Bruno Schulz. „Ferdydurkė“

2026 m. Nr. 2

Iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas

Bruno Schulzas buvo pirmas žmogus, susipažinęs su Witoldo Gombrowicziaus romanu „Ferdydurkė“: dar 1936 m. – su fragmentais, vėliau – su pradine romano versija. Iš pradžių jam šis kūrinys nepadarė įspūdžio, jis pareiškė, kaip W. Gombrowiczius rašo „Lenkiškuose prisiminimuose“, – „man atrodo, šito nereikėtų publikuoti“. B. Schulzo reakciją „Ferdydurkės“ autorius aprašo ir „Dienoraštyje“: „Daviau jam paskaityti tos knygos rankraštį, dar nebaigtą, ir po savaitės jis abejingu veidu grąžina man jį atgal.
– Verčiau būtum grįžęs prie savo „Brendimo dienoraščio“ fantastikos, anoji literatūros rūšis tau labiau tinka, – tarė jis akivaizdžiai ir labai susikrimtęs.
Bet paskui, kai perskaitė „Ferdydurkę“ jau išleistą knyga, visas užsiliepsnojo, ir ta liepsna mane, šaltą žmogų, beveik nuplikė“ (vertė Irena Aleksaitė).
Pataisytas romanas, pasirodęs 1937 m. spalį (datuotas 1938 metais), daugelio kritikų buvo įvertintas neigiamai, o B. Schulzą sužavėjo. Jis parašė tekstą apie „Ferdydurkę“, kurį 1938 m. sausį viešai perskaitė Lenkijos rašytojų sąjungoje ir sulaukė audringos reakcijos – buvo puolamas aršiau nei pats W. Gombrowiczius. Kai kurie leidiniai atsisakė spausdinti šį straipsnį, bet pagaliau jis vasarą publikuotas žurnale „Skamander“.
2004 m. W. Gombrowicziaus romanas „Ferdydurkė“ išėjo lietuviškai (vertė I. Aleksaitė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

Publikaciją remia Lenkijos institutas Vilniuje.

 

 

 

Seniai savo literatūroje atpratome nuo šitaip sukrečiančių reiškinių, nuo tokio masto idėjinių iškrovų kaip Witoldo Gombrowicziaus romanas „Ferdydurkė“. Jame susiduriame su ypatingu literatūriniu talentu, su nauja, revoliucine romano forma ir konstravimo būdu ir pagaliau su fundamentaliu atradimu, su naujos dvasinių reikalų srities – neturinčios šeimininko ir niekam nepriklausančios, kurioje iki šiol siautėjo tik neatsakingas pokštas, kalambūras ir beprasmybė, – aneksija.

Pamėginkime pažymėti šios srities, kurioje pasireiškė Gombrowicziaus sensacija, ribas, nustatyti jos vietą. Keista, bet ši sritis, kurios dydį mums atskleidė tik šis unikalus atradimas, iki šiol neturėjo pavadinimo, nebuvo pripažinta egzistuojant, net balta dėme nebuvo pažymėta dvasinio pasaulio žemėlapyje.

Žmogus save matė ir norėjo būti matomas tik iš oficialiosios pusės. Tai, kas jame vyko už oficialiai matomo turinio ribų, nepripažino egzistuojant, nedavė minčių teismui, neėmė į galvą. Visa tai gyveno našlaičio gyvenimą, tam tikra prasme – už būties, už realybės ribų, apgailėtiną nepriimtino ir niekur neužfiksuoto turinio gyvenimą. Kvailybės, menkybės ir beprasmybės anatema neleido prie to prieiti, pernelyg prisiartinus grėsė apakti. Sąmonė reikalauja šiokio tokio atstumo ir proto sankcijos, o tai, kas per arti ir proto nesankcionuota, yra jai nepasiekiama.

