Jean Mauclère. Dabartinės lietuvių literatūros panorama
2025 m. Nr. 3
Iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė
Didis vardas
Pagaliau mes prieiname prie vienos didžiausių lietuvių figūrų: savo tėvynėje Kristijonas Duonelaitis[1] (1714–1780) teisėtai laikomas literatūros pradininku. Prūsų Lietuvoje gimęs Duonelaitis Karaliaučiaus universitete baigė rimtus teologijos ir filologijos mokslus.
Vėliau jis prisiminė, kad studijų metais labai skurdo. Nekyla jokių abejonių, kad itin stropiai studijavo žymių mokytojų dėstomus dalykus. To įrodymas – puikus graikų, lotynų, hebrajų, prancūzų, lietuvių ir vokiečių kalbų išmanymas. Karaliaučiaus universitete teologiją studijavo 1732–1737 m., vadovaujamas Quandto, Schulzo, Salteniuso[2], Kypkės, Arnoldo ir kitų žinomų profesorių; kaip protestantų seminarijos studentas turėjo progą pagilinti ir ištobulinti savo gimtąją kalbą daktaro Schulzo vadovaujamame lietuvių kalbos seminare.
Karaliaučiuje Duonelaitis pasiliko iki 1740 m. liepos, kol buvo paskirtas Stalupėnų bažnyčios kantoriumi, vėliau – rektoriumi.
1743 m. jis tapo Tolminkiemio parapijos klebonu. Kieta baudžiavinė tvarka, kuri anuomet vyravo vokiečių žemėse, o Rusijoje išliko iki 1865 m., Tolminkiemyje buvo ypač sunki dėl to, kad ūkiai su jų gyventojais būdavo išnuomojami tik vieniems metams. Netikrumas dėl rytdienos ir vis besikeičiantis šeimininkas vis dėlto buvo mažiausias išbandymas nelaimingiems valstiečiams, už menką nieką sulaukiantiems pylos. Kunigą sujaudino jo ganomųjų kančios, ir jis užjautė jų skausmus.
Duonelaitis buvo poetas, vienas didžiausių iš visų Lietuvos poetų. Jis rašė pasakėčias ir idiles. Keturios idilės, tikros kaimo epopėjos, sudaro „Metus“. Jose aprašomos „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“. Keturi kūriniai, kurių tikslas tebuvo atspindėti lietuvių valstiečių papročius ir kasdienybę. Keturios poemos, kurias jų minties didybė, drauge su tikslia išraiška ir turtingais vaizdais, iškėlė į nacionalinio šedevro aukštumas.
Tie stulbinančio tikroviškumo paveikslai, neturintys nieko bendra su tuometėje Europoje klestėjusiu manieringumu, buvo parašyti Lietuvoje anksčiau nežinota forma – klasikiniu hegzametru. Nieko panašaus iki tol nebuvo.
Duonelaitis trokšta savo prispaustos tautos išsigelbėjimo kviesdamas sugrįžti prie šimtamečių dorybių ir sielojasi dėl jų vietą užėmusių naujų papročių. Jis garsiai kreipiasi rūsčiais žodžiais, kuriuos vertimas perteikia per menkai, tačiau juos pajusti vis tiek galima:
Dabar, kai pasipūtęs ir išdidus pasaulis pradėjo grožėtis savimi, o garbinga ir darbšti lietuvių tauta susimaišė su vokiečiais, praeities dorybės pranyko nepalikdamos žymių. Vyrai su panieka atsisakė senovinio apavo – iš karnų nupintų vyžų. Suaugusios merginos iš aukšto žvelgia į margaspalvį tautinį kostiumą. Jaunuoliai demonstruoja naujausios mados odinius batus. Mergaitės su vokiškos mados suknutėmis, tarsi panelės ryškiais apdarais, tingiai slampinėja be darbo. Šitaip prapuolė lietuvių dorybės!
Duonelaičiui visiškai nerūpėjo galimybė publikuoti; jis mėgo skaityti savo kūrinius draugams, ir jam užteko jų pritarimo. „Metai“ buvo išspausdinti tik 1818-aisiais, praėjus nemažai laiko po jo mirties. Kūrinys buvo sutiktas su dideliu entuziazmu ir XIX a. sulaukė kelių leidimų. Užsienyje turėjo ne mažiau sėkmės. Vos jam pasirodžius, vokiečiai išleido pirmą vertimą. Kiti du vertimai išspausdinti 1869 ir 1894 m. Taip pat yra vienas vertimas į latvių kalbą ir du – į lenkų.
Duonelaičio poezijoje, sumišai su krikščionybe ir moderniomis tendencijomis, sklando Hesiodo ir Teokrito dvasia, nepraradusi nė lašo savo paprastumo ir naivumo. Jo poemoje nėra jokio įmantrumo ir neaiškumo: kiekvienas daiktas čia vadinamas savo tikruoju vardu, be padailinimų.
Lietuviai iki tol anksčiau neturėjo literatūros, nebuvo nė akademijos, kuri nustatytų jų kalbos dėsnius. Duonelaitis pirmiausia privalėjo atrasti ir nustatyti taisykles; pasitelkus paprastas dainų ir religinių giesmių formas, jam reikėjo sukurti savo kalbą; tuo pat metu turėjo sugalvoti viso to, ką norėjo pavaizduoti, pavadinimus.
Turime laikyti beveik stebuklu, kad „Metai“, tokia nepaprastai tikroviška poema, galėjo pasirodyti XVIII a. antros pusės Rytų Prūsijos pakraštyje – Lietuvoje, kurioje Lessingo, Schillerio, Goethės vardai buvo visiškai nežinomi. Iš pačios gyvenimo tirštumos vaizdus semiantis Duonelaitis, regis, prieš akis neturėjo kito pavyzdžio, tik savo šalies Lietuvos gamtą. Jam, kuris niekada nebuvo išvykęs iš savo gimtosios provincijos, ši žemė yra visa ko pradžia; jo žvilgsnis nenuklysta toliau už gimtinės ribų.
Pirmiausia Duonelaitis vaizduoja žiauriai engiamus to meto valstiečius: užjaučia jų vargus, aprašo jų jausmus ir išvaizdą, gailisi dėl jų fizinio ir dvasinio ribotumo. Kaip atsvarą jis atskleidžia šeimininkų, nuo kurių valios priklauso vargšai valstiečiai, trūkumus, net ydas. Atsižvelgdamas į savo, kunigo, padėtį, jis moko ir auklėja, ne visai lygiomis proporcijomis apdalindamas šviesa ir šešėliais.
Savo kūriniuose Duonelaitis retai prabyla savo paties vardu, bet jam puikiai pavyksta pamokymus įdėti į skirtingų veikiančių personažų lūpas. Tokiu būdu anksčiau, nei buvo parašytas Lessingo „Laokoontas“[3], jis pasinaudoja antikine maniera.
