Sandra Bernotaitė. Apie laiko atmetimą
2025 m. Nr. 11
1.
Vieną šiltą antradienį Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejuje angliškai vedžiau ekskursiją po Williamo Kentridge’o, žydų kilmės menininko iš Pietų Afrikos, parodą „Tai, ko nepamename“ delegacijai iš Torūnės. Nebūčiau aš, jei nepradėčiau pasakojimo nuo juokelių, tad svečiams pateikiau faktą apie savo prosenelį lenką, pridurdama: „Todėl prašau neapkalbinėti manęs, nes lenkų šiek tiek suprantu, nors ir nekalbu.“ Išties galiu ištarti keletą frazių arba atsakyti „nie mamy popkornu!“ tam ponui, kuris sumanė „Laiko atmetimo“ instaliacijoje vaidinti kino žiūrovą.
Po ekskursijos prie manęs priėjo pagyvenęs vyriškis ir per savo gidą vertėją (su puikiais lenkiškais ūsais!) pasiteiravo, ar mano seneliai taip jau manęs nemylėjo, kad neišmokė kalbėti lenkiškai. Atsakiau maždaug: „Bijokit Dievo, mano prosenelis dingo per Pirmąjį pasaulinį!“ Ponas neatlyžo, tarsi ketindamas dingusiojo ieškoti: „Koks jo vardas, pavardė?“ Bolesławas Małakowskis, išdaviau. „Neturit giminių Lenkijoj?“ – paklausė viltingai. Atsakiau, kad ne, neturiu, bet dabar galvoju: o gal ir turiu, kas ten žino? Tada gražiaūsis gidas parodė į vieną liūdno veido auksaplaukę ir pasakė, kad štai toji panelė yra tolima Antano Smetonos giminaitė, tik jos šeimoje apie tai nelabai noriai kalbama… Koks įstabus laikų susijungimas!
2.
Tais metais, kai Kaunas virto Europos kultūros sostine, man pačiai įvyko laiko atmetimas. Sausio mėnesio intensyvumas buvo toks, kad praradau laiko pojūtį, atrodė, jog bus prabėgęs mažiausiai pusmetis. Paskui kas mėnesį bent po kartą, o sykiais ir daugiau, vedžiodavau lankytojus po muziejaus parodą ir vis atrasdavau sau naujų dalykų, ypač salėje, kur nuolat vyko „Laiko atmetimo“ instaliacijos vyksmas. Kentridge’o darbas atrodė neišsemiamas[1]. Žiūrovai norėjo su manimi kalbėtis, dalinosi savo emocijomis ir interpretacijomis, patyrėme bendrų išgyvenimų, atradome tai, ko net ir neieškojome, ir pats autorius apie tai nesužinos.
Supratau, kad bus keista gyventi be parodos po parodos. Viena pati atėjau atsisveikinti su instaliacija prieš ją uždarant metų gale… ir vėl atradau dar kai ką, ko neieškojau, nes nežinojau. Pasirodo, buvau praleidusi vaizdo įrašus iš „Laiko atmetimo“ instaliacijos kūrimo. Pagaliau gavau progą peržiūrėti „Procesijos“ dalies filmavimus. Pamačiau veidus tų, kurie instaliacijoje vaidina, šoka, slenka eisenoje kaip šešėliai. Filmavimo aikštelėje buvo karšta, būta daug juoko. Skamba muzika, Kentridge’as režisuoja, diriguoja, pats strykteli ant pakylos išbandyti kokią pozą ar eiseną.
