Karel Čapek. Kodėl aš ne komunistas
2025 m. Nr. 1
Iš čekų k. vertė Almis Grybauskas
Karelas Čapekas (1890–1938) – žymiausias tarpukario Čekoslovakijos rašytojas, ne vieną kartą nominuotas Nobelio premijai, pasižymėjęs kone visuose prozos žanruose nuo romano iki skilčių žurnaluose, o jo išverstų moderniųjų prancūzų poetų (pradedant Charles’iu Baudelaire’u) antologija davė impulsą naujai čekų poezijos krypčiai – poetizmui.
Šiandien gal labiausiai verta dėmesio tai, kad K. Čapekas vos dvejiems metams po Pirmojo pasaulinio karo praėjus parašė pjesę „R.U.R.“ (1920) apie dirbtinį intelektą, panaudodamas brolio Jozefo sukurtą žodį „robotas“, tuo inspiruodamas ne dešimtis, o šimtus ir dabar gal tūkstančius kitų autorių. Dramoje „Makropulo receptas“ (1922), romanuose „Absoliuto fabrikas“ (1922) ir „Krakatitas“ (1924) aptarė nemirtingumo siekį, branduolinio ginklo atsiradimą bei pasekmes. Ir visa tai be specialaus pasiruošimo, be specialiųjų efektų, be reklamos ir sensacijos.
Rašytojo 135-ųjų gimimo metinių proga publikuojamas tekstas „Kodėl aš ne komunistas“ – tai K. Čapeko atsakymas į savaitraščio „Přítomnost“ („Dabartis“) anketą, išspausdintas 1924 m. Vėliau visi atsakymai, kuriuos atsiuntė žymiausi to meto intelektualai, įskaitant ir keletą komunistų, buvo išleisti atskira knyga.
Atsakymas parašytas prieš šimtą metų, o tebėra svarbus šiandien: „Padorus žmogus negali stoti šalia to, kuris grasina kitiems.“
Šitas klausimas visai netikėtai iškilo žmonėms, nusiteikusiems užsiimti daug kuo, tiktai ne politika. Ir tikrai nė vienas jų nebūtų klausęs – kodėl nepriklausau agrarinei partijai? Arba – kodėl aš ne tautinis demokratas? Nebūti tarp agrarininkų nereiškia jokių konkrečių pažiūrų nei pasirinkto tikėjimo; tačiau nebūti komunistu reiškia būti nekomunistu; nebūti komunistu reiškia ne vien neigimą, bet ir tam tikrą kredo.
Man asmeniškai šitas klausimas – tikras palengvėjimas; nes kitaip tektų ne polemizuoti su komunizmu, o pačiam prieš save teisintis, kodėl aš ne komunistas ir kodėl negaliu juo būti. Lengviau man būtų būti juo. Gyvenčiau sau įsitikinęs, kad aktyviai prisidedu prie pasaulio pagerinimo; tarčiausi stovįs vargstančiųjų pusėje prieš turčius, badaujančiųjų pusėje prieš pinigų maišus; žinočiau, kaip apie ką galvoti, ko nekęsti, į ką nekreipti dėmesio. Vietoj to esu tarsi nuogas dilgėlėse: tuščiomis rankomis, neprisidengęs jokia doktrina, jaučiąs negalią padėti pasauliui ir dažnai nežinąs, kaip nuraminti savo sąžinę. Jeigu jau mano širdis vargingųjų pusėje, tai kodėl vis dėlto aš ne komunistas?
Todėl, kad mano širdis vargingųjų pusėje.
Mačiau bėdą tokią aitrią ir skaudžią, kad man apkarto viskas. Kad ir kur atsidūręs, nuo muziejų ir nuo rūmų bėgau pažiūrėti, kaip gyvena lūšnos, ir pasijusdavau žeminančioje bejėgiško stebėtojo padėtyje. Nepakanka žiūrėti, nepakanka užjausti; reikėtų prisiimti jų gyvenimą, tačiau bijausi mirties. Tas utėlėtas nežmoniškas vargas neiškyla nė ant vienos partijos skydo; tik iš saugaus atstumo komunizmas šūkčioja į tas baisias landynes, kur nėra net kablio, ant kurio galėtum pasikabinti, nė skuduro, kurį galėtumei pasitiesti; šaukia: kalta visuomenės santvarka, po poros metų, po dvidešimties suplevėsuos revoliucijos vėliava, o tada… Kaip čia taip, po poros metų, po dvidešimties? Kaip galite jūs abejingai leisti taip gyventi dar du žiemos mėnesius, dar dvi savaites, dvi dienas? Buržuazija, nenorinti ar nepajėgianti padėti, man svetima; lygiai svetimas ir komunizmas, vietoj pagalbos atnešantis revoliuciją. Jo siekis yra viešpatauti, o ne apsaugoti, jo šūkis – tai galia, o ne pagalba. Skurdas, badas, bedarbystė jam nėra gėda ir nepakeliamas skausmas, o tik rezervas tų tamsiųjų galių, kurios brandina įniršį ir ardančias jėgas. „Kalta visuomeninė santvarka.“ Ne, dėl to kalti mes visi, tie, kurie stovi rankas susikišę kišenėse, ir tie, kurie mosuoja revoliucijos vėliava.
