Proza
Leonardas Gutauskas. Trumpoji proza
2010 m. Nr. 4
Šunų dainos
Romualdui G.
Esu miško kirtėjo „družbanto“ Kiestos šuva, vardu Pilkis, Pilkio sūnus, kiemsargio ir veislinio terjero mišrūnas, graži auksinio plauko mano barzdelė – įtikinamas įrodymas, jog turiu ir mėlyno kraujo, tad ne su visais kaimo šunimis sutariu, gal būčiau netgi skriaudžiamas ir apkramtytas, bet iš terjero paveldėtos iltys tuos šunėkus pastato į vietą ir, gavę į kailį, jie skuodžia, net vieškelis dulka.
Kadangi mano ponas, girtuoklis Kiesta, nelaiko jokio gyvulio, tai, galima sakyti, gyvenu laisvas nuo bet kokių ūkio įsipareigojimų. Kiti šunys pasikeisdami kas dvi dienos gano kaimo bandą, o aš prižiūriu miško zuikius, kad klusniai muštų kelmo būgnelį ir susikibę šoktų kadrilį – palik juos vienus, tai kaipmat sulįs į moterų daržus kopūstauti. Esu laisvas, bet, prisipažinsiu, neturiu net padoresnės būdos, tas šiferio lapas, atremtas į baigiančio sugriūti tvarto rąstelius, tėra ubagiška prieglauda nuo lietaus, karštą vasaros dieną tame urve tvanku kaip pečiuj, o žiemą net ūsai apledėja, tad vasaromis glaudžiuos senos slyvos pavėsyje, o žiemą taikaus kuo dažniau įsmukti į kambarį.
Esu laibas, ilgomis kojomis, tad kaimo šunys mane pravardžiuoja „žebroku“ nuo lenkiško žodžio „żebra“, mūsų kalba būtų šonkauliai. Nesistebėkit, kad moku lenkiškai, menkas šios kalbos žinias paveldėjau iš protėvio Pilkio, kuris kaime gyveno tais laikais, kai čia šeimininkavo lenkų kareiviai. O šonkaulius po mano šonų oda tikrai nesunku suskaičiuoti, bet toks mano liesumas lengvai paaiškinamas. Iš Kiestos ir jo mėgstančios arielką žmonelės negaunu net nusususio kaulo, nes jie patys, retai kada išsiverdantys mėsgalį, taip apčiulpia kaulelius, kad jie tinka tik vinims kalti, o ne alkiui numalšinti. Tad rytais apeinu kaimynų sąšlavynus ir, susikovęs su trimis katinais, badmiriaujančiais kaip aš, pasirenku duonos plutelių, žuvų ašakėlių, bulvių lupenų ir taip numarinu kirminą. Būna, aišku, ir švenčių, bet jos retos, nes šiandien ir zuikiai gudresni, vaikaisi visą dieną ir grįžti tuščiomis, o jeigu medžioklė pavyksta, tai grobio nenešu į namus, kur Kiesta kaipmat atimtų zuikį, ne, puotauju tiesiog miške ant minkštų kerpių, vieną kitą žarnigalį pametėju ir varnui Krankui, nes ir jis antrą šimtą metų gyvena pusbadžiu – man negaila kąsnio. Viso zuikio, suprantama, išsyk nesudoroju – gal plyštų pilvas ir išsiskėstų šonkauliai – užkasu slaptoje vietelėje, kad kitą dieną šventę pratęsčiau. Bet, kaip sakiau, šventės retos, o badmiriauti tenka kasdien.
Suprantu, kad toks mano gyvenimas nebūtų vertas plunksnos, jei ne vienas įvykis, kuris išgarsino mane visoje plačioje šilų apylinkėje, mat čia gandas kaip aidas smagiai pasklinda, pasiekdamas Čepkelių raistą, tad apie mano žygį sužinojo net pokurčiai kurtiniai.
Kadangi mano ponui ir poniai, gerai įgėrus, dažnai tenka užmigti ant stalo padėjus galvas ir neuždarius laukujų durų, tai dažnai apsilankau kambary ir nusnūstu po stalu ir, jei ne bjauriai dvokiančios nuorūkos, arielkos balos, neplautų kojų ir klynų smarvė, tai šios valandėlės būtų pačios maloniausios. Čia reikėtų įterpti, kad mano ponai – dideli balių mėgėjai. Tereikia Kiestai už miško darbus gauti kelis litus ir jis sėdas ant to savo išklerusio cypiančio dviračio, ir sparčiai mindamas, ant kupros užsimetęs kuprinikę, nutolsta vieškeliu maisto parduotuvės pusėn, ir po valandos grįžta laimingas su penkiais šešiais alaus buteliais. Tuomet, atsinešus iš Mackės arielkos, sustačius alų ant stalo lentų, peiliu atidarius kvapniąsias konserves ir susikvietus sėbrus, prasideda balius, skamba stiklinaitės, skelbiami tostai už „laisvų Lietuvų“ ir po valandėlės pasigirsta nedarnios girtų dainos, nuo kurių ausys plyšta. Ir garsiausiai spiegia Kiestos moteriškė – iš bedantės burnos ji leidžia tokius
aršius, aukštus garsus, kad pajuntu, kaip skyla musių nutūpti langų stiklai, ir akivaizdu, kad jai iš visos kompanijos čia linksmiausia. Aš neišvaromas iš kambario, sykiais koks linksmų plaučių vyrelis pakiša po stalu stiklinę alaus, suprask, vaišinkis, Pilki, bet aš nusuku nosį – mėgstančių išgerti šunų man dar neteko sutikti, kaip tarp žmonių – negeriančių. Nepamirškite, kad mes, šunys, turime kone šimtą kartų geresnę uoslę už dažnai sloguojančius dvikojus mūsų šeimininkus, tad galite įsivaizduoti, kaip man riečia nosį nuo tų kerzinių batų, neplautų kojų, klynų, nuorūkų ir arielkos dvoko, bet aš su tais kvapais jau seniai susitaikiau, kaip žmonės sako, nuo lemties nepabėgsi, teko tau Kiesta ir jo boba, tai ir kentėk dantis sukandęs. Ir dar sakoma, kad žmogus prie gero greitai įpranta, o aš pridurčiau – šuva dar greičiau. Guliu po stalu, surenku iš pražiotų burnų iškritusius menkės gabalėlius, vieną kitą nebaigtą kramtyti kilkulytę, kartais po stalu Kiesta pakiša savo didelę ranką ir pirštu pakaso man paausius, o juk tai yra vienas didžiausių šuns gyvenimo malonumų. Bet kaip visa pasaulyje laikina, taip laikina ir šuns laimė.
Kartą Kiesta, jau labai stipriai paėmęs, vos bepastovintis ant ilgų kojų, pakilo nuo stalo ir nuėjo į virtuvikę atsinešti kito butelio ir konservių, eidamas užkliuvo už mano ištiestos užpakalinės letenos. Aš tuo metu, regis, sapnavau aplink kelmą šokančius zuikius ir staiga pajutau skaudų spyrį į šonkaulius. Kiestos batą pažinau iš karto, tad tik tyliai suinkščiau, o sveti mam būčiau žaibiškai iltis suvaręs. Kitas šuva, gavęs tokį negailestingą smūgį, suklustų ir pamąstytų, ar tai nereiškia, kad tu, šunie, savo ponui esi niekas, tuščia vieta, ir tik painiojies po kojom? Bet aš nesusimąsčiau, tik susiriečiau po stalu, kad kuo mažiau ploto užimčiau ir pamaži vėl užsnūdau, mat šunis labai migdo kvailos žmonių kalbos apie vieną ir tą patį: kiek išgėrėm aną vakarą ir kiek išgersim rytoj, gavę algas, o jeigu prie to pliurpimo pridėsime Kiestos žmonos kvailą kikenimą „kchi kchi kchi“ iš kiekvieno pasakyto žodžio, tai nenuostabu, kad po valandėlės vėl užsnūdau.
Štai nuo šios akimirkos ir prasideda tikrasis mano pasakojimas, nes ankstesnis amsėjimas tebuvo įžanga.
Pirmiausia pajutau stiprią žibalo smarvę ir nespėjau pramerkti akių, kai Kiesta iš blešankėlės kliūstelėjo to aršaus skysčio man po uodega, atsiprašant, tiesiai ant šiknos skylės. Nespėjau net pašokti, kaip mano ponas pakišo degantį degtuką. Būčiau žmogus, tai tikrai būčiau surikęs gelbėėėėėkit! Pajutau svylant kailį, tad nieko nelaukdamas šoviau pro atvertas duris – būtų uždarytos, tai būčiau su visais lango stiklais kieman išgarmėjęs – ir, kiek įkerta letenos, tiesiu taikymu per daržus ir gėlynus nukūriau link Alvydo prūdo, kad, pamerkęs pasturgalį, užgesinčiau tą baisią liepsną. Skuodžiau, kaip čigono botago šventinamas, vis atsigręždamas pasižiūrėti, ar labai tie dūmai iš užpakalio rūksta. Ir visą kelią iki balos girdėjau Kiestos ir jo draugužių juoką kaip kokį griausmą, nuo kurio mano plaukai piestu stojos. Bet aukščiausią juoko natą buvo paėmus Kiestos boba, tarsi ją kas buku peiliu skerstų, – net springdama kvatojosi! Ir tai mane, prisipažinsiu, labiausiai įžeidė, tad, tupėdamas prie sodželkos, mąsčiau: likti pas miško kirtėją ar patraukt į kitą kaimą ir pamėgint susirast gailestingesnį šeimininką. Gal būčiau taip ir pasielgęs, tačiau įžeista šuns garbė ir sukilęs įtūžis man pakuždėjo kitą išeitį.
Iki pusiaunakčio sukviečiau visus kaimo šunis į būrį ir, pažadėjęs skanią vakarienę su menke tomate ir kilke aliejuje, įkalbėjau šunų kariauną staigiu antpuoliu užgrobti Kiestos namą ir taip išgąsdint girtuoklių šutvę, kad jie sulįstų po stalu! Šunims, kurių kiekvienas per daugelį metų buvo sukaupęs daug nuoskaudų, patyręs baisų pažeminimą ir ne kartą slapta griežęs ant savo pono dantį, žadėdamas, pasitaikius progai, atsiteisti, mano mintis labai patiko, tad ilgai negaišdami visu pulku nuskuodėm į Kiestos pirkią.
Mūsų antpuolis buvo toks staigus ir netikėtas, kad ne vienas iš miško kirtėjų šutvės prileido į kelnes. Aš, žinoma, įlėkiau pirmas! Metę stiklines ir šakutes su menkės kąsniais, visi vyreliai žaibu sulindo po plačiu ir ilgu Kiestos stalu, ir boba paskui vyrus – pamatėm, kaip jai iki pažastų užsivertė sijono padurkai. Tuomet aš didžiu balsu sulojau: „Keturkojai kariai, ant suolų!“ Ir visi šunys susėdo, o aš pats – stalo gale ant Kiestos kėdės.
Sėdim, vaišinamės, aptariam svarbiausius kaimo reikalus, užgriebiam ir šilus, spėliodami, ar šiais metais padaugėjo zuikynų, kas be ko, pasiginčijam dėl dienos, kada Aliūtės kalė Mirta kels veseilę – jinai mūsų žygyje nedalyvavo, nes tokie staigūs antpuoliai ne silpnosios lyties ilgai nosiai. Kai kas iš stiklinių sriūbtelėjo alaus, tad nenuostabu, kad po valandėlės suskambo šunų dainos! Ir jos buvo tikrai darnesnės už girtų smirdalių bliovimą.
Po stalu lindintys „družbantai“ tylėjo kaip pelės po šluota.
Po kurio laiko aš sukaukšėjau iltimis, duodamas ženklą nutilti, ir, atsistojęs ant užpakalinių letenų, paėmiau žodį. Tariau: „Bičiuliai, žmogus mus tik dėl akių vadina geriausiu savo draugu, o pats tik laukia progos mums ant šiknos skylės užpilti žibalo ir, negana to, dar pakišti degtuką!“ Atsivedėjęs spyriau po stalu susirietusiam Kiestai į šonkaulius ir paleidau aštrią čiurkšlę, matyt, tiesiai į akį, nes jis nesavu balsu sukriokė: kaire akia nieko nematau! O aš kaip niekur nieko tęsiau: „Ši mėnesėta naktis tebūna mūsų išsivadavimo iš dvikojų engėjų priespaudos pradžia, nes tuoj mes užgrobsime žmonių namus ir tvartus, o pačius engėjus sugrūsim į ankštas būdas, tegu savo kailiais pajunta, ką reiškia gyventi vasaros karštyje ir žiemos šaltyje, neduosim valgyt, kad suprastų, kaip sunku ištverti ilgą badmiriavimą, karves ganysim pasikeisdami kas antrą dieną, vakarais jas melšim, mušim sviestą, spausim sūrius, plaksim grietinę ir greitai užmiršim skurdaus gyvenimo metus, žiemą, prieš Kalėdas, pasiskersim paršą, Mackės garde stovi riebus kuilys, vien jo pautai ko verti! Prasidės tikras, mūsų garbės vertas gyvenimėlis, tai kaip, bičiuliai, – paklausiau, – ar sutinkat su mano mintimi?“
Ir ką jūs manot, iš viso pulko tik to paties Mackės Reksas, pokvailis šunėkas, pritarė mano minčiai, o kiti, nežinia kodėl, nuliūdo, nuleido ilgas nosis, suglaudė ausis ir vienas po kito pasitraukė iš Kiestos namo. Girdėjau, kaip skuodžia kiekvienas į savo pono kiemą ir, subarškinęs grandinę, bildėdamas įsigrūda į būdą.
„Ką gi, – pasakiau Reksui, – matyt, dar per anksti tokias drąsias mintis skleisti, mūsų kaimo šunėkai seniai įprato prie bizūno ir laisvės vėjo net sapnuose nejaučia. Gaila, bet teks ir mudviem, Reksai, ištikimasai kary, šios minties atsisakyti, nes jaučiu, kad visi kaimo šunys stos kaip vienas savo ponų pusėn ir mudu jų niekaip neįveiksim. Tai pabaikim menkę tomate, išlaižykim blešankėles ir palikim šiuos namus, nežadinkim girtuoklėlių – testa³ pamiega…
Reksas, vos išgirdęs mano patarimą, nieko nelaukęs šovė pro duris, net neatsisveikinęs, o juk turėjo nujausti, kad daugiau niekada nepasimatysime. O man, vienam likus, buvo kilus negera mintis dar kartą stipriai įspirti Kiestai į šonkaulius, jau buvau ir užpakalinę leteną pakėlęs, bet staiga supratau, kad buvo šiuose namuose ir gražių dienelių, kai lydėdavau savo poną prie upės ar į tolimas grybaules, negertų, tai būtų galima pasilikti, o dabar, šunie, pasakiau sau, nebūk tikras, kad, kokį vakarą nusilakęs, Kiesta ir vėl neužpils žibalo ir nepadegs. Ir jau išeidamas stabtelėjau ant slenksčio, kad paskutinį kartą pasižiūrėčiau į iš pastalės kyšančias Kiestos kojas, į knarkiančią jo pačiutę, ir, nubraukęs šunišką ašarą, visam laikui apleidau savo vaikystės namus, į kuriuos kadaise buvau atneštas kašike vos dviejų savaičių amžiaus ir kur užaugau ir, galima sakyti, pasenau. Išėjau supratęs, kad laiko nesugrąžinsi – jis, kaip tos gervės rudenį, nuplasnojo padebesiais ir girgždėdamas išnyko mirgančių žvaigždžių D u b u r y…
Vėgėlė
Išvažiavo vos praaušus. Taip anksti neįpratęs keltis berniukas snūduriavo ir nematė, kaip ant telegrafo laidų tupėjęs žalvarnis, sulaukęs, kol vežimas prisiartins, perskrenda per kelis stulpus į priekį ir laukia atvažiuojančiųjų, kad dar kartą pasisveikintų ir palydėtų.
Vežime pririštas luotas dungsi į drangas, bet Akunio Obuolmušis, dar jaunas, ketverių metų arklys, traukia lengvai, tarsi tas sunkus ąžuolinis laivas jam nė motais. Sykiais net ristele pabėgėdamas ir papirsčiodamas senu visų arklių papročiu.
Vargas prasidėjo privažiavus keltą. Gyvulys, dar niekada ant kelto lentų nekėlęs kanopos, nenorėjo žengt nuo tiltelio, tėvui teko išlipt iš vežimo ir suėmus už pavadžio, pamaži, vis kalbinant, įvesti arklį į siūbuojantį laivą. Aplink turėklų stulpą apvyniojęs vadeles, tėvas patikrino, ar neatsileido luotą laikančios virvės.
Keltininkas, sentikis Jemeljanas, stiprus, plačiapetis vyras raudona susivėlusia barzda, traukiantis storą plieninį lyną kaip kokį siūlą, paklausė: „Tai kur važiuoji, Juozai?“ Išgirdęs, kad žvejai traukia į tolimus Žuvinčius, šyptelėjo ir pasakė: „Navatnas tu žmogus, Juozai, dar nemačiau, kad kas vežtų laivą į tokią tolybę, argi miestelio ežere maža žuvies? Kaipgi tu tokį sunkumą
vandenin nuleisi, o paskui atgal vežiman įkelsi, ar pagalvojai?“ Tėvas ramiu balsu paaiškino: „O aš, Jemeljanai, nevešiu luoto atgal. Turiu naują valtį, o šita gelda jau baigia supūt, paliksiu ją Žuvinčiuos, ten mamos tėvas prieš šimtą metų ją iš ąžuolo išskaptavo, tai tegu Žuvinčių aky ir nueis dugnan.“ Tokie tėvo žodžiai, ypač – „šita gelda“, skaudžiai palietė berniuko širdį ir jis vos laikėsi nepravirkęs. Argi ne pats tėvas dar aną savaitę gyrė luotą, kad jo sparnai dar tvirti ir gerai žmogų ant vandenio laiko, o dabar – gelda. Jis tėvo vietoj parsivežtų luotelį į namus ir kluone užkeltų ant ožių, kad po stogu sausas stovėtų. Tačiau tėvui nieko nepasakė, žinojo, koks tvirtas jo būdas:
nusprendė – kaip kirviu nukirto, net nebandyk perkalbėt.
Taip mąstė vaikas, sėdėdamas ant aukštos vežimo pasostės, mąstė ir stebėjo, kaip Obuolmušio akis žvairuoja į stiprią sūkuringą upės tėkmę; karvė kelte tikriausiai stovėtų rami ir snaustų atrajodama, o arklys – baikštus padaras. Šyvis, būdavo, net pakelės akmenio išsigąsta, puola į šoną, žiūrėk, kad aukšto šieno vežimo neapverstų, gaila Šyvio, nebūtų tėvas čigonams pardavęs, tai dabar savas arklys luotą vežtų, ne skolintas.
Pagaliau keltas bumbteli į kito kranto tiltelį, ir tėvas už pavadžio išveda arklį ant kietos žemės. Obuolmušis trypteli tarsi tikrindamas, ar po kanopomis tvirtas pamatas, ir linksmai sužvengia, matyt, džiaugdamasis, kad baigėsi tas pavojingas siūbavimas ir išnyko putoti sūkuriai.
Žuvinčius pasiekė po vidurdienio. Stovėdamas ant aukšto kalno, tėvas apžvelgė plačią apylinkę, saulėj tvaskančią ežerėlio akį ir paklausė: „Nu, tai ar gražu, Tomuk? Čia gimė ir augo tavo mieliausia senelė Marija. Gal nežinojai, kad jos mergautinė pavardė Vėgėlytė?“ – „Nežinojau“, – tyliu balsu atsakė berniukas, o pats žvalgėsi, bene pamatys miestelio bažnyčios bokštus. Ranką
padėjęs ant vaiko peties, tėvas pasakė: „Einam, parodysiu, kur senio Vėgėlės namas stovėjo.“ Tarp senų, pakrypusių, išdžiūvusių obelų riogsojo keli dideli apsamanoję akmenys ir vaikui nebuvo lengva patikėti, kad čia kadaise buvo jo senelės gimtasis namas, – tokia nyki jam pasirodė ta dilgėlių prižėlus duobė.
„Pasivaikščiok, – tarė tėvas, – kol atrišiu luotą ir atbulas apsuksiu vežimą, kad pastumtas luotas pats savo svoriu nučiuožtų į pakalnę, pasidairyk, gal surasi kokią seną geležėlę ar carską varioką, senis buvo daug visokių geležių prikaupęs.“
Luotas, tarsi nematomo kapitono vairuojamas, tik čiūžžžžžžžžt žemyn ir įneria į ežerėlio pakrantės švendrus, tėvui belieka tik giliau į vandenį pastūmėti. Atsinešęs iš vežimo maišą su tinklu, irklą ir baidymo kartį, jis liepia berniukui lipti į luotą ir atsisėsti kitame gale ant suolelio, tuomet atsispiria ir žvejai atsiduria akies vidury.
Tėvas tinklą metė iki pavakarių ir nutaręs, jog vieno maišo užteks – bus dar rytoj pusdienis, – nusiyrė į krantą. Tvirtindamas užrištą maišą prie ajerų, negarsiai kalbėjo: „Vandeny lynai ilgiau išgyvens, tegu maiše panardo, čia ūdrų nėr, nepragrauš skylės…“
Iš vežimo tėvas atsinešė dvi gūnias ir maišioką šieno, tuomet pririnko sausų šakalių ir netoli vandens, ant aukštumėlės, sukūrė laužą. Abu pavakarieniavo. Danguje jau žiebėsi pirmosios žvaigždės, dar neryškios, kaip tolumoje plevenančios žvakių ugnelės. Berniukas atpažino virš miško apvirtusius Grigo Ratus, kuriuos kartą rodė vyresnė sesuo. Kitą sekmadienį – jos vestuvės, o atrodo, dar vakar abu lakstė į Kūlį žemuogių ar prie Cedrono riešutų…
Tėvas paklausė: „Ar jau gulsi?“ – „Dar pasėdėsiu“, – atsakė berniukas. Matė, kaip, ant vienos gūnios atsigulęs, kita užsiklojęs, po galva pasikišęs šieno maišelį, tėvas užmigo ir po minutės jau knarkė, sakytum, namuose, savo lovoj, o ne po šaltom žvaigždėm ant ežero kranto. Pasėdės valandėlę, palauks, kol šakaliai sudegs, ir priguls šalia tėvo, – gūnios jau bus sušildytos.
Sėdėjo apsikabinęs kelius ir žiūrėjo į ežerą. Pačiu vandens akies viduriu bėgo mėnulio takas, švendrų siena atrodė užmigus, tik retkarčiais pliaukštelėdavo iššokusi žuvis ir bangelių raibuliai nušvisdavo mėnesienos šviesoje.
Atsigręžė pasižiūrėti, kaip laikosi Akunio Obuolmušis. Arklys blyškiai švytėjo ant kalno, šalia juodų vežimo drangų. „Protingas gyvulys, – pagalvojo, – niekur neina, nenutolsta, kad svetimoj vietoj koks žvėris neužpultų.“
Nepajuto, kaip akių vokai nusviro, galva tapo sunki kaip pilnas žuvų maišas, prigulė ant šono, prisitraukė kelius ir…
Ir tuomet išvydo: iš ežero brenda senis, bet vandenį skiria ne rankos, o žuvies plaukmenys, ir iš smakro styro toks ūsas, panašus į vėgėlės barzdą. Išsigando ir jau norėjo pažadinti tėvą, bet senis staiga prabyla: „Nebijok, Tomuk, aš tavo senelės Marijos tėvas Karolis Vėgėlė. Pamačiau ugnį, tai ateinu pasišildyt, ar priimsi?“ Per miegus vaikas tyliai sukužda: „Sėskis, seneli, ugnis dar karšta, vandeny turbūt sušalai, o kur tavo rankos?“ – „Ogi va“, – rodo senis. Ir iš tikrųjų, žuvies plaukmenys prapuolė, o senis didelėmis plaštakomis iš švendrų ištraukia suodiną katilėlį, pasemia vandens, atsineša prie ugnies ir atsitūpęs klausia: „Ar mėgsti, Tomuk, virtus vėžius?“ – „Net labai, – atsako berniukas, – mes su Akunio Petriuku ant varlių Riešėj pasigaunam, tik aš negaliu varlėm skūrelių lupt, tai visada lupa Petriukas, jis už mane metais vyresnis, rudenį eis į antrą klasę. O iš kur, seneli, tų vėžių paimsi, argi jie ežere gyvena, pas mus – tai tik upelėj.“
Senis pakrutina barzdos ūsą ir taria: „Argi negirdėjai, vaike, kad vėžys – didžiausias vėgėlių skanėstas? Iš upelės vėžiai į ežerą pakyla ir pasilieka. Pažvelk, atsinešiau maišelį plačiažnyplių vėžių, tai gal mudu, ilgai negaišdami, juos ir virkim.“ Ir tikrai senis iš po skverno išsitraukia maišelį – vėžiai tik šiugžda, poteriauna, – ir iškrato juos į katiliuką su vandeniu, kuris stebuklingai virš ugnies jau kunkuliuoja. Vaikas ir vėl klausia: „O iš kur tu, seneli, paimsi druskos? Be jos vėžių mėsa neskani kaip malka.“ – „Aš, – atsako senis, – visko turiu, tiek metų gyvendamas visokio gero prikaupiau, štai, pažvelk, argi čia ne druska?“ Ir berniukas mato, kaip senis iš ilgo durtinio kišenės išsitraukia švarų balto lino ryšulėlį ir, atrišęs mazgelį, supila į vandenį mėnesienoj net blizgančią druską. Bet ir tai vaiko nestebina, nes savo akimis regėjo, kaip žuvies sparnai pavirto į žmogaus rankas.
Vėžiai verda, rausta, o senis prisikemša molinę pypkę ir, spragtelėjęs nagu į nagą, išskelia žiežirbą, kuria ir užsidega tabokę. Išpūtęs dūmą, pasižiūri į aukštą kalną, į lygų vandens veidrodį, į mėnulio taką, pasiklauso nakties garsų ir tyliai klausia: „Ar yra, Tomuk, kur pasauly gražesnė vieta? Aš tokios tikrai nežinau, čia gimiau, čia pasenau, čia mano duktė, tavo senelė Marija, jaunamartės amžiaus sulaukė, čia savo Mortą palaidojau, tik graudu, kad šiandien jos kapelio per sužėlusius žolynus nerastum.“ Vaikui pasirodo, kad senis tarsi nejučia delnu nusibraukia žalią ašarą.
Po valandėlės senis Vėgėlė ilgu pirštu pamaišo vėžius, sučepsi storom žuvies lūpom, apsilaižo ir paklausia: „O Juozo ar nežadinsim? Gal ir jis norėtų kelis vėžius išlukštenti?“ – „Kad jis vėžių nevalgo, – sako berniukas, – aš tų vabalų burnon neimsiu, sako, tegu miega, nuo pietų lig vakaro tinklą metęs pavargo, o rytoj nuo ankstaus ryto ir vėl reikės ta sunkia kartimi mojuoti, tegu knarkia.“
Senis didžiule sauja semia iš katiliuko vėžius ir deda ant žolės. Berniukas mato, kad jo pirštai padengti smulkiais sidabriniais žvyneliais, kaip kokio pasakų vandenio, ir veidas pamažu keičia spalvą, darosi žalesnis, vaikui baugu, bet suvokia, kad senis Vėgėlė, senelės tėvas, tikrai savo proanūkiui nieko pikta daryti negalės, o senis klausia: „Ar penkių užteks?“ – „Man, – atsako berniukas, – ir trijų gana, kol švariai išlukštensiu, iščiulpsiu, tai ir naktis pasibaigs.“ Paima vėžį, nulaužia žnyplę, apkramto jos pakraščius, išlupa rausvą mėsytę ir įsidėjęs į burną kramto – skonis ne blogesnis kaip namuose virto vėžio, ir druskos – kaip tik. Kramto neskubėdamas, pasigardžiuodamas, o Vėgėlė pasemia sauja kelis vėžius ir įsimetęs į plačiai pražiotus žabtus net nekramtęs su visais šarvais praryja, nusišluosto durtinio rankove lūpas ir vėl semia. Vaikas vos vieną ir pusę vėžio suspėjo įveikti, o katilėlis jau tuščias. Senis nuima jį nuo ugnies ir apvertęs rodo, kad tikrai tuščias iki paties dugno. „Gaila, – pasako, – kad nepririnkau daugiau, likau alkanas, nedažnai man tenka katiliuke ant laužo vėžių išsivirti, mat ugnele, kurią nagu įskeliu, galiu tik pypkės tabokę užsikurti, laužui ji per menka, bet man, vaike, jau metas ežeran, matai, už kalno jau aušta, o mano akys saulės šviesos bijo.“ Tik dabar vaikas pamato, kokios mažos, pilkos ir spigios kaip adatos smaigalys senio Vėgėlės akytės – visai kaip tikros menkės.
Pagaliau senis pakyla, paima katiliuką ir taria: „Sugrįžęs į namus mano dukrai, savo senelei Marijai, pasakyk, kad jos tėvas Karolis Vėgėlė vis dar gyvas ir laikosi ežere tarp vėgėlių, o tėvui gali ir nepasakot, kaip su seniu ant laužo vėžius virei – vis tiek nepatikės, nu, tai lik sveikas, berneli…“
Berniukas mato, kaip senis lėtai brenda į ežerą, ilgas žalsvai pilkos spalvos jo drabužis pasidengia smulkiais blizgiais žvyneliais, o rankos su kiekvienu grybšniu keičiasi į žuvies sparnus…
Nubudo, prasitrynė akis, laužo vietoje – tik pilkų pelenų kauburėlis, vanduo lygus kaip lietaus nuplautas lango stiklas, iš nendryno sklinda didžio sios krakšlės giesmelė, tėvas, nešdamasis gūnias ir šieno maišelį, kyla į kalną. Ir ūmai šalia laužavietės pamato balto lino skepetą, suvokia, kad senis
bus ją užmiršęs, ir pats savęs paklausia: „Tai į ką gi jis susibers druską, jei skepeta liko ant kranto?“
Jau sėsdamas į vežimą vaikas dar kartą pažvelgia į ežerą – bene iš vandens išlįs senio Vėgėlės galva, tačiau ežero paviršius vėjo supamas mirga, akina – neką įžiūrėsi…
Be luoto vežimas toks lengvas, tai Akunio Obuolmušis lekia ristele, vis išleisdamas dūką. Matyt, nuo rasotos žolės, kurios per naktį bus prisišlamštęs, jam pučia didelį pilvą. Paskutinį kartą atsigręžė. Žuvinčių ežerėlis atrodė toks mažytis, kaip tas Petriuko apvalus stiklas, kuriuo galima surinkti saulės spindulius ir uždegti sausas samanas. Net sunku patikėti, kad tokioj mažoj vandens aky gyvena senis Vėgėlė tokiais plačiais žuvies sparnais ir ilgu ūsu.
Apie nakties nutikimą tėvui neprasitaria, bet senelei Marijai kokį vakarą, kai ji savo kamaroj riš tuos vaistingųjų žolynėlių ryšuliukus, giedodama amžinai tą pačią giesmę, gal ir atskleis teisybę: jos tėvas, Karolis Vėgėlė, vis dar gyvas, tik dabar gyvena Žuvinčių ežere ir yra vėgėlių karalius.
Ir tik viena mintis dar ilgai neduos berniukui ramybės: kodėl jis tą rytą nepasiėmė šalia laužo pelenų bolavusios senio skepetos…
Portretas
Amžius: seniui galėtum duoti penkiasdešimt, bet nedaug suklystum taręs, kad jis jau septyniasdešimties, nes nuo taburetės keliasi į stalą remdamasis rankomis, padūsaudamas, tarsi visa jam būtų įsiėdę iki gyvo kaulo.
Akys: siauros, šviesiai pilkos su juodais krisleliais, tarsi išblukusios, arba prineštos dulkių pernykščio sniego, o gal ir lauko žolių žiedadulkių, nebijančios žvelgti tiesiai į vidudienio saulę; naktį matančios gal aštriau nei dieną.
Veidas: sakytum, pridengtas tankiu voratinkliu, bet tai tik daugybė skersų, išilgų ir įstrižų raukšlelių, tarp kurių tūno viso gyvenimo suodžiai; nuo kairės akies iki apatinio žandikaulio – randas, gal peilio, o gal ir dalgio palikta žymė, iš jos matyti, kad jaunystėje vyras buvo pasiutęs ir greitas kibt į atlapus; skruostai įkritę, apžėlę žilai rausvais šeriais; ausys kaip varnalėšų lapai, seniui kramtant jos kruta; didelė kumpa nosis, kažkada sulaužyta, tad pakrypus į dešinę, viena šnervė bemaž suplota ir orą traukia švokšdama; kakta palei plaukų kraštą – balta, lyg atgremžta žaliu šarmu.
Kaklas: ilgas kaip kalakuto, tik juodai rudas, tarytum apvyniotas niekada nevelėta skara, numegzta iš storų vilnonių siūlų – tokios gilios raukšlės; Adomo obuolys kriaušės dydžio, šokinėjantis it motoro stūmoklis, ypač seniui geriant vandenį tiesiai iš kibiro.
Pečiai: atrodo, kad ant jų uždėti naščiai, pridengti senu, sulopytu, gal dar prieškario laikų švarku. Pro duris senis žengia skersas ir vis vien dažnai savo kaulą trenkia į staktą.
Kupra: gimęs tiesus ir sveikas, ją prigyveno prieš dvidešimt metų taisydamas tvarto stogą – paslydęs dėjosi ant nugaros į kietą molį ir atsigaivalojęs pakilo jau su tuo kauburiu, tad šiandien galima pagalvoti, kad po švarku pakištas kažkoks kampuotas kietas daiktas; kuprą amžinai niežti, todėl senis kaip kuilys dažnai trinasi į namo kampą ar į atšlaime džiūstančios blindės kamieną – tada jo lūpos čepsi iš malonumo.
Rankos: labai ilgos, siekia kelius, šeriuoti pirštai išklaipyti, panašūs į šaknis, vis dėlto jais žmogus geba sugraibyti ant aslos nukritusį degtuką, siūdamas prie kelnių lopą – adatą, ir pakelti netyčia ant miestelio grindinio kieno nors pamestą kapeiką.
Kojos: išlinkusios į šalis nuo šakumo, tad kuprius žergloja krypuodamas į šonus; pėdos nei meškos letenos, jei ne amžinų kaliošų paliktos žymės sniege ar smėlyje, tai nesuprastum, kad praeita žmogaus; kẽliais, tarsi kalvės žnyplėmis, senis sugniaužia kuilį ir dviem peilio judesiais išrėžia pautus. Netoliese pasimaišęs veterinorius juos būtinai išsikeptų, bet žmogėnas mėsgalius
numeta šuniui; išleisdamas orą, senis sudrebina nedidelių langų stiklus, o nuo obels šakų nukrinta sniegas, ypač jeigu užmiega gerai įgėręs. Kuprius guli tik ant šono neaukštoje, paties susikaltoje lovoje ant maišine drobe aptrauktų šiaudų, užsikloja iš senų skudurų susiūtu, nežinia, iš kokios
geraširdės davatkėlės gautu apklotu, galvą padėjęs ant pajuodusios, šieno prikimštos pagalvės. Visada su kepure. Skiautinys trumpokas, tad nuo pasaulio pradžios nemazgotų kojų pirštai styro kaip vėžio žnyplės ir per miegus kruta, sakytum, senis sapnuotų, kad stengiasi sugriebti upelio žvirgždais sprunkantį gružlį ar eitų siauru lieptu į dangų, pirštų čiuptuvais kas žingsnis
tikrindamas lentos kraštą.
Šalia lovos ant kone visiškai nusišėrusio lapino kailio snaudžia šuva, vardu Arganas, vokiečių aviganio ir kiemsargio mišrūnas. Senis šį didžiulį padarą vadina savo angelu sargu, nes jis du kartus aklai nusigėrusį savo šeimininką yra ištraukęs iš plonu ledu užtrauktos upės įlankos ir iš pilno
vandens pakelės griovio. Ši juodakailė sulaukėjus būtybė visada miega tik vieną akį primerkus. Senųjų raštų mėgėjui galėtum priminti senovės airių sagą, kurioje veršio dydžio šuva, vardu Juodasis iš Machos, iš senosios Airijos sostinės, buvo vertas tūkstančio jaučių ir dukart tiek telyčių. Skaitęs šią sagą turėtų prisiminti, kaip Juodasis iš Machos įsikirto dantimis į priešo vežėčių ieną ir nepaleido jos net tada, kai buvo perkirstas kovos kirviu, – taip ir nulėkė laukais kone pasiutę žirgai, vis pašnairuodami į juodą žvėries galvą, tarsi suaugusią su ienos medžiu…
Nors senio Arganas gal net vienos telyčaitės nevertas, bet, baisiais dantimis įsikirtęs į sprunkančio lapino koją, paleidžia ją tik gražiai, mandagiai, švelniai kupriaus prašomas. Kitaip nei šautuvo vamzdžiu, nei peiliu tų žandikaulių neatrakinsi. Senio švelnumo pamalonintas, jis pats paleidžia perkąstą, tik ant odos skiaučių besilaikančią ugniaplaukio koją.
Miestelio žmonės kupriaus vengia. Jis ir nelinkęs į jokias artimas bičiulystes. Tuos kelis žodžius jis pasako šuniui, matyt, kad neužmirštų žmonių kalbos. Tiesa, lovos galvūgalyje po apmusijusiu stiklu kaba senutės nuotrauka, prieš kurią jis retkarčiais atsiklaupia ir graudžiu balsu maldauja: „Mámu, mámu, dovanok!“ Už ką jis prašo atleidimo, nežino net jo angelas sargas.
Čia galėtume tik spėlioti. Gal už tai, kad taip žiauriai geria, kad viską pra gėrė, net paskutinius, dar gerus amžiną atilsį tėvo kailinius, tą vienintelį padorų drabužį, motinos paliktus patalus, dar iš dvaro laikų užsilikusį veidrodį (senio tėvas dvare tarnavęs ūkvedžiu), audimo stovus, karvę, vežimą –
arklį prapylė dar motinai gyvai esant. O gal prašo dovanoti už tai, kad šaudo miegančius zuikius?
Dar turėtume paminėti tą, į jokį kitą nepanašų, senio kambario kvapą: degtinės, vyno, žvėrių kailių, neplautų, prirūgusių indų, svogūnų, silkės, suplėkusių šiaudų dvelksmo ir pelėsio kvapų mišinį, nuo kurio užėjusiam žmogui atima ne tik uoslę, bet ir amą, ir svečias stengiasi pokalbį pratęsti kieme. Bet kuprius savo sulaužyta nosimi, matyt, nieko neužuodžia, nes jeigu užuostų,
tai Arganą varytų šalin, kai šuva, lapės žarnų prisirijęs, nesivaržydamas naikina paskutinius kiek švaresnio oro likučius. Galėtume pajuokauti: du, vienas kitą puikiai suprantantys senberniai bezdaliai…
Dar neišaušus senis nusikabina nuo sienos vienavamzdį, iš šėpos stalčiaus į švarko kišenes susipila šovinius ir išeina. Šuva net nepajuda – supranta, kad šį rytą kupriui jo pagalbos neprireiks, nes miegantis zuikis – tai ne per krūmynus skuodžiantis ugninis lapinas.
Krypuodamas su šautuvu ant peties senis pasuka link akmenimis nusėtos lomelės ties upelio vingiu. Eina tarsi nieko neieškodamas, nekraipydamas galvos, tik vienomis žlibėmis sekdamas menkiausią aukštų smilgų judesį. Kaimo žmogui tokia vieta – tik bekraštis akmenynas, bet ne medžiokliui.
Saulė kyla iš už kalvos, lyg iš kalvės žaizdro palengva traukiama pasaga, spigina akis, ir atrodo, kad ne tik zuikio neįžiūrėsi, bet ir už akmens užkliuvęs dėsi kakta į riedulį. Tačiau, kaip minėta, senio akys saulės nebijo, tik laksto į visas puses ir stebi akmenyną.
Zuikiai, žinoma, dūksta, šokinėja, kelmų būgnelius muša naktį, o švintant suminga. Spalva panašūs į lauko akmenis, jie taikosi prie jų priglusti, su jais susilieti, kad vanagas ar juodvarnis nepastebėtų. Miega jie atmerktomis akimis, bet nieko nemato.
O kuprius žirglioja per tuos riedulynus, sakytum, žingsniais nuotolį tarp akmenų matuodamas, su tuo savo vienavamzdžiu tikrai panašus į matininką. Ir staiga zuikis tik šast! Šautuvas prie peties! Niekada negaišta prisitaikydamas – priglaudė buožę prie šeriuoto skruosto ir nuspaudė gaiduką!
Kiek kartų šauna, tiek zuikių patiesia – tuščiai nėra nei vieno šovinio paleidęs. O kaip jis tuos žvairius nuo akmenų atskiria – paslaptis. Gal tais visa reginčiais siaurais akių plyšeliais zuikio akis pamato – juk akmenys be akių. Gal priešais saulę pilkuojančius auksuojančius zuikio kailio plaukelius įžiūri – neaišku.
Susirinkęs – kitaip ir nepasakysi – tris keturis zuikius, kuprius patraukia į namus. Arganas net nepažvelgia į numestus ant aslos žvėrelius surištomis ausimis. Neverti jo šuniško dėmesio. Tiesa, jei senis nuvirsta ant lovos snūstelt, tai prieina, pakelia koją ir į išvirtusią žvairio žlibę įšvirkščia aštrią, sūrią čiurkšlę, kad pagaliau tie baltuojantys veizolai užsimerktų.
Zuikius senis parduoda vaistininkui, klebono gaspadinei ir kolchozo pirmininkui, kuris dažnai kelia triukšmingus balius, svečius iš miesto pamalonindamas žvėriena. Gautus pinigus senis prageria. Vienas, jei neskaičiuotume šalia baro stalelio gulinčio šunies, su kuriuo kuprius ir persimeta vienu kitu žodžiu. Tiesa, pinigus pralaka ne visus, už mažesnę dalį įsigyja parako,
šratų – jeigu tingi pats jų atsilieti – ir kapsulių, kamščius išsikerta iš senų veltinių. Šovinius užsitaiso sutemus, nedegdamas žibalinės lempos, nes, kaip sakyta, tamsoj mato gal dar geriau nei dieną.
Lapių ir lapinų senis nešaudo – šratai kailį gadina. Tai Argano tarnyba. Kupriui tik reikia jį nusivesti prie aukštų upės skardžių, kur kas dvidešimt žingsnių vis lapės urvas, ir paliept: ieškok! Lapei iššokus iš olos, šuva jos jau nepaleis, vysis tol, kol perkąs tą ploną užpakalinės kojos kaulą. Viena lapė – ir gana. Iš to galima suprasti, kad senis lapes taupo ir gaudo tik tada, kai gauna užsakymą iš miesto, nes klebono gaspadinė jau su lapės apykakle paltą papuošus, pirmininkienė net lapių kailinukus pasisiuvus, vaistininkienė visą lapę su stiklinėmis akimis ant kaklo užsisegus. Bet daugiausia pirkėjų mieste, nors ten už lapių kailiukus gali gauti didelę baudą. Kartais vilkšunis neištvėręs tyliai naktį išslysta iš kambario ir po kelių valandų grįžta su lapinu dantyse, priekine koja praveria niekada nerakinamas namelio duris ir, priėjęs prie lovos, suinkščia, tarsi sakydamas: štai, pavijau, nustvėriau ir parnešiau. Senis nepyksta už tokį šuns stropumą, atsisėda lovoj ir glosto plačią vilkšunio galvą, ir tas švelnumas atleidžia surakintus žvėries žandikaulius. Iš vokiško šalmo – kulkos skylė užkišta skuduru – atsigėręs vandens, šuva nueina į savo guolį ir susisuka į kamuolį – darbas atliktas, galima nakties dalį ir snūstelt. O kuprius keliasi, įžiebia lempą, susiranda peilį ir nešasi grobį į kluoną, kuriame nerasi ne tik šieno ar šiaudų, bet ir pelės. Mat šį pastatą senis laiko tik dėl jo plačių lygių durų – greitai pamatysime, kam jos skirtos.
Ant kažkada kalvio nukaltos vinies pakabina žibalinę, prapjauna užpakalines lapino kojas tarp kaulo ir sausgyslės, prakiša virvę ir grobį pakaria po sija. Paskui vienu patraukimu per lapino pilvą išverčia žarnų duknas ir atsargiais judesiais atskiria kailį nuo pamėlusio laibo žvėries kūno – pasirodo, tik ugnies spalvos plaukai mums buvo sukūrę puošnų, pasipūtusį vaizdinį, o be kailio žvėrelis atrodo beveik toks pat liesas kaip ir nuluptas zuikis. Ilgiausiai senis krapštosi prie akių, mat reikia taip aprėžti odą, kad skylės tiktų stiklinėms akims įstatyti. Jis pats to darbo nemoka, bet yra toks maistra miestely, kuris kolchozo pirmininko sumedžiotiems vanagams, tetervinams, antims, kurapkoms ir net karveliams uldukams įdėjo stiklines akis, visiems paukščiams skirtingas, kaip gyvas, tik nieko nematančias.
Po valandėlės Arganas snukio galu praveria kluono duris ir neskubėdamas imasi žarnokų, žino šuva, kad porą savaičių gaus sukapotos lapienės davinį. O senis tarsi kokią brangenybę atsargiai neša kailį prie minėtų plačių lygiomis lentomis kluono durų ir, išplėtojęs, išlyginęs, mažomis vinutėmis prikala.
Kaba lapino kailis, sakytum, auksinė argonautų vilna ir tik siauri kraujo apvadai, bėgantys aplink visą kailį, primena, kad dabar ne senųjų graikų mitologijos laikai, o pokaris, vos keleri metai po tos dienos, kai traukdamiesi vokiečiai susprogdino bažnyčios bokštą ir medinį tiltą per upę. Ir net kaimo vaikas, jeigu jis netyčia pamato tą iškėtotą, prikaltą kailį, supranta, jog nepraliedami kraujo žmonės gyventi jau nebemoka ir kaži ar kada išmoks…
Kaucynės su kuiliu
Mūs kaimynas Vaclas, jau senas žmogus, septyniasdešimtį baigįs, rėplina keturpėsčia po tvarto mėšlų ilgais nagais insitvėrįs į to dideliausio paršo vuodegų ir nesavu balsu rėkia: Dzisiau, – tai mano vardas, – susmildamas negaišk, šakėm jį, šakėm, snukin, šakėm, o meitelys apsigręžia ir geltonais dantim tik grybšt už Vaclo blauzdos, ir jau tąso po gilų mėšlynų, seniai sakiau: Vaclai, kap tu gali savo paršus tokion marmalynėn laikyc, dar prigers kokių nakcį, tep pašposijau, o pats jau stveriu keturdantes šakes ir prišokįs taikaus ar snukin, ar kakton tarp ausų, šonan dūrk nedūrįs – nepajaus, lašiniai per du delnus, ir užaugyk tu man tokį, aš jau pernai sakiau: Vaclai, gana, kap tu tokį vežiman inkelsi, jo nei pavarysi, nei pastumsi, nei patempsi, tokis baisus sunkumas, bet Vaclas neklausė, o Agota vis pylė ir pylė kombikormų ir dar su miltais ar griežčių patarkavus, būdavo, supils lovin, atsistos tarpudury ir žiūro, kap tas žabtais lapnoja, srebia, vuodegų iš malonumo
tik raito, sukinėja, tep ir išsipūtė kap veršinga karvė. O Vaclas nesavu balsu rėkia: durk, ko gaišci, smeik, Dzisiau, užmuš, gelbėk. Aš ir tep taikaus, ir kitap, ir vis nepatogu smeigc, ale visgi pristaikiau ir pyliau staciai snukin, tik sužviegė kap garvežys Pariečės stotelėj, bet senio kojų palaido, dabar in mani pristojo, išrovė man iš rankų kotų ir su šakėm vidury snukio vaikos, gerai, kad an aukšto gardo strikolių užšokau, būtų sudraskįs, o Agota stovi tarpudury, kudakuoja kap višta, sijonus kiloja ir šaukia: Jėzau Marija, suės žmogų, suės, Dzisiau, vilk Vaclų kieman, suės, o kap aš ištempsu, kad mani pacį kuilys vaikos net pasišokėdamas ant užpakalinių, taikos pasiekc, ilcimi perverc, ir man ne juokas, nustvertų, tai būt bėda, aš žmogelis mažas, kūdas, tai mani kap skudurinį lėlį užtąsyt, galvų atkųst, tai nelipu, bijau už savi, paršas ne mano, nenoru už svecimų žūc, ir nežnau, kap ty aš paslydau, cik jaucu, kad meitelio ilcys šonan sminga, dabar jau aš rėkiu: Vaclai, gelbėk, aš tau padėjau, dar ir tu man padėk, kaimynai, ne svecimi, o Vaclas, dužas senis, gal apie du metrus aukščio, rankos ilgos kap ienos, sciprus, jis dar cik po ženatvės savo Agotų ant rankų per Merkį pernešdavo, ty, kur Žydo sala, kap mes vadom, Dzilgynėn, ty ne tep gilu, vis žvirgždai, neuždumblėjy, tai aš ir cikiuos, kad jis mani išgelbės, ir cikrai, matau, kap jis baslį iš gardo išlupa ir užsimojįs staciai kuilio kakton, tep ir suklupo ant priekinių kojų, o paskui virto ant šono, Agota nesavu balsu rėkia:Vaclai, kam tu paršalį užmušei, ciek auginau, šėriau, maniau, bus rublio atcidėc paminklu, o tu kap galvažudzys užmušei, cylėk, užriko Vaclas, ir užsimojo dzidzeliausiu delnu ant moteriškės, toj cik pritūpė iš baimės, gal net, atsiprašant, palaido, balta kap drobė, paskui, paraudus nuog išgąscio, tep ir atsisėdo tarpudury, o Vaclas arcyn ir šaukia: ar tu neisi pirkion, gyvate, tadu jinai atsistoja ir paskėlus sijonus lakia pirkion, bet nuo slankscio akmenio atsigrįžus ir vėl savo: užmušei, nebėr mano paršalio, galvažudziai jūs, ne žmonės,Vaclas pagraso kumsciu ir toj inlanda gonkuosa.
O kaucynės su kuiliu prasdėjo ramiai, kap visadu manėm invarysim gardan ir užkelsim vežiman, bet paskui suspratom, kad tokį meitelį užkelc raiktų gal šešių vyrų, o iš kur tu jų paimsì, vieni miškan družbantais darbuja, pušalaites laidzia, kici laukuosa aria, dar kici šienauna, o ciej, kur pas par duotuvį sėdzi, cinginiai, ir laukia gal kas kokį rublį duos, pernakc gėrį, labai trokšta, šitų nė nebandzyk prašyc – neis, mat jiej po mėšlų nebraidzios, o pačių šiknos mėnasį nemazgotos, tai prisvaisė cinginių, ir vyrai jau po kariuomenei, iki šaukimo tai dar buvo vienas kitas godnas bernaicis, paprašai kų pagelbėc, tai neatsisako, ale sugrįžį tai jau visai paslaido, kas apsiženijįs, tai žmonų muša, jei toj neduoda ant alaus rublio, kici bastos kap ubagai iš kampo in kampų, tai, žūrėk, susciksi juos Merkinėn prie parduotuvės su kitais miestelio draugeliais cinginiais, tai Varėnon traukinio stocin, pamato, tai tuoj puola kap vilkai, Dzisiau, gelbėk, trokštam, duok rublį ar dar geriau tris, o aš, kad ir mažas, silpnas, laibų kojų, ale jaigu jau nustaikau ir užvažiuoju skruostan, tai výrelis ir virsta atatupsta kap pašautas, smãgių rankų turu, tai jiem špigų panosėn, o jiej bijos manį, nepristoja, cik nuskeikia ir nuveina savais keliais. Taigi būtúm iš anksto pagalvojį, tai kol dar meitelýs ramus gardzi stovėj, būtúm panciais kojas supynį, tvirtai, kad cik iš vietos vos ne vos pajudėt, dar virvį ant kaklo užmetį, cik tadu vartus atkėlį, nepagalvojom, ne pirmas kartas paršų supirkimo punktan vežc, manėm, sustvarkysim, ir visas vargas per Agotos graibštumą, jai vis maža, vis negana, ir laukų, ir pievų, ir miško, pamato, kad moteros parsneša mėlynių, tai kap akis uždegus jau ir lakia raistan su dzviem kašikais, vienus partįsia ir vėl raistan, ir Vaclas panašus in žmonų, ir jam vis negana, dar lig rusui užainanc laikė du arklius, penkias karves, pirkių apsižanijįs išstrajino kap palocių, ilgų, juodais dažais nuteplioj, jei koki vaikai inlanda sodan obuolukų pasiskinc, tai laksto ir lazdu grūmoja, bet Agotų labai mylėj, pirko, ko cik ji norėj, atvažuoja Merkinės žydas su visokiom cackom bobiškom, tai Agota pirma ir cik varto skaras, rausias, kad cik gerasnį daiktų nugriebc, kiek ji visokių suknių turėj, kiek gėlėtų bliuzkų ir sciklinių karolių, dar jau nieko neraikia, pasenus, susraukšlėjus, suskūprinus, ale anksciau jai mes visi buvom prasci, biedni, Vaclas tai net kontrabandų su lenkų užgrobtu krantu varė, druskų ir arielkų šmugliavojo, buvo lenkų net nuplaktas, ale išsipirko, o jo Juoza, jau prieg ruso, pirmais metais turėj mergų anan krantan, tai Vaclas žmogui nelaido čaikelės imc, tai tas jau lapkricį, pašalus, brisdavo sulig pažascimi, iš vakaro nubranda, rytì sugrįžta, peršalo žmogelis, dabar kažkur sanatorijon džiovų gydos, tep ir liko senu bernu, Agota su Vaclu nelaido tos mergos imc, per biedna, mažažamio duktė, žaurus buvo, amžinų atilsį, ir Agota jau kapinyne su visais savo turtais, niekam neteko, vienų Juozų turėj ir tų prieg mircies privarė, ne kartų Juoza grasinos tėvų ir motkų Merkin nuskandzyc, gal tep cik šposijo, ale išgers ir grieža dancim: nekencu, nekencu tų gyvatių, baisu, kai sūnus tep apie gimtus tėvus kalba, mūs krašti kitos tokios šeimos gal ir nebuvo, bet aš, ponùle, nuvažavau šonan, žadėjau apie kaucynes su kuiliu papasakoc, o užgriebiau net lenkų laikus. Tų rytų atajo in mani Vaclas ir sako: Dzisiau, ainam, padėsi paršų vežiman inkelc, kap neisi, jei kaimynas prašo, aš ir nuvėjau, būtau žinojįs, kap visa išais, būtau apsimetįs, kad sergu, šonan dzieglys insimetė, negalėsiu nieko pakelc, nebus iš manį naudos, ale kaimynas, duoda arklaicį malkos parsivežc ar bulbaites iš lauko svirnan, tai ir nuvėjau paklaũsįs. Dabar pasakysiu, kap mes tų kuilį, neromytų, vežiman grūdom, Vaclas veterinoriu nelaido romyc, mat ir iš jo naudos nemaža ištraukė, vaislė gera, stambus gyvulys, kol dar nebuvo tokis nutukįs, tai užlaidzia ant kiaulės, valandų trina, nemažiau dzvidešimc paršelių kiaulė atsivesdavo, ale vėliau ėmė kiaulas mygt prieg žamės ar prieg tvarto šiaudų, priais iš užpakalio, pakiš po šiknu ilgų šnipų, pakels kartų kitų ir cik užšoks, kiaulė ir prasmenga mėšli sulig pilvu, neatlaiko tokio svorio, tai žmonės jau nevedė in Vaclų, tadu Agota dar sciprau pradėjo šarc, o aš sakiau: Vaclai, sustok, nesustojo, tai va kap išaj, vos meitelýs nesuėdė savo geradario. Paklausiáu kaimyno, nuvėjom tvartan, aš sakau: Vaclai, nieko nebus, neinveiksim, o jis sako: aš žinau, kų darau, atdarysiu durelas ir pats išais, cik tu, Dzisiau, iš užpakalio vytelì nesciprai sušarsi, ais kap dzidelýs, ale man vis vien neaišku, tokio paršo dar nebuvau regėjįs, man baisu, ilcys net lūpų pakėlį, riestos, aštrios, perbrauks per blauzdų ir tadu gydzyk mėnasį ar du, dar gerai jai gyja, o jai ne, jai užkrėcimas, kiaulė nešvarus gyvulys, pas mus kiaulių nemazgoja, o toks veterinorius, dabar jo nėra, Perlojon laikos, tai pasakojo, kad Vokietijon kiaulas prausia kap žmogų ir tvãrti mėšlo nepamacysi, visur, sako, išcamantuota, iš gumos palaidzia vandenio srovį, ir paršas – kap cik gimįs, švarus, mūs kiaulėm tokia prausykla nepaciktų, kiaulai ar meiteliui cik duok daugiau mėšlo, voliojas kriuksi pacinka tokios maudzynės, ale ir šernai purvo duobėsa voliojas, veterinorius aiškino, kad tep šernai visokius guzus išsigydo, aš ty nežnau, ale žmogus mokytas, geriau išmano, bet grįžkim Vaclo tvartan, nespėjo jis vartėlių praverc, meitelýs ir puolė, kici sako, kad gyvulys savo smercies nejauca, o aš galvoju, kad dar kap jauca, vežau anais metais ir aš du paršus punktan, pakol mišku, tai buvo ramūs, ale kai išvažavau plentan ir pasmatė punkto žardziai, tai nepacikėsi, žmogeli, pradėj žviegc, trankycis, strikolius graužc, tai paskubinau arklį ir kap cik suspėjau, aš punkto kieman, o paršai iš gardo žamėn ir lakia kur akys mato, ale kur tu nulėksi, kad visa taritorija aptverta ir vartai užkelcì, o jau ant svarscyklių tempiami tai visai pasiuto, kandziojas, aštriom nagom taikos kirsc priėmėjui, bet jis žmogus cekavas, su gyvuliais inpratįs, tai sako: kiaulės labai jaucia, kad ant smercies atvežtos, tai aš dar ir sakau: Vaclo meitelýs jautė, kad išmušė jo valanda, pasakiau seniui, ale jis cik nusispjovė ir sako: kiba tu, Dzisiau, durnas, mat vìsa turėj būc pagal jo teisybį, kito žmogaus niekadu nepaklaũsė, taigi nespėjo gardo vartėlių atkelc, kuilys ir puolė kap žvėris, Vaclas dar bandė atšokc, ale mėšlo gilu, kaliošai inklimpį, tai kol ištraukė, meitelýs jau ant jo, ale kap sakiau, gerai, kad visa gerai baigės, pylė basliu stačiai kakton tarp ausų, meitelýs kap alektros kliudzytas klupo ant priekinių kojaitių ir virto ant šono, guli, ausys kap lopetos, o iš šakių dantų paliktų skylių kraujai plūsta, tai ir Vaclų suėmė baimė, negyvo punktas nepriims, vežkis, kur išmanai, aš žiūrau, kad viena akis sumirksėj ir ausies galas krustelėj, tai sakau: Vaclai, gyvas, tokio meitelio basliu neužmušì, jam tris kulkas kakton suvaryk, ir tai dar neaišku, ar klups, virs ant šono, tu jį cik priglušinai, pamãtįs, kad teisybį sakau, nusispjovė, priajo ir du kartus spyrė šonan, kuilys kriuktelėj ir jau bando stotis, aš sakau: Vaclai, kol ne vėlu suriškim kojas, atnešk pancių, ir priekines, ir užpakalines, ir dar pančius tarpusavi intempkim, o ant kaklo virvį užverkim, su tokiu žvėrimi menkas juokas, žūrėk, kap jis tau blauzdų išarė, raiks Agotai ne vienų savaitį slaugyc, Vaclas pagalvoj, paskasė paausį ir sako: tavo teisybė, Dzisiau, raikia supancioc, atnešė kelis pancius ir virvį, padarėm, kap sakiau, tai kuilys stovi ir jauca, kad negali kojų placiai pražergc, sužviegė porą kartų, ale kažkap liūdnai, nusiminįs, gal suprato, kad baigės jo dzienelės, per tų laikų ir krau jai apstojo, sukrešėj, sakau: Vaclai, tu kraujus nušluoscyk, neveši gi punktan kruvino, vedėjas nei už kų nepriims, o jei ir suciks, tai pamacysi, kap perpus numuš kainų. Vaclas ir dar paklaũsė, sugraibė šluoscį ir pamirkįs kibiran nubraukė kraujus, let už ausų pakasė, meitelys cik sumirksėj kap dėkui
sakydamas, kiaulės labai protingos, veterinorius pasakojo, kad cirkan jos visa išmoksta, o karvės net nebandzyk, nieko nebus, aš ty nežnau, jokian cirkan nebuvįs, ale mokytas žmogus sako, raikia cikėc, viskų sutvarkį, jau ruošiamės vežiman varyc, ale kuilys nė iš vietos, cik nuo to dzideliausio svorio giliau šūdan smenga, jau kone pilvų siekia, matau, kad Vaclų vėl nervai suima, apsdairė, surado lazdų ir kad ims duoc per kuprų, per šonus, per kinkas, duoda ir siunta: aš tavi, šėtonų, pamokysiu, tu man ca neišsidirbinėsi, aš sakau: nemušk, nepadės, geriau pakiškim kartelas ir kelkim, gal kiek ištrauksim, tadu tu stverk už virvės ir trauk, o aš iš užpakalio stumsiu, pakišom kartelas ir abu vienu kartu keliam, jauciam, kad pamažu pasduoda, o kuilys žūro tom raudonom akim in mus ir cyli, tadu metėm karcis ir Vaclas už virvės, aš už vuodegos ir bandom, ale nė iš vietos, sakau: sakiau, Vaclai, kad gyvulys jauca peilį, kaži ar kas mumi išais, ar cik neraikės daugiau vyrų šaukcis, o jis cik nusispjovė ir suriko: aš jam duosiu daugiau vyrų, kad jis nesulaukt, kad aš pinigus laistau, už dzyką girtuokliai neis, bandom, Dzisiau, sarmata, kad du vyrai paršo vežiman neinvaro, sužinos žmonės, tai iš sarmatos nebus kur akių dėc, imam, aš trauksiu, o tu stumk. Bandom dar kartų ir, kų manai, matom, kad meitelýs pamaži kelia kojų, kitų, tai mes dar sciprau, išlupom iš mėšlų ir jau mumi langviau, jau paršas arciau durų, sakau: Vaclai, pririšk ir ainam vežimo, aš pakinkysiu, o tu sudėk lantas, ale ieškok kuo ilgesnių, ba, staciai padėjį, jo niekap neužvarysim. Kap raikalas pasiruošį, jau varom, ale matom, kad arklys cik kraipo galvų, žvairu akiu žūro in kuilį ir nerimsta, tuoj žangs tolyn nuog durų, sakau: Vaclai, testà Agota ataina ir už žąslų palaiko, kad nejudėt,Vaclas dzidziu balsu jau rėkia: Agota, akšį, palaikyk arklį, kad nejudėt, vienų kartų pašaukė, Agotos nė kvapo, antrų, ir vėl nėr, nesrodo, tai neapsikentįs nuvėjo pirkion ir atsivedė po nosim burbėdamas: mes ca vargstam, dusinamės, žvėris kojas kramto, o jinai ant laškos druni, galvų po padušku paskišus. Agota prie arklio inpratus, laukų aranc vadzioja, tai nesbijo, aukšta moteriškė, ilgom rankom, tai suėmė už žąslų ir arklys, jų pažinįs, nusramino. Kų ca ilgai pasakoc, per vargus užstūmėm meitelį vežiman, uždarėm gardan ir Vaclas klausia: Dzisiau, ar važuosi su manimi, dzviesa vis geriau, jai kokia bėda. Nenorėjau Merkinėn grūscis, ale kaimynas prašo, nevažuosi, kai kitų roz neduos arklio malkai parsivežc, sakau: gerai, važuosiu, cik Onai pasakysiu, nuaik, sako, cik ilgai negaišk, tadu in Agotų: Agota, indėk lašinių ir duonos, kaži ar lig vakaro suspėsim. Aš nuvėjau in namus, pasakiau Onai, kad su Vaclu išvažuoju, per tų laikų Agota suruošė paviržio ir išvažavom. Sėdzim an lantos ir vis atsisukam pažūrėc, kap tas meitelýs, ar vis dar ramus, o tas nuvirtįs ant šono puca sau dūdon, aš sakau: Vaclai, matai, kap nusramino, sustaikė su savo daliu, suprato, kad supanciotom kojom nepabėgsi, iš vežimo neiššoksi, tep privažavom in plentų, o ty jau koks puskilometris ligi punkto, kartų atsigrįžįs pažūrėc, kap paršas laikos, pamatiau, kad jo šonai ir nugara mėlynais lopais išmušta, sakau Vaclui: pažūrėk, Vaclai, kokie plėmai ant meitelio šonų ir kupros, tas atsisuko ir net aiktelėj, iškart suprato, kad punkcì bus bėdos, vedėjas klaus, nuog ko šiciej lopai, tai aš sakau: Vaclai, jei klaus, kap ca acicikį, tai sakyk, kad labai kasės, trynės in gardo strikolius, nuog to ir ciej plėmai, Vaclas klausia: sakai, pacikės? O aš aiškinu: pamatįs, koks meitelýs dzidelys, supras, kad galės gerai uždirbc, tai ir priims, cik gali kainų numušc, nežnau, po kiek dar už kilogramų duoda, anais metais tai po tris su kapeikom, gal šiais ir daugiaus, aš ty žinau? O Vaclas sako: klausiau pas Svirnelį, sakė, kad po keturis, tadu paklausė: Dzisiau, kap tau rodos, ar paršas trauks tris šimtus? Aš sakau: kad gal net tris su puse, aš tokio meitelio, prispažinsiu, dar nematįs, ca vien lašinių bus apie du šimtus, Vaclas sako: jei sumokės, gausi, Dzisiau, ir tu, neliksiu skolon, be tavį būtau prapuolįs, neraikia, sakau, Vaclai, man tavo rublių, aš kaimynu pamačijau, ne dėl pinigų, ir cik dabar pamatau, koki mes su seniu šūdzini, nuog kojų sulig kaklui, o Vaclo tai net kakta mėšlu kap šašais apėjus, tai sakau:Vaclai, ar ca nebus kokio vandenio, balos ar šalcinio? Jis sako: bus, pas pacį punktų teka Stangė, o kam tau vanduo, acigerc nori? Sakau: ne acigerc, o šūdus bent kiek nusmazgoc, Vaclas apžūrinėj savi ir po nosim burba: gerai sakai, neapsižūrėjom, raikėj namuosa nusprausc, su muilu, kap aš šūdzinais pirštais pieštukų laikysiu, kai raikės parašų ant popierių padėc, ir Agota gera kūtvėla, matė, kad mėšlai ant visų rūbų ir ant rankų, ale cylėj, gyvatė, aš žinau, ca už tai, kad aš paršų basliu atvanojau, pacikėk, Dzisiau, mani dar ilgai jinai grauš, ilgai, nežūrės, kad pinigo parvežiau, ės gyvų, jinai tų paršų mylėj labiau už karvį, už arklį. O aš klausaus ir galvoju: ir už Juozų, jei vertė žmogų žiemų per Merkį brisc, ale nepasakiau, kad ir Vaclas savo kumelį mylėj labiau už sūnų, dar inkišo sanatorijon ir kaži ar kadu aplanko, jau pasakojau, ponuli, kap jis, tėvui uždraudus paimc čaikelį, brisdavo pas savo mergų kiton pusėn, baisu pagalvoc, kų žmogus jautė, tokia jau čiudna Vaclo šaima, bagoci, ale nežnau, ar laimingi. Sustojį prieg Stangės upelės, rovėm maurùs ir grandėm rankas, rūbus, Vaclas gerai patrina ir klausia: kap, Dzisiau, ar nuploviau? O aš matau prie ausies priskretusį mėšlų ir jam parodau, tas vėl trina, o tuomsyk iš supirkimo punkto jau ciej gyvulių balsai ataina, karvės baubia, kiaulės žviegia, veršiai let springsta baubodami, ir kų manai, ar mūs meitelýs neišgirs? Išgirdo, šoko ant kojų, šerius pastatė, pakėlė šnipų ir kad pradės baisiu balsu žviegc, let ausis mumi užgulė, sakau Vaclui: Vaclai, užteks, apsigramdėm ir gana, ar nematai, kad tavo kuilys jau siunta, ar pagalvoji, kas bus, jeigu išlauš gardų ir iššoks? Visi tavo rubliai prapuls meitelio šiknon. Vaclas apsdairė ir puolė vežiman, sušėrė kumelaitei, išvairavo in plentų ir po penkiasdešimties žingsnių insuko punkto kelalin, invažiavom, tai žmonės suėj ir stebis, kokis tai mėlynais šonais meitelýs vežiman, aš sakau: Vaclai, ar nepamiršai, kų sakysi? Sakysiu, kad in gardo strikolius kasydavos, tai ir pamėlynau, o tos skylės snukin, tai pats kniso mėšlų ir pataikė an šakių, cik nežnau, Dzisiau, kap raikės an svarscyklių užtįsc, gal padės vyrai?
Jau mano pasaka, ponùli, baigta, nėr apie kų daugiau kalbėc, gal tik pridėsiu kelis žodzius: ka´inų vedėjas visgi numušė, būtų Vaclas daugiau tūkstančio gavįs, ale paėmė vos penkis šimtus, bus jam pamoka, kad neraikia lig tokio žvėries paršų augyc, pasiekė pusantro šimto, ir vežk, nei tau raikės šakėm badzyc, nei basliu švencyc, nei kojos žolynų komprasais gydzyc…
Zuikiai
Sakykit, Vitai, ar tikrai Mačiulis šakėm Juliaus Vilką subadė? „Cikrai, výreli, cikrai, aš ty nematiau, ale kici matė, kap užsiutįs badzė ir badzė kap ne kokį gyvų padarų, o šiaudų kūlį, žmonės sako, kad tos šakės tep ir guli numestos pas tvartų nenumazgotos, kraujai prikepį, pajuodzį, baisus daiktas, kad tep žmogus daryt, mūs krašci nebuvo girdzėc, kad šuva nor būt pasiutįs ar koks labai aršus, ale tas Juliaus Vilkas žmogaus protų turėj, pasakys Julius, Vilkas, sėsk, tas ir sėdas pas kojų, pasakys, aik, tas jau ir aina, kur Julius liepė aic, jis buvo mūs kaimo visų šunų galva, jo visi bijoj, ale jis nepjaudavo, cik apžergia ant nugaros pargriuvusį ir laiko, tas guli lapaites suglaudzįs, cik vuodegų vizgina prisgeryc norėdamas, jis Juliui žiemų iš miško ir zuikių parnešdavo, atneša ir paguldo pas slankscį, o jei kokios kalės veseilia, tai kici šunes let prisarcyc bijoj, pajoja ant kalės, kai toj prigula, tai ir Vilkas šalimais, guli galvų iškėlįs, dairos, ar koks kitas šuva nebando arcincis, jei arcinas, tai atsistoja, parodo ilcis, ir anas dumia miškan ar už griovio, Julius ir Bronia tam šuniui nieko negailėj, geresnį kąsnį numesdavo, mat anais metais Vilkas cikrų vilkų nuog tvarto nuvarė, buvo labai sniego gilu, tai tas vilkas iš miško ir ataj in tvartų avelas užuodzįs, Julius savo Vilko niekadu prie būdos nerišo, jis praainancių žmonių nekliudzydavo, jai koks kaimynas priaina prieg vartėlių, tai Vilkas du kartus suloja, kad Julius išait iš pirkios, suprask, žmogus atajo, ir tadu gali sau drąsiai aic per kiemų, jis nekliudzis, cik seks akimi, kad atėjįs ko bloga Juliui nepadaryt, žmogaus proto buvo šuva, dzidelys kap cikras vilkas, cik be kulnierio aplink kaklų, miško vilkai šviesesnio plauko ir su auksiniu kulnierium, anksciau, tuoj po karo, tai va ty, ant to kalnėlio, būdavo, stovi penkiesa ir žūro in kaimų, žmonės tadu daug avių laikė, pas mus ca niekadu nebuvo kolkozų nei tarybinių ūkių, ca visųčės cik miškų ūkis, tai žmonės daugiaus gyvulių laikė, anksciau kas rytų vasaros čėsi pas kryžių susrenka trisdešimcis karvių ir veršis kelių metų, laikėm ir skerdzių, o prie jo dar piemenį, sutrimituoja tuoj avino ragu ir skubykitės, moteros, ba aš nelauksiu, tai vilkų buvo, ojojoj, žiemų tai let kelių pastodavo, mani pacį buvo perėmį ty pas Versminį, siuntė mani moteros Marcinkonysa grabnyčių žvakių parsvežc, o pasnigį buvo sulig langais, laikiau arklį, vadėm Gneduku, sciprus buvo gyvulys, privažavau in ažarų, tuoj suksiu kairėn, ogi žūrau, ant tako vilkas sėdzi, dzidelys su tuoj kulnierium aplink kaklų, aš ir tep, ir kitap, iššokįs pabarškinu botagu pušalaitėn, parėkaunu, o jis sėdzi ir nei iš vietos, gerai, galvoju, kad vienas, o jei trys ar keturi – smercis, ir baigta, atsistoj ir arcinas in mani, jau dairaus kur šakotesnės pušalės, maniau, inlipsiu, o Gneduku kap bus, tep tebūna, nor žinojau, kad jis moka užpakalinėm kanopom kirsc, nežnau, kap būtų tos grabnyčios žvakės man pasbaigį, ale matau, kad nuo kalnėlio Petruko rogės laidzias, tai manau, jau bus gerai, dzviesa vis kap nor tų vilkų nuvysim, cik jis nelaukė, pamatė, kad dar vienas vyras arcinas, tai cik šoko ir prapuolė tarpu apsnigtų ėglių, vėliau mes su Petruku nuvėjom pažūrėc, tai, bratule, per visų vyro delnų Juliaus Vilkas už tuos, miškinius, mažesnis, ale neaišku, jai suskautų, katras nugalėt, gaila tokio šunies, Juliaus Bronia balsu raudoj, tep gailėj…“
Ta istorija su zuikiais – taip kaime vadina triušius – įdomiai baigėsi. Julius apskundė Mačiulį teismui, buvo ir liudytojų, kurie matė, kaip Mackė šakėm kelis kartus Vilką smeigė ir negyvą išmetė už vartų šalia vieškelio, nepaslėpė, nors būtų paslėpęs, tai ir įrodymų pritrūktų. Julius užkasė šunį tik po to, kai iš Varėnos atvažiavo kažkoks tarnautojas, užsirašė Vilko žūties aplinkybes ir pažadėjo, kad byla bus pradėta, nes kas čia būtų, jei kaimynai šakėmis imtų vienas kito šunis smaigstyti. Mačiulis teisme aiškino, jog dūrė tik dėl to, kad šuva jo vaikų zuikius sudraskė, neva išlaužė narvelius ir visus suplėšė. „Matiau, kap vaikai ir žmona rauda, tai širdzį suėmė kap raplėm, apsdairiau pagalio, ale neradau, tai stvėrau šakes, tas šuva cikras vilkas, su tokiu ne juokas, aš, ponas teisėjas, nekaltas, tegu nelaiko palaido šunies, kodėl mano ir kitų žmonių prie būdos pririšci, o jo laksto, kur cik jam pacinka.“ Pasakoja, kad nuo suolo pakilęs Julius ir surikęs: „Meluoji, Macke, visų šunes palaidzi, inpratį nuog senovės karves ganyc, jiej in žmogų ar gyvulį nepristos, gerau pastrauks šonan, meluoji, o tavo pacies šuva anais metais miesto žmogui blauzdon inkando, kai tas sustojo pas tavo žmonų kelio paklausc, jau tadu turėjai teisman aic, ale pastaikė geras žmogus, tai neskundė, būtum baudų sumokėjįs, tai nebūtum mano Vilko šakėm badįs, o tuos zuikius, tai jis, ponas teisėjas, pats papjovė ir suvalgė, ne vienas matė, kap lauko virtuvėlėn puodzi jiej virė, viena moteris va, šita, Janulionienė Katrė, buvo užajus, tai, sako, užuodziau, kad ne višta ir ne kiauliena verda, tokis svecimas kvapas, anksciau negirdėtas, o tai buvo, ponas teisėjas, zuikiai, jei mano Vilkas būt sudraskįs, tai argi šunies papjautų gyvulėlį virt? Ne, cikrai nevirt, ale pats papjovė, kad galėt mani apkalcyc, kad mano Vilkas juos papjovįs, ir Janulionienė pacvircino, kad lauko virtuvėlėj puodzi virus zuikiena, nes nei višta, nei kiaulė verdama tep nesmirdzi.“
Taip pamažu išaiškėjo visa teisybė. Kažkas įskundė, kad Mačiulis pirkioj ant plytos samagoną varo ir pardavinėja. Gal iš pavydo, kad Mackė gerai uždirba iš tos naminės, o gal įskundė Puvočių ir Mardasavo girtuoklėliai, vidurnaktį pritrūkę gėralo, nuėję pas Mackę ir negavę – aišku, prašė į skolą, žadėdami pardavę grybus grąžint, bet Mačiulis žinojęs, kad matys litus kaip savo ausis, tai išvaręs juos ir dar lazda pamojavęs. Kas įskundė ir šiandien neaišku, bet Mackė kažkodėl įtarė Juliaus Bronią, neva pas ją buvo atvažiavęs policininkas ir ilgokai pirkioj sėdėjo, bet apie ką gi vyras galėjo su, pasak Mackės, „durna boba tep ilgai kalbėc“, aišku, tik apie jo bravarėlį, nors jis tik savo reikalams retkarčiais išsiverdąs kelis litrus girininkui ar svečiui pavaišint, niekada nepardavinėjęs, jis žinąs, kad yra žmonių, kurie prie Ūlos Ožkabalin rimtą bravarą įsitaisę, malkų iš anksto prisiruošę, anie tai tikrai dėl pinigų verda, o jis niekada nei lito negavęs. Buvo atlikta krata ir paaiškėjo, kad Mačiulio lauko virtuvėlėj ne tik tikras bravaras įrengtas, bet ir nemažai produkcijos didelėse plastikinėse statinėse sukaupta, kilo įtarimas, ar jis kam nors dideliais kiekiais neparduoda, kažkas užsako šimtą litrų, tai virtuvės kaminas dieną naktį rūksta, ir liudytojai patvirtino, kad rūksta, o žmogus negali dieną naktį kūrent, kad ir kiaulėms jovalą virdamas. Be to, kluone po šiaudais buvo aptiktos kelios paruošto raugo statinės, taigi bauda buvo labai didelė, o aparatas sunaikintas, statinės sušaudytos kieme. Mačiulis teisme bandęs teisėją sugraudinti: „Mano vaikai anų vasarų Trakiškėsa pas Marcelį pamatė tuos zuikius ir labai užsinorėj jų, tai aš ir nupirkau, kad vaikai žaistų, tokie gražūs, balci kap sniegas, o akys raudonos, sukaliau būdų, inrangiau iš cinklo narvus ir jiej ty gyveno, vaikai žolės prirovį atneša, o kai palaidzi kieman palakscyc, tai šokinėja, vienas kitų gainiojas, vaikai iš paskos, linksmiau su tais zuikiais buvo, o dar nieko neliko, tuščia būda, vaikai po šiai dzienai rauda, kap aš būtau galėjįs juos pats pjauc, man peilis iš nagų iškrist, ir žmona nikdij nelaistų, aš, ponas teisėjas, cikrai nekaltas.“ O Julius kirto kaip reikalas: „Atais, Macke, žiema, ir visa bus aišku, ar cik tavo moteriškė baltų zuikių kailiu nebus palto apsiuvus, kų tadu pasakysi.“ Sako, Mačiulis po tokių aštrių ir, matyt, taiklių žodžių susigūžė ir daugiau nekalbėjo. Žmonės nutarė, kad taip ir bus, reikėtų, kad valdžia patikrintų, ar svirne nekaba nudirbti kailiai, tada visa ir atsistos į savo vietas. O kad Juliaus Bronia būtų Mackę įskundus, niekas netikėjo, ji niekada nesikišo ne į savo šeimos reikalus, šeimą tai tvarkė puikiai, penki vaikai užauginti, visi turi darbus, mašinėles, kiti ir namus Varėnon pasistatę, bet apie svetimus jinai niekada nė žodžio neprasitars. Pavasarį degė miškas, gesino trys ugniagesių komandos, išrausė griovius, išdegė dešimt arų gražių pušų, žmonės kalba, kad kažkas padegė, net įtaria vieną girtuoklėlį, kuris be cigaretės „CCCP“ ant atvipusios lūpos nė žingsnio nežengia, jo išmėtytų nuorūkų pilni miško takai, o Bronia, paklausta, kaip jai atrodo, ar čia padegimas, ar šiaip nuo stiklo šukės užsidegė, nuleido akis ir tyliu balsu pasakė: „Aš ty nežnau, nematiau, tai ir nežnau, matiau dūmus, ale dar toli nuog kaimo, tai grįžau virtuvėlėn prieg puodų.“ Paklausta, ar neskambino į Varėną, atsakė: „Ar man ty galvon, ne mano kieman degė.“ O kaip tik Mackės moteris, vadinama Pakišale, matyt, ne šiaip sau dėl gražumo, žmonės kalba, kad ne vieną degtindarį įskundus, mat konkurencija. Bronia sako: „Man ty ciej zuikiai nei galvon, anei vuodegon nerūpėj, aš tokių raudonom akim nelaikytau ir jų kailiu palto neapsiūtau, nor mano Julius siuvėjas…“
Žodžiu, Mačiulis sumokėjo didelę baudą ir turėjo atlyginti Juliui už šunį. Nuo to karto tarp kaimynų tvyro bauginanti tyla, tarsi prieš audrą, prieš nelaimę, nes, žmonių nuomone, Mackė taip visko nepaliks, jis nepratęs pralaimėt, visada turi būti jo viršus, o ir Pakišalė labai arši, kai jos šuva įkando miesto žmogui, sustojusiam pasiklaust kelio, į blauzdą, tai jinai šuns net nesudraudė, o tas tik eina ratu aplink keleivį ir vis ausis suglaudęs taikos vėl stvert, ir nei karto nesulojo. Ne veltui sakoma, kad lojantis šuva nekanda, stveria tyleniai, pasalūnai, bailiai, prilekia kaip strėlės ir grybšt už kulno ar blauzdos, ir bėga, skuodžia niekšeliai kiek įkabindami. Pasakytume, visai kaip žmonės.
Po kiek laiko Julius pasakojo: „Girdzim, kad kažkas aplink pirkių baladojas, duris klibina, pas langus trinas, aš stvėriau savo lazdų riešucinį ir pakilįs iš laškos stoviu prieg durų, laukiu, žinau, kad ty Mackė, ale pasbrazdzino, paburbuliau po nosim ir nuvej šalin, o buvo aiškus mėnasis, tai gerai matės, žūrau pro langų, ogi kuprius su ilgeliausiu lencūgu rankon in vartelius aina, būtau duris acidarįs ir nor susarmacijįs, ale Bronia nelaido, sako, neskišk, duok durnam kelių, nieko jis mumi nepadaris, cik pagūzdzyc atajo, ba tokis žvėris gali numušc lanciūgu…“
Šis nakties įvykis taip pat plačiai aptarinėjamas, nes žmonėms net nejauku, kad jų kaime toks žiaurus žmogus gyvena. Bet nieko nesiima, niekam nepasiskundžia, tarsi susitaikę su likimu. Tik tarpusavyje pakalba: „Ko no rėc iš tokio invalido, an viso svieto pikto, anais laikais raudonų vėliavų prieg namo iškeldavo, dar – Lietuvos, o užancy graiciausia gyvatį slapia…“
Prabilus apie zuikius, Julius apsidairo ir pasako: „Ko norėc iš tokio žmogaus, jis ir prieg ruso arielkų varė, ne kartų milicija jo bravarų su visom gelažinėm bačkom ir su variniais vamzdziais išvartė, sušaudzė, baudų uždėj, ale nešvarų rublį inpratįs imc, po kiek laiko ir vėl už seno imdavos, tep ir dar, nor Lietuva laisva, parduotuvėn cik rinkis, visko yra, ir vynelio, ir geros degcinės, ko žmogaus širdzis geidzia, jis ir grybų punktų laikė, tai visadu žmones apsverdavo, turėj tokias neteisingas svarscyklas, žmogus atnešė tris kilogramus grybų, o jis rašo, kad du, ir sumoka cik už du, prieg apgavystės inpratįs ir dar nepaskeitįs, aš ty jo nesbijau, ale iš tokio žvėries gali visko laukc, tai laikau namuosa storų lazdų, ba toj mano riešucinė lazdelė tai cik varnam baidzyc, turiu rimtų ginklų, jei cik kišis, tai aš jau nepažūrėsiu, kad kuprotas, aš jam tų jo kuprų išciesysiu, tegu cik pabando, cik Vilko ligi šiol gaila, tokio šunies daugiau neturėsiu, jo protas buvo kap žmogaus, kici prieš jį durni, jis lodavo cik tadu, kadu buvo rimtas raikalas, cigonų labai nemylėj, tuos tai lydzėdavo let iki Trakiškių, nesbijoj jis anei botago, anei cigonkų keiksmo, jam buvo svarbu cigonus pamokyc, kad po mūs kaimų nesvalkiotų, po kiemus cigonkos nesbadziotų, vištų nevogt, žmonių neapgaudzinėt, jis in tuos Mackės zuikius nė akies kraštu nepažūrėj, o žuvo nuo baisių žaizdų, mano Vilko kraujai ant šakių dantų Mackei bus pragari parodzyci, kad atmint, kokių skriaudų gyvas būdamas kaimynu padarė, o aš po kacilu, jei ty ir man pristaikis būc, dar dzidesnių pliauskų padėsiu karšciausio vyšnios medzio, kad kap raikalas verdanciam vandeny pavirt – gal supras, už kų jam tokia bausmė paskirta…“
O Dzilgynėn kukavo gegutė
Frontas traukėsi Gardino pusėn. Rusai apsikasė aname Merkio krante, vokiečiai šiapus, dar neseniai Lenkijai priklausiusioje pietryčių Lietuvos žemėje. Tratėjo kulkosvaidžiai, vėjas iš kito kranto atnešdavo keiksmus ir įsakymų nuotrupas, o virš bulvių duobių, kuriose slėpėsi šeimos, kranksėjo irzlūs vokiški žodžiai ir tas staigus kaip akmuo į langą halt! halt! Užskrisdavo lėktuvai, plerpiantys kaip Mačiulio kuliamoji.
Po žeme nuo žvakės šviesos ant smėlio sienų ir medinių lubų virpėjo šešėliai, berniuko motina kalbėjo litanijas, jis pats vartė seną elementorių, tėvas, glostydamas ir tildydamas šunį, žiūrėjo į viršų ir įtemptai klausėsi.
Tą rytą šuva, ant pirmo stačių kopėtėlių skersinio uždėjęs priekines letenas, staiga amtelėjo, atsigręžė į tėvą, tarsi norėdamas pranešti, kad laikas atkelti dangtį, nes sunkūs žingsniai nutolo negrįžtamai, galima kopt į viršų ir traukti į namus.
Po kelių dienų pasirodė rusai. Dulkėtos pilotės ant pakaušių, vienas kitas su šalmu, eina po tris išsirikiavę, automatus atkišę, dairosi. Ir ūmai iš miškelio skersai per vieškelį pasileidžia du vokiečiai, susikūprinę, plikom galvom, be ginklų, paklydę, pasimetę, tokie vargani kaip Trakiškių skerdžius Am šiejus, atrodė, įduotum į rankas botagą, tai ir neatskirtum. Visa stebėdamas, Tamošuko tėvas nusprendžia: „Dar vakar vokiecys buvo išdidus, užrietįs nosį, vaiksčiojo kap povas šokoladų ciulpdamas, lūpini armonikėli grajydamas, po kaklu gelažinis kryžius už drąsų, o dar – skarmalai an pecių ir basos suskruvinį kojos.“ Išgirdęs trumpas šūvių serijas, šalia tėvo stovintis, už tvoros strikolių užsiglaudęs vaikas suklysta, pamanęs, jog tai genys kala į sausą pušį kitoj vieškelio pusėj ant kalnelio. O vokiečiai stabteli, atsuka veidus tarsi nustebę ir bando kelti rankas, tačiau po akimirkos griūva į vieškelio dulkes. Kareiviai prieina, batais apverčia nušautuosius ir Tamošuko tėvui įsako: „Zakopaj!“
Kai kareiviai nutolsta į kitą kaimo galą, tėvas su Jankos Alvydu pasiima po kastuvą ir, panėšėję kelis šimtus žingsnių į mišką, pakasa vokiečius šalia keliuko po aukštomis pušaitėmis – pakluso kareivių įsakymui…
Trečią paklydėlį nukirto gal po savaitės rugių lauke, kaimo pakrašty. Žmonės matė lauko viduriu sunkiai brendantį vokietį, brido tarsi per tamsų, drumzliną vandenį prieš srovę, o ne per siūbuojančius rugius, nors pageltusios varpos jau siekė krūtinę. Slinko vis sustodamas, įsiklausydamas, tikriausiai keliavo pirkių pusėn, arčiau žmonių, arčiau išmaldos duonos…
Ir staiga „Mat’! Mat’!“ ir automatų traškesys. Žmonės dar spėja pamatyt aukštyn išmestas rankas ir vokietis prapuola. Pasigirsta įsakmūs, nors nepikti, žodžiai: „Naidite gada i zaroite!“
Surado gal už pusšimčio žingsnių nuo javų pakraščio. Gulėjo aukštielninkas, akys atmerktos ir nustebusios, rūbai nudriskę, purvini, be antpečių, be pilotės, be šalmo, be šautuvo, basas – beginklis nušautas toli nuo Vaterlando, svetimoje žemėje, kaip prieš kelerius metus būdavo nušaunami pasidavę rusų belaisviai. Akis už akį, kulka už kulką. Švino lašas už kraujo lašą. Ir šitą bedalį vyrai pakasė šalia anų dviejų. Kauburį per kelerius metus užklojo žaliosios samanos ir pilkosios kerpės, išdygo trys kadagiai, išsiplėtė žemuogių salelė, pražydo, sunoko uogos, tik niekas jų neskynė, nors augo šalia kelio į miško gilumą. Tamošuko bičiulis Adolpėlis pasakė, jog tai visai ne uogos, o vokiečių kraujo lašai. Suvalgęs pavirsi negyvu vokiečiu, arba nusinuodysi, lyg raudono musiomirio pakramtęs.
O dabar pažvelkim į pakluonę – ką gi tie du berniukai ten kala, ką meistrauja, užsiglaudę už Adolpėlio tėvo maisternios? Priėję arčiau pamatysim du nedidelius švariai nuskustų juodalksnio šakelių kryžiukus ir suprasim, kad baigiamas surišti trečias. Neklausim, kam šie šventi ženklai skirti, tik labai suabejosim, kad jie ilgai išsilaikytų susmeigti į samanas, nes jos greitos paslėpti bet kokį kelmą ar nukirstą šaką.
„Tamošuk, klausia Adolpa, ar aisim bombų? Petrė ganė Dzilgynėn, tai matė vienų, su sparneliais, tai ar aisim?“
„Kad nežnau, man raikia žabus sukapoc, matei, kokis an skiedryno kalnas, lig vakarui kaži ar suspėsiu, gal cik rytoj?“
„O tu, Tamošuk, duok tėvu pažadų ryt nuog ryto žagarus sutvarkyc, sakyk, ir Adolpa žadėjo padėc, dzviesa mes tų krūvų kap miltus sumalsim, nu kap?“
„Kad gal ne, jau antrų savaitį tėvulis kartoja ir gerumu, ir piktumu, o aš vis nerandu laisvo laiko, pats žinai, kokia jo kantrybė, ale jeigu jinai pasbaigs, tai kentės mano šikna, ne tavo, o sužinojįs, kad dėl bombų metiau malkas, cikrai skūrų nulups, tai gal aš neisiu, aik vienas, kad jau tep nagai svyla, negali dzienelės palūkėc, cik radis nepradėk vienas an kelmo ardzyc, nešk štabinin, kitųdzien dzviesa sutvarkysim, būt gerai, kad ir tu neitai, man paširdziuos kažko tep neramu, kažkų negera jauca širdzis, gerau stok ir padavinėk žagarus, abu raptum tų kalnų inveiksim, galėsi mani pakeisc, aš padavinėsiu, tu kaposi, tai kap, ar liksi?“
„Ne, Tamošuk, man šųdzien duota laisvė, tėvulis prieg varstoto kuicias, mažam Juliuku vygį daro, liepė po ranku nesmaišyc, pasakė, lėk in Tamošukų, judu susrasit darbo, paimkit bradzinį ir mėgykit upelėn vėgėlį invaryc, nu, tai aš jau aisiu, pažadu vienas neardzyc, kų radis nešiu štabinin, nor aš Petri necikiu, gal jinai ty kokį senų batų matė, o pasrodzė sviedzinio sparneliai, ir tep jos liežuvis graitas meluoc, ale nuaisiu, gal dzykiai bus kokį snariadų išknisį, kų manai, gal kokį vienų ir apciksiu, bernai sakė, Pavinkšnėn matį pulkus ūsinių žamiau Jankos lankelės, sakė, cik tu, Adolpa, surask sviedzinį, tai bus žuvies, samciais samsim, visiem užteks, o tu, Tamošuk, žūrėk, kad žagarus lig vakarui visus alei vieno sukapotai…“
Kapoja berniukas, vis užmesdamas akį į saulę, ji dabar kaip tik virš Dzilgynės eglyno kaba – Adolpai bus šviesu po eglėm ieškot. Kapoja piktas ant tų stangrių žabų, kurių krūva bemaž nemažta, o dar tas kirvis, – pabandyk iš kulbės ištraukt…
Nesakytum, kad sprogimas būtų buvęs labai baisus, ne, tik šiaip toks duslus gilus pačios žemės atsidūsėjimas „aaaaacccchhhh“ Dzilgynės pusėj, garso aidas atsitrenkė į kirvio geležį, slystelėjo ir, susmegęs į skiedryno puvėsius, užgeso. Bet sykiu ir Tamošuko širdis prasmego skradžiai žemės gelmių, kad toje tamsybėje ne taip smarkiai skaudėtų…
Būtų metęs kirvį ir skuodęs Dzilgynėn, bet kojos nutirpo, klupsčiai sulinko, tad susmuko ant skiedrų ir pjuvenų kalno ir užsidengė delnais akis. Po kelių minučių pakilo, tarsi pažadintas iš dienos miego, skausmas vėl siūbtelėjo į paširdžius, tas sukaupęs paskutines galias nusvyravo prie tėvo stoliarnės ir ašarotu balsu sušnabždėjo: „Aaaaadolpėėėliis…“ Tik vardą tegalėjo ištarti, bet po mirksnio jau abu skubėjo į eglyną, lenkdami Adolpos motinos slenkstį, kad ji nepaklaustų: „Kur tep lakiat, kap akis išdegį?“
„Palaisk! palaisk!“ – šaukė, bet tėvas nepaleido, delnu pridengęs sūnaus akis, glaudė, kad vaikas nematytų, kas liko iš jo mylimiausio vienintelio bičiulio drabužėlių, glaudė paskubomis svarstydamas, jog karstas būtinai turės stovėt užkaltas, kad budynių naktį moterys ir motina nealptų. Glaudė sūnų, ramino be žodžių, šiurkščiu delnu glostydamas šiaudinius vaiko plaukus, mintyse bandydamas aptikti bent menkiausią tokios baisios neteisybės paaiškinimą, bet lūpos tegalėjo šnabždėti „Dzievo valia, Dzievo valia“, ir giliai širdy buvo laimingas, kad rytą liepė Tamošukui sukapot žabų kalną…
Parvestas į namus, vaikas išsirovė iš tėvo glėbio šaukdamas „Tai per jus! per jus!“, stvėrė storesnį pagalį ir daužė tas plonas, susipynusias šakas, tarsi gyvačių raizginį, aklą mazgą, kad jo neliktų nė menkiausio nuodingo žvynelio…
Prašomas, netgi liepiamas nueiti pas Adolpos motiną ir pasakyti kelis paguodos žodžius, sušnabždėjo: „Neisu.“ Atsisakė ne vaiko protas, ne sąžinė, o širdis, niekaip negalinti susitaikyti su mylimiausio draugo netektimi. Nenuėjo, tik užsidaręs kamaroj savais žodžiais meldėsi ir prašė Dievą, kad pasi imtų Adolpėlį pas save, nes ten, aukštybėse, nėra tamsių eglynų ir medžiai niekada nenudžiūsta, kad pavirstų juoda žagarų krūva, ir joks sparnuotas minosvaidžio sviedinys nepasiekia švytinčių tolių…
Ir laidotuvių dieną nėjo su visais, glaudėsi už akmeninės kapinyno tvoros, jusdamas deginantį kaltės jausmą. Pravirkus bičiulio motinai, užsispaudė ausis, kad negirdėtų, vis dar negalėdamas susitaikyti su netektimi, suprasdamas, kad jau niekada niekada niekada nekeliaus saulei tekant prie upės abu kaip vienas vienu žingsniu su ilgais lazdyno meškerykočiais su lininėm terbikėm per pečius abu pasiraitoję kelnes kad nuo ryto rasos nepermirktų jų apačia vienu alsavimu neišskiriamu ištikimu iki pasaulio pabaigos…
Tik kai laidotuvininkai išėjo iš kapinyno, moterys išvedė klumpančią motiną, jis priėjo prie smėlio kauburio ir krito kniūpsčias ant žemės…
O Dzilgynėn kukavo gegutė.
Spąstai
Į šilų kaimą veda du keliai. Vienas, platesnis, vietomis pažvyruotas, tiesus, bėga pro kryžkelę su neseniai statytu, labai aukštu juodo medžio kryžiumi, kurį puošia vaško spalvos Marijos koplytėlė. Antrasis, retai važinėjamas, darantis mišku nemažą lankstą, senasis kaimo kelias. Tai juo Akstino Kastantos Monikutė kas rytą nuveda karvę prie kryžiaus ir perduoda skerdžiui Amšiejui su piemeniu, kurie surinktą galvijų bandą nusivaro arba Dzilgynėn prie Žydo salos, arba Ūlostakon, o kartais net Ožnugarin, kur paūliais labai aukšta ir sodri žolė ir pilna žalčių, bet karvės jų nesibaido. Tik vakarais raguočiai patys randa kelią, kiekvienas į savo kiemą, žingsniuoja paspartinę žingsnį, nes žino, kad namuose laukia miltais paskanintas drungno vandens kibiras. Šią valandą visas kaimas pakvimpa pienu.
Siauresnis kelelis tarp dviejų Jankos tvorų, skiriantis pirkią su sodu nuo tvarto, svirno, kluono ir malkinės, eina stačiai į Kastantos sodybą. Juo važiuojama į šilus malkų, į balas šieno, į tolimus tarpumiškio laukelius aparti bulvių, pataisyti tvorų ir kaliausių, kurios, tiesą pasakius, laukinėms kiaulėms dzykiams nedaro jokio įspūdžio – avižos dažnai lieka sužiaumotos kaip tik aplink tą baidyklę.
Tas kasdienis gražios žalmargės su balta žvaigžde kaktoje ir su dideliausiu tešmeniu lingavimas patvoriu jau seniai gadina Jankos kraują ir ardo paskutinius nervus, nes paties beragė menka karvutė duoda dvigubai mažiau pieno, o juk iš jo pagrindinė nauda. Jankai net sunku žiūrėt, kaip kaimynas persikreipęs tįsia prie pienvežio pilną bidoną, kai jo paties lengvas, sakytum, pustuštis. Ir riebumas kitas. Jo Nastė plaka plaka muštuvėj ir vis nesuplaka, o Monika tik prisėda, ir sviestas – padarytas. Ta akivaizdi neteisybė neleidžia Jankai ramiai miegoti. Jis pluša nuo saulės patekėjimo iki tamsos ir vis tiek jo pirkia prastesnė, seniai nusilupus, o Kastantos naujai nudažyta, mat priima vasarai ant kambario Kauno daktarą, tas ir suveža visa, ko tik kaimynas paprašo: ir vaistų visokiausių, ir nuog ramato, ir nuog strėnų skausmo, ir nuog nervų, ir nereikia Monikai ant galvos varnalėšos lapo dėtis kaip jo Nastutei. Nėra žemėj teisybės. Jis pluša, o tas tinginys sėdi pas langą ir poteriauja. Visas kaimas žino Kastantos posakį: „Tu, Monikute, pamelžk karvį, atnešk malkų plytai, o aš už tavi pasmelsiu.“ Ir Monika, maža moterytė, apvalaus, vaikiško veido klusniai vykdo vyro įsakymus, to dvimetrio jaučio, to tinginio. Paklausta, kodėl jinai duodas taip engiama, atsako: „Aš savo Ka³stulį laikau dėl gražumo.“ Gal ji ir teisi, nes jos Akstinas tikrai neprastas žmogus, aukštas, pilvotas kaip klebonas, petingas, raudonais veidais, garbuotais šviesiais plaukais ir riestais ūseliais, ne vietinis, o atėjęs užkuriom iš Randamonių, jo ir kalba kitokia, kaip Druskininkuose. Ir nepasakytum, kad jis kietos širdies, ne, jo šuva visada paėdęs, katinui jis pats įpila Monikos pamelžto pieno, tik kad labai lėtas, lėtos galvos, išsiruoš prie upės žuvaut rytą, tai po pietų gal ir nueis, jei spės žilką prie meškerykočio pririšt. Nors Janka įsitikinęs, jog čia kalta ne lėta galva, o tinginystė, iš jos ir visas lėtumas. Žmonės sako: „Jei sustari su Kastanta važuoc septintų valandų malkų, tai gali nesiskubyc, ba atais po aštuntos ir tai dar marškinių kelnėsna nesuskišįs.“ Lėtas žmogus gal ne iš piktos valios. Bet Jankai tas kaimyno lėtumas jau ne pirmus metus ėda sveikatą, ir dar to jaučio įprotis einant, kad ir būdelėn, švilpaut sau po nosim, tad gali suprast, jog jam niekas nerūpi, visko jam gana, gyvena kaip miško paukštis be rūpesčių, tik pinigus būsimam paminklui taupydamas – rublį prie rublio, kapeiką prie kapeikos, o ir Monika neką geresnė, šykšti kaip ragana, paprašo, kad koks žmogus, grįždamas autobusėliu iš Varėnos, aliejaus atvežtų, tai niekaip neduos rublio, tik kiaušinių ar sviesto, mat nekainuoja, pati pasigamina, o rublis reikia uždirbt, o kaip uždirbsi, jei pasenai ir miško sodint jau negali anei meškauogių lapelių raut, lieka tik pienas, ačiū Dievui, nors jo užtenka – kibiras iš ryto ir antras vakare. O dar tas lietus, vos tik jo Nastė prisiruošia skaras velėt ir padžiauna, tuoj ir pila kaip iš baleikos, o Monika pamerkė kelias drapanas, ir saulė jau išlindo iš debesies – gali džiovyt, moteriške, aš ligi vakarui pašildysiu, kad švariai išdžiūtų.
Nėra pasauly teisybės. Gali neieškot – vis viena nesurasi. Ne kartą buvo Janka su Kastanta susiėmęs, užsimojęs basliu, bet Kastanta tik nusijuokia, iškelia didžiulį kumštį ir ramiai pasako: „Let nemėgyk, Janka, priplosiu kap šūdvabalį.“ Nori nenori, tenka nusileist. Neaišku, kokia draugystė sieja Kastantą su girininku, bet malkų į kiemą patys miško darbininkai atveža ir iškrauna, o jam tenka pačiam po raistus braidyti, ieškot padžiūvusio berželio ar pušelaitės, pačiam nupjaut, pačiam vežiman sukraut ir tais smėlynais parsivežt. Nėra teisybės, dėl jos nebuvimo ir miegas nesaldus. Tad guli šalia savo Nastės ir kuria planus, kaip tą Kastantos sėkmę sumažint, kad taip nesipūstų ir nešvilpautų šikt eidamas. Vaikšto galvą užvertęs, pasisūpuodamas, neskuba, žino, kad Monika visa padarys, net mėšlo iš tvarto pats į laukus neveža ir nekrauna, samdo Kiestą, tą girtuoklį, už butelį, rublio juk neduos – rublis paminklui. Monika sako: „O kas mumi pastacys, jei nedavė Dzievas vaikų, o giminės visi išmirį, raikia an paminklo taupyc.“ Kartą neapsikentęs Janka tiesiai šviesiai Kastantai į akis išpylė: „Padegsiu, kad tavo ca nei kvapo nelikt, galėsi keliauc savo Randamonysa, atajai in žantus be kelnių, tai ir išaisi nuogas, sulauksi bėdos.“ Bet Kastanta tik mostelėjo plačiu delnu, tarsi uodą nuvydamas, ir, ant kulno apsigręžęs, švilpaudamas nulingavo link savo vartų, atkėlė vienu pirštu – jo ir vartai geresni, ant geležinių vyrių, nereikia nuo žemės atkelt, patys prasiveria, ir kabliukas pritaisytas, geležinis, jam su pagaliu užremt negarbė – priėjo prie šunies, paglostė, pašaukė Moniką, kad atneštų kaulų, nes dubenėlis tuščias, ir žengė per slenkstį prie savo maldaknygės. Janka žino, kad Kastanta paims nuo lentynos akinius, užsidės ant nosies, atsisės prie stalo, atsivers maldų knygą ir pradės bumbėt, vis persižegnodamas ir vis pažvelgdamas į kiemą, ar Monikutė nesėdi be darbo. Jankai tą kartą net akyse aptemo – paimtų kirvį ir kirstų, bet žinojo, kad nepaims, argi jis žmogžudys, teko ir vėl nusileisti.
Pats su savo Naste dažnai pasiginčijantis, kartais net užsimojantis, negali ramiai gyvent, žinodamas, kad Kastanta ir Monika sugyvena kaip du karveliai ant pušies šakos, jie net vakarienę iš vieno bliūdo valgo, pats matė pro langą, sėdi vienas priešais kitą ir semia šaukštais, o sriuba varva ant stalo į abi puses, sakytum, neturi lėkščių ar dubenėlių, bet turi, pilnos lentynos, tik jiems, matai, iš vieno smagiau, draugiškiau.
Janka vis labiau įsitikina, kad reikia kažko imtis, nes jau ir jo moteriškei tas Monikos veidų raudonis baigia sveikatą suėst, ir jis žino kodėl. Apie tokį vyrą kaip Kastanta ne tik Nastė pasvajoja, net kaimo mergos bando miške užkalbint ir sugundyt, jis pats matė, kaip aną vasarą viena iš Paūlių merga žuvaujančiam Kastantai nuogą šikną rodė, tiesa, iš kito kranto, bet juk toje vietoje negilu, manė, kad vyras susigundys ir perbris, tik kad Kastantai svetimos visai nerūpi, jam vienos Monikaitės gana, gal ir per daug, o ji jauna buvo greita ir su lenkų kareiviais pasivolioti, vėliau ir su rusų, ir su miškiniais palaikė draugystę, apsimetus, kad uogas renka, Kastantai, matos, ir vienos Monikaitės per daug, tokį tinginį būtų nelengva ir jaunesnei išjudinti, o Monika jau sensta, gal jiems jau nieko ir nereikia, nors Kastanta dar kaip ąžuolas tvirtas, gyvena sau kaip du varnai ir nieko jiems netrūksta, o jam, Jankai, reikia tris vaikus, dvi dukras ir bernaitį aprūpint, vien už butus Varėnoj kiek jis paršų pridavė, kiek veršių, ir visa kaip balon – nei dėkingumo, nei pagalbos, kai reikia rugius ar avižas suvežt, jų neprisišauksi, tik per bulviakasį suvažiuoja ir po tris maišus pasiima. Nėra teisybės. Arba Kastantai viena teisybė, rožynais išklota, ir kita jam, vargo pelei ir jo Nastutei, ėglio spygliais nubarstyta. Monikos ir vištos geriau kiaušinius deda, bet koks miesto žmogus užeis paklaust, gal turi, tai iš kamaros kaipmat atneša kaupiną kašiką, „rinkis, ponuli“, o ir sūrių pasigamina, ir sviesto kalnus, čia be velnio pagalbos tikrai neapsieinama, nors pats Kastanta ir meldžias dieną vakarą, sutemus pro langą matyt, kaip jis, žvakę užsidegęs, maldaknygę atsivertęs, baladoja tuos poterius, o Monikaitė vis dirba, siūlus vynioja ar ką mezga, greičiausiai savo Ka³stulei naują megztinį, o kad jam kada Nastė būtų nors kojines žiemai numezgus, ginasi, sako, kad pirštai neklauso, gal ir neklauso, reumato išsukioti, o Monika, kelius skarom apsirišus, klupsčiais daržus apeina ir jos rankos vis dar kaip jaunamartės. Nėra teisybės ir niekur jos nerasi, jeigu pats už uodegos nesugriebsi.