Todėl galima teigti, kad į akis krinta Duonelaičio kūrinių panašumas su Hesiodo, Teokrito ir Vergilijaus bukolikomis ir idilėmis, ir čia nerasi nė pėdsako italų ar vokiečių pamėgtos pastoralinės literatūros su jai būdingomis figūromis, netikroviškomis situacijomis ir perdėtu jausmingumu. Duonelaičio poemos yra tikros idilės, tai yra – jo gimtųjų vietų valstiečių gyvenimo nedidelės scenos, mieli vaizdeliai, tiksliai, dailiai, grakščiai perteikiantys visą minėtam žanrui būdingą žavesį.
Valstiečių gyvenimo vaizdavimas savo svarba nepranoksta Lietuvos gamtos aprašymų. Čia Duonelaitis mažiau apsistoja prie žydinčių pavasario ar vasaros vaizdų, bet daugiau aprašo visą grožį sunaikinantį rudenį arba laukus sustingdančios žiemos pastangas… Šiuose aprašymuose jis ypač išryškina lietuvių kalbos galimybes: jos aiškumą, stiprius kirčius, ilguosius balsius ir ryškius priebalsius.
Pripažinkime, kad jis daugiausia rėmėsi pusiau pagoniška koncepcija, jo tautoje paplitusiais gamtos jėgų kaip atskirų dievybių vaizdiniais. Antai Giltinės vardu pavadinta mirtis lietuvių buvo tapatinama su gyvate; šiam vaizdiniui išnykus, mirtis įgijo baimę keliančios moters bruožus; kai stojant žiemai kyla audros, tai reiškia, kad furija, tokia Pikčiurna, iš dangaus aukštybių išbaido ir atvėsina dar šiltą orą. Duonelaičio, kitaip – jo į sceną išvedamų valstiečių akyse, Perkūnas tebėra piktas griausmų dievas, o Saulė – vis ta pati pusiau mitinė figūra, su savo vežimu keliaujanti dangumi iš rytų į vakarus. Netgi jo aprašytas savo gelmes atveriantis pragaras greičiau primena pagonišką požeminį pasaulį.
Keturios „Metų“ giesmės nesusietos vidiniu ryšiu. Aiškios kompozicijos ir plano stokojanti poema verčia abejoti, ar autorius turėjo kokius nors jos apmatus, ar išvis rašė pagal tvirtai suręstą planą. Jo šešios „Pasakėčios“ yra jaunystės kūriniai, kad ir kokio amžiaus būdamas jis jas parašė. Šitaip manome pirmiausia dėl neužtikrintos lietuvių kalbos ir svyruojančio lietuviško hegzametro.
Duonelaitis parašė ir „Pasakojimą apie lietuvių vestuves“[4]; vėliau šį fragmentą jis įtraukė į „Rudens gėrybes“. Poetui labiausiai patiko kurti atskiras scenas. Šitaip pamažėle susiklostė planas, kol išryškėjo visuma – metų laikų su jiems būdinga veikla pilnas ratas. Todėl nesvarbu, ar „Metų“ poemą pradėsime „Pavasariu“, kaip padarė Rėza ir Schleicheris, ar, kitų nuomone, – „Rudeniu“. „Metų“ struktūra laisva, čia nėra jokios apibrėžtos pradžios; daugiausia tai tėra jokio vidinio ryšio nesusietų vaizdų seka.
Duonelaitis nesistengė kruopščiai suredaguoti savo kūrinio, kas jam būtų leidę išvengti daugelio pasikartojimų beveik kiekvienoje giesmėje. Kyla klausimas, ar jis iš viso svarstė savo poemos publikavimo galimybę. Poeto prigimtis jį skatino raštu išdėstyti savo mintis. Be to, jis troško apšviesti savo tėvynainius, duoti jiems praktinių patarimų. Kai kurios poemos vietos palieka įspūdį, tarsi jos būtų perskaitytos iš sakyklos, ir tai neturėtų labai nustebinti: kaip žinome, Duonelaitis buvo kunigas.
Apie poemos hegzametrą, – o ji parašyta išskirtinai šiuo metru, užteks pasakyti, kad kaip vokiečių kalboje, taip ir čia laikomasi kirčiavimo principo. Kirčiai visur išsidėsto pagal ilgus ir jiems prilygstančius trumpus skiemenis. Viena arba dvi hegzametro eilutės beveik visada sudaro pilną sakinį. Labai retai eilutės pabaiga perkeliama į kitos pradžią. Duonelaitis ir čia pasiekia didelio tikslumo: juk ir graikų dainiai užbaigdavo savo periodus trumpa arba ilga pauze, kurią palydėdavo kitaros akordu. Pats siužetas nulėmė būtent tokią eilutę; taip pat ir išlavinta muzikinė klausa pareikalauja pauzės: prisiminkime, kad Duonelaitis buvo ne tik poetas, bet ir kompozitorius.
Protėvių kalba kūrę rašytojai. Antanas Baranauskas
Antanas Baranauskas (1835–1902) buvo ir iškilus vyskupas, žymus sielų ganytojas, ir filologas, matematikas, poetas. Drauge su juo lietuvių poezija pirmą kartą išsiveržia iš Žemaitijos kraštovaizdžio rėmų. Iš paprastų žmonių kilęs Baranauskas mokėsi Varnių seminarijoje, vėliau (1858–1862) studijavo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje. Ją baigęs iš pradžių dėstė Rusijos sostinėje, galiausiai buvo pakviestas į Kauno seminariją, kurioje darbavosi trisdešimt metų; mirė būdamas Seinų vyskupu.
Baranausko, kaip nacionalinio poeto, kūrybos ištakos – emocinės. Dar būdamas keturiolikmetis, jis rašė eilėraščius lenkų kalba. Po kelerių metų, mokydamasis seminarijoje, išgirdo, kaip vienas jo dėstytojas per paskaitą nepaprastai išgyrė lenkų kalbą – vienintelę, anot jo, poezijai rašyti tinkamą kalbą. Kartu tas oratorius suniekino lietuvių kalbą. Pasipiktinęs jaunuolis pasiryžo paneigti tokį požiūrį pačiu geriausiu būdu, parašydamas „Anykščių šilelį“ – poemą savo protėvių kalba, kuri išgarsino jo vardą visoje Lietuvoje ir jį padarė didžiausiu nacionaliniu poetu po Duonelaičio.
Šioje 1858–1859 m. sukurtoje poemoje rašytojas apdainuoja Lietuvos miškų likimą. Jis mums parodo tris skirtingus tarpsnius. Pirmiausia tai buvo pirmapradis ūksmingas miškas, pilnas paukščių klegesio ir paslaptingų žvėrių; tamsiuose tankumynuose su gamtos paslaptimis susidūręs žmogus apimtas jaudulio svarstė: „Ar aš miške? Ar rojuje?“[5]
Paskui ėjo laikas, kurį poetas prisiminė iš vaikystės: saulės spinduliuose švytintis ir tūkstančiais garsų skambantis ištekinis miškas. Pagaliau ištiko liūdna dabartis, mes išvydome, kaip griūva medkirčių pakirsti medžiai ir lygumose pasimato kalvos, žmogaus rankomis nušlavus jų vešlią eglių ir beržų karūną.