Vargšai nėra jokia klasė, jie kaip tik beklasiai, atstumti ir neorganizuoti, jie niekad neatsidurs ant sosto laiptelių, kad ir kas jame sėdėtų. Alkanieji nenori valdyti, jie nori valgyti; žvelgiant į bėdą nesvarbu, kas yra valdžioje, svarbu, ką jaučiame žvelgdami. Vargas nėra kokia institucija arba klasė, tai nelaimė; ieškodamas raginimo tiesiogiai ir žmogiškai padėti, randu šaltą klasių kovos doktriną. Negaliu būti komunistu, nes jų moralė nėra pagalbos moralė. Nes skelbia visuomenės santvarkos pakeitimą, o ne visuomenės šunvotės – skurdo ir vargo – pašalinimą. Nes – jei apskritai nori padėti vargstantiems, – daro tai su sąlyga: pirmiau turime paimti valdžią, o paskui (gal) ateis ir jūsų eilė. Bet ir toksai sąlyginis gelbėjimas nėra niekuo garantuotas.
Vargšai nėra masė. Tūkstantis darbininkų gali padėti vienam darbininkui jo egzistencinėje kovoje, tačiau tūkstantis vargšų negali padėti vienam vargšui nė duonos kepalėliu. Nuskurdęs, išalkęs, nusivylęs žmogus lieka visiškai vienišas. Jo gyvenimas yra istorija jam pačiam, jis nejaučia bendrystės su kitais; tai individualus atvejis, nes tai nelaimė, nors ir panaši į kitus atvejus kaip vienas grumstas į kitą. Perverskite visuomenę į kurią norit pusę, vargšai visada atsidurs dugne, dar nebent prisidės naujų.
Nė per plauką nesu aristokratas, tačiau nevertinu masių. Beje, turbūt niekas rimtai ir netvirtina, kad masės valdys. Jos tiktai įrankis siekiant tam tikrų tikslų; jos tik politinė medžiaga daug griežtesne ir aršesne prasme nei kitų partijų nariai. Reikia sugrūsti žmogų į kokią nors formą, kad taptų masine medžiaga, įmauti į tam tikros medžiagos ar tam tikrų idėjų uniformą. Deja, po metų, pusantrų idėjų uniformos nebenusiplėši. Imčiau komunizmą didžiai gerbti, jei ateitų pas darbininką ir garbingai pasakytų: „Kai ko iš tavęs reikalauju, bet nieko už tai nežadu, noriu, kad būtum man gabalu, vienetu, medžiaga, taip, kaip esi gabalas ir medžiaga fabrike, turėsi tylėt ir paklusti, kaip tyli ir paklusti fabrike. Už tai po to, kai viskas jau pasikeis, liksi tuo, kuo esi, bus tau gal geriau, gal blogiau, nieko neprižadu, pasaulio tvarka nebus tau nei dosnesnė, nei malonesnė, tačiau bus teisingesnė.“ Manau, kad dauguma gerokai pamąstytų apie tokį pasiūlymą, ir būtų jis juk visai sąžiningas, ir, kas žino, gal dėl moralinių priežasčių netgi priimtinesnis nei visi ligtoliniai siūlymai.