Tą metro gylio ir dviejų ilgio duobę Janka pradėjo kast jau gerai sutemus, kai Kastantos pirkios lange užgeso šviesa, o miega jie kaip užmušti. Kartą atvažiavo eigulys, dar tik saulė buvo už miško nusileidus, beldė į duris, į langus, šaukė balsu, bet nei Kastanta, nei Monika jo neišgirdo. Taip ir išvažiavo žmogus paprašęs perduot žinią, kad rytoj ateitų į girininkiją, nes jam paskirta malkų ir reikia popierius pasirašyt. Monikaitė tai, aišku, nuo darbų pa vargus, bet nuo ko tas tinginys pavargsta, nuo poterių ar nuo to švilpavimo, gal nuo žiūrėjimo, kaip Monikutė keliais po daržus rėplinėja? Kastanta savo lovoj kaip opšrus urve knarkia, net tvoros dreba.
Kasė šnopuodamas ir keikdamas kaimyną už tai, kad privertė nakties vidury žemę rausti, iškastą pieską vežimaičiu miškan vežioti, bet kitaip to tinginio baltarankio nepamokysi. Baigęs kasti, nešė žabus, klojo ir skersai, ir išilgai, kol uždengė duobę, po to rovė miške samanas, vėl klojo, paskui smėliu visa užbėrė ir pamėtė kelis akmenukus, kad kelelis iš Kastantos kiemo atrodytų toks kaip visad. Baigęs žabangų statybą, net nenusiprausęs, kuo greičiau įlindo į lovą ir ėmė laukti Monikaitės riksmo, kai ji pamatys savo žalmargę duobėj koją nusilaužusią. Nastutė kažką per miegus sumurmėjo, apsivertė ant kito šono ir užknarkė, gal ir vėl sapnuodama tą nutrūkusį sapną, kai juodvi su Monikaite, dar panos, Čepkeliuos spalgenas renka, Monika priverčia uogų skarą ir užsimetus neša sausesnėn salon, o ji renka renka ir skara vis tuščia, aplink gyvatės tik šmižinėja, taikosi rankon kirst, supranta per sapną, kad Monikos jai niekaip neaplenkt, kaip ir Pariečės miškuose tuos meškauogių lapelius raunant, tad per miegus sako: Monikut, kur tep skubinies, saulė dar aukštai, suspėsi, prisrausi, bet Monikos tik skarelė kirtimuose švystelna ir išnyksta tarp žemų pušelaičių ir ėglių. Tiesia ranką norėdama Monikaitę už sijono nustvert, kad taip neskubėtų tų lapelių raut, bet niekaip nepasiekia, tik mykia per miegus, dejuoja. Janka net užpyksta: „Ar tu gulėsi ramiai, ko ca dūsauni, aš pavargįs, laisk miegoc.“ O pats žino, kad nesumerks akių, kol neišgirs to Monikos riksmo, tik tada jau ramus galės užmigti, kad kuo vėliau atsikeltų. Palauks, kol Kastantos karvė kaip reikiant šlumštels duobėn ir gal, duos Dievas, nusilauš ne tik koją, bet ir kaklą į šakas persiplėš, ir atvažiavęs dviračiu veterinorius Varabiejus pasakys, kad nėra vilties gyvulį išgydyt, tik vežt skerdyklon, tad teks Kastantai atsisveikint su pieno kibirais ir sviesto kalnais, teks pirkt telyčią ir prašyt, kad jo veršis prieitų, nes aplink tokio gero tikrai nėra, jis, aišku, sutiks ir išleis veršį iš gardo, kad tas pats nulėktų pro pravirus Kastantos kiemo vartus ir užgultų mūkiančią telyčią, duobė jau bus užkasta, tai ir pavojaus nebus, kad jautis koją nusilauš.
Laukė Monikos riksmo, bet taip ir nesulaukė, nepajuto, kaip užmigo teisuolio miegu, atlikęs tai, ką seniai reikėjo atlikti, tik vis delsęs, nes bijojęs nuodėmės.
Pašoko nuo baisaus moters šauksmo, tik suprato, kad rėkia ne Monika, o lyg jo Nastė. Sėdi lovoj negalėdamas suprast, kas čia daros, o už langų jau gerai prašvitę, laikas Monikai savo žalmargę prie kryžiaus varyt, nespės, tai skerdžius nelauks, teks gyvulį tvarte šienu šert, o tai taipgi nuostolis, kai pievose ir pamiškėse tokia aukšta sodri žolė, ir pieno bus mažiau, ir ne tokio riebaus.
Staiga, tarsi tik dabar jam būtų tapę aišku, kad iš tikrųjų rėkia Nastė, ir ne šiaip sau ant savo karvės, o šaukia, kaip dar nebuvo šaukus, spiegia kaip pjaunama. Pašoka iš lovos ir puola prie lango. Ir tai, ką pamato, trenkia į pačius paširdžius, ir dar užverčia sunkiu juodu akmeniu. Trina pirštais akis, negalėdamas patikėti, kad pas duobę klūpo jo Nastutė, raunasi plaukus ir kelia į dangų rankas. Reiks, nori nenori, eiti prie žabangų, o žadėjo atsikelt prieš pietus, ilgai praustis prie bliūdo, gal net priešais ant vasaros virtuvės sienos pakabintą veidrodžio šukę nusiskusti šerius, bet ūmai supranta, kad įvyko nelaimė, tad įsispiria į kaliošus ir skubiu žingsniu patraukia tuo siauru keleliu link duobės ir eidamas mato, kaip subėgusios kaimynės vandeniu šlaksto gulinčią jo Nastę.
Aštrus pralaimėjimo dyglys dūrė į širdį, aptemo akys, kai pro miglą išvydo šalia Kastantos tvoros stovinčią jo žalmargę sveiką ir dar gražesnę nei kitais rytais. Kastanta laiko už rago ir delnu glosto Baltuolės kaklą. Šalia kaip kurapka stovi Monikaitė, o jo Nastutė bunda iš nuomario ir tyliai dejuoja: „Jonai, mūs veršis kojų nuslaužė, Jėzus Marija, tai Kastantos darbas, cik jo vieno, cik jo.“ Dejuoja tikėdamasi, kad jos Janka žaibu prišoks prie Kastantos ir suplėšys į skutus. Bet Janka stovi šalia duobės įsmeigęs akis į kruviną veršį, tarp duobės žagarų bandantį atsistoti ir vis virstantį ant šono, stovi ir tyli. Ir tylėdamas, tarsi pats būtų žemėm užbertas, girdi Kastantos žodžius: „Žinau, Jonai, kur jis lėkė, vakar vakari mūs Baltuolė jaucio užsimanė, rietė vuodegų, baubė, ale kur aš nakciu jų vesiu, maniau, kad tu jau miegci, tai ir nesbeldziau, maniau, iš ryto Jonas savo veršį užlais, o dar – po veršio, raikės pjauc.“
Nepajuto, kaip susmuko ant kelio smėlio ir, užsidengęs delnais akis, graudžiai pravirko. Kūkčioja, pečiai virpa ir smunka dar arčiau žemės, kad visai nugriūtų, išsitiestų ir sustingtų.
Paskutiniai žodžiai, kuriuos prieš prarasdamas sąmonę išgirdo, buvo Baublio Alvydo: „Tai prisdzirbai, Jonai, tai net labai…“
Atsibudęs ir atsisėdęs į dulkes tarsi koks Merkinės ubagas ėmė galvoti, kaip viską baigus geruoju, kad Kastanta nesiskųstų ir nereikėtų teisman eiti. O tie iš anksto sugalvoti žodžiai „Aš nieko nežnau, nematiau, miegojau lig vienuoliktai, gal tu mano karvei duobį kasei“ išgaravo, ir kažkoks lengvumas, kaip ryto gaiva, plūstelėjo į Jankos širdį. Dabar jis norėjo tik vieno: kad Kastanta ir Monika kuo greičiau užmirštų šį rytą, o veršį jis ir taip jau ruošėsi vežt supirktuvėn, dabar paskers namuose, gal dar geriau – bus žiemai ne vien lašinių, ir Nastutė turės ką iškept Kalėdoms, gal atvažiuos vaikai, tai nebus sarmata, kad ant stalo nėra gero kepsnio.
Jokių skundų – nei iš Kastantos, nei iš Jankos pusės – nebuvo, tik kaimas nusprendė, jog tai Dievo bausmė Jonui už tai, kad kaimyno karvei bloga linkėjo. Teko Jankai su Kastanta taikytis ir prašyt atleidimo, o Kastanta patapšnojo Jonui per petį ir ramiu balsu pasakė: „Aš už tavi, Jonai, pasmelsiu, kad velnias daugiau negundzyt, o duobį užkasim kartu, cik gal kitųdzien, man čėsas Baltuolį in jaucį vesc, sako, Zervynosa yra neblogos vaislės, trimecis…“
Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Gedėtojas
2010 m. Nr. 3
Tadas atsibunda, kaip jau pratęs, penktą. Gal kiek po penkių.
Naktinės užuolaidos prorėžoje nematyti nė menkiausios brėkšmos.
Ko norėti? Spalio vidurys. Viena tik paguoda, kad lauke tyku lyg Dievo ausy. O vakar kas dėjosi? Siaubas! Toks vėjas daužėsi, negalėjai apsiklausyti. Net kadugį iš žemės išdaužė – su visomis šaknimis.
Išlakus buvo kadugys, gerokai jau trobos stogą praaugęs, vešlus. Šakos nuo pačios apačios kaip tik rūtos žalios, labai patogu Verbų sekmadienį šakelę nusilaužti. Atsidarai trobos duris, pasuki už kampo nusišvilpti – ir jau turi verbą, ir jokio tau rūpesčio. Atrodė, visuomet taip bus. Visuomet, kol tik Tadui verbos reikės. Bet įsisuko šiaurys, įsismagino – ir supūtė medį kaip kokią menkiausią viksvą.
Benadą irgi bus vėjas supūtęs, juk dar drūtas buvo.
Aišku, kad vėjas kaltas. Tik ne tas, vakarykštis, atnešęs iš tolybių labai sunkų lietų su šlapdriba, bet ankstesnis, dar rugsėjo pradžios, dar bulviakasio vėjas. Sušilo, matyt, žmogelis prikastus maišus betampydamas, supluko, atsilapojo… O vakare, kai bulvės jau buvo pastogėn sumugintos, galgi nė burnelės į savo sveikatą nekilstelėjo. Veikiausiai kad ne, juk nagas. Baisus nagas, tas Benadas. Krapštysis, būdavo, parduotuvėje nelyginant boba: „Man, Stasele, ketvirtuką duonutės baltos, su saulėgrąžomis, raikytos… Pigesnių makaronų pakutį ir saldainių – tų, kur rūgštesni, – pačiulpti… Gal dar silkę kokią…“
Visados tik šitaip. Ir kad tau, kaip tikras vyras, alaus ar baltos! Kur jau!
Būtų Benadas kaiminis, nekeltų Tadui jokios nuostabos. Kad jau neperka, matyt, pats krūmuose išsisunkia. Bet juk ne kaiminis Gedvilų Benadas, amžiną jam atilsį. Visai ne kaiminis – nuo amžių miestelio viduryje, parduotuvės pašonėje gyveno. Kai krautuvė šitaip arti, pirkis kad ir penkis šešis butelius – rankų nenutrauks, kol namo pareisi. Tačiau Benadas nepirkdavo. Nei viešai, nei slapčia. Tado neapmulkinsi, neapmausi, jis prie parduotuvės kaip prikaltas, viską mato.
Tadas rytą atsikelia, užsikuria krosnį, kaičia bulves, tas mažikes, kad turėtų ką vakare vištoms patrupinti, ožkai po barzda pakišti. Šalia didžiojo puodo stato mažuliuką – su lašinio spirgeliu, su morka, kopūstlapiu ar burokėliu ir, žinoma, svogūno galva – jau nebe vištoms, jau sau. Irgi vakarui. O paskui – į tvartelį. Paukščiams – miežių, kaušą vandens, ožkai – šieno gniūžtę. Ožkos dabar jau nė melžti nebereikia, užtrūkusi, tad jokios gaišaties.
Kol iš tvarto pareina, troboje tvarka kaip bažnyčioje: kiaulbulvės gerai apšutusios, troškinys kvepia iš pasiutimo… Ir vandens prišilę. Galima praustis, skustis, o tuomet jau – ant dviračio. Be dviračio Tadui gyventi būtų riesta. Vasarą, kai sausa, dar pusė bėdos, galima ir ne viešu keliu, galima tiesiai drožti, per laukus, lazdele pasiramsčiuojant. Bet jau rudenį – galas. Visus patogius takučius vandenys užmerkia. Žemė čia tokia – gavo lietaus, palieka gyva tešla. Pėsčias eidamas klamposi iki juosmens murkšlotas. Va tam ir dviratis. Kad žvyrkeliu. Kad sausai. Lankstas? Užtat kojos sausos. Ir batai švarutėlaičiai. Vyrui batai svarbūs. Žvilgėti turi, net labai. Kad nežvairuotų miestelio bobos. Prie asfalto ir šaligatvių pratusios, kur tau nežvairuos, jeigu įvirstumei į jų „pakajus“ dumblinas.
Kita vertus, dviratis ne vien kojoms patogus. Rankoms irgi. Pėsčias bene tu daug ką iš tokios tolybės namo parvilktumei? O Tadas niekados negrįžta tuščias. Turi iš priekio ant dviračio rėmo kietai prisitaisęs tokį krepšį, talpų, patogų, dangčiu užvožiamą ir netgi maža spynele užrakinamą. Namų, kad ir visai dienai išeidamas, niekados nerakina, tiktai duris šluotgaliu iš lauko paspiria: geram žmogui – ženklas, kad nieko nėr, o blogam… Blogas vis vien įeis vidun, jeigu tik panorės. Nuo blogo rakink kad ir devyniom spynom…
Bagažinės spynutė – dėl miestelio vaikų. Nebūtų dangčio, nebūtų spynelės, kaipmat ištampytų vaikai Tado pirkinius. O užrakinai – rami galva. Nei alaus butelaitis iš tolo šviečia, nei duona permirks, jeigu lietus.
Duonos Tadas visados tykoja pats pirmasis, vos tik atveža. Jis labai brangina tas kelias akimirkas: kol perka, uosdamas šiltą rūgštelėjusį kvapą, kol nešasi kepaliuką, tvirtai prie krūtinės prisispaudęs iki dviračio, kol patogiai guldo į krepšį, kol rakina. Mat duona jam saldžiai primena vaikystės namus, kai tebebuvo gyva močiutė. Mama duonos jau nebekepdavo – nebuvo iš ko, ir laiko trūko. Kolchozas prarydavo visą amžinatilsį motinos laiką. O štai močiutė… Balta skarelė, standžiai apveržusi viršugalvį, languota prijuostė, iki alkūnių atraitotos rankovės… Tikri burtai prie duonkubilio! Baltų močiutės dilbių švytavimas Tado atmintyje – geriausias įrodymas, kad žmonių šiuose kraštuose ir iki kolchozų gyventa. Ir sėta, ir pjauta. Ir duona kepta. Kiekvieną savaitę. Šeštadieniais. Kad šventos dienos išvakarėse namai gardžiai pakviptų: Dievui – garbė, o žmogui – skalsa.
Jau po bažnyčios, jau prie pietų stalo susėdus, tėvas prariekdavo pirmą tos savaitės kepalą. Su kryželiu per juodo pilvo vidurį. Papentukas – visuomet Tadui. Plutos daugiau. Stora traški pluta – pats tas jauniems aštriems Tado dantims. Gerus dantis kitados Tadas turėjo. Tikrus bebro kaltus. Būtų galėjęs drebules žemėn leisti, kaip ir tie darbūs žvėriukai prie Geluonos… Drebulių neleisdavo. Betgi kokį riešuto kevalą triaukštelėti – kodėl jau ne? Dabar, žinoma, gailu, kad jaunas toks kvailas ir netoliaregis buvo. Tačiau jauni visi begalviai. Jauniems atrodė, atrodo ir visados atrodys, kad da-bartis neturi pabaigos. O juk turi! Visa kas per laiką pakinta. Susidėvi. Sveikata. Valdžia. Netgi pinigas.
Klebonėlis, per kiekvienas šventas mišias tokius gražius pamokslus sakantis, teisus: reikia gyvą kalną metų ant kukšteros susikrauti, kad suvoktų žmogus tokią aiškią, bet vis dėlto sunkiai atsiveriančią tiesą – net ir trumputis mirksnis gali tapti amžinojo kitimo įrankiu Dievo rankoje! Imk vakarykštę vėtrą… Vienas gūsis – ir guli storiausias kadugys ant žemės priplotas. O kerojo panamy nuo kadų kadės!
Ką ten senas vargšas kadugys. Benadas ar neišvirto? Išvirto.
Sudievu, Benadukai, jau padėjai šaukštą! Rūdys tavo šaukštas nebenaudojamas, o juk ar ne kokiais trejais už mane jaunesnis buvai? Nebe valgytojas, nebe mynėjas šiandien tu, Benadai. Ir nesvarbu, kad kitą kartą labai greitas pašiepti būdavai: „Ir kur tau to alaus tiek lenda?“
Ogi lenda! Sulenda. Sukliuka į vidų be menkiausio vargo. Ir butelis, ir du. Kada kokia nuotaika. Kada ką valgęs būni… Ir pašvilpaukim dabar, Benadukai, kas sau: tu, nors nerūkei negėrei, jau tuojau būsi iš rajono centro parvežtas, šešiom pušinėm lentom aptaisytas, o aš, Armonų Tadas, nors vakar vakare visai nemenkai alaus primaukęs, minu sau miestelin, dviratį apžergęs. Juokinga, ką?
Tadas žino, Benado parapijos namuose nešarvos. Namuose guldys. Tokia, girdi, paskutinioji velionio valia buvusi. Vakar parduotuvėje Tadas gerai girdėjo amžinatilsio dukterį beputojančią: „Jau tie seni įnoringi, jau įnoringi! Be menkiausios logikos. Juk salėje ir gražiau, ir patogiau. Ne! Netinka jam salė! O kad man šitiek rūpesčio – nė motais! Žolę kieme apipjauk, visas namų kerčias išgramdyk, suolus ir kėdes iš kaimynų susiskolink…“
Stasė irgi gera: „Tai jau, tai jau… Nabaštikui ramybė, o gyvam – gyvas vargas!“
Ar nebūtų galėjusi Benado dukters, tos nelaimingos miesčionės, sugėdinti: namus kuopti derėjo, kol tėvas gyvas buvo, ne dabar?
Tačiau kur tau ką Stasė sakys! Stasei reikia būti labai delikačiai. Stasė juk ne vien parduotuvę „laiko“, bet ir svetainę prie tos parduotuvės, kurioje visi labai laukiami, ypač po laidotuvių. Iš kelių snarglėtų piemenų, arba kad ir senių, sulendančių bokalų pakilnoti, daug tau naudos? Katino ašaros! Kas kita, moderniškai tariant, gedulingi pietūs. Žmonių kalba – šermenys. Sueina visi nuvargę, nusiplūkę, dažniausiai jau vien tik apie tolimus kilometrus iki namų begalvojantys… Paraikei tokiems parduotuvės lentynoje kiek užsigulėjusio vyniotinio ar kokio lenkiško pašteto, sukrėtei į lėkštes porą kibiriukų silkės, dar marinuotų agurkų stiklainį nuvožei, raugintų kopūstėlių aliejumi apipylei – kuo ne šaltų užkandžių stalas? Karštieji – irgi ne problema. Kepsniai juk šaldyklėje. Kada jau išmušti – tik savo valandos laukia! Užsisakė kas nors „gedulinius“, ištraukei kepsnius, palaikei per naktį, kad atitirptų, – ir keptuvėn. Bulves košei suskusti – va tiek to rūpesčio ir belieka. Juoba ne pati Stasė tas bulves skuta. Adolfina!
Juk dėl tų kelių mėgėjų vakarais bokalus kilnoti niekas Adolfinos svetainėje nelaikytų. Bulvėms skusti Adolfina! Kepsniams čirškinti! Stalui baltai padengti ir dviragei žvakidei viduryje to stalo pastatyti. O tuomet, kai juodas kaspinas išilgai balto stalo patiesiamas, kai šalia silkių, mišrainių ir vynų su brendžiais į žvakidę atremtas ima šviesiau už staltiesę švytėti giliai žemėn užkastojo portretas ir kai uždegamos žvakės, – geltonos, ilgos, bažnytinės, – va tuomet prie durų staktos jau ir Staselė, plunksnas papūtusi kaip tikra višta perekšlė: „Pavargot, išalkot, brangieji… Maloniai prašom!“
Šiaip, negali sakyt, mikli bobelė. Ir su kepsniais visus greitai apšoka, ir ašakas ar kauliukus nuo stalo akimirksniu kaip tikra višta nulesa, kad vaizdo negadintų, ir našlystės kančią patyrusius gedėtojus meiliai apglosto. Dar malonesnė, kai jau laikas už pietus atsiskaityti: „Na, ką? Pasimeldėt, pagiedojot? Išlaižėt visas lėkšteles, žalia petražole ir pomidoro skiltele papuoštas, kad nebūtų nė menkiausio mėselės vytulio matyti, stikliukėlį lyg uogą prarijot? Viskas gerai? Tuomet jau prašom: atsirokuokime, atsiskaitykim, atsiteiskim… Brangiai neimsiu. Negi čia iš savų brangiai lupsi? Kokius tris kailius nunersiu – ir bus gana, ar ne?! Cha cha cha!“
Stasei vėl prireikia Adolfinos tik tada, kai užmokestis gražiai sušlama į puikią prorėžą tarp dviejų moliūgėlių, tokių jau drūtų, tokių iškilių, kad kone gurklį remiančių. Adolfina – grindims po visko išplauti! Dėl to, kad perpus lieknesnė. Vyro akims patrauklesnė. Nes dar tebežydi, nors jau irgi metuose. Betgi žydi Adolfina, nelyginant šalnos nepakąstas jurginas, ir ką tu jai!
Sukikena Tadas ant dviračio: tai bent pavyko jam Staselės portretas! Ir sparčiai mina toliau per ilgąjį Sengeluonės slėnį.
O ko nekikenti? Ko čia nosį nukabinus važiuoti? Juk vakarykštės darganos, kai vėtra nuo dviračio vertė, nė ženklo, oras tykus ir nešalta. Pakelės spalvos aplinkui nė kiek nenublankusios: raudonuoja klevai aukštumėlėje palei pušyną, tebežvilga ryto akyje tartum skaidriausiu sidabru nulietos storosios paupio drebulės, žaliuoja lyg niekur nieko berželiai… O dar sako žmonės: jeigu berželiai ligi spalio vidurio lapų nenumetę, greito sniego nelauk. Iki pačių Kalėdų sniego nebus, sako. Ir tikėk… Beržai visa pakele žali kaip žalias jaunimėlis, o šešėliuose palei žvyrkelį – sniegas baltuoja. Nė nemano vakarykštė šlapdriba ištirpti. Ko tau tirps, kad anksti? Dar tik aštuonios. Gal kelios po aštuonių. Bet Tadas mina iš pasiutimo, kad tik nepavėluotų. Tuo pačiu pirkimu paims ne vien duonos. Degtukai baigėsi, druskos beveik nebėr… Gal dar žuvies reikėtų, šaldytos? Menkės… Jau pasiilgo Tadas žuvienės. Galėtų, žinoma, Geluonoje susimeškerioti kokią lydeką, bet kad to laiko visai nėra. Et, verčiau nusipirks… Alaus irgi. Vakarui. Kad greičiau miegas suimtų, kai vištos jau bus ant laktų, o keršoji ožka prie grandies paliaus brazdėti, baltą barzdą kratyti, kreivus ragelius į tvarto sieną kasyti.
Ožka – senmergių, senbernių ir našlių gyvulys. Ji žmogaus sveikatą taupo, nes pašaro tiek tesuėda, kiek du triušiai. Ožkai nereikia šieno vežimais vežti. Pavasariop, jeigu jau bėda, ožką galima ir pušies šakele pamaloninti. Dar jeigu duonos riekę duosi, tuojau bus pieno – kaip iš geros čiurkšlės. Tadas čiurkšle kol kas nesiskundžia. Kairės kojos sąnarys kartais užsikerta, tas tiesa, bet čiurkšlė dirba puikiai. Kaip jaunystėje.
Ir duonos Tadas, ačiū Dievui, turi. Negi vienas pats kasdien perkamą kepalą suvalgys? Pabrangusi dabar duona… O kas jau nepabrangę? Kita vertus, juk nereikia norėti, kad keliolika kapeikų kainuotų, kaip kitados. Laikai pasikeitė, valdžia… Pinigai – irgi. Tai kaip tau nesikeis duonos kaina?
Gaila, amžinatilsį tėvas lito įvedimo nebesulaukė…
Lietuvos savanoris, Giedraičių mūšio dalyvis, būtų gal lengviau atsidusęs mirdamas: sugrįžo pagaliau visa, už ką jis, jaunas narsus būdamas, ryžosi galvelę guldyti!
Laimė, nė vienai Giedraičių mūšio kulkai Tado tėvo galvos neprireikė. Būtų prireikę, nebūtų Tado, nemintų jis šiandien taip gerai nusiteikęs, į pakelės klevus ir berželius pasidairydamas miestelin, jau ir už tėvą vyresnis, ar tik ne trejais metais jaunesnio Gedvilų Benado pagedėti.
Nei draugai su Benadu buvo, nei ką. Iš kur draugystė, kai vienas – mokytojas, nesvarbu, kad jau pensininkas, o kitas – tepaluotas traktorininkas, nors dabar jau irgi pats sau ponas, penkių vištų ir keršos ožkos karalius?
Tadui mokslai niekados labai nerūpėjo. Septynias, tiesa, baigė. Ėjo iki tų septynių iš Pageluonio kasdien pėsčias, prievarta. Ir traktorininku išsimokino prievarta. Pabandyk tu prie sovietų nesimokyti, nesidarbuoti, oho! Į „durnyną“ tave tuojau! Arba į cypę. Ne dabarties laikai! Dabar visa kas – aukštyn kojomis. Atsisakei ūkininkauti – te tau pinigų! Ir nemenkai dar. Prisikeltų amžinatilsį tėvas iš kapų, pro kuriuos Tadas kaip tik dabar važiuoja, antrąsyk numirtų: sovietai, kaip sakoma, „po šautuvu“ visus darban vijo, o Europos Sąjunga tūkstančius moka už tai, kad nieko nedirbtumei!
Grąžino valstybei tėvų senelių žemę ne per seniausiai ir Tadas. Kam jam, vienam pačiam, šitiek hektarų? Atidavė atgal – ir gyvena dabar kaip inkstas taukuose: išmokos – unijoje, kas mėnesį – pensija. Ko bereikia? Va tik ožkos atsisakyti vis dar negalėtų. Ir tų penkių vištų su raibu gaidžiu kaip karvedžiu.
Bet jokių karvių, kiaulių. Net šuns Tadas nelaiko. Po to, kai mirė mama, o netrukus ir Citra pastipo, jis nebeieškojo šuniuko, nors buvo netgi siūlančių. Paupys, pamiškė – kam Tadui šuva? Skalys ir skalys po langais. Juk į Pageluonį ir šernas atitursena nukritusių obuolių pasirankioti, ir stirnaitė atstraksi, ir zuikelis… Turėk šunį – būsi kiauras naktis be miego. Dar nervų ligą, neduokdie, įsivarysi bekrūpčiodamas: gal jau koks vagis pas tave sėlina ar galvažudys? Ne, ką šuva, tai verčiau geras giedorius gaidys, kurio balsas toks skardus, kad paryčio tyloje net iki paties miestelio ataidi…
Amžinatilsį tėvas Tado apsisprendimo gyvulių nebelaikyti ir didesnę žemės dalį valdžiai grąžinti veikiausiai nepagirtų. Senasis Armonas nesitaškytų nuosavybe. Labai taupus buvo. Taupus, darbus ir nevienadienis. Po tų karų ties Giedraičiais į tėviškę sugrįžęs ir Tado mamą vedęs, ne vien save, ne vien jauną žmoną prie darbo, bet ir litą prie lito spaudė. Suspaudė ar ne dešimt tūkstančių. Ketino už Nemuno palivarką pirktis. Būtų jau buvęs Tadas ne paprastas Tadas, o dvarininkutis. Laimė, tėvukas nespėjo: atėjo rusas, šmakšt rublį panosėn – ir amen visiems jūsų litams! Pabuvot kieti drūti? Ir gana! Dabar pabūkit bent kiek ubagais!
Pasiginčysi tu su ruskiu? Nepasiginčysi.
Kita vertus, viskas tik į gera. Juk drūtam kietam – Sibiras, visokios ten kalmukų, „girgizų“ stepės… O štai ubagui – dovanų dovana: laimė dirbti! Ne sibiruose. Ne stepėse. Namie! Nesvarbu, kad nebe tavo laukai, kad kolchozo. Svarbu – tie patys, kuriuos tavo seneliai proseniai kruvinai numindė ir kuriuos tu pats nuo mažystės – kaip tas šuniukas, reikia nereikia koją kilnojantis, – kiaurai numaižiojai.
Paskui, kai kolchozai bent kiek prakuto, jau ir dovanos darbo žmogui žmoniškesnės paliko. Te tau, Armonai, premiją, te gairelę, te fotografiją garbės lentoje… O gal kokį nemokamą kelialapį į sanatoriją Druskininkuose? Arba kad ir Jaltoje… Bene čia blogai – sanatorija?
Vien tiktai amžinatilsį motina nuolatos aimanuodavo: „Rankų kojų nebejaučiu per tuos prakeiktus kolchozo veršius!“
O tėvas niekados nėra aiktelėjęs. Ėjo ir ėjo – nelyginant prieškarinis šveicariškas laikrodis. Su kirviu, su šakėmis, su dalgiu naguose – kad ir kur pašauktas, visas jaunystės svajones apie palivarkėlį už Nemuno iš galvos išmetęs. Ėjo, kulniavo, bėgte bėgo, kol galiausiai sustojo. Vietoje. Be daktarų, be vaistų, be vartymosi ant patalo. Sugenda juk ir tie šveicariški, dar prieškariniai laikrodžiai…
Per anksti tėvui buvo sustoti. Labai per anksti. Juk nespėjo nė būsimosios marčios pažinti… Bet gal ir gerai. Būtų Genę pažinęs, vartytųsi neramus karste: netaupi mūsų jaunoji, padraika, pajuodėlė…
Tadui ne kas kita, o Genės juodumas labiausiai ir krito į akį. Visos apylinkių mergos – paprasčiausios mergos… Tik viena Genė – nelyginant čigonėlė. Paskui jau, žinoma, išlindo yla iš maišo: čigonėlės gražumas – čigonės ir charakteris! Bet paskui. O iš pradžių…
Tadas, buvusią žmoną atsiminęs, nė nebemato, kad jau miestelis, jau mokykla, jau paštas… Jau štai ir parduotuvė! O prie parduotuvės – „duoninė“ mašina stovi!
Tik tada, kai susibaudžia iš savotiško graudulio nosyje susimušusį snarglį į žemę trenkti, Tadas supranta: negerai! Juk ne vėjo nusvilintos šunramunės aplinkui. Ant pasišiaušusių šunramunių, ant gysločių ir takažolių gali, žmogus, kiek panorėjęs snargliuotis. O ant šaligatvio – bene gražu? Juk palei parduotuvę žemė tokiomis dailiomis trinkelėmis grįsta… Pilkšvomis ir rožinėmis – kaip tik jauno paršelio užpakalis… Ne, kur šitaip švaru, nedera lyg paskutiniam nevėkšlai darkytis. Dar supykins širdį Adolfinai, kai pavarys ją Stasė šaligatvio blizginti… Todėl švariąja ranka Tadas ilgokai kuičia savo palaidinės kišenes, kol susiranda nosinę. Kai susitvarko, jau žengia į „Maisto prekes“, nors jam ir neramu: ar tik nebus šiandien susivėlinęs, ar nebus jo duonelė jau visai atvėsusi?
Laimė, viskas gerai. Duonos kepaliukas dar drungnas, o ir alus nė kiek neprarūgęs, kaip gana dažnai pasitaiko vidurvasarį, kai Stasės šaldytuvai „sustreikuoja“.
Duoną ir alų užrakinęs dviračio krepšyje, Tadas neskubėdamas išpeša iš tamsiai mėlyno pakelio cigaretę ir užsirūko. Ne kažin kas jau iš Tado rūkymo. Tik retsykiais dūmą papučia. Labai retsykiais. Niekados namie, visados miestelyje. Kai reikia ilgokai ko nors palaukti.
Kiek lūkuriuos šiandien, Tadas nežino. Bet sulauks. Tik iš pradžių dar nuvažiuos į kitą parduotuvę, į vadinamąsias „ūkines“. Ten Tadas perka žvakių. Pačių pigiųjų. Bet visada dvi, kaip ir priklauso. Tuščiomis į „pagrabą“ eiti – ne Tado būdui. Gėlių jis niekam neneša. Gėlės – moteriškių žaislas. Žvakės kur kas solidžiau atrodo. Nesvarbu, kad pigios. Svarbu, ar iškilmingai tu jas prie šviežiai supilto kapo uždegi. Tadas tą daro labai iškilmingai, oriai. Kas turi akis, mato. Ir neburba vėliau ant Armonų Tado, kad nekviestas atslinko prie Adolfinos padengto stalo su juodu kaspinu per staltiesės vidurį. Ir neburbės. Nes Tadas, labai geras budėtojas ir nepailstantis maldų vedlys, visų, nors ir nekviestas, vis dėlto yra labai laukiamas. Kokia jau budynė be Tado? Niekai!
Ne kažin kas būtų ir Gedvilų Benadui, jeigu Tadas prie jo karsto karštai nepasimelstų. Vienatinė duktė, miesčionkėlė, juoba tie keli dorai neapsiplunksnavę vaikaičiai juk žalio supratimo neturi, kokias maldas dera prie velionio kalbėti. Popieriniai katalikai! Nė bažnyčioje rytoj nežinos, kada stovėt, o kada jau būtina ir atsiklaupti… Bet kiemą, nieko neprikiši, gražiai susitvarkę. Vienu žaibu. Žolė nupjauta, lapai sugrėbstyti… Pasirodo, kai labai reikia, ir miesto ponaitukai atsimena, kad žemelė be žmogaus rankos prikišimo pasišiaušia. Ypač rudenį.
Suprantama, ne dėl amžinatilsį Benado ramybės visos šitos gyvųjų pastangos, visas dukters ir jos vaikų su marčiomis bei žentais išlietas prakaitas. Ir ne dėl kaimynų akių. Kaimynų tu niekaip neapgausi, bobele. Jie juk matė, kokius „didelius“ darbus tu čia nudirbdavai, vos kartą ar du per metus seną tėvą aplankydama. Visas tavo triūsas – dėl tokių miesčionių kaip ir tu pati, Virgute. Juk sulėks rytoj lyg varnai – lakuotos mašinikės, vos pavelkami vainikai… Ir puikuosis ant kaspinų tikrai ne Benado, o tiktai Virgutės vertė: mūsų mielos bendradarbės, mūsų mielos kaimynės tėveliui – ir taip toliau…
Vainikai, krepšeliai – juk jie ne mirusiajam. Gėlės – visada gyviesiems. Niekas Tado neįtikins, kad yra kitaip. Gėlės – gedulo suspaustoms širdims. Gal – kad mažiau graužtųsi?
Gedvilo Virgutė ne kažin kiek susigraužusi – plika akimi matyti. Čia net ir įdėmaus Tado žvilgsnio nereikia. O Tadas įdėmus. Labai. Jam per budynę ir laidotuves rūpi menkiausias niekas: kaip velionė ar velionis atrodo, kas apie ką šiušasi, kuždasi, kas velionio intencija išpažinties eina ir švenčiausiąjį priima… Gal čia tokia profesinė Tado liga? Kaip, sakykime, vibracinė – mechanizatorių?
Tačiau Tadas – ne „stukačius“. Ir ne palaidliežuvis koks nors. Jis ne iš tų, kurie vėpso ir klauso ausis pastatę, o paskui dūlina per miestelį niekus pliurpdami, be menkiausio reikalo žmones apšnekėdami… jeigu Tadas jau ir pasakoja kam nors savo įspūdžius, tai nebent ožkai. Vakare. Melždamas. O kai nemelžia, kai užtrūkusi, tuomet šiaip sau – tarpuragę kasinėdamas. Vienas Keršutės ragas tiesus, kitas kažkoks užlūžęs. Kone į ausį vargšelei lenda. Reikėtų nupjauti… Bet kuo tu, žmogau, gyvos ožkos ragą nurėši? Juk namuose nėra nė įrankio, kuris kaulą imtų. Ragas tau – ne sūris, ne duona. Ragui gal kokio specialaus pjūkliuko reikėtų. Kokios nors mažytės „huzkvarnos“. Kad greitai. Žybt – ir nėra! Su ožka nepasiterliosi – pasimuistys ir, žiūrėk, ne ragas tavo saujoje, tik ožkos galva po kojomis pasiritusi, sukruvintą barzdą krato, akimis kaip lėkštėm tave prie tvartelio sienos kala: „Kodėl tu, Tadai, man šitaip, nelyginant tetrarchas Erodas Jonui Krikštytojui?“
Jau gal ir šypsotųsi Tadas, savo ožkos balsą mintyse išgirdęs, gal net sukikentų garsiai, bet laiku susizgrimba ne tvarte esąs, o prie tiesaus kaip styga Gedvilų Benado bebudįs. Todėl tik tyliai krunkšteli, tartum skaudžią vyrišką ašarą nurydamas, išsitraukia nosinę, apžiūri, ar švariąja puse iš kišeniuko išlupta, įsitikina, kad taip, o tada jau ir prie akių glaudžia. Iš pradžių dešinę akį nusausina, paskui, žinoma, ir kairę. Galima oriai gedėti Benado toliau. Ir melstis. Karštai, kantriai.
Ko jau ko, bet kantrybės Tadas turi. Iki kaklo – ir dar virš.
Ar negėrė savo kartybių taurės iki dugno, kai pasiuto čigonėlė Genė su visokiausiais „revizoriais“ per naktis daužytis? Kitas vyras būtų tokiai padraikai visas juodąsias kudlas nurovęs, visus baltuosius dantis išbirbinęs, šonkaulius suskaičiavęs… O Tadas vien galva kinksėjo: „Suprantu, suprantu – kooperatyvas, prekės, deficitai, bruto ir neto, debetas ir kreditas… Suprantu, suprantu…“
Net kai Genė vienam revizoriui tokia jau patogi pasirodė, kad šis panoro į rajoną išsivežti – jau, kaip sakoma, „suvisam“, jau nebe Armonienę, o tikrą revizorienę, – ar labai Tadas spyriojosi?
„Vežkis, kad tau labiau reikia, – leido. – Vaikų neprimeistravau, tai kaip ir nesugadinta dar… Vežkis! Nebereikės – parveši. Ar bent jau bilietui duosi, kad pati parvažiuotų…“
Ir išsivežė durnelis! Gal kokį pusmetį nulaikė… O paskui sukilo čigoniškas Genės kraujas, ištrūko iš miestiško lizdelio. Iškeitė šiltą tupyklą dviejų kambarių bute į būdelę vidury Kazachstano platybių. Nors kas ten žino, gal tame Kazachstane, tuose Genės plėšiniuos, nė būdelių nebuvo? Gal tūpdavo Genė už atrajojančio kupranugario ir varydavo?
Tai kokio kipšo reikėjo iš Lietuvos į tuos plėšinius Genei plėštis? Nepatiko rajono centre, galėjo į Pageluonį sugrįžti. Kupranugarių čia nėra, bet sijonui pakelti – vietos jau tikrai sočiai. Kad ir panamėje, po kadugiu…
Net krūpteli Tadas: o kadugio Pageluony taigi nebėr! Paguldė kadugį vakarykštis šiaurys – su visom šaknim išplėšė…
Ir subarkši į grindis – labai skaudžiai ir garsiai! – kaduginė lazda, išsprūdusi Tadui iš nagų. Negerai. Negražu. Gėda doram gedėtojui taip nekorektiškai elgtis…
Tadas lenkiasi, sugraibo lazdą, tuo pačiu pasilenkimu dar ir savo batus kritiška akimi nužvelgia (švarutėlaičiai!) ir jau pakyla nuo suolo, prieina prie Benado dukters, spaudžia jai ranką, paklausia, kelintą rytoj Mišios, ir kuo maloniausiai atsisveikina: „Iki rytojaus, tamsta, iki rytojaus…“
Ir visai nesvarbu, kokia diena bus rytoj – maloni kaip šiandien ar bjauri kaip vakar, – Tadas atsikels anksti, greitai apeis paukščius ir ožką, paskui nusipraus ir nusiskus, o tuomet jau – ant dviračio ir miestelin. Iš pradžių – į bažnyčią, vėliau – kapų kalnelin, paskiausiai – prie Adolfinos padengto stalo. Nepabosta jam Adolfinos kepsniai! Štai Stasės „šaltųjų“ jis niekada net nepaliečia, bet Adolfinos kepsnį sukerta pasigardžiuodamas, nors retą savaitę lieka jo neragavęs – mūsų miesteliuose šiais laikais vis dar yra kam mirti!
Vis dar!
Va rytoj – Benadui bažnyčios varpai, poryt gal jau ir Kezių Domuko senolei… Tadas žino. Tadui Stasė į ausį pašnibždėjo. Juk Kezių marti jau buvo pas Staselę atlėkusi pasitarti. Juk daktarė Gruodienė senajai vos vieną parą bedavė…
O, daktarės Gruodienės nepaimsi! Ji tikrai puikiai nuspėja, kada žmogus jau nurims! Patyrusi specialistė, ne kokia nors jauniklė papliauška. Dabartiniai jaunikliai, kurie gabesni, visi užsieniuose, o kurie čia pasilieka, tiek ir težino, kaip tau brangiausius vaistus įbrukti. Reikia nereikia. Vaistų pramonės pakalikai! Neduokdie, tokiems į nagus pakliūti. Gruodienė – kas kita. Gruodienė dorai gydo. Bet kai giltinėlė žmogaus galvūgalyje atsistoja, tuomet jau ir ji bejėgė. artimiesiems tiesiai šviesiai pasakoma: ruoškitės!
Kezių Domukui jau ir pasakė.
Kai tik Domukas paguldys savo senolę ant lentos, Tadas tuojau nusipirks „ūkinėse“ dvi žvakes – ir kaip čia buvęs! Pasėdės liūdnas prie karsto, rūpestingai pavedžios maldas, pareikš užuojautą – Domukui ir marčiai… Ir, žinoma, pasirūpins savo lazdą patogiau pastatyti, kad nekraičiotų, nebarkšėtų – juk tikra gėda doram gedėtojui šitaip bjauriai prie velionio triukšmauti!
Oi, kas ten žino, kas ten žino: gal Kezių senolė jau kaip tik dabar, jau šią valandėlę, paskutinį kartą atsidūsėjo? Gal jau siunčia savo dūšelę dievopi? Gal vertėtų už ją bent trejus poterius sumesti? Ir „Viešpaties angelą“, ir kitką… Juoba ir kapinaitės Tadui iš kairės!
Ir lipa Tadas nuo dviračio, pasitikrina, ar gerai laikosi lazda, prisegta prie išilginio rėmo, persižegnoja, vėl apžergia dviratį, o tada jau – pirmyn. Balsu meldžiasi. Galėtume sakyti, gana garsiai. Veikiausiai, kad drąsiau būtų kapinaičių klevams palei pušyną raudonuoti, kad netirtėtų vakaro akyje tartum skaidriausiu sidabru nulietos storosios paupio drebulės, kad žaliuotų lyg niekur nieko berželiai… Juk saulė jau užkritusi už pušyno ir joks laukų medelis negali žinoti, kas jo ankstyvose spalio sutemose laukia…
Bepigu Tadui, kuris štai, greičio pavarą persijungęs, jau į dešinę, jau kalnelin mina! Bepigu kiekvienam, kurio planai ir ketinimai aiškūs.
Tadas mina pedalus žvaliai, lyg ne septyniasdešimtmetis, skubinasi. Nesvarbu, kad ne taip seniai sukirto gražiosios Adolfinos kepsnį. Adolfinos kepsniukas gardus, negali skųstis! Bet nesotus… O juk namuose – puikiausias troškinys, lauro lapeliu ir kvapniaisiais pipirais pagardintas, dviračio bagažinėje – šalto alaus butelaičiai… Tadas jau žino, ką šį vakarą papasakos savo Keršutei, minkštą jos tarpuragį kasydamas, ir gaidžiui giedoriui, kurio balsas toks skardus, kad rytais Tadą net iki miestelio ribų iš Pageluonio atsiveja…
Staiga Tadas krūpteli, net jo dviratis susvyruoja, nors krūpčioti lyg ir nebūtų dėl ko – jau matyti nuo žvyrkelio vingio dar amžinatilsį tėvo sodinto sodo medžiai, jau kyšo viršum obelų Tado namų kaminas… Bet pasivaidena Tadui šviesa trobos lange. Šviečia, nors tu ką! Negi būtų pamiršęs išvažiuodamas elektrą išjungti?
Kuo namai arčiau, tuo neramiau Tadui: šviesa languose plieskia kaip per vestuves, o ir durys iš vidaus užbrauktos! Na čiagi dabar?!
Kai Tadui, lyg ne namo parsiradusiam, lyg pas kaimyną prisibraižiusiam, pagaliau atveriamos jo paties trobos durys, žmogus atrodo toks suglumęs, kad nei bėk, nei rėk. Greitas būtų dirbtiniais žandikauliais paspringti: tarpduryje – Genė!
Nebe tokia jau čigonė kaip anksčiau, tačiau Genė! Kapokite Tadą į gabalus – jinai!
– Tai kur dabar trankaisi iki nakties, ką? Kur tave velnias nešioja, šmiki tu vienas?
Tadas mikt mikt: buvo girdėjęs Genę jau devynis kartus iš tų nelemtųjų plėšinių sugrįžusią, dar kelis vyrus nugyvenusią, vėl rajono centre įsikūrusią… Bet kad Genė – Pageluony?! Kad jo gimtojoj troboj?! Ir dar šitokia karinga?!
Matai, kaip negalima sau leisti jokių kvailų minčių turėti?!
O Tadas juk leido… Kiaurą dieną Genė jam iš galvos neišėjo. Kaip tik šiandien. Ne vakar, ne užvakar, ne prieš kelerius metus…
– Ar taip ir stovėsi ant slenksčio išsižiojęs? Aš čia galuojuosi, visus stalčius išgriozdžiau, spintas suplukusi išverčiau, o tu…
– Ko – stalčiuose? Ko tau mano spintose, Gene?
– Dokumentų, ko! Ir pinigų! Be dokumentų ir pinigų negi palaidosi?
– Ir ką tu susibaudei laidoti, Gene?
– Tave, mulki tu vienas! Pasakė žmonės – ir atlėkiau.
– Mane?!
– Žmonės pasakė… Pamaniau sau: vienas kaip pirštas… Negi padoru būtų, kad svetimi tavimi pasirūpintų? Ne tokia mano širdis…
– Svetimi, sakai? O gal tu man labai sava, ką?
– Sava nesava, bet Armonienė… Susigrąžinau tavo pavardę, Tadai. Kai nutariau su jokiais vyrais daugiau reikalų nebeturėti ir susigrąžinau. Graži pavardė…
– Graži, sakai?
– Graži.
– Ir dabar tu jau vėl man sava, ar ne, Gene?
– Juk Armonas tebesi, jei neklystu?
– Neklysti, Gene, – linktelėjo Tadas. – O kad neklysti, tai še tau už visus mano skaistybės metus!
Ir kad jau pils „savajai“ čigonėlei nuo dviračio rėmo atsegta kadugine lazda!
Taip rėžė per strėnas, kad iš miestietiškų sijonų tik dulkės parūko.
O paskui – dar kartą! Ir dar, ir dar – kur pakliuvo: per kuprą, per pakinklius, per dažytą ševeliūrą… Tegul įsitikina, ragana, Tadą gyvut gyvutėlį tebesantį. Švariais batais. Naujutėlaite palaidine. Ir netgi apyšvarė nosinė tos palaidinės kišenėje.
Tegul nesvaigsta, kad Tadas jau šaltas kaip ledas… Kad jam nė dokumentų, nė pinigų nebereikia…
Tik tuomet, kai Genė, rusiškais keiksmais tratėdama – nelyginant koks kalašnikovas! – laukan išvirto, kai aimanuodama nukreivojo per sodą link žvyrkelio, Tadas pasijuto uždusęs, privargęs. Tad neskubėdamas atsirakino bagažinukę, įtaisytą ant dviračio, įsinešė trobon duoną, atsikimšo alaus…
– Į sveikatą, Tadai, – garsiai pasakė. Pats sau. Ir atsisėdo ant žemo krėslelio palei krosnies mūriuką.
Ožka nepabėgs… Ožkos pakasyti ir dienos naujienų jai papasakoti Tadas nueis vėliau. Juk ožkos – kantrūs padarai. Ypač tos, kurias augina senberniai arba vienišiai.
O kadugį panamėje Tadas atsodins. Būtinai atsodins. Pavasarį. Ištaikys kurią laisvą nuo budynių dieną, nueis į mišką, išsikas ir parsineš. Tegul auga Pageluonyje kadugys! Be kadugio, orą po langais dezinfekuojančio, kokia sodyba?
Jaroslavas Melnikas. Siela
2010 m. Nr. 3
Erelis, kiek išskleidęs sparnus, tupėjo medyje ir, atrodė, įdėmiai žiūrėjo į mane. Vieną akimirką pasijutau nejaukiai: tarsi būčiau nuogas stovėjęs prieš žmogų. Jau keli mėnesiai ta paukštė iš kažkur atskrenda ir žiūri. Žiūri į mane nuogą (čia, kampiniame palėpės kambaryje, prieš darbo pradžią priėminėju oro vonias). Kas per nesąmonės? Pasisuku nugara ir jaučiu, kaip jos žvilgsnis slysta nuo tarpumentės link liemens įlinkimo, sustoja ties rausvai baltais sėdmenų kupolais.
Pirmosiomis dienomis bandžiau ją nuvyti – mosikavau rankomis, net mėčiau akmenis (juos iš anksto atsinešiau į palėpę). Paukštė – sunki, graži, nematyto didumo (šaka po ja buvo gerokai nulinkus) – nereagavo. Jos didelės, be blakstienų akys, apšviestos prasiskverbusio pro debesis saulės spindulio, vis sublizgėdavo kažkokiu negeru žalsvu blizgesiu. Ko jai reikia? Ar dar ilgai ji čia lankysis?
Iš pradžių tai mane erzino. Aš taip sunkiai suradau šitą namą, iš kurio atsivėrė vaizdas į uolėtus, snieguotus kalnus ir kur niekas, kaip buvau sumanęs, negalėjo man sutrukdyti būti savimi, toli nuo šurmulingo pasaulio… Ir štai ši būtybė „įlenda į peizažą“, į mano jausmus – atima iš manęs vienatvę! Drąsiai, sakyčiau, net akiplėšiškai primeta man savo egzistavimą.
– Ei, štiš! Skrisk sau! Ko tau reikia?!
Baigiantis trečiajai savaitei, ji ėmė iš tiesų mane nervinti. Dėl jos negalėjau dirbti, susikaupti. Išgirdusi mano nevilties kupiną riksmą, paukštė dar kurį laiką tupi, tarsi mąsto, bet netikėtai tas sfinksas, ta negyva iškamša, galinti valandų valandas išbūti nė nekrustelėdama, ima judėti – pursta plunksnos, skečiami sparnai didėja, išsiskleidžia: ir staiga – mano širdis tuomet nusmenga žemyn – erelis suplasnoja, atsispiria nuo šakos (girdžiu, kaip ji sutraška) – ir, retais ir didingais sparnų mostais plakdamas orą, skrenda… tiesiai į mane. Sustingstu, persmelktas kažkokio mitinio šalčio. Tai trunka ne ilgiau kaip tris sekundes, nes staiga, pusiaukelėje, ji šauna įstrižai į viršų, virš stogų – tik plakamo oro ir sparnų plasnojimo garsas, vis silpdamas, dar kurį laiką pasiekia mano ausis.
Pagaliau stoja tyla ir vienatvė: tikra vienatvė, kurios labiausiai pasaulyje trokštu.
Nejaugi ji supranta mane? Neapleido nuojauta, kad tik mano neviltis, tikra mano neapykanta tai paukštei privertė nutraukti beprasmišką budėjimą ir sugrįžti į savo tolimą, man nežinomą pasaulį. Tarsi ji būtų turėjusi išdidumo, savigarbos, turėjusi sielą.
– Artūrai!
– Ką?
– Nusileisk!
Leidžiuosi sraigtiniais laiptais į antrąjį aukštą, kur įrengti mūsų miegamieji ir svetainė, paskui, tais pačiais laiptais dar žemiau – į ryto saulės užlietą, sienų plytelėmis tviskančią virtuvę, kur viešpatauja ir viską valdo mano žmona.
– Kas atsitiko?
– Buvo atėjus madam Forestjė, tokius dalykus pasakojo apie savo marčią.
– Ką?
– Aną savaitę ją matė su Marku Adamovičiumi, miške. Įsivaizduoji?
– Su kokiu Marku?
– Nagi senojo Marčelo anūku, juk tu iš jo siurblį skolinais.
– A, taip…
– O jos, Forestjė, sūnus Adomas iš proto kraustosi – kai sužinojo, geria kiauras dienas. Visas miestas jau kalba, kokia gėda.
Bandau suvokti, ką ji šneka, ir pagaliau suprantu.
– Ar jie turi vaikų?
– O kaipgi, du, berniuką ir mergaitę. Sako, Onutė kone kasdien bėgioja į mišką, susitiks ką – „aš – grybų, pažiūrėsiu, gal jau yra“. Balandį! O tas jos kuilys, Markas, taip pat geras – tarsi šiaip sau „vaikštinėja“, sako: „Štai po darbo nutariau pasivaikščioti, grynu oru pakvėpuoti.“ Geriau jau patylėtų. Žmonės palinkčios galvas, apsimes, kad nieko neįtarė, jis ir patikės, kvailelis. Užeis į mišką, o tie iškart pas kaimynus, raportuoti.
Staiga ji nutyla, žiūri į mane.
– Tau neįdomu?
– Įdomu. Tau padėti?
– Ne, aš pati.
Ji sudeda į trintuvę bulves.
– Bulviniai blynai pietums – gerai?
– Gerai.
– Nežinau, ar užteks pinigų iki atlyginimo. Trys gimtadieniai – Korvezjė, Nadios ir Vasilijaus Nikodimovičiaus, tiesiog kažkoks siaubas. Visi vienas po kito.
– Gal į kurį nors neikim?
– Kad paskui įsižeistų? Nepažįsti Korvezjė? Nieko nepasakys, o paskui metus pūsis. Manys, kad mes šykštuoliai, arba branginamės.
– Nesąmonė.
– Nesąmonė, o pamėgink jiems paaiškinti, – ji baigia dėti bulves, uždaro dangtį ir įjungia trintuvę. – Pas Tanią negaliu neiti, ji čia vienintelė mano giminaitė. Vasilijus Nikodimovičius – pats supranti: jis pasikviečia tik tuos, kurie jam reikalingi.
– Teks imti iš sąskaitos.
– Teks, – atsidūsta žmona. – Vis imam, imam, paskutinį kartą dėjom prieš trejus metus.
Nežinau, ką atsakyti.
– Atleisk, eisiu, man reikia dirbti.
– Taip, žinoma, eik, pakviesiu, kai blynai iškeps.
– Gerai.
Kitą rytą paukštė vėl tupėjo ant šakos. Netrukus iš viešnagės pas močiutę turėjo sugrįžti vaikai, sūnus ir dukra. Juos kiek mylėjau, tiek – nesąmoningai – niekinau, nesuprasdamas jų gyvenimo prasmės: riksmai, žaidimai, linksmybės, kurias taip dievino žmona – kam? Ir jų nesiliaujantis valgymas, po kurio sekdavo nesiliaujantis tuštinimasis ir nesiliaujantis miegojimas… Ašaros, pyktis, neviltis, taip greitai (man dienos buvo kaip valandos, o valandos – kaip minutės) pavirstantys nesąmoningu džiūgavimu, cypimu, gyvumu, šis zirzimu, reikalavimais, kaprizais… Ir vėl ašaros, ir žmonos riksmas: „Tučtuojau liaukis!“, paskui, susitaikius, garsūs pakšėjimai-bučiniai. Visa tai liejosi, tekėjo kaip kalnų srautas, visa ta „emocijų“, „būsenų“, „nuotaikų“ gausybė – aš pavargau.
Paukštė tupėjo ir žiūrėjo į mane nuogą. Ar galima jausti gėdą prieš būtybę, kuri nėra žmogus? Mūsų katė neretai užlipdavo į mano palėpę peliauti – jos akivaizdoje nejausdavau jokio nepatogumo. Bet ji ir nežiūrėdavo į mane! Ji galbūt ir mesdavo žvilgsnį, bet jai buvo absoliučiai nesvarbu, iš kokių kūno dalių susidedu. Katė gyveno savo gyvenimą, kuriame buvau tik maisto (kartais vaišindavau ją pusryčių liekanomis) arba baimės (vydavau ją, kai imdavo per daug triukšmingai šėlti) šaltinis.
Galbūt aš krausčiausi iš proto, bet manęs nepaleido jausmas, kad erelis atskrenda dėl manęs. Protas šaipėsi iš to jausmo, tikino, kad yra dešimtys priežasčių, dėl kurių paukštė čia atskrenda (iš savo aukštumų ji mato ne tik mano namą ir mano sodą), bet dėl to jausmas neišnyko. Maža to, kažkodėl buvau įsitikinęs, kad ten, ant šakos, didingai tupėjo ne erelis, bet erelė. Vien nuo minties, kad tai „jis“, o ne „ji“– mane apimdavo pyktis: norėdavau nueiti pas kaimyną, paprašyti šautuvo, sugrįžti, prisitaikyti ir nudėti tą akiplėšą. Galėjau, patirdamas kažkokią saldžią beprotybę, „pakęsti“ tik „ją“: tai (kad man – juokinga net pagalvoti – tokia svarbi paukščio lytis!) supratau tik po daugelio mėnesių. Ir būtent tuomet aš suvokiau, kad nejučiomis visa mano „kantrybė“ ir visos mano „nervų krizės“ (kai nebesitvardydamas rėkiau ant jos, mėčiau į ją akmenis), ir mano džiaugsmas (taip, džiaugsmas!), kai artindavosi prie manęs (arčiau, arčiau – dar dešimt, dar penki metrai) – pasidarė pernelyg asmeniški, priminė – neįtikėtina! – santykių su žmogumi istoriją. Aš nepastebimai pripratau prie paukštės – kaip priprantama prie vieno ir to paties pro langą matomo peizažo, su kuriuo susiliejama visiems laikams.
Tai nutiko ne taip seniai: nuogas padariau mankštą, išgėriau kavos – paukštės vis nebuvo. Stovėjau prie lango, žvalgiausi į tolimas snieguotas viršūnes, šiurpdamas nuo šalto ryto vėjo – paukštės vis nebuvo. Aš taip pralaukiau – nedirbdamas – dvi valandas. Jos nebuvo.
Tą dieną pirmąkart apšaukiau žmoną, dėl smulkmenų.
Naktį regėjau keistą sapną: tarsi aš – Prometėjas, grandinėmis prirakintas prie uolos. Keisčiausia, kad dėl to nesikankinu, man kažkodėl džiugu, jog esu prikaustytas. Esu kupinas jėgų, jaunas, man malonu jausti šaltą grandinių jėgą ant riešų ir ant čiurnų. Mano jaunas, kupinas jėgų kūnas įtempia raumenis, saldžiai išsilenkdamas, kiek leidžia grandinės. Nekyla nė menkiausias noras išlaisvinti – tarsi būčiau gimęs prikaustytas ir tai būtų mano prigimtinė būsena. Grandinės, varžančios mano laisvę – tai aš pats. Jei jas kas nuimtų – nežinočiau, kur dėti rankų, kojų: nuo minčių, kur eiti, ką „daryti“, mane apimtų siaubas. Prikaustytas nieko neturėjau „daryti“: tiesiog buvau (tai man atrodė svarbiau).
Lietūs ir saulė, vėjai ir žaibai manęs negąsdina: mane viskas džiugina. Šaltis, badas, mirtis man kelia euforiją. Kartkartėmis išsilenkdamas, kažką šūkaudamas, šlapinuosi ilga auksine srove į kelių kilometrų gylio prarają, atsivėrusią prieš mane. Rankos ir kojos veržiasi iš grandinių, bet aš nenoriu išsilaisvinti: noriu tik retkarčiais, iš visų jėgų įtempdamas raumenis, bandyti išsilaisvinti. O tam reikalingos grandinės. Laisvė – tai siaubas.
Taip bėga mėnesiai, metai – aš laimingas. Bet aš kažko laukiu. Laukiu dar didesnės laimės, jos viršūnės. Visą laiką esu kupinas laukimo.
Pagaliau ateina ta diena, tas rytas: nubudęs (visą naktį miegu prirakintas prie uolos) matau paukštę, iš pradžių ji maža – tik taškas. Bet šis didėja, ir aš imu įžiūrėti sparnų mostus. Sparnai vis didėja ir didėja, laipsniškai užgoždami mano regimą panoramą, galiausiai ir visą horizontą, visą pasaulį. Štai jie per du metrus nuo manęs – paukštė didžiulė. Pajuntu ir baimę, ir džiaugsmą: ko ji nori? Aš beginklis prieš ją – ir tai mane džiugina. Jei turėčiau laisvas rankas – galbūt ją užmuščiau.
Štai jos nagai stipriai įsikabina man į šlaunis, arčiau kelių: kojoms iškart pasidaro šilta. Tai kraujas sunkiasi iš gilių, nagais išplėštų žaizdų. Norėdama išsilaikyti, ji man įsikabino iki kaulų. Bet kodėl nejaučiu skausmo? Kodėl toks saldus kraujo kvapas – kodėl tų nagų geidžia mano kūnas? Ar ji les mano kepenis?
Staiga pajuntu pirmuosius snapo kepštelėjimus – viena po kitos kūnu nusirita bangos. Palenkiu galvą ir – iš viršaus – matau, kaip paukštė lesą mano gėdą: pagriebia ir atplėšia kaskart po didelį mėsos kąsnį. Nuo pirmo jos prisilietimo staiga padidėjusią ir pritvinkusią šaknį, ji, iš visų jėgų įsiręžusi, nuplėšia antru bandymu. Kraujo fontanas, ištryškęs iš tos vietos, manęs negąsdina. Alpstu nuo euforijos: išriečiu, kiek galiu, kūną, kai jos galingas snapas vieną po kito traiško pilnus sėklos rezervuarus. Ir tuojau paties didžiausio malonumo banga užlieja mane. Matau, kaip paukštė, springdama krauju, geria mano syvus. Jos snapas, jos akys, jos galva ir kaklas – aptaškytos mano sėkla ir krauju.
– Nubusk! Girdi! Kas tau?
Atmerkiu akis ir matau Rutą, savo žmoną, purtančią mane iš visų jėgų.
– Tu taip dejuoji, kad neįmanoma miegoti.
Ji pasisuka į mane nuoga sėdyne (kartais ji miega trumpais naktinukais). Du jos kupolai, didžiuliai, taisyklingos formos – sukelia geismą, bet kartu ir šleikštulį (įsivaizduoju slidžias ir rūgščiai kvepiančias jos įsčių gelmes). Jei užvirsiu ant jos ir imsiu bučiuoti – ji, nepatenkinta, neišsimiegojusi, karšta, nusileis. Bet pasišlykštėjimas nugali: nežadinsiu jos.
Užmiegu, įsitempęs, nepajėgdamas nuslopinti maudulio kūne.
Visą kitą dieną laukiau prie lango, paskui dar dieną ir dar. Paukštės nebuvo – pirmąkart per daugelį mėnesių. Keletą kartų išsirengiau, puoselėdamas neaiškią – ir beprotišką – viltį, kad ją pritrauks mano nuogas kūnas: galbūt ne taip, kaip pritrauktų moterį (Viešpatie, kokius dalykus kalbu!), tiesiog norėjau, kad mano baltas kūnas pusiau tamsiame kabinete būtų gerai matomas. Galbūt ją tiesiog traukia tas ryškus prietemoje judantis, ne sugeriantis, o atspindintis saulės spindulius objektas, kuriuo esu aš?… Valandų valandas lūkuriuodavau prie lango, apimtas nepaaiškinamo ir dar labiau mane erzinusio, nes supratau jo absurdiškumą, – nerimo. Galų gale, kokia čia problema? Kam ji man reikalinga, ta paukštė? Ta višta – taip, višta, višta!
Staiga sustodavau, priblokštas: ar tik jau visai neišsikrausčiau iš proto? Įtūžęs kumščiu trankiau palangę, neapkęsdamas, kaip galima neapkęsti tik žmogiškos būtybės. Juk aš norėjau ją pažeminti! Taip, lygiai taip pat, kaip jaunystėje, kai staiga meilę pakeitė neapykanta ir aš paskutiniais žodžiais keikiau merginą, neatėjusią į pasimatymą. Kai mylėdavau, gebėjau žvelgti į moterį dvigubu žvilgsniu, suvokdamas, kai to reikėjo mano įžeistam jausmui, koks jos intelekto lygis.
Ji atskrido ketvirtąją dieną. Sėdėjau įsigilinęs į darbą ir staiga supratau, kad ji čia, žiūri į nuogą nugarą. Ūmai atsisukau – ji tupėjo ant šakos didinga, tarsi niekada nebūtų kitur buvusi: sparnai kiek papūsti į šonus. Iš mano akių savaime pasipylė ašaros.
Atsistojau, nuogas priėjau prie lango, širdis stipriai daužėsi: ji sugrįžo! Ji čia niekuo dėta, tai buvo susiję su manimi: ji man buvo reikalinga. Per tuos mėnesius nepastebimai pripratau jaustis jos stebimas, būti ne vienas – ji vien tuo, kad yra, žadino man jausmus, kurių savaime nebūčiau patyręs.
Kuo ilgiau stovėjau prie lango, nuogas prieš ją, tuo labiau (nesąmonė!) jaučiau jos žvilgsnį, nukreiptą į save. Nė trupučio neabejojau, kad ji atskrido dėl manęs, pas mane. Ištiesiau į jos pusę rankas – ji pajudėjo! Galbūt tai buvo atsitiktinumas, nežinau: tačiau būtent tą akimirką ji sujudėjo, plačiai mostelėjo sparnais. Kaip aš ją pasieksiu? Nebent galėjau ją nušauti – bet negyva ji man nereikalinga.
Taip aš stovėjau pusvalandį, gal valandą – jausdamas ją kaip save, patirdamas nesuprantamą įtampą visame kūne. Staiga supratau, ką ta įtampa reiškia: buvau susijaudinęs, jaučiausi – prieš ją – vyru. Atsitiktinai pasilenkęs, nustebęs aptikau, kad mano vyriškas ginklas – visiškai pasirengęs.
– Artūrai!
Krūptelėjau, iš pradžių nesupratau, kas šaukia: nejau dar kažkur egzistuoja pasaulis?
– Nulipk, tau paštas!
– Einu.
Greitai apsirengiau ir pasileidau laiptais žemyn.
Paštas atsiuntė iškarpas iš laikraščių ir žurnalų, kuriuose buvo paminėtas mano vardas. Speciali agentūra už nedidelį mokestį atsiųsdavo man iškarpų kartą per mėnesį. Kam man to reikėjo – negalėjau suprasti. Man buvo (taip maniau) visiškai nusispjauti, ką apie mane galvoja visuomenė. Juolab kad žinojau, jog „visuomenė“ neegzistuoja: yra kažkokie laikraštėliai, žurnaliukai, ir į kai kurių iš jų akiratį patenka mano persona: kartu su gera šimtine kitų „žinomų“, o kartais ir visiškai „nežinomų“ asmenybių. Ir viskas. Mano vadinamasis „egzistavimas visuomenėje“ buvo visiška fikcija: daugelis to nesuprato, įsikibdavo į tą „egzistavimą“ kaip į kažką tikrą. Buvo pasinaudota paprastu triuku – kiekvienas laikraštėlis pūtėsi, laikė save kone visatos centru ir Aukščiausiuoju teisėju. Ir ant to kabliuko užkibdavo daugelis: bet tik ne aš.
Ir vis dėlto – aš kažkodėl skaitinėdavau tą šlamštą!
Štai ir dabar pirmajame straipsnyje buvo kalbama apie mano – „intelektualų“ – kartą: pabaigoje, išsamiai charakterizavus dešimtis profesoriaujančių vidutinybių, kurie visais galimais būdais darė „karjerą“ ir „statusą“, buvo paminėta mano pavardė: vienoje pastraipoje dviem sakiniais buvo apibendrintos mano „mintys“. Taip sakant, dešimt „svarbiausių“ ir visa kita, tokia kaip ir aš, „smulkmė“. Tokia buvo mano vieta „intelektualų“ kartoje – o buvo dar kitos kartos! Buvo dar ir kitų profesijų dešimtukai, kuriuose „mūsų srities“ lyderiai visiškai nieko nereiškė. Ir, dovanokit, buvo dar kitos visuomenės, kitose šalyse, kurios turėjo savo hierarchijas visose srityse ir kurioms visą mūsų visuomenę galbūt reprezentavo vien tik prezidento vardas ir šalies pavadinimas.
– Ko juokiesi? – paklausė žmona, išgirdusi mano leidžiamus garsus.
– Nes juokinga.
Įmečiau straipsnį į šiukšlinę ir ėmiausi kito. Nedidelėje laikraščio iškarpoje – tai buvo aštuntas (veikiausiai paskutinysis) puslapis – rašė, kad aš – kažkoks „mąstytojas diletantas“, rimtai susirgęs, pasitraukiau į nuošalų miestuką, kur mane slaugo žmona ir medicinos sesuo, ir kad aš, jau susenęs, laipioju po medžius, gąsdindamas vietinius gyventojus. Straipsnelio pavadinimas: „Filosofas, nusprendęs, kad jis – beždžionė“. Pirma, aš „pasitraukiau“ visai ne dėl sveikatos (ir manęs niekas „neslaugė“); antra, dar nebuvau senas, o veikiau – pusamžis. Ir nelaikiau savęs „diletantu“. Teisinga buvo tik tai, kad aš išties kabarojausi lynais, laipiojau į medžius ir uolas. Įsivaizdavau jauną vaikinuką to nusususio laikraštėlio redakcijoje (esu joje buvęs), kuri glaudėsi dviejuose ankštuose purvino pusrūsio kambarėliuose: ir štai tam vaikinukui trūks plyš reikėjo prirašyti aštuntą puslapį visokių įvairenybių… Man pasidarė lengviau, kai konkrečiai įsivaizdavau, kaip visa tai daroma: o dar sako – „vieta visuomenėje“, „visuomenės nuomonė“ ir t. t.
Trečio straipsniuko, kuriame buvo kalbama apie kažkokį mano „urvinį pesimizmą“, o man buvo priešinamas kažkoks neseniai iškeptas „Veritas“ premijos laureatas, jo „šviesus protas ir optimistinis žvilgsnis į pasaulį“, nesiėmiau skaityti.
Buvo laikas, kai kentėjau dėl „visuomeninės nebūties“ – aš „visuomenei“ neegzistavau. Bet nuo to laiko, kai po kelerių „aktyvumo“ metų pradėjau jai „egzistuoti“, – supratau, kad ieškodamas aukso, įmyniau į mėšlą. Nes „visuomenė“ buvo tie debiliški laikraštėliai, tokie pat debiliški, tik „snobiškai“ žurnaliūkščiai – jau nekalbant apie „telefilosofus“, kuriuos, skirtingai nei mane, pažinojo „visa šalis“, nes jie intelektualiose humoro laidose tiesiogine prasme šokinėdavo į „trumpikes“: užduotis buvo pataikyti abiem kojom į abi skyles (tuo metu visa jaunimo auditorija ir visa šalis juokdavosi).
– Vėl? – paklausė žmona.
– Kas vėl?
Nemėgdavau, kai ji lįsdavo man į sielą.
– Dėl ko visa tai skaitai?
– Turbūt, – pasakiau, nuslopindamas susierzinimą ir pagalvojęs, – dėl to, dėl ko žmonės negali nuleisti akių nuo idioto veido.
– Tu šiandien kažkoks piktas, – pasakė ji ir sugrįžo prie puodų.
– Atleisk, tiesiog bloga nuotaika. Padėti tau?
– Ne, pasikalbėk, jei gali, su Bernardu. Dėl tų dalykų.
Bernardas, mano sūnus, netrukus turėjo vykti į vasaros stovyklą, pirmąkart gyvenime, ir man jam reikėjo paaiškinti, ką jis, būdamas trylikos, privalėjo, o ko neprivalėjo daryti su mergaitėmis vakarais ir naktimis.
Bernardas savo kambary šokinėjo, kilnodamas svarmenis: jo tikslas buvo tapti stipriu. Kai užėjau, jis išsigando, tarsi būtų manęs bijojęs. Visada svajojau turėti sūnų – buvau tikras, kad perduosiu jam savo patirtį, savo sielą, tapsiu juo. Ne, Bernardas buvo labai mažai į mane panašus: jis svajojo būti verslininku, „milijonieriumi“, raumenų kalnu kaip Švarcnegeris, ištisas valandas lakstydavo mopedu su tokiais pat kaip ir jis nutrūktgalviais, segėjo auskarą ausyje ir klausėsi repo.
Mane jis išklausė atidžiai ir apsimestinai mandagiai pasakė: „gerai, supratau“ – ir man nieko kito neliko, kaip išeiti: buvau tikras, kad jis viską darys savaip.
– Eini dirbti?
Man pasirodė, Ruta, žmona, kiek palinko į mano pusę, tarsi būtų norėjusi man kažką pasakyti – kažką iš praeities, kai ji buvo kitokia.
– Taip.
Nenusakomas jausmas, kažkoks gailestis – jai, staiga (galbūt) pasijutusiai vieniša – sukirbėjo mano širdy. Bet tuojau pat užgeso. Man neužteko jausmo prieiti, apkabinti: nežinau, kas dėjosi mano sieloj pastaraisiais metais. O prisiversti ką nors daryti – nenorėjau.
Paukštė tą dieną nebeatskrido. Bet ji pasirodė kitą rytą – ir dar kitą. Netrukus supratau; jeigu paukštė nebeatskristų, mano gyvenimas palėpėje nebetektų prasmės. Kaip negalėjau dirbti – ir jaustis savimi – žmonos akivaizdoje, taip dabar negalėjau dirbti, kai nejusdavau paukštės žvilgsnio.
Taip prabėgo vasara, ruduo, žiema, vėl atšilo. Kartą peršalau (matyt, žiemą organizmas nusilpo) ir atguliau. Pirmąkart per pastaruosius metus. Iš pradžių diagnozavo gripą, paskui – plaučių uždegimą. Maniau, neišgyvensiu (mane net buvo išvežę savaitei į ligoninę).
Tik po dviejų mėnesių pasveikęs galėjau užlipti į palėpę. Vis galvojau apie paukštę: ar ji atskrenda? Pats nepajėgiau pakilti iš lovos, o kieno nors prašyti, kad pasižiūrėtų, išduoti savo paslaptį – negalėjau.
Kai užlipau – pamenu, iš pradžių nustebau, koks karštis tvyro palėpėje: gegužės saulė įkaitino čerpes taip, kad nebuvo kuo kvėpuoti. Aš tuoj nusirengiau, nuogas priėjau prie lango ir jį atidariau. Vėjo nebuvo: lauke irgi buvo karšta.
Paukštė: ji tupėjo ant šakos kaip sfinksas. Keista, bet ji nereagavo į mano pasirodymą. Aš jai neegzistuoju? Nusišypsojau: na žinoma. Ta laukinė fantazija ir laukiniai jausmai sumaišė man protą. Varna, paprasčiausia varna.
Neėmiau jai pozuoti, kaip anksčiau, o apsisukau, nuėjau į kambario gilumą, prie knygų spintos.
Ūmai sparnų plazdėjimas ir kažkoks dar man negirdėtas riksmas – slopinamas, veriantis, gilus – privertė man atsisukti. Aš nustėrau. Erelė tupėjo ant palangės – tokia didelė, kokios nebuvau matęs nė zoologijos sode: užskėsdama išskleistais sparnais visą langą.
Pirmiausia labai išsigandau – buvau visiškai nuogas, bejėgis prieš jos plėšrų snapą ir aštrius nagus. Jei būtų panorėjusi – ji per kelias akimirkas būtų sudraskiusi mane į gabalus.
Bet ne, ji nesirengė pulti: žaižaruodama tamsiomis akimis, įdėmiai žvelgė į mane.
Žengiau – pats savęs nesuprasdamas – link jos. Dar žingsnį.
Ji nenuskrido! Vis dėlto aš buvau žmogus, o ji – paukštė, nors ir plėšri: ji turėjo manęs bijoti.
Kai priėjau visai arti – ji vėl keistai suriko, ištempdama kaklą ir pakeldama snapą. Jos sparnai išsiskėtė dar plačiau – ir aš pamačiau jos stiprų, padengtą pūkais kūną: jis tankiai kvėpavo.
Paskui nutiko kažkas neįtikėtino: plačiai suplasnojusi, ji apglėbė mane sparnais – aš prigludau prie tų šiltų pūkų – krūtine pajutau jos krūtinkaulį. Ji ir vėl suriko. Mano akis užtvindė ašaros.
Mes taip stovėjome amžinybę: ji ant palangės, aš ant grindų. Krūtinė į krūtinę.
Pamenu, kadaise mačiau graviūrą, seną, frivolišką, vieną iš tų, kuriomis laisvi dailininkai linksmino liaudį: jaunas kaimietis laiko rankose visa gerkle kudakuojančią vištą. Ji užpakaliu jam prispausta prie pilvo apačios. Tai buvo humoristinis gyvenimo vaizdelis. Vieno negalėjau suprasti: kaip vaikinui tai pavyksta, jei jau kalbama apie tokį jo gabaritų neatitinkantį padarą kaip višta. Juk žmogaus niekaip su gaidžiu nepalyginsi. Ir čia, pamenu, nusistebėjau dėl savo naivumo, prisiminiau, kokio dydžio kiaušinius deda paukštis…
Ne, tąkart viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti (nes tokie dalykai nenutinka patys savaime). Nei man, nei jai nieko daugiau nereikėjo, tik tų minučių (ar valandų), kai stovėjome kvėpuodami suglaustomis krūtinėmis (jos sparnai šildė man nugarą): paukštė ir aš. Buvau toks priblokštas, kad jaučiausi visiškai paralyžiuotas, patekęs jos valion – ir ji tai jautė. Ji pirmoji sujudėjo, mostelėjo sparnais, suriko ir, kiek atsitraukusi atgal, ėmė kristi nugara žemyn – bet, žinoma, nenukrito, tuoj keliais sparnų mostais iš pažemės pakilo, šmėkštelėjo įstrižai pro mane ir dingo kažkur už stogo keteros.
Po minutės regėjau ją toli, aukštai danguje, beveik padebesiuose, galingai plasnojančią, tolstančią spindinčių saulėje kalnų viršūnių link.
Tą pačią dieną, į pavakarę, mūsų aštuonmetė dukra Veronika ištepliojo mėlynių uogiene savo naujutėlaitę, ką tik nupirktą, velniškai brangią sniego baltumo suknelę, kurią jai padovanojome po kelis mėnesius trukusių prašymų. Kaip jai tai pavyko – protu nesuvokiama. Tai buvo nepaprastas vaikas: jai viskas krito iš rankų – per metus ji sudaužydavo dešimtis puodelių, lėkščių, apliedavo kompotais, sultimis, padažais po kelias staltieses, o kiek naujų drabužių sutepdavo ir suplėšydavo – nė nesuskaičiuosi.
– Aš tave pritrenksiu! Pritrenksiu! – apimta isterijos, rėkė ne savo balsu žmona (mes tą suknelę pirkome už paskutines santaupas).
Duktė, išsitepliojusi tamsia uogiene, lėtai tekančia baltu šilku, bliovė kaip veršis – iš apmaudo ir siaubo. Kai tik žmona riktelėdavo, ji suspiegdavo: jos rankytės drebėdavo, grimasos iškreiptas veidukas pasidarydavo tamsiai raudonas.
– Pažiūrėk! Pažiūrėk, ką ta kiaulė pridirbo! – pamačiusi mane, ėmė rėkti žmona. – Viskas! Mėlynių dėmių neišskalbsi! Gali išmesti ją į šiukšlyną, girdi?! – ji vėl pasisuko į spiegiančią dukrą. – Į šiukšlyną tavo suknelę, į šiukšlyną!
Duktė dar garsiau suspigo.
Kaip kulka išlėkiau iš namų, nieko nepasakęs. Neatpažinau žmonos. Kai susipažinau su ja prieš dvidešimt metų – ji buvo kitas žmogus: visada rami, susitelkusi, kažkokia „tolima“. Ji rašė eiles, vaikščiojo į simfoninius koncertus, daug skaitė… Gerai atsimenu, pamilau ją kažkokią „nežemišką“. Man patiko, kad ji nemoka skaičiuoti pinigų: paskutinius gali išleisti bilietui į operos teatrą.
Bjauriai rėkianti, išverstomis akimis, susitaršiusi ir sustorėjusi moteris, kurią ką tik mačiau, – buvo kitas žmogus. Seniai kitas žmogus. Viskas, absoliučiai viskas, kuo ji žavėjo mane prieš dvidešimt metų, kažkur dingo. Smulkmeniškas gyvenimas, jo menkystė ir bjaurumas sugraužė ją: tai, kuo ji dabar gyveno, buvo siaubinga. Prieš kelias dienas kažkokioje parduotuvėje ji pametė smulkią kupiūrą ir aplakstė visą kvartalą, klausinėdama pardavėjų, ar niekas nerado tos kupiūros. Sutinku, už ją buvo galima nusipirkti maisto trims dienoms: bet juk mes, gyvendami kukliai, nemirėme iš bado.
Kai po pusvalandžio grįžau – namie viešpatavo tyla. Pasisodinusi ant kelių dar tebekūkčiojančią dukterį, žmona kas dešimt sekundžių garsiai pakšteldavo jai į kaktą. Vienas dukters skruostas buvo įtartinai raudonesnis už kitą. Pasveikinau save, kad nesikišau į jų isteriją.
– Artūrai… – sušnabždėjo žmona kažkokiu kaltu, keliančiu man gailestį (bet kodėl aš turėjau jos gailėtis?) balsu, kai ėjau pro šalį. – Aš… aš rėkiau, kaip beprotė.
– Nieko, – atsakiau aš.
Žodis buvo netinkamas, kvailas, bet aš dievaži vis mažiau žinojau, ką sakyti ir kaip su ja elgtis.
Kai lipau į viršų, atrodė, kad ji žiūri man į nugarą.
Tačiau netrukus supratau, kad apsirikau: pakšt, pakšt, pakšt… Ji be perstojo pakšnojo dukters galvą. Tarsi lesė, kaip višta.
Žiaurumas, įsišaknijęs mano širdyje, kilo ne iš manęs. Kaip aš galėjau niekinti savo vaikus, žmoną – juk maniau, kad myliu juos. Kaip galėjau niekinti kitus žmones, pasaulį? Man to reikėjo. Be šito – nebūčiau buvęs pačiu savimi, nebūčiau galėjęs išsigelbėti. Ir į klausimą: „O jeigu tave kas nors niekintų?“, aš atsakydavau: o, kada pagaliau taip bus!
Skaičiau tas iškarpas iš laikraščių, kad pasijusčiau apspjaudytas, sutriuškintas. Aš tai supratau.
Kitą rytą kilo audra. Kai užlipau į viršų, vis dar buvo tamsu – blykčiojo žaibai. Medis ant kalvos, kuriame tupėdavo paukštė, pasislėpė migloje.
Buvo šalta ir aš nenusirengiau. Dirbau užsidaręs langus, įsijungęs stalinę lempą.
Mintys plaukė kažkaip padrikai, kaip debesis, panašus į tą, kuris skriejo virš kalnų. Gaudžiau minčių nuotrupas, bandžiau jas jungti ir – kartais – man pavykdavo: ateidavo praregėjimas, kuris mane paveikdavo kaip žaibo iškrova. Paskui vėl viskas nugrimzdavo į tamsą.
Nepastebėjau, kaip baigėsi lietus, ir pirmieji saulės spinduliai apšvietė netoliese stūksančius kalnus.
Paukštė – ji kaip visada tupėjo ant tos pačios šakos. Vargšelė, negi ji taip pratupėjo visą audrą?
Atsistojau iš už stalo, nusimečiau drabužius – kaip niekuomet mano protas buvo aiškus ir aštrus: žinojau, ką darau.
Atidariau langą.
Tą pačią akimirką paukštė suplasnojo sparnais – ir, greitai sklęsdama, trim ar keturiais mostais įveikė mus skyrusią erdvę. Atsitraukiau žingsnį atgal, leidau jai nutūpti ant palangės.
Šįkart manęs niekas nestebino: visa buvo neįtikėtina ir kartu aišku, akivaizdu – kaip sapne. Negalėjo taip būti, kad ji, dvejus metus skraidžiusi į mane pažiūrėti, nusileisdavusi iš savo pasaulio dėl manęs – kad ji nesureaguotų į mano atidaromą langą, į mano nebylų šauksmą.
Dabar ji tupėjo kaip vakar, už pusės metro nuo manęs – graži, atstačiusi krūtinę. Jos veriantis skvarbus žvilgsnis derėjo prie plėšraus ir godaus snapo.
Ji laukė.
Žengiau žingsnį į priekį – nuogas, kiek pašiurpęs (vėjas, pūtęs pro langą iš už jos sparnų, buvo šaltas), kiekviena savo ląstele jautrus kaip membrana. Riksmas, išsiveržęs iš jos krūtinės, privertė mane pirmąkart krūptelėti. Galingų sparnų mostelėjimas – ir štai aš jų prieglobstyje, sušildytas jos pūkų. Jaučiu šilumą, sklindančią nuo jos didelio kūno – ir širdį, tuksinčią beveik šalia mano širdies: spaudžiu rankomis už apačios – negrabiai – ją prie savęs.
Pasikartoja tai, kas buvo vakar: ta akimirka, sustingusi amžinybėje. Ji ir aš. Staiga vėl krūpteliu: kažkas kutena man kaklą. Jos galva – ištiesusi kaklą, ją man padėjo ant peties.
Bet šįkart yra dar kažkas. Pajuntu savyje keistą jausmą, keistą nesuprantamą troškimą, kurio prasmė man pasidaro aiški tik tuomet, kai, palenkęs galvą, kiek atšliedamas, žiūriu sau po kojomis. Matau savo šaknį, stirksančią tiesiai į viršų, jau pulsuojančią: tai nuo jos visu kūnu sklinda malonios bangos.
Ji tupi žemai, ant palangės – aš kiek tūpteliu ir glausdamasis prie jos jaučiu, kaip smengu į šiltus pūkus, kurie man kutena pačią jautriausią vietą. Staiga vėl – prie pat ausies – paukštė rikteli: jos sparnai, atrodo, stipriau suspaudžia mano liesą – jau sušildytą – kūną. Ištiesiu kelius ir apmirštu, sukrėstas: pūkai dingsta, ir mano šaknis staiga nusmenga į artimą, drėgną bedugnę. Vėl riksmas. Dabar pajuntu, šaknimi, karštį – jos paukštiško kūno karštį. Neapsirikau: tai ne erelis. Tai negalėjo būti erelis. Paukštė rėkia.
Tąkart ji nuskrido iškart po to, kai aš – išbuvęs joje amžinybę – atsargiai ištraukiau savo maudžiantį ragą. Ne todėl, kad būčiau bijojęs pabaigos (ji buvo visai arti, bereikėjo keleto judesių) – tiesiog kažkoks jausmas pakuždėjo susilaikyti, šįkart. Susilaikyti, kaip mes susilaikydavome tuos dvejus metus: kad nieko nesugadintume.
Stovėdamas veidu į kalnus, mačiau ją padebesiuose, su kiekvienu sparnų mostu tolstančią aukštyje, į kurį man nelemta pakilti.
Pamenu, tą pačią savaitę, regis, šeštadienį, buvome pakviesti vakarienės pas merą. Ėjau tenai prieš savo valią, mygiamas žmonos, kuri manė, jog ignoruoti tokio lygio pakvietimą būtų iššūkis.
– Tu neįsivaizduoji, kaip tai čia vertinama, – džiovindamasi plaukus, kalbėjo ji. – Iš tiesų mus kviečia į žmonių ratą, į kurį sunku patekti.
– Ar mums to reikia? – paklausiau aš.
– Man reikia, – pasakė ji tvirtai: ir aš dar kartą pajutau, kokia ji man svetima. – Ir taip visi čia į mus įtariai žiūri.
– Tikrai? – apsimečiau nustebęs, nors ir supratau, ką ji turėjo galvoje. – Kodėl gi?
– Manai, žmonės neskaito visų tų bjaurių laikraštėlių? – pasakė ji susierzinusi. – Mes čia neseniai gyvename, jie nesupranta, kas mes.
– Kam jiems to reikia? – kartais man patikdavo, pats nežinau kodėl, dėtis naiviam: galbūt todėl, kad iš jos lūpų išgirsčiau tai, ką pats slapta galvojau.
– Nes jie yra žmonės, jie negali kitaip.
– Man asmeniškai nusispjaut, ką apie juos rašo.
– Štai ir bėda, – pratęsė mano mintį žmona, – kad apie juos niekas nerašo. Tu čia vienintelis toks. Turėtum tą suprasti.
Ji kartais sau leisdavo va taip, be jokios logikos, su manimi kalbėti (kas mane siutino). Kartais jai užeidavo, kaip aš sakydavau, „jos kaprizo“ minutės (arba valandos): ir tuomet ji galėdavo visiškai išsilaisvinti nuo jausmų man, susitelkti ties savimi pačia – ir taip atimti iš manęs jėgą ir privalumus, kuriuos buvau įgijęs todėl, kad ji mane mylėjo.
– Turėjau omenyje, – pasakiau, – apskritai jų gyvenimą. Manęs nedomina, kas jie tokie, supranti?
Pagalvojusi, ji tarė (akys primerktos, iškvepia orą man į veidą):
– Tu tiesiog kitos padermės.
Ir tai buvo tiesa. Kai atsiverdavo ši tiesa, pasidarydavo daug aiškiau, kodėl mano santykiai su kitais tokie sudėtingi. Antraip man būtų reikėję ilgai aiškinti, kodėl aš nemėgstu („kaipgi taip gali būti, kad nemėgstate!“) to, ką mėgo visi.
Vakarienės, kaip ir tikėjausi, susirinko visas miesto elitas: gimnazijos direktorius, mero pavaduotojas, vietinės ligoninės vyriausiasis gydytojas, kažkoks muzikos mokyklos dėstytojas – kompozitorius, „mūsų miesto himno autorius“, kaip man jį pristatė, kitos „įžymybės“. Visi su žmonomis. Aš, kiek supratau, buvau šioje visuomenėje „įdomus tipas“: pirma, „iš sostinės“, antra, „žinomas“ (taip jie galvojo: nes apie nė vieną jų nerašė šalies laikraščiai). Mano konkurentas kūrybos srityje buvo kažkoks „rašytojas“, jis leido knygas vietinėje leidykloje – bet ir jis neturėjo „sostinės šlovės“, kuri mane gaubė.
Iš pradžių kalbėjo apie vyną – garsią jo rūšį. Čia mero pavaduotojas susiginčijo su gimnazijos direktoriumi, įrodinėdamas, kad vynas laikomas statinėse ne penkių, bet dešimties laipsnių temperatūroje. O pavaduotojas tvirtino, kad dešimties laipsnių temperatūroje vynas laikomas ne statinėse, bet jau išpilstytas į butelius ir hermetiškai uždarytas. Jis rėmėsi savo senelio patirtimi. „Miesto himno“ autorius palaikė mero pavaduotoją, vyriausiasis ligoninės gydytojas mėgino ginčininkus sutaikyti, sakydamas, jog egzistuoja įvairios garsių vynų rūšys.
Paskui mero žmona mitriai nukreipė pokalbį į patiekalą, kurį ji patiekė: ir čia buvo pradėta kalbėti apie jo paruošimo būdą – tuomet su didžiausiu susidomėjimu prašneko moterys, taip pat ir mano žmona (išsidažiusi kaip lėlė, kvailai išdidi – smakras pakeltas, krūtinė atkišta, vis pratrūkstanti idiotišku juoku – ji buvo tokia nenatūrali, jog net nusisukau, kad nematyčiau).
Baigiantis vakarienei, pokalbis perėjo prie „kultūros“ ir čia visi kreipėsi į mane, man adresuodami kažkokias mintinai išmoktas sentencijas „apie Kantą“, „Kierkegorą“, kurias jie specialiai išsirinko iš kažkokių populiarių straipsnių ir laidų. Juk negalima visą laiką kalbėtis apie maistą. „Kantas nutiesė kelią Kierkegorui“, – pasakė „miesto himno autorius“. O vyriausiojo gydytojo žmona, trumpai pakirptais plaukais storulė su akutėmis-sagutėmis ir nepadoria iškirpte, po ilgo pasirengimo (tai mačiau) manęs paklausė: „O kaip jūs žiūrite į Heidegerį“? Išvestas iš kantrybės, atsakiau: „Į Heidegerį žiūriu labai gerai.“
Kai ėjome namo, žmona staiga prisiglaudė prie manęs, visą kelią tylėjusio, skersgatvyje. „Ar labai gailiesi, kad ėjai?“ – „Nieko aš nesigailiu“, – sausai atsakiau (nežinau, kodėl jos neapkabinau). „Vis dėlto – bendravimas“, – pasakė žmona. „Taip, bendravimas“, – atsakiau.
Dieve, kaip man sunku pakęsti patį save.
Tą naktį žmona glaudėsi prie manęs, inkšdama, veltui spausdama su kažkokia neviltimi mano minkštą apgailėtiną puokštę: šaknis nestovėjo, siela buvo tarsi suakmenėjus. „Kas tau?“ – sušnibždėjo ji, tebelaikydama saujoje mano gėdą (aš nieko nejaučiau). „Nieko“, – atsakiau aš.
Netrukus ji, pavargusi, slopindama susierzinimą, užsnūdo.
Sujudėjau ir išslydau jai iš rankų.
Rytą ji atsikėlė ir, netarusi man nė žodžio, nuėjo į tualetą, paskui – į dušinę. Ji jautėsi pažeminta, ji nebejautė meilės. Ir man pasidarė lengviau.
Po pusvalandžio ji rėkė ant dukters kaip isterikė. Susitaršiusi, stora.
Kai ėjo pro šalį:
– Valgysi? – kaip šuniui.
– Ne.
– Kaip nori, – įžūliai.
Į mane nepažvelgė.
Gerai, kad nepatikėjau ja naktį.
Dieve, su kuo aš gyvenu? Kur?
Beveik bėgte užpuoliau laiptais į viršų – užsirakinau palėpėje. Greičiau (aš neapkenčiau savęs). Greičiau.
Ji jau skrido pas mane, sklandydama, retsykiais suplasnodama sparnais.
Viskas nutiko greitai, šįkart. Jos glėbys, besidaužanti kaip kūjis širdis, jos švelnumas ir jos pūkų šiluma.
Tik pakilęs į malonumo viršūnę, kai mano šaknį apspaudė saldūs spazmai ir aš audringai bei gausiai, šnabždėdamas kažkokius beprotiškus žodžius, išsiliejau į ją inkšdamas (tą pat akimirką ji veriančiai suriko) – supratau, kad pasiekiau savo. Apimtas siaubo – pamačiau save iš šalies, pamačiau, ką padariau: paukštė milžinė ant palangės, letenos plačiai išskėstos, ir aš, nuogas, veidą pasukęs į erelišką snapą, su stirksančia į viršų šaknimi.
Ji pati nusimovė nuo smaigo, pati krito žemyn, gavusi ko troško, šovė į viršų, nusinešdama savyje – į nežinomą man tolį – mano karštą sėklą.
Nuo to laiko pradėjau palikinėti joje dalį savęs, kai turėdavau jėgų (tai kelias dienas paeiliui, tai kartą per savaitę: neversdavau savęs, klausydamas savo troškimo). Bet kartkartėm mes tiesiog šildėme vienas kitą, glausdamiesi kūnais; kaip seniau. Ar ji galėjo nejausti – nemylėti manęs? Kaip kitaip paaiškinti jos ilgametį prieraišumą – jos nuolankumą tomis akimirkomis, kai peržengdavau paukštę ir žmogų skiriančią ribą?
Neilgam nuvažiavęs į sostinę, specialiai nuėjau į Nacionalinę biblioteką: norėjau viską sužinoti apie erelius, jų gyvenimą. Ir ten nustebęs perskaičiau, kad poravimosi metu paukščiai patiria ne mažiau malonumo, negu žmonės. Vadinasi, man nieko antgamtiško nenutiko. Aš neklydau, kada, prasiskverbęs į ją, pastebėdavau patankėjusį jos širdies ritmą. Vadinasi, jos nuolat pasikartojantis riksmas pabaigoje, kai ją įnirtingai duobdavau, vos paversdamas atgal (laikiau ją rankose), iš tiesų reiškė džiaugsmą. Ir dėl to džiaugsmo (galbūt jo jai nesuteikdavo ereliai) ji skrisdavo pas mane kiekvieną rytą iš kalnų, įveikdama gal dešimtis kilometrų.
O tuo metu mano „gyvenimas apačioje“ – taip vadinau viską, kas dėjosi ne palėpėje – tekėjo savo vaga: ten paeiliui vaidinau „tėvo“, „vyro“, „giminaičio“ (kai atvykome į „kalnus“, pas mus ėmė dažnai lankytis žmonos giminės) vaidmenis, „vietinę garsenybę“ (po tos vakarienės pas merą – vienas po kito pasipylė kvietimai) ir kažkokį „ribotai žinomą“ tam tikruose sostinės sluoksniuose originalų intelektualą. Visų tų vaidmenų nepakenčiau – bet nuo jų nebuvo kur dėtis. Kai tik nusileisdavau, iškart atsidurdavai jų teritorijoje: tų artimų ir tolimų žmonių, kurie laikė mane tuo, kuo norėjo laikyti, valioje.
– Juk tu tėvas! Juk tu tėvas! – išsproginusi akis, baisiai įsiaudrinusi (vis dažniau ją mačiau tokios būsenos), rėkė žmona, kai mūsų jau dešimtmetė duktė kartą grįžo iš šokių po vidurnakčio.
Tą patį ji rėkė tuomet, kada Bernardas, sūnus, mokykloje sumušė kiek jaunesnį kaimynų berniuką.
Kiekvienas įvykis – ypač žmonos apsakytas – buvo iš tiesų svarbus. Bet pastaruoju metu pastebėjau, kad „nesvarbių įvykių“ jai apskritai nebūna. Kartą ji parėjo namo susikrimtusi, ir man vargais negalais pavyko išpešti, kad viskas dėl lapės kailinukų, kuriuos draugei nupirko jos vyras verslininkas. Ta „draugė“ (jos beveik nepažinojau), žmonos žodžiais tariant, „leido jai suprasti“, kokia skirtinga jų padėtis visuomenėje, pažemindama ją kažkokiame moteriškame ginče, „kitų akivaizdoje“.
– Nebegaliu daugiau vaikščioti vilkėdama tais prakeiktais kailiniais! – rėkė žmona (ji turėjo triušių kailinius). – Jaučiuosi elgeta, elgeta!
– Ką tu kalbi? – jos psichozės man keldavo vien tik pasipiktinimą. – Turi pilną spintą šlamšto.
– Va būtent – šlamšto! – kone raudojo žmona.
– Mes vis dėlto turime savo namą, trijų aukštų. Kiti gyvena butuose.
– Gal mums dar bendrabutyje gyventi?
– Bendrabučiuose irgi gyvena laimingų žmonių, – nė nesirengiau jos suprasti, jos kvailumo.
– Žinau, tu juk mūsų filosofas – Diogenas! Tu gali ir statinėje gyventi!
Tokio dalyko – užgauti mano pačias jautriausias stygas – anksčiau ji sau neleisdavo.
– Noriu gyventi ne prasčiau negu mano draugės!
Ji darėsi iš tiesų bjauri.
– Ko tu nori?
– Duok man pinigų!
Nustėrau: nieko sau.
– Aš jų neturiu.
– Gal tu – ne vyras?
Ji norėjo kuo labiau mane įžeisti: Dieve, kaip ji manęs nekentė.
Aš priėjau ir – pirmąkart gyvenime – trenkiau jai į veidą: jos isterija kaipmat liovėsi. Ji kažkokiu nauju, laukiniu žvilgsniu pažvelgė į mane.
– Atleisk, – pasakiau aš. – Aš…
Ji neleido man pabaigti – išbėgo, užsidengusi veidą rankomis.
Keista, bet kaip tik dabar – žiūrėdamas jai į nugarą – pajutau ją: kažkas sujudėjo mano sieloje, ir aš tarsi akimirkai nubudau, tarsi po košmariško sapno. Pirmąkart po daugelio metų kažką moteriško, pažeidžiamo, artimo pamačiau joje. Laukinis žvilgsnis (ne tas bjaurus, be savigarbos, kupinas savimeilės, bet tas aiškus, santūrus, stiprus) – štai kas privertė mane krūptelėti, pagarbiai pažvelgti į ją. Ji buvo graži – tą akimirką, nutvilkyta įžeistos savimeilės ir pakylėta orumo, ji nesivėlė į šlykščius kivirčus. Turbūt mylėjau tik jėgą. Kituose.
Tačiau kitą dieną pamačiau žmoną, apie kažką liežuvaujančią su kaimyne prie tvoros, tokią pat kaip visuomet kvailą, paskendusią kasdienėse smulkmenose.
Šis pasaulis buvo sukurtas ne man: aš jame dusau.
Erelė: ji buvo ne iš šio gyvenimo. Kai ją lygindavau su žmona, suprasdavau, kas duoda peno mano aukštam jausmui. Nebuvo kalbų apie pinigus, vaikus, kaimynus, apie visus tuos šimtus ir tūkstančius kasdienių problemų, kurios, jei pagalvotum, sukirmijusio grybo nevertos. Kodėl žmogus negali toks būti? Kam Dievas jam davė siaubingą liežuvį? Kai aš, beprotystės akimirkomis paniręs kita savo dalimi į ją iš apačios, spausdavau prie savęs paukštę, atsargiai apkabinusią mane sparnais, – būdavo, kad mano liežuvis pranykdavo jos snape – ir tuomet aš susidurdavau su jos siauru, nekalbančiu, bet tokiu pat drėgnu kaip mano, greitu liežuvėliu. Tomis akimirkomis nejaučiau skirtumo tarp moters ir paukštės, nugrimzdamas į bedugnę, besąlygiškai susiliedamas su gyva būtybe, kuri nėra aš. Jei ir buvo skirtumas, tai paukštės – visuomet tylios, taurios, artimos ir nepasiekiamos, paslaptingos ir sunkaus, negailestingo buvimo sumaišties nepažįstančios, – naudai. Atsargiai judėjau, ištraukdamas ir nugramzdindamas šaknį, ir – tą aiškiai girdėjau – jos širdis imdavo plakti dukart garsiau ir greičiau: jaučiau, kaip jos snapas, galintis per vieną akimirką padaryti mane nebylų, vis stipriau spaudžia į jį panardintą mano liežuvį. Ir kai šaknis pagaliau virsdavo liepsnojančia įkaitusia šerdimi jos viduje – tada ji mane skausdavo, snapu, ir aš, apmiręs, klausydavau, kaip vandenys, kaupęsi manyje, patys veržiasi prie išėjimo, prasiveržia lauk, užpildydami joje tą vietą, kuri ją padarydavo moterimi. Paskui dar kurį laiką ji laikydavo mano liežuvį snape, išsproginusi beprotiškai blizgančias akis, neatlaisvindama skausmingų gniaužtų – ir aš, atsidavęs jos valiai (nieko negalėjau padaryti), laukdavau. Aš tikėjau ja. Pagaliau ji pražiodavo snapą, ir aš ištraukdavau savo liežuvį: o iš jos angos apačioje – savo drėgną, aplipusią sėkla, šaknį. Ji, virstelėjusi ant nugaros, nuskrisdavo.
Visą dieną dar skaudėdavo liežuvį (tarsi ji vis dar būtų mane laikiusi snapu), bet tai buvo malonus skausmas. Nekantriai laukiau, kol visa vėl pasikartos.
„Apačioje“ vienas po kito nutiko tokie „įvykiai“: sūnus išlaikė aštuntos klasės egzaminus, apsilankė žmonos dėdulė, duktė pametė auskarėlius, trys leidėjai (visiški bukagalviai, beje, dar ir snobai) atsisakė leisti mano knygą, meras įsižeidė, kad ignoruoju jo vakarienes (daugiau kaip pusmetį neištvėriau), atėjo policininkai ir patikrino mano dokumentus (kažkas įskundė), dukteriai prasidėjo menstruacijos, susirgo ir nugaišo mylima katė, žmona bei duktė ją apraudojo (tragedija), sugedo namo šildymo sistema (šokas visai šeimai), kruša darže sunaikino visą braškių derlių, žmona susibarė su kaimyne, su kuria liežuvaudavo (taip ir nesupratau dėl ko), į miestą atvyko čigonų cirkas ir iš trijų miestelėnų namų dingo daiktai (sulaikyta čigonė ir du jos vaikai), kilo panika, kad gretimame rajone esantis chemijos kombinatas užteršė upės vandenį, tarptautines dviračių varžybas, kurių trasa ėjo per miestą, transliavo per televiziją, žmona įsigijo lapės kailinukus (pinigų paskolino kaimynai), sūnui sporto salėje lūžo ranka, mėnesiui sugipsavo, žmona prilupo dukterį, kai ši isteriškai pareiškė, jog „išeis iš namų“ (pas vaikiną, kurį neva „myli“), smarkiai susibarėme su žmona po vienos nakties, sugedo televizorius, vienas vietinis laikraštėlis atspausdino nepalankų man straipsniuką (žmona puolė į paniką – vietinį laikraštį visi skaito), žiurkės įsimetė į mūsų rūsį, duktė iš vasaros stovyklos parsivežė utėlių, mums pagrasino, kad atjungs elektrą ir telefoną už įsiskolinimus, sužinojau, kad žmona susirašinėja su kažkokiu „bendraklasiu“ (jis laiškuose į ją kreipiasi „mano brangi Rutele“), per Kalėdas girtą žmoną – pirmąkart gyvenime – parnešė dvi moterys ir vyras, pasivadinę „draugais“, iš automobilio pavogė magnetofoną ir rankinę su pinigais bei dokumentais, duktė uogiene išterliojo dar vieną suknelę.
Suprantu, kodėl ji, erelė, mane jaudina. Kodėl siekiu jos, pasirengęs jai atsiduoti.
Ne, nesu monstras, aš tiesiog noriu kitokio gyvenimo.
Tądien ji elgėsi keistai. Ji nerėkė, kaip paprastai, kai joje judinau savo įkaitusią šerdį. Atrodė, ji pirmąkart nori man kažką pasakyti – snapu vis paliesdavo kaktą, vokus, lūpas. Ar tai buvo švelnumas? Aš atsitraukiau su ja į kambario gilumą ir ten, remdamasis nugara į sieną, spausdamas ją prie krūtinės, netikėtai, inkšdamas, pabaigiau. Ji nesuriko – buvo kitokia, liūdna (jei tik taip galima kalbėti apie paukštę). „Kas tau?“ – paklausiau jos – ir ji atlošė galvą, pažiūrėjo į mane kaip višta. Akimirką pasijutau kaip nesavas. „Tau gera?“ Ji nuleido savo visai ne plėšrūnišką galvą.
