Jaroslavas Melnikas. Niekas nelaukė jokio Džono

2024 m. Nr. 11

Apsakymas

1.

Lyg tyčia tą savaitę Nainiui nesisekė. Pirmiausia jis sužinojo, kad apie skyriaus vedėjo pareigas nėra ko svajoti. Tą jam paporino senas draugas, direktoriaus pavaduotojas Šarlauskas. Į atsilaisvinusią vietą jie ima kažkokį pienburnį iš šalies. Nes tas pienburnis – politinio veikėjo, nuo kurio priklauso instituto finansavimas ir apskritai viso kolektyvo ateitis, sūnelis. Nes jau antrus metus viršūnėse šnekama, kad institutas nenaudingas. „Supranti, – dėstė jam Šarlauskas, rūkydamas prie atviro lango trečiame aukšte ir žiūrėdamas į žalią kieme augantį klevą, – jei tas geltonsnapis dirbs pas mus, eis tokias aukštas pareigas, tėtušis gins mūsų interesus. Nes tada jis bus gyvybiškai suinteresuotas. Žinoma, jis nėra Dievas ir ne viską nusprendžia. Bet jis yra senas konservatorių partijos pirmininko draugas ir, svarbiausia, prieš mėnesį pradėjo vadovauti Finansų komitetui parlamente.“ Nainys neatsakė, tyliai rūkė šalia Šarlausko, kartkartėm nukratydamas pelenus pro langą. „Suprantu, kad tai nesąžininga, – tęsė Šarlauskas. – Tos vietos laukei dešimt metų. Ir visi buvo tikri, kad ji tavo, tu jos nusipelnei. Bet juk pats supranti, koks niekšiškas tas gyvenimas. Visi viską supranta ir vis dėlto elgiasi taip, kaip reikalauja gyvenimas.“ – „Taip, suprantu“, – atsakė Nainys.

Dabar jiems vadovaus dvidešimt devynerių metų išsišokėlis, politiko tėtušio sūnelis. Šlykštu. Norėjosi mesti darbą ir išeiti… Kur? Iš kokių pinigų gyventi? Viskas priklausė nuo finansų.

Tačiau ši bėda buvo niekis, palyginus su skausmu, kurį Nainys jautė jau trečią mėnesį. Ir skausmas – pilvo srityje, kartais bukas, kartais aštrus – niekur nedingo. Jis bijojo galvoti apie blogiausia. Bet skausmas privertė susimąstyti apie savo amžių, kad iki pensijos jam visiškai nedaug beliko (baugino mintis, kad jis bus pensininkas!). „Dieve mano, – pagalvojo Nainys, – aš jau senas, aš beveik jau senas. Ir man liko gyventi net ne pusė, bet trečdalis ar ketvirtadalis gyvenimo. Ar dar mažiau. Gal tik keleri metai. Arba metai.“

Šias tamsias mintis jis stengėsi nuvyti šalin: pasinerdamas į darbą, į bendravimą su kolegomis. Jį kvietėsi į gimtadienius, įvairias šventes. Neatsisakydavo, nes tikėjosi užsimiršti. Tačiau mintys jį persekiojo ir ten, todėl netrukus ėmė neapkęsti tų sambūrių. Sėdėti panirus į tamsiausias sielos gelmes besišypsančių ir nerūpestingų žmonių (kurių daugelis buvo vyresni už jį!) apsuptyje buvo dar blogiau nei likti su savo mintimis vienam. Jei labai ilgai žiūri į akis baisiai tiesai (o nebaisios tiesos nebūna), kartais viduje įvyksta kažkoks poslinkis ir kažkas po kojomis pakiša atramos tašką. Ir viskas pasidaro nebesvarbu. Bet prieš tai reikia pereiti per pačią siauriausią vietą. Kad pamatytum šviesą. Tiesa, Nainiui taip nutikdavo retai.

 

Tačiau labiausiai Nainį stebino jo žmona Kotryna. Atrodė, kad ji nieko panašaus neišgyvena. Nors buvo net vyresnė už jį, dvejais metais. Regis, buvo viskuo patenkinta: savo darbu (buhalterė užsienio įmonėje), draugėmis, kurių turėjo begalę ir su kuriomis dažnai susitikdavo, namais ir, žinoma, juo, Nainiu. Bet kaip tik tas pasitenkinimas savimi kažkaip atitolino juos vieną nuo kito. Jis net jai geruoju pavydėjo. Kad jai taip lengva gyventi – bent jau lengviau negu jam. Taip jam atrodė. Kadaise jie buvo jauni, ir jam atrodė, kad ją myli. Bet dabar… Kadaise… Kadaise jie svajojo – apie keliones, apie vaikus, apie savo namus… Skaitė knygas, ėjo į spektaklius, diskutuodavo vakarais, dalijosi įspūdžiais. Kur viskas dingo? Ir dingo nepastebimai, bėgant metams… Apie ką jie dabar kalba? „Reikia suremontuoti maišytuvą vonioje, jis visą laiką varva, erzina.“ Arba: „Vaišniai nusipirko naują BMW. Iš kur ima tokius pinigus?“

Ne, ji kaip ir anksčiau gerai su juo elgėsi. Bet namai buvo jos rankose. Ir kai jis prieