinę lenkų kultūrą kūrė aukštesnysis sluoksnis, kurio gyvenimas buvo palengvintas – tad toji kultūra ne savo sferoje buvo neveiksminga. Lenkų gyvenimas galėjo būti peržiūrėtas tik nuo pamatų – bet šitai viršijo mūsų „superstruktūros“ jėgas. O dabartiniai laikai Lenkijoje yra pirma galimybė suarti lenkų būtį iki gelmių, iki žemiausių jos sluoksnių.
Todėl manau, kad niekad Lenkijoje nevyko tiek daug ir tokių fundamentalių dalykų kaip dabar. Tačiau tas brutalus procesas vyksta tyloje: jis nėra balsas, jis faktas. Sumeluotas tenykštis žodis visiškai nesvarbu. Ten valdo faktas – ir mes čia turime jį suvokti kaip šį tą neatšaukiamo. Pas mus vyrauja nuomonė, kad komunizmas Lenkijoje yra dirbtinis reiškinys ir todėl viskas, kas ten vyksta, primena maskaradą. Net jei komunizmas pasitrauks, paliks juos kitokius, nei buvo anksčiau, jie liks vieni, bet pasikeitę, sukrėsti iki sielos gelmių, kupini tikrovės, kurios nemokės išreikšti. Vadinasi, jei emigracijos rašytojai mano, kad jie ir toliau „sėdi“ lenkų tautoje, tai labai klysta – toji tauta jau seniai išslydo jiems iš po kojų. Todėl atsiranda toks reikšmingas paradoksas, kad mes jau negalėsime susikalbėti su jais kaip „lenkas su lenku“, galėsime tik kaip „žmogus su žmogumi“. Tai reiškia: pasaulyje turime pasijusti žmonėmis ir bendrauti su jais jau tik kaip su žmonėmis.
– Kaip manote, ar emigracinė literatūra deramai vykdo savo užduotis?
W. G. Gerbiu jos darbą, gal netgi pasišventimą, bet drįsčiau sakyti, kad tam tikru požiūriu tai nerimta literatūra. Juk ji nori išsaugoti mūsų 1939 m. dvasinį lygį. O tas dvasinis rezervatas trenkia naftalinu. Daugelis tos literatūros plunksnų tarsi atėjusios iš kapinių. Atrodo, kad mūsų ir be to beveidę sąmonę ji norėtų ištirpdyti ilgesyje ir anekdote. Tiesą sakant, neturėčiau į tai kištis, nes esu katinas, kuris vaikšto vienas. Rašau kaip „pavienis žmogus“… Bet jeigu jau klausiate…
Vienintelis dalykas, kas iš tikrųjų sieja emigracijos literatūrą su pasauliui aktualiais klausimais – tai nenuilstamas komunizmo puolimas. Bet apskritai tas puolimas neviršija spaudos propagandos lygio, o kaip pažiūros, būdas, mąstymo stilius tai irgi silpnoka; geriausias tam įrodymas yra tai, kad antikomunistinė diatribė niekuo nepraturtino pasaulinės polemikos komunizmo tema, nepateikė jokio naujo išgyvenimo, jokio nuosavo sprendimo. O ir kaip tai galėtų nutikti? Palyginkite kad ir Camus ir Sartre’o ginčą, prieš kelerius metus vykusį „Temps Modernes“ puslapiuose, su tuo, ką rašome mes. Tas Vakarų intelektualizmas, kad ir „supuvęs“, vis dėlto yra kur kas platesnių horizontų…
– Bet juk talentų pas mus netrūksta.
W. G. Tie talentai, kaip kariuomenė po pralaimėto mūšio, turėjo reorganizuotis ir atsitraukti į naujas, geresnes pozicijas. Tačiau to nepadarė. Prieš lemiamą mūšį reikia sutelkti stipriausius rezervus, savo viduje prieiti iki kraštutinės tikrovės – tik ten, pasiekus absoliutų autentiškumą, galima iš tikrųjų priešintis. Ši tezė apibrėžia užduotis, iškilusias mūsų emigracinei literatūrai – kurių ji, kaip man atrodo, neatliko.
Visų pirma: jos pareiga buvo įveikti savo „klasiškumą“, savo šlėktiškumą, buržuaziškumą, visa tai, kas ją apibrėžia kaip tam tikro socialinio sluoksnio produktą. Ji turėjo tapti rūsčia nuogų žmonių literatūra, bet liko tam tikro sluoksnio ponių ir ponų literatūra, palengvinto gyvenimo kūriniu. Kaip lengvas gyvenimas gali įveikti sunkų gyvenimą? Kaip tam tikra egzistencijos iškarpa gali išlaikyti būties visumos slėgį?
Antra: reikėjo prieiti prie tokio autentiškumo ir nuoširdumo, kai žmogus iš tikrųjų tampa savimi. Kai nesi besąlygiškai savimi, negali priešintis, neturi kuo remtis. Tačiau to negalima pasiekti be kategoriško vidinės laisvės siekio – tegu sunaikinant savyje brangiausius lobius. Jiems tokio ryžto pritrūko. Galėdami pasirinkti laisvę arba visa tai – mitus, sentimentus, tikėjimus, legendas, prie ko buvo „prisirišę“, jie pasirinko antrąjį variantą. Tai yra liko tuo, kas buvo. O aš sutinku su egzistencialistais, sakančiais, kad praeitis žmogų paverčia daiktu.
Be to, skundžiamės, kad mums skauda… bet tai vaikiški skundai. Lenkų antikomunizmas gali būti įtikinamas tik tada, jei įsiskverbs tiek į savo paties nelaimę, tiek į tą skausmą, kurį pagimdė komunizmas, į praradusiųjų savo palikimą skausmą, į dinamiką tos, proletarinės, nelaimės. Tai reiškia: kad sėkmingiau grumtumeisi su komunizmu, pirmiau turi išgyventi pasaulį iš proletariato pusės, pažvelgti jo akimis, suprasti jo tiesas, suvokti tos revoliucijos prasmę. Kad pasakytum „ne“, reikia parengti balansą, bet tas balansas turi būti sąžiningas. Taigi, mano manymu, emigracijos literatūra neįstengė pažvelgti į veidą komunizmui. Nė materialistinei dialektikai, kuri jį sukūrė. Mūsų literatūra – propaganda, o ne istorinis išgyvenimas…
Trumpiau tą galima pasakyti taip: šią valandėlę istorija iš mūsų reikalauja rūstaus ir visiško sąmoningumo – kraštutinio sąmoningumo – ir visiškos vidinės laisvės. Nebeturime nieko, tik pačius save… Bet taip ir likome iš balno išmesta buržuazija.
– Ką toje literatūroje vertinate labiausiai?
W. G. Nesunku numanyti, kad Miłoszą – ligšioliniai jo kūriniai labiausiai iš visų įveda į istoriją. Iš publicistų – Mieroszewskį, tai jautri, blaivi ir protinga galva. Man patinka ir daug kitų, bet beveik nė vienas jų manęs neįtikina.
Versta iš: WITOLD GOMBROWICZ. VARIA 3. LIST DO FERDYDURKISTÓW. WYWIADY, ODPOWIEDZI NA ANKIETY, LISTY DO REDAKCJI CZASOPISM. Kraków: Wydawnictwo Literackie, 2021.
1 Tamsioji jūra, paslaptinga, neištyrinėta vieta (lot.).
Rasa Drazdauskienė. Kodėl mums svarbus Chestertonas?
2024 m. Nr. 7
Gilbertui Keithui Chestertonui – 150
„Keturi nekalti nusikaltėliai“ – taip vadinasi Gilberto Keitho Chestertono knygelė, kurią visai atsitiktinai radau naudotų knygų mugėje ir kurią nusipirkau ne tik dėl to, kad buvau pasižadėjusi ką nors parašyti (ar blogiausiu atveju išversti) šiems jubiliejiniams Chestertono metams. „Keturių nekaltų nusikaltėlių“ (žinoma, tai apytikris pavadinimo vertimas; originalas, kaip dera barokiškai elegantiškam Chestertonui, gerokai skambesnis – „Four Faultless Felons“) nebuvau skaičiusi, maža to, net nežinojau apie jos egzistavimą: gėdingas prisipažinimas, turint galvoje, kaip mėgstu šį rašytoją ir kiek daug jo esu skaičiusi, o šį bei tą net vertusi.
Netikėtas jos pasirodymas mano akiratyje gražią balandžio pabaigos dieną visai pelnytai gali būti palaikytas visatos iškrėstu pokštu, kuris, spėju, būtų visai patikęs pačiam knygos autoriui. Nes šioje – ne pačioje geriausioje, ir jau tikrai ne geriausiai žinomoje – 1930 m. parašytoje knygelėje, kaip netrukus skaitydama įsitikinau, sutelpa kone visa rašytojo, publicisto, žurnalisto Chestertono kūrybos ir pasaulėžiūros įvairovė – tarsi kokia Visata riešuto kevale. Todėl rašydama apie Chestertoną ja ir naudosiuosi.
Pradėsime, žinoma, nuo paradoksų. Net žmonės, kurie apie Chestertoną tik apytikriai girdėję, dažniausiai prisimena, kad jis buvo didis paradoksų meistras ir dar parašė keistų detektyvinių apsakymų apie tėvą Brauną. Prie detektyvinių apsakymų pereisime vėliau, o dabar paradoksai. „Nekaltas nusikaltėlis“ – tipiška Chestertono frazė, jo mėgstamas ir labai būdingas literatūrinis metodas; nė kiek ne mažiau paradoksalu, kad antras garsus paradoksų meistras, kurio vardas tuojau pat iškyla atmintyje, yra beveik visais atžvilgiais tobula Chestertono priešingybė, sąmojingasis Oscaras Wilde’as (knygoje „Ortodoksija“ Chestertonas užsimena nesutinkąs su Wilde’o teiginiu, esą saulėlydžiai nevertinami dėl to, kad už juos nereikia mokėti: netiesa, už juos galima sumokėti – tuo, kad nebūsime kaip Oscaras Wilde’as. Tik nereikia manyti, kad Chestertonas Wilde’ą kritikavo už nemoralumą ar ką panašaus: ne, pasak jo, didžiausia garsiojo ciniko nuodėmė buvo jo nedėkingumas, savotiškas pavargęs žvilgsnis į pasaulį).
Chestertono paradoksai, kaip ir Wilde’o, atrodo paradoksalūs tik iš pirmo žvilgsnio. Tai ne pigus triukas dėmesiui patraukti, ne puošnus fokusininko mostas, o kažkas panašaus į specialiai surežisuotą kalbinės ir intelektinės energijos išlydį: sudėjus greta du priešingus polius, plyksteli netikėtos prasmės žiežirba. Toks metodas paveikus ir kaip tik dėl to yra rizikingas: nepasisaugojus lengva perdozuoti.
Tačiau Chestertonas, kuris iš esmės buvo žurnalistas ir labai tuo didžiavosi, puikiai valdė šį dviašmenį kalaviją; trumpose esė, kurių parašė neįtikėtiną daugybę, keturis tūkstančius (daugiausia laikraščio skilčių pavidalu), paradoksalus autoriaus požiūris į amžinuosius dalykus (pavyzdžiui, apie tai, dėl ko yra gera gulėti lovoje arba kodėl būtina linksmai ir garsiai švęsti Kalėdas) ar aktualias visuomenines problemas (pavyzdžiui, plintantį siekį tobulinti žmoniją pasitelkus eugeniką ar privilegijuotųjų propaguojamą apsimestinę askezę) padeda ne tik aiškiau pamatyti, kaip skelbia jo paties vienos esė pavadinimas, „kas pasaulyje negerai“, bet ir išryškinti, išaukštinti ne visad akivaizdų gėrį, o svarbiausia – juo pasidžiaugti.
Tas natūralus, paprastas gyvenimo džiaugsmas (kaip ir vėl galbūt pasakytų Chestertonas, toks paprastas, kad jį vertini juo labiau, juo sudėtingesnis darosi gyvenimas), kaip ir prigimtinė gausa, apstybė, puošnus barokinis pasakojimo stilius, nežaboti vaizduotės polėkiai – tai irgi Chestertono stiliaus bruožai. Ilgesniam laikui atsitraukus nuo Chestertono visatos – kurią sudaro apie aštuoniasdešimt knygų, gal du šimtai apsakymų, minėti keturi tūkstančiai esė, keletas šimtų eilėraščių ir kelios pjesės, – ir pasinėrus į modernybės problemas, lengva pamiršti, kokie tie bruožai svarbūs ir natūralūs, ir tada keisti atrodo jau ne mūsų gyvenami laikai, o Chestertonas. Tai turbūt irgi savotiškas paradoksas.
Bet grįžkime prie knygelės. Kaip rašoma jos ketvirtame viršelyje, ją sudaro „keturi susiję apsakymai, parašyti su autoriui būdingu pašaipiu, spontanišku humoru ir šiokia tokia detektyvine intriga; bet už jų linksmumo ir paradoksų matyti rimtos socialinės įžvalgos“. Vadinamieji „nekalti nusikaltėliai“ – tai nuosaikus žmogžudys, sąžiningas šarlatanas, ekstatiškas (iš apsakymo veikiau atrodo, kad tiesiog entuziastingas) vagis ir lojalus išdavikas (matote, vėl paradoksai?). Kiekvienas iš šių „nekaltų nusikaltėlių“ – tai žmogus, kurio nusikaltimas iš pirmo žvilgsnio akivaizdus ir gana rimtas: vienas iš herojų šauna ir sužeidžia valstybės pareigūną, kitas sugaunamas kišantis ranką į praeivio kišenę, trečias rezga sąmokslą prieš šalies karalių, ketvirtas piktnaudžiauja savo kaip gydytojo padėtimi. Tačiau išsiaiškinus visas aplinkybes, tai yra perskaičius kiekvieną istoriją iki galo, viskas apsiverčia – kaip pasakytų Chestertonas – nuo galvos ant kojų ir paaiškėja, kad tai ne tik ne nusikaltimai, o visai priešingai, didelio pasiaukojimo ir riteriškos narsos žygiai.
Ir išvis, kaip rašo vienas iš nuodugniausių Chestertono tyrinėtojų, Amerikos Chestertono draugijos pirmininkas Dale’as Ahlquistas, šiuo atveju „galvosūkio tikslas – ne sužinoti, kas nusikaltėlis, bet pamėginti išsiaiškinti, kodėl nusikaltėlis anaiptol nėra nusikaltėlis ir kodėl, tiesą sakant, išvis jokio nusikaltimo nebūta“1. Šį principą, beje, Chestertonas taiko ir kituose, geriau žinomuose savo detektyviniuose apsakymuose, kurių pagrindinis veikėjas yra tėvas Braunas. Nusikaltimu juose kartais pripažįstama puikybė, kartais veidmainystė ar panašus piktos valios veiksmas, bet bausmė už tuos dalykus labai reali.
O „Keturių nekaltų nusikaltėlių“ atveju nusikaltimo nebūta dėl to, kad visi keturi riteriai kiekvienas savo būdu stojo į kovą su esminėmis savo laikų problemomis, pasiryžę ne šiaip sau ignoruoti formalius šiai kovai trukdančius apribojimus, bet ir leistis pagal juos nubaudžiamiems. Tai yra kiekvienas iš jų pasirengęs ne tik atitaisyti aiškią neteisybę (kaip ekstatiškasis vagis, turtingo fabrikanto sūnus, kuris apkaltinamas kišenvagystėmis dėl to, kad vaikščiojo po skurdesnius miesto rajonus ir slapta kaišiojo pinigus į kišenes neturtingiems – anaiptol ne visada maloniems ar dėkingiems – žmonėms, iš kurių darbo jo tėvas ir susikrovė turtus), bet ir būti už tai nubaustas. Gebėjimas ne tik turėti savo pažiūras, bet ir prireikus nukentėti už jas Chestertono pasaulyje labai vertinamas. Nuoseklus, nepajudinamas supratimas, kad visi žmonės pačia giliausia ir esmine prasme lygūs – irgi.
Kiekvienoje iš keturių istorijų dar veikia ir mergina, su kuria herojus susieja romantiški ryšiai: dėl to pasakojimas įgyja daugiau įtampos ir asmeniškumo, kaip ir turėtų būti tokiuose riterių romanuose. Dažniausiai būtent mergina pirmoji supranta reikalo esmę – ar tiesiog įžvelgia paradoksą, – kaip viena iš herojų Milisentė Milton: „Nejau nejuntate, kad esama kažko taip siaubingai, pašėlusiai gero, jog tai neišvengiamai atrodys bloga?“ Žmonės tikrovėje taip nekalba, o jei prakalba, tai tik apie labai svarbius dalykus. Tie keturi menami nusikaltėliai iš esmės išreiškia tai, kas Chestertonui svarbu: tikras santykis su valdžia, neapsimestinė labdara versle, blaivus ir užjaučiamas požiūris į ligas ir nelaimes, pareigos jausmas išsaugant ką nors svarbaus.
Aišku, Chestertonas kartais (dažnai) būna didaktiškas, užtat niekada nebūna pedantiškas. Jo sukurtame pasaulyje kartais būna baisu ar neaišku, bet niekados nenuobodu. Iš esmės visu šiuo tekstu stengiausi pasakyti vieną svarbiausią dalyką (kurį dabar tiesiog ir pasakysiu, kad neliktų neaišku): Chestertonas yra kupinas gyvybės, ir ta gyvybė per pusantro šimto metų neišbluko. Pavyzdžiui, BBC televizijos serialas apie (labai modifikuotą) jo garsųjį seklį tėvą Brauną rodomas jau vienuolika metų, ir numatytas filmuoti dar mažiausiai iki 2026 m.
1 Ahlquist D. Lecture 59: Four Faultless Fellons (prieiga per internetą: https://www.chesterton.org/lecture-59/).
Romain Gary. Priekabiavimo visuomenė
2024 m. Nr. 5–6
Iš prancūzų k. vertė Ingrida Bakutytė
Sėdėdamas priešais televizorių, stebėjau antrąjį įsiveržimą į Čekoslovakiją, šį kartą komunistų puolamųjų būrių: kartėlis ir neviltis, gėda, pasipiktinimas ir bjaurus visiško savo paties bejėgiškumo suvokimas blaškėsi sielos koridoriuose kaip „dangaus gauja“ garsiajame Housmano eilėraštyje. Stengiausi suvaldyti savo kvėpavimą ir atsikrenkšti: visas mano kūnas buvo įsitempęs, o rankose jaučiau beveik fizinį troškimą spausti bombonešio, kurį pilotavau prieš kitus nacius karo metais, valdiklius. Tuomet iš kažkurio tamsaus proto užkampio staiga iškilo monstriška mintis: tai buvo puiki proga, dabar arba niekados, panaudoti atominę bombą. Veikiamas šios pasibaisėtinos provokacijos, ciniškai pasidygėjęs savo neįgalumu ir silpnumu, sumišusiu su visišku nusivylimu ir neteisybės jausmu, aš peržengiau sveiko proto ribas ir puoliau į tamsiųjų jėgų, tokių kaip Lee Harvey’is Oswaldas1, Hitleris ir Sirhanas Sirhanas2, spąstus.
Mano paties reakcija yra atsakymas visiems tiems, kurie savęs klausia, kaip smurtas tapo mūsų kasdienybės dalimi, kodėl studentai pamišo iš pykčio visuose pasaulio miestuose? Diena po dienos, valanda po valandos mūsų protas ir mūsų sąmonė, mūsų vidinis tikėjimas, kad egzistuoja tam tikra garbė, yra negailestingai persekiojami, užgauliojami, provokuojami momentinio audiovizualinio kontakto su pasauliu, kuriame gyvename. Be abejo, šis pasaulis nėra baisesnis, nei buvo prieš penkiasdešimt metų, tačiau tuomet tas žvėriškumas buvo nepažįstamas arba bent nežinomas tokiu milžinišku mastu ir šis nežinojimas saugojo mūsų psichiką. Dvi kartos su žiniasklaida ir komunikacijomis mums atvėrė pasaulį, o mus – pasauliui, ir su tokiu brutalumu, kad mūsų sąmonė virto gyvu nervu. Prisitaikyti prie tokios situacijos yra ne tik neįmanoma, bet ir amoralu: ir štai kodėl, kaip tą drąsiai pareiškė pati panelė Anna Freud prieš kurį laiką, jaunimas vis labiau atmeta Freudą ir psichoanalizę. Kas man gali pasakyti, kaip atrodo prisitaikęs žmogus Prahos, Biafros, Vietnamo ir Harlemo pasauliuose? Geriausiu atveju jam būtų išplautos smegenys; tačiau labiau tikėtina, kad jis tėra pasyvus bendrininkas. Šiandienos jaunimui būti nepritapusiam reiškia pagyrimą, tai yra pirmo būtinumo reikalas orumo, moralinio ir psichologinio išlikimo prasme, taip pat pirma būtina sąlyga norint radikaliai pakeisti aplinkinį pasaulį.
Visai neseniai girdėjau tokius ironijos kupinus žodžius iš aštuoniolikmečio lūpų, kalbančio apie savo tėvą su neįtikėtina panieka: „Taip, jis visuomet buvo prisitaikėlis.“
Vienas iš absurdiškiausių argumentų, mestų prieš šešiolika tūkstančių studentų riaušininkų Paryžiuje praėjusį gegužį, buvo suformuluotas taip: „Mes juos maitiname, mes juos rengiame, mes jiems suteikiame visas galimybes mokytis ir rasti savo vietą visuomenėje, o jie štai mėto mus akmenimis.“ Devyniasdešimt procentų riaušininkų buvo „tėvelių sūneliai“, tas tiesa. Tačiau šis argumentas yra kvailiausias ir egoistiškiausias, kokį kada nors panaudojo prancūzų buržuazija savo aklai savigynai. Vadinamosios 1968-ųjų Prancūzų revoliucijos šaknys – tai, kad jaunieji Nantero ir Paryžiaus intelektualai nebegalėjo pakęsti būti gerai maitinami, gerai rengiami, gerai auklėjami ir įtaisomi geruose darbuose, kai tuo tarpu pasaulyje septyni šimtai milijonų žmonių neturi pakankamai maisto. Buvo teigiama, kad riaušininkai neturi jokio tikslo. Tai pakankamai taiklu: jie tik išvėmė pasaulį.
Pats būdamas gana aršus, aš ne mažiau nei kiti stebėtojai suvokiu patologinį bet kokio smurto pobūdį ir tikrai būsiu paskutinis jį gindamas ar liaupsindamas. Kita vertus, negalima žmonių privesti iki beprotybės, o tada smerkti, kad jie yra pamišę. Aš taip pat suvokiu, kad smurtas kyla arba iš mūsų veidmainiško įsitikinimo visišku teisumu, arba iš mūsų reakcijos į kitus, kurie jaučiasi visiškai teisūs ir atitinkamai elgiasi. Toks požiūris ištrina bet kokią tolerancijos ribą. Tikėjimas savo nuostatomis tampa toks stiprus, kad bet kokie kiti moraliniai svarstymai yra nušluojami, dažniausiai su keliais nužudytų ar sudegintų vyrų, moterų ar vaikų kūnais. Mano moraliniai įsitikinimai yra tokie neįveikiami, kad aš nebeleidžiu įprastai moralei man stoti skersai kelio. Tiems, kas laikosi absoliučios tiesos, visa kita nebėra svarbu. Per paskutinį karą praleidau penkerius metus daugmaž be pertraukų prie bombonešio valdymo pulto Anglijoje, Abisinijoje, Libijoje, Sirijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. 1943 m. aš atakavau smigdamas žemyn ir nepataikiau į povandeninį priešo laivą. Dažnai girdėdavau bombonešių pilotus kalbant, kad ir praėjus keleriems metams jie išgyvena pasikartojantį košmarą. Po dvidešimt šešerių metų aš vis sapnuoju, kad paleidžiu savo povandeninį laivą. Pabundu rėkdamas, paplūdęs šaltu prakaitu, nes aš nenužudžiau. Mano antinaciniai įsitikinimai ir mano tikėjimas tuo, dėl ko aš kovojau, buvo tokie absoliutūs, kad aš tapau žudymo mašina, nusagstyta dekoracijomis. Dar ir šiandien mano skausmingai abstrakti sąžinės graužatis kyla iš to, kad aš nejaučiu jokios sąžinės graužaties.
Albert’as Camus yra parašęs tai, kas man yra dvi esminės mūsų epochos, o gal net, šiuo atveju, ir visų laikų frazės: „Aš esu prieš visus tuos, kurie yra įsitikinę savo teisumu.“ Čia galiu pacituoti ir kitą esminę frazę tame pat kontekste: „Jūs nuteisiate mirties bausme nusikaltėlį, bet visuomet yra tikimybė bausmę įvykdyti nekaltajam.“ Aš nežinau didesnės tiesos; ir vis dėlto, stebint Čekoslovakijos išprievartavimą, mano pasipiktinimas atrodė toks absoliučiai pagrįstas, kad prigavau save dūsaujant dėl baisiausio ginklo nepanaudojimo.
Nemanau, kad tokiu metu žmogus gali turėti sąžinę ir būti visiškai sveiko proto. Brutalumas tėra priešingas pabėgimo nuo realybės polius: pernelyg jautrus žmogus visada svajoja apie grubumą, vyriškumą ir gali tapti patologiniu žudiku, kurio vienintelis tikslas yra pabėgti nuo savo bejėgiškumo jausmo.