Atsargiai nukėliau ją nuo savo šaknies ir patupdžiau ant palangės. Ji nenorėjo skristi!
„Ko tu nori?“ Aš jos nesupratau.
Taip praėjo dešimt minučių, paskui – valanda, dvi…
Buvau nepratęs, kad ji liktų – po visko. Norėjau ją iškart pamatyti aukštai danguje, tolstančią, virstančią taškeliu. Mintis, kad mano sėkla – ten, joje, padebesiuose – suteikdavo man kažkokią laisvę, kuri man buvo reikalinga.
„Jei neišskrisi – būsi paprasta višta“, – staiga pasakiau jai, kažkaip piktai (sąmonės krašteliu supratau, koks, kalbėdamas garsiai, esu beprotis: bet aš to norėjau). – Tu negali gyventi čia, supranti?“
Ką aš iš tikrųjų darysiu, jei ji neišskris? Nupirksiu narvą? Lesinsiu grūdais?
Staiga prisiminiau aną seną graviūrą, tą kaimo vaikiną ir vištą: apimtas panikos, stvėriau paukštę į glėbį ir išmečiau pro langą.
Ji mostelėjo sparnais, vėl pakilo į palėpės aukštį ir, apsukusi pusratį, nutūpė ant palangės.
„Ką?“ Ji žiūrėjo į mane, blykčiodama vėl grobuonišku (taip man pasirodė) žvilgsniu. Žengiau žingsnį jos link – ji suriko. Bet kažkaip kitaip, įspėjamai. Aš nesupratau. Paukštė ištiesė sparnus, visu kūnu išsitempė, vėl suriko. Ir vėl. Kambaryje pasidarė tamsu – sparnais ir kūnu ji uždengė langą.
„Kas tau?“ Pirmąkart buvau susirūpinęs, sujaudintas. Ko ji nori?
Ir tada tai nutiko. Aš ištiesiau patamsyje ranką – ir ji staiga, akimirksniu, išplėšė man iš peties mėsos gabalą. Surikau iš skausmo.
Kitą akimirksnį pamačiau ją, jau skrendančią viršūnių link, greitai – greičiau nei paprastai, kaip man pasirodė – grįžtančią į savo kalnų pasaulį.
Suplėšęs marškinių rankovę ir audiniu užspaudęs krauju srūvančią žaizdą, priblokštas žiūrėjau į ją. Nepaisydamas baimės, skausmo – aš džiaugiausi. Neapsirikau dėl jos: dėl erelių neapsirinkama.
Aš vėl ją mylėjau.
Tik po valandos, nusileidęs žemyn ir visiškai sustabdęs kraujavimą standžiu binto tvarsčiu (laimei, nieko nebuvo namie), paskui vėl pakilęs į viršų, – aptikau nuostabų dalyką. Ant palangės, toje vietoje, kur ji tupėjo (šen bei ten matėsi jos lengvučių pūkų), gulėjo didžiulis pilkšvas kiaušinis.
Drebėdamas paėmiau jį. Jis nustebino mane savo svoriu. Ką tai turėtų reikšti? Aš taip mažai išmaniau paukščių psichologiją. Kam ji tai padarė – dabar, čia? Ar norėjo man kažką palikti (kažkodėl buvau įsitikinęs, jog ji nebeatskris: nenorėjau, kad ji atskristų! – nebūčiau galėjęs jos mylėti, nuolankios ir prašančios!)?
Nuėjau prie nedidelio baro, įrengto kampe, pasiėmiau šaukštą. Vis tebedrebėdamas, pramušiau jos kiaušinį ir, jausdamas, kaip vėl grimztu į išganingą beprotybę, užverčiau galvą, išgėriau jo turinį. Šiltas trynys, įsmukęs man į burną, dar kiek slidinėjo tarp liežuvio ir gomurio, paskui subliūško – ir geltona lipni buza nutekėjo į gerklę, mane užliedama džiaugsmo ir nepaaiškinamos palaimos banga.
Tai buvo ji – jos fiziologija, jos kūnas, kas buvo joje ir ja dar prieš valandą.
Ir tik tuomet pratrūkau rauda – galbūt pirmąkart per savo suaugusiojo gyvenimą: kaip rauda vaikas, kaip rauda senis. Žinojau, kad ji nesugrįš, niekada, ji man neatleis tų paniekos akimirkų.
Kaip aš be jos gyvensiu?
Ji buvo mano paskutinė viltis.
Ji iš tikrųjų neatskrido nei kitą, nei dar kitą dieną. Valandų valandas stovėjau prie lango nieko neveikdamas. Žiūrėjau į sniegu padengtas kalnų grandinės viršūnes. Kaip keista. Pasaulis nuo šiol atrodė tuščias: tvyrojo kažkokia sunki, ausis slegianti tyla.
Vakare atsigulęs, atsukęs žmonai nugarą, vis regėdavau paskutinį grobuonišką ir išdidų jos žvilgsnį – po to, kai išvadinęs „višta“ švystelėjau ją pro langą. Ar gali paukštis spręsti, apsispręsti? Ereliai – išdidūs. Bet ar jie gali jausti pažeminimą ir keršyti – kaip žmonės?
Liečiau ranką skaudantį (teko išsigalvoti „kritimo“ istoriją, važiuoti pas gydytoją), sutinusį petį. Dešimtis kartų ji galėjo mane suluošinti, jei būtų norėjusi: nutraukti liežuvį, išlesti akis arba mano gėdą (tam tereikėjo vieno galingo judesio). Ji to nepadarė!
Kuo toliau, tuo labiau grimzdau į sielos – jos sielos – brūzgynus. Dveji metai beveik kasdienių pasimatymų – nebuvau jai tuščia vieta. Bet jei ji taip mane mylėjo (kodėl to žodžio negalima taikyti nežmogui – ką mes žinome apie paukščių jausmus?) – kaip ji galėjo staiga pradėti mane niekinti? Užmiršti mane visiems laikams?
Atsisėsdavau tamsoje ir, negalėdamas užmigti, sėdėjau taip, žiūrėdamas į žvaigždes už lango. Kodėl aš maniau, kad ji lengvai padarė tai, ką padarė. Jei ji mylėjo – ji turi kentėti. Ten, kalnuose. Pažeminimas ir išdidumas neleidžia jai vėl atskristi, bet prisiminimai apie mane – mano kūną (ji mane apkabindavo sparnais), mano karštą alsavimą į kaklą – ją kankina naktimis, kviečia…
Staiga pažvelgdavau į save iš šalies ir suprasdavau, koks aš juokingas. Buvau žmogus, o ne paukštis, ir negalėjau paaiškinti jos elgesio mąstydamas apie ją ne kaip apie žmogų.
– Apie ką tu galvoji?
Krūptelėjau. Pastaruoju metu nepajėgdavau be susierzinimo žiūrėti į jau visiškai odiozine pasidariusią (ji kažkur dingdavo, gerdavo!) žmoną.
– Apie nieką.
Tai buvo mano įprastas atsakymas.
Ji daugiau nebekalbėjo – gal užsnūdo, gal apsimetė, kad miega.
Prie jos nebuvau prisilietęs jau daugelį mėnesių: negalėjau.
Kiekvieną rytą, puoselėdamas neaiškią viltį, lipdavau į palėpę. Kiekvienoje varnoje, šmėkštelėjusioje danguje, matydavau ją, besiartinančią prie manęs, atleidusią: mano širdis apmirdavo nuo saldžios susitikimo nuojautos. O, kaip aš ją mylėsiu! Bet garsus „kar!“, nuskambėjęs prie ausies, toks nepanašus į jos veriantį, laukinį šauksmą, buvo tarsi pasityčiojimas iš mano jausmų.
Kartą neapsirikau – paukštė, skridusi nuo kalnų, galingai plasnojusi sparnais, buvo erelis! Vyliausi, kad mano kančios baigėsi – paskubomis puoliau nusirenginėti, kad kūno baltumas (žinojau apie erelio žvilgsnio skvarbumą) nurodytų, kur jai tūpti. Erelis vis artėjo ir artėjo – ir staiga ėmė sklandyti: aukštai danguje, padebesiuose, jis ėmė sukti virš kalno, kurio papėdėje buvo prisiglaudęs mūsų miestelis. Aš apmirusia širdimi, užversta galva persilenkęs per palangę, sekiau jo skrydžio trajektoriją, laukdamas, kol jis nutūps. Kažkas man kuždėjo, kad tai ji, ji! – jei tik būčiau galėjęs jai papasakoti apie savo jausmus – jei tik būčiau galėjęs prisišaukti, paprašyti atleidimo…
Sukusi ratus gal dešimt minučių, ji (ar kas ten buvo?) nuskrido. Daugiau jos nebemačiau.
Jei paukštė nesugeba suprasti žodžio (tarkim, žodžio „višta“!) reikšmės, tai ar gali ji nesuprasti nuskambėjusio balse jausmo?
Vis mažiau pasitaikydavo naktų, kai manęs nekankindavo košmarai. Paukščiai – kažkodėl ne vienas, bet daug ir visi didžiuliai – atskrisdavo į mano miegamąjį. Jie tupėdavo visur: prie galvūgalio, prie kojų, ant naktinio staliuko, ant spintos. Jie vaikštinėjo mano kūnu (negalėjau pasijudinti), skaudžiai suleisdami į jį savo lenktus nagus. Vieni lesdavo man akis, kiti siekdavo kepenų. Aš buvau lavonas.
Šis košmaras kartodavosi su nedidelėmis variacijomis – jei man pasisekdavo, nubusdavau pačioje baisiausioje vietoje: kakta išpilta prakaito.
Kartą man prisisapnavo, kad vienas paukštis – kažkodėl ne pilkas, bet baltas kaip sniegas, žaliomis švytinčiomis akimis – lesa mano pilvą. Rėkiu iš siaubo ir kažkokio saldaus skausmo, o jis vis lesa, snapu neskubėdama ištempia mano žarnas ir kitus vidaus organus.
Staiga įgyju gebėjimą judėti, čiumpu tą paukštę už kaklo, mirtinai suspaudžiu – ir matau, kad tai ne paukštė, o mano žmona (bet, kad ir kaip keista, kūnas ir kaklas paukščio). Paklaikęs atleidžiu pirštus, sugniaužusius liauną kaklą: per vėlu. Ji negyva.
Kai aš (atrodo, sapnuodamas rėkiau) atsisėdau, trindamas rankomis savo krūtinę, sunkiai kvėpuodamas, – išgirdau kažkokį keistą, garsų girgždesį. Girgždesys – pratisas, veikiantis nervus – pasikartojo. Pasilenkiau ir šalia pamačiau kažką panašaus į paršavedę – iš jos pravertos burnos veržėsi nežmogiško stiprumo knarkimas. Pirmą akimirką net pagalvojau, kad tai – košmaro tąsa.
Išėjau į kalnus po mėnesio. Tai buvo vienintelis išsigelbėjimas: bėgti. Gyventi – kam? „Dėl pinigų“, „dėl šlovės“, „dėl vaikų“: viskas man atrodė niekinga. Gyvenimo, kuriuo gyveno mano sūnus, dukra ir žmona – aš nesupratau. O, kaip pavydėjau tiems, kas galėjo valandų valandas – įsijautę – kartu su sūnumi statyti konstruojamus namelius, lošti su dukterimi vaikišką loto, virtuvėje pakeisti žmoną ir kepti kotletus. Gyventi visu tuo. (Jų „smulkmeniškumas“ buvo tos palaimos kaina.) Vaikai paaugo, bet man jų pasaulis liko toks pat nesuprantamas: džiaugtis nauju sūnaus mopedu, nauja dukters suknele? Negalėjau knebinėtis mopedo variklyje ne todėl, kad buvau kvailas. Nemačiau to darbo prasmės: išstudijuoti kažkokį variklį. Kai ūgtelėjusi duktė apsivilko kūną aptempiantį sarafaną – buvau nemaloniai nustebintas ryškėjančių moters bruožų (apvalėjanti krūtinė, seksualių klubų užuomina). Ji jau buvo visiškai pasirengus tapti moterimi: „kviečianti“, kupina nevalingo žaismingumo šypsena, geidžianti papuošalų, skudurų, vyrų… „Na kaip, tėte?“ – ji pakraipė man prieš nosį savo gundantį užpakaliuką (nesuvokdama to judesio nepadorumo: bet dėl jo mylėdama save!). „Nieko“, – tarstelėjau. O pats pagalvojau: „Ji pasirengusi sueičiai.“
Ne, aš nebuvau cinikas. Jei tik cinizmu nevadintum meilės tiesai. Ne savo vaikų nemylėjau. Nemylėjau to banalumo, nuobodaus jausmų, troškimų ir fiziologinių procesų kartojimosi, kurį jie taip veržliai siekė įgyvendinti milijardą pirmą kartą. Su ta džiaugsmingo kvailumo išraiška veide, bylojančia apie naivumą ir tiesos nežinojimą.
Nejutau nei tėviško pavydo, nieko: tik kažkoks šleikštulys, nuo minties, kad mano duktė jau „paruošta“ vyriškiui, sąmoningai ar nesąmoningai jo laukia (galbūt pirmo pasitaikiusio), kad būtų apvaisinta. Kaip karvė. Ir kad paskui gimdytų, maitintų pienu, auklėtų, atiduodama visas jėgas (ir „sielą“, kurios neradau savyje) būtybei, kurios tolimas tikslas – kita sueitis ir gimdymas… Toje begalinėje absurdo daugybėje nemačiau sau vietos. Gyvenama ne dėl tų, kurie praeityje, bet dėl tų, kurie ateityje. „Na, aš jau bėgsiu“: kupina savo džiaugsmo. Ko vertas jos gyvenimas? Aš buvau vienišas.
Kalnai nebuvo žmonės. Jie turėjo privalumą – buvo amžini. Kalbėjo jie daug – bet šviesos ir dangaus fone matomo reljefo kalba.
Kas šimtą metrų sustodavau ir žiūrėdavau į kalnus: ką jie man norėjo pasakyti? Kol kas nesupratau jų kalbos, bet žinojau, kad kalnai – tai ne mopedo variklis, ne apsilankymas pas merą ir ne nauja suknelė. Ne, kažkas visiškai, absoliučiai kita. Kalnuose nebuvau blogas. Galbūt todėl, jog niekas čia nereikalavo, kad būčiau geras.
Keliavau jau trečią dieną ir beveik priartėjau prie uolėtų viršūnių, kurias mačiau pro savo palėpės langą. Ant virtuvės stalo palikau raštelį: „Išeinu savaitei į kalnus.“ Šiais žodžiais pasakiau viską, ką derėjo žinoti būtybėms, gyvenusioms su manimi po vienu stogu.
Nežinojau, kur einu. Siauras takelis, vingiuodamas tarp didžiulių karštų akmenų, po kuriais kartais buvo galima išgirsti upelio čiurlenimą, vedė mane vis aukščiau. Suvešėjusios saulėje kalnų pievos svaiginamai kvepėjo, džiugino žvilgsnį įvairių augalų margumu, ryškiais žiedais. Vabzdžiai, naktį tylėję, vidudienį pranešė apie save, maloniai svirpdami ir zvimbdami. Skraidžiojo maži vikrūs paukščiukai, neaukštai, kartais visai pažeme. Visiškai nebaisios kalnų gyvatės, išbaidytos mano lazdos, sublizgėdavo auksu ir nušnarėdavo tarp akmenų.
Buvau laimingas: pagaliau. Mano stichija – ne žmonės, o šis pasaulis, bekalbis ir be žmogiškų rūpesčių. Kaip man buvo sunku apsispręsti, ar krautis kuprinę ir palikti tokius jaukius (ir tokius atgrasius) namus – ir kaip man lengva buvo čia, vienam, be žmonių, vakarais šildytis prie laužo, stebėti miriadus ryškiausių žvaigždžių, krintančių iš padangių.
Čia, kur keliavau, vis dar buvo vasara, nors ir ne tokia karšta kaip apačioje. Ten, vis taip pat toli, kaip ir anksčiau, į Viešpatį keldamos veržlias keteras, baltavo negyvos viršukalnių grandinės. Retkarčiais sustodavau ir, pridengęs akis nuo saulės, žiūrėjau į jas: tarsi būčiau jautęs, kad ten – mano pradžia, mano gyvenimas, mano pabaiga. Mintis, kad šiame žygyje tyko pavojai (pakanka paslysti ir susilaužyti koją), mintis apie galimą mirtį kalnuose, apie negrįžimą namo – ir gąsdino mane, ir guodė širdį kažkokia nepaaiškinama palaima. Mirti čia, vienatvėje – kur niekas (nei raudantys artimieji, nei žmonės baltais chalatais ar sutanomis) neatsistos tarp tavęs ir Dievo (to labiausiai bijojau)… O gal būti sudraskytam laukinio žvėries – kalnų vilko ar leopardo, kurie, anot pasakojimų, veisiasi šiose vietovėse… Pasitikti savo paskutiniąją sekundę ne nebyliame siaube, ne žeminančiame žmogų „laukime“, o grumtynėse su gražia ir plėšria būtybe, trokštančia paėsti. Būti jos sudraskytam – pamaitinti ją savo karštu krauju, savo garuojančia vakaro vėsoje mėsa… Išnykti toje būtybėje.
Iš pradžių tas žygis man atrodė nekalta išdaiga, kaprizas. Bet kuo toliau, tuo labiau ėmiau į jį žiūrėti rimtai – kaip į kažką, kas buvo pakuždėta man likimo.
Žinoma, tai buvo tik jausmai. Jie valdė mane, bet ne tiek, kad užgožtų protą. Miegojau palapinėje, miegamajame maiše, kuriuos pasiėmiau iš namų. Ir senas medžioklinis šautuvas, svetimas, glostydamas koją buože, naktį man pakeisdavo žmoną.
Erelis pasirodė anksti rytą: jis sklandė taip aukštai virš uolos ir bedugnės, kad turėjau atsiremti į lazdą, kad nepargriūčiau. Paskui jis dingo. Pastovėjęs vėl leidausi į kelią. Tik dabar, atrodo, supratau, kur einu. Ne, aš nepuoselėjau vilties ją susitikti (ereliai gyvena ant neprieinamų žmonėms viršūnių), norėjau tik prasiskverbti į jos pasaulį. Pažinti kalnus man reiškė suvokti tai, kuo ji gyveno. Jei ji negalėjo pažinti mano gyvenimo, jo prasmės (veikiau beprasmiškumo), tai aš jos gyvenimą – galėjau. Neturėjau jos sparnų, bet turėjau – nuo šiol – jos tylą, vienatvę ir galbūt laukiniškumą.
Pakeičiau maršrutą ir pasukau į tą pusę, kur išnyko erelis. Kelias valandas, nusibrozdindamas kojas, ropščiausi akmenimis į kalną. Kai pagaliau užsiropščiau – prieš mano akis atsivėrė naujos tolumos: kiti kalnai ir – tolumoje – naujas snieguotas kalnagūbris, dengiantis horizontą. Buvo sunku patikėti, jog kažkur žemėje dar kas nors yra, o ne vien tik amžiname, nebyliame riksme sustingusios akmeninės bangos.
Erelis – tas ar jau kitas? – dabar suko ratus virš manęs. Gražiai sklandydamas, jis suko ratą po rato, lėtai tolo smailių keistos formos uolų link. Jis tarsi kvietė mane, rodė, kur man eiti. Patraukiau į tą pusę: man buvo vis vien.
Ėjau dar dieną ar dvi (užplanuotoji „savaitė kalnuose“ jau seniai baigėsi), paskui sustojau, išvargęs, nusprendęs pailsėti. Be abejonės, buvau savo vaizduotės auka: kalnuose viskas pasidaro svarbu ir simboliška. Kaip, beje, ir turėtų būti arti amžinybės bei Dievo.
Erelis daugiau nepasirodė. Nusprendžiau grįžti namo.
Gyvenimas kalnuose – beprotybė. Jei aš nebuvau sukurtas žemiškam gyvenimui – nebuvau sukurtas ir gyvenimui kalnuose. Beveik nebeturėjau maisto. Labai pavargau, mano nudaužytos kojos buvo vienos žaizdos, kurias vargais negalais perrišinėdavau binto likučiais. Gyvenimui kalnuose reikalingi sparnai ir aštrus snapas. Arba bent jau kanopos.
Keista, bet žmogiškasis pradas nubudo manyje. Pirmąkart, sėdėdamas prie greitai užgesusio laužo (labai sunkiai šiose vietose pavykdavo rasti laužui tinkamų žabų), žvelgdamas į vėjo įpučiamas žarijas, pagalvojau ne apie kalnus, bet apie namus: prisiminiau juos – savo kabinetą palėpėje, virtuvę, židinį… Nejau aš toks silpnas? Pykau ant savęs, kažkokia gėda („greitai pragydai apie jaukumą“) akimirką užvaldė širdį. Tie jausmai, tas noras sugrįžti į „aprūpintą“, „nerūpestingą“, nuo pradžios iki galo išsigalvotą gyvenimą (visos tos „valstybės“, tie „merai“, „žurnalai“, „ratai“) – žemino mane.
Prieš sugrįždamas į tą gyvenimą, kuris dabar atrodė begaliniai tolimas, neegzistuojantis (nejau tikrai kažkur yra tas siaubingas kompiuterinis televizinis pasaulis, išpažįstantis daugiau nei abejotinas vertybes?) – pirmiausia turėjau suprasti save. Kas aš toks, ko man iš tiesų reikia? Ir tokiomis akimirkomis mane aplankydavo keistas jausmas: aš – ne žmogus. Kažkokia esybė iš kito gyvenimo – galbūt ereliško – gyvena manyje, neduoda ramybės.
Kodėl aš kankinuosi (ir kankinu kitus)? Kodėl negaliu būti laimingas dėl to, dėl ko laimingi kiti (nejau nenoriu?)?
Juk turiu viską, ko reikia laimei (vaikai, žmona, namai, „populiarumas“): tai kodėl aš vis tiek nesu laimingas? Kodėl man reikia kitos, nežemiškos laimės? Kodėl man taip gera kalnuose – ir taip blogai tarp žmonių? Kodėl?
Rytą pradėjau leistis. Niekas negalėjo atsakyti į mano klausimus. Leidausi ne todėl, kad suradau gyvenimo prasmę ten, apačioje, o todėl, jog negalėjau – su savo nepritaikytu gyvenimui kalnuose kūnu, su nuslopintais instinktais – gyventi čia.
Tai buvo panašu į pralaimėjimą.
Lizdas krito man į akis antrą nusileidimo dieną. Didžiulis, iš tolo matomas, prilipęs prie kyšančios virš bedugnės uolos. Būčiau jo nepastebėjęs, jei nebūčiau išgirdęs pažįstamo veriančio riksmo, kuris privertė mane krūptelėti ir pakelti galvą. Išskleidęs sparnus, dukart aukščiau negu pati uola, dėl to vos įžiūrimas, padebesiuose lėtai sklendė erelis, tarsi simbolizuodamas besimėgaujančią savimi laisvę.
Ne, jis buvo pernelyg aukštai, kad tai būtų jo riksmas. Pasitaisęs kuprinę, vėl ėmiau leistis žemyn. Bet ūmai antrą kartą krūptelėjau: šįkart ne nuo garso. Per dešimt žingsnių nuo manęs, ant uolos iškyšulio, kiek aukštėliau nei mano galva, išskėtusi sparnus ir žaižaruodama akimis, tupėjo jinai. Pažinau ją, bet ne pats atpažinimas – nepaprastas tos paukštės grožis, pasirodžiusios kaip regėjimas (pirmą akimirką pagalvojau, kad tai regėjimas), – privertė mane aiktelėti, apmirti. Palėpėje ant palangės ji nebuvo tokia graži, kaip čia, tarp uolų laukinėj gamtoj, savo stichijoje.
Mes žiūrėjome vienas į kitą nejudėdami. Kodėl ji čia? Kaip ji atsekė mane iš savo aukštybių? Neabejojau, tai buvo ji: ereliai taip arti žmonių neprisileidžia.
– Kodėl tu nebeatskridai? – žengtelėjęs žingsnį paklausiau. – Aš laukiau tavęs.
Ji, išgirdusi mano balsą, krūptelėjo ir dar plačiau išskėtė sparnus.
– Tu bijai manęs? Aš…
Ji kažkaip keistai pravėrė savo grobuonišką gražų snapą – ir aš pamačiau pažįstamą šiurkštų liežuvėlį.
– Aš myliu tave, girdi? Myliu. Myliu dar labiau, nes esi laisva – nes taip lengvai gali mane mesti, išskristi visiems laikams. Žinau, nesupranti mano žodžių, bet galbūt mano balsas tau daug ką pasakys. Aš pirmas žmogus, išpažįstantis meilę paukštei, ir aš neišsigalvojau savo jausmų. Aš beprotis, bet ir tu tokia pat.
Žengiau dar žingsnį ir ištiesiau jai ranką. Ji visą laiką – kažkokiu suglumusiu ir tiriančiu žvilgsniu – žvelgė į mane iš viršaus. Ir čia į akis man krito jos pūkai – tie minkšti švelnūs pūkai ant jos krūtinės ir žemiau, tarp šlaunų, kur slėpėsi mano ir jos beprotybė: prisiminimai užliejo mane – dveji ilgi laukimo, budėjimo metai, pasibaigę jos atskridimu pas mane, mūsų nežemiško artumo, giminingumo stebuklu…
Verkiau kaip vaikas, pritūpęs. Niekada nebūčiau verkęs prieš žmogų.
– Aš nebuvau vienišas su tavimi, – šnabždėjau pro ašaras kaip beprotis. – Žinau, tu mylėjai mane, mylėjai, aš žinau.
Akmeninė širdis, aš tiesiog dusau nuo ašarų.
Ir staiga pargriuvau, nuverstas nuo kojų, surikau iš skausmo pakaušyje.
Ji, įsikabinusi nagais į nugarą, iš visų jėgų kapojo man kaklą – vienintelę apnuogintą kūno vietą.
– Ak tu bjaurybe!
Griebiau jai už sparno ir stipriai patraukiau – dešimtis ilgų plunksnų liko mano saujoje. Negalėjau kaip reikiant kovoti, nes slėpiau nuo jos snapo veidą – nenorėjau sugrįžti namo aklas arba subjaurotas.
Pagaliau man pavyko sugriebti ją stipriau ir nuplėšti nuo iki kraujo išdraskytos nugaros (kraujas upeliu tekėjo ir iš gilios žaizdos ant kaklo).
Ji nukrito ant žemės ir atšoko: vilkdama žeme ištiestus sparnus, ji, plačiai išžiojusi snapą, traukdamasi atatupsta, grėsmingai suriko: kaip tada, kai palėpėje iš mano peties išplėšė mėsos gabalą. Tai štai kur ryšys, štai kur identiškumas: ji taip ir neatleido man!
– Tu višta! Višta! – surikau nesavu balsu, nuo peties nusiimdamas šautuvą.
Niekada dar nebuvau jos matęs iš viršaus. Iš viršaus ji nebuvo tokia didinga, kėlė – savo paukštišku bejėgiškumu – veikiau gailestį negu susižavėjimą.
Staiga ji puolė – visai kaip višta – prie prarajos ir, atsistojusi ant krašto, atsispyrė, vilkdama sparnus.
Dabar ji vėl buvo savimi – skrisdama: laisva, pasitikinti, grobuoniška.
Nuostabi.
Sukandęs dantis, aprišau kaklą paskutiniu binto galeliu.
Dabar aš kai ką supratau, susiejau galus. Ji, tas erelis, tebesukantis padebesiuose, ir lizdas ant uolos krašto.
Nugalėdamas skausmą (nugara degė tarsi nuplikyta), palikęs kuprinę ir palapinę, aš pradėjau ropštis ant uolos. Neapsirikau, nujausdamas kažkokį logišką galą, kuris laukia manęs šiame žygyje. Aš nemiriau (kol kas), bet kažkokia logika turi būti. Šitoks – kai sieloje tokia pat sumaištis – aš negaliu grįžti namo.
Kai po pusvalandžio užsikoriau ant vienos atbrailos, esančios už kelių dešimčių metrų nuo lizdo (kiek žemėliau) – saulė jau ėmė slėptis už uolos. Paskutiniai raudoni spinduliai apšvietė plynaukštę, kurią norėjau pamatyti.
Neapsirikau. Ji tupėjo lizde – kaip višta! – o greta stovėjo jis – dar didesnis už ją, dar grobuoniškesnis, dar lenktesniu snapu.
Ar jinai susirado jį po manęs, ar jis buvo visus tuos metus? Ta paskutinė mintis mane sujaudino: jei taip, tai ji jam būdavo neištikima kasdien – iš pradžių atskrisdama ant to medžio, o paskui ir iš tiesų, kaip moteris.
Dabar ji vėl – ir labiausiai – buvo panaši į naminę vištą suglaustais sparnais. Perekšlė.
Nusiėmiau nuo peties šautuvą ir spragtelėjau užraktą.
Skausmas, pažeminimas, neapykanta kunkuliavo manyje: ji drįso pulti mane, kai aš verkiau iš švelnumo, iš meilės jai! Prakeiktas padaras. Ji klauso tik prigimties ir yra abejinga žmogiškiems jausmams. Dabar ji turi savo patiną ir peri savo gyvačiukus, ir aš jai – priešas. Ji man keršija už artumo akimirkas, kurias su manimi patyrė.
Kažkas apsivertė mano galvoje. Visa ta mistika su tarsi paukštyje esančia „siela“ – iš galvos išgaravo. Ji buvo paprasčiausias padaras, kuris – galbūt (ir dėl to dar nebuvau tikras) – mano dėka patirdavo grynai kūnišką malonumą (taip galima paaiškinti jos apsilankymus). Dabar ji turi „šeimą“ – čia, aukštai kalnuose – savų uždavinių, ir jai nusispjaut į mane. Ji norėjo mane užkapoti!
Išgirdus užrakto trakštelėjimą, ji pakėlė galvą, erelis irgi sukluso. Paskutinis saulės spindulys apšvietė aikštelę.
Tą akimirką, nežinau kodėl (aš kaip tik nusitaikiau), – ji staiga atsistojo, suplasnojo sparnais – ir aš apmiriau, apimtas laukinio siaubo. Žaibo greitumu, iš nugaros apšviesta spindulių (sparnų galai degantys), ji nėrė link manęs iš viršaus. Ką ji jautė? Ar ji vėl patyrė neapykantą? Ūmi baimė dėl savo gyvybės, dėl būsimų jauniklių? O galbūt paskutinis meilės protrūkis (ji skrido manęs žudyti ar apkabinti)?
Iššoviau iš abiejų vamzdžių, driokstelėjau iš apačios, nesitaikydamas, įrėmęs šautuvo buožę į pilvą.
Ji, atrodė, iš pradžių nesuprato, kad jau negyva, ir akimirksnį dar kabojo virš manęs, palaikoma sparnų. Paskui nukrito už dvidešimties metrų.
Priėjau, nešinas rūkstančiu šautuvu.
Ji gulėjo ant nugaros: sparnai – išskėsti į šalis. Galva – nusvirus į šoną. Graži.
Iš jos krūtinės sunkėsi kraujas.
– Sakiau, kad myliu tave, – ištariau aš.
Ir, užuot vėl pravirkęs, kaip norėjosi, koja nuspyriau ją nuo uolos žemyn.
Sugrįžau po trijų savaičių – apšepęs, apiplyšęs, purvinas, išalkęs kaip vilkas (paskui sužinojau, kad manęs jau savaitę ieško kalnuose).
Nustebau radęs žmoną lovoje. Ji buvo kažkokia pasikeitus: veido bruožai užaštrėję, nosis ištįsus, primenanti snapą. Pirmąkart ji man buvo graži – tarsi būtų buvus ne ji.
– Kas tau, – pasakiau prisėsdamas: ji man kažką priminė.
– Štai, – nusišypsojo ji kažkaip kaltai, rodydama į krūtinę.
Visa jos krūtinė buvo aptvarstyta.
– Tu…
– Atleisk man.
Daktaras, pasikvietęs mane už durų (iš kur čia daktaras?) paaiškino man, kad Ruta (nejau jos vardas Ruta?) bandė nusižudyti.
– Kaip nusižudyti? Kodėl?
Po savaitės ji užgeso. Prieš mirtį ji man pasakė, spausdama ranką ir sunkiai kvėpuodama (ji atrodė nepažįstama, kažkokia nežemiška):
– Žinau, kad buvau tau našta, bet… – ji nurijo seilę, – aš mylėjau tave.
– Tu mane mylėjai? – nustebau.
– Tu nepastebėjai, – ji pravirko. – Tu manęs nepastebėjai.
– Bet…
– Mano siela…
Tai buvo jos paskutiniai žodžiai.
Ir staiga, sukrėstas, aš supratau, viską supratau.
Epilogas
Prisimenu erelį. Jis stovi, vienišas, prie tuščio lizdo.
Grenoblis,
- IV. 25–1997. V. 12
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 3 (kovas)
Jaroslavas Melnikas. Apysaka. Siela
Erelis, kiek išskleidęs sparnus, tupėjo medyje ir, atrodė, įdėmiai žiūrėjo į mane. Vieną akimirką pasijutau nejaukiai: tarsi būčiau nuogas stovėjęs prieš žmogų. Jau keli mėnesiai ta paukštė iš kažkur atskrenda ir žiūri. Žiūri į mane nuogą (čia, kampiniame palėpės kambaryje, prieš darbo pradžią priėminėju oro vonias). Kas per nesąmonės? Pasisuku nugara ir jaučiu, kaip jos žvilgsnis slysta nuo tarpumentės link liemens įlinkimo, sustoja ties rausvai baltais sėdmenų kupolais.
Pirmosiomis dienomis bandžiau ją nuvyti – mosikavau rankomis, net mėčiau akmenis (juos iš anksto atsinešiau į palėpę). Paukštė – sunki, graži, nematyto didumo (šaka po ja buvo gerokai nulinkus) – nereagavo. Jos didelės, be blakstienų akys, apšviestos prasiskverbusio pro debesis saulės spindulio, vis sublizgėdavo kažkokiu negeru žalsvu blizgesiu. Ko jai reikia? Ar dar ilgai ji čia lankysis?
Iš pradžių tai mane erzino. Aš taip sunkiai suradau šitą namą, iš kurio atsivėrė vaizdas į uolėtus, snieguotus kalnus ir kur niekas, kaip buvau sumanęs, negalėjo man sutrukdyti būti savimi, toli nuo šurmulingo pasaulio… Ir štai ši būtybė „įlenda į peizažą“, į mano jausmus – atima iš manęs vienatvę! Drąsiai, sakyčiau, net akiplėšiškai primeta man savo egzistavimą.
– Ei, štiš! Skrisk sau! Ko tau reikia?!
Baigiantis trečiajai savaitei, ji ėmė iš tiesų mane nervinti. Dėl jos negalėjau dirbti, susikaupti. Išgirdusi mano nevilties kupiną riksmą, paukštė dar kurį laiką tupi, tarsi mąsto, bet netikėtai tas sfinksas, ta negyva iškamša, galinti valandų valandas išbūti nė nekrustelėdama, ima judėti – pursta plunksnos, skečiami sparnai didėja, išsiskleidžia: ir staiga – mano širdis tuomet nusmenga žemyn – erelis suplasnoja, atsispiria nuo šakos (girdžiu, kaip ji sutraška) – ir, retais ir didingais sparnų mostais plakdamas orą, skrenda… tiesiai į mane. Sustingstu, persmelktas kažkokio mitinio šalčio. Tai trunka ne ilgiau kaip tris sekundes, nes staiga, pusiaukelėje, ji šauna įstrižai į viršų, virš stogų – tik plakamo oro ir sparnų plasnojimo garsas, vis silpdamas, dar kurį laiką pasiekia mano ausis.
Pagaliau stoja tyla ir vienatvė: tikra vienatvė, kurios labiausiai pasaulyje trokštu.
Nejaugi ji supranta mane? Neapleido nuojauta, kad tik mano neviltis, tikra mano neapykanta tai paukštei privertė nutraukti beprasmišką budėjimą ir sugrįžti į savo tolimą, man nežinomą pasaulį. Tarsi ji būtų turėjusi išdidumo, savigarbos, turėjusi sielą.
– Artūrai!
– Ką?
– Nusileisk!
Leidžiuosi sraigtiniais laiptais į antrąjį aukštą, kur įrengti mūsų miegamieji ir svetainė, paskui, tais pačiais laiptais dar žemiau – į ryto saulės užlietą, sienų plytelėmis tviskančią virtuvę, kur viešpatauja ir viską valdo mano žmona.
– Kas atsitiko?
– Buvo atėjus madam Forestjė, tokius dalykus pasakojo apie savo marčią.
– Ką?
– Aną savaitę ją matė su Marku Adamovičiumi, miške. Įsivaizduoji?
– Su kokiu Marku?
– Nagi senojo Marčelo anūku, juk tu iš jo siurblį skolinais.
– A, taip…
– O jos, Forestjė, sūnus Adomas iš proto kraustosi – kai sužinojo, geria kiauras dienas. Visas miestas jau kalba, kokia gėda.
Bandau suvokti, ką ji šneka, ir pagaliau suprantu.
– Ar jie turi vaikų?
– O kaipgi, du, berniuką ir mergaitę. Sako, Onutė kone kasdien bėgioja į mišką, susitiks ką – „aš – grybų, pažiūrėsiu, gal jau yra“. Balandį! O tas jos kuilys, Markas, taip pat geras – tarsi šiaip sau „vaikštinėja“, sako: „Štai po darbo nutariau pasivaikščioti, grynu oru pakvėpuoti.“ Geriau jau patylėtų. Žmonės palinkčios galvas, apsimes, kad nieko neįtarė, jis ir patikės, kvailelis. Užeis į mišką, o tie iškart pas kaimynus, raportuoti.
Staiga ji nutyla, žiūri į mane.
– Tau neįdomu?
– Įdomu. Tau padėti?
– Ne, aš pati.
Ji sudeda į trintuvę bulves.
– Bulviniai blynai pietums – gerai?
– Gerai.
– Nežinau, ar užteks pinigų iki atlyginimo. Trys gimtadieniai – Korvezjė, Nadios ir Vasilijaus Nikodimovičiaus, tiesiog kažkoks siaubas. Visi vienas po kito.
– Gal į kurį nors neikim?
– Kad paskui įsižeistų? Nepažįsti Korvezjė? Nieko nepasakys, o paskui metus pūsis. Manys, kad mes šykštuoliai, arba branginamės.
– Nesąmonė.
– Nesąmonė, o pamėgink jiems paaiškinti, – ji baigia dėti bulves, uždaro dangtį ir įjungia trintuvę. – Pas Tanią negaliu neiti, ji čia vienintelė mano giminaitė. Vasilijus Nikodimovičius – pats supranti: jis pasikviečia tik tuos, kurie jam reikalingi.
– Teks imti iš sąskaitos.
– Teks, – atsidūsta žmona. – Vis imam, imam, paskutinį kartą dėjom prieš trejus metus.
Nežinau, ką atsakyti.
– Atleisk, eisiu, man reikia dirbti.
– Taip, žinoma, eik, pakviesiu, kai blynai iškeps.
– Gerai.
Kitą rytą paukštė vėl tupėjo ant šakos. Netrukus iš viešnagės pas močiutę turėjo sugrįžti vaikai, sūnus ir dukra. Juos kiek mylėjau, tiek – nesąmoningai – niekinau, nesuprasdamas jų gyvenimo prasmės: riksmai, žaidimai, linksmybės, kurias taip dievino žmona – kam? Ir jų nesiliaujantis valgymas, po kurio sekdavo nesiliaujantis tuštinimasis ir nesiliaujantis miegojimas… Ašaros, pyktis, neviltis, taip greitai (man dienos buvo kaip valandos, o valandos – kaip minutės) pavirstantys nesąmoningu džiūgavimu, cypimu, gyvumu, šis zirzimu, reikalavimais, kaprizais… Ir vėl ašaros, ir žmonos riksmas: „Tučtuojau liaukis!“, paskui, susitaikius, garsūs pakšėjimai-bučiniai. Visa tai liejosi, tekėjo kaip kalnų srautas, visa ta „emocijų“, „būsenų“, „nuotaikų“ gausybė – aš pavargau.
Paukštė tupėjo ir žiūrėjo į mane nuogą. Ar galima jausti gėdą prieš būtybę, kuri nėra žmogus? Mūsų katė neretai užlipdavo į mano palėpę peliauti – jos akivaizdoje nejausdavau jokio nepatogumo. Bet ji ir nežiūrėdavo į mane! Ji galbūt ir mesdavo žvilgsnį, bet jai buvo absoliučiai nesvarbu, iš kokių kūno dalių susidedu. Katė gyveno savo gyvenimą, kuriame buvau tik maisto (kartais vaišindavau ją pusryčių liekanomis) arba baimės (vydavau ją, kai imdavo per daug triukšmingai šėlti) šaltinis.
Galbūt aš krausčiausi iš proto, bet manęs nepaleido jausmas, kad erelis atskrenda dėl manęs. Protas šaipėsi iš to jausmo, tikino, kad yra dešimtys priežasčių, dėl kurių paukštė čia atskrenda (iš savo aukštumų ji mato ne tik mano namą ir mano sodą), bet dėl to jausmas neišnyko. Maža to, kažkodėl buvau įsitikinęs, kad ten, ant šakos, didingai tupėjo ne erelis, bet erelė. Vien nuo minties, kad tai „jis“, o ne „ji“– mane apimdavo pyktis: norėdavau nueiti pas kaimyną, paprašyti šautuvo, sugrįžti, prisitaikyti ir nudėti tą akiplėšą. Galėjau, patirdamas kažkokią saldžią beprotybę, „pakęsti“ tik „ją“: tai (kad man – juokinga net pagalvoti – tokia svarbi paukščio lytis!) supratau tik po daugelio mėnesių. Ir būtent tuomet aš suvokiau, kad nejučiomis visa mano „kantrybė“ ir visos mano „nervų krizės“ (kai nebesitvardydamas rėkiau ant jos, mėčiau į ją akmenis), ir mano džiaugsmas (taip, džiaugsmas!), kai artindavosi prie manęs (arčiau, arčiau – dar dešimt, dar penki metrai) – pasidarė pernelyg asmeniški, priminė – neįtikėtina! – santykių su žmogumi istoriją. Aš nepastebimai pripratau prie paukštės – kaip priprantama prie vieno ir to paties pro langą matomo peizažo, su kuriuo susiliejama visiems laikams.
Tai nutiko ne taip seniai: nuogas padariau mankštą, išgėriau kavos – paukštės vis nebuvo. Stovėjau prie lango, žvalgiausi į tolimas snieguotas viršūnes, šiurpdamas nuo šalto ryto vėjo – paukštės vis nebuvo. Aš taip pralaukiau – nedirbdamas – dvi valandas. Jos nebuvo.
Tą dieną pirmąkart apšaukiau žmoną, dėl smulkmenų.
Naktį regėjau keistą sapną: tarsi aš – Prometėjas, grandinėmis prirakintas prie uolos. Keisčiausia, kad dėl to nesikankinu, man kažkodėl džiugu, jog esu prikaustytas. Esu kupinas jėgų, jaunas, man malonu jausti šaltą grandinių jėgą ant riešų ir ant čiurnų. Mano jaunas, kupinas jėgų kūnas įtempia raumenis, saldžiai išsilenkdamas, kiek leidžia grandinės. Nekyla nė menkiausias noras išlaisvinti – tarsi būčiau gimęs prikaustytas ir tai būtų mano prigimtinė būsena. Grandinės, varžančios mano laisvę – tai aš pats. Jei jas kas nuimtų – nežinočiau, kur dėti rankų, kojų: nuo minčių, kur eiti, ką „daryti“, mane apimtų siaubas. Prikaustytas nieko neturėjau „daryti“: tiesiog buvau (tai man atrodė svarbiau).
Lietūs ir saulė, vėjai ir žaibai manęs negąsdina: mane viskas džiugina. Šaltis, badas, mirtis man kelia euforiją. Kartkartėmis išsilenkdamas, kažką šūkaudamas, šlapinuosi ilga auksine srove į kelių kilometrų gylio prarają, atsivėrusią prieš mane. Rankos ir kojos veržiasi iš grandinių, bet aš nenoriu išsilaisvinti: noriu tik retkarčiais, iš visų jėgų įtempdamas raumenis, bandyti išsilaisvinti. O tam reikalingos grandinės. Laisvė – tai siaubas.
Taip bėga mėnesiai, metai – aš laimingas. Bet aš kažko laukiu. Laukiu dar didesnės laimės, jos viršūnės. Visą laiką esu kupinas laukimo.
Pagaliau ateina ta diena, tas rytas: nubudęs (visą naktį miegu prirakintas prie uolos) matau paukštę, iš pradžių ji maža – tik taškas. Bet šis didėja, ir aš imu įžiūrėti sparnų mostus. Sparnai vis didėja ir didėja, laipsniškai užgoždami mano regimą panoramą, galiausiai ir visą horizontą, visą pasaulį. Štai jie per du metrus nuo manęs – paukštė didžiulė. Pajuntu ir baimę, ir džiaugsmą: ko ji nori? Aš beginklis prieš ją – ir tai mane džiugina. Jei turėčiau laisvas rankas – galbūt ją užmuščiau.
Štai jos nagai stipriai įsikabina man į šlaunis, arčiau kelių: kojoms iškart pasidaro šilta. Tai kraujas sunkiasi iš gilių, nagais išplėštų žaizdų. Norėdama išsilaikyti, ji man įsikabino iki kaulų. Bet kodėl nejaučiu skausmo? Kodėl toks saldus kraujo kvapas – kodėl tų nagų geidžia mano kūnas? Ar ji les mano kepenis?
Staiga pajuntu pirmuosius snapo kepštelėjimus – viena po kitos kūnu nusirita bangos. Palenkiu galvą ir – iš viršaus – matau, kaip paukštė lesą mano gėdą: pagriebia ir atplėšia kaskart po didelį mėsos kąsnį. Nuo pirmo jos prisilietimo staiga padidėjusią ir pritvinkusią šaknį, ji, iš visų jėgų įsiręžusi, nuplėšia antru bandymu. Kraujo fontanas, ištryškęs iš tos vietos, manęs negąsdina. Alpstu nuo euforijos: išriečiu, kiek galiu, kūną, kai jos galingas snapas vieną po kito traiško pilnus sėklos rezervuarus. Ir tuojau paties didžiausio malonumo banga užlieja mane. Matau, kaip paukštė, springdama krauju, geria mano syvus. Jos snapas, jos akys, jos galva ir kaklas – aptaškytos mano sėkla ir krauju.
– Nubusk! Girdi! Kas tau?
Atmerkiu akis ir matau Rutą, savo žmoną, purtančią mane iš visų jėgų.
– Tu taip dejuoji, kad neįmanoma miegoti.
Ji pasisuka į mane nuoga sėdyne (kartais ji miega trumpais naktinukais). Du jos kupolai, didžiuliai, taisyklingos formos – sukelia geismą, bet kartu ir šleikštulį (įsivaizduoju slidžias ir rūgščiai kvepiančias jos įsčių gelmes). Jei užvirsiu ant jos ir imsiu bučiuoti – ji, nepatenkinta, neišsimiegojusi, karšta, nusileis. Bet pasišlykštėjimas nugali: nežadinsiu jos.
Užmiegu, įsitempęs, nepajėgdamas nuslopinti maudulio kūne.
Visą kitą dieną laukiau prie lango, paskui dar dieną ir dar. Paukštės nebuvo – pirmąkart per daugelį mėnesių. Keletą kartų išsirengiau, puoselėdamas neaiškią – ir beprotišką – viltį, kad ją pritrauks mano nuogas kūnas: galbūt ne taip, kaip pritrauktų moterį (Viešpatie, kokius dalykus kalbu!), tiesiog norėjau, kad mano baltas kūnas pusiau tamsiame kabinete būtų gerai matomas. Galbūt ją tiesiog traukia tas ryškus prietemoje judantis, ne sugeriantis, o atspindintis saulės spindulius objektas, kuriuo esu aš?… Valandų valandas lūkuriuodavau prie lango, apimtas nepaaiškinamo ir dar labiau mane erzinusio, nes supratau jo absurdiškumą, – nerimo. Galų gale, kokia čia problema? Kam ji man reikalinga, ta paukštė? Ta višta – taip, višta, višta!
Staiga sustodavau, priblokštas: ar tik jau visai neišsikrausčiau iš proto? Įtūžęs kumščiu trankiau palangę, neapkęsdamas, kaip galima neapkęsti tik žmogiškos būtybės. Juk aš norėjau ją pažeminti! Taip, lygiai taip pat, kaip jaunystėje, kai staiga meilę pakeitė neapykanta ir aš paskutiniais žodžiais keikiau merginą, neatėjusią į pasimatymą. Kai mylėdavau, gebėjau žvelgti į moterį dvigubu žvilgsniu, suvokdamas, kai to reikėjo mano įžeistam jausmui, koks jos intelekto lygis.
Ji atskrido ketvirtąją dieną. Sėdėjau įsigilinęs į darbą ir staiga supratau, kad ji čia, žiūri į nuogą nugarą. Ūmai atsisukau – ji tupėjo ant šakos didinga, tarsi niekada nebūtų kitur buvusi: sparnai kiek papūsti į šonus. Iš mano akių savaime pasipylė ašaros.
Atsistojau, nuogas priėjau prie lango, širdis stipriai daužėsi: ji sugrįžo! Ji čia niekuo dėta, tai buvo susiję su manimi: ji man buvo reikalinga. Per tuos mėnesius nepastebimai pripratau jaustis jos stebimas, būti ne vienas – ji vien tuo, kad yra, žadino man jausmus, kurių savaime nebūčiau patyręs.
Kuo ilgiau stovėjau prie lango, nuogas prieš ją, tuo labiau (nesąmonė!) jaučiau jos žvilgsnį, nukreiptą į save. Nė trupučio neabejojau, kad ji atskrido dėl manęs, pas mane. Ištiesiau į jos pusę rankas – ji pajudėjo! Galbūt tai buvo atsitiktinumas, nežinau: tačiau būtent tą akimirką ji sujudėjo, plačiai mostelėjo sparnais. Kaip aš ją pasieksiu? Nebent galėjau ją nušauti – bet negyva ji man nereikalinga.
Taip aš stovėjau pusvalandį, gal valandą – jausdamas ją kaip save, patirdamas nesuprantamą įtampą visame kūne. Staiga supratau, ką ta įtampa reiškia: buvau susijaudinęs, jaučiausi – prieš ją – vyru. Atsitiktinai pasilenkęs, nustebęs aptikau, kad mano vyriškas ginklas – visiškai pasirengęs.
– Artūrai!
Krūptelėjau, iš pradžių nesupratau, kas šaukia: nejau dar kažkur egzistuoja pasaulis?
– Nulipk, tau paštas!
– Einu.
Greitai apsirengiau ir pasileidau laiptais žemyn.
Paštas atsiuntė iškarpas iš laikraščių ir žurnalų, kuriuose buvo paminėtas mano vardas. Speciali agentūra už nedidelį mokestį atsiųsdavo man iškarpų kartą per mėnesį. Kam man to reikėjo – negalėjau suprasti. Man buvo (taip maniau) visiškai nusispjauti, ką apie mane galvoja visuomenė. Juolab kad žinojau, jog „visuomenė“ neegzistuoja: yra kažkokie laikraštėliai, žurnaliukai, ir į kai kurių iš jų akiratį patenka mano persona: kartu su gera šimtine kitų „žinomų“, o kartais ir visiškai „nežinomų“ asmenybių. Ir viskas. Mano vadinamasis „egzistavimas visuomenėje“ buvo visiška fikcija: daugelis to nesuprato, įsikibdavo į tą „egzistavimą“ kaip į kažką tikrą. Buvo pasinaudota paprastu triuku – kiekvienas laikraštėlis pūtėsi, laikė save kone visatos centru ir Aukščiausiuoju teisėju. Ir ant to kabliuko užkibdavo daugelis: bet tik ne aš.
Ir vis dėlto – aš kažkodėl skaitinėdavau tą šlamštą!
Štai ir dabar pirmajame straipsnyje buvo kalbama apie mano – „intelektualų“ – kartą: pabaigoje, išsamiai charakterizavus dešimtis profesoriaujančių vidutinybių, kurie visais galimais būdais darė „karjerą“ ir „statusą“, buvo paminėta mano pavardė: vienoje pastraipoje dviem sakiniais buvo apibendrintos mano „mintys“. Taip sakant, dešimt „svarbiausių“ ir visa kita, tokia kaip ir aš, „smulkmė“. Tokia buvo mano vieta „intelektualų“ kartoje – o buvo dar kitos kartos! Buvo dar ir kitų profesijų dešimtukai, kuriuose „mūsų srities“ lyderiai visiškai nieko nereiškė. Ir, dovanokit, buvo dar kitos visuomenės, kitose šalyse, kurios turėjo savo hierarchijas visose srityse ir kurioms visą mūsų visuomenę galbūt reprezentavo vien tik prezidento vardas ir šalies pavadinimas.
– Ko juokiesi? – paklausė žmona, išgirdusi mano leidžiamus garsus.
– Nes juokinga.
Įmečiau straipsnį į šiukšlinę ir ėmiausi kito. Nedidelėje laikraščio iškarpoje – tai buvo aštuntas (veikiausiai paskutinysis) puslapis – rašė, kad aš – kažkoks „mąstytojas diletantas“, rimtai susirgęs, pasitraukiau į nuošalų miestuką, kur mane slaugo žmona ir medicinos sesuo, ir kad aš, jau susenęs, laipioju po medžius, gąsdindamas vietinius gyventojus. Straipsnelio pavadinimas: „Filosofas, nusprendęs, kad jis – beždžionė“. Pirma, aš „pasitraukiau“ visai ne dėl sveikatos (ir manęs niekas „neslaugė“); antra, dar nebuvau senas, o veikiau – pusamžis. Ir nelaikiau savęs „diletantu“. Teisinga buvo tik tai, kad aš išties kabarojausi lynais, laipiojau į medžius ir uolas. Įsivaizdavau jauną vaikinuką to nusususio laikraštėlio redakcijoje (esu joje buvęs), kuri glaudėsi dviejuose ankštuose purvino pusrūsio kambarėliuose: ir štai tam vaikinukui trūks plyš reikėjo prirašyti aštuntą puslapį visokių įvairenybių… Man pasidarė lengviau, kai konkrečiai įsivaizdavau, kaip visa tai daroma: o dar sako – „vieta visuomenėje“, „visuomenės nuomonė“ ir t. t.
Trečio straipsniuko, kuriame buvo kalbama apie kažkokį mano „urvinį pesimizmą“, o man buvo priešinamas kažkoks neseniai iškeptas „Veritas“ premijos laureatas, jo „šviesus protas ir optimistinis žvilgsnis į pasaulį“, nesiėmiau skaityti.
Buvo laikas, kai kentėjau dėl „visuomeninės nebūties“ – aš „visuomenei“ neegzistavau. Bet nuo to laiko, kai po kelerių „aktyvumo“ metų pradėjau jai „egzistuoti“, – supratau, kad ieškodamas aukso, įmyniau į mėšlą. Nes „visuomenė“ buvo tie debiliški laikraštėliai, tokie pat debiliški, tik „snobiškai“ žurnaliūkščiai – jau nekalbant apie „telefilosofus“, kuriuos, skirtingai nei mane, pažinojo „visa šalis“, nes jie intelektualiose humoro laidose tiesiogine prasme šokinėdavo į „trumpikes“: užduotis buvo pataikyti abiem kojom į abi skyles (tuo metu visa jaunimo auditorija ir visa šalis juokdavosi).
– Vėl? – paklausė žmona.
– Kas vėl?
Nemėgdavau, kai ji lįsdavo man į sielą.
– Dėl ko visa tai skaitai?
– Turbūt, – pasakiau, nuslopindamas susierzinimą ir pagalvojęs, – dėl to, dėl ko žmonės negali nuleisti akių nuo idioto veido.
– Tu šiandien kažkoks piktas, – pasakė ji ir sugrįžo prie puodų.
– Atleisk, tiesiog bloga nuotaika. Padėti tau?
– Ne, pasikalbėk, jei gali, su Bernardu. Dėl tų dalykų.
Bernardas, mano sūnus, netrukus turėjo vykti į vasaros stovyklą, pirmąkart gyvenime, ir man jam reikėjo paaiškinti, ką jis, būdamas trylikos, privalėjo, o ko neprivalėjo daryti su mergaitėmis vakarais ir naktimis.
Bernardas savo kambary šokinėjo, kilnodamas svarmenis: jo tikslas buvo tapti stipriu. Kai užėjau, jis išsigando, tarsi būtų manęs bijojęs. Visada svajojau turėti sūnų – buvau tikras, kad perduosiu jam savo patirtį, savo sielą, tapsiu juo. Ne, Bernardas buvo labai mažai į mane panašus: jis svajojo būti verslininku, „milijonieriumi“, raumenų kalnu kaip Švarcnegeris, ištisas valandas lakstydavo mopedu su tokiais pat kaip ir jis nutrūktgalviais, segėjo auskarą ausyje ir klausėsi repo.
Mane jis išklausė atidžiai ir apsimestinai mandagiai pasakė: „gerai, supratau“ – ir man nieko kito neliko, kaip išeiti: buvau tikras, kad jis viską darys savaip.
– Eini dirbti?
Man pasirodė, Ruta, žmona, kiek palinko į mano pusę, tarsi būtų norėjusi man kažką pasakyti – kažką iš praeities, kai ji buvo kitokia.
– Taip.
Nenusakomas jausmas, kažkoks gailestis – jai, staiga (galbūt) pasijutusiai vieniša – sukirbėjo mano širdy. Bet tuojau pat užgeso. Man neužteko jausmo prieiti, apkabinti: nežinau, kas dėjosi mano sieloj pastaraisiais metais. O prisiversti ką nors daryti – nenorėjau.
Paukštė tą dieną nebeatskrido. Bet ji pasirodė kitą rytą – ir dar kitą. Netrukus supratau; jeigu paukštė nebeatskristų, mano gyvenimas palėpėje nebetektų prasmės. Kaip negalėjau dirbti – ir jaustis savimi – žmonos akivaizdoje, taip dabar negalėjau dirbti, kai nejusdavau paukštės žvilgsnio.
Taip prabėgo vasara, ruduo, žiema, vėl atšilo. Kartą peršalau (matyt, žiemą organizmas nusilpo) ir atguliau. Pirmąkart per pastaruosius metus. Iš pradžių diagnozavo gripą, paskui – plaučių uždegimą. Maniau, neišgyvensiu (mane net buvo išvežę savaitei į ligoninę).
Tik po dviejų mėnesių pasveikęs galėjau užlipti į palėpę. Vis galvojau apie paukštę: ar ji atskrenda? Pats nepajėgiau pakilti iš lovos, o kieno nors prašyti, kad pasižiūrėtų, išduoti savo paslaptį – negalėjau.
Kai užlipau – pamenu, iš pradžių nustebau, koks karštis tvyro palėpėje: gegužės saulė įkaitino čerpes taip, kad nebuvo kuo kvėpuoti. Aš tuoj nusirengiau, nuogas priėjau prie lango ir jį atidariau. Vėjo nebuvo: lauke irgi buvo karšta.
Paukštė: ji tupėjo ant šakos kaip sfinksas. Keista, bet ji nereagavo į mano pasirodymą. Aš jai neegzistuoju? Nusišypsojau: na žinoma. Ta laukinė fantazija ir laukiniai jausmai sumaišė man protą. Varna, paprasčiausia varna.
Neėmiau jai pozuoti, kaip anksčiau, o apsisukau, nuėjau į kambario gilumą, prie knygų spintos.
Ūmai sparnų plazdėjimas ir kažkoks dar man negirdėtas riksmas – slopinamas, veriantis, gilus – privertė man atsisukti. Aš nustėrau. Erelė tupėjo ant palangės – tokia didelė, kokios nebuvau matęs nė zoologijos sode: užskėsdama išskleistais sparnais visą langą.
Pirmiausia labai išsigandau – buvau visiškai nuogas, bejėgis prieš jos plėšrų snapą ir aštrius nagus. Jei būtų panorėjusi – ji per kelias akimirkas būtų sudraskiusi mane į gabalus.
Bet ne, ji nesirengė pulti: žaižaruodama tamsiomis akimis, įdėmiai žvelgė į mane.
Žengiau – pats savęs nesuprasdamas – link jos. Dar žingsnį.
Ji nenuskrido! Vis dėlto aš buvau žmogus, o ji – paukštė, nors ir plėšri: ji turėjo manęs bijoti.
Kai priėjau visai arti – ji vėl keistai suriko, ištempdama kaklą ir pakeldama snapą. Jos sparnai išsiskėtė dar plačiau – ir aš pamačiau jos stiprų, padengtą pūkais kūną: jis tankiai kvėpavo.
Paskui nutiko kažkas neįtikėtino: plačiai suplasnojusi, ji apglėbė mane sparnais – aš prigludau prie tų šiltų pūkų – krūtine pajutau jos krūtinkaulį. Ji ir vėl suriko. Mano akis užtvindė ašaros.
Mes taip stovėjome amžinybę: ji ant palangės, aš ant grindų. Krūtinė į krūtinę.
Pamenu, kadaise mačiau graviūrą, seną, frivolišką, vieną iš tų, kuriomis laisvi dailininkai linksmino liaudį: jaunas kaimietis laiko rankose visa gerkle kudakuojančią vištą. Ji užpakaliu jam prispausta prie pilvo apačios. Tai buvo humoristinis gyvenimo vaizdelis. Vieno negalėjau suprasti: kaip vaikinui tai pavyksta, jei jau kalbama apie tokį jo gabaritų neatitinkantį padarą kaip višta. Juk žmogaus niekaip su gaidžiu nepalyginsi. Ir čia, pamenu, nusistebėjau dėl savo naivumo, prisiminiau, kokio dydžio kiaušinius deda paukštis…
Ne, tąkart viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti (nes tokie dalykai nenutinka patys savaime). Nei man, nei jai nieko daugiau nereikėjo, tik tų minučių (ar valandų), kai stovėjome kvėpuodami suglaustomis krūtinėmis (jos sparnai šildė man nugarą): paukštė ir aš. Buvau toks priblokštas, kad jaučiausi visiškai paralyžiuotas, patekęs jos valion – ir ji tai jautė. Ji pirmoji sujudėjo, mostelėjo sparnais, suriko ir, kiek atsitraukusi atgal, ėmė kristi nugara žemyn – bet, žinoma, nenukrito, tuoj keliais sparnų mostais iš pažemės pakilo, šmėkštelėjo įstrižai pro mane ir dingo kažkur už stogo keteros.
Po minutės regėjau ją toli, aukštai danguje, beveik padebesiuose, galingai plasnojančią, tolstančią spindinčių saulėje kalnų viršūnių link.
Tą pačią dieną, į pavakarę, mūsų aštuonmetė dukra Veronika ištepliojo mėlynių uogiene savo naujutėlaitę, ką tik nupirktą, velniškai brangią sniego baltumo suknelę, kurią jai padovanojome po kelis mėnesius trukusių prašymų. Kaip jai tai pavyko – protu nesuvokiama. Tai buvo nepaprastas vaikas: jai viskas krito iš rankų – per metus ji sudaužydavo dešimtis puodelių, lėkščių, apliedavo kompotais, sultimis, padažais po kelias staltieses, o kiek naujų drabužių sutepdavo ir suplėšydavo – nė nesuskaičiuosi.
– Aš tave pritrenksiu! Pritrenksiu! – apimta isterijos, rėkė ne savo balsu žmona (mes tą suknelę pirkome už paskutines santaupas).
Duktė, išsitepliojusi tamsia uogiene, lėtai tekančia baltu šilku, bliovė kaip veršis – iš apmaudo ir siaubo. Kai tik žmona riktelėdavo, ji suspiegdavo: jos rankytės drebėdavo, grimasos iškreiptas veidukas pasidarydavo tamsiai raudonas.
– Pažiūrėk! Pažiūrėk, ką ta kiaulė pridirbo! – pamačiusi mane, ėmė rėkti žmona. – Viskas! Mėlynių dėmių neišskalbsi! Gali išmesti ją į šiukšlyną, girdi?! – ji vėl pasisuko į spiegiančią dukrą. – Į šiukšlyną tavo suknelę, į šiukšlyną!
Duktė dar garsiau suspigo.
Kaip kulka išlėkiau iš namų, nieko nepasakęs. Neatpažinau žmonos. Kai susipažinau su ja prieš dvidešimt metų – ji buvo kitas žmogus: visada rami, susitelkusi, kažkokia „tolima“. Ji rašė eiles, vaikščiojo į simfoninius koncertus, daug skaitė… Gerai atsimenu, pamilau ją kažkokią „nežemišką“. Man patiko, kad ji nemoka skaičiuoti pinigų: paskutinius gali išleisti bilietui į operos teatrą.
Bjauriai rėkianti, išverstomis akimis, susitaršiusi ir sustorėjusi moteris, kurią ką tik mačiau, – buvo kitas žmogus. Seniai kitas žmogus. Viskas, absoliučiai viskas, kuo ji žavėjo mane prieš dvidešimt metų, kažkur dingo. Smulkmeniškas gyvenimas, jo menkystė ir bjaurumas sugraužė ją: tai, kuo ji dabar gyveno, buvo siaubinga. Prieš kelias dienas kažkokioje parduotuvėje ji pametė smulkią kupiūrą ir aplakstė visą kvartalą, klausinėdama pardavėjų, ar niekas nerado tos kupiūros. Sutinku, už ją buvo galima nusipirkti maisto trims dienoms: bet juk mes, gyvendami kukliai, nemirėme iš bado.
Kai po pusvalandžio grįžau – namie viešpatavo tyla. Pasisodinusi ant kelių dar tebekūkčiojančią dukterį, žmona kas dešimt sekundžių garsiai pakšteldavo jai į kaktą. Vienas dukters skruostas buvo įtartinai raudonesnis už kitą. Pasveikinau save, kad nesikišau į jų isteriją.
– Artūrai… – sušnabždėjo žmona kažkokiu kaltu, keliančiu man gailestį (bet kodėl aš turėjau jos gailėtis?) balsu, kai ėjau pro šalį. – Aš… aš rėkiau, kaip beprotė.
– Nieko, – atsakiau aš.
Žodis buvo netinkamas, kvailas, bet aš dievaži vis mažiau žinojau, ką sakyti ir kaip su ja elgtis.
Kai lipau į viršų, atrodė, kad ji žiūri man į nugarą.
Tačiau netrukus supratau, kad apsirikau: pakšt, pakšt, pakšt… Ji be perstojo pakšnojo dukters galvą. Tarsi lesė, kaip višta.
Žiaurumas, įsišaknijęs mano širdyje, kilo ne iš manęs. Kaip aš galėjau niekinti savo vaikus, žmoną – juk maniau, kad myliu juos. Kaip galėjau niekinti kitus žmones, pasaulį? Man to reikėjo. Be šito – nebūčiau buvęs pačiu savimi, nebūčiau galėjęs išsigelbėti. Ir į klausimą: „O jeigu tave kas nors niekintų?“, aš atsakydavau: o, kada pagaliau taip bus!
Skaičiau tas iškarpas iš laikraščių, kad pasijusčiau apspjaudytas, sutriuškintas. Aš tai supratau.
Kitą rytą kilo audra. Kai užlipau į viršų, vis dar buvo tamsu – blykčiojo žaibai. Medis ant kalvos, kuriame tupėdavo paukštė, pasislėpė migloje.
Buvo šalta ir aš nenusirengiau. Dirbau užsidaręs langus, įsijungęs stalinę lempą.
Mintys plaukė kažkaip padrikai, kaip debesis, panašus į tą, kuris skriejo virš kalnų. Gaudžiau minčių nuotrupas, bandžiau jas jungti ir – kartais – man pavykdavo: ateidavo praregėjimas, kuris mane paveikdavo kaip žaibo iškrova. Paskui vėl viskas nugrimzdavo į tamsą.
Nepastebėjau, kaip baigėsi lietus, ir pirmieji saulės spinduliai apšvietė netoliese stūksančius kalnus.
Paukštė – ji kaip visada tupėjo ant tos pačios šakos. Vargšelė, negi ji taip pratupėjo visą audrą?
Atsistojau iš už stalo, nusimečiau drabužius – kaip niekuomet mano protas buvo aiškus ir aštrus: žinojau, ką darau.
Atidariau langą.
Tą pačią akimirką paukštė suplasnojo sparnais – ir, greitai sklęsdama, trim ar keturiais mostais įveikė mus skyrusią erdvę. Atsitraukiau žingsnį atgal, leidau jai nutūpti ant palangės.
Šįkart manęs niekas nestebino: visa buvo neįtikėtina ir kartu aišku, akivaizdu – kaip sapne. Negalėjo taip būti, kad ji, dvejus metus skraidžiusi į mane pažiūrėti, nusileisdavusi iš savo pasaulio dėl manęs – kad ji nesureaguotų į mano atidaromą langą, į mano nebylų šauksmą.
Dabar ji tupėjo kaip vakar, už pusės metro nuo manęs – graži, atstačiusi krūtinę. Jos veriantis skvarbus žvilgsnis derėjo prie plėšraus ir godaus snapo.
Ji laukė.
Žengiau žingsnį į priekį – nuogas, kiek pašiurpęs (vėjas, pūtęs pro langą iš už jos sparnų, buvo šaltas), kiekviena savo ląstele jautrus kaip membrana. Riksmas, išsiveržęs iš jos krūtinės, privertė mane pirmąkart krūptelėti. Galingų sparnų mostelėjimas – ir štai aš jų prieglobstyje, sušildytas jos pūkų. Jaučiu šilumą, sklindančią nuo jos didelio kūno – ir širdį, tuksinčią beveik šalia mano širdies: spaudžiu rankomis už apačios – negrabiai – ją prie savęs.
Pasikartoja tai, kas buvo vakar: ta akimirka, sustingusi amžinybėje. Ji ir aš. Staiga vėl krūpteliu: kažkas kutena man kaklą. Jos galva – ištiesusi kaklą, ją man padėjo ant peties.
Bet šįkart yra dar kažkas. Pajuntu savyje keistą jausmą, keistą nesuprantamą troškimą, kurio prasmė man pasidaro aiški tik tuomet, kai, palenkęs galvą, kiek atšliedamas, žiūriu sau po kojomis. Matau savo šaknį, stirksančią tiesiai į viršų, jau pulsuojančią: tai nuo jos visu kūnu sklinda malonios bangos.
Ji tupi žemai, ant palangės – aš kiek tūpteliu ir glausdamasis prie jos jaučiu, kaip smengu į šiltus pūkus, kurie man kutena pačią jautriausią vietą. Staiga vėl – prie pat ausies – paukštė rikteli: jos sparnai, atrodo, stipriau suspaudžia mano liesą – jau sušildytą – kūną. Ištiesiu kelius ir apmirštu, sukrėstas: pūkai dingsta, ir mano šaknis staiga nusmenga į artimą, drėgną bedugnę. Vėl riksmas. Dabar pajuntu, šaknimi, karštį – jos paukštiško kūno karštį. Neapsirikau: tai ne erelis. Tai negalėjo būti erelis. Paukštė rėkia.
Tąkart ji nuskrido iškart po to, kai aš – išbuvęs joje amžinybę – atsargiai ištraukiau savo maudžiantį ragą. Ne todėl, kad būčiau bijojęs pabaigos (ji buvo visai arti, bereikėjo keleto judesių) – tiesiog kažkoks jausmas pakuždėjo susilaikyti, šįkart. Susilaikyti, kaip mes susilaikydavome tuos dvejus metus: kad nieko nesugadintume.
Stovėdamas veidu į kalnus, mačiau ją padebesiuose, su kiekvienu sparnų mostu tolstančią aukštyje, į kurį man nelemta pakilti.
Pamenu, tą pačią savaitę, regis, šeštadienį, buvome pakviesti vakarienės pas merą. Ėjau tenai prieš savo valią, mygiamas žmonos, kuri manė, jog ignoruoti tokio lygio pakvietimą būtų iššūkis.
– Tu neįsivaizduoji, kaip tai čia vertinama, – džiovindamasi plaukus, kalbėjo ji. – Iš tiesų mus kviečia į žmonių ratą, į kurį sunku patekti.
– Ar mums to reikia? – paklausiau aš.
– Man reikia, – pasakė ji tvirtai: ir aš dar kartą pajutau, kokia ji man svetima. – Ir taip visi čia į mus įtariai žiūri.
– Tikrai? – apsimečiau nustebęs, nors ir supratau, ką ji turėjo galvoje. – Kodėl gi?
– Manai, žmonės neskaito visų tų bjaurių laikraštėlių? – pasakė ji susierzinusi. – Mes čia neseniai gyvename, jie nesupranta, kas mes.
– Kam jiems to reikia? – kartais man patikdavo, pats nežinau kodėl, dėtis naiviam: galbūt todėl, kad iš jos lūpų išgirsčiau tai, ką pats slapta galvojau.
– Nes jie yra žmonės, jie negali kitaip.
– Man asmeniškai nusispjaut, ką apie juos rašo.
– Štai ir bėda, – pratęsė mano mintį žmona, – kad apie juos niekas nerašo. Tu čia vienintelis toks. Turėtum tą suprasti.
Ji kartais sau leisdavo va taip, be jokios logikos, su manimi kalbėti (kas mane siutino). Kartais jai užeidavo, kaip aš sakydavau, „jos kaprizo“ minutės (arba valandos): ir tuomet ji galėdavo visiškai išsilaisvinti nuo jausmų man, susitelkti ties savimi pačia – ir taip atimti iš manęs jėgą ir privalumus, kuriuos buvau įgijęs todėl, kad ji mane mylėjo.
– Turėjau omenyje, – pasakiau, – apskritai jų gyvenimą. Manęs nedomina, kas jie tokie, supranti?
Pagalvojusi, ji tarė (akys primerktos, iškvepia orą man į veidą):
– Tu tiesiog kitos padermės.
Ir tai buvo tiesa. Kai atsiverdavo ši tiesa, pasidarydavo daug aiškiau, kodėl mano santykiai su kitais tokie sudėtingi. Antraip man būtų reikėję ilgai aiškinti, kodėl aš nemėgstu („kaipgi taip gali būti, kad nemėgstate!“) to, ką mėgo visi.
Vakarienės, kaip ir tikėjausi, susirinko visas miesto elitas: gimnazijos direktorius, mero pavaduotojas, vietinės ligoninės vyriausiasis gydytojas, kažkoks muzikos mokyklos dėstytojas – kompozitorius, „mūsų miesto himno autorius“, kaip man jį pristatė, kitos „įžymybės“. Visi su žmonomis. Aš, kiek supratau, buvau šioje visuomenėje „įdomus tipas“: pirma, „iš sostinės“, antra, „žinomas“ (taip jie galvojo: nes apie nė vieną jų nerašė šalies laikraščiai). Mano konkurentas kūrybos srityje buvo kažkoks „rašytojas“, jis leido knygas vietinėje leidykloje – bet ir jis neturėjo „sostinės šlovės“, kuri mane gaubė.
Iš pradžių kalbėjo apie vyną – garsią jo rūšį. Čia mero pavaduotojas susiginčijo su gimnazijos direktoriumi, įrodinėdamas, kad vynas laikomas statinėse ne penkių, bet dešimties laipsnių temperatūroje. O pavaduotojas tvirtino, kad dešimties laipsnių temperatūroje vynas laikomas ne statinėse, bet jau išpilstytas į butelius ir hermetiškai uždarytas. Jis rėmėsi savo senelio patirtimi. „Miesto himno“ autorius palaikė mero pavaduotoją, vyriausiasis ligoninės gydytojas mėgino ginčininkus sutaikyti, sakydamas, jog egzistuoja įvairios garsių vynų rūšys.
Paskui mero žmona mitriai nukreipė pokalbį į patiekalą, kurį ji patiekė: ir čia buvo pradėta kalbėti apie jo paruošimo būdą – tuomet su didžiausiu susidomėjimu prašneko moterys, taip pat ir mano žmona (išsidažiusi kaip lėlė, kvailai išdidi – smakras pakeltas, krūtinė atkišta, vis pratrūkstanti idiotišku juoku – ji buvo tokia nenatūrali, jog net nusisukau, kad nematyčiau).
Baigiantis vakarienei, pokalbis perėjo prie „kultūros“ ir čia visi kreipėsi į mane, man adresuodami kažkokias mintinai išmoktas sentencijas „apie Kantą“, „Kierkegorą“, kurias jie specialiai išsirinko iš kažkokių populiarių straipsnių ir laidų. Juk negalima visą laiką kalbėtis apie maistą. „Kantas nutiesė kelią Kierkegorui“, – pasakė „miesto himno autorius“. O vyriausiojo gydytojo žmona, trumpai pakirptais plaukais storulė su akutėmis-sagutėmis ir nepadoria iškirpte, po ilgo pasirengimo (tai mačiau) manęs paklausė: „O kaip jūs žiūrite į Heidegerį“? Išvestas iš kantrybės, atsakiau: „Į Heidegerį žiūriu labai gerai.“
Kai ėjome namo, žmona staiga prisiglaudė prie manęs, visą kelią tylėjusio, skersgatvyje. „Ar labai gailiesi, kad ėjai?“ – „Nieko aš nesigailiu“, – sausai atsakiau (nežinau, kodėl jos neapkabinau). „Vis dėlto – bendravimas“, – pasakė žmona. „Taip, bendravimas“, – atsakiau.
Dieve, kaip man sunku pakęsti patį save.
Tą naktį žmona glaudėsi prie manęs, inkšdama, veltui spausdama su kažkokia neviltimi mano minkštą apgailėtiną puokštę: šaknis nestovėjo, siela buvo tarsi suakmenėjus. „Kas tau?“ – sušnibždėjo ji, tebelaikydama saujoje mano gėdą (aš nieko nejaučiau). „Nieko“, – atsakiau aš.
Netrukus ji, pavargusi, slopindama susierzinimą, užsnūdo.
Sujudėjau ir išslydau jai iš rankų.
Rytą ji atsikėlė ir, netarusi man nė žodžio, nuėjo į tualetą, paskui – į dušinę. Ji jautėsi pažeminta, ji nebejautė meilės. Ir man pasidarė lengviau.
Po pusvalandžio ji rėkė ant dukters kaip isterikė. Susitaršiusi, stora.
Kai ėjo pro šalį:
– Valgysi? – kaip šuniui.
– Ne.
– Kaip nori, – įžūliai.
Į mane nepažvelgė.
Gerai, kad nepatikėjau ja naktį.
Dieve, su kuo aš gyvenu? Kur?
Beveik bėgte užpuoliau laiptais į viršų – užsirakinau palėpėje. Greičiau (aš neapkenčiau savęs). Greičiau.
Ji jau skrido pas mane, sklandydama, retsykiais suplasnodama sparnais.
Viskas nutiko greitai, šįkart. Jos glėbys, besidaužanti kaip kūjis širdis, jos švelnumas ir jos pūkų šiluma.
Tik pakilęs į malonumo viršūnę, kai mano šaknį apspaudė saldūs spazmai ir aš audringai bei gausiai, šnabždėdamas kažkokius beprotiškus žodžius, išsiliejau į ją inkšdamas (tą pat akimirką ji veriančiai suriko) – supratau, kad pasiekiau savo. Apimtas siaubo – pamačiau save iš šalies, pamačiau, ką padariau: paukštė milžinė ant palangės, letenos plačiai išskėstos, ir aš, nuogas, veidą pasukęs į erelišką snapą, su stirksančia į viršų šaknimi.
Ji pati nusimovė nuo smaigo, pati krito žemyn, gavusi ko troško, šovė į viršų, nusinešdama savyje – į nežinomą man tolį – mano karštą sėklą.
Nuo to laiko pradėjau palikinėti joje dalį savęs, kai turėdavau jėgų (tai kelias dienas paeiliui, tai kartą per savaitę: neversdavau savęs, klausydamas savo troškimo). Bet kartkartėm mes tiesiog šildėme vienas kitą, glausdamiesi kūnais; kaip seniau. Ar ji galėjo nejausti – nemylėti manęs? Kaip kitaip paaiškinti jos ilgametį prieraišumą – jos nuolankumą tomis akimirkomis, kai peržengdavau paukštę ir žmogų skiriančią ribą?
Neilgam nuvažiavęs į sostinę, specialiai nuėjau į Nacionalinę biblioteką: norėjau viską sužinoti apie erelius, jų gyvenimą. Ir ten nustebęs perskaičiau, kad poravimosi metu paukščiai patiria ne mažiau malonumo, negu žmonės. Vadinasi, man nieko antgamtiško nenutiko. Aš neklydau, kada, prasiskverbęs į ją, pastebėdavau patankėjusį jos širdies ritmą. Vadinasi, jos nuolat pasikartojantis riksmas pabaigoje, kai ją įnirtingai duobdavau, vos paversdamas atgal (laikiau ją rankose), iš tiesų reiškė džiaugsmą. Ir dėl to džiaugsmo (galbūt jo jai nesuteikdavo ereliai) ji skrisdavo pas mane kiekvieną rytą iš kalnų, įveikdama gal dešimtis kilometrų.
O tuo metu mano „gyvenimas apačioje“ – taip vadinau viską, kas dėjosi ne palėpėje – tekėjo savo vaga: ten paeiliui vaidinau „tėvo“, „vyro“, „giminaičio“ (kai atvykome į „kalnus“, pas mus ėmė dažnai lankytis žmonos giminės) vaidmenis, „vietinę garsenybę“ (po tos vakarienės pas merą – vienas po kito pasipylė kvietimai) ir kažkokį „ribotai žinomą“ tam tikruose sostinės sluoksniuose originalų intelektualą. Visų tų vaidmenų nepakenčiau – bet nuo jų nebuvo kur dėtis. Kai tik nusileisdavau, iškart atsidurdavai jų teritorijoje: tų artimų ir tolimų žmonių, kurie laikė mane tuo, kuo norėjo laikyti, valioje.
– Juk tu tėvas! Juk tu tėvas! – išsproginusi akis, baisiai įsiaudrinusi (vis dažniau ją mačiau tokios būsenos), rėkė žmona, kai mūsų jau dešimtmetė duktė kartą grįžo iš šokių po vidurnakčio.
Tą patį ji rėkė tuomet, kada Bernardas, sūnus, mokykloje sumušė kiek jaunesnį kaimynų berniuką.
Kiekvienas įvykis – ypač žmonos apsakytas – buvo iš tiesų svarbus. Bet pastaruoju metu pastebėjau, kad „nesvarbių įvykių“ jai apskritai nebūna. Kartą ji parėjo namo susikrimtusi, ir man vargais negalais pavyko išpešti, kad viskas dėl lapės kailinukų, kuriuos draugei nupirko jos vyras verslininkas. Ta „draugė“ (jos beveik nepažinojau), žmonos žodžiais tariant, „leido jai suprasti“, kokia skirtinga jų padėtis visuomenėje, pažemindama ją kažkokiame moteriškame ginče, „kitų akivaizdoje“.
– Nebegaliu daugiau vaikščioti vilkėdama tais prakeiktais kailiniais! – rėkė žmona (ji turėjo triušių kailinius). – Jaučiuosi elgeta, elgeta!
– Ką tu kalbi? – jos psichozės man keldavo vien tik pasipiktinimą. – Turi pilną spintą šlamšto.
– Va būtent – šlamšto! – kone raudojo žmona.
– Mes vis dėlto turime savo namą, trijų aukštų. Kiti gyvena butuose.
– Gal mums dar bendrabutyje gyventi?
– Bendrabučiuose irgi gyvena laimingų žmonių, – nė nesirengiau jos suprasti, jos kvailumo.
– Žinau, tu juk mūsų filosofas – Diogenas! Tu gali ir statinėje gyventi!
Tokio dalyko – užgauti mano pačias jautriausias stygas – anksčiau ji sau neleisdavo.
– Noriu gyventi ne prasčiau negu mano draugės!
Ji darėsi iš tiesų bjauri.
– Ko tu nori?
– Duok man pinigų!
Nustėrau: nieko sau.
– Aš jų neturiu.
– Gal tu – ne vyras?
Ji norėjo kuo labiau mane įžeisti: Dieve, kaip ji manęs nekentė.
Aš priėjau ir – pirmąkart gyvenime – trenkiau jai į veidą: jos isterija kaipmat liovėsi. Ji kažkokiu nauju, laukiniu žvilgsniu pažvelgė į mane.
– Atleisk, – pasakiau aš. – Aš…
Ji neleido man pabaigti – išbėgo, užsidengusi veidą rankomis.
Keista, bet kaip tik dabar – žiūrėdamas jai į nugarą – pajutau ją: kažkas sujudėjo mano sieloje, ir aš tarsi akimirkai nubudau, tarsi po košmariško sapno. Pirmąkart po daugelio metų kažką moteriško, pažeidžiamo, artimo pamačiau joje. Laukinis žvilgsnis (ne tas bjaurus, be savigarbos, kupinas savimeilės, bet tas aiškus, santūrus, stiprus) – štai kas privertė mane krūptelėti, pagarbiai pažvelgti į ją. Ji buvo graži – tą akimirką, nutvilkyta įžeistos savimeilės ir pakylėta orumo, ji nesivėlė į šlykščius kivirčus. Turbūt mylėjau tik jėgą. Kituose.
Tačiau kitą dieną pamačiau žmoną, apie kažką liežuvaujančią su kaimyne prie tvoros, tokią pat kaip visuomet kvailą, paskendusią kasdienėse smulkmenose.
Šis pasaulis buvo sukurtas ne man: aš jame dusau.
Erelė: ji buvo ne iš šio gyvenimo. Kai ją lygindavau su žmona, suprasdavau, kas duoda peno mano aukštam jausmui. Nebuvo kalbų apie pinigus, vaikus, kaimynus, apie visus tuos šimtus ir tūkstančius kasdienių problemų, kurios, jei pagalvotum, sukirmijusio grybo nevertos. Kodėl žmogus negali toks būti? Kam Dievas jam davė siaubingą liežuvį? Kai aš, beprotystės akimirkomis paniręs kita savo dalimi į ją iš apačios, spausdavau prie savęs paukštę, atsargiai apkabinusią mane sparnais, – būdavo, kad mano liežuvis pranykdavo jos snape – ir tuomet aš susidurdavau su jos siauru, nekalbančiu, bet tokiu pat drėgnu kaip mano, greitu liežuvėliu. Tomis akimirkomis nejaučiau skirtumo tarp moters ir paukštės, nugrimzdamas į bedugnę, besąlygiškai susiliedamas su gyva būtybe, kuri nėra aš. Jei ir buvo skirtumas, tai paukštės – visuomet tylios, taurios, artimos ir nepasiekiamos, paslaptingos ir sunkaus, negailestingo buvimo sumaišties nepažįstančios, – naudai. Atsargiai judėjau, ištraukdamas ir nugramzdindamas šaknį, ir – tą aiškiai girdėjau – jos širdis imdavo plakti dukart garsiau ir greičiau: jaučiau, kaip jos snapas, galintis per vieną akimirką padaryti mane nebylų, vis stipriau spaudžia į jį panardintą mano liežuvį. Ir kai šaknis pagaliau virsdavo liepsnojančia įkaitusia šerdimi jos viduje – tada ji mane skausdavo, snapu, ir aš, apmiręs, klausydavau, kaip vandenys, kaupęsi manyje, patys veržiasi prie išėjimo, prasiveržia lauk, užpildydami joje tą vietą, kuri ją padarydavo moterimi. Paskui dar kurį laiką ji laikydavo mano liežuvį snape, išsproginusi beprotiškai blizgančias akis, neatlaisvindama skausmingų gniaužtų – ir aš, atsidavęs jos valiai (nieko negalėjau padaryti), laukdavau. Aš tikėjau ja. Pagaliau ji pražiodavo snapą, ir aš ištraukdavau savo liežuvį: o iš jos angos apačioje – savo drėgną, aplipusią sėkla, šaknį. Ji, virstelėjusi ant nugaros, nuskrisdavo.
Visą dieną dar skaudėdavo liežuvį (tarsi ji vis dar būtų mane laikiusi snapu), bet tai buvo malonus skausmas. Nekantriai laukiau, kol visa vėl pasikartos.
„Apačioje“ vienas po kito nutiko tokie „įvykiai“: sūnus išlaikė aštuntos klasės egzaminus, apsilankė žmonos dėdulė, duktė pametė auskarėlius, trys leidėjai (visiški bukagalviai, beje, dar ir snobai) atsisakė leisti mano knygą, meras įsižeidė, kad ignoruoju jo vakarienes (daugiau kaip pusmetį neištvėriau), atėjo policininkai ir patikrino mano dokumentus (kažkas įskundė), dukteriai prasidėjo menstruacijos, susirgo ir nugaišo mylima katė, žmona bei duktė ją apraudojo (tragedija), sugedo namo šildymo sistema (šokas visai šeimai), kruša darže sunaikino visą braškių derlių, žmona susibarė su kaimyne, su kuria liežuvaudavo (taip ir nesupratau dėl ko), į miestą atvyko čigonų cirkas ir iš trijų miestelėnų namų dingo daiktai (sulaikyta čigonė ir du jos vaikai), kilo panika, kad gretimame rajone esantis chemijos kombinatas užteršė upės vandenį, tarptautines dviračių varžybas, kurių trasa ėjo per miestą, transliavo per televiziją, žmona įsigijo lapės kailinukus (pinigų paskolino kaimynai), sūnui sporto salėje lūžo ranka, mėnesiui sugipsavo, žmona prilupo dukterį, kai ši isteriškai pareiškė, jog „išeis iš namų“ (pas vaikiną, kurį neva „myli“), smarkiai susibarėme su žmona po vienos nakties, sugedo televizorius, vienas vietinis laikraštėlis atspausdino nepalankų man straipsniuką (žmona puolė į paniką – vietinį laikraštį visi skaito), žiurkės įsimetė į mūsų rūsį, duktė iš vasaros stovyklos parsivežė utėlių, mums pagrasino, kad atjungs elektrą ir telefoną už įsiskolinimus, sužinojau, kad žmona susirašinėja su kažkokiu „bendraklasiu“ (jis laiškuose į ją kreipiasi „mano brangi Rutele“), per Kalėdas girtą žmoną – pirmąkart gyvenime – parnešė dvi moterys ir vyras, pasivadinę „draugais“, iš automobilio pavogė magnetofoną ir rankinę su pinigais bei dokumentais, duktė uogiene išterliojo dar vieną suknelę.
Suprantu, kodėl ji, erelė, mane jaudina. Kodėl siekiu jos, pasirengęs jai atsiduoti.
Ne, nesu monstras, aš tiesiog noriu kitokio gyvenimo.
Tądien ji elgėsi keistai. Ji nerėkė, kaip paprastai, kai joje judinau savo įkaitusią šerdį. Atrodė, ji pirmąkart nori man kažką pasakyti – snapu vis paliesdavo kaktą, vokus, lūpas. Ar tai buvo švelnumas? Aš atsitraukiau su ja į kambario gilumą ir ten, remdamasis nugara į sieną, spausdamas ją prie krūtinės, netikėtai, inkšdamas, pabaigiau. Ji nesuriko – buvo kitokia, liūdna (jei tik taip galima kalbėti apie paukštę). „Kas tau?“ – paklausiau jos – ir ji atlošė galvą, pažiūrėjo į mane kaip višta. Akimirką pasijutau kaip nesavas. „Tau gera?“ Ji nuleido savo visai ne plėšrūnišką galvą.
Atsargiai nukėliau ją nuo savo šaknies ir patupdžiau ant palangės. Ji nenorėjo skristi!
„Ko tu nori?“ Aš jos nesupratau.
Taip praėjo dešimt minučių, paskui – valanda, dvi…
Buvau nepratęs, kad ji liktų – po visko. Norėjau ją iškart pamatyti aukštai danguje, tolstančią, virstančią taškeliu. Mintis, kad mano sėkla – ten, joje, padebesiuose – suteikdavo man kažkokią laisvę, kuri man buvo reikalinga.
„Jei neišskrisi – būsi paprasta višta“, – staiga pasakiau jai, kažkaip piktai (sąmonės krašteliu supratau, koks, kalbėdamas garsiai, esu beprotis: bet aš to norėjau). – Tu negali gyventi čia, supranti?“
Ką aš iš tikrųjų darysiu, jei ji neišskris? Nupirksiu narvą? Lesinsiu grūdais?
Staiga prisiminiau aną seną graviūrą, tą kaimo vaikiną ir vištą: apimtas panikos, stvėriau paukštę į glėbį ir išmečiau pro langą.
Ji mostelėjo sparnais, vėl pakilo į palėpės aukštį ir, apsukusi pusratį, nutūpė ant palangės.
„Ką?“ Ji žiūrėjo į mane, blykčiodama vėl grobuonišku (taip man pasirodė) žvilgsniu. Žengiau žingsnį jos link – ji suriko. Bet kažkaip kitaip, įspėjamai. Aš nesupratau. Paukštė ištiesė sparnus, visu kūnu išsitempė, vėl suriko. Ir vėl. Kambaryje pasidarė tamsu – sparnais ir kūnu ji uždengė langą.
„Kas tau?“ Pirmąkart buvau susirūpinęs, sujaudintas. Ko ji nori?
Ir tada tai nutiko. Aš ištiesiau patamsyje ranką – ir ji staiga, akimirksniu, išplėšė man iš peties mėsos gabalą. Surikau iš skausmo.
Kitą akimirksnį pamačiau ją, jau skrendančią viršūnių link, greitai – greičiau nei paprastai, kaip man pasirodė – grįžtančią į savo kalnų pasaulį.
Suplėšęs marškinių rankovę ir audiniu užspaudęs krauju srūvančią žaizdą, priblokštas žiūrėjau į ją. Nepaisydamas baimės, skausmo – aš džiaugiausi. Neapsirikau dėl jos: dėl erelių neapsirinkama.
Aš vėl ją mylėjau.
Tik po valandos, nusileidęs žemyn ir visiškai sustabdęs kraujavimą standžiu binto tvarsčiu (laimei, nieko nebuvo namie), paskui vėl pakilęs į viršų, – aptikau nuostabų dalyką. Ant palangės, toje vietoje, kur ji tupėjo (šen bei ten matėsi jos lengvučių pūkų), gulėjo didžiulis pilkšvas kiaušinis.
Drebėdamas paėmiau jį. Jis nustebino mane savo svoriu. Ką tai turėtų reikšti? Aš taip mažai išmaniau paukščių psichologiją. Kam ji tai padarė – dabar, čia? Ar norėjo man kažką palikti (kažkodėl buvau įsitikinęs, jog ji nebeatskris: nenorėjau, kad ji atskristų! – nebūčiau galėjęs jos mylėti, nuolankios ir prašančios!)?
Nuėjau prie nedidelio baro, įrengto kampe, pasiėmiau šaukštą. Vis tebedrebėdamas, pramušiau jos kiaušinį ir, jausdamas, kaip vėl grimztu į išganingą beprotybę, užverčiau galvą, išgėriau jo turinį. Šiltas trynys, įsmukęs man į burną, dar kiek slidinėjo tarp liežuvio ir gomurio, paskui subliūško – ir geltona lipni buza nutekėjo į gerklę, mane užliedama džiaugsmo ir nepaaiškinamos palaimos banga.
Tai buvo ji – jos fiziologija, jos kūnas, kas buvo joje ir ja dar prieš valandą.
Ir tik tuomet pratrūkau rauda – galbūt pirmąkart per savo suaugusiojo gyvenimą: kaip rauda vaikas, kaip rauda senis. Žinojau, kad ji nesugrįš, niekada, ji man neatleis tų paniekos akimirkų.
Kaip aš be jos gyvensiu?
Ji buvo mano paskutinė viltis.
Ji iš tikrųjų neatskrido nei kitą, nei dar kitą dieną. Valandų valandas stovėjau prie lango nieko neveikdamas. Žiūrėjau į sniegu padengtas kalnų grandinės viršūnes. Kaip keista. Pasaulis nuo šiol atrodė tuščias: tvyrojo kažkokia sunki, ausis slegianti tyla.
Vakare atsigulęs, atsukęs žmonai nugarą, vis regėdavau paskutinį grobuonišką ir išdidų jos žvilgsnį – po to, kai išvadinęs „višta“ švystelėjau ją pro langą. Ar gali paukštis spręsti, apsispręsti? Ereliai – išdidūs. Bet ar jie gali jausti pažeminimą ir keršyti – kaip žmonės?
Liečiau ranką skaudantį (teko išsigalvoti „kritimo“ istoriją, važiuoti pas gydytoją), sutinusį petį. Dešimtis kartų ji galėjo mane suluošinti, jei būtų norėjusi: nutraukti liežuvį, išlesti akis arba mano gėdą (tam tereikėjo vieno galingo judesio). Ji to nepadarė!
Kuo toliau, tuo labiau grimzdau į sielos – jos sielos – brūzgynus. Dveji metai beveik kasdienių pasimatymų – nebuvau jai tuščia vieta. Bet jei ji taip mane mylėjo (kodėl to žodžio negalima taikyti nežmogui – ką mes žinome apie paukščių jausmus?) – kaip ji galėjo staiga pradėti mane niekinti? Užmiršti mane visiems laikams?
Atsisėsdavau tamsoje ir, negalėdamas užmigti, sėdėjau taip, žiūrėdamas į žvaigždes už lango. Kodėl aš maniau, kad ji lengvai padarė tai, ką padarė. Jei ji mylėjo – ji turi kentėti. Ten, kalnuose. Pažeminimas ir išdidumas neleidžia jai vėl atskristi, bet prisiminimai apie mane – mano kūną (ji mane apkabindavo sparnais), mano karštą alsavimą į kaklą – ją kankina naktimis, kviečia…
Staiga pažvelgdavau į save iš šalies ir suprasdavau, koks aš juokingas. Buvau žmogus, o ne paukštis, ir negalėjau paaiškinti jos elgesio mąstydamas apie ją ne kaip apie žmogų.
– Apie ką tu galvoji?
Krūptelėjau. Pastaruoju metu nepajėgdavau be susierzinimo žiūrėti į jau visiškai odiozine pasidariusią (ji kažkur dingdavo, gerdavo!) žmoną.
– Apie nieką.
Tai buvo mano įprastas atsakymas.
Ji daugiau nebekalbėjo – gal užsnūdo, gal apsimetė, kad miega.
Prie jos nebuvau prisilietęs jau daugelį mėnesių: negalėjau.
Kiekvieną rytą, puoselėdamas neaiškią viltį, lipdavau į palėpę. Kiekvienoje varnoje, šmėkštelėjusioje danguje, matydavau ją, besiartinančią prie manęs, atleidusią: mano širdis apmirdavo nuo saldžios susitikimo nuojautos. O, kaip aš ją mylėsiu! Bet garsus „kar!“, nuskambėjęs prie ausies, toks nepanašus į jos veriantį, laukinį šauksmą, buvo tarsi pasityčiojimas iš mano jausmų.
Kartą neapsirikau – paukštė, skridusi nuo kalnų, galingai plasnojusi sparnais, buvo erelis! Vyliausi, kad mano kančios baigėsi – paskubomis puoliau nusirenginėti, kad kūno baltumas (žinojau apie erelio žvilgsnio skvarbumą) nurodytų, kur jai tūpti. Erelis vis artėjo ir artėjo – ir staiga ėmė sklandyti: aukštai danguje, padebesiuose, jis ėmė sukti virš kalno, kurio papėdėje buvo prisiglaudęs mūsų miestelis. Aš apmirusia širdimi, užversta galva persilenkęs per palangę, sekiau jo skrydžio trajektoriją, laukdamas, kol jis nutūps. Kažkas man kuždėjo, kad tai ji, ji! – jei tik būčiau galėjęs jai papasakoti apie savo jausmus – jei tik būčiau galėjęs prisišaukti, paprašyti atleidimo…
Sukusi ratus gal dešimt minučių, ji (ar kas ten buvo?) nuskrido. Daugiau jos nebemačiau.
Jei paukštė nesugeba suprasti žodžio (tarkim, žodžio „višta“!) reikšmės, tai ar gali ji nesuprasti nuskambėjusio balse jausmo?
Vis mažiau pasitaikydavo naktų, kai manęs nekankindavo košmarai. Paukščiai – kažkodėl ne vienas, bet daug ir visi didžiuliai – atskrisdavo į mano miegamąjį. Jie tupėdavo visur: prie galvūgalio, prie kojų, ant naktinio staliuko, ant spintos. Jie vaikštinėjo mano kūnu (negalėjau pasijudinti), skaudžiai suleisdami į jį savo lenktus nagus. Vieni lesdavo man akis, kiti siekdavo kepenų. Aš buvau lavonas.
Šis košmaras kartodavosi su nedidelėmis variacijomis – jei man pasisekdavo, nubusdavau pačioje baisiausioje vietoje: kakta išpilta prakaito.
Kartą man prisisapnavo, kad vienas paukštis – kažkodėl ne pilkas, bet baltas kaip sniegas, žaliomis švytinčiomis akimis – lesa mano pilvą. Rėkiu iš siaubo ir kažkokio saldaus skausmo, o jis vis lesa, snapu neskubėdama ištempia mano žarnas ir kitus vidaus organus.
Staiga įgyju gebėjimą judėti, čiumpu tą paukštę už kaklo, mirtinai suspaudžiu – ir matau, kad tai ne paukštė, o mano žmona (bet, kad ir kaip keista, kūnas ir kaklas paukščio). Paklaikęs atleidžiu pirštus, sugniaužusius liauną kaklą: per vėlu. Ji negyva.
Kai aš (atrodo, sapnuodamas rėkiau) atsisėdau, trindamas rankomis savo krūtinę, sunkiai kvėpuodamas, – išgirdau kažkokį keistą, garsų girgždesį. Girgždesys – pratisas, veikiantis nervus – pasikartojo. Pasilenkiau ir šalia pamačiau kažką panašaus į paršavedę – iš jos pravertos burnos veržėsi nežmogiško stiprumo knarkimas. Pirmą akimirką net pagalvojau, kad tai – košmaro tąsa.
Išėjau į kalnus po mėnesio. Tai buvo vienintelis išsigelbėjimas: bėgti. Gyventi – kam? „Dėl pinigų“, „dėl šlovės“, „dėl vaikų“: viskas man atrodė niekinga. Gyvenimo, kuriuo gyveno mano sūnus, dukra ir žmona – aš nesupratau. O, kaip pavydėjau tiems, kas galėjo valandų valandas – įsijautę – kartu su sūnumi statyti konstruojamus namelius, lošti su dukterimi vaikišką loto, virtuvėje pakeisti žmoną ir kepti kotletus. Gyventi visu tuo. (Jų „smulkmeniškumas“ buvo tos palaimos kaina.) Vaikai paaugo, bet man jų pasaulis liko toks pat nesuprantamas: džiaugtis nauju sūnaus mopedu, nauja dukters suknele? Negalėjau knebinėtis mopedo variklyje ne todėl, kad buvau kvailas. Nemačiau to darbo prasmės: išstudijuoti kažkokį variklį. Kai ūgtelėjusi duktė apsivilko kūną aptempiantį sarafaną – buvau nemaloniai nustebintas ryškėjančių moters bruožų (apvalėjanti krūtinė, seksualių klubų užuomina). Ji jau buvo visiškai pasirengus tapti moterimi: „kviečianti“, kupina nevalingo žaismingumo šypsena, geidžianti papuošalų, skudurų, vyrų… „Na kaip, tėte?“ – ji pakraipė man prieš nosį savo gundantį užpakaliuką (nesuvokdama to judesio nepadorumo: bet dėl jo mylėdama save!). „Nieko“, – tarstelėjau. O pats pagalvojau: „Ji pasirengusi sueičiai.“
Ne, aš nebuvau cinikas. Jei tik cinizmu nevadintum meilės tiesai. Ne savo vaikų nemylėjau. Nemylėjau to banalumo, nuobodaus jausmų, troškimų ir fiziologinių procesų kartojimosi, kurį jie taip veržliai siekė įgyvendinti milijardą pirmą kartą. Su ta džiaugsmingo kvailumo išraiška veide, bylojančia apie naivumą ir tiesos nežinojimą.
Nejutau nei tėviško pavydo, nieko: tik kažkoks šleikštulys, nuo minties, kad mano duktė jau „paruošta“ vyriškiui, sąmoningai ar nesąmoningai jo laukia (galbūt pirmo pasitaikiusio), kad būtų apvaisinta. Kaip karvė. Ir kad paskui gimdytų, maitintų pienu, auklėtų, atiduodama visas jėgas (ir „sielą“, kurios neradau savyje) būtybei, kurios tolimas tikslas – kita sueitis ir gimdymas… Toje begalinėje absurdo daugybėje nemačiau sau vietos. Gyvenama ne dėl tų, kurie praeityje, bet dėl tų, kurie ateityje. „Na, aš jau bėgsiu“: kupina savo džiaugsmo. Ko vertas jos gyvenimas? Aš buvau vienišas.
Kalnai nebuvo žmonės. Jie turėjo privalumą – buvo amžini. Kalbėjo jie daug – bet šviesos ir dangaus fone matomo reljefo kalba.
Kas šimtą metrų sustodavau ir žiūrėdavau į kalnus: ką jie man norėjo pasakyti? Kol kas nesupratau jų kalbos, bet žinojau, kad kalnai – tai ne mopedo variklis, ne apsilankymas pas merą ir ne nauja suknelė. Ne, kažkas visiškai, absoliučiai kita. Kalnuose nebuvau blogas. Galbūt todėl, jog niekas čia nereikalavo, kad būčiau geras.
Keliavau jau trečią dieną ir beveik priartėjau prie uolėtų viršūnių, kurias mačiau pro savo palėpės langą. Ant virtuvės stalo palikau raštelį: „Išeinu savaitei į kalnus.“ Šiais žodžiais pasakiau viską, ką derėjo žinoti būtybėms, gyvenusioms su manimi po vienu stogu.
Nežinojau, kur einu. Siauras takelis, vingiuodamas tarp didžiulių karštų akmenų, po kuriais kartais buvo galima išgirsti upelio čiurlenimą, vedė mane vis aukščiau. Suvešėjusios saulėje kalnų pievos svaiginamai kvepėjo, džiugino žvilgsnį įvairių augalų margumu, ryškiais žiedais. Vabzdžiai, naktį tylėję, vidudienį pranešė apie save, maloniai svirpdami ir zvimbdami. Skraidžiojo maži vikrūs paukščiukai, neaukštai, kartais visai pažeme. Visiškai nebaisios kalnų gyvatės, išbaidytos mano lazdos, sublizgėdavo auksu ir nušnarėdavo tarp akmenų.
Buvau laimingas: pagaliau. Mano stichija – ne žmonės, o šis pasaulis, bekalbis ir be žmogiškų rūpesčių. Kaip man buvo sunku apsispręsti, ar krautis kuprinę ir palikti tokius jaukius (ir tokius atgrasius) namus – ir kaip man lengva buvo čia, vienam, be žmonių, vakarais šildytis prie laužo, stebėti miriadus ryškiausių žvaigždžių, krintančių iš padangių.
Čia, kur keliavau, vis dar buvo vasara, nors ir ne tokia karšta kaip apačioje. Ten, vis taip pat toli, kaip ir anksčiau, į Viešpatį keldamos veržlias keteras, baltavo negyvos viršukalnių grandinės. Retkarčiais sustodavau ir, pridengęs akis nuo saulės, žiūrėjau į jas: tarsi būčiau jautęs, kad ten – mano pradžia, mano gyvenimas, mano pabaiga. Mintis, kad šiame žygyje tyko pavojai (pakanka paslysti ir susilaužyti koją), mintis apie galimą mirtį kalnuose, apie negrįžimą namo – ir gąsdino mane, ir guodė širdį kažkokia nepaaiškinama palaima. Mirti čia, vienatvėje – kur niekas (nei raudantys artimieji, nei žmonės baltais chalatais ar sutanomis) neatsistos tarp tavęs ir Dievo (to labiausiai bijojau)… O gal būti sudraskytam laukinio žvėries – kalnų vilko ar leopardo, kurie, anot pasakojimų, veisiasi šiose vietovėse… Pasitikti savo paskutiniąją sekundę ne nebyliame siaube, ne žeminančiame žmogų „laukime“, o grumtynėse su gražia ir plėšria būtybe, trokštančia paėsti. Būti jos sudraskytam – pamaitinti ją savo karštu krauju, savo garuojančia vakaro vėsoje mėsa… Išnykti toje būtybėje.
Iš pradžių tas žygis man atrodė nekalta išdaiga, kaprizas. Bet kuo toliau, tuo labiau ėmiau į jį žiūrėti rimtai – kaip į kažką, kas buvo pakuždėta man likimo.