Suvokiau, kodėl Kentridge’as man toks artimas: jis visus priima žaisti drauge, geba suburti ir leidžia kartu generuoti kūrinį kaip nuotykį. Pakvietė jis kuratorius, scenografę, techninius darbuotojus, žiūrovus, mane, kaip parodos katalogo sudarytoją, visus, kurie priartėjo. Mudu, man pasiūlius, sužaidėme interviu: siuntinėjau jam trumpus klausimus, o jis man – garso įrašus su improvizuotais atsakymais (jų kartais vis pasiklausau), paskui aš sukonstravau interviu, kuris panašesnis į artisto dienoraštį arba keistą novelę, nes išbraukiau savo klausimus ir iš jo atsakymų kūriau tam tikrą naratyvą. Mes visi drauge sužaidėme tos parodos naratyvą, tad žaidėme ir parodos lankymus. Žaisti – tai ir vaidinti, ir groti, ir stebėti… žodžiu, dalyvauti. Kentridge’as yra įgijęs aktorinį išsilavinimą, režisavęs operą, jo kūryboje apstu teatro elementų. Vedžiodama žmones po parodą greit įsijaučiau į vedlės-artistės vaidmenį – ne tiek gidaudavau, kiek vaidindavau gidę. Tai buvo kaskart naujas, gyvas teatras. Mano manymu, muziejų ir parodų edukatoriai be reikalo pasišauna interpretuoti, veltui bando „išversti“ autoriaus sumanymą ir pateikia savo supratimą. Šios parodos turiniui tikrai nereikėjo vertėjų – tik žaidėjų.
3.
Apie laiką noriu svarstyti. Galbūt laikas atmetamas ne iš ryto, o iš vakaro, užsiimant nemiga, stumiant tolyn tą momentą, kai reikės atsiduoti miegui, sapnui, nebūčiai. Tada, būtent tada, apsvaigintas protas – dažniausiai svaiginamasi cigaretėmis, alkoholiu, maistu, galima netgi kava – sugeba maištauti stipriausiai, sakydamas „ne“. Vidinis infantilas rėkia garsiausiai ir taip būna išgirstas. Nemiegoti, atsisakyti laikiškumo, kylančio iš gamtos dėsnių, su kuriais nepasiderėsi, tampa lengviausia sabotažo forma. Kas paskui? Nugali gamta – nuovargis. Laikas, kaip nuovargis ar mirtis. Jis išmuša mus iš sąmonės. Nemigą patiriantys žmonės negali naktimis dirbti, protauti, kurti. Jie tik alina sąmonę, svaiginasi jau ir pačia nemiga. Vienas pažįstamas menininkas prisipažino, kad tokiomis naktimis skaito fizikos vadovėlį ir nusiraminęs užmiega.
Laiko fobija – protu nesuvokiama, iš pasąmonės kylanti baimė – chronofobija. Matyti laiko ženklus galima ne tik veidrodyje ir fotografijose, ne tik savo augančiuose vaikuose, matyti laiko ženklus tenka kiekvieną vakarą einant miegoti. Chronofobas nueina miegoti susitaikęs, o prabunda pralaimėjęs. Chronofobas negali gyventi ramiai, nes vis nukelia gyvenimo laiką į rytojų, kada jau tikrai tikrai laimės savo kovą prieš laiką. Chronofobas eina iki galo – pažįstu septintą dešimtį pradėjusių žmonių, kurie nesusitaiko su savo amžiumi ir elgiasi kaip paaugliai. Plastinės operacijos gimdo naują chronofobo rūšį: fobija manifestuoja subjaurotame veide, kuris jau niekada nesužinos, koks galėjo būti, jei būtų senęs savo laiku.
Ar herojiška bandyti sustabdyti laiką? Ne, herojus, kad ir, tarkim, Mirceos Eliadės žmogus, nebando sustabdyti. Herojus vis dėlto tas, kuris, nepaisydamas laiko cikliškumo ir krypties, brėžia įvykio trajektoriją. Herojaus poelgis yra įvykis. Gyvenimas yra poelgis – su pradžia, kulminacija ir pabaiga.