Aš teigiu, kad mes išgyvename didžiausią psichologinę, moralinę ir dvasinę krizę, kokią mūsų civilizacija kada nors patyrė. Ideologija dabar siejama su masinėmis žudynėmis. Materialistinė visuomenė nebeturi kur eiti, jei į ją neinvestuojama vis daugiau ir daugiau, ir nebėra nei Dievo, nei žmogaus. Humanizmas mirė, ir Žmogus didžiąja Ž mirė kartu su juo. Aš asmeniškai tikiu, kad kitame šimtmetyje įvyks nepaprasta dvasinė revoliucija, atgimimas: tikriausiai ji bus mokslinės kilmės, nebent, jei taip labiau patinka, tai bus apreiškimo vaisius. Žmogus negalės atgimti tik iš žmogaus. Naujoji civilizacija turės rasti pagalbos iš išorės. Vis dėlto jaučiu, kad visos mūsų tradicinės religijos yra susijusios su mūsų nesėkmėmis ir mūsų dvasinis atgimimas nelabai nuo jų priklausys.
Viena iš akivaizdžiausių mūsų angst3 priežasčių, be abejo, yra ta, kad mes pirmą kartą atsimerkėme. Tūkstančius metų civilizacijos klestėjo dėl palaimingo žinių ribotumo ir neriboto nežinojimo derinio. Žemės drebėjimas Kalkutoje buvo pats baisiausias ir labiausiai sukrėtęs įvykis Voltaire’ui gyvam esant. Šiandien žemės drebėjimas mus beveik nuramina: bent vienas siaubas, už kurį nesame atsakingi. Mes gyvenome persmelkti dabarties momento ir pastovaus sąmoningumo būsenos. Leiskite man pateikti žiniasklaidos galios pavyzdį: praėjusią gegužę Paryžiuje keli šimtai studentų užėmė Sorboną. Pasirodo, tuo metu, kai dekanas Roche, policijos viršininkas Grimaud ir Sauvageot – studentų maišto gražuolis Che Guevara – derėjosi pastato viduje, Liuksemburgo radijas, be jų žinios, įtaisė savo mikrofonus ir kiekvienas jų karštos diskusijos žodis buvo transliuojamas eteryje. Per kelias valandas keturi šimtai studentų virto šešiolika tūkstančių, ir gegužės revoliucija prasidėjo.
Žinoma, būtų absurdiška ir visiškai nepriimtina, jei pasaulio, kuriame gyvename, tikrovė būtų sąmoningai nuo mūsų slepiama. Tačiau tiesa ir tai, kad mums rodoma per daug. Televizija eskaluoja dramatiškus įvykius, tokia jos prigimtis. Taika neturi jokio reginio. Kinas, radijas ir televizija negali klestėti be dramos ir įvykių. Todėl mūsų protas ir sąmonė yra nuolat bombarduojami blogiausio: šokiravimas yra geriausias būdas pristatyti, įspūdingai, įtraukiamai, dramatiškai. Persistengimas atsiranda tuomet, kai reikia užkariauti naują auditoriją ir įveikti kitų žiniasklaidos priemonių konkurenciją. Visi tie, kurie klausėsi isteriško radijo reportažo apie senatoriaus Roberto Kennedy’io nužudymą, netrukus pastebėjo, kad patys isteriškai reaguoja į šią tragediją. Perdėti įvykiai sukelia perdėtas reakcijas. Daugumos JAV naujienų komentatorių balsas išduoda beveik nuolatinį jaudulį: jie linkę dar labiau išpūsti dramą, kuri jau savaime yra sudėtinga. Visuomet akcentuojama tragedija, o taikesnės ir laimingesnės gyvenimo pusės nutylimos. „Laimingi žmonės neturi istorijos“, teigia sena prancūzų patarlė. Jei nėra dramos, nėra ir istorijos. Taigi mes turime teisę diena iš dienos perdozuoti tragedijos; pasitelkę žiniasklaidą, mes mėgaujamės nuolatiniu reginiu tiek, kad jei pritrūkstame pramogų, kurios tūkstantmečiais buvo neatskiriama mūsų dalis, pajuntame atsiveriant tuštumą. Ne tiek smurtas mažame ekrane ar kine, kaip dažnai sakoma, sukelia nusikaltimus ir smurtą; tai nuolatinių įvykių troškulys, sąlygojamas nuolatinės dramatiškos vibracijos ekrane, kuri galiausiai prilygina dramos nebuvimą nebūties jausmui. Gan dažnai smurtas gatvėje yra pramoga, kurią patys sau suteikiame.
Aš suprantu, kad po Roberto Kennedy’io nužudymo daugybė žmonių Holivude prisiekė daugiau niekada nevaidinti smurtiniuose filmuose. Be abejo, tai yra šventa asmeninė reakcija prieš mūsų ginklų visuomenę, bet tai neturi nieko bendra su šia žmogžudyste. Jaunasis senatorius buvo nužudytas – kaip greičiausiai ir jo brolis, – nes žiniasklaida taip išryškino jo žavesį, sėkmę, jėgą, eleganciją ir šviesią ateitį, kad paranojiškų asmenybių, kenčiančių nuo įgimto nevisavertiškumo komplekso ir nusivylimo, akyse tai pradėjo atrodyti kaip provokacija, o tokie visuomet ieško įspūdingo būdo įrodyti savo reikšmingumą. Tokioje situacijoje žudikas jaučiasi atkeršijęs ir šiuo poelgiu paaugęs, pakilęs aukščiau savo aukos.
Kalbant apie smurtą kine, tai jo įtaka tikriausiai labai pervertinta. Kas man gali pasakyti, kiek Bonnie ir Clyde’as turėjo įtakos Čikagos policijos sadizmui suvažiavimo4 metu?
Per praėjusio pavasario maištus Vašingtone man teko pačiam pamatyti išties kurioziško ryšio tarp TV narkomanų ir stebuklingos dėžutės pavyzdį. 14-osios gatvės pašonėje degė keletas namų. Už kelių kvartalų nuo gaisro, kuris buvo aiškiai matomas, prie vieno lango pastebėjau žmonių susibūrimą. Didelė grupė taip žiūrėjo televizorių. Ir žinote, ką jie žiūrėjo? Jie žiūrėjo į vieną iš degančio kvartalo namų. Tereikėjo pasukti galvas, kad pamatytų gaisrą, tačiau jiems akivaizdžiai labiau patiko jį stebėti per televizorių. Be jokios abejonės, jie buvo įsitikinę, kad kanalas jiems parinko geriausią vaizdą. O gal jie norėjo pažiūrėti reklamą, kuri ėjo vėliau. Neapsimetinėsiu, kad galiu paaiškinti šį fenomeną. Vienu momentu net pradėjau manyti, kad būrys žiūrėjo ne į gaisrą mažame ekrane, bet į patį televizorių kaip daiktą. O gal jie tiesiog laukė, kol kas nors išdauš langą, kad galėtų grįžti namo su televizoriumi ir gaisru po pažastimi.
Besivystančiose šalyse radijo galia yra fantastiška. Galima teigti, kad Egiptas ir visi arabiškieji Artimieji Rytai yra susieti vien radijo. Pakanka keleto žodžių, kad milijonai žmonių išeitų į gatves, kaip tai nutiko Kaire per Nasero „atsistatydinimo“ kalbą, taip pat Paryžiuje, Eliziejaus laukuose, kai de Gaulle’is savo kalboje metė iššūkį Komunistų partijai. Žiniasklaidos galia šiandien turi sniego rutulio efektą demokratinio sprogimo naudai ir sutampa su visiškai naujos ir itin imlios klasės atsiradimu socialinėje arenoje: jaunimo, su savo ekonomine galia ir lyderyste, su savo mechaninėmis transporto priemonėmis, savo žodynu, savo herojais ir gentinėmis organizacijomis, tačiau drauge ir su tam tikru jautrumu bei kovingumu, atmetančiais bet kokios formos integraciją. Jaunimo galia netrukus visiškai pakeis visuomenės elgesio modelius; o suaugusieji yra paprasčiausiai nepajėgūs priimti šio jaunimo iššūkio ir su jais konkuruoti, gal todėl, kad jie beveik fiziologiškai nebeturi tų pačių refleksų, gyvybingumo, nekantrumo ir žvilgsnio nekaltumo. Vienintelis dalykas, kurį jie vis dar pajėgia padaryti, tai paskambinti policijai. Panašioje situacijoje masinėms reakcijoms lemta būti endeminėms ir sprogstamoms, nenuspėjamoms ir tradiciniam protui nesuprantamoms. Prancūzijoje prieš trisdešimt penkerius metus vidutinis žmonių amžius mitinguose buvo keturiasdešimt dveji metai. Šiandien – dvidešimt ketveri. Prieš keturiasdešimt metų milžiniška minia buvo šimtas tūkstančių žmonių; šiandien – beveik milijonas. Tvirta šios naujos jaunimo klasės mažuma siekia sąmoningai atsiriboti nuo likusios visuomenės, priimti naujus elgesio kodeksus ir iš naujo išrasti kažką panašaus į gentiškumą. Grįžimas prie gentiškumo – hipiai, juodieji angelai, psichodeliniai klanai, gaujos, sektos, kurių kiekviena turi savo gyvenimo būdą, aprangą, papročius, kalbą, ženklus ir simbolius – žymi individo reakciją prieš homogenizuotos visuomenės vampyrizmą, kai visuomenei suteikiama neribota galia ir valdžia individo atžvilgiu. Ši marginalinė forma, iš esmės besimaitinanti pertekliumi ir atliekomis, gyvuos tiek, kiek klestinti visuomenė jai tai leis. Tos pačios jėgos taps revoliucinės, kai marginalinės atsiskyrimo formos taps ekonomiškai neįmanomos. Dar prie viso to pridėkite demografinį miestų ankštumą ir akivaizdų faktą, kad mūsų kito amžiaus visuomenė iš esmės bus nepajėgi susidoroti su gimstamumo padidėjimu, ir tampa aišku, kad turėsime visiškai perkurti visuomenę arba įkurti policinę valstybę. Mūsų civilizacija išlieka statiška ir laikosi vienodumo, nors viskas – nuo technologijų iki komunikacijos priemonių – nuolat keičiasi ir tai gali reikšti tik sprogimą, žlugimą arba greitą ir išlaisvintą pažangą. Visuma atsisako sekti savo dalių pokyčius.
Jungtinėse Amerikos Valstijose psichologinis reklamos spaudimas ir nuolatinis turtų demonstravimas neturtingiesiems yra toks stiprus, kad prilygsta kvietimui plėšti ar vagiliauti. Priekabiavimas niekuomet nesiliauja. Pirkite! Vartokite! Jūs be to negalite apsieiti: tai paskutinis mados klyksmas, tai yra geriausia, to jums būtinai reikia! Nagi, tai laukia jūsų! Kaip galime apsimesti esantys pasipiktinę po to, kai geto vaikas, patyręs tokius raginimus, pirmai progai pasitaikius imasi plėšikauti? Amerika nustatė sėkmingos vartotojų visuomenės taisyklę: turtėkite! Tačiau ji atsisako žaisti šį žaidimą tiek savo pačios teritorijoje, tiek visame pasaulyje. Nori ji to ar ne, tačiau nesiliauja priekabiavusi, kankinusi ir provokavusi savo ekonomiškai apleistus nevartotojus milijonais, net ir neišsivysčiusiose šalyse. Pietų Amerikos, Azijos ir Afrikos skurstančių masių požiūris į JAV yra toks, kaip vidutinio plėšiko į parduotuvę Penktojoje aveniu.
Alternatyva būtų kažkas tarp nusikaltimo ir revoliucijos. Tai būtų bandymas nuversti visuomenę, kuri jus vilioja savo turtais, bet neleidžia prie jų prisiliesti. Nusikaltimas yra prisitaikymo prie visuomenės forma. Tai patologinis būdas ją priimti ir raguoti į jos spaudimą. Nusikaltimas nėra, kaip tai dažnai teigiama, idealizmo dešinioji ranka. Jis yra dešinioji neišmanymo ranka.
Kiekvienas yra laisvas sudaryti savo neįveikiamų jėgų sąrašą, kurios mus įdirgina šioje priekabiavimo visuomenėje. „Institucijos“, pavyzdžiui, tapo keiksmažodžiu dėl to, kad yra ekshibicionistinės, pernelyg aktyvios ir visa apimančios. Visur, nuo Maskvos iki Belgrado, nuo Prahos iki Paryžiaus arba nuo Čikagos iki Monrealio, institucijos yra priešas numeris vienas jaunimui, ar jie būtų revoliucionieriai, ar ne. Nenuostabu: gyvenimas tapo biurokratine veikla. Asmeninė laisvė patampa pėsčiųjų perėjos konceptu: eikite, laukite. Per studentų maištą gegužės mėnesį, kai paryžietiškas pavasaris sienas padengė gausiais šūkiais, akinamoje degančių automobilių šviesoje perskaičiau štai ką: „Šalin biurokratiją iš gyvenimo!“ Buvo neįmanoma suprasti, dėl ko studentai kovoja, turint galvoje politiškai konstruktyvius pokyčius. Jie tenkinosi reagavimu į kasdienį mūsų civilizacijos priekabiavimą, norėdami pasiekti per daug eksponuotą ir nepriimtiną tikrovę; ir jie privertė mane dar kartą pagalvoti apie itin jaudinančią Kafkos pranašystę, apie tuos kelis žodžius, kurie buvo didžiausias mano, kaip rašytojo, įkvėpimo šaltinis ir kurių atgarsis girdimas visose mano knygose: „Šių šauksmų galia yra tokia didelė, kad vieną dieną jie sulaužys visus prieš žmogų nukreiptus sunkumus.“
„Jėga, štai kur tikrasis priešas“, teigė kitas grafitis. Iš visų pusių individą supa nenumaldomos galios ženklai: branduolinė, ekonominė, karinė, pramoninė, mechanizuota, organizuota, anoniminė, įžūli valdžia. Arba individas kapituliuoja prieš šią galios mašiną ir tampa žetonu, slystančiu į jos vidurius, arba bando sunaikinti pačią mašiną, neįsivaizduodamas, kas galėtų ją pakeisti. Tuomet smurtas virsta aklu pagarbos ieškojimu, savęs patvirtinimu, nepriklausomybės skelbimu. Pergalė tampa nereikšminga; tai, kas svarbu, tėra senamadiškas žodis, kurio šiandien beveik nebegirdime: „garbė“. Žydų sukilėliai Varšuvos gete negalėjo tikėtis pergalės prieš vokiečių karo mašiną. Tačiau jie pelnė garbę ir orumą.
Kiekvienas iš mūsų kasdien susiduriame su vis didėjančiomis istorinių nuosėdų dozėmis. Juk prancūzų studentas neturi jokios priežasties jaustis kaltas dėl to, kas vyksta, pavyzdžiui, Biafroje. Tačiau kai populiarus žurnalas ant savo viršelio publikuoja mažyčio skeleto, vis dar judančio ir žiūrinčio į tave, nuotrauką, kartu su prierašu: „Po dviejų valandų šis vaikas mirs“, kiekvienas žmogus, o ypač jaunimas, netveria noru ką nors sudaužyti, taip išlieti savo bejėgišką pyktį. Nebent, žinoma, tapote visiškai amorfiškas ir praradote bet kokį jautrumą dėl perdėto eksponavimo, nebesistengiate veikti ar reaguoti – o tai pirmas žingsnis policinės valstybės link.
Aiškiai atsimenu ir kitus šūkius, išrašytus ant senų, purvinų Paryžiaus sienų: „Žodis meluoja kvėpuodamas“; „Žodis ištariamas su policijos apsauga ir ašarinėmis dujomis“; „Neįmanoma išreikšti tiesos žodžiais nemeluojant“; „Pamiršti žodžius: grįžti prie abėcėlės“; „Sustabdykite žodį, kol jis nenužudė dar milijono“. Šiuo metu, kai rašau, klausiu savęs, įdomu, ką apie tai manytų politikai ir karo kurstytojai? Jaunų žmonių nusivylimas yra visiškai pagrįstas, nes komunistai ir kapitalistai, demokratai ir nedemokratai, revoliucionieriai ir konservatoriai išdavė savo gražius žodžius ir pažadus, kas galėtų tai užginčyti? Ar jūs atsimenate? „Išsilaisvinti nuo baimės, nuo poreikio.“ Aš klausiu savęs, kas jiems nutiko.
Daugeliui žmonių ši verbalinė agresija prieš žodžius gali pasirodyti kaip paprasčiausia literatūra; tačiau šiuo atveju, tai, ką jie ignoruoja gūžčiodami pečiais, yra pati literatūra, o to jie negalėtų padaryti, jei pripažintų, kad bankrutavo prekiaudami dvasinėmis vertybėmis ir kad šios pūva didžiulėse marksistinėse ir nemarksistinėse „kultūros“ kapinėse. Paryžiaus sukilimo vadai, kaip ir didžioji dalis kovotojų, daugiausia buvo literatūros ir filosofijos studentai. Revoliucijos šaknys neabejotinai kyla iš pačios meninės kūrybos dinamikos: tai būtinybė išreikšti save puolimo, provokacijos ir nepriimtinos tikrovės brukimo akivaizdoje. Menas ir literatūra visada yra atsakas į provokacijas ar tikrovės iššūkius. Bet koks aistringas teisingumo troškulys yra meno paieškos, degantis grožio ir harmonijos troškimas. Nusivylimas ir nesugebėjimas pakeisti realaus pasaulio gali sykiu ir išprovokuoti smurtą, ir paskatinti meninę kūrybą. Tikriausiai šioje epochoje bus daugiau muzikos, meno ir literatūros – ir daugiau jaunų žmonių, talentingų ar ne, kurie to imsis dažniau nei bet kuriame kitame amžiuje, nes paprasčiausiai nėra kitos išeities. Nuo naršaus Jacksono Pollocko action painting iki vaizdingos Pablo Picasso agresijos prieš tikrovę, nuo teatrališko happeningo iki studentų riaušių gatvėse – apsigynimo ir saviraiškos priemonės gali būti labai įvairios, tačiau motyvacija ta pati: atsisakymas priimti mūsų sielos ir mūsų proto provokaciją, kuri kyla iš esamos siaubingos aplinkos. Psichodrama, happeningas, gyvas teatras, o kartu ir riaušės bei smurtas mūsų miestuose buvo ir bus tai, kas visuomet buvo menas ir literatūra: bandymas atgimti, dvasiškai apsivalyti, sąmoningai atitrūkti nuo dabartinės socialinės realybės. Menas yra tai, ko nėra, bet turi būti. Labiausiai mane padrąsinantis ženklas yra tas, kad mūsų protesto ir neigimo karta peržengė nacionalines ribas, rases, tikėjimus ir ideologijas. Tai ne kas kita, kaip stiprus emocinis ne!, sujungiantis krikščionis ir ateistus. Ne taip seniai atsidūriau katalikų protestuotojų minioje, netoli Dievo Motinos katedros, praėjus dienai po to, kai popiežius paskelbė kontraceptinių tablečių draudimą. Tiesdamas magnetofono mikrofoną link išbalusio jauno dominikonų vienuolio veido, išgirdau būtent tokius žodžius: „Kontraceptinė tabletė yra žmogaus atgimimas. Prisikėlimas. Genocido, bado, priespaudos, skurdo, nežinojimo pabaiga. Ji mus dar kartą patikina, kad atgimęs Jėzus nemirs iš bado kokioje nors atokioje skylėje. Tablečių uždraudimas prilygsta genocidui.“
Savo ruožtu tvirtinu, kad tikrasis pavojus mūsų ateičiai yra ne smurtaujantis ir maištaujantis jaunimas, išliekantis triukšminga mažuma, kurią išryškina žiniasklaida, nuolat ieškanti dramos. Tikrasis pavojus yra abejingos masės. Mano nuomone, smurto neužtenka, kad mūsų visuomenė imtųsi realių pokyčių; tačiau teigiamas aspektas yra tai, kad jis gali pažadinti pavėpusius, apatiškus žmones. Kiekvienas komunistas, kiekvienas politikas visada kalbėjo ir kalbės apie liaudį nuo verkšlenimų stringančiu balsu, ir žmonės į tai reagavo su apsimestine savigarba, beveik iki tol, kol nebebuvo kelio atgal. Vadinamasis smurtinis užribis vis dar gali prikelti iš miego šią pasyvią, bailią ir užhipnotizuotą daugumą. Kol kas tiek tarybinėje baudžiavoje, tiek mūsų vakarietiškų riebalų kloduose palaidoti žmonės atsisakė pasijudinti.
Kasdien girdime apie riaušininkus ir žudikus tarp mūsų, neramumus, bet niekada nė vieno žodžio iš devyniasdešimt penkių procentų gyventojų, kurie tiesiog sutinka su viešąja tvarka. Svarbiausias klausimas yra sužinoti, kokia tvarka? Tokia kaip anksčiau ir dar daugiau? Tokiu atveju mums greitai prireiks policinės valstybės, kuri saugotų ir mūsų turtus, ir mūsų teises.
1969 m.
Versta iš: Romain Gary. L’AFFAIRE HOMME. Paris: Gallimard, 2022.
1 JAV prezidento Johno F. Kennedy’io žudikas (čia ir toliau – vert. past.).
2 JAV senatoriaus Roberto Kennedy’io žudikas.
3 Nerimo (angl.).
4 Demokratų nacionalinis suvažiavimas, kurio metu vyko protestai prieš JAV įsitraukimą į Vietnamo karą.
Ingrida Bakutytė. Optimistas pesimisto širdimi
2024 m. Nr. 5–6
Viskas prasidėjo prieš 110 metų Vilniuje: žydų Arieho Leibos Kacewo ir Minos Owczynskos šeimoje 1914 m. gegužės 8 d. gimė Romanas Kacewas. Keturioliktaisiais savo gyvenimo metais jis su mama apsigyveno Nicoje, taip išsvajotoje Prancūzijoje. 1935 m. gavęs Prancūzijos pilietybę – jau Romainas Gary – po poros metų prisijungė prie Prancūzijos aviacijos pajėgų. Reaguodamas į visuotinį Charles’io de Gaulle’io kvietimą, jis įsitraukė į Laisvosios Prancūzijos karinių pajėgų veiklą, tarnavo Alžyre, Maroke, Artimuosiuose Rytuose, Libijoje, Sirijoje, Palestinoje. Po karo jis ėmėsi diplomatinės tarnybos Bulgarijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, JAV, dirbo Prancūzijos nuolatinėje atstovybėje prie Jungtinių Tautų. Pirmasis jo romanas „Europietiškas auklėjimas“ pasirodė 1945 m., o 1956 m. R. Gary gavo Goncourt’ų premiją už knygą „Dangaus šaknys“. Lietuviams puikiai žinomas romanas „Aušros pažadas“ pasirodė 1960 m. ir R. Gary vis daugiau laiko skyrė rašymui, kartais prisidengdamas slapyvardžiais. Emile’io Ajaro vardu parašęs romaną „Gyvenimas dar prieš akis“, 1975 m. pelnė antrąją Goncourt’ų premiją. Rašytojas nusižudė 1980 m. Paryžiuje.
Ši trumpai priminta biografija slepia daugybę tragiškų ir sunkių išgyvenimų. Kilęs iš žydų šeimos, R. Gary tiesiogiai buvo paliestas Holokausto žiaurumo. Dalis jo motinos giminių iš Švenčionių buvo išžudyti, žuvo ir tėvas su šeima iš antrosios santuokos. R. Gary pusiau sesers, nužudytos Klogos koncentracijos stovykloje1, vardas buvo Valentina, rašytojas romane „Aušros pažadas“ taip pavadino mergaitę, dėl kurios meilės jis valgė kaliošą. Daug kas ir įsivaizduoja rašytoją kaip berniuką su kaliošu rankoje ir nustemba sužinoję, kad jis, pavyzdžiui, propagavo… kanibalizmą. Be abejo, su sarkazmo gaida, nes pagrindinė jo filosofijos atrama yra žmogiškumo idėja. Žmogus nėra vien mėsa, siunčiama į dujų kameras ar į fronto linijas, tai yra kažkas daugiau, kažkas, ką R. Gary bandė užčiuopti tiek savo romanuose, tiek savo esė. Žmogus – tai mažas žydų berniukas vardu Moniekas iš „Europietiško auklėjimo“ (1945) – jo tėvai buvo nužudyti gete, o jis pats dvokiančioje skylėje, apsirengęs skarmalais, groja smuiku, taip reabilituodamas pasaulį, reabilituodamas žmogų, reabilituodamas Dievą. „Neįmanoma mėgti muziką ir mane mušti“2, – šiais berniuko žodžiais R. Gary perduoda žinią, kad bet kokia neapykanta, susipriešinimas, žiaurumas kyla tuomet, kai nuosekliai naikinamas žmogiškumas, kai žmogus paliekamas nuogas prieš realybę, kai į šipulius sudaužomos visos žmonijos pasąmonėje susikurtos iliuzijos apie savo kilnumą, toleranciją, brolybę, žmogaus teises. „Aš myliu visus žmones, nepriklausomai nuo rasės ar vietos, kurioje jie gyvena, – rašė R. Gary, – gal dėl to, kad mano gyslose teka daugelio tautų kraujas, o gal dėl to, kad tiek daug keliavau, aš atmetu nacionalizmo mitą, jis nesuderinamas su tuo, už ką kovojo mano kartos žmonės“3. „Aš myliu visus žmones“, – teigė ir Dobranskis „Europietiškame auklėjime“, „aš esu patriotas, o ne nacionalistas“, o paklaustas, kuo jie skiriasi, atsako, kad „patriotizmas – tai meilė saviems. Nacionalizmas – tai neapykanta kitiems“4. Tuo metu rašytojas galbūt vylėsi, kad pasaulyje įsivyraus taika ir brolybė, kad žmonės išmoko baisias žmonijos pamokas ir daugiau tokių klaidų nedrįs kartoti, tačiau tai tebuvo iliuzija, kuri greičiausiai niekuomet nevirs realybe. Vis dėlto kiekvieno iš mūsų pareiga yra kovoti už žmogiškumo, už vertybių ir kultūros išsaugojimą.