Žmogaus šešėliui jo sąmonės scenoje vaidinant oficialų, brandų, aprobuotą spektaklį, jo tikroji realybė beviltiškai vargo su kvailybe ir kliedesiu, bejėgiškai atsimušdama į chimeras ir nesąmones nei pavadinimo, nei vietos neturinčioje sferoje. Šešėlis uzurpavo visas egzistencijos prerogatyvas, tuo tarpu benamė žmogiškoji realybė gyveno nelegalų, slaptą neteisėto subnuomininko gyvenimą. Gombrowiczius atskleidė, kad brandžios ir skaidrios mūsų dvasinės egzistencijos formos veikiau yra pium desiderium, veikiau mumyse gyvena kaip nuolat atkakliai siekiamas tikslas nei kaip realybė. Realybėje gyvename žemiau šios aukštumos, visiškai negarbingoje ir nešlovingoje bei labai nekokioje srityje, kad dvejojame, ar pripažinti jai bent kokį egzistencijos pavidalą. Gombrowiczius atliko reikšmingą darbą, kad nedvejojo pripažinti šios srities tikram žmogui tinkama, pernelyg žmogiška valda, kad perdavė nuskriaustąją ir benamę globoti sąmonei, kad identifikavo ją ir suteikė vardą, padėjo pirmą laiptelį į puikią karjerą, kurią daryti literatūroje jai padeda šis nebrandos vadybininkas¹.

Kaip brandi žmogaus egzistencija turi savo atitikmenį aukštosios kultūros formose ir turinyje, taip ir ta pogrindinė, neoficialioji egzistencija turi savo atitikmenų pasaulį, kuriame juda ir veikia. Iš kultūros perspektyvos – tai tam tikri kultūros procesų antriniai ir šalutiniai produktai, subkultūros, nesusiformavusio ir rudimentinio turinio zona, didžiuliai kultūros griuvėsiai, užteršę jos periferiją. Šis kanalų ir nuotėkų pasaulis, ši didžiulė kultūros kloaka vis dėlto yra pirminė materija, mėšlas, gyvybę suteikianti košė, iš kurios išauga visos vertybės ir visos kultūros. Čia galingų emocinių įtampų, kurios tą subkultūrinį turinį sugebėjo surišti ir sutelkti, rezervuaras. Mūsų nebrandumas (o gal iš tikrųjų mūsų gyvybiškumas) yra surištas tūkstančiu mazgų, supintas tūkstančiu atavizmų su tuo antraeiliu formų rinkiniu, su ta antrarūše kultūra, atkakliai joje laikosi įsisenėjusios sandoros ir bendrumo galia. Tuo metu, kai po brandžių, oficialiųjų formų apvalkalu garbiname aukščiausias, kilnias vertybes, mūsų tikrasis gyvenimas vyksta slapta, be aukštesnių sankcijų toje purvinoje gimtojoje sferoje, o joje slypinti emocinė energija yra šimtąkart galingesnė nei ta, kurią valdo plonytis oficialumo sluoksnelis. Gombrowiczius parodė, kad būtent čia, šioje paniekintoje ir negarbingoje sferoje tarpsta audringas ir turtingas gyvenimas, kad gyvenimas puikiai apsieina be aukštesnių sankcijų, kad veikiamas šimtąkart didesnio šlykštėjimosi ir gėdos spaudimo jis veši geriau nei sublimuotose aukštumose.

Gombrowiczius panaikino išskirtinę ir izoliuotą turinio padėtį psichikos pasaulyje, sugriovė mitą apie jo dieviškąją kilmę ir parodė jo zoologinę genealogiją, jo žemesnės sferos genealogiją, nuo kurios buvo išdidžiai atsiribojęs. Gombrowiczius parodė kultūros ir subkultūros sferų giminingumą, be to, galima pripažinti, kad subkultūros sferoje, nebrandaus turinio sferoje, jis apskritai įžvelgia vertybių modelį ir prototipą, o jo funkcionavimo mechanizme, kurį genialiai atskleidė, mato kultūros mechanizmo perpratimo raktą. Iki šiol žmogus save regėjo per gatavos ir išbaigtos formos prizmę, regėjo iš oficialaus fasado pusės. Nepastebėjo, kad, savo aspiracijomis pasiekęs idealą, tikrovėje amžinai liko negatavas, sugadintas, aplopytas ir neišbaigtas. Visi netikę jo formos kurpiniai, siūti storais siūlais, nepatraukdavo jo dėmesio. Gombrowiczius pateikia mums kiemo pusės inventorių, to mūsų aš flygelio – stulbinantį – inventorių. Fasado pusės salone viskas vyksta etiketiškai ir oficialiai, bet toje mūsų aš virtuvėje, oficialaus veiksmo užkulisiuose, šeimininkauja blogiausios manieros. Vis dėlto nėra nė vienos atmatinės, niekinės ideologijos, nė vienos pigios, šiukšlinės formos, kuri čia būtų nuvertėjusi ir nebūtų paklausi. Čia visą savo menkybę demonstruoja mitologijos struktūra, sintaksės formose slypinti prievarta, frazių smurtas ir banditizmas, simetrijų ir analogijų jėga. Čia atsiskleidžia mūsų idealų šiurkšti mechanika, kuri remiasi vyraujančiu naiviu pažodiškumu, metaforų ir vulgariai imituojamų kalbos formų figūromis. Gombrowiczius meistriškai kuria šią juokingą, karikatūrinę psichikos sistemą, kurioje sugeba sukelti netikėtus trumpus jungimus, nuostabiausius grotesko kondensato sprogimus.

