Genovaitė Dručkutė. Iškalbingas kultūros ir istorijos dokumentas
2025 m. Nr. 12
Jurgis Bukėnas. Atsiminimai iš Kupiškio krašto 1913–1916. – Kupiškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka, 2024. – 240 p.
Viena pastarojo laiko aktualijų – padažnėję svarstymai apie Vilniaus dominavimą šalies kultūros lauke, apie kultūrinę atskirtį, kurią patiria nuo sostinės ir kitų didesnių miestų nutolę regionai. Šie įprastai suvokiami kaip nedideli rajono centrai su vietinėmis kultūros įstaigomis: biblioteka, kultūros centru, muziejumi, dvarais ir dvareliais, memorialinėmis sodybomis… Dažnai lankantis, vasarą mėnesį ar du praleidžiant viename iš tokių miestų, visada maga tiesiogiai patirti vietinį kultūros vyksmą. Iš patirties galiu pasakyti: didelio „bado“ nėra, kalbant ekonominiais terminais, pasiūla nemaža ir gana įvairi, kultūros įstaigos kartais net pasivaržydamos stengiasi patraukti vietinės bendruomenės dėmesį. Pastebėjau, kad yra mėgstami savo krašto artimesnės ar tolimesnės praeities įvykius atveriantys, žymius kraštiečius pristatantys vakarai, susitikimai. Taip geriau suvokiamas ir įsisąmoninamas regiono savitumas, tiktai dažniausiai jų paskleista žinia taip ir pasilieka tik pačioje bendruomenėje. Vis dėlto pasitaiko tokių vietoje parengtų leidinių, kurių svarba gerokai pranoksta atskiro regiono kontekstą, ir jie gali būti įdomūs platesnei skaitytojų auditorijai.
Jurgis Bukėnas (1890–1977), kurio dienoraštinius užrašus, leidinio sudarytojų valia pavadintus „Atsiminimai iš Kupiškio krašto“, išleido Kupiškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka (projekto vadovė Jolita Pipynienė; parengė J. Pipynienė, Aušra Jonušytė; pratarmę parašė A. Jonušytė), išties paliko, anot pratarmės, „ryškų pėdsaką gimtinėje“, o jo rašyti dienoraščiai – „vertingas krašto kultūros ir istorijos paveldas“ (p. 5). Praėjusio amžiaus pirmoje pusėje jis buvo žinomas Kupiškio krašto žmogus. Jo visuomeninė veikla išsamiai aprašyta pratarmėje, J. Bukėnui skirtas beveik visas „Kupiškėnų enciklopedijos“[1] puslapis. Ilgiau nesustojant paminėtini nebent keli svarbesni faktai: XX a. pirmais dešimtmečiais pradėjusių rastis įvairių draugijų steigėjas, narys, įgaliotinis ar vadovas, kelis kartus išrinktas Kupiškio valsčiaus viršaičiu, buvo 1917 m. Vilniaus konferencijos dalyvis, 1920 m. rinkimų į Steigiamąjį seimą įgaliotasis narys.
Labiau norisi pabrėžti kultūrinę ir švietėjišką J. Bukėno veiklą: slaptą „Jaunimo ratelį“, kurio kryptis – „Švieskis ir šviesk“, savo sodybos klėtelėje leistus ir redaguotus jaunimui skirtus laikraštėlius, jaunimo nemokamus švietimo kursus, kaimo vaidinimus. Jis buvo bent kelių anuo laiku leistų laikraščių korespondentas, bendradarbiavo JAV lietuvių spaudoje, buvo Lietuvių mokslo draugijos narys, prisidėjo prie Kupiškio progimnazijos steigimo. Pats J. Bukėnas buvo baigęs rusišką Kupiškio pradžios mokyklą, savarankiškai pramokęs lenkų, vokiečių kalbų, šiek tiek gudiškai. Pratarmėje nurodoma, jog buvo sukaupęs tiems laikams įspūdingą daugiau kaip dviejų tūkstančių knygų biblioteką; deja, biblioteka sunaikinta, kai 1947 m. sovietų valdžia jį suėmė ir septyneriems metams įkalino Šilutės lageryje. Laimė, išliko rankraščiai, šiuo metu saugomi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Dalis tų rankraščių pirmą kartą kaip tik ir pateikiami – ne tik Kupiškio, bet ir visos Lietuvos skaitytojams.