Baranauskas geba ryškų poetinį vaizdą suderinti su giliu gamtos pajautimu; sykiu jo poezija persmelkta sielos skausmo dėl Moskovijos pavergėjų niokojamos gimtosios žemės. Čia erudicija užleidžia vietą grynam lyrizmui, ir štai jo poemoje miškas atgyja: pasigirsta jo balsas, uždainuoja spalvos, suskamba garsai, pasklinda kvapai, viskas tampa gyva. Todėl nieko nuostabaus, kad Lietuvoje dar ir šiandien šis kūrinys laikomas viena iš poetinių ano amžiaus viršūnių!
Ne visi skaitytojai sugebėjo įvertinti turtingą šios poemos kalbą, bet visi pajuto savo širdį plakant vienu ritmu su poeto širdimi, kurios virpėjimas sutampa su pačios tėvynės sielos virpesiais. Mūsų dienomis „Anykščių šilelis“ ir jo autoriaus vardas turi magišką poveikį visų visuomenės sluoksnių skaitytojams.
Baranauskas parašė kitą trumpą poemą – „Kelionė Peterburkan“, kurioje skambiomis eilėmis aprašo tos kelionės įspūdžius. Šį kartą į pirmą planą iškyla ne gamta, bet savo likimą apsakantis valstietis. Autorius randa griežtų ir jaudinamų žodžių pasmerkti „svetimiems ponams“, kurie pavergė jo gimtąją šalį: „Svetimų šeimininkų prispaustų valstiečių aimanos skamba garsiau negu sunkių ratų drebinami platūs keliai“[6]. Autorius rašo, kad „Šiaurės sūnų“[7] persekiojami lietuviai tikrai nepražus; taigi šioje poemoje skambantys tautiniai jausmai pasiekia savo aukščiausią išraišką. Baranauskas užima reikšmingą vietą patriotiniame savo tautos atgimime.
Gyvenimo pabaigoje jis atsisakė bet kokios literatūrinės veiklos ir susitelkė prie aukštųjų dvasinių reikalų. Po 1880 m. parašė tik religinių giesmių. Jam parūpo kiti dalykai: susidomėjo matematika, kalbotyra, ypač daug dėmesio skyrė vyskupo pareigoms.
Lietuva pamaldžiai saugo ir lankytojams atveria namelį, kuriame Antanas Baranauskas praleido dalį savo jaunystės. Anykščių pakraštyje, pamiškėje, stovi vargana trobelė, kurioje užgimė poetas. Įsivaizduokite vieną ant kito sukrautus keturių metrų ilgumo didokus rąstus: tai maždaug dviejų su puse metrų aukščio šiaudiniu stogu vainikuoto namelio sienos. Šviesa patenka pro duris, atsiveriančias į grublėtą aslą. Įrankių sandėliuką primenančioje lūšnelėje dar stovi medinė lovelė su virviniu, gūnios menkai dengiamu čiužiniu. Kaip tik čia miegodavo mažasis piemenukas, kuris dėl savo proto ir pastangų tapo vienu žymiausių savo gimtosios kalbos dainių[8].
Toje ankštoje ir tamsioje patalpoje surinkti kuklūs daikteliai: klibantis stalas, nušiurusios knygos, medinės žvakidės, priklausiusios rašytojui, karjeros viršūnėje išsaugojusiam ištikimybę savo tautos dvasiai, lydėjusios šį karštą patriotą ir poetą per visą darbingą jo gyvenimą.
Atbudimas (1863–1904). „Aušra“ ir „Varpas“
Jonas Basanavičius gimė Bartninkuose (Vilkaviškio apskritis), pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Iš pradžių mokėsi namuose su mokytoju; 1866 m. jaunuolis buvo priimtas į Marijampolės kolegiją.
Baigęs vidurinę mokyklą, Jonas pasirinko studijas Maskvos universiteto Filologijos fakultete[9], tačiau netrukus pasuko į mediciną; tuo metu gydytojai buvo bene vieninteliai lietuvių intelektualai, turintys teisę pritaikyti savo gabumus gimtinėje. Tokie suvaržymai, kuriems priešinosi Basanavičiaus siela, jam įdiegė mintį skelbti tautos išsilaisvinimo idėjas. Pirmiausia jis Maskvoje subūrė studentų patriotų draugiją.
1879 m. gavęs gydytojo diplomą, Basanavičius negalėjo įsikurti Lietuvoje. Jis priėmė gautą darbo pasiūlymą Bulgarijoje, bet, nors atstumas buvo didelis, neketino liautis tarnavęs savo šaliai. 1883 m. kovo mėnesį Mažojoje Lietuvoje, Ragainėje, išspausdino pirmą laikraščio, kurį pavadino „Aušra“, numerį.
Niekada joks laikraštis nebuvo geriau pavadintas: būtent nuo šios aušros prasideda lietuvių tautos atbudimas. Tuometiniame tautos be prošvaisčių gyvenime ne visi suprato šio įvykio reikšmę. Laikraštis „Aušra“ siekė nei daugiau nei mažiau – atkurti vadovaujančią visuomenės klasę, kuri iš Lietuvos, nuo jos nusisukus didžiųjų valdų savininkams, buvo žiauriai išplėšta nuo pat unijos su Lenkija pradžios. Skurdžiose pirkelėse uždaryta lietuvių kalba turėjo vėl tapti savo atsakomybę ir pareigas suvokiančių žmonių su pasididžiavimu vartojamu instrumentu. Ryžtingai prasidėjusi tikra revoliucija nenuslopo iki pat nepriklausomybės paskelbimo.
„Aušra“ nustojo eiti 1886 m., įvykdžiusi išsikeltą uždavinį – pažadinti tautos sąmonę.
Pasklaidykime jos numerius. „Aušros“ puslapiuose atrasime įspūdingą straipsnių įvairovę. Poetai, kurie čia užėmė svarbią vietą, savo eilėmis išaukštino dvi pagrindines, žmonių širdis jaudinančias temas: protėvių parodytą heroizmą, ypač kaunantis su kryžiuočių riteriais, ir totorių ordas sustabdžiusių didžiųjų kunigaikščių žygdarbius. Praeities kartų didvyriškumas turėjo padrąsinti jų palikuonis, kurie atėjus laikui nusimes Rusijos jungą. Be poezijos, lietuviams jų pačių tėvynę pa-žinti padėjo kronikos, istoriniai pasakojimai, archeologijos studijos, nes ką geriau pažįsti, tą labiau myli.
Daugiau mažiau tiesmukai, bet ir gana aiškiai „Aušra“ kvietė žmones branginti savo tautą ir gimtąją kalbą, reikalauti platesnio savo mokyklų tinklo, siekti to, kas žmonėms atneštų daugiau kultūros. Ji atskleidė baisų tėvynę ištikusį blogį, uždraudus bet kokią tautinę – spaudos ar knygų leidybos – raišką. Vis dėlto „Aušra“ stengėsi neerzinti rusų valdžios, ir jos kova apsiribojo idėjomis, bet tai neapsaugojo skaitytojų nuo žiaurių caro žandarų persekiojimų.