Žmogaus didžiąja Ž paieškos
R. Gary publicistikos rinkinys „Žmogaus byla“ („L’affaire homme“, 2005) sudarytas iš tekstų, parašytų nuo 1957 m., kai pasirodė romanas „Dangaus šaknys“, iki 1980 m. – R. Gary mirties metų. Tai rašytojo esė, pamąstymai, analizės, komentarai, straipsniai, įvadai knygoms, interviu, atvira rašytojo reakcija į to laikotarpio įvykius. Laimėjęs Goncourt’ų premiją, R. Gary jautė pareigą paaiškinti savo vienos ar kitos knygos idėją, kūrybos principus, galiausiai savitą Žmogaus viziją. Pagrindinės pasikartojančios temos yra pagarbos, tolerancijos, bendrų vertybių stoka, tai liečia ir žmones, ir tautas, moteriškumo pasaulyje trūkumas, kolonializmas, planetą žalojanti žmogaus veikla, ekologinės problemos. Skaitant šiuos praėjusiame amžiuje rašytus tekstus neretai kyla slogus jausmas. Žmonijos progresas, kurį mes taip šloviname, matomas tik materialiame ir technologiniame lygmenyje. Žmogiškumo, dvasingumo aspektu situacija tam tikrais klausimais ne tik negerėja, regis, galima teigti, kad net degraduoja: nuo kasdienės elementarios pagarbos ir tolerancijos vienas kitam trūkumo iki globalių konfliktų, karų, žudynių, tolesnio planetos naikinimo. Toliau pateiksime keletą rašytojo minčių, kurios ir šiandien lieka aktualios žmogaus didžiąja Ž paieškose.
Absoliuti tiesa ir žmogiškumo riba
Viename to meto interviu su Jeanu Danieliu5 R. Gary kalba apie vadinamąją „žmogiškąją ribą“ („marge humaine“), tam tikrą žmogiškumo minimumą, kuris mus saugo tiek nuo mūsų klaidų, tiek nuo įsitikinimo neklystamumu. Nusistatęs prieš bet kokias totalitarizmo apraiškas, R. Gary cituoja Albert’ą Camus ir giežtai pasisako apie tuos, kurie tiki esantys absoliučiai teisūs. „Aš esu prieš bet kokias politines sistemas, kurios laikosi įsikibusios tiesos monopolio. Aš esu prieš visas monopolines ideologijas. <…> Aš išvemiu visas absoliučias tiesas ir jų visuotinį taikymą“6. Tiesos greitai gali virsti klaidomis. 1962 m. R. Gary parašė įvadą amerikietiškam A. Camus „Maro“ leidimui. Ten nevaldomai plintančią ligą rašytojas lygina su blogio plitimu, kiekvienas mūsų esame užkrėstas, ir tik laiko klausimas, kada pasireikš ilgą laiką snūduriavę požymiai. Mes blogį galime vadinti įvairiais vardais – kolonializmu, fašizmu, nacionalizmu, rasizmu, komunizmu: „Užkrėstos mintys dauginasi tamsiausiuose mūsų smegenų užkaboriuose. Tereikia minios ir politinio šūkio, kad epidemija prasidėtų automatinių ginklų šūviais ar branduoliniu grybu“ (p. 97). A. Camus nepasiūlė nei vakcinos, nei gydymo, tačiau absoliučios tiesos teigimas yra pabaigos pradžia, o tie, kurie žino atsakymus į visus klausimus, pasak R. Gary, dažniausiai imasi „koreguoti“ patį žmogų, dujų kameroje ar Orano gatvėse. Tad mūsų rūšies išgyvenimui tėra vienintelė išeitis – pagaliau nustatyti žmogiškumo ribą, nepasiduoti materialaus našumo diktatui, nesistengti išsaugoti žmogaus kaip individo, o susitelkti dėl visos žmonijos išsaugojimo.
Drambliai – mūsų nerangios vertybės
1959 m. R. Gary parašė įvadą Jacques’o Guillaume’o knygai „Žmonijos sutemos“ („Le crepuscule des hommes“), kurią autorius skyrė Raphaeliui Matta, kovojusiam prieš brakonierius Dramblio Kaulo Krante, Bounos rezervate7. Priešingai nei R. Gary romano „Dangaus šaknys“ herojui Moreliui, kuriam pavyksta išsigelbėti, realiame pasaulyje gyvenusiam žmogui likimas buvo žiauresnis ir Matta buvo nužudytas. Kaip teigia R. Gary, niekas nenustebo, nes šiais laikais žmonės nebesistebi nužudytu žmogumi, jie stebisi, kad prieš tai jo nekankino. Vienas pagrindinių tekste užduodamų klausimų – ar žmogus ir toliau naikins Žemę kaip kokia liga, niokodamas bet kokias grožio ir džiaugsmo apraiškas, kol užkrės savo vėžiu žvaigždėtas erdves. Perpildytoje planetoje žmogus vis labiau elgiasi kaip nelaimės rykštė. Pasitelkdamas visą savo sarkastiškos ironijos galią, rašytojas dalina makabriškus patarimus ir siūlo Jungtinėms Tautoms įteisinti kanibalizmą, nes „baltymų poreikis žmonijai yra toks didžiulis, kad vietoj gimstamumo reguliavimo, dėl dvasinių priežasčių, labiau linkstama į žudynes, naikinimą, badą ir kvailumą apskritai“ (p. 66). Ir, pasak R. Gary, reiktų pradėti nuo kare žuvusių karių – kad baltymai nenueitų niekais, žuvusiųjų kūnus reikėtų padalinti išgyvenusiems. Tokiu būdu karai įgytų šiokią tokią prasmę, – su širdgėla ir pykčiu konstatuoja rašytojas.
Savo romane „Dangaus šaknys“ R. Gary kaip tam tikrą metaforą pasirinko dramblius, nes jie simbolizuoja tas didžiąsias ir nerangias, t. y. nekintančias, ilgaamžes vertybes, kurias itin svarbu išsaugoti šiuolaikinėje visuomenėje: tai minties laisvė, žmogaus teisės, tolerancija, pagarba žmogui. Kaip vaizdingą iliustraciją savo minčiai minėtame „Žmonijos sutemų“ įvade rašytojas primena paskutinę sceną iš knygos, kuri tiksliausiai atspindi žmogiškumo esmę: koncentracijos stovykloje, vos panešdami sunkius cemento maišus ant kuprų, kaliniai randa jėgų pasilenkti ir apversti ant nugaros gulinčius karkvabalius. Pasak R. Gary, rašytojas nėra politikas, rašytojas turi apsaugoti vertybes, kurias jo amžininkai imasi naikinti, „ir aš atsisakau paklusti tiems, kurie įrodinėja, kad neįmanoma būti žmogumi, – aš privalau likti žmogumi nepaisant nieko“ (p. 32). Kita vertus, amerikietiško „Dangaus šaknų“ leidimo (1964) įvade R. Gary rašo, kad afrikinių dramblių pasirinkimas nebuvo siekis paversti jų simboliais, jie yra tipinis pavyzdys to, kaip žmogus elgiasi šioje planetoje, ir jų likimas tėra simptomas to, ką žmogus sau leidžia: „Jie yra kūnas ir kraujas, jie kenčia ir bijo; šiuo atžvilgiu jie yra mes“ (p. 112). Rašytojas netgi parašo „Laišką drambliui“ (p. 10–12)8, išspausdintą „Le Figaro littéraire“ 1968 m., kuriame teigia, kad šiais bauginančiais laikais, kuomet vyksta žudynės, o mokslininkai skaičiuoja, kiek žmonių išgyvens branduolinę katastrofą, jo akys krypsta būtent į šį gyvūną, kuris puikiausiai atspindi viską, kam gresia sunaikinimas progreso vardu. Tūkstančius metų drambliai buvo medžiojami dėl mėsos ir ilčių, bet tik civilizuotam žmogui atėjo į galvą juos žudyti savo malonumui. Visas mūsų bailumas, silpnumas, nevisavertiškumas sulaukia kažkokio neurotinio padrąsinimo, jei pavyksta užmušti patį galingiausią iš visų žemės kūrinių. Viską išnaikinęs, žmogus liks vienas, o pasaulyje, kuris skirtas tik žmogui, nebebus vietos ir jam pačiam, „viskas, kas liks iš mūsų, tai robotai“ (p. 166). Materialistinėje ir realistinėje visuomenėje poetai, rašytojai, svajotojai ir drambliai tik trukdo.
1974 m. vienos knygos įžangoje, pavadintoje „Kiek perspėjimų mums dar reikia, kiek prarasto grožio?“ (p. 239), R. Gary toliau plėtoja žmogaus, kaip pasaulio naikintojo, vaizdinį, pasak jo, aplinkosaugininkai pervertina žmogaus pajėgumą elgtis racionaliai. Kad ir ką žmogus darytų prieš gamtą, jis kenkia ir pats sau, mažina savo išgyvenimo galimybes. Žmogus nėra atskira sala, viskas pasaulyje yra glaudžiai susiję. Dauguma gyvūnų greitai tebus išlikę pasakose. Rašytojas klausia – „kiek perspėjimų mums dar reikia? Kiek įrodymų ir statistinių skaičiavimų, kiek mirčių, kiek sunykusio grožio, kiek „paskutinių egzempliorių“ liūdnuose zoologijos soduose?“ (p. 242). Su pasibaisėjimu R. Gary primena, kaip Norvegijoje buvo naikinami ruonių jaunikliai, ir taip elgėsi „Žmogus – tikrai taip, didžiąja Ž“ (p. 245). Tas pats Žmogus, kuris dedasi toks galingas, iš tiesų tėra neišmanėlis. Vienintelis dalykas, kurį tikrai žinome, tai, kad gamta neturi numylėtinių tarp visų savo kūrinių, gyvybės jėga yra nesustabdoma ir gali greitai atsisukti prieš mus pačius.
Žmogaus nuasmeninimas
1960 m. publikuotas R. Gary straipsnis pavadinimu „Kas vyksta su žmogaus veidu?“ (p. 69) žurnale „Holiday“. Jis tekstą pradeda nuo įžangos apie parodoje Pitsburge pirmą vietą laimėjusį paveikslą, vaizduojantį pilką betoninę sieną, kurioje žioji skylė. Kaip taikliai pajuokavo autorius, tikriausiai būtent ta skylė savo paslaptingumu ir sužavėjo vertinimo komisiją, primindama Monos Lizos šypseną. Čia pat jis priduria, kad neturi nieko prieš baltas sienas nei tapyboje, nei kur kitur. Priešingai, tai esamos epochos atspindys: kultūrinė nebūtis atpalaiduoja, neverčia apie nieką mąstyti. Toliau jis veda paralelę su žmogaus veidu: „Faktas tas, kad šiandien žmogaus veidas yra nepopuliarus. Jis per daug asmeniškas, per daug individualus“ (p. 71). Jei esate išskirtinių bruožų žmogus, dėl to turėtumėte jaustis nepatogiai ir stengtis tuos išskirtinumus kaip įmanoma paslėpti bei vengti ekspresyvių veido išraiškų, nes tai išduoda blogas manieras, kaip ir gestikuliavimas rankomis. Vis sunkiau ir sunkiau konformizmo potvynyje išsaugoti autentišką vidinį gyvenimą ir sielą, galiausiai su laiku žmogiški bruožai ima nykti ir tiek viduje, tiek aplinkoje lieka tuštuma. Moterims rašytojas pataria tepti veidą kremų sluoksniais, mėlynais, raudonais, juodais, baltais, viskuo, kas mažintų panašumą į žmogų. Aštrios R. Gary ironijos neišvengia ir plastikos chirurgija, jis pasakoja istoriją, kai viename vakarėlyje trys moterys viena į kitą šaudė piktais žvilgsniais, nes visos trys „dėvėjo“ tą pačią nosį, kuri tuo metu buvo populiari, ir jos visos naudojosi to paties chirurgo paslaugomis. Taigi moterys gali pasikeisti nosį nelyginant šukuoseną. Blakstienos būna taip padengtos tušu, kad atrodo kaip du plaukuoti vabzdžiai, o lūpų taip pat nebėra, tai tik pramonės produktas, paprasčiausias piešinys. Natūralių bruožų įžvelgti nebeįmanoma ir, pasak autoriaus, vakarietės yra labiau pasislėpusios po įvairiais sluoksniais nei jų seserys musulmonės, o šalia jų triakės Pablo Picasso moterys neatrodo tokios jau keistos. Vyrai taip pat praranda savo veidą, vyriški, individualūs bruožai nyksta ir tampa anonimiški, būdingi masėms. O kai kyla vidinis konfliktas, jam nelemta atsispindėti veide; dažniausiai jis nuslopinamas raminamaisiais vaistais arba psichoanalize ir vis dažniau bet kokia vidinio gyvenimo forma vadinama tiesiog neuroze.
Pagarbos žmogui nebuvimas
Po metų tame pačiame „Holiday“ žurnale R. Gary publikavo dar vieną straipsnį – „Grubumo triumfas“ (p. 79). Kaip absoliutaus to laiko grubumo išraišką jis mini Nikitos Chruščiovo išpuolį Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos metu, kai šis mojavo iškėlęs virš galvos savo batą9. Grubumas nepaiso valstybių ar tautų sienų, nepaiso nei klasių, nei rasių, tai vienintelis bendras bruožas, jungiantis visas pasaulio tautas. Jos puikiai sutaria elgesio normų šiurkštumo klausimu, nepriklausomai nuo religijos ar odos spalvos. Belieka prisitaikyti prie epochos manierų, ar tai būtų atominės bombos ant Hirošimos lygis, ar kiek kuklesnis neapykantos kitiems laipsnis. Kaip elementarų pavyzdį rašytojas mini italus ir prancūzus, tokias, atrodytų, mandagias tautas, tačiau sėdėdami prie mašinos vairo jie spjaudosi iš neapykantos kaip ir visi kiti. R. Gary pesimistiškai teigia, kad gyvenant tokioje visuomenėje nelieka nieko kito, kaip mokytis grubumo pačiam, tad teko išmokti pagriebti taksi iš po nosies kitam klientui lyjant lietui, užkišti mašiną stovėjimo aikštelėje, nors kitas vairuotojas tos vietos laukė ilgiau, iškeikti pėsčiąjį, dėl kurio kaltės jis praleido žalią šviesoforo signalą, autobuse stovinčią moterį įsivaizduoti esant dvidešimčia metų jaunesnę, kad tik nereiktų užleisti vietos. „Mandagumas, šis žodis tapo toks atgyvenęs ir beprasmiškas, taip retai naudojamas, kad vos drįstu jį rašyti, mandagumas tėra romantizmo forma, o romantizmas, savo ruožtu, tėra idealizmo, užgimusio iš didžios idėjos apie žmogų ir jo kilnumą, forma“ (p. 83). Kalbėdamas apie jaunimo nusikalstamumą, R. Gary teigia, kad bet kokio grubumo ar brutalumo priežastis yra žlugdomas romantizmas, tai universali liga, kurioje mitai, simboliai ir romantiški įvaizdžiai iš visų pusių atakuojami materializmo, pseudofroidizmo ir šiurkščios realybės, tai ypač veikia santykius tarp lyčių. Demografinio sprogimo paveiktame pasaulyje, atstumui tarp kaimynų vis mažėjant, labai svarbu yra apgalvotas, tolerantiškas ir pagarbus žmonių tarpusavio elgesys, kitaip gyvenimas taps neįmanomas. „Niekas negali užtikrintai pasakyti, kur link važiuoja šis žmonijos autobusas, tačiau bent jau geros manieros mums leistų keliauti gana komfortiškai. Mandagumas yra kasdienio gyvenimo lygyje taikoma tolerancija, juk svarbiausia civilizacijos misija yra palengvinti visų gyvenimą. Pagarba žmogui svyruoja nuo paprasto mandagumo iki pasiryžimo išvengti branduolinio holokausto“ (p. 88–89). Kokie svarbūs šie žodžiai ir šiomis dienomis!
Civilizacija kaip atsvara realybei
1966 m. išspausdinamas R. Gary straipsnis „Moralinio naikinimo mistika“ (p. 127), kuriame jis kalba apie jausmų, romantizmo, patriotizmo, mitų, moterų, tėvų, meilės, humanizmo, Dievo demistifikavimą, kaip pagrindinę moralinio nuosmukio priežastį. Rašytojo teigimu, civilizacija yra dirbtinis kūrinys, sukurtas žmogaus, mitologija, nutolusi nuo tikrosios žmogaus prigimties. Civilizacija yra kova prieš gamtą, prieš tai, kas mes iš tikrųjų esame, pusiausvyros tarp realybės ir nerealybės ieškojimas. Ir žmogaus tobulėjimas labiau priklauso nuo mitų nei nuo mokslo, nes žmogus yra nuolat veikiamas baimių, nerimo, nusivylimų, visa kultūra gimė iš neurozės. Autorius civilizaciją priešina su realizmu ir totaliniu racionalumu, kuris niekaip nėra suderinamas su ta iliuzine būsena, kurioje kūrė van Goghas ar bet kuris kitas iškilus dailininkas, rašytojas, poetas. Sofizmų naikinimas psichoanalize ar kitomis realistinėmis priemonėmis veda tik į „kultūrinę kastraciją“ (p. 128). Rašytojas pateikia keletą konkrečių demistifikavimo pavyzdžių. Vienas jų yra seksualumo demistifikavimas – jei seksualumas perdėtai demonstruojamas, nelieka jokios paslapties, jokios erdvės vaizduotei, nes variantų skaičius, ką vyras ir moteris gali daryti lovoje, yra ribotas, o nudistų stovyklos yra pačios neerotiškiausios vietos pasaulyje (p. 129). Panašias mintis R. Gary išsako ir kitame straipsnyje apie perdėtą seksualumą Vakarų pasaulyje – „Vakarai, seksualumas ir seksologija“ (p. 259). Pasak rašytojo, taip žmogus elgiasi veikiamas baimės, neužtikrintumo, abejonės ir seksualumas yra kaip pabėgimas nuo persekiojančio nerimo jausmo. Seksualumo demistifikavimas gali būti prilygintas kastracijai, dievo Eroso nužudymui (p. 262).
Kitas pavyzdys yra moters demistifikavimas šiuolaikinėje visuomenėje. Tam jis 1965 m. paskyrė netgi atskirą straipsnį „Deivės sutemos“ (p. 90), kuriame su ironija ir sarkazmu pasakoja, kaip moters, visuomet buvusios mūsų civilizacijos pasididžiavimu, nebeliko, ji virto paprastu žmogumi. Sovietinėje Rusijoje tai visiškai normalu, tačiau autorius klausia, kaip tai galėjo nutikti Vakarų pasaulyje. Jis prieina prie išvados, kad moterys pačios ėmėsi savižudiškos kovos, kad paliktų savąsias deivės pozicijas ir nusileistų iki savo buvusių vergų lygio. 1977 m. interviu su Jérôme’u Le Thoru rašytojas yra pasakęs, kad moteriškumui jis teikia didžiulę svarbą, kad pirmasis moteriškas žodis, kurį pasaulis išgirdo, buvo Kristaus, pirmą kartą vyras prabilo kitokiu balsu, tačiau jį greitai perėmė ir ėmėsi ginti „stiprieji“, kas baigėsi persekiojimais ir žudynėmis (p. 289).
Taip pat, R. Gary nuomone, idealizmo demistifikavimas yra nesuderinamas su kultūra, nes tiek komunistiniuose Rytuose, tiek demokratiniuose Vakaruose žodis „idealistas“ tapo įžeidimu. Net žodis „grožis“ skamba įtartinai (p. 137). O iš tiesų mes esame kovos su realybe vaisius, mūsų pačių vaizduotės vaisius, kilmingumo, dosnumo, žmoniškumo, brolybės mitas. Deja, tačiau šių iliuzijų naikinimas realybe neretai baigiasi alkoholizmu, svaiginimusi narkotikais, o jie tėra dirbtinės iliuzinės būsenos kūrimas, bandymas pabėgti nuo realybės. Perdėtas demistifikavimas gali baigtis tuo, kad žmogų mes matysime tik kaip mėsą, kaip baltymų šaltinį, ir nebedaug lieka iki genocido, branduolinio ginklo naudojimo, fašizmo ar nacizmo. Savo straipsnį R. Gary baigia optimistine gaida, sakydamas, kad iš prigimties yra optimistas. Jo nuomone, kitas amžius sulauks visuotinio dvasinio atgimimo, galbūt susijusio su kokiu moksliniu atradimu, kuris iš dalies bus religinis, iš dalies – meninis.
Krizės visuomenė
Šiame „Metų“ numeryje rasite R. Gary tekstą „Priekabiavimo visuomenė“, parašytą 1969 m., vadinasi, prieš daugiau nei pusę amžiaus, bet nustebinantį įžvalgomis. Jame rašytojas konstatuoja, kad visuomenė yra ištikta pačios didžiausios psichologinės, moralinės ir dvasinės krizės, humanizmas mirė, o kartu su juo ir Žmogus didžiąja Ž. Nuolatinį nerimą mums kelia masinės informavimo priemonės, uoliai ir detaliai pranešdamos apie brutalumą, žiaurumą, nelaimes visame pasaulyje. Kai žmogui rodomi kenčiantys, badaujantys, žudomi kiti žmonės, ypač vaikai, o jis negali niekuo padėti, nieko pakeisti, viduje susikaupia pyktis ir neapykanta, kuri anksčiau ar vėliau prasiveržia. Kiti provokacijos pavyzdžiai yra vartotojiškumo skatinimas, biurokratija, vertybių naikinimas. „Kiekvienas yra laisvas sudaryti savo neįveikiamų jėgų sąrašą, kurios mus įdirgina šioje priekabiavimo visuomenėje“ (p. 201). O didžiausias pavojus yra masių abejingumas ir nenoras nieko keisti.
1975 m. straipsnyje „Papročiai: laisvas kelias provokacinei visuomenei“ R. Gary ypač kritikavo vartotojiškumą, kuris mums brukamas visais įmanomais būdais. Tas nuolatinis raginimas vartoti turėtų būti prilygintas agresijai, gangsterizmui, prostitucijai. Visko pertekusioje visuomenėje, kuri „nuolat auga“, žmogus bombarduojamas provokacijomis, reklamomis, „pavyzdžiais“, taip sukuriant nuolatinį trūkumo, neturėjimo, nusivylimo jausmą, galiausiai išsivystantį į tikrus Pavlovo refleksus, poreikį įsigyti kuo daugiau bet kokia kaina (p. 268). Neretai teigiama, kad be plėtros visa ekonominė sistema sugriūtų, tad žmogus paverčiamas ekonomikos rėmėju, apie moralę čia nėra jokios kalbos, kadangi prekes užsakinėja objektas, be sielos ir be sąžinės (p. 269). Mes visi tampame daiktais, manipuliuojamais reklamų, žiniasklaidos, „nuolat besiplečiančios ekonomikos“. Net žmonių tarpusavio santykiai neapsieina be daiktų kaip tarpininkų, ypač per šventes, o „Kristaus gimimas virto daiktų gimimu“ (p. 271).
Bet prie R. Gary atminimui skirto paminklo vilniečių išsaugoti medžiai, jo sukakčiai pražysiantis kaštonas skelbia ir kitokią žinią, leidžia patikėti, kad ne visi rašytojo būgštavimai išsipildė, mylintys gali daug, kas, jei ne jis, tai geriausiai žinojo.
1 Anissimov M. Romain Gary, le caméléon. – Paris: Éditions Denoël, 2004. – P. 63–65.
2 Gary R. Éducation européenne. – Paris: Gallimard, 2023. – P. 169.
3 Ten pat. – P. 25.
4 Ten pat. – P. 246.
5 Publikuoto „l’Express“ pavadinimu „Romain Gary: žmonės, drambliai“; 1957 m. sausio 4 d.
6 Gary R. L’affaire homme. – Paris: Gallimard, 2022. – P. 20–21. Toliau, nurodant tekstus ar cituojant iš šios knygos, rašomi tik puslapiai.
7 Ši istorija apie Raphaelio Matta gyvenimo ir veiklos panašumą į R. Gary romano „Dangaus šaknys“ pagrindinį veikėją Morelį nuskambėjo plačiai. 1960 m. laikraštyje „Skautų aidas“ buvo publikuotas laisvas vertimas iš tų pačių metų „Time“ straipsnio apie R. Matta gyvenimą ir keistą sutapimą su R. Gary romanu: „1956 m. romano autorius R. Gary gavo laišką iš Afrikos, Dramblio Kaulo Kranto. Rašė vietos medžioklės policininkas apie vieną iš savo padėjėjų, R. Matta. Laiške buvo išdėstyta, kad „Dangaus šaknų“ ir R. Matta istorijos esą labai panašios. Bet rašytojas R. Gary nei laišką parašiusio policininko, nei Matta nepažinojo ir nieko apie juos nebuvo girdėjęs.“
8 Lietuvių k. paskelbtas „Šiaurės Atėnuose“, 2023 12 22, iš prancūzų k. vertė Monika Nemanytė (http://www.satenai.lt/2023/12/22/laiskas-drambliui/).