Maitinti vargšą žmogų pažadais yra vargetos apvogimas. Gal jam ir lengviau gyventi, kai regi ant alksnio paišomas grūšias, tačiau praktiškai ir šiandieną, lygiai kaip ir prieš šimtmečius, geriau žvirblis saujoj nei briedis valdžios aptvare, ir geriau ugnis krosnyje nei raudonas gaidys ant rūmų stogų, kurių, beje, pas mus gerokai mažiau, nei galvoja žmogus, kuriam vietoj akių įspaudžiama klasinė sąmonė; nes su nedidelėmis išimtimis esame gan neturtingas kraštas, apie gyvenimo lygį kalbant, kas dažniausiai užmirštama konstatuoti. Kartojama, kad vargšas neturi ką prarasti, bet juk priešingai – vargšas rizikuoja daugiausia, nes jeigu praras, tai praras paskutinę duonos kriaukšlę; su vargšo kriaukšle nedera eksperimentuoti. Kiekvienai revoliucijai reikėjo kuo didesnio žmonių skaičiaus, ir kas bebūtų, – karas, valiutų krizė ar dar kas nors, – vargšas patirs tai pirmas ir sunkiausiai; nėra tiesiog ribos, nėra dugno bėdai. Pasaulyje labiausiai sutrešę ne turtingųjų būstai, o vargšų trobos, supurtykit pasaulį ir pažvelkit, ką ten užgriuvo.
Tad ką daryti? Aš nesileidžiu užliūliuojamas žodelio „vystymasis“, manau, kad bėda yra vienintelis dalykas pasaulyje, kuris nesivysto, o tik chaotiškai auga. Tačiau negalima atidėlioti vargšų klausimo iki kažkokios būsimos santvarkos; jeigu apskritai norime jiems padėti, turim pradėti šiandien. Žinia, iškyla klausimas, ar šių dienų pasaulis turi tam reikiamų moralinių pajėgų; komunizmas tvirtina, jog ne; štai čia ir yra tasai „ne“, kur mes išsiskiriame. Nors ir nesiimčiau teigti, jog šioje socialinėje Sodomoje esama užtektinai tobulų teisiųjų, tačiau kiekviename iš mūsų, sodomiečių, yra bent trupinėlis teisiojo, ir tikiu, kad po ilgesnių pastangų ir pakankamo pamojavimo rankomis galėtume susitarti dėl gan padoraus teisingumo. O komunizmas sako, kad susitarti negalime, ir, matyt, smarkiai abejoja žmogiškosiomis daugumos žmonių savybėmis, apie ką dar pakalbėsime. Šiandienos visuomenė nesubyrėjo, kai įvedė šiokią tokią bedarbių, senolių ir ligonių apsaugą; nesakau, kad to pakanka, tačiau man ir vargšams svarbu, jog bent tiek pavyko atlikti šiandien ir čia, ilgesingai nelaukiant skaisčios dienos, kai suplevėsuos revoliucijos vėliava. Tikėti, kad vargšų problema yra šios dienos, o ne būsimos santvarkos užduotis, žinia, reiškia nebūti komunistu. Tikėjimas, kad svarbiau duonos kąsnis ir šiluma krosnyje šiandien, o ne po dvidešimties metų įvyksianti revoliucija, atskleidžia labai nekomunistišką temperamentą.
Keisčiausias ir nežmoniškiausias komunizmo bruožas yra ypatingas jo atšiaurumas. Kuo blogiau, tuo geriau, – jei motociklas partrenkė kurčią senutę, tai bus supuvusios šiandieninės santvarkos įrodymas; jei darbininko pirštas įklius tarp mašinos krumpliaračių, tai tą pirštą sutraiškys ne įrenginio mechanizmas, o buržuazija, ir atliks tai su kraugerišku malonumu. Širdys visų tų žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra komunistai, yra sugyvulėjusios ir šlykščios nelyg votys; nieko gero nėra šių dienų santvarkoje, kas yra, viskas blogai.
Vienoje baladėje Jiřís Wolkeris rašo: „Giliausiai tavo širdy, Vargše, matau aš neapykantą.“ Baisus tai žodis, ir kliūva man, kadangi visai čia netinkamas. Vargšų žmonių širdyse tvyro greičiau nusistebėjimo vertas ir šviesus linksmumas. Darbininkas prie staklių daug linksmiau pašmaikštaus negu fabrikantas arba fabriko direktorius; mūrininkai statyboje pažers daugiau pokštų nei statybos viršininkas ar statomo namo savininkas, o jei kas nors namuose dainuoja, tai greičiausiai grindis šveičianti tarnaitė, o ne pati ponia. Vadinamasis proletaras iš prigimties linkęs į beveik džiaugsmingą ir vaikišką gyvenimo sampratą; komunistinis pesimizmas ir niauri neapykanta dirbtinai pumpuojama į jį, ir dar nešvariais vamzdžiais. Toksai beviltiško niūrumo importas vadinamas „revoliuciniu masių auklėjimu“ arba „klasinio sąmoningumo stiprinimu“. Iš vargšo, kuris turi ir taip mažai, atimamas dar ir paprastas gyvenimo džiaugsmas; tai pirmoji įmoka už būsimą geresnį pasaulį.