<…>
Po kurio laiko daktaras Basanavičius, norėdamas geriau pasitarnauti savo tėvynei, nuo folkloro ir istorijos tyrimų pasuko prie politikos; savo knygoje mes šios temos neplėtosime. Tiktai priminsime, kad 1905 m. iškilusis patriotas sušaukė lietuvius į pirmą tautos suvažiavimą[10]. Vėliau, tebesitęsiant vokiečių okupacijai, tebevykstant mūšiams, jis, būdamas vienas iš dvidešimties Lietuvos Tarybos narių, 1918 m. vasario 16 d. pirmą kartą išdidžiai paskelbė Lietuvos laisvę.
Iki 1927 m. vasario Atgimimo tėvas paskutinius gyvenimo metus praleido savo Vilniaus bute, pilname knygų ir vertingų kolekcijų. Aš vis dar jį ten regiu[11] – orų patriarchą griežtais, sidabriškos barzdos pailgintais veido bruožais. Jo aiškus žvilgsnis spinduliavo tiesumu – ir stiprybe. Tai išties buvo žmogus, istorijos pervartų laikais savo plačiais pečiais pakėlęs ir devynerius metus, diena po dienos, iki nepriklausomybės paskelbimo laikęs savo tautos lemties naštą, kol žemės reikalams užmerkė akis.
Greta Jono Basanavičiaus iškyla didi Vinco Kudirkos figūra. Šios abi asmenybės atstovauja dviem skirtingoms žmogaus minties pusėms. Pirmasis buvo šalininkas to, ką galėtume pavadinti romantiniu patriotizmu; antrasis, būdamas jautresnis tikrovės kasdienybei, labiau rėmėsi pozityvistinės mokyklos filosofine nuostata.
1858 m. gimęs Vincas Kudirka lankė Marijampolės gimnaziją; 1889 m. Varšuvos universitete įgijo medicinos daktaro laipsnį. Jaunystėje patyrė Lenkijos įtaką, iš kurios jį išplėšė „Aušra“. Tie atsiminimų puslapiai, kuriuose pasakoja apie savo pirmą pažintį su tuo laikraščiu, yra per daug jaudinantys, todėl negali būti nutylėti:
Gavęs pirmąjį „Aušros“ numerį, žvelgiau į jį su šypsena ir kraipydamas galvą maniau sau: laikraštis lietuvių kalba… tikriausiai kokie nors niekai! Staiga pakilau nuo kėdės, nulenkiau galvą ir nedrįsau pakelti akių, nei apsidairyti aplink save. Tariausi girdįs švelnų Lietuvos balsą, man tariantį priekaištingai ir atlaidžiai: „Ak, mano sūnau, kodėl taip ilgai buvai toli nuo manęs?“[12]
Nuo tos dienos tėvynės reikalai neturėjo stropesnio gynėjo kaip Kudirka. Jis sumanė įsteigti savo laikraštį. Drauge su Varšuvos ir Maskvos universitetuose besimokančiais lietuvių studentais įkūrė žurnalą simboliniu „Varpo“ pavadinimu, kuris buvo spausdinamas Tilžėje.
„Varpas“ buvo skirtas intelektualiems skaitytojų sluoksniams, ir jo numerių visuma sudaro tikrą enciklopediją. Čia spausdinamos rimtos politinės ekonomijos studijos, istoriniai tyrimai, greta originalių kūrinių – užsienio šedevrų vertimai.
„Varpas“ pradėtas leisti 1889 m.; Kudirka jam galėjo vadovauti tik dešimtį metų, iki mirties 1899-aisiais. Per šį trumpą laiko tarpą jis, nors ir persekiojamas Rusijos imperijos policijos, nuveikė nepaprastai didelį darbą. Buvo kelis kartus areštuotas, pasodintas į kalėjimą, – anais skausmingais laikais lietuviui patriotui tai buvo garbės ženklas. Žiaurios kalėjimo sąlygos sugriovė sveikatą: jis mirė keturiasdešimt vienų metų.
Kudirka leido ne tik „Varpą“, bet ir laikraštį „Ūkininkas“, skirtą kaimo žmonėms. Parašė satyrinius pasakojimus „Lietuvos tilto atsiminimai“ ir „Viršininkai“, taip paremdamas savo leidybinę veiklą. Satyroje „Viršininkai“ Kudirka pasiekė nepaprasto komiško efekto, išjuokdamas tuščias administracijos pastangas rusifikuojant lietuvių tautą ir negailestingai pasmerkdamas Maskvos biurokratiją.
Šis rašytojas mums paliko lyrinės poezijos ir kartu su natomis išleido dvi dainų vyrų chorams knygas su daugiau kaip penkiasdešimčia tekstų[13]. Vienoje iš tų knygų įdėta giesmė „Lietuva, tėvyne mūsų“, tapusi jaunos respublikos nacionaliniu himnu[14].
Be „Lietuvos tilto atsiminimų“, žymiausias Kudirkos kūrinys – „Tėvynės varpai“[15] – tarsi saulė pro debesis brėkštančio atgimimo paveikslas. Juose jaučiame virpant ilgus metus prispaustos tautos skausmus ir viltis.
<…>
Dabarties lyrikos idealai. Jonas Maironis[16]
„Aušros“ laikraštis (1883–1886) atvėrė kelius romantizmo nuspalvintai pusiau religinei, pusiau politinei minčiai; „Apžvalgos“ laikraštis (1889–1896) ir Tumo pradėtas leisti mėnraštis „Tėvynės sargas“ (1889–1904) šias idėjas paskleidė plačiausiuose intelektualiniuose sluoksniuose. Jo publikacijos itin reikšmingos, mėnraščio puslapiuose aptinkame vėliau išgarsėjusius autorius. Visi jauni šalies kunigai, kurie palaikė šias idėjas, susibūrė aplink „Tėvynės sargą“. <…> Todėl nieko nuostabaus, kad esant tokiai ideologinei aplinkai Lietuvoje iškilo poetas, iki Didžiojo karo laikytas žymiausiu lyriku, o vėliau – savo tėvynės naujosios poezijos kūrėju. Aš noriu kalbėti apie Joną Maculevičių Mačiulį arba, pagal jo paties pasirinktą slapyvardį, – Maironį.
Jis gimė 1862 m. Raseinių apskrityje, augo valstietiškoje aplinkoje, mokėsi Kauno gimnazijoje, o nuo 1884 m. – to paties miesto seminarijoje. Lietuvos praeičiai skirtų istorijos darbų studijos jame pažadino glaudaus ryšio su tėvyne jausmą; apie šį jausmą prabylama pirmuose lietuviškai parašytuose eilėraščiuose.
