Almis Grybauskas. Penki Ričardo Gavelio pasirodymai ant juodų ir baltų Vilniaus klavišų

2025 m. Nr. 3

Miesto opera

 

Miestas kaip fotografija. Praeiviai sustingę erdvėje, paukščiai ore, mašinos gatvėse. Pakrašty pasirodo Lolita, suskamba muzika. Jai praeinant viskas atgyja, žmonės žengia toliau, paukščiai skrenda ir plasnoja, mašinėlės juda savo greičiu. Jai praeinant matome, kad kone kiekvienoje tarpuvartėje šliundra Lolita glamžosi su vilniečiu: Vargaliu, vienu iš Jų, su kanuku ir taip toliau…
Ričardas Gavelis, grįžęs iš Druskininkų, sustoja ant Karoliniškių keteros. Žvelgia į apačioje išsidriekusį miestą. Sugriaudi orkestras. RG taria:
– Na, o dabar grumsimės!

[Pastaba režisieriui: „Tėvo Gorijo“ originale Rastinjakas sako: „A nous deux maintenant!“, kas pažodžiui būtų: „Dabar tarp mudviejų!“ Esama įvairių interpretacijų, galime paminėti Merabą Mamardašvilį, Alfonsą Nyką-Niliūną ir kitus.]

Pasigirsta skaitovų litanija:

Knygos atvežtos, kopijuotos, perrašytos ir perpasakotos…
Iš Amerikos, lenkiškos, vokiškos – DDR ir gotų šriftu,
ir rusiškos, dar carinės… Gautos perskaityti per naktį, pasiskolintos, negrąžintos…
Ta Respublikinė biblioteka: „Teksty“, „Divadlo“, „Dialog“, dar „Literatura na swiecie“, „Nowe ksiąžki“…
Lauktos, žinomos ar girdėtos: Džoisas, Folkneris, „Triukšmas ir įniršis“, Keruakas paskui lietuviškai ir Selindžerio šis bei tas… Tarp senienų rastas Selinas…
Na, Paul Celan, žinote, juber alles…

Muzika keičiasi. Neatsigręždama praeina Lolita.

RG laiškas Leonui Švedui:
– Sveikas, Leo,
juk lygiai taip ir mums, –
nors praėjo dešimtys metų, –
ir mums reikėjo tų pasaulio knygų,
ir jas gaudėm, rinkome ir platinom…
Tarpbibliotekiniu abonementu iš Varšuvos, iš Maskvos,
per Vengriją, amerikonus, su džinsais pakaitomis,
per „Draugystę“, antikvariatus, – visokiais būdais,
bet pasiekdavo mus, ir mes, – kaip tuomet Tu, –
tose knygose nugalėjom rusus.
Skaitėm ir mes Konfucijų:
– Jei sąžiningi ir kilnūs atstumiami,
vadinasi, šalį valdo banditai.
Jei negalima skelbt tiesos,
argi verta siekti karjeros.
Jeigu valdo mus svetimi,
negi galima jiems tarnauti…

Keičiasi, plaukia miesto vaizdai. Skamba rapsodas:

– Išeina atsargiai, pasišukuodami
ir pasitursindami, anot mūsų pradininko,
štai jie – gyvieji sostinės paminklai,
be kurių negyvos būtų gatvės.
Va Saunorius, apmyžęs Lenino paminklą
ir nebegrįžęs niekad iš psichuškės.
Algis Patackas, numigdavęs per tardymus
tuos rūmuos, į kuriuos svetingai kvietė Leninas.
Eustachijus Aukštikalnis, matai, „Vilniaus“ bare,
kur iš pavydo nužudytas Robertas
kokteilius pilsto.
Macaitis Saulius, filmą prisiminęs, jau net
į savo draugą nebežiūri.
Užtat Žiūraitis, žiū, su naujais džinsais
ir vedasi vėl naują ilgakinkę.
Ar ne Lolitą tik, – tuomet Bridžita buvo ji
Bardo pūstu sijonu ir papūstom lūpom…
Ar Džilda Mažeikaitė gal – ta bent pana,
kuriai nebent pati Lolita lygi…
Mečys Ščepavičius – Barzda,
dailiokų teatro „Duobėje“, „Maratone“ vaidinęs, –
piešia juos tušu,
„Gamza“ užgerdamas, – nebuvo kito vyno…
Vaizduotės scenoj užgiedos gaidys,
ir jie pranyks dar neišaušus rytui,
arba Nerim išplauks…

RG žiūri į Nerimi pasroviui tolstančius šešėlius:

– Vidinė laisvė, nesaistoma
pavidalų iškreiptų,
privalomų pareigybių,
formų, normų, tabu.
Tikriau gal – tik galimybė
išsilaisvint iš aplinkos,
gūsis aršaus, užlaužto
poreikio sklęsti ten,
kur sklendžia vėjas – dvasia,
kaip sklendžia tik atskirieji,
dažniausiai tik mintyse.
Iš melo, falšo, prievartos,
apsimetusios ateitim, –
akiduobės jos skylėtos
plakatuos baltais dantim, –
kur žingsnis kiekvienas sekamas,
kur alsuojama neviltim,
mintis – nematomas laisvės pagrindas
išlikti siekiant savim.