Nesvetingas, nežmoniškas tas komunizmo klimatas; nėra jokios vidutinės temperatūros tarp ledinės buržuazijos ir revoliucinės ugnies; nėra nieko, kuo proletaras galėtų su nauda ir netrukdomas užsiimti. Nėra pasauly vakarienės, nebūna pietų – arba supelijusi vargšo pluta, arba ponų apsirijimas. Nėra meilės – arba turčių iškrypimai, arba proletariškas vaikų veisimas. Buržua įkvepia savo paties puvenas, o darbininkas džiovos bacilas; oras nelyg visai išnykęs. Nežinau, ar žurnalistai ir rašytojai įsigyveno į šį beprasmišką pasaulio paveikslą, ar jie sąmoningai meluoja; žinau tik, kad naivus ir nepatyręs žmogus, koks dažniausiai yra proletaras, gyvena baisiai iškreivintame pasaulyje, kuris jam išties nevertas nieko kito, nei būti iš pat šaknų išverstas. Vis dėlto, kadangi toks pasaulis tėra fikcija, visai ne pro šalį būtų kad ir kokiu nors revoliuciniu veiksmu išrauti jį iš šaknų, tokiu atveju ir aš su džiaugsmu to imčiausi. Nėr abejonės, mūsų ašarų pakalnėje per daug neišpasakytų nelaimių, pervirš kančių, santykinai nedaug gerovės ir visai mažai džiaugsmo; aš pats nemanau, kad būčiau linkęs piešti pasaulį rožinį, bet kur tik užkliūvu už nežmoniško komunistinio negatyvo ir tragiškumo, bemat norisi man karštai protestuoti, jog tai netiesa ir kad viskas yra ne taip. Sutikau tik nedaug žmonių, kurie, srėbdami prėską lapienę iš balandų, nebūtų užsitarnavę išgelbėjimo; labai mažai tokių, ant kurių galvų santūrus ir viską pasveriantis Viešpats galėtų pasiųsti ugnį ir sierą. Pasauly esama daug daugiau ribotumo nei tikros piktybės; esama juk gan simpatijos ir pasitikėjimo, daugiau prielankumo ir geros valios, nei kad jau reiktų dėti kryžių ant žmonijos. Netikiu nei šiandieninio, nei būsimo žmogaus tobulumu; pasaulis nepavirs rojumi nei geruoju, nei revoliucijos prievarta, nei žmonių giminę išnaikinant. Bet jei galėtume kokiu nors būdu surinkti visa gera, kas vis dėlto glūdi kiekvieno mūsų nuodėmingoje prigimty, tikiu, kad tuo galėtume grįsti daug malonesnį nei ligšiolinis pasaulį. Tikriausiai pasakysit, kad tai silpnadvasiška filantropija; ką gi, esu iš tų idiotų, kurie myli žmogų todėl, kad tai žmogus.
Lengvai galime pasakyti, kad miškas juodas. Tačiau nė vienas medis miške nėra juodas, jis žalias arba raudonas, kaip paprasčiausia pušis arba eglė. Lengvai ir pasakoma, kad visuomenė yra bloga, bet nueikite paieškot iš esmės blogų žmonių. Pabandykite spręsti apie pasaulį be brutalių apibendrinimų, ir bematant nė pabirų neliks iš jūsų nusistatymo. Komunizmo prielaida yra dirbtinis arba sąmoningas pasaulio nepažinimas. Jeigu kas sako, kad nekenčia vokiečių, tokiam norėčiau patarti pagyventi tarp jų ir po mėnesio paklausčiau, ar nekenčia savojo buto šeimininkės, ar nori perrėžti gerklę germanui ridikėlių pardavėjui arba pasmaugti teutonę bobutę, iš kurios pirkosi degtukų. Viena nemoraliausių žmogaus dvasios ypatybių yra generalizavimo ypatybė; užuot reziumavęs patirtis, žmogus stengiasi jas pakeisti. Komunistiniuose laikraščiuose nerasite apie pasaulį nieko, išskyrus tai, kad jis niekingas; žmogui, kuriam ribotumas nėra pažinimo viršūnė, to truputį per maža.