Žinoma, tai buvo tik jausmai. Jie valdė mane, bet ne tiek, kad užgožtų protą. Miegojau palapinėje, miegamajame maiše, kuriuos pasiėmiau iš namų. Ir senas medžioklinis šautuvas, svetimas, glostydamas koją buože, naktį man pakeisdavo žmoną.
Erelis pasirodė anksti rytą: jis sklandė taip aukštai virš uolos ir bedugnės, kad turėjau atsiremti į lazdą, kad nepargriūčiau. Paskui jis dingo. Pastovėjęs vėl leidausi į kelią. Tik dabar, atrodo, supratau, kur einu. Ne, aš nepuoselėjau vilties ją susitikti (ereliai gyvena ant neprieinamų žmonėms viršūnių), norėjau tik prasiskverbti į jos pasaulį. Pažinti kalnus man reiškė suvokti tai, kuo ji gyveno. Jei ji negalėjo pažinti mano gyvenimo, jo prasmės (veikiau beprasmiškumo), tai aš jos gyvenimą – galėjau. Neturėjau jos sparnų, bet turėjau – nuo šiol – jos tylą, vienatvę ir galbūt laukiniškumą.
Pakeičiau maršrutą ir pasukau į tą pusę, kur išnyko erelis. Kelias valandas, nusibrozdindamas kojas, ropščiausi akmenimis į kalną. Kai pagaliau užsiropščiau – prieš mano akis atsivėrė naujos tolumos: kiti kalnai ir – tolumoje – naujas snieguotas kalnagūbris, dengiantis horizontą. Buvo sunku patikėti, jog kažkur žemėje dar kas nors yra, o ne vien tik amžiname, nebyliame riksme sustingusios akmeninės bangos.
Erelis – tas ar jau kitas? – dabar suko ratus virš manęs. Gražiai sklandydamas, jis suko ratą po rato, lėtai tolo smailių keistos formos uolų link. Jis tarsi kvietė mane, rodė, kur man eiti. Patraukiau į tą pusę: man buvo vis vien.
Ėjau dar dieną ar dvi (užplanuotoji „savaitė kalnuose“ jau seniai baigėsi), paskui sustojau, išvargęs, nusprendęs pailsėti. Be abejonės, buvau savo vaizduotės auka: kalnuose viskas pasidaro svarbu ir simboliška. Kaip, beje, ir turėtų būti arti amžinybės bei Dievo.
Erelis daugiau nepasirodė. Nusprendžiau grįžti namo.
Gyvenimas kalnuose – beprotybė. Jei aš nebuvau sukurtas žemiškam gyvenimui – nebuvau sukurtas ir gyvenimui kalnuose. Beveik nebeturėjau maisto. Labai pavargau, mano nudaužytos kojos buvo vienos žaizdos, kurias vargais negalais perrišinėdavau binto likučiais. Gyvenimui kalnuose reikalingi sparnai ir aštrus snapas. Arba bent jau kanopos.
Keista, bet žmogiškasis pradas nubudo manyje. Pirmąkart, sėdėdamas prie greitai užgesusio laužo (labai sunkiai šiose vietose pavykdavo rasti laužui tinkamų žabų), žvelgdamas į vėjo įpučiamas žarijas, pagalvojau ne apie kalnus, bet apie namus: prisiminiau juos – savo kabinetą palėpėje, virtuvę, židinį… Nejau aš toks silpnas? Pykau ant savęs, kažkokia gėda („greitai pragydai apie jaukumą“) akimirką užvaldė širdį. Tie jausmai, tas noras sugrįžti į „aprūpintą“, „nerūpestingą“, nuo pradžios iki galo išsigalvotą gyvenimą (visos tos „valstybės“, tie „merai“, „žurnalai“, „ratai“) – žemino mane.
Prieš sugrįždamas į tą gyvenimą, kuris dabar atrodė begaliniai tolimas, neegzistuojantis (nejau tikrai kažkur yra tas siaubingas kompiuterinis televizinis pasaulis, išpažįstantis daugiau nei abejotinas vertybes?) – pirmiausia turėjau suprasti save. Kas aš toks, ko man iš tiesų reikia? Ir tokiomis akimirkomis mane aplankydavo keistas jausmas: aš – ne žmogus. Kažkokia esybė iš kito gyvenimo – galbūt ereliško – gyvena manyje, neduoda ramybės.
Kodėl aš kankinuosi (ir kankinu kitus)? Kodėl negaliu būti laimingas dėl to, dėl ko laimingi kiti (nejau nenoriu?)?
Juk turiu viską, ko reikia laimei (vaikai, žmona, namai, „populiarumas“): tai kodėl aš vis tiek nesu laimingas? Kodėl man reikia kitos, nežemiškos laimės? Kodėl man taip gera kalnuose – ir taip blogai tarp žmonių? Kodėl?
Rytą pradėjau leistis. Niekas negalėjo atsakyti į mano klausimus. Leidausi ne todėl, kad suradau gyvenimo prasmę ten, apačioje, o todėl, jog negalėjau – su savo nepritaikytu gyvenimui kalnuose kūnu, su nuslopintais instinktais – gyventi čia.
Tai buvo panašu į pralaimėjimą.
Lizdas krito man į akis antrą nusileidimo dieną. Didžiulis, iš tolo matomas, prilipęs prie kyšančios virš bedugnės uolos. Būčiau jo nepastebėjęs, jei nebūčiau išgirdęs pažįstamo veriančio riksmo, kuris privertė mane krūptelėti ir pakelti galvą. Išskleidęs sparnus, dukart aukščiau negu pati uola, dėl to vos įžiūrimas, padebesiuose lėtai sklendė erelis, tarsi simbolizuodamas besimėgaujančią savimi laisvę.
Ne, jis buvo pernelyg aukštai, kad tai būtų jo riksmas. Pasitaisęs kuprinę, vėl ėmiau leistis žemyn. Bet ūmai antrą kartą krūptelėjau: šįkart ne nuo garso. Per dešimt žingsnių nuo manęs, ant uolos iškyšulio, kiek aukštėliau nei mano galva, išskėtusi sparnus ir žaižaruodama akimis, tupėjo jinai. Pažinau ją, bet ne pats atpažinimas – nepaprastas tos paukštės grožis, pasirodžiusios kaip regėjimas (pirmą akimirką pagalvojau, kad tai regėjimas), – privertė mane aiktelėti, apmirti. Palėpėje ant palangės ji nebuvo tokia graži, kaip čia, tarp uolų laukinėj gamtoj, savo stichijoje.
Mes žiūrėjome vienas į kitą nejudėdami. Kodėl ji čia? Kaip ji atsekė mane iš savo aukštybių? Neabejojau, tai buvo ji: ereliai taip arti žmonių neprisileidžia.
– Kodėl tu nebeatskridai? – žengtelėjęs žingsnį paklausiau. – Aš laukiau tavęs.
Ji, išgirdusi mano balsą, krūptelėjo ir dar plačiau išskėtė sparnus.
– Tu bijai manęs? Aš…
Ji kažkaip keistai pravėrė savo grobuonišką gražų snapą – ir aš pamačiau pažįstamą šiurkštų liežuvėlį.
– Aš myliu tave, girdi? Myliu. Myliu dar labiau, nes esi laisva – nes taip lengvai gali mane mesti, išskristi visiems laikams. Žinau, nesupranti mano žodžių, bet galbūt mano balsas tau daug ką pasakys. Aš pirmas žmogus, išpažįstantis meilę paukštei, ir aš neišsigalvojau savo jausmų. Aš beprotis, bet ir tu tokia pat.
Žengiau dar žingsnį ir ištiesiau jai ranką. Ji visą laiką – kažkokiu suglumusiu ir tiriančiu žvilgsniu – žvelgė į mane iš viršaus. Ir čia į akis man krito jos pūkai – tie minkšti švelnūs pūkai ant jos krūtinės ir žemiau, tarp šlaunų, kur slėpėsi mano ir jos beprotybė: prisiminimai užliejo mane – dveji ilgi laukimo, budėjimo metai, pasibaigę jos atskridimu pas mane, mūsų nežemiško artumo, giminingumo stebuklu…
Verkiau kaip vaikas, pritūpęs. Niekada nebūčiau verkęs prieš žmogų.
– Aš nebuvau vienišas su tavimi, – šnabždėjau pro ašaras kaip beprotis. – Žinau, tu mylėjai mane, mylėjai, aš žinau.
Akmeninė širdis, aš tiesiog dusau nuo ašarų.
Ir staiga pargriuvau, nuverstas nuo kojų, surikau iš skausmo pakaušyje.
Ji, įsikabinusi nagais į nugarą, iš visų jėgų kapojo man kaklą – vienintelę apnuogintą kūno vietą.
– Ak tu bjaurybe!
Griebiau jai už sparno ir stipriai patraukiau – dešimtis ilgų plunksnų liko mano saujoje. Negalėjau kaip reikiant kovoti, nes slėpiau nuo jos snapo veidą – nenorėjau sugrįžti namo aklas arba subjaurotas.
Pagaliau man pavyko sugriebti ją stipriau ir nuplėšti nuo iki kraujo išdraskytos nugaros (kraujas upeliu tekėjo ir iš gilios žaizdos ant kaklo).
Ji nukrito ant žemės ir atšoko: vilkdama žeme ištiestus sparnus, ji, plačiai išžiojusi snapą, traukdamasi atatupsta, grėsmingai suriko: kaip tada, kai palėpėje iš mano peties išplėšė mėsos gabalą. Tai štai kur ryšys, štai kur identiškumas: ji taip ir neatleido man!
– Tu višta! Višta! – surikau nesavu balsu, nuo peties nusiimdamas šautuvą.
Niekada dar nebuvau jos matęs iš viršaus. Iš viršaus ji nebuvo tokia didinga, kėlė – savo paukštišku bejėgiškumu – veikiau gailestį negu susižavėjimą.
Staiga ji puolė – visai kaip višta – prie prarajos ir, atsistojusi ant krašto, atsispyrė, vilkdama sparnus.
Dabar ji vėl buvo savimi – skrisdama: laisva, pasitikinti, grobuoniška.
Nuostabi.
Sukandęs dantis, aprišau kaklą paskutiniu binto galeliu.
Dabar aš kai ką supratau, susiejau galus. Ji, tas erelis, tebesukantis padebesiuose, ir lizdas ant uolos krašto.
Nugalėdamas skausmą (nugara degė tarsi nuplikyta), palikęs kuprinę ir palapinę, aš pradėjau ropštis ant uolos. Neapsirikau, nujausdamas kažkokį logišką galą, kuris laukia manęs šiame žygyje. Aš nemiriau (kol kas), bet kažkokia logika turi būti. Šitoks – kai sieloje tokia pat sumaištis – aš negaliu grįžti namo.
Kai po pusvalandžio užsikoriau ant vienos atbrailos, esančios už kelių dešimčių metrų nuo lizdo (kiek žemėliau) – saulė jau ėmė slėptis už uolos. Paskutiniai raudoni spinduliai apšvietė plynaukštę, kurią norėjau pamatyti.
Neapsirikau. Ji tupėjo lizde – kaip višta! – o greta stovėjo jis – dar didesnis už ją, dar grobuoniškesnis, dar lenktesniu snapu.
Ar jinai susirado jį po manęs, ar jis buvo visus tuos metus? Ta paskutinė mintis mane sujaudino: jei taip, tai ji jam būdavo neištikima kasdien – iš pradžių atskrisdama ant to medžio, o paskui ir iš tiesų, kaip moteris.
Dabar ji vėl – ir labiausiai – buvo panaši į naminę vištą suglaustais sparnais. Perekšlė.
Nusiėmiau nuo peties šautuvą ir spragtelėjau užraktą.
Skausmas, pažeminimas, neapykanta kunkuliavo manyje: ji drįso pulti mane, kai aš verkiau iš švelnumo, iš meilės jai! Prakeiktas padaras. Ji klauso tik prigimties ir yra abejinga žmogiškiems jausmams. Dabar ji turi savo patiną ir peri savo gyvačiukus, ir aš jai – priešas. Ji man keršija už artumo akimirkas, kurias su manimi patyrė.
Kažkas apsivertė mano galvoje. Visa ta mistika su tarsi paukštyje esančia „siela“ – iš galvos išgaravo. Ji buvo paprasčiausias padaras, kuris – galbūt (ir dėl to dar nebuvau tikras) – mano dėka patirdavo grynai kūnišką malonumą (taip galima paaiškinti jos apsilankymus). Dabar ji turi „šeimą“ – čia, aukštai kalnuose – savų uždavinių, ir jai nusispjaut į mane. Ji norėjo mane užkapoti!
Išgirdus užrakto trakštelėjimą, ji pakėlė galvą, erelis irgi sukluso. Paskutinis saulės spindulys apšvietė aikštelę.
Tą akimirką, nežinau kodėl (aš kaip tik nusitaikiau), – ji staiga atsistojo, suplasnojo sparnais – ir aš apmiriau, apimtas laukinio siaubo. Žaibo greitumu, iš nugaros apšviesta spindulių (sparnų galai degantys), ji nėrė link manęs iš viršaus. Ką ji jautė? Ar ji vėl patyrė neapykantą? Ūmi baimė dėl savo gyvybės, dėl būsimų jauniklių? O galbūt paskutinis meilės protrūkis (ji skrido manęs žudyti ar apkabinti)?
Iššoviau iš abiejų vamzdžių, driokstelėjau iš apačios, nesitaikydamas, įrėmęs šautuvo buožę į pilvą.
Ji, atrodė, iš pradžių nesuprato, kad jau negyva, ir akimirksnį dar kabojo virš manęs, palaikoma sparnų. Paskui nukrito už dvidešimties metrų.
Priėjau, nešinas rūkstančiu šautuvu.
Ji gulėjo ant nugaros: sparnai – išskėsti į šalis. Galva – nusvirus į šoną. Graži.
Iš jos krūtinės sunkėsi kraujas.
– Sakiau, kad myliu tave, – ištariau aš.
Ir, užuot vėl pravirkęs, kaip norėjosi, koja nuspyriau ją nuo uolos žemyn.
Sugrįžau po trijų savaičių – apšepęs, apiplyšęs, purvinas, išalkęs kaip vilkas (paskui sužinojau, kad manęs jau savaitę ieško kalnuose).
Nustebau radęs žmoną lovoje. Ji buvo kažkokia pasikeitus: veido bruožai užaštrėję, nosis ištįsus, primenanti snapą. Pirmąkart ji man buvo graži – tarsi būtų buvus ne ji.
– Kas tau, – pasakiau prisėsdamas: ji man kažką priminė.
– Štai, – nusišypsojo ji kažkaip kaltai, rodydama į krūtinę.
Visa jos krūtinė buvo aptvarstyta.
– Tu…
– Atleisk man.
Daktaras, pasikvietęs mane už durų (iš kur čia daktaras?) paaiškino man, kad Ruta (nejau jos vardas Ruta?) bandė nusižudyti.
– Kaip nusižudyti? Kodėl?
Po savaitės ji užgeso. Prieš mirtį ji man pasakė, spausdama ranką ir sunkiai kvėpuodama (ji atrodė nepažįstama, kažkokia nežemiška):
– Žinau, kad buvau tau našta, bet… – ji nurijo seilę, – aš mylėjau tave.
– Tu mane mylėjai? – nustebau.
– Tu nepastebėjai, – ji pravirko. – Tu manęs nepastebėjai.
– Bet…
– Mano siela…
Tai buvo jos paskutiniai žodžiai.
Ir staiga, sukrėstas, aš supratau, viską supratau.
Epilogas
Prisimenu erelį. Jis stovi, vienišas, prie tuščio lizdo.
Grenoblis,
- IV. 25–1997. V. 12
Valdas Papievis. Eiti (Pabaiga)
2010 m. Nr. 2
Kuo greičiau iš šito miestelio, kuo greičiau susistabdyti mašiną.
…Stovėjo prie turgaus aikštės su prekystaliais, nusėstais dulkių, mojavo ranka, niekas nestojo. Buvo pavakarys, po siestos keliukas atgijo, kiek jis gali atgyti, mašinų pravažiuodavo ne per daugiausia – turistų lankomas, bet vis tiek užkampis, – tačiau atvažiuojant kartais išvysdavo. Ir akimis nulydėdavo. Vėl ėjo, variklio burzgimą išgirdęs gręždavos, ranką pakeldavo. Nežino, kiek laiko šitaip kulniavo, laiko nuovoką buvo praradęs, kol galiausiai – ilgas čiuožtelėjimas šalikelės žvyru. Tai buvo autonamelis, jį vairavęs olandas vos vieną kitą žodį suprato, greta jo sėdėjusi moteris prancūziškai išvis nemokėjo. Bonnieux? A taip, kaip tik vakar aš ten buvau, ne, jūs neklystat, iš tikrųjų šiuo keliuku iki didžiojo plento reikia važiuoti…
Buvo keista sėdėti už stalo mažyčiame kambariuke ir regėti, kaip vaizdai vieni iš kitų skleidžias – lyg už namo langų, pro kuriuos pažvelgęs vis tą patį išvysti, pasaulis bėgti būtų pradėjęs. Vis toj pačioj vietoj liekantis arbatinukas, vis toj pačioj vietoj liekantys du puodukai su arbatos tirščiais ant dugno, vis toj pačioj vietoj liekanti vazelė su gėlėmis, kurių nei prancūziškai, nei lietuviškai pašaukt jis nemoka – kiek mažai augalų aš pažįstu, – ir pro juos slystanti juosta, lyg kas nors ją tai kilstelėdamas, tai nuleisdamas, tai į vieną, tai į kitą pusę pasukdamas trauktų.
– Okay? – trumpam atsisukęs, klausia vairuotojas.
Tai – gyvenimo džiaugsmu trykštantis pusamžis vyras balta kepure, veidrodėlyje mato, kaip po jos snapeliu mėlynose akyse linksmai spirgčioja vyzdžiai. Atsilošęs sėdynėje, vyras švilpaudamas viena ranka vairą sukioja, kitos alkūnę ant praverto lango parėmęs. Atrodo, kad jei kalba nevaržytų, ne švilpautų, bet šnekėtų – šnekėtų be galo: iš visko matosi, kaip labai jam pasišnekėti norėtųs. Jo pakeleivė – žmona, gyvenimo ar šiaip draugė – santūresnė ir uždaresnė. Visą kelią ji, vedžiodama pieštuku, žemėlapį akimis narplios.
– Okay, – atsako.
Po posūkio tiesion nuokalnėn paspaudžia greičio pedalą, paskui atžagaria ranka neatsisukdamas mosteli. Iš nelabai taisyklingos frazės supranta, kad rodo į šaldytuvą – ten esą mineralinio vandens, taip pat rožinio vyno, galįs pasiimti, ko nori.
– Tu dois avoir soif, – tujintis pradeda. – Bien sûr, tout le monde a soif par ce temps-là, – priduria ir atsainiu, ir šiek tiek iškilmingu balsu, lyg kalbėtų ne tik apie troškulį, bet ir apie viso gyvenimo lemtį, nuo kurios nepabėgsi.
Rožinį vyną kasryt gėrė mieste, iš kurio jį pasiėmė Anne, rožinio vyno kartais prisėsdavo išgert ir kaimeliuos, bet gerti rožinį vyną ten ir šitame namelyje ant ratų ne tas pat buvo.
…Atsidarė šaldytuvėlį, prisipylė kone sklidiną taurę, žiūrėjo į ją, sviduliuojančią pradedančioj gesti pavakarės šviesoje. Skysčio paviršių brėžianti linija slysčiojo, atkartodama metronomą, kurio ritmą diktavo kelio reljefas, – tais nežymiais pasvirimais ištikimybę jūros lygio tiesei bylodama, jūros lygio tiesei neištikima būti ji tiesiog negalėjo. Toks gamtos dėsnis, taip jau gamtos sutvarkyta. Matė, kaip aukštyn, žemyn, čia vienon, čia kiton pusėn taurė pasvyra, bet vyno horizontalė vis ta pati lieka. Kartais, kai namukas labiau į šoną pakrypdavo, beveik briauną pasiekdavo, regėdavos, lūš, vynas šliūkštels, bet ne – prisipylė beveik sklidinai, bet ne tiek, kad išsipiltų. Žiūri į tą taurę, bet jos paliesti nedrįsta – kaip kad Anne šį rytą jo sapne atmerktomis akimis, kai jai viskas buvo įmanoma, nuo tilto turėklų atsiplėšt neišdrįso. Ko aš bijau, ko išsigandau, kas mane kausto? Niekas manęs nesapnuoja, aš negaliu atsispirti nuo tilto ir į dangų nuskrieti, bet kas man trukdo šitą taurę pakelti? Gal dėl to, jog kuo ilgiau į ją žiūri, tuo labiau rodos, kad jos aidi rožinė skaidruma – ne tik vynas, bet ir liūdesys viso šio krašto, dar vienai dienai sudiev sakančio. Ir viso pasaulio – kaip didelio laivo, iš dar vienos dienos uosto išplaukiančio. Nei kunigui, nei vyskupui, nė pačiam popiežiui nevalia šitos taurės paliesti. Vos tik kieno pirštai prie jos prisiliestų, ji dužtų, neišgydomam pasauliniam sielvarte visus paskandintų.
Atsargiai.
Perdėtas jausmingumas yra pavojingas.
– Sustokit. Sustokite čia, šitoj sankryžoj.
Moteris nuo žemėlapio atsuka galvą:
– And we?
– This road one, – nežino, taisyklinga ar netaisyklinga anglų kalba pasako.
– Okay here? – klausia vyras.
– Okay.
– Jūs tikras?
– Taip, aš esu tikras.
– Tai gero kelio. Sėkmės.
– Jums taip pat.
Ir nepaliesta rožinio taurė jau nuvažiavus.
Staiga labai gailu jos pasidaro. Lyg būtų nuvažiavus ne taurė, bet galimybė. Dar viena praleista galimybė. Niekad negrįšianti. Ar gyvenime yra galimybių?
Troškulys juo didesnis. Atsisega kuprinę, išsitraukia butelį, geria. Vanduo drungnas, išsivadėjęs. Gerdamas apsidairo.
Tai – svarbi sankryža, joje keletas kelių kertasi, jos ašis – pagrindinis šio departamento plentas, vedantis tiesiai į miestą, kurį jam pervažiuoti ar pereiti reikia, kad pas Anne grįžtų. Po kaimelių, kuriuos šiomis dienomis matė, tas miestelis dabar jau atrodo didelis miestas.
Šįkart ilgai laukti netenka.
Sustoja ūkininkas, namo važiuojantis iš Avinjono. Iki galo tai ne, bet pamėtėti galįs. Buvęs ligoninėj sergančios žmonos aplankyti, ta pačia proga ir apsipirkęs.
– Quelque chose de grave?
– Nieko tokio, – atsako, – krūtinės vėžys, bet laiku pastebėjo.
Iš balso supranta, kad pats nuo savęs ginasi. Ką sakyt, nebežino. Su žmonėmis bendraut pamiršau. Tas maždaug jo amžiaus vyras taip pat žodžio neprataria. Važiuoja tylėdami. Gerai, kad neilgai.
– Man čia sukti reikia.
Dėl tiek ir sėstis galbūt nevertėjo.
Išlipęs ilgai akimis lydi mašiną, šalutiniu keliuku per plačiai išsidriekusius vynuogienojų laukus tolstančią.
Žiūri tol, kol žvilgsny sutirpsta.
Vynuogės atrodo prisirpusios, bet iš tikrųjų dar neprisirpusios.
Vėl stovi, stabdo. Paskui eina, vis atsigręždamas. Palyginti plačiu plentu mašinos greitai važiuoja, pro jį švilpte švilpia, o sunkvežimiams lekiant ir triukšmingus vėjo šuorus atsibloškiant pajunta.
Dabar – mergina ir vaikinas.
Mergina nagus dildosi.
– Mes visad sustojam, – sako vaikinas.
– Ilgai laukėt? – labai išsidažiusi mergina klausia, bet jos balsas visiškai abejingas.
– Teko šiek tiek.
– Taip, – ji atsidūsta, lyg pati būtų pavargus stabdyti. – Vis išgirsti, kad kas nors atsitiko. Paima savo nelaimei. Žmonės prisiklauso istorijų ir paskui bijo. Bet mes visad sustojam, – pakartoja draugo žodžius.
Sužadėtiniai. Dar neprasidėjo, bet viskas nuspręsta. Nežinomybės skleidžiamo nerimo jau nebelikę. Atsipalaiduoti gali. Vienas nuo kito pavargt dar nespėję, bet iš ateities atsiverčiančio nuovargio šešėlį jauti.
– Šį vakarą labai graži šviesa, – žvilgtelėjusi pro šoninį langą, sako mergina.
– Poetė gi atsirado… Ir baik vienąkart nagus dildyt, – sako vaikinas.
– Kas tau darbo, – mergina sako.
– Tu žinai, kad mane tai nervina. Mane tu nervini tyčia.
– Taip, aš žinau, kad tave nervinu, pačiu savo buvimu nervinu, – mergina sako ir toliau nagus dildosi.
Kartais akis į kelią pakeldama.
– Per greitai važiuoji.
– Ne tavo reikalas, dildais nagus, tai ir dildykis. Kol iki gyvuonies nusidildysi.
O gal visai ne sužadėtiniai, ką tu žinai?
Gal neseniai vedę?
Arba įsimylėjėliai, vienas kito kantrybę bandantys?
Pasijaučia nejaukiai, jie, atrodo, nejaukumo nejaučia.
– Kas tos fanerinės išpjovos, vis pakeliui šmėkštelinčios, kam jų čia tiek prismaigstyta? – klausia. Nuspėja, bet vis tiek klausia. Kad ką nors pasakytų.
– Tai – jis, – mergina atžagariu nykščiu mosteli. – Jis irgi vienądien taip užsimuš. Mane irgi užmuš. Mes abu taip užsimušim.
– Kvaiša.
Kurį laiką važiuoja tylėdami. Jis vėl nebežino, ką pasakyti. Jaučia, kad reikėtų ką nors pasakyti, tačiau nesugalvoja ką.
– Jie šitaip avarijų vietas pradėjo žymėti, – atsidarydama rankinę ir į jos kišenėlę dildelę įkišdama mergina sako. – Viena faneros išpjova – vienas užsimušęs. Dvi – du užsimušę. Čia labai daug užsimuša. Vienas mūsų draugas užsimušė. Paryčiais iš šokių grįždamas. Ir savo draugę užmušė. Savaitgalių paryčiais šitame kelyje labai daug prisigėrusių.
Pamano, kad žodis užsimušti baisesnis nei žūti. Todėl ir sako užsimušti, ne žūti. Tyčia. vos juntamai pasimėgaudama.
Labai ilgu lanku išriestas posūkis, plentas šiek tiek pakrypęs, tuo ilgu vingiu sukantis rodos, kad visas pasaulis truputį pasvyra. Daugybė raudonų rodyklių ant baltos apsauginės juostos liejas į vieną ilgą raudoną rodyklę.
– Jums iki kur reikia?
Tokią ilgą, kad, atrodo, niekada nesibaigs. Ir kad – akimirksnis, dar vienas akimirksnis, ir pamažu linkstanti taurė pakryps tiek, kad ten, namely ant ratų, nelūžusi linija dabar jau tikrai lūš, ir viso šio vakaro liūdesį sugėręs rožinis vynas…
– Kas jums?
…šliūkštels, pasaulinio sielvarto bangomis…
Rusvaplaukė garbanota mergina į jį atsisukusi.
– Ne, ne.
Nieko tokio.
– Tikrai?
– Tikrai.
– Jūs esate tikras?
– Taip, aš esu tikras.
Nusigręžia.
– Jums iki kur reikia? – į priekin bėgantį plentą žiūrėdama klausia.
Pasako.
– Gaila, ne pakeliui. Mes į kitą pusę važiuojam. Bet jums nebedaug liks.
– Susuk, – paprašo vaikinas.
Mergina atidaro daiktinę, išima tabako ir popieriaus pakelius, atplėšia plonytį lapelį, ant jo nutiesia tabako takelį, suka, liežuviu paseilina ir suklijuoja.
Atidaręs langą, prisidega.
Tada pati sau sukasi.
Jei jau taip, tai ir jis.
Dabar visi trys rūko, nors skersvėjis, mašina pilna dūmų.
– Nepamiršk, kad mums pinigų išsitraukt reikia, – pasimačius miesteliui, mergina sako.
– Tau tik pinigai rūpi, – sako vaikinas.
Jo draugė nieko į tai neatsako.
Jį išleidžia prie banko.
Tas, kuris apsistojęs pas Anne, – kai pasiteiraus, pasakys. Pabels į vartus ar patrauks grandinėlę, nuo varpelio nutįsusią. Kas? Tas, kuris apsistojęs pas Anne. Bastydamasis šio svetimo krašto keliais, metrikų knygose įrašytą vardą jis kažkur bus pametęs, o jei ne pametęs, tai bastantis šio svetimo krašto keliais, iki baltumo giedras dangus bus išblukinęs rašalą – jei atsiverstų pasą, pamatytų, kad jame Provanso saulės sanskritu įrašyta: tas, kuris apsistojęs pas Anne. Su įžambiai tą įrašą perbraukiančiom raudonom raidėm – laikinai. Atsiliepdamas į Anne skelbimą, tą antspaudą jis pats ir uždėjo.
Kas mūsų gyvenimuose nelaikinai?
Ligi šiol rodėsi, kad nelaikinai – tiktai vardas.
Mašinai į kalną su stačiomis uolomis vingiais sukantis, pajunta širdyje veriantis šulinį – su daugybe vieni iš kitų žemyn smingančių rentinių. Girdi, kaip to bedugnio šulinio apačion daužydamasis tuščias kibiras krinta.
– Iš matymo atpažinau, jūs gyvenat pas Anne? Pas Anne, kuri keliuku nusileidus…
– Taip, aš savaitei apsistojęs pas Anne. Pas Anne, kuri už fontano keliuku…
– Kodėl pėsčiomis? Neturit mašinos? Jūs čia – be mašinos?
– Be mašinos. Traukiniu atvažiavau. Mašinos aš neturiu.
– Blogai čia be mašinos. Autobusų beveik nebelikę.
– Žinau. Bet aš nė vairuoti nemoku.
– Nemokat vairuoti?
– Nemoku.
Gal jo pase šalia to, kuris apsistojęs pas Anne, jau įrašytas ir tas, kuris vairuoti nemoka?
– Kodėl?
– Bijau.
Krypstantis plentas, labai ilga raudona rodyklė. Į bedugnio šulinio rentinius daužydamasis kibiras krinta.
– Nesigailite, čia atostogaut atvažiavęs? Daugumai gi Viduržemio jūros būtinai reikia.
– Neatostogauju aš čia, dirbu. Žurnalistas, redakcija komandiruotėn pasiuntė.
– Šiaip jau vasarom čia tik poilsiaut atvažiuoja. Kokiam laikraščiui dirbat?
– Vienam Lietuvos laikraščiui. Straipsnį apie gaisrus parašyti turiu.
– Straipsnį apie mūsų gaisrus? Ir Lietuvai tai įdomu?
– Ką aš žinau. Jei pasiuntė, gal įdomu.
– Jūs – pirmas lietuvis, kurį sutinku.
– Mūsų mažai…
Nebesulaikomas ritinys su paleista rankena sukasi, grandinė vyniojas, tuščias kibiras aidais smilkiniuos daužos.
– Anądien aikštėje sutikau keistą moterį. Labai prakaulaus veido…
– Mačiau. Aš krautuvėlėje dirbu. Krepšius jai padėjot panešti.
– Labai pyko, kad dar tik vidurdienis, o duonos nebėr.
– Vasarą sunku užsakyti – tai trūksta, tai lieka.
– Gražu čia, turbūt daug žmonių, išperka?
– Kaip kada. Todėl ir sunku užsakyti.
– Ta moteris – dailininkė?
– Nežinau. Kalba…
Sako, artiste.
– Do?
Mašina prieš fontaną sustoja. Restoranėlio girliandos dar neuždegtos. Nė žvakės. Pro pravertą langą girdi, kaip čiurkšlėmis krinta ir teška fontano vanduo.
– Do.
Dorothée.
Bet visi ją vadina Do.
Nuo lėtai besisukančio rato – malūno nebėr, likęs tik ratas – paskutinis stiklo karoliukas nukrinta.
Nė pavėluotai mostelt ranka nepakyla.
Ne žemyn provėžų išduobtu keliuku leidžiasi, o akmenimis grįsta gatvele kyla. Pro arką, kaip aną vidurdienį nešdamas krepšius su kačių maisto dėžutėmis, pralenda, laipteliais lipa. Kita gatvelė, už posūkio ji palei skardį nutįsta. Grindinys pasibaigęs, dulkinas takas, nuo to skardžio labai platus vaizdas atsiveria. Ir Anne vila matosi. Tarsi žemėtvarkininkų nupieštoj schemoj. Palei tujų alėją vakaro šviesoje mėlynuoja baseinas. Anne buvo teisi. Jeigu jo vietoj dabar stovėtų kitas žmogus, o jis apačioj, jos sode, būtų ir nusimaudyt susimanytų, galėtų maudytis nuogas – tam kitam žmogui jis tebūtų mažas taškelis. Nė nesuprastų, vyras ar moteris.
Ima skalyti šunys. Labai daug šunų skalija. Skalijimas per visas, kiek užmatai, erdves aidi. Iš to kaimelio, kuris šiek tiek kairiau nuo Caseneuve, apie kurį prieš daug metų Pierre sukūrė eilėraštį. Turbūt tokį pat gražų kaip šis vasaros vakaras. O paskui perskaitė, prieš jiems sėdantis už mėlyno stalo. Su rulete. Tada Anne jauna buvo. Ir jos šukuosena į akis niekam nekrito. Tokia tais laikais buvo mada. Bando įsivaizduoti jos veidą. Anuomet. Ar Pierre ją atpažintų?
Ramiau būti negali, ji telefonu sako, tik netoliese yra kaimas, kuriame žmogus turi šunyną. Kai šeria, labai garsiai loja. O slėnis labai aidus. Kiekvieną vakarą aštuntą valandą šeria. Bet neilgai trunka. Pusvalandis, ir vėl – kaip Dievo ausy.
Lyg šiandien prisimena, taip jinai ir pasakė – kaip Dievo ausy.
Bažnyčios varpas aštuonis kartus nuaidėjęs, šunys skalyt pradėję. Net jei nebūtų varpo išgirdęs, žinotų – aštuonios, gal kiek po aštuonių. Kadangi labai gerai prisimena aną pokalbį telefonu, jis dar Paryžiuj. Ne toks vėlus vakaras, bet jau tamsu, lyja lietus, atrodo, kad lietus nelyti niekur negali. Atrodo, kad lietus visame pasaulyje lyja.
Kaip kad dabar regis, jog visam pasauly – giedra. Ir kad ši giedra niekada nesibaigs.
…Žino, aštuonios, kiek po aštuonių – lygu žino, jog dabar sėdi už stalo. Ir geria aperityvą. Martinį, portą, armanjaką, gal viskį. Prieš tai įjungusios automatinį laistytuvą.
Anne kiemo iš čia nesimato, jį užstoja nuožulnus čerpių stogas, bet jis tikras, kad dabar sėdi už joms dviem per didelio stalo ir geria vakaro aperityvą. Beveik negeria. Pakeltus stiklus lūpomis tiktai paliečia, atgal stato, tyli. Galbūt rūko. Tikriausiai rūko. Labai stingliam ore dūmai beveik nesisklaido. Jei į taures buvo įsidėjusios ledo, jis jau ištirpęs.
Kartais žinai, nes prisimeni, net norėdamas užmiršt negali.
Kartais žinai, nors nematai.
Ir apie save jis dabar šį tą žino. Kartais nieko nežino, o dabar kai ką žino. Žino, kad tiek skubėjęs, mašinas pamišėliškai gaudęs – kad tik greičiau, pro Do vartus nesustojęs praeis. Kaip galėjo pamiršt Anne sakius, jog vienintelis gyvasties ženklas – lempa, kurią vakarais ji įžiebia ir kurią lipdamas ar leisdamasis nuo uolų pamatai?
Ir jam ima rodytis, kad kol neįžiebta lempa, Do iš viso nėra. Kad kol neįžiebta lempa, ji ne tik iš kaimelio, bet ir iš tų savo griuvėsių pradingus. Ir kad tik iš įžiebtos lempos šviesos suprasti gali, jog iš tolimų, tik jai vienai pažįstamų pasaulių sugrįžus.
Kaip laumė.
Lyg dienos šviesa ją sudildytų, o tamsa atgal sugrąžintų.
Taip, vos ją pamatė, iškart tarė sau – laumė.
Kaip šiandien prisimena.
Pavojinga, vėl parašyta, bet šitam krašte jau tiek šitokių užrašų matė, kad į juos dėmesio nebekreipia. Iš pradžių kopia laipteliais, laiptelių paskui nebelieka, slidžiais akmenimis lipa. Kartais prasilenkia su žmonėmis, atsargiai žemyn besileidžiančiais. Uolos stačios ir aukštos, sukies ir sukies ratais.
Ir dabar jau nebe sklandytuvas, o paukščio skrydis. Labai, labai aukštai pakilt galinčio. Į visas puses atviri dangūs, kurie dabar aplink tave sukas. Dar iš vienos dienos uosto išplaukiantis laivas saulėlydžio šviesoje tirpsta, vakaruos nuožulnia plokštuma slysta. Į naktį krypstančio vakaro varpo šerdis labai pamažu svyra, bet kai vario gaubtą palies, dūžis nenuaidės. Prie jo prisilies taip pat tyliai ir švelniai, kaip vienos su kitomis susiliečia blakstienos, kai po ilgos dienos pavargęs nejučiomis nuskęsti į miegą.
Jau nusileidusios saulės kibirkštims gęstant, eis aplinkui šio krašto žemėlapį su rodyklėm, ant akmeninio cokolio atverstą. Su viena po kitos rodyklėm savo žvilgsnį tapatindamas sakys sau: aš ten buvau, aš buvau ten, ir ten aš buvau. Markizo de Sado kaimelis, Bonnieux, Provanso Venecija… Erdvės atrodys neaprėpiamos, keliai – begaliniai, ir kaip aš tiek nueiti galėjau? Eidamas vien todėl, kad tik eičiau. Eidamas, nes sustot negaliu. Eidamas, nes tas begalinis ėjimas – mano namai, vienintelis prieglobstis, kuris man dar liko. Kol pasivijo mintis, kad dabar jau einu ne vien dėl to, kad tik eičiau. Kol supratau, kad nepabėgsiu. Kad vis tiek…
Ir tada – kad tik greičiau.
Do.
Laipteliais apačion lipa, pamatęs įžiebtą šviesą sustoja. Ilgai į ją žiūri.
Smilkteli: gal visuos pasaulio kraštuos kiekvienas kaimas savo pamišėlį turi? Kaimo pamišėliu tapt labai lengva – tik būk vos vos nepanašus į kitus. Būti su kitais ir sykiu būti šiek tiek kitokiam – labai pavojinga.
Regi ją.
Jos plaukai iš kumštelin susukto kuodo ištrūkę, nors vėjo nėra, jie plačiai išsidriekę, jos plaukams už nugaros nelyg povo uodegai skleidžiantis, ji per lyną, tarp dviejų uolų įtemptą, eina. Nuo raudonų saulėlydžio žiežirbų akiračiams pleišėjant, ta povo uodega, rodosi, dega. Vietoj Wong Kar-Way muzikos girdi, kaip dvidešimt kačių kniaukia. Jų kniaukimas lyg iš proto einančių erdvių muzika skamba.
Tik būk bent vos vos nepanašus į kitus, ir žmonės apie tave pamišėlio legendą sukurs. Net žmonėms, kuriems pavyksta suaugti, pasakų reikia. Bet ir tie, kurie kaip tu nežino, ką reiškia suaugti, jas susikuria. Tie, kuriems pavyksta suaugti, pasakas kuria todėl, jog negali atleisti, kad kas nors kitoks gali būti. Tie, kuriems kaip tau nepavyksta suaugti, – todėl, kad gražu. Suaugusieji kitokių bijo, tokie kaip tu – pavydi, kad drįsta leisti sau prabangą būti kitokiais.
Todėl taip ir yra.
Jie sako: dešimt, gal dvidešimt kačių, o tu pridedi – iš proto einančių erdvių kniaukimo simfonija. Jie sako: ištisas dienas nesirodo, o tu pridedi: po tolimus, tik jai vienai pažįstamus pasaulius klajoja. Jie sako: griuvėsiuose tūno, o tu ją matai lynu, tarp dviejų uolų įtemptu, degančiais plaukais žengiančią.
Do – kaip dūžtantis ratilas nubanguoja, kai stovi nedrįsdamas rankos pakelti. Do – tai surūdijęs o raidės formos žiedas, kurį į save patraukti turėtum, kad vartai atsidarytų. Kai, nuskambėjus varpeliui, ji paklaus kas? O tu pasakysi: tas, kuris apsistojęs pas Anne. Toks šiame krašte tavo vardas.
Bet jis stovi prie vartų ir varpelio grandinėlės paliesti nedrįsta. Dabar jo galvoje iš dešimčių tomų žodyno su šimtais tūkstančių žodžių telikęs vienas vienintelis.
Grandinėlę patrauki, varpelis sutilindžiuoja.
– Kas?
– Tas, kuris gyvena pas Anne.
Ir dešimtys tomų užsiverčia, tau palieka vienui vieną žodį, kurį, nusileidęs dulkėtu taku palei skardį, jau eidamas akmenimis grįsta gatvele girdi skambant.
Prabangaus restoranėlio terasoj du vyrai ir viena moteris vyną tebegurkšnoja. Bet ir ant tuščių staliukų uždegtos žvakės. Vėjo nėra, jos labai ramiai dega.
Išdavystė.
Tai būtų buvusi išdavystė.
Negaliu, jai nepasakęs.
Negalėjau, jai nepasakęs.
Toldamas girdi, kaip čiurkšlėmis krinta ir teška fontano vanduo. Paskui nebegirdi.
Labai tamsu, nieko nemato. Bet Anne paskolintos lempos iš kuprinės netraukia.
– Pas moterį, griuvėsiuos gyvenančią, eisiu, – patylėjęs ištars, kai kitądien truputį nustebs:
– Šį vakarą taip anksti grįžote… niekada taip anksti nepareinate…
Pasakys, kad būtų pasakęs. Nors niekada nesupras, kodėl rodės, jog pasakyti būtinai turi. Privalo.
– Pas ją, į griuvėsius?
– Taip, pas ją, į griuvėsius. Kai buvom susitikę, pakvietė.
– Pakvietė?
– Sakė, užeik, jeigu eisi prošal.
– Paprastai ji nieko nekviečia. Iš kaimelio mažai kas pas ją buvęs…
Ir vėl apie aukštus stiebus gėlių, kurių jis nepažįsta – kiek mažai augalų aš pažįstu, mažas kauptukas atsargiai ima strykčiot. Kad siauriau užkabintų, kampu jį palenkia. Elizabeth sėdi šezlonge, šis ant terasos krašto į kalnų pusę pasuktas, ji nugara į juos sėdi. Ar girdi? Tikriausiai negirdi – per toli, kad girdėtų. Ten, kur ji sėdi, – šviesa, čia, kur juodu, – šešėlis. Į ją žvelgiant atrodo, jog ji tokia tolima, kad nei su Anne, nei su vila, nei su juo nieko bendra neturi. Lyg kilstelėjusio ir iškart nurimusio vėjo su visu šezlongu ir kiek palinkusiu skėčiu iš kažkur atpūsta būtų. Sako sau: Anne dar niekada jos nėra mačius, ravėdama nė nepastebėjo, kad jos terason vėjas kažką bus atpūtęs. Tarsi nužydėjusią pienę, kurios pūkeliai netrukus į saulės išdegtą pievą nukris ir joje be pėdsako dings. Ir ji nė įtart neįtars, kad, be jųdviejų, šiame sode dar vieno žmogaus šį vakarą būta. Niekada nesužinos. Jeigu jis nepasakys.
– Man patinka ravėti, vienintelis darbas, kurį mėgstu – ravėti, – jausdama, kad tebestovi, vėl nuo žemės akis į jį atsuka. Jos žvilgsnis link jo įkypa linija tartum lėtai tįstanti strėlė kyla.
– Seniai jos nemačiau, – stodamasi, paskui brūkštelėdama per žemėtus kelius taria. – Net nežinau, kaip dabar ji atrodo.
Paima laistytuvą, prie čiaupo eina, prisipylusi vandens grįžta.
– Ką gi, keliaukit, – šviežiai išpurentą žemę apliedama sako. Tarsi motina, nepastebimai suaugusį sūnų į laivą tolimon kelionėn palydinti.
– Bet gal prieš tai aperityvo su mumis išgerti norėtumėt? Viskio, raudono ar balto martinio, pastiso?..
Kiek mokėdamas mandagiau atsisako.
– Elizabeth! – toldamas girdi.
Kažkodėl rodosi, kad Elizabeth neatsigręžė. Kaip sėdėjo nusisukusi, taip tebesėdi.
Jis irgi neatsisuka pasižiūrėt, ar atsisuko. Norėtų, kad atsisukus nebūtų. Jam taip gražiau.
Kodėl pasakė keliaukit? – Kai pradės temti, kopdamas keliuku savęs klaus, prisiminęs, kaip jos pirštai per piktžoles strykčioja. Labai ilgi pirštai, tarsi pianistės. Sakytum, tarp gėlių ir žolių pabirusių klavišų būtų ieškojus. Paskui – vanduo. Per laistytuvo galvutę plonytėmis srovelėmis trykštantis. Kai vandens vis mažiau lieka, laistytuvą ji tolydžio įstrižiau lenkia.
Kylant šlaitu pasidingoja, kad ir visas šis vakaras nuožulniai pasviręs. Tarsi nuo Anne atsigaubiantis liūdesys kompaso ašį nežymiai būtų pakreipęs. Ir pasaulio šalys truputį būtų palinkusios. It pamirštos palaistyti gėlės. Betgi jinai jas palaistė…
Kodėl pasakė keliaukit, ne eikit?
Lyg nuo vilos iki griuvėsių vingiuotais šio krašto keliais eiti reikėtų dešimtis ar šimtus kilometrų.
– Kas?
– Tas, kuris apsistojęs pas Anne.
– Vis dėlto atėjai?
– Atėjau. Sakėt, užeik, jeigu eisi prošal.
– Pro šalį ėjai?
– Ne visai.
– Gerai jau, gerai.
Užrakina vartus.
– Atsargiai, šviesos čia nėra.
Laipteliais įkandin jos lipa, į kairę suka, vėl apačion lipa, paskui siauru akmeniniu koridorium eina. Atidaro duris.
Tik iš lauko atrodo – griuvėsiai. Visai ne griuvėsiai. Jos namai pusiau į uolą įaugę. Uoloj išskobti. Tarsi lapės ola, kuri iš tamsos nyra ir šioje dirbtuvėje plačiu langu į kalnus atsiveria. Virš kalnų nusileidusios saulės šviesa tamsėjančiame danguje raudonom pleišenom žerplėja. Prisimena uodegas lapių, vienos per kitas uolom šokinėjančių. Kai tas vyrukas jį vežė.
– Saulė šį vakarą labai gražiai nusileido.
– Poetas?
– Ne, ne poetas. – Bet žurnalisto, apie Provanso gaisrus rašančio, legendos jai pasakot nedrįsta. O gal nenori. Labiau nenori. Nėra jokio reikalo. Tai būtų tuščia.
– Tai kas?
Nežino, ką atsakyti. Paskui netikėtai sau taria:
– Nepažįstamų pasaulio kraštų atradėjas.
– Pasauly yra kraštų, kuriuos tu pažįsti? Papasakok man apie juos…
– Bet prieš tai jūs papasakokit man apie tuos, kurių mes, paprasti mirtingieji, niekada neregėjom. Ir kurių niekada nepažinsim.
– Jie taip apie mane kalba?
– Jie taip apie jus kalba.
– Visi mano pasauliai štai čia, kitų pasaulių aš neturiu.
– Jų labai daug.
– Daug. Tiek daug, kad nuo jų pabėgt negaliu. Nuo vienų pabėgu, pasigauna kiti. Net tie, kurie nutapyti prieš dešimtis metų.
– Prisimenat Anne? Ir žaidimus už mėlyno stalo?
– Prisimenu Anne. Ir žaidimus už mėlyno stalo. Tolimi tai laikai. Pierre, Serge dar gyvi buvo.
– Sakė, seniai jūsų nematė.
– Aš irgi jos seniai nemačiau.
– Sakė, nežino, kaip dabar jūs atrodot.
– Ir aš nežinau, kaip dabar ji atrodo.
Temsta, bet lempos nežiebia.
– Gal išgert ko norėtum?
– Nebent rožinio vyno. Jei turit.
– Visada rožinio vyno turiu.
– Ačiū. O jūs?
– Nuo rožinio vyno aš jau pavargus. Nuo daug dalykų aš jau pavargus…
– Tai kam jis pas jus? Rožinis vynas.
– Tu irgi manai, kad niekas pas mane neateina?
– Aš nežinau. Atrodo, kad apie jus niekas nieko tikra nežino.
– Vis dėlto tu įdomus. Tu kalbi taip, lyg pasauly būtų kraštų, kuriuos tu pažįsti. Ir lyg pasauly būtų žmonių, apie kuriuos ką nors tikra pasakyti galėtum.
Kurį laiką tyli. Paskui taria:
– … Žinote, retkarčiais pamanau, kad žodžiai tiktai klaidina. Kad šnekėtis visai nereikėtų. Kad kalba – tai atvirkštinė simetrija. Iš tikrųjų pasauly nėra kraštų, kuriuos aš pažinčiau, nė žmonių, apie kuriuos ką nors tikra pasakyti galėčiau. Aš tik einu. Einu ir einu.
Ir pats sau priduria: prieš mane verčiantis puslapiams knygos, kurios rašmenų aš nepažįstu.
– Ne tik poetas? Ir filosofas?
– Koks aš ten filosofas, tai jūs…
– Tu taip sakai.
– Aš taip sakau.
Akyse mato, kaip ant mėlyno stalo sukas ruletė. Lyg vilkeliu iš anų laikų atsisukusi būtų. Šis jųdviejų pokalbis – irgi žaidimas, abiem nejučiom žaisti pradėtas. Tęsinys anų, žaistų prieš dešimtis metų. Žodžių žaidimas, tais žodžiais ir dangstantis, ir retkarčiais atsidengiant. Slėpynės ir gaudynės vienu metu.
Ant palangės tarp dažų dėžučių, pilnų, pradėtų ir tuščių, susirietus katė. Po stalu pastebi antrą, paskui – dar vieną.
– Kur kitos katės?
– Jie taip apie mane kalba?
– Jie taip apie jus kalba.
– Ką dar apie mane kalba?
– Nežinau, tik kelios dienos kaip čia. Bet jūs pati žinote, ką apie jus kalba.
– Iš kur žinai, kad žinau?
Ant labai plataus lango palangės teptukų kotai, iš dėžučių pasvirai kyšantys, jam primena stiebus gėlių, kurias Anne šįvakar ravėjo. Tarsi būtų gėlynas bežiedžių gėlių, ilgame lovelyje vienos įkandin kitų susodintų. Lygu levandos Anne terasą kraštuoja, lygu šie įvairiais kampais pasvirę teptukai – didelį sodą, kuris už jų skleidžiasi. Taip, ši dirbtuvė jam primena sodą, prieblandon pamažu grimztantį. Kiek rachitišką sodą, jame tiek visko prigrūsta.
– Kodėl sakėt užeik, jeigu eisi prošal?
– Tavo veidas man įdomus, jį nupiešti norėčiau.
– Įdomus? Mano veidas? Kuo jis jums įdomus?
– Nežinau, kuo jis man įdomus. Bet vos tave pamačiau, tariau sau, šį veidą nupiešti norėčiau.
Balsu to nepasako – apytamsy jos pačios veidas su kasele, tartum gyvatėlė iš standžiai susukto kuodelio pakaušy išsineriančia, jam panašus į nespėtą iššifruot pergamentą, tuoj sutrupėsiantį, į dulkes subirsiantį, dūmais išskysiantį, kapuos niekada nebeįminsimas paslaptis nusinešiantį. Dar akimirksnis, ir…
– Gal šviesą uždegti reikėtų?
– Tavo veidas turi prieblandoj skęsti.
Jų abiejų veidai dabar prieblandoj skęsta. Ir trečias – kurio jis nemato, kuris ant jos kelių, kurį ji dar tik piešia. Dar nenupieštas, o jau skęsti pradėjęs.
Kai po kelerių metų netyčia užtiks ir žiūrės į savo veidus, jos dabar piešiamus, šitas vakaras jam atrodys tikresnis, negu dabar. Nors pats sau tikras nei dabar, nei tada, nei niekada jis neatrodys. Kai po kelerių metų žiūrės į jos nupieštus savo veidus, tarp senų popierių vienądien atsitiktinai surastus, žmogus, šiuo metu štai jos piešiamas, jam regėsis dar tolimesnis, negu mėnulis per pilnatį, kai šis taip priartėja, jog visi krateriai, plynės matosi, lyg būtų pieštuku aprėžtos ir angliuku gelsvai rausvame fone papilkintos. Bet tai bus po kelerių metų, to kol kas jis nežino. Vilkiukas kol kas ne atgal, vilkiukas kol kas pirmyn sukasi.
Argi tikrai tik trys katės?
Akimis ieško kitų, o pamato šunytį. Tas šunytis labai mažas, sustiręs, nušiuręs. Prie lovos ant nubrizgusio kilimėlio guli. Negali būti, kad juo nesirūpintų, turbūt tokia veislė. Ir taip ramiai tyso, tartum jo nė nebūtų. Gal todėl tik dabar jį ir pamatė? Ir gal dėl to apie kates visi kalba, o apie jį nekalba niekas? Kates iš vaizduotės daugiklių padaugina, o jį iki nulio sutraukia.
Jam irgi norėtųs…
– Gali ramiai pasėdėt? Galvos nesukiot? – klausia iš krūvos traukdama kitą standaus popieriaus lakštą. Ir sako: – Iš tikrųjų ne jos tie namai. Iš tikrųjų mes juos pastatėm – aš ir Serge. Serge buvo statybininkas, visų galų meistras – mūrininkas, tinkuotojas, dažytojas, kas tiktai nori. Viską mokėjo daryti. Ir viską darė gerai. Rankas iš tėvo buvo paveldėjęs. Ir iš senelio. Statytojai. Visa jų giminė buvo statytojai. Ar žinai, ką reiškia statytojas?
– Žinau.
– Iš tiesų tai nežinai. O gal ir esi vienas tų, kurie žino. Tavęs nepažįstu. Tačiau jaučiu, kad galėtum žinoti. Bet tiek to.
– Aukštyn kylantis šumerų dantiraštis?
– Kodėl staiga kalbi apie šumerų dantiraštį?
– Nežinau. Bet tiek to.
Kurį laiką tyli, abu. Jam įdomu būtų matyti, kaip jo antras veidas ant jos kelių ryškėja. Tačiau nemato. Nematė ir pirmojo. Kuris šalia jos ana va ten užverstas guli.
– O aš kaip dabar tavo veidą paišau, taip anuomet visus ano namo planus nubraižiau. Pierre paprašyta. Daugiau tarp mūsų nieko nebuvo. Pierre tik paprašė, Dorothée, sako, nubraižyk man mano namo planus. Ir aš nubraižiau. Sugalvojau tą vilą, kurioje tu dabar pas Anne laikinai apsistojęs. Aš braižiau, o Serge statė. Kartais aš jam irgi padėdavau. Jis buvo pripratęs. O aš grįždavau nejausdama rankų. Kaip šiandien prisimenu.
Sodas vis labiau tamson skęsta.
Kaip ji dar gali matyti?
Gal per daugel dešimtmečių šituos griuvėsiuos jos vyzdžiai prie tirštėjančios prieblandos prisitaikyt išmoko?
Prisimena, Paryžiuj yra didelis pastatas, kurio langai, saulei plieskiantis, merkiasi, jai tirpstant, tolydžio labiau atsidaro.
Atrodo, visų mūsų vyzdžiai, šviesai stiprėjant, siaurėja, šviesai silpnėjant, vis plačiau verias?
Tačiau ji ir tamsoj išmokus matyti.
Pats jis vis menkiau mato.
Bet jis nepaišo.
Tai ji paišo. Dabar jau antrą portretą. Ir sako:
– Tengi nieko nebuvo. Ten tik piemenų trobikė stovėjo. O kas yra aplink ją, mūsų su Serge pastatyta. Taip, kartais kitų meistrų pasikviesdavo. Ir talkas rengdavom. Bet daugiausia tai…
Ir sodą aš sugalvojau. Pierre vieną dieną – vila jau beveik baigta buvo – paprašė, Dorothée, sako, nubraižyk, ką ir kur mano sode sodinti. Ir aš nubraižiau. Tik vėliau sodininką jis pasisamdė. Bet kai kas ten ir mano rankom sodinta. Daug kas ten mano rankom sodinta…
Tą sodininką ji tebelaiko. Kai Pierre jį pasamdė, jis buvo dar jaunas vaikinas. Dabar jau pusamžis vyras. Kartais matau – keliuku link jos vilos važiuoja. Dulkės kyla, Citroënas krypuoja, jis į jos sodą važiuoja. Kiek kartų sakiau, Pierre, reikėtų sutvarkyti keliuką. Bet jis atidėliojo. Vis svarbesnių reikalų atsirasdavo.
O pati ji nei anksčiau, nei dabar nieko nedaro. Po jo mirties viskas sustojo. Kaip buvo, taip liko.
…Prisimenu, kaip su juo gerdavom vakaro aperityvą. Su tuo sodininku. Kai baigdavom dirbti, Anne visuomet klausdavo – gal ko nors išgerti norėtumėt? Pastiso, martinio, gal viskio? Ir mes atsakydavom – su malonumu. Pastisą visada gerdavom. Pastisas – gaivina. Namo jis neskubėdavo, tada vedęs nebuvo. Dabar kartais matau, važiuoja dar su vienu žmogum. Dulkės kyla, Citroënas krypuoja, juodu link Anne vilos važiuoja. Manau, kad tas kitas žmogus – jo sūnus. Vežasi, kad padėtų. Kaip aš jam padėdavau. Sūnui turėtų būti tiek metų, kiek jam anais laikais buvo. Gal ir daugiau.
Tujų alėją irgi aš sumaniau. Tai buvo vėliau, kai jie baseiną išsikasė. Pasakiau, Pierre, iš tos pusės, kur pro jūsų vilą prasukęs, toliau leidžias keliukas, labai atvira palei baseiną. Reikėtų pasodinti tujų alėją. Ir jis pasodino. Kad užaugtų, prireikė laiko. Matai, kokia dabar siena?
Bet, pasakiau, Pierre, ant krašto terasos, nuo kurios skleidžias vaizdas į slėnį ir kalnus, jokio medžio, nė krūmo sodinti negalima. Levandų juosta apkraštuoti pakaks. Taip jis ir padarė. Levandos dabar tenai auga. Nuo terasos labai platus, gražus vaizdas atsiveria.
…Ir dailininkė, ir skulptorė, ir architektė, ir dar kas tik norit.
– Taip, nuo terasos labai platus, gražus vaizdas atsiveria. Bet iš kur žinot, kad ten auga tiktai levandos? Kad nieko daugiau nepasodino? Ir kad išvis niekas ten nepasikeitę?
– Tikrai, labai seniai ten buvau. Nuo uolų jos terasos nesimato – tiktai baseinas. Terasą čerpių stogas užstoja. Tačiau aš žinau. Tikrai žinau. Kadangi ji nieko keisti nedrįsta. Niekada neišdrįs.
Kurį laiką tylėdama piešia. Ar spės? Jos pačios veido kontūrai vos tesilaiko – tarsi voratinklio siūlai, kuriuos vėjas netrukus suplėšys. Betgi vėjo tai nėr… Taip, vėjo nėra, tačiau viskas truputį siūbuoja. Galbūt pasauly yra kraštų, kuriuose ir be vėjo viskas truputį siūbuoja?
– Bet ji sudegins, – sako imdama kitą lapą. – Vis tiek sudegins.
– Ką sudegins?
– Namą sudegins. Ir viską sudegins.
Bijo to.
Bet sudegins.
Pasąmoningai nori sudegint.
Vilkeliu sukusis ruletė sustoja.
Ką pasakyt, nebežino.
Bet jaučia, kad šįkart ir nereikia nieko sakyti.
– Vienąkart jau vos nesudegino, – tęsia – nepastebėjusi, kad vilkiukas suktis nustojo. Gali būti, kad išvis nepajuto, jog sukos. Bet tikriausiai pajuto. Ir jis jai tebesisuka. Sustojo tik jam.
– Vienąkart jau vos nesudegino, – pakartoja, o gal tik jam pasirodo, kad pakartojo. Gal jos ištarti žodžiai ataidu jo ausų būgnelius antrą kartą suvirpino?
Nežino. Vis mažiau žino. Jam rodosi, kad kuo toliau pasakoja, tuo mažiau žino. Tuoj nebežinos nieko.
– Einu keliuku, matau, dulkės kyla. Niekas nepravažiavo, vėjo nėra, o dulkės pasisiūbuodamos kyla. Iš kur čia dabar dulkės? Paspartinau žingsnį. Staiga supratau – ne dulkės, o dūmai. Anne, Anne! – nė nepajutau, kaip jos kieme atsidūriau. Lyg ne keliuku atgal iki vartų užbėgusi, o tiesiai iš skardžio apačios ant terasos užšokusi būčiau. Anne, Anne! Ką tik iš baseino išlipus, ji rankšluosčiu gaubias. Prie čiaupo prišoku, atsuku, iš visų jėgų bėgdama žarną tempiu. Kiek ten tos terasos tėra, o atrodo – visa amžinybė. Ir galvoje – nebesuspėsiu, jau galas, nebesuspėsiu, jau galas. Pripuolus prie krašto, vandenį – į visas puses, vandenį – į visas puses. Ta čiurkšlė tokia plona, o dūmai vis plačiau skleidžiasi. Kas atsitiko?! Kas atsitiko?! – ji iš paskos puldinėja ir kaip išprotėjusi klykia. Netrukdyk, traukis! Gal netyčia pastūmiau, tik pamačiau, kad jau ant žemės pargriuvus. O aš vandenį, vandenį, ta čiurkšlė tokia plona, taip norėtųs, kad žarna plyštų ir visas vanduo, kiek jo pasauly yra, vienu ypu čia išsilietų.
Akyse raibuliavo, paskiau jau nebemačiau nieko. Nežinau, kiek laiko visa tai tęsės.
…Suklupau, kaktą į žemę įrėmiau. Ir siūbavau siūbavau. Irgi nežinau, kiek laiko taip siūbavau.
Kai galvą pakėliau, Anne, žarną paėmus, pirmyn atgal terasos kraštu vaikšto. Vandenį lieja. Dūmų nebėr, niekas nebedega, o ji pirmyn atgal vaikšto ir vandenį lieja. Nuoga. Nueina, apsisuka, vėl eina, apsisuka. Ir vandenį lieja.
Anne, sustok, sakau.
Ji nesustoja.
Anne, sustok.
Ji nesustoja.
Anne, sustok! – išrėkiau.
Sustojo – tik tada sustojo, kai išrėkiau. Ir nesuprantančiom akim į mane žiūri. Žarna ant žemės, vanduo jai po kojomis liejas, ji stovi ir nesuprantančiom akim į mane žiūri.
Apkabinau, prie stalo nuvedžiau, pasodinau, chalatu apgaubiau, atnešiau viskio.
Gerk, Anne, sakau.
Negeria.
Gerk, Anne, sakau.
Negeria.
Tik kai trečią kartą liepiau, gerti pradėjo.
Labai gerai tą rytą prisimenu. Kaip šiandien viską prisimenu.
Kur neprisiminsi.
Dar kiek, ir nieko jau padaryt nebūtum galėjęs.
Viskas ten pelenais būtų pavirtę.
…Sausa tais metais vasara buvo. Labai sausa ir karšta.
Kaip šiemet.
Užverčia trečią standaus popieriaus lapą, kito nebeima.
Stingso.
– Kalbėkit, – paprašo jis.
– Ką kalbėt? – į jį atsuka žvilgsnį, tikriausiai tokiom pat nesuprantančiom akim kaip Anne aną tolimos vasaros dieną į ją, dabar pati į jį žiūri.
– Papasakokit dar. Apie Anne. Apie gaisrą…
– Jau viską papasakojau.
– Ne viską.
Tyli. Nieko nesako. Jis irgi tyli.
Paskui:
– Dūmai. Iš kur dūmai?
Ji nieko nesako.
– Kalbėkit. Prašau jūsų, kalbėkit. Dar. Apie Anne. Apie gaisrą kalbėkit.
– …Svečių turėjo, svečiai labai anksti ryte išvažiavo. Mačiau, kaip išvažiavo. Prie fontano buvau. Vokiški numeriai, mašina pro mane pravažiavo. Vyras, moteris, du vaikai ant užpakalinės sėdynės. Į daržą ėjau. Tais laikais, kai dar stipresnė buvau, ten, apačioj, daržą turėjau. Dar ir dabar ten, apačioj, keliuku žemyn nusileidus, daržai tebėra. Bet tarp jų nebėra mano. Pardaviau. Sveikatos pritrūkau, pardaviau. Jau seniai pardaviau.
Svečiai išvažiavo, ji ruoštis pradėjo. Tais laikais namų tvarkytojos dar neturėjo. Kažkodėl pirmiausia groteles iškratyt nutarė. Stalo dar nenurinkus. Nuėjo prie skardžio, pelenus išvertė. Nepagalvojo, kad labai karšta, kad pelenai dar šilti, kad juose kibirkštis gali snaust.
…Palei skardį prilaikančią akmenų tvorą – brūzgynai. Pavasarį apkapoti ir palikti. Saulės išdeginti, sausi tarsi parakas…
Nepagalvojusi išvertė. Ant keliuko, ant tų brūzgynų. Vokiečiai išvažiavo, ji namus pradėjo tvarkyti. Nuo pat ryto labai karšta diena buvo, nenurinkusi stalo, į baseiną nusimaudyt nuėjo. Kai sukdama čiaupą ir griebdama žarną ją pamačiau, rankšluosčiu gaubėsi.
…Paskui viskį gėrėm. Prie iš vakaro nenukraustyto stalo.
Gerk, sakau, Anne, negeria.
Gerk, sakau, Anne.
Negeria.
Tik kai trečiąkart pasakiau…
Keista buvo gert viskį.
Rytą.
Prie iš vakaro nenukraustyto stalo.
Nuo to laiko ir nebemačiau jos. Nuo ano ryto, kai gėrėm viskį prie nenukraustyto stalo. Vokiečiams išvažiavus.
– Kodėl? Kodėl nuo to laiko?.. Juk jūs…
– Gal staiga suvokė, kad pasąmoningai nori sudegint.
Ir gerdama viskį pamatė, jog aš supratau, kad pasąmoningai nori sudegint.
– Kalbate…
Kalbate kaip iš romano.
Kodėl?
Pasakykit.
Kas dar atsitiko?
– Tu smalsus…
– Gerai, tiek to. O Elizabeth?
Elizabeth…
Ir staiga atsipeikėja.
– Užtenka. Baik. Dabar tai jau baik. Ir taip daug žinai. Net per daug. Eik iš čia. Nebetardyk, kokią teisę turi mane tardyt? – Dar tebesėdėdama kalba, bet jam rodosi, abiem rankom jį pro duris stumia: – Eik iš čia.
Eik ir pasakyk, kad noriu ją pamatyt.
Pasiremdama fotelio ranktūrio stojasi, tris veidus atverčia, jam tiesia.
– Čia tau. Dabar jau žinai net tai, kodėl pasakiau užeik, jeigu eisi prošal.
Lipa laipteliais, dešinėn suka, akmeniniu koridorium eina. Šviesos nėra, ji kelią žino, jis apgraibom eina.
– Ar galiu dar vieno dalyko paklaust?
Sustoja.
– Nemaniau, kad toks įkyrus būsi. Bet klausk.
– Kodėl pati pas ją nueiti negalit? Paimt ir nueit? Va taip…
– Nežinai? Tu nežinai? Nejaugi dar nežinai, kad kuo ilgiau žmogaus nematai, tuo sunkiau su juo susitikt?
Kopia aukštyn, laukia, kol žiburys įsižiebs.
Viską: uolas, slėnį, tolumoj dunksančius kalnus – miegas apglėbęs, tik ten, toli toli, mašinėlę regi važiuojant. Ji tokia mažytė ir tokia vieniša vingiuoja keliu, kad atrodo, niekada nieko šiose platybėse neprivažiuos. Ir niekada iš šios nakties neišvažiuos.
Labai tylu.
Staiga supranta, jog beviltiška laukti – ji iš savo tolimųjų pasaulių šįvakar grįžti vėluoja. Nežinia, kada grįš. Gali iš viso negrįžti, grįžti juk neprivalo… Sklęsdama erdvėm be galo, be krašto, ji nė pati turbūt dar nežino, kada parsiras ir ar išvis parsiras. Gal ji – už sekundės, už colio? Gal – už dešimčių valandų, šimtų mylių? Bet ar ne vis tiek? Ten, kur ji dabar, arti ir toli nieko nereiškia. Gali būti už šimtų mylių, ir žiburys tučtuojau įsižiebs. Gali būti čia pat, bet per visą naktį šviesos jos kieme nesulauksi. Jos langų iš čia nesimato; kad šviesa dega, gali numanyt tik iš to, kad ji kiemą tarsi mėnesiena, tamsą šienaujanti, gelsvina.
Tai su kuo aš kalbėjausi? Kur aš buvau? Kuo ilgiau laukia, kol uždegs šviesą, tuo netikriau jam viskas atrodo – lyg visą vakarą čia būtų stovėjęs ir jos sodą, pokalbį su ja būtų pusiau prasimanęs. Tiesą pasakius, kas gi jos sodas, jei ne dailininko dirbtuvė, kaip visos užgriozdinta ir netvarkinga, o iš to, ką pasakė, jis prisimena tik: mes su Serge pastatėm, ji vos nesudegino, pasakyk, kad noriu ją pamatyt.
…Tai – tas smunkantis smėlis, ant kurio kyla šio vakaro tavo vaizduotės pilis.
Tu į šią pilį atplaukei pasaulio laivu, iš dar vienos dienos uosto išplaukiančiu. Dabar jis į dar vienos nakties uostą įplaukęs. Kol brėkštanti aušra iš nakties gelmių pakels to laivo inkarą ir jis į kitos dienos uostą ims pamažu plaukt, švyturių jam nereikia. O kam švyturiai dieną? Tau, jo keleiviui, švyturių irgi neturėtų reikėti. Tad palik ją ramybėj. Teklajoja po savo kraštus…
Geriau pažvelk į tris savo veidus. Tris jos nupieštus veidus. Kiek tikras buvo šis vakaras, jau dabar nė pats sau pasakyt negali – kad šis vakaras buvo tikras, jie visada paliudyt galės. Tačiau nors smalsu, tu nedrįsti. Kaip nedrįsti prie riešo priglaust piršto ir įsiklausyt, kokiu ritmu plaka tavo širdis.
Jos nupieštus savo tris veidus tu išvysi tik Paryžiun sugrįžęs. Paryžiuje lietus tebelis. To lietaus, visos vasaros liūtis tęsiančio, smičiai taip įstrižai kirs ir taip širdį vers, kad vėl pasirodys, jog lietus visame pasaulyje lyja. Kad lietus niekur pasauly nelyti negali. Ir kad visi žmonės, šiam pasauly gyvenantys, yra šiek tiek nelaimingi. Žvilgsniu brauksi per trijų savo veidų linijas, jos nubraižytas, kaip Pierre paprašyta, ji nubraižė vilos ir sodo planus, ir tau rodysis, kad nuo menkiausio prisilytėjimo net akimis tavo bruožai kaip perdžiūvęs pergamentinis popierius byra. Ne tų veidų, kuriuos ji nupaišė, bet to, kurį jinai paišė. To tavo veido, kurio savo akimis tu pats niekada neišvysi. Nebent jo atspindį veidrody. Dar – vandeny.
Ir galbūt kaip tik tą akimirksnį, kai Paryžiuj, savo mansardoj, tu priešais save išdrįsi iš kartoninio ritinio išvyniot savo veidus, jos šį vakarą nupieštus, ji uždegs žiburį čia, šitoje oloje. Ir tu jį pamatysi. Dabar nematai, o tuomet pamatysi. Per šimtus, vos ne tūkstantį kilometrų.
Nors lietus, visą pasaulį merkiantis, lis.
– Atleiskite, kiekvieną rytą – tas pats. Ir – beveik nieko.
– Ačiū, visko čia per akis… Nieko daug man nereikia.
Bažnyčios varpas ką tik išmušęs devynias.
Ji nieko neklausia, jis nieko nesako.
Į kavą pilasi pieno.
Dangus labai giedras. Nė to debesėlio virš kalnų nebėra.
– Jau užgesino?
– Ten užgesino. Dega kitur. Šį rytą per radiją pranešė. Iš čia nesimato.
– Ar sugavo nors vieną?..
– Nežinau, bet būčiau girdėjusi…
– Jums pieno nereikia? – kaip kasryt iš mandagumo paklausia.
– Ačiū, ne, aš be pieno kavą geriu, – kaip kasryt mandagiai padėkoja.
Mažą ąsotėlį išneša į šaldytuvą.
Grįžta.
Ji nieko neklausia, jis nieko nesako.
Tik pasiteirauja:
– Ką dar šiuose kraštuose aplankyti patartumėt?
– Kad aš nežinau, ką jau aplankėt.
Vardija.
– Tiek daug?
– Nežinau, ar tai – daug.
– Daug.
Jis pasiteirauja be susidomėjimo, ji paklausia be nuostabos. Jie kalbasi, tačiau – jokių jausmų. Nors dar rytas, jau pakankamai karšta, kad iš parako ir be kibirkšties liepsna įsipliekstų, per daug karšta, kad jausmai išsiskleisti pajėgtų. Jie – kaip tie augalų lapai, kurie dar nesuglebę, bet kuriuos, numanydamas vidurdienio kaitrą, regi jau suglebusius.
– O Fėjų kaminus matėte? – Į jį pakeldama akis klausia.
– Fėjų kaminus?
– Taip, Fėjų kaminus.
– Kur jie yra?
– Kolorade.
– Toli nueiti galiu, bet taip toli – tikrai ne.
– Provanse irgi Koloradas yra. Visai netoli, tik sunku rasti. Norit, nuvešiu? Šiandien kaip tik jokių reikalų neturiu.
Ji nieko neklausia, jis nieko nesako.
– Penktadienis, šios savaitės reikalus jau sutvarkiau.
Staiga visi jo kūno nareliai pajunta jai dėkingumą, staiga jam pačiam pasirodo, kad kaip tik šito ir laukė. Staiga pasirodo, kad dar vienos alpaus ėjimo dienos jau neištvertų. Tačiau kaip sau nejučiom kilstelinčią ranką einant keliu tučtuojau stengias pamiršti, taip prisipažint sau ir pasakyt Anne, kad norėtų, nedrįsta. Jis turi eiti. Eiti ir eiti. Jo namai – eiti, savo namų jis nenori palikti.
Kol ūmai smilkteli – jeigu pasakys ne, Anne jos niekada nepriims.
Ir juodvi daugiau niekada nebeturės progos susitikt.
Bet kuo jis čia dėtas?
Ar jis Do ką nors pažadėjo?
Pagaliau kas jam darbo…
Tačiau sako:
– Būčiau dėkingas.
Sušmėžuoja platanų kamienai, vėl atsiveria vaizdas į kalnus, kartais šmėkšteli pastatai – pakelės užeigos, vilos, ką tik pravažiavo mažą apleistą bažnyčią. Žvelgdamas per šoninį langą, prisimena sodą. Ne Anne sodą su mėlyna baseino akim, ne vaiduokliškai rachitišką sodą, prie kurio vaikinukas jį trumpam buvo palikęs, ne Do sodą, kraštuojamą bežiedžių teptukų stiebų ant palangės, bet sodą, kurį šią naktį sapnavo. Tai buvo labai gražus sodas, jis skydo ir virpuliavo nei ryto, nei dienos, nei vakaro šviesoje – toji šviesa buvo tokia gryna ir skaidri, kad net akis gėlė, kaip anądien akis gėlė iš po uolos ištryškęs pirmapradžio tyrumo vanduo. Negalėjai pasakyt, ar to sodo medžiai buvo jauni ar seni, lygu negalėjai pasakyt, kokios jame augo gėlės – pavasarinės, vasarinės ar rudeninės. O gal žieminės – ir žieminės gėlės tame saulės užlietame sode galėjo žydėti. Tokių sodų gal būta praeityje, prieš daug daug metų, ką gi mes žinome, tokius sodus – jeigu dar spės – gal mums padovanos ateitis, mes irgi nežinome, o jeigu tokių sodų yra ir dabar – tai nebent kraštuose, į kuriuos nė Do nenuskrieja…
Ir išsigąsta. Staiga pasirodo, kad jei dar apie tą sodą mąstys, jis kaip nėrinys, netyčia vieną siūlą patraukus, vėl į kamuolį atgal susivys – nieko iš to sodo neliks. Tik kamuolys su vąšeliu, kaip tą sodą atkurt nebežinančiu, liks. Šios nakties sapną kaip labai trapių ir gražių eilėraščių knygą atsargiai reikia užverst, sako sau – kad kitąkart vėl atsiversti galėtum. Jei kitas kartas dar bus.
Jam atrodo, kad kitas kartas dar bus.
…Tą sodą jam žūtbūtinai reikia išsaugot.
– Štai šiuo taku eikit, – sako Anne, dideliame parkinge sustabdžiusi mašiną. – Toj kavinėj jūsų palauksiu. Neskubėkit. Būkit, kiek jums patinka. Aš jau pripratusi. Nuomininkus dažnai čia atlydžiu. Kad neprailgtų, visada knygą pasiimu. Skaitydama nė nepajuntu, kaip laikas prabėga.
– Štai šiuo taku reikia eiti?
– Taip, šiuo. Žiūrėkit, ten planas kabo. Pamatysit, yra čia krioklių. Ir Sachara yra. Fėjų kaminai dar yra. Fėjų kaminai man gražiausi. Būtinai juos susiraskite.
Matė krioklius. Ir Sacharą jau matė. Dabar į Fėjų kaminus žiūri.
Tai – mėnulio peizažas, tokių gamtovaizdžių žemėj nebūna.
Betgi matai, būna. Tu nė neįsivaizduoji, ką žemė, oras, vanduo ir ugnis gali nužiesti.
To nei Do, nei joks menininkas, dar daugiau kraštų nei ji apkeliavęs, sukurti negali.
Tik gamta gali.
Lygu joks paveikslas, jokia poema, jokia muzika dangaus gegnių aukščiau tavęs niekada nepakels, nei pakėlė tas kedras, po kuriuo atsigulęs staiga pajutai, kaip pilnatis ir tuštuma viena iš kitos ir viena kiton pradeda lietis. Pameni? Lyg pasaulio sūpuoklės sūpuotųs.
To nereikėtų norėt išsakyt. Yra daug dalykų, kurių išsakyti nereikėtų norėt.
Bet mes vis tiek norime – spalvomis, žodžiais, garsais…
Kadangi vienam to per daug.
Bet dabar nenorėk. Tik stovėk ir žiūrėk.
Jis stovi ir žiūri.
Kol vėl smilkteli:
Visas šitas gražumas prieš pabaigą.
Užtenka, – Do girdi sakant.
Betgi jie tokie trapūs, šitie ochros karjerai…
Šitie ir viso pasaulio.
– Gražu buvo?
– Labai gražu buvo.
– Ji norėtų ateiti pas jus.
Stabdis.
Pro juos lekia mašinos – lenkia, važiuoja iš priekio. Į abi puses tolsta.
– Ji norėtų ateit pas mane?
– Nežinau. Sakė, norėtų jus pamatyt.
Ilgai žiūri į kelią.
Sankaba, pavara.
Traktorius laukuose, ta pati apleista bažnytėlė, prekyvietė pakelėj: obuoliai, persikai, abrikosai…
Link sienos prie židinio skrieja ramentas, į ją bloškiasi, krinta. Labai lėtai skrieja, bloškiasi, krinta – kaip sulėtintam filme.
Važiuoja tylėdami.
Jos veidas atrodo nuvargęs. Jei jos veidas būtų piktograma, ta piktograma nuovargį reikštų. Tik nuo ko ji pavargusi? Juk ji nieko nedirba, nebent kartais paravi. Pati sakė: ravėt – vienintelis darbas, kurį dirbt man patinka. Staiga smilkteli: ne darbai, kartojimasis ją nuvargino. Šitas begalinis tas pats. Vėl ir vėl. Kiek gali rašyt tuos pačius skelbimus, kiek gali važiuot pasitikt nuomininkų, kiek gali jiems vis tą patį kalbėt? Ir kiek gali ramentas link sienos prie židinio lėkt? Vos priartėji prie to, kas svarbiausia, ramentas link židinio lekia.
Staiga jam pasirodo, kad jis – nei pirmas, nei paskutinis. Kad ji nuomoja vien todėl, kad nepažįstami žmonės pas ją atvažiuotų. Ir kad tiems nepažįstamiems žmonėms ji išsisakyti galėtų. Lig dugno. Bet nuo fotelio svetainės kampe Elizabeth akys ją seka. Tarsi iš slėptuvės. Ar nejauti, nematai, kad jos širdį akmuo slegia? Tą akmenį nuo širdies ji nuritint norėtų. Tačiau kai tik…
Ramentas link sienos prie židinio lekia.
Gal jos net susitarusios? Bet turbūt ne. O jei susitarusios, tas susitarimas turėtų nebylus būti. Anne tai žino. Ir Elizabeth žino. Kad jeigu jinai savo kančią atskleistų ir akmenį nuo širdies nuridentų, jai dėl ko gyvent nebeliktų. Dėl to jos viena kitos ir nekenčia. Ir viena be kitos apsieit negalėtų, viena kitą kenčia.
Spektaklis kartojas, tik aktoriai keičias.
Gal todėl taip ir sutriko?
Kadangi įprastas scenarijus plyšo: sakė, norėtų jus pamatyt.
Tiek metų, tiek nuomininkų, o pirmą kartą tai atsitiko. Štai dabar atsitiko.
– Dangaus šviesa labai graži, – sako, kai pravažiavę miestelį, kuris dabar jam jau didelis miestas atrodo, vingiuojančiu plentu link aukštų, stačių uolų kyla. Sako, kad ką nors pasakytų.
Ji tyli.
Tik prieš pat vartus sustabdžiusi mašiną taria:
– Atveskite ją. Pasakykite, kad ateitų. Šįvakar, dabar. Dabar arba niekad. Jeigu bus ir ateis, taip reikėjo. Jeigu nebus ir neateis, taip irgi reikėjo.
Mašina pro vartus įvažiuoja, eglės paunksnėj sustoja. Mašiną visada čia palieka.
Elizabeth sėdi šezlonge, šezlongas į kalnus ant terasos krašto pasuktas, ji nugara į juos sėdi. Skaito. Turėtų girdėt, kad parvažiavo, bet neatsigręžia.
– Gal galėčiau paprašyti trupučiuką padėti? – Ištraukus raktelį, verdama dureles klausia.
– Mielai, jei tik sugebėsiu.
– Sugebėt čia nieko nereikia, minutę sugaišim, ir viskas.
Išlipa. Jis irgi. Durelės du kartus trinkteli.
– Kviečiu jus, – atsisukusi taria. – Ar ji ateis, ar neateis. Aperityvo. Raudono ar balto martinio, armanjako, pastiso. Šituos namuos visko yra, jūs labai mandagus, visada atsisakote, neatsisakykite. Bent šį vakarą neatsisakykite…
– Ačiū.
– Taip, aperityvo valandą dangaus šviesa čia graži. Vakarop dangaus šviesa visada čia graži.
Atrakint ilgai negalėjo, turbūt nedažnai į šį skardinį lauko sandėliuką ateina, spyna užrūdijus.
– Gal aš pabandysiu?
– Palaukit, aš žinau, kokiu kampu raktą pasukti.
Raktą įvairiais kampais sukinėja, raktas vis stringa. Pagaliau spyna atsišauna. Ir jis įžengia senų daiktų karalijon.
Įžambiai sukrauti skėčiai nuo saulės, grotelės, galbūt tos pačios – vos nesukėlusios gaisro, tušti gėlių puodai, ant pakrypusios kabyklos sukabinti nudėvėti drabužiai, pageltusių laikraščių krūvos, pažemiui išsirangiusios žarnos – jų nebereikia, automatinį laistytuvą prieš kelerius metus įsirengusi.
– Jei tą staliuką ištraukti galėtumėt… Būčiau dėkinga.
Laukan išneša tinklinį hamaką, šezlongus sulaužytais kaulais, suglebusį čiužinį išvelka.
Yra daiktų, gyvenančių trumpiau už žmones, juos vis naujais keisti turi. Bet su atgyvenusiais daiktais atsisveikint sunku – kaip sunku praeitin nurašyti metus.
Gal su daiktais dar sunkiau atsisveikint nei su žmonėm?
Pagaliau ligi staliuko prisikasa.
Vėl atgal tempia čiužinį, įneša šezlongus, hamaką.
…Viską čia sutvarkyti reikėtų. Vieną dieną turėčiau pasakyti Alice. Kad ateitų ir sutvarkytų. Nors iš tiesų nieko čia tvarkyti nereikia. Reikėtų išvežt. Pasamdyti mašiną, sukraut ir išvežt. Į sąvartyną.
Taip galbūt dabar mąsto. Žiūrėdama, kaip jis lauke nuo staliuko nugraibstinėja voratinklius.
Galbūt.
O gal ne.
Nežino.
Tačiau beveik tikrai žino, kad neišveš.
Niekada neišveš.
Galbūt vieną dieną sudegins.
Kartu su namu.
Ir su visu sodu sudegins.
Viską sudegins.
Pasąmoningai nori sudegint.
Taip sako Do.
Bet ką gi ji žino?
Ir Do – iš kur, ką ji gali žinot?
Ką mes išvis vieni apie kitus žinom?
Jei patys apie save nieko nežinom.
– Palaukit, padėsiu.
– Ne, ne, nesunku. Vienam patogiau.
– Taip. Ana ten, prie levandų. Ant krašto.
– Čia bus gerai?
– Čia bus gerai.
– …Tu pirmas, kuris pasisakei. Pasitaikydavo susipažint. Žinodavau – gyvena pas Anne. Tačiau niekad neklausdavau. Tik pasiteiraudavau, lyg nežinočiau – prošal ar čia apsistoję? Jie atsakydavo – čia. Ir daugiau nieko. Tu pirmas, kuris jos vardą ir pavardę ištarei.
Anne.
Melisso.
– Sveika, Anne.
– Sveika.
– Seniai nesimatėm.
– Taip, seniai nesimatėm.
– Nė nebežinojau, kaip tu atrodai.
– Aš irgi nebežinojau, kaip tu atrodai.
– Daug metų prabėgo.
– Taip, labai daug metų prabėgo.
– Bet niekas čia nepasikeitė.
– Pati gi žinai – kaip buvo, taip viskas čia liks.
Juk pažadėjau.
– Net ir šitas aperityvo staliukas…
– Staliuką tai tau išnešiau. Kad būtų, kaip buvo. Žinai, vienądien pamaniau, kad labai jau pavargęs. Ir nuomoti pradėjau, nuomininkams jis per mažas. Nusipirkau teko stalą, žiūrėk, ten stovi.
– Tekas madingas, dabar visi teką perka.
– Kai pirkau, nežinojau, kad tekas į madą ateis.
– Tu kaip buvai, taip graži likai, Anne.
– Tu maloni. Kaip buvai, taip likai.
– Tu taip sakai.
– Išgerkim. Apie tai nekalbėkim. Geriau išgerkim ko nors. Pastiso, martinio, gal viskio? Nežinojau, ko tu norėsi, visus butelius, kiek turiu, išnešiau.
– Ačiū tau. Čia tiek visko, kad nė nebežinai, ko norėt. Galbūt šlakelį pastiso. Aniems laikams prisiminti.
– Pastisą vis mėgsti?
– Dabar mažai jau geriu.
– Aš kartais nepajuntu.
– Liūdna ir man kartais būna.
– Apie tai nekalbėkim.
– Tu turi kam išsisakyt, Anne?
– Į tavo sveikatą. Čin, čin, – kaip sakydavo Nathalie. Prisimeni Nathalie?
– Visus aš prisimenu. Kur ji dabar?
– Nežinau. Iš nieko naujienų – jokių.
– O atrodė, neišsiskirsim.
– Atrodė.
– Seniai visa tai buvo.
– Seniai…
– Nuotraukas bent pažiūri?
– Tik muzikos pasiklausau. Kurios anuomet klausydavom.
– Ką mes klausydavom?
– Ellą Fitzgerald mes klausydavom. Satie…
– Keista, visai pamiršau, ką mes klausydavom.
– Muzikos tu per daug niekad nemėgai. Tau – piešti, tapyti… Nori, uždėsiu?
– Gal ne. Kitąkart.
– Manai, dar susitiksim?
– Aš nežinau. Tai jis viską žino.
Gurkšteli viskio. Ledukai jau spėję ištirpti. Viskis darosi šiltas.
Motinos pripilta Elizabeth taurė stovi nepaliesta.
Jie keturiese sėdi. Prie mažo staliuko. Tačiau tik juodvi šnekas.
Saulė pamažu žemyn krypsta.
Elizabeth balta suknele vilki.
Anne – ta pačia, kuria vilkėdama jį pasitiko. Ryškiai raudona.
Do ilgu sijonu ir palaidinuke vilki. Jos ilgo sijono ir palaidinukės spalva vardo neturi. Pavadinkim ją pilkai ruda. Nors ir nelabai gražiai skamba.
Dirvinė pelė.
…Do tik atrodo, kad aš viską žinau. Iš tiesų aš nežinau nieko. Apie ką jos dar kalbėtis galėtų? Betgi visai nesvarbu, apie ką jos šnekėsis. Juodvi turėtų šnekėtis, kaip šnekasi žmonės, po ilgo nesimatymo vėl susitikę – apie viską ir nieką. Taip, dabar tau atrodo, kad žmonės, po ilgo nesimatymo vėl susitikę, šnekas apie viską ir nieką.
Kad ir:
– Sodas išaugo.
– Taip, sodas išaugo.
– Nicolas jį tebeprižiūri?
– Kai paskambinu, atvažiuoja.
– Kartais matau, kaip važiuoja. Kyla dulkės, Citroënas krypuoja, jis link tavo vilos važiuoja. Kai kada dar vienas žmogus greta sėdi. Tai – jo sūnus?
– Tai – jo sūnus. Jam padėt atvažiuoja. Olivier.
– Kai Pierre jį pasamdė, jis dar vedęs nebuvo.
– Tada dar vedęs nebuvo.
– O dabar jau sūnus…
– Taip, jau sūnus.
– Greit laikas bėga.
– Laikas greit bėga. Kuo toliau, tuo greičiau. Tau taip neatrodo?
– Atrodo. Man irgi atrodo, kad laikas kuo toliau, tuo greičiau bėga.
Arba:
– Įsidėk dar ledukų. Karšta, ledukai greitai ištirpsta.
– Ačiū. Man patinka, kaip jie tilindžiuoja. Kai pasuki taurę. Girdi? Lyg žiemos varpeliai karštą vasaros dieną skambėtų.
– Ne, tu tikrai nepasikeitei. Kalbėdavom apie paprasčiausius dalykus. Ir staiga ką nors labai gražaus pasakydavai. Pamanydavau, gal tau geriau rašyti reikėtų?
– Kalbu negalvodama. Gal kartais išsprūsta. Bet rašyt nemokėčiau.
– Daug tapai? Sako, iš namų retai išeini.
– Daugiau nieko neveikiu. Tik tapau, arba piešiu. Nežinau kam. Tikriausiai dėl to, kad daugiau nieko nesugebu…
– Tu gerai siuvi. Pameni, mane visą apsiūdavai?
– Siūt aš nemėgstu. Iš draugystės apsiūdavau.
Arba:
– Tada jaunos mes buvom.
– Tada jaunos mes buvom.
– Bet aš jaučiaus nelaiminga.
– Ir aš jaučiaus šiek tiek nelaiminga. Jaunystėj viską turi. Bet norisi kažko dar daugiau. Tik paskui supranti, kad nieko daugiau niekada neturėsi. Kad daugiau nieko turėt negali.
Ne, ne, tik jau ne taip, šitaip kalbėtis jos tikrai negalėjo.
Net ir po ilgo nesimatymo žmonės šitaip nesikalba. Ypač po nesimatymo. Ilgo.
Tačiau iš tikrųjų visai nesvarbu, apie ką abidvi kalbėjos.
Visai.
Svarbu – susitiko.
O ar kalbėjosi apie ledukus, ar apie sodininką ir jo sūnų, ar apie metus, taip greitai prabėgusius, ar apie gėles, ar apie šunyną, galėjo kalbėtis ir apie šunyną – greitai aštuonios, šunys tuoj skalyt pradės, – visai nesvarbu.
Svarbu – susitiko.
Ir dar svarbu, kad Do pagaliau paklausti išdrįso:
– Anne, gal galėčiau į namą įeit? Jau taip seniai viduj buvau…
Anne liks sėdėti. Jos veide nė vienas raumenėlis nekrustels. Tačiau jam atrodys, kad atsistojo. Ir rankas išskėtė.
– Tik ne dabar. Ne šį kartą. Aštuonios. Vakarienę ruošti turiu.
Ir pridurs, nors žinos, kad ir Do žino, jog – netiesa:
– Svečių šįvakar ateis.
Pameluos.
Kad suprastų.
Nei šįkart.
Nei niekada.
Do supras.
Gal ją palydėti būtų turėjęs?
Nepalydėjo.
Tik žiūrėjo, kaip tolsta – terasa eina, per vartus žengia, keliuku kopia, už aukštyn kylančio posūkio dingsta. Labai vieniša. Pasakius:
– Ką gi… Nebetrukdysiu. Ir man metas grįžt. Lik sveika, Anne. Ačiū.
– Tai tau ačiū, kad atėjai. Tikrai, seniai nesimačiusios buvom, pasimatyti reikėjo. Lik sveika.
– Sudiev.
– Sudiev.
Jos abi labai vienišos.
Ledukai nebaigtam gert Do stikle dar neištirpę. Mintyse pasuka taurę. Ledukai sutilindžiuoja.
Elizabeth sako:
– Ji nelaiminga. Bet nepikta. Tu nelaiminga. Bet ir pikta.
Anne nieko nesako.
Į kalnus Anne žiūri.
– Šiandien šeštadienis, turgaus diena. Su Elizabeth visada šeštadieniais turgun važiuojam. Ją kavinėj, kur su jumis susitikom, palaukti palieku. Vaisių, daržovių, sūrių visai savaitei prisiperku. Labai gražus turgus. Gal norėtumėt su mumis nuvažiuoti?
– Ačiū, šiandien norėčiau vienas pabūti. Nei eit, nei važiuot šiandien niekur nenoriu. Labai daug ėjau. Dėkui, kad vakar prie Fėjų kaminų nuvežėt. Labai gražu buvo.
– Kaip norit. Ką prarandat, nežinot. Ką prarandam, mes niekad nežinom. Bet visko turėti negalim. Jeigu pavargot…
– Šiandien tik baseine norėčiau gulėt.
– Ką gi… Jūsų valia. Mes perpiet grįšim.
Dar viena diena. Saulėta ir karšta. Figos. Daug figų prikritę. Kai naktį link terasos krašto šlapintis ėjo, girdėjo, kaip bumbsėdamos krinta. Iš po didelių lapų. Nelyg lopšių. Atsitrenkdamos į laiptelius, tako akmenis, pleišėjo. Tarsi granatos. Mūsų jausmų.
Apie jas dabar labai daug vapsvų dūzgia.
Šiuose kraštuose daug vapsvų.
Prisimena, Anne sakė, kad prieš porą metų net gaisrininkus – gelbėtojus kviestis turėjo. Po stogu lizdą įsitaisiusios buvo.
Trinkteli vienos, paskui antros durelės.
Mašina pro vartus išvažiuoja, už aukštyn kylančio posūkio dingsta, vėl vapsvas dūzgiant girdi.
Figmedis toli, bet vapsvas dūzgiant labai garsiai girdi.
Rytas išaušęs, diena dar neprasidėjusi. Laikas įtrūkęs. Niekas nekrusteli. Jis ant vandens nuogas guli. Į abi puses ištiesęs rankas. Tarsi pasiduotų. Prieš šį dužlų stinglumą. Akimirka ir amžinybė dabar – tas pats. Akimirka amžinybėn išsiskleidė. Amžinybė susitraukė akimirkon. Niekas nevyksta, nieko nebeįvyks. Veiksmažodžių nebeliko. Gali tik sakyt:
Dangus.
Uolos.
Tujų alėja.
Vanduo.
Jei nori, gali dar pridėt:
Labai aukštas dangus.
Labai stačios uolos.
Labai plati tujų alėja – kaip siena.
Labai tyras vanduo.
Ir viskas.
Bet tai nieko nereiškia.
Iš tiesų sakyti nieko nereikia.
Pasiduot dabar reikia.
Nebent suktis gali – be jokių pastangų. Tik panorėk, ir vanduo tave sukti ims. Ir regėsis, kad ne vanduo tave suka, o dangus virš tavęs sukas. Labai gražu bus. Ir iškilminga.
Tartum per pakylėjimą.
Vandens sukamas pamato mažą taškelį.
Tas taškelis toks mažas ir taip toli, kad atrodo – smeigtukas. Tik įsižiūrėjęs pastebi, jog ne smeigtukas – vos vos šlaitu apačion slysta. Labai pamažu slysta. Bet slysta.
Krusteli tujų šakelės – prabudimo nerimas tujomis perbėga.
Taškelis slysta, ilgėja, iš brūkšnelio žmogaus siluetu virsta.
Suraibuliuoja baseino vanduo.
Nuo eglės viršūnės purpteli šarka.
Kiaušinis dūžta, akimirka nuo amžinybės tartum trynys nuo baltymo skiriasi, akimirka ir amžinybė reaktyvinio lėktuvo greičiu viena nuo kitos žaibiškai toldamos skrieja.
Dirvinė pelė.
Do.
Tai Do eina.
Ir staiga viskas atgyja.
Iš baseino iššoka, rankšluosčiu gaubiasi.
Dar toli, apsirengti galėtų, kažkodėl nesirengia, tik į didelį rankšluostį, kryžiuodamas rankas, supasi.
Žiūri, kaip keliuku leidžiasi, pro vartus eina. Dabar jau mato, kad ant krūtinės pasikabinus krepšelį. Viena ranka šuniuką už pavadėlio vedasi. Aną vakarą toksai ramus buvęs šuniukas strykčioja, nutrūkti norėtų. Kita ranka gervuoges skabo. Paeina, sustoja, gervuoges skabo. Takas, kuriuo ji žingsniuoja, Anne valdų pakraščiu puslankį suka, juo, neužėjęs į kiemą, ten, apačioj, pro žemutinius vartus iš Anne valdų išeiti gali. Eis ir išeis. Gervuogių pasirinkt užsimanė. Kur gervuogių yra, ten ir eina. Uogauja. Jo nė nepastebi. Kas jis jai, kad pastebėtų? Tik gervuogės jai dabar rūpi.
Taip sako sau. Dar sako sau, kad praeis. Eis ir praeis. Nors žino, kad nepraeis. Betgi žiūrėk, jau praėjo. Prie žemutinių vartų artėja.
Krūpteli.
…Aš nežinau.
Tai jis viską žino…
Išties ir tai žinojo.
Žinojo – taip bus. Žinojo, kad jos einamas takas ūmai stačiu kampu lūš. Kartu su taku – visas pasaulis. Bet vis tiek krūptelėjo.
Ko dabar krūptelėjai, jeigu žinojai, kad šitaip bus? Gal net truputį norėjai, kad šitaip būtų?
Kad stabteltų. Į tave atsisuktų. Ir tiesiai per žolę prie baseino mažyčiais žingsneliais pasuktų. Labai lėtai eitų. Tais mažyčiais žingsneliais pievą dygsniuodama.
Iš draugystės apsiūdavau.
Gaila žmonių, kurie su pašaukimu prasilenkia.
Dirvinė pelė…
Jos veidas tikrai labai prakaulus.
Pamano – dabar, kai prieš jį stovi, jam į akis žiūri.
– Visos sudžiūvusios, – sako. – Tik vieną kitą randi. Paunksnėse, kur neprasiskverbia saulės šviesa. Visas rankas į spyglius susibraižiau. Pažiūrėk, kokios rankos. Palaidine ilgomis rankovėmis apsivilkti turėjau. Nepagalvojau.
Maudeisi? Atsiprašau, kad sutrukdžiau. Niekam trukdyti nenoriu. Bet vos išeinu, sutrukdau. Žinau, kad apie mane ir taip sako: vos išeina, sutrukdo. Kuo labiau sutrukdyti nenoriu, tuo labiau sutrukdau.
Dar sykį atleisk, atvirai sakant, šįkart tave sutrukdyti norėjau…
– Nebekalbėkite. Sakykite tiesiai.
– Taip, tu viską žinai. Ir tai žinojai. Žinojau, kad ir tai žinai. Nuo tavęs gi viskas priklauso.
…Tau tik atrodo, Do, kad aš viską žinau. Ir kad nuo manęs viskas priklauso. Iš tiesų aš daug žinau. Ir nuo manęs daug kas priklauso. Tačiau nė aš ne viską žinau. Ir nuo manęs ne viskas priklauso. Tu turi savo gyvenimą, Do. Jį gyveni. Ir nuo tavęs pačios gal ne viskas, bet vis tiek priklauso šis tas. Daugiau ar mažiau. Visi mes turim savo gyvenimus. Gyvename juos. Ir nuo mūsų pačių gal ne viskas, bet vis tiek priklauso šis tas. Daugiau ar mažiau. Tikriausiai… Galbūt. Tačiau pakaks apie tai. Dabar jau sakyk. Pati pasakyk. Nors ir žinau, ką pasakysi.
Ir Do sako:
– Jos išvažiavo. Mačiau, kaip išvažiavo. Kiekvieną šeštadienį turgun važiuoja. Kiekvieną šeštadienį taku pereinu. Pro vienus vartus įeinu, pro kitus išeinu. Į kiemą neužsukdama.
– Nebekalbėkite. Sakykite. Sakykite tiesiai.
Ir dabar jau Do sako.
– Gal leistum man namus apžiūrėti? Seniai tų namų viduj buvau…
Matai, kaip būna, Do: žinojau, ką pasakysi, o kai pasakei, ką daryt – nežinau. Nebežinau. Iš tiesų nieko nė aš nežinau.
Ir kodėl sakai tų? Kodėl nesakai šių? Lyg jie ne šalia, o toli toli būtų. Kaip kad Anne sakė – keliaukit. Ne eikit, keliaukit. Tartum nuo jos vilos iki tavo griuvėsių driektųsi dešimtys, šimtai kilometrų.
…Tikrai, jos veidas labai prakaulus, sako sau, jai į akis žvelgdamas. Oda – pergamentinis popierius. Saulės šviesa dar kiek sustiprės, ir visi jos skruostikauliai persišvies. Iš tikrųjų net ne pergamentinis, o sviestinis popierius. Jos skruostikauliai jau dabar šviečias. Aukšta kakta. Labai ploni, juodi antakiai – ne lenkti, o angliuku įkypom linijom įrėžti. Lyg trikampio įžambinės. Gilios akiduobės, iš kurių žvelgia akys, nieko neprašančios. Tik labai liūdnos. Iš akių dugno atsklindantis liūdesys blakstienų plaukelius vos vos virpina. Reikia gerai įsižiūrėt, kad pamatytum, jog liūdesys blakstienų plaukelius virpina. Rytmečio saulės šviesoj.
Taip, jis su Do Anne kieme stovi. Anne kiemas labai didelis jam staiga pasirodo. Nuo čia ligi namo reikia ne eit, o keliaut. Pirmiausia turi pereiti pievą, paskui užlipti laipteliais, prie kurių geltonuoja didelis, iš šaknų virstantis kaktusas – vis pamirštu paprašyt Nicolas, kad iškastų, nebegyvens, tik kankinsis, kam jį kankint? Paskui bus gėlynas, prie kurio apie nukritusias figas taip garsiai dūgzdamos ratus suka vapsvos, kiek toliau – kitas, aną vakarą nebaigtas ravėt, pagaliau – teko stalas, prie kurio jis su Anne kasryt geria kavą ir prie kurio prieš vakarienę su Elizabeth ji išneša halogeninę lempą. Pro duris iš svetainės. Kurioje – mėlynas stalas.
Labai didelis kiemas staiga pasirodo.
…Jos į turgų jau nuvažiavusios. Vietą, kur pasistatyti mašiną, Anne turbūt taip pat susiradusi. Ir Elizabeth kavinėj palikusi. Gal Elizabeth dabar į nuotrauką su ano amžiaus pradžios levandų kirtėjomis žiūri? Tačiau nors žiūri, tikriausiai mato tik tai, kad nuotrauka kabo. Levandų kirtėjų nemato. To, prie ko pripranta, akis nebemato. O Anne galbūt dabar perka sūrius? Jam norėtųsi, kad Anne dabar pirktųsi sūrius. Ir ne pagal skonį, bet pagal vardus rinktųsi. Koks sūrio vardas jai gražiausias būti galėtų? Cantal? Emmental? Morbier? Kažkodėl jam atrodo, kad gražiausias sūrio vardas jai Rocamandour. Ir kad jei sūnų būtų turėjusi, Rocamandour vardu jį pavadinusi būtų.
Kodėl tu nedrįsti? Ko gi delsi? Juk jau viskas nuspręsta. Seniai viskas nuspręsta.
Ji laukia, o tu fantazuoji.
Bet dar labiau jam norėtųsi, kad Anne sūrių, vaisių, daržovių jau prisipirkusi būtų. Visai savaitei. Ir kad dabar gėles pirktų. Prieš tai, kad lengviau būtų, krepšį bagažinėn nunešusi. Ir kad gėles taip pat pagal vardus rinktųsi. Kokios gėlės vardas jai gražiausias būti galėtų? Jasmin, mimosa, camélia? Kažkodėl jam atrodo, kad jeigu paklaustų, ji pasakytų, jog jai gražiausias gėlės vardas – pensée. Išvertus – mintis. Našlaitė – lietuviškai. Galbūt visos mūsų mintys šitame pasaulyje truputį našlaitės? Prisimena virpant jų lapelius. Šiek tiek panašiai kaip kosmosiukų… Našlaites Anne dabar perkasi.
– Eikite. Eikite ir žiūrėkite, – sako.
Ir ji apsigręžia, šuniuku vedina eina.
Rankšluostin susisukęs, jis jai iš paskos seka.
Jie visi trys taip keliauja – eina per didelę pievą, laipteliais lipa, pro figmedį, du gėlynus, teko stalą praeina. Jam atrodo, kad labai ilgai nuo baseino lig vilos slenksčio keliauja.
Pro bambukinių pinučių tarpelius krintanti saulės šviesa luisteliais skeldi. Luisteliai mėlyną stalą akija. Lyg ant jo švytinčių trupinių būtų priberta. Prieblandoj skendinčios svetainės gale – Elizabeth supamasis krėslas. Virš Elizabeth krėslo paveikslas kabo. Jeigu nežinotum, kas jame nutapyta, tik įsivaizduoti galėtum. Bet ir kai šviesu, įsivaizduoti turi, kas jame nutapyta. Didelis bedaiktis paveikslas virš Elizabeth krėslo kabo, tik spalvų potėpiai, linijų sukiniai – viską įsivaizduoti gali. Prie minkštasuolio krašto, kur Anne paprastai sėdi, toršeras stovi. Su kiek pakrypusiu kūginiu abažūru. Šalia toršero – lentynos, tose lentynose – knygos, albumai, daugumos jų nugarėlės pageltusios. Ir aibė visokių menkniekių: skulptūrėlių, mažyčių vazelių, dėžučių… – to, ką suaugusių žmonių žaislais pavadinti galėtum.
Daikčiukų tose lentynose daug.
Sakome – suvenyrai.
Se souvenir – prisiminti.
Dabar jau žino, kad metų metus šitoj svetainėj niekas nejudinta. Gal net norėdamas pajudint nebegalėtum – laikui bėgant, daiktai ir daikčiukai kaip augalai savo vietose įsišaknija. Išrauk, ir numirs.