Pavartykime ir pažvelkime atidžiau į šį daugiau kaip po šimto metų išleistą egodokumentikos tekstą. Trūkstant duomenų neįmanoma pasakyti, kokiomis aplinkybėmis J. Bukėnas sugalvojo rašyti „dieniniu, dieninėliu, sąsiuvinėliu“ vadinamą dienoraštį: ar jį kas paskatino, ar buvo skaitęs ką nors panašaus, turėjęs pavyzdžių. O gal dienoraštį rašyti paakino pats laikas – labai dinamiškas, įtraukiantis, ir akyse vykstančios permainos: neseniai peržengtas amžių slenkstis, mažiau nei prieš dešimtmetį atgauta lietuviška spauda, sujudęs visos šalies gyvenimas. Ir pats vos septyniolikos sulaukęs jaunuolis aktyviai į jį įsitraukia: steigia vartotojų draugiją, dalyvauja pirmuose kaimo vaidinimuose, užsidegęs imasi kitos veiklos. Šiaip ar taip, turint omenyje nedidelį „oficialų“ išsilavinimą (autorius beveik savamokslis) ir visą socialinę aplinką (dienoraštis pildomas stengiantis rasti laisvą valandėlę, atitrūkstant nuo sunkių ūkio darbų ir visuomeninių pareigų), jo atvejis išskirtinis, liudijantis aukštą kultūrinės sąmonės ir literatūrinės vaizduotės lygį.
Kas yra dienoraštis? Vieno žmogaus gyvenimo periodiškai, kasdien arba rečiau, fiksuojami dienos įvykiai, mintys, jausmai, būsenos; iš viso to susiklosto rašančiojo dvasinė istorija. Dienoraštyje vienaip ar kitaip atsispindi ir šeimos, aplinkos, visuomenės gyvenimas. J. Bukėno dienoraščio savitumas – tai, kad rašantysis su tuo dienoraščiu iš karto užmezga labai artimą, intymų ryšį, kaip su ištikimiausiu draugu ir drauge – „vienu vieninteliu“; į jį kreipiamasi mažybiniais žodžiais, atsiprašoma dėl ilgesnių ar trumpesnių pauzių, kai nepavyksta laikytis žanrui būdingos chronologijos: „Čia mano dieninis iš mano apsileidimo ir vėl nutrūksta. Kad jį tuoj tą mano apsileidimą!“ (p. 13). Vis dėlto nuolat išsakoma pastanga fiksuoti asmeninį gyvenimą ir bendruosius įvykius, ne tik artimos gimtojo kaimo, miestelio, bet ir tolimesnės aplinkos: „Vėl nutrūkęs tikriausiai mano dieninis. Bet apskritai mano gyvenimo pastebėjimai roda [norisi] aprašyti“ (p. 105). Prisipažįstama, kad tik su juo vienu, dienoraščiu, atvirai kalbėta, tik „jam vienam ant svieto“ pasisakyta. Baigiant „Užrašų sąsiuvinį dieniniui 1913“ sudaroma netgi savotiška „autobiografinė sutartis“ su būsimu skaitytoju: „O gal man mirus skaitys nors vienas jį žmogus ir iš to jau arti pažins mane, bernelį laidokėlį, ir kartu nelaimingą ir laimingą“ (p. 94).
J. Bukėno dienoraštis tirštas temų, imant atskirai kone kiekviena iš jų, pavyzdžiui, 1914–1916 m. užfiksuota Pirmojo pasaulinio karo kasdienybė, galėtų pavirsti aptarimo vertu „siužetu“. Tačiau ar tik ne jis pats nurodo teisingiausią „dieninio“ perskaitymo kryptį – patį save? Vieną po kito skaitant jo įrašus ryškėja kartojimasis, dažnumas ir drauge atsakymas į klausimą, ką daugiausiai veikia užrašų autorius. Ir atsakymas kiek netikėtas, stebinantis: jis skaito, jis rašo, jis dainuoja. Ir, žinoma, dirba – namie, sodyboje, laukuose, miške, vienas ir su namiškiais, vis tuos pačius darbus, paklusdamas nenumaldomam gamtos ciklų, metų laikų ritmui. Sunkius ūkio darbus jis dirba noriai, patinka arti, lauko vagojimas jam prilygsta savotiškai meditacijai. J. Bukėnui visi jo dirbami darbai susilieja į nedalomą visumą. Skaitymas, rašymas, dainavimas, neslėpkime, to meto aplinkoje galėję ne vienam pasirodyti kaip „nerimti užsiėmimai“, jam pačiam yra lygiai prasmingi ir vertingi, o gal net ir labiau nei žmogaus gyvybę, jo egzistenciją palaikantis fizinis darbas. Štai vienas iš daugelio įrašų: „Penktadienis. <…> Atsikėliau ir aš, dar skaičiau. Bet kiti niekas nėjo, tai aš ėjau liuobtis. Apsiliuobiau. Pakračiau kiaulėms. Toliaus dar skaičiau „V[ilniaus] Žn.[Žinias]“, prof. Mikailovo „Filozofijos problemas“, tik baisiai nesuprantamas. <…> Paskui mokiau Praną [jaunesnį brolį] lietuviškos (diktovkos) rašto. Vakaras labai gražus ir tykus, skysti debesys, vietom galvokėliais [debesėliais] iš lengvo plaukia ir išrodo jie toki minkšti, ramūs, nežinau, kaip ir pasakyti, bet man builiai [labai] jie išrodė ramūs, lyg visas oras net rodos kuo kvėpia. Kaip išėjau iš gryčios, tai ir nepasijutau, kaip ėjau ir ėjau vis tolyn, pro berželį, per dirvas ir vis dainavau „…tu strazdeli“, nes baisiai gražiai ir meiliai giedojo mūsų ir Gabrėno alksnynėly strazdeliai. Aš vis ėjau dainuodamas – rypuodamas strazdo dainelę, kur gražesnius punktus [posmus] atkartodamas. Ir iš jų gražumo nenorom tik ir nesivaržydamas verkiau, nes tokio mažo žmogaus mano daina“ (p. 21–22).
Skaitymui, dainavimui tinkama bet kokia proga, kiekviena laisva valandėlė: ir būnant vienam, ir su artimaisiais, ir kaimo jaunimo „suvėjimuose“ – „Vėl skaičiau iš „Aušrinės“ „Paskenduolę“. Labai gražiai visi klausė“ (p. 12); „skaičiau <…> „Anykščių šilelį“, labai visi grožiavomės tuomi šileliu ir jo poezija“ (p. 47); „skaitėm Maironies poemą „Mūsų vargai“. Tai tiesiog aukso dalykėlis. Gražus, baisiai gražus“ (p. 90). Skaitoma, dainuojama važiuojant vežimu, jojant, einant miestelin nesuskaičiuojamą daugybę kartų numintu keliu, kai, atrodytų, pats kūnas atsimena kiekvieną vingį, o pėdos aplenkia akmenėlius, grumstus, duobes, balas ir kitokias kliūtis. Dažnos frazės: „eidamas skaičiau“, „ėjau Kupiškin skaitydamas…“
Dienoraščio autoriui dainavimas gamtos apsupty yra, ko gero, pati tikriausia jausmų ir būsenų išraiška; dainuodamas jis tarsi susilieja su gamtos garsais, kvapais, pasijunta jos dalimi: „Ganant miške saldžiai liūdna, ilgu buvo. <…> Liuosai, ramiai paskraidžiau liūdnomis godelėmis! Dainavau „mane motulė barė“ – baisiai gražu ir ilgu buvo dainuoti „Oiliūliliūliliūli“, rodos, kur plaukiau!“ (p. 126). J. Bukėną pažinoję žmonės atsimena, kad jis turėjo gražų balsą, buvo geras dainininkas, giedojo bažnyčios chore, mokėjo apie keturis šimtus folklorinių ir literatūrinių dainų. Kai kurių dainų įrašai saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyve.