Kaip Gombrowiczius šios ūkanotos srities plazmoidinius kūrinius verčia granuliuotis, kaip juos išryškina, kad būtų matomi ir paliečiami jo teatro scenoje, yra jo talento paslaptis. Šiam tikslui sukonstruotas grotesko instrumentas, grotesko, atliekančio lupos vaidmenį, po kuria tos imponderabilijos įgauna kūno pavidalą, – turėtų tapti atskiros studijos objektu.

Tačiau čia dar nesibaigia Gombrowicziaus atradimų grandinė. Tarp jų yra dar pačios kultūros esmės išsami diagnozė. Gombrowicziaus skalpelis į šviesą ištraukia ir iš po dengiančių antraeilių motyvų raizginio išlaisvina pagrindinį kultūros motyvą, jos nervą ir šaknį. Gombrowiczius galutinai atskleidė ir nustatė kapitalinę formos problemos reikšmę. Sekdami Gombrowicziumi galime teigti, kad visa žmogiškoji kultūra yra formų, kuriose pats žmogus matomas ir kuriose jis pasirodo žmogui, sistema. Žmogus negali pakęsti savo nuogumo, susidurti su savimi pačiu ar su savo artimu kitaip nei tarpininkaujant formoms, stiliams ir kaukėms. Visas žmogaus dėmesys visada buvo taip telkiamas į formų ir hierarchijų taikymą, manipuliavimą vertybėmis ir jų perkainojimą, koncentruojamas į šio dalyko esmę, tarsi pats hierarchizavimo, formų kūrimo veiksmas būtų už bet kokios problematikos ribų. Gombrowicziaus nuopelnas tas, kad šį dalyką, į kurį visada žvelgta absoliuto ir esmės atžvilgiu, turinio atžvilgiu, pateikė iš genetinės ir ontogenetinės perspektyvos. Parodė formos embriologiją. Identifikavo žmogiškųjų ideologijų įvairovę ir visas jas subendravardiklino, atskleisdamas už visų jų pavidalų slypint tą pačią žmogiškąją substanciją. O šios morfogenezės lopšiu pasirinko iki šiol buvusią akiai nepasiekiamą sritį, tokią abejotiną, nuvertintą ir niekam tikusią, kad iš pirmo žvilgsnio tokių tolimų dalykų susiejimą, lygybės ženklo tarp jų padėjimą reikėtų vadinti tikru aiškiaregystės blyksniu. Jau žinome vietą, kurioje yra ši formų laboratorija, šis sublimacijų ir hierarchijų fabrikas. Ši vieta yra nebrandumo kloaka, nešlovės ir gėdos, nepritapimų ir trūkumų sritis, apgailėtinas kultūros šiukšlynas, pilnas kaukolių, pigių, beverčių, šiaudinių ideologijų, kurios kultūros kalboje neturi pavadinimo.

Tokie atradimai nepadaromi lengvu ir saugiu grynos spekuliacijos, šalto pažinimo būdu. Gombrowiczius į jį pažvelgė iš patologijos – asmeninės patologijos – pusės. Brendimo krizes, skausmingus stygiaus ir nesklandumų sukeltus procesus patiriame visi, sunkiau ar lengviau, tos kebeknės mums palieka sunkesnių ir lengvesnių traumų, luošumų ir deformacijų. Visos Gombrowicziaus brendimo kančios, visi jo pralaimėjimai ir bėdos nesibaigė vienokia ar kitokia pusiausvyros forma, nenurimo vienokiu ar kitokiu kompromisu, bet tapo pačia savaime problema, subrendusia iki savivokos, pakilo kalbėti ir pasireikšti.