Tik didelis židinys tokį vaiskų vasaros rytą čia nereikalingas atrodo. Jeigu nebūtų, gal dairytumeis ir spėliotum, ko gi čia trūksta. Bet kai yra, nereikalingas atrodo. Kaip žarsteklis, dumplės, semtuvė, o ir tos malkos nišoj šalia. Iš stirtos patvory Nicolas atneštos ar karučiais, kuriuos prie sandėliuko matė, atvežtos. Ir sukūrenti nespėtos. Kitos žiemos laukiančios. Betgi žiema negreit dar ateis. Niekada neateis. Žiemų čia nebūna. Todėl visa tai: židinys, židinio įrankiai, malkos – nereikalinga atrodo. Tačiau be viso to kažko trūktų. Tikriausiai atrodytų, kad kažko trūksta.
– …Pierre paprašė. Dorothée, vienądien sako, nubraižyk man mano namo planus. Ruduo buvo. Spalio pabaiga ar lapkritis būti galėjo, prisimenu, lijo. Labai bjauriai lijo. Kambary, kur virtuvė dabar, mudu stovėjom. Virtuvės langą lietaus čiurkšlės kapojo. Danguje labai juodi debesys vartės, vėjas, atrodė, stogą nuplėš. Už to lango dar nieko nebuvo, vien tik dykynės, brūzgynai, sodą vėliau pasodinom. Labai apsiniaukus, rūškana diena buvo. Tartum maiše. Pagalvok ir peržiem nubraižyk, sako. Pavasarį norėčiau pradėti statyt. Į durų staktą pečiais atsirėmęs, atmenu, prašo. Ir dabar dar matau, kaip nuo jo lietpalčio skvernų lašai kapsi. Iš lauko ką tik atėjęs. Šlapias. Iki paskutinio siūlelio permirkęs. Ką jis per tokį orą lauke veikti galėjo? Iš po stalo taburetę ištraukiau. Ant jos atsisėdau. Kokių namų, Pierre, tu norėtum? Nubraižyk, sako, kaip tau atrodo. Kokiuos tu pati norėtum gyventi.
– …Būdavo, pasiteirauju: Pierre, ar gerai šitaip bus? Ir jis linkteli galvą – gerai. O kai klausdavau, kaip manai, Pierre, jis: o kaip tu? Ir kai pasakydavau, visada: aš – taip pat. Kartodavo, aš atvažiavėlis. Tu šitam krašte gimus. Daryk taip, kad prie šio krašto derėtų. Kad prie šio krašto pritiktų. Ir kad šiam kraštui patiktų. Taip ir sakydavo – kad šiam kraštui patiktų. Arba – mes seniai jau pažįstami. Tu gi žinai, ko aš noriu. Sykiais pridurdavo, ir ko Anne nori, žinai, tu taip pat seniai ją pažįsti. Bet Anne… Anne tai beveik nesikišdavo. Namai – vyro rūpestis, sakydavo Anne. Su ja apie viską kalbėdavom, geresnių draugių, kokios anais laikais buvom, būti negali, bet vos prabildavau apie namus, ji: namais rūpinas Pierre, tarkis su Pierre.
– …Aną paveikslą jam nutapiau. Jo trisdešimt trejų metų proga. Ta galinė siena labai tuščia buvo, reikėjo ką nors pakabint. Ir nutapiau jam paveikslą. Su Serge atnešėm. Sakau, Pierre, tavo trisdešimt trejų metų proga nutapiau tau šitą paveikslą, ant galinės sienos jį pakabinti reikėtų. Pastatėm ant židinio krašto. Žiūrėjo, labai ilgai į šitą paveikslą žiūrėjo. Paskui sako, ačiū tau, Dorothée. Ir pakabinom. Tą pačią popietę. Pakabinę šampano išgėrėm. Keturiese: aš, Pierre, Anne, Serge. Vakare daugiau žmonių atvažiavo. Balius buvo. Tada nežinojom, kad nedaug jam telikę. Kas galėjo žinot.
– …Vienądien klausia, o kas čia bus? Sakau, židinys čia, Pierre, bus. Truputį nustebo. Židinys? Taip, sakau, židinys. Ugnį aš mėgstu. Man patinka į ugnį žiūrėt. Kaip į vandenį valandų valandas į ugnį galėčiau žiūrėt. Tik niekada nepagalvojau, kad židinys mano namuos būti galėtų. Gerai, pastatykit man židinį, sako. Ir mudu pastatėm. Aš nupiešiau. Serge jį sumūrijo. Sakau, Serge viską mokėjo. Statytojas buvo. Visa jų giminė statytojai buvo. Tėvas, senelis… Brolis. Jo brolis taip pat. Visi jie viską mokėjo.
– …Galima sakyt, prie šito židinio mirė. Per pačias Kalėdas, irgi daug žmonių buvo. Židinys degė. Jis pelenus žarstė. Tuo žarstekliu. Mudu su Serge jį ligoninėn vežėm. Be Anne. Kai tai atsitiko, Anne prie eglutės sėdėjo, ant eglutės girliandų lemputės mirksėjo. Labai gražią eglutę jie tais metais turėjo. Anne tiktai suklykė – Pierre! Kai jis suglebo. Ir pati iš karto suglebo. Paskui isteriškai juoktis pradėjo. Ji jau žinojo, kad daryk ką nedaręs. O mes jį ligoninėn vežėm. Miestelio ligoninėj – čia nieko negalim, į Avinjoną! Visą kelią, kol greitąja į Avinjoną važiavom, Anne juoką girdėjau. Garsiau nei sirena juokės. Nė nežinau, kaip nuvažiavom. Nes kelio taigi nebuvo. Tamsoje į tamsą važiavom. Paskui labai daug šviesos buvo. Kai pasakė, kad viskas.
– …O už šito stalo kiek mūsų žaista… Matai, už šito mėlyno stalo. Su rulete. Sakau, Pierre, šitoj svetainėj didelio stalo reikėtų. Jis sako, nupiešk, Dorothée, man didelį stalą. O Serge tegul jį padaro. Ir aš nupaišiau. O Serge jį padarė. Su rulete. Paskutinę minutę ją sumaniau. Serge sako, kaipgi dabar vidury šito beveik gatavo stalo ruletę aš tau įtaisysiu? Įtaisysi, sakau. Ir įtaisė. Visų galų meistras buvo. Ir mes prie jo žaisdavom. Prie šito mėlyno stalo. Vakarais. Ištisomis naktimis.
Paspaudžia.
Ruletė vilkeliu ima suktis. Atsitiesia, per kelis žingsnius atsitraukia. Žiūri. Ruletė labai ilgai sukas. Sukas ir sukas. Atrodo, niekada nesustos. Aną vakarą toks ramus buvęs šuniukas strykčioja, nuo pavadėlio nutrūkti norėtų. Ant stalo krašto didelė vaza stovi. Labai graži. Krištolinė. Jam truputėlį baugu. Šuniukas štai šoktels, tą vazą nuvers. Krištolas šukėm pažirs. Mato, kaip krištolas šukėmis žyra. Tačiau Do nebesvarbu niekas.
Įėjo.
Po tiek metų įėjo.
Ir toliau eina.
Dabar tai jau eis.
– …Štai čia Pierre kambarys buvo, – skleisdama širmą sako. Durų nėra, vietoj durų – storo audeklo širma. – Ir čia – viskas tas pat… Nieko nepakeitė. Angelus tuos matai? Angelus jis mylėjo. Iš visokių kraštų žmonių čia atvažiuodavo, jam angelus veždavo. Visokių kraštų angelai tenai kabo. Tarytum altoriuj. Bet Pierre nemėgo, kai sakydavau, kad tai – jo altorius. O aš tyčia sakydavau. Kiekvienąkart, kai įeidavau. Neklausk, kodėl tai sakydavau, pati nežinau. Į Dievą jis netikėjo. O gal ir tikėjo? Dievas – tai dvelksmas, sakydavo. Dvelksmui nei altorių, nei bažnyčių nereikia.
Do dar kažką apie Pierre, apie jo kambarį kalba. Pusiau suprasdamas, pusiau nebesuprasdamas girdi. Apie laiptus ji kalba. Kad tais laiptais Pierre kartais popiečio siestai užlipdavo. Į mezaniną, jų su Serge sugalvotą. Apie tą langą ir stalą priešais jį dar Do kalba. Kad grįždama iš baseino, pro langą matydavo, kaip Pierre prie jo kažką rašo. Eilėraščius? Ir eilėraščius jis rašydavo. To kaimelio – žiūrėk, ten, kitapus slėnio, kalnuos – vardas Caseneuve. Virš Caseneuve debesis plaukia. Matai? Staiga sustoja. Pakimba. Smakrą kumštin įrėmęs, Pierre į tą debesį žiūri. Paskui eilėraštį rašo.
O Anne dabar našlaites turguje perka. Pakelia vazonėlį, padeda, pakelia kitą, vėl padeda. Bet gal jau bus išsirinkus? Turėtų būt išsirinkus. Kadangi labai jau daug laiko praėjo nuo to, kai sugalvojai, kad ji šiuo metu našlaites pirkti turėtų. Visa amžinybė. Dabar su gėlininku galbūt Anne kalbas. Nuo senų laikų jį pažįsta, negalėtų tik užmokėt ir nieko nepasakius nueit. O gal laiškus? Tai – Do? Taip, tai – Do. Labai daug laiškų gaudavo. Kartais iš jų pašto dėžutės paimdavau. Jų pašto dėžutė prie vartų tebekabo. Ar tiesa, kad žmonės dabar laiškų neberašo? Tai Do klausia? Taip, tai Do klausia.
Šuniukas strykčioja, jie vėl svetainėn sugrįžta, iš svetainės eina į virtuvę, koridoriun žengia. Koridorius iš viso tamsus, reikėtų šviesą uždegti, kur šviesa, jis nežino. Do viską čia žino, tačiau šviesos nedega, jis jai iš paskos patamsy pusiau apgraibom eina. Kam šituose namuose reikėjo tokio ilgo koridoriaus? Jei paklaustų, galbūt pasakytų. Tačiau jis neklausia, jis išvis nekalba. Tik jinai kalba. Yra gėlių, kurių lapeliai be vėjo virpa, pamano. Vėjo šiandien nėra, našlaičių lapeliai Anne rankose virpa. Pierre eilėraštį apie debesį rašo, jį vakare perskaitys, našlaičių lapeliai Anne rankose virpa. Mato, kaip virpa. Žmonės dabar laiškų beveik neberašo. Žmonės dabar kompiuterius turi. Ir nešiojamuosius telefonus. Savo telefoną jis išjungęs. Do duris atidaro, ant slenksčio sustoja. O čia, šitam sode, – kosmosiukų lapeliai. Viskas čia, šituos namuos ir sode prie jų, šiek tiek virpuliuoja. Ir šviesa, iš Anne kambario krintanti, taip pat virpuliuoja. Koks Anne kambarys, jis matyti nenori. Tu esi tikras, kad durelės du kartus trinktelėjo? Ar šitam gyvenime dėl ko nors tikras būti gali? Do dar kažką kalba, ką Do kalba, jis nebegirdi. Ce n’était pas trop long, ma chérie? Anne dabar jau kavinėj. Ne, aš pripratus. Gal pasako, gal nepasako. Bet ir be pasakymo Anne, taip pat jis žino, – pripratus. Gi nieko kita nedaro, tik laukia. Kaip mes visi. Laukiame to, kas niekada neateis. Kadangi to, kas ateina, mums nepakanka. Labai gražus vaizdas pro Anne kambario langą atsiveria. Tai Do sako? Taip, tai Do sako. Bažnyčia su varpine matosi. Ką dar Do pasakys? Ką dar Do pasakys, jis išgirst nebenori. Nebeišgirs. Staiga labai jau garsiai biliardo kamuoliukai kavinėje sutrinksi. Našlaičių lapeliai jo akyse vos vos virpuliuoja, biliardo kamuoliukai jo smilkiniuos sproginėja. Pierre eilėraštį rašo. Virš Caseneuve debesis kabo. Tuoj dar vienas duris ji pravers.
– Užtenka! Dabar eikit! Jau eikit… Sakau, eikit iš čia!
…Kol ji neatsisuko.
Kol jųdviejų žvilgsniai nesusikirto.
Ramentas prieky, žingsnis, už susikūprinusios nugaros likęs ramentas švysteli priekin, jau grius…
Dabar juodu lauke stovi. Šuniukas strykčioja, šuniukas nuo pavadėlio nutrūkti norėtų.
Labai vaiskus rytas. Šviesos tiek daug ir ji tokia ryški, kad nebematai nieko.
– Ačiū jums.
Tai Do sako?
Taip, tai Do sako.
O gal ne?
Nežino.
Nieko jis nebežino.
Do su šuniuku tolstant junta, kaip nuo pečių didelis rankšluostis slysta.
Daiktų – tiktai tiek?
Nieko aš daug neturiu. Ir nieko labai daug man nereikia.
Būna, kiti atvažiuoja savaitei, o visus namus į lagaminus susikrauna.
Namų, kuriuos į lagaminus susikrauti galėtum, aš neturiu.
Tik truputėlį daiktų.
Taip, šiek tiek daiktų tai turiu.
Juos susimest reikia.
Greitai susimeta daiktus.
„Dėkoju Jums. Turėjau skubiai išvažiuot. Atleiskit. Už viską atleiskit.“
Nepasirašo. Kaip pasirašyti, nežino. Tik pinigus šalia padeda.
Raktas.
Taip, raktas.
Dar raktas.
Vos nepamiršau.
Kur raktą palikt jis galėtų? Po kokiu nors akmeniu, gėlių puodu? Ar gali po akmeniu, gėlių puodu palikt svetimų namų raktą? Po akmeniu, gėlių puodu ne savo namų raktą palikt jam baugu. Gastronomėly? Tik kodėl išvis dėl to galvą suki? Juk žinai, kad raktą jam norėtųs palikti kavinėj, iš kurios jį pasiėmė Anne. Su biliardo stalu ir ano amžiaus pradžios levandų kirtėjom. Tegul raktą ten ir palieka. Jeigu jam jau taip norisi.
„P. S. Raktą palieku kavinėj. Iš kurios mane Jūs pasiėmėt.“
Dabar – eiti.
Kuo greičiau eiti.
Ir kuo toliau.
Eina. Ne keliu eina, o stačiu taku pakriūtėmis leidžias. Už kaimelio, ties posūkiu, yra takas, kuriuo tiesiai į miestą nueiti gali. Pirmą rytą, kai prisipažino, jog vairuoti nemoka, Anne jam pasakė. Arčiau. Vingiais sukti nereikia. Tuo taku kartą jau leidos. Bet pamatė gyvatę. Nežino, nuodingą ar nenuodingą. Tačiau vis tiek išsigando. Ir daugiau nėjo. Dabar vėl eina. Pakriūtėmis leidžias.
– Jau išvažiuojat?
– Iš kur žinote, kad išvažiuoju?
– Jeigu tiek atvažiuojančių ir išvažiuojančių būtumėt matęs, kiek aš mačiau per savo gyvenimą, ir jūs be vargo atspėtumėt, kas atvažiuoja, kas išvažiuoja.
– Raktą palikti norėčiau.
Anne.
Melisso.
– Kada pasiims?
– Nežinau, kada pasiims.
– Jūs susitarę?
Pečiais gūžteli.
– Visaip pasitaiko. Būna, kad nepasiima. – Skalaudamas bokalus sako. – Susitaria, palieka, o nepasiima. Štai ten raktus kabinu. Matot, kiek jų? Nepasiimtų. Bet Anne aš pažįstu. Atiduosiu. Anne visada su nuomininkais čia susitinka. Turgun eidama Elizabeth pas mane irgi palieka. Ir šiandien buvo, neseniai išvažiavo.
– Žinau…
– Un verre de rosé.
– Bien sūr.
– Un autre.
– Bien sūr.
Apie ką vieną, paskui kitą taurę rožinio vyno gerdamas jis mąstyti galėtų? Dviem taurėms išgerti laiko juk reikia. Vieno stiklo jam per mažai buvo, matai, antrą pasiėmė. Ir tu nebežinai, apie ką dabar jis mąstyti galėtų. O gal tegul apie nieką nemąsto? Argi visada žmonės mąsto? Juk pasitaiko, kad žmonės apie nieką nemąsto.
Tegul kol kas jis apie nieką nemąsto.
Bet šiaip tai…
Būna keistų sutapimų.
Atmeni, kai jis su Do po Anne namus vaikščiojo, tu Paryžiaus kavinėj sėdėjai. Gegužės pradžia buvo, irgi šeštadienis, tu vyną gėrei. Tik ne rožinį, baltą. Rožinio vyno Paryžiuj tu niekada negeri, jeigu nori gaivaus, visada balto pasiimi. Tau atrodo, kad rožinį vyną tik Provanse gerti gali. Kaip ir pastisą. Ir tau visada šiek tiek keista rožinį vyną ar pastisą žmones Paryžiuje geriant matyti.
Bet nesvarbu.
Toj kavinėj taip pat laikrodis ant sienos kabėjo. Ne toks kaip ten, Provanso kavinėj, iš kurios jį pasiėmė Anne. Paryžiaus kavinėj laikrodis be rodyklių ir be ciferblato kabėjo. Atrodo, tokius laikrodžius skaitmeniniais vadina. Tas skaitmeninis laikrodis nėjo, skaičiai nesikeitė.
Ir sutapk gi, kad kaip tik tuo metu, kai prisiminei, jog Provanso kavinėj, iš kurio jį pasiėmė Anne ir kurion jis kas rytą taurės rožinio vyno išgert užsuka, irgi laikrodis neina, pamatei pro duris įžengiant vyrą su kopėčiom. Tas vyras tamsiai mėlynu kombinezonu vilkėjo. Barmenas jį pasitiko, su juo pasisveikino, į neinantį laikrodį ranka mostelėjo. Vyras kopėčias į sieną atrėmė, ant jų užsilipo, laikrodį nuo vinių nukabino, atsuktuvu varžtelius ėmė sukti. Tačiau jam kažkas ten nesisekė. Pastebėjęs, kad vyrui tamsiai mėlynu kombinezonu kažkas ten nesiseka, barmenas prie pat kopėčių pritraukė staliuką, nusiavė, iš pradžių ant kėdės, paskui ant to staliuko užlipo. Kavinėj žmonių buvo nedaug, visi galvas pasukę žiūrėjo, kaip juodu laikrodį taiso. Į kleboną su zakrastijonu buvo panašūs.
Kartais apie nieką mes negalvojam, kartais keistos mintys ateina. Prisimeni, kai barmenas batus varstytis ėmė, šiek tiek susijaudinai – o kas, jeigu jo kojinės purvinos ar praplyšusios bus? Laimė, barmeno kojinės nuostabiai švarios ir nepraplyšusios buvo. Kaip naujos. Pamanei, kad visada švariom kojinėm būtinai reikia mūvėti. Kadangi niekad nežinom, kas mums atsitiks, kada batus nusiauti prireiks.
Ir dar pamanei…
Tu su kitais žmonėmis žiūri, kaip tie du vyrai laikrodį taiso, jis su Do po Anne namus vaikšto. Do labai daug kalba, jis nieko nesako. Ir galbūt dar nė pats nenumano, o tu jau visiškai tikras esi, jog kavinėn su biliardo stalu ir ano amžiaus pradžios levandų kirtėjom jis netrukus ateis. Prieš išvažiuodamas negalės neužsukt. Ton kavinėn, iš kurios prieš kelias dienas jį pasiėmė Anne. Paskutinės rožinio taurės išgert. Tiesa, dar nežinojai, kad ir antros paprašys.
Ir pamanei, kad kai jis rožinį vyną gurkšnos ir tu nebesugalvosi, apie ką jam mąstyt, į tą Provanso kavinę vyras, vilkintis tamsiai mėlynu kombinezonu, irgi galėtų ateit. Pataisyt neinančio laikrodžio. Tau atrodė, jog tai – sutapimas, kurį išpildyt turi. Gražu gi matyt, kaip vyras su kopėčiom ant peties karštą šeštadienio popietę į beveik tuščią kavinę Provanso miestely įžengia. Turgus jau pasibaigęs, žmonės išsivažinėję, kai kurie papietavę, kiti dar pietauja, o tas vyras laikrodžio pataisyti ateina.
Bet dabar, kai jis iš tiesų rožinį vyną gurkšnoja, manai, kad toj kavinėj laikrodis kaip nėjo, taip turi neit. Tu tai žinai, jis taip pat žino. Jūs abu tai žinot, nors ir nežinot kodėl. Bet abiem jums atrodo, kad laikrodis toj Provanso kavinėj turi stovėt. Kaip tu ten sakei? Laikas čia teka, bet nieko iš pirmykščių lizdų nepajudina? Kažkaip panašiai…
Pagaliau koks jūsų reikalas?
Jei kada panorės, barmenas pats vyrą su kopėčiom ant peties pasikvies. Ir galbūt tas vyras su kopėčiom tamsiai mėlynu kombinezonu vilkės.
Tuščia rožinio taurė.
Atsisveikindamas linkteli.
Barmenas atsakydamas kilsteli ranką.
Labai ilgai žvyruota šalikele eina. Eina ir eina. Mašinos jį iš priekio ir nugaros lenkia, prašvilpia, labai greit į abi puses tolsta. Kai dideli sunkvežimiai švysteli, atgalinė vėjo banga bloškia. Vos išsilaiko. Karšta. Daug dulkių. Ne žingsniuoja, o kojas velka. Kad dulkės kiltų. Pats nežino, kodėl jam noris, kad dulkės kiltų. Nors nuo jų batai balti. Ir džinsai vos ne iki kelių. Nuo tų dulkių akys jau ašaroja. Bet vis tiek kojas velka. Eina ir eina. Nudelbęs galvą, sukandęs dantis.
Ne visus bilietus pakeisti gali.
Taip jam prie langelio pasakė.
Kartais atžagaria ranka per akis perbraukia.
Paskui sau nejučiom ima mosuoti. Išgirsta važiuojant, atsisuka, stabteli, mosteli, mašina pravažiuoja. Išgirsta važiuojant, atsisuka, stabteli, mosteli, mašina pravažiuoja. Labai ilgai šitai tęsias. Kol galiausiai atsisuka, mosteli.
Stabdis.
Mašina šalikele slysta.
Kartais daryt neturi teisės.
Bet kartais atrodo, kad ir nedaryt neturi teisės.
– Į Paryžių man reikia.
– Į Paryžių? Iki Paryžiaus – šimtai kilometrų.
– Pavežkit. Pavežkit, kiek galit.
– Aš į Cavailloną važiuoju.
Jis nežino, kur yra Cavaillonas.
Bet nesvarbu.
Niekas dabar nebesvarbu.
– Pavežkit iki Cavaillono. Jei galit.
…Sušmėžuoja platanų kamienai, vėl atsiveria vaizdas į kalnus, kartais šmėkšteli pastatai – pakelės užeigos, vilos…
Viskas matyta.
Tiek sykių matyta, kad akys jau nebemato.
Žvelgdamas pro šoninį langą, išvysta sodą.
Ne Anne sodą su mėlyna baseino akim, ne vaiduokliškai rachitišką sodą, prie kurio vaikinukas jį trumpam buvo palikęs, ne Do sodą, kraštuojamą bežiedžių teptukų stiebų ant palangės, bet sodą, kurį aną naktį sapnavo. Tai buvo labai gražus sodas, jis skydo ir virpuliavo nei ryto, nei dienos, nei vakaro šviesoje – toji šviesa buvo tokia gryna ir skaidri, kad net akis gėlė, kaip anądien akis gėlė iš po uolos ištryškęs pirmapradžio tyrumo vanduo. Negalėjai pasakyt, ar to sodo medžiai buvo jauni ar seni, lygu negalėjai pasakyt, kokios jame augo gėlės – pavasarinės, vasarinės ar rudeninės. O gal žieminės – ir žieminės gėlės tame saulės užlietame sode galėjo žydėti. Tokių sodų gal būta praeityje, prieš daug daug metų, ką gi mes žinome, tokius sodus – jeigu dar spės – gal mums padovanos ateitis, mes irgi nežinome, o jeigu tokių sodų yra ir dabar – tai nebent kraštuose, į kuriuos nė Do nenuskrieja. Jei sodas gali būti skaidrus ir permatomas nelyg stiklas, tai toks jis ir buvo, jei sodas gali būti aidus nelyg varpo dūžis, tai toks jis ir buvo, jei sodas gali būti virpantis ir švelnus nelyg vėjo pučiamas šilkas, tai toks jis taip pat buvo. Tame sode buvo didžiulės sūpuoklės, ant jų sūpavosi Elizabeth, ji vilkėjo balta suknele, tos sūpynės vis aukščiau ir aukščiau kilo, galiausiai ją išmetė – Elizabeth nė aiktelt nespėjo, rankas tarsi sparnus išskleidė ir į dangų nuskriejo: žemės trauka ją paleido, tik ramentas terasos pakriaušėn nukrito – matė nelyg sulėtintam filme. Po tą sodą vaikštinėjo Anne, ji savo ilgais pianistės pirštais iš tolo, nedrįsdama prisiliesti, glostė paukščius, labai panašius į flamingus, kaip flamingai jie ant vienos kojos stovėjo, kita smailiu trikampiu sulenkta buvo, ji vis tolyn ir tolyn pro tuos paukščius ėjo, bekraščio sodo gilumoj tarp tų paukščių dingo, sutirpo. Tame sode prie molberto stovėjo Do, jinai tapė, jai tapant paveikslas iš plokščio paviršiaus į trimatę erdvę pamažu skleidės, tartum visais langais ir visomis durimis atsilapojantys rūmai į keturias pasaulio šalis vėrėsi, galiausiai ji į tuos rūmus žengė: kaip Elizabeth, Anne irgi pradingo – lyg tylanti šio pasaulio melodija, visatos įsčių namo šaukiama, jas visas tris viena po kitos atgaline trauka nusinešusi būtų.
Jis liko vienas. Nors ir anksčiau buvo vienas. Taip, su jomis buvo. Sykiu labai toli nuo jų ir jos vienos nuo kitų buvo. Čia pat ir be galo toli – nelyg salos be lieptų. Gal taip atrodė dėl to, kad sodas labai didelis buvo? Galbūt. Bet greičiausiai tai ne.
…Akimirksnį pasidingojo, kad tai – jo vaikystės sodas, tarsi iš šiaudelių nupintas, kažkur patvorin, į tolimas praeities nuobraidas vėjo nublokštas. Staiga prisimintas. Tas sodas gi leidos tokia pat nuožulnia plokštuma, kokia leidos ir jo senelių – seniai iškirstas, tik atminty gyvas. Senelės sodas, senelio jis neprisimena, senelis mirė, kai jis dar gimęs nebuvo. Bet dabar, kai važiuoja, jis žino, kad ne vaikystės sodas tai buvo, jam tik pasidingojo, kad tai buvo sodas, jo vaikystę per rudenų pradalges peršviečiamais, pakriūtėn riedančiais alyviniais obuoliais nuridenęs. Kad vaikystės, pasirodė tiktai todėl, kad lygu nepajunti, kaip vaikystė pradeda tolti, nepamatai, o jos nebėr, taip ir tas sodas ėmė, Elizabeth, Anne, Do dingus, neįtikėtinai skaidrioje šviesoje blukti, tirpti, prabudimo nebūtin grimzti. Tai buvo ne vaikystės, tai buvo belaikis, nežemiškas sodas. Tai buvo y ylos veriamas sodas.
Juto, kad tuoj prabus, bauginos prabusti. Akys jau merkėsi, jis nenorėjo, kad jos atsimerktų – kaip aną vakarą, kai žiūrėjo į rutulinės simetrijos princą ir troško visą jį savin susisemti, taip dabar jam rūpėjo bent laikinai sustabdyt šio saldaus sodo tirpsmą – kad jo gėlės, taip gražiai žydinčios, jog nuo tokio gražumo atrodė nelyg erdvėje atsivėrusios stigmos, kad jo medžiai, savo vainikais susiliejantys į žalią dangaus stogo paskliautę, kad jo į flamingus panašūs elegantiški baltais sparnais ir raudonom karūnom paukščiai, ant vienos kojos stovintys, arba grakščiai laibas ilgas kojas trikampiais lankstantys, tarp ūkais sūkuriuojančių geizerių vaikštantys, į jį įsilietų, ir jis bet kada į tą sodą vėl įžengti galėtų. Tačiau pusiau dar sapnuodamas, pusiau jau prabudęs žinojo – nespės.
Niekada į tą sodą nebeįžengs.
Ir visos paslaptys, kurios tame sode atsiverti galėjo, jam amžinai užsivėrusios liks.
…Ar nebus taip, kad tik sapnuose šio pasaulio paslaptis suprasti gali? Jeigu paslaptis suprasti iš viso įmanoma. O galbūt paslaptys tam ir yra, kad jų niekada nesuprastum? jei paslaptį supranti, galbūt ji nė paslaptis nebuvo?
– Štai šituo taku eikit, – sako Anne, sustabdžiusi mašiną.
Degalinės. Šlagbaumai. Kavos automatai. Žmonės, su kuriais jisai kalbas, kuriems jaučias dėkingas ir kurių veidus vos išlipęs pamiršta. Labai ilgas kelias. Pravažiavus Lijoną, niaukstytis ima. Bretanėje lyja. Kuo arčiau prie Paryžiaus, tuo stipriau lyja. Valytuvai švytuoja, vos vandenį braukt spėja. Liūtis tuoj viską apsems. Dabar jau tamsu.
Kiek valandų, jis nežino.
Gal – vėlus vakaras?
Gal.
Gal jau naktis?
Gal.
Sakau, jis nežino.
Nė aš nežinau.
Kiek iki Paryžiaus jam liko, mudu irgi nežinom.
Galbūt kelios dešimtys kilometrų…
Gal dar šimtas ar du…
Bet ar šitai svarbu?
Jūs irgi juk žinot, kad šitai visai nesvarbu.
Kaip žinot ir tai, kad važiuoja, tų trijų moterų paslapties neįminęs.
Bet jam atrodo, kad, neįminęs jų paslapties, jis apie jas žino daugiau, negu jų paslaptį būtų įminęs. Juk labai paprasta būtų, jei mes vieni nuo kitų galėtume nutiesti kelius, tokius lygius ir tiesius kaip šis, kuriuo jis dabar, lietui pliaupiant, į Paryžių važiuoja. Greitkelius – autostradas, autobanus. Bet kaipgi nutiesi tokius lygius kelius per karjerus, kuriuos mes savyje ir tarp savęs tuo pat metu ir kasam, ir užverčiam? Tačiau per tuos karjerus kelių gal iš viso tiesti nereikia? Jam dabar rodos, kad, tų neįmanomų kelių nenutiesę, mes apie save ir vieni apie kitus žinom daugiau, nei žinotume, jei juos nutiesti pajėgtume. Stengdamiesi juos nutiesti, tik sugadintume viską. Ir tie karjerai nebebūtų nei tokie skaudžiai gražūs, nei tokie aidžiai bylūs, kokius jis matė.
Vakar ar užvakar.
Kai Anne jį ten nuvežė.
Į apleistus ochros karjerus.
Iš kurių žemė, oras, vanduo ir ugnis stebuklus nužiedė.
Sahara tuos karjeruos yra. Ir krioklių ten yra. Fėjų kaminai dar yra.
– Gražu buvo?
– Labai gražu buvo.
Tačiau gal išvis apie tai kalbėti nereikia?
Gal viską sapno sodu pabaigti reikėjo?
…Labai norėjau, kad jums tas sodas patiktų.
…Norėjau, kad pamanytumėt: tik pasakose būna šitokie sodai.
Bet sodu nepabaigiau, o pabaigt vis tiek dabar kaip nors reikia.
Jau reikia.
Baik taip, kaip norėtųsi jam.
Ne kaip tau ir ne mums – jam.
Kaip jam norėtųsi, kad mes su juo atsisveikintumėm?
Bent dabar tau atrodo, kad su mumis atsisveikinant jam norėtųs žiūrėti pro langą, už kurio vien tamsą mato, ir savęs klaust, kas šitus namus, nesibaigiančios liūties žliaugiamus, suprojektavo. Kas jų architektas, kas juos pastatė? Jam norėtųs, kad tie nesibaigiančios liūties žliaugiami namai už lango skalautųs, kaip skalaujas vandeniniais dažais ant stiklo nupieštas paveikslas, kurį lietus plauna. Ar bluktų – kaip labai stiprios saulės šviesoj blunka žlugtas, sode ant virvės vėjuj išdžiaustytas. Dar jam norėtųs paklaust, ar visada šitaip būna: kad kai žlungame patys, atrodo, jog su mumis žlunga visas pasaulis?
O visiškai baigiant jam dar norėtųs, kad mašina, galbūt sukdama vingį, leistųsi nuo stataus kalno. Kad jo ausyse vėl suskambtų Wong Kar-Way filmo muzika. Kad, pažvelgęs pro priekinį stiklą į kelią, jis pamatytų labai daug žiburėlių. Ir kad tie žiburėliai jam pasirodytų nelyg naktinės plaštakės, halogeninės lempos švieson skriejančios. Į lempą atsibloškiančios, krintančios.
…ir ten, tuose kraštuose, dabar jau tikriausiai tamsu. Pameni, koks aukštas nakties dangus tuose kraštuose? Labai daug žvaigždžių. Šitiek žvaigždžių Paryžiaus danguj niekad nebūna. Nė jokio kito didelio miesto.
Toli iš didelių miestų išvažiuot reikia, kad šitiek žvaigždžių danguje pamatytum.
Anne į žvaigždes pasižiūri.
Halogeninę lempą Anne vidun įneša.
Prie mėlyno stalo sustoja.
Ilgais pianistės pirštais Anne ruletę paliečia.
Paspaudžia.
Ruletė pradeda suktis.
Labai ilgai sukas.
Taip pat ilgai, kaip šią popietę – kai Do ją pasuko.
Rodėsi, jog niekada nesustos.
Ir dabar rodosi – niekada nesustos.
Suksis ir suksis.
Visas šitas gražumas prieš pabaigą.
Kad gyvenom laimingus laikus, mes suprantam tik jiems pasibaigus.
Kartojasi?
Taip, jau kartojasi.
Bet jam norisi tai pasakyti.
Darsyk.
Jau paskutinį.
Leiskime jam tai pasakyti.
Juk gerai.
Labai gerai, kad atsisveikinant su mumis jam dar norisi kažką pasakyt.
Kad išvis jam dar kažko norisi.
Net po tokio ilgo ėjimo
Algis Kuklys. Trys novelės
2010 m. Nr. 2
Debesų stebėjimas
Ne visi žmonės yra žmonės. Ir ne visi bepročiai yra bepročiai.
Pažįstamas, apie kurį, atrodo, viską žinojau, nenoromis privertė mane pakeisti pažiūras. O juk taip skaudu atsisveikinti su senomis, bet patogiomis mintimis… Tarytum luptų odą…
Vieną sekmadienį jis, mįslingai nusišypsojęs, pakvietė mane į namus. Atvirai pasakius, nieko stulbinančio pamatyti nesitikėjau, bet, peržengęs slenkstį, tuoj pasakiau sau apsirikęs, nors akys ir nenorėjo tikėti.
Virš galvų švietė lengva dienos šviesa, nes lubos ir stogas buvo stikliniai. Stovėjau kaip idiotas, o jis šypsojosi, ir baigta. Palauk, bus dar įdomiau, aiškiai ištarė žodžius ir pasiūlė atsisėsti. Sutrikęs atsidrėbiau kur papuolė. Ėmiau svarstyti: be abejo, jis tikras senbernis, gal net psichas, tačiau ir aš esu psichas, nes prasidėjau su tokiu, todėl ilgai čia nebūsiu – dar papjaus, ar ką kita padarys. Gal jau keliausiu, atsidusėjau išgėręs arbatą, reikia rašyti disertaciją… Gerai, eime į sodą, išgirdau greitą atsakymą.
Ką gi, dabar tikrai papjaus, o policija tik po mėnesio ar pusmečio paskelbs paieškas – juk policijoje taip pat netrūksta psichų. Bet kur tas idiotas mane veda? Ne, idiotas esu aš, kad su juo prasidėjau. Bent jau plaktuką turėčiau diplomate. Kiekvieną dieną nešiojuos tą prakeiktą plaktuką, tačiau šiandien lyg tyčia neįsidėjau.
Tu nieko nematai, staiga tarė jis. O ką turiu matyti? – virpančiu balsu paklausiau, ne, verčiau jau eisiu namo!.. Tu iš tiesų nieko nematai, supyko jis. Maniau, kad voš į veidą, todėl atlošiau galvą ir…
Virš mano galvos lėtai siūbavo sena ir aukšta kriaušė, kurios viršūnėje kažkas buvo pririšęs kelias kėdes. Lipame, pasiūlė. Čia ne autobusas, įsižeidęs atsakiau. Tu nematai reiškinių esmės, supyko. Garbės žodis, psichas, niūriai pagalvojau, bet prikandau liežuvį. Netrukus matau: atrėmė kopėčias į kriaušės kamieną ir ėmė lipti – ramiai, įgudusiais judesiais kaip ugniagesys. Po kelių minučių ir aš pasekiau jo pavyzdžiu, nes visi pavyzdžiai užkrečia. Kaip gripas…
Ta velnio kriaušė pasirodė esanti aukšta, todėl, kai įlipau į viršūnę, mano akys buvo išsprogusios, pakinkliai virpėjo. Juk esu iš tų, kurie bijo aukščio, o tas psichas kuo ramiausiai pasiūlė atsisėsti ant pririštos kėdės. Pats atsisėsk, aš palauksiu, kol tu nubildėsi žemyn, papurčiau galvą.
Apsidairyk, koks peizažas! – melancholiškai atsiduso jis. O kokie debesys!.. Tu nieko apie juos neišmanai. Debesys – tai dangaus malonumas, tai lekiantys kalnai, tai iliuzijos… Yra vasaros, rudens, žiemos ir pavasario debesys, visi skirtingi, tačiau ir panašūs kaip broliai. Ar nežinojai, jog aš esu debesų specialistas? Be abejo, nežinojai… Todėl ir mano stogas stiklinis. Nuostabu, kai pro langą gali matyti nakties arba dienos dangų. Supratai? Nesupratau, atsakiau. Paimk mano žiūronus ir pasižiūrėk į apačioje gyvenančius žmones. Ar jie tau nieko neprimena?
Tie žiūronai mane suintrigavo. Atsargiai juos paėmiau ir nukreipiau į miestelio pusę. Šlykštu, ir tiek… Taip jam ir pasakiau. Ir atidaviau žiūronus – tegu džiaugiasi, o man pakaks, aš – padorus pilietis. Jis liūdnai pažvelgė į mane, tarsi norėtų pasakyti „vargšeli tu, vargšeli, nieko nesupranti, o dar rašai disertaciją, kuri taip pat niekam nereikalinga“.
Paskui nukreipė žvilgsnį į lėtai plaukiančius debesis ir man nebeskyrė jokio dėmesio, tarsi būčiau viena iš daugybės šios kriaušės šakelių. Aš taip nesugebėčiau, esu pernelyg jautrių nervų, bet šitas psichas gali… Sukandau dantis, atsargiai išlipau iš tos senbernio kriaušės ir moviau tolyn neatsisukdamas. Ką padarysi, bjaurus nuotykis.
Diena be citrinos
Nėra bjauresnės dienos už pirmadienį, kai akys peršti, o krūtinėje – skaudžiai maudžia. Jis atsiduso, alkūnėmis parimo ant stalo ir svarstė, kaip užsidirbti nors truputį pinigų, nes turėtieji seniai pasibaigė. Todėl ir keldavosi anksčiau, kad tik išvengtų liūdno savo moters žvilgsnio. Jeigu turėdavo alaus butelį, pusę palikdavo sugyventinei, pats tyliai išslinkdavo į miestą ir sugrįždavo vėlai, žinodamas, kad ne tik jis, bet ir ji šiukšlynuose nesirausė. Jau anksčiau buvo ją įspėjęs, kad šito nedarytų. Kai pradedi raustis šiukšlėse, jau geriau nebegyventi, kartą lediniu balsu pasakė, nes atsiminė būrelį paauglių ir suaugusiųjų, kurie žarstė visokių atmatų krūvas. Jie buvo panašūs į dideles žiurkes. Jis stebėjo juos pro sunkvežimio kabinos langą, mat anuomet, kai dar negėrė, dirbo vairuotoju miesto komunalinėje tarnyboje. Sugyventinė nieko jam neatsakė, net į jo pusę nepažvelgė. Tai bent čiukčia, susikeikė vyras, niekada nesuprasi, ką ji galvoja…
O kokia puiki buvo praėjusių metų vasaros pabaiga, kai vienam kinošininkui prireikė daugybės žmonių masinėms scenoms: po filmavimo duodavo alaus ar pinigų. Aišku, solidusis prodiuseris, mėgęs visur ir visiems vadovauti, nukamuodavo statistus taip, kad net akyse žaliuodavo – reikėjo ir bėgti, ir šliaužti, ir šokinėti. Atrodė, jog filmavimo grupė ketina išvaryti minią iš proto. Nedaug betrūko, kad ji būtų išsibėgiojusi. Bet davė daugiau alaus ir pinigų. „Užsidirbote, proletarai!“ – garsiai rėkavo ir smagiai kvatojo prodiuseris, atrodė, akiniai nuo suprakaitavusios nosies nukris. Tačiau nukrito ne akiniai – nuvirto vienas jo padėjėjų, vienas iš tų, kurie, užsikorę ant aukštos pakylos, spoksojo į bėgančią minią. Ponas taip įsijautė, kad pamiršo, kur yra užsilipęs. Bet šitaip galėjo atsitikti kiekvienam mūsų – vienas neatsargus žingsnis ir neri stačia galva į apačią…
Dabar jis lėtai atsipjovė citrinos griežinėlį ir įmetė į arbatos puodelį. Šaukšteliu jį pasukiojęs, siurbtelėjo karštimo, pajuto mažulytį malonumą, vėl nuklydo į prisiminimus, kur matė ne vien daiktus ir žmones, bet retsykiais išgirsdavo ir žodžius, nors atmintis buvo gerokai pašlijusi, tad daug ką painiojo, ypač vardus. Jie lipo prie kits kito kaip makaronai puode. Anksčiau, kol taip stipriai negerdavo, atsimindavo daug daugiau, o dabar… beje, amžius taip pat savo daro. Nepastebimai ateina diena, kai ir pačiam tenka tai pripažinti, nors kiti jau senokai nurašė tave į nuostolius. Apvalaina sekretoriukė anądien perliejo jį kvailu žvilgsniu ir pro dantukus iškošė: kūūūrikai mūūūms nereikalingi. Pastarasis žodis skambėjo jo galvoje visą dieną. Vėliau irgi. Praverdavo kurios nors kontoros duris, tuojau pat išgirsdavo: nereikalingi, nereikalingi, nereikalingi… Jam apskritai nebeaišku, kas šiais laikais yra reikalingas, o kas nereikalingas, juk vakar, sakykime, dar galėjai būti reikalingas, tačiau šiandien – jau nebe. Ne vien tik šis pirmadienis, visas jo gyvenimas dabar panašus į niūrų, ilgą sapną. Jo gatvėse stoviniuoja daugybė nereikalingų žmonių, o reikalingieji sėdi ištaiginguose kabinetuose kartu su gražiomis ir paslaugiomis sekretoriukėmis, nors jam nusispjauti ir į jas, ir į ištvirkusius jų viršininkus. Juk jis, nepaisant nieko, tebėra žmogus, turi vardą ir pavardę. Tegul tie šikniai džiaugiasi, kad jis geras žmogus, kad neturi namuose jokios bombos. Jeigu siutas užeitų, mielai susprogdintų bet kurią kontorą… Vadinasi, nebebūtų nuolankus, nebebijotų. Ir ko bijoti? Juk šiuo metu jo gyvenimas nelabai kuo skiriasi nuo kalėjimo. Beje, kalėjime jis gal atrodytų net svarbesnis, ten jis būtų reikalingas, zekai jį net gerbtų, kad paleido dūmais degeneratų kontorėlę. Tikriausiai…
Vėl įsipylė arbatos ir į ją įsimetė dar vieną citrinos griežinėlį – paskutinį. Moteriai teks arbatą be citrinos gerti. Nepasius, platus užpakalis irgi nesuliesės: kai ant tokio minkšto ir plataus atsiguli, paskęsti kaip duknose. Tikras malonumas. Svarbiausia, kad ją gali pasiguldyti kada panorėjęs, tik turėk sveikatos. Nepalyginsi su buvusia žmona, kuri nuolatos purkštaudavo lyg sena ožka, – bet šito geriau neprisiminti, tik piktumėlis ima… Tai, rupūže, ką daryti šį pirmadienį? Juk neisi pasikarti, kaip anas pažįstamas, kuris tualete ant vamzdžio pasikabino. O buvo toks fainas vyras, kaip mažas vaikas – musės nenuskriaus. Tiesiog neteko darbo, kito nesusirado – ir nervai neišlaikė. Geriau tą vakarą būtų ko nors išgėręs, nes kai išgeri, pasijunti kaip sapne, gali daryti ką nori, net svetimas sekretoriukes nurenginėti. O štai ir manoji pasirodė…
Jis dėbtelėjo į nieko nesakantį savo moters veidą, paskui įpylė arbatos ir, ištraukęs iš savo puoduko citrinos griežinėlį, atidavė sugyventinei. Atsigerk – palengvės, sumurmėjo, o akis nukreipė į langą. Keletą kartų įkvėpęs oro, ėmė galvoti, kas tokį specifinį kvapelį skleidžia. Ar tik ne ji? Pasilenkė prie moters – taip, ji smirdi. Į veidą plūstelėjo kraujas. Vadinasi, vis dėlto nušliaužei į tą… šiukšlyną? – niūriai paklausė. Neiškentei ir nulėkei, ar ne?! Ji nedrįso į jį net akių pakelti, tik nusižeminusi suvebleno, kad visai nenorėjusi eiti, bet Zina prišnekinusi…
Jis pažinojo tą lapę, kuri sugebėdavo kitus suagituoti ir į pragarus įvilioti, bet pati visuomet likdavo nekalta, todėl vyriškas pyktis atlėgo. perspėjo moterį, kad daugiau su Zina neprasidėtų. Ir tau, ir jai iškaršiu kailį, vot, suniurzgė. Tačiau buvo negera ne vien todėl, jog ji, susiuosčiusi su ta lape, nuskuodė į šiukšlyną. Krūtinę slėgė nykus suvokimas, kad jis, dar nesukriošęs vyras, negali išlaikyti moters, todėl ji ir eina ten, renka visokius skudurus. Ne gyvenimas, o tikras kurvynas, atsiduso ir susirado cigaretę: po arbatos labai tinka dūmelis. Mums reikia ką nors sumislyti, pasakė išpūtęs dūmų kamuolį, antraip – pakratysime kojas… Taip taip, tyliai atsakė ji ir palingavo galvą. Nėra bjauresnės dienos už pirmadienį, vėl prabilo jis, paskui ėmė kosėti. Jeigu… jeigu kada nors užmušiu žmogų, tai bus kaip tik tokią dieną, vot… Moteris atsargiai, tarsi nedrįsdama, pažvelgė į jį ir suprato: vyras šneka teisybę – tvirti jo pirštai gniaužėsi į kumštį, veidas buvo sustingęs ir bejausmis. Ji nuo mažens bijodavo žmonių tokiais veidais, nes tėvas dažnai mušdavo motiną, kuri tyliai prašydavo pasigailėti. Šitas vyras dar nė karto prieš ją nepakėlė rankos – vien dėl to buvo jam dėkinga ir nuolanki. Tačiau suprato, kad ir jo nevilties užtvanką gali pralaužti pyktis, kurio niekas nesuvaldys.
Kitą savaitę eisiu dirbti indų plovėja, ištarė ir stebėjo vyro reakciją. Indų plovėja? – paklausė jis ir atsuko sutrikusį veidą. Valgykloje ar kavinėje? Aaa, koks skirtumas, svarbu, kad būsi pavalgiusi ir algą gausi… Ji pritariamai linkčiojo galvą ir bandė nusišypsoti. Gerai, dirbti pradėsi kitą savaitę, atsikrenkštė jis, tačiau reikia ir šią savaitę kaip nors prastumti, vot!.. Taip, reikia, vėl linktelėjo moteris ir jau norėjo pasakyti, jog iš Zinos pasiskolinsianti pinigų, bet laiku susičiaupė, juk vyras vėl būtų užsiutęs. Ko čia dar kalbėt? nori nenori, bet teks skolintis, kitos išeities nėra. Kur šiandien suksi? – staiga pasiteiravo jis. Dar nežinau, atsiduso ji, gal į turgelį… Gerai sakai – į turgelį visuomet verta užsukti, jis išpūtė paskutinį dūmą, pelenus subėrė į šiukšlių kibirą, šliaušiu ir aš į turgelį, vot…
Pėsčiom eiti į turgų buvo per toli, todėl įsiropštė į troleibusą, nors neturėjo talonų. Įsitaisė gale, iš ten lengviau pasprukti, kai įlipa kontrolierius. Šiaip jis visuomet nujausdavo artėjantį pavojų – tarsi kas nors į ausį pakuždėtų. Šitą sugebėjimą paveldėjo iš motinos. Ji atspėdavo orą, visokias nelaimes, tikėjo sapnais ir panašiais niekais.
Kai juodu laimingai pasiekė turgų ir lėtai žingsniavo palei stalus, apkrautus visokiu maistu, vyras nė nepajuto, kaip viena citrina atsidūrė kelnių kišenėje, tarsi į ją pati būtų įkritusi. O kokie turgaus kvapai!.. Galima iš proto išsikraustyti. Alkanas žmogus yra labai pavojingas, gal net už tigrą baisesnis, juk išalkęs gali „sprogti“ bet kurią minutę – kaip mina.
Turguje jis pažinojo visus ir beveik visi pažinojo jį. Va ten stovi susitraukęs kaip sliekas buvęs matematikos mokytojas, pensininkas Simaitis, pardavinėja kitų užaugintas daržoves ir vaisius, nes pensija striuka, o gyventi reikia. Iš pradžių tas stovėjimas mokytojui atrodė nemalonus, gal net šlykštus, tačiau dabar jau priprato ir stovės taip – ar lyja, ar šąla – iki gyvenimo pabaigos. Šalia Simaičio įsikūrusi apkūni gražuolė – gudrioji Janina, sugebanti užšnekinti kiekvieną pirkėją. Jos ir svarstyklės šiek tiek patobulintos, tačiau dar niekas niekada moters už tai nesupakavo. Niekada ir nesupakuos – nes turi gerų draugų policijoje. kai reikia, Janina visada paskolina buteliui. Tikra turgininkė, tikra fainuolė. Įžnybęs Janinai į šoną, vyriškis pasuko į kaukaziečių pusę, pasveikino juos tradiciniu „salam aleikum“. Su jais artimiau nebendravo, tačiau palaikė, anot jo, diplomatinius santykius. Iš kaukaziečių galėjai gauti net „žolelės“, tik jie buvo atsargūs ir gudrūs, ne su kiekvienu prasidėdavo. Tačiau jis „žolelės“ netroško (per daug brangi, bjaurybė), tik pažvelgė į blizgančius arbūzus. Paskui nusitempė sugyventinę į nedidelę arbatinę, mat prisiminė, jog tokiu laiku ten užsukdavo ir seni, geri pažįstami. Atsisėdęs prie staliuko, čia galėjai iki vėlumos kiurksoti ir rūkyti pigias cigaretes.
Kai Petras jam pasiūlė užstatyti sugyventinę, tuojau užsiuto, jūs, girdi, tokie ir anokie, eikite š…, daugiau su jumis niekada nelošiu. Paskui visi ėmė priekaištauti, kad jis nesuprantąs juokų: kortomis galima lošti iš visko, net iš debesų. Jis valandėlę dvejojo. Jei tu užstatysi savo kiaušus – tuomet sutinku, nusišypsojo kreiva šypsena. Sugyventinė net prunkštelėjo. Akimirką Petras sustingo, bet tuojau plačiu delnu trinktelėjo į staliuką. Gerai, šūktelėjo ir pradėjo dalyti kortas – viena, dvi, trys, viena, dvi, trys… Moteris virpančia širdimi žvelgė į suprakaitavusius kortuojančiųjų veidus, primerktas akis. Na ir dienelė, dar, ko gero, būsiu pralošta, niūriai svarstė, nes bijojo kiekvieno vyro. Visi jie vieno galo – kai supyksta, nesiterlioja. Ir dabar ji matė, kaip vyrai varstė vienas kitą aštriais žvilgsniais, paskui Petro fizionomija ėmė šviesėti, o jos žmogaus – niauktis: veikiausiai papuolė prastos kortos. Netrukus Petras jai mirktelėjo, girdi, greitai būsi mano, ir staiga ant stalo savo kortas paklojo, garsiai šūktelėjo: basta! Tuoj prasidės muštynės, dingtelėjo jai į galvą, jau pasiruošė sprukti. Gerai, kad laiku įsikišo storulė bufetininkė, visa galva už vyrus aukštesnė, stipresnė. Ji ir Petrą, ir pralaimėjusįjį išstūmė pro arbatinės duris. Lauke purškė šaltas rudens lietus, kurį mėgsta tik vagys ir savižudžiai. Vyrai greitai surado kampą daugiabučio namo rūsyje, prie boilerinės, reikėjo tik duris atrakinti. Ją pasiuntė atnešti „miško pasakos“. Tiktai nežioplinėk, o mes trupučiuką atsižaisime, sukrizeno Petras.
Gatvėje ji pavydžiai nužvelgė puošnias moteris, išdidžiai iškėlusias galvas, pridengtas spalvotais skėčiais. Plono perpučiamo palto kišenėje ji spaudė pinigus, kurių galėjo neužtekti, nes kai pabrango valstybinė, nuo jos neatsiliko ir „miško pasaka“, sunkiama iš visokio brudo. Trys vyrai nuo vieno butelio neapsinuodys, bet ir nekaifuos, svarstė ieškodama taško nurodytu adresu, paskui, pamačiusi lakstančius vaikus, žiopsojo į juos išplėtusi naivias akis, užmiršusi ir laiką, ir kur eina. Vienas vaikų, augesnis ir įžūlesnis, paleido į jos pusę akmenį šaukdamas: „Ragana! Dink iš akių!“ Moteris tuoj pat apsisuko ir sustirusi užlipo į penktą aukštą, užėjo pas „bobutę“. Išsiderėjo buteliuką. Tačiau kai vėl reikėjo rasti boilerinę, kurioje lindėjo vyrai, pradėjo klaidžioti – panašių namų daug, visų rūsių durys uždarytos. Suprato, kad vyrai ją keikia paskutiniais žodžiais. Na pagaliau, štai tos durys, lengviau atsiduso ir sukaitusi nušlepsėjo laiptais žemyn. Stabtelėjo: šitas buteliukas juos tikrai supjudys, vėl kils muštynės, prasilies kraujas, paskui pristos faraonai ir visus pasodins į cypę. Tad ką daryti, velniai rautų? – nusikeikė ji, bet į viską numojo ranka ir įžengė į boilerinę, kurioje vyrai buvo įkaitę ir be degtinės. netrukus buteliukas jau ėjo per rankas. Lošimas sutriko, pasipylė „riebūs“ anekdotai, paskui Petras susižvalgė su jos žmogumi klastingais žvilgsniais. Ji nė nepajuto, kada boilerinėje liko viena… Bet veikiai atėjo Petras. Tik nerėk, pagrasino, šiandien aš tave išlošiau… Ir ji, aišku, nerėkė, pasidavė grubiai vyriškai valiai, nes buvo prie šito pripratusi.
Kai sutemus jie slinko namo, jos žmogus pasisakė, jog nori ką nors susprogdinti, tik nežino, kaip tai padaryti. Ji tą vakarą jautėsi lyg išspausta citrina, tenorėjo greičiau atsigulti į lovą. Nuo vitrinų krito gelsva šviesa, slidūs šaligatviai, nukloti šlapiais lapais, praeivius baugino ir vedė į kurčią, aklą naktį, kuri viską paslepia ir pateisina.
Baimė
Miestelio gyventojas Maniušis įsitaisė didelį rūpestį, kurio jokiais žodžiais neapsakysi, todėl kiauras dienas slampinėjo po namus pajuodusiu veidu. Žmona ne juokais išsigando. Tikriausiai ruošiasi smerčiui, dingtelėjo baisi mintis moteriškei, tad nejučia persižegnojo ir sukalbėjo keletą sveikamarijų. Kai sutemo ir abu atgulė poilsio, žmona iš tolo, labai atsargiai, kaip moka tik moterys, mėgino kalbinti vyrą. Neapsikentęs zirzimo, Maniušis neišlaikė ir prapliupo kaip rudens lietus…
– Ar tu nematai, kokie laikai ateina? Akis prasiplėšk. Ar užmiršai, kaip gyvenome po karo? Dieną gerdavau su stribais, naktį – su miškiniais… Jeigu nebūčiau sumaišęs dienos su naktimi, tai nebūčiau nė grįžęs. Ar prisimeni? Taigi, šito niekas neužmirš. O dabar kas dedasi? Partijų daug, tvarkos jokios. Kas ką nori, tą ir daro. Tikra sodomija. Visi vagia ir visi šneka, kad nereikia vogti. Visi gieda apie dorovę ir visi, kai tik pamato tuos dolerius, ją užmiršta. Seniau buvo bent šiokia tokia tvarka. Galėjai pasiskųsti nors tam… partkomui. O dabar – kam? Tik nuėjęs į bažnyčią tepasiskųsi. Klebonui. Nors pasikark miesto vidury – niekam nerūpi. Lyg būtum koks, atsiprašant, karvašūdis. Šitep yr.
Maniušis garsiai nusišnypštė ir sulig tuo šnypštimu jo žmonelė staiga apsiverkė. Visuose kambariuose buvo tylu ir tamsu, tik retkarčiais iš virtuvės pasigirsdavo šaldytuvo ūžesys, tarsi ir jis bandytų įsiterpti į nelinksmą pokalbį.
– Kaimynas Petronkus tiesiai šviesiai rėžė: jeigu vėl ateis rusai – į Sibirą nebeveš, bet šaudys čia pat, vietoje… Juk rusai ir dabar ką nori, tą daro, aniems į visus nusispjaut…
Ji nespėjo braukti ašarų. Verksmas Maniušį jau ėmė erzinti, nors vyras jautė ir savotišką malonumą, kad jo prakalba daro žmonai tokį įspūdį. O miego dar nesinorėjo. Ir anoks čia miegas, kai galvoje žaibai kryžiuojasi. Vienintelė, kad ir menka, paguoda buvo tai, kad nei anksčiau, nei dabar Maniušis nepriklausė jokiai partijai. Per rinkimus nežinodavo net už ką balsuoti – jam visi politikai atrodė kaip vienos obels obuoliai.
– Nustok žliumbusi. Juk ne karste, bet lovoje guli. Gal kaip nors išsuksime uodegas. Svarbiausia, kad būtume panašūs į patriotiškai susipratusius piliečius. Todėl ne valia pražiopsoti valstybinių švenčių. Vėliava prie mūsų namo turi kaboti nuo pat ryto. Tegul ir kaimynas Petronkus ją mato. Tegul… Veizėk, juk ir jis yra didelei gudrus, tikras žaltys. Atmeni, per spalines pirmas tą raudoną skudurą iškeldavo, paskutinis nuimdavo. Taip yra ir dabar. Nieko jam nepapūsi – tvarkingas žmogelis. Būsim ir mes ne žiopliai, nes durną, kaip žinai, ir bažnyčioj tvatina…
Ji pritardama sušniurkščiojo nosimi ir Maniušiui tai labai patiko. Vadinasi, supranta, ką reikės daryti, juk jam turgus kartais buvo svarbiau už viso pasaulio valstybines šventes. Tik čia jis galėjo ir pasižmonėti, ir pasiderėti, jokioje parduotuvėje taip niekada nebus. Rytoj vėl dviračiu mins į turgų, ką nors gero parsiveš, sekmadienį palinksmins pilvą… Tik tas vienas malonumas ir beliko – gardžiau pavalgyti. Žmona – senučiukė, nebent į dailesnes moteriškaites akim pašaudydavo. Turguje tokių taip pat netrūko, o daugelis vyrų tuo metu dar drybsodavo lovose. Nors Maniušis ir anksčiau nebuvo mergininkas, tačiau žinojo, kad retas tegali padaryti moterį laimingą. Jam taip pat nepavyko, per vėlai suvokė paprastą gyvenimo išmintį. Vis dėlto įdomu būtų sužinoti, ar ji norėtų, jeigu gyvenimas keistai susiklostytų, dar ir antrą kartą už jo tekėti.
Bet žmona tylenė ir slapukė, nieko atvirai nepasakys, kad tik neužgautų.
– Na tai gal miegokim, rytas gudresnis už vakarą. Visi mato, kad Lietuva – banditų kraštas, bet nieko nedaro, vien dailiai šneka ir šneka…
Sapnavo Maniušis savotišką sapną, nes ten viskas buvo tikra tikriausia: ir žmona, iš baimės išsprogusiomis akimis, ir drabužių spinta, kurioje toji rausėsi ieškodama kariškos uniformos, nes rusų tankai jau žlegėjo miestelio gatvėmis. Drebėjo langų stiklai ir visas namas. Maniušis nekantraudamas rėkė, kad ji greičiau surastų mundurą, nes kiekvieną akimirką gali pasirodyti „išvaduotojai“. Jėrgau jėrgau, kas dabar bus, verkė Maniušienė. Neiškentęs jis pats ėmė raustis spintoje, staiga suabejojo, ar nebus uniformos palikęs ant aukšto. Tačiau ir ten nesurado. O tankai žlegėjo ir žlegėjo, ir atrodė, kad niekas jų nesulaikys…
Atsibudęs sapno nepasakojo žmonai. Niūrus atsikėlė iš lovos ir nukrypavo į virtuvę praskalauti burnos vandeniu. Gerklė išdžiūvo lyg medžio pliauska. Apsaugok dangau, kad tik šitoks sapnelis neišsipildytų, pagalvojo ir pro langą pamatė Petronkų, jau išėjusį iš namų ir traukiantį į turgų. Reikia ir man susigriebti, pakilo nuo kėdės, uždegė dujinę ir pastatė ant jos arbatinuką.
Turgus yra turgus: kiek buvo valdžių – nė viena be jo neapsiėjo ir neapsieis. Vaikščiodamas tarp pažįstamų ir nepažįstamų, Maniušis netikėtai suvokė, jog dabar visas miestelis yra vienas didžiulis turgus, kuriame gali viską nusipirkti, gal net dvidešimties metų merginą, tik turėk tam pinigų. O iš kur jų imsi, jeigu esi nabagas pensininkas. Kita vertus, gal taip ir geriau? Kiltų visokių norų ir pagundų. „Befilosofuodamas“ net žagtelėjo: rusiška leitenanto uniforma prieš akis – ir kepurė, ir medaliai. Trūko tik batų, bet jei gerai paieškotum… Todėl neiškentęs paklausė jaunuolio, kiek už ją norėtų. Kai išgirdo kainą, veidas apsiniaukė. Dar bandė ginčytis, kad niekas jos nepirksiąs už tokią sumą, bet pardavėjas tik ranka mostelėjo, girdi, neaiškink. Tepasikaria, nusispjovė mintyse Maniušis, verčiau nusipirksiu mėsos ir medaus.
Taip ir padarė. Sukdamas iš turgaus, susitiko Petronkų. Abu pasilabino ir nusistebėjo kainomis, kurios auga kas mėnesį. Dažnai girdimas žodis „infliacija“ jiems abiem atrodė įtartinas, lyg čigonės burtažodis. Nors Maniušis varėsi dviratį, nuo kaimyno nesitraukė – puiki proga pasišnekėti: kiek vištos sudeda kiaušinių, kokia žmonų sveikata, ką rašo laikraščiai, ką rodo televizorius. Suprato, jog ir Petronkus bijo rusų tankų, nors seniau laikai buvo aiškesni, o dabar – nieko nebesuprasi. Tikra sodomija, pakartojo ir kaimynas Maniušio mintį, pensininkų gyvenimas dabar juodesnis už smalą.
– Ir kas galėjo pamanyti, kad šitaip atsitiks? Pasaulis vartosi kaip žuvis keptuvėje, o tu, žmogeli, jautiesi kvailas lyg bato aulas… – neskubėdamas bėrė žodžius Maniušis. Petronkus pritardamas tik galvą linksėjo retsykiais įterpdamas „je, je, tep yr“. Paskui jie atsisveikino ir kiekvienas pasuko į savo namus.
Bet kitą mėnesį, kai Maniušis vėl anksti rytą išskubėjo į turgų, buvo kažkuri valstybinė šventė. Jis neabejojo, kad žmona susiprotės ir iškabins vėliavą. Bet kai grįžo, net karšta pasidarė – prie jo namų plevėsavo tarybinis skuduras… Tuoj čiupo už vėliavos koto ir nė pats nepajuto, kaip atsidūrė virtuvėje, kur senikė barškino puodus.
– Ar tu žinai, ką pakabinai? A?.. Gerai paveizėk! Ar tavo kaimynas tokią pačią iškėlė? A?.. O gal bėdos užsinorėjai? Tai va nuo šios dienos daugiau vėliavų nekabinsi. Kabink marškinius, sijonus, kelnes ir ką tik nori, bet prie vėliavų nagų nekišk. Nevalia!..
Ji taip išsigando, kad net rankos ėmė virpėti, todėl Maniušis kiek atsileido. Liepė išgerti valerijono lašų ar liepžiedžių. Netrukęs ir pats valerijono antpilo įsilašino. Ilgai svarstė, ar tą vėliavą, kuri dabar suvyniota stovėjo virtuvės kampe, matė Petronkus. Jeigu matė – bus blogai, tyliai atsiduso. Iš apmaudo būtų pavirtęs muse ir pasislėpęs sienos plyšy.
Vidas Morkūnas. Du apsakymai
2010 m. Nr. 1
Antano Vaičiulaičio premija apdovanota publikacija
Mirtis
Vieškelio žvyras smagiai gurgždėjo po įkaitusia sportbačių guma. Pro retus mūsų miškelio medžius – čia nei grybo, nei peteliškės, nei kokio žvėries – jau mačiau pirmuosius trobesius, kai staiga ji išpuolė į kelią ir – lyg kieno vejama – įšoko tiesiai man į glėbį. Taip ir parsinešiau ją namo.
Tėvas iš neobliuotų lentų paskubomis sukalė dėžę, gerai pritvirtino antvožą, ir ji apsigyveno pas mus, tiksliau, didžiuliame mūrinyje, kur buvo daug vietos, kaimynai laikė triušius, šieną, įvairius rakandus, kvepėjo sena geležimi ir voratinkliais, be to, čia stovėdavo ir viso namo gyventojų dviračiai. Po stogu nebylūs, vos atsidūrę lauke jie imdavo džergžti, kleksėti ir cypauti – kiekvienas vis kitokiu, savitu balsu. Aš atpažindavau visus.
Pro tyčia paliktą skylę mėginome ją šerti kopūstlapiais, morkomis, rūgštynėmis… Nieko neėdė, tūnojo dėžėje tylutė, greičiausiai susigūžusi, įsispraudusi į kurį nors kampą – pro tą vienintelę, visai nedidelę angą negalėjome jos matyti.
Nors tokį laimikį ketinau nuslėpti, jau patį pirmą vakarą aplink dėžę susigrūdo visi mūsų namo vaikai. Spausdamiesi prie nelygių, šeberkščiuotų lentų, kits per kitą jie pro skylę smalsiai žvilgčiojo į tamsą, bet taip nieko ir nepamatė. Dygios atšaižos įkyriai smigo į delnus ir skruostus, mūrinyje dvelkė drėgme ir bulvių daigais, visi nepatenkinti šaipėsi iš dėžės ir vieni iš kitų. Namuose laukė gardi vakarienė, mamos trankiai atidarinėjo langus ir šūkavo vardus.
Pamažu prie dėžės visi taip priprato, kad beveik niekam ji ir neberūpėjo. Tik kaimynės retkarčiais dar atnešdavo kokį skanėstą – naminės dešros galą ar lašinukų, ar sūrio, bet ji atkakliai nieko neėdė, taigi aplinkinių dėmesio nustojo visai.
Palėpėje, mažyčiame tvarkingame kambarėlyje, gyveno vienišas senukas, kurį visas namas mylėjo už ramų, smagų būdą. Senolis niekada niekuo nesiskųsdavo, nebambėdavo, nebuvo įkyrus ar suzmekęs. Jis netgi laikė avį. Tiksliau, žinojome, kad gyvulys – senuko, bet iš tikrųjų avį mielai paglobodavo kaimynai, mat toji gyveno mūrinyje, o pats šeimininkas iš palėpės beveik niekada nenusileisdavo ir savo augintinės kadų kada nebebuvo nė matęs. Ta avis buvo gražios pilkos vilnos, juodos nosies ir skvarbių, dievaži protingų akių.
Jaukiai gulėjau gilioje patalo pusnyje ir klausiausi įtūžusio vėjo, kuris, įstrigęs lango rėme lyg spąstuose, mėgindamas ištrūkti blaškėsi ir šiaip, ir taip. Po didžiulį mūsų namą šliaužiojo, o gal kokiam plyšy jau merdėjo karšinčius skersvėjis. Jis taip pat girdėjo šėlstant nartų jauną vėją ir pagiežingai šlerpštė: kada nors ir tu išgveręs klibikščiuosi palei pat trūnijančias grindis, suodinas, apgailėtinas virkausi kamine, lyg išmaldą rankiosi dulkelytes, o išsivadėjęs paskutinį kvapą išleisi ant slenksčio, negailestingai pritrėkštas durimis…
Naktį kažkas išpjovė kaimyno triušius – visus šešis. Jis, žinoma, pirmiausia pagalvojo apie dėžę ir atėjo niurnėti. Rietenų išvengti pavyko, bet kalta liko ji. Tapo aišku, jog kai kurie kaimynai nuo šiol į mus baltakiuos.
Kruopščiai apžiūrėjome jos būstą – prieš žiemą tėvo apkaltą storu veltiniu, – bet neradome nė žymelės, kad būtų išsmukusi.
– Ei, ar esi ten?! – Nelaimėlių triušių savininkas spyrė dėžei į šonkaulius. Ir pats nustėro, aptvilkytas savo įžūlumo. Mūrinyje taip nutyko, kad akimirką man pasidingojo – girdžiu, kaip kvepia šiurkšti mediena ir glotnūs sienų akmenys.
O kitą rytą…
Buvo vos praaušę. Ant aštraus mūsų kiemo gruodo, ir dar priešais visų langus, tąsėsi žiauriai sužalota, mažne pusiau perplėšta višta. Bėdulė, kraupiai kvarkdama jau nebe savo, o kažkokios kitos gyvasties balsu, blaškėsi į visas puses, tai bandydama bėgti, tai šliauždama, o bjauriausiai atrodė įnirtingos, deja, naivios pastangos pakilti į orą. Pradėjo snyguriuoti. Višta kiemui dosniai aukojo garuojantį kraują, bet šis į žemę nesusigėrė, mat ją dengė plonytė, spindinti ledinė skraistė. Visos kitos vištos kūpsojo jau prišalusios prie gruodo, nežiemiškai gaivus vėjelis silpnais pūkšniais taršė baltas ir tamsrudes plunksnas. Vištos buvo pačios paprasčiausios, joms niekada nekildavo minčių, pavyzdžiui, apie tai, kad kur nors, gal visai netoli, gal kitoje gatvėje, o gal tiesiog anapus šio mūrinio gyvena lygiai tokios pat vištos. Jos niekada nieko neapgavo, nepuoselėjo jokių ypatingų norų, netroško keršto – o ir nebuvo už ką keršyti… Joms net nebuvo ko bijoti. Juk iš tiesų… Ar vištos – arba nekalti triušiai – bent pagalvoja apie tikimybę kristi aršiose, žūtbūtinėse kautynėse. Be menkiausio siaubo, užtat pavydėtinai ramiai ir su begaliniu pasitikėjimu vieną gražų rytmetį jos – ar jie – žvelgia į kirvuką šeimininkės rankoje…
Abejingas vėjas vis dar kedeno negyvas plunksnas, ir tik viena višta, prisispaudusi prie mūrinio sienos, atkakliai, lyg kokią pasipriešinimo vėliavą, kėlė kruviną sparną, o bąlančią akį kreipė į nepasiekiamą dangų. Niekas neištarė nė žodžio.
Visą žiemą niekas su mumis nekalbėjo ir nepriekaištavo, net nepažvelgė į mūsų pusę. Miestelis skendėjo tyloje ir sniege, kuris buvo kaip niekad tikras – nepanašus nei į miltus, nei į putą ant barzdaskučio šepetėlio, nei į cukraus pudrą – tiesiog paprasčiausias sniegas. Jis jaukiai gurgždėjo po šiltais griozdžiais batais, puikiausiai kibo į gniūžtes, buvo kaip dera švarus ir šaltas. Tik šitai nėmaž nedžiugino, nes prieš mus nusiteikė visas namas – pustrečio aukšto ir šalinamiai, ir palėpė, ir dar vienas priestatas, šiaip ūkinis, bet jau seniai gyvenamas, taigi – visi kaimynai. Kai kurie jų dar turėjo savų kaimynų – mums tolimesnių, gyvenančių kitoje gatvės pusėje, o tie turėjo kaimynų kitoje gatvėje. O miestelyje gatvių buvo ir daugiau… Lyg to būtų negana, mūsų kaimynų kaimynai kituose miesteliuose turėjo giminaičių, šie – ir kaimynų, ir tolimesnių giminių, kurių pažįstami bei gentys gyveno miestuose ir turėjo ne tik kaimynų, bet ir tetų bičiulių pusbrolių užsieniuose. O blogiausia, kad šioje minioje – tarp giminių, draugų, menkai pažįstamų žmonių, sutinkamų, tarkime, tik pirtyje – galėjo pasitaikyti, pakaktų, kad pasitaikytų vienas vienintelis asmuo, susirašinėjantis su kosmonautu…
Bet iš tikrųjų mudu su tėvu apie kosmosą retai kada pagalvodavome.
Naktinis speigas storai, tarsi lydytais taukais, aptepdavo langų stiklus ledu, o aš praurbindavau akelę ir žvelgdavau į mūrinį – kažin kaip ten ji? Kiemas sulig pirmo aukšto langais buvo užverstas dangaus patalų plunksnomis, atrodė, kad visas mūsų namas giliai nugrimzdęs į žiemos miegą – tarpais niekas nekrustelėdavo ištisas paras, nebent sucypdavo apsisapnavusi pelė, sugergždavo durų vyriai ar sausas kosulys prasmukdavo į kaminą. Bet mudu su tėvu siautė atskira, vien mums lemta tyla, nuo kurios krūtinę spaudė sunkumas lyg nuo sprangių žieminių kriaušių.
Buvome pasiryžę gintis iš paskutiniųjų, bet apšašę, nuolat sloguojantys kaimynų vaikai pro atviras mūrinio duris vis dėlto ne kartą apmėtė dėžę gniūžtėmis. Arčiau prieiti nesiryždavo.
Žinojau, kad naktimis ji rymo prie skylės ir liūdna akimi žvelgia į užpustytą kiemą, į ryškias sidabro žvaigždes, tarsi prišalusias prie juodo dangaus aksomo, žvelgia į mūsų buto ir kaimynų langus. Ar ji nutuokė, kas yra kvapai ir spalvos? Ar jautė šaltį? Ar svarstė, kam reikalingi metų laikai? Ar pažino meilę? O miegą, sapnus, kraujo skonį?
Pavasariop visur sugurgėjo upeliukai, o aš klausydavausi, kaip tęžta paskutinio sniego likučiai, kaip į atšylančios žemės gelmę smelkiasi žiemos įmygis ir visos nuoskaudos, kaip visur treška ir skimbčioja besirąžanti gyvybė. Upeliukai liejosi į didesnius upelius, šie – pro kitus kiemus, pro kitus miestelius – sruvo į upes, šios – dar toliau – į niekada man neregėtas jūras… Štai tada mes ryžomės išleisti ją pasilakstyti.
Tėvas kirviu atsargiai nuplėšė dėžės dangtį. Nuo malkų rietuvės į tą buveinę krito šešėlis, bet joje ir šiaip tvyrojo prieblanda. Dėžės ertmė atrodė gerokai didesnė, nei iš tikrųjų galėjo būti. Nejučia žingtelėjome atatupsti. Taip pat nejučia apsigręžėme ir kiemo purvynais nukėblinome namo. Pro langą mus – o gal dėžę – stebėjo kaimynė. Ji nuolat skųsdavosi nemiga, bet šiaip buvo geros širdies moteriškė.
Namie kažką skaitinėjau ar snaudžiau, dabar jau nebeprisimenu, o tėvas gulėjo ant sofos ir nusistvėręs laikraštį galvojo visai apie ką kitką. Kaip ir aš. O ji tuo tarpu mankštino per žiemą surambėjusią sandarą: šėliojo, vartėsi pažliugusioje pievoje, keberiojosi į medžius, žaismingai vaikėsi žvirblius. Ilga ir puiki buvo diena.
Vakare tėvas vėl užkalė antvožą.
Pavasaris vis labiau įsišėlo, naktys traukėsi, seko, ant sienų, ant pradžiūvusios žemės palikdamos sparčiai blunkančias šešėlių nuosėdas. Aplink metų metais užsigulėjusius apleistus daiktus, o ir pasieniais, patvoriais stiebėsi žolė, langų stiklus drebino duslūs ir visai nebaisūs griaustiniai.
Sykį paryčiais, dar dorai nepraaušus, mus išbudino pašėlęs, net netikroviškas avies bliovimas. Subruzdo visas namas. Tuojau sudundėjo ir mūsų durys – belsta iš peties. Kažkas tiesiog išliejo įtūžį ir pasišalino. Kaimynai, susispietę būreliais, lūkuriavo koridoriuose, virtuvėse. Vaikai malėsi po laiptais. Atrodė, šnibždasi ir kikena nuzulintos pakopos. Niekas nesiryžo išeiti į kiemą. Ten apie laukujes duris blaškėsi avis – blaškėsi ir bliovė lyg pamišėlė. Aušo. Gyvuliui nieko nebuvo nutikę. Tačiau viršuje mirė senukas – avies šeimininkas.
Nutaikiau progą ir nepastebėtas užkopiau į palėpę.
Ant stalelio lyg niekur nieko tiksėjo žadintuvas. Iš ketaus krosnelės bergždžiai plūdo kaitra. Velionis gulėjo lovoje po šiltu apklotu, šiek tiek pasukęs galvą. Stebėjo mane sustiklėjusios akies krašteliu. Senukas atrodė visai įprastai. Jokia grimasa neiškreipė gelsvoko jo veido, kuris ir gyvo niekad nebuvo atgrasus. Panašu, kad prieš pabaigą šio kūno nekamavo konvulsijos, o sielos – slogios nuodėmės. Įsmukęs skersvėjis šiek tiek išvėtė kambary susitelkusią tvanką ir įniko žaisti visiškai žilų velionio plaukų sruoga. Pro langą mačiau balto debesies kraštelį. Iš apačios vis dar sklido slopus jau išvargusios avies bliovimas. Gyvulys nežinojo, kad šeimininkas nepajuto nei skausmo, nei siaubo – paprasčiausiai atsigulė ir išėjo.
Kaimynai buvo nepalenkiami. Mudviem su tėvu jie tiesiog uždraudė kuo nors prisidėti prie laidotuvių. Nutrūko bet kokie mūsų ryšiai su namo gyventojais. Net nežinojau, ar verta džiaugtis bent tuo, kad nepasiūlė išsinešdinti į kitą miestelį.
Dėžę aptikome su antvože iškirsta skyle ir akivaizdžiomis kažkokio stipraus chemikalo žymėmis. Savaime suprantama, ji buvo dingusi. Iki pat rudens, iki antrųjų šalnų dar bandžiau ieškoti. Kartą nugirdau, jog įsitaisiusi ant slidžių akmenų mūsų upelyje graibo aukšles. Nulėkiau ten, bet spėjau pastebėti tik balkšvus kelių srovės nešamų žuvyčių pilvelius. Nuo tada nieko apie ją nebegirdėjome. Juk nepaskelbsi laikraštyje: dingo…
Pamažu atlyžo ir kaimynai. Mūsų santykiai vėl šilti, nuoširdūs. Kieme nenutyla naminių paukščių lalesys, o mūrinyje kvepia sausomis malkomis ir raugintais kopūstais. Dienos ir vėl traukiasi, senka, ant sienų, ant stogų, ant debesų palikdamos skaidrios šviesos rėžius. Viskas būtų gerai, jei ne tas apmaudas: jau niekada nesužinosiu, kaip ji atrodo.
Angelas nulūžusiu pimpaliuku
Įsibrovęs tarp retų pušų rudomis pleiskanomis nuėjusia žieve, tiesiog iš snieguoto šlaito kyšo aprūdijęs vamzdis, o iš šio žiobtų it liežuvis karo milžiniškas varveklis. Kartais – nelygu kuris paros metas, nelygu kokie orai – jis žaižaruoja, tviska purpuru ar smaragdu, kartais spindi lyg sidabrinis ar šviečia melsvai, o kartais, aptrauktas balzgana migla, vos boluoja. Būna ir atgrasiai drumzlus. Jei per patį įžiemį pasitaikytų po tuo gurvuoliu važiuoti (mat kybo jis mažne virš kelio), nepraleiskite progos pasigrožėti. Ypač įspūdingai varveklis atrodo mėnesėtą naktį.
Tolimajame tvenkinio krante, kur, sumerkęs šakas į žalius glitėsius, rymo paliegėlis gluosnis, kėpso sukrypęs suoliukas. Ant aptrešusių išilginių dar matyti įbrėžos vinimi ar stiklo šuke: trumputė meilės istorija, ginekologijos ir aritmetikos pradmenys.
Žalėsiuose po reta gluosnio šakų stogine vandens ir oro entomofauna spiečiasi apie išpampusį kažin kada nuskandinto katino pilvą.
Anapus tvoros, apleistame buvusio vienuolyno sode, tarp sukumpusių kamienų klydinėja skvarbus vėjelis, pažemiais tartum baltvyksles draiko sniego sūkuriukus, šiugždena kur ne kur užsilikusias styrios žolės gabanas. Ūmios speigų ir polaidžių kaitos ne kartą sukiotos, narintos obelų šakos, rūpestingų vienuolių kadaise paramstytos nužievintomis šatromis – dabar šios primena išsiklaipiusius ramentus – spindi šerkšno sidabru. Bet iš tikrųjų tai tik melchioras. Tik melchioras – ilgainiui vis tiek pažaliuos.
Gūdžioje tyloje protarpiais sutrakši ištisais kaušais nuo kamienų atsiknojanti žievė, ant gruodo pupteli suvytęs obuoliūkštis.
Į kūną smelkiasi šaltis.
Gražiausiai jos padaro dėžutes ausims ir plaštakoms. Į kalkintą vienaukštį priestatėlį miško pusėje susirenka apie dešimtą ir darbuojasi iki pietų. Apsėdusios senais laikraščiais užtiestus ilgus stalus, guviai lanksto, karpo, klijuoja, raito ornamentus, spaudžia inicialus. Naujokėms – kol įgus – patikėtos prasčiausios rusvo kartono dėžės be jokios puošybos. Į tokias deda šonkaulius.
Į kraujuojančias tėvo lūpas, nusėtas melsvomis pigmentinėmis dėmelėmis, įspraudžiu triskiemenį žodį. Tėvas lyžčioja jį it šokoladinį ir čepsi. Iš bedantės burnos kyšteli sukruvinta priesaga. Žodis – neperkandamas, nesučiulpiamas, jį galima nebent praryti stačią. Bet mano tėvas žodžių neryja. Tik pasimėgaudamas vobaluoja būdvardžius, laižo jungtukus, lūpomis minko keiksmažodžius. Sykiais, lyg kokio vaisiaus kauliuką, išspjauna žodį ant delno, prisikišęs prie pat akių apžiūri; kartais ima ir nusišypso, o kartais atrodo – įmanytų išbarti. Arba paima, būna, nuo savo ar mano delno kokį veiksmažodį ar tarptautinį ir net užsimerkia, kad geriau patirtų skonį. Jeigu veiksmažodis pasitaiko kartus lyg pelynas, tėvas išraiškingai susiraukia, bet žodžio iš lūpų nepaleidžia. Smakru mažyte srovele nusiurena su krauju sumišusios seilės. Paskubomis įbruku dar ir daiktavardį. Tėvas ilgai, kantriai tyrinėja tų dviejų žodžių derinį.
Palubėje, šešėlyje už sparo, pūpso iš seilių, susmulkintos medienos ir džiovos mikobakterijų sulipdytas širšių lizdas. Grindis storai kloja dulkės, jose skendi subyrėję muliažiniai griaučiai, vienas kitas negyvas batas. Pro kledarą lango rėmą įsmukęs vėjelis šiaušia balandžio plunksnas. Rūdija į sieną atremti lovūgaliai.
Su vyr. seserimi išeiname į koridorių. Ant kadų kadai dažytos jo sienos tįsi riebi drūžė. Matyt, kas nors, eidamas palei sieną, rėmėsi į ją delnu ir paliko infekcijos žymę: ligos molekulės, odos skaidulos, prakaito atomai į mūrą įsigavo amžiams.
Nišoje, kur kadaise būta durų, kone sulig kulkšnimis brydodama virusų ir bacilų substancijoje, tūno raukšlėta lyg džiovintas grybas – ir už tokį ne kažin kiek didesnė – senutė. Nuo tos drėkstančios sienos jos nebeatplėštų niekas. Nereikia senučiukei nei maisto, nei vandens, nereikia lankytojų anei medikamentų. Kvapų ir užkratų pritvinkusio oro dar yra, ir gerai. Kad tik tos durys pagaliau atsivertų.
Žvarbų žiemos rytą prie tvoros linksmai klega buvusių ligonių vėlės, susirinkusios panaršyti iš neobliuotų lentų sukaltose dėžėse, kur paliekami labdariniai drabužiai. Sugeltusi mergaitė iš urologinio mažne visa sulenda į dukslų vilnonį megztinį. Jis tik šiek tiek dvelkia jaukiais namais, krosnies dūmais, šviežiai sukapotomis malkomis, daugiau – ringeriu.
Mergaičiukė lyg beformė dėmė čiūžteli kūdros ledu ir išnyksta.
Paryčiais tėvui amputuoja ir kitą ranką – sulig petimi. Nurėžia ir kažkur išneša. Ant raukšlėto linoleumo man po kojomis nutyška keli šlakai kraujo ir tirpalo. Spėju pastebėti emaliuotame inksto formos inde sulenktą dešinę, plūduriuojančią žalzganame skystyje.
Mažytėje savo kamaraitėje koridoriaus gale kuičiasi slaugė. Pro praviras duris girdėti, kaip suirzusi kažin ką marma.
Kai kitą dieną įeinu į palatą, prie tėvo priskretęs skiedra berniūkštis iš nervų – visiems seniai įgrisęs akilanda – monotoniškai bubena vieną savo mįslių:
– Be rankų be kojų tupi ir kakoja kas be rankų be kojų tupi ir kakoja kas be rankų be kojų tupi ir kakoja kas…
Tėvas atlaidžiai šypsosi. Tulžies jame nėra.
Kieme tikras žliūgas. Prie apavo priskretusios pliurės nei nusipurtysi, nei nusibrūžinsi į sudilusius demblių šerius. Eidamas vidun kassyk įneši žemės, pesticidų, paišų, eidamas laukan išneši balažin kokių užkratų.
Pašiūrėje riogso trinka. Sniegas aplink ją sumišęs su krauju.
Atplėšęs langą, ūmus šiaurės vėjas įbloškia svilėsių kvapą. Viename kiemų miestelio pakraštyje ant lentos guli paskersta kiaulė – guli plačiai išžargdinta, perrėžta išilgai. Kūnui nebepriklausanti galva pūpso dubenyje išdaužyta emale. Šnipas pajuodęs, dantys pražiodytame snukyje išlūžinėję, ant stingaus liežuvio leidžiasi snaigių kristalai. Apstojusios gentainę, į palaikus tuščiomis akimis spokso melzganos kiaulių vėlės. Ore tvyro susvilusio šerio smarvė, sniegulės ant dar karštos odos beregint tirpsta.
Pro langą matau gluosnį prie kūdros. Įsivėlusi tarp geibių šakų, kabalioja šiaurio užnešta gonorėja. Vaiskioje besniegio gruodžio apypietės saulėje ją lesioja pasišiaušusios varnos.
Tėvas kažkaip aštriai, lyg paskutinį kartą, atsidūsta. Mudu su vyr. seserimi stovime susiglaudę pečiais ir gūžiamės – kaip vaikystėje. Perkreipta viršutinė jos lūpa, žinau, vos vos tirta.
Akimirkos kvapas jau beveik išvėsęs.
Virš ankstyvų sutemų gobiamo kiemo, virš sandėliukų, prigrūstų visokio nebereikalingo gero – prastai išskalautų basonų, sudėvėtų ramentų, griaučių surūdijusiomis vielomis, kur trūksta kaulų, – virš pakrypusių stoginių, virš kiaurašonių dėžių stirtų, virš lavoninės dėmėtomis, lyg politinis ano pasaulio žemėlapis, sienomis be garso sklendžia tamsmėlynė, akla ir kurčia pelėdos vėlė. Pelės užkaboriuose išsyk nuščiūva.
Tėvas po cistektomijos jau atsigauna. Bet jo odos spalva man visai nepatinka.
Palatoje drėksta sienos. Jos prisisunkusios dešimtmečiais čia šnypščiančių atodūsių, palubėje, ypač kampuose, telkiasi tuščio optimizmo molekulės, palei grindis skersvėjai nešioja mutavusias aimanų ląsteles, nevilties pūkai pagalvėse aštrūs tarytum metalo drožlės, bet tėvas kantriai šypsosi ir merkia man akį.
Patvoriais jau stiepiasi želmenys. Po sodą straksi skaisčiai raudona šuniuko vėlė. Dar vieną žiemą ištvėrusios obelys, net ir suriestos vėžio, veikiai iš paskutiniųjų kraus pumpurus.
Kartais išeinu nakčia paklaidžioti begaliniais pilkšvai dažytais koridoriais. Palatose knarkia ir nevalingai bezda ligoniai, girgžda spyruoklės, stiklinėse postų spintose dzingsi buteliukai. Trenkia vaistais, dvokia prakaitu ir sapnais, aplinkui, viršuje, apačioje plaka šimtai širdžių – ak, štai dar viena sustojo, – siūruoja daugybė plaučių, oras, kuriame ir šiaip maišosi miriadai atomų-svetimkūnių, pertvinkęs smegenų išskiriamos drumstos substancijos. Paprastai ją vadiname mintimis. Sunku net įsivaizduoti, kiek prisikvėpuojame svetimų minčių apie saulėkaitą, paūksmę, kirminus žemėje, apie nenuskintas vyšnias (o jeigu nules varnėnai?!), apie pamirštas užrakinti duris, apie pleiskanas, utėles, apie save, apie aštuoniuke besisukantį dviračio ratą, apie vaivorykštės spalvų skaičių. O kur dar mintys apie kerštą ar apie vienatvę… Užtat plaučiai ir rūdija.
Trečiame aukšte sutinku liesutį – lyg išlankstytą iš vielos – žmogystą įelektrintais plaukais. Ir dar šlapiu tarpkoju. Pabaltakiavęs į mane ir kažin ką priekaištingai suburblenęs, žmogėnas nukėbrina sau. Įdomu, iš kurio jis skyriaus?
Menką, seniai ravėtą ligoninės gėlyną gaivią vasaros naktį aplanko sidabrinės bičių vėlės. Sakytum, pinigėliai jos skimbčioja tarp balandų, notrelių ir našlaičių, o sodne už tvoros tręšta persenusių obelų kamienai, iš lapų garuoja gyvybė, knojasi ir byra žievė, dar kiek ir išgirsime pjūklų džiržgesį, medgalių trinksėjimą į purvais nutaškyto karučio lovį. Bet kol kas buvusio vienuolyno sode tylu, dar netraška ugnyje obelų kauleliai, pro visus krosnies plyšius dar nesismelkia aitrūs dūmai.
Naktį pulmonologinio laboratorijoje per miegus surinka jaunutė slaugė. Dar beveik švarus jos balsas be aido susigeria į sienas, apkabinėtas juodomis rentgeno nuotraukomis, kuriose boluoja seniai mirusių žmonių plaučiai.
Užeina kasdienės dulksnos. Papilkėjusios vėlės vis dažniau susiburia malkinėje: rūko, lošia kortomis, šlerpščia labdarinę arbatą. Kartais matau, kaip per tvorą keberiojasi į sodą – pasirankioti susususių obuoliukų.
Vyr. sesuo tėvą plačiai pražiodo, aš lengvai spūsteliu gruoblėtą jo krūtinę, ir mudviem vis dėlto pavyksta iškrapštyti kankintoją kosulį. Deja, šis prasprūsta pro pirštus ir įšėlsta blaškytis po palatą: straksi grindimis, trankosi į sienas, iššokęs iki palubės lyg tyčia įsmunka po gaubtu ir sukulia lemputę. Visur, kur kosulio pataikyta, lieka kaište nenukaišiamos gelzganai žalios dėmės. Iš pradžių dar mėginame jį sučiupti, ir vyr. seseriai beveik pasiseka, bet aštri briauna perrėžia jai plaštaką. Tėvas apstulbęs stebi gaudynes. Skubinai atlapoju langą, ir skersvėjis kaipmat išguja kosulį laukan. Valandėlę dar girdime jį daužantis į stogelius, kliuvinėjant už plikų šakų, bet galiausiai raižus garsas numalšta tolumoje.
Varnų vėlės šįmet drumzlinai gelsvos. Vadinasi, ruduo bus darganotas, o žiema šalta.
Tarplangyje – šūsnis nugaišusių musių: užpernykščių, pernykščių ir šiųmečių.
Tolimajame pakraštyje, kur geras tarpas tvoros išgriuvęs, ir sodas susieina su plynu lauku, sakytum, plaikstosi liepsnos. Bet iš tikrųjų ugnies ant sniego niekas neužkūrė. Aptikusios avietės krūmą, paskanauti kažkokiu stebuklu išsilaikiusių šerkšno cukrumi pabarstytų uogų visu būriu sulėkė sniegenos. Paukščiukai straksi tarp avietojų, sparneliais plaka, dėl stambesnės uogos mažne kimba kits kitam į plunksnas – štai tas melsvai raudonas mirgesys iš tolo ir atrodo kaip laužas.
Baltutėlių pusnų, per kurias niekieno dar neklampota, nešliuožta, nei žvėries bėgta, nugultas laukas driekiasi iki pat tolimo pušyno, šis šlaitu leidžiasi iki kelio. Bet ten – jau kitas gyvenimas. O čia snieguotą lygmę ir sodą pamažu gobia tamsiai mėlyna mantija su papurusia debesų apykakle, už kurios veidą slepia mėnuo – amžinasis melancholikas.
Sočiai prisilesusios sniegenos jau snūduriuoja šiltoje užuoglaudoje. Pagaliau pratrūkusi mėnesiena švarut švariausiame sniege išsyk atspaudžia įmantrų obelų šakų raizginį. Retkarčiais tai šen, tai ten nuo šakos nubyra lengvutis baltas pūpsnis. Tylu. Pamanytum, visatoje dar nesutvertas joks garsas.
Nejučia ir aš iš smalsumo stabteliu gretimos palatos tarpduryje. Nuo pastirusių velionio kojų jo duktė ar dukraitė numauna senas vilnones kojines. Jos prisisunkusios prakaito, pribyrėjusios negyvos odos miltų ir nuo šiol veikiausiai bus vienintelis tame jau įgeltusiame kūne blėsavusios gyvybės atminimas.
Į langus teškia ūmus lietaus šuoras. Gęsta dar viena rudens diena.
Naktimis spaudžia toks speigas, kad laukujės durys prišąla prie staktos ir be kirvio jų neatplėši.
Žali pavasario putėsiai dar negreit pabirs ant įjuodusios stogo skardos, apkibs vijoklių virkščias, iš paskutiniųjų įsitvėrusias aižėjančių sienų. Pavasaris išbudins paukščius, graužikus, nariuotakojus, užleis slogą, šašus ir hormonų vėtras; atkutusios ligonių vėlės – senbuvės ir naujokės – dalysis įspūdžiais ir prisiminimais, daužys užsilikėlius varveklius. Virš kūdros pakils per žiemą užsikonservavęs šutas, o pakraščiais sunoks kurkulai. Nukarusiomis gluosnio šakomis riedės pirmojo lietaus lašai. kakšlė mama ligoninės virtuvėje savo vaikučius mokys orumo ir išgyvenimo meno.
Bet argi šitaip dar kada nors bus?..
Nelygūs, skretenomis aptukę metaliniai viryklių paviršiai jau seniai nebespindi. Bet ugnis kaip visada kaitri. Puode kunkuliuoja kvapnus, gvazdikėliais, cinamono žieve, lauro lapais pagardintas skystimas. Į viralą sumerkęs abi rankas, prie puodo akivaizdžiai nuobodžiaudamas stovi gunktelėjęs aplėpausis žmogelis. Kitas, viena ausimi klausydamasis radijo, dengia stalą, užklotą klijuote su pablukusiais šachmatų rikiais. Murzina ankstyvo pavasario saulė, įspindusi tarp užuolaidų su išblukusiais mėnuliais, apšviečia vienodas abiejų žmogystų raukšles, vienodus kraujagyslių siūlus smilkiniuose, vienodai traiškanotas akis.
Įkyruolis iš nervų stovi koridoriuje prie lango ir žiūrėdamas į kiemą murma:
– Gyvena be kūno kalba be liežuvio kas gyvena be kūno kalba be liežuvio kas gyvena be kūno kalba be liežuvio kas…
Vieną rytą imu tėvą ant rankų ir mudu einame pasižmonėti. Nešu jį tamsiai žaliai išdažytais koridoriais, pro mus zuja personalas, palatose šūkčioja kortuotojai, šnabždasi lankytojai. Ant langų švelniai siūruoja įgeltusios užuolaidėlės. Tėvas dairosi iš jaudulio net apsiašarojęs, o kūnelis toks lengvas – tiek jo ir telikę, – rodos, nešiočiau ir nešiočiau… Pastumiu dvivėres duris prisilietimų nusvidintais rankenų bumbulais ir mudu atsiduriame ant laiptų. Nesakau, kad mediniai jų turėklai tikriausiai prisigėrę sifilio ar džiovos, gal ir kokios pasiutligės užkrato. Nesakau, kad mažytėje, vos aštuonių vietų – bet pajėgiančiųjų iki jos ateiti nesusirenka nė tiek, – valgyklėlėje atsiduoda chloru, pelėsiais ir pridegusiais taukais. Tėvui nesakau, kas tas sparčiu žingsniu mus aplenkęs įkūnus vyriškis. Jis visada plumpsi pustekinis, sukaitęs, akiniai itin storais stiklais visada nusmukę ant nosies galo, riebaluoti plaukai apsukti aplink plikę ir įžvalgiai prie šios priklijuoti. Jo portfelis prikimštas brėžinių, testamentų, diagramų su fotometriniais duomenimis, o chalato kišenės – atvėpusios, mat pilnos laikrodžių, akinių, pypkių, degtukų dėžučių, susicukravusių saldainiukų ir dar nežinia ko. Sielų pribuvėjas – taip girdėjau jį vadinant – į mudu nė nedirstelėjęs išnyksta už kardiologinio durų.
Iš infekcinio apleistais laiptais, žinau, galima užlipti į palėpę, iš šios – užsiropšti ant stogo. Taigi vengdamas dažais aptaškytų, vinėtų lentgalių, treškindamas stiklo šukes ir suakmenėjusias išmatas, tarsi į kopą lipu dulkėse skendinčiais laiptais. Tėvas, trūksmingai alsuodamas, glaudžiasi man prie krūtinės.
Kai išsikeberiojame laukan, mus, lyg tykojęs pasaloje, iškart užklumpa gaivus vėjelis. Iš netikėtumo, jaudulio, o gal iš palaimos tėvas akimirką pristinga kvapo. Apie būsimąją abipusę enukleaciją, kitaip tariant, akių obuolių pašalinimo operaciją jis dar nieko nežino, užtat noriu parodyti žydroje padangėje čirenantį vyturiuką, žalias karūnas iškėlusį pušyną, kalvas vakarų pusėje. Bet tėvas žiūri visai kitur. Žemyn. Į dviratį kieme. Atsirėmęs į sandėliuko sieną, jau gerokai parūdijęs, tuščiomis padangomis, nukarusia grandine jis metų metus lyg ištikimas šuo laukia pro ligoninės duris išeinančio šeimininko.
Orams įšilus gurvuolis atsileidžia, sutęžta, tada tiesiai ant kelio pliūpteli murkšlinas, dvokiantis ašarų, limfos, blogo kraujo, kondensuoto skausmo ir kitokių atliekų srautas. Jos pamažu sunkiasi į dirvožemį, smelkiasi į rūdų klodus, liejasi į gruntinius vandenis, išsiskaidžiusios į monadas apkermėja miestelių kiemuose apgaulingai baltuojančius skalbinius, naktimis suspįsta danguje, sužimba šarmos inkrustacijose, aplimpa voratinklius sandėlių ir rūsių kertėse, nugula su palėpių dulkėmis…
Antradieniais tėvą nešu į pirtį.
Atsargių atsargiausiai mazgoju skersai išilgai susiuvinėtą kūnelį, muiluotas vanduo sunkiasi į jį pro vienas siūles, išteka pro kitas. Tėvas – aklas, kurčias, bežadis – ir raukosi, ir šypsosi, todėl įstrižai persiūtą jo veidą kraipo keisčiausios grimasos.
Putotos muilenos pro groteles grindyse sliaukia į žemės įsčias, neša daugybės maudomų kūnų nuoplovas.
Kieme telkiasi migla. Ant sukrypusio suoliuko po gluosniu kėpso vieniša vėlė. Atrodo tarsi sudarkyta. Gal todėl visada laikosi atokiau nuo kitų.
Atgavusi savo turtą, lova spygteli.
Įslydęs skersvėjis nuo grindų lyg nematomas dulkes pakelia bakterijų spiečių. Gretimoje palatoje į sienas graužiasi kiauras paras netylanti dejonė.
Išeidamas tarpduryje atsigręžiu. Tėvo skruostu rieda stambi ašara. Kai pagalvoji – kas ta ašara? Paprasčiausias skaidrus, silpnos šarminės reakcijos skystis, beveik grynas vanduo – tik su šlakeliu natrio chlorido. Tad kodėl taip gėlu ją matyti?
Neregėtai vešlią – kone sulig šakomis – sodnelio žolę šlamščia nežinia iš kur priklydusi ožka. Obelys aptūptos smailiasnapių varnėnų. Saulėje sutviska ant šakelės pakibusi šviesių plaukų gabana. Matyt, vėjas bus atnešęs iš ligoninės kirpyklėlės.
Vasara pursloja ir ošia.
Kartais, kai visai suriečia neviltis, nusileidžiu į patį apatinį rūsio aukštą. Čia, drėgnoje, bet šiltoje, blausiai apšviestoje patalpoje, – tik vamzdžiai. Nors dažai aptrupėję, išblukę, spalvas dar įmanoma atpažinti: mėlynas ateina iš nervų skyriaus, rudas – iš urologinio, raudonas – iš traumatologinio, pilkas – iš onkologinio… Vidur patalpos jie visi sulydyti į vieną – gelzganą, didelio skersmens, smingantį po žeme.
Atsisėdu tiesiog ant pliko betono, nugara prisišlieju prie storojo vamzdžio – šis kaista ir vėsta, tvinksi ir virpa – ir ilgai klausausi nepaliaujamo daugiabalsio švokštimo.
Neseniai atėjusiųjų žvalumas beregint blėsta, gera nuotaika bjūra. Viena kita bemiegė naktis, ir jie, jau suirzę, taip pat nervingai skersakiuos į ką tik atėjusiuosius. Pasieniais išrikiuotų minkštasuolių visiems nepakanka, todėl negavusieji atsisėsti nekantriai mindžikuoja prie masyvių dvivėrių durų, ramsto sienas ar slampinėja po menkai apšviestą koridorių. Ilgų karčių su kabliais abiejuose galuose visiems taip pat neužtenka, tad jų negavusieji apsiginklavę vaisių raškytuvais, ilgakočiais tinkleliais, netgi grėbliais ar žeberklais.
BE ĮRANKIO NEĮLEIDŽIAME! – parašyta lentelėje ant raukšlinta skarda apkaltų durų. Protarpiais jos cypdamos atsiveria – apatinė briauna trinasi į nudrengtą linoleumą – ir vienas kitas laimingasis įleidžiamas anapus.
Didžiuliame apskritame baseine – žalsvame tirpale – visaip vartosi ir makaluojasi (turbūt dugne sukasi koks nors sraigtas) šiurpi daugybė kojų, rankų, plaučių, pilvų, raktikaulių, plastikinių indelių su akių obuoliais, ausimis, dantimis… Organai, kūno dalys su prikabintomis kortelėmis grūdasi, keičiasi vietomis ir atrodo, kad tirpale gimsta nematytas neregėtas milžinas. Staiga, trumpam iškilęs į paviršių, vidur baseino šmėsteli visas žmogaus kūnas su treningu. Turbūt niekas net nepastebėjo, kaip įkrito nelaimėlis, greičiausiai paslydęs ant šlapių plytelių ar aitraus kvapo apalpintas.
Aplink baseiną lėtai vaikštinėja vyrai ir moterys ir susikaupę stebi judėjimą tirpale. Tas, kam pavyksta kartimi, skintuvu, žeberklu ar dar kuo nors užkabinti ir išsikelti reikiamą galūnę, kaulą ar organą, pro siauras, žalzganai dažytas duris eina į registratūrą, kur gauna dėžutę laimikiui ir lankstinuką su aprašyta buvusio savininko biografija.
Sninga be pertrūkio, net vėlių kieme nebeįžiūrėsi. Jei ne gurgždėjimas, pamanytum, kad šį prieglobstį jos jau apleido.
Ji sunkiai pūškuoja per sniegą – takas tokį ankstyvą rytą dar neišmintas. Batai šiek tiek spaudžia. Kaip matyt, bus vėl suputusios kojos, o ir kailis auluose jau visai susitrynęs.
Kopdama į savo aukštą, ji nei iš šio, nei iš to pasigenda dvyliktosios pakopos. Pirmoji trijose vietose ištrupėjusi, trečioji – keturiose, septintosios kraštas per visą ilgį nuskeltas, o dvyliktosios – su amžiams įsispaudusiu kamšteliu – lyg ir nebėra. Kaip matyt, bus apsiskaičiavusi.
Skyriuje jau justi vangus rytinis bruzdesys.
Kai tik ji atrakina savo kambarėlio duris, netikėtai tvoskia prieš daugelį metų apmiręs prisiminimas. Kadaise šitoje pat kamarėlėje, kur laiko šepečius, kibirus, chemiją, kur persirengia, o kartais ir užkandžiauja, taigi štai čia vienas ligonis iš nervų – toks sielvartais paplūdęs šakalys, bet labai gražių akių – mėgino ją pabučiuoti. Ak, naivuolė, tada manė, kad tą šiltą kartėlį prisimins visą gyvenimą. O išvėso ir išvėso. Nebeliko nieko.
„Kaži kaip tas iš kampinės? – galvoja eidama per palatas. – Supjaustė visą, subuvo, tik subinelė ir likusi.“
Kol prieina kampinę palatą, nešvarių skalbinių maišas jau beveik ir pilnas. Išvydusi, kad kūnelio guolyje prie lango nebėra, ji pagarbiai lukteli, kol atauš sujaukta paklodė, kol ore išsivadės paskutinis atodūsis. Tada, marmėdama „kad šiaip tai vis pynėsi po kojų, o kad žmogui iš tikro reikėjo, nė akių neparodė“, nuvilktas patalienas sugrūda į maišą.
Užėjusi į postą, nuspaudžia suzulintą mygtuką pastalėje. Koridoriais nuvilnija rūsyje, pribuvėjo kabinete, džeržgiančio skambučio aidas.