„Pabandykite suprasti, – nekantriai kartojo Jidu Krišnamurtis – keistas žmogus, religijų užribyje susikūręs išminčiaus statusą ir valgęs duoną iš kalbėjimo, – kad laiko nėra, kad laiko iliuzija sukelia kančią.“ Ar egzistuoja praeitis? Ne, tai atsiminimai. Ar egzistuoja ateitis? Tai mūsų lūkesčiai. Atsiminimai maitina netikrą tikėjimą, kad kažkas buvo, kažką turėjome, kuria nors prasme pralobome, ir kartu sukelia skausmą, nes negalime sugrįžti ir pakeisti savo elgesio, nulėmusio baisias pasekmes. Ateičiai mes turime prigalvoję planų, kurie nebūtinai išsipildys, ir lūkesčių, kurie nebūtinai bus patenkinti. Nuojauta, kad visa tai tik iliuzijos, kelia dvasinį skausmą. Mes neturime už ko užsikabinti. Tikrai egzistuoja tik dabartis. Praeitis ir ateitis – tai, ko reikia nusikratyti, paleisti, su tąja savigrauža bei lūkesčiais paleisime ir kančią. Laiku mes ne keliaujame, o stovime. Stovime esamuoju savyje. Mes bijome to, ko nėra.
4.
Rašytoja Annie Ernaux sakė, kad ją stebina ir liūdina šiuolaikinių rašytojų sprendimas pasakoti esamuoju laiku. Tarsi nelieka pasakojimo gelmės. Nėra atsitraukimo per žingsnį. Taip, pastebėjau ir aš, kad autoriai siekia immediacy – dabartiškumo, tučtuojumo, greito laiko įspūdžio, o iš tiesų esamasis leidžia kurti trilerį, dirginti instinktus, kelti nerimą, rizikos pojūtį ten, kur nėra jokios priežasties nerimauti, nes niekuo nerizikuojama. Tai gan pigus, lengvas triukas.
Jeano Paulio Sartre’o knygoje „Kas yra literatūra?“ radau įžvalgą, esą pasakojamojo laiko kaitaliojimas nėra toks svarbus dalykas, nėra rašymo technikos (meistrystės) revoliucija. Vadinasi, ir Sartre’as pastebėjo autorių bandymą naudoti esamojo laiko triuką. Ko gero, jo laikais jis ir imtas gausiai naudoti, tačiau ir šiandien jis pristatomas kaip moderni ar postmoderni priemonė. Suteikti skaitytojui šiuolaikiškumo įspūdį, paversti skaitytoją šiuolaikišku pasakojimui – tai būtų galima vadinti revoliucingu gestu.
Tačiau tai neįmanoma. Skaitytojas negali tapti dar šiuolaikiškesnis. Nebent skaitymas, kaip veiksmas, tampa itin šiuolaikiškas ar persmelktas šiuolaikiškumo, ar vis dėlto sukuria šiuolaikiškumo pojūtį. Būtojo laiko žingsnis – tai žvilgsnis į praeitį iš dabarties taško, tai prisipažinimas, kad vyksta interpretacija. Tam tikra prasme rašytojas, autorius, atsiveria labiau, pripažindamas, kad fikcionalizuoja praeitį.
Rašytojas, kuriantis praeities simuliaciją, rašo esamuoju. Rašytojas, kuriantis praeities naratyvą, rašo būtuoju. Rašytojas, savo kūriniuose dirbantis su abiem laikais, o gal net su trečiuoju – būsimuoju, – žaidžia, žongliruoja, įtraukdamas tai trilerio, tai interpretacijos aspektą. Žinoma, Sartre’as ir Ernaux kalba apie autorius, kurie pasirenka esamąjį kaip pagrindinį pasakojimo laiką ir nenukrypsta nuo jo, iki pat kūrinio finalo tikindami skaitytojus, kad tekstas yra „esatis esamuoju“ ir kad nė patys nežino, kuo tekstas baigsis. Nagi, paskutiniu puslapiu baigsis, paskutiniu sakiniu, paskutiniu žodžiu ir greičiausiai – tašku, visiška banalybe. Jei ir ne tašku, tai nebus revoliucinga technika, nes dar Williamas Faulkneris ją išbandė.
Su kuo iškart norisi sutikti, tai su Sartre’o, filosofo ir prozininko, mintimi apie tai, kas ir kam yra kūryba (kam, atsakant į minėtos knygos skyriaus klausimą: kodėl mes rašome?): trumpai tariant, iš esmės literatūra yra nuolatinė visuomenės subjektyvumo revoliucija. Mat bendruomenės nuolat kinta, koreguojasi, prisitaiko, vyksta virsmai, o rašymas gali būti reflektyviosios sąmonės veiksmas.