Gombrowicziaus pozicija nėra bešališko, abejingo tyrėjo pozicija, jo knyga nuo pradžios iki pabaigos persmelkta aistringa apaštalyste, aistringu ir karingu tikėjimu ir reformatoryste. Galbūt apaštalystė ir yra knygos ašis ir pradmuo, knygos, kuri kaip kamienas apaugo kitomis dalimis ir šakomis. Sunku išdėstyti šios apaštalystės esmę, ir nėra lengva dėl to, kad čia kalbama ne apie kažkokią atskirą pažiūrą, doktriną ar idėją, o apie viso gyvenimo stiliaus pertvarkymą, apie tokią radikalią reformatorystę in capite et membris, kokios iki šiol taip fundamentaliai dar nebuvo imtasi. Vėlgi klystų tas, kuris manytų, kad autorius remiasi kokiais nors apibendrinimais ir abstrakcijomis. Knygos atspirties taškas yra pats konkrečiausias, asmeniškiausias, gyviausias ir opiausias, kokį tik galima įsivaizduoti, ir Gombrowiczius sąmoningai pabrėžia savo kūrinio genezę iš savo asmeninės, konkrečios situacijos. Gombrowiczius atskleidžia, kad visi „esminiai“ ir „bendri“ mūsų elgesio motyvai, visi plaukiojimai su idealų ir šūkių vėliava parodo mus „nepilnus“ ir netikrus, visada tik mūsų dalelę, be to, atsitiktinę ir nereikšmingą. Gombrowiczius eina prieš pagrindinę kultūros srovę, kurios esmė ta, kad žmogus visada išgyvena kažkokių pasirinktų savo dalių, ideologijų, frazių ir formų sąskaita, užuot gyvenęs savimi, savo integralia visuma, savo esme. Žmogus visada laikė save netobulu, nesvarbiu savo kultūrinio turinio priedu. Gombrowiczius šiam santykiui nori grąžinti deramas proporcijas, apverčia jį aukštyn kojomis. Parodo, kad nesubrendę, juokingi, „pienburniški“, tikrovės žemumose kovojantys dėl saviraiškos, besigrumiantys su savo menkumu esame arčiau tiesos nei patepti, sukilninti, subrendę ir išbaigti. Todėl jis mus grąžina prie žemesnių formų, liepia mums dar sykį pereiti, perkovoti, perdirbti visą savo kultūrinę jaunystę, įsikūnyti į vaiką, ne dėl to, kad tose ideologijose, vis žemesnėse, primityvesnėse ir nevertingesnėse, matytų išganymą, bet dėl to, kad tame vystymosi kelyje, kurį žmogus nuėjo nuo pradinės naivumo būsenos, žmogus išbarstė, iššvaistė, prarado savo gyvo konkretumo turtus. Visos tos formos, gestai ir kaukės apaugo žmogiškumu, pasisavino niekingo, bet konkretaus ir vienintelio tikro žmogaus gyvenimo likučius, ir Gombrowiczius atkuria teisę į juos, atima, grąžina seniai ištremtus ir išblaškytus. Kuo labiau tos kaukės, formos ir idealai kompromituojasi, kuo didesnis, skaidresnis ir skandališkesnis pasirodo esąs jų mechanizmas, tuo akivaizdžiau žmogus išsivaduoja iš tų jį kalinusių formų. Tačiau Gombrowicziaus požiūris į formas nėra tiesmukas ir vienareikšmiškas, kaip tai galėtų atrodyti iš šio pristatymo. Šis kultūros demonologas, šis įniršęs kultūrinių melų persekiotojas kartu yra kažkaip keistai jiems parsidavęs, įsimylėjęs jų pigų grožį patologine, neišgydoma meile. Tai meilė tam, kas žmogiška, juokingai, negabiai ir savo bejėgiškumu sujaudinančiai būtybei, negalinčiai patenkinti reiklios formos nepasotinamumo. Formos nesutapimai, klaidos ir kalambūrai, žmogaus kankinimas jos Prokrusto lovoje jį aistrina ir žadina didžiulį geidulį.