Baigęs Sankt Peterburgo teologijos akademiją, Maironis buvo paskirtas Kauno seminarijos dėstytoju; grįžęs į akademiją, nuo 1894 iki 1909 m. ten dėstė moralinę teologiją. Tai buvo lemiami jo kūrybinės raidos metai; 1895-aisiais jis išspausdino „Pavasario balsus“ – eilėraščių rinkinį, kuris labai plačiai išgarsino jo vardą ir paskui buvo keletą kartų perleistas iš naujo. Vėliau Maironis vadovavo Kauno seminarijai; įkūrus Lietuvos universitetą, Teologijos fakultetas jį paskyrė moralinės teologijos ir lietuvių literatūros profesoriumi. 1932 m. birželio 28 d. mirusio poeto gedėjo visa tauta. Iš jo mokslinių darbų reikia paminėti 1903 m. lotynų kalba parašytą traktatą „Praelectiones de Justitia et Jurae“[17]; jis parašė ir keletą moralinės teologijos veikalų.
Didžiulė Maironio įtaka kyla iš to, kad nacionalinio atgimimo laikais tauta buvo visiškai pasirengusi priimti jo lyrinę poeziją. Jis buvo savo šalies dainius, tautinės vienybės pranašas, tėvynės meilės skelbėjas. Jo, kaip poeto, reikšmę nulemia ir tai, kad idėjos išreiškiamos ne blyškių alegorijų pavidalu, bet konkrečiai, su degančia vidine aistra. Todėl jo eilės labai greitai paplito tarp žmonių. Po 1905-ųjų revoliucijos, kai rusų valdžios daromas spaudimas šiek tiek sušvelnėjo, patriotinės poeto eilės buvo labiausiai dainuojamos visuose lietuvių susibūrimuose, paskui – iš dalies įtrauktos į mokyklinius skaitinius.
Tėvynės idealizavimas, praeities išaukštinimas, kalbos meilė – tai jo visoje poezijoje pasikartojantys motyvai, skatinantys jaunosios kartos entuziazmą ir palaikantys jos kultūrinę kovą su rusų priespauda. Romantizmo įkvėptuose poetiniuose motyvuose praeitis neretai išryškėja su nepaprasta jėga. Senoji tėvynė poetui tapo visokio gėrio simboliu, ir ateityje, geresnėje nei tie laikai, kai kūrė poetas, buvusi didinga praeitis turi vėl suspindėti tarsi tekanti aušra.
Tautinėje, į epochos klausimus atsiliepiančioje Maironio poezijoje beveik nerasime asmeninių autoriaus akcentų. Jis išlieka objektyvus kūrėjas, poezijos temų ieškantis ne savyje, bet aplinkiniame pasaulyje. Vis dėlto, nepaisant to, jo eilėraščiuose dažnai pasitaiko liaudies dainų atgarsių.
Lietuvoje šis romantinės krypties kūrėjas dėl tobulos eilėraščių formos pagrįstai laikomas klasikinės poezijos atstovu. Aukščiausio tobulumo reikalavimą jis pavertė absoliučiu principu, ir jo eilėraščiai pasižymi nepaprastu rimų grynumu.
Šio poeto eilės dėl jų griežtos technikos gerokai pranoksta įprastinę patriotinę poeziją. Jų kalba paprasta, žodžiai visada tikslūs, forma glausta ir skaidri. Metrinė poemų eilėdara įvairi. Melodinė ritmika niekada nebūna atsitiktinė, ji visuomet aiškiai susieta su eilėraščio tema.
1895 m. pasirodė [poema] „Tarp skausmų į garbę“. Tai iš valstiečių kilusio jaunuolio, pamilusio turtingo pono dukterį, jaudinanti istorija. Tėvui šiurkščiai atstūmus nelaimingą įsimylėjėlį, šis prisiekė toliau gyventi tik dėl savo tėvynės. Žodžiu ir raštu karštai palaikė tautos idėją. Netrukus buvo rusų valdžios įkalintas; nepritekliai ir kančios palaužė jo sveikatą, ir jis miršta be laiko. Vėliau peržiūrėtas ir išplėtotas jaunystės kūrinys dabar plačiai žinomas „Jaunosios Lietuvos“ pavadinimu.
Su dar didesniu tragedijos pajautimu Maironis parašė kelias patriotines dramas, kurių būtina paminėti bent pavadinimus: „Kame išganymas“, „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“. Matome, kad istorinė problematika rašytojui nebuvo svetima.
1909 m. išleista lyrinė poema „Raseinių Magdė“ nukreipta prieš tais laikais dar gausų sulenkėjusių lietuvių sluoksnį. Tai už lenko ištekėjusios lietuvaitės istorija, papasakota bene pirmą kartą.
Savo grožiu besididžiuojanti mergina tikisi sulaukti dėmesio ir pasisekimo gyvenime. Magdė niekina senuosius savo tautos papročius. Ji mielai priima turtingo lenko palankumą. Netrukus vyro išduota, apleista ir nusivylusi jaunoji moteris ieško prieglobsčio pas savuosius. Senuose tėvų namuose, kur dėl jos kaltės atsirado svetimi papročiai ir kalba, ji apverkia savo beprotystę.
Bendrai imant, Maironio poeziją maitina jo šalies grožis, šlovingi protėvių žygiai ir kiekvienam žmogui atsiradusi būtinybė atsiliepti į tėvynės kvietimą. Šio autoriaus kūryba išreiškė gilų visos tautos tikėjimą Lietuvos ateitimi.
Maironio poezija dėl aiškios minties raiškos ir beveik klasikinės, nepaisant romantinio fono, formos susilaukė nepaprasto populiarumo.
Iškilios asmenybės. Vaižgantas
Monsinjoras Tumas-Vaižgantas, gimęs 1869-aisiais ir miręs 1933 m., tamsiais spaudos draudimo laikais aktyviai dalyvavo leidybinėje veikloje. Jis bendradarbiavo „Apžvalgoje“, Tilžėje organizavo centralizuotą literatūros gabenimą į Lietuvą. Vėliau rašė „Tėvynės sarge“, o 1904 m., panaikinus spaudos draudimą, kartu su ponu Smetona – dabartiniu Lietuvos Respublikos prezidentu – vadovavo Vilniuje leidžiamai „Vilčiai“. Vaižgantas – kunigas, literatūros istorikas, kritikas, žurnalistas, rašytojas – buvo viena populiariausių Lietuvos asmenybių. Nacionalinę savo šalies literatūrą jis praturtino nesuskaitoma daugybe publikacijų. Ilgų kelionių po Rusiją, Švediją, Italiją ir net Ameriką poveikį patyręs Vaižgantas buvo apdovanotas tokia stipria dvasia, kad įvairios išorės įtakos tik atsispindėjo jame, niekaip nepakeisdamos jo tipiškos lietuviškos asmenybės. Ne veltui Kuzmickis[18] savo „Literatūros istorijoje“ apie jį parašė: „Lietuvių literatūroje Vaižgantas užima ypatingos svarbos vietą. Jo kūryba aukštos vertės. Savo šalies meninei literatūrai jis suteikė daugiau gyvybingumo ir kūrybingumo, įnešė daugiau idealizmo.“
Nors tokia asmenybė kaip prelato Tumo-Vaižganto gali būti suvokiama tik visa savo apimtimi, čia mes aptarsime nedidelę jo literatūrinės veiklos dalį.
