Genovaitė Dručkutė. Mūsų literatūra bičiulio akimis
2025 m. Nr. 3
Prancūzų rašytojo ir žurnalisto Jeano Mauclère’o (1887–1951) kūryboje atskirą grupę sudaro lietuviškos tematikos knygos, liudijančios daugiau kaip trisdešimt metų trukusį jo domėjimąsi mūsų šalimi, gilinimąsi į jos praeitį ir dabartį, užmegztus artimus ryšius su lietuviais. J. Mauclère’as paliko kelionių aprašymų, parašė istorinių apybraižų, romanų, išvertė pasakų, o viena iš dešimties jo parašytų knygų – „Dabartinės lietuvių literatūros panorama“[1], kurios kelis skyrius šiame „Metų“ numeryje pateikiame lietuviškai.
Knygos pradžioje J. Mauclère’as nurodo konkrečią paskatą imtis plačios lietuvių literatūros apžvalgos – XX a. pirmos pusės Prancūzijoje labai išpopuliarėjusias užsienio literatūrų istorijas. Joms pradžią davė Gustave’o Lansono įkurta mokykla ir žurnalo „Nouvelle Revue Française“ redaktorių pastangos. Šie mokslo populiarinimo veikalai buvo skirti smalsiai ir išsilavinusiai publikai, besidominčiai literatūros ir, žvelgiant plačiau, kultūros naujienomis[2]. J. Mauclère’as kaip tik ir nusitaikė į tokius skaitytojus: „Serijos „Dabartinės literatūros panorama“ sėkmė mus skatina paskleisti lietuvių literatūrą ne tik jos nežinančiai Prancūzijos publikai, bet ir ne ką daugiau išmanantiems pasaulio intelektualams. Tai daugeliu atžvilgių įdomus sumanymas, kurio neabejotinai buvo verta imtis“[3]. Autoriaus įsitikinimu, skaitytojus turėjo patraukti unikalus Lietuvos sugebėjimas per ilgus nepalankios politikos ir priespaudos amžius neprarasti savo tapatybės, išsaugoti kalbą ir atmintį apie šlovingą praeitį, papročius ir tradicijas, subrandinti dvasios turtus – tautosaką ir grožinę literatūrą.
Tokia apžvalginė knyga – įkvepianti užduotis, kurią įgyvendinant prireikė ne tik autoriaus turimų žinių, bet ir žmonių, puikiai mokančių lietuvių kalbą ir išmanančių jos literatūrą, pagalbos. Pratarmėje paminėtos Petro Klimo, Antano Vaičiulaičio, Victoro Jungfero[4] pavardės; tikėtina, kad pagalbininkų būta gerokai daugiau. Vertingų žinių galėjo suteikti lietuvių rašytojai, žurnalistai, su kuriais buvo artimai bendrauta Lietuvoje ir Prancūzijoje. Ir reikia pasakyti, kad, nepaisant vienos kitos smulkmenos, J. Mauclère’as, atsargiai sverdamas savo nuomones ir požiūrius, puikiai įgyvendino išsikeltą užduotį ir prancūzų skaitytojams pateikė tikrovišką, objektyvią lietuvių literatūros istoriją.
„Dabartinės lietuvių literatūros panoramos“ įžanginiuose skyriuose skaitytojai supažindinami su lietuvių kalbos ypatumais ir folkloru. J. Mauclère’o nuomone, viena iš pačios lietuvių tautos ir jos tapatybės išlikimo prielaidų yra kalba, ko gero, pati seniausia iš visų Europoje vartojamų kalbų, kurios archajiškumą lėmė tai, kad tautos branduolys nuo neatmenamų laikų gyveno gana kompaktiškoje teritorijoje. Ją nuo išorės poveikio patikimai saugojo „tankiausi Europoje“ miškai, pelkės, upės ir ežerai. J. Mauclère’as, sekdamas vokiečių ir prancūzų filologų ir lingvistų darbais, pabrėžia, kad lietuvių kalba, nebūdama nei slaviška, nei germaniška, priklauso atskirai indoeuropiečių kalbų grupei; ji esanti neišsenkamas tyrimų šaltinis visiems kalbininkams. Stulbina šios kalbos turtingumas, gebėjimas lanksčiai prisitaikyti prie įvairiausių žmogaus gyvenimo ir veiklos aplinkybių. Akcentuojamas kalbos sudėtingumas: septyni linksniai, trejopas skaičius, asmenavimo sistema, sinonimų, deminutyvų, onomatopėjų, judėjimą, giminystės ryšius išreiškiančių žodžių gausa; daugybė prielinksnių ir priešdėlių leidžia sudaryti naujus žodžius, reikalui esant net pakeičiant žodžio šaknį. Nepastovus, nuo vietos žodyje priklausantis kirtis vaizdingai palyginamas su „paukščio skrydžiu nuo pirmo iki paskutinio skiemens“[5].