Bet kokie liesi ir sudžiūvę, kokie vargani iš gyvo „Ferdydurkės“ organizmo ištraukti šios problematikos griaučiai. Tai tik vienas gyvos, kunkuliuojančios jo kūno masės skerspjūvis, vienas iš tūkstančio šio tūkstantalypio padaro aspektų. Galų gale čia susiduriame su įgimtu intelektu iš pirmų rankų, neprikimštu gatavomis koncepcijomis. Kad ir kur įkištume ranką į kūrinio masę, jaučiame galingą minties raumenyną, atletiškos anatomijos raiščius ir kaulus, o ne patobulintą vata ir pakulomis kūną. Ši knyga eižėja nuo idėjų pertekliaus, per kraštus liejasi kurianti ir griaunanti energija.

Ir kokias gi išvadas Gombrowiczius daro iš savo įžvalgų gyvenimo ir literatūros praktikai? Gombrowiczius niekina individualią formą, tyčiojasi iš jos kvaitulingų pastangų įsišaknyti tikrovėje. Jo manymu, nei kilmė, nei alibi priešais kokį nors absoliutųjį ekspertų tribunolą jos neišgelbės. Tačiau šis pozityvistas ir faktų šlovintojas atleis jai viską, jeigu ji įrodys esanti efektyvi, sėkminga, jeigu sugebės išlikti ir išsilaikyti intermonadinėje terpėje, kurią vadiname opinija. Tuomet forma trumpam nusipelno beatifikacijos. Sėkmė yra aukščiausia instancija, neskundžiamas bet kokios žmogiškosios vertės matas. Gombrowiczius šiai instancijai jaučia beribę pagarbą, nors žino jos sudėtį ir substanciją, nors žino, kad ji yra apytikris ikso ir igreko nuomonių vidurkis, paprasčiausia eilinių, ribotų Pavelo ir Gavelo² mintijimų košė. Tačiau – Gombrowiczius atskleidžia – nėra kitos, aukštesnės vertinimo instancijos, ir būtent ji išmaros teise atlieka mūsų asmeninių pasiūlymų vertės jurisdikciją, į ją nukreiptos slapčiausios mūsų svajonės, į ją sudūžta mūsų karščiausi troškimai. Nors jos reputacija prasta, ji yra vertinamosios galios prototipas, ir galiausiai prie jos atveda visi absoliutieji kriterijai ir instancijos. Ji mus riboja ir spaudžia, į ją remiasi mūsų forma, prie jos priglunda mūsų pavidalas, kurį stengiamės sau suteikti.

Tačiau prakalba „Filidorui“ rodo, nepaisant pozityvistinio fakto kulto, šios ideologijos susvyravimą, jos išdavystę, kadangi čia Gombrowiczius ją apriboja, iš jos jurisdikcijos pašalina tam tikrus dalykus. Gombrowicziui nereikėjo bijoti savo vienpusiškumo. Kiekviena didžioji mąstymo sistema yra vienpusiška ir savo vienpusiškumu yra drąsi. Nuolaidos, kurias Gombrowiczius taiko „pirmaeiliams“ rašytojams, yra grynai formalios, nereikėjo čia įtraukti dvigubo kriterijaus. Išimtys, kurias daro Gombrowiczius, silpnina pasitikėjimą jo teorija ir faktų, kurie priklauso jos jurisdikcijai, atžvilgiu. Iš tiesų Gombrowiczius reikalauja, kad asmeniniai rašytojo motyvai, verčiantys jį rašyti, – o jais, šiaip ar taip, yra, anot drąsios jo nuomonės, klausimas, kaip savo kokybę įbrukti opinijos tribunolui, – nustotų buvę pogrindine, gėdinga ir slapta veikiančia jo veiklos spyruokle, savo energiją transponuojančia į visai svetimą ir tolimą turinį, ir tiesiog taptų akivaizdžia jo kūrybos tema. Jis siekia apnuoginti visą meno kūrinio mechanizmą, jo sąsajas su autoriumi ir iš tiesų drauge su reikalavimu patikrina šią galimybę, kadangi „Ferdydurkė“ yra niekas kitas kaip kapitalinis tokio kūrinio pavyzdys. Jis mano, kad tai vienintelis būdas atsikratyti visuotinės ir beviltiškos veidmainystės, būdas išgydyti literatūrą stipria realijų injekcija. Tačiau ką reiškia „antraeilis“ rašytojas? Reliatyvizmo meistras ir konkretumo šalininkas, koks yra Gombrowiczius, neturėjo operuoti tokio pobūdžio uždaromis kategorijomis, pasmerkti iš anksto nustatytam antraeiliškumui – pagal apibrėžimą. Gombrowiczius žino, kokiais keliais vaikšto didžių sumanymų ir kūrinių karjeros, žino, kad didybė būna palankios konjunktūros, sėkmingai susiklosčiusių vidinių ir išorinių aplinkybių padarinys. Dėl to Gombrowicziaus lojalumo didiesiems žmonijos protams nereikia vertinti pernelyg rimtai. Verta paminėti, visiškai nesumenkinant neabejotino „Ferdydurkės“ originalumo, kad knyga turėjo pirmtaką, galbūt autoriui net nežinomą, per anksti išėjusią ir dėl to sėkmės nesulaukusią Irzykowskio „Baidyklę“. Galbūt tik dabar situacija šioje fronto atkarpoje pribrendo generaliniam puolimui.