Jei pripažįstame, kad „Pragiedruliai“ yra jo reikšmingiausias kūrinys, tai matome, kad šio autoriaus įkvėpimo šaltinis yra gimtieji namai ir Lietuvos gamtos vaizdai. Vaižgantas rašo: „Lietuviška aplinka yra maloni ir jauki ne vien dėl savo įvairovės, bet ir dėl to, kad šioje be galo savitoje šalyje visa alsuoja paslaptimi. Jos gamtoje glūdi vienatinis, pilnas ir neatšaukiamas senovės laikų liudijimas: tu privalai išmokti perskaityti jos puslapius.“
Vaižganto „Pragiedruliuose“ atrasime XIX a. Lietuvos gyvenimo raidos kroniką. Regis, lietuviškas kaimas skendi idealioje šviesoje, ir Vaižgantas knygos puslapiuose pasirodo kaip švelnus, idiliškas grubios ir plikos tikrovės priešininkas.
Visi šio rašytojo kūriniai paremti nepajudinamu optimizmu. Nuolatinės jo raštų temos – sąžiningumas, darbas, tvarka, pažanga. Bet literatūrinės vertės prasme viską persmelkianti tipiškai lietuviška dvasios sąranga paverčia jo kūrybą originalia ir, ko gero, labiausiai pasigėrėtina.
Kaip vieną geriausių jo kūrinių paminėkime „Dėdes ir dėdienes“; šioje apysakoje nuostabiai pavaizduotas Mykoliuko personažas – pagyvenusio viengungio, svajotojo, svetimo realiam pasauliui, tarsi jis gyventų kitoje tikrovėje. Apysaka išleista 1930 m.
Tačiau Vaižgantas iki galo neužbaigė nė vieno savo kūrinio. Netgi „Pragiedruliai“ – 1918–1920 m. pasirodę trimis tomais, kurių pirmos dalies veiksmas vyksta Žemaitijoje, o antros – Aukštaitijoje, pasakoja istorijas, kurių negalėtume pavadinti užbaigtomis. Matome vieną po kito slenkančius visiškai pasklidus vaizdus, siejamus tos pačios lyrinės tonacijos. Dauguma šių vaizdų kupini nepaprasto grožio, pavyzdžiui, žiemos aprašymas vieno tomo pradžioje.
Kritikai pastebėjo, kad šis kunigas rašytojas suvokia gyvenimą kaip kino filmą, kaip vieną po kito einančias skirtingų paveikslų serijas. Jis greitosiomis išskleidžia siužetą, skubiai peršoka nuo vieno dalyko prie kito, sutelkia dėmesį prie trečio, beveik pamiršęs ankstesnį. Toks nelygus pasakojimas atsispindi ir pačiame rašyme, kuris tai staigus, nerimastingas, tai švelniai lyriškas, tai sąmojingas ir pilnas humoro. Natūralus ir gaivus stilius labai patrauklus visų žanrų kūriniuose.
Vaižganto įtaka netruko pasklisti po visą šalį. 1911 m. jis leidosi į kelionę pas Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančius lietuvius, norėdamas surinkti lėšų, reikalingų padėti tvirtus šalies švietimo pamatus. Vėliau redagavo „Rygos balsą“, paskui visam laikui grįžo į tėvynę ir Kauno universitete užėmė Lietuvių literatūros katedrą.
Vaižgantas buvo nepaprastai aktyvus žmogus, sykiu romantikas ir realistas, turintis ypač gyvą temperamentą ir labai užjaučiančią širdį, kaip ir derėjo Kaune esančios Vytauto bažnyčios kunigui. Jis domėjosi liaudies kūryba ir priklausė pasakotojų iš prigimties padermei. Jo talentas, reikalui esant nevengiantis paradokso, buvo lyginamas su veržliai srūvančia upės tėkme. Grynos vaizduotės pagimdytuose kūriniuose valstiečių gyvenimas piešiamas tikroviškai, su stulbinančiu tikslumu. Būtent tokie puslapiai jį pavertė pirmuoju šalies prozininku.
Po Trispalve vėliava (pradedant 1918 metais). Vincas Mykolaitis-Putinas
Pagrindinė Maironio poezijoje išreikšta mintis buvo ta, kad tauta turi prisikelti naujam gyvenimui. Dabarties laiko, atgimusios šalies poetui Putinui (gimusiam 1893 m.) rūpi kitokie idealai. Šis autorius įkūnija tai, ką pavadinsime subjektyvumo tendencija.
Putinas visus dalykus mato per savo asmeninių vizijų prizmę, todėl išorinis pasaulis jam galiausiai tėra pretekstas atskleisti savo jausmus ir išsakyti savo mintis.
Menininko raidoje pirmiausia pastebimas laipsniškas perėjimas nuo ankstyvųjų eilių prie simbolizmo. Šia prasme lemiamos reikšmės jam turėjo Šveicarijoje ir Miunchene praleisti metai. Daugelis to laiko Putino eilėraščių pilni pesimizmo, o retkarčiais audringi proveržiai atidengia neramią sielą. Vėlesniais metais poetas sugrįžta prie klasikinio formos ir raiškos paprastumo. Vaizduotės pavidalai matomi aiškiau, ir tai jam leidžia nuosekliau juos išdėstyti.
Nuo jaunystės lyrikos Putinas toliau pasuko prie dramos, paskui – prie mažesnių prozos kūrinių. Misterijoje „Nuvainikuota vaidilutė“ autorius siekia suvokti ir atskleisti savo tautos paskirtį ir likimą. „Valdovo sūnus“ – tai tragedija apie herojiškus senovės laikus, kurioje veikia stiprių aistrų žmonės.
Šios pjesės centre – ambicingas ir žiaurus despotas Krūšna, kuris, nužudęs teisėtą valdovą, užgrobia sostą. Savo sūnų Gytį jis augina kartu su nužudytojo sūnumi. Bet politiniai priešai pagrobia abu berniukus; jie auga toli nuo Krūšnos, o po kelerių metų sukyla prieš jį. Jaunuoliai įkalinami, ir pas Krūšną atvestas Gytis taip supykdo tironą, kad šis išsitraukia kardą ir jį mirtinai sužeidžia. Tik tada Gytis atpažįsta savo tėvą; tą pačią akimirką tėvas atpažįsta sūnų. Despoto tėviški jausmai paima viršų, bet jau per vėlu. Gytis miršta, ir dabar savo sūnų nužudžiusio Krūšnos akyse jo karalystė ir galybė pasirodo nieko vertos. Ką tik išgyventa tragiška akimirka nubraukė visas žemiškas vertybes.
Putinas jau buvo patraukęs skaitytojų dėmesį savo lyriniais kūriniais, dramomis ir keliais trumpesniais proziniais pasakojimais, kai 1933 m. jo trijų tomų romanas „Altorių šešėly“ sulaukė tokios sėkmės, kaip joks kitas panašaus pobūdžio kūrinys Lietuvoje. Sėkmę nulėmė gyva ir visiems suprantama kalba, nes Putinas, skirtingai nuo kitų rašytojų, jos neapsunkina tarmybėmis; prie sėkmės prisidėjo ir naujoviškas siužetas. Romano veikėjas – jaunas kunigas Liudas Vasaris, kurį kunigystė slegia; jo gyvenimo situacijos analizuojamos originaliai ir drąsiai.