Iš dienoraščio puslapių matyti, kad J. Bukėno lektūra, turint omenyje XX a. pradžios galimybes, labai įvairi ir žanrais, ir temomis: lietuviški laikraščiai, vis gausiau leidžiamos lietuviškos knygos ir kiti spaudiniai, knygos rusų (galbūt ir lenkų bei vokiečių) kalba. Jam knygos – tai ir praktinių žinių šaltinis, ir intelekto ugdymas, ir estetinis malonumas. Neretai skaitoma šalia pasidėjus filosofijos ar svetimų žodžių ir terminų žodyną: „Ko nesuprantu, žiūriu žodynan. Džiaugiuos, kad vis labiau pramokstu atsidėjęs, kaip reikia skaityti“ (p. 84). Pasitraukus vokiečių būriui, nuėjęs pasidairyti po gretimą kaimą netikėtai randa pamirštą prancūzų–rusų–vokiečių–anglų kalbų žodyną ir linksmai sušunka: „Ko reikia, tą Dievas teikia.“ Suvokiama, kiek daug dar visko reikia sužinoti, tobulėti, pažinti „nors kiek filosofinius tekėjimus, sroves senovės ir dabarties“ (p. 85). Jam rūpi pažinti „Šilerio, Getės, Šekspyro, Bairono ir kitų poezijos žodžio ir jausmo dailę“ (p. 85). Dienoraštyje minima perskaityta Vakarų klasika: Miguelio de Cervanteso „Don Kichotas“, Johanno Wolfgango Goethės filosofinė poema „Faustas“, Friedricho Schillerio tragedija „Orleano mergelė“ (galbūt Vinco Kudirkos vertimas?), Walterio Scotto romanas „Kventinas Dervardas“.
Vis dėlto lietuvių literatūra yra didžiausio dėmesio objektas. Tiesa, dienoraštyje nuskamba mintis, jog kitose literatūrose esama geresnių „raštų ir rašytojų“, tačiau tuoj pat patikslinama, kad mūsų literatūra dar labai jauna, ir „atsiminus, kad mes tik pradėjome, tai jau nemažai ir knygų parašyta, ir taip daug padirbta“ (p. 21). Lietuviškos knygos laukiamos, pasitinkamos su meile, skaitomos namiškiams, draugams. Antanas Baranauskas, V. Kudirka, Maironis, Vincas Krėvė, Antanas Vienuolis – dienoraščio autoriaus mėgstamieji. Šiauliuose jam pasitaikė proga susipažinti su poetu Jovaru (Jonu Krikščiūnu), Ona Pleiryte-Puidiene; Vilniuje – su Žemaite („Rytą gi kalbėjaus, juokėmės su Žemaite. Tai visgi labai graži senutė, labai mėgsta juokus, žemaičiuoja kalboje. Gražu tokią pamatyti, pakalbėti“, p. 78) ir Gabriele Petkevičaite-Bite („Kalbėjaus su Bite G. P. Ar šiaip, ar taip Žemaitė ir Bitė – tai geriausios mūsų rašytojos“, p. 78).
Iš literatūros mokomasi meilės tėvynei, semiamasi pasiryžimo darbuotis visuomenės labui. Tokie jausmai intensyviai išgyvenami skaitant Marios Rodziewiczównos, regis, laikytos lietuvių rašytoja, romaną „Dievaitis“: „Daug kartų pramainiui: tai verkiau, tai juokiaus, tai prisižadėjau dėl tėvynės, dėl visų žmonių dirbti taip, kaip Dievaičio mylėtojas Morkus Čertvanas“ (p. 64–65). Jaunajam Bukėnui įsiminę literatūriniai įvaizdžiai kartais netikėtai „įsiterpia“ į gyvenimą, pastebėjus jų panašumą su realia situacija: „Ji, matyt, mane pamilusi iš širdelės. Gal labiau, gražiau kaip Voverė mylėjo Tautvilį [turima omenyje V. Krėvės drama „Šarūnas“, – G. D.]. Ji mane, p. Dievuli“ (p. 206).