9 Kaip tvirtina „New York Times“, 1960 m. spalio 12 d. JT Generalinėje Asamblėjoje N. Chruščiovas „daužė batu į stalą“, matyt, supykdytas Filipinų delegacijos nario Lorenzo Sumulongo pareiškimo, kuris diskusijose teigė, kad iš Rytų Europos buvo „atimta politinė ir pilietinė teisė“ dėl dominuojančios Sovietų Sąjungos įtakos regione.
Viktorija Daujotytė. Reminiscencijos: Leonardas Gutauskas
2023 m. Nr. 11
Jei kartą susitikai, tai ir lieki to susitikimo šviesoje.
„Šešėlis, kurs bėga greta!“ – Maironio eilėraščio eilutė, šią akimirką, kai bandau pradėti rašyti apie Leonardą Gutauską dar vos įsivaizduojamą atminimo tekstą, lyg aiškina man reminiscencijos prigimtį. Gyvas šešėlis, iškylantis, pasirodantis, kartais net pabėgėjantis greta, kažką ištariantis, kažką primenantis iš to, kas bendrai patirta. Rašymo intencija: Gintarės Bernotienės priminimas – jau, jau laikas būtų galvoti apie knygą Leonardui, nebus lengva, išretinta, vis mažiau bendrakeleivių; gal rengti knygą bendresnio pobūdžio, žiupsnis atsimenamo, žiupsnis svarstymų, gal ir koks nedidelis etiudas apie kūrybą. Dar kalbėdamasi su Gintare stengiausi prisiminti, kur, kurioje Gutausko knygoje yra jai skirtas eilėraštis. Ak, taip, – labai gražaus pavadinimo: „Mėnesiena Vilniaus Rasose“:
Sidabrinis grafitas piešia
Ant gipsinio Rasų angelo riešo
Blyškią Juditos gimimo datą
Tai vis mėnesienos mistika
Tokia balta novelistika
Kurios niekada nesupratom…
Įdomus šešiaeilis, du savarankiški trieiliai, sujungti paskutinių eilučių rimo. Eilėraštis iš Juditos Vaičiūnaitės ženklų, skirtas jos „Raštų“ sudarytojai, tyrinėtojai. Netikėta, bet tiksli mintis – Juditos poezija iš tiesų noveliška, poetinė novelistika, išgryninta, balta – ir aliuzija į paskutinę knygą „Debesų arka“ (2000), bet ir siužetiška; lyriniai siužetai – juos jautė ir eilėraščiais gerai valdė Judita Vaičiūnaitė, Nijolė Miliauskaitė. Leonardas gebėjo pagauti ir pasakyti to, kas jam literatūroje patiko, buvo artima, esmę. Dviejų eilučių Leonardo dedikacija Nijolei Miliauskaitei:
Ji išgirsdavo krintančias snaiges
Kaip Sapfo – krintančius žiedlapius…
Beveik nesu esmingiau apie Leonardą rašiusi. Nežinau, kaip tai atsitiko. Gal tiesiog neradau atskiro tako. Arba per gerai žinojau jį esant. Leonardas Gutauskas lyg budėjo kažkokiame bendrame kūrybos pusiausvyros taške. Bet savo taške. Rašė vaikams (ir pats iliustravo), eilėraščių knygas, romanus, piešė ir tapė. Dailininkas ir rašytojas, abiem atvejais intuityvistas ir metaforistas, sacrum atramų ieškotojas, individualumo saugotojas, gynėjas. Žmogus sau – ir pagal Vydūną. Nekalbus, bent taip atrodė, bet iškalbus, turtingos vidinės kalbos.
Pirmoji eilėraščių knyga „Ištrūko mano žirgai“ (1961) išėjo man baigiant dešimtą klasę, pamačiau ją Varnių knygynėlyje. Įsiminiau dėl pavadinimo. Jau daug vėliau, žavėdamasi Kazio Borutos „Baltaragio malūno“ Girdvainio obuolmušiais, esu pagalvojusi, kad Gutausko ištrūkę žirgai – giminiško dvasios vėjo, savo, lietuviško.
Reminiscencija, reminiscencijos – taip, toks bendrinantis kelias; iš to, kas patirta, savaip įvykę, ką galiu paliudyti iš Leonardo laiškų, iš įrašų dienoraščiuose prieš dvidešimt metų, 2000-ųjų pabaigoje ir 2001-ųjų pradžioje. Tai ir bus pagrindinis reminiscencijų laikas. Įrašai kontroliuoja atmintį, neleidžia nuklysti. Ir esi tame laike, ir jį liudiji. Laiškai ir įrašai palaiko ir antrąjį santykio narį, kažką pasako ir apie jo galvojimus, jutimus, vertinimus, intonacijas. Vaikštant atminties takais, prisieina įsimąstyti, atsiminti ir save. Jei ir kiek kupiūruojant.
Pirmuosiuose susitikimuose, daugiau raštu negu realiai (suskliaudžiu staiga iškilusį klausimą – ar susitikimai raštu priklauso virtualybei, ar jie nėra patys intensyviausi), dalyvavo ir Judita Vaičiūnaitė, gyvenanti paskutines savo dienas, jau labiau šešėlis negu realus fizinis kūnas, bet šviesiausios sąmonės, išdidžios dvasios energijos. Susitikau su ja vėlyvą 2000-ųjų rudenį, jau baigiantis spaliui. Įrašo (2000 10 27) pradžia: „Vakar ėjau į RS, į Motiejaus Valančiaus vakarą. Lipau į viršų pasiimti man palikto „Teatro“ žurnalo. Prietemoje prasilenkiau su senyvos moters šešėliu. Automatiškai pasisveikinau. Ir tik iš balso atpažinau Juditą Vaičiūnaitę, bet lyg suabejojau: ji, ne ji… Bet atsitokėjau, susiėmiau. Grįžau. Išėjome kartu. Sutiko užeiti į kavinę prospekte. Išbuvom pusantros valandos, valgė truputį salotų, labai iš lėto gėrė arbatą. Kalbėjomės. Apie daug ką. <…> Pasisakė rašanti eilėraščius, sudarinėjanti paskutinę knygą (apie 90 eilėraščių). Pasisiūliau pakalbėti su Valentinu Sventicku, sutiko.“
Skaudi nuostaba: „Kūnas, kuris jau beveik sunykęs, ant mirties slenksčio. Dvasia, kuri tebėra jauna, gyva ir gyvybinga. Ir tai yra tragiška.“ Valentinas, tuomet Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius, sureagavo empatiškai ir iškart ėmėsi darbo. Nemačiusi, neskaičiusi turėjau parašyti kelis sakinius paramai knygos leidybai. 2000 12 01: „Valentino skambutis: sutik su tais savo žodžiais, dėsim ant Juditos knygos viršelio – nebėr kada, išeiname į spaustuvę… Norėčiau kalbėti apie žmogaus veiksmo poeziją. Neturiu to užmiršti.“ Norėta knygą išleisti iki svarstymo dėl Rašytojų sąjungos kasmetinės premijos. Spėta. Įrašas 2000 12 28: „Gavau Juditos knygą „Debesų arka“ su širdį persmelkusiu įrašu. Su sakiniu: „Mūsų susitikimas ant laiptų buvo toks šviesus.“ / Tebūnie, Judita. Už tai daugiau nėra.“
Tiek priešistorės, kurios atskirai Juditai gal jau ir nebepaliudysiu. Priešistorės, kuri yra ir susitikimo su Leonardu Gutausku istorijos dalis. Ir įrašas apie susitikimą su juo čia pat, po kelių dienų – 2001 01 04: „Šįryt (11 val.), įeidama pro Sarbievijaus vartus, susitikau Leonardą Gutauską. „Labas, su Naujais, tai Vaičiūnaitė?“ – „Tai Vaičiūnaitė, – sakau, – ar gerai?“ – „Gerai, aš juk pirmininkas buvau.“ Supratau, kad komisijos posėdis jau įvykęs, premija Juditai paskirta. „Puiki knyga, tik pavadinimas pilkas. Geriau būtų „Hildegarda“ ar koks lotyniškas.“ Dar kelios bendresnės frazės. „Dabar poezijoje prasideda mazgų atrišinėjimas – Miliauskaitė, Vaičiūnaitė. Pirma užrišinėjome, dabar atrišinėjame.“ Suprantu, ką Leonardas sako: jau matome, kas ko vertas, iškyla, išnyra.
Toks pasikalbėjimas – skubus, prasilenkiantis. Aš įeinu į Sarbievijaus kiemą, Leonardas išeina. Šviesios akys, linksmas. Kažkaip staigiai susitikome, iš tiesų pirmą kartą taip: akis į akį. „Tai gali tik atsitikti“, – tikrai, ir po dvidešimties metų patvirtinu. Kažkas įvyko. Šviesos blyksnis. Buvom nušvitę dėl trečio – dėl Juditos Vaičiūnaitės, dėl baltos, kristališkos jos knygos, dėl poezijos, peržengusios.
Per Tris Karalius Juditai Vaičiūnaitei premija turėjo būti įteikta. Turėjau kalbėti. Nedalyvavo, perdavė tik laišką.
„Dienovidžio“ redaktorė Aldona Žemaitytė prašė ką apie Juditą parašyti. Prisiminiau tą žaibo pokalbį su Gutausku. Kažką jam apie tai prasitariau. Gavau ilgą laišką (2001 02 01), ne, ne viešumai, tegul bus paslaptis. Supratau, kad yra ir mano rašymų skaitęs. Lyg tęsėsi pokalbis ir apie Juditą, apie poeziją, apie jos „mazgus“.
Nesuradau to pirmojo laiško, gal dar kur susitiksiu, kokioje knygoje ar sąsiuvinyje. O labai norėjau susirasti. Lyg bandydama aplyginti neradimo gailestį, galvojau apskritai apie laiško pasiją, kad turiu ją. Kad žinau, kas yra laiškas, ką reiškia laišką gauti. Išsaugoti, su voku, adresu, su vardo ir pavardės raidėmis. Perskaityti po poros dešimtmečių. Ar po pusšimčio. Atsiminti – popierių, linijas, rašalo spalvą. Mano atminty tebebudi lelijavas rašalas. Esu – gal ir ne sykį – jį paminėjusi. Dedikacijoje – su pačiu netikėčiausiu pavadinimu – „Lyg slaptos Taro kortos“ (knygoje „Urbo kalnas“) tas rašalas ir Leonardo užsimintas: „Tebūna rašalas alyvų / Spalvos ir lelijavas…“ Žinau, kad turėtų būti lelijinis, kad neteiktinas, bet… Bet yra žodžių, kurių taisyti negalima.
Reminiscencijas Leonardui Gutauskui rašau atsisveikinimo su Liudviku Jakimavičiumi laiku, 2022-ųjų rugpjūčio pradžioje. Ieškodama Leonardo laiško, tarp popierių radau Liudviko „In memoriam“ Juditai: „Gal dar plauksi laike – juk lyg Mėnulis keities“ („7 meno dienos“, 2001 02 16); norėjau neužmiršti, jei išsikirpau ir laikraščio skiautę pasidėjau. Pradžia: „Sunki yra valanda, kai amžinybėn iškeliauja poetai. Tikros poezijos esmė ir glūdi poeto pastangose įminti amžinybės paslaptį ir pasakyti apie ją kitiems. Poetas yra modernus šių laikų orakulas, jo vieta – tarp „ten“ ir „čia“. Kai išeina poetas, suyra sakinys, ir lieka tik „ten“. Juditos Vaičiūnaitės „čia“ buvo organiškas ir vientisas, skaidrus ir šiltas, palytėtas dieviškumo bei aristokratiškumo žyme.“
Ir šie žodžiai yra artimi žodžiams, kuriuos apie Juditą pasakė Leonardas, ir kuriuos cituoju iš to išlikusio lapelio su Leonardo minčių ištraukomis. Iš to nerasto laiško. Lapelis įsidėtas į „Debesų arką“ – rengiausi kažkokiai paskaitai ir norėjau tomis mintimis pasiremti, gal net pacituoti:
„Hildegarda… brangakmenių ir žolynų žinovė“
Ar tai ne Juditos autoportretas?
Juk ji visa atnarplioja, o ne sumazgo į neatrišamus mazgus, kuriuos taip mėgsta kiti poetai.
Ji tarsi plevena žolynų viršūnėmis, visus juos atpažindama, įvardindama. Ji dešifruoja jų paslaptis.
Akylai (gal užsimerkus?) stebi žemę ir debesis. Ir ją supančius daiktus. Tobulai girdi jų išskirtinumą ir juose slypinčią amžinybę:
„Kalėdinis puodelis aguonų pieno sniego pilnas“ –
Juditos eilių sakrališkumas labai jautrus ir tikras.
„Zakristijoj džiovinami žolių lapeliai procesijai“
Baltoji madona, balta katė, baltas stiklas, baltos ramunės, baltas lapas, balta suknelė, altorius baltas…
Balta knyga, gal net kalėdinė, labai švari, skaisti.
Jaučiamas Prakartėlės kvapas, bet ne tvarto (mūsų „kaimiškoji“ poezija).
Balta knyga su pilkšvos priemaiša.
Brangi knyga.
Paslapčių taupyklė.
„Plunksnas numetu, pavidalą keičiu“
Ar tai ne Hildegardos portreto vienas pačių slapčiausių bruožų?
Tylus, į viešumą neišeinantis dialogas su Leonardu tęsėsi maždaug iki 2010 metų. Lankiausi parodose, pamėgau sakralumą žyminčias spalvas, geltono ir mėlyno sąskambius, šiandien atsiliepiančius ir Ukrainos sielvartu. Dvi didelės Leonardo drobės („Merkinės Madona“, diptikas, 2000, 2002), dovanotos, ir mūsų namuose; jei vakaro spindulys paliečia viršutinę pirmojo paveikslo dalį, žinau, kad priartės szara godzina (pilkoji valanda – ir pagal Šatrijos Raganą), liūdnojo suklusimo, įsiklausymo, įsižiūrėjimo laikas; negi tikrai menas, o pirmiausia poezija, – iš amžinybės jutimo, iš tos paslapties, kuri kiekvienam kitaip sublyksi tuo ypatingu laiku, kai leidžiasi saulė, kai tarsi priartėja mirties vaizdiniai ir sieloje sublyksi transcendencijos takai: „Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane pro langą…“ Leonardo dailė iš poezijos, iš poezijos (arba iš vidinių būsenų) ir jo proza, romanai. Įdėmiai skaičiau romaną „Vilko dantų karoliai“ (tarp 1990-ųjų ir 1997-ųjų Lietuvių literatūros katedroje apie šį kūrinį buvo parašyti keli baigiamieji darbai, reikėjo juos vertinti). Patiko laisvas rašymo būdas, lyg Marcelio Prousto tradicijos. Savitas ir romanas „Šešėliai“ (2001), autorinė knyga, paties ir viršelis, minkšta, pilkšva, tikrai tarsi šešėliška. Ir, aišku, „Urbo kalnas“, sudarytas iš eilėraščių nuo 1973-iųjų iki 2010-ųjų.
Prousto, jo „Prarasto laiko beieškant“ artimumas „Vilko dantų karoliuose“ ar Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ šešėlis „Šešėliuose“ ne tiek įtaka, kiek pėdsakai. Žmogus nusikalsta, gal ir neišvengiamai, net nedidelis prasižengimas jautrios sąmonės gali būti išdidintas. Didžioji atleidimo pasija, archetipinė. Ieškoti, prašyti atleidimo, išteisinimo – ir tai yra kūryba, kūrybos versmė, tamsus jos vanduo. Patirti atleidimo ramybę. „Šešėliuose“ rusas, sovietinis karininkas Lietuvoje, pokario kaime. Apakintas aistros, pasikėsina į mergaitę, nužudytas lietuvio, pakištas po Šventosios ledu. Už tai nuteistasis, ilgai kalėjęs Sibire, grįžta jau mirtinas ligonis. Abu su žaizdom – ir vėlė, ir ligonis.
Kur kaltės ribos ir kodėl žmogui taip reikia, kad jam būtų atleista? Mirusiojo, vėlės, ir mirtino ligonio pokalbis. „Properšos visame pasaulyje vienodos. Ir Jenisiejuje, ir jūsų upėse. Ir Šventojoj, jeigu dar nepamiršau tavosios upės vardo…“ Žmonija, net eidama sunkiausių išbandymų, didžiausio tautų susipriešinimo keliais, neturėtų užmiršti, kad mirtinos properšos vienodos visose upėse, kurias sukausto ledas.
Nusikaltimas, bausmė yra universalijos, tamsieji žmogaus fatumai, kaip ir laikas bei jo tarpsnių atsiminimas. Laiko grimzdimas į sąmonės gelmes, jo kilimas į paviršių, kai tik atsiveria koks plyšys, kai koks įtrūkis ar blyksnis, buvo Leonardo poetinės prigimties dalykai. Taip, poetinė prigimtis dominuoja, vizualioji kūryba ir proza yra tos prigimties branduolių išsiplėtimai, emanacijos. Eilėraštis baigiasi ten, kur prasideda kitas, net jei niekada nebus parašytas. Gal bus nupieštas paveikslas, ar pradėtas romanas. Taip, Leonardas buvo intensyvaus vidinio kalbumo žmogus. Labai kalbinamas – labiau nei žmonių, – daiktų, šešėlių, būsenų, žodžių. Išlikęs atminty toks kažkodėl nejaukus vakaras „Literatūros ir meno“ redakcijoje, atrodo, kad abu su Leonardu buvom gavę laikraščio redakcijos premijas, sėdėjom, tylėjom, nepasikeitėm nė vienu žodžiu. Nesiryžau ką pratarti, atrodė, kad nenori būti kalbinamas ir pats į nieką nesikreipė.
Dabar apie laiškus, kuriuos gavau ir tebeturiu. Kurie mašinėle, tai gal išlikę ir Leonardo archyve, gal bus publikuoti. Vienas apie mano „Saugančią sąmonę“ (2007), kitas – apie knygą „Tragiškasis meilės laukas“ (2010). Ilgi, kelių puslapių.
Ranka rašyti – trumpi, išrašysiu bendresnes pastraipas, labiausiai tas, kur apie save patį, lyg paliudijimai.
Be datos, lyg atsakymas; taip, į laiškus atsakydavau.
Miela Viktorija,
rašote, kad mano eilėse daug žmonių.
Bet juk yra du keliai: vieni rašo monologus su labai labai daug žodžių. Kiti dialogus – šį kelią prigimtis lėmė ir man – iš čia mano tapyboj tiek daug portretų ir paskyrimų. Negaliu kalbėti orui ar veidrodžiui. Turiu šalia jausti artimą, brangų žmogų, turiu jam išsakyti meilę, pagarbą, susižavėjimą, kartais abejonę ar priekaištą, ar užuojautą, turiu jausti dvi širdis, ne vieną – savąją. Trumpi, ne daugiažodžiai dialogai – mano idealas ir siekinys – – –
O menotyrininkui A. A. pasakyčiau: ar esi gavęs trikampių (kaip prieškariniai pašto ženklai) laiškų rusų kalba iš pačių artimiausių žmonių. Jeigu ne, tai tu tikrai nebuvai tremtinys, o gal tavasis filosofinis materializmas nepripažįsta mene gebėjimo persikūnyti ir tau būtina visa pačiupinėti, kad įsitikintum, jog tai, ką kalba poezija – trapi, lengvai pažeidžiama tikrovė?Gervė ant knygos viršelio – iš „Laiško Sigitui G.“: „Pasibelski į dangų – ir vėjas ar gervė įleis…“
Ačiū už laišką
P. S. Mano tapyboj be linijų ir spalvų glaudžiasi visas mano tikėjimas. Jeigu jo nebūtų – tapyčiau tik abstrakcijas…
Širdingai
Leonardas
P. P. S. Brangūs Jūsų žodžiai: nebebus man Zervynų be jo gražios galvos… ir galbūt mano: „Juozule, Juozapo rykšte / Kur dingo spalva pernykštė?“
Rodos, kad šį laišką gavau kartu su „Urbo kalnu“, tai ant tos knygos viršelio ta puikioji Gervė, dangaus atidarinėtoja… Tas trikampis laiškas lyg budėjo Leonardo sąmonėje, iš gilaus patirties podirvio. Abiejų reakcijos į skaudžią netektį – Juozo Apučio mirtį (2010 02 28). Leonardo eilutės iš eilėraščio „Trumpas laiškas Juozui A.“ Tik jame – „kur dingo šviesa pernykštė?“ Mirtis perrašo, patikslina.
Svarbi mintis apie prigimties ir jam lemtą kūrybos dialogiškumą. Su dialogu sietini ir lyriniai siužetai, ir jo paties lyrinė novelistika.
Kitas laiškas (netikėtai – raudonu rašikliu) apie atminties archeologiją – irgi be datos. Rašytas perskaičius mano knygą „Sauganti sąmonė“. Pagyrimas knygos dailininkei Sigutei Chlebinskaitei ir Dailės akademijos leidyklai: „Knygos apipavidalinimas – tobulas.“ Iš kito, asmeniškesnio laiško prasitęsianti mintis – post scriptum: „Kaip dažnai nebylūs daiktai prabyla švaresniu už mūsų sąmonę atminties balsu.“ Puiki savojo vardo ir pavardės pirmųjų raidžių grafika, turbūt pasikartojanti.
Antroje lapo pusėje – apie Borisą Pasternaką, apie jo žiemos, pūgos eilėraščius. Iš „Daktaro Živagos“ – „Zimniaja noč’“: „Mela, mela po vsej zemle / Vo vsie prediely.“ Ir toliau: „I vsio tierialos’ v sniežnoj mglie / Siedoj i bieloj.“
Gal versti: „Užpustė lygumas naktis / Sniegų plaštakėm, / Ant stalo žvakės atspindys, / Ant stalo žvakė“ (?)
Pažodžiui juk niekaip neišversi…
Rusiška pūga ligi žemės pakraščių. Dviejų likimų artumo ilgesys. Tuomet „dva kryla / krestoobrazno“.
Lyg peršokant į kitą temą – apie Jurgį Baltrušaitį. „Esu dedikavęs J. Baltrušaičiui rusų kalba lietuviškais rašmenimis knygoj „In fine“, 57–59 psl.: „U lukomorja morda volka / pronzil strokoju serebra / poet otšelnik…“; arba: „Kakoj mgnovennyj smerti slog: / Kinžalom v grud’, / Po nebu ljetsia iz berlog / Luna kak rtut’“; „Nesiotsia s vetrom po trave / Požar sud’by, / Požar vokrug i t’ma vo mne, / I klad mo’lby.“
Viena kita mintis iš ilgųjų, mašinėle rašytų laiškų.
Apie „Saugančią sąmonę“. Sustojo prie frazės „Klaidos yra mūsų likimo dalis“. Lyg dėl jos ir laiškas. Komentavo:
Taip visos patirčių, nuojautų išbarstytos adatos sutraukiamos į lemiamą tašką – į geluonį. O kiek rašančių pradeda žinojimu, išvadomis, kurios pamaži subyra, išskinda ir pasimeta užmaršties tamsoje. Kalbėjimasis su savimi, tarytum su veidrodiniu „aš“, kuris visa persijoja, – smiltys išbyra, lieka tik perlai <…>
„Man ilgai atrodė, kad, namų daiktus praradus, jų nebūtų galima iš niekur gauti.“ Sakinys vertas novelės, kokios dar niekas neparašė. Sakinys vertesnis už filosofijos tomus. Sauganti sąmonė – sauganti sąžinė. Nors šio žodžio neaptikau visoje knygoje, tačiau pajutau, kad visa knyga ir yra sąžinės paliudijimas <…>
Apie fotografiją: Kodėl ne fotografas, o fotomenininkas? Argi prie tapytojo reikia to „menininko“. Nepriimu tarp mano vyzdžio ir kraštovaizdžio įsikirtusio techninio išradimo, kurio bejausmis ir negyvas lęšis pakeičia akių dugne rusenantį ilgesį. Nenoriu tarpininko kaip „Dujotekanos“. <…>
Visa proza – iš sukaupto, iš surinkto, išsaugoto. Užsimerki, įkiši ranką į juodą skrybėlę ir… Ar ne taip Jūs ištraukėte žirkles? Antpirštį? Gėlių vardus? Babūnėlės balsą? <…>
Tik neskirkim sąmonei viso dėmesio, nes daugybe gijų esame pririšti prie laiko kaip Guliveris už plaukų nykštukų karalystėje. Argi ne teisus A. Zalatorius, sakydamas: „Viską vairuoja ir viską sulydo menininko intuicija. Apie ją pastaruoju metu mes pernelyg retai šnekame, pasidavę kūrinio problemų ir struktūrų aprašams.“ <…>
Tad sugrįžkim į pojūčių prieglobstį. Susikaupus žvakės liepsna panaši į maldai suglaustus delnus. Dega tvartas, namas, miškas, ražienos ar šienas. Žvakė tik šnabžda neužrašytų psalmių žodžius. Jos liepsna neplinta, kaip plinta gaisras. Žvakė ir vaškas – viena <…> Žvakės liepsna yra taupi, o beribė ugnis – visa ryjanti ir paleidžianti vėjais. Dėl to žvakė taip traukia vakaro drugius, jie beldžia į langą, prašydami įleidžiami. Ir vis dėlto tenka pripažinti, kad retkarčiais ir nuo žvakės užsiliepsnoja dulkėtos užuolaidos, ištirpsta voratinkliai ir plyksteli drugių sparnai.