Mieste siautėja Fiziko diena. Įkaušusiam RG visos merginos įtartinai panėšėja į Lolitą, o priekvailis ir nerangus Dinas Zauras kartais sublizga beveik kaip Vilniaus Baziliskas. RG klaidžioja po miestą kaip po Dubliną, bet netyčia atranda jame koridos areną. Virš arenos iškilęs sostas, kuriame sėdi CK, kairėje – raudonųjų profesorių ložė, o dešinėje – rašytnamio / pisdomo tribūna. Arenoje grėsmingai įsiręžęs socrealizmo bulius, vienas jo aštrus ragas – „Tiesos“ dienraštis, kitas – žurnalas „Komunistas“, be pertraukos grojamas „Internacionalas“ ir panašūs šedevrai. Ant nepašertų sulysusių arklių išjoja pikadorai ir bando pasmaigstyt bulių modernesnėmis ietimis. Bet tas tik pasimuisto, o paskui pats puola juos. Jis parbloškia Vytautą Bložę ir trypia jį, vos pavyksta išgelbėti. Buliui besisukiojant, atsargiai, privengdami tiesioginio susidūrimo, banderiljerai smaigsto jam į sprandą netikėtų tekstų banderiles, kurių daugumą jisai nusipurto. RG mato, kaip į areną išbėga matadoras Sigitas Geda ir staigiai nusmeigia bulių. „Su gėrimu reikia gerti, o ne su kažkuo“, pagalvoja RG. Paskui patikslina: „Prie baro geriama su veidrodžiu.“ Ir juosta trūksta.

 

***

RG prie apleistos, griūvančios bažnyčios. Įsiklauso: vėjai švilpauja ir ulba čia kaip pučiamieji. Medžiai aplinkui girgžda, ošia ir šlama kaip klavišiniai. O viduje pasislėpęs Vilniaus Baziliskas groja mušamaisiais, pavinguriuodamas:

Esu tas, kas nesu.
Tiksliau gal: būnu tuo, kuo nebūnu.
Ne. Tai tik žodžių tūnės,
tenėsiai ir kliedesiai…

Taip! Veidrodžius į save!
Pamatysite ko nematę,
ko nė nenutuokėt esant
savy, viduriuose!

Tą šešėlį šviesos briaunoj,
tą tarp atvaizdo ir tarp atspindžio,
tą regos prabangoj
slepiamą šlykštų krešulį.

Mažas tik netikmuo,
veik nepastebimas tikrumas,
trukmė tarp ne ir vos vos
įžvelgiamo bjaurumo…

RG vis labiau įsijaučia, pradeda pritarti, ima improvizuoti:

O galbūt ir taip, ir ne,
nes aš esu kažkas kitas,
nepriklausantis nuo savęs,
o tas kitas – vėl aš,
kito tik sumanytas?

Bet gal vis dėlto ne,
palikime tai atsargai,
išsaugodami prasmes,
o kartu ir save
galbūt…

Ištinka staigus Argentinos literatūros proveržis, genamas toreadoro Valdo Petrausko. Net iš pisdomo aidi tango „Cenzūros toks švelnus prisiglaudimas“, daiktu, panašiu į lazdelę, diriguoja Baltakis, šįkart nė neuostęs baltakės. Paskui mikrofoną perima Profesorė Su Ašara Balse:

– Ak, lakštingėli,
tu pilkasai mūs,
gražiai taip giedi,
ir nors gal skaudins, grės
permainos ir vėjai,
bet ne per maža bus
tavo vienintelio ir nenutrūkstančio

atodūsio…
Širdie, kaip gera!

– Gėrimas tas gyvenimas, – atsiliepia RG, kontempliuodamas senkantį butelį, ir pratęsia nutrauktą mintį: – „Aleksandrijos kvartetas“ – Darelas; „Karamazovai“ – taip pat istorija, sugedusiu telefonu perpasakota kelių asmenų; Kortasaro „Rayuela“[1] – tai apskritai sprogmuo, bet ir Donoso „Šlykštus nakties paukštis“ – paukštelis geras…

[Pastaba: Jose Donoso romano pavadinimas Lietuvoje kažkodėl išverstas: „Tamsus nakties paukštis“. Tik prisiminkit: naktį visos katės…]

…na taip, Borchesas, Onetis, Lima Lesama, – tas, tiesa, iš Kubos… Klausyk, Džei Džei, sakyk, kaip čia dabar „dvasios žaizdre nukalti nesutvertą mano tautos sąmonę“? Su va šitais bezdukais??? Štiš!