Valdas Papievis. Eiti
2010 m. Nr. 1
Romanas
In the mood for love
Plačiai pravėręs langą, žvelgė į uždarą kiemą su daugybe kitų langų, už kurių matė baldus, bet nė vieno žmogaus, lyg niekas ten negyventų, su begonijomis, petunijomis ir vienišium alyvmedžiu, su virš stogų stirksančiais kokliniais kaminėliais, antenom. Lėtai pūsdamas dūmus, žvelgė į kiemą, iš keturių pusių mūrų suremtą, pažįstamą iki smulkiausio įtrūkio sienoje ir staiga visiškai svetimą. Svetimą, koks svetimas buvo ir šis kambarėlis, kuriame tiek metų gyveno, kokie svetimi buvo ant kabyklos sukabinti drabužiai, kuriuos kas dieną vilkėjo, ir daiktai, kuriuos kasdien lietė. Visu garsu pasileidęs Wong Kar-Wai filmo muziką, laukė liūties – ji artėjo, nešama sunkių debesų, vis labiau temdančių dangų, apie save įspėdama tolimais dusliais griaustinio trenksmais, geliančią melodiją karpančiais. Buvo pats vasaros vidurys, tačiau atrodė, kad vasara niekada neateis – žmonės kalbėjo apie klimato kaitą, kalbėjo, kad metų laikų nebeliko – tik pamanykit, balandžio vidury – kaip rugpjūtį, o paskui staiga – šuolis į lapkritį, koks ten canicule. Žmonės kalbėjo apie daugybę kitų dalykų – apie naujai išrinktą prezidentą, garsios aktorės ir garsaus krepšininko vestuves, vasaros išpardavimus, parodas ir koncertus, tačiau jam atrodė, kad visos tos kalbos su juo nė kiek nesusijusios, su juo nieko bendra neturi. Kaip ir visas šio miesto gyvenimas – nusileis įvijais laiptais, pereis per kiemą ir išeis gatvėn, klajos, tačiau dingosis, kad pats stovi vietoj, o pastatai, žmonės, daiktai slysta pro šalį, jo nekliudydami, lyg jo iš viso nebūtų. Nebūtų galėjęs pasakyti, kiek laiko tęsias ši būsena, atrodė, kad ji amžina, kaip nebūtų galėjęs pasakyti, iš ko ji išsiskleidė – iš vasaros sąstingio, kai miesto pulsas apmiršta, iš išsiskyrimo su Marie? Tačiau išsiskyrimas su Marie buvo veikiau pasekmė nei priežastis – Tu t’en fous de moi, aš tau kalbu, tu manęs negirdi; tikrai jis nespjovė – ir pats nesuprato, kas su juo daros, suprast nesistengė. Kartais sakydavo sau – liga, liga, nuo kurios pasveikt jis netgi nenori. Kol kas.
Bent kol kas jam norėjosi būti šiuo kiemu – uždaru, nebyliu, artėjančios liūties vis labiau temdomu.
Palinkęs prie lango žiūrėjo, kaip už stiklo skrieja vaizdai, vienas kitą be pertrūkio keičiantys. Jie slydo kaip pagreitintame filme: pravažiavęs nykius priestoties sandėlius, aukštos įtampos elektros stulpus, aprūkusius nugyventus namus, per tunelį iššoksti į žaliuojančias, geltonuojančias lygumas, kurios pamažu ima vilnyti, banguoti, Burgundijos laukai su kalvų atšlaitėse ramiai žolę rupšnojančiom karvėm, su miesteliais ir kaimais, sutūpusiais apie bažnytėles, kurių varpinių bokštai kviečia širdis pakelt aukščiau dangaus, netrukus – plokščios Rono pakrantės, paskui – saulės išdegto molio spalva, vėjus stabdančios tuopų alėjos, uolos su dantytais tvirtovių griuvėsiais, tai bus Provansas. Galvojo: šis kelias – kaip sakinys, kurį rašydamas neturėtum dėt nei brūkšnių, nei dvitaškių, nei kablelių, tik vienintelį tašką jo pabaigoj – atvažiavom, šis stočių nekarpomas kelias – toks pat nesuprantamas, kaip sakinys be brūkšnių, dvitaškių ir kablelių. Kaip jam nesuprantama buvo ir visa, ką jo vaizduotėje simbolizavo šie bėgiai ir kas laikraščiuose vadinama mūsų laikų technine pažanga. Beveik tūkstantis kilometrų ir trys valandos kelionės. Iš kišenės išsitraukė nešiojamąjį telefoną, išjungė. Visai savaitei. Ar tai suartina? Ar dėl to mažiau liūdesio? Kodėl išvis apie tai aš mąstau?
Atsuko akis į vagoną ir vėl išvydo priešais sėdinčią moterį, užmerktom akim klausančią muzikos, baltapūkį berniuką, ant tėvo peties tebesnaudžiantį, išvydo nepažįstamuosius, kurie ėjo prošal ir kurių daugiau niekada neišvys, o jeigu išvys, tai tik darkart, kai jie grįš iš restorano. Jei prisimins veidus ir kad jau kartą praėjo. Buvo pats pietų metas, neišvengiamas valgymo ritualas, nors kelionė trumpa, negalėjai nepasiduot laikrodžio ciferblatui. Sučežėjo sviestinis popierius, pakvipo sūriu, kumpiu. Dingtelėjo: įpročiai mus įkalina ir supanašina; dingtelėjo: mes – kaip kalėjimo vienutės, kuriose, tegul ir atskirtose aklinų sienų, tuo pat metu tas pat vyksta.
Užsimerkė.
Ir staiga jam panūdo, kad ši kelionė niekada nesibaigtų, kad šis traukinys niekada nesustotų – lėktų ir lėktų. Staiga susizgribo nebežinąs, kur veda šie bėgiai, nė kur jis važiuoja. Ir išvis kodėl jis važiuoja. Kodėl nepasiliko mieste, kodėl išklydo iš įprastinio maršruto, kuris buvo įaugęs į raumenų skaidulas kaip neištrinamas, kasdien kartojamas maldos sakinys: apsukti Bastilijos aikštę, pasileist išilgai šventojo Martyno kanalo (ar tikrai Saint Martin lietuvikai – šventasis Martynas? O kaipgi kitaip? Keista, niekada ligi šiol apie tai nepagalvojau), eiti ir eiti, praeiti tuos visus išriestus tiltelius, nuo kurių smalsuoliai tyrinėja apdumblėjusius šliuzus, laukdami, kol du vandens lygiai susivienodins, ir šliuzai prasivers leisdami praplaukti laivams, praeit Stalingrado sankryžą, Villette parką, eiti tolyn, kur jau nieko nebėr, kur tik nykios pakrantės su neaprėpiamai drykstančiais apšiurusiais priemiesčiais, kur plynės su apleistais sandėliais užkaltomis durimis, su prieplaukom be laivų, kur margaspalvė minia jau išskydus ir kur telikusios nuo kartoninių ar fanerinių dėžių į tave spoksančios kelios užgesusios, nieko nebenorinčios akys, kur tik žvirgždas, dulkės, nurudus žolė. Kur mano smilga. Ar galima įsimylėt smilgą? Vienądien, prisėdęs ant plytų krūvos, žvilgtelėjo į smilgas, išsitiesė tiesiai ant žemės, įsistebėjo į vieną iš jų, pačią aukščiausią. Žiūrėjo, kaip saulėj spindintis, ant liauno stiebelio linguojantis šepetėlis švitrina dangų, stumdamas tolyn lengvus plunksninius debesis. Aš norėčiau būti tenai, prie savo smilgos, ten mano vieta, kodėl aš važiuoju? Ir kur aš važiuoju?
Nebežinojo, kur veda šie bėgiai, kaip nežinojo, kur veda keliai, šalia kurių, po kuriais ar virš kurių lėkė, tolumoj pamatydavo jų krypčių nuorodas, dideles, bet per toli šmėstelinčias, kad galėtų ką nors įskaityti.
Šis vasaros rytas – daugiadienių liūčių išskalbtas, iki akinamumo išbaltintas, iki tokio akinamumo išbaltintas, kad nė atsimerkt negali, ar niekada nesat išgyvenę šitokio ryto, kai nuo tyrumo ausyse spengia, ir kaip kokiam vikšrui į save norisi riestis, riestis ir riestis – kol tavęs išvis nebeliks?
Šis visas gražumas prieš pabaigą. Balsu neištarė, tiktai pamanė, bet šita frazė, ne sakinys, frazė, brūkštelėjo tarsi geležtė, iš vidaus dreskianti venas. Vėl ta pati atsisveikinimo nuotaika, plūstelinti, kai klausais Wong Kar-Wai filmo muzikos – lyg visas pasaulis pamažu grimztų į jūrą. Lėtas saulėlydis, po kurio nebeišauš rytas. O gal visada taip – kai žlungame patys, atrodo, kad kartu su mumis žlunga visas pasaulis? Nors šįkart viskas buvo kitaip. Pats sau jis neberūpėjo, viskas jame buvo išdegę, liko tik dykumos smėlis, kurį vėjai pusto kaip nori, kur nori. Ir gelsmas, rakštis tarsi ietis, kurią jau seniai juto, bet kuri kaip niekada aštriai pervėrė kūną, kai mintyse išsitarė frazė: šis visas gražumas prieš pabaigą.
Dabar jau važiavo Provansu, tai buvo nauja geležinkelio linija, kuria traukiniai slydo dar greičiau nei anksčiau, kartais prašvilpdavo vienas, kitas, gretimais bėgiais lekiantis atgal į Paryžių. Mirksnis, ir jo nebėra. Kai sukdavo, atrodydavo, kad sukas visas peizažas, bet vienišų sodybų, kaimų, miestelių, kuriuos iš tolo lenkdavo, žmonės to sukimosi, aišku, nejuto, kaip nejuntame, kad sukasi žemė. Lyg pasaulis būtų suskilęs į du, skriejančius ta pačia ir skirtingom orbitom: vienas, dabartyje išsišaknijęs iš praeities ir jos ramybėje norintis likti, kitas – iš dabarties į ateitį, kur nežinia, kas mūsų laukia. Bet mes ten skubam, kaip skuba užaugti vaikai, nesuvokdami, kad nieko gražiau nebebus.
Stotis buvo nauja, dar kvepėjo šviežiu betonu ir šviežiais dažais, ji būtų norėjus įaugt į šio krašto peizažą, ne įaugt, o sukelt įspūdį, kad be žmogaus rankos jame iškilo, kaip savaime per šimtus tūkstančių metų iškilo tolumoj horizonto liniją brėžiančios kalnagūbrių keteros, kaip savaime jas apgaubė žemumose tiršti, kylant į viršų vis skurdesni žalumos apklotai, galiausiai nugelstantys, iki žemaūgių brūzgynų nuskurstantys, kaip savaime tarp kalnų išsiskleidė kloniai, kurių saujose dabar, jis žinojo, žydi levandos, ilgomis bangomis plyną dangaus mėlynumą sutirštinančios violetiniais atspalviais, kaip savaime po tuos kalnus ir slėnius išsibarstė namai ir namukai, vienišiai ar siaurom gatvelėm sulipę į kaimus ar miestukus, kuriuose saulės įkaitintą orą ir kartu ausų būgnelius veria cikadų smuiko styga. Tačiau gal dėl to, kad čia medeliai buvo tik šiemet pasodinti, dar nežinia, ar prigysiantys, gal dėl didelio, be jokio šešėlio parkingo, pilno mašinų, gal dėl to greitkelio, kuris į tolį kaip vienintelis išsigelbėjimas driekėsi, ta naujoji stotis atrodė nelyg kūdikis, ką tik oro įkvėpęs, bet jau nujaučiantis, kad niekada niekas jo nemylės, kad aplinka, kuri jį supa, niekada jo nepriims. Nors troškulio kankinamam gomuriui norėjosi bent lašo vandens ir jo gailinčios akys dairėsi kokio baro, kavinės, kojos pačios iš čia nešė – knietėjo kuo greičiau sprukti, kaip kartais norisi sprukti pačiam nuo savęs, kai savo paties nykumo nepakeliamai gailu pasidaro.
Dar reikėjo pavažiuot autobusu. Niekas daugiau autobusu nevažiavo. Tikriau sakant, važiavo, tačiau tame didžiuliame autobuse buvo tiek mažai keleivių ir tiek daug laisvų vietų, erdvės, jog atrodė, kad tu – vienui vienas, kad tie keli kiti žmonės yra ir kartu su tavim, ir tuo pat metu be galo toli, taip toli kaip ir tie, kurie pralėkdavo automobiliais, iš viršaus žiūrint panašiais į vabaliukus, nuo kurių suglaustų geležinių sparnų saulė strykčioja žaliomis, raudonomis, geltonomis žaižaromis.
Kam į tokius tuščius maršrutus siųsti tokius didelius autobusus?
Naujo tūkstantmečio pradžia ženklino dar vienos La Belle Epoque pabaigą, žmonija atsimerkė, tiksliau, buvo priversta atsimerkti ir krūptelėjo, išsigando dėl ateities, ankstesnė pavienių žmonių nerimastis išsigaubė į visuotinį rūpestį, laikraščiai rašė apie pasaulines konferencijas, skirtas klimato kaitai, be to, ledynų tirpimas ašigaliuos, nykstantys Amazonės miškai, senkantys naftos telkiniai Saudo Arabijoj ir visame pasaulyje tapo temom kasdienių pokalbių kavinėse, baruose, restoranuose ar vakarieniaujant už šeimyninio stalo, nuo to nebegalėjai pasprukti, viskas staiga priartėjo, lyg pasaulis būtų susitraukęs į rasos karoliuką, ant voratinklio siūlo pakibusį, juk ir pats vieną rudens ar žiemos vakarą savo mansardoj išjungei lemputę kartu su kitais žmonėmis, šimtais tūkstančių žmonių daugybėj šalių, ir kai pamatei, kad tavo kieme tuo pat metu užgeso dar kelios, persmelkė keistas bendrumo su visais, net toli esančiais ir nepažįstamais, jausmas; prisiminei tada tą šurmulį, šventines iškilmes, kai laiko juostomis per pasaulį žengė du tūkstantieji, tuomet dar nežinojom, jog tai buvo ne tik sutikimas, bet ir atsisveikinimas, atsisveikinimas ne tik su šimtu, tūkstančiu, dviem tūkstančiais metų, bet ir su La Belle Epoque, kurioje mes gyvenome, nė numanyt nenumanėm, kad ji – tik dar viena La Belle Epoque, kaip ir prieš pusantro šimto metų nei po Liuksemburgo sodą vaikštinėjančios ponios ilgomis sukniomis ir skrybėlėmis, kurių kaspinai plaikstėsi vėjyje, nei orūs kostiumuoti messieurs, kuriems ponios į parankes įsikibusios ėjo, nei vaikai, karuselėse žaidę su angeliukais putniais raudonais skruosteliais nė numanyt nenumanė, kad andainykštė La Belle Epoque juos lydi į Pirmojo pasaulinio karo tranšėjas. Kad gyvenom laimingus laikus, mes suprantam tik jiems pasibaigus.
Kam į tokius tuščius maršrutus siųsti tokius didelius autobusus?
Pažvelgė pro langą.
Liuberono kalnynas, nuo jo akys sugrįžta į slėnį, nokinantį vynuoges, obuolius, persikus, į platų slėnį, kurį staiga užstoja aukštas švendrynas, paskui per akis brūkšteli platanų alėjos kamienai, posūkis, ir štai vėl – dideli laukai, saulės ir vėjų nugairinti, juose žaliuoja aukšti kiparisai. Keista, kaip seni žmonės, kurie vakare jau yra užmiršę, ką valgė per pietus, metams bėgant vis ryškiau prisimena tai, kas buvo vaikystėj, jaunystėj, – taip jam bent jau dabar visa, kas aplinkui vyko, atrodė nesvarbu ir netikra; jam rūpėjo tik tolima ateitis, ta keista neišvengiamos baigties nuojauta.
Visas šitas gražumas prieš pabaigą.
Miestas driekėsi slėniu – kelias, kuriuo į jį atvažiavo, pavirto pagrindine gatve, kuri kitame miesto gale vėl išsišakos į kitus kelius, aptakesniais ir staigesniais posūkiais vinguriuojančius į kaimus ar miestelius, išsibarsčiusius po visą kalnyną. Tai buvo ilga, siaura, rugpjūčio kaitros nualinta gatvė, vangiai besitiesianti tarp ją abipus spaudžiančių išblukusių spalvų pastatų, kankinamai ilgai besibraunanti pro prekybos centrus, buvusią gelžkelio stotį, mažesnes krautuvėles, vaistinę, paštą, pagaliau atgaivą randanti po plačiašakiais platanais, kurių šešėliuota ūksmė ją apgaubia, kai, pervažiavęs tiltą, apsuki apie aikštę, už kurios pradeda skleistis senamiestis. Platanų alėja rikiavosi palei pavasariais patvinstančią, bet dabar visiškai išdžiūvusią upę su skurdžiom dulkėtom pakrantėm, upę, kurios dumbliną dugną saulė išdegė tiek, kad jis dryžiais supleišėjo. Jei miestą nesustodamas pervažiuotum tik šia pagrindine gatve, veikiausiai liktų provincijos nykumos įspūdis, kuris, ko gero, dar ilgai neišsisklaidytų, kaip kad ilgai sūkuriuoja, nenoriai sklaidosi dulkės, kurias, automobiliu lėkdamas žvyrkeliu, ilga juosta pakeli.
Bet viskas pasikeitė, kai iš autobuso išlipęs ir pamatęs, kad dar turi laiko, grįžo atgal ir, pralindęs pro siaurą arką, virš kurios kilo bokštas, užsibaigiantis geležinio narvelio pavidalo varpine, atsidūrė senamiesty. Taip, ir čia popiečio ramuma, kai sulėtėja laikrodžio rodyklių sukimasis, taip, ir čia popiečio tingulys, kai saulė po savo pačios išdegtos padangės skliautu dingojasi amžių amžiams sustingusi. Tačiau vos žengei žingsnį siaura šio senamiesčio gatvele, iškart pasirodė, kad nuo kiekvienos grindinio plytos į tave dvelkia vėsa, tam tyčia kaip tik šiai dienai, kaip tik šiai valandai, kaip tik tau šimtus metų kaupta, o kai pakėlei akis, išvydai andainykščių amžių architektūrinius nėrinius, regis, tau tyčia nunertus ir tavęs laukiančius. Keista, nuo akmens sklido daugiau gyvybės nei nuo žmonių, kurie čia vaikštinėjo, tu jam jauteis artimesnis nei poilsiautojams ar turistams, žiūrinėjantiems atvirukus, čiupinėjantiems geltonas, mėlynas, violetines staltieses su cikadomis ar levandomis, užverstomis galvomis tyrinėjantiems saulės laikrodžio ciferblatą, arba mažose krautuvėlėse skanaujantiems alyvų aliejų ar uostinėjantiems Marselio muilą – įvairių rūšių, formų, spalvų. Kuo artesnis atrodė miestas, tuo tolimesni darėsi žmonės ir tuo labiau buvai su savim – kaip per klajones po Paryžiaus priemiesčių dykvietes. Norėjosi būti tik su savim, su savo nebylia tuštuma: lygu šiuo metu saulės išdegtas dangaus skliautas be debesėlio, lygu tu – be jokių liudytojų ir teisėjų.
Nusileidęs švelniai nuožulnia pagrindine senamiesčio gatvele ir atsidūręs aikštėj, kurią neseniai, kai autobusas, tiltu peršokęs upę, paniro į platanų alėjos šešėlius, pravažiavo, įsuko į kavinę. Žmonių buvo menkai, didelėj lauko terasoj po skėčiais pabirai buvo apsėsti, aiškiai matėsi, atvažiavėlių, tik keli staliukai, bet kai peržengė slenkstį ir atsidūrė viduj, kur storos sienos saugojo vėsą ir keletas trumpom ar atraitotom rankovėm vyrų, be abejonės, vietinių, gėrė pastisą, skaitė šio krašto laikraštį, dar pora – už žalio stalo kaukšėjo biliardo lazdom, jam pasirodė, jog salė ir terasa – tai du savaime, be žodžių pasidalyti pasauliai: atvažiavėliai gal ir nesusizgribo, jog per tokią kaitrą maloniau viduj laiką leisti, gal norėjo sėdėti lauke, kad margaspalvę gatvę matytų, betgi net jeigu ir būtum susimanęs į vidų užsukti, kažin ar būtum išdrįsęs – tie keli vietiniai ir barmenas čia buvo tiek įsigyvenę į savo kasdienius įpročius ir susigyvenę vieni su kitais, tiek pritapę prie šitos erdvės, prieblandoj skendinčios, kad iškart būtum pasijutęs visiškai svetimas, išblokštas net iš savęs. O jis pats? O jis pats tokio svetimumo, tokio išblokštumo net pačiam iš savęs kaip tik ir ieškojo, šito jam labiausiai reikėjo – tartum būtų sirgęs liga, kuria persirgti nė nenorėjo. Bent kol kas.
Galiausiai nerimauti nebuvo dėl ko – jis, atvažiavėlis, vietiniams buvo nė motais, jie į jį nekreipė dėmesio. Ko gero, tie žmonės buvo tiek įsišakniję į savo pasaulį ar per dešimtmečius tiek susitaikę su to kito, gretimo, pasaulio neišvengiama esatim ir pripratę prie jo, kad jis jiems nebetrukdė, buvo nė motais, taip didmiesčių žmonės nebejunta užteršto oro. Nuo įstrižai pasuktos kėdės atsainiai atsišliejęs į sieną, gurkšnojo šaltą rožinį vyną ir žiūrėjo. Žiūrėjo, kaip plačiai prasegiota marškinių apykakle vyrukas taikosi į biliardo rutuliuką, kaip barmenas į aukštą stiklinę ant gero šlako pastiso iš molinio ąsotėlio šliūkšteli šalto vandens ir žaliadugnė stiklinė nusidažo balzgana pieno rūko spalva, kaip vienišius senukas, užvertęs paskutinį krašto laikraščio puslapį, pasirąžo, dar ilgai sėdi, kiūto, kol pagaliau paprašo addition. Trumpam tarp vyrų įsimaišo ir moteris, ją išvydęs krūpteli, vos vos įsitempia, bet iš karto atlėgsta – ne, čia ne ta, dar ne ta. Moteris tik paprašo barmeno pirkinių vežimėlį pasaugoti, dar persimeta su juo vienu kitu žodžiu ir tučtuojau išskuba.
Monotoniškai tebedunksi biliardo kamuoliukai.
Barmenas šnekasi su vyru, prie baro gurkšnojančiu pastisą, tačiau jis per toli, kad girdėtų, ką jie ten kalba.
Per didelę, nežinia, kiek laiko čia jau kabančią juodai baltą nuotrauką, vaizduojančią ano šimtmečio pradžios levandų kirtėjas, ropoja musė, paskrenda, nutupia, vėl ropoja. Lyg ko ieškotų, bet ko gi ji gali ieškoti?
Jo akys pavirto filmavimo kameros objektyvu: jis žiūri, mato, tačiau – jokių jausmų. Viskas pro akis slysta, praslysta, iškart – užmarštis: jo akys – nieko nefiksuojanti filmavimo kamera. Filmavimo kamera be juostelės. Ir be jokių kitų dvidešimt pirmo amžiaus stebuklų, kurie padėtų įrašyti vaizdus.
Ir kurių galų man prisireikė toliau trenktis? Būčiau galėjęs išsinuomot viešbučio kambarėlį, būčiau galėjęs miegot netgi miegmaišy kur nors užmiestyje ar kad ir čia, išdžiūvusios upės pakrantėj tarp kiečių a³ la belle étoile, dabar šilta, o ir kas gi mane kiečiuos užtiktų, net jei užpultų, ką iš manęs atimtų, jei aš nieko, ničnieko – nė pats savęs – nebeturiu; būčiau galėjęs ateit čia kasdien maždaug tokiu metu, šitą valandą, tokią pat tingią, mieguistą, kokia saulės atokaitoj ant palangės raivos katė; būčiau galėjęs lygiai taip pat, kaip dabar, atsišlieti į sieną už šito staliuko ir žiūrėti, žiūrėti. Iš pradžių jie manęs nebūtų pastebėję, kaip nepastebi šiandien, tik po kelių dienų gal būtų dėmesį atkreipę kaip į svetimą, nežinia iš kur atsiradusį daiktą, būtų pasišnabždėję: keistuolis, dar vienas keistuolis, ko čia kasdien?
Dar vienas. Iš tiesų jautėsi vienišas, bet vienas nebuvo. Užteko savaitės, dviejų, kad ištisas dienas vaikščiodamas po Paryžių ir jo nykius priemiesčius įsitikintų, jog tokių kaip jis – tomis pat valandomis sukančių dažnai net tuos pačius maršrutus – ne vienas, ne du. Mes susitinkam – prasilenkiam, žvilgtelim vienas į kitą, jie turėtų prisiminti mane, lygu aš prisimenu juos. Bet mes, tarsi būtume davę amžinus tylos įžadus, niekada nesisveikinam, ką jau ten, kad šnektelėtume. Mes visi einam, einam ir einam. Kur? Ir kodėl? Į niekur. Kodėl? Paklauskite jų. O aš pats? Aš nežinau.
Nieko apie save aš nežinau.
Aš bijau išvyst save veidrody, bijau apžiūrėt savo kūną, aš bijau prie mėlynos riešo arterijos prispaust nykštį ir išgirst, kokiu ritmu plaka mano širdis. Tai, kas esu aš, kas many dedas, man yra tolimiau nei kraštai, kurių aš niekada nemačiau, niekada neišvysiu. Pats sau – tolimesnis negu mėnulis per pilnatį, kai šis taip priartėja, jog visi krateriai, plynės matosi, lyg būtų pieštuku apibrėžtos ir gelsvai angliuku rausvame fone papilkintos.
Bet aš žinau, tiksliau – jaučiu, kad mes, vaikštinėtojai, sudarom bendruomenę – niekur, galbūt tik mūsų sąmonės metrikuos įregistruotą. Mes einam, einam, vis einam, ir mūsų bendruomenei priklauso net tie, kurie eina, bet niekada susitikę nebuvo.
– Iškart jus pažinau.
Vos į ją žvilgtelėjęs, vėl mintyse sušnabždėjo: geriau būčiau likęs čia, ko man prireikė trenktis toliau?
Tai buvo kokių šešiasdešimties metų valdinga, ryžtinga, savimi pasitikinti ir, keista, tuo pat sykiu tvilkančio liūdesio smelkiama moteris. Sutartinis ženklas – apsirengusi ryškiai raudonos spalvos suknele, buvo teisi – net jei nebūtų priėjusi, jau iš tolo būtų pažinęs, kad tai ji; reikia paieškoti, jog rastum, kas mėgsta ir vilki tokio ryškumo raudonį.
– Iškart, – vėl pasakė. – Nedaug kas po vieną čia atvažiuoja, vis porelės, vyrai ir žmonos, šeimos, draugai. O iš jūsų balso, jau kalbėdama telefonu supratau…
– Bonjour, – jis kilstelėjo, padavė ranką, savo vardą pasakė.
– Bonjour, – moteris kiek sutriko. – O aš Anne. Bet mes iš pokalbio telefonu jau pažįstami.
– Kalbėtis telefonu ir susitikti – tai ne tas pat.
– Žinoma, žinoma, – skubomis pritarė. Ir pamačius kuprinę, lyg perkarusį šunį subliūškusią ant grindų prie jo kojų, paklausė: – Daiktų – tiktai tiek?
– Nieko aš daug neturiu. Ir nieko labai daug man nereikia.
Vos ištarė, iškart susizgribo – ar ne per daug atvirai? Nors ką gi tokio pasakė?
– Būna, kiti atvažiuoja savaitei, o į lagaminus visus namus susikrauna.
Namus?
Žvilgsnis staiga smigo į langą ir lyg karštis jo stiklą būtų išlydęs, tame degančiame stikle išsiliejo, išskydo: nieko daugiau nebematė – tik raibuliuojanti balta tuštuma. Ir vienas į kitą atsimušančių ir rikošetu į smilkinius atsidaužiančių biliardo kamuoliukų bumpsėjimas.
– Ne, ne, nieko tokio, tiktai kaitra, – iškart atsipeikėjo. O gal ne iškart – juk pastebėjo.
– Taip. kaitra. Ir sausra. Jau pusantro mėnesio, kai nė lašo lietaus. Net ir mums, pripratusiems… Bet gal eisim? – nebaigė sakinio, lyg būtų kažką ūmai prisiminusi. Iš tikrųjų prisiminė, veikiau susizgribo: – Pažinties proga galėtume po stiklą išgerti, bet pakentėkit, kol nuvažiuosim – Elizabeth laukia mašinoj. Ant pačios saulės – neradau šešėlio, kur pastatyt…
– Ačiū, aš neištroškęs, štai – ką tik baigiau, – parodė į taurę.
Ji žengė pirma, jis – jai iš paskos.
– …nė vienos net mokamos vietos, – tęsė, lyg nebūtų nutilusi, – visada taip rugpjūtį, kai privažiuoja daugiausia turistų, kamščiai, grūstys, gerai, kad šiokiadienis, o matytumėt, kas čia dedas savaitgaliais, ypač šeštadienį, šeštadienis – turgaus diena, žmonių maišalynė iki antros valandos po pietų… – bėrė vis atsisukdama, aplenkdama žalia gelumbe apmuštą stalą, praeidama barą, rankos mostu atsisveikindama su barmenu ir pastisą geriančiu vyru, stumdama stiklines duris, dar sparčiau žingsniuodama per terasą link atviros aikštės, kur saulės šviesos nebeužstojo nei per visą kavinės ilgį nuleista drobinė pastogė su vieni per kitus šokinėjančiais baltais ir mėlynais dryžiais, nei lygiai taip pat dryžuoti plačiai išskleisti skėčiai – tarsi saulės šviesos jai nelyg oro staiga būtų pritrūkę.
Elizabeth laukia mašinoj.
Elizabeth? Kokia dar Elizabeth?
Siauras keliukas suko į kairę, krypo į dešinę, kilo į viršų, leidos žemyn, bet leidos žemyn vien tik tam, kad po posūkio užkoptų dar aukštėliau ir atvertų tolydžio platesnį vaizdą į slėnius, violetinius levandų laukus ir ten, toli toli, lyg iš lėktuvo skrydžio matomas žemumas, kantriai brandinančias vynuoges; retkarčiais šmėstelėdavo rodyklės, kviečiančios į užeigas ir restoranus, pavienės sodybos ar vilos, Anne sakė, kad jų yra daugiau, tik jos apsodintos taip, jog jų nesimato, todėl tik atrodo, kad vietovė taip retai apgyventa. Važinėti kalnų keliais moteris buvo įpratusi, mašina šasčiojo, lyg pati būtų žinojusi kelią, ir galbūt nuo įspūdžių gausos rodėsi, jog vaizdai vieni kitus keičia vis didėjančiu pagreičiu, čia – virš tavo galvos pasvirusių uolų grėsminga ūksmė, čia vėl – neaprėpiamas dangaus mėlis, kurį smelkia vakarė šviesa. Toji šviesa, į kurią jie vis iš kalnų ir uolynų paunksnių išnerdavo, jį vėrė tarsi geluonis – tyra, gryna iki skambesio, vis keičianti atspalvį nelygu aukštis ir kampas, kuriuo kelias kilo į dangų, ji ramiai, nebyliai, vos juntamai liūdna sklido, kiek akys užmato, širdį sklęsdama neužsklendžiamu ilgesiu. Galbūt dėl to ir dingojosi, kad kažkas tavyje nerimsta, išsiveržti norėtų, o išsiveržti negali. Ir jeigu ne Elizabeth žvilgsnis, kurį be perstogės juto smingant į nugarą…
– Tai mano dukra – Elizabeth, – praverdama mašinos dureles tarė Anne. – Labai nepavargai, ma chérie, tikiuosi, per ilgai neužtrukom?..
Ant užpakalinės sėdynės susigūžusi Elizabeth liūdnai šyptelėjo.
Anne buvo liūdna, tik liūdesį slėpė, Elizabeth buvo liūdna, bet liūdesio neslėpė. Jos abi buvo liūdnos, lyg liūdesys persiduotų iš prigimties kaip liga, iš kartos į kartą paveldima.
O gal jam tik taip pasirodė…
Vieniša moteris išnuomoja… keturiasdešimt kvadratinių metrų… visi patogumai: virtuvė, vonia… lauko baseinas…
Kodėl neparašė, kad yra Elizabeth? O kodėl būtų turėjus? Juk Elizabeth – ne inventoriaus dalis.
Žmonėms, turėjusiems atvažiuoti, kažkas nutiko, jie atsisakė paskutinę minutę, suprantama, jums vienam per brangu, gal ir galėčiau truputį nuleisti, bet, žinote, sezono metas, o namus išlaikyti čia ne taip paprasta, tad tenka nuomoti, kad nors kiek dėl kasdienių reikmių prisidurtum ir už netikėtus remontus, tegul smulkius, apsimokėtum, o dar šildymas žiemą, aišku, galėčiau palaukti, norinčiųjų atsirastų, bet jūs paskambinot pirmas, o mano taisyklė: pirmenybė pirmiesiems, bet sakau, labai daug nuleist, nors jūs vienas…
Galiausiai susiderėjo.
Ir vos padėjo telefono ragelį – ar gerai padariau?
Bet dūlinėjimai po Paryžių ir jo dykvietes jam jau buvo įgrisę, kiek gali minti kelius, kiekvieną rytą prasidedančius ir kiekvieną vakarą pasibaigiančius toje pačioje mansardėlėje, kuri jo ištikimai laukdavo tarsi kampe susigūžęs balandis: pareis, nepareis? Akligatvis. Norėjosi pratęsti šį kelią, gatves paversti į greitkelius ar geležinkelio bėgius, ką išgyveno čia, išgyventi kitur, galbūt dar aštriau. Norėjos dar labiau rupiu smėliu aitrinti žaizdą, kuri nežinia, dėl ko vėrėsi…
– Vis daugiau vokiečių, anglų, olandų, prancūzams šios vietos jau – ne pagal kišenę. Nuvešiu į turgų šeštadienį, pamatysite, kiek čia svetimšalių. Iki šeštojo dešimtmečio visi iš čia bėgo į Paryžių, kitus didelius miestus, paskui įsikūrė keletas menininkų, pradėjo namus pirkti kiti, tada čia viskas buvo neišpasakytai pigu, galiausiai pasidarė mada. Bet iš tiesų šičia gražu, ar ne?
– Labai gražu.
– Ilgainiui pripranti ir nebepastebi. Dėl to man ir patinka važiuot pasitikt, ypač tų, kurie šiuose kraštuose dar nebuvę. Viską pamatai jų akimis, viską pamatai tarsi iš naujo.
Būtų norėjęs pasakyti, kad ekskursijų vadovas į skelbime išvardytas paslaugas neįrašytas, tačiau neišdrįso. Jautėsi pats sau pasispendęs žabangus: buvo akivaizdu, kad ne taip lengva bus šios moters globos atsikratyti. Ne iš tų, kurios nuomotų dėl pinigų ir tave ramybėj paliktų. Vienatvė, liūdesys ar dar kas nors, nuo ko ji atsitiktinėmis, trumpalaikėmis, nenumatomomis pažintimis ir nesibaigiančiu savo tauškėjimu norėtų pabėgti. Šįkart jai nepasisekė. Įkliuvęs ir sykiu niekuo dėtas, bet kaltas.
Paskui atrodys, jog nė kiek nenustebo, kad iš anksto žinojo, jog kitaip būt negalėjo – it gyvatėlė pravinguriavusi siaurom kaimelio gatvelėm, stačiu duobėtu laukų keliuku nusileidusi ir pro kiemo vartus įsukusi mašina sustojo prie pat vežimėlio.
– Ne, ne, nereikia, – mostelėjo moteris, kai pats nepajuto, kaip, iššokęs pro dureles, puolė joms padėti. – Mes jau įpratusios.
Buvo įpratusios – Elizabeth, motinai vos prie peties prisilietus, regis, be jokių pastangų slystelėjo į vežimėlį, ir vos jame atsidūrusi, rankomis ėmė sparčiai sukti ratus. Tučtuojau ir pradingo – pravažiavusi figos paunksnę, pasuko už kampo. Lyg būtų gėdijusis.
Anne nieko nesakė, jis nieko neklausė.
Kas galėjo pamanyt, jog taip bus, bet kai pamatė, negalėjo įsivaizduot, kad kitaip būti galėjo – atrodė, jog vos Anne ištarė Elizabeth, jo akyse stojosi šis vežimėlis. Atrodė, kad išgirdus Elizabeth vardą, jį sutrikdė ne tiek dar vieno žmogaus buvimas namuose, kuriuose jis tikėjosi rasti vienatvę ir atskirtį, kiek negalia, kurią pajuto it tiltą, jungiantį motiną ir dukrą. Atrodė, kad dar Paryžiuj žinojo, kad šitaip bus.
Juk dažnai taip ir būna – kai atsitinka kas nors, regis, kad tai neišvengiamai atsitikti turėjo.
Kad atsitiktinumai tik taip ir niekaip kitaip susidėliot negalėjo.
Vakarieniauti drauge, kiek mokėjo mandagiau, atsisakė.
Dabar stovėjo kambary antrame aukšte prie lango ir žvelgė, kaip Anne kieme dengia stalą, dviem žmonėms aiškiai per didelį, kaip tiesia staltiesę, kasdienei vakarienei lyg ir per puošnią, kaip dėlioja lėkštes, taures vynui, peilius, šakutes. Kaip eina į vidų, kaip grįžta tapenadų lėkšte nešina, kaip įpila vyno Elizabeth, sau, valgo. Beveik nevalgo – iš didelės lėkštės paima tik po vieną užtepėlę ant paskrudintos duonos riekelės, kramsnoja mažyčiais kąsneliais, užsigeria vynu. Smulkutės naktinės plaštakės spiečiais lekia į laukan išneštos halogeninės lempos šviesą, į lempą bloškiasi, krinta. Juodvi tyli. Ilgai sėdi. Anne atsistoja, vėl eina į vidų, išneša didelį padėklą, sidabruojančiu mėnulio šviesoj, ant to padėklo – žuvis, kurios vardo jis nežino ar kuri per toli, kad ją atpažintų. Iš pradžių perpjauna nugarą, paskui – rėžis per šoną. Supjausto į gabaliukus. Du gabaliukai Elizabeth, du gabaliukai sau. Gal norėtum citrinos? Elizabeth purto galvą, motina vidury stalo padeda dubenėlį su geltonom skiltelėm, tada dukra pasilenkia, ištiesia ranką, paima vieną.
Jis atsišlieja nuo lango krašto, sukasi, nugara atsiremia į sieną. Ilgai stovi nekrustelėdamas. Paskui aukštielninkas išsitiesia ant lovos.
Viskas yra neviltis. Viskas yra begalinis kartojimasis. Mums skirta per daug labai greit bėgančio laiko, su kuriuo mes neturim ką veikt. Kiekviena diena prabudus – kaip ežeras, kurį nežinia, kaip perplaukt reikės, o savaitės, mėnesiai lekia, kad nė mirktelt nespėji.
Mes turim save ir lygiai taip pat mes neturim kur savęs dėt. Visiškai nebūt jam nesinorėtų, tačiau jam norėtųsi būti migla, sklendžiančia tarp žmonių ir daiktų. Niekur nebūti ir būti visur, nieko nedaryti, niekur nedalyvauti, bet viską jausti, žinoti, aprėpti – iki laikų pabaigos.
Mes turim vieni kitus, bet nežinom, ką vieni su kitais veikt. Mes plakamės tarsi švendrės saulės įkaitintam ore vieni į kitus, tardamiesi, kad turim kažką padaryt, nesgi negalim šičia būti tik šiaip, o ežero bangos teliūskuojas į pašaknes, neleidžia nuo jų atsiplėšt.
Kodėl mes kankinam vieni kitus? Ir patys save?
Citrinos skiltelė prie dviejų gabaliukų žuvies ant lėkštės, kurią nutvieskia halogeninės lempos šviesa.
Stojasi, vėl eina prie lango.
Juodvi sėdi ir tebetyli. Aukštame danguje labai daug žvaigždžių. Mėnulio delčia jau perkopusi bažnyčios varpinės bokštą. Ant padėklo – vos pradėta valgyt žuvis, šalia – nuo mėsos atskirtas kaulas su uodega ir galva. Iš viršaus žiūrint, tarsi natiurmortas.
Galbūt nesikalba todėl, kad junta jo žvilgsnį?
Paskui kiekviena iš savo pakelio prisidegs po cigaretę, rūkys, irgi tylėdamos, o jis pamanys, kad žmonių, kuriuos vadiname artimaisiais arba draugais, turime nedaug. Jiems išsaugoti reikia pastangų. Ilgėliau neatsakyk į jų ženklus, arba neduok jiems ženklų, ir jie dings. Nebeprisiminė, kiek laiko nešnekėjo nė su vienu iš jų – nekėlė telefono, neatsakinėjo į elektroninius laiškus. Nesimatė. Ir gijos sutrūko. Šį akimirksnį artimiausi jam žmonės pasaulyje buvo jos, Anne ir Elizabeth, tos dvi moterys, sėdinčios apačioj už joms dviem per didelio stalo. Bet kaip jos gali būti artimos jam, jeigu jos tokios tolimos viena kitai? Nelyg indai, kuriuose tas pats liūdesys, bet stikliniai vamzdeliai lygiagretūs iki begalybės.
Atsikėlęs ir išėjęs į kiemą supras, kad dienai laimėti reikės paaukot rytą – stalas pusryčiams jau buvo padengtas.
– Jeigu norite užsibaltinti kavą, tuoj iš šaldytuvo pieno atnešiu. Karštis toks, kad lauke iš karto sugyžta.
– Ačiū, nereikia, aš geriu juodą. Pieno nemėgstu.
– Labai jau prancūziški pusryčiai, – pusiau ragindama, pusiau teisindamasi, įdegusia ranka apvedė cukrinę, dubenėlį uogienės, sviestinę, krepšelį su paskrudinta duona. – Bet jeigu norite ko stipriau…
– Ne, ne, tikrai visko užtenka. Ačiū. Per pusryčius beveik nieko nevalgau.
– Neįtikėtina, Paryžiuj vėl lyja. Per radiją pranešė.
– Paryžiuj šią vasarą lyja be perstojo. Lyja ir lyja, – atsakė kilstelėdamas akis į dangų, vaiskų ir tuščią.
– Taigi, – atsiduso taip skaudžiai, lyg tas už šimtų kilometrų pliaupiantis lietus ir jai būtų iki kaulų smegenų įkyrėjęs. – Ir kiek patylėjusi atsiprašomai: – Atleiskite, šiandien kaip tyčia daug reikalų, neturėsiu laiko jūsų po apylinkes pavažinėti. Nebent lig miestelio pamėtėti galėčiau.
Tai jau taip.
– Ačiū, nereikia. Aš mėgstu keliauti pėsčiom.
– Pėsčiom?
– Taip, pėsčiom. Dešimtis kilometrų perdien galiu nueiti.
– Betgi toks karštis. O ir atstumai…
– Kuo karščiau, tuo man smagiau. Kai pradedu eiti, sustoti nebegaliu.
Švelniai piktdžiugiaujant apsibrėžt kreidos ratą…
– Mūsų laikais žmonės beveik nebevaikšto.
– Aš nė vairuoti nemoku.
– Nemokat vairuoti?
– Nemoku.
– Kodėl?
– Bijau. Ir man patinka vaikščiot pėsčiom.
Ratas apsisuko, ji vėl atsiduso.
Šiandien vilkėjo mėlyna berankove suknele. Tokia ryžtinga ir pasitikinti savimi nebeatrodė. Veikiau dar liūdnesnė. Nors šį akimirksnį jam dingtelėjo, kad tai buvo ne liūdesys, kaip vakar sau sakė, bet kažkas, kam įvardyti žodžio nerado. Bent kol kas.
Lyg stovėtų su ta mėlyna suknele ant liepto virš prarajos. Kasdienybė – turėklai, už kurių jai iš paskutinių jėgų dar pavyksta laikytis.
Bet ar visiems mums, ar su visais mumis – ne tas pat?
– O Elizabeth? – nejaukiai pasijutęs dėl to lengvo erzinimo, kurio ji galbūt visiškai nepajuto, pasiteiravo. Ir iškart susizgribo, kad nederėjo.
– Elizabeth? – pakėlusi akis, pervėrė tokiu žvilgsniu, jog net šiurpuliukai nubėgo per nugarą. – Elizabeth visada lovoje pusryčiauja.
Paskui ilgai tylėjo. Ant lėkštelės statomas puodukas trinktelėjo taip skardžiai, kad vos nesudaužė viso šio trapaus rytmečio.
– Atsiprašau.
– Už ką? Tai – akivaizdu. Ji nelaiminga nuo pat vaikystės.
Būtų turėjęs darsyk atsiprašyti, nes anas atsiprašymas išsprūdo už nevykusiai pastatyto puoduko džergžtelėjimą į lėkštelę.
Tik ką reiškia – nuo vaikystės? Iš prigimties? Ar vėliau kas nors atsitiko?
Tačiau ar dabar ne vis tiek?
– Galėčiau pasiūlyti?
– Ačiū, turiu.
Bet paėmė prisiminęs, kaip kiekviena išsitraukia iš savo pakelio.
Pūtė dūmus, dūmai beveik nesisklaidė. Tik palaipsniui dilo giedrame, jau dabar karštame ore. Nebežinojo, ką jai sakyti. Ji irgi tylėjo.
Staigiai sutraiškė cigaretę, nors buvo likęs dar trečdalis.
– Ar galėčiau pasinaudoti baseinu?
Kažkodėl atrodė, kad reikia sakyti „pasinaudoti“, o ne „nusimaudyti“.
– Žinoma, viskuo, kas yra namuose, galit naudotis. Svetaine taip pat. Jeigu panorėsite pažiūrėt televizorių, pasišnekėt, šiaip pabūt.
Tai jau taip.
– Ar galėčiau visiškai nusirengęs?
Kažkodėl nedrįso pasakyti „nuogas“, kažkodėl atrodė, kad reikia sakyti „visiškai nusirengęs“.
Vėl pažiūrėjo tiesiai į akis, bet žvilgsnis nebebuvo nei veriamai atviras, nei skaudus, veikiau staiga nuo nieko pavargęs.
– Žinoma, kaip tik tam ir apželdinom tujom nuo kelio, o iš kitos pusės uolos tokios aukštos, kad nesimato. Kai po vieną, visi čia nuogi maudosi. Rankšluosčių rasite ant šezlongų šalia baseino, visi švarūs. Išsirinkite. O va ten, tarp dviejų tuopų – hamakas. Labai malonu išsimaudžius.
– Ne, ne, palikit, – pasakė, pamačiusi, kad taikosi kraustyti stalą. – Atvažiuos Alice ir sutvarkys viską.
Alice? Kokia čia dar Alice?
Bet šįkart tučtuojau susizgribo, kad tai – namų tvarkytojos vardas.
Juk ne iš tų, kuri pati tvarkytų namus.
Nors jai ir reikia kuo tvirtesnių kasdienybės turėklų.
Gulėdamas ant nugaros žvelgė į dangų, kurio vieną paraštę brėžė tujų alėja, o kitą – banguojanti, banguojanti, paskui staigiai žemyn sminganti plikos uolos ketera. Vanduo po nakties dar nebuvo spėjęs įšilti – atrodė, kad jo gaivi žydruma smelkias į kūną ir atveria odos poras, kurios štai tik dabar pradeda busti. Dangus buvo toks giedras, jog neatsispindėjo vandenyje, vanduo buvo toks stingliai ramus, jog dingojosi esąs ant žemės prisiūtas dangaus lopinėlis – nuo tos giedrumos ir ramybės net smilkiniuos spengė. Tik savo krūtinės ataidus girdėjo, tačiau atrodė, kad alsuoja ne jis, o visa, kas buvo aplinkui: ši terasa, medžiai, kalnai, per tuos kalnus vinguriuojantys keliai ir takai. Viskas gaubės į jį ir viskas skleidės iš jo: trumpas paliaubų akimirksnis, kai išgyveni taiką su kūnu ir su tuo, kas aplink. Žinojo, kad tokia būsena ilgai nesitęs, kad visa netrukus suduš, ir, baugindamasis sutrikdyti šią trapią veidrodinę pusiausvyrą, beveik nejudėjo, tik gulėjo ištiesęs rankas – sakytum, tarpininkas tarp dangaus ir vandens.
Paskui trinktelėjo vienos, antros durelės, pasigirdo variklio burzgimas, padangų slystelėjimas žvyruotu taku; netrukus – andainykštė tyla.
Atsisėdo ant baseino laiptelių, ant pečių užsimetė rankšluostį.
Dabar vienas, jau vienui vienas.
Kirbtelėjo pasalūniškas noras apeiti namus, apžiūrėt visus kambarius, juose esančius baldus ir daiktus, trumpam likusius be šeimininko, ir tuo pat metu knietėjo kuo greičiau ir toliau sprukti iš čia, kur, kaip ta naujoji stotis Provanso laukuos, jautėsi visiškai svetimas. Išmestas. Ant jūros kranto. Kur tik vandens plakimasis smėlin, dumbliai ir akiračio linija, begalinė ir tuo pat metu palaipsniui skliaudžianti, kaip kad sukui apsukui kaulinis kiaukutas galiausiai užskliaudžia išgąsdintą sraigę.
Kas mane gąsdina? Ko aš bijau?
Atsisuko, už nugaros nieko nebuvo.
Tik namas raudonų čerpių stogu, priestatas po priestato sulipdytas prie akmeninės piemenų trobelės, kurių, apleistų ir apgriuvusių, retkarčiais dar pamatys eidamas ar važiuodamas šio krašto keliais; tik terasa, kurios ribą žymėjo levandos ir nuo kurios vėrėsi vaizdas į kalnus; tik kedras, žemaūgė pušis, kiti medžiai, kurių jis nepažino. Krūmai ir gėlės. Veja, per kurią aukštyn nuo baseino veda laiptelių kirčiuojamas takas.
Ir – nė gyvos dvasios.
Tačiau atrodė, kad kažkas jį žvilgsniu smelkia. Verte veria.
Pabėgt.
Staiga tik noras pabėgt.
Tvoskė karštis, o jis ėjo ir ėjo.
Vingiuotu keliu iš kaimelio nusileidęs į miestą, užsuko į tą pačią kavinę aikštėj prie tilto, iš kurios vakar jį pasiėmė Anne. Vėl užsisakė rožinio, vėl atsišliejo į sieną prie to pačio staliuko, nuo kurio matėsi nuotrauka su ano amžiaus pradžios levandų kirtėjom. Žmonių buvo dar mažiau negu vakar, tik dabar pastebėjo, kad virš nuotraukos kabantis laikrodis nėjo, betgi pats daiktų stingulys, o ir barmeno ramybė bylojo, kad tokie visi rytmečiai šioj kavinėj. Artėjant vidurdieniui, klientų rasis daugiau, per pietus jų prigužės, paskui apmažės, vakarop subumbsės kamuoliukai, kas nors iš barmeno pažįstamų užeis išgerti pastiso, saulei pasisukus ir terasą apgaubus šešėliui, čia, viduje, žmonių turbūt išvis nebeliks, strazdanotai padavėjai, kuri dabar beveik neturi ką veikti, reikės bėgioti į lauką. Kaip buvo vakar, taip yra šiandien, taip bus rytoj. Iki rudens. Kitą vasarą viskas iš naujo.
Niekas nesikartoja ir visą laiką viskas tas pat.
Būdavo, vos prabudęs, jausdamas, kaip pro dar užmerktas blakstienas nedrąsiai, tarsi bijotų išgąsdinti, pradeda skverbtis šviesa, regi, kaip ranka atkelia antklodės kraštą, kaip basa koja stojasi ant kilimėlio, kaip į kavinuko dugną atsimuša čiaupo srovė… Beviltiškai laukdamas, kad kas nors ims ir staiga pasikeis, kad užuolaida plyš ir ši aušra pagaliau išskleis kitokią dienos perspektyvą, kad save nelyg veidrodis daiktus ir veidus atkartojantis laikas skils, viskas pažirs, ir atsivers įtrūkis, proskyna, takas, vedantis, kur dar nebūta, mato patį save, rengiasi, rieškučiomis prausiasi, geria ką tik užsiplikytą kavą, žvelgia pro langą į tolyn nusidriekiančius stogus su raudonais kokliniais kaminėliais, kai vėl atsisuka į žvilgsnio ir rankų nuzulintus baldus. Stinglius, nebylius. Kai pakelia telefono ragelį. Surenka Marie numerį. Vėl padeda. Vėl surenka. Girdi pypsėjimą, ilgą iki begalybės. Tarsi viską regėtų per vienodumo klampinamą ir vis labiau akių vokus spaudžiančią miglą, tirštėjančią, kaip tirštėja ir sunksta medus, kartais užsnūsdavo, kad paskui, jau iš tiesų prabudęs, pasijustų nevykusiu aktorium, atidėjusiu niekados nepatenkinto režisieriaus įkyriai reikalaujamą pakartot sceną. Neįmanoma prisimint, ką pamiršai, bet kaip užmiršt, ką prisimeni?
Ilgai sėdėjo kavinėje, joje ilgai sėdės ir rytoj. Kaip šiandien žiūrėdamas į nuotrauką su levandų kirtėjomis, į trikampin sustumtus baltus kamuoliukus ant žalia gelumbe apmušto stalo, į gipsines vynuogių kekes lubų apvadų kampuose ir apie šviestuvus, į laikraščius prie tuščių stiklinių ant baro.
Kol galiausiai susitaikai su tuo, kad kitaip būti negali.
Ir pradedi eit.
Vaizdai keitė vaizdus, žingsniai kartojo žingsnius – jis ėjo ir ėjo. Lyg viskas, ką žinojo, mokėjo, galėjo, būtų susilydę į vienintelį gebėjimą eiti, arba lyg iš visko, ką žinojo, mokėjo, galėjo, būtų likęs tik vienintelis gebėjimas eiti, monotoniškais žingsniais matavo atstumus ir reljefą piešdamas šių vietovių žemėlapį, kurio niekam, nė jam pačiam nereikėjo. Kadangi viskas čia buvo jau daugybę sykių išmatuota, suskirstyta, įvairių reikšmių spalvom nuspalvinta. Tų žemėlapių tiek ir tiek pripiešta. Dar vienas?
Bet vis tiek ėjo. Aš nežinau, gal iš tų mano ir visų mūsų pasikartojančių patirčių kažkas klostosi, gal jos, nelyg vandens gyslos, smelkias per saulės iki neįmanomo tvirtumo išdegtą molį, jį pamažu, vos vos, po colio luistelį, bet vis tiek skaldo, trupina, kad galiausiai, vienos su kitomis susiliejusios, neregėtą galią įgavusios, molį, tarsi žaibas pajuodusį dangų visai perskeltų, sutrupintų ir ištrykštų, plūsteltų, įsilietų į jūrą, kurioje kelius rodytų jau tikrõs – nei sau, nei kitiems nemeluojamos – prasmės kompasai, kompasai, kurių rodyklės po tūkstančio, daugelio tūkstančių metų po mūsų gyvensiančius ves į tolimesnes platumas, gal jose pagaliau atsiskleis, kam reikėjo šio nuovargio, kam reikėjo viso šito begalinio kartojimosi, šitos – negirdimai verčiantis šimtmečių maldaknygės puslapiams – milijardų balsų kartojamos kasdienybės litanijos; gal mes, dešimčių, šimtų tūkstančių metų ratą apsukę, vėl sugrįšime prie to paties vandenyno, kuris mus išsūpavo ir kurio bangos jau tada mums kuždėjo, gal ir dabar kužda didžiosios paslapties įminimą, tik mes, į savo pačių sukeltą triukšmą panirę, nieko negirdime? Ir nematome. Gal šito begalinio kartojimosi reikia, kad ištobulėtų mūsų klausa? Ir rega.
Tik ar tu tiki pažanga?
Siaurom vingiuotom gatvelėm kelias dienas kops link pilių, tvirtovių, bažnyčių, stovinčių šimtus metų, mačiusių, ko mes nematėm, ir matysiančių, ko mes jau nematysim, mus pasitinkančių, mus priimančių, tačiau į mus žvelgiančių iš atsainumo aukštybių, kaip kad mes žvelgtume į skruzdėlyną, po mūsų kojom po šapelį suneštą; net ir tie maži jaukūs Provanso namukai, išpuoselėti ir išgražinti, atrodė abejingi ne tik jam, prošal einančiam, bet ir šeimininkams, juose gyvenantiems ir jais besirūpinantiems, – jų akmeninės širdys žinojo, kad prisirišti negalima. Liūdesys ateina iš neišsipildymo, arba netekties, akmenys, mūrai nieko nesitikėjo ir nebijojo nieko prarasti, jie buvo, ir tiek. Jam irgi norėjosi būti, ir tiek.
Bent kol kas.
Stovėjo ant terasos krašto ir žvelgė į gyvenviečių trupinius, kalnagūbrio raukšlėse kitapus slėnio pažertus. Tos šviesos iš tiesų atrodė nelyg spindintys trupiniai, nuo pasibaigusios dienos stalo nubraukti, saujomis tai čia, tai ten paberti. Jau buvo išmokęs tų miestelių vardus ir mintyse juos kartojo, kaip kad užvertęs galvą į dangų ir atpažinęs žvaigždynus, tarsi stropus mokinys astronomijos mokytojui pats sau juos šnabždi. Dar niekada nebuvo matęs tiek ir tokio ryškumo žvaigždžių – Anne sakė, kad čia visada taip rugpjūtį. Pasukus akis nuo kalnų ir pažvelgus aukštyn, jos atrodė artesnės, negu kaimeliai. O kiek šimtų, tūkstančių šviesmečių nuo jų sklindantys spinduliai skriejo, kol štai šį akimirksnį tavo vyzdžius pasiekė? Kitos gal jau iš viso užgesusios.
…Tai buvo žiedas, panašus į nužydėjusios pienės. Tik daug kartų didesnis. Jis, daugybės skėtinių šluotelių į baltą rutulį išgaubtas, išdidus ir sutrikęs, nes nė pats nežinojo, kaip nei sodintas, nei sėtas čia atsirado, baltavo ant aukšto koto be jokio lapelio ir kiekvienąsyk, dvelktelėjus menkiausiam vėjukui, drebino širdį – atrodė, kad ims ir pažirs, arba jį laikantis stiebas nulūš. Atmintyje šmėstelėjo baltapūkis traukiny matytas vaikas.
– Et cette plante… Comments s’appelle-t-elle? – paklausė šį rytą.
– Cosmos, – atsakė Anne.
Kosmosas?
– Iš tikrųjų ne kosmosas, tai aš jį šitaip pakrikštijau. Kosmosai – tai tos mažos gėlytės plonais plevenančiais žiedlapiais, ana va ten žydinčios. Aš jas vadinu kosmosiukais. Nors iš tiesų šiuo vardu kiekvieną gėlę, kiekvieną augalą pavadinti galėtum. Bet šis princas – tai jau tikrai kosmosas. Tik pažiūrėkit, kokia tobulybė.
Pasilenkė, neliesdamas plaštakom apgaubė. Blizginamas mėnesienos, žiedynas tviskėjo sidabrine šviesa. Rutulinės simetrijos įsikūnijimas, tuo pat metu standus ir irus, menkiausio prisilietimo suardomas, jis spinduliavo liūdnu žemiško grožio pasmerktumu. Žvelgiant į jį, viskas staiga pasirodė be galo trapu: šis jauno mėnulio nutviekstas sodas, nuo terasos tolyn nusidriekiantis slėnis, kitapus jo iškilę kalnai, tos dulksvos žaltvykslės, kurių spiečiai buvo kaimeliai. Ir kad ir kiek stengtumeisi, neišsaugosi šito biraus sidabruojančio nėrinio, iš kurio ryt poryt teliks tuščias žiedsostis, taip atrodė, kad ir kiek stengtumeisi, neišsaugosi nei šito sodo, nei terasos, nei kalnų, nei šviesų, kurių spiečiai buvo kaimeliai: kadangi viskas yra nuolatinis irimas, kadangi viskas yra neišvengiamas slydimas į pabaigą. Dingojosi, kad kiekvienu ūmai it styga įsitempusio, paskui lygiai taip pat ūmai atsipalaidavusio kūno plaukeliu junta, kaip vysta gėlės ir džiūsta jų šaknys, kaip aiži uolienos ir pamažu smenga už nugaros stūksančios prabangios vilos, jo laikinų namų pamatai, kaip blunka spalvos, byra smėlis ir dūla prieš jo akis nusidriekęs Liuberono kalnynas, kaip senka požeminiai vandenys, kaip vis lėčiau kyla syvai senstančio sodo medžių kamienais – kaip visa, kur tik pažiūrėsi, negirdimai, nematomai dyla ir nyksta: mums tik atrodo, kad viskas tęsis be galo.
Ausyse vėl suskambo Wong Kar-Wai filmo muzika.
Dabar dangus sukosi. Kaip anuomet, kai vaikystėje naktį atsiguldavo vidury pievos. Kiek metų naktį lauke aš nebuvau išsitiesęs aukštielninkas ir nežiūrėjau į dangų? Turbūt nuo tada, kai buvau vaikas. Ir pamiršau, kad tereikia atsigulti aukštielninkam ir dangaus skliautas ims suktis. Kaip tikriausiai nebeprisimenu daugybės kitų vaikystės stebuklų. Kadangi išmokau, jog taip būti negali.
Suaugti – tai išmokti, jog taip būti negali? Nors iš tikrųjų suaugęs niekad nesijautė. Galbūt tik pavargęs. Šiek tiek. O gal ir labai. Kaip vis labiau pavargę būti atrodė daiktai. Jo ir ne jo. Visi, su kuriais susidurdavo, prie kurių prisiliesdavo, kurie tiesiog buvo aplink.
Tiesą sakant, nė nežinojo, ką reiškia suaugti. Galbūt pradėjo jausti, ką reiškia senti. Vis mažiau džiaugsmo liesti. Vis mažiau džiaugsmo užuosti. Vis mažiau džiaugsmo skanauti. Vis mažiau džiaugsmo girdėti. Vis mažiau džiaugsmo regėti. Vis mažiau džiaugsmo atspėti. Vis mažiau nuostabos.
Ir vis mažiau akimirkų kaip štai ši.
Žvaigždynai sukosi, ausyse skambėjo Wong Kar-Wai muzika, o jis gulėjo aukštielninkas ir juto, kaip į jį iš dangaus, tarsi iš didžiulio krištolinio piltuvo, srūva palaima. Toji palaima, kai raumenų skaidulos atsipalaiduoja ir nebedega troškimu eiti, jį jau nualinusiu, toji palaima, kai laiko nebeketvirčiuoja nei sekundžių, nei minučių, nei valandų rodyklių sukimasis ir praeitis, dabartis, ateitis susitelkia į mažytį gyvsidabrio rutuliuką, virš amžinybės bedugnės pakibusį, toji palaima, kai nebelieka ribų tarp tavęs ir tavojo kūno, ir to, kas aplink ir kas galbūt yra šiek tiek daugiau nei paprasčiausia kasdienos užmarštis. Lyg visą erdvę akytų nematomų vargonų vamzdynai, girdėjo jį gaubiančios tamsos tylą – be pradžios ir be galo, vienodą ir abejingą. Traukiančią į nežinomybę, bet nebauginančią, kaip nebegąsdina niekas, kai susitaikai su neišvengiamybe. Ir dar žinojo, kad jį šiuo metu saugo kosmosas, rutulinės simetrijos princas. Tai kas, kad ryt, poryt jo nebeliks.
Atsistojo, vėl pasilenkė. Tarsi akimis būtų įmanoma vystančius, blunkančius, senstančius daiktus susiurbt į save, staiga panūdo įsižiūrėti į kiekvieną šio žiedyno ašelę, iš jų išsišakojančius smulkius skėtukus, mažiausią tų skėtukų narelį – susirinkti visas iki vienos detales ir, atminties raktu užrakinus, išsaugoti savyje, kad tuomet, kai šis trapus darinys bus suiręs, kada panoręs galėtum jį lyg iš skrynelės išimti ir vėl kaip dabar pamatyti, plaštakom neliečiant apgaubti. Būti kartu. Be žodžių kalbėtis. Vienas kitą suprasti. Lygu įsižiūrint, į kiekvieną gyvą ir negyvą daiktą akimis įsismelkiant, susirinkti, savin susigaubti visą šią naktį: paslapties skliaudžiamą sodą su visais jo medžiais ir krūmais, ir gėlėmis, kiekvieną žiedelį levandų, terasos pakraštį brėžiančių; vienišą dunksantį bažnyčios varpinės bokštą, uolas, į vis aukštesnius kalnus kopiančias, – kad ir po daugelio metų galėtum į šį peizažą įžengti ir tai, ką patiri šiuo metu, iš naujo patirti. Nuo kosmoso akys nukrypo prie kosmosiukų, paskui nelyg dvi muzikantės, nė vienos natos praleisti negalinčios, slydo per žolės partitūrą, stengėsi užkliudyti menkiausią smilgelę, netrukus skaičiavo figas, didelių, nuo kaitros suvytusių lapų lopšiuose baigiančias nokti, sliuogtelėjo veidrodiniu baseino paviršium, atsimušė į stinglų tujų alėjos juodumą, kilo viršun…
Žvilgsnis.
Staigiai atsigręžė.
Buvo jau visai netoli.
It stipraus vėjo gūsio pūstelta vėtrungė staigiai nusigręžė.
Bėgo. Pasiramsčiuodama ramentu, klupinėdama, kone virsdama. Ramentas prieky, žingsnis, už susikūprinusios nugaros likęs ramentas švysteli priekin, kẽlis linksta, jau grius, išsitiesia, dar vienas žingsnis, vėl viskas iš naujo. Norėjosi šūktelt, Elizabeth, atsargiai, palaukit, nebėkit, pargriūsit, tačiau tik ausyse skambėjo ir smilkiniuos aidais daužėsi, atsargiai, palaukit, nebėkit, pargriūsit, kažkas kirdo žadą – tai nebuvo nei pyktis, nei baimė, tai buvo, ko nė paskui nemokėjo žodžiais įvardyt, turbūt niekada nemokės. Ranka griebia už rankenos, stumia duris, koja per slenkstį, ją vejas kita, ramentas įkypai slysta iš paskos, tamsa.
Mėnesienos sidabro blizginamas rutulinės simetrijos princas kaip stovėjo, taip tebestovėjo. Ant aukšto stiebo, aristokratiškai ramus, aristokratiškai išdidus, aristokratiškai vienišas.
Akyse raibuliavo. Juto, kaip viduje kažkas lūžta.
…Visas šitas gražumas prieš pabaigą.
Kaip ir vakar ilgai žiūrėjo į juodai baltą nuotrauką, į tas ano amžiaus levandų kirtėjas, darbe užsimiršusias, po saulėtu dangumi valstietiškai kantriai violetinį Provanso auksą į prijuostes semiančias, užsimojusias pjautuvais ir kiekviena savo judesy amžiams sustingusias, jau išėjusias, tik šitoj nuotraukoj likusias, lyg anas vienui vienas akimirksnis, joms to nė neįtariant, visą jų gyvenimo esmę būtų sukaupęs, visas jų laimes ir nelaimes raiškiausiai bylotų; žiūrėjo į trikampin sustumtus baltus biliardo kamuoliukus, kurie po žemai nuleistu apmūsijusios varinės skardos abažūru su levandų kirtėjų kantrumu laukė, kol juos pažadins trinktelėjimas lazdele ir jie pažirs, išsisklaidys po žalia gelumbe apmuštą stalą, vieniems pergales, kitiems pralaimėjimus skelbdami; žiūrėjo į vynuogių kekes lubų kampuose ir apie šviestuvus, ir per palubių karnizus nuvinguriuojančias vynuogienojų girliandas, į visus tuos gipso lipdinius, papilkėjusius, daiktais aptrupėjusius, tuo pačiu levandų kirtėjų ir biliardo kamuoliukų kantrumu vis neateinančių remontininkų veltui besišaukiančius; žiūrėjo į laikraščius su vakarykštėm naujienom, ant kartelių stove prie tuščių stiklinių ant baro sukabintus, iš tolo panašius į paukščius, dar nepakilusius, bet jau pavargusius, sparnus nusvarinusius. Atsišliejęs į sieną, kaip vakar žiūrėjo į nuotrauką, į kamuoliukus, į gipso lipdinius, į laikraščius, į tuščias stiklines ir pamanė, jog nieko keista, kad laikrodis, prieš jį kabantis, neina, jog kitaip būti negali – čia tekantis laikas dildo, bet viską toj pačioj vietoj palieka, ničnieko iš pirmykščių lizdų nepajudina.
Do.
Galėjo išvis niekada nesutikti, bet jei jau sutiko, pažintis su ja buvo beveik neišvengiama – kaip sakė Anne, ištisas dienas tūnos griuvėsiuose už aklinų mūro sienų, neduos jokio gyvasties ženklo, tik vakarais įžiebs lempą – jos atšvaitus uždarame kieme gali, jei atsisuki, iš viršaus pamatyt kopdamas ant uolų, kurių papėdėj sutūpę kaimo namukai; kiūtos tarsi vienuolė, be įžadų atskirčiai pasismerkusi, tuose savo griuvėsiuose, kasmet vis labiau trupančiuos, skeldinčiuos, nenumarinamai gajaus laukinio klevelio kibių šaknų vis labiau ardomuos; lyg negalėtų ištrūkti iš pačiai sau pasispęstų spąstų, nepravers lauko durų, neišeis nė į kiemą, tris keturias dienas, visą savaitę niekas jos neregės, bet kai išlįs, bus kaskart prakaulesnio, gelsvesnio, raukšlėtesnio, vis tragiškesnio veido, į gatvę žengs nelyg į sceną ir per kelis akimirksnius atsigriebs už dienų ir naktų nebylumą, už visą tą laiką, per kurį ji, matyt, bluosto nesudėdama piešdavo ir tapydavo, nesgi tiek pripiešti ir pritapyti, kiek pripiešusi ir pritapiusi buvo ji, kaip kalbėjo saujelė liudytojų, kurie į jos būstą buvo įžengę, paprastas mirtingasis, laiką į dienas ir naktis skirstantis, niekaip neišgalėtų: piešiniais ir paveikslais nukabinėtos visos sienos nuo lubų iki grindų, bet dar daugiau jų sukrauta į stirtas lentynose, etažerėse, ant stalų, tiesiai ant žemės, tų stirtų – galybė. Kiti porins, kad iš griuvėsių išslinkdavo tik tuomet, kai katės, jų turėjo dešimt, gal net dvidešimt, nebeištverdamos alkio, pradėdavo vienos per kitas kniaukti, sienomis lipti, popieriaus ir drobių stirtas draskyti, – štai tuomet nelyg laumė į dienos šviesą išnerdavo, bet išnerdavo taip, kad visas kaimelis apie tai tučtuojau sužinodavo: rėkaliodavo, skeryčiodavosi, beveik visada skandalą sukeldavo. Tą dieną, kai ją pirmą kartą pamatė, skandalas kilo dėl bagetės. kur tai matyta, kovojau, kovojau ir išsikovojau, kad katėms maisto parduotuvėj paliktų, visada joms atsargų laiko, bet jūs pamiršot, kad ir aš ne šventąja dvasia gyva, kad ir aš pati turiu bent kartais pavalgyt, tik pamanykit, dar tik pusiaudienis, o duonos jau nebėra?! – atsisukus į gastronomėlį, mosuodama aukštyn iškeltu kumšteliu šaukė. Ko spoksai?! Tai vis per tokius kaip tu, per jus, atvažiavėlius! Viską kaip skėriai iššluojat! Aš… Aš… Ir jūsų veidai tokie idiotiški, lyg visi būtumėt tų pačių idiotų tėvų pagimdyti. Prošal, ar čia apsistojęs? Čia. Pas Anne, pasakė jos pavardę. Pas Anne? Taip, pas Anne. Ir staiga… Staiga suknęžta, sulinksta, nutyla, apsisuka, dar negyvesnė už šešėlį, jai už nugaros įkypai krintantį, žengia, atrodo, ne eina, bet kojomis grindinio neliesdama slysta, vis žemiau svyra jos pintinis krepšys, kuriame – kačių maisto skardinės.
– Madame, gal galiu jums padėt?
Tik po kelių dienų supras, kad ji, išdidi ir ori, ne dėl to, jog sunku būtų nešti, sutiko.
– Užsuk kada nors, kai eisi prošal, – užuot atsisveikinusi, tarė.
Ir dingo už vartų.
Lyg jos nė būti nebūta.
Kodėl pasakiau, kad pas Anne?
Kodėl sugniužo, kai išgirdo jos vardą?
Kodėl – taip apšauktas – pasisiūliau padėti?
Ir kodėl kviečia užeiti?
Anne kalbės:
– …bet jeigu sutikot, nesusipažinti su ja buvo beveik neįmanoma; kiūtos, kiūtos tuose savo griuvėsiuose, bet kai pasirodys, tai per kelis akimirksnius už viską atsigriebs – sukels skandalą, prie visų kabinėsis ir jai nebus nei savų, nei svetimų, nei pažįstamų, nei nepažįstamų.
Pakeldama vyno taurę, Anne tvirtins:
– …nei jūs pirmas, nei paskutinis. Tūnos, tūnos užsidariusi, bet kai išnirs į dienos šviesą, pirmąjį pasitaikiusį aprėks, nesvarbu, ar jis būtų vietinis, ar, pasak jos, atsibeldėlis.
Siurbtelėjusi gurkšnelį, Anne atsidus:
– Bet ji nepikta. Ji nelaiminga.
Staiga susimąsčiusi, vos vos primerktomis akimis Anne, tarsi smalsaujantis vaikas, klaus:
– Ar jums niekad taip nebuvo, kad draugauji, bičiuliaujiesi su žmogumi, atrodo, be jo nė dienos ištvert negalėtum, ir nei iš šio, nei iš šio sklendė taukšt – to žmogaus nė akyse matyt nebenori?
Anne prisimins:
– O kokios draugės mes buvom, šeštadieniais turguj ji sukneles, sijonus, palaidinukes man išrinkdavo, paskui taisydavo – mano pirštai išsukinėti, adatą valdyti ne man, bet ką jau ką, o siūti ji moka. Dedasi menininke, kurgi tau, tokia dailininkė, bet iš tikrųjų jos pašaukimas – siūti. Gaila žmonių, kurie su pašaukimu prasilenkia.
Pro platų, iki pusės siaurų pinučių pridengtą langą žvelgdama į saulėlydžio raudonio nutviekstą Liuberono kalnyną su tolydžio tamsėjančiom medžių viršūnėm papėdėse, Anne pasakos:
– Nathalie, Jacques, Serge, Angelo… – buvo laikai, kai vieni be kitų mes negalėjom, dienų dienas, ypač vasarų, leidom kartu, tai buvo communitée, susilipdžiusi tartum korys, o avilys, kuriame ji susilipdė, buvo šitie namai. Jų durys visąlaik būdavo atviros. Kai dabar štai sėdim už šio mėlyno stalo ir kai jūs žvelgiat į vidury jo įtaisytą ruletę, nė įsivaizduoti negalit, kiek kartų ji sukos pagal įvairiausių žaidimų taisykles ir mūsų akis traukė. Tada mes sakėm, aš ir dabar sakau sau, kad gyvenimas – tai žaidimas ir kad žaisti – tai į gyvenimo pilnatvę panirti. Ar kada nors dar patirsim tokią pilnatvę, kokią patirdavom, kai buvom vaikai? Žaisdami. Nors to nenumanėm. Ir netgi įtarti neįtarėm, kad ir žaisti ilgainiui pabosta.
Į krištolines taures vėl įpylusi vyno, tebeskverbiama it strėlė aštraus Elizabeth žvilgsnio, į ją tiesiu taikymu smingančio nuo pinto supamo krėslo pačiam svetainės gale, Anne tęs:
– Žaisdavome mes dažniausiai po vėlyvų vakarienių, kai, kieme nukraustę didelį stalą, juk šitiek žmonių, grįždavome į šitą svetainę ir Pierre paskaitydavo tąvakar parašytą eilėraštį apie virš Caseneuve – tai tas kaimelis, kurį matot pro langą, – pakibusį debesį ar Angelo parodydavo vielinį narvelį su sode rasta iškleipta nukirsto klevelio šaknim, sakydamas, jog tai – Avinjono popiežius, vienutėn jo šiandien įkalintas; kai vieni su kitais tos dienos išmonėm pasidaliję, tarsi po išpažinties priimti komunijos susėsdavom štai už šito mėlyno stalo. Iš visų gal tik aš nelabai drįsau vadintis artiste, visi kiti buvo artistes, poetai, dailininkai ar muzikantai. Kur tau. Net ir tas pats Serge, jos vyras, mūrininkas. Argi statyti – ne kurti? – prisimenu, pusiau ironizuodamas, pusiau tuo patikėti norėdamas ar patvirtinimo laukdamas, kartais klausdavo jis, kai pirmąsyk išgirdęs Schönbergo ar kokią kitą neįprastai skambančią pavardę, nejaukiai pasijusdavo mūsų draugijoj. Nors, tiesą sakant, teisintis jam nebuvo dėl ko – tai jinai griuvėsiuos palikti jį vieną baugėjosi, tai jinai iš pradžių kone prievarta jį čia atsitempdavo. Bet ilgainiui įsigyveno, su mumis jam pradėjo patikti. Jaučiau. Visi mes tai jautėme. O pati tai jau nemanykit – ir dailininkė, ir skulptorė, ir architektė. Ir dar kas tik norit.
– Imdavo suktis ruletė, ir mes persikeldavom į kitą pasaulį, – jau truputį apsvaigus nuo vyno, kiek patylėjusi, toliau kalba Anne, regis, kuo toliau, tuo labiau jį pamiršdama, o jis žvelgia į ją, tuo vienišesnę už šito mėlyno stalo, kad prie jo, jeigu tikėsi jos žodžiais, kitados susirinkdavo šitiek žmonių, ir su ta pačia nuostaba kaip po susitikimo su Do klausia savęs, kodėl jinai jam, visiškam prašalaičiui, visa tai pasakoja, kaip nutiko, kad jis, bėgdamas nuo žmonių, šitame Anne, Elizabeth, Do trikampyje sau nejučiom atsidūrė. Galbūt žmonės jaučia žmones, neturinčius savo gyvenimų? Atmintyje šmėsteli trikampin sustumti balti kamuoliukai, laukiantys, kol juos išjudins biliardo lazda. Tačiau jis žino, kad jo… Taip ir bus. Motina, tarsi iš slėptuvės kitame svetainės gale sėdinčios dukters žvilgsnio veriama, pasakos, o jis tik klausysis.
– Imdavo suktis ruletė, ir mes persikeldavom į kitą pasaulį, – pakartojusi, o gal tik jam pasirodys, kad pakartojo, tęs Anne. – Įsivaizduoti negalit, kiek žaidimų mes buvom prisigalvoję. Jų taisykles patys sau kurdavom, kai nusibosdavo, perkurdavom. Ir nesvarbu, kas laimės, svarbu būdavo žaisti.
Vėl prityla. Įkypai ištįsęs šešėlis, kurį jai už nugaros meta kokių septyniasdešimtųjų metų toršeras su siaurėjančiu kūginiu abažūru, krinta ant sienos prie didelio židinio kaip žvakės dagties pilkuma pasivertęs sielvartas, jos balsą vis labiau virpinantis.
– Sakau, persikeldavom į kitą pasaulį. O gal ir ne, – suabejoja. – Gerai pagalvojus, iš tikrųjų ne persikeldavom į kitą pasaulį, bet išplaukdavom į to paties pasaulio naktinę dimensiją, juk tie mūsų žaidimai buvo ir Pierre surimuotas debesis, ir Angelo įkalintas popiežius, ir Nathalie aplikacijos, ir tie patys paukščiai – taip Jacques vadino natas, ant penklinės kiekvieną popietę tupdomas. Argi kurti – ne žaisti? O žaisti – ne kurti?
Kilsteli taurę, nustebusi, kad tuščia, paima butelį, pilasi.
– Geltona, raudona, mėlyna, žalia – kai dabar prisimenu anas bemieges naktis, akyse vilkeliu ima suktis kaleidoskopas, lyg tie žaidimai į spalvas ilgainiui įsikūniję būtų, naujas žaidimas – nauja spalva. Ir vis greičiau ir greičiau sukasi. keistas pojūtis – kažkas sprūsta pro šalį, mes kasnakt metam atsitiktinumų tinklus ir niekaip to kažko sugauti negalim, vėl metam, ir vėl tinklas tuščias.
Bet apie tai niekada nekalbėdavom. Lyg būtume rezgę sąmokslą, apie kurį vienas kitam prisipažinti nebūtume drįsę.
Toji neįmanomo ryškio raudona suknelė. Bet ne tik ji. Tik dabar supranta, dėl ko dar tokia keista pasirodė, kai pirmą kartą pamatė kavinėj. Toršero metamas šešėlis ant sienos prie židinio. Šukuosena. Tų pačių septyniasdešimtųjų metų mada.
– Įsipilkit, – pasiūlo pastebėjusi, kad ir jo taurė tuščia. Ir klausia, bet iš tiesų tvirtina: – O ir tos mūsų šventės, kurias vasarą vos ne kiekvieną šeštadienį čia rengdavom, argi tai nebuvo žaidimas, tas pats noras laiką išsemt iki dugno, saujoj suspaust, kas pro tarpupirščius byra, tarsi taurę vyno vienu ypu išgert esmę, nors kas ta esmė, turbūt nė vienas nebūtume mokėjęs įvardyt. Arba įvardiję būtume kiekvienas savaip. Ir tas vardas nieko nebūtų sakęs. Kadangi vos tik įvardiji… Dėl Dievo meilės, nesivaržykit.
Darsyk paragintas ima butelį, kaip ką tik jinai, pats sau įsipila.
Elizabeth sėdi nekrustelėdama. Motinos pripildyta taurė greta jos ant mažo staliuko stovi nepaliesta.
– Tie visi fakelai, girliandos, kaspinai, kaukės, kostiumai, vaidinimai, cigaretės ir vynas be saiko… Pati stebiuosi, ko mes neprasimanydavom. Skrybėlių balius. Mistralio balius. Šviesų ir garsų balius. Ir kiek svečių prisikviesdavom…
Palenkia galvą, žvilgteli į grindis, vėl pakelia, kresteli atgal plaukus.
– Paskui mirtis.
– Maman…
– Likau viena…
– Maman…
– Bandėme tęsti, bandėme nustumti į šalį, bandėme nepalūžti ir nepralaimėti, nesgi visi mūsų žaidimai ir šventės buvo išankstinis pasipriešinimas tam, kas nutiko. Bet nieko nebebuvo, kaip buvo anksčiau.
Patylėjusi sako:
– Nors ir žinojome, kad Pierre būtų norėjęs, kad tęstume.
Ilgai žvilgsniu tyrinėja rankas, lyg iš jų, pirštais tarsi praeitis ir ateitis sunertų, gyvenimo mįslių įminimus atburti galėtum. Į ją žvelgiant atrodo: atgniaužtų rankas ir visos paslaptys jai atsiskleistų. Tačiau ji tik dar labiau jas suspaudžia.
– Viskas buvo taip pat ir viskas buvo kitaip. Blunkančios spalvos, paskui skeldintis dažas, dryskanti drobė…
– Maman.
– Moteris prie fontano… Ta keista moteris… Prisimenat, klausiau, ar jums kartais nebūna, kad draugauji, bičiuliaujiesi su žmogum, o paskui sklendė taukšt, ir to žmogaus nė akyse matyt nebenori… Ko gero, iš prigimties pavyduolė, ko gero, dėl to ir bijojo jį vieną griuvėsiuos palikti. Nė nežinau, iš kur radosi tie įtarimai, nei per daug artimi jautėmės, nei labai dideli draugai buvom, bet tai, ko nėra, juk kartais daugiau sveria ir lemia, nei tai, kas yra. Iš pradžių užuominos, paskui priekaištai, ilgainiui… Nė įsivaizduoti negalite, kokius skandalus…
– Maman!
– O Elizabeth…
– Maman!!!
Nė krūptelt nespėja.
Paskui atmintyje suksis kaip sulėtintam filme: ramentas lanku skrieja ir trenkias į sieną prie židinio, kitos rankos blokšta taurė krinta ir šukėmis žyra, vynas ant grindų liejas.
Tyla.
Anne kalbės, tvirtins, klaus, prisimins, pasakos, kai jis prasitars:
– Aikštėj prie fontano sutikau keistą moterį.
– Do. Jos vardas Do, – Anne pasakys ir kalbės, tvirtins, klaus, prisimins, pasakos, daugiau šito vardo nepaminėdama.
Nei tą vakarą, nei visą laiką, kiek dar pas jas bus.
Biliardas.
Nuotrauka.
Neinantis laikrodis.
Tuščia rožinio taurė.
Atsisveikindamas linkteli.
Barmenas atsakydamas kilsteli ranką.
Grindinys, paskui vėl – šalikelių žvirgždas.
Šventojo Juliano tiltas pažemiui atkartoja danguje iškilusių kalnų linkį, upelė išdžiūvusi tiek, kad vanduo, regis, jos vaga niekada netekėjo ir niekada netekės, ir tiltas čia atrodo toks pat nereikalingas kaip židinys Anne svetainėj karštą vasaros dieną, sako sau: šį tiltą ne žmonių rankos dviem krantams sujungti pastatė, bet jis pats čia atklydo ir tarsi maldininkas, apkerėtas šio krašto grožio, suklupo, išsitiesė ir jau trečią tūkstantį metų iš vietos nepajuda. Popietė, saulė į aukščiausią dangaus tašką įkopusi, o jis, kniūpsčias ant žemės be jokio šešėlio, iš tolo stebi tą tiltą nelyg pareigingas sargybinis, anais laikais paliktas laukti, kada tiltu Romos imperijos legiono kariai vėl ims žygiuoti. Galėtų įsivaizduoti, kaip jie, gaubiami pačių sukeltų dulkių, pasirodo ties akiračio linija, kaip artėja, virš ilgos kolonos ant stiebų plaikstosi vėliavos, pamažu ryškėja žmonių siluetai, paskui ir veidai – įdegę, nugairinti vėjų, bejausmiai, nes ilgas kelias, ta pati saulė ir tie patys vėjai išdegino ir išgairino visus jausmus, juo geriau – kareivis turi pamiršti jausmus ir paklusti įsakymams; galėtų įsivaizduoti, kaip jie artėja, tiek priartėja, kad jų uniformų raudonis ir mėlis, šarvų varis pradeda taip kibirkščiuot, kad tinklainės siūlelius, atrodo, sutraukys, ir vokai instinktyviai prisimerkia, o nuo horizonto atslydusi dulkių juosta bloškias kaip šuoras, kurio smūgį vos atlaikai; galėtų įsivaizduot, kaip subilda, sudunda, sutrinksi tiltas, žirgų kanopų ir pėstininkų aulinių kulnų kirčiuojamas, kaip nuo jo atšokstantys ataidai ima varpyt dangų ir kaip vyrai, išsekę tiek, kad nuovargio nė nebejunta, žygiuoja, žygiuoja, žygiuoja, ir regis, šitai jų procesijai niekada nebus galo. Dar galėtų įsivaizduoti, kaip – paskutinėms gretoms nuo tilto nužengus – kolona šiuo Domicijaus keliu, per Galiją iš Narbonės link Turino vedančiu, tolsta, palaipsniui iš audros šuoro siaurėjančia dulkių juosta atvirsta, it plunksna už horizonto nuslysta. Ir kaip atrodo, kad, triukšmui nutilus, ausų būgneliai tuoj plyš – spenglos, po šitokio dundesio veriančios, nebeatlaikę. Galėtų, tačiau neįsivaizduoja. Gal dėl kaitros, gal iš nuovargio jo galvoje tuščia kaip vėjų išpustytoj aguonų dėžutėj, saulės iki baltumo ištrintoj atminty tik keli vietovardžiai šmėsteli. Tačiau jie pasirodo tokie keisti ir netikri – miestai, kuriuose jis nebuvo ir kurių nepažįsta, jam tokie pat tolimi kaip laikai, kuriais negyveno: kad tai buvo arba yra, tikėk, netikėk.
Tik žiūrėti dar gali. Kiek tolėliau yra kitas tiltas, visai neseniai pastatytas naštai nuo senojo, labai jau pavargusio, perimti. Mato, kaip prie to naujo tilto privažiuoja mašinos, kaip iš jų lipa žmonės, kaip jie eina prie senojo, vieni kitiems kažką pasakoja, dairosi, rodo… Kaip, užsikniaubę ant geležinių turėklų, ilgai žvelgia į išdžiūvusią upę, į slėnį, į tolumoj dunksančius kalnus, galbūt mąstydami apie tai, kad, palyginus su šiuo skulptūrišku gamtos stinglumu, du tūkstančiai metų, prabėgusių nuo tada, kai buvo pastatytas šis tiltas, – tiktai vienas akimirksnis, o gal priešingai – apmąstydami savo gyvenimus, trumpus kaip brūkšnelis, žodį iš vienos eilutės kiton keliantis, lygu jų gyvenimai giminę iš vienų dešimtmečių į kitus perkels, kaip tik tariasi jaučią amžinybę, nuo šio romėnų tilto akmenų atsigaubiančią.
Viskas priklauso nuo atskaitos taško.
O gal negalvodami nieko.
Gal tik žiūri, ir tiek.
Dar mato.
Mato, kaip paskui leidžiasi kriaušiu, kaip išdžiūvusios upės vagoj stovėdami akimis tyrinėja polius, tris arkas išrietusius, vidurinė – aukščiausia, kitos dvi – nelyg jos seserys dvynės šiek tiek mažėlesnės, kaip fotografuojasi – vieni iš kitų perimdami aparatus, kad už laiko kadro nė vienas neliktų.
Ir kaip paskui grįžta prie naujo tilto, kaip lipa į mašinas, kaip apsisuka arba neapsisukę tiesiai važiuoja, kitam krante tolsta, kaip atvažiuoja kiti.
Kas man yra? Kodėl aš negaliu taip, kaip jie? Apžiūrėti, nusifotografuoti, džiaugdamasis įspūdžiais kartu su draugais važiuoti toliau, praverti langą, mostelt ranka ir sakyti, pažiūrėkit, kaip čia gražu, ar balsu svarstyti, kur šiandien vakarieniausime. Kur vakarieniauti, svarbu.
Kodėl visa tai, ką matau, man atrodo tiktai paveikslas, netikrumo rėmų įrėmintas, kuriame tie žmonės yra nelyg degtukai, dar vos vos rusenantys, bet netrukus užgesiantys, į bedugnę, tokią pat juodą kaip užgesusių degtukų galvutės, nukrisiantys?
O gal ne jie, bet a pats?..
Ne netrukus, o jau.
Ir staiga – vėl.
Vėl tas pasiutiškas noras eiti – ir eiti – ir eiti – tarsi kiekvienos kūno ląstelės branduolys būtų žaizdras, kurį iki treškesio kaitri saulė ūmai iš naujo būtų įplieskusi. Jos spinduliai krinta pro mikroskopą, o tu esi pamokos neišmokęs ir nieko nesuprantantis vaikas, per to mikroskopo vamzdelį save tyrinėjantis. Nors esi tūkstančius kartų išdidintas, viską matai ir nematai nieko.
…Mindamas siaurą vingiuotą keliuką palei vynuogienojus, regės, kaip tolydžio artėja ir kaip artėdamas vis statesniu kampu dangun lipa kalnas ir jį vainikuojanti markizo de Sado pilis, kaip pamažu ryškėja tos pilies kuorai. Ant pačios viršūnės iškilę, apgriuvę ir apleisti, jie kuo arčiau, tuo nykesniu didingumu smelks. To nykaus didingumo įspūdis dar labiau sustiprės, kai pro mažus kiemelius, sodelius ir vijoklinių gėlių žieduose skęstančius akmeninius namukus, pro paslaptingas duris į rūsius, pro krautuvėles ir kišenines dailės galerijas, pro kalinėtos geležies tvoreles, pro laiptelius, apačion leistis siūlančius, šešėlyje atokvėpį žadančius, ir pro arkas, priešingai, raginančias lengvai pagundai nepasiduoti ir kviečiančias per jas, vienas iš kitų išsigaubiančias, toliau aukštyn kopti neįtikėtinai skardžia ir siaura gatvele, pamažėl pavirsiančia į balkšvų klinčių taką, galiausiai užlips ant plokščiakalnio. Ten erdvė bus sustingusi nelyg išgaubtas stiklas, ten niekas nė krustelt nekrustels, bet slėnyje ramų, tegul gildančia šviesa tvilkiusį didingą nykumą ir kūnu pajus nelyg stepių vėjo pūtimą – tokio sauso ir švitraus vėjo, kad, iki pačių kaulų čiulpų prasismelkęs, jis tuos čiulpus išdžiovins ir tuščiais kaulų vamzdeliais – tarsi į begalybę nutįsusiom molinėm švilpynėm – ims nenumaldomą ilgesį ūkti. Įkaitęs smėlis ir dulkės, balkšva pilkuma, parudavus žolė. Smilgos, nuo kriaušio į gynybinį griovį nulinkusios. Geležinės sijos, laikančios aižinčias sienas – lyg ramentai, bandantys atgal pasukt ar bent sustabdyt laiką.
Nereikia.
Pavojinga, bus užrašyta, krintantys akmenys, bet vis tiek pralįs pro skylę vielinėj tvoroj ir, vos vos juntamam nerimui kūno plaukelius virpinant, palei pačius pamatus slinks. Kur čia gali vykti koncertai, kurių skelbimus viršun lipdamas matė, – aikštėj prieš pilį, pačioje pilyje? Pamanys, pasaulyje yra turtingų žmonių, kurie gali nusipirkti pilis ir dar jose muzikos festivalius rengti. Kur toji pilis, kurią aš įpirkčiau ir kaip šioji de Sadą, iš Paryžiaus pabėgusį, priglaudė, mane nuo begalinio ėjimo išgelbėt galėtų?
Paskui pamatys sulysusią katę, po aplūžusiu, nežinia kam čia reikalingu, suoliuku snaudžiančią. Išgirdusi gurgždančius, byrančius akmenukus, kilstels galvą. Neišsigąs. Gal vidurdienio saulės nualinta, išsigąsti jėgų neturės. Gal išsigąsti paprasčiausiai patings. O gal prie tokių kaip jisai jau pripratusi bus. Nors pavojinga, jis tikrai ne pirmasis. Čiagi net takas išmintas. O ir skylė vielinėj tvoroj.
Pilis, kuri išgelbėt galėtų…
Gerai būtų, jei save ir tikrovę metaforom išgydyt galėtum, – gal pats sau mintyse, gal balsu pasakys palinkdamas ir paglostydamas. Katė atsuks galvą. Iš akių pasirodys, suprato. Išskaitė mintis.
Neužtruks.
– Lik sveika, turiu eiti, – darsyk ranka perbraukęs kailį, šiurkštų, bet anų laikų, kai dar nebuvo benamė, švelnumu tebedvelkiantį, jau tikrai pasakys ir prisimins, jog šiandien dar nė žodžio niekam nebuvo ištaręs. Nustebs, kad toks liūdnas jo balsas. Negi toks pat liūdnas ir tada būna, kai šnekuosi su Anne?
Nereikia.
Užvers galvą, kelis žingsnius žengs ir pasirodys, kad ne pats eina, o pilis… Kad ne saulės metamas šešėlis apie ją, o ji apie savo ašį, šešėliui toj pačioj vietoj stingsint, pamažu sukas. Atsipeikėjęs susigriebs, kaip yra ištroškęs. Panors kuo greičiau atsidurti ūksmėj.
Eiti apačion bus lengviau, bet kojų nuzulintas grindinys bus dar slidesnis – vietomis net sienų prisilaikyti reikės. Kaimelis atrodys pažįstamas ir nepažįstamas – kopiant ir leidžiantis jis bus tas pats ir kitoks. Trumpam išklys iš tiesaus kelio – susidomėjęs, kur veda visai siaura šalutinė gatvelė. Ja nuslys iki parapeto, nuo kurio tarsi per staiga atsilapojusias langines atsivers vaizdas į kalnus su visai netoliese ant uolų stūksančiu kitu miesteliu, pamatys link jo vinguriuojantį kelią, kuriuo važiuojančios mašinos lenks vienos kitas ir vienos su kitomis prasilenks. Jų bus nedaug ir iš aukštai jos atrodys labai mažytės. Kiek pastovėjęs, grįš į pagrindinę gatvelę, paeis dar keletą žingsnių ir už jos linkio sustos.
Furgonėlis, važiavęs iš kiemo ir užskersavęs visą gatvelę. Vairuotojas turbūt sekundę pavėlavo pasukt vairą ir dabar – nei pirmyn, nei atgal.
– Quels imbéciles, quels imbéciles, – plūsis barmenas, jam pavymui nulipęs į rūsį. – Čia trankytis su tokiu furgonu! O dar prisišniaukę…
– Un verre de rosé, – paprašys.
Kilstels taurę, beveik palies lūpom, staiga atitrauks, vėl prieš save pastatys – pajutęs artėjantį malonumą, panūs pratęst laiką, kol jį iš tikrųjų patirs. Juk dabar nebe taip, kaip ten, dykvietėj aplink pilį, dabar troškimas gali išsipildyt, kai tik užsigeisi. Gi taip nedažnai ir taip mažai kas nuo mūsų valios priklauso.
Neatsispyręs smalsumui, barmenas vėl į lauką išeis.
…Vienui vienas likęs, žiūri į aprasojusią taurę, iki kraštų sklidiną vyno ir taip gundomai spindinčią ant stalo vidury įkypai tįstančio trapecinio šviesos stačiakampio, kurį pro atdarų durų staktą įstrižai krintantys saulės spinduliai meta. Tarsi baugintųsi, kad menkiausias judesys galėtų sutrupinti šį dužų paveikslą, kurį laiką nekrusteli. Galiausiai neištveria. Ima, priglaudžia prie lūpų, gurkšteli. Darsyk gurkšteli. Dar – kad ši po visą kūną krištoliniu aidu pradėjusi sklist rožinė gaivuma pasiektų atokiausius kapiliarus. Paskui stato, vėl į ją žvelgia. Kol galiausiai vokai patys savaime ima merktis. Lyg susiglaustų nusiskraidžiusio drugelio sparnai.
Neinantis laikrodis, mašinos, ūktelinčios ir nuvažiuojančios, ventojo Juliano tiltas, kiek užmatai nusidriekiantys vynuogienojų laukai, markizo de Sado pilis… Bet – jokių jausmų, nė įspūdžių jokių. Jeigu kirbteli kas, tai iš karto užgęsta. Lyg išvis neitų, o šis kraštas prieš jį skleistųs tartum albumas, kurio puslapiai verčiasi, jam jų nė nepalietus. Ir vos atsiverčia, iškart užsiverčia.
Kodėl aš einu?
Liga, nuo kurios pasveikti kartais panūstu, bet nuo kurios pasveikti iš tikrųjų nenoriu?
Bent kol kas?
Nežinau.
Nieko apie save aš nežinau.
– Imbéciles, quels imbéciles, – pakartos grįžęs barmenas. – Neįsivaizduoju, kaip išsikrapštys. Ir susimanyk gi tu man…
Atsišliedamas į atkaltę, ant staliuko pastatys tuščią taurę. Jaus, kaip palaipsniui gęsta krištolinis ataidas ir kaip po trumpalaikių paliaubų vėl ima kilt ir kūną semt nuovargis, kuris apgaulinga atoslūgio banga buvo laikinai pasitraukęs. Bet vis tiek klaus, mostelėdamas ranka į tą pusę, kur, jo manymu, turėtų būt parapetas, nuo kurio atsiveria kalnų vaizdas:
– Le village, lą-bas, comment il s’appelle?
– Bonnieux.
– C’est loin?
– Cinq, dix minutes.
Prisimins Anne nuostabą, kai pasakė, kad nemoka vairuot.
Vadinasi, valanda, pusantros. O gal dvi.
Pajus, kaip išgąstingai susitraukia raumenų skaidulos.
Bet nieko su savim padaryt negalės.
Prie furgonėlio bus prisirinkę žmonių, daugelį jų atpažins – juos iš tolo bus matęs ant plokščiakalnio prie pilies. Kai kurie, atsivertę kelionių vadovus, tyrinės kaimelio planus, kiti ginčysis ar kažką aiškinsis su vyrais mėlynais kombinezonais, šie iš tiesų atrodys, kaip sakė barmenas, įkaušę, jauna moteris, vilkinti marškinėliais, ant kurių užrašyta „L’Europe unie“, isteriškai reikalaus, kad jai leistų į kitą pusę per kabiną pralįsti, tačiau vairuotojas užsispyrėliškai jos nepraleis. Atvažiuos vilkikas, dar didesnis sąmyšis kils, vežimėlyje pravirks vaikas, supras, kad niekas čia greit nesibaigs.
Apsigręš. Juk negali būt taip, kad šios vingrios kaimelio gatvelės susipintų į labirintą, iš kurio vienas išėjimas tėra. Tik gyvenime kartais kito pasirinkimo nebūna. Nuojautos vedamas, kils į viršų, leisis žemyn, suks vienon, kiton pusėn, galiausiai į plentą išeis.
Diena links vakarop, iki saulės laidos bus dar toli, bet akinamai ryški jos šviesa vos vos gesti pradės ir kalnus, uolas, medžius ir laukus ims tvieksti vis švelnesnis geltonis. Šis dienos metas, kai popietė baigiasi, bet dar nepasibaigusi, o vakaras artėja, bet dar neprasidėjęs, jį visada vos juntama gėla užlieja – lyg lauktum to, kas niekada neateis, arba su kuo nors visiems laikams atsisveikintum. Jis nieko nelaukė, o ir neturėjo su kuo atsisveikint, tačiau liūdesys vis tiek gildė – tarsi šis vakaris geltonis būtų šilkas, per sielą vilnijantis. Ir kuo toliau, tuo labiau rodysis, kad šio šilko gijų į akis sugaubtas gamtovaizdis – ne tik apčiuopiamai tikras paveikslas, bet ir tuo šilku bėgantis ornamentas, kurio simbolinę prasmę taip norėtųs atskleisti, tačiau kurios, žinai, niekada neatskleisi.
Kelias, iš viršaus nuo pradžios iki galo matytas, einant žvilgsnio sieksniais versis. Pamanys, kad gal kas nors, kaip ką tik jis, dabar nuo parapeto žiūri į šią geltonos šviesos tirpdomą juostą, dvi viduramžių gyvenvietes jungiančią, ir regi taškelį, mašinų tai iš vienos, tai iš kitos pusės kartais pralenkiamą. Net ir jos, iš toli žvelgiant, atrodo, nelabai greitai važiuoja, o tas taškelis tai išvis nejuda. Reikia įsižiūrėti ir ilgai kantriai stebėti, kad pamatytum, jog plento posūkiais lėtai slysta – tartum akutė gulsčiuko, labai labai pamažu čia keliamo, čia nuleidžiamo, labai labai pamažu iš kairės į dešinę ar iš dešinės į kairę sukamo. Bet tikriausiai nuo parapeto niekas nežiūri, o jeigu žiūri, tai jo nemato. Kaipgi iš taip aukštai ir iš taip toli galėtų įžvelgti, jeigu kartais atrodo, kad nepastebi visiškai iš arti, iš prie pat? Lyg jo nė nebūtų.
Kelio galas bus ilgiausias – atrodys, jau atėjai, bet dar teks žingsniuot ir žingsniuot. Vynuogienojai, pavienės sodybos, tiltelis, vyšnynas su sudžiūvusiom nenuskintom vyšniom tarp didelių suvytusių lapų, vėl posūkis… Gal prie šio krašto gamtovaizdžio nepripratusi akis nemoka skaičiuoti atstumų, o gal kaip visada ir visur – kilometrai trumpėja ar tįsta, nelygu nuovargis ir dar nuotaika: būna, net nustembi, kad jau atėjai, o kartais, regis, čia pat, o eini eini ir niekaip prieit negali. Bet kuo labiau artės prie miestelio, tuo labiau nekantra prieit virs malonumu neprieit – lyg būtų pavargęs tiek, kad nuovargis į kūną būtų įaugęs ir tapęs jo dalimi, jau nebejaučiama, kaip nejauti to, kas neskauda; keliaus girdėdamas, kaip vis didesne tuštuma žingsniai iš ausų būgnelių smilkiniuos atsidaužia. Ši tuštuma – tai ėjimas be tikslo, ši tuštuma – tai eiti, kad eitum, ši tuštuma – tai vienišiaus ėjimas ten, kur tavęs niekas nelaukia, bet tau ir nereikia, kad tavęs kas nors lauktų. Santarvės su pasibaigusia diena ir artėjančia naktimi tuštuma. Ji liesis iš po besileidžiančios saulės labai lėtai sukamo vakaro kupolo, tartum milžiniškos bažnyčios skliautai tave pilnatvės palaima užliejančio. Kaip iš tuštumos gali išsiskleisti pilnatvė? Apie tai nesusimąstys, išvis negalvos apie nieką. Norėsis tik eiti ir eiti. Ir niekada neprieiti.
Ėjimas – tai mano namai. Jie tikresni už namus, turinčius pamatus, stogą ir sienas. Namai, turintys pamatus, stogą ir sienas yra tariami. Tereikia sustot, įsikurt ir prarasi namus. Namuose galima būti, bet negalima juose įsikurt. Jie – tik laikinas prieglobstis, tikrieji tavo namai – eiti. Eiti ir eiti. Eiti be galo. Į šiuos tavo namus niekas nepasikėsins, jų niekas sugriauti, nė sudegint negali. Ir tu juose nepasiekiamas. Tu juose kaip ant akiračio linijos tupintis paukštis – nutolstantis tiek, kiek taikiklis prie jo priartėja.
Žingsniai tarsi vinis plaktuku galvoje kals. Ir kelyje, o ir paskui, kai įžengs į miestelį, kai, aikštę praėjęs, vingiuotom gatvelėm ims suktis, kai pamatys, kad, užuot sukęs vingiais, stačiais laiptais gali tiesiai užlipt, kai jais lips, kai užlipęs viršun, nestabtelėdamas praeis pro bažnyčią, kai slinks palei panoraminį vaizdą veriančią akmenų tvorą ir kai – lygu nuo parapeto regėjo šitą miestuką – išvys dabar jau toli toli dunksantį markizo de Sado kaimelį, stačia uolų įstrižaine link pilies kopiantį, ir plentą, kuriuo atėjo iš ten…
Kol, pamatęs neįtikėtinai plačiai išsišakojusį kedrą, po juo atsisės.
Ir iš vakaro palaimos išsilies neišsipildymo gėla. Prieš jį atsivers tokios neaprėpiamos, milžiniško kedro šakų gaubiamos platumos, jog akimirksnį net galva svaigtels ir pasidingos, kad jos, palaima ir neišsipildymo gėla, liejasi viena iš kitos ir viena į kitą, tarsi būtų begalybės sūpynių sūpuojamos: kaip ką tik iš palaimos išsiliejo neišsipildymo gėla, taip iš neišsipildymo gėlos liejas palaima, neišsipildymo gėla liejas palaimon, o palaima – neišsipildymo gėlon. Jos neigs viena kitą ir tuo pat sykiu, viena kitą papildydamos, skleisis kita iš kitos nepasiekiamuos toliuos nuvilnijančiais pilnaties raibuliais, iš paskos ilgus nuoliūdos takus tiesiančiais. Bet tai bus ir širdį dilgantis, ir džiugus liūdesys – tos retos akimirkos, kai pasaulį laiminanti ranka viską sugaubia į viena ir tave kaip erdves, prieš akis išsiliejusias, tos pačios dangiškos sūpynės ima sūpuoti. Išsities ant medinio suoliuko, švininio nuovargio apsunkintu kūnu pajaus jo šiurkštų kietumą, girdės balsus žmonių, jį iš tolo aplenkiančių.
Šimtamečio kedro šakos, plačiai plačiai išsikerojusios.
Pro jas atsiveriantys tamsėjančio dangaus lopinėliai.
Juos pradedančios akyti pirmosios žvaigždės.
Kasnakt dygsniuojamas dangaus siuvinys.
Visą laiką tas pats ir visą laiką kitoks.
Išbluksiantis priešaušrio šviesoje.
Vakare iš naujo pradėsimas.
Ir taip – iki laikų pabaigos.
Ničniekas nepasikeis.
Ir kol čia dar esi….
Ir kai nebebūsi…
O dabar patylėk.
Ir užsimerk.
Įsiklausyk.
Į tylą.
Į…
Į tylą…
Ir nieką.
Dabar tik klausykis.
Cypteli stabdžiai, pralėkusi mašina kelkraščio žvyru atgal čiūžteli, pro pravirą langą:
– Ou` allez-vous?