Kai naktį labai griaudžia ir žaibuoja, mes su žmona sodyboj išjungiam skaitiklio kamščius ir ant ugniakuro atbrailos pasistatom žvakę – išsyk name atsiranda trečias, tarsi sargas. Prie žvakės Loreta, plykstelėjus žaibui, niekada neužsidengia akių, su žvakės švytėjimu jai saugiau. Atmerktomis akimis ji skaičiuoja sekundes nuo žaibo blyksnio iki griaustinio ir, lengviau atsikvėpus, ištaria: 14 kilometrų, praeis virš Marcinkonių ar Čepkelių.
Rembrantas tapė prie žvakės, dėl to tokie minkšti, įslaptinti jo paveikslų šešėliai, o šviesa vaškinė. Mes sakom: auksinis Rembrantas, bet iš tiesų jis vaškinis, gryno vaško, kitokių žvakių anuomet neliedavo. Naktys žvakių šviesos ramybėj. Mažieji olandai. De Laturo žvakiški apreiškimai. Mes baigiam užmiršti tą švytintį paslaptingą amžinybės dvelksmą, tik budynių naktį paklūstam žvakių maldingumui. Juk ir Pasternako „Zimniaja noč’“ – malda, parašyta galbūt Sibiro žiemą, žvakės prieglobstyje. Visa šioje knygoje – iš ilgesio ir meilės.
<…>
Mačernio „Ir mąstau, kaip sielai artimi…“ Tai ar iš tiesų artimi iš prigimties? Ar tik mąstoma, kad artimi? Daug ką sumenkina mąslumas. Ar mąstau gėlės kvapą, ar užuodžiu apsvaigęs?Gabus menininkas – dar ne individualybė. Gabumai klajoja, ieškodami prie ko prilipti. O talentas gimsta širdyje, jis – neišraunama tapančiojo ar rašančiojo nuosavybė. Tobuliausiai regi ir girdi intuicija. Protas tėra visa stebintis statistas. Dėl to filosofiniai tekstai niekada netaps literatūra. Man atrodo, kad ir autoriaus primesti psichologizmai – truputį šalia tono. Visa daug paprasčiau, naiviau, tarsi nežinant. Iš vaikiško nežinojimo – skaidriausia kūryba. Tapybos individualumas – ne siužetuose, ne kompozicijoje, potėpyje. Tai jame slypi prigimtinis, nepakartojamas braižas. Van Gogo, Sezano, Rembranto potėpiai – kokie jie skirtingi. Nors visi tapė žmogaus veidą ar natiurmortą. Rembranto potėpio ramybė, bitiškas formos lipdymas, lyg užpildant korį. Ir van Gogo nervų spiralė ant sakralumo keteros. Potėpiai, nei oranžinėj liepsnoj svylantys, besirangantys plaukai, sykiais net kruvini. Milžiniški bataliniai paveikslai su šimtais figūrų neverti trijų Sezano obuolių. Jie sumodeliuoti tarsi pačios saulės ir oro. Ir vis dėlto jie – ne iliuziški, o gyvesni už tikrus obuolius, tad juos galima kabinti ant obels.
<…>
Poezija laša kaip lietus, rasa, vaškas ar kraujas. O proza keliauja, užtat taip neretai pakliūna į aklatakius ir tuomet būtina grįžti. Poezija – rožinis intuicijos pirštuose. Proza – vytelė atminties rankoje. Ja nemušant genamos prabėgusio laiko valandos, tarytum avys Negebo tyrlaukiuose. Poezija – vertikali. Proza sklando pažeme. Tiesa, sykiais eilėraštis srūva kaip šaltinis, o prozos sakiniai kyla į bemaž vertikalią įkalnę.
Ir nieko tu čia negali pasirinkti, nes esi valdomas jėgų, kurių valios nepalenksi, net vienas rimas ar frazė galingesni už tave, gal norėtum eiti į dešinę, o tave veda kairėn, širdies pusėn. Ir žinai, kad nuves, ir privalėsi išžvalgyti visus prieširdžio užkaborius, užutėkius ir įlankas, kurių dugne snaudžia laiką saugančios kriauklės. Pasiduok, ir tegu tave neša. Tik baigęs knygą, kelis kartus ją perskaitęs, suprasi, jog buvai nešamas vienintele iš galimų krypčių.
Kad toji bevardė jėga retkarčiais paklaidina, tai nieko baisaus – gal tuose puslapiuose ji buvo prisnūdus ir vadžias atidavus į mąslaus proto nagus. O iš proto, žinia, visos nelaimės: atominiai grybai Pietų jūrų atoluose, tirpstantys šiaurės ledynai, skylantys Antarktidos ledo kalnynai, juodosios ozono skylės, nuo menkos geležėlės susprogę konkordai. Pagaliau ir fotokameros, negyvais lęšiais imituojančios akis.
Pakartosiu Jūsų „Klaidos yra mūsų likimo dalis“. Sąžiningiausia teisybė. Juk be klaidų būtų nežmogiška rašyti. Klaidos – kaip rudens voratinkliai. Bet kokiu nežemišku švytėjimu ant jų tvaska rasos lašai. Žolė po voratinkliais gūžiasi, vysta, bet užtat koks žavingas ir sklidinas ilgesio tas lašelių spindėjimas. Akinantis.
Kaip dažnai ne sąmonė, o nesąmoningas judesys įskelia kūrybos kibirkštį. Tad visus savo sielos išteklius patikėti tik sąmonei – lengvabūdiška. Nemanau, kad sapnai jos vaisiai. Kaip dažnai sapnų gelmė ir vaizdingumas, neišmąstomumas pralenkia realybę. Visa Biblija pilna pranašingų, nesąmoningos kilmės sapnų. Sąmonė pluša, pluša, ieško ir neranda, o atradimas nušvinta iš pasąmonės gelmių. Viliuosi, kad „Laiškuose iš Viešvilės“ esu tokias būsenas pajutęs – dažnai žodžiai šuoliuodavo pirma sąmonės, ūmai atsirasdavo neįtikėtini žodžių junginiai, tarsi atskridę iš „išėjimo į lankas“.
Sąmonė linkus persekioti, tikrinti, kontroliuoti, nurodinėti. Jos prigimtis – represyvi. Bijau, kad ji tampriai susieta su materializmu. <…>
Ar pavėjui virš jūros išbarstomi pelenai – materija? Tas pats airių kalbos žodis „aingeal“ reiškia ir pelenus, ir angelą.
„Galėčiau bandyti atkasti tuos pelenus.“ Visas tekstas nuo 394 iki 405 puslapio – novelė, kokios dar neteko skaityti. Atminties atpažinimas toks autentiškas, taurus, atidus, tarsi atkeliant kiekvieną akmenėlį, daikto šešėlį, tamsos kraštelį, švelniu prisilietimu nuvalant dulkes, jas surenkant, neišmetant, nes ir jos – turtas, prarasto ir iš naujo atrasto vaikystės laiko lobis.
Esu rašęs: „Kaip baltas puslapis novelės / Kurios jau niekas nesukurs.“ Ir štai ji – sukurta. Net Jūsų knygoje – vienintelė ir nepakartojama. „Dėmės sąsiuviny, amžinai rašaluotos rankos.“ „Lelijavas rašalas“. Patikėkit, Jūsų raidės, nors ir spausdintos, tačiau tikrai su lelijavo atspalviu.
Leonardas
2008, kovo 11 d.
Pažeidžiau pasiryžimą suimti į skliaustus (į daugtaškius) visa, kas gražiai apie „Saugančią sąmonę“, – juk tai tik man, ir aš esu tuos gerus žodžius sugėrusi, susiėmusi kaip lobį. Bet negalėjau atsisakyti laiško pabaigos, to „lelijavo“, to barbarizmo, įsigėrusio į vaiko pirštukus neatplaunamai.
Girdėjau ir tebegirdžiu ir „Saugančios sąmonės“ kritiką Leonardo laiške– juk sąmonė tai protas, tai represyvioji mąstymo galia. Man atrodė, kad pasąmonės, juolab paslaptingos ir visagalės sielos, nuo sąmonės irgi neatskiriu, kad vienis man, nors to paaiškinti ir negaliu. Panašiai taip, kaip Leonardas, man priekaištavo ir Arvydas Šliogeris, ant kažkurio savo straipsnio atspaudo ir užrašė – „į Tavo sąmonę atsakau savo nesąmone…“ Jau buvo įsukęs į sielos kelią, nors dar neištaręs: „Siela nesutampa su sąmone. Siela yra bekalbė.“ Arvydui būtų buvusi svarbi Leonardo metafora „daikto šešėlis“, praplečiantis daikto ribas. Bet būtų gynęs fotografiją, fotosofiją. Lyg priekaištas man liks priminimas, kad Arvydui yra dedikavęs du eilėraščius, praleidau juos ir knygoje „Mano elementorius buvo Homeras“. Bent dabar nurašysiu.
Filosofijos mokykla
Arvydui Š.
Tie vyrai kalbėję senąja graikų
Deja, jau seniai išmirę
Ir mums vis mažiau belieka laiko
Nuo marmurinių Akropolio laiptų
Stebėti vakarį vėją zefyrą…
Tarp daiktų kietabriaunių
Arvydui Šliogeriui
Kambary tarp daiktų tyliai slankioja laikas
Užkliudydamas vazą sudžiūvusią rožę
Įsiklausius apsiaustas jo šlama ir ošia
Tad klausykis kvėpavimą gilų sulaikęs.
Tarp daiktų kietabriaunių ir taipgi aksomu
Aptrauktų patogiųjų kušečių ir sofų
Vaikšto laikas tarytum vėlė filosofo
Ir su juo vaikštinėja kaip nakvišos strofos.
Kambary tarp lentynų su knygom ir stalo –
Čia poetas šią naktį mėgins užrašyti
Tą nematomą laiką jis dulkėmis švyti
Rankoj nešdamas gaublį iš kvarco kristalų…
Kaip plinta, kaip sklinda ratilais lyg ir į vieną sutelkta reminiscencijų erdvė, kaip gilėja laikas… Dalis tos erdvės ir laiko mums abiem bendra. Ir ten man sava – sava su Judita Vaičiūnaite, Juozu Apučiu, Romualdu Granausku, Jonu Strielkūnu, One Baliukone, Nijole Miliauskaite… Tas, kurį atsimeni, grįždama ir prie užrašų, laiškų, primena ir kitus. Leonardas Gutauskas, intuityvistas, pasąmonės šnabždesių klausytojas, buvo įsiskaitęs ir Arvydą Šliogerį, juto jo daiktų filosofiją. Ir iš jo pozicijų galvojo apie Sigitą Gedą. Ir sužadino mano norą dar nors kelias mintis pasakyti apie Sigitą (suskliaudžiu ir šį savo norą), tik tarsi atsiliepdama į laiką (2022-ųjų rugpjūčio pabaiga) pacituosiu vieną pastraipą iš pokalbio su Liudviku Jakimavičiumi (2004-ųjų pavasaris): „Ateis laikas, žmonės pasakos apie laikus, kai po kojomis nesproginėjo bombos. <…> Ir gali būt, kad sukrėtimų ir terorizmo amžiuje atsiras labai intymi literatūra, labai kamerinė, labai tyliai kalbanti. Kokias dainas dainuodavo karo ir pokario metais? Kad ir lietuvių partizanų dainos – žiedai, ramunės, obelys žydi. Žuvo – tai ašaros, bet viskas – pakylėta, romantiška. O koks nors „Plaukia upėmis lavonai“ – groteskas atsirado jau po dešimties metų. Žmonės pradeda ilgėtis grotesko, kai siaubas praėjęs.“
Taip bandau pereiti prie dar vieno ilgo Leonardo laiško, perskaičius mano knygą apie Sigitą Gedą „Tragiškasis meilės laukas“. Greičiausiai labiau negu skaitomos knygos Leonardas buvo veikiamas Sigito Gedos, jo likimo. Knyga suaktyvino jo paties galvojimą. Pirmąjį sakinį ir pradžią parašė iš didelio sielos pakilumo:
Jūsų knyga apie Sigitą tarsi Nibelungų lobis – panašaus niekas neiškas, nors archeologinės paieškos neabejotinai bus tęsiamos.
Trečią, ketvirtą kartą skaitant atsiskleidžia šiurpi tiesa: nuo ankstyvosios pagonybės (pasak Gedos, „pirmykštės baltų religijos“) iki Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo mūsų tauta slinko tūkstančius metų, o Viliui Orvidui ir Sigitui lemtis lėmė, įsakė tuos amžius pereiti per vieną žmogaus gyvenimą. Iš čia tas paklaikęs skubėjimas. Vilius į savo vietą iš Žemaitijos laukų ir slėnių kaip pagonių krivis nešė, tempė, rideno riedulius ir tuo pat metu juose kalė kryžius ir Dievo Motinos veidą. Taip elgėsi ir Geda. Tačiau toks klajojimas tarp stabmeldystės ir krikščionybės neišvengiamai lemia sielos blaškymąsi, negalėjimą apsispręsti. Džotas, Fra Andželikas, Pieras de la Frančeskas nuo pirmųjų Madonos atvaizdų iki paskutiniųjų freskų išliko širdimi ir visomis kūrybinėmis galiomis tikintys Jėzaus Prisikėlimą, ir tas jų tikėjimas – vienintelis, be išlygų. Toks ir Bachas, Mesianas. O neapsisprendusiam neleidžiama sustoti, suklupti nuleidus galvą, jis neišvengiamai genamas vis toliau ir toliau. Gal iš čia tas Sigito bandymas išžvalgyti budizmą, šumerus, Egiptą, iš čia ir Korano vertimas. O juk būtų užtekę įtikėti Kristaus žaizdas ir Jo balsą nuo kryžiaus…
Per tą baisų, pasiutusį skubėjimą, įvairiausių kaukių prisimatavimus šitiek prirašyta, o Filosofas norėjo sudaryti keturiasdešimties eilėraščių knygą – iš tūkstančių keturiasdešimt kaip keturias Evangelijas, ir taip iš gausybės pasiskolintų, imituotų ir perkeistų balsų išskirti vieną grynakraujį prigimtinį gyvsidabrinį Balsą, priklausantį tik Sigitui Gedai. Yra toks paukštis, rusai jį vadina „drozd peresmešnik“, mūsiškai būtų strazdas mėgdžiotojas. Jo giesmėje girdime ir volungę, ir lakštingalą, ir špoką, ir medšarkę, net riešutinės ar šarkos tarškėjimą, ir genio juoką, tačiau šis skrajūnas iš tiesų – nei volungė, nei lakštingala, nei varnėnas, nei medšarkė, nei riešutinė, nei paprastoji šarka, nei genys meleta…
Donelaitis, Strazdas, Baranauskas, Maironis, Aistis, Radauskas, Judita, Miliauskaitė, Baliukonytė, Strielkūnas – jie visi ir daugelis pačių sąžiningiausiųjų kalbėjo ir giedojo vienu vieninteliu savo balsu, giedojo grynomis, be priemaišų natomis, kur garsas, kaip arti šalia kito garso bebūdamas, niekada jo nekliudo, nesužeidžia, neužtamsina, neiškreipia, nes eina iš pačios širdies. <…>
Jūsų: „Turėjo gilų religinį jausmą.“
Kokios religijos? Kokio tikėjimo? Visų iš karto? Ir tūkstančių indų, kinų, japonų dievų ir dievybių su dramblių kojomis ir straubliu? Nebuvo pasirinkęs, dvejojo. Dairėsi. Kreipė žvilgsnį ir ausį į visus amžių ir vietų pakampius. O juk keliaudamas per Žemaitiją turėjo regėti, kaip Žemaičių Kalvarijoje iš Kristaus žaizdų išsprogsta tikinčiųjų iškirptos skardinės purpurinės rožės, švento kraujo rožės. Ar jautė būtinybę su varguolių pulku nors kartą apeiti Kalnus? Gal šito būtų užtekę pasirinkti ir gal būtų išdrįsęs pulti ant kelių, nusižeminti ir prašyti atleidimo? Nežinau. Bet gal nors kartą apėjęs (ne aprašęs) Kryžiaus Kelią, būtų pagaliau nurimęs, ir tuomet sustotų, užsikirstų tas besaikis kalbos išradingumo, rekonstrukcijų plūsmas, kuris nieko nesako trumpaamžei žmogaus širdžiai. Gal iš Žemaičių Kalvarijos giesmių ir ašarų būtų išniręs ramus, susitaikęs su tyla ir su Jėzumi, ir neatšaukiamai, galutinai Jį atpažinęs ir įtikėjęs kaip Strazdas, Maironis ar Bachas. Ir jį būtų apsėmus kunigo giesmės pilnatvė, kuri „patiesia nusižeminusiai sielai kažką balta, nesutepta. Leidžia iš širdies pravirkti <…>“ – tai Jūsų žodžiai.
Ir vis dėlto Sigito geriausieji eilėraščiai sakralūs savuoju ilgesiu, kurio net babiloniškas jo pasiutimas neįstengė nuslopinti. Ir čia jis sutampa su Maironiu: „Ko gi taip liūdna? Ko gi taip ilgu?“, arba su Aisčiu: „O toliau – paskendęs kaimas, / Tik žirgeliai tarp klevų – / Šlama liepos tokia laime, / Tokiu liūdesiu savu.“
Jūsų tomo ilgam užteks ne tik poetams, rašto žmonėms, bet visiems, kas stengsis suvokti, kodėl taip tragiškai pasibaigė gyvenimas klajūno, giliai įslaptintuose takuose išbarsčiusio retus ir kruvinus perlus, kurie švytės ir po mirties:
Tėra tik mirtis, vien saldus josios kvapas,
Kur gėlės pailsusios, drėgnos ir šlapios,
Apipina kryžių kregždučių sparnais.
X
Man visos žvaigždės, danguje sužibę,
Nuplaukiančios į savo amžinybę,
Nevertos vieno elgetos žingsnelio.
X
O aš tyliai gulėsiu po kriauše
Ir šnabždėsiu: „Manęs čia nėra!“
Ir visgi: jeigu „šnabždėsiu“, tai kodėl šauktukas! Ar todėl, kad mano išėjimą išgirstų visas pasaulis? O juk šnabždesys yra maldos kalba, išreiškianti susitaikymą, nusižeminimą, prašymą atleisti ir pasigailėti…
Leonardas
Atsimenu, kad, skaitydama laišką, galvojau, jog tikėjimo, ypač poetų, kūrybos žmonių, kelias Leonardo per daug tiesinamas, nuo jo bandoma nuvalyti prieštaras, ieškojimus, netgi paklydimus. Bandoma pasakyti, ko neramiai Sigito prigimčiai „būtų užtekę“. Buvo jo gyvenime akimirkų, kai užtekdavo, bet tik akimirkų. Nelemtas jam buvo ir tikėjimo ramybės užutekis. Ir ne tik dėl to tragiškai pasibaigė jo gyvenimas.
Nežinau, ar galėčiau apginti frazę „Turėjo gilų religinį jausmą“, bet ja tebepasitikiu. Sigito Gedos pasaulėvaizdis šio jausmo persmelktas. Mano atminty giliausiai įstrigęs eilėraštis „Viešpaties rožių ilgesys“. Tokia tikėjimo muzika – iš refreno: „Aš tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus“, toks sielos nuolankumas ilgesio gilybėje. Religinis jausmas ir pradžių pradžia, ir pamatas – ir mąstant apie individo egzistenciją, ir apie religijų ištakas. Būties keliagubinimas, kėlimas iki šventumo, slypinčio ir mažybėje, paslapties jutimas, transcendencijos nuojauta. Vedamas religinio jausmo, pradmenimis įgimto, bet ir įgyjamo, žmogus ieško jam artimo tikėjimo kelio ir ne visada sustoja ten, kur vieta jau pažymėta.
Ir ką pabaigai? Dvi eilutes iš Leonardo paskyrimo Sigitui „Neužmirštamas S. G.“: „Kad užmirščiau Snaigyną ir vandeniu eiti bijočiau / Ir galbūt tik sapne susitikčiau tave…“ Ir Rainerio Marijos Rilkės atgarsį iš tarsi ir sau dedikuoto eilėraščio „Gal tik viltis“: „Tiek daug turėjau, o likau be nieko / Tiksliau vos kelios drobės, knygos ir laiškai…“
2022, rugpjūtis
Adriana Szymańska. Apie būties išslaptinimą Wisławos Szymborskos poezijoje
2023 m. Nr. 7
Iš lenkų k. vertė Vidas Morkūnas
Wisławos Szymborskos šimto metų sukaktis poetės kūrybos gerbėjus skatina ir įpareigoja nuodugniau apmąstyti jos gyvenimą ir darbus. Pati poetė gyvenimą laikė ne rojumi žemėje, o iššūkiu, šansu pasigalynėti su jo paslaptimis, staigmenomis ir kiekviename žingsnyje sutinkama kančia. Kaip tik tokie būties ženklai žymūs jos kūryboje. Pasitaikydavo poetei ir džiaugsmingų susižavėjimo pasauliu akimirkų, tai matyti daugelyje eilėraščių, kuriuose įamžinti keistos, nenuspėjamos, neišbaigtos būties pavidalai.
Dažniausiai grįžtu ne prie ankstyvųjų Szymborskos rinkinių, kuriuos kadaise taip pat skaitydavau be amo, stebėdamasi gebėjimu trumpai ir preciziškai taikliai apsakyti dalykus bei įvykius, grįžtu prie knygos „Chwila“ („Akimirka“, 2002) ir to paties pavadinimo eilėraščio. Štai kaip jis prasideda: „Einu sužaliavusios kalvos šlaitu. / Žolė, gėlytės žolėje / lyg vaikiškame paveikslėlyje. / Dangus apsiblausęs jau mėlynuoja. / Kiti kalneliai veriasi tyloje.“ Vis dėlto idilei tuojau pat kontrastuoja planetos istorija ir perspėjimas – geri įspūdžiai gali būti apgaulingi, regimi vaizdai tiesiog vaidina amžinus, andai primestus savo vaidmenis. O eilėraščio pabaigoje – vėl džiugi refleksija: „Kur pažvelgsi, viešpatauja akimirka. / Viena tų žemiškųjų akimirkų, / kurių prašome neišnykti.“
Skaitydavau daug Szymborskos eilėraščių, ir jausmus jie sukeldavo kuo įvairiausius – nuo netikėtų atradimų džiaugsmo ar nuostabos dėl konkrečiai bei įtaigiai poetės konstruojamų pasaulio įvaizdžių iki melancholijos ir didelio liūdesio. Poetė dar pačioje kūrybinio kelio pradžioje įdėmiai tyrinėjo žmogaus silpnumą, trapumą, baimes ir nerimus, parodydama, kokia sudėtinga ir komplikuota yra žmogiškoji mūsų lemtis. Szymborskos pasaulio vizija visiškai žemiška ir, ko gero, pesimistinė. Abejonė ir skepsis – svarbios jos pažinimo horizonte savybės – neleidžia „Wielka liczba“ („Didelis skaičius“, 1976) autorei pakilti nuo žemės ir pasklandyti daugeliui kitų poetų patogiose mistikos erdvėse. Jei mūsų gyvenime ir dedasi kas nors džiugaus, tai nebent, pasak poetės, vaizduotėje ar sapnuose, kaip kad eilėraštyje „Pochwała snów“ („Sapnų pagarbinimas“), kurio herojė tapo „kaip Vermeeris van Delftas“, rašo didingas poemas ir skraido „kaip pridera / na, žodžiu, savyje“. Tikrovė – nuolat stebinanti Szymborską įvykių gausa ir jų atsitiktinumu – jai visų pirma yra našta, dažnai pranokstanti poetines autorės jėgas, štai kodėl jos poezijoje tiek ironijos, kurios paskirtis – šaipytis iš to, ką sunkiausia pakelti. Netgi garsiajame eilėraštyje „Radość pisania“ („Džiaugsmas rašyti“) iš knygos „Sto pociech“ („Šimtas paguodų“, 1967) „mirtį nešančios rankos kerštas“, kerštas Kūrėjui, pripažįstančiam (iki tam tikro momento?) mirtį, iš tiesų yra būties džiaugsmo, kurio neįmanoma patirti už aprašyto pasaulio ribų, taigi, tikrajame pasaulyje, negatyvas.
Eilėraštis „Schyłek wieku“ („Nukaršęs amžius“) iš rinkinio „Ludzie na moście“ („Žmonės ant tilto“, 1988) prasideda taip: „Turėjo būti už kitus geresnis mūsų XX amžius“, – o arčiau pabaigos skaitome štai tokią dramatišką ištarmę: „Dievas turėjo pagaliau patikėti į žmogų / gerą ir stiprų, / bet geras ir stiprus, / kad ir kaip skaičiuosi, išeina du žmonės.“ Čia užmaskuota nuoroda į dieviškąjį Kūrimo veiksmą, kuriuo Jis pašaukė būčiai tik gėrį, kaip skaitome Šventajame Rašte. Szymborska naudojasi religiniais motyvais, remiasi biblinėmis tiesomis, o ironija ir paradokso jausmas sulaiko poetę nuo vien „juodų“ minčių, todėl jos eilėse iškyla įspūdingi, atlaidžiai ironiški kūniškieji žmogaus egzistencijos imperatyvai. Eilėraštis „Wersja wydarzeń“ („Įvykių versija“) iš knygos „Koniec i początek“ („Pabaiga ir pradžia“, 1993), vienareikšmiškai negatyviai parodantis žmogiškosios būties beprasmybę, siūlo „ištrūkti iš amžinybės, / šiaip ar taip monotoniškos, / kur nėra jokios tėkmės“, taigi, siūlo kelionę į visiškai nepažįstamą, vėl iliuzinį gyvenimo klodą, o baigiasi aiškiai neapibrėžta, tačiau neabejotinai optimistine tokios kelionės atomazga:
Keli
Jau netgi traukė atgal.