Neapykanta, nežinojimas, nepasitikėjimas iš principo, – toks psichinis komunizmo pasaulis; medicininė diagnozė būtų: patologinis negatyvizmas. Jei žmonės virsta mase, jie tampa lengviau pažeidžiami šio užkrato, bet privačiame gyvenime jie atsparesni. Sustokite kuriam laikui šalia elgetos gatvėje, pažiūrėkite, kas iš praeivių greičiau ištrauks iš kišenės grašį; septyniais kartais iš dešimties tai bus žmonės, patys balansuojantys ant skurdo ribos, kitais trimis bus moterys. Tikėtina, iš šio fakto komunistas nuspręstų, kad buržujaus širdis kieta; man tiesiog gražu, – matau, jog proletaras dažniausiai turi gerą širdį ir yra linkęs bendrauti, mylėt, aukotis. Komunizmas su savo klasine neapykanta ir įtūžiu šitą žmogų nori paversti niekšu, ir tokio pažeminimo vargšas žmogus nenusipelno.
Šiandienos pasauliui reikia ne neapykantos, o geros valios, sutarimo ir bendradarbiavimo; jam reikia malonesnio moralinio klimato; manau, kad su trupučiu meilės ir širdingumo dar būtų galima padaryti stebuklų. Užstoju šiandienos pasaulį ne todėl, kad tai turtingųjų pasaulis, bet todėl, kad tai lygiai ir vargingųjų pasaulis, taip pat ir vidutiniųjų, tų rupiųjų tarp kapitalo ir proletariato girnapusių, kurie šiandien dar šiaip taip palaiko ir išsaugo didžiąją žmogiškųjų vertybių dalį. Nepažįstu tų dešimties tūkstančių turtuolių, tad ir negaliu jų teisti, tačiau teisiau klasę, vadinamą buržuazija, taip, kad man buvo prikišamas purvinas pesimizmas. Sakau tai tam, kad turėčiau didesnę teisę užstoti tuos, kurių ydas ir kaltes aiškiai matau. Proletariatas negali atstoti tos klasės, bet jis gali į ją įsiterpti. Nepaisant visų programinių suktybių, nėra jokios proletarinės kultūros; nėra šiandien nei etnografinės kultūros, nei aristokratinės, nei religinės; likusi tiktai tvirtu, konservatyviu ir kartu stipriai individualizuotu buržuazijos sluoksniu besiremianti kultūra. Jeigu proletariatas prisiimtų dalį šioje tradicijoje, jeigu tartų: gerai, perimsiu šiandienos pasaulį ir tvarkysiuosi jame su visomis jame esančiomis vertybėmis, gal pabandymui ir galėtume sukirsti rankomis; bet jei komunizmas veršis pirmyn su tuo, kad vienu ypu kaip nenaudingą broką atkirstų viską, ką vadina buržuazine kultūra, tai jau ne; bent kiek atsakingas žmogus paskaičiuoja, kiek su tuo prarandama.
Jau sakiau, kad tikras vargas nėra institucija, tai nelaimė. Gali perversti visas santvarkas, bet negali užkirsti kelio, kad žmogaus neištiktų nelaimė, kad jis nesusirgtų, nepatirtų bado ar šalčio, kad jam nereikėtų kada pagalbos. Kad ir ką darytum, nelaimė skiria žmogui moralinę, o ne socialinę užduotį. Komunizmas aštriai byloja, nekalba apie atjautos, geranoriškumo, paramos ir žmogiškojo solidarumo vertybes ir pasitikėdamas savimi skelbiasi nesąs sentimentalus. Kaip tik tai ir blogiausia, kad nesentimentalus, nes aš esu sentimentalus kaip kiekviena tarnaitė, kaip kiekvienas kvailys, kaip kiekvienas doras žmogus; tik nenaudėlis ir demagogas nėra sentimentalūs. Be sentimentalių priežasčių nepaduosi stiklinės vandens artimui, išprotavimai neprivers pulti ir padėti atsikelt parpuolusiam.