Kalbant apie meninę pusę, reikia pasakyti, kad šis kūrinys yra pirmas išties psichologinis lietuvių literatūros romanas. Jis parašytas nepaprastai įkvėptai, brėžiami ryškūs personažų charakteriai, kurie puikiai atsiskleidžia dialoguose. Veiksmas daugiausia išryškina vidinį herojaus gyvenimą.
„Krizė“, kitas to paties rašytojo romanas, tiria pokyčius, kuriuos dabartinė tikrovė sukėlė visose žmogaus veiklos srityse, – ne tik Lietuvoje, bet ir kitur.
Literatūra nėra vienintelė Mykolaičio-Putino veikla. Jis buvo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas[19]; tuo pat metu, užėmęs buvusią Vaižganto katedrą, profesoriauja Kauno universitete; poeto, romanisto, dramaturgo, literatūros kritiko ir istoriko lyrika egocentriška („Tarp dviejų aušrų“, 1927, ir „Keliai ir kryžkeliai“, 1936), visas gyvenimo tikrovės problemas traktuojanti griežtai individualistiškai. Jo lyrinei poezijai, kaip ir prozai, būdinga jausmo ir minties gelmė, pasižyminti dideliu žmogaus širdies, kurioje be perstojo grumiasi žemiškos ir dieviškos jėgos, pažinimu.
Poetai modernistai
Pokarinės kartos lietuvių lyrikos bendras bruožas yra tamsus pesimizmas. Žmogaus egzistencija suvokiama kaip našta, jos keliamų iššūkių analizė įmantri. Kalbant apie požiūrius ir mąstymo būdus, ankstesni glaudūs ryšiai su prieškariu nutraukti. Aiškiai matoma vakarietiškų srovių įtaka; Lietuvoje atgarsį rado ne tik simbolizmas, bet ir futurizmas ir ekspresionizmas. Šių naujų tendencijų rezultatas yra futuristų grupės, kuriai vadovavo Kazys Binkis, susikūrimas.
1893 m. gimęs Binkis pirmiausia išleido eilėraščių rinkinį („Eilėraščiai“, 1920). Rinkinio klasikinės formos eilėraščiuose apdainuojama gamta, gėlės, paprastas gyvenimas, švelnūs jausmai, bet jiems trūksta gelmės. Tačiau su antruoju rinkiniu („Šimtas pavasarių“[20], 1926) Binkis pasireiškia kaip lietuvių futuristų, susibūrusių aplink „Keturių vėjų“ žurnalą, vadas.
Šiuo metu Binkis jau nebe futuristas. Per visą šį laiką jis parašė kelias knygas vaikams. Šįmet sėkmingai išbandė teatrinį žanrą.
Binkio kaip modernisto pavyzdys patraukė nemažai sekėjų. Čia paminėkime Juozą Tysliavą, kuris buvo gana artimas futuristų rateliui, bet niekada nebuvo produktyvus jo narys.
Jurgis Savickis (gimęs 1891 m.) – tai rašytojas, kuris apibendrino ir geriausiai išreiškė modernistinį judėjimą: rafinuotas estetas, dviejuose rinkiniuose „Šventadienio sonetai“ (1922) ir „Ties aukštu sostu“ (1928) atsiskleidęs kaip novelės meistras.
Savo mokyklos niekada nenorėjęs sukurti Savickis kai kurių intelektualų vadinamas žymiausiu tarp pokario lietuvių modernistų. Jis stebi gyvenimą aštriu žvilgsniu, jį vaizduoja naujoviškai ir labai originaliai ir dažnai pasiekia įspūdingo poveikio.
Faustas Kirša (gimęs 1891 m.) išleido lyrinės poezijos rinkinių („Aidų aidužiai“, 1921; „Giesmės“, 1934; „Maldos ant akmens“, 1937). Tai poetas simbolistas, kartais uždarokas, bet gilus. Jo satyrinė poema „Pelenai“ (1930) yra geriausias šio žanro pavyzdys naujojoje lietuvių literatūroje.
Kirša pirmiausia sukilo prieš savo pirmtakų, jo požiūriu, pernelyg aiškią klasikinę poeziją. Jis norėjo sudominti skaitytojus ne tikslia mintimi, ne ryškiais įvaizdžiais, bet tuo, kaip sako Verlaine’as, kas „miglota ir laku“[21].
Kiršos poezija pasižymi intelektualistine ambicija, tačiau mes turime pripažinti, kad jo minties raiška sunkiai suvokiama. Drįstume ją palyginti, mūsų nuomone, su minties nuoskilomis, vos vos sužibusiomis autoriaus sąmonėje. Bent jau forma išlieka nepakitusi. Vis dėlto Kirša geba pastebėti tikrovę, kasdienį gyvenimą, kuris dažnai nusipelno griežtokų poeto žodžių. Todėl ir poema „Pelenai“ vertinama kaip išskirtinis jaunosios lietuvių literatūros kūrinys.
Pastaruoju metu matome atgijusias poeto simpatijas klasikinės poezijos meistrams, bet jo paties eilėraščiai, kaip ir anksčiau, tebelieka asketiški, intelektualūs ir perdėtai rimti.
Jaunieji poetai
Iš jauniausios kartos rašytojų pirmiausia turime paminėti poetus. Jonas Kossu-Aleksandravičius (gimęs 1904 m.) savo rinkiniuose „Eilėraščiai“ (1932), „Imago mortis“ (1934), „Intymios giesmės“ (1935), „Užgesę chimeros akys“ (1937) pasirodo kaip subtiliausios formos ir minties poetas simbolistas.
Skaitytojai turėjo pastebėti, kad mes iki šiol nepiktnaudžiavome citatomis. Bet čia mums atrodo svarbu pateikti bent vieno trumpo Aleksandravičiaus eilėraščio vertimą: ne vien tam, kad supažindintume su autoriumi, bet dėl to, kad šis eilėraštukas yra tipiškas pavyzdys kažin ko neaiškaus, paslaptingo, drįsčiau pasakyti – neišbaigto, kokia mūsų, vakariečių, akimis beveik visada atrodo lietuvių literatūra, ypač – poezija.
De l’automne et du chien
Loin, au delà des mers bleues,
Au delà des forêts et des vallées,
Par sa marâtre, de chez elle
Une princesse fut chassée.
L’automne, la pluie – et si timide
Hurlait le chien…
Et la princesse était blonde
Et ses yeux bleus comme le lin…
Loin, au delà des mers bleues,
Au delà des forêts et des vallées,
Par sa marâtre, de chez elle
Une princesse fut chassée.[22]
Kitas poetas – Bernardas Brazdžionis (gimęs 1907 m.) parašė labai gražių eilėraščių: pranašiško ir drauge modernaus skambesio, įkvėptų nacionalinės tradicijos ir didžiųjų Biblijos poetų. Jo rinkiniai: „Amžinas žydas“ (1931), „Krintančios žvaigždės“ (1933), „Ženklai ir stebuklai“ (1936).