Revoliucija (nuo lot. revolvere – ristis atgal) – atkritimas, tam tikra prasme cikliškas judesys, kaip yra teigusi Julia Kristeva. Ristis – veiksmas, tačiau ristis atgal – kryptis nekokia, nors revoliucija ir progresyvumas kažkodėl laikomi kone sinonimais. Čia pastebėkime, kad „revoliucingam“ rašymui netgi labai tinka būtasis laikas. Dar pridėsiu girdėtą mintį, kad kairieji, ypač kairės radikalai, itin prisirišę prie praeities. Nors jie kalba apie tradicijų laužymą, tačiau regresas, matyt, kylantis iš to „atkritimų“ poreikio, daro savo.
Taigi literatūriniai tekstai gali paversti revoliucingu situacinį segmentą (istorinę-socialinę gyvenamojo laiko padėtį), apie kurį kalba rašytojas, kūrybos procese nuolat ieškodamas skaitytojo. Nes skaitytojas užbaigia kūrinį. Skaitytojas užbaigia revoliuciją, užversdamas paskutinį puslapį, grįždamas į savo tikrovės versiją. Buvimas vietoje, pasakytų Sartre’as, buvimas situacinėje padėtyje – būtina laisvės sąlyga… Bet čia ir nustokime juo tikėti.
5.
Laiko atmetimas (atsižadėjimas, atsisakymas) Simone’os Weil akimis – daug gilesnė problema, negu ją palietė Ernaux, Sartre’as ar, padedamas mokslo istoriko Peterio Galisono, Kentridge’as. Pastarasis kalbėjo apie save, apie postkolonijinę tikrovę, apie laiko sampratos įdomybes, entropiją – visa ko irimą. Taip, Kentridge’as atsigręžia į kosmoso tuštumą, joje randa tašką, iš kurio žiūrint, kaip mums leidžiama įsivaizduoti, vis dar matomas besiplaunantis rankas Pontijus Pilotas, mirštantis ant kryžiaus Kristus. Vis dėlto tai socialinis menas, socialinis filosofavimas ir net istorijos suvokimas per socialinę prizmę.
Weil žvilgsnis irgi nukreiptas į dangų, tačiau ji neieško taško vakuume. Ji atsiduoda tuštumai. Dievo neegzistavimą mūsų gamtiniame suvokime ji priima ir meldžiasi slapta nuo žmonių Jam, esančiam už tikrovės, už kosminių orbitų, už gyvenamų ir negyvenamų planetų, už visatos pabaigos ir juodųjų skylių paslapties. Tai metafizinis laiko permąstymas. Jeigu Weil deda tašką, tai jis dabartyje, kuri yra taip pat tuštuma. Dieviškoji, beviltiška, spengianti ir bekompromisė tuštuma. Weil sako, kad laikas yra amžinybės atspindys, čia pat pripažindama paradoksalumą – laikas yra ir amžinybės erzacas (pakaitalas, ne originalas, kopija). Praeitis ir ateitis yra žmogaus vaizduotės padariniai, vargšo, kuris manosi esąs turtuolis, surogatiniai turtai. Manaisi turintis savo praeitį ir tiki, kad susiplanavai, nusimatei, nusipelnei ir kontroliuoji savo ateitį? Ne, sako Weil, ateitis tėra nuojauta apie tai, kas bus dabartimi, ateitis ir atėjusi turėtų likti ateitimi, tačiau mes suprantame, kad to nėra, kad atėjusi ji tampa dabartimi, o po mirksnio – praeitimi: „Absurdas, nuo kurio išgydo amžinybė“[2].