Ne per didžiausios apimties „Dabartinės lietuvių literatūros panoramoje“ lietuvių folklorui skirta nemenka vieta. Tai neturėtų stebinti, nes knygos autoriui artimas romantizmo epochoje suformuluotas požiūris į tautosaką kaip į integralią nacionalinės literatūros dalį. Nuo pat kūrybinio kelio pradžios J. Mauclère’as domėjosi prancūzų ir kitų tautų dainomis, pasakomis, legendomis, senosiomis tradicijomis ir papročiais[6]. Su lietuvių liaudies dainomis jis pirmą kartą susipažino dar 1911 metais iš vokiškų Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmanno vertimų[7]. Dainos, J. Mauclère’o akimis, yra nepaprastas lietuvių lobis, juos išskiriantis iš kitų tautų; dainų gausa ir įvairovė „pritrenkianti“, „gluminanti“; esama daugybės tos pačios dainos variantų. Kiekviena daina – tai daugiausia minorinės tonacijos nedidelė paprasta ir naivi drama; jose dažnas dialogas. Pasikartojančios dainų temos: šeimos santykiai, gamta, gedulas, jūra; įdomi J. Mauclère’o mintis, kad lietuvių dainose meilė – veikiau liūdesio negu džiaugsmo šaltinis. Dainose atsispindi tautos dvasia, jos žmonių papročiai, moralė, gyvensena, gamta. Knygos autorius, be abejo, remdamasis abiejų viešnagių Lietuvoje įspūdžiais, pamini, kad ratelius ir šokius lydinčios dainos „gyvuoja ir mūsų dienomis“; senasis palikimas be vargo prisitaiko prie naujo gyvenimo sąlygų: „bėgant amžiams tauta išsaugojo savastį ir nenutolo nuo savo šaknų“[8]. Aptardamas dainas, autorius jas atskiria nuo raudų – ypatingo dainuojamosios tautosakos žanro. Jo žodžiais tariant, raudos užima tarpinę vietą tarp dainų ir poetinės prozos; jų daugiausia išlikę Dzūkijoje.
Pasakų, kaip ir dainų, įvairovė taip pat labai didelė, jų nepajėgia aprėpti visi žinomi rinkiniai. Tačiau J. Mauclère’as, Vakarų kultūros lauke plačiai žinomas pasakas lygindamas su lietuviškomis, teigia, kad lietuvių pasakoms būdinga rudimentinė forma, be aprašymų ir išplėtoto siužeto. Anonimais likusiems pasakotojams užteko schematiškos fabulos, paprasto aplinkybių, įvykių ir veikėjų išdėstymo. Lietuvių pasakos nė iš tolo neprimena puošnių, spalvingų, žaižaruojančio stiliaus arabų, indų ar prancūzų pasakų. Kad ir kokios būtų, pasakos yra savaip sintetinis žanras, todėl sunku atpažinti, kas jose grynai lietuviška, o kas perimta iš kitų, artimesnių ar tolimesnių, tautų. J. Mauclère’as atranda įdomių sąsajų su „keliaujančiais“ siužetais, pavyzdžiui, su helėnų legendomis, pirmiausia tomis, kuriose įvyksta metamorfozės – žmonių virsmas gyvūnais ir paukščiais. Anot jo, lietuviškos „melų“ pasakos taip pat esančios graikiškos kilmės, į LDK teritoriją jas atnešę vokiečių minezingeriai. Įžvelgiama šiokia tokia prancūzų ir vokiečių herojinių epų įtaka: narsūs riterių žygiai, burtininkai, užkeikti miškai, stiklo kalnai su užkerėtomis karalaitėmis. Archainis gyvatės mitas menkai paveikęs lietuvių protėvių vaizduotę, išskyrus nebent „Eglę žalčių karalienę“ – vieną gražiausių ir labiausiai jaudinančių lietuviškų pasakų.