Kritikas yra pasmerktas išversti diskursinę „Ferdydurkės“ prozą į įprastą, populiarią kalbą. Tačiau šitaip apnuoginus, išdarinėjus sausą skeletą prarandamas visas begalinis perspektyviškumas, daugiareikšmiškumas ir metaforinis ekspansyvumas, kuris Gombrowicziaus idėjoms suteikia mikrokosmo, universalaus pasaulio ir gyvenimo modelio, vertę!

 

Versta iš: „Skamander“, 1938 m. liepa–rugsėjis.

---

¹ Analogija su froidizmu peršasi pati savaime, bet Freudas, atradęs pasąmonės sritį, ją pavertė psichologiniu kuriozu, izoliuota sala, kurios mįslingas apraiškas ir kitonišką, paradoksalią logiką pateikė aiškiai atribotas, tarsi už patologijos grotų, atsietas nuo normalaus vyksmo konteksto, o Gombrowiczius savo tirklą nukreipė būtent į tuos tariamai normalius ir brandžius procesus ir atskleidė, kad jų teisėtumas ir teisingumas yra mūsų sąmonės optinė iliuzija, sąmonės, kuri pati, būdama tam tikros dresūros produktu, priima tik sau adekvatų turinį, bet neįspėja apie nebrandumo gaivalą, užplūdusį menką oficialaus turinio lagūną. Sritis, apie kurią kalbama, nepriklauso nė vienai oficialaus pažinimo kategorijai, neturime jokio ją suvokti galinčio organo. Čia Gombrowiczius atliko genialų triuką. Pasinaudojo psichikos aparatu, kuris paprastai tarnauja kaip apsauginis vožtuvas, izoliatorius, saugantis trapią oficialumo struktūrą nuo pogrindinio chaoso poveikio: komizmu, juoko konvulsija, nusikratančia tos putojančios stichijos uzurpacijos ir brovimosi, ir į jį, kaip su šia problemine sritimi glaudžiausiai bendraujantį, įskiepijo naują regos ir apie tuos dalykus įspėjantį organą. Gombrowicziaus groteskas yra niekas kitas kaip priešinimosi ir bjaurėjimosi organas, pritaikytas pažinimo tikslams. Freudas parodė mažą to pogrindinio pasaulio dalelę, pasiekiamą psichologiniams metodams, kuriais neutralizavo griaunamąją juokingumo ir beprasmybės veiklą. Iš esmės jis liko mokslinio rimtumo lygmenyje. Tačiau pagrindinis šios srities puolimas galėjo pavykti tik visiškai atsitraukus ir palikus rimtumo pozicijas, atidarant frontą juoko gaivalui, beribei komizmo invazijai. Pasirodo, kad pačiame moksliniame rimtume, pačioje orioje mokslininko pozoje slypėjo rimčiausias kliuvinys, trukdantis kruopščiai atlikti mąstymo mechanizmo demaskavimą. Oficialumas ir veidmainystė, priversti bėgti iš demaskuotų pozicijų, slėpėsi mokslinio požiūrio rimtume. Tai buvo gūžynės, kurias Gombrowiczius nutraukė neregėtai narsiai pralauždamas rimtumo kliūtis. Jam pavyko destrukcijos įrankį paversti konstruktyvumo organu. Jo dėka paleido humanizuojančio humoro spindulį į sritį, kuri iki tol nesileido niekaip paveikiama žmogaus dvasios galių.
² Aleksandro Fredro eiliuotos pasakos personažai (vert. past.).