Mirtis – irgi mirksnis tuštumoje. Tačiau kažkaip supranti, kad amžinybės glėbys daug svarbesnis, daug gilesnis, daug tikresnis už laiką, dėl kurio sutariame tik tiek, kad jis matuojamas atsižvelgiant į dangaus kūnų, su kuriais gyvename, iš kurių esame gimę fiziškai, judesiais tuštumoje ir be jokio reliatyvumo (nes mūsų pasaulio ribose jis juokingai niekinis) skaičiuojame laiką savo pasigamintais prietaisais (juos juokingai atvaizdavo Kentridge’as). Dabarties išgyvenimas – tai nuolatinis krytis į amžinybę. Svaiginančiu greičiu.
Weil užbaigia savo pamąstymą apie laiko atsižadėjimą taip: „Kai skausmas ir išsekimas pasiekia tokį tašką, kad sieloje užgimsta jausmas, jog tai niekados nesibaigs, kontempliuodamas tą nepabaigiamybę su pripažinimu ir meile, esi išplėšiamas į amžinybę.“
6.
Įmanomas dar kitoks žvilgsnis į laiką – archetipinis. Eliadė žvelgia iš psichologinės analizės taško ir svarsto pasaulietinį laiką, jo atsisakymą. Jam tokio laiko atsisakymas reiškia archajinio žmogaus sukniubimą po istorijos – gūrančios ir virstančios praeitimi dabarties – svoriu. Mano įsivaizduojamame Eliadės dialoge su Weil jo mintis iš dalies argumentuoja, kodėl dabarties žmogus (Kentridge’as) vis dėlto ieško taško visatoje, kodėl jam reikia atsukti laiko juostą, kodėl būtina pasitelkti, įdarbinti vaizduotę ir atlikti šuolį atgal.
Istorija yra praeitis, sudėliota į tvarkingą naratyvą, tai chaoso srautas, kuriam – pasitelkus atmintį ir užmarštį – suteikta forma, tvarka. Žmogus nepakelia beprasmybės, tad vienas iš būdų pakelti – kurti prasmes. Istorijas. Eliadės žmogus, atšaukęs laiką, persikelia į mitinius laikus ir mitinius įvykius, jis apsigyvena savo vaizduotėje, kuria dalinasi su amžininkais ir palieka po savęs ateities žmonėms. Kolektyvinė (pa)sąmonė banguoja ramindama, kurdama įspūdį, kad laiką vis dėlto įmanoma laikyti delne, jis tikras apčiuopiamai, nusakomai, juntamai. Laiką turi būti įmanoma suvokti ir priimti arba atmesti. (Tačiau juk negali atmesti to, ko tau net nesiūlo priimti!)
Eliadės ontologinė koncepcija – „daiktas arba veiksmas yra tikras tiek, kiek pamėgdžioja arba atkartoja archetipą“. Archetipas – originalus modelis, idealus pavyzdys, prototipas, sukurtas kolektyvinės (pa)sąmonės. Archajinis žmogus kartoja mitinius veiksmus, suka kosmogonijos aktą, atšaukdamas praėjusį laiką ir „laiko save realiu, tikrai savimi pačiu, tik tiek, kiek juo nustoja buvęs“. Toks tat grįžimas į pirmapradį chaosą. Taip, tačiau pasaulietinio laiko atsisakymas ir persikėlimas vaizduotėn (į mitinius laikus) – tai jau ryšys su kitu Weil knygos „Sunkis ir malonė“ skyriumi: apie užpildomąją vaizduotę.
7.
„Vaizduotė nuolatos darbuojasi, kad užtaisytų visus plyšius, pro kuriuos galėtų įsismelkti malonė“, – sako Weil. Ir vėl neatspėsim, manydami, kad čia galėtų nebūti paradokso. Bet kokia mumyse žiojinti tuštuma, kurios bijome, vengiame, kratomės, nepriimame, gimdo blogį. Neapykantą, pagiežą, kartėlį, pavydą. „Blogis, kurio linki nekenčiamam žmogui ir kurį įsivaizduoji darąs, atkuria pusiausvyrą.“ Blogis užkamšo tuštumos skyles. Skylės gundo jas kamšyti blogiu ir taip jis dauginasi. Vadinasi? Teks nekamšyti tuštumos, nebandyti užpildyti to, ko bijai labiausiai, vaizduotės vata. (Beje, tai bergždžias užsiėmimas.) Verta tik atsigręžti į tuštumą ir patirti jos gniuždantį šaltį. „Jeigu priimi bet kokią tuštumą, koks likimo smūgis gali sutrukdyti mylėti visatą?“ Galiausiai su Weil atsidūstame: visata yra pilna.