Iš visų lietuvių rašytojų J. Bukėnas labiausiai išskiria Vydūną, kurį pažino ne tik iš jo veikalų, bet ir susirašinėjo; gyvai aprašo džiugią nuostabą, gavus jo pirmą laišką: „Ir tas laiškas toks storas, žiūriu iš Prūsų Tilžės. Manau plėšdamas, kas gi čia būtų ir tai, sakau, gal kas iš Vydūno. Ištraukiau – nugi žiūriu, tatai taip lauktas brangusai“ (p. 23). Vydūno knygomis, ypač „Probočių šešėliais“, „Šventąja [Amžinąja] ugnimi“ jis žavisi be išlygų ir savo kasdieniame gyvenime stengiasi vadovautis Vydūno suformuluota nuostata – „savim tverti kuo daugiau gražumo“. Vydūnas yra kur kas daugiau nei didis rašytojas, jis – Mokytojas: gėrio, aukštos doros, meilės, gražiųjų sielos pradų ugdytojas. Vydūno įtaka jaunąjį dienoraščio rašytoją skatina „vis labiau“ pramokti mylėti kitus ir dėl jų darbuotis, kad jo gimtinė „visoj Lietuvoj pragarsėtų“.
Sektinų pavyzdžių turėta ir artimesnėje aplinkoje. Dienoraščio įrašuose dažnas Antanėlio – Antano Vireliūno[2] – vardas. Ankstyviausių jaunystės metų draugas, turėjęs galimybių įgyti daug didesnį išsilavinimą, bendrauti su iškiliais žmonėmis, J. Bukėnui buvo didelis autoritetas, kartu su Vydūnu daręs jam „intaką gražią“; visi Antanėlio „pasakymai“ atmenami, branginami „ir net labai aukštai stat[omi]“. Šeimoje toks žmogus buvo keliolika metų vyresnis brolis Juza – Juozas Bukėnas (1873–1957), po daugelio dešimtmečių tapęs Juozo Baltušio romano „Sakmė apie Juzą“ prototipu. Kaip tik jis, „Juozas brolelis“, sugebėjo sužadinti jaunojo broliuko smalsumą, „pritraukti“ jo protą skaitymui, lavinimuisi, pažinimui. Juzos vardas dažnai šmėžuoja dienoraščio puslapiuose: tai jis ėjo miestelin, tai atnešė daug laikraščių ir laiškų, tai ką nors dirbo; vakare su juo skaityta „apie filozofiją“ arba kalbėta „apie mūsų blogus darbus. Ar žmogus kaltas, ar aplinkybės“ (p. 180). Vis dėlto požiūris į vyresnįjį brolį dviprasmiškas: Jurgis, buvęs aktyvus „Blaivybės“ draugijos narys ir blaivybės idėjų skleidėjas, piktinasi Juzos pomėgiu išgerti: „Mūsų Juza girtas, visą vakarušką gadina, buvo ir gražaus juoko kartais“ (p. 69), nedraugiškais santykiais su šeima: „Bėdavojau su kitais [namiškiais] apie Juzą. Jis vienas iš visų mūsų gyvena ir dar kartais neteisingai elgiasi; negražiai daro skriausdamas vienas visus. <…> Gal jam nemiela, kad aš sen[i]ai numanau, kad aš ūkininkauju. Bet argi ne jis kaltas? Girtuokliavo ir visus vargino. Ir aš pradėjau ūkininkauti, negi pats savaime, bet kad visi mūsų namiegos to norėjo, prašė mane, kad ūkininkaučiau (ypač motulė, tėtė, Marė). Ir dabar džiaugiasi manim. <…> Jis gi dabar vienas stengiasi visus skriausti“ (p. 208). Matyt, būta abiejų brolių konkurencijos dėl įtakos ir reikšmės šeimoje, darbų pasidalinimo bendrame ūkyje, noro atsiskirti ir gyventi savarankiškai; tokiuose įrašuose, matyt, neišvengta ir egodokumentams būdingo subjektyvumo. Šiaip ar taip, J. Bukėno dienoraštis „realistiniais“ potėpiais papildo J. Baltušio nupieštą romantizuotą Juzos, išdidaus atsiskyrėlio, vienišo vilko portretą.