Nulipęs laipteliais ir nusileidęs gatve, paplatėjusia ir vingiuotu plentu virtusia, žingsniuoja, tebejausdamas kedro šakas, tokias plačias, kad atrodo, jos virš galvos nelyg pasaulio stogo gegnės kryžiuojasi ir, akyse tebesiskleidžiant tokiems neaprėpiamiems toliams, kad atrodo, juos matai iš sklandytuvo, danguje virš šio krašto pakibusio. Vakaro saulės geltonis žiežirbuoja ir besimerkiančias erdves raudonumu tvieskia, prieblanda tolydžio tirštėja – jau vėlu, tačiau dėl to nė kiek nesijaudina. Ausyse tebeskambant Wong Kar-Way filmo muzikai, pasigirdusiai, kai nuo suoliuko pakilo ir tarė sau, jog metas grįžt, dabar vėl galėtų eiti ir eiti – dešimtis kilometrų, iki pačių paryčių. Niekas nebesvarbu, niekas nieko pakeisti negali, ar anksčiau, ar vėliau, kaip bus, taip. Virš galvos palinkusios stačios uolos lieka už nugaros, atsiveria levandų laukai, kurių mėlyje teberusenančių saulės atšvaitų tamsa užgesint dar nespėjo, ir atrodo, kad atbulom į dieną žengei, bet vingis, ir vėl – sodrėjanti prieblanda, vėl – neišvengiamai artėjantis pasimatymas su naktimi, tavęs pasitikt nuo kalnų besileidžiančia.
…Cypteli stabdžiai.
– Ou` allez-vous?
– Grįžtu, – žodis namo neišsitaria.
– Toli?
Pasako kaimelį.
– Betgi jums galvoj negerai, – išsprūsta nustebusiam vairuotojui. Trūkteli dūmą, išpučia: – Sėskitės, – sako, – aš – ton pačion pusėn, nors kiek pavėžėsiu.
Tai maždaug dvidešimt penkerių trisdešimties metų vyrukas įkritusiais, šįryt neskustais skruostais, vilkintis medvilniniais, iki krūtinės atlapotais baltais marškiniais. Jo senutėlaitis, kokių šešiasdešimtųjų metų „Renault“, kokių turbūt niekur kitur, tik šio krašto laukuos dar gali pamatyti, kresčioja nuo menkiausio nelygumo kely, ir tarp lūpų suspaustos cigaretės žiežirba juduliuoja, svyruoja – regis, ne tik šio seniai neremontuoto plento nuovargį, bet ir juo važiuojančio vairuotojo nervingumą išduodama. Kad nervinasi, aiškiai matyti. Galbūt keikia save, kad sustojo. Gal jam dar kas nors šiandien nutiko. O gal nervingo būdo iš prigimties.
Staiga ratai slysteli šalikelės žvyru, vėl – stabdis.
– Klausykit, bet tai neįmanoma, aš gi negaliu jūsų palikt naktį vidury kelio.
– Dar ne naktis.
– Pasižiūrėkit į laikrodį. Kas tokiu metu jus paims?
– Pėsčiom pareisiu.
– Dvidešimt kilometrų?
– Man vis tiek.
– Ką jūs kalbate…
Iš sulopytų džinsų kišenės išsitraukia nešiojamąjį telefoną.
– Tiek to… Tik įspėti turiu, kad vakarieniauti nelauktų. Ir taip jau vėluoju.
Pradeda rinkt numerį, ūmai ištrina, telefoną atgal į kišenę įsikiša.
– Bus geriau, jei užvažiuosime. Tik keli šimtai metrų iš kelio.
– Ačiū, nesitrukdykit, – mašinai vėl trūktelėjus, nelabai ryžtingu balsu sako. – Tikrai pareisiu.
– Kada jūs pareisit?
…Vingiuotas, tai aukštyn kylantis, tai žemyn besileidžiantis plentas. Ilgas, mašina važiuojant dar ilgesnis, nei einant. Atrodo, jei būtų ėjęs, jau būtų parėjęs. Turėtų ką nors pasakyti, tačiau nesugalvoja, ką pasakyti. Ar tu supranti, ką darai? – jaučiasi kaip paikystes krėtęs vaikas, netikėtai tvirtos rankos nustvertas. Ar supranti?
Galiausiai vyrukas pasuka vairą, provėžų išduobta nuosklanda „Renault“ į siaurą vieškelį smukteli, toliau keliukas lygesnis. Platanų alėja, vynuogynai, tiltelis…
Sustoja. Link palubės kilsteli ranką, uždega blausią lemputę, nuo užpakalinės sėdynės į kibirą sumeta mentę ir pora mentelių, plaktuką, kampainį, dar keletą įrankių, vėl kilsteli ranką ir užgesina.
– Palaukit, ilgai neužtruksiu.
Kurį laiką šviesa geltonuoja tik viename tamsoje skendinčio namo lange. Netrukus užsidega antrame. Tačiau, ir dviejuose languose švytinti, ji, regis, tokia silpna ir tolima, lyg būtų nuotraukoj nufotografuota kitados pasaulį tvieskusiai šviesai priminti. Ilgainiui pradeda rodytis, kad vaikinukas niekada nesugrįš, kad mašina niekada iš šitos tarpuvartės nepajudės, kad rytas niekada neišauš ir kad sodas, ties kurio riba jie sustojo, nuo savo rachitiško vaiduokliškumo niekada nepasveiks. Kad Wong Kar-Way filmo muzika, atskambanti iš patefono, kažkuriam šito sodo gale nublokšto ir jo atminties sukamo, nudilusia adata per širdį taip skausmingai braukiančio, niekada nenutils – skambės ir skambės. Pasidingoja, jog visas pasaulis pradeda trauktis, dar kiek, ir susitrauks į kiemą ir sodą, į automobilio saloną – į šitą kalėjimo vienutę, kurioje jį naktis visiems laikams jau rakina. Parūps dureles stumtelt, iššokt, bėgt, vėl eit, kuo spartesniu žingsniu eit. Tačiau nepajėgs. Nė cigaretės prisidegt ranka nepakils. Atrodys, kad viskam per vėlu.
Bejėgystė.
Visiška bejėgystė.
Užsimerkia.
Kurį laiką tamsa.
Paskui akyse ima šmėkščioti ką tik matyti vaizdai: uolos, kai mašina suka, virš tavęs grėsmingai palinkstančios, šoniniame veidrodėlyje pamažu tolstanti, galiausiai užsiverianti praraja, kurią ką tik aplenkėte, dar vienas vingis, ir vėl neaprėpiamos platumos su laukais, ant kurių pasisiūbuodamas leidžias pilkas vualis, vis labiau juostantis, tiesi kelio juosta, viena iš retų, staiga – nuolydis, iškart vėl viršun, dar posūkis, ir – bedugnis, beribis dangus, mašinai kylant į kalną, atgal tave lošiantis. Vairas. Ir tas vairas, raumeningų rankų čia kairėn, čia dešinėn sukamas, nuolat sukiojamas, dabar toks svarbus vairas, vairas, kuris staiga jo akyse tiek išdidėja, kad ima atrodyti, jog jis ne mašiną, bet visą pasaulį vairuoja: mašina stovi vietoj, kelias po jos ratais pats slysta, o aukštumos, žemumos, tolumos, platumos, kuriose daug uolų, skardžių, slėnių, kalnų, siūbuoja, svyruoja, vairo sukinių ritmui paklusdamos. Nuo tą vairą spaudžiančių pirštų žvilgsnis per alkūnę, per petį į viršų nuslysta. Nei ryžtingo, nei neryžtingo, tik ko nori žinančio ir tuo, ką daro, tikinčio žmogaus veidas, kiek kampuotų bruožų, su įstrižai ant kaktos krintančia pelenų spalvos plaukų sruoga ir po surauktais antakiais į kelią įsmeigtomis akimis, jį mintinai mokančiomis, bet vis tiek iš regos lauko nė akimirksnį jo nepaleidžiančiomis. Nei baimė, nei sąmoningas atsargumas – tiesiog įpročiu virtęs žinojimas, jog dabar, šiuo metu, taip reikia, ir viskas. Nors jaunas, bet žvelgiant į jį regisi, kad jo valia jau užgrūdinta patirties, ir jo paties, ir iš tėvų, senelių paveldėtos, jis – iš tų, kurie jaučia žemės svarumą ir nuo kurių žemišku svarumu dvelkia. Taip, jis – iš žmonių, kurie pačia savo esybe išmano, kas yra ir kur glūdi prasmė, šios dienos ir viso gyvenimo, bet jei paklausi, kas ji yra ir kur glūdi, jie sutriks dar labiau, negu tie, kurie apie prasmę nuolatos mąsto, jos ieško ir rasti negali. Dabar jau žino, kas ten ant galinės sėdynės trinksėjo mašinai kalnų keliu sukinėjantis, dabar jau žino, kad jis – statybininkas, tinkuotojas ar mūrininkas, veikiau mūrininkas, bent jam taip norėtųsi. Kad galėtų įsivaizduoti jį ant pastolių, nuo kurių atsiveria platus vaizdas į kalnus, kad galėtų įsivaizduoti, kaip jis pasilenkia, mente pasemia skiedinio, kaip jį tepa, uždeda plytą, mentės kotu į ją iš viršaus ir iš galo stuksena, vėl lenkias, vėl tepa ir deda kitą, ir kaip ta siena, saulės skriestuvui pamažu dienos pusratį brėžiant, dantyta šumerų rašto linija kyla, ilgėja. Kad galėtų įsivaizduoti, kaip vakare, nuo pastolių nulipęs ir per kelis žingsnius atsitraukęs, į ją žvelgia, prieš saulę primerktomis akimis iš tolo matuodamas, kiek per dieną pastatė, o gal mintyse sau skaičiuodamas, kiek dienų dar prireiks, kol statyti pabaigs. Ir kaip į namus važiuodamas pro didelę vilą, kurios kieme laksto vaikai, o jos šeimininkai su svečiais prie verandos po skėčiu geria vakaro aperityvą – pastisą, viskį, gal martinį, abejingai prisimena, kad jo rankos prie tos vilos statybos irgi yra prisidėjusios. Abejingai – be savigarbos, be pasididžiavimo. Pamano, ir tiek. Tai – jo kasdienybė, jo darbas, tam jis čia yra.
Ką šitame gyvenime?..
– Nesijaudinkit, viskas gerai, susitariau, galim važiuoti.
Tiltelis, vynuogynai, platanų alėja, kriaušis, vėl – plentas.
Kurį laiką važiuoja tylėdami. Paskui paklausia, iš kur. Kai pasisako, prisimena, kad pernai tekę pavėžėt dvi estukes, pakeleivingas mašinas gaudžiusias.
– Atostogaujate?
Ir jo viduje gūžintis driežas krūpteli, tarsi ant savęs grėsmingai besileidžiančios rankos šešėlį būtų pajutęs. Kitas klausimas bus, pas ką apsistojęs.
Lyg jas visas tris pažinti galėtų ir lyg jam žūtbūtinai pėdas sumėtyt reikėtų, kad jų biliardo rutuliukų trikampin vėl nebūtų užsklęstas, taria, veikiau nelauktai jam išsprūsta:
– Ne, dėl darbo.
Ir pats nustemba, išgirdęs, ką pasakė.
Mašina slysteli nuokalne, posūkis, atvirų, bet dabar jau tamsos užmerktų laukymių platybės.
– Dėl darbo? – vyrukas kiek pavėluotai irgi truputį nustemba. – Vasarą į šiuos kraštus tik poilsiaut atvažiuoja.
Kol nepaklausė, koks gi jo darbas, galvoje ima suktis – ką atsakyt, kai paklaus? Tačiau jis neklausia. Tyli. Pasirodo, kad laukia, kol pats pasakys. Atmintyje šmėsteli dūmai, nuo Anne terasos šį rytą matyti. Gal dėl to, kad vaikinuko plaukai, pilki ir plonyčiai, kiekvienąkart „Renault“ krestelint, atrodo, į smulkias smilteles subirsiantys, jam taip pelenus primena…
– Redakcija atsiuntė straipsnį apie Provanso miškų gaisrus parašyti. Aš – žurnalistas, Paryžiuje Lietuvos laikraščiui dirbu.
Ir vėl pasirodo, kad žodžiai mintis pralenkė. Kad jie savaime, be jo valios išsitarė, kad tik pasakęs suvokė, ką pasakė. Žurnalistas? Paskui ir pats stebėsis, kaip tai jam į galvą galėjo ateiti.
– Kam Lietuvoje Provanso gaisrai gali rūpėti?
Ne iš nepatiklumo paklausia. Matosi, kad jam tikrai keista, jog kas nors kitame Europos gale Provanso gaisrais galėtų domėtis. Kažkodėl pasirodo, kad šiek tiek įsižeisti turėtų:
– Gal rūpi, jeigu komandiruotėn pasiuntė.
Komandiruotėn?
Žurnalistas, redakcija, komandiruotė… – iš kur šitie žodžiai? Jie net skamba keistai, jie su juo nieko bendra neturi, jie jam visiškai svetimi… Ir kaip gali būti, kad juos, tokius keistus ir svetimus, tariant atrodo, jog jie tave laisvina, pasitikėjimą savimi sugrąžina? Pajunta palengvėjimą – lyg būtų iš kibių tinklų išsinėręs, lyg iš spąstų paskutinę minutę būtų išsprukęs.
– Gaisrai čia dažnai būna tyčiniai…
Ir tęsia:
– ….padega, kad leidimus statyt lengviau gautų… pasitaiko ir piromanų… išdega neaprėpiami plotai, šimtai hektarų, – girdi toliau pasakojant vaikinuką. Jo balsas nuotrupom ausyse trūkčioja, lyg „Renault“ kresčiojimai jį karpytų. – O kai mistralis pučia, tai ugnis – nesuvaldoma. Gali siųsti dešimtis sraigtasparnių, gali…
Kaip suvaldysi, jeigu ir be ugnies regis, kad viskas čia treška ir skeldi, taip treška ir skeldi, jog bijai prisiliest? Ugnis šituose saulės išdegtuose kraštuose – kiekvienoj smėlio smiltelėj, kiekvienoj smilgoj, kiekvienam prie žemės susigūžusios pušelės spygly; kad ji įsipliekstų, pakanka butelio šukės blyksnio. Kad kiltų gaisras, nė piromanišo liguistumo nereikia.
–…dažniausiai tai nesugauna. Bet pernai vieną sugavo. Tai buvo gaisrininkas.
Nutyla, kurį laiką važiuoja tylėdami.
– Gaisrininkas? – pavėluotai nustemba. Vėl pavėluotai. Tarsi ten, prie namų su rachitiškai vaiduoklišku sodu, patirtas jausmas, kad viskam pavėlavo, dabar luisteliais skeldėtų.
– Taip, gaisrininkas.
…Visą kelią, kol grįš, apie gaisrus tekalbės. Kai per miestą važiuos, vyrukas ranka mostels į gaisrinę – ten jam esą reikia nueiti, o jis pasakys, kad jau buvo nuėjęs ir su sekretore susitarė, sapeurs – pompiers viršininkas jį priims rytoj dešimtą valandą. Savo išmone nebesistebės, stebėsis veikiau tuo, kad jam šitai sakant dingtels, jog tikrai yra susitaręs ir rytoj turi nueiti. Lyg būtų pamiršęs, o vaikinuko paraginimas jam būtų priminęs. Kalbėsis apie gaisrus veikiausiai dėl to, kad nė vienas apie save šnekėt nenorės, nors abiem vienam apie kitą gal ir būtų rūpėję daugiau sužinot. Tikriau pasakos tik tas vyrukas, kuris į jį akių nepasuks, laiko pažvelgt į jį neturės, kurio vyzdžiai nuo kelio nė akimirksnį neatplyš, o jis tiktai probėgšmais įsiterps – pajutęs, kad neįsiterpti negali. Arba jei ko paklaus. Jo akyse plieksis liepsna – kol įsibėgėja, raudonais mažyčių kibirkštėlių batukais per sausas samanas nekaltai sprygsi, truputį vėliau vis didėjančiomis skiauterėmis per krūmus, skurdžius ir aukštesnius medelius ūžteli, galiausiai tarsi nesulaikomos burės ima sklęsti. Ir kūlvirsčiais verstis, riedėti – pakriaušėmis, skardžiais, takais, žemyn vinguriuojančiais. Taip pat aukštyn strykčiot, švytuot – tarsi uodegos lapių, per uolas šokinėjančių. Ir štai žaizdras jau įsisukęs, jo skriemuolys, beprotiškos baltos aistros toliau labiau kaitinamas ir sykiu kvaitinamas, vis greičiau ir greičiau skrieja, vis toliau nusidriekiančias naikos bangas skleidžia. Dabar jau viskas čia spragsi, spirga, čirškia, iš karščio net cypia. Ir nėra tokios galios, kuri šį pasiutimą sustabdyti pajėgtų – vanduo, nuo žemės ir iš dangaus liejamas, stichijos įniršį tiktai padidina.
Stabdžiai, mašina aikštėj priešais fontaną sustoja. Už fontano – prabangus viešbutėlis, kurio restorano terasoj keli vėlyvi lankytojai vyną tebegurkšnoja. Virš jų galvų – girliandos mažyčių lempučių, tarsi įvairiomis spalvomis švytintys jonvabaliai naktyje kyburiuojančių, ant staliukų – žvakidės su aukštomis žvakėmis. Pro pravirą langą girdi, kaip čiurkšlėmis krinta ir teška fontano vanduo.
Visas šitas gražumas…
Nereikia.
Vaikinukas prisidega cigaretę. Trumpam plykstelėjusi žiebtuvėlio liepsna – tarsi kibirkštėlė, nuo girliandos atšokusi.
– Ačiū.
– Nėra už ką.
– Jums galvoj negerai? – ir vėl jam išsprūsta.
– Tai gal galėčiau pakviesti?
– Dėkui, tikrai ne. Manęs laukia…
Atrodo, kad turėtų dar ką nors pasakyti, tačiau nesugalvoja, ką pasakyti.
– Darsyk labai ačiū, – išlipdamas taria. – A bientōt…
– A bientōt, – ipučia dumą. – On ne sait jamais… Et bon courage pour votre article, – vos vos šypteli. – Salut, – pamoja ranka.
Ir nuvažiuoja.
Jis irgi mosteli, bet pavėluotai – kai kokių šešiasdešimųjų metų apdulkėjęs „Renault“ jau pasukęs už kampo.
Siauru, išduobtu keliuku eina link vilos. Tamsu, nieko nemato, bet Anne paskolintos kišeninės lempos iš kuprinės netraukia. Jei kas jį iš tolo regėtų, pamanytų, jog tas žmogus labai vienišas. Tačiau niekas jo neregi, o pats jis vienatvės nejunta. Jis jau pamiršęs, ką reiškia su žmonėmis būti.
Žibintai prie laiptų palikti neužgesinti. Šviesa, iš po jų gaubtų pažemiui sklindanti, dylančiais ratilais iš tamsos atitvieskia apsamanojusį vandens rezervuaro tinką, sidabruojantį kosmosiukų plevenimą, per verandos langą tįstančias nuobėgas – automatinio laistymo čiaupą bus ką tik užsukusios. Ir dabar sėdi prie nenukraustyto stalo. Turėtų sėdėt ir rūkyt, kaip kasvakar žodžio viena kitai nepratardamos.
Atsargiai į spyną įkiša raktą, užlipa laiptais. Iš tiesų sėdi. Prie dar nenukraustyto stalo. Rūko. Mažytės naktinės plaštakės spiečiais skrieja į laukan išneštos halogeninės lempos šviesą, į tą lempą bloškiasi, krinta.
Atsitraukia nuo lango, aukštielninkas išsitiesia ant lovos.
Diena atrodo be galo ilga. Tarsi romano ar apysakos skyrius, kurį baigęs skaityti, nebeprisimeni, kuo jis prasidėjo. Nė nesupranti, kam jo reikėjo. Visko tiek daug ir sykiu – nieko nėra. Tuštuma.
Tokia tuštuma, kad norisi rėkti, bet net krustelt bijai. Ir jėgų neturi.
– Vis dega?..
– Dienų, ištisų parų prireikia, kol užgesina.
Ant stalo – termosas, krepšelis skrudintos duonos, sviestinė, indelis abrikosų uogienės. Virš kalnų kitame slėnio gale – debesiukas, stingliame ore dūmai beveik nesisklaido.
Rytas kaip visada ramus ir tylus, devynias valandas išmušusio bažnyčios varpo aidai dangaus mėlin jau susigėrę.
– Vis ką nors užmirštu, – apgailestaujamu balsu sako. – Palaukit, tuoj cukraus atnešiu. Nežinau, kaip jums, bet man kava be cukraus – ne kava. Nors yra žmonių, kurie nesisaldo.
Ir vidun eina, o jis regi ją, ant Šventojo Juliano tilto stovinčią, abiem rankom į jo geležinius turėklus iš visų jėgų įsitvėrusią. Nė vienos nei atvažiuojančios, nei nuvažiuojančios mašinos, nė vieno žmogaus, nė vieno paukščio, nė driežo, už saulės įkaitinto akmens pasislėpusio. Ji šiose sapno platybėse – vienui viena, jai vienai skleidžias visas pasaulis, dabar ji – jo šeimininkė, dabar ji – jo karalienė. Tai kodėl ji neatgniaužia pirštų nuo šito tilto turėklų, kodėl ji dar labiau į juos įsikimba, kieno ranka baugulius jos veide rašo? Dabar, kai aš ją sapnuoju, kai ji bet ką gali, kai tereikia vos vos atsispirt ir ištrūktum iš visko, prie ko tave žemės trauka laiko. Saulės spinduliai erdves lydo, karštis toks kaip to kalnų gaisro žaizdre, pasaulio karuselė vis lėtėjančiu pagreičiu sukasi, o ji šauksmo iškreiptu veidu stingsi nelyg paveiksle, kuris Oslo muziejuje kabo. Kodėl nedrįsta atgniaužt pirštų, kodėl bijo atsiduot skrydžiui, kas gi ją varžo? Dabar, kai aš ją sapnuoju. Net kai antrąkart ją sapnuoju. Šįsyk – atmerktomis akimis. Ir kai taip trumpai jai dar viskas įmanoma. Trečio karto nebus.
– Kiekvienais metais – tas pats, – sako statydama ant stalo cukrinę. – Tokia sausra… Kartais ir tyčia padeginėja. Nepatikėsite. Pernai susekė vieną. Tai buvo gaisrininkas.
Laukia, kol jis nustebs.
Jis nenustemba.
Bet ir ji nenustemba, kad jis nenustebo.
Abejingumas, terasos žolę iki rudumo nušiurinęs, figmedžio lapus nusvarinęs, visame šios dar neprasidėjusios, bet jau pavargusios dienos sąstingy tvyrantis, toks alpus, kad nustebti tiesiog negali, kūnas instinktyviai jėgas taupo.
Diena – vaiski, į bekrantę begalybę išskydusi ir kartu taip sunkiai prasidedanti – lyg kūdikis, motinos įsčių palikti nenorintis.
Ir šitie pusryčiai… tokie ilgi pusryčiai… pusryčiai, kurie, atrodo, niekada nesibaigs. Nors taip norėtųs kuo greičiau pakilti nuo stalo. Ir sykiu kažkas tave laiko, atsistoti neleidžia.
– Gal dar vieną puoduką?
Linkteli galvą.
Ji paima termosą, pila.
…Galbūt žinojimas, kad tai – tik dar vienas puslapis knygos, kurią skaityt pavargai, kurią norėtum laikinai atstumti, bet kurios tik laikinai atstumt negali?
Iš anatomijos pamokų jis prisimena, kad akyje yra stiklakūnis, ir nors neprisimena, nei kam jo reikia, nei koks jis yra, žvelgdamas į vandenį, per žoles ir akmenis bėgantį, sako sau, kad jis grynesnis ir už akies stiklakūnį, tokio gryno vandens dar nėra matęs. Iš šaltinio po milžiniška uola trykštantis, pasaulio nuodėmių dar nespėtas užteršt, jis liejas krištoline tėkme, srūvios lopšinės liūliuojamų žolių smaragdu dažoma. Tos žolės vieni kitus palydinčiais sieksniais nutįsusios, vanduo toksai tyras, kad atrodo, ne tik jį patį, bet ir jo dildomus akmenis permatai, net neįtikėtina, kad po alpulio, viską prie žemės priplojusio, tokia gaivuma – tarsi visi šio krašto langai staiga būtų atsilapoję, atlapodami ir tavo krūtinę, kurios ląstą karštis į lanką buvo surietęs. Ir tuojau pajunti, kaip nuo to išsitiesiančio lanko įtemptos stygos strėlė staiga šauna ir skrieja – prakirsdama pilką nuovargio stinglą, visas akiračių linijas, dangaus skliautą ir atverdama tokias erdvių ir laiko platybes, kad net žadą užkanda. Tada jau malda: tai – pirmapradis pasaulio krikšto vanduo, iš kurio išsilies visi kiti vandenys – upeliai, ežerai, upės, deltos, jūros ir vandenynai, tai – visų gyvenimo sakramentų vanduo, laiminantis ir atėjimą, ir išėjimą, tai – vanduo, savo iki skambesio išgrynintu tyrumu nelyg varpas pasaulio lopšį sūpuojantis.
…Tik labai pamažu grįš į tikrovę. Tarsi nirtų iš sapno, iš kurio į dieną išnirti nenori. Iš pradžių išgirs tik balsus, paskui pamatys ir tolimus siluetus. Šyptels – kai balsai priartės tiek, kad į žodžius subyrės, o siluetai kūnais ir veidais pavirs. Jų bus daug, tų žmonių – lengvais vasariniais drabužiais vilkinčių, įvairiomis kalbomis šnekančių, jaunų, vyresnių ir senų, tarp jų taip pat daug vaikų bus, berniukų, mergaičių. Jie stačia pakriauše leisis prie kranto, į upę žiūrės, ant jos srovės skalaujamų plokščių akmenų lips, fotografuosis. Kiti, į vandenį pirštus kyštelėję, aikčios – vaje, koks jis šaltas! Tėvai tramdys vaikus, už rankų laikys, kai jie kaip suaugę prie vandens lenksis. Šyptels ironiškai – lyg prieš kažką kitą savo staiga plūstelėjusį romantinį jausmingumą reikėtų sumenkint. Užbėgant už akių pasišaipyt pačiam iš savęs, kol kitas iš tavęs pasišaipyti nespėjo. Nors kito taigi nėra. Pašaipa pats nuo savęs ginasi.
Tačiau nors ironiškai šypteli, kurį laiką vis tiek dar nelabai susigaudo, kas aplink dedasi – mato ir girdi, visa kasdieniškai paprasta, taip kasdieniškai paprasta, kad nieko suprast negali. Ir visa taip tikra, taip geliamai tikra, jog nuo to tikrumo atrodo truputį ir nebetikra – lyg nepaisant upelės vėsos, pleventų ir raibuliuotų saulės įkaitintam ore.
…Perdėtam jausmingumui pasiduoti negalima, perdėtas jausmingumas yra pavojingas.
Provanso Venecija.
Išgirsta sakant Provanso Venecija.
Venecija – jo neišsipildžius svajonė, Venecija – miestas, į kurį jis nevažiuoja iš baimės, kad neišsipildys svajonė.
Nepaisydamas, jog gali pasirodyt keistokas, gal ir juokingas, duris praveria, prie baro prieina.
Labai didelis, didesnis, nei iš lauko atrodė, restoranas jau tuščias. Tik prie vieno staliuko vyras ir moteris sėdi. Bet ir jie tuoj išeis – jau kavą geria. Ir iki vakaro čia viskas sustings.
– Atsiprašau, gal galėčiau pasiteirauti, kur yra Provanso Venecija?
Barmenas balta prijuoste pakelia galvą nuo sąskaitų, truputį nustemba.
– Sophie, – šūkteli padavėjai, kraustančiai stalą, – čia klausia, kur yra Provanso Venecija. Gal tu žinai?
– Taigi… – pasako miestelio vardą. – Jie visi jį šitaip vadina.
Sutrinka. Pačiam rodosi, kad su visais nieko bendra neturi.
– Na, žinoma, qu’est – que je suis con, – barmenas ant savęs pykteli.
– C’est loin?
– Cinq, dix minutes.
Vadinasi, pusantros, dvi valandos kelio. O gal daugiau. Jau patyrė, kad šio krašto žmonės nemoka savo krašto atstumų matuoti – viskas jiems čia arčiau. O gal visų kraštų žmonėms viskas jų kraštuose atrodo arčiau? Ne tik atrodo – iš tiesų yra arčiau nei svetimiems?
…Kaip užvakar, vakar, jo dienos maršrutą brėžia ne žemėlapis, į kalėjimo pinučius suliniuotas, irgi paskolintas Anne ir kuprinės kišenėj užsegtas, bet atsitiktinai išvystamos kelių rodyklės, miestelių ar kaimų vardai, kuriuos irgi iš netyčių išgirsta. Ar ne vis tiek jam, kur eit? Jis gi eina, kad eitų, jis gi eina dėl to, kad sustoti negali. Ir dar rytoj, poryt šio svetimo krašto keliais šitaip eis – be tikslo, be plano, nežinodamas, nei kur nueis, nei kaip parsigaus. Jam įdomu, ką pamato, bet jam visai nesvarbu, ką pamato – kad ir ką pamatytų, grįžus vis tiek atsivers ta pati tuštuma. Kartais išgirsta stabdžius, jį pasivijusios pakeleivingos mašinos slysteli per šalikelės žvirgždą – gali būti, kad vairuotojams jo pagailsta, kaip pagailo tam vyrukui peleniniais plaukais, vakar jį parvežusiam, gali būti, kad sustoja iš nuostabos, suprast negalėdami, kaip šis žmogus čia atsirado – vidury ilgo plento, kuriuo iš vienos gyvenvietės į kitą ir maina nuvažiuot reikia laiko, kiti gal iš nuobodulio, tik dėl to, kad pasišnekėt nori. Bet sustoja palyginti retai. Kai sustoja, jis suabejoja, lipt ar nelipt, nors žino – įlips. Tiek apkeliaut, kiek perdien apkeliauja, pėsčiom negalėtum. Tiesą sakant, kiekvienąkart, kai už nugaros išgirsta mašinos burzgimą, širdis šiek tiek virpteli, kai jį pralenkia ir keliu tolsta, širdį šiek tiek sugnybia. Sykiais ir pats nejučia ranka mosteli, nors kad mostelėjo, iškart stengias pamiršti. Jis turi eiti. Ir eina. Kai kuriuose kaimeliuose kas nors atsitinka. Kaip tame markizo de Sado, kur furgonėlis gatvę užtvėrė. Bet dažniausiai nieko neatsitinka. Jis ateina, apžiūri, užlipa ant kalno, iš kur atsiveria panoraminis vaizdas – dauguma kaimelių čia ant uolų išsistatę, atgal leidžiasi, kartais išgeria taurę rožinio vyno, eina toliau. Visi jie vienas į kitą panašūs, šitie Provanso kaimeliai. Ir nė vienas nėra toks kaip kiti. Matė ochros raudonio kaimelį, iš kurio veda takai į apleistus karjerus, juose, sako, vėjas, saulė ir lietūs antgamtinius peizažus sukūrė. Matė tokį, į kurį visi alyvų aliejaus pirkti važiuoja, jo alyvų malūnas, atstatytas turistams, neveikia, bet miestelis alyvų aliejum tebegarsėja. Matė… Tačiau kokie jie, nieko nereiškia. Suprantama, kol eina, jam šiek tiek smalsu, ką pamatys. Tačiau kai pamato, atrodo, kad jau regėta. Lyg ir nauja, skirtinga, lyg ir kitaip, bet iš esmės viskas tas pat. Tačiau kuo čia stebėtis? Juk viskas yra begalinis kartojimasis. Akių ir klausos įspūdžiai jausmą, kad jau patirta, stengias išdildyt, kartais įstengia. Trumpam. Bet dažniausiai neįstengia. Šitie kaimeliai, į kuriuos ateina ir kuriuos palieka, nežinodamas, ar visiems laikams, ar dar ne, greičiausiai visiems – tai viso labo balti Jonuko ir Grytutės pasakos akmenėliai, tik išdrykusio maršruto taškai, be kurių jis, nuolatos eidamas ir eidamas, išvis pasiklystų.
Tai jau taip.
Argi jį kitaip pavadinti galėtum?
Iš po milžiniškos uolos ištryškusi upė sruvena aplinkui senamiestį, iš kurio bet kuria gatvele grįždamas neišvengiamai save jos vandeny sutinki – lyg šitas miestelis būtų sala, jos apskliausta iš visų pusių. Iš tikrųjų jis – ne sala, ne saloj, pro jį upė tiktai pusratį apsuka, bet šiose vietose, saulės nusvilintose, ramus vandens bėgsmas toks netikėtas, kad rodos: miestelis – ne tik šiaip sala, bet ir viso šio krašto gyvybės sala, jo plaučiai, nuolatos pulsuojančiom gaivos dumplėm jam nualpti neleidžiantys. Paskui sužinos, kad visame Provanse tėra du – šis ir anas, iš kurio atėjo, – miesteliai, per kuriuos bėganti upė vasarą neišdžiūsta. Visuose kituose, per kuriuos upės teka, jų vandenys šiuo metų laiku – saulės išgarinti, o vagos – į lopus supleišėjusios. Kiek jų, tų vagų, tysančių nelyg saulės iščiulptos gyvačių išnaros, dar pamatys, visos jį nutvilkys tokia pat skaudžia nykuma, kokia nutvilkė aną vakarą iš aukšai pamatytas žuvies kaulas su uodega ir galva – tarsi natiurmortas padėklo, mėnesienos šviesoj sidabruojančio, įrėmintas. Su citrinos skiltelėm šalia.
Gal nueiti rožinio taurę išgerti?
Bet ir toliau nuo tiltelio žiūri į apdumblėjusį ratą – malūno nebėr, likęs tik ratas – ir nuo to rato akių atitraukti negali. Jis sukas labai lėtai, jei ne menčių užkabinto vandens lašai, tarsi stiklo karoliukai nuo nutįsusių žolių byrantys, gal išvis nesuprastum, kad sukas.
Štai čia ir padarė klaidą. Kad sustojo. Kad įsijautė. Kad per ilgai žiūrėjo į stiklo karoliukus. Ir kad nepajuto, kaip monotoniškas jų byrėjimas jį vis labiau užburia.
Tada mintis, nuo kurios bėgo, jį ir pavijo. Tada jau turėjo pripažinti, ką nuojauta smelkė, bet su kuo sutikt nenorėjo – dabar jau eina ne vien dėl to, kad eitų, ne vien todėl, kad sustoti negali, ne vien todėl, kad savo pamišimo eiti nuslopint neįstengia.
Ir paskui jau – kad tik greičiau.
Ineza Juzefa Janonė. Krunė
2009 m. Nr. 12
Romano fragmentas
Žmogaus atmintis yra ne patirčių suma, o neapibrėžtų galimybių chaosas. (Jorge Luis Borges)
Paryčiui senelę Aneliją išvydau taip aiškiai, kad apstulbau.
Gal dar nespėjau išsiblaivyti iš miego, o gal migdydamasi gulėjau užmerktomis akimis, nes viskas vyko kaip gyvenime, ir ne visai taip.
Senelė Anelija buvo mano geroji senelė ir sykiu man visai nepažįstama, sunkiai apibūdinama būtybė.
Toji būtybė nesiliovė šokinėti aukštyn.
Jaunos ir tvirtos, vietoje nenustygstančios mergiškos kojos kiekvieną sykį išsviesdavo ją į viršų, kai ji, kiek pritūpusi, atsispirdavo į spyruoklinį čiužinį, o aš, bandydama ją sulaikyti, stengdavausi nutverti už kojų, bet tos akimoju išslysdavo man iš rankų.
Tai stulbino.
Jaunos ir lieknos kojos nieko bendra negalėjo turėti su mano senele Anelija.
Toji keista būtybė visomis išgalėmis stengėsi delnu prisiliesti prie lubų.
Ji šokinėjo užsilipusi ant to paties čiužinio, kuris ir man vaikystėje būdavo smagiausias daiktas pasaulyje, kai įsišėldavom su kaimynų vaikais – Felicija, Levonėliu, Aliuku ir Kristina ar Juoziuku.
Kaip mes norėdavome vienas kitą pralenkti!
Kaip stengėmės iššokti vienas už kitą aukščiau, plyšaudavome iš pasitenkinimo, kai pagaliau pasisekdavo.
Dabar ji!
Dabar Anelija Jurevičienė šokinėjo visai taip pat kaip aš!
Jutau įdėmų jos žvilgsnį. Tada, kai ji trumpam – gal tik akimirkai – liaudavosi šokinėjusi.
Netrukus vėlei viskas kartodavosi iš pradžių.
Aš stengiausi nematyti jos veido, norėjau užmiršti, kad ji prieš dvidešimt metų mirė.
Žvelgiau į ją lyg užhipnotizuota.
Šią naktį ir aš sapnavau savo seserį Aneliją, sako Vilniuje tebegyvenanti šimtametė Pranė.
Ir gaidys kad užgiedojo!
Jau paskutiniai metai man gyventi.
Jonas ant suolo gulėjo.
Taip sunkiai sekėsi prie jo prieiti.
Žinojau, kad jis miršta.
Gaidys vis gieda!
Vištos jau „papeliučkin“ suvarytos, „papeliučkis“ neaukštas…
O gaidys gieda, taip gražiai gieda!
Matau, kad jam nėra galvos kur iškelti.
Kažin kuris tų gaidžių užgiedojo – ar pilkas, ar rudasparnis.
Tris kartus sugiedojo.
Kad gražiu balsu!
Ir suplasteno sparnais.
Maniau, kad man jau galas, bet atsibudau.
O Jonas mirė.
Abi tylime, nežinau, kiek tęsiasi toji tyla.
Po kurio laiko jai sakau: ir aš šią naktį sapnavau senelę… Ką tai galėtų reikšti, kad abi ją tą pačią naktį sapnavome?
– O kaip tu ją sapnavai?
– Ji šokinėjo ant čiužinio… Vis delnu taikėsi lubas pasiekti… Kojos jaunos, o veidas senas…
– Ką čia dabar paistai?
– Susapnavau ją tokią…
– Ką tu žinai apie Aneliją?
Tik trukteliu pečiais ir nieko nesakau.
– Gyvenom Dikonėlių kaime prie Lėvens, gryčia didelė, erdvi, seserų daug. Balsingos visos, mėgstančios šokti, pradeda pasakoti Vareikienė, o pasakoti ji moka.
Lėveniu atplaukia muzikantas su armonika.
Atkeliam stalą iš vietos, lovas arčiau sienos patraukiam ir šokam šokam. Ligi aušros šokam ir dainuojam. Smagu būdavo!
Paprašo, kad persėsčiau nuo kėdės ant lovos, ir pradeda graudžiu balseliu dūsauti:
– Viešpatie aukščiausias, kur jie visi pasidėjo – seserys Onytė, Anelytė, Ievutė, Barborytė, Mortytė, Stasytė, brolis Antanas, tėvai – Juozapas ir Ieva?
Ir jos pačios veidas lyg šalčio pakąstas klevo lapas – toks pergamentinis, rausvas, gerai pažįstamos tik švelniai žydros akys…
Ir balso tembras beveik nepasikeitęs, gestai, veido mimika.
Beveik kaip aną dieną.
Respublikos gatvėje pagaliau susiradome miestelėnams žinomą garsiąją fotoateljė, kurioje, sako, geriausiai fotografuojama!
Seserys – Anelija, Onytė, Stasytė ir Pranutė – taikėsi atsistoti priešais didelį pailgą tamsiais rėmais veidrodį, pakabintą prieškambaryje ant sienos.
Jau nusigobusios skareles šukavosi.
Šukuosena – lyg susitarus – tokia pati: nenorintys žilti plaukai, suimti iš apačios ir susukti mazgan.
Stasytė ilgiausiai staipėsi prieš veidrodį, mat savąja šukuosena kiek išsiskyrė iš kitų seserėlių. Susipynusi kaseles šonuose, kėlė jas ant viršugalvio, kad geriau matytųsi fotografijoje.
Į mane nė viena nekreipė dėmesio, visos savimi rūpinosi.
Bet aš turėjau kuo užsiimti. Susidomėjimą kėlė pats aparatas, toks griozdiškas ir ypatingas, pastatomas priekyje prieš fotografuojamus asmenis tam tikru atstumu.
Pagaliau ir seserys prieš jį susodintos.
Mano senelė Anelija nuotraukoje šypsosi lyg stebuklingą geležėlę radusi.
Stasytė taip pat turėjo būti patenkinta: užkeltos ant viršugalvio kaselės gerai matomos.
Nuklydau, kažkur vėl būsiu nuklydusi. Niekur nuo savęs nepabėgsiu, nors ir labai norėčiau. Atrodo, bendrauji su žmogum ir jau esi visai kitur.
Bet ar kitur?
Nes iš tiesų Pranutė ta pati: ir balso tembras, veido mimika, gestai.
Nors nebe ta.
Susiraukšlėjęs seno žmogaus veidas ir jaunos kojos.
Taigi kad jaunos kojos.
Gal atvirkščiai: pasenusios kojos, jaunas veidas?
Anelija?
Tai ji, tai ji, ją tokią ir mačiau sapnuodama.
Kokia ji buvo iš tiesų?
Pranutė pasakoja, aš tylutėliai praveriu Vareikių sodybos vartelius, žengiu į kambarį plūktine asla ir įsitaisau lovoje prie lango.
Vėjais ir saule, visokiomis lauko žolytėmis kvepiantis patalas.
Pro pravirą langą girdėti nesiliaujantis žiogų čirpesys.
Mėnesienos šviesoje karūnuotos šventųjų galvos ant sienos, man nepažįstamų vyrų ir moterų padidintos fotografijos.
Įvairiausi malonūs kvapai, sklindantys nuo duonkepėje kepamo pyrago.
Šypsausi.
Šypsosi Pranutė, kai iš paskos ją sekioju kiemo takais ir takiukais iš vieno tvarto į kitą.
Man viskas kelia nuostabą ir susidomėjimą: vištos, kiaulės, žalmargė karvutė, vienas į kitą nepanašūs ir tokie patrauklūs sutvėrimai.
Tapšnoju jiems per išsipūtusius šiltus šonus.
Kaip meiliai Pranutė pasitinka į trobą įėjusią laiškanešę.
Ilgai, labai ilgai skaito lauktą ir pagaliau sulauktą laišką iš paties Vilniaus.
Įsitaisiusi svetainėje už stalo, toliau nuo akių atitraukusi stamboku braižu primargintą popierių.
Stebiu jos krutinamas lūpas, klausausi garsiai ištariamų raidžių, skiemenų, žodžių.
Suprantu, kad jai tai nėra paprasta, bet nesisiūlyk užvaduoti, jai labiausiai patinka pačiai skaityti laiškus.
Nors jų turinys beveik visada tas pats.
Duktė Genovaitė, gydytojaujanti Vilniuje, rašo, kad jie visi – ji pati, žentas, anūkas – sveiki, ko ir motinai su tėvu nuoširdžiai linki.
Per atostogas žada aplankyti tėvus.
Bet neaplanko.
Kartais dar priduria, kad lašinių paltį jau baigia į spirgučius ištirpinti.
Pagaliau laiškas perskaitytas.
Vareikienė jį, kaip brangiausią relikviją, rūpestingai sulanksto ir paguldo medinėje dėžutėje ant kitų – turiniu kaip vandens lašai panašių į kitus.
Susitikusi mano senelę Aneliją jau Panevėžyje, išsamiai papasakoja apie kiekvieną laišką, kada jį gavo, koks buvo dienos laikas, popietė ar pavakarys, giedra ar ūkanota, kai laiškanešė jį atnešė, – nupasakoja viską iš panagių.
Laiškai – jos didžiausios relikvijos ir brangenybės.
Ir mano senelė tokių turėjo.
O aš?
Nesu tikra, nors ką gali žinoti.
– Ar gražios mergos buvote? – klausiu Pranutės.
Ji tik nusišypso ir sako:
– Jaunos – tai ir gražios. Ir Ievutė buvo graži, nors ir viena akele…
– Kodėl viena?
– Raupai suėdė jai akelę…
Nutyla, lyg viską jau būtų pasakiusi.
Šį kartą neilgam.
Vėl girdžiu balsą:
– Už ką mano toks ilgas ilgas gyvenimas?
Paglostau jai abi rankas, bejėgiškai suguldytas ant apkloto.
– Gal man ir už savo seseris reikia gyventi, jos tokios jaunos mirė…
– Papasakokit apie jas.
– Onytė Leningrade mirė. Stasytė nuvyko jos laidoti. Nugriuvo iš išgąsčio, kai pamatė kapo duobę pilną vandens. Maldavo ant kelių atsiklaupusi, kad nekištų sesers į šaltą vandenį… Atšovė jai: gerai bus ir taip!
– Ar tėvus dar prisimenate?
– O kaipgi! Pušaloto kapinėse ilsisi jų kauleliai.
Seserys Mortytė ir Ievutė – ten pat.
Mama jaunesnė mirė, tėtis – vyresnis.
Jei ne brolelio Antano vestuvės, gal ir nebūtų mama susirgusi. Tėvai iš paskutinių stengėsi vieninteliam sūnui surengti šaunias vestuves. Nes seserys – septynios.
Kraujas pasipylė mamai iš nosies, pervargo nuo ruošos.
Upeliais kraujas teka, o gydytojas toli, negreitai prisišauksi.
Atvežėm felčerį iš Pumpėnų, kad kraują sulaikytų.
Jokių vaistų neišrašė, nors ir sulaikė kraują.
Tai ratais kratėm Joniškėlin, liepė ligoninėj palikti…
– O jūs?
– Galvojome, mūsų daug, kaip be jos išgyvensime?
Parkratėme ją atgal į namus.
Suėmė mane už riešo, prašė, kad pasislinkčiau – kiek įmanoma – arčiau.
– Velykoms pritaisėme mėsos su krienu. Mama pakilo iš lovos, ėmė tą mėsą su krienu doroti. Tai krienas kaltas, kad ji numirė!
Jeigu turėčiau tą protą kaip šiandien, jai sakyčiau: „Nevalgyk, mamunyt, krienas stiprus!“
Esame arti viena kitos, arčiau nebeįmanoma.
Šį kartą Pranutės veidas man primena peržiemojusį podėlyje obuolį.
– O tėtis Juozapas kaip mirė?
– Jis dirbo tokias varžas žuvims gaudyti.
Ar kas jam ten nukrito, pasilenkė ir nebegali atsisėsti ant kėdės.
Girdim, šaukia: „Ieva, pakelk!“
Paguldėm jį ant lovos, o jis ir užgeso.
– Apie mirtį šnekamės… O meilė? Ar labai savo Joną mylėjote, kai ryžotės už jo tekėti?
– Nagi šiaip sau. buvo toks apypiktis. Į Palėvenės dvarą už jo ištekėjau. Nors… gerai sutarėm. Vis sapnuoju ir sapnuoju savo Joną… Kiekvieną naktį jį sapnuoju…
– Kaip jį sapnuojat?
– Ateina jis pas mane ir išeina. Labai greitai išeina. Aš palieku namie, o jis išeina.
– Nepabučiuoja?
– Ne, – juokiasi. – Kiekvieną naktį ateina ir vėl išeina.
– Nesako nieko?
– Ką jis man sakys? Jis dirba laukuose, aš valgyt verdu.
O šiąnakt kažkuris tų gaidžių užgiedojo – ar pilkas, ar rudasparnis.
Tris kartus sugiedojo.
Kad gražiu balsu!
Ir suplasteno sparnais.
Maniau, kad man jau galas, bet atsibudau.
O Jonas mirė.
Paduodu jai dvi nuotraukas. Vienoje ji gal dvidešimties, kitoje – jau per devyniasdešimt persiritusi.
Pranė kelia prie lūpų pirmąją nuotrauką ir ima ją bučiuoti.
Bučiuoja savo ir draugės veidus.
Bučiuoja ne vieną sykį, meiliai tuos veidus apžiūrinėdama.
– Čia jauna Pranė, o čia jos draugė Micė, – sako. – Labai gero būdo latvaitė. Abi tarnavome pas latvį.
Pakelia prie akių antrą nuotrauką. Žiūri.
– O šioje nuotraukoje Pranutė jau bobulytė, – girdžiu ją sakant. – Dieve tu mano, Dieve, ar tai aš – ta jauna mergaitė?
– Ko šiandien labiausiai norit?
– Nebenoriu nieko, tik numirti. Laikas man…
– Jūs nemirsit, niekada nemirsit!
Pakylu eiti, tačiau Pranutė vis dar nenori paleisti mano delno.
Lyg melstų pasilikti su ja ilgiau.
Gal tai jos paskutinė pastanga įsikibti į savo „aš“?
Reikėtų pasilikti!
Bet negaliu.
Bijau!
Netrukus būsiu Niekas, kaip Odisėjas. Greitai būsiu visa žmonija – būsiu miręs.
Jorge Luis Borges
Bet ne dabar.
Dar ne dabar.
Kada nors – galbūt.
Bet ne dabar.
Dabar man reikia kieme žaisti su kačiukais.
Jie, minkšti ir geibūs, tokie nesavarankiški, nė per žingsnelį nesitraukia nuo savo motinos Rainės.
Gerai juos suprantu, jų vietoje ir aš taip elgčiausi, labiausiai patiktų niekada nepalikti motinos įsčių.
Imu juos vieną po kito ant rankų, kiekvienas vis kitoks, rodos, kitaip šnopuoja, kitaip viską jaučia ir supranta, tačiau kiekvienas ilgisi to paties: saugumo ir meilės.
Ir Rainė, rodos, pasitiki manimi, ji patenkinta, kad juos globoju, myliu, tad meiliai murkia ir glaustosi man apie kojas.
vaikai gatvėje mane pravardžiuoja kačių karaliene.
Ir kas galėjo pagalvoti, kad viskas laikina?
Vasaros metas, bet kaimynų Lobeckių kiemas, rodos, vienu akimoju apsiklojo ką tik iškritusiu puriu sniegu.
Baltavo tolimiausi kiemo pakraščiai, o ir pats trobesys. Ne tiek jis pats, kiek stogas.
Balti karveliai! Sulėkę iš viso miesto, jie, ieškodami vietos kur nutūpti, leidosi ir leidosi didesniais ar mažesniais pulkais ir pulkeliais, užklodami kiekvieną tamsią kiemo pėdą baltais sparnais.
Džiaugiausi tomis permainomis, išpūtusi akis jomis gėrėjausi, nė nepajutau, kaip mūro siena atsiskyrė nuo lūšnos ir, sukeldama didžiausią triukšmą ir dulkių debesis, nuvirto ant žemės. O aš, kur aš tada buvau?
Jau gatvėje, gerai prisimenu, kad gatvėje, laiku suspėjau pasitraukti.
Štai ir Lobeckis!
jis iš lėto žingsniuoja kietai sumintu kiemo takiuku, lyg koks karalius žygiuotų per savo karalystę.
Jo plikė saulėj blizga, tarsi paauksuoti pačioj panosėj žvilga trumpai pakirpti žilstelėję ūsai.
Toks nedidukas, tvirtai suręstas žmogus.
O, tie karveliai! Jie nesitraukia nuo savojo globėjo nė per žingsnį, suka ratą po rato virš jo galvos, taikosi nutūpti ant pečių ar ištiesto delno, gal šitaip išreikšdami jam ištikimybę.
Tik man neramu, nes Rainės niekur nematyti.
Antai! Matau ją, užsiglaudusią už sandėliuko kampo Lobeckių kieme!
Lobeckis susirūpinęs, ant tako stovi ir dairosi po kiemą.
O Rainė, Rainė! Per kiemą tįsia savo auką, ne kažin kas iš jos belikę, į kiemo žolę kraujas srūva.
Dabar jau būtinai spruksiu, tarp trobos sienų pasislėpsiu, nes ir Lobeckis nebe tas, visai nebe tas žmogus.
Jis šaukia, rankom mostaguoja.
– Ištručysiu tas nuodvasas! Nusprogs gyvatės! – girdžiu jo piktą balsą.
Kur du karaliai viešpatauja, ten karas neišvengiamas, nes interesai nesutampa.
Ir ėmė mano katės pasiligoti.
Rainė pirma, kiek vėliau – geibūs katyčiai.
Kiekvieną glosčiau, mylavau, iš šaukšto pienu lakinau.
Tempiau iš rūbų spintos senelės sukneles, skaras, kiekvieną katinėlį prieš naktį apkamšydavau, kad tik neperšaltų, kad imtų sveikti.
Bet veltui mano triūsas.
Pasibaigia naktis, vėl liūdesys, vėl renkasi į kiemą vaikai, vėl už tvartuko naują duobę kasam.
Vėl neatstoju nuo senelio:
– Seneli, ką manai apie Lobeckį?
Jis trupinasi duoną į pasaldintą vandenį ir nieko man nesako.
Garsiau kartoju klausimą:
– Gal pasakysi, kas per žmogus Lobeckis?
– O ką tu nori apie jį žinoti?
– Ar blogas jis?
– Ar aš sakiau, kad blogas?
– Nunuodijo Rainę, kačiukus… Negeras jis!
– Pamiršk kačiukus! Išmesk iš galvos!
– Aš negaliu pamiršti! Tu supranti – n e g a l i u!
Senelis mekerienę šlamščia, neturi ką sakyti.
Slepiuosi spintoje po rūbais, ten kiek saugiau, tačiau vis vien…
Vis vien galvoj tas pats: kačiukai buvo, Lobeckio kieman leidosi balti karveliai, vienam jų nepasisekė, jam Rainė gerklę perkando, dabar ir Rainės nebėra, net Stalino aikštėj neliko, skulptūrą naktį kažkur išgabeno, dabar aš spintoj pasislėpusi po rūbais, bet neilgai tūnosiu, reikės iškišti nosį gatvėn ir ką tuomet toje gatvėje išvysiu?
Kad tik ilgiau čia niekas nesikeistų!
Kaip nesikeičia krunė. Daug metų žaliuoja galudaržėj nelaistoma ir neprižiūrima ir niekam neužkliūva, atrodo, jai lemtis paskyrė šią vietą, mums belieka taikstytis su šiuo faktu.
O man gerai! Tai kas, kad krunė – šiurkščialapis krūmas, niekad nesikeičia, visada toks pat, iš pažiūros neišvaizdus, bet man svarbiau, kad, atsistojusi šalia, jaučiuosi daug saugesnė, ke~liais nueičiau, kad krunė dar ilgai ilgai šioje vietoje žaliuotų.
Atmintis siuva pirmyn atgal po skirtingus, tolimoj praeity pasilikusius dešimtmečius – ką dar tikiuosi juose surasti, ko nežinau, bet turėjau žinoti ir prisiminti?
O vieną dieną viskas buvo jau kitaip.
Iš lėto žingsniavome labiausiai žmonių pamėgta centrine Respublikos gatve.
Senelė Anelija nedidukė, iki peties savo vyrui Kazimierui, tačiau neapsakomai žvitri.
Žingsnis, kitas – pralenkė jį jau, lėtai pėdinantį šaligatviu.
Atsitokėjusi lūkuriuoja, tarp žmonių bando pamatyti, net pasistiebia ant galupirščių, o jos mieliausiasis skradžiai žemę prasmegęs.
Visada taip! Slenka vos keldamas kojas, čiūžt čiūžt batų padais braukia šaligatvį, stamboka nosis į priekį atkišta, po ja juoduoja ūsų šepetėlis.
Ne tas žmogus, kad risčiom lėktų, pravira burna gaudydamas orą, bijodamas kažkur pavėluoti.
Taip jis tikriausiai galvoja ir gal norėtų, kad ir žmona jo mintims pritartų, tačiau jinai iš paskutinių stengiasi viršų paimti, nors į gyvenimo galą savo antrąją pusę perauklėti.
Na, stenkis stenkis, jeigu tau patinka, sako jo žvilgsnis, kuriuo jis meiliai nužvelgia savo pačią, galų gale ją prisiveja, juk ir stebuklų žemėj pasitaiko, tiktai manęs, mieloji, tau nepavyks pakeisti, koks užgimiau, toksai numirsiu.
– Vis atbulas ir atbulas, – girdžiu senelę sakant. – Gal tau vis tiek, kaip mes gyvename?
– Argi sakau, kad man vis tiek?
– Tai ko tyli dabar?
– Ką nauja tau bepasakysiu?
– Tylomis gulasi, tylomis keliasi, tylomis mekerienę šlamščia…
– Ar visada tylomis? – senelis Kazimieras šypsosi ir merkia žmonai akį. Tokio dar niekada aš jo nemačiau, todėl man įdomu, nesuprantu, kas dedasi.
– Motin, ar visada tylomis?
– Blevyzgos tau galvoj. Pasenai, o niekus paistai. Vaiko pasigėdytum…
Man gal desėtkas, o gal ir dvylika metų, jau pradedu kai ką suprasti, vis tiek galvoj nesutelpa, kad jie… Negali būti!
Senelio akyse ugnelės:
– Tai gal nepasenau dar, motin, ką tu apie tai manai?
– Kada su tavimi rimtai pasikalbėsi?
– Rimtai? Ar galima rimčiau negu dabar? Verčiau meilesnė man būtum…
Nesusilaikiusi ir senelė šyptelėjo iš gaidiško senelio pasipūtimo, aš pasileidau kvatoti.
Ir pasidarė taip gera, kaip dar niekada anksčiau nebuvo: mūsų delsus krutėjimas Respublikos gatve į miesto centrą, senelių pasižodžiavimas, erdvus dangaus skliautas viršum galvų, mano atspindys vitrinų languose, neblėstantis tikėjimas, kad visados taip bus, kaip yra šiandien, taip bus rytoj ir poryt ir dar daugybę metų: aš visada būsiu rudaplaukė šlakuotu veidu mergaitė, mano seneliai žingsniuos Respublikos gatve, senelė pralenks vyrą, iš lėto pėdinantį šaligatviu…
Tiktai vėliau.
vėliau senelis lengvai spustelėjo savo žmonos petį ir kiek sujaudintu balsu ištarė: Džiaukis, kol esi greita, ateis metas – nebepalėksi… kodėl įsimušė man į galvą toji frazė?
Prašiau senelės, kad lovoje vienos nebepaliktų, kad gultųsi kartu su manimi.
Tik atsigulusi su ja po viena antklode ir stipriai prisispaudusi prie šiltos jos nugaros, apsivijusi ją rankomis ir kojomis, bent kiek apsiramindavau.
Migdydavausi galvodama apie tai, kad dar ilgai, labai ilgai viskas bus gerai.
Dešimt metų mažiausiai – mūsų tarpusavio santykiai neturėtų keistis.
Dešimtmetis – visai dar jaunai mergaitei, kokia tada buvau, atrodė labai daug, gali sakyti, amžinybė, kuri neturi nei pradžios, nei pabaigos.
Gal jau tada intuityviai nujaučiau, jog ateis metas, kai liksiu visam pasaulyje viena kaip pirštas ir nebeturėsiu prie ko prisiglausti.
Tai ir gulėdavau stipriai prisispaudusi prie šiltos senelės nugaros.
O naktį…
Ypač kai gulėdavau viena lovoje.
Atsisėsdavau ir imdavau kumšteliais tvatinti niekam tikusią savo makaulę, kad ji nieko nesupranta…
Nustodavau tiktai tada, kai įskausdavo kumšteliai ir iki ašarų gaila pačiai savęs pasidarydavo.
Tuomet guldydavau plaukais apsklidusią galvą ant sunertų rankų, bandydavau ramintis: ko šėlsti, durnele, ko dabar graudiniesi?
Atsidususi iš širdies gelmių, būdavo, siekiu žemėn nuslinkusios antklodės, užsitraukiu ją ligi smakro, pradedu migdytis.
O žilas žilas senelis baltojo žirnio rūbais nuo snieginos kalno viršūnės man pranašavo: gyvensi ilgai, būsi laiminga, ruoškis būti tokia…
Utenos gatvelė! Ji ir šiandien tebėra pačioje geležinkelio stoties pašonėje prisiglaudusi, tačiau nebe ta, seniai nebe ta.
Kai prisimenu ją, pirmiausia išvystu baltais, krakmolu pastandintais kvartukėliais iki pusės uždangstytus medinių trobesių langus, pelargonijomis apstatinėtas palanges.
Vėlyvo rudens ar ankstyvo pavasario metą ši gatvelikė atrodydavo ypač varganai – murzinai pilka, aptekusi sunkiai išbrendamais vandens klanais.
Drėgna, šalta. Rankos sugrubusios, kojos sušalusios į ledą.
Nesitikėk sulaukti šilumos, jei vėjas nuo namo kertės nuplėšė smalingo tolio gabalą, o pro įmirkusių sienojų plyšius į vidų smelkiasi dargana.
Tuomet ir po apklotu nelengva apšilti.
Visų blogiausia – gaižūs kvapai. Sudvisusios mėsos, prarūgusio alaus ir dar kitokia žodžiais sunkiai nusakoma smarvė dažną dieną kiaurai persmelkdavo šį nedidelį Rytų Aukštaitijos miestą.
Tą smarvę kėlė Maisto fabrikas, nemenką žemės plotą prie geležinkelio užkėtojęs, o ir Kalnapilis ne kur kitur sau vietą rado, vaizdžiausioj miesto vietoj įsitaisė, šalia Nevėžio upės, jai iki dabar subinę visom prasmėm rodo.
bandai senelių virtuvėlėj gelbėtis, bet ji nedidelė – tarsi kišenė – iš pat ankstyvo rytmečio ant ringės ketaus juodas katilas pastatytas, jame jau verda kiaulei ėdalas, aš nežinau, iš ko jis sutaisytas, gal iš žarnokų, spėjusių pradvisti, ar iš kitokio mėšlo, jis virdamas garsiai kliuksi, garai kyla į viršų, lubas apniaukia, kertėj stovi spintelė, nusidėvėjusia klijuote apdengta, prie jos dvi taburetės pastatytos, seniai išklibo jų kojos, tačiau senelis užimtas kita veikla, jam nėra laiko pataisyti.
Belėkdamas nuo vilko, pataikai ant meškos.
Paklausite, o tavo kambarėlis?
Jis čia pat, už sienos, bet ar ją siena pavadintum?
Plonutės lentos, pro jų tarpus sklinda ir kvapai, ir garsai.
Kaip jau sakiau, senelis užimtas kita veikla, tačiau ne valdiška tarnyba.
Jis nepriklausomas ir nenori būti valdomas, todėl ir onaravas.
Jis nesiduoda sprandu jodinėjamas.
Žingsniuoja sau į užmiestį.
O, jūsų manymu, ko?
Veršio suderėti.
Ne vieną ir ne porą kilometrų, kartais – keliolika.
Ir tai ne viskas.
Dar reikia veršį parsivaryti.
Paskersti jį ir mėsą išnešioti.
Tegu ne visą, jau esama ir pastovių klienčių, tačiau dauguma jų vis keičiasi ir keičiasi.
Jos visos lygios, bet esama ir lygesnių.
Sakykim, dailiaveidžių.
Senelis toms nelieka abejingas, nusiderėti joms lengviausia, tuomet ir uždarbis senelio piniginėj susitraukia – tarsi Šagrenės oda.
O tuščias pilvas maršus groja, nežada nurimti, spintelėj – tuščia, lyg iššluota.
Nors ir nevisiška tiesa.
Veršelio uodegą ar kokį kaulą su mėsos liekanom dažnai galėtum susirasti.
Tie kaulai senelės dosniai druska nubarstyti, bet ir druska jiems menkas prietelius.
Jei pats karštymetis, diena kita – ir dvokas.
O šaldytuvan ko neguldo?
Iš kur jį trauksi, visam mieste jis negirdėtas daiktas.
O musės zvimbia lyg užkeiktos!
Lipnias juostas iškarstėm palubėj, tik nugalabijom nedaug, nors ir tirštai aplipo juostas, tuojau naujų priviso, nes musės – vislūs padarai.
Prakeiktas musių įkyrumas, pravėrei burną kiek plačiau, jau ir turi, akiplėšos net ir spintelėn lenda.
Veršelio uodega ir kaulai pagalbos šaukiasi, kaip nesišauksi, jei pradėjai švinkti.
Bet žmogui galva duota, tad šerį pastatei ir išeitį sumojai.
Senelė verda kopūstienę!
Ant uodegos ir kaulų dosniai šliūkšteli vandens.
senelė nuo puodo nesitraukia nė per žingsnį, putas samčiu nugraibso, gerai įrūgusių kopūstų krauna ir toliau virina.
Ne viralas, o pasaka burnoj ir skrandy, kai, užgulę stalą, srebiam iš bendro bliūdo aliumininiais šaukštais.
Du puodai, stovintys greta, vienas kitam nemaišo, kai verda kopūstienė, skirtingi, bet dorai atlieka savo darbą, tai kas man negerai, kas nepatinka?
Senelei skundžiuosi, kad jau nebegaliu, tuo kiaulės viralu pradviso oras, daiktai ir rūbai, ir kopūstienė nebe taip gardi…
Senelė šypsosi, ji šypsosi, lyg stebuklingą geležėlę radusi.
Po kurio laiko sako:
– Kiaulės mėsa nedvokia…
– Tegu tą mėsą šunys, katės ištampo! Nė kąsnio nenurysiu! – jai iš paskutinių priešinuosi. – Mergaitės šalinasi, nebenori su manim draugauti…
– Ką čia paistai? Iš kur tas dvokas? Geriau parink šviežių arkliamėšlių nuo gatvės.
Užverčiu knygą ir einu.
Argi galėčiau neiti?
Atsargiai – dar garuojančius – arkliamėšlius vieną po kito lopetėle kraunu į kibirą palaistydama juos graudžiomis ašaromis.
Guodžiuosi tuo, kad ir princesės…
Kad ir princesės kartais yra verčiamos dirbti panašius darbus, kol sulaukia savo princo išvaduotojo.
Aš būtinai Jo sulauksiu!
Tik reikia šį bei tą pakeisti troboje. Ypač virtuvėje.
Parnešusi arkliamėšlių, virtuvėje prie sienos pristumtą staliuką užkloju ta pačia rūpestingai drėgnu skuduru nuvalyta klijuote.
Iš spintelės išsitraukiu tris lėkštes ir iš stalčiaus – tris aliumininius šaukštus, juos paguldau šalia lėkščių.
Bet… lova. Nepatinka ji man, iš lentgalių sukalta ir pastatyta prie pat lango į kiemą.
Spyruoklės per vidurį įdubusios.
Seneliai, atsigulę vienas šalia kito, bemat sukrenta įdubon, bet negirdėjau, kad dėl to skųstųsi.
O kai lietus… Geriau neprisiminti to lietaus! Tačiau nuo jo neišsisuksi, jis nuolat save primena, nes stogas kiauras lyg koks rėtis.
Galėtų būti padoresnis, bet ne. Ir krapina jis nuo lubų, tiesiog senelių lovon varva.
Tuoj patalynė ėmė drėgti, lietaus latakais sienos aptekėjo ir nudžiūvo, liko murzinos dėmės, jų nenušiūruosi, krumpliais nenugramdysi.
Vis tiek jaukiau dabar! Stiklinėj pamerkiu kelis nasturtų žiedus ir pastatau virtuvėj ant spintelės.
Kažko vis tiek pasigendu!
Aš visada Jo ilgėdavausi, kiek prisimenu, ilgėjausi Jo nuo tada, kai buvau neką už stalą didesnė mergaičiukė, o gal, jau įsčiose ėmiau Jo ilgėtis?
Jis neskubėjo su manimi susitikti.
Gal kantriai laukė, kol aš, mergaitė, virsiu mergina?
Juozas Jasaitis. Darius, paskiau šuo (Pabaiga)
2009 m. Nr. 12
Tą vakarą parėjęs namo, rado Liną – sėdi su Indre svetainėje, gurkšnoja kavutę. Atrodė smagūs, linksmi. Ant atvožto pianino pūpsojo nematytas aplankas žalsvais viršeliais. Tikriausiai naujo koncerto natos.
Kai šeimininkas sugrįžo, svečias sukruto išeiti, bet Indrė pakvietė sykiu pavakarieniauti ir jis sutiko. Ji padengė stalą ir išbėgo į virtuvę, paliko vyrus vienus. Darius pasijuto nejaukiai. Šį vakarą jis nesitikėjo sutikti Lino. Jau eidamas namo regėjo jį vilkintį dryžuotais kalinio drabužiais, kokius prisiminė iš kino filmų apie koncentracijos stovyklas, bet jis štai sėdėjo priešais išlaidytais baltais marškiniais, juodu velveto švarkeliu – linksmas salonų gražuolis. Tarsi nieko nebūtų atsitikę. Lyg tyčia Dariaus paklausė:
– Na kaip praleidot dieną? Gal įvyko kas nors įspūdingo, įdomaus?
– Nieko nauja, – liūdnai pamelavo Darius.
– Kaip nuobodžiai jūs gyvenat, – ėmė priekaištauti Linas. – Indrė sakė, kad esat statybininkas. Planuojat, renčiat tuos vienodus, pilkus, tiesiog bjaurius blokinius. Lyg nematėt Vilniaus bažnyčių, nematėt, kokių namų Kaune pastatė ta vargana tarpukario Lietuvėlė – banką, paštą, Karo muziejų… O ką jūs paliksit ateinančioms kartoms? Pilkas dėžes, taip panašias į kareivines.
– Bet žmonės nori tose kareivinėse gyventi, stoja į eiles butams gauti.
– Ir kaip mes juose gyvenam? Stumdomės tose mažose virtuvėlėse, sėdim štai vienodose svetainėse, gulim vienoduose miegamuosiuose. Ir pamažu pasidarom tokie panašūs vienas į kitą, lyg vieno lauko žirniai.
– Dabar tokie planai, tokie užsakymai.
– O jūs išdrįskit – nepaisykit jų planų. Sutrupinkit bent vieną plokščią stogą ir švystelkit virš jo kokį bokštą ar smailę, kad žmonės nustebę pakeltų akis nuo žemės, kad susimąstytų – gal yra kažkas aukščiau tos mūsų buities?
– O kas ten yra? – tyčia naiviai šypsodamas paklausė Darius.
– Dievas! – tyliai lyg kokią paslaptį sušuko Linas.
– Na, apie jį mums jau pasakojo tėvai ir kunigai. Tada buvom vaikai ir nesupratom, paskui – pamiršom.
– O kodėl pamiršom? Iš baimės. Nes draudžia, persekioja, tyčiojasi.
– Bet gyvenam. Apsieinam be Dievo.
– Tačiau kaip gyvenam? Geriam, ištvirkaujam, vagiam, meluojam, skundžiam, apsimetinėjam… Ir nesijaučiam kalti, dedamės šventeivomis.
– Bet juk turim įstatymus, teismus, kalėjimus.
– Mes jų nebijom. Juk tai tik žmonių įstatymai. Kaip mane gali teisti toks pat žmogus kaip aš? O gal jis dar didesnis nusikaltėlis? Gal jo kodeksas kreivas? Žiūrėkit: vienur už vagystę pasodins į kalėjimą, kitur nukirs ranką, dar kitur gal ir pakars. Mūsų teismas baudžia net už tai, kad žmogus galvoja kitaip, negu liepia šlovingoji partija. Kaip aš galiu gerbti tokį teismą? Ar turiu jo klausyti?
Paklausysi, kai tave nuteis, mintyse nusišaipė Darius.
– Žmogus dar per silpnas, kad sukurtų visuotinį įstatymą.
Darius paklausė:
– Išeitų, kad tokio įstatymo nėra?
– Yra! Jį mums davė Dievas. Surašė ant akmens luitų ir padovanojo Mozei ant Sinajaus kalno. Nežudyk, nepaleistuvauk, nevok, nekalbėk netiesos… Jeigu pagal jį gyventume, būtume laimingi ir šventi.
– Tai kodėl negyvenam?
– Esame silpni. Dažniau klausome Piktojo gundymų, negu savo Dievo.
– Kalbate, lyg būtumėt kunigas. Tokias pasakas kunigai seka vaikams. Kaip mums jomis tikėti?
– Argi ne pasakose daugiausia tiesos?
– Bet pasaka juk ne viena. Jų daug. Kurioje yra tikroji tiesa? Ar toje apie Jehovą, ar apie Kristų, ar apie Alachą? O jūs sakote, kad yra vienas įstatymas! Jų daug.
– Žmonės nepasitiki savo jėgomis, laikinais kunigaikščiais, imperatoriais, prezidentais. Jie ieško aukštesnės, aukščiausios Dvasios, kuri juos sutaikytų, gelbėtų, doros keliu vestų. Ieško Dievo pagal save – savo žemę, dangų, artimuosius, savo istoriją.
– Ir vėl savi dievai.
– Pasaulis keičiasi. Tautos geriau pažįsta viena kitą ir tampa atviresnės, artimesnės. Ateis laikas, kai jos pamatys, kad garbina tą patį Dievą, Aukščiausiąjį. Visa žmonija ims gyventi pagal Jo Žodį ir bus laiminga.
– Aš palauksiu to Dievo, – nusijuokė Darius.
– Galit nesulaukti. Tai įvyks negreitai. Žmonės yra konservatyvūs. Jie prisirišę prie savo dievų.
Tuo metu į svetainę sugrįžo Indrė, atnešė padėklą vakarienės valgių.
– Maniau, vyrams tik sportas rūpi, o judu, girdžiu, filosofuojat, – dėliodama lėkštes, stebėjosi ji.
– Menki mes filosofai, – kuklinosi svečias.
– Na, Linas tai net su dievais pažįstamas, – paironizavo Darius.
– Dabar nusileiskit prie mano vakarienės stalo.
Indrė ragino vyrus, ypač svečią, skanauti jos pataisytų mišrainių, žuvies, paskui – karštų sumuštinių. Darius iš baro atnešė butelį „Stoličnaja“. Šį vakarą norėjo išgerti. Tik ne su Linu. Dabar gailėjosi, kad neužsuko į „Šnekutį“.
Vakarienė atrodė jauki, linksma. Jos pažibos buvo Indrė ir Linas. Juodu vėl skraidė po muzikos pievas. Šnekėjosi apie orkestrus, solistus, kūrinius, kompozitorius… Dariui tų pievų gėlės buvo tolimos, nepažįstamos, jis liko pievos pakrašty. Dažniau kilnojo savo taurelę ir stebėjo anuodu artistus. Linas vėl buvo Pirmasis Smuikas. Indrė tebesidžiaugė jo draugyste. Darius sėdėjo apgirtęs, kartais nė negirdėjo jų žodžių. Šiuokart jis nepavydėjo ir nepyko. Tegu paklega. Veikiausiai paskutinį kartą. Gal jau rytoj tą svečią pašnekins saugumas.
Bet štai Lino balsas pritilo. Darius sukluso.
– …susirenka įvairių žmonių – mokytojų, studentų, gydytojų. Pasikviečiam žymių slapūnų, jie daug žino. Šnekamės apie Lietuvos rūpesčius, svajojam apie laisvą gyvenimą. Būna įdomu. Ateik, išgirsi. Šį šeštadienį buvęs partizanas papasakos apie Rusijos kalėjimus.
– Nežinau, nedrąsu tarp nepažįstamų, – abejojo Indrė.
– Pulkelis savas, greitai priims, – drąsino Linas.
– Savas, bet slaptas, – netikėtai ir balsiai įsiterpė Darius.
Abu nuščiuvo. Matyt, suprato prasitarę. Linas patylėjęs tarė:
– Slaptas gyvenimas kartais būna šviesesnis.
– Bet viešas – saugesnis, – pasakė Darius.
– Tas saugumas neamžinas, – pranašavo Linas.
– Mums jo užteks.
– Jeigu visi taip galvotų, gyvenimo medis nudžiūtų. Kas nors turi laistyti jo šaknis.
– Vaizduojat didvyrius, o užsiimat niekais. Žaidžiat su ugnimi ir dar praeivius pažaisti viliojat.
– Tai šventa ugnis!
– Nebijot sudegti?
– Kas bijo vilko, į mišką neina.
– Aš nebijau vilkų, – tarė Indrė.
– Todėl, kad nesi jų mačiusi, – perspėjo Darius.
– Aš nebijau vilkų! – pakartojo Indrė.
– Bet dėl to nebūtina eiti į girią, – stabdė žmoną Darius.
– Pagailėkim Indrės, – tarė Linas ir pakilo nuo stalo.
Darius suprato smuikininką: pasiekė savo ir išeina. Girdėjo, kaip Indrė atsisveikindama sušnabždėjo: šeštadienį. Darius džiaugėsi, kad įskundė Liną saugumui. Jis yra tikras tvarkos griovėjas, valdžios priešas. Nusives Indrę į tą lizdą – reikės ją gelbėti. Bet šiandien jau gana. Išlenkė dar porą stiklelių degtinės ir nuėjo miegoti.
Dabar jam rūpėjo tas šeštadienis. Atsiminė, kaip įdėmiai Indrė klausėsi Lino žodžių apie tuos slaptus vakarus, lyg ir pažadėjo ateiti. Darius spėjo, kad jie pas Liną renkasi. Indrei tai – nekalta proga aplankyti jį namie. Kai visi išeis, smuikininkas gal pakvies ją dar pavakaroti, pasėdėti ant lovos… Ji nesupranta, kur eina. Svajoja apie pasimatymą su Linu, bet juk ten slapta, tamsi sueiga. Susirenka niurgzliai ir ieško, ko nepametę. Daužo galvas į mūrą. Patys prašo sau kilpos. Reikia atgrasyti Indrę nuo tos pagundos.
Šeštadienio popietę pakvietė ją pasivaikščioti po Svajonių parką. Indrė apsidžiaugė. Juodu seniai ten bebuvo, gal per Naujuosius metus, kai susitiko Pir-mąjį Smuiką. Dabar parke, rodos, švietė ne saulė, o švari, skaisti pavasario žaluma. Lyg šviesūs kilimai driekėsi pievaičių žolynai. Vešėjo garbanoti krūmai. Beržus, liepas jau puošė perregimos žalsvos lapų miglos. giedojo paukščiai.
Parko šviesa aistrino Indrę – ji vis žvalgėsi į besimainančius reginius, aikčiojo ir glaustėsi prie vyro peties. Žalias pavasaris globstė ir Darių, bet jam labiau rūpėjo Indrė. Jos artumas, meilumas šildė širdį. Šalia vėl buvo anoji – jo Indrė. Tarsi ta jos pažintis ir bendravimas su Linu tebuvo tik iliuzija, sapnas. Bet jis žinojo – tai niekur nedingo. Juk ir dabar Indrė gal tik apsimetė, meilinosi vyrui, kad jis atleistų, priimtų ją, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Darius norėjo šį žaidimą žaisti – gal žmona persigalvos ir į tą susirinkimą pas Liną neis.
Jis pakvietė Indrę į kavinę „Svajonė“. Šią užeigą ji mėgo. Darius gyrėsi tą namą žmonai suprojektavęs. Pirmame aukšte buvo didelė moderni gėrimų ir saldumynų parduotuvė. Iš vestibiulio kilo laiptai į antrą aukštą. Čia ir buvo ta keista, bet jauki kavinukė. Per pinučių tvorelę galėjai matyti didžiąją prekybos salę. Indrė mėgo sėdėti prie pat pinučių ir iš viršaus stebėti ten, žemai, po salę kiūtinėjančius žmones. Ir dabar jie rado čia stalelį.
Salėje tvieskė šviesos, o kavinėje tvyrojo prieblanda, tyliai svingavo muzika, lalėjo lankytojų balsai. Buvo jauku. Darius užsakė ledų, kavos ir po taurelę konjako. Viskas atrodė kaip seniau. Indrė užsisvajojusi žvalgėsi po salę, gyrė ledus ir kavą, sakė, jog juodu galėtų ir dažniau į šią kavinę užeiti. Atrodė laiminga. Bet kai Darius atnešė dar po taurelę, ji sunerimo. pastūmė stiklelį į šalį.
– Kodėl? – nustebo Darius.
– Šį vakarą noriu būti blaivi.
– Kas atsitiko? – paklausė jis, nors atsakymą žinojo.
– Galvoju apie susirinkimą pas Liną, – prisipažino Indrė.
– Jau nebeištveri be Lino, – įgėlė jis.
– Nebūk cinikas. Ne Linas man rūpi.
– Tas kas?
– Tie žmonės. Apie ką jie ten kalbasi?
– Pritrūkai žmonių? Juk dirbi su žmonėmis. Ir aš tebesu šalia.
– O apie ką mes šnekamės? Apie virtuvę ir turgų. Kartais dar apie lovą.
– O tu nori filosofuoti? Stok į universitetą ir studijuok.
– Marksizmą ir leninizmą?
– O ką ten pas Liną išgirsi?
– Nežinau. Manau, ką nors…
– Svajotoja! Nesidžiaugi tuo, ką turi. ieškai to, kas uždrausta.
– Noriu kažko daugiau. Eime abu, Dariau. Sykiu būtų drąsiau.
– Manęs nekvietė.
– Bijai?
– Esu atsargus. Nelendu į kilpą.
– Negąsdink. Argi uždrausta susirinkti, pasišnekėti?
– Žiūrint, apie ką šneka³.
– Vakare paklausysiu ir sužinosiu. Paskui tau papasakosiu.
– Jeigu pareisi. Jeigu neatsidursi už grotų.
– Pažadu pareiti.
Ji pasižiūrėjo į laikrodį ir pakilo.
– Tu lieki? – paklausė, matyt, nesitikėdama, kad jis palydės.
– Dar pasėdėsiu. Išgersiu tavo konjaką, – lyg juokaudamas pasiteisino Darius.
– Nepadaugink, – paprašė ji ir išėjo.
Tarytum garsiau suskambo muzika. Aplinkui linksmai šnekučiavo jaunos poros, draugų grupelės. Darius apsižvalgė po paties suprojektuotą kavinę. Atsiminė, kaip aiškindavo jos interjero akcentus Indrei. Didžiulė oranžinė vaza prie violetinės sienos ir dabar atrodė įspūdingai. Blizgančių taurių eilės bufeto palubėje vis dar tebebuvo naujiena. Tačiau kavinės grožis dabar jį skaudino. Darius pirmąsyk čia liko vienas. Neišsaugojo Indrės. Ir prašė, ir gąsdino, bet ji išėjo.
Jis šaipydavosi iš pasakų apie likimą, bet šį vakarą rimtai apie tai susimąstė. Indrę lyg kažkas viliojo, traukė į jai paspęstą kilpą. Darius saugume pamelavo, jog jie susirenka pas Liną, bet štai Indrė kaip tik ten išbėgo. Gal saugumiečiai jau žiūri į juos pro langą. Gal atvažiuos ir visus susems. Jam tai patiktų. bet Indrė! Prisimintų jo perspėjimus ir gailėtųsi, tik būtų per vėlu. Saugumui į nagus geriau nepakliūti. Išgėrė jos taurelę ir užsirūkė pypkę. Atsinešė iš bufeto dar stiklelį, bet daugiau nebegėrė. Norėjo apyblaivis žmonos sulaukti.
Ji namo parėjo vėlai. Atrodė prislėgta, gal nusiverkusi. Jis apsidžiaugė – išsvajotasis pyragas jai greitai apkarto. Norėjo sužinoti, kas ten atsitiko. Kai susėdo vakarieniauti, ironiškai paklausė:
– Ar patiko Lino svetainė?
– Svetainė kaip ir mūsų, tik žmonės ten kitokie.
– Turbūt geresni.
– Įdomesni.
– Gal kortom palošėt ar riebių anekdotų suskėlėt?
– Jiems ne anekdotai rūpi.
– Tai kas?
– Mūsų gyvenimas. Lietuva.
– Na, savo gyvenimu mes patys rūpinamės. Kas mums gali padėti? Ar mes norim, kad mums kas padėtų?
– Apie mūsų gyvenimą mes mažai žinom. Ką mes girdėjom apie kalėjimus? Nieko. O tūkstančiai kalinių yra mūsų dienų kankiniai.
– Čia tu perdedi, – mostelėjo ranka Darius.
Indrė lyg neišgirdo jo žodžių ir toliau šnekėjo:
– Jie dūsta perpildytose kamerose, dieną negali atsisėsti nei ant lovos, nei ant taburetės – kad neužmigtų. Naktį guli apšviesti elektros lempų. Jie tuštinasi ir verkia visų akivaizdoje, drabužius be diržo ir sagų lopo ne adatomis – degtukais… Dariau, ar jie dar žmonės? – jos balsas suvirpėjo.
– Jie yra nusikaltėliai. Kodėl jie tau parūpo? – susidomėjo Darius.
– Jie yra mūsų broliai ir seserys. Pakliuvo į kalėjimus už tai, kad pasakė tiesą apie mūsų gyvenimą, partiją ir valdžią. Juk dabar ir aš galiu ten atsidurti. Susirinkime ir aš išgirdau, kad mūsų valstybė, kuri taip elgiasi su žmogum, yra kalėjimas!
– Matai, Indre, kur tave nuvedė Linas, tas tavo Pirmasis Smuikas.
– Aš džiaugiuosi, kad sutikau kitokių žmonių. Jie bando plačiau po laisvąjį pasaulį pasidairyti, todėl jų akys šviesesnės, žvilgsnis aštresnis. Jie mato mūsų gyvenimo debesis, ilgisi saulės.
– Kalbi kaip kunigas.
– Ak, Dariau, gailiuosi, kad palikau tave „Svajonėje“, kad sykiu nenuėjom pas Liną. Dabar mudu geriau sutartume.
Kažin, pagalvojo jis. Vakarieniauti baigė tylėdami.
Darius laukė saugumo atpildo Linui, bet vis tuščiai. Smuikininkas kaip ir anksčiau sukinėdavosi po jų svetainę, kartu su Indre grodavo, kartais po repeticijos jie trise susėsdavo už stalo, gerdavo kavą ir plepėdavo, juokaudavo, bet dažniausiai ginčydavosi. Linas vis drumsdavo vandenį, plaudavo Dariaus protą: pasakodavo tai apie žmonių dvasios pančius – ateizmą, cenzūrą, saugumą, tai apie kruvinųjų darbus – Rainius, Červenę, Katynę. Darius veik apie viską kitaip galvojo. Lino apsakytų baisybių jis nebuvo nė girdėjęs, jos atrodė netikros, prasimanytos, kad sudrumstų, apjuodintų naują gyvenimą. Kartais Lino žodžiai atrodė pagrįsti ir įdomūs, bet jis nenorėjo jų į galvą dėtis. Jie buvo pavojingi jo ramiam, tykiam gyvenimui. Jis tyčia erzino, kurstė Liną kuo atviriau išsikalbėti ir kartais gailėjosi, kad smuikininko žodžių negirdi Veiliulis.
Darius jautėsi tvirtas ir saugus, baiminosi tik dėl žmonos. Juto, kaip ši tolsta nuo jo ir šliejasi prie Lino. Labiausiai ją domino šnekos apie Lietuvos istoriją, garsius vyrus, jų darbus… smuikininkas pasakodavo daug ir oriai, tarsi profesorius. Jis viską žinojo, apie viską pavaizdžiai kalbėjo. Ir vis kvietė ateiti į susirinkimus šeštadieniais. Indrė dar ne sykį ten nubėgo. Darius matė, kaip ji klimpsta. nekantravo. Negalėjo suprasti, kodėl saugumiečiai delsia. Ar jis per mažai jiems pasakė? Gal dar sykį į Joselinę nueiti?
Bet neprireikė. Vieną vėlų vakarą pas juos atėjo Dariui nematyta moteris. Buvo sutrikusi, nusiverkusi. Kai tik užvėrė duris, moteris pusbalsiu sušuko:
– Liną suėmė!
– Vajėzau! – Indrė griebė viešnią už rankos ir nusitempė į svetainę.
Darius įkandin jų nuėjo. Norėjo daugiau apie tą gerą naujieną išgirsti. Trise susėdo prie stalo ir lyg prieš maldą patylėjo. Viešnia žvilgčiojo į Darių, atrodė, jo varžėsi.
– Gal neteisybė, kas tau sakė? – Indrė nesitvėrė savo kailyje.
– Pati mačiau. Mano akyse tai atsitiko.
– Papasakok, – prašė Indrė.
– Šį vakarą nunešiau Linui jo knygą, Maceinos „Didįjį inkvizitorių“. Prisėdom šnektelėti, tada jie ir atėjo.
– Išsigandot? – išsprūdo Indrei.
– Aš nutirpau, bet Linas atrodė ramus. Jis, matyt, nujautė, žinojo, kad taip atsitiks.
– Ką jie jam sakė?
– Beveik nieko. Tik ilgai kratė. Du vyrai peržiūrėjo jo knygas, laiškus, užrašus, plokšteles. Atrinktąsias dėjo ant stalo. trečiasis saugumietis jas pavartydavo, ir kažką į lapą užrašydavo. Paskui išgriozdė spinteles, stalčius, lovą, visus kampus, net paveikslus nuo sienų nukabino.
– Ir ką surado?
– Paėmė glėbį knygų, kelis sąsiuvinius, visus laiškus, nuotraukų albumą, kelias plokšteles.
– Laimė, kad tu buvai pas Liną. Dabar viską žinom. Jeigu Linas vienas namie būtų buvęs, gal be žinios būtų dingęs.
– Užtat aš įkliuvau. Užsirašė mano pavardę į savo popierius, klausinėjo, ko čia ateinu ir išlaikė bute per visą kratą.
– Kaip jautėsi Linas?
– Visą laiką stovėjo prie knygų spintos ir žiūrėjo, kaip saugumiečiai kratą daro. Kelis sykius pažvelgė į mane, rodos, nusišypsojo. Kai jau iš buto vedė, norėjo smuiką pasiimti, bet tas raštininkas nusišaipė: „Užteks tau mūsų muzikos.“
– Kaip atsisveikinot?
– Atsisveikint neleido. Linas tik iš tolo pasakė: „Neliūdėk, Aušrele. Palesink paukštelius.“ Supratau: turiu tuojau visiems pasakyti, kas atsitiko. Tebegirdžiu jo balsą, – moteris apsiašarojo.
– Padėsiu tau, – pasisiūlė Indrė.
– Ačiū. Tu mūsų būry nauja, dabar laikykis atskirai, gal išliksi. Užteks mūsų, jau susektų.
– Bet už ką! – sušuko Indrė.
– Už tai, kad teisybės ieškojom. Tokie jiems nepatinka. Jie žiūri, kad visi, nesidairydami į šalis, eitų vienu keliu.
– Bet kaip jie mus susekė?
– Jau apaštalų būry, šalia paties Dievo, buvo Judas.
– Atsimenu jus visus. Kuris? Man atrodė, kad esat tokie savi, artimi, – nerimo Indrė.
– Už trisdešimt sidabrinių apsimetė apaštalu, kad nepažintume.
– Tačiau kaip parduoti žmogų už saują sidabro? Ką paskui daryti?
– Judas pasikorė. Bet mūsų judai jau nesikaria.
– Tai gal tu šį vakarą ir mūsų Judą aplankysi.
– Jau visus aplankėm. Esat paskutiniai, kuriem žinią pranešiau.
– Bet Linas… Kas dabar Lino laukia? Gal mes galim jam kuo nors padėti? – lyg suirzo Indrė.
Jos leidosi į kalbas apie smuikininką, ėmė spėlioti, kas bus, ir Darius liovėsi jų klausytis. moterų žodžiai apie Judą jį įžeidė. Net žmona ištarė to išdaviko vardą. Darius nenorėjo būti Judas. Na, Linui dabar gal ir į akis išrėžtų, kodėl įskundė. Ko lindo prie svetimos moters? Bet ką pasakytų Indrė? Ar jis pajėgtų išsiteisinti?
Kai viešnia išėjo, vakaras pasidarė dar niūresnis. Indrė nerimavo. Lino areštas jai atrodė baisi skriauda ir neteisybė. Ji niršo:
– Už ką Liną suėmė? Ką jis bloga padarė? Ar jis ką primušė, nužudė? Ar ką apgavo? Ar jis kovojo prieš valdžią, ar kvietė ją nuversti?
– Gal kvietė? – išdrįso abejoti Darius.
– Niekada negirdėjau. Valdžios negyrė, kartais ją peikė, bet ar tai – nusikaltimas? Ar nusikaltimas mylėti savo tautą, domėtis jos istorija, didžiuotis jos didvyriais, džiaugtis išminčiais, poetais, skaityti jų knygas? Ar nusikaltimas trokšti savo tautai laisvės?
– Ar ne per daug jis norėjo?
– Bet ar galima už tai sodinti žmogų į kalėjimą?
– Valdžia geriau išmano mūsų gyvenimą. Matyt, Linas pasirodė jai pavojingas.
– Tai gal ir aš jai pavojinga? Juk ir aš nueidavau į Lino šeštadienius. Gal šiąnakt saugumiečiai ateis ir manęs suimt?
– Moterų valdžia nebijo. Miegok ramiai, – bandė pajuokauti Darius.
– O iš kur tu žinai? Gal esi valdžios draugas? – jos akys pasidarė piktos.
Jis suprato, kad turi liautis, negali peržengti ribos. Daugiau tą vakarą su Indre nebesiginčijo.
Tačiau Linas ir suimtas jų namuose dar klaidžiojo. Darius stengėsi kuo greičiau jį užmiršti. Džiaugdavosi, kai, grįžęs namo, rasdavo Indrę vieną. Persimesdavo su ja vienu kitu žodeliu, balkone išrūkydavo pypkę ir, išsitiesęs Pavėsy ant kanapos, atsiversdavo „Tiesą“. Bet kai svetainėje suskambėdavo pianinas, jis krūptelėdavo ir nutirpęs laukdavo – bene išgirs smuiko balsą. Buvo įpratęs jo klausytis, dabar namie lyg ko trūko. Ir Darius, ir Indrė atminty tebesinešiojo anų akimirkų garsus, vaizdus, įspūdžius.
Ji, būdavo, atsiverčia knygą ir žiūri pro langą. Arba susimąsčiusi sėdi prie atvožto pianino. Kartais paskambindavo kokią dainelę, bet staiga pakildavo ir nueidavo į virtuvę. Natų sąsiuviniai gulėdavo užmiršti.
Jis prisiminė, kaip Indrė pasitikdavo Liną pasidažiusi, užsileidusi ant kaktos plaukų vyturą. dabar čiužinėdavo po kambarius papilkėjusi, murkšlina. Kartais užsukdavo pas jį į Pavėsį, prisėsdavo ant žaliosios kanapos, bet lyg neregė žiūrėdavo kažin kur ir tylėdavo. Jis visai nesuprato Indrės naktį. Ji, atrodė, darėsi vis karštesnė, geismingesnė. Palindusi po antklode, tuojau užgesindavo lempą ir glaustydavosi, bučiuodavo, tarsi norėtų kažką sopaus jam pranešti. Bet kai jis nudžiugęs imdavo ją glamonėti, Indrė atšlydavo ir nusigręždavo. Tarsi tyčia jį erzindavo ir kankindavo.
Darius nežinojo, kaip dabar laikytis. Kartais niršo, kad jai, matyt, teberūpi tas Linas. Tuomet jis panūsdavo šokti ir dingti jai iš akių – trenkti duris, palikti ją vieną, lėkti į „Šnekutį“ ir ten su draugais pasigerti. Bet kažkas jį stabdė, laikė. Ką girtuokliaudamas pasiektų? Visai prarastų Indrę. Gal ji, pametusi protą, imtų ieškoti Lino – eitų į saugumą, į areštinę ir pati už grotų atsidurtų. Kartais gailėdavosi jos – tokia suvargusi, nupalšusi… Norėdavo ją nuraminti, paguosti. Sykį, kai prisėdo šalia ant kanapos, paėmė ją už rankos ir paklausė:
– Ko tokia liūdna?
– Juk žinai, – taikiai atsakė ji.
– Ar verta?
– Viską padaryčiau, jei galėčiau.
– Ar yra dėl ko? – paklausė jis, bet tuojau pasigailėjo, nes ji atsakė:
– Dėl to, kad jis yra nekaltas.
Jis apsimetė, kad sutinka, ir prašneko:
– Toks yra gyvenimas: visiems tenka kentėti, bet juk retas tėra prasikaltęs. Veikiausiai Dievas taip išbando žmones.
– Tačiau valdžia – ne Dievas. Jai nevalia bandyti. Ji turi paisyti teisybės.
– Teisybę jai sunku rasti. Kiekvienas žmogus turi savo teisybę, reikalauja, kad valdžia tik jo teisybės laikytųsi. Valdžia kartais ir apsirinka, nepataiko. Kai kam tenka ir pakentėti.
– Manai, apsiriko? – viltingai paklausė ji.
– Kas čia žino? Gal paklausinės, patardys ir paleis, – guodė žmoną Darius.
Ji lengviau atsiduso ir ant jo krūtinės nusvarino galvą. Jis paglostė jai plaukus. Džiaugėsi, kad Indrė grįžta. Na, dar nesugrįžo, dar ilgai jam reikės apsimetinėti ir meluoti, bet ištvers. Juk dėl Indrės viską ir pradėjo.
Dabar kas vakarą viliojo Indrę iš namų – tai į parduotuves, tai į Svajonių parką, tai į kavinę. Ji, matyt, nujautė jo kėslus, spyriojosi. Bet sykį nusileido. Juodu nuvažiavo į senamiestį, vaikštinėjo po ūksmingą sodą, dairėsi į krautuvių vitrinas, pasėdėjo prie fontano, paskui akmens laiptais kopė į kalną. Dariui atrodė, kad šalia eina anų laikų Indrė – ji glaustėsi, juokėsi, čiauškėjo. Tas vakaras atrodė iškirptas iš jų jaunatvės ir atkeltas į drumzliną šių dienų gyvenimą. Darius tikėjosi, kad tokių vakarų bus ir rytoj, ir poryt.
Bet kitą dieną, grįžęs iš kontoros, Indrės namie nerado. Na, gal išėjo į parduotuvę ar pas kokį auklėtinį. Kaip visada virtuvėje užkando, pervertė dienraštį ir išėjo į balkoną parūkyti. Prieš akis margavo begalę kartų matytas, jau įgrisęs, užtat savas vaizdas. Kad ir kaip būtų, jame visada pamatydavo ką nors netikėta. šiandien medžių laja buvo tamsesnė, negu visada. Pirmąsyk pamatė taip iškilmingai žydintį šermukšnį. Anos mergaitės šį vakarą su lėlėmis žaidė kitoje pakrūmėje. Vakaro saulėje žalias pavasario vaizdas atrodė gražus.
Tačiau kur Indrė užgaišo? Prisiminė, kaip žiemą žmonos belaukdamas nekantravo, sielojosi, o ji grįžo iš koncerto linksma. Dabar lyg ir tvirčiau jautėsi. Turėjo būti Indrei atlaidesnis, daugiau jai leisti. Šį pavasarį ji daug patyrė, iškentėjo – tegu atsigauna. Galės ramiau gyventi: ir pagunda dingo, ir pati, sykį nudegusi, bus atsargesnė.
Bet šįkart Indrė namo grįžo sutrikusi, prislėgta.
– Kur taip užtrukai? – pasiteiravo Darius.
– Saugume, – niauriai atsiliepė ji.
Jis išsigando:
– Ko ten ieškojai?
– Jie patys mane pasikvietė.
– Kam?
– Tardė. Du saugumiečiai klausinėjo apie susirinkimus pas Liną.
– Ar prisipažinai?
– Kaip neprisipažinsi. Jie viską žino. Net porą sykių citavo, kas ir ką ten sakė. Turim gerą skundiką.
– Tai ko dar tave tardo?
– Nori visus sušluoti. Matyt, ir kitus tardo. Ir manęs klausinėjo, kas ten ateidavo. Liepė su jais nesusitikinėti ir tylėti.
– Turi klausyti.
– Visus aplankyčiau, bet nepažįstu Judo. Jis ir vėl mane išduotų.
Darius džiaugėsi, kad ne jis vienas įskundė Liną. Gal liks švarus?
– Ar apie mane neklausinėjo?
– Lyg ir ne. Teiravosi apie Liną – ar lankėsi pas mus, apie ką kalbėdavomės…
– Ar papasakojai? – nutraukė jis.
– Kodėl turėčiau slėpti? Ar mes ką pikta darėm?
Dariui jos žodžiai patiko. Dabar ir Indrė yra skundikė. Tik ar ji pati neįklius?
– Tave paleido. Daugiau netardys?
– Liepė penktadienio vakare ateiti. Atrodo, veikiai prasidės teismas.
– Na, tu būsi tik liudytoja, – drąsino jis žmoną.
– Nežinau, – abejojo Indrė.
Ir nuėjo į virtuvę ruošti vakarienės.
Tos kelios dienos iki penktadienio slinko lėtai, tarsi metai. Ypač ilgi atrodė vakarai. Darius bandė užsimiršti: skaitė maršalo Čiuikovo atsiminimų apie karą knygą, buvo jau įpusėjęs. Bet Indrė… Ji nesitraukė nuo vyro, vis teiravosi, ko saugumiečiai iš jos dar tikisi, ko galėtų paklausti. Jai rūpėjo įsikalti į galvą, apie ką ji ten gali sakyti tiesą, o kada turėtų patylėti ar pameluoti. Kai jis imdavo gintis nežinąs – juk ne tardytojas, ji pradėdavo pasakoti apie tuos Lino šeštadienius: kokie žmonės buvo atėję, kas skaitė paskaitas, kas ko paklausė, kas ką atsakė. Per porą vakarų Darius apie tuos plepių suėjimus sužinojo beveik viską.
Patarė žmonai nieko neslėpti:
– Jeigu nori išbristi sausa, sakyk tiesą, tik tiesą. Jeigu imsi meluoti, susipainiosi ir nuskęsi. Tiesą bus iškloję kiti, gal net pats Linas, ir tu liksi melagė. Susigadinsi gyvenimą.
– Bet aš, sakydama tiesą, paskandinsiu kitus. Ten ateidavo šviesių, įdomių žmonių.
– Tegu jie už save ir atsako. Ko ten landžiojo, ko ieškojo, ką žadėjo? Ne tik patys įklimpo, bet ir kitus, ir tave įklampino. O tau jų gaila.
– Man jie – nekalti.
– O valdžiai?
– Nežinau, nežinau, – susisukdavo Indrei galva.
Iš pradžių Dariui patiko, kad saugumas ją pričiupo. Tegu pamato, su kuo susidėjo, tegu sužino savo klajonių kainą. Bet kai žmona jo akyse taip blaškėsi, galavosi, jis ėmė jos gailėti. Baiminosi, kad tardoma ji įsikarščiuos, išsiplepės, pati į kaltinamųjų suolą atsisės. Penktadienį Darius visai iširo. Darbo valandas pradykinėjo, po darbo kartu su bičiuliu užsuko į „Šnekutį“. Bet alaus nedaug išgėrė – išskubėjo namo Indrės laukti.
Ji grįžo temstant. Atrodė įkaitusi, lyg nuo žarijų nušokusi. Sušuko:
– Mačiausi su Linu!
– Ar jį paleido, ar tave buvo pasodinę? – nustebo Darius.
– Saugumiečiai surengė akistatą.
– Nesitikėjai?
– Abu apsidžiaugėm. Kai įėjau į tą kambarį, už stalo sėdėjo du tardytojai, o prie sienos stovėjo trys vyrai. Linas – vidury. Aš jau bėgau pasisveikinti, bet saugumietis sustabdė. Sako, palauk, moterie, ar tu kurį nors iš jų pažįsti? Atšoviau, kad Liną pažįstu geriau už saugumą. Liepė parodyti jį. Dieve, Linas man šypsojosi… Tada anuos du vyrus išvedė, o mudu susodino prie ilgo tardytojų stalo – priešais vienas kitą.
– Bet juodu ne į pasimatymą pakvietė? – bandė atvėsinti ją Darius.
– Ne, mane klausinėjo apie Liną: kada susipažinom, kur susitikinėjom, ką veikėm, bet daugiausia – apie tuos šeštadienius. Aš išsigandau, nežinojau, ką kalbėti, kad kam nors nepakenkčiau. Linas nuramino ir pamokė: „Apie mane, Indrute, pasakok viską, kaip buvo, aš nebijau.“ Supratau, kad apie kitus turiu tylėti. Nudžiugau ir daug ką linksmai atsiminiau. Saugumietis vos spėjo rašyti. Klausinėjo ir apie šeštadienių žmones, bet aš sakiau, kad ten buvau naujokė ir nieko nepažinau. Tai jiems labai nepatiko.
– Ar Linas nesumenkęs? – vylingai pasiteiravo Darius.
– Nė per aguonos grūdą. Atėjo lyg nuo scenos: nusiskutęs, gražiai susišukavęs, apsivilkęs juodu švarkeliu.
– Tau, matyt, patiko.
– Tik buvo gaila, kad jis yra kalinys. Po akistatos atėjo kareivis ir išsivedė.
– O tu laiminga parskridai namo, – ironizavo jis.
– Nelaiminga, Dariau, – jos balsas nuliūdo, akys apsiblausė.
– Kodėl gi?
– Manęs dar ilgai nepaleido. Spyrė būti skundike. Sako, padraugauk su tais Lino bendrininkais, pasiklausyk, apie ką jie šnekasi, ar vėl nesirenka į kokį lizdą, ir mums papasakok. jeigu su mumis draugausi, sako, tau viskas seksis, o jeigu spyriosies, išlėksi iš mokyklos, gal dar ir kalėjimo gausi. Abu pakaitomis visą valandą mane spaudė.
– Ar sutikai?
– Tu laikai mane skundike?
Jis neatsiliepė. Tylomis nusišaipė: šeimoje užteks ir vieno. Bet dėl atsisakymo būti skundiku išmesti iš darbo jam atrodė paika. Indrė tebeniršo:
– Jiems neužtenka vieno Judo. Nori mus visus nupirkti, paskui pasijuokti. – Atsigręžė į Darių: – Ko tyli, lyg būtum svetimas? Juk abu sėdėjom su Linu už šito stalo, bet dabar kentėti turiu viena. Padėk man!
Jis tebetylėjo. Burna buvo pilna priekaištingų žodžių, tačiau laikė juos užkandęs. Suprato, matė, kaip jai dabar sunku. Turi būti atlaidus, turi paguosti ją. Tarė:
– Neimk tų tardymų taip giliai į širdį. Matei – net Linas nebijo. Juk žinom: visos audros praeina. Praūš ir šita. Dabar jie tave lanksto, kamuoja, bet juk liausis. Po teismo vėl atsitiesi, atsigausi ir gyvensim kaip seniau, gal dar linksmiau. Eisim į teatrus, koncertus, kavines…
– Bet ar jie apie tai svajoja?
– Mudviem užteks savo svajonių.
Ji nutilo. Tie žodžiai, matyt, jos nepaguodė.
Darius laukė Lino teismo. Tie ilgi vakarai, tos Indrės šnekos apie smuikininką bei saugumiečius jį vargino ir erzino. Jam nusibodo apsimetinėti, vaidinti nieko nenutuokiantį naivuolį. Juk jis žinojo, kad Linas bus nuteistas ir sės į kalėjimą. Gaus, ko nusipelnė. Laikys save tautos užtarytoju ir kankiniu, bet tikrąją tiesą žinos tik jis, Darius. Jis norėjo, kad teismas kuo greičiau tą tiesą paslėptų ir grąžintų jam ramybę.
O Indrė to teismo bijojo. Įsivaizdavo save kaip svarbią liudytoją ir vis guodėsi Dariui, jog nežino, kaip ten reikės laikytis. Ji privalės viešai pasakoti apie Liną ir šeštadienius. Dabar gailėjosi, kad per akistatą išsiplepėjo. Linas paragino ir ji užsimiršo. Norėjo jam, areštantui, parodyti, kokie mieli buvo jųdviejų susitikimai laisvėje. O saugumietis viską užrašė. Teisėjas turės jos žodžius ant stalo, gal lieps juos visiems iškloti, ir ji negalės jų išsiginti. Ims klausinėti ir apie tų šeštadienių žmones. Jeigu papasakos apie juos, taps skundike, jeigu išsisukinės – užrūstins teisėją, gal gaus ir kalėjimo. Ar vienaip, ar kitaip atsitiktų, ji liktų kalta.
– Argi aš esu nusikaltėlė? Kodėl turiu eiti į teismą ir liudyti prieš dorą žmogų? – klausinėjo ir klausinėjo ji.
– Nereikėjo lakstyti paskui tą Pirmąjį Smuiką, – neiškentęs pasakė jis.
– Ar draugystė su tokiu žmogum yra nusikaltimas?
Čia jų mintys skyrėsi, jis savųjų nesakė.
Taip jie leido vasaros dienas – nė nejausdami jų šviesos.