Maginiu dvasios judesiu RG išgena bezdukus iš pisdomo. Tie pasklinda po šalį, bezdėdami būsimus komercinius tekstus.

Didysis Vyksmas tęsiasi. Laiko kilpoj prasideda maginė supraliteratūrinė fuzija: 1947 metais talentingas Argentinos matematikas ir fizikos teoretikas Ernesto Sábato meta visus mokslus ir Ciuriche, laukdamas traukinio į Milaną, nusiperka rašomąją mašinėlę, pasideda ant lagaminų ir pradeda pirmąjį savo trilogijos romaną „Tunelis“.

[Pastaba: Valdo Petrausko išverstas, savo laiku jis išspausdintas „Pergalėje“.]

Ričardas Gavelis, talentingas Lietuvos mokslininkas, tyrinėjęs teorinę fiziką, Vilniuje meta perspektyvią sritį ir pradeda rašyti apsakymus.

[Pastaba: pirmasis Vilniaus magijos tekstas „Galbūt“ įdėtas į 1982 metais pasirodžiusį rinkinį „Įsibrovėliai“.]

Fuzijos sėkmė lig šiol neišmatuota. Bet Vilnius virsta magišku miestu, Didysis Vyksmas virpina imperiją, sunyksta cenzūra. RG, kaip iš Bastilijos ištrūkęs, šaukia:
– Leo, štai po minties ir žodis laisvas! Tai antras žingsnis mūsų laisvės link.
Didysis Vyksmas tik greitėja. Štai ir politinis virsmas – RG kaifuoja:
– Lietuviai, dar žingsnis, ir jūs būsit visiškai laisvi. Politinė laisvė – tai tiktai pradžia!
Prasideda sumaištis. Apgriuvusioje bažnyčioje džiazuoja Vilniaus Baziliskas:

Aš gimęs iš jūsų baimių,
bet ir nuojautų bei sapnų,
ne laikinas, o amžinas,
tolei, kol esat jūs.

Taip, sutikau aš Ričardą
jo ar savo sapne,
kurį vadinat gyvenimu
ir nors keikiat jį, bet slapčia
tikitės, kad pakeisti
galit jį, ne save…

– Ričardai, kintamųjų
daugiau nei pilnoj imty.
Visko neapskaičiuosi, dalis,
kur lieka minty,
didesnė už pačią mintį. Čia
belieka tik pripažinti
savo silpnybę, tai,
kad esama galimybių
užu mūsų galių, ten,
kur, toldamos begalybėj,
visos formos virsta taškais…

RG seka mieste Lolitą. Bet ji vis pradingsta ir pasirodo visai kitoje gatvėje. Galiausiai jiedu susiduria prie Neries. RG, kiek sutrikęs, nei iš šio, nei iš to pasiūlo sulošt šachmatais. Jiedu susėda pakrantėje.
RG stebi priešininkę. Su kiekvienu ėjimu jos išvaizda keičiasi, kartais tiesiog neatpažįstamai.
– Kas tau? – klausia RG. – Man rodos, kad neatpažįstu tavęs.
– Žinoma, tu nepažįsti manęs, – atsako Lolita.

Jos arija:

– Nes Lolita yra ugnis – Lilit.
Liepsningas ir nemarus
demonas vaiko veidu ir tyromis akim,
keičiantis pavidalus ir vis dėlto įdėmus
nuodėmklausys, pagalbininkas
erose ir mirty…

Ar verta tau, trumpalaikiui,
gilintis, kur nėra
dugno, kur net gudriai pasklaidomos
knygos tau nepadės,
kur viskas pabira, raidės
niekad žodin nesusidės…

RG mato prieš save Lilit, bet ir toji mainosi. Ir dabar štai prieš jį Juodoji Vilniaus Ponia.
Ta sako:
– Ričardėli, tau šachas.
RG suvokia, kuo tai kvepia. Jis keliasi ir tarsi netyčia nubloškia kelias figūras. Atsiprašo, sako,
– na, gal kitąkart pabaigsim. Bet Juodoji Ponia liepia sėstis, ji atsimenanti figūrų padėtį.
Sustato jas, ir RG greitai matas. Uždanga nusileidžia.

Naktis. Apšviestas miesto kvartalas. Išbėga kaukėtas sprejeris. Tai Vilniaus arhatas.
Ant baltos sienos jisai juodai užpurškia: „Mes žengiame per pragarus, bet geriame su dievais.“

---

[1] „Žaidžiame klases“ (isp.).