Tik ne mūsų link.
Ir bene kokiu laimikiu? Nešini?
Čia Szymborska, gana žavia intonacija polemizuodama su Viešpačiu, mėgina savaip iškoduoti „amžinybės“ sąvoką. Dviem klaustukais įtvirtinta kitokio, nei mums įprasta „būties tikrovė“ (iš Bolesławo Leśmiano poemos „Eliasz“ („Elijas“), laimikio perspektyva akivaizdžiai susijusi ne su laikinosios egzistencijos materialybe, bet su jos dvasine struktūra. Galima reziumuoti: tie „keli“ netikėtai atrado tikrąsias transcendentines vertybes – tiesą, gėrį, grožį – ir išmoko jas, nepaisant poetės pesimizmo, branginti bei saugoti. Čia tik prielaida, menka vilties žymelė, bet man tos keturios eilutės išreiškia visą poetės kūrybą, kaip nuo mūsų paslėptų Viešpaties planų atverties aktą.
Rinkinyje „Akimirka“ esama bent kelių tekstų, poetės rašytų tarsi prieštaraujant sau, savo skepsiui ir pesimizmui, prieštaraujant tragiškiausioms „įvykių versijoms“ ir visagalei iliuzijai, ribojančiai žmogaus pažinimo horizontus.
Tarp mano mėgstamiausių poetės kūrinių – eilėraštis „W zatrzęsieniu“ („Apstybėje“), labai vaizdingai apmąstantis žmogiškosios mūsų egzistencijos genealogiją. „Kas esu, tas esu. / Nesuprantamas atvejis / kaip ir bet kuris kitas.“ Šitaip Szymborska pradeda, o baigia apmąstymus netiesiogine padėka už būtent tokią asmeninio likimo dimensiją, kokia jai teko: „Lig šiol lemtis / man maloninga. // Juk galėjo ir neduoti / gerųjų akimirkų atminties. // Galėjo atimti / polinkį lyginti dalykus. // Galėjau būti savimi – bet be nuostabos, / o tai jau reikštų, / kad esu visai kitas žmogus.“ Šiame eilėraštyje minimi įvairiausi gyviai, kurie nėra mūsų protėviai. Szymborskos empatija, sambūvis su kiekviena gyvybe ir atjauta reiškiasi jos gebėjimu taip įtaigiai žodžiais tapyti šio pasaulio reiškinius, kad ir mes jaučiame drauge su poete ir virtualiai dalyvaujame jos „čia ir dabar“ misterijoje. Net debesis ji apdovanoja ypatinga asmenine būtimi virš žmonių ir daiktų pasaulio. Štai kaip apie juos kalba eilėraštyje „Chmury“ („Debesys“): „Jie neįsipareigoję išnykti drauge su mumis. / O kad plauktų, neprivalo būti matomi.“
Poetės kūryboje nuolat pasikartojantis laikinumo ir mirties motyvas yra tarsi savotiška žymė, įsimetanti į jos tekstus ir raginanti skaitytoją apmąstyti neišvengiamas mūsų pašaukimo gyvenimui pasekmes. Vis dėlto būtent „gyvenimas“ Szymborskos eilėse yra kaip „penkta koja šuniui“, net jeigu tuo „šunimi“ tampa viskas, ko nežinome. Du tekstus iš to paties rinkinio „Akimirka“ sieja ypatinga prasmė – eilėraštį „Negatyw“ („Negatyvas“), kuriame gyvenimas pavadintas „tyla prieš audrą“, ir eilėraštį „Notatka“ („Užrašas“), kurio pradžioje ir pabaigoje nusakoma tos „audros“ esmė:
Gyvenimas – vienintelis būdas
apaugti lapais,
gaudyti kvapą ant smėlio,
pakilti suplakus sparnais;
<…>
ir be paliovos ko nors svarbaus
nežinoti.
„Nežinoti“ čia vis dėlto reiškia ne stokoti žinių, o būti pasiruošus atsiverti vis naujai egzistencinei išminčiai. Esminiu tekstu Szymborskos kūrybinei idėjai perprasti laikau eilėraštį „Trzy słowa najdziwniejsze“ („Trys keisčiausi žodžiai“) iš rinkinio „Akimirka“. Eilėraštyje apmąstomos sąvokos: Ateitis, Tyla ir Niekas. Šioje triadoje svarbiausia trečioji sąvoka, poetės interpretuojama panašiai, kaip tai darydavo mistikai: „Kai tariu žodį Niekas, kuriu tai, kas netelpa jokioje nebūtyje.“ Taigi, šis „Niekas“ absoliutus, bet ir kuo tikroviškiausias, paremtas dieviškumu, o gal jau ir dieviškos prigimties. Dievo vardo netardama, poetė žengia į šventybe pažymėtas būties erdves.
Tikėjimo ir vilties ženklų Szymborskos kūryboje ieškojau visada, o daugiausiai jų aptikau kaip tik minimame rinkinyje. Ir akivaizdžiai vyrauja poetės pasaulėvokoje trečioji iš evangelinių dorybių – meilė. Štai kaip Szymborska kalba apie paprastą žmogišką meilę eilėraštyje „Pierwsza miłość“ („Pirmoji meilė“): „neprisimenama, / net nesapnuojama, / pratina mane prie mirties.“ O eilėraštyje „Trochę o duszy“ („Pora žodžių apie sielą“) poetė vėl atsiduria žingsniu arčiau išganingosios vilties. Nors, pasak autorės, „siela būna arba ne“: „Atrodo, / kaip ji mums, / taip ir mes jai / kažkam reikalingi.“
Štai dar vienas paradoksaliai Szymborskos mąstysenai būdingas eilėraštis: „O śmierci bez przesady“ („Apie mirtį neperdedant“) iš rinkinio „Žmonės ant tilto“. Daugelyje teksto strofų minimos mirčiai neįveikiamos užduotys, o galiausiai skaitome sentenciją apie tariamą jos visagalybę: „Kas sako, kad esanti ji visagalė, / pats yra gyvas įrodymas, / jog visagalė nėra.“ Tolesnė eilėraščio dalis yra tie žodžiai, kurie, mano nuomone, ir pakelia Szymborskos poeziją aukštai virš paprastos „žemės“, gal netgi padeda poetei slapčia susikalbėti su Kūrėju: „Nėra tokios gyvybės, / kuri nepabūtų bent akimirką / nemirtinga. // Mirtis / visada tą akimirką suvėluoja. // Veltui klebina rankeną / nematomų durų. / Kiek spėta nuveikti, / to ji jau neatims.“
Keliolika poezijos rinkinių – svarbiausias Szymborskos kūrybinio darbo vaisius. Poetės knygose sukaupta energija, meninė jos meistrystė ir dėmesys niekada nenupingančioms gyvenimo vertybėms mums, skaitytojams, gali tapti patikima atrama, savotiškai pateisinančia ar netgi pašventinančia kasdienes grumtynes su likimu. O juk rašė Szymborska ne tik poeziją. Išleido feljetonų ciklą „Lektury nadobowiązkowe“ („Neprivalomi skaitiniai“), kur aptarė publikacijas iš įvairiausių mūsų veiklos sričių. Turėjo poetė įstabią, nepaprastai žmogišką savybę – niekada nelikdavo abejinga bičiulių ar institucijų gyvenimo įvykiams. Žavingai, su humoru užrašyti jos atvirukai įkvėpdavo adresatus. Gavusi Nobelio premiją, Szymborska įsteigė fondą ir jo lėšomis paremdavo tuos, kam reikėdavo pagalbos. Aš sunkiu gyvenimo laikotarpiu taip pat esu pasinaudojusi tokia „stipendija“.
Versta iš: „Kwartalnik Artystyczny“, 2023.
Rimantas Vanagas. Jos kelias ir kelionė
2023 m. Nr. 5–6
Poetės Onės Baliukonės 75-ųjų gimimo metinių proga skelbiama ištrauka iš rašytojo Rimanto Vanago atsiminimų apie poetę.
Atsiminimai parašyti mano rengiamai knygai apie tris gimtojo krašto – Dzūkijos – poetus: Antaną Kalanavičių, Onę Baliukonę ir Stasį Stacevičių, jų sąsajas gyvenime ir sąlyčio taškų paieškas kūryboje.
Onė ir Antanas – ne tik žemiečiai, bet ir buvę bendrakursiai Vilniaus universitete. Ji labai vertino kraštiečio poeziją, laikė jį „dvasios aristokratu“, tarė atsisveikinimo žodį prie jo kapo 1992-ųjų rugsėjį, o pomirtinę Antano knygą „Ne akmenys guli“ palydėjo jautria recenzija.
Palydėjo ji ir Stasio – tuomečio Merkinės R. Mizaros vidurinės mokyklos vienuoliktoko – eilėraščius į „Moksleivio“ puslapius. Dirbdama šiame žurnale literatūros ir meno skyriaus redaktore, globojo ir ugdė pradedančiuosius kūrybinių gebėjimų turinčius moksleivius, kurie siuntė pirmuosius literatūrinius bandymus į šį respublikinį leidinį.
Knyga apie šiuos ypatingo talento kūrėjus pradėta rengti, tad kviečiu visus, pažinojusius ne tik Onę Baliukonę, bet ir Antaną Kalanavičių bei Stasį Stacevičių, pasidalinti tuo, ką dar pavykę išsaugoti – širdyse, atmintyje, dokumentiniuose liudijimuose, nuotraukų archyvuose… Laukčiau ir įžvalgų, pamąstymų apie jų kūrybą.
Onutė Bradūnienė
Kai Baliukonė dar buvo Baliukonytė…
Rašyti apie Onę? Ji, maksimalistė, pati apie save viską parašė – tereikia perskaityti skausmu persmelktus jos eilėraščius. Ne vien skausmu: ir priekaištu dėl neteisingo, klastingo pasaulio, ir žūtbūtiniu nusiteikimu nepasiduoti, ir mergišku, moterišku meilės lūkesčiu, viltimi. Štai paimu į rankas jos pačią pirmąją poezijos knygelę „Laukinės vaivorykštės“. Išleista 1971 m., šių eilučių autoriui dedikuota 1985 m. spalį, įrašas: „Rimui – nuoširdžiai – iš anų jau beveik neįtikėtinų tolumų. Bet sugrįžti dar galima?“ Atsivertęs pirmą pasitaikiusį eilėraštį, skaitau:
Į ką tu mane iškeisi?
Toli už durų, už slenksčio
Neramūs vaikščioja paukščiai.
Rytoj bus… Rytoj audra.
Aš pakeliu galvą – temsta.
Vaikai ir šešėliai žaidžia.
Ant delno žaizdos – ar žaizdos?
O žodžiai – balta druska?
Ne – dar kol girdžiu, raminki.
Paskui apkurstu. Užmirštu.
Pakelsi kirvį – ar kirsi? –
O aš jau seniai nukirsta.
Matai – nebaisu, nekeista.
Į ką tu mane iškeisi?
Brendu į miestą, į gaisrą.
Už kalno dega šviesa…
Ar ne per daug dramatizmo ir tragiškų nuojautų dvidešimt trejų metų literatės galvoje? Aišku, per daug. Kiti vienmečiai, „daug žadantys“ poetukai tuo metu tiesiog šėlo, kvailiojo, vis užmesdami pliauskų ant kibirkščiuojančio jaunystės aukuro. Ir jų eilės buvo jaunatviškai skystos, tokios lyg iš stiklo, lyg iš vynu neįgudusiai nuglaistyto molio. Poetė Onė tarp jų – vieniša kaip Eglė žalčių karalienė, žiūrinti į save iš savęs, srūvanti neslepiamu sielvartu. Kodėl šitaip?
Esminis atsakymas, kaip sakiau – labai atviruose, kartais tiesiog nuoguose Onės eilėraščiuose; kai kokių savitų įžvalgų, paaiškinimų bei atsakymų, be abejo, esama kritikų, literatūrologų recenzijose, studijose. Man gi labiau rūpėtų prisiliesti daugiau prie išorinio jos paveikslo, konkrečių tikrovės epizodų, detalių, padėsiančių geriau suprasti Onės vidinių prieštarų ir talento prigimtį.
Nepažinojau kito žmogaus, taip giliai nuskausto – ir taip skausmingai ieškojusio, besiilgėjusio harmonijos, sielos ramybės kaip Onė.
Verčiau pradėsiu linksmesne gaida.
Eilėraščių klausėsi ir… asilai
1975-ųjų rugsėjis. Į sąjunginį jaunųjų poetų festivalį Turkmėnijoje „nuo Lietuvos“ buvom komandiruoti dviese – Onė ir aš. Iki tol ją pažinojau tik probėgšmom – iš susitikimų Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijoje ir, žinoma, iš spaudos: ji dirbo „Moksleivio“ žurnalo redakcijoje, aš – „Jaunimo gretų“. Nors Onė buvo tų pačių 1948-ųjų gimimo, kažkaip sugebėjo įstoti į universitetą ir baigti jį metais anksčiau, o kūrybos trajektorijoje jau kilo į žvaigždes (tiesa, anuo metu jauni talentai dar nebuvo „žvaigždinami“). Jau po pirmojo poezijos rinkinio priimta į Rašytojų sąjungą (retas atvejis!), Onė man atrodė jau nebe „jaunoji, daug žadanti“ poetė, o jau lyg ir vyresnė, labiau suaugusi.
Kelionė kaip kelionė: vis kažkas nauja, nepatirta. Nuotykiai prasidėjo jau Maskvoje, kai Onė, šiaip jau kukli bei santūri, kaip išpaikinta panelė įsigeidė „tikros kavos – ne iš puodo“! Ji tiesiog neturinti jėgų, visą dieną negalinti jaustis žmogumi, rytą neišgėrusi „europietiškos“ kavos…
Ir ką gi: saulei kepinant, nepaliaujamai tvoskiant mašinų smarvei, pėsčiom dulkėtais prospektais sukorėm minimum penkis kilometrus, tačiau netgi pastatuose, ant kurių buvo užrašyta „Kava“ arba „Kavinė“ (žinoma, nė iš tolo neprimenančiuose Vilniaus senamiesčio kavinukių), aparatu verdamos kavos taip ir neaptikom. Onė neslėpė nusivylimo bei pasibaisėjimo Maskvos atsilikimu. Užtat koks buvo jos džiaugsmas, kai, atvėrę Ašchabado viešbučio duris, fojė kampe pamatėm juodaplaukį vyriuką, ant žarijų variniuose kaušeliuose plikinantį kavą! Dabar net ir man ji iš tolo pakvipo…
Turkmėniškas poezijos festivalis buvo itin savotiškas. Kilometriniai vaišių stalai po atviru dangum, kolūkiečių „poetiniai“ tekstai užstalėje, bliaunantys asilai, mums per autobuso ruporą skaitant savo eilėraščius vynuogyne būreliui murzinų paauglių… Iš Maskvos atvykę žinomi poetai atskirose grupelėse vertino dalyvių kūrybą, ir mudu su One susilaukėm vaivorykštinių liaupsių, tokių neįprastų Lietuvos padangėje… Bet labiausiai mus sudomino vietinio „daug žadančio“ poeto pristatymas. Žymus turkmėnų literatūros kritikas pareiškė:
– Mūsų poetas, tiesa, dar neturi gražiai išleistos knygelės, bet aš žinau, tikiu – turės! Jis dar nėra mūsų literatūros pažiba, bet patikėkit manim – bus! Apie jį sužinos ne tik Turkmėnija, bet ir visa SSRS, o paskui – aš žinau, ką kalbu! – ir visas pasaulis!
Onė prunkštelėjo: išties, tai jau ne tik įdomu, bet ir juokinga!
Ji nėmaž nesutriko, iškilmingo vakaro metu paprašyta tarti žodį „gintarinio Pabaltijo“ vardu. Ne tokia jau Onė, pasirodo, drovi ir tylenė! Netrūko jai ir pastabumo, ir mokėjimo džiaugtis gražiomis akimirkomis. Štai festivalio dalyviams skirtame koncerte mokinukės šoka kažkokį turkmėnų liaudies šokį. Onė susižavėjusi stebi grakščius mergaičių judesius ir kušteli man:
– Tik pažiūrėk, jų rankelės skraido kaip paukščiukai!
Be to, netrukus pastebėjau, jog vienas vyriškis pradėjo kažkaip klausiamai, ilgesingai žvilgčioti į Onę. Vaikinas, kaip vėliau paaiškėjo, buvo azerų poetas Musa A., jis per visą festivalį ne juokais rėžė sparną apie ją. Bet Onė… tik trūkčiojo petukais, šypsojosi – ir įžadų amžinai meilei, regis, nepaliko…
Prie mūsų svilte prisvilo Olegas, Turkmėnistano komjaunimo Centro komiteto Kultūros skyriaus vedėjas. Pastebėjęs, kad mes nuolat iš ko nors šaipomės, jis pradėjo kiekvienam žingsny manęs klausinėti: ar jums patiko paminklas kariams? O kaip aš pakalbėjau? Ar galiu jus pavaišinti? Nei kur bėgti, nei ką sakyti. Moldavų poetui Vasilei Romančiukui šovė mintis:
– Jeigu taip nori, tegu vedasi mus į restoraną!
– Reikėtų kokios progos… – suabejojau.
Onė nusijuokė:
– Proga yra: šiandien – mano gimtadienis!
– Tikrai?
– Tikrai.
Žinią tučtuojau pranešėm Olegui. Tas sunerimo:
– O ką man dabar daryti? Kaip Lietuvoje švenčiami gimtadieniai?
– Nieko ypatinga, tačiau be gėlių ir šampano – neišsiversim! – atsakiau.
– Gerai, aš viskuo pasirūpinsiu!
Sutartą valandą keturiese jau sėdim restorane. Olegas pasilenkia prie manęs ir kužda:
– Paklausyk mano tosto, jeigu tau patiks, aš jį paskelbsiu!
Komjaunimo lyderio tostas mane apstulbino, bet negi išauklėsi žmogų per penkias minutes? Pritariamai linkteliu. Ir štai Olegas rėžia:
– Sveikinu tave, One! Keliu taurę šampano, išsunkto iš vynuogių. Bet ar jos užaugtų, prinoktų, jeigu nebūtų žmogaus, sąmoningai vykdančio savo pilietinį įsipareigojimą partijai ir liaudžiai?
Ir, reikšmingai patylėjęs, užbaigia:
– Tad išgerkime, draugai, už genijų darbą!
Patenkintas savimi, Olegas plačiai šypsosi. O Vasilė, matau, tirta nuo tramdomo juoko, Onė irgi tuoj tuoj nuslys nuo kėdės, bet greičiau iš pasibaisėjimo: per jos gimtadienį – įsipareigojimai partijai?! Didesnio akibrokšto, o tiksliau nesąmonės, Onė tikriausiai dar nebuvo patyrusi…
Po kurio laiko sužinojau: Onės gimtadienis visai ne rudenį, o kovo 16 dieną! O dokumentuose dar kita – birželio 1 diena.
Vadinasi, ji tiesiog kūrybiškai pašmaikštavo…
P. S. Tokia – žaisminga, valiūkiška – buvo mano artimesnės pažinties su One pradžia. Ne visai žaisminga – kelionėje aš pirmą kartą pamačiau, kaip Onė reaguoja į kiekvieną įdėmesnį žvilgsnį: iškart nuleidžia galvą. O žvilgsnių į jos veidą, kurio viena pusė buvo lyg ir truputį nesugijusi, pastebėjau daug kur: metro, užstalėje, oro uoste. Vilniuje mes buvome įpratę prie tokio Onės fizinio ypatumo, o svetur kai kas stebeilijo pernelyg smalsiai ir atvirai, lyg į mėnulį dienos metu, ir tai ją akivaizdžiai žeidė. (Vėliau ji prisipažins, jog dar vaikas būdama visus savo penketus būtų mielai iškeitusi į paprastą kaimietukės veidelį.)
Festivalis Ašchabade irgi nebuvo vien vaivorykšte trykštantis šampanas. Pačią paskutinę dieną, sėdėdami kažkokioje didingoje salėje ir nieko daugiau nebelaukdami, tik vaišių stalo, staiga iš tribūnos išgirdome: trys poetai, kaip ir mes vykę į susitikimus su skaitytojais, žuvo netoli valstybinės sienos, perverti kažkokio nuprotėjusio kareivio kulkų… O juk nelaimėlių vietoje galėjo būti kiekvienas mūsų! Buvome sukrėsti, suglumę: dar tik keli rankas į šviesą, žiūri į neaprėpiamas žaižaruojančias tolumas – o mirtinas pavojus tyko visai čia pat…
O dievai, kodėl toks negailestingas ir trapus tas žmogaus gyvenimas?
Kelionė – tai ne kelionės!
1976 m. atsidūriau „Moksleivio“ redakcijoje, tapau vyriausiojo redaktoriaus Algimanto Zurbos pavaduotoju. Tai buvo viena laimingiausių mano gyvenime permainų: patekau į išties šiltą, kūrybišką šeimą. Vyriausiasis redaktorius į darbą buvo linkęs priimti tuos žmones, kurie turėjo kūrybinių ambicijų ir laisvą laiką (o jo likdavo nemažai) galėjo prasmingai panaudoti. Onė buvo neginčytina jo favoritė.
Man tapus Onės „viršininku“ (dar po kelerių metų tapau vyriausiuoju redaktoriumi), nepajutau, kad nuo to mūsų santykiai būtų kuo nors pasikeitę. Kaip ir mano pirmtakas, kone besąlygiškai pasitikėjau ja, gal net labiau nei pačiu savimi. Ji toliau tyliai plušėjo literatūros skyriuje – kvalifikuota, supratinga, nepretenzinga, pareiginga, – ne toks jau dažnas atvejis tarp plunksnos brolių ir seserų!
O respublikiniai moksleivių literatų kūrybos konkursai! Pragiedruliai, saulėtos properšos drumstoje pavasario padangėje! Juos kasmet organizuodavo Švietimo ministerija kartu su „Moksleivio“ redakcija, Onė juose dalyvaudavo kaip nepamainoma vertinimo komisijos narė. To džiugaus renginio preliudija – šurmulys, skersvėjis redakcijos koridoriuose: visi tik siuva su šiugždančiais aplankais rankose, pasidalinę sekcijomis ir užsidarę atskiruose kabinetuose karštai aptarinėja, ką perskaitę. O jau po to važiuosim į kokį nors respublikos miestą ar rajoną ir viešai aptarinėsim šių metų kūrybos derlių… Tada ir paaiškėdavo, kiek daug jaunų žmonių Onė pažinojo iš jų laiškų ir pirmųjų kūrinėlių, kaip mielai su jais bendravo, juos globojo. Tai ji pirmoji „palaimino“ tokius nūn plačiai žinomus vardus kaip Danutė Kalinauskaitė, Valdas Papievis, Renata Šerelytė ir visą būrį kitų talentų.
Onė, be abejo, matė ir puikiai suprato, kad man poezija nėra pats svarbiausias dalykas gyvenime – vis plevėsavau po plačiąją šalį, ieškodamas naujų siužetų ir personažų apybraižoms, interviu. Vieną tykią popietę, kai redakcijoje nieko daugiau nebuvo, ji nusistebėjo:
– Ir ko taip dažnai keliauji? Kokia prasmė?
Aš irgi nusistebėjau:
– Betgi čia nuobodu! Pati pagalvok: rašyti apie mokyklos komjaunimo sekretorių? Ką jis man pasakys, ką aš jam pasakysiu? Užtat kai prisikasu iki keliautojo Jurijaus Senkevičiaus, Turo Hejerdalo pasekėjo… Kai pamatau Sibiro sopkas… užlipu ant Kaukazo perėjos… nuostabu! Atsiveria kitas pasaulis, kyla tiek emocijų, minčių, palyginimų!
– Bet jeigu žmogus mąsto, jam niekur nereikia važiuoti! – atšovė Onė. – Jis gali valandų valandom žiūrėti į tą patį tašką, – Onė mostelėjo į vinį baltai nudažytoje sienoje, – ir daug ką suprasti!
– Gal ir gali… Bet, matai, žmogus žmogui nelygu, kiekvienam kitas vaidmuo. Mes negalim tapti tuo, kuo nesam, o aš gi ne Jonas Stulpininkas!
Dažnas mūsų, jaunų literatų, duonos kąsnį paprastai pelnydamas kokioje nors redakcijoje, vis kitaip bandė išsiveržti iš mums skirto nykaus urvelio: kas smigo į neaiškiais keliais gaunamas knygas, kas į bohemą, gėrė neatsikvėpdamas; buvo ir tokių, kurie „dreifavo“ tarp realybės ir psichiatrinės ligoninės. Onė gi „keliavo mintimis“: daug skaitė, dažnokai į kalbą įpindavo Rytų filosofijos, religijos terminų, ypač dažnai minėdavo dzenbudizmą – ir kiek iš aukšto, pašaipiai nužvelgdavo jos nesupratusį. Nuoširdžiai nustebo išgirdusi, kad, tarkim, aš beveik nieko negirdėjęs apie senąjį lietuvišką raštą – runas…
Galiausiai žurnalui pasiūlė savo esė „Kelionės fragmentai“. Suprantama, tai buvo ne šiaip kelionė per jūras ir kalnus: tekstas buvo prisodrintas, sprogte sprogo nuo subtilių, jautrių įžvalgų, citatų, svarstymų apie ilgą ir skausmingą kelionę į savęs pažinimą, į kūrybos gelmes ir aukštumas.