Dar yra prievartos klausimas. Nesu senmergė, nepradėsiu žegnotis išgirdęs žodį „prievarta“, ir prisipažinsiu, kad kartais mielai užtvočiau kalbančiam nesąmones ar tiesiog meluojančiam; deja, neišeina, nes arba aš silpnesnis už jį, arba jis per silpnas, kad galėtų gintis. Kaip matote, nesu labai narsus, bet jei kada buržujai pradės šūkauti eisią žudyti vargšų, tai tikrai nedelsiu ir bėgsiu padėti vargstantiems. Padorus žmogus negali stoti šalia to, kuris grasina kitiems; ir kautynės yra fair play; tad agitatorius, raginantis proletariatą ginkluotis, bet nešaukiantis prie ginklo ir buržuazijos, nuo kiosko savininko pradedant ligi banko direktoriaus, griauna žmonių bendruomenę ne prievarta, o pamindamas prigimtą ir paprastą garbės jausmą. Mane vadina „reliatyvistu“ dėl keistos ir turbūt gana sunkios intelektualinės kaltės, kad stengiuosi viską suprasti, graibausi visuose moksluose ir visose literatūrose, juodaodžių sakmes įskaitant, ir su mistiniu džiaugsmu atrandu, jog su trupučiu pastangų ir nuolankumo gali pasiekt tarpusavio supratimo su bet kokio odos atspalvio ar tikėjimo žmogumi. Matyt, esama kažkokios bendros visiems logikos ir bendro žmogiškųjų vertybių kraičio, kaip meilė, humoras, skanus maistas, optimizmas ir aibė kitų dalykų, be kurių neįmanoma išsiversti. O čia mane kartais siaubas ima, kad negaliu susikalbėti su komunizmu. Suprantu jo idealus, tačiau negaliu suprasti jo metodų. Kartais atrodo, kad kalbamės skirtingomis kalbomis, ar kad jo mąstymas valdomas kitais dėsniais. Jeigu viena tauta mano, kad žmonės turi pakęsti vienas kitą, o kita, kad žmonės turi ėst vienas kitą, tai skirtumas bus išties gan spalvingas, bet ne absoliučiai principinis; bet jei komunizmas tiki, kad nušauti žmogų į nugarą nėra nusikaltimas, tai jau čia yra tas, ko negaliu suprasti, nors ir sakoma man čekiškai; ir apima baisus chaoso bei tikros baimės, kad taip niekad nesusikalbėsime, jausmas.
Iki šiolei tikiu, jogei esama keleto moralinių ir blaivaus proto elementų, iš kurių žmogus atpažins kitą žmogų. Komunizmo metodas yra plataus masto užmojis skleisti tarptautinį nesusikalbėjimą, tai bandymas suskaldyti žmonių pasaulį į dalis, kurios nedera ir neturi ką pasakyti viena kitai. Kas gera vieniems, neturi ir negali būti gera kitiems, tarsi vienoje ir kitoje pusėje nebūtų fiziologiškai ir morališkai tokie patys žmonės. Duokite šen patį ortodoksiškiausią komunistą, ir jei jis nenudės manęs vietoje, tikiuosi, kad asmeniškai su juo susikalbėsiu dėl daugelio dalykų, kurie, žinoma, nelies komunizmo. Vis dėlto komunizmas iš principo nesutaria su tais kitais net ir tada, kai neliečiamas komunizmas, kalbėkite su juo apie blužnies funkciją, jis pasakys, jog tai buržuazinis mokslas; lygiai taip egzistuoja buržuazinė poezija, buržuazinis romantizmas, buržuazinis humanizmas ir taip toliau. Įsitikinimo jėga, būdinga komunistams kiekvienoje smulkmenoje, kone antžmogiška, ir ne todėl, kad tas įsitikinimas būtų toksai sutaurinantis, bet dėl to, kad su komunistais tiesiog neįmanoma ginčytis. Nes čia ne įsitikinimo jėga, o ritualinė jų instrukcija, galiausiai tiesiog amatas. Bet ko man labiausiai gaila, tai būtent proletarų, kurie taip tiesiog atskiriami nuo viso likusio išsilavinusio pasaulio, neduodant mainais nieko, išskyrus žavinčius revoliucinių malonumų vaizdus. Komunizmas užveria kordoną tarp jų ir pasaulio; ir tai jūs, komunistiniai intelektualai, su margai išdažytais skydais stovite tarp jų ir viso to, kas parengta naujai ateinančių daliai. Tačiau dar yra vietos taikos balandžiui, jeigu ne tarp jūsų, tai bent virš jūsų galvų arba tiesiog aukštybėse.
Palengvėjo man, kai pasakiau bent tiek, nors tai ir ne viskas, tarsi būčiau atlikęs išpažintį. Nesu jokios minios dalis, ir mano ginčas su komunizmu yra ne principų ginčas, o mano paties sąžinės. O jeigu būtų galima ginčytis su sąžine ir nesiginčyti su principais, tikiu, kad būtų galima bent jau suprasti vienas kitą, ir tai būtų jau nemažai.