Antanas Miškinis (gimęs 1905 m.) daugiausia išreiškia patriotinius jausmus ir dar neišnaudotomis folkloro galimybėmis stengiasi suteikti poezijai naują impulsą.
Žinome, kad archajiški ir saviti kaimo papročiai traukė daugelio rašytojų dėmesį. Be mūsų jau išvardintų poetų, A. Miškinis jiems paskyrė geriausią savo kūrybos dalį. Bet į tuos papročius jis žvelgia kitomis akimis nei jo pirmtakai. Savo eilėraščiuose šis autorius valstiečių papročius ir darbus vaizduoja jų neaukštindamas, be mažiausio graudulio, bet su šiems laikams labiau derančiu lengvu sarkazmu; nepaisant puikiai parašytų eilių, jis šiek tiek sumenkina Nemuno krašto gyventojus.
Stasys Anglickis (gimęs 1905 m.) savo eilėraščių rinkiniuose seka filosofinės poezijos tradicija, tik su trupučiu jausmingumo.
Salomėja Nėris (gimusi 1904 m.), priešingai, yra lyrinės prigimties, tiesiogiai aprašo savo sielos virpesius ir gyvenimo įvykius. Ji išleido rinkinius „Anksti rytą“ (1927), „Pėdos smėly“ (1931), „Per lūžtantį ledą“ (1935), „Diemedžiu žydėsiu“ (1938).
Teofilis Tilvytis kultivuoja satyrinę poeziją, o Stasys Santvaras artimas simbolizmui; tuo tarpu Kaziui Borutai rūpi socialiniai klausimai.
Gamtos jausmo nuspalvintiems kitokios dvasios Beno Rutkūno[23] ir Kazio Inčiūros eilėraščiams būdingos tos savybės, kurias mes paprastai priskiriame poezijai.
Pagaliau Vytautas Sirijos Gira, kuris ypač domisi didelio modernaus miesto gyvenimu.
Versta iš: Jean Mauclère. PANORAMA DE LA LITTERATURE LITHUANIENNE CONTEMPORAINE. – Paris: Editions du Sagittaire, 1938.
[1] Autoriaus rašyba.
[2] Danielius Lorenzas Salthenius (1701–1750) – švedų kilmės teologijos profesorius Karaliaučiaus universitete.
[3] Gottholdo Ephraïmo Lessingo (1729–1781) estetikos traktatas „Laokoontas“ („Laokoon“) parašytas 1766 m.
[4] „Pričkaus pasaka apie lietuvišką svodbą“.
[5] Tiksli citata: „Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?“ (Baranauskas A. Rinktinė. – Vilnius: Baltos lankos, 2001. – P. 31).
[6] Tiksli citata: „Ne teip staugia platus plentas, gniaužtas diližonais, / Kaip vaitoja mūsų žemė po svetimais ponais“ (Ten pat. – P. 55).
[7] „Neintveiksi, sūnau šiauros: mūsų širdys tvirtos“ (Ten pat. – P. 54).
[8] Autorius A. Baranausko Anykščių klėtelėje lankėsi 1930 m. rugsėjį. Žr. Mauclère J. Lietuvos žmonės ir keliai // Metai. – 2023. – Nr. 7. Iš prancūzų k. vertė G. Dručkutė.
[9] J. Mauclère’o pateikta informacija ne visai tiksli: J. Basanavičius gimė Bartninkų valsčiaus Ožkabalių kaime; pradinį išsilavinimą gavo pas kaimo mokytoją ir Lukšių mokykloje; 1868 m. buvo priimtas į Marijampolės miesto keturklasę mokyklą. Prieš pereidamas į mediciną, metus studijavo Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultete.
[10] 1905 m. J. Basanavičius buvo Didžiojo Vilniaus seimo iniciatorius, vienas organizatorių ir pirmininkų.
[11] Apie autoriaus apsilankymą pas J. Basanavičių žr. Mauclère J. Po blyškiu Lietuvos dangumi. – Vilnius: Žara, 2023. Iš prancūzų k. vertė G. Dručkutė.
[12] Tiksli citata: „Ėmiau skubiai vartyti „Aušrą“ ir… neprimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi… Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių ant sienos mano kambarėlio… rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: „O tu, paklydėli, kur ikšiol buvai?“ (Kudirka V. Poezija, proza, publicistika. – Kaunas: Šviesa, 1990. – P. 243).
[13] Greičiausiai turimas omenyje lietuvių liaudies dainų rinkinys „Kanklės“, dviem sąsiuviniais išleistas 1895–1899 m.
[14] Eilėraštis „Tautiška giesmė“ kartu su natomis išspausdintas „Varpo“ žurnale 1898 m. rugsėjo 15 d.
[15] „Tėvynės varpai“ buvo vienas „Varpo“ žurnalo skyrius. Čia, matyt, turimas omenyje eilėraštis „Varpas“.
[16] Autoriaus rašyba: slapyvardis su poeto vardu.
[17] „Skaitiniai apie teisingumą ir teisę“.
[18] Zigmas Kuzmickis (1898–1976) – lietuvių filologas ir pedagogas. 1931–1934 m. išleido gimnazijoms skirtą pirmą gana išsamią penkių dalių „Lietuvių literatūrą“. Parašė atsiminimų apie Vaižgantą, Balį Sruogą, Vydūną, Joną Jablonskį.
[19] 1933–1937 m. V. Mykolaitis-Putinas buvo Lietuvos rašytojų draugijos pirmininkas.
[20] Originalus pavadinimas – „100 pavasarių“.
[21] Paulio Verlaine’o (1844–1896) eilėraščio „Poezijos menas“ („Art poétique“, parašytas 1874 m., paskelbtas rinkinyje „Kadaise ir neseniai“ („Jadis et Naguère“, 1885) viena pirmo posmo eilutė: „Lai muzika tau bus svarbiausia, / Todėl geriau eilutė nelygi, / Ore tokia miglota ir laki, / Kad jos ir svorio nepajausi“ (žr. Hieronymus. – Nr. 5. – 2018. – P. 24. Iš prancūzų k. vertė Lanis Breilis (Linas Rybelis).
[22] Apie rudenį ir šunį
Toli, už marių mėlynųjų,
Už šilo, už laukų,
Karalaitę pamotė išgujo,
Išgujo iš namų…
Ruduo, lietus ir šuo ten kaukė,
Nedrąsiai, patylom,
O karalaitė buvo šviesiaplaukė,
Akim kaip linas mėlynom…
Ir niekam, niekam nerūpėjo
Nei karalaitė, nei šuva,
Tik beržas nuo lietų ir vėjų
Raudojo rauda nesava: –
Toli, už marių mėlynųjų,
Už šilo, už laukų,
Karalaitę pamotė išgujo,
Išgujo iš namų…
Aistis J. Raštai. – T. 1. – Chicago: Ateities literatūros fondas, 1988. – P. 41. Vertime praleistas trečias posmas, vertėjas nenurodytas.
[23] Benediktas Rutkūnas-Rutkauskas (1907–1975) – kelių poezijos rinkinių, novelių ir apsakymų knygos autorius, vertėjas, pedagogas.