Pamenu, mane truputį šokiravo citatų gausa, šokinėjimas nuo pavardės prie pavardės, tarsi autorė nepasitikėtų savo pačios patirtimis ir nuomone. Persistengta, mano galva, ir dėl kai kurių sąvokų, pavyzdžiui, „siela“: kas kelintam sakiny kartojant tą patį (kad ir darbą, laimę, meilę…), ji devalvuojasi, sumenksta, įkyri, – Onė neturėtų to nesuprasti! Nenorėdamas įžeisti autorės, įprasta maniera pašmaikštavau:
– Kiek žmogus turi sielų? Vieną… O tavo tekste jų – tūkstantis!
Onė sukluso, gal pamanė, kad bijau valdžios, pataikauju ateizmui? Bet ateistas aš niekad nebuvau: krikštytas ir Pirmąją Komuniją priėmęs Anykščių bažnyčioje, garsiai prie altoriaus skaitęs maldą, o dar turėdamas nuoširdžiai tikinčią motiną (ir palaidojęs ją su bažnyčia), religijos „Moksleivyje“ stengiausi išvis neliesti. Tai neliko nepastebėta: LLKJS CK už ateistinės propagandos žurnale nebuvimą uždėjo vadinamąją „kontrolę“, teko kasmet atsiskaitinėti, ką šioje srityje nuveikėme. O kaip atsiskaitinėti nieko nedarant? Sugalvojom: daugiau rašysim apie naujausius mokslo laimėjimus, o kur mokslas, ten nelieka vietos Dievui! Tokie tad buvo sovietmečio žurnalistų žaidimai, toks tad buvo mano „ateizmas“…
Bet grįžkime prie Onės esė. „Moksleivio“ skaitytojui ji buvo gal per sudėtinga, tačiau… tai juk tikras minties perliukų vėrinys! Nuorodos ieškantiems harmonijos ir išminties, be menkiausio ideologinio falšo suvertos ant plonyčių, šiltų, rūpestingų geranoriškumo siūlų… Net dabar, po tiekos metų, ši sovietmečiu gimusi esė atrodo stebėtinai laisva, drąsi bei aktuali.
Kurgi Onė „keliauja“? Būdama daugiau literatūros nei gyvenimo žinovė, ji kliaujasi visais įmanomais rašytiniais autoritetais – pradedant Sokratu, kinų poetais Du Fu, Li Bo ir baigiant Aleksandru Bloku, Salomėja Nėrimi, Vincu Mykolaičiu-Putinu, jaunimo numylėtuoju Džeromu Selindžeriu. Varijuoja temomis, žinoma, pirmiausia svarbiomis jai pačiai: vienatvė, meno ir asmenybės misija, talento šviesa, žmogaus ir gamtos vienovė, etikos ir estetikos dermė, lietuvių kalbos ir tautosakos turtai, laisvas tikslo bei idealų pasirinkimas.
Pasak I. Kanto, dorovės įstatymas mumyse, o virš mūsų – žvaigždėtas dangus… Italų rašytojas D. Papinis irgi teigė, kad turiningos sielos žmonėms vienuma – tam tikram laikui – turtas, o ne bausmė. Tai ne atsiskyrimas. Atvirkščiai – susitikimas su visais žmonėmis. Tik vienumoje gyvename su tais, kurie atvėrė didžiausias mintis, giliausius sielos pasireiškimus. Vienumos nekenčia mažas žmogus, kuris nieko kitiems negali duoti, kuris bijo paties savęs ir savo tuštumo… Todėl – norint mylėti žmones, reikia retkarčiais nuo jų pasišalinti.
Kerpa drabužį aiškiai pagal save… Ši išvada Onei visai netrukdo kitame puslapyje – pasirėmus kitomis citatomis – vynioti kitką:
Tiems, kas temoka egzistuoti po vieną, pabrėžtinai išpažįsta egocentrinį kūrybos ir gyvenimo būdą, garbina anarchiją arba yra „laisvi“ nuo bet kokių priedermių ir įsipareigojimų šeimai, tėvams, taip svarbu būtų žmogiškieji ryšiai, bendraminčių buvimas, kilni bičiulystė. Draugystė ne siaurąja prasme, ne gandų, madų, naudingų pažinčių sferoje, ne ieškant kokių kolektyvinių „svaigulių“, o bendros didelės idėjos principu.
Rašyta lyg šiandien, lyg šių dienų jaunimo dvasinei situacijai apibūdinti. Aiškiaregė buvo toji Onė! Beje: tarp gausybės citatų autorė pateikia ir jos išverstą mažos rusų vunderkindės Nikos Turbinos eilėraštį, kuris galėtų būti suprastas ir kaip pačios Onės likimo išklotinė:
Mano gyvenimas – juodraštis,
Kuriame visos raidės –
Žvaigždynai. Suskaičiuotos iš anksto
Darganotosios dienos.
Mano gyvenimas – juodraštis.
Visos sėkmės ir nesėkmės
Lieka jame
Lyg pertrauktas šūvio
Riksmas…
Gera tik tada, kai jauties kelyje, savajame kelyje. Kai girdi dangaus balsus ir suvoki atliekanti nepaprastą misiją. Neramu tik dėl vieno dalyko: o kas bus PO TO? Kas išliks, įbrėš žymę, kad ne veltui tiek kankinaisi ir stengeisi? Būtent tokią viltį bei lūkestį išskaičiau jos įraše tituliniame knygos puslapyje („Moksleivio“ publikacijų pagrindu „Vyturio“ leidykla išleido knygą tokiu pačiu pavadinimu): „Mielas Rimai, kelias – ilgas, gyvenimas – trumpas. Bet argi lieka tiktai fragmentai? Nuoširdžiausiai – Onė. Vilnius, 1987 m. gruodžio 21 d.“
Ši literatūrinė, etinė ir moralinė Onės kelionė, skirta dvasiniam bręstančio jaunimo ugdymui, išties buvo įspūdinga, nepaprasta – bent jau teoriniam lygmeny. Tik… ar kitoje, trumpoje, gyvenimo kelionėje tikrai laimi ir pačiais laimingiausiais jaučiasi išmintingieji?..
Harmonija tiktai sapnuojas…
Buvo 1977-ieji. Maskva pakeitė SSRS himną – išmetė Staliną. Amerikoje inauguruotas trisdešimt aštuntasis JAV prezidentas – Jimmy’is Carteris. Vakaruose pradėtas pardavinėti pirmasis asmeninis kompiuteris „Apple“. O kas naujo Lietuvoj? Nieko… Užtat „Moksleivio“ redakcijoje!
…Galvodami apie Onę, jos jausmų ir minčių amplitudę, ne vienas nuoširdžiai linkėjome: ot, jeigu kas ją švelniai švelniai paglostytų…
Atsirado. Paglostė. Plunksnos brolis Ramūnas. Tik vestuvės dar neatšoktos! Kaip ir kur jas atšvęsti? Kad pora debesyse skrajojančių poetų patys ką nors suorganizuotų, šansų buvo mažai, todėl A. Zurba nusprendė: restoranai mums neįdomu, per daug vieša, visiems bus linksmiau ir jaukiau tradicinius vestuvių ritualus atlikti redakcijoje! Tegyvuoja didžioji improvizacija!
Šį bene patį nuostabiausią redakcijos „renginį“ jau esu aprašęs prisiminimų knygoje apie A. Zurbą, tad nematau reikalo iš naujo viską dėlioti.
Taigi: buvo piršlys, apsišaukėliai jaunieji (Vytautas Lomsargis ir Elvyra Čiurinskaitė-Jucienė), skardėjo ilgos oracijos ir dainos. Iš ansamblio repeticijos vėlavusi Alė Kunčinienė atnešė duonos ir druskos, „kad jaunavedžiams nieko gyvenime netrūktų“, o kai padavė Onei puokštę paprastų lauko gėlių, jautri poetės širdis neatlaikė, pratrūko ašaromis: gėlės jai priminė gimtuosius Kančėnus…
Pasveikinti atvyko netgi tolimesnių svečių, kaip antai Onės kursiokas Bronius Kašelionis su žmona, garsiąja krepšininke Nijole. Po valandžiukės žiūriu – ogi Nijolė visu ūgiu beskriejanti nuo palangės savo vyrui į glėbį…
Tuo tarpu V. Lomsargis, dėl balso ir gerklės savybių vadinamas „žmogumi vamzdžiu“, užplėšia savo „firminę“ žemaitišką:
Lek gervė,
lek gervelė,
lek gervelė į trakus!
O kai ją pakeičia „Nuo Juodmarių krašto…“, visa redakcija su svečiais virsta vienu choru, tokiu galingu, kad kažkas pradeda belstis į duris…
– Smagiai pašėlome! – kitądien, sėsdamasis prie „antros dienos“ stalo, trynė delnus Algimantas.
Ir nei pridėsi, nei atimsi. Na, pridėti būtų galima nebent tai, jog vargu ar dar kuri sostinės redakcija būtų drįsusi savo patalpose kelti vestuves! Juo labiau – tokias…
<…>
Laikydamasis talentų palaikymo taktikos, A. Zurba dekretinių atostogų išėjusios Onės vieton pakaičiui priėmė Valdą Papievį, Alfonsą Bukontą, Joną Strielkūną.
Gimusi Onės ir Ramūno dukrytė gavo senovinį Onės mamos vardą – Benigna. Onė negalėjo nežinoti, jog būta ir šventosios Benignos, lenkaitės vienuolės, XIII amžiuj mongolų antplūdžio metu žiauriai nužudytos beginant nuo užpuolikų savo skaistybę.
Onė ir Ramūnas… Nesiplėsdamas galiu pasakyti tik tiek: Onė gana greitai liko viena su vaikeliu, pagalbon atskubėjo tėvai…
Dar po kelerių metų, tiksliau – sutemusią 1981-ųjų gruodžio popietę – Onė paskambino man į namus:
– Mirė tėvelis, guli ant sofos… Nežinau, ką daryti…
Ir padėjo ragelį.
Gal po dvidešimties minučių mudu su kolega V. Lomsargiu buvom jos bute Baltupiuose. Redakcija ėmėsi organizuoti laidotuves. Laikraščių ir žurnalų susivienijimas „Periodika“, kuriam finansiškai priklausėme, apmokėjo visas išlaidas. Prireikė autobuso, kad nuvežtų į Daugus redakcijos žmones. Anais laikais nebuvo transporto firmų, ir aš nesugalvojau nieko gudresnio, kaip kreiptis į mūsų ideologinius „vadus“ – LLKS CK. Propagandos skyriaus vedėjas pakraipė galvą:
– Autobuso mums negaila, bet ar matėt, koks jis?
– Mačiau: abu šonai nudažyti raudonais komjaunuoliškais plakatais.
– Tai va, – atsiduso propagandos šefas. – Autobusą duosim, tik būkit žmonės, per daug nesiafišuokit. Laidotuvės su bažnyčia?
– Regis, taip. Dauguose.
– Nuvažiavę pastatykit kur už kampo, kad nesimatytų…
Ir štai stovi Onė prie tėvo Adomo Baliukonio karsto kojūgalio. Matau, kokia ji pervargus, kaip jai sunku. Atsistoju greta.
– O brolis kur? – apsidairęs tyliai klausiu.
– Neatvažiavo… jam tik vienas dalykas svarbus…
Patylėjusi karčiai priduria – atsimenu žodis žodin:
– Matai, net tokiu metu nėra kam galvą ant peties priglausti…
Į kalną kopiant
Ir vėl teka gyvenimas, horizonte akinamai švyti idealų viršukalnės…
Onė daug rašė, spausdinosi, turėjo karštų gerbėjų. Viena jų, pati taip pat poetė, į redakciją atvažiuodavo iš kito miesto. Įsitaisiusi Onės kambario kampe, sakydavo jai: tu dirbk savo darbus, aš netrukdysiu, tik žiūrėsiu į tave… Onę tai gerokai trikdė. Kita, kursiokė Angelė, dirbo mūsų redakcijoje, ir buvo prisiekusi poetės ginklanešė: tik nebandyk ištarti žodelio, nepalankaus Onei!
1984 m. Onei Baliukonytei už trečiąjį eilėraščių rinkinį „Iš kelio dulkių“ (ji ištikimai laikėsi savojo kelio!) buvo įteikta Lietuvos komjaunimo premija. Nors skambanti pernelyg idėjiškai, anuomet ji buvo bene aukščiausias jauno autoriaus įvertinimas: šią premiją taip pat gavo talentingas prozininkas Saulius Šaltenis, kino režisierius Henrikas Šablevičius ir kiti. 1978 m. už romaną „Šimtadienis“, tapusį moksleivijos bestseleriu, ja buvo apdovanotas ir A. Zurba. Onei ši premija buvo ne tik viešas pripažinimas, bet ir finansinė parama šeimai. Bet ji apdovanojimu nesididžiavo, sveikinimų klausėsi santūriai šypsodamasi.
Kolegos tada prisiminė dar vieną iškalbingą detalę. Išėjus šiam eilėraščių rinkiniui autorė, užuot džiaugusis, buvo kaip reta pasipiktinusi neskoningu knygutės viršeliu: kaip galima?! Tai tas pat, kas nešvariu skuduru tėkšti žmogui į veidą! Onė netrukus rado išeitį: prieš kam nors dovanodama rinkinį, nuplėšdavo „originalųjį“ viršelį ir užklijuodavo savo pasirinktąjį…
Tiesą pasakius, ir visos „Moksleivio“ redakcijos pozicija komjaunimo atžvilgiu buvo gana savotiška. Laikėmės tokios strategijos: nusileisti smulkmenose, kad išsaugotume rimtesnius, svarbesnius dalykus – tokius, kaip tam tikra autonomija, laisvė pasirenkant fundamentinius jaunimo auklėjimo principus. Būtų ilga kalba su daugybe pavyzdžių, jei imčiau pasakoti, kaip kritiškai vertinom valdžios pastangas įsprausti jaunus žmones į ideologinį narvą, asmenybę žlugdančius formalumus mokyklų programose ir kasdienybėje.
Vis dėlto kai kurių reikalavimų ignoruoti negalėjome. Štai LLKJS CK posėdyje buvo pareikalauta, kad mūsų žurnalo nuotraukose ant mokinių krūtinių būtų matomi komjaunimo ženkleliai. Kadangi patys mokiniai tų ženklelių nemėgo, o dažnai išvis neturėjo, A. Zurba rado saliamonišką išeitį: liepė fotografui Leonui pačiam turėti ženklelį ir prieš fotografuojant prisegti jį mokiniui prie krūtinės…
Grįždamas prie Onės, jos asmeninį „santykį“ su komjaunimu laikyčiau vienu keisčiausių jos viešojo gyvenimo nuotykių, dabar jau tapusių beveik legenda. Šaltiniai teigia, kad ji jau studentė buvusi ne iš bailiųjų: keičiant seno tipo komjaunimo bilietus į naujus, reikėjo parašyti pareiškimą, bet Onė jo neparašė, nors tai prilygo išstojimui iš organizacijos, o sąmoningai išėjusiam grėsė ir pašalinimas iš universiteto. Tačiau Onė su keliais kitais „disidentais“ ne tik sėkmingai gavo diplomą, bet ir, užtarta Lietuvių kalbos ir literatūros katedros, atsidūrė LLKJS CK leidžiamo žurnalo redakcijoje! O paskui dar buvo apdovanota Lietuvos komjaunimo premija!
Lyg ir keistoka sovietmečio papročiams, ar ne? Tačiau didelės paslapties čia, manau, nereiktų ieškoti. Laikai jau buvo lankstesni, valdžios vyrai jau buvo pramokę gudriai laviruoti ir, norėdami prie savęs patraukti pasižymėjusius, talentingus žmones, kai kokias „nuodėmes“ jiems atleisdavo.
Apie tai mintydamas, kur kas labiau nustebau, panaršęs šiandienos internetą: prie Onės Baliukonytės pavardės, jos gautų premijų su žiburiu nerasi komjaunimo skirtosios. Kodėl? Kas taip stropiai ištrynė tikrą poetės biografijos faktą? Kad ji būtų „gražesnė“? Betgi tikrovę gražinti, lakuoti buvome verčiami tik sovietmečiu?..
Nujaučiu: greičiausiai pati Onė, savo valia ir ranka, šitaip atsisakė didelės garbės jai neteikusio apdovanojimo. Jos dora, išdidi prigimtis, matyt, neleido su juo susitaikyti, priimti kaip tinkamo savo kūrybos įvertinimo. Tikėjosi išsivaduosianti iš ją žeidusio ir slėgusio, dvasios polėkį varžiusio praeities šešėlio.
<…>
Tikri sapnai, susapnuoti sapnai
1986 m. pasirodė naujas Onės eilėraščių rinkinys „Tėve mūsų gyvenime“. Pavadinimas atspindėjo posūkį: arčiau žemės, tikrovės. Kartu – dar vienas žingsnis tolyn, gilyn, aukštyn.
O tuo metu užgriuvo perestrojka, netrukus ir Atgimimas, Sąjūdis kaip potvynis užliejo ir mūsų redakciją. Moksleivių ugdymas asmenybėmis mums jau nebebuvo pagrindinis objektas: gyvai reagavom į visuomenines, politines aktualijas, tautos istorijos, kultūros, kalbos problemas. Mūsų žurnalas buvo vienintelis leidinys, kuriame, mirus TSKP CK generaliniam sekretoriui Konstantinui Černenkai, nebeatsirado vietos valdžios atsiųstam nekrologui. Užtat spausdinom apybraižas apie karą Afganistane, naujus faktus apie „Lituanicos“ skrydį, oro taršą prie sostinės mokyklų ir t. t.
Ėmėm sulaukti keisčiausių svečių: vienas „kolega“ žurnalistas atnešė gatavą tekstą rusų kalba, kurį neva turėčiau pasirašyti, kitas įkyriai klausinėjo, ką aš, dažnai keliaujantis po SSRS, galvojąs apie nacionalinę situaciją šalyje? Pasirodė ir grupė jaunuolių, įsakmiai reikalavusių perleisti jiems žurnalą: nuo šiol jis būsiąs tikrai lietuviškas, patriotiškas! Tačiau mes jau buvom „persitvarkę“, spausdinom beveik ką norėjom, tad pradžiai pasiūliau paruošti keletą patriotinės kūrybos puslapių. Juos gavę, su One tik raukėmės ir skėsčiojom rankomis: temos geros, palaikytinos, bet meninio lygio – nulis, tai ne patriotizmo išraiška, o kompromitacija…
Grįžus iš mitingų sostinės gatvėse, redakcijos koridoriai ir kabinetai atrodė jau per siauri, per tamsūs. Plaukiojom kaip sapne, dalinomės šviežia informacija, o ji tryško fontanais, veržėsi lava… Žurnalistai prašneko apie atsiveriančias naujas galimybes, naujus leidinius, siūlomus geriau apmokamus darbus. Išėjo dailininkas, fotografas; pavaduotojas susimanė pusei metų išeiti atostogų, man pačiam kilo mintis atsidėti vien rašymui – turėjau porą sutarčių su didelėmis leidyklomis…
Sukruto ir Onė. Sakėsi pavargusi, besikartojanti – norinti kažką keisti ir keistis. Kartą, Baliui pradėjus pasakoti apie nakčia susapnuotą košmarą, aš tik nusijuokiau: mano sapnai kur kas baisesni! Bėgu, lipu svyruojančiais laiptais, o mane gaudo, šaudo… Tuomet mus nelauktai nutraukė Onė: jūsų košmarai – vaikų žaidimai! Man sapnuojasi žmonių figūros, akmeniniai monolitai, skersai supjaustyti gabalais, ir kiekvienas gabalas juda atskirai…
Dievaž – mums visiems atėjo metas įkvėpti gaivaus oro gurkšnį!
1988-aisiais parašiusi pareiškimą išeiti, Onė paklojo ant stalo medžiagą jos kuruojamam literatūros puslapiui. Šįkart tai buvo neįprastai didelis pluoštas vieno sostinės moksleivio eilėraščių. Kad ir kaip su dailininku sukome galvas, į tradicinį puslapį ši publikacija netilpo, teko atsisakyti kelių eilėraščių. Onė tai priėmė kaip asmeninį įžeidimą:
– Aš dar nespėjau išeiti, o tu jau braukai?!
Nemalonu buvo ne tik jai, bet ir man. Kita vertus… Per trylika mudviejų bendravimo metų tai buvo vienintelė piktesnė žiežirba.
Į „Moksleivio“ redaktoriaus kėdę sugrįžo A. Zurba. Aš greitai supratau, jog be algos ilgai nepratempsiu – leidyklos su visomis sutartimis sugriuvo, teko grįžti prie apybraižų, pamėgtų interviu su žymiais žmonėmis, o šie „formatai“ priimtinesni „suaugusiųjų“ leidiniams. Onei, žinojau, baisiai nepasisekė buityje – prarado butą: maksimalizmas kūryboje ir naivumas kasdienybėje – dažni talentų palydovai… Kartą – gal kokiais 1993-iaisiais – atsitiktinai susitikau ją Gedimino prospekte: ėjo sunkiai, nuleidusi galvą. Į klausimą, kaip besilaikanti, atsakė:
– Baisu, kokie dabar žmonės! Šalti, svetimi, abejingi. Šitam pačiam prospekte gruodžio mėnesį paslydau, pargriuvau, pro šalį kažkas ėjo ir ėjo, bet nė vienas neištiesė rankos, nepadėjo atsikelti – matyt, palaikė mane girta…
Kitą kartą sutikta prisipažino:
– Poezijos niekam nebereikia, tiražai – ašaros. Ką veikiu? Nepatikėsi – naktimis tapau paveikslus! Anksčiau pati neįtariau, kad galėčiau tapyti…
Surengė savo autorinę parodą. Matyt, ir tapydama turėjo išsikrauti – viduje per daug visko buvo susikaupę…
Poezija, žinoma, nenuėjo į paraštes. Ir apdovanojimų netrūko, kone lietum lijo. Kai 2004 m. susitikau Onę Rašytojų sąjungos suvažiavime ir pasidžiaugiau jos ką tik gauta Nacionaline premija, ji įdėmiai pasižiūrėjo į mane, šyptelėjo, patylėjo – ir nieko nepasakė. Dabar, praėjus vos ne dvidešimčiai metų, manau, jog vis dėlto pasakė:
– Matai: mano kelias – pats tikrasis!
2022
Almis Grybauskas. Aludės sfinksas
2023 m. Nr. 4
Jaroslavui Hašekui – 140
Kadangi tai jubiliejui skirtas, vadinasi, didele dalimi hagiografinis rašinys, tad pridera laikytis žanro reikalavimų. Mituose, legendose, įvairiausiuose šventraščiuose Herojus numiršta, yra palaidojamas (užmirštamas), o paskui arba jis pats atgimsta, arba – dažniausiai – atgimsta (vėl prisimenamas) vardas bei jo nuveikti darbai.
Jaroslavas Hašekas mirė 1923 m. sausio 3 d. Iškviestas į Lipnicę atvažiavo brolis Bohuslavas. Jis kaipmat palūžo, užsilaikė kiek, raudodamas, aludėje, bet iki mirusiojo nebenuėjo. Popietiniu traukiniu grįžo į Prahą. Laidotuvėmis daugiausia rūpinosi Herojaus „sekretorius“ Štepanekas. Užsakė puošnų baltą karstą. Tik nebuvo kam jo apmokėti. Taupumo sumetimais tojo atsisakyta ir sutarta dėl pigesnio, kuris buvo pabaigtas tik laidotuvių dieną. Vietos klebonas ilgai nesutiko priimti į kapines, nes manė Herojų buvus bedieviu. Tai dar vienas iš daugybės nesusipratimų, nes Hašekas nuo pat savo vestuvių 1910 m. priklausė Katalikų bažnyčiai ir nuotol nebuvo iš jos išstojęs. Ir per laidotuves Trijų Karalių dieną paprasto juodo karsto nepavyko išnešti iš kambario laiptais, o teko leisti pro langą. Sąskaitas galiausiai apmokėti sutiko atvykęs velionio draugas reikšminga pavarde Zaplatil. Prahoje visas įvykis nesulaukė didesnio dėmesio. Juk apie Hašeko mirtį skelbta jau ne kartą: karo metais esą jį užmušę girti jūreiviai Odesoje, paskui būk sušaudę čekoslovakų legionieriai…
Bet į pasaulį jau buvo paleistas Šveikas. Jei ne jis, gal Hašeko ir neminėtume. Šveikas populiarus tiek tarp reiklesnių, tiek tarp „paprastų“ skaitytojų, kiekvienas tariasi neblogai pažįstąs jį. O ką apie jį tikrai žinome? Apskritas veidas mėlynomis akimis, geraširdė viskuo patenkinto storulio išvaizda. Nesudrumsčiama ramybė, sklindanti iš jo net išgirdus mirties nuosprendį; jei ne Josefo Lados iliustracijos, gal jo net negalėtume įsivaizduot. Nes jis pats apie save nieko ir nepasako, niekada nežinai, ką jis jaučia, ką mąsto, kokie gilesni jo poelgių motyvai. Vieniems jis tėra idiotas, kitiems – liaudiškos išminties šaltinis. Egzistencinio susvetimėjimo ikona, arba klastūno ir prisitaikėlio pavyzdys. Kovotojas prieš karą ar sumanus oportunistas. Nuo kai kurių Šveiko nuotykių sutrinki – minkštaširdžio geruolio toną keičia atšiaurus cinizmas ir abejingumas: „Gerai pasismeigė, visos žarnos kelnėse liko“, – komentuoja kažkokio kapralo krytį iš traukinio ant geležinkelio iešmo… Panašių epizodų mirga knygoje – nieko konkretaus, vienareikšmiško, rodos, įsižiūri, bet jis išslysta, paklysta puslapy, nyksta tarpu eilučių.