Nors Weil ištara skamba kone vaikiškai, tačiau tai nėra infantili archetipinio, archajinio žmogaus būklė. Tai brandi siela, išsitiesusi, nusipurčiusi istorijos svorį ir tarianti: man nereikia mitinių naratyvų. Galiu gyventi be to. Man pakanka tylos. Man pakanka tuštumos. Per nebūtį aš patiriu antgamtinę tikrovę. „Tuštuma – tai aukščiausia pilnatvė, bet žmogus to neturi žinoti.“
Kaip šitai toli nuo pasauliečių skrupulų ir krutėjimo: „Užuot įtemptai, kaip tik galima, galvojus apie vertybes, prie kurių esame prisirišę, – vidinė tuštuma.“
8.
Neseniai patyriau šleikštulį, kurį, kaip dabar manau, galėčiau priskirti tuštumos pojūčiui. Iškart tapo baisu, toks stiprus diskomfortas, norėjosi tuoj pat ko nors imtis, kad nustočiau tai jausti. Prisiminiau, kad jaunystėje tokios bangos užeidavo gana dažnai, ir tai mane varė iš proto, ir dariau daug dalykų, kad laikas nustotų kankinti. Ko imdavausi? Degindavau save. Dariau „blogus dalykus“, kaip ir numatė Weil. Tie blogi dalykai mane „subalansuodavo“, pripildė mane „autobiografinio turinio“. Netgi jausdavau išankstinį pasididžiavimą: bus ką prisiminti, nes kuriu savo istoriją, rašau savo pasakojimą, esu jo pagrindinė veikėja. Veikiu, nes galiu, bet veikiu ne kaip iniciatorė, o kaip reakcionierė. Mano veiksmai buvo atsakymas į jauseną, į kitų elgesį su manimi, į aplinkinių nuomonę apie mane. Mano veiksmas nėjo iš mano vidaus, nes viduje žiojėjo tuštuma, kurios bijojau – ir nemačiau, nes nenorėjau matyti, ir nepripažinau, nes nenorėjau pripažinti.
Jaučiausi turtinga vidumi. Tikėjau, kad turiu savo laiką. Norėjau manyti, kad esu savo gyvenimo kūrėja. Atmečiau tai, kas man buvo net nesuvokiama, ir tai, ko nebuvo gamtinėje tikrovėje – antgamtinę būtį, artėjančią amžinybę. Norėdama sukurti stiprų efektą, rašiau esamuoju. Kaip daugelis žmonių (nors tai ne pasiteisinimas), buvau chronofobiška ir su keistu pasibaisėjimu žiūrėjau į nuotraukas, kuriose mano tėvai buvo gyvi be manęs. Pasaulis be manęs – ne mažiau baisus už pasaulį po manęs. Tai ne dvi bedugnės. Tai viena ir ta pati bedugnė.
Politiniai socialinio meno žaidimėliai, metaforos, laiko įtaisai ir prietaisai, „novatoriški“ sprendimai tėra kamšalas, pramogavimas pasibaisėjusiam protui malšinti. Ne, turime sustoti, nustoti krutėti ir – atidėję visus laiko reikalaujančius darbus, žvelgti į tuštumą, žiūrėti į ją tol, kol pajusime jos šaltą, visiškai abejingą žvilgsnį – skylę. Per ją, pasak Weil, ateina malonė.
[1] Su W. Kentridge’o kūryba galima susipažinti: www.kentridge.studio.
[2] Čia ir toliau cituojama iš S. Weil knygos „Sunkis ir malonė“ (Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2015; vertė Diana Bučiūtė).