Nepaisant bendrų ištakų, lietuvių pasakos pasižymi ir ryškia nacionaline specifika: daugelyje jų vyrauja tikėjimas dvasiomis ir velniais; itin lietuviškas motyvas – velnią persekiojantis Perkūnas. J. Mauclère’as pamini, kad daug šio tipo pasakų yra surinkęs ir išleidęs Jonas Basanavičius. Be velnių, kiti dažnai sutinkami personažai – raganos, moterų pavidalu pasirodančios gerosios ir piktosios laumės, aitvarai, kuriuos žemaičiai vadina kaukais.
Knygos autorius aptaria ne tik pasakas, bet ir legendas – žmonių atmintyje gyvuojančius pasakojimus apie kokią nors vietovę, ežerą, kalvą ar piliakalnį, asmenį ar ryškų įvykį. Padavimai ir legendos maitina praeities ir dabarties rašytojų kūrybą; vienas iš daugelio pavyzdžių – Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Dainavos šalies žmonių padavimai“.
Skyrius apie tautosaką užbaigiamas mokslininkų pastangų ir folklorinio sąjūdžio apžvalga. Nuo pat XIX a. pradžios imta kaupti, saugoti ir tirti lietuvių folkloro lobius. Šioje srityje labai reikšmingi vokiečių filologų, taip pat Filipo Fortunatovo, Jano Baudouino de Courtenay, Augusto Roberto Niemio darbai. Beveik tuo pačiu metu į šį sąjūdį įsitraukė ir lietuviai – Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, broliai Antanas ir Jonas Juškos, Adolfas Sabaliauskas ir daugelis kitų tautosakos rinkėjų. Prisimenama vilnietiškos Lietuvių mokslo draugijos veikla, Kauno Vytauto Didžiojo universitete ėjęs tęstinis leidinys „Tauta ir žodis“, Lietuvos tautosakos archyvo leidžiami „Tautosakos darbai“ ir jau pasirodę dešimt „Mūsų tautosakos“ tomų.
Lietuvių literatūros ir – plačiau žvelgiant – raštijos panorama toliau dėliojama nuosekliai chronologiškai, pradedant nuo pirmosios knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“, apžvelgiant vėliau kūrusių literatų (Pilypas Ruigys, Jonas Bretkūnas, Konstantinas Sirvydas, Mikalojus Daukša, Dionizas Poška, Simonas Stanevičius, Silvestras Teofilis Valiūnas, Motiejus Valančius, Antanas Strazdas…) palikimą, išskiriant ir išsamiau aptariant „didžiuosius vardus“, kurių dalis pateikiami šiame vertime. Literatūros raida dėstoma istoriniame ir kultūriniame kontekste, kuriame išryškinami svarbiausi momentai: carinės Rusijos priespauda, XIX a. sukilimai, spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas ir knygnešystė, kultūros atgimimas XX a. pradžioje, nepriklausomybės paskelbimas. Taigi prancūzų skaitytojai vienu metu gauna dvigubą, ne tik literatūros, bet ir istorijos bei kultūrinių pokyčių panoramą.
Į savąjį literatūros pasakojimą J. Mauclère’as įtraukia kitomis kalbomis kūrusius lietuvių kilmės rašytojus: Adomą Mickevičių, Jurgį Baltrušaitį, Oskarą Milašių. Lenkiškai rašiusį A. Mickevičių jis pavadina vienu didžiausių XIX a. Europos poetų ir kiek netikėtai sugretina su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu: rašytojo poemose ir dailininko paveiksluose apstu „simbolių ir alegorijų“[9]. A. Mickevičiaus poemos ir eilėraščiai kupini lietuviškos dvasios, jie įamžina gimtojo krašto aplinką, papročius, tikėjimus. Poeto vaizduotėje Lietuva visiems laikams išliko kaip „pažadėtoji žemė“. Poema „Ponas Tadas“, kurioje A. Mickevičius įvardija savo tapatybę, parašyta „su tokiu talentu, jaudinančiu tikrumu, giliu nuoširdumu, kad net po šimto metų tebelieka tikslus Lietuvos atspindys. Čia matome jos miškus ir medžiokles, taikią kasdienybę, girių tankmėse besislepiančius laukinius žvėris ir – Napoleono žygio trumpam sužadintas nepriklausomybės viltis“[10].