Betgi panašiai ir jo autorius: visuomet apie jį maišės daug neaiškių asmenų, aplinkybių, iškraipymų. Jis visados minėtas tik su šypsniu, kaip linksmų plaučių Prahos kavinių ir aludžių pabalda ir pokštininkas, o norint pašmaikštauti, apie jį kurti anekdotai bei išgalvotos istorijos. Hašekas ir pats kūrė apie save bohemišką atmosferą ir legendą – kaukę, po kuria liko neįžvelgiamas. Niekam neatsiverdavo, rodos, mėtė pėdas, pūtė miglas, ironizavo ir mistifikavo. Daugelį epizodų žinome tik taip, kaip nupasakojo bendrai, jo sugėrovai, „liudininkai“. Kiekvienas savaip. Daugelis epizodų sutapo su „Šveiko“ epizodais. Kiek kreivame „Šveiko“ veidrody rastume Hašeko, kokios patirtys vedė jį Šveiko link?
Jaroslavas Hašekas gimė 1883 m. balandžio 30 d. Seneliai iš abiejų pusių – Pietų Čekijos kaimiečiai, tėvas Josefas Hašekas buvo matematikos mokytojas ir religinis fanatikas. Vaikystėje dėl silpnos sveikatos būsimasis rašytojas daug laiko praleido kaime pas senelius, skaitė nuotykių knygas. Jo dienos bėgo kaip visų, kol kaimynystėn Prahoje atsikraustė buvęs jūreivis Nemečekas. Jis vienuolikmetį Jaroslavą vedžioja po smukles ir landynes, moko gerti, vilioja iš jo pinigus, jo akivaizdoje mylisi su prostitutėmis, kas, manoma, tapo gilia vaikystės trauma, palietusia ir santykius su moterimis.
Pradėjus lankyti gimnaziją miršta tėvas, alkoholiu malšindavęs vėžio keliamus skausmus. Su trimis vaikais likusiai motinai tenka iš vieno pigaus buto kilnotis į vis pigesnį, kartais net ir keliskart per metus. Jaroslavas, baikštokas ir drovus mokytojo vaikas, nedrąsus ir mokykloje, visuomet paskutinis prisijungia prie išdaigų. Jis patarnauja per mišias bažnyčioje, išmano liturgiją, katekizmą ir šventųjų gyvenimus. Tačiau viskas pradeda keistis mirus tėvui: jautrumą, lengvą pasidavimą kitų įtakoms ima gožti lengvabūdiškumas ir neatsakingumas. Tvirta ir energinga motina neįstengia su juo susitvarkyti, nuolatiniai jos protinimai ir priekaištai susiduria su galingu ir išradingu atsikalbinėjimu. Galiausiai tai atsiliepia ir mokslui – gimnazijos Hašekas taip ir nepabaigia.
Porą metų jis dirba pagalbininku buitinių prekių krautuvėje, paskui įstoja į prekybos akademiją, kurią sėkmingai baigia 1902 m. Su mokslo draugu iš akademijos parengia ir išleidžia meilės eilėraščių parodijas, tuo įžengdamas į humoristinę literatūrą. Taip pat dar besimokydamas su broliu Bohuslavu ir kitais draugais pėsčiomis keliauja po Moraviją ir Slovakiją miegodami po plynu dangum arba parapijose, kartais paelgetaudami. Šių klajonių reportažai, apybraižos pradėtos skelbti nuo 1901 m. Slaptinga lieka jo kelionė „į Balkanus pas makedonų sukilėlius“, į kurią leidosi vienas. Pagal draugo pasakojimą, grįžtant iš naktinio pasilinksminimo Jaroslavas sustojo, pažvelgė į mėnulį ir pasakė: „Turiu pinigų, važiuoju šiąnakt į Slovakiją. Bankan negrįšiu, nusibodo.“ Taip baigėsi stabilumo periodas jo gyvenime – po akademijos buvo gavęs pastovų ir perspektyvų darbą banke „Slavia“. Na, o vykti pas prieš turkus sukilusius makedonus buvo nusprendęs po anarchistų ratelyje išgirstų paskaitų. Tik kad maršrutą pasirinko keistoką: nuo Budapešto pasukęs į Slovakiją ir pasiekęs Lenkijos ir Rusijos sieną. Grįžtant už valkatavimą buvo sulaikytas Krokuvoje. Jo motina atsiuntė pinigų, kuriuos paskutinius pralošė kortom vos pasiekęs čekų pasienį, ir vėl buvo suimtas. Motinai vėl atsiuntus pinigų, šįkart juos sėkmingai pragėrė ir neaišku kaip grįžo Prahon. Tik iš policijos protokolo žinoma, kad 1903 m. spalio 6 d. buvo atvestas į nuovadą, nes „apšlapino grindinį prieš policijos komisariatą, tuo suteršdamas ir šaligatvį“.
Kelionė pas sukilėlius, nors ir pasibaigusi fiasko, sustiprino Hašeko skepsį, išsklaidė jaunystės iliuzijas. Pabuvojęs kalėjime ir tarp valkatų, įgavo naujos patirties: nesvarbu, ką žmogus apie save sako, svarbu, koks jisai gyvenime, kad viena yra klajūno kasdienybė, o visai kas kita – karštos kavinių oratorių kalbos. Alų taipgi dažniau ima keisti stipresni gėrimai. Hašekas ima garsėti tarp Prahos bohemos ir tvarkos saugotojų, nuolat paieškomas, baudžiamas, ilgesniam ar trumpesniam laikui įkalinamas. Taip pat ir sekamas, nes susijęs su anarchistais, kurie itin stebimi po atentato prieš imperatorienę Elžbietą, vadintą Sissi. Tuo metu jis dirba anarchistų spaudoje, rengia paskaitas darbininkams, net pats porą dienų padirbėja kasykloje. Už „viešosios tvarkos ir sutarimo ardymą“ vien 1906–1907 m. uždrausta vienuolika jo satyrų, nuolat susiduriama su cenzūra ir imperijos valdininkais. Hašeko anarchizmas yra natūralus, prigimtinis, ne aludžių ar kavinių stiliaus. Tenka jam pakalėti ir už dalyvavimą anarchistų demonstracijoje. Jis tikras žmogus iš gatvės, iš didmiesčio aludės, dažnai neturintis net pastogės nakvynei, rašytojas, aprašantis tai, ką žino, gerai pažįsta, ką pats patyrė.
Nors gyvena, rodos, vien išgėrinėdamas, krėsdamas pokštus, sukeldamas skandalus, tačiau savo apsakymais, feljetonais, humoreskomis užtvindo to meto spaudą. Pasak liudininkų, rašo tiesiog aludėje, persėsdamas porai valandų prie tuščio staliuko, o vakare jau geria už gautą honorarą, kurio išreikalaudavo tiesiai į rankas. Tai rodo ne tik kūrybingumą, bet ir sugebėjimą susikaupti, persijungti, kas savo ruožtu siejasi su dažna nuotaikų kaita, darančia jį sunkiai suprantamą. Draugai liudija, kaip, ką tik fejerverku žarstęs sąmojį ir fantastiškus sumanymus, staiga nugrimzdavo į juodą melancholiją – „taip, kad net bičiuliu, anuometine žodžio prasme, negalėtum jo pavadinti“.
Rimtai pradėjo ieškoti pastovaus darbo tik tada, kai susipažino su Jarmila Mayerova, kurios tėvai draudė merginai susitikinėti su tokia neaiškia persona, net buvo ją išvežę iš Prahos. Jarmila buvo viena iš nedaugelio, sugebėjusių giliau perprasti Hašeką: „Pagrindinis jo charakterio bruožas buvo minkštumas, greita nuotaikų kaita, žaibiškas prisitaikymas, noras atkreipti dėmesį, išjuokt ir sukarikatūrint.“ Jai patiko jo humoras, sugebėdavo atitinkamai į jį reaguoti, ir ji buvo vienintelė, dėl kurios Hašekas pabandė „gyventi normalų gyvenimą“. Tuomet atitolo nuo politinių radikalų, vien 1908 m. įvairiuose leidiniuose paskelbė šešiasdešimt keturis apsakymus, o 1909 m. gavo nuolatinę vietą žurnale „Gyvūnijos pasaulis“, tuo išpildydamas Jarmilos tėvų sąlygas, ir jie leido jaunuoliams tuoktis. Uošvis, pasiturintis skulptorius ir dekoruotojas, surado jaunavedžiams butą ir apstatė jį.
Nors žurnalo savininkas sudarė Hašekui idealias sąlygas, pavyzdžiui, šalia atlyginimo pateikdavo dar du litrus alaus per dieną, kad nereikėtų atsitraukt iš redakcijos, tai ilgam nesulaikė Hašeko. Jis vis ištrūkdavo į aludę, o kai pradėjo kurpti tekstus apie išgalvotus gyvūnus, po metų buvo atleistas. Greit neteko ir buto, Jarmila grįžo pas tėvus, o Hašekas po tariamo arba, kaip spėjama, tikro bandymo nusižudyti atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje. Čia jis prašėsi ilgiau palaikomas esą tam, kad išsigydytų nuo alkoholizmo (ligoninės leistruose rašoma, kad prisipažino išgeriantis iki trisdešimt penkių bokalų alaus per dieną).
Šiam laikotarpiui priklauso ir mėginimas verstis prekyba šunimis. Hašekas įsteigia firmą, pavadina ją Kinologiniu institutu, kur padėjėjas dažo ir šukuoja parduodamus šunelius. Bet ir čia iškyla neaiškumų su kilmės dokumentais, pirkimu, perpardavimu ar tiesiog šunų vogimu gatvėje: prasideda teismai, o Jarmilos vardu registruota firma likviduojama. Tuomet Hašekas viename dienraštyje įsidarbina vietos naujienų reporteriu. Daugiausiai laiko praleisdavo ne lakstydamas po miestą ir ieškodamas temų, o sėdėdamas vadinamojoj žurnalistų biržoj. Ji veikė populiarioje aludėje, kur įvairių leidinių žurnalistai dalindavosi žiniomis ir naujienomis iš teismų ir gatvių, o padavėjai gerbiamą tarp jų Hašeką vadino „ponu redaktorium“. Naujieną reportažui galėjai iš jo įsigyti už du alaus. Tiesa, kai kurias jis čia pat ir sugalvodavo.
Galutinai santykiai su Jarmila nutrūko tuomet, kai 1912 m. pragėrė jam įteiktus pinigus, už kuriuos turėjo nupirkt vežimėlį ką tik gimusiam sūnui Richardui. Tad sūnų pirmą kartą pamatė tik sugrįžęs iš Rusijos. Hašekas, rodos, iš anksto nujautė panašią baigtį. „Aš juk norėčiau būti geras ir protingas. Bet kad nemoku“, – rašė jis Jarmilai dar prieš vestuves. Kokios to „nemoku“ priežastys? Sunki ir sujaukta vaikystė? Pasipriešinimas vyraujančiam miesčioniškumui? Alkoholizmas? Slepiamas homoseksualumas, kaip spėja kai kurie tyrinėtojai? Nė tam nepakanka įrodymų. Pabrėžtina, kad nors Hašekas pats reflektuoja savo negebėjimą „normaliai“ gyventi, bet neįstengia nieko pakeisti. Daro, kaip pratęs, iš to literatūrą. Vienas ryškiausių Šveiko bruožų – niekur nebūti namie, todėl visur bemat prisitaikyti ir prie nieko neprisirišti. Jisai tauškia kone neužsičiaupdamas, savo istorijomis ir ekscesais apipila visus aplinkui, tačiau niekuo neišsiduoda, koks yra viduje. Viskas groteskiškai atsispindi nuo jo tarsi nuo išgaubto veidrodžio. Ne veltui ir vienas iš Hašeko beñdrų neįžvelgiamą sugėrovą apibūdino kaip „sfinksą už aludės stalo“.
Tačiau kaip tik žmona Jarmila yra susijusi ir su Šveiko gimimu. Jiems gyvenant kartu, Jaroslavas grįžo namo išgėręs ir paprašė popieriaus, nes turįs kažką užsirašyti. Buvo keista, nes niekada anksčiau nieko neruošdavo iš vakaro. Gavęs popieriaus ir užrašęs, po akimirkos suglamžė jį ir numetė. Tačiau rytą pasigedo „genialaus sumanymo“ ir puolė ieškoti. Rado popiergalį šiukšlių kibire, rūpestingai jį išlygino. Ten buvo užrašyta: „Idiotas kuopoje“, o toliau: „Pats leidos patikrinamas, ar tinka į kareivius.“ Paskui lapą vėl numetė. Ir tik Jarmila išsaugojo šį „gimimo“ liudijimą. Tą pačią dieną Hašekas parašė pirmąjį iš penkių „prieškarinių“ apsakymų apie Šveiką, kurie buvo išspausdinti 1911 m. gegužės ir birželio mėnesiais. Tiesa, jie mažai ką turi bendra su vėlesniuoju, „pokariniu“ Šveiku, ir pats Šveikas dar yra ne visai toks.
Tuo metu Hašekas rašo ir populiariems to meto kabaretams, net pats juose vaidina. Kai kada su draugais imasi ir „tiesioginio veiksmo“ gatvėse, ką galima būtų pavadinti mini spektakliais arba, dabartine leksika, hepeningais. 1911 m. aludėje jis įkuria „Saikingos pažangos įstatymo rėmuose“ partiją – tai irgi savotiškas teatras, tuometinio politinio gyvenimo parodija. Parašo ir pirmą didesnį veikalą – tos partijos „socialinę ir politinę istoriją“, kuri atskira knyga bus išleista tik 1963 m. Nors ir nėra dokumentuota, vis dėlto galima įsivaizduoti, kad savo odisėjose po Prahos kavines ir aludes Hašekas kada nors turėjo sutikti ir savo vienmetį Franzą Kafką. Tiesa, to meto vokiškai kalbantys prahiečiai lankė kitas kavines nei čekai, ir tose pačiose užeigose užimdavo skirtingus aukštus arba sales. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad ne vien datos ir miestas juos siejo, o daug daugiau, bet tai būtų jau kita tema.
Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis, arba Didysis, karas smarkiai paveiks Hašeką ir galutinai suformuos Šveiką. 1915 m. rašytojas pašaukiamas į kariuomenę. Prisistatyti į dalinį jis turi jau vasario 1 d., tačiau visais įmanomais būdais stengiasi tai atitolint, net ir simuliuodamas. Vis dėlto gegužės pradžioje jau atsiduria žygio batalione, paskiriamas į devyniasdešimt pirmąjį pulką ir išvyksta į Galiciją. Esama legendų apie ankstesnę jo tarnybą austrų armijoje, iš kurios neva buvęs nurašytas „už idiotizmą“. Žinomi jo pasisakymai prieš išvykstant, kad fronte bemat pasiduosiąs rusams, ką iš tikrųjų sėkmingai ir padaro rugsėjo 24 dieną. Nors ir čia, pagal viską, buvę kiek kitaip, – rusų kareiviai įsiveržę į apkasus Hašekui dar tik maunantis batus, kiti pabėgo, o jis buvo paimtas į nelaisvę. Dar viena absurdiško karo detalė – įsiveržę rusai neturėjo šautuvų, tiktai kastuvėlius. Belaisviai į už šimto kilometrų buvusią stovyklą varyti pėsčiomis, kazokams pagenant rimbais. Slaviško svetingumo čekai kareiviai nesulaukė, – stovykloms dažnai vadovaudavo caro kariuomenėje tarnaujantys vokiečių kilmės karininkai, slapta garbinę Habsburgus. O stovykloje siautėjo šiltinė ir dizenterija, belaisviai mirę šimtais. Hašekas išgyvena, savo istorijomis ir anekdotais palaikydamas nelaimėlių dvasią.
1916 m. pavasarį stovyklą perima Raudonasis Kryžius, atvyksta verbuotojai iš formuojamo Čekoslovakų legiono. Hašekas tuojau užsirašo – jam visiškai priimtina mintis kautis su austrų armija. Laikotarpiu nuo pašaukimo į karinę tarnybą iki 1916 m. vasaros, kuriuo beveik neparašyta nieko naujo, manoma, įvyksta didelis lūžis, kurį, matyt, nulėmė ir Hašeko pabuvimas belaisvių stovykloje. Tai yra laikotarpis, apie kurį nieko negali pasakyti nei rašytojo biografai, nei jo draugai. Kaip tik tuomet iš neatsakingo bohemos girtuoklėlio gimsta aktyvus, sąmoningas žurnalistas ir kovotojas. Atsiskleidžia anksčiau slėpta charakterio pusė: šalia humoristinio lengvumo pastebimi ir rimti užmojai.
Tiesa, šalia asmeninio apsisprendimo reikia neužmiršti ir istorinio momento svarbos. Tautinė čekų savimonė subręsta radikaliai permainai. Prie to prisideda ir Hašekas, kuris nemažai rašo apie teisėtus čekų tautinius siekius. Legione dirba raštinėje, verbavimo komisijoje, paskui patenka į kulkosvaidininkų dalinį, su kuriuo dalyvauja garsiame mūšyje prie Zborovo. Legionierių leidiniuose išspausdina daug antibolševikinių straipsnių, prikiša jiems spaudos ir minties laisvės ribojimus, apgailestauja, kad jų perversmas trukdo legionui įsijungti į kovas Rytų fronte. Po mūšio prie Zborovo, kur su lengvaisiais ginklais sumušė gerai aprūpintus vokiečių ir austrų dalinius, legionas imtas rimtai vertinti tiek Rusijoje, tiek Europos valstybėse. Keičiasi ir legiono statusas – dabar tai nebe savanorių junginiai, paskelbiama visų nelaisvėje esančių čekų ir slovakų mobilizacija.
Pasižymėjęs Zborovo kautynėse, Hašekas atgauna prarastą pasitikėjimą, yra net apdovanojamas medaliu. Bet jis nenori taikytis su nauja padėtimi, mano ir rašo, kad legionas turėtų kovoti prieš Austriją Rytuose. Legione įstojęs į socialdemokratų partiją, užima vis atsakingesnes pareigas 1-ajame pulke, o jo pažiūros darosi vis radikalesnės. Byrant frontui, legionas taip pat traukiasi į šalies gilumą, o Hašekas išvyksta į Maskvą, kur pradeda bendradarbiauti su bolševikais, yra paskiriamas į Samarą, vadovauja armijos spaustuvei ir darbo su užsieniečiais skyriui. Buvę Hašeko bendrai dabar jo nebepažintų – partijos palieptas liovėsi gerti, o tai yra fundamentalus pokytis. Antra, tas, kuris akimoju išjuokdavo bet kurį autoritetą ar išpūstą ideologiją, dabar kalbėjo ir rašė tokiomis frazėmis, kokias dar visai neseniai parodijuodavo „Saikingos pažangos“ partijos susirinkimuose. Daugybė liudijimų ir tekstų patvirtina šį Hašeko pokytį, tačiau tai lieka mįsle, nežinant vidinių jo paties impulsų, kurie nulėmė tokį persimainymą. Pats jis nieko apie tai nepasakė. Vienintelis Hašeko atsakymas – tai „Šveikas“.
1918 m. birželį baltieji, o su jais ir legionas, apsupa Samarą. Duotas įsakymas suimti Hašeką. Bausmė už išdavystę yra mirtis pakariant. „Pabėgau persirengęs nuo gimimo nevisapročiu vokiečių kolonisto iš Turkestano sūnumi“, – rašo Hašekas. Keletą mėnesių jis bastosi po apylinkes, aplink siaučiant baltiesiems ir Čekoslovakų legionui, kol pavyksta prasibrauti iki raudonųjų. Šiųjų įgaliotas vėl organizuoja spaudą, pats vėl daug rašo, agituodamas tautiečius pasekti jo pavyzdžiu, vadovauja čiuvašų pulkui, Bugulmos miesto komendantūrai, parengia pirmą laikraštį buriatų kalba „Jur“, o tai reiškia „Aušra“, tad, galima sakyti, tampa kaip ir tos tautos Basanavičiumi. 1920 m. pradžioje jis jau Irkutsko miesto tarybos narys, sužeidžiamas per vieną antpuolį, tenai pat suserga šiltine, o pasveikęs, nors niekad nebuvo išsiskyręs su pirmąja savo žmona, susituokia su jį slaugiusia spaustuvės darbininke Aleksandra Lvova, kurią vadina Šura. Grįžęs į Čekiją Hašekas neteisiamas už daugpatystę tik todėl, kad Čekoslovakijos respublika nepripažino to meto Rusijos teisinių aktų. O tų pačių 1920 m. pabaigoje jis kartu su Šura, kurią pristatinėja kaip „grafienę Lvovą“, jau apsistoja savo gimtinėje.
Jis atvyksta su misija „sustiprinti ir koordinuoti revoliucinį judėjimą Čekoslovakijoje“. Čia vėlgi yra įdomių momentų: kelionei ir tolesnei veiklai jam įteikiama krūva agitacinės medžiagos ir pusantro tūkstančio markių, kas tuo metu buvo didelis pinigas, bet prasidėjus hiperinfliacijai Vokietijoje suma pavirto į nieką. Prieš pat Hašekui atvykstant į Prahą, tenai suimamas ryšininkas, turėjęs nurodyti visus kontaktus ir perduoti informaciją. Taip tad visi revoliuciniai planai žlugo nė neprasidėję.
Esama nuomonės, kad Hašekas pats stengėsi palikti Rusiją, nes buvo susijęs su Trockiu, o tuo metu jau buvo beprasidedanti trockistų persekiojimo banga, – bent taip po jo mirties aiškinusi Šura. Tačiau yra manančių, kad jei ne partinis įsakymas, jis pats nebūtų grįžęs, o būtų suvisam likęs Rusijoje. Bet kuriuo atveju, sugrįžęs Hašekas, tarsi atkartodamas praeitį, vėl pasinėrė į Prahos bohemos verpetą. Apie tokias staigias savo permainas taipgi nieko nepasisakė: apie jo vidines būsenas bolševikų tarnyboje ir pasitraukimą iš jos galima tik spėlioti. Bet visa tai, matyt, buvo reikalinga: tik dėl totalaus iliuzijų praradimo ir savo kailiu pajaustų patirčių galėjo rastis „Šveikas“. Hašeko nusivylimą gilino ir tai, kad jis greitai įsitikino, jog dukart į tą pačią upę neįbrisi, – vėl tapti tokiam, kaip anuomet, nepavyko, dabartinis skepsis stelbė anų laikų šmaikštavimus, nors vėl, visai kaip ir anksčiau, jam teko keisti butus, vėl stigo pinigų. Tiesa, bandė dalyvaut kabarete, leido pakartotinai savo ankstesnes humoreskas, leidėjams reikalaujant parašė „atsiminimus iš bolševikinės Rusijos“ – „Bugulmos miesto komendantą“.
Tuom laikotarpiu jis vėl prisimena kareivį Šveiką. Dabar jį mato kitokį. O ir pats jau yra kitoks. Rašo lengvai ir greitai, tarsi viską jau turėdamas galvoje: jo rankraščiai beveik be pataisymų. Leidžia atskirais sąsiuviniais, konkuruodamas su neišrankiu populiariuoju skaitalu. Jo sąsiuvinių tiražai pamažu auga, už gautą honorarą, išleidus vieną, rašomas tęsinys. Bet Prahoje per daug kliūčių ir pagundų. 1921 m. rudenį, nusipirkęs namelį, kartu su Šura išvyksta į Čekijos pietryčiuose esančią Lipnicę. Kol namelis tvarkomas, apsigyvena ir rašo aludėje, sakydamas, kad taip išsipildė sena jo svajonė. Kasdien parašo po keletą puslapių, kuriuos tuoj siunčia į Prahą, pasilikdamas paskutinį, kad žinotų, kur tęsti.
Romanas apie šaunųjį kareivį Šveiką liko nebaigtas, o įvertintas jis pirmiau Vokietijoje, ne namie. Vertinimai taip pat keitėsi ir įvairavo. Dabar jis kartais laikomas „siurrealistinio koliažo pirmtaku“, parodančiu, kaip teigė Milanas Kundera, „grynąjį istorijos iracionalumą“, pagal kitus – „chaoso romanu, absurdo alegorija, idiotizmo ir totalaus suirimo šventraščiu, nykos, kurioje dingsta kiekvieno individualaus gyvenimo vertė, apybraižom“… Apgailestaujama, kad kelioms čekų kartoms Šveiko supratimą suformavo „socializmo“ laikais susukti filmai su populiariuoju aktoriumi Rudolfu Hrušinskiu ir dėl jų knyga laikyta humoristine arba istorine, antikarine, nors karas Hašekui tiktai išeities taškas, fonas, kuriame atsiskleidžia mūsų pasaulio pobūdis. Jis absurdiškas, tamsus ir prieštaringas. Toks, kokie mums lieka Hašeko asmenybė ir jo gyvenimas.