Pagaliau abu gavo šaukimus į teismą. Darius nustebo – jis tikėjosi išsisukti. Manė, kad, įskundęs Liną, liko saugumiečių draugas ir tie išsaugos jo paslaptį. Dabar jis pasijuto išmestas už durų, įvarytas į Lino kompaniją. Laisvą valandą ir jo mintys bėgo į teismą – ko ten galėtų paklausti ir ką jis turėtų sakyt? Na, Linas jo žodžiais nepasidžiaugs, tik ar nebus teisme žmonių iš miesto? Nenorėtų jų akyse išsimurzinti. Kamavo nežinia. Baimę kėlė ir teismo pavadinimas: Aukščiausiasis. Lyg pats Dievas. Dabar suprato ir Indrės rūpesčius.
Paskirtą dieną išsiprašė iš darbo ir sykiu su Indre nuėjo į tą atlygio už kaltes įstaigą. Prie jos ant šaligatvio stoviniavo žmonių grupelės. Jas nuo teismo pastato skyrė graži metalinė tvorelė ir siauri vartukai, prie kurių šnekučiavo keli pilkašvarkiai vyrai. Darius ir Indrė parodė jiems šaukimus ir praėjo. Prie namo durų uniformuotas milicininkas patikrino jų pasus ir nusiuntė į liudytojų patalpą antrame aukšte. Tai buvo šviesus, erdvus kambarys. pasieniais stovėjo minkštų kėdžių eilės, viename kampe sėdėjo keli jauni, Dariui nematyti žmonės. Darius ir Indrė atsisėdo arčiau durų. Atėjo dar pora pusamžių vyrų ir jauna mergaitė, turbūt dar mokinukė. Visi susispietė viename kampe ir tykiai šnekučiavo. Kartkartėm į juodu žvilgčiojo.
Turbūt jų žvilgsniai Indrę trikdė. Ji tarė:
– Tai žmonės, kurie šeštadieniais ateidavo pas Liną. Jie mane atsimena. Man nesmagu nuo jų atsiskirti, juk nesu skundikė. Eime pas juos.
– Aš jų nepažįstu ir nenoriu pažinti. Man užtenka Lino. Būčiau laimingas ir jo nesutikęs.
Indrė pakilo ir nuėjo prie anų žmonių. Jie suklego, matyt, apsidžiaugė.
Darius liko vienas. Pasijuto nejaukiai. Net žmona jį paliko ir nupėdino pas svetimus. Pamažu jis suvokė savo vietą šiame kambaryje. Negi ir teismo salėje bus toks vienišius? Negi neatsiras daugiau žmonių, kuriems tas Linas nebūtų įkyrėjęs šnekomis apie Lietuvą? Juk šeštadieniais pas Liną ateidavo ir tas, kuris taip pat jį įskundė. Kur šis žmogus dabar, kodėl nesėdi šalia Dariaus? Gal jis aname kampe, tarp savo draugelių? Kodėl tik jis, Darius, turi čia kentėti Judo kančias? Norėjo pašokti, trenkti duris ir išlėkti į gatvę. Bet kišenėje – šaukimas į teismą.
Pagyvenusi akiniuota moteris, rankoje laikydama popieriaus lapą, paskelbė: šiandien teismo posėdyje bus apklausiami liudytojai ir priimtas nuosprendis. Iš lapo ėmė skaityti liudytojų pavardes, pašauktieji turėjo atsiliepti. Moteris paaiškino, jog liudytojai pagal sąrašą bus kviečiami į teismo salę. Darius tame sąraše buvo paskutinis.
Pirmas liudytojas įkandin moters išėjo iš kambario. Kiti išsigandę žvilgčiojo tai į duris, tai vieni į kitus. Dariui rūpėjo Indrė. Ir ji atrodė pašiurpusi, pabaisusi, bet lyg ir laiminga, kad sėdi tarp savų, kad yra tokia pat kaip jie.
Byla užtruko. Liudytojų būrelis tirpo lėtai. Iškviestieji atgal į kambarį negrįžo. Laukiantieji kvietimo vis labiau nerimavo. Šnekos nutilo. Vyrai ėmė žingsniuoti po kambarį, dairėsi pro langus, moterys kažko ieškojo rankinukuose. Indrė vis taisė savo garbanas. Darius panoro užtraukti dūmą, čiupinėjo kišenėje pypkę, bet nežinojo, ar galėtų išeiti į rūkomąjį.
Pagaliau akiniuotoji iškvietė Indrę. žmona praeidama pažvelgė į Darių. Jos akys buvo baikščios, atrodė, prašė pagalbos. Jis atsistojo ir lydėjo žmoną, bet teismo moteris užtrenkė prieš jį duris.
Liudyti jis nuėjo paskutinis. Įžengė į erdvią, šviesią teismo salę. Nors pro aukštus langus plieskė saulė, palubėje spygsojo keli šakoti žibintai. Abipus tako driekėsi minkštų kėdžių eilės. Platus raudonas kilimas bėgo per salę į pakylą, ant kurios už ilgo stalo sėdėjo pagyvenęs teisėjas ir du įmitę tarėjai. Žemėliau prie stalo galo stovėjo nedidelė tribūna, pasukta šonais į salę ir teisėją. Akiniuotoji atvedė Darių į tą tribūną. Jis pakėlė akis ir tiesiai prieš save išvydo Liną. Jis sėdėjo ant kėdės prie teisėjo pakylos. Už jo nugaros stovėjo milicininkas. Smuikininkas neatrodė panašus į kalinį – vilkėjo baltais marškiniais, juodu švarku, laikėsi oriai, gal net prakilniai. Tik jo veidas, kelias savaites nematęs saulės, buvo pablyškęs. Linas smalsiai žiūrėjo į liudytoją, lyg bandė atspėti jo mintis.
Darius nužvelgė salę. Priekinė eilė buvo apytuštė, joje sėdėjo keli vyrai, vienas – jam nematyta tamsiai mėlyna uniforma. Antroje eilėje spietėsi liudytojai. Jie atrodė sudirgę, liūdni, lyg būtų atlikę išpažintį, bet negavę išrišimo. Tarp jų pamatė ir Indrę. Jos akys buvo užverktos, bet ji viltingai žiūrėjo į Darių.
Teisėjas paprašė jį prisistatyti teismui, paskui ėmė klausinėti. Vartė Lino bylą, kurioje, matyt, buvo ir tas Dariaus skundas saugumui. Vis klausė tų pačių dalykų, kuriuos tada apsakė saugumiečiui, tik šįsyk reikėjo pasakoti plačiau, smulkiau – ką Linas jų namuose kalbėjo apie Maskvą ir rusus, kokias Lietuvos skriaudas minėjo, kaip apibūdino kunigaikščius ir partizanus, kokias Brazdžionio knygas davė skaityti ir platinti… Darius iš pradžių lyg ir gėdijosi žmonių akyse įdavinėti Liną, bet jį gąsdino svetimas, kietas teisėjo balsas, jis bijojo, kad tas ims ir primins jau seniai saugume pasakytus jo žodžius. Ir jis pasiryžo. Dar labiau jį pakurstė Linas. Jis, rodos, laukė blogų Dariaus žodžių, bet, juos išgirdęs, nustebo. Paskui ėmė nervintis, skeryčioti ir pirštu rodyti Darių kitiems liudytojams, kol teisėjas jį perspėjo. Darius įniršo. Prisiminė, kiek dėl to plevėsos smuikininko prisikentėjo, ir štai dabar galėjo laisvai atsilyginti. Jis liudijo gerokai daugiau, nei žinojo. Jautėsi net teisus, nes jam atrodė, kad kalba tiesą.
Išklausęs liudijimų, teisėjas paskelbė valandos pertrauką. Milicininkas išvedė Liną, o teismo publika išvirto pro duris į koridorių. Liudytojai vėl susirinko į savo kambarį ir, sustoję ratu, karštai sušneko. Ir Darius bandė tarp jų įsibrukti, bet jie susiglaudė ir nutilo. Indrė žiūrėjo į grindis. Darius pasijuto jiems svetimas ir išėjo ieškoti kokio kampo, kur galėtų parūkyti.
Pertraukai baigiantis vėl visi susirinko į salę. Žmonių gerokai pagausėjo, paskutinėse eilėse dabar sėdėjo daug vyrų pilkais švarkais. Darius tarp jų pamatė Veiliulį ir nuskubėjo į pustuštę pirmą eilę. Linas jau ant kėdės sėdėjo, už jo pečių dabar stovėjo du milicininkai. Teisėjas pakvietė kalbėti valstybės prokurorą. Į tribūną, kurioje neseniai stovėjo Darius, įlipo tas jaunas vyras tamsia uniforma. Savo kalbą skaitė iš popierių:
– Garbusis tarybinis teisme, jūsų nagrinėjamoji Lino Želvos byla yra išskirtinis įvykis šiandieniniame mūsų gyvenime. Teisiamojo asmenybė ir darbai – atsitiktiniai, svetimi ir priešiški vieningai tarybinei visuomenei. Tai tėra suplėkusi atlieka tos tamsios tikrovės, kurią mūsų žmonės seniai iškentėjo ir stengiasi pamiršti. Kaip parodė liudytojai, teisiamasis aną tikrovę bandė pašviesinti – jis revizavo Lietuvos istoriją, idealizavo senovės kunigaikščius ir nacionalistinius smetoninius vadukus. Jo meniniu pranašu tapo buržuazinis pabėgėlis Bernardas Brazdžionis. Teisiamasis juodino tarybinę tikrovę, šaipėsi iš mūsų ekonomikos laimėjimų, menkino tarybinių tautų draugystę. Buržuazines, nacionalistines sąmonės piktžoles Linas Želva sėjo darbo ir namų aplinkoje, savo veiklai bandė suteikti organizuotą formą. Liudytojų išvardyta ir paties teisiamojo iš dalies pripažinta veika yra nusikalstama, ji prieštarauja mūsų valstybės įstatymams, yra kenksminga mūsų didžiosios tėvynės gerovei ir saugumui. Linas Želva nusižengė pagal Tarybų sąjungos Baudžiamojo kodekso 58-10 straipsnius ir turi būti izoliuotas nuo laisvos tarybinės visuomenės. Valstybės vardu siūlau teismui įkalinti Liną Želvą penkeriems metams priverčiamųjų darbų kolonijoje.
Prokuroro kalbos salė klausė lyg apmirusi. Nelaukdamas, kol ji atsigaus, teisėjas paklausė kaltinamojo, ar jis pageidautų, kad teismas išklausytų ginamosios advokato kalbos. Linas atsiliepė:
– Buvau su tuo teismo paskirtuoju advokatu susitikęs. Į mano klausimą, ar gintų mane pagal sąžinę, jis atsakė, kad mano darbus vertins pagal tarybinius įstatymus. Tokio advokato man nereikia. Ginsiuosi aš pats, nors žinau, kad šiame teisme laimės ne gynyba, bet kaltinimai.
Teisėjas leido Linui tarti šioje byloje paskutinį žodį. Jis atsistojo ir patylėjęs prabilo:
– Tarybinis teisme, liudytojai ir gausiai čia susirinkę saugumiečiai, tikriausiai jūs visi laukiate, kad aš dabar imsiu gailėtis savo žodžių bei atliktų darbų ir tikėsiuosi sulaukti švelnesnės bausmės. Tad paklausykit ir paskui kitiems pasakykit: aš nieko neišsiginu ir neišsižadu. Džiaugiuosi, kad šioje mus apsiautusioje naktyje man pasisekė išsaugoti ir parodyti tiesos kibirkštį. Didžiuojuosi, jog tebesu tikras lietuvis. Didžiuojuosi savo tauta, jos kunigaikščiais, karžygiais, knygnešiais ir partizanais, jos artojais ir poetais, kurie gynė ir kūrė Lietuvą, išsaugojo jos dvasią ir žodį. Aš brandinau ir skleidžiau mintį, kad Lietuva ištvers nūdienį jungą, jeigu mes nepamiršime, kas esame ir ko siekiame. Mūsų senoliai ir tėvai iškentė ilgą devynioliktojo amžiaus priespaudos naktį ir pabudo, mums rytas išauš greičiau, jeigu jo lauksime…
Liudytojai nuščiuvę klausėsi Lino, bet jų buvo nedaug. Kiti, tie pilkašvarkiai vyrai, pamažu įsišneko – iš pradžių tylomis, paskui vis balsiau, garsiau. Matyt, buvo to išmokyti. Salė ošė. Atrodė, kad teisiamojo žodžiai neįdomūs, niekam nerūpi, nebent jam vienam.
Bet ir Linas pakėlė balsą, lyg įsikarščiavo, lyg supyko:
– Draugas prokuroras skelbia man bausmę tarybinės valstybės vardu. Ir šis teismas teisia jos vardu, todėl aš jo nepripažįstu. Mano tėvynė ir mano valstybė yra nepriklausoma Lietuva. Tarybinio teismo man paskirtą bausmę aš priimsiu tik kaip svetimos valstybės belaisvis.
Salė suklego. Teisėjas kelis sykius trinktelėjo plaktuku į stalą ir pareiškė nutraukiąs politinę teisiamojo kalbą. Linas tarė:
– Liko tik keli žodžiai. Ačiū liudytojams už nuoširdumą ir ištikimybę. Gyvuokit, laikykitės ir nepamirškit manęs. Gal susitiksime laisvoje Lietuvoje. Nenorėčiau joje sutikti liudytojo Dariaus. Svečiavausi jo namuose, laikiau jį tikru lietuviu, bet jis mane išdavė, įskundė. Kaip šuo iš pasalų įkando. Bet gyvenime niekas neprapuola. Ir tau, Dariau, kas nors atlygins – gal tarybinis saugumas, gal Dievas.
Teisėjas paskelbė paskutinę pertrauką ir išėjo. Žmonės nesiskirstė, laukė nuosprendžio. Ir Linas dabar liko ant kėdės sėdėti. Atėjo dar du milicininkai, atsistojo prieš jį – lyg atskyrė nuo salės. žinojo, ką darė. Iš tiesų liudytojų būrelis sustojo prieš Lino akis, bandė jį šnekinti, bet sargybiniai draudė, visiems liepė grįžti į savo vietas. Žmonės atsitraukė tik per žingsnį, tylomis šnekučiavo, tarsi glaudėsi prie savo ganytojo, rodė, kad nenori su juo skirtis.
Darius matė: ir Indrė kartu su jais stovėjo. Buvo žmonai atlaidus: tegu atsižiūri į savo smuikininką, juk ilgai jo nematys. Dabar Dariui labiau rūpėjo jo paties reikalai. Linas išdavė žmonėms jo paslaptį. Kaip ją sužinojo? Nejaugi tardytojas išplepėjo? Bet gal ir pats Linas tardomas suprato. Kaip dabar reikės gyventi? Kaip su Indre sutars? Kaip žiūrės į jį žmonės, jei ta žinia pasklis po miestą? Paskutinis Lino žodis jį apjuodino, laimė, kad nedaug žmonių girdėjo. Gal liudytojai palaikys liežuvį už dantų. Juk teismo pa~slaptis privalu saugoti. Šios mintys vėlėsi Dariaus galvoje per visą pertrauką.
akiniuotoji dama paliepė visiems atsistoti, ant pakylos užlipo teisėjas. Jis perskaitė nuosprendį. Išvardijo visus Lino nusikaltimus. Paskyrė teisiamajam penkerius metus kalėti pataisos darbų kolonijoje – tiek, kiek siūlė prokuroras. Nuosprendis galutinis ir neskundžiamas. Teisėjas trinktelėjo plaktuku į stalą, ir milicininkai išvedė Liną iš salės.
Teismas baigėsi, žmonės greitai išsiskirstė.
Darius spėriai paliko teismą ir, lyg pabūgęs užtrukti prie šios įstaigos, perėjo gatvę, ėmė vaikštinėti šaligatviu. Laukė Indrės. Nuo pat ryto ketino po teismo posėdžio pakviesti ją į „Svajonę“ ir sykiu prasiblaškyti, pamiršti sunkią dieną. Netrukus Indrė ir dar kelios liudytojos išėjo pro teismo kiemo vartelius. Darius žengė į gatvę ir pamojo jai. Žmona ūmai nusigręžė ir nustraksėjo kartu su draugėmis. Jis nustebo. Ilgai pėdino paskui tą būrelį, bet matė tik Indrę. Seniai bematė ją iš tolo, lyg slapčiomis. Atrodė gerai pažįstama, bet lyg ir kita – vinklesnė, jaunesnė, negu buvo įpratęs kasdien ją matyti. Lydėjo ją akimis, tarsi kadaise po pirmųjų pasimatymų. Panoro pavyti ir užkalbinti kaip tada, kai jai merginosi, bet žingsniavo vis lėčiau, atsilikdamas. Nežinojo, kaip užšnekinta atsilieptų, kaip pažvelgtų į jį. Lyg bijojo jos. Tylomis šaukė ją sustoti, atsigręžti, palaukti ir stebėjosi, kad Indrė negirdi. Juk visada atsigręždavo.
Būrelis stotelėje stabtelėjo, atriedėjo troleibusas, jos į jį sušoko ir nuvažiavo. Darius suprato, kad šį vakarą liko vienas. Apsigręžė ir patraukė namų link.
Vėl praėjo Aukščiausiojo teismo pastatą. Atrodė keista, kad dabar šis dunksojo toks tykus, šaltas. Juk ką tik jame dėjosi aistrūs, sopūs dalykai. Žmonės nerimo, degė, laukė… Slaptingas, baugus namas. Šiandien ir Darius jame baigė savo opų reikalą. Rodos, sunkų akmenį nuo širdies nuvertė. Savo namus, šeimą apgynė. Dabar po darbo galės be baimės praverti namų duris – nebeišgirs to nelemto smuiko. daugiau nereikės sėdėti kartu su Linu ir tuščių šnekų apie Lietuvą varinėti. O svarbiausia – galės vėl ramiai vienas džiaugtis Indre.
Na, teismas ir jį užkliudė. Linas išvadino jį šunim. Ar liudytojai suprato, ką Linas norėjo pasakyti? Gal pagalvojo – et, teisiamas žmogus įsikarščiavo ir leptelėjo. Juk ten visiems rūpėjo Linas, o ne jis, Darius. Praeis kelios dienos ir žmonės užmirš, ką tas smuikininkas sakė. Ir Darius liks švarus.
Tik ar užmirš Indrė? Ji viską susidėjo į galvą. Turbūt jai iš visų liudytojų Linas atrodė brangiausias. Taip ja rūpinosi – groti mokė! Gal ir daugiau ko mokė… Negreitai užmirš. Bet Darius palauks, pakentės. Sunkiausia bus pradžia, gal šis vakaras. Prisiminė jos mestą žvilgsnį prie teismo rūmų. Atrodė lyg strėlė, lyg peilis… Matyt, dabar ne sykį taip pasmaigstys. Reikės ištverti. Apsimes, kad labai skauda, ir ji atitirps, atleis.
Taip šviesiai nusiteikęs, grįžo namo ir ėmė laukti Indrės. Sumanė šįvakar pasitikti ją bent kiek gražiau. Užtiesė balta staltiese svetainės stalą, sugraibė šio bei to vakarienei. Iš pradžių paslampinės liūdnu veidu, paskui atneš porą krištolinių taurių ir butelį gruziniško. Juk net po laidotuvių žmonės susėda prie šviesaus stalo. Pakvies užmiršti Lino bylą, pasiūlys tostą už tykias juodviejų dienas. O gal visai nereikės prisiminti to teismo, gal ir Indrė parėjusi norės atitokti, atsikvėpti?
Laukė ilgai ir kantriai. Balkone išrūkė kelias pypkes. Jo akyse užgeso vakaras. Dangaus žydrainėje suspindo kelios žvaigždės. Medžiai apsitaisė nakties apsiaustais. Artėjo vidurnaktis. Darius suabejojo, ar Indrė besugrįš. Niekada taip nesielgė. Nenorėjo tikėti, kad tas teismas taip susuko jai galvą. Juk galėjo pareiti namo ir pasišnekėti. Ar vienai lengviau tai iškentėti?
Spėliojo, kur ji galėjo šiąnakt prisiglausti. Žinojo, kad artimų draugių neturėjo. Tik jis buvo Indrės draugas. Gal Lino šeštadieniuose kas nors prisigerino? Kai ėmė ten lankytis, pasidarė užviresnė, vis rečiau beateidavo į Pavėsį.
Tebelaukė jos. Stovėjo balkone ir žiūrėjo į taką tarp juodų medžių. Bet tamsa buvo tuščia. Staiga nakties tyloje garsiai sučirškė skambutis. Indrė sugrįžo! Jis tekinas nulėkė prie durų. Bet skambėjo telefonas. Pakėlė ragelį. Išgirdo Indrę:
– Nemiegi?
– Laukiu tavęs.
– Šiąnakt nepareisiu.
– Kodėl?
– Juk žinai.
– Nenutuokiu, – pamelavo jis.
– Apsimeti.
– Pasakyk!
– Ne dabar. Esu ne viena.
– Su kuo?
– Su tėvais.
Jos balsas atrodė pavargęs, Darius bijojo, kad jis tuojau nutils. Skubiai paklausė:
– Kada sugrįši? – Pasigailėjo taip paklausęs, lyg būtų suabejojęs, ar ji suvis begrįš. – Nekvailiok. Rytoj po pamokų pareik namo. Neieškok, ko nepametei.
– Pamečiau, Dariau, ne aš.
– Nepriekabiauk.
– Šiąnakt mudu nesusikalbėsim. Gal kada nors…
Jos balsas suvirpėjo ir nutilo. Ragelyje ėmė pypsėti. Darius stovėjo ir lyg neregys žiūrėjo į telefoną. Nenorėjo tikėti tuo, ką išgirdo. Indrė negrįžta! Nakvoja pas tėvus. Paliko jį! Kodėl? Ką bloga jai padarė? Patupdė jos smuikininką. Ar ne pats Linas šnekom apie laisvą Lietuvą, visokiais šeštadieniais bausmės nusipelnė? Ar ne jo paties apaštalas jį įskundė? Kuo Indrei užkliuvo Darius? Na, pasakė teisme kelis žodžius prieš smuikininką – ar dėl to jai reikia palikti namus?
Nuėjo į svetainę. šviesus stalas, padengtas dviem, sugildė širdį. Stalą nurinko. Ir staltiesę nudengė. Ant pliko stalo pasistatė gruziniško butelį. Bet gerti nenorėjo. Užgesino sietyną ir sėdėjo tamsoje.
Kelias dienas skambino Indrei. Vis prašė, kad grįžtų namo, bet ji spyriojosi, kvietė atvažiuoti pas jos tėvus ir pasišnekėti. Darius išsisukinėjo. Suprato, kad ten bus lenkiamas ir turės nusileisti. Nemėgo tų namų. Juose visada jautėsi tik svečias. Indrės tėvai buvo tremtiniai. Ir ji buvo gimusi Sibire. Tėvas grįžęs į Lietuvą, mėsos fabrike dirbo dešrininku ir kasdien parsinešdavo po kelias pavogtas dešriukes. Motina jas pardavinėjo. Taip ir namą pasistatė. Buvo kelios gatvės tokių namų – su aukštomis tvoromis, švariais kiemeliais, gražiais gėlynais. Gyvas seniai prasmegusios Lietuvos paveikslas.
Darius, kai į Indrės tėvų namą ateidavo, pasijusdavo besąs tamsuolis. Uošvis tuojau imdavo jį protinti – pasakodavo apie šviesius Smetonos laikus, Lietuvos kariuomenę, partizanų žygius, galiausiai apie sovietinę paikystę. Uošvė nepraleisdavo dingsties padejuoti, kad Indrės šeima gyvena be Bažnyčios, be sakramentų, gal dėl to ir vaikų neturi. Dariui atrodydavo, jog uošviai šneka apie senienas. Jo gyvenimas riedėjo kitais, naujais, keliais, ir tie seniai jam tik trukdė. Todėl į tą pastogę nueidavo tik žmonos priprašytas per didžiausias jos tėvų šventes. O dabar tų namų bijojo kaip velnias kryžiaus. Žinojo, kad ten jį pristvertų.
Vargais negalais telefonu prisišnekino Indrę susitikti „Svajonėje“. Nuėjo ankstėliau, užėmė staliuką tamsiausiame kampe – žinojo, kad laukia sunki valanda. Norėjo tą valandą bent kiek pašviesinti – atsinešė iš bufeto šampano butelį ir visokių saldėsių.
Ji atėjo sutartu laiku.
– Kaip į pamoką, – jis pajuokavo ir šoko pasisveikinti, bet ji rankos nedavė.
Atsisėdo, atsilošė ir laukė. Elgėsi taip, tarsi rūstautų, bet jos veidas Dariui atrodė liūdnas, akys – graudžios. Jam pagailo žmonos. Darius pasižadėjo būti atlaidus ir geras, kad tik ji namo sugrįžtų. Pasijuto labai jos išsiilgęs.
– Kam pasikvietei? – ji švystelėjo smalsų žvilgsnį.
– Pasikalbėti, – nuolankiai atsakė jis.
– Apie ką mudu dar galim kalbėtis?
– Apie daug ką. Apie mūsų gyvenimą. Kodėl palikai mane?
– Tai tu, Dariau, mane palikai, – jos balsas suvirpo.
– Argi? – nustebo jis.
– Atrodė, abu buvom ramūs, padorūs lietuviai, bet tu staiga apsigręžei ir nuėjai pas svetimus.
– O gal tu pasidarei už kitus didesnė lietuvė?
– Tačiau aš nepardaviau savo artimo.
– Jis nebuvo mano artimas.
– Ar dėl to jį įskundei?
– O tu teisme jo neskundei?
– Tik ne taip. Tave Linas šunim pavadino.
– Gražiai pavadino. Bet aš ištvėriau.
– Ką tu dar ištvėrei?
Šito klausimo Darius labiausiai bijojo. Atsakymą žinojo, dėl jo ir į saugumą nuėjo. Bet nuo Indrės jį slėpė. Dabar apsidžiaugė, kad slėpė. Pasiryžo laikytis, teisintis.
– Teisme turėjau išvadinti jį kvailiu. Vis svaičiojo apie Lietuvą, su žemėmis maišė mūsų gyvenimą, tarybinę santvarką. Tik nevisprotis dėl kažkokių laisvių gali šokti prieš tokią galybę.
– Ar už tai galima uždaryti žmogų į kalėjimą? Ar už tai reikėjo jį skųsti?
– Mano nervai neišlaikė. Aš apie tai kitaip galvoju.
– Neapsimetinėk, Dariau, ir nemeluok. Iš pavydo Liną įskundei.
Jis nustėro. Indrė ištarė tai, ką jis laikė didžiausia savo paslaptim. Kaip ji sužinojo? Kaip jam dabar elgtis? Gintis ar prisipažinti? Negalėjo delsti. Geriausiai atrodė paklausti:
– Ar nenusipelnė?
Ir tą pačią akimirką suprato, kad išsidavė. Pigiai žmona jį nupirko. Žaidimas baigėsi. Dabar šnekėsis atvirai.
– Galėjai anksčiau to paklausti, – tarė Indrė.
– Nereikėjo nė klausti. Net aklas galėjo pasigrožėti.
– Kuo?
– Juodviejų meile!
Ji nustebo; lyg pritrūkusi žodžių nuostabai apsakyti, tylomis žiūrėjo į Darių. Pagaliau tarė:
– Didesnės kvailystės nesu girdėjusi. Kas tave taip apmulkino?
– Judu. Tik jau nesigink – repeticijos, koncertas, kavinės… Bjauru buvo žiūrėti ir žinoti. Neįsivaizduoji, kiek aš prisikenčiau. O tylėjau!
– Kodėl tylėjai? Juk būdavom atviri.
– Kas tas žodis… Menkesnis už vėją.
– O be žodžio paklydai. Nekaltą žmogų pražudei.
– Ar nebuvo kaltas?
Ji neatsiliepė. Matyt, abejojo. Gal kažką atsiminė ir turėjo tylėti. Prašneko apie kitką:
– Padarei vienas, o kenčiam visi.
– Kam kentėti? Štai – išgeriam šampano, einam namo ir viskas užmiršta.
– Pasakyti lengva.
– O kas kliudo?
– Negaliu pamiršti, ką padarei. Nepajėgiu suprasti. Matyt, nepažinau tavęs. Kaip tu galėjai?
Jis pajuto, kad nebeverta slapstytis. Daugiau laimės, jei bus atviras:
– Dėl tavęs tai padariau. Tikėjausi išgelbėti, apsaugoti.
– Norėjai vienas sunkumus įveikti – nė manęs neatsiklausęs. O gal aš būčiau…
Ji nerado žodžio pasiteisinti ir nutilo.
– Dėl to ir nekla´usiau, – prisipažino Darius.
Patylėjusi ji tarė:
– Padarei tai dėl manęs. Dabar ir aš esu kalta dėl to, kas atsitiko.
– Visi esame kalti, – apsidžiaugė jis.
– Nebandyk taip išsipirkti.
– Kaip dabar gyvensim? – viltingai paklausė Darius.
Jam rūpėjo ne tai, kas praėjo, praūžė, o tai, kas dar laukia – kaip atrodys dienos, dėl kurių jis taip pasielgė.
– Noriu pabūti viena, – tarė Indrė.
– Kodėl? – karštai paklausė jis. – Juk ilgai buvom sykiu, tikėjomės, laukėm. Ir buvo gerai.
– Neišsipildė. Tapau Judo žmona. Nenoriu, bijau ja būti. Gal vienai pavyks atsigauti, užmiršti. Pabūsiu tarp Lino žmonių.
– Ir sugrįši? – prašė jis.
– Norėčiau, – vylėsi Indrė.
Lyg neregė žiūrėjo, kaip pirštai glamžo staltiesės apsiuvą, bet jis apsidžiaugė, kad pažadėjo, dar nepalieka jo. Staiga Darius stvėrė šampano butelį, atidarė ir pripylė taures. Pakvietė susidaužti. Indrė pakėlė taurę, bet jos akys Dariaus tarsi nematė. Lėtai, kaip buvo įpratę, išgėrė ir Indrė atsistojo. Jis pašoko palydėti, bet ji atsisakė ir, nė rankos nepadavusi, iš kavinės išėjo.
Darius dar ilgai vienas šampaną gurkšnojo, mintyse ginčijosi su žmona.
Netikėjo, kad liko gyventi vienišas. Kasdien, grįždamas iš darbo, vylėsi namie rasti Indrę. Atrodė, ne tik jis, bet ir daiktai, gėlės, net oras šioje pastogėje laukė jos. Keistai tylėjo pianinas, ilsėjosi ant jo sukrautos natos. Ir rytą, ir vakarą, ir naktį ilgėjosi Indrės. Darius visą laiką ją juto. Ji sykiu sėdėjo už stalo, tysojo šalia jo lovoje, skaitė knygą, skambino pianinu svetainėje, jis laukė jos Pavėsyje. Dabar suprato, kad Indrė buvo ir tebėra būtina jo esybei. Matyt, todėl jis taip bijojo jos netekti, ėmė dėl jos kovoti, nuėjo net į saugumą.
Negalėjo suprasti, kodėl viskas taip apsivertė. Norėjo išlaikyti Indrę, užmokėjo gal aukščiausią kainą, bet vis tiek jos neteko. Kas tvarko gyvenimą, kad žmogus negali nė iš tolo užganėdinti savo norų, troškimų? Gal vertėjo susitaikyti ir paklusti tai gyvenimo tvarkai? Bet kas žino, gal jis, Darius, tūnotų namie žmonos jau pamestas, o anuodu sėdėtų kavinėje prie vyno taurės ir šaipytųsi iš jo naivumo. Dabar jis bent laukia Indrės. Dar turi vilties, kad ji sugrįš.
Ar balkone rūkė pypkę, ar skaitė laikraštį, ar atsivertė knygą – viskas krito iš rankų. Ką ji veikia tokiais ilgais, šviesiais vasaros vakarais – sėdi ir liūdi namie, svečiuojasi pas Lino draugus ar bastosi po miestą? Kartais ir jam pašokdavo noras nulėkti į senamiestį ir pasidairyti – gal susitiktų, pasišnekėtų. Bet sudrausdavo save – kam taip susimenkinti? Neskambino ir nerašė jai – laukė, gal ji paskambins. Kentėjo ir tylėjo.
Darbe greičiau dienos bėgo. Braižydavo, skaičiuodavo ir užmiršdavo savo širdies bėdas. Kambary triūsė dar trys jauni bernai, jie, atrodė, neturėjo jokių rūpesčių, laidydavo liežuvį ir žvengdavo. Visai iširdavo, kai nueidavo į rūkomąjį. Skeldavo anekdotus apie Čiapajevą, čiukčius, armėnų radiją… Kartais – ir apie partiją bei jos vadus. braižytojas Vilius tų anekdotų mokėjo devynias galybes. Kai vyrai sakydavo: na, einam pasiklausyti Viliaus, tai reiškė – einam parūkyti.
Tačiau dabar ir Vilius prikando liežuvį. Darius pajuto kažką negera. Sykį tyčia į rūkomąjį nueiti vėlavo. Iš tolo girdėjo klegesį, bet kai įžengė į vidų, vyrai nuščiuvo, susižvalgė ir jau tylomis traukė dūmą.
– Na, Viliau, apie ką šiandien tavo anekdotas? – kimšdamas savo pypkę, garsiai paklausė Darius.
– Jau papasakojau.
– Kodėl manęs nepalaukei? – papriekaištavo Darius.
– Na, čiukčius nusipirko žigulius ir nuvažiavo į Maskvą. Kai grįžo, žmona klausia: „Kodėl taip ilgai užtrukai?“ Čiukčius ir sako: „Į sostinę nulėkiau greitai, o namo juk važiavau atbulas.“
– Ką čia mali? Mums pasakojai apie Brežnevą, – nustebo Gintas.
– Dariui apie Brežnevą negalima, – tarė Vilius.
– Kodėl gi? – Darius sukluso.
– Sako, tu su Veiliuliu draugauji.
– Kas tau taip pamelavo?
– Sekmadienį bare girdėjau.
– Tiki baro plepalais?
– Tokios naujienos laikrašty nerasi.
– O tau laikraščio per mažai?
– Mūsų laikraščiai anekdotų nespausdina. Man reikia anekdotų. Vaikštau po barus ir prisirankioju.
– Tai žinok – apie mane girdėjai irgi tik anekdotą, – pasakė Darius.
– Bet juk dabar daugiausia tiesos – anekdotuose.
– Anekdotų tiesos mums per mažai. Anekdotai greitai pasensta.
– Na, tavo anekdotas apie tave atrodo visai naujas, – įgėlė Vilius.
– Kokį anekdotą apie mane suskėlei?
– Klausyk, aš tau kitus anekdotus papasakosiu – apie alų ir mergas.
Vyrai sumetė nuorūkas į šiukšlių dėžę ir išėjo. Darius dar nebuvo išrūkęs pypkės ir liko vienas. Pasijuto atstumtas. Kur Vilius sužinojo jo paslaptį? Rasi pats Veiliulis išplepėjo? Tai bent saugumas…
Kaip dabar reikės gyventi? Namie tuščia, darbe – lyg raupsuotasis. Gal prašyti viršininko, kad perkeltų į kitą skyrių? Bet gėdos ženklas jau prisiūtas, nenuplėši. Kad ir kur eitum, visur išgirsi – skundikas! Dabar vienintelė rami vietelė būtų nebent pačiam saugume. Gal vėl pas Veiliulį nueiti?
Nesitikėjo, kad taip įvykiai pasisuks. Jeigu būtų žinojęs… Laimė, po poros dienų prasideda atostogos. Pailsės, daug ką užmirš. Gal per vasarą ir vyrai atvės.
Išvalęs užgesusią pypkę, grįžo į kabinetą.
Darius atostogauti išvažiavo prie jūros, į Palangą. Kaip ir kiekvieną vasarą apsistojo Miestprojekto viloje. Gavo įprastą dvivietį kambarį su langu į pušyną. Čia kasmet kartu su Indre ilsėdavosi. Čia bėgo šviesios jų vasarų dienos – pliaže, jūroje, parke, ant tilto, koncertuose, kavinėse…
Šįsyk atvažiavo vienas. Vos įžengęs į kambarį nustėro: viskas čia atrodė lyg vakar palikta – kreminiai sienų apmušalai, gėlėtos užuolaidos, plati pažįstama kanapa laukė jo ir Indrės.
Suprato, kad šiame lizde nepailsės. Viskas čia primins Indrę. Nuėjo pas vilos komendantą ir paprašė tamsiausio vienviečio kampo. Seniokas nustebęs nuvedė jį į palėpę ir atrakino ankštą, bet tvarkingą kambarėlį. Darius numetė į kampą lagaminą ir krito į lovą pailsėti.
Vakare išėjo pasivaikščioti po Palangą. Atliko visas įprastas vakarines poilsiautojų apeigas. Parke pasigrožėjo Tiškevičiaus rūmais, nužingsniavo į pajūrį; ant tilto turėklų parimęs, palydėjo saulę ir Basanavičiaus alėja grįžo į miestą. Gausybė žmonių džiaugėsi šiltu oru, vakaro gaisais, keista pajūrio šviesa.
Darius tarp tų žmonių jautėsi svetimas. Pirmą sykį po Palangą bastėsi vienas. Akyse šmėkščiojo nepažįstami, nematyti veidai. Seniau greta eidavo Indrė. Štai ant to suolelio juodu mėgdavo vakarais paskaityti knygą. Štai nuo šio kranto maitindavo tvenkinio gulbes. Antai ties ta iškilia kopa saulėje kaitindavosi… Visi takai čia buvo jų išvaikščioti. Kaip dabar reikės vienam vasaroti? Kambarį pakeitė, bet Palangos juk neišmainysi.
Ilgai vaikštinėjo Basanavičiaus alėja. Norėjo įveikti tą giežulį. Kai sutemo, pasijuto lyg saugesnis. Tolumos dingo, erdvė užgeso. Po tamsiom kaštonų lajom gatve vaikštinėjo, atrodė, jau kiti, gražesni žmonės – šmėkščiojo šviesios suknios, balti vyrų apdarai.
Darius aprimo. Lyg pamiršo Indrę. Atostogos! Ko liūdėti? Štai aplinkui verda gražus gyvenimas. Ir jam nedera skųstis – peržengė vieną gilią rėvą, įveiks ir kitą. Linas gavo, ko nusipelnė, dabar gali kalėjimo bičams savo pasakas apie Lietuvos laisvę sekti ir Brazdžionį deklamuoti. Indrė pasiožiuos ir sugrįš. Po savaitės pats jai paskambins ir pakvies į Palangą atvažiuoti. Indrė neatsispirs ir atskris. Juodu įprastai pabaigs atostogas – kavinės, šampanas, fokstrotai…
O kol kas pagyvens kaip vienišius. Neklaidžios po parką ir pajūrį – nebudins prisiminimų, negildys širdies. Vakarais paslampinės gatvėmis. Po tamsiais dangaus skliautais atsigaus. Ne Indrė, o naktis bus jo draugė.
Vėlyvą rytą susiruošė į pliažą. Diena buvo giedra, dangus aukštas, be debesėlio, tik nuo tilto dvelkė vėjūkštis. Kopose pasiklojo maršką ir nusirengė. Per žiemą pablyškusi oda greitai pajuto saulės glamones. Darius pasivartydamas kaitinosi, kol užsnūdo.
Sapnavo Aukščiausiąjį teismą. Šįsyk jis sėdėjo kaltinamojo kėdėje, Indrė buvo liudytoja, o Linas – teisėjas. Salė pilna uniformuotų saugumiečių. Indrė verkdama guodėsi teisėjui, kad vyras laiko ją ištvirkėle. Prie tribūnos prišokęs advokatas ėmė girti teisiamąjį, girdi, jam gyvam reikia pastatyti didvyrio paminklą. Ir Darius norėjo pasiteisinti, bet Linas nesuteikė jam žodžio, ėmė šaukti: „Šuo! Į jūrą jį! Į jūrą!“ Salė kvatojo. Iš tiesų – ant teisiamojo kėdės betupįs buldogas. Milicininkas už pavadžio išvedė jį iš teismo salės.
Darius išsigandęs atsibudo – sukaitęs, išprakaitavęs besėdįs pliaže ant marškos. Aplinkui prigulę nuogalių. Matyt, ilgai miegojo. Netoliese švytėjo jūra, bet akyse tebetavaravo teismo vaizdai, ausyse tebeskambėjo pikti Lino žodžiai. Metas išsimaudyti. Šaltas vanduo nuplaus sapnus. Nubėgo ir puolė į jūrą, į putotas bangas. Jose dūko jaunimas – nardė bernai, krykštė merginos. Kadaise ir jis taip šėliojo, dabar jį traukė anapus, toliau – ten, kur vilnys ramesnės. Jūra viliojo, gundė išbandyti jėgas.
Krantas nutolo, bet jis vis dar plaukė. Kitais kartais ant kranto stovėdavo Indrė, jos akys jį lydėdavo ir saugodavo. Dabar ant kranto niekas jo nelaukė. Darius pavargęs apsivertė aukštielninkas ir suposi ant bangų, žvelgė į aukštą, balkšvą dangų. Šventa šviesos ir tylos akimirka.
Staiga pamatė, kaip toli tiltas ir krantas. Suskato plaukti atgal. Ilgai plūkėsi, bet krantas ne artėjo, bet tarsi tolo. Pailsėjo ir vėl kapstėsi. Juto, kaip mąžta jėgos. Vis dažniau reikėjo atsikvėpti. Vanduo, rodės, atšalo ir stingdė kūną.
Suprato, kad jau nebegrįš. Nepajėgė su tuo susitaikyti. „Ei! Ei!“ – šaukėsi pagalbos, nors suvokė, kad veltui. Jis lyg skiedra suposi vandeny. Žiūrėjo į dangų. Negalėjo, nenorėjo patikėti, kad jo gyvenimas galėtų taip staiga pasibaigti. Bijojo tos akimirkos, nežinojo, kaip tai įvyks. Dar laukė kažko, gal stebuklo.
Bet ūmai šalta banga užliejo jo veidą, vanduo siūbtelėjo į burną. Darius pajuto, kad skęsta, grimzta į tamsą.
Antra dalis
Rekis sėdėjo įprastoje vietoje šalia vairuotojo ir žvalgėsi pro langus. Jam patiko taip važinėti – ištrūkus iš įkyrėjusio kambario skrieti į tolį pro namus, medžius, kažkur einančius žmones. Dažniausiai Gintas jį veždavosi į sodą, ten Rekis per dieną džiaugdavosi laisve – lakstydavo pažįstamais takais, apuostydavo kelmus, krūmus ir vėl juos, pakėlęs koją, paženklindavo. Bet šiandien jie važiavo kitais keliais, nematytomis gatvėmis. Pro aukštus medinius vartus įsuko į didelę aikštę. Joje abipus plataus tako stovėjo eilės automobilių atlapotomis bagažinėmis, kuriose galvas sukiojo juodi, pilki, rudi sargiai. Jie atvažiavo į šunų turgų! Ką čia veiks?
Gintas atidarė dureles, bet Rekio nepaleido lakstyti – paėmė į glėbį. Šuo išsigando, suspurdėjo ir kelissyk lyžtelėjo šiurkštų šeimininko žandą. Prašė jo neskriausti. Gintas atidarė bagažinę, patiesė ant dugno raudoną vilnonį braizgą ir liepė Rekiui ant jo sėdėti. Jis pakluso.
Suprato: atvežė jį parduoti. Štai kur prieš kelias savaites dingo jo sesuo Sata. Ir ja atsikratė šiame turguje. Kodėl Gintas taip elgiasi? Kaip juodu išsiskirs? Juk buvo draugai. Bet ir šeimininkui, matyt, širdį peršti: stovi prie automobilio nusigręžęs, lyg svetimas.
Rekis prislėgtas dairėsi po turgų. Greta stovėjo baltas mersas, jo bagažinėje šėlo, amsėjo du jauni dogai. Gelsvoje škodoje stovėjo popierinė dėžė, iš jos kyšojo trys juodos taksų galvelės. Anapus tako žaliame forde sėdėjo ruda kurtė, ištiesusi ilgą kaklą ji oriai žvalgėsi ir, atrodė, akimirką dirstelėjo į Rekį. Jis buvo bepuoląs prie jos, bet atsiminė Gintą ir sugrįžo ant raudono patiesalo. Iš tolo žiūrėjo į gražuolę.
Ją vis užstodavo žmonės. Jie, dairydamiesi, lyg nuobodžiaudami, kėblindavo pro šalį tai į vieną, tai į kitą pusę. Kartais sustodavo ir imdavo vėpsoti į Rekį, teiraudavosi Ginto, kokia jo kilmė. Vienas kitas įsidrąsinęs paglostydavo jo galvą. Rekis užuodė jų baimę ir žinojo, kad jie nusisuks ir nueis. Tyliai kentė jų artumą, laukė, kada vėl anapus tako išvys tą kurtę.
Taip kamavosi gal valandą. Jau manė, jog Gintas vėl įmes jį į folksvageną ir abu važiuos namo. Bet atsitiko netikėtas įvykis: jis pamatė Indrę!
Ji priėjo prie automobilio, sustojo, pažvelgė į Rekį. Šuo nustėro, jam atrodė, kad sustos širdis. Ūmai stryktelėjo, ėmė inkšti, vizginti trumputę uodegą, galop šoko artyn prie moters. Ji sumišusi atšlijo. Gintas subarė ir vėl pasodino Rekį ant raudono braizgo.
Moteris vilkėjo kitais, Rekiui nematytais drabužiais, atrodė truputį senstelėjusi. Tačiau tebebuvo ta pati Indrė: plukni šukuosena ir šviesi sruogelė virš akies, smaili nosytė, blyškiais anų dienų dažais parausvintos lūpos. Kaip ir seniau atrodė tokia artima, sava, tarsi jie niekada nebūtų išsiskyrę.
atėjo į turgų ne viena: šalia stovėjo anų dienų draugelis Linas. Abu atrodė ir tokie patys, ir jau kitokie. Kitaip kilsčiojo rankas, žvilgčiojo vienas į kitą, kitaip kalbėjosi. Rekis suprato: tai jau pora, vyras ir žmona.
– Perkam jį, Linai, – tarė Indrė.
– Ar tau patinka tas bokseris? Pažiūrėk, koks grasus jo snukis: žabtai apdribę, nosis striuka, akys – kaip naktis.
– Bet man jis atrodo toks draugiškas.
– Tu greita prasimanyti. Dar pasižvalgykim. To šunėko niekas nepagriebs.
Ir juodu nusisuko, nuėjo.
Rekis akimis juos palydėjo, jo širdis daužėsi. Ar Rekis norėtų, kad jie sugrįžtų ir jį nupirktų? Jis vėl atsidurtų pas Indrę! Dieną ir naktį būtų šalia jos, kartu su ja šėltų, ilsėtųsi, dykinėtų. Jis vėl matytų ją, triūsiančią virtuvėje, skaitančią knygą, grojančią pianinu, nusirengiančią nakčiai, miegančią…
Bet jis dabar tebūtų jai tik šuo. Ar jis tai pakeltų?
Tikriausiai jos namuose gyvena ir tas Linas. Abu sykiu leidžia dienas, vakarus, miega, mylisi… Ne, šito Rekis neištvertų. Tegu jie negrįžta, tegu susiranda gražesnį šunį, tegu perka aną ilgakaklę kurtę, o jį palieka kam nors kitam… Rekis pasislinko į patį bagažinės galą, kad anuodu praeidami jo nebematytų, nerastų.
Bet netrukus išgirdo, kaip Indrė jau kalbasi su Gintu: klausia šuns vardo, teiraujasi, kaip jį reikia laikyti, kuo šerti. Ar jis piktas? Gintas gyrė jį išsijuosęs. Pagaliau suderėjo: už keturis šimtus. Indrė vėl pasilenkė prie Rekio ir glostė jo galvą. Ranka tebekvepėjo „Nivea“ kremu, ir jis neištvėrė, – lyžtelėjo ją.
Gintas užsegė jam antkaklį, tvirtai apglėbė, prispaudė veidą prie jo snukio, paskui iškėlė iš bagažinės ir atidavė pavadėlį Indrei. Rekis neatsigręždamas nutipeno taku įkandin naujų šeimininkų. Pilkas jų opelis stovėjo netoli sankryžos. Linas atidarė užpakalines dureles ir šuo stryktelėjo ant sėdynės. Suprato: dabar čia bus jo vieta.
Važiavo per miestą. Indrė vis šnekino vyrą: ko jis norėtų pietums, ką juodu veiks sekmadienio vakarą. Žaisim su Rekiu, ironizavo vyras. Matyt, nesidžiaugė nauju pirkiniu. Veikiausiai Indrė bus užsimaniusi šunį pirkti. Anksčiau ji niekada apie tai nekalbėdavo. Atrodo, jos gyvenime daug kas pasikeitė.
Automobilis sustojo prie devynaukščio namo. Rekis tuojau pažino kiemą. Indrė, matyt, tebegyveno tame pačiame bute. Jie pakilo liftu į šeštą aukštą, Linas atrakino dvylikto buto duris. Viduje kaip ir anksčiau visos durys buvo atdaros. Rekis ištrūko iš Indrės rankų ir, vilkdamas pavadėlį, ėmė lakstyti po kambarius. Jis sugrįžo namo!
Veik viskas tebestovėjo, tebekabėjo, tebegulėjo savo vietose. Miegamajame – tas pats bulgariškas baldų komplektas. Svetainėje prie lango – senasis Indrės pianinas. Ta pati ankšta virtuvė. Rekis visuose kampuose dar užuodė anų dienų kvapą.
Bet tai buvo jau kitų žmonių buveinė. joje daug kas buvo padėta, numesta, pasukta kitaip. Ant grindų margavo nauji kilimai. Svetainėje nebebuvo varganų latviškų baldų, riogsojo gulimoji sofa, aptraukta minkšta balta oda. Ant miegamojo lovos geltonavo atlasiniai užtiesalai. Abipus lovos stypsojo spalvoti šviestuvai. Rekis liovėsi dairytis, po stalu išsitiesė ir užsimerkė, lyg būtų užsnūdęs. Bet Linas, paėmęs už pavadėlio, išvedė šunį į prieškambarį ir parodė kampe patiestą minkštą rudą kilimėlį. Dabar čia jam reikės miegoti.
Veik visą dieną tysojo savo kertėje. Atrodė, snaudė, bet iš tikrųjų akimis sekiojo namiškius, klausėsi jų balsų. Pietums Linas atnešė jam dubenėlį sauso šunų maisto ir vandens.
Popietę pora leido svetainėje: Indrė sėdėjo prie stalo, sklaidė kažkokį žurnalą, Linas, išsitiesęs ant gulimosios sofos, skaitė knygą. Retkarčiais Indrė ir Linas vienas kitam ką nors pasakydavo. Žodžiai buvo kasdieniški, vėsūs. Pavakare jie susirengė eiti į miestą. Indrė atsisveikindama prašė Rekio nepykti, kad jau pirmą dieną namie palieka jį vieną.
Kai jų žingsniai už durų nutilo, Rekis neskubėdamas apėjo kambarius. ieškojo jo, Dariaus, pėdsakų, bet nerado. Tik prisiminė supamąjį krėslą priešais televizorių, pypkių lėkštę ant komodos, žalio stiklo peleninę ant stalo, šlepečių porą prie durų. Užtat visur matė Lino daiktus: du smuikus, krūvas natų sąsiuvinių, knygų. Kaip dabar Rekis gyvens savo bute tarp svetimų daiktų?
Vakare Indrė išsivedė Rekį į lauką. Pažįstamais takais nuėjo iki parko. Rekiui buvo ir linksma, ir liūdna. Jis vėl ėjo šalia savo moters. Lakstė apie ją, žiūrėjo jai į veidą, pasišokinėdamas lyžčiojo rankas. Džiaugėsi vėl sutikęs Indrę. Tačiau suprato: jis dabar tėra jos šuo.
Rekis pakirdo anksti, kambariuose dar tvyrojo prieblanda. Tai buvo pirmas jo šuniškas rytas bute, kuriame anksčiau gyveno. Dar nežinojo, kokia bus diena. Laukė.
Pagaliau prasivėrė miegamojo durys, pro jas išniro Indrė – baltais naktiniais, išdrikusiais plaukais, apsimiegojusi. Jis pašoko pasisveikinti. Nuo jos dvelkė pažįstami rytmetiniai kvapai. Buvo linksma³ – pasakė jam labas, paglostė galvą, pakedeno snukio gaurus ir nuėjo į vonios kambarį.
Jis girdėjo, kaip ten teška vanduo, įsivaizdavo, kaip Indrė maudosi. Žiūrėjo į duris ir laukė. Žinojo: ji eis į Pavėsį rengtis. Išvydęs ją nušvito – išėjo iš vonios kambario nuoga. Matė ją tik akimirką, bet suvokė: tebėra tokia pat graži. Baltas kūnas, atrodė, švytėjo, į akis išsyk šoko putlios krūtys ir tas juodas, vešlus krūmelis… Rekis lyg išalkęs puolė prie jos – norėjo bent prisiliesti. Ji aiktelėjo, bloškė jam per akis naktiniais ir žengė žingsnį atgal. Rekis subartas grįžo, atsisėdo ant savo kilimėlio ir kaltai žiūrėjo į Indrę. Ji stovėjo nustebusi, bet nesusigėdusi. Pagrasė jam pirštu ir nuėjo į Pavėsį rengtis.
Paskui išvedė savo šunį į lauką. Vaikščiojo Rekiui gerai pažįstamais takais. Bet jis matė ir permainų. Medžiai apie namą buvo gerokai paaugę. Kieme stovėjo daugiau automobilių. Keli kaimynai ganė palaidus savo šunis, bet Rekis pažino tik docentą iš gretimos laiptinės – besąs jau apsenęs, paliegęs. Kitus žmones matė pirmąsyk. Jų šuneliai buvo paprasti kiemsargiai, jie nedrįso artintis prie Rekio, tik ratu apie jį lakstė. Kaimynės sveikinosi su Indre, stebėjosi nauju jos draugu, klausė jo vardo, teiravosi, ar nepiktas. Indrė gyrė savo šunį, bet laikė už pavadžio. Jis žiūrėjo į šeimininkę ir vizgino striuką uodegą.
Sugrįžusi namo, ji virtuvėje užkando, išgėrė puodelį arbatos. Indrės rytas jau buvo kitoks nei kadaise. Darius anksčiau keldavosi, užtepdavo saldžių sumuštinių, išvirdavo kavos, tuomet pažadindavo Indrę. Ji pusryčiaudavo lovoje, Darius – prie jos tualetinio stalelio. Pasakodavo vienas kitam sapnus, rikiuodavo dienos rūpesčius. Paskui eidavo savo keliais į darbus.
Dabar Indrė leido rytą viena. Išeidama atsisveikino su Rekiu. Jis užuodė senuosius jos kvepalus. Kai Darius padovanodavo kvepalų, ji labai džiaugdavosi. Ar ji pasakė tai vyrui, ar pati kvepalus perka?
Linas dar gerą valandą miegojo. Atsikėlęs atidarė balkono duris ir prie jų mankštinosi. Ilgai turškėsi vonioje, paskui virtuvėje pusryčiavo. svetainėje atvertė natų sąsiuvinį, išsiėmė iš dėklo smuiką ir pradėjo griežti.
Rekiui buvo sunku tos muzikos klausytis. Tarpais ji skambėjo lygiai, ramiai, bet retsykiais natos pabirdavo, smuikininkas imdavo jas rinkti ir kartoti, kartoti. Sykį numetė smuiką ant sofos, ėmė bėgioti po kambarį ir balsiai, piktai šūkčioti. Matyt, užmiršo, gal dar ir nesuprato, jog namie yra ne vienas. Šuo tykiai gulėjo ant kilimėlio. Pagaliau Linas susitvardęs pagrojo visą kūrinį, susirinko natų sąsiuvinius, čiupo smuiką ir išėjo.
Rekis ėmė laukti Indrės. Jeigu ji tebedirba mokykloje, neturėtų iki vakaro užtrukti. Laukimo valandos jam prailgo. Tupėjo vidury koridoriaus ir žiūrėjo į duris. Neištvėręs kelissyk sulojo, sukaukė. Iš tolo išgirdo jos žingsnius. Šoko pasitikti.
Ji šnekino šunį: klausė, kaip jis leido laiką, ar nenuobodžiavo, ar draugavo su Linu, ar neišalko. Jis šokinėjo ir inkštė.
Indrė nuėjo į virtuvę ruošti pietų, Rekis nusekė jai iš paskos. Tupėjo palei langą ir spoksojo į Indrę. Ji raikė ir mušė jautienos pjausnį. Numetė gabalėlį ir jam. Turbūt jai atrodė, kad šuo akimis prašo mėsos kąsnio… Ji buvo linksma ir dainavo: nuo saulės suskeldėjo lūpos, prisirpo mėlynės šile. Jis atsiminė – kai dar gyveno sykiu, tai buvo mėgstamiausia jos daina…
Parėjo Linas. Indrė patiekė pietus svetainėje. Rekis nedrįso lįsti artyn, gulėjo ant savo patiesalo ir klausėsi jų pašnekesio. Linas pasakojo apie repeticiją. Niršo ant dirigento – girdi, daugiau kalbėjo, negu grojo, vis šnekėjo apie kompozitorių, jo kompaniją, sapnus. Lyg ta simfonija būtų susapnuota.
– Šiandien užsisėdo ant smuikų. Įsigeidė šviesesnių tonų. Ėmė vaikyti po vieną. Tik Elvyra jam įtiko. Jai vienai šypsojosi. Užtat – Pirmasis Smuikas.
– Kaip tu sugrojai?
– Prastai. Kaip tyčia prikibo prie aštuntinių. Jau namie tas gabalas strigo.
– Nepagyrė?
– Sulauksi. Išsišaipė.
– Apie pirmąjį smuiką jau turbūt nesvajoji?
– Visi nustebtų: kalinys – Pirmasis Smuikas.
– Negali pamiršti?
– Žmonės ir menkesnius dalykus atsimena, o čia – penkeri metai! Ilga tamsi naktis.
– Gal sureikšmini?
– Bandai paguosti? Ačiū, bet tavo gailestis mano pirštų negaivina. Baldų dirbtuvė – ne griežikui. Penkerius metus rankose laikiau ne smuiką ir smičių, bet kaltą ir plaktuką. Ir – gyvenimas sugriautas!
– Bet gyvenimas – ne vien pirmas smuikas.
– Ak, Indre, tu nežinai, kaip sunku atsisveikinti su savo žvaigžde.
– Juk ne tu jos išsižadėjai. Toks buvo laikas.
– Žudo ne laikas, bet žmonės.
– Blogų žmonių buvo daug.
– Tačiau Darius buvo pirmas, kuriam užkliuvau. Jeigu tebebūtų gyvas, pričiupčiau. Paklausčiau, kodėl taip padarė. Gal tu žinai?
– Apie tai jau kalbėjom, – atkirto Indrė ir ėmė rinkti nuo stalo indus.
Rekis susigūžęs klausėsi jų šnekos. Lino žodžiai jį gąsdino. Jam atrodė: kada nors šis vyras pažvelgs į Rekį ir supras, kas čia toks. Tada jam galas. Juk šuns nenuves į teismą. jeigu jau taip kalba, pats užmuš ar pakars.
Ak, laimė, kad Rekis – tik jų šuo. Jeigu jie žinotų! Jis taip prisiplojo prie savo pakloto, lyg būtų norėjęs kiaurai prasmegti.
Pavakare svetainėje suskambo muzikos garsai. Grojo abu: Indrė ir Linas. Tai buvo lyg dviejų gyvenimo įaistrintų ir nuskriaustų žmonių pašnekesys: smuikas skundėsi ir dejavo, pianinas ramino ir guodė. Muzika kalbėjo apie širdies sopulius ir viltis, apie lūkestį ir išsipildymą, dainavo apie žmogaus vienatvę ir troškimą ją įveikti.
Ta muzika Rekiui buvo negirdėta, bet atrodė sava.
Jis pratinosi gyventi savo namuose. Tas gyvenimas buvo šuniškas. Indrė ir Linas buvo pora, jis – tik juodviejų prieduras. Ir valandos, praleistos kartu su Indre, teikė jam tikro džiaugsmo.
Rytais jis pirmas ją pasveikindavo, paskui kantriai žiūrėdavo į vonios kambario duris. Kas rytą matė ją nuogą – praeidavo pro jį linksma, koketiškai pasikraipydama, paišdykaudama, lyg lauktų jos grožio įvertinimo. Rekis įkandin jos bėgdavo į Pavėsį ir žiūrėdavo, kaip ji rengiasi. Drabužiai palengva paslėpdavo visas jos grožybes, bet jis dar ilgai jas atsimindavo.
Paskui Indrė užsegdavo jam antkaklį ir išsivesdavo į kiemą. Rekis varžydavosi jos akivaizdoje atlikti gamtiškus reikalus, slėpdavosi už medžių ar krūmo. Paskui linksmas bėgdavo pažįstamais takais, užsimiršęs tempdavo moterį į žolynus, arba šalia, lyg atsiprašinėdamas, lapnodavo. Kiemuose lakstydavo, zuidavo kaimynų šunys, palengva įsidrąsindavo ir vis arčiau lįsdavo, bet Rekis oriai laikydavosi ir glaustydavosi prie Indrės. Visiems leisdavo suprasti, kad jam nerūpi kiemsargių šutvė, – jam užtenka moters draugystės.
Kartais, kai Indrė rytais nedirbdavo, juodu nuklysdavo toli nuo namų, net į parką. Ten jis atpažindavo medžių guotus, slėnias kalvas, pats takais vedžiodavo Indrę. Sykį sutiko grakščią sniego baltumo kurtę. Sustojo ir norėjo su ja apsiuostyti, bet kurtės šeimininkė truktelėjo pavadėlį ir gražuolę nusivedė. Matyt, jų moterys buvo nepažįstamos.
Parvedusi šunį namo, Indrė sėsdavo pusryčiauti. Vaišindavo ir Rekį. Papjaustydavo į lėkštelę virtos dešros ar kumpio, įpildavo į dubenėlį vakarykščios sriubos. Jis noriai viską sušluodavo. Indrės vaišės, kad ir ant grindų, jam būdavo skanios. Linas niekada jo taip nevaišino. Įberdavo į ryką sauso šunų gurulio ir padėdavo šalia kilimėlio.
Kartais Linas išsivesdavo jį ir į kiemą. Laikydavo Rekį ant trumpo pavadžio. Vaikščiodavo lyg vienas. Vis švilpaudavo, arba niūniuodavo. Rekis, skubiai atlikęs reikalus, klusniai jam iš paskos tipendavo. Kentėdavo ir džiaugdavosi, kad kitą rytą lakstys su Indre.
Tačiau dieną, kai likdavo namie vienas, pasigesdavo net ir Lino. Tos dienos ilgesnės už metus atrodydavo. Kelis sykius apeidavo kambarius. Ieškojo anų dienų ženklų. Matydavo lyg ir savo, lyg ir svetimą butą. Vis uostinėdavo miegamąjį, plačiąją lovą. Rūpėdavo, kas čia naktį dedasi. Užuosdavo ir gerai pažįstamų, ir naujų kvapų. Pasistiebdavo prie Indrės stalelio. Kaip ir anuomet čia mirguliuodavo jos gražiųjų indelių rojus, bet iš veidrodžio į jį žvelgdavo atgrasus šuns snukis. Seniau šimtus kartų veidrody atsispindėjo Dariaus veidas. Kur dingo jo atvaizdai? Rekis nusiminęs tipendavo gultis ant savo kilimėlio.
Jo diena nušvisdavo, kai pareidavo Indrė, paskui Linas. Jie sykiu ruošdavo pietus, svetainėje valgydavo ir vis šnekėdavo, juokaudavo, tarytum žaisdavo. Rekis užmirštas tupėdavo ant kilimėlio ir akimis sekiodavo jų žingsnius, klausydavosi jų šnekų ir juoko. Kartais Indrė ir jį prisimindavo – ištardavo jam linksmą žodį ar numesdavo kokį kąsnelį. Jis, džiugiai muistydamasis, jai padėkodavo.
Po pietų namuose stodavo poilsio valanda. Linas, kaip kadaise ir Darius, čiupdavo laikraštį ir krisdavo Pavėsyje ant kanapos. Tik ši dabar buvo nebe žalia, bet rusva. Indrė, įsitaisiusi putliame svetainės fotelyje, skaitydavo žurnalą ar knygą. Rekis sykį įsidrąsinęs priėjo ir išsitiesė šalia fotelio ant grindų. Indrė paglostė jo galvą. Jis nudžiugo ir nuo to laiko kasdien čia, šalia savo Indrės, drybsodavo.
Pailsėję Linai~ veik kasdien muzikuodavo. Grodavo tai senus gabalus, tai naujų mokydavosi. Senieji skambėdavo darniai, gražiai, naujų mokydamiesi griežikai vargo, neretai užsiplieksdavo, apsižodžiuodavo. Indrė visada nusileisdavo Linui, matyt, tebesijautė mokinė, gal kažkuo ir kalta. Rekiui tos valandos būdavo sunkios. Pianino bilsmas, smuiko šauksmai, pikti griežikų žodžiai varpydavo jam smegenis, jis norėdavo sprukti į gatvę ir lėkti kur akys vestų, bet durys būdavo uždarytos ir jis nebylus tysodavo ant kilimėlio.
Vakarais gyvenimas nurimdavo. Linas išeidavo į koncertus. Indrė išsivesdavo Rekį į kiemą, į parką. Juodu vaikščiodavo lėtai, sustodavo pasmalsauti, pasižvalgyti. Indrė kartkartėm užsišnekėdavo su kaimynais ar šiaip pažįstamais. Rekis dairydavosi baltosios kurtės, bet ją, matyt, retai į šį parką atvesdavo.
Kai sutemdavo, abu grįždavo namo.
Indrė laukdavo Lino svetainėje, prie televizoriaus. Ilgai perjunginėdavo kanalus, kol rasdavo jai įdomią programą. Rekiui tie spalvoti paveikslai atrodydavo nuobodūs, jis veik visada šalia Indrės fotelio užsnūsdavo. Kai pabusdavo, televizorius jau būdavo išjungtas. Indrė vartydavo kažkokius sąsiuvinius ir knygas. Matyt, ruošdavosi rytojaus pamokoms.
Linas namo grįždavo pavargęs ir tylus, bet Indrė visada jį prablaškydavo. Pavakarieniavę eidavo į miegamąjį.
Naktis buvo Rekio nerimo ir kančių metas. Už pravirų miegamojo durų plačioje, minkštoje lovoje Linas, tas vyras, kurį Darius buvo nutrenkęs, atrodė, į patį pragarą, jo Indrę myluodavo ir išmyluodavo. Rekis turėdavo viso to klausytis, visa tai ištverti. Laimė, kad ne kasnakt. Tačiau kartais tai nelauktai ir ūmai nutikdavo. Juodu grįždavo iš miesto, išsivirdavo kavos ir susėsdavo svetainėje prie taurelės brendžio ar likerio. čiauškėdavo, ulbėdavo, bučiuodavosi… šokdavo tango… greitomis nusirengę griūdavo į lovą… Tik Indrė veik visada užgesindavo šviesą ir uždarydavo miegamojo duris. Ji lyg varžėsi Rekio. Bet jis viską girdėdavo. Pašokdavo nuo kilimėlio ir kaip pakvaišęs lakstydavo po Pavėsį, svetainę… Išsižiodavo kaukti, bet tuojau sustingdavo – išsigąsdavo, kad atsikėlę šeimininkai iškarš jam kailį ir išmes į gatvę. O gal jam taip būtų geriau? Ištrūktų iš tos kankynės. Bet kur jis eitų, kur prisiglaustų? Reiktų atsisveikinti su Indre. Ir su savo namais.
Kai Linas iš miegamojo eidavo į vonios kambarį, Rekis, apsimetęs, kad miega, jau gulėdavo ant savo kilimėlio.
Rekis pamažu apsiprato būti kartu su Linu ir Indre, bet jam visąlaik trūko Dariaus. Ypač dieną likęs vienas vis atsimindavo Darių: kaip jis su Indre svetainėje pietauja, kaip Pavėsyje skaito laikraštį, eina į balkoną parūkyti… Kartą pats panūdo pabūti Dariumi: išsitiesė Pavėsyje ant kanapos ir ėmė laukti Indrės. Bet kanapa buvo nebe žalia, o Indrė neatėjo. Rekis stebėjosi, kaip tuose namuose Dariaus neliko nė kvapo – nė kokio apsiausto, nė pypkės, nė šlepečių. Ir jokių šnekų apie Darių. Lyg jo niekada čia nebuvo. Kartais suabejodavo: gal tas Darius tėra jo prasimanymas, sapnas. Bet kodėl jį vis atsimena, kartais lyg mato? Kodėl jam atrodo, kad Indrė tikrai buvo Dariaus žmona, o Linas turėjo dėl jo kentėti? Kodėl tas Darius vis veliasi jo galvoje, neduoda jam ramybės, lyg būtų jo brolis ar tėvas, bet dažniausiai – tarsi jis pats? Kodėl vaidenasi, kad jis kažkada čia gyveno, todėl viską taip gerai atsimena – tuos kambarius, tą kiemą, parką?..
Jis laukė kokio nors, kad ir menko, bet tikro, paliudijimo. Namie to paliudijimo nerado, pasaulis jo neatsiuntė. Indrės ir Lino namai tame pasaulyje buvo lyg pamiršti. Juodu po vieną arba sykiu vis kur nors išeidavo, bet pas juos niekas nesilankė. Per tas kelias savaites nuo to laiko, kai Rekis čia atsidūrė, į jų buto duris niekas nepasibeldė, todėl kai vieną vakarą garsiai sučirškė skambutis, Rekis puolė ginti savo namų – ėmė piktai loti. Linas sudraudė, liepė jam grįžti ant kilimėlio ir įleido svečius.
Atėjo pagyvenęs, pliktelėjęs vyras ir žvali brunetė, ji tiko tam seniokui į dukteris.
– Sveika, Giedre, sveikas, Petrai! Tiek laiko nesimatėm, o jūs vis tokie pat gražūs, rodos, dar pajaunėję, – džiaugėsi Linas.
– Gyvenimas neleidžia senti. Ir jūs gerai atrodot, – pasakė vyriškis.
Ir Indrė prišoko pasisveikinti, visi buvo linksmi, matyt, džiaugėsi susitikę. Nuėjo į svetainę, susėdo už stalo ir smagiai klegėjo.
Rekis tupėjo ant kilimėlio ir klausėsi. Juto, kad išgirs naujienų. Svečiai sakė, jog vis prisimena Lino šeštadienius, lyg pasigenda jų. Atėjo aplankyti anų dienų vedlio ir užtarėjo, pasiteirauti, kaip jis gyvena.
– Dirbu orkestre, mane palaiko Indrė. Daugiau niekam nesu reikalingas, – lyg guodėsi Linas.
– gaila. Juk tada tavo pastogėj degė miesto žiburys. Rinkomės prie jo sušilti, atsigauti, – prisiminė Petras.
– Mes, merginos, buvom tave įsimylėjusios, – linksmai prisipažino Giedrė.
– O aš maniau, kad jums rūpi Lietuvos laisvė, – pajuokavo Linas.
– Rūpėjo ir laisvė, bet tada apie ją tik svajojau. Netikėjau, kad jos taip greitai sulauksim.
– Ar tebesidžiaugi laisve? – paklausė Linas.
– Jau atsidžiaugiau. Nors vis dar nesuprantu: jos tiek daug, bet aš nesijaučiu laisva.
– Dievas ar likimas davė laisvę visai tautai, dabar kiekvienas savo laisvę turime susikurti.
– Tu visada buvai išminčius. pamokyk mane, kaip turėčiau laisvėj gyventi.
– Žmogus turi tiek laisvės, kiek yra jos vertas.
– Na, Linai, aukštai išsikėlei. Mes penkiasdešimt metų gyvenom be laisvės. Ar nebuvom jos verti? – paklausė Petras.
– Kartais laisvė kainuoja brangiau, negu gali už ją mokėti. Mes užmokėjom, kiek pajėgėm. Tūkstančiai vyrų, kad neliktų belaisviai, išėjo į mišką partizanauti ir žuvo. Tūkstančiai šviesuolių, norėdami išlikti laisvi, paliko pavergtą tėvynę ir išskrido į Vakarus. Tūkstančius lietuvių, kad užmirštų laisvę, sukišo į kalėjimus, arba išvežė į Sibirą. Likusieji sutiko gyventi nelaisvėje, kad tauta išliktų. Mes už laisvę sumokėjom aukščiausią kainą ir iš tiesų galim laisve džiaugtis.
– Bet štai Giedrė nesidžiaugia, – įsiterpė Indrė.
– Todėl, kad jauna. Jauniems visada laisvės per mažai.
– O ar mums, Linai, jos užtenka? – paklausė Petras.
– Mes pripratę kentėti. Mes pripratę laukti.
– Kodėl turim kentėti? Kodėl turim laukti? – karščiavosi Giedrė.
– Nenorėkim gauti laisvę kaip žydinčią gėlę. Gavom tik jos daigą – apleistą, gležną. Turim jį gaivinti, puoselėti.
– Bet juk jautėmės laisvi: Sąjūdis, Nepriklausomybė, Laisvės kelias! Kodėl mūsų laisvės vėliava išbluko, sudrisko? – stebėjosi Petras.
– Penkiasdešimt metų gyvenom prislėgti. Užmiršom atsakomybę už laisvę. Mums atrodė, kad laisvė – kai viskas leista! Ne tik dirbti, plušėti, bet ir tinginiauti, dykinėti, girtauti, plėšti, žudyti. Tamsusis laisvės gaivalas užtemdė mūsų protus.
– Bet kodėl pasidavėm tam gaivalui? Kodėl neėmėm vadžių į savo rankas? Kodėl mūsų gyvenimą tebetvarko tie patys ponai kaip ir rusų laikais? – klausė Giedrė.
– Jie penkiasdešimt metų mokėsi valdyti, mes tik svajojom apie laisvę. Mums rūpėjo Lietuva, jiems – valdžia ir geras gyvenimas. Jiems ir dabar tai teberūpi. Mano mėgstamasis poetas Brazdžionis dainuoja:
Baltas pajuosta, juodas pabąla,
Vien tik raudonas ilgai raudonuos.
Kerštą, dar karštą, korupciją, melą
Nešam kaip kuprą diena iš dienos.
– Visi dėl valdžios draskosi! – sušuko Giedrė. – Bet kas Lietuva rūpinsis?
– Lietuvos mes netenkam, – atsiliepė Linas. – Mus tebeslegia mažos tautelės lemtis. Ištrūkom iš Rytų meškos glėbio, patekom į Vakarų vanago nagus. Vartojimas, vartojimas… Pinigai, kvaišalai, seksas… Mes jau norim kalbėti ir dainuoti svetima kalba. Užmirštam, kad esam lietuviai.
– Kairiesiems nerūpi tėvynė. Jų himnas buvo Internacionalas. Bet kodėl mes jiems užleidžiam savo valstybę? – piktinos Petras.
– Mes visi užaugom po tuo pačiu tamsiu dangumi ir visi esame kalti. Juk pagal jų giesmę sugriovėm mūsų stambųjį ūkį. Atsimenat? „Pasaulį seną išardysim iš pat jo pamatų…“ Ir tūkstančiai žmonių liko be darbo. Kairiųjų partijos neįveikėm, nes buvom įpratę jos klausyti ir bijoti, – dėstė Linas.
– Kodėl mes negalim susitelkti į naują sąjūdį? Kodėl tu, Linai, įsikibęs savo smuiko ir Indrės, sėdi namie? – klausė Petras.
– Matai, žmogui gyvenime tik vienas sąjūdis skirtas. Naują sąjūdį jau kiti turi pradėti.
– Atsimenu, tada, šeštadieniais, tu buvai drąsesnis. Gal kalėjimas tave išgąsdino?
Indrė ūmai atsistojo ir pasakė, jog eina į virtuvę užkaisti kavos. Rekis visada įkandin Indrės bėgdavo, bet dabar ant kilimėlio liko tupėti. Vyrai sušneko apie kalėjimą ir jis tikėjosi ką nors apie Darių išgirsti. Tačiau Linas pasuko šneką kitu taku:
– Mes esam jau nereikalingi. Kiek disidentų matote valdžios olimpe? Mes nepatogūs. Tik trukdytume jiems.
Jie vis politikavo. Rekiui nusibodo. Ne, tų žmonių atminty Dariaus, matyt, nebuvo.
Bet jis apsiriko: Dariaus jie nebuvo pamiršę. Sykį apie jį prašneko.
Šeštadienio rytą Indrė ir Linas atsikėlė anksti ir papusryčiavę ėmė bruzdėti: rankiojo rankšluosčius, tamsius akinius, marškučius ir linksmai šnekėjo apie jūrą. Rekis išgirdo: juodu važiuoja į Palangą. Tas žodis šunį išgąsdino, bet jis pamažu aprimo: jį veikiausiai paliks namie. Nuobodžiaus, užtat bus toli nuo to baisaus vandens.
Abu jau susiruošė, Linas net savo krepšį užtraukė, bet Indrė ūmai tarė:
– Žinai, ką atsiminiau? Prieš septynerius metus – kaip šiandien – nuskendo Darius. Gal neskubėkim prie tos jūros? Dar nuvažiuokim į kapines.
– Tu važiuok į kapines, aš – į Palangą, – pasakė Linas.
– Kodėl taip skaudžiai kerti? – nustebo Indrė.
– Aš jo kapo nelankysiu. Jis atėmė penkerius mano gyvenimo metus. O tu net nebandai jo pamiršti.
– Jis buvo mano vyras.
– Jis tarnavo velniui.
– Bet jis buvo mano vyras! mylėjo mane. Gal dėl manęs tai padarė. Aš jaučiuosi kalta dėl visko, kas atsitiko.
– Turbūt vien tik tu dėl jo ir sielojiesi. Daugiau jis niekam nerūpi.
– Todėl, kad buvo našlaitis. Užaugo vaikų namuose. Gal aš buvau jam vienintelė.
– Ar dėl to reikėjo eiti į saugumą? Juk išdavė ne vien mane. Kodėl nepagalvojo apie tėvynę, apie Lietuvą?
– Dabar tėvynė Lietuva visiems ant liežuvio galo. Ar jis tuos žodžius kada nors girdėjo? Ir aš tuomet jų negirdėjau.
– Bet vieną šeštadienį tu atėjai.
– Todėl, kad tu pakvietei.
– Reikėjo ir jį atsivesti.
– Jam tai nerūpėjo. Tie šeštadieniai, man atrodo, jam kliuvo todėl, kad susirinkimus tu rengei.
– O aš manau, jį smaugė tai, kad mes slapčia renkamės ir šnekamės apie tarybų valdžios uždraustus dalykus.
– Linai, kodėl mudu spėliojam? Dariaus nebėra, jis savo teisybės mums niekada nepasakys. Aplankykim jo kapą ir lekiam į Palangą.
– Tu visada išsisuki, – atsiduso Linas.
– O tu man atleidi? – paklausė Indrė.
– Tik šiandien.
– Kaip visada, – Indrė apsidžiaugė ir užtraukė savo kelioninį krepšį.
Rekis tupėjo svetainės tarpdury, daug ką atsiminė ir norėjo pasakyti, bet dabar buvo šuo ir turėjo tylėti.
Linas išnešė krepšius į automobilį. Kai sugrįžo, užsegė Rekiui antkaklį. Šuo išsigando. Linas vežasi jį prie jūros – paskandins! Jam visada atrodė, kad Linas nori juo atsikratyti. Rekis ūmai ištrūko iš šeimininko rankos, metėsi į Pavėsį ir palindo po rudąja kanapa. Bet pavadis liko tysoti ant kilimo. Linas jėga ištraukė šunį. Tas ėmė blaškytis po butą ir cypti.
– Kas jam atsitiko? – nustebo Indrė. – Gal paliekam jį namie?
Bet Linas užsispyrė:
– Kas jį čia prižiūrės? Ne, ne. Važiuos kartu su mumis. Pasisups ant bangų ir atvės.
Lina nutempė persigandusį šunį į mašiną.
Indrė turguje nupirko krepšelį kalijų ir jie nuvažiavo į užmiestį, į kapines. Ji išlipo gėlėmis nešina, Linas ir Rekis liko automobilyje. Šuo ėmė braižyti nagais langą ir unkšti. Matyt, labai norėjo kartu su Indre eiti. Linas leido jai šunį vestis.
Kapas buvo šalia didžiojo tako. Apjuostas žema, blizgia tamsaus granito tvorele. Ant jos kampų sviro pilkos laibenio šakos. Kapo vidury žydėjo geltonas debesylų kuokštas. Prie kapo stūksojo juodas akmuo, ant jo lyg per pilką miglą buvo matyti jauno vyro veidas. Rekis, atrodo, pažino Darių. Pribėgo arti ir, pakėlęs snukį, amtelėjo, gal tarė: „Sveikas!“ Indrė trūktelėjo už pavadžio ir pasodino šunį ant tako. Ji padėjo prie paminklo kalijas, uždegė dvi žvakes. Persižegnojo. Rekis žiūrėjo į Dariaus atvaizdą. Žmogus, palaidotas šiame kape, Rekiui buvo labai artimas, tarsi jis pats. Atrodė, kad prisimena jo gyvenimą, lyg pats būtų jį nugyvenęs. Šuo norėjo ilgai čia pabūti, bet jį vežė prie jūros. Kodėl – prie jūros?
– Ilsėkis ramybėje, Dariau, – pusbalsiu tarė Indrė ir nusivedė šunį.
Įleido jį į mašiną, nusegė antkaklį ir užtrenkė dureles. Ilgai važiavo tylėdami, paskui pora įsišneko. Pakelės miškeliai, pievos, siūruojančių javų rėželiai Indrei apsibodo. Ji paprašė, kad vyras pasuktų iš autostrados į seną plentą, linguojantį per Žemaitijos kalvas. O Linas vis apie jūrą kalbėjo – ar šiandien šaltas vanduo, ar aukštos bangos?.. Ak, panardys!..
Lino šnekos gąsdino Rekį. Jis bijojo jūros. niekada jos neregėjo, tačiau žinojo, juto, kokia ji baisi. Kai Linas per televizorių žiūrėdavo banglentininkų varžybas, Rekiui atrodydavo, kad vandens bangos sudaužys ekraną ir užlies svetainę. Šuo bėgdavo kur nors slėptis. Ir štai dabar Linas vežė jį prie jūros. Rekiui prieš akis vis iškildavo aukšta žalia banga, į kurią Linas jį svies. Jis plauks, kapstysis, privargs, sušals ir nuskęs. Rekis drebėjo, lyg kažkada tai jau būtų patyręs. Todėl viltingai žiūrėjo pro langą į pralekiančius medžius, pievas ir laukus.
Netikėtai Linas pasuko į aikštelę pailsėti, pamankštinti sustirusių kojų. Indrė atidarė ir dureles, prie kurių tupėjo Rekis.
Šuo kaip padegtas šoko iš mašinos ir puolė į pakelės krūmus. Bėgo kiek kojos nešė, lyg jį kas vytųsi. Šakos čaižė akis, tarp kojų pynėsi žolės, bet jis, kad ir uždusęs, vis bėgo.
Brūzgynai baigėsi, prieš akis atsivėrė miškas. Šuo išsigando, jog čia iš tolo gali jį pamatyti. Sykiu išgirdo: Indrė jį vardu šaukė. Tolimas balsas atrodė silpnas ir graudus. Rekis susvyravo: gal grįžti? Ne, ne. Jam nebereikia jų namų, minkšto kilimėlio, Indrės vaišių ir glamonių. Rekis ir vėl pasileido bėgti. per pušyną į kalvą. Vėl į kalvą. Į pakalnę. Perbėgs girią ir susiras kitą pastogę, naują šeimininką. Juk yra ir daugiau žmonių, kuriems reikia šuns.
Sandra Bernotaitė. Gaisras
2009 m. Nr. 11
Sandra Bernotaitė gimė 1975 m. Šiauliuose. Ten baigė vidurinę ir dailės mokyklą, iš ten 1994 m. išvyko į Vilnių studijuoti aktorystės. 2003 m. įgijo teatro bakalauro ir magistro diplomus. Kelerius metus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstė sceninę kalbą. Dirbo referente Lietuvos universitetų rektorių konferencijoje, teatro raiškos mokytoja Vilniaus licėjuje, teatro režisiere Vilniaus universitete. S. Bernotaitė 2007 m. išvyko iš Lietuvos. Ištekėjo. Gyvena Australijoje. Rašo nuo šešiolikos metų. Žurnale „Metai“ S. Bernotaitės kūryba spausdinama pirmą kartą.
Novelė
Kažkas paskambino ugniagesiams. Neklausk, iš kur žinau. Aš žinau. Girdžiu. Jie dar mieste, vis dar labai toli, bet jau važiuoja. Į mūsų rajoną atvažiuoja be jokių kliūčių. Net po darbo dienos be kliūčių atvažiuotų. Šaligatviais. Elektros laidais. Bet kaip. Mūsų rajone gyvena per daug įžymių žmonių, kad galima būtų leisti bent vienam namui sudegti. Turbūt paskambino kaimynė. Ne kaimynas – kaimynė. Ji viską tvarko jų gyvenime. Visai atvirkščiai, negu mūsų šeimoje, jeigu ją galima taip pavadinti. Juokinga. Kodėl klausi? Ne, nežinau, kas padegė. Žinau, kad ne aš. Kam klausi, jei viską žinai geriau už mane. Tu, viską regintysis, viską žinantysis, Tu.
Stogas neišlaikys. Manau, susmegs. Girdžiu spiegimą. Sopranas. Kaip nekenčiu sopranų. Nekenčiu operos solistų. Bet ypač – aukštų balsų. Aukštas moteriškas balsas – kankynės viršūnė. Užsidengiu ausis. Bet Tu gali kalbėti, Tave vis tiek girdžiu. Tave, vienintelį. Tas spiegimas – iš mano kaimynės galugerklio. Ji nėščia. Trečias vaikas. Jau turi dvynius. Jos vyras kardiologas. Sykį man pasakojo, kad jų seksas labai geras. Nepavydžiu, ne. Man gaila. Man gaila, kad tokios moterys žino tai, ko aš nežinau, ir nežino to, ką žinau aš. Ji tokia buka. Šeimos židinio kurstytoja. O jos vyras turi humoro jausmą. Man labai gaila, kad jis jai neištikimas. Gal neištikimybė ir daro seksą tokį nuostabų? Netikrumas, nežinia, paslaptis, naujovė. Jei taip, man tokia taisyklė negalioja.
Įdomu, ar kaimynė žino, kad jos vyras neištikimas. Tą vakarą, kai Bona papjovė jų triušelį, jos ir dvynių nebuvo namie. Mano vyro irgi nebuvo namie, svečiavosi tiktai jis. Šnekučiuodami išsikepėme triušelį. Suvalgėme be duonos. Po to. Man nebuvo gėda. Kai kuriais atvejais man nebūna gėda. Man tikrai patiko, kaip tai darėme, kardiologo rankų švelnumas. Jautrus žmogus. Aišku, kiekvieną kartą, kai taip klaidžioju ir vėl tampu nusikaltėle, nusikalstu pati sau, Tau. Bet juk Tu man kaskart atleidi. Esi viską pamirštantis, viską atleidžiantis. Galvoju, ar viską pamiršti yra tas pat, kaip ir viską atleisti? Aš nieko negaliu pamiršti ir negaliu atleisti. Maniau, gal užrašiusi viską pamiršiu. O ne. Nepamirštu, kad yra popierius, kuriame surašytos mano nuodėmės. Ir net ne visos. Bet surašytos. Įvairių spalvų rašikliais, reiškiančiais skirtingą nuotaiką. O, kad pamirščiau ir spalvas, ir nuotaikas. Kad atleisčiau sau gyvendama taip, tarsi niekur nieko. O ne. Net jei nebeprisimenu, kas ten užrašyta, – žinau. Ir Tu žinai. Tyli.
Kardiologo žmona, jos vardas Diana, nebekalba su manimi jau senokai. Diana, klausiu, kaip tavo vaisius? Šypsosi ir nieko neatsako. Įsitikinusi, jog nekenčiu jos už tai, kad jie turi vaikų, o mes – ne.
Dabar ji kartkartėm spigiai šūkčioja. Kur ugniagesiai? Kur vanduo? Kur?.. Aš nežinau kur. Tik girdžiu sirenas. Artėja. Girdžiu. Gal ji apkurto nuo savo pačios balso?
Vakar mačiau ją žiūrinčią pro langą, kai iš taksi išlipo Gabrielius ir jo draugas, kurio vardo žinoti nenoriu. Gabrielius vis dar kostiumuotas, ilgokai užsibuvo darbe, paskui – banketas. Pavargęs. Bet vis tiek norėjau, kad atvažiuotų. Neperspėjo, jog atvažiuos ne vienas. Prašiau atvežti konjako. Atvežė METAXA. Nes jam patinka METAXA. Jam patinka, kad man patinka, kad jam patinka METAXA. Nieko nesakiau, tik pašildžiau taures. Jis žino, jog turime ypatingų taurių iš Graikijos. Žino, jog graikai man yra labai gražūs. Jauni graikai. Gabrieliaus draugas nebuvo panašus į graiką. Bet buvo daug jaunesnis už Gabrielių, ir aš, aišku, pasinaudojau proga įgelti: kiek tau metų, berniuk? Ar galima tau gerti METAXA, berniuk? Galima, atsakė. o kiek jums metų? – paklausė. Kiek jums metų. Gabrielius įsikišo pagirdamas mano naują šukuoseną, su ja atrodau jaunesnė dešimčia metų. Atsargiai, tarė Gabrielius, jeigu šį mėnesį dar kartą apsikirpsi, tau nebeparduos cigarečių. Žinau. Bet vis tiek nekenčiu, kai berniukai kreipiasi į mane jūs. Tai reiškia, jog savo amžiaus jau niekam negaliu sakyti. Net Tau.
Gabrielius žadėjo, kad juodu išgers butelį ir išvažiuos. Virtuvėje garsiai pasakiau jam, jog negaliu pakęsti berniukų, kurie graužia nagus. Bet jis labai gražus, išskyrus, suprantama, rankas, atsakė Gabrielius. Tai štai kaip tu gyveni, pasakiau. Norėjau, kad susipažintum su manimi, nusivaipė Gabrielius. Aš ir taip pažįstu, neįsivaizduoji, kaip gerai tave pažįstu. Ne, tu manęs visai nepažįsti. Mes dūkome: tu manęs nepažįsti, aš tave pažįstu, deramės, kad nepažįsti, deramės, kad pažįstu, prisipažink, kad nepažįsti, bet nori galvoti, kad pažįsti… Gabrielius iš čiaupo prileido saują vandens ir pylė man į veidą, tiesiai į burną. Žiopčiojau, išsigandau, jog uždusiu, o vanduo buvo ledinis, nes lauke minus dešimt, gruodas, vamzdynai gerokai atšalę. Ačiū, moki mane sugrąžinti į protą. Tu manęs nepažįsti, užantspaudavo man lūpas bučiniu Gabrielius. O kai jis išėjo į kambarį, nes berniukas sėdėjo vienas prie televizoriaus, pažiūrėjau į Tave, aukštyn. Ačiū. Kartais galvoju, kad visą gyvenimą pakaks ir tokių trupinių. Kad bent virpėtų širdis, kad bent virpėtų. Nes jeigu nurims?
Sirenos arti ir vis kaukia. Mes – policija, sako, mes ne ugniagesiai. Tai kaip jūs ruošiatės man padėti? – klausiu. Jie stovi už tvoros ir nesijudina. Vienas jau prisidegė cigaretę ir dabar ši rūksta labiau nei mūsų namo stogas. Kodėl jūs stovite kieme? – klausia manęs juokdariai. O kodėl jūsų uniforma žalia? – aš klausiu. Tada kitas, tas, kuris dar nerūko, išsitraukia raciją ir kviečia greitąją. Juokdariai, sakau, jei greitoji pagalba galėtų užgesinti gaisrą, tai kardiologas turėtų išgydyti man gastritą? Ant jų automobilio stogo sukasi lempa – raudona mėlyna raudona mėlyna raudona mėlyna, – ir aš vėl nusisuku į ugnį.
Berniuko veide mirguliavo spalvos, tarsi jis sėdėtų priešais degantį namą, jis tikrai buvo gražus, Gabrielius turi gerą skonį. Bet man nepatinka mažvaikiai, man patinka jauni gražūs vyrai, o berniukas buvo toks mažas, toks apgailėtinas. Ta riesta nosytė, smulkūs priekiniai dantys, dar tas metalinis žiedas antakyje. Norisi patraukti, tariau, ar galima? Gabrielius užsikvatojo. Būtų daug kraujo, tarė. Nebūk kalė, Berta, tai tik berniukas. Taip, nusišypsojo berniukas, man tėvai liepė grįžti iki vienuoliktos, mes tik išgersime butelį ir išvažiuosim. O gal aš nenoriu, kad jūs išvažiuotumėt, berniukai. O kur jūsų vyras? Nėra jos vyro, apie jį nereikia kalbėti. Gabrieliau, gali kalbėti, jis negrįš, jis toli. Ar tikrai jūsų vyras toks žymus, kaip sakė Gabrielius? Mūsų vyras visiems yra žinomas. Jo veidą atpažįsta gatvėje. Mes niekada neiname į parduotuvę įprastu laiku, mes apsiperkame labai labai anksti ryte, kai tu dar miegi, berniuk. Juk tu, kaip ir visi berniukai, mėgsti ilgiau pamiegoti? Mes turime svečių kambarį mažiems berniukams. O jūs turite vaikų?
Mano vyras turi vaikų, ne aš. Mano vyras turi mažą berniuką. Ne aš. Aš nenoriu turėti vaikų. Argi tu nemyli vaikų?
Tu myli vaikus. Sakei, kad jie visi galėtų ateiti, Tu priglaustum prie savo širdies kiekvieną berniuką, kiekvieną mergaitę. O aš vis dar mergaitė. Gabrielius vis dar berniukas. O kaip dėl Gabrieliaus draugo, to mažo berniuko, kuriam tėvai liepė grįžti iki vienuoliktos vakaro? Ar jam bus atleista? Kai mes nutilsime.
Rodė filmą apie Marloną Brando. Jis irgi buvo berniukas. Jis įėjo į kambarį. Jam liepė įeiti į kambarį ir paimti nuo stalo žurnalą, pavartyti jį, padėti atgal, apsisukti apie savo ašį šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu, ir jis apsisuko taip nerangiai, tarsi tuoj tuoj pargriūtų veidu į kilimą. Paskui rodė jo veidą. Jis nežiūrėjo tiesiai į kamerą, nestovėjo ramiai. Apsilaižė lūpas. Nusišypsojo. Ir vėl apsilaižė. Vėl nusišypsojo. Jo dantys balti ir lygūs. Jo lūpos rausvos ir putlios. Jis pakėlė vieną antakį, kai neišgirdo, ko prašoma. Pasisukite profiliu, nežinomas berniuk, vardu…? Marlonas. Kokia jūsų pavardė? Brando. Keista pavardė. Itališka? Ne, aš neturiu italų kraujo. Kas jūsų tėvas? Cheminių trąšų ir pesticidų gamintojas. O motina? Aktorė.
Norėjau pasakyti, kad Gabrielius panašus į Brando, bet nepasakiau. Tiesi daili nosis – pati gražiausia veido dalis. Lūpos. Norisi jas bučiuoti. Bet ar nebučiuojate vienas kito, berniukai, man už nugaros? Ne, mes žiūrime filmą. Geriame. Mes nemėgstame bučiuotis. O kokiame filme tu nusifilmavai, Berta? Aš? Neprisimenu pavadinimų. Jų nerodė kino teatruose. Visi jie lietuviški. Lietuviškai beviltiški. Apie begalinį skausmą. Negaliu žiūrėti. Gyvenimas irgi filmas.
Bet jo pabaiga yra bloga, ar ne taip? Visų gyvenimo filmas baigiasi blogai. Kaip – blogai? – išsigando berniukas. Visai blogai, pasakė Gabrielius, visi personažai miršta. Ar visi būtinai miršta? Taip, tokios kinematografo taisyklės. Ir tu mirsi, berniuk. Ne, aš nemirsiu. Mirsi, berniuk. Berta irgi mirs. Gabrielius irgi mirs. Marlonas Brando mirė 2004-aisiais. Ar jis irgi mylėjo vyrus, kaip mes?
Žiūrovų vis daugėja. Diana, susisiautusi apklotu, stovi atkišusi pilną apvalų pilvą, o jos vyras jau išvyko į darbą klinikose. Visas rajonas pabudo. Sapnuojantys numirėliai. Linguoja nuo kojos ant kojos, neina nei artyn, nei namo gerti kavos, tyliai šurmuliuoja. Keletas veislinių šunų neramiai zuja pirmyn atgal. Už tvoros. Nes, šiaip ar taip, švinta, nes, šiaip ar taip, rytas. Šeštadienio rytas. Ir jau atvyko ugniagesių mašina. Naujos technologijos, sako, mes įsigijome naujas revoliucines technologijas, pavadintas „Kobra“. Nupirkome iš švedų. Stichiją nuo šiol tramdome neidami į vidų, nerizikuojame ugniagesių gyvybe. Paleisime metalo dalelių srovę, kuri pramuš penkių milimetrų skersmens skylutes, pro kurias vėliau įpurkšime vandenį. Bet pirmiausia pasakykite, ar kas nors liko viduje? Mes norime žinoti, kuo rizikuojame.
Rizikuojate Bona. Bona, sakau. Jos nėra šalia manęs. Vadinasi, ji liko viduje. Bona – tai šuo? Ne, tai saluki. Kas tas salukis? Šuo, šuo, šuo, – šaukia Diana. Ne, tai saluki. Saluki yra saluki, ne šiaip šuo, brangioji.
Kodėl tu jo neįleidi vidun? Tai Bona. Labai pikta saluki. Aš žinau šitą veislę, tarė berniukas, o Gabrielius reikšmingai pamerkė man akį. Ji ne kiekvienam, atsakiau, ką tu žinai apie saluki? Žinau, kad tai viena seniausių skalikų rūšių, kad ją išvedė arabai, kad saluki medžiodavo gazeles, tų šunų neparduoda, tik dovanoja. Dabar jau parduoda, nuliūdinau jį. Dabar jau parduoda viską – ir saluki, ir gazeles, ir veislines moteris. Bona praėjusią savaitę sudraskė triušelį, kaimyno triušelį, jis man daug kainavo. Kas – triušelis? Ne, kaimynas. Berta, kodėl tu save skriaudi? – paklausė Gabrielius. Nežinau, turbūt todėl, kad kiekvieną kartą tikiuosi, jog tai ne skriauda, o dovana. Atsilyginimas. Beprotystė, Berta. O aš irgi turiu šunį, berniukas šypsosi, dobermaną pinčerį, jis gali bet ką užpulti ir sudraskyti, net patį velnią. Bona velnio negali. Ji drasko tai, ko man gaila. Triušelį? Triušelį. Tik triušelį. Net triušelį. Bet jis – gyvas maistas. Ne, jis ne tik gyvas maistas. Netikiu, kad triušeliai neturi sielos. Ar Tu jau priėmei jį į savo karalystę? Juk jie tokie žiopleliai – pabėga iš aptvaro ir liuoksi link piktos saluki. Bet ar baustum už žioplumą, tik už žioplumą?
Įleiskite Boną vidun, prašė berniukas, įleiskite, būkit tokia gera. Negaliu, Bona pikta, Bona rujoja. Jau nusprendei, ar leisi gimdyti? Nusprendžiau, neleisiu. Kokia tu žiauri. Žiauri? Aš gailestinga. Sterilizuosi? Turbūt. Kas baisiau: gimdyti beveislius vaikus ar niekada nepatirti skausmo? Nepatirti skausmo, tarė Gabrielius. Berniukas tupėjo prie verandos durų ir glostė per stiklą saluki. Bona, gražuolė Bona, tamsiai pilka jos nugara tirpo sutemose, balkšva buvo tik papilvė ir kojos: žibėjo protingos akys. Mano Bona, gražuolė, patogiai prigulusi, kraipė galvą, kilsčiojo kudlotas ausis, ilgą snukį, kartais ištempdavo grakštų kaklą ir paliesdavo nosimi stiklą, berniuko ranką per stiklą, ilgas priekines kojas sudėjusi vieną ant kitos kaip dama. Jai šalta, nebūk žiauri, pasakė berniukas ir atsistojęs nustūmė lengvas stiklo duris, o Bona klastūnė pašoko ant keturių ir urgzdama puolė.
Bona nemėgsta net Gabrieliaus. O svetimus tiesiog medžioja kaip triušelius. Bona, Bona, Bona! Šiaip ne taip sutramdžiau, stipriai pliekdama šlepete jai per užpakalį, šiaip ne taip į verandą iššoko abu berniukai, likau su ja viduje. Nuvedžiau Boną į savo darbo kambarį, į palėpę. Užrakinau.
Dega tik palėpė, sako gaisrininkas. O, koks bjaurus randuotas jo veidas, apatinė lūpa atvipusi. Bet jūsų šuns niekur nėra. Mes pradėsime operaciją. Aš neleidau, aš dar neleidau, sakau. Bonos nėra palėpėje, Bonos nėra ten, sakau, reikia rasti. Kas tas Bonos? Kodėl neatvyksta greitoji? – šaukia jis kitiems. Jūsų chalato kraštai apdegę, sako kažkas. Vėl policininkas. Tas, kuris rūkė. Kur jūs buvote, ponia, kai užsidegė namas? Juokdariai, šitokius klausimus užduoda filmuose apie žmogžudystes. Kai užsidegė namas, buvau namie. Kodėl užsidegė namas? Nežinau. Kas padegė namą? Nežinau. Jūs? Nežinau. Nežinote, ar tai padarėte jūs? Nežinau. Vadinasi, tai galėjo būti jūsų darbas? Ne mano darbas padeginėti namus, mano darbas – mokyti vaikus, muzikos mokyti. Jūs turite vyrą? Nežinau. Turi vyrą, ji turi, turi vyrą, spiegia Diana už tvoros. Aš nežinau, ar turiu vyrą, brangioji. Kaip filmuose apie meilę. Nelaimingą meilę.
Bet Tu gi žinai.
Aš tave myliu, tarė Gabrielius. Tu kruvinas. Argi to maža? Tau įkando Bona. Aš tave myliu, Berta. Nežinau, pasakiau, nežinau, nežinau, nežinau, ar tu mane myli. Ką tik sakiau, kad taip. Tai kodėl mane palieki? Argi tai meilė? Todėl, kad myliu ne vien tik tave, Berta, ir tu pavydi, Berta. Nežinau, nežinau, nežinau, man atrodo, kad myliu daugiau, nei pavydžiu. Aš noriu būti arti. Paleisk berniuką, iškviesk taksi, tegul važiuoja pas savo tėtį ir mamą, jau greit vienuolikta vakaro. O kur tavo vyras? Jis toli, jis negrįš. Tai dėl to kardiologo? Nežinau. Žinai. Neži. Žinai. Ne. Viską žinai, žiūrėk į mane, mane, nebūk kalė, nebūk kalė, aš myliu tave, žiūrėk į mane. Berniukas vis dar lauke, jam šalta, jis laukia, kol atneši striukę, ir kviečia taksi, matai? Žiūrėk į mane, Berta, prašau tavęs, neskriausk savęs, mylėk, Berta. Bet aš nemyliu savęs, myliu tave, Gabrieliau, aš maniau… tikėjaus… tikiu… Tikėjimas – silpniesiems, bet tu stipri, Berta, kodėl negyveni taip, kaip nori, kodėl nenutrauki viso šito, kodėl vaidini gyvenime, o ne kine, kaip priklauso pagal tavo profesiją, kodėl baigei tą supistą pedagogų mokyklą? Jis sumokėjo už studijas. Todėl? Todėl, kad mokysiu vaikus muzikos, todėl, kad myliu vaikus. Berniukus. Tave, berniukus. Kodėl tu negyveni taip, kaip gyventų Berta? Kas tas Berta? Jeigu dabar neišdrįsi, tai kada sužinosi, kas tas Berta? Todėl, kad mus riša daug dalykų, tu nesupranti. Kokių dalykų, Berta? Šitas namas, šitas televizorius, štai šitas kavos puodelis, štai šitos šlepetės, štai šitas Bolero, kurio kartu klausėmės operos ir baleto teatre, štai šitas grindų laminatas, štai šitas įstiklintas langas… Mus riša ne meilė. Tai kas svarbiau, Berta? Kuo tu tiki? Ko tu lauki?
Aš vis laukiu, kada Tu ateisi, juk žadėjai. Tu juk sakei, kad tereikia labai tikėti ir ateisi. Ir Tau šitoks gaisras visiškai nieko nereiškia. Tu daug didesnių dalykų gali nuveikti, gal Tau degtukų dėžutės plykstelėjimas virš spalvotais rašikliais išmargintos popierių kaugės pasirodė per mažas įvykis? Nesupratau, kodėl Tu nepasirodei tada, kai ugnis dar nebuvo pradeginusi stoge skylės. Tau irgi gražu? Nieko nėra gražiau už naktį liepsnojantį namo stogą. Trata-tata. Trata-tata. Baigiasi Bolero, kyla įtampa, garsėja liepsnos ūžesys – jau nebe fone, jau stipriausias garsas, jau pagrindinė tema. Ir tra-TA! Ir tylaaa. Ir tylos nėraaa, nesss gedulingas ūžesysss. Ir kurį laiką abu klausomės, kaip trakšteli šen bei ten lenta, sprogsta įkaitusi stiklinė vaza. Vėjas pro stogo skylę neša degančius mano popierinių išpažinčių sparnus. Nei pragaras, nei dangus jų nebeskaitys. Tu jau skaitei, ir abejoju, ar norėtumei dar kartą viską kartu su manim išgyventi. Bet Tu žadėjai ateiti, štai kas man rūpi. Ir aš žvalgausi po minią bandydama atpažinti Tave. Ne, Tu negalėjai būti tas, atsinešęs pilną kibirą vandens, – kam Tau gesinant vanduo? Ne, Tu neturi neįgalios dukros, kuri sėdi susisukusi vežimėlyje ir taip pat nori pamatyti liepsną; kai ji šypsosi, vienintelė visoje minioje šypsosi, jos smakru teka seilės. Ne, Tu nesi turtingas senis, kuris, grįždamas namo iš penktadienio šventės, sustoja ir pro atidarytą automobilio langelį bando įžiūrėti kaimynų nuostolius. Dvidešimt tūkstančių! – šūkteli. Kam jis šūkteli? Tau? O Tu neateini gesinti viso to gaisro ir man neramu. Paskui.
Štai kur Tu. Matau. Dabar matau. Tu vėl nusisukai, bet dabar pažįstu Tavo nugarą. Tu apsivilkęs ugniagesio uniformą, bet nusiėmęs šalmą. Tai Tu. Mačiau. Vieną sekundę. Atpažinau. Taip dažnai Tave sapnuoju, kad tučtuojau atpažinau. Taip Tave myliu, kad sekundės užteko. Tu nesiskutęs. Koks įdegęs Tavo veidas. Tu vėl atsisuki. Ar pasakysi man ką nors, kaip sapne? Tavo akys paraudusios, ore tiek daug smalkių, vėjas pučia jas į Tavo pusę. Nejuokauk, įsakyk vėjui pakeisti kryptį! Įsakyk lyti lietui! Gruodžio lietus užgesintų liepsną per dešimt minučių! Pažvelgei man į akis. Girdi, jaučiu, kad girdi mane. Šyptelėjai. Man šyptelėjai, mielasis. Dabar esu rami, gaisras tuojau užges. Tu rasi mano Boną. Nebūtinai ji bus gyva, bet juk Tau nesvarbu. Tau nesvarbu, gyvi mes ar mirę, Tau nesvarbu. Tu pakeitei mano galvoje visas tas dešimt gaisro minučių skambėjusią plokštelę: dabar orkestras pradėjo groti Requiem įžangą. Pie Jesu. Pie Jesu. Spiegia solistė. Negaliu pakęsti tokio aukšto moteriško balso. Nutildyk ją, kalbėk mano galvoje tik Tu, tik Tu, saldusis. Palauk, sakai, tuoj uždainuos…
Berniukas.
Viešpatie, palėpėje, tas berniukas vis dar palėpėje, liepsnose, laiko rankose Boną, saluki, dovanotą man angelą sargą. Tu jį. Dovanojai. Matau Tave, puolantį link, be, šalmo, vis dar, be šalmo, mielasis. Aš paskui Tave. Kur? Paskui. Tave. Tave.
Ir choras klykia: Agnus Dei.
Agnus Dei, Agnus Dei, Agnus Dei.