- Mauclère’as su šiokia tokia nuostaba konstatuoja, kad nemažai poetų ir kritikų J. Baltrušaitį laiko reikšmingiausiu dabarties lietuvių poetu, ir priduria: „Aš mielai pritarčiau tokiam vertinimui, nors kai kuriais atvejais jis man atrodo pernelyg paprastas, jeigu Baltrušaitis geriausių savo kūrinių nebūtų parašęs rusiškai ir neparėmęs savo tautos tais laikais, kai jai labiausiai reikėjo sutelkti apie save visus didžiuosius protus“[11]. Šiaip ar taip, J. Baltrušaitis – puikus originalus poetas; norėdamas suartėti su savo žmonėmis, jis parengė keturias eilėraščių lietuvių kalba knygas, kurios netrukus bus išleistos.
Prancūzų kalba kūręs O. Milašius – dar originalesnis, jokiai klasifikacijai „nepaklūstantis“ poetas; jo „atvejis“ – visiškai unikalus. Keliose jam skirtose pastraipose J. Mauclère’as nupiešia išraiškingą žmogaus ir kūrėjo portretą. Šis „atvykėlis paryžietis“ įpratęs žvelgti į gyvenimo tikrovę su lengva ironija; po jo „aukšta kakta slypi visa Sorbona“ – didžiulis protas; jis ne tik puikiai moka „Clément’o Marot[12] kalbą“, bet ir geba diskutuoti apie „ateities tapybos privalumus“. J. Mauclère’as savo skaitytojams primena, kad iki 1925 m. vidurio O. Milašius ėjo oficialias Lietuvos atstovo Prancūzijoje pareigas, ir pasiuntinybės darbuotojai vis dar nepamiršo atkaklios poeto laikysenos ginant savo šalies interesus diplomatų debatuose.
Iš visos įvairiapusės O. Milašiaus kūrybos J. Mauclère’as išskiria poeziją, kuri jį iškelia į pačių didžiausių prancūziškai rašančių poetų gretas. Kai kurie eilėraščiai, kaip „Nakčia sustojusi karieta“[13], su nepaprastu intensyvumu atveria senosios Lietuvos praeitį. O. Milašius vienas pirmųjų „lanksčia, gaivia tarsi Žemaitijos ežerai kalba, su išmoningai įterptomis tarmybėmis“[14], supažindina prancūzų skaitytojus su lietuvių folkloru. Ypatingo dėmesio verta ir drama „Migelis Manjara“[15], kurioje visiems žinomą Don Žuano temą poetas pavertė giliu filosofiniu kūriniu.
Įdomu tai, kad šioje lietuvių literatūros apžvalgoje atskirai aprašoma viena moterų rašytojų grupė: Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana. J. Mauclère’o akimis, Žemaitės atvejis yra „unikalus jos tautos ir galbūt kitų šalių literatūroje“[16]. Jis kviečia savo skaitytojus įsivaizduoti paprastą neturtingą valstietę, beveik savamokslę, kuriai iki penkiasdešimtųjų gyvenimo metų rūpėjo vien šeima, namai, ūkis ir lauko darbai. Žemaitę, gimusią lenkiškoje aplinkoje, lietuviškai rašyti paskatino „Varpo“ bendradarbiai, nustebinti jos pastabumo ir originalaus mąstymo. Žemaitė rašo apie tai, ką geriausiai pažįsta: kaimo gyvenimą, valstiečių buitį, moters vargus; tikroviškai vaizduoja papročius, kuria ryškius, neretai groteskiškus paveikslus. Kaimiška Žemaitės kalba nepaprastai turtinga ir vaizdinga, todėl itin vertinama mokslininkų filologų. Prancūzijoje tokia rašytoja būtų vadinama „liaudiška“[17]. J. Mauclère’as atkreipia dėmesį ir į Žemaitės išvaizdą: valstietiškus drabužius, galvą dengiančią skarelę.
Tas pats „Varpas“ paskatino G. Petkevičaitės-Bitės pašaukimą. Ji įsitraukė į žurnalo veiklą, jame skelbė trumpus rašinius. Parašė romaną „Ad astra“, bičiuliavosi su Žemaite ir drauge su ja sukūrė kelias pjeses. Bitei labiausiai rūpėjo pedagoginiai, socialiniai ir politiniai klausimai.
Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėjusios seserys Sofija ir Marija Ivanauskaitės daugiausia domėjosi paprastų žmonių nelaimėmis ir vargais, bet joms nesvetima ir dvaro gyvenimo problematika. Sofija labiau linkusi į sentimentalumą, Marija – į natūralistinę raišką.
Šią moterų rašytojų grupę užbaigia Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana, palyginus su kitomis – labiausiai išsilavinusi rašytoja: mokėsi ne tik namie, bet ir Sankt Peterburge bei Šveicarijoje, vadovo mokyklai; už nuopelnus pedagogikos srityje 1922 m. jai suteiktas Lietuvos universiteto garbės daktaro vardas. J. Mauclère’as pabrėžia, kad M. Pečkauskaitė mokėjo lenkų, rusų, prancūzų ir vokiečių kalbas, bet „mąstė ir rašė“ lietuviškai. Būdama aštuoniolikos metų, „Varpe“ paskelbė pirmuosius rašinius, nors „savo išsilavinimu, savo idealistinėmis pažiūromis gerokai skyrėsi nuo to žurnalo ideologijos“[18]. Nuo kitų moterų rašytojų M. Pečkauskaitę skiria ne tik išsilavinimas, bet ir kultūrinis akiratis, leidžiantis plačiai traktuoti gyvenimo tikrovę. Jos kūryba, kuriai netrūksta autobiografiškumo, savo tematika ir problematika, humanistiniais idealais, giliu žmogaus sielos pažinimu, plastiška kalba labai praturtino lietuvių literatūrą. Apysaka „Sename dvare“ yra „vienas gražiausių“ šios literatūros kūrinių; pati rašytoja – „sunkiai klasifikuojama“, kad būtų galima ją priskirti prie kurios nors literatūrinės srovės.
Lietuvių literatūros apžvalga užbaigiama glaustu ano meto jaunųjų poetų ir prozininkų aptarimu.
[1] Mauclère J. Panorama de la littérature lithuanienne contemporaine. – Paris: Editions du Sagittaire, 1938.
[2] Naujausios literatūros apžvalgos pradėtos leisti 1925 m., ir iki 1938-ųjų pasirodė JAV, olandų, italų, Lotynų Amerikos, rusų, suomių, vokiečių, ispanų, anglų, taip pat prancūzų literatūrų „panoramos“. 1938 m. skaitytojai gavo progą susipažinti ne tik su lietuvių, bet ir su rumunų ir įvairiakalbe šveicarų literatūra. Šio tipo literatūros istorijos leidžiamos iki šiol, akcentuojama prancūziškai kalbanti Afrikos, Azijos, Okeanijos erdvė; vienas naujausių leidinių – 2020 m. pasirodžiusi Indijos vandenyno salų frankofonų literatūra.
[3] Mauclère J. Panorama de la littérature lithuanienne contemporaine. – P. 9.
[4] Victoras Jungferas (1893–1964) – vokiečių ekonomistas, sociologas, etnologas, 1925–1939 m. dėstė Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Parašė straipsnių apie lietuvių kalbą, istoriją, literatūrą, į vokiečių kalbą išvertė dainų, pasakų, padavimų, patarlių.
[5] Mauclère J. Panorama de la littérature lithuanienne contemporaine. – P. 15.
[6] Spaudoje ir atskiromis knygomis jis nuolat skelbė daugiausia vaikams ir jaunimui skirtas pasakas, regioninių legendų, Viduramžių istorijų įkvėptas trumpas noveles ir ilgesnius pasakojimus. 1936 m. išleido Pierre’o Rousseau iliustruotą rinkinį „Lietuviškos pasakos“ (Les Contes lithuaniens. – Paris: Fernand Lanore), kurį Thierry Laurent’as, knygos apie J. Mauclère’ą autorius, vadina „vienu gražiausių ir išbaigčiausių [šio žanro] rašytojo kūrinių“ (žr. Laurent T. Jean Mauclère (1887–1951). Une vie d’écriture. – Paris: L’Harmattan, 2011. – P. 50).
[7] Apie šią „knyginę“ pažintį pasakojama knygoje „Lietuvos žmonės ir keliai“ (Mauclère J. Gens et routes de Lithuanie. – Paris: A. Redier, librairie de la Revue Française, 1931. – P. 121–122).
[8] Mauclère J. Panorama de la littérature lithuanienne contemporaine. – P. 20.
[9] Ten pat. – P. 70.
[10] Ten pat. – P. 72.
[11] Ten pat. – P. 169–170.
[12] Clément’as Marot (1496–1544) – ankstyvojo prancūzų Renesanso poetas.
[13] „La Berline arrêtée dans la nuit“ (1922).
[14] Mauclère J. Panorama de la littérature lithuanienne contemporaine. – P. 172.
[15] „Miguel Mañara“ (1913).
[16] Mauclère J. Panorama de la littérature lithuanienne contemporaine. – P. 121.
[17] Ten pat. – P. 122.
[18] Ten pat. – P. 127.