J. Bukėno „dieninyje“ krinta į akis ne vienas įrašas, skirtas iš pirmo žvilgsnio menkam, nereikšmingam popieriaus lapeliui – atvirukui. Anų laikų žmonėms tai buvo malonus, laukiamas dėmesio ženklas; dienoraščio autorius mėgsta siųsti ir gauti atvirukus, nepamiršta pasidžiaugti bičiulio atsiųstu atviruku su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo „Pasaka“ reprodukcija. Sužinojęs, kad į miestelio parduotuvę atvežė naujų atvirukų su lietuvių dailės atvaizdais, bėga jų nusipirkti. Atvirukai vartomi, žiūrinėjami, aiškinamasi, kas juose pavaizduota. Taigi tie menki spaudos leidinėliai kaimo jaunimui, gyvenančiam atokiau nuo didesnių miestų su jų nors ir ne itin didelėmis kultūros galimybėmis, buvo proga bent šiek tiek susipažinti su profesionaliąja lietuvių daile. Patinka Petro Rimšos, Antano Žmuidzinavičiaus darbų stilizuota, nesunkiai suprantama simbolika. Santykis su M. K. Čiurlioniu – daug sudėtingesnis, problemiškesnis: paveikslų vaizdiniai sudėtingi, sunkiai perskaitomi, interpretuojami. Drauge suvokiama, kad čia susiduriama su kažin kuo, kas pranoksta įprastinį pasaulio vaizdą. Įdomu, kad pirmasis įspūdis pasitvirtina 1913 m. rudenį J. Bukėnui Vilniuje apsilankius M. K. Čiurlionio paveikslų parodoje: taip, šis dailininkas – genijus, jo paveikslai traukia akį, nepaleidžia, tarsi ragina skverbtis gilyn, bet ir kelia nesuprantamą nerimą, net baugulį. M. K. Čiurlionis – mįslė, paslaptis. Kaip tos mįslės kontrastas – „suvėjimas“ [pažintis, pokalbis] toje pačioje parodoje su dailininko tėvu, paprastu nuoširdžiu senuku, dzūku; lyg ir pasižadama jųdviejų pasikalbėjimą plačiau aprašyti, užfiksuoti, kad išliktų… Ar tai buvo padaryta? Gal kokie nors užrašai yra išlikę nepaskelbtame archyve?
Iš dienoraščio įrašų susidėsto ryškus, spalvingas rašančiojo portretas: viena vertus, idealistas, kita vertus, tvirtai ant žemės stovintis jaunas žmogus, savo kasdieniuose darbuose, visoje visuomeninėje veikloje gebėjęs derinti dvasios polėkį ir praktinius veikimo būdus. Prancūzų žurnalistas ir rašytojas Jeanas Mauclère’as, 1925 m. pirmą kartą apsilankęs Lietuvoje ir nusistebėjęs, kokie jauni jo sutikti įstaigų tarnautojai, net aukštus postus užimantys valdininkai, išgirdo atsakymą: mūsų valstybė labai jauna, ir jauni jos darbininkai. Toks buvo ir J. Bukėnas, daug ką nuveikęs savo gimtinei ir drauge – visai šaliai.
Šį originalų dokumentą spaudai parengusi J. Pipynienė verta didžiausios padėkos ir nuoširdžių pagyrimo žodžių. Išblukusių, vietomis beveik visai sudilusių, vargiai įskaitomų įrašų ir daugybės inicialų bei santrumpų šifravimas turėjo pareikalauti daug ištvermės ir atkaklumo, mat dienoraščio autorius su savo „sąsiuvinėliais“, galima sakyti, nesiskyrė: kad ir kur eidamas, kad ir ką dirbdamas laikė juos vidinėje švarko kišenėje, kartais kur nors ir slėpdavo. Reikėjo perskaityti ir paaiškinti ir pamirštas, visai nebevartojamas tarmybes. Tad skaitytojų patogumui knygos gale pateikiami išsamūs inicialų, santrumpų, tarminių žodžių paaiškinimai. Belieka palinkėti J. Pipynienei ir Kupiškio rajono savivaldybės viešajai bibliotekai išleisti ir likusią dienoraščio dalį, kuri, tikėtina, gali atverti ne mažiau įdomybių nei pirmoji.
[1] Kupiškėnų enciklopedija. Pirmas tomas A–J. – Vilnius: Dailės akademijos leidykla, 2006. – P. 234–235.
[2] Antanas Vireliūnas (1887–1925) – pedagogas, kalbininkas, geografas, leidėjas, redaktorius. Baigė Panevėžio mokytojų seminariją, buvo Jono Jablonskio mokinys, bendravo su Kazimieru Būga. Išleido terminų žodynėlį, parašė knygų švietimo ir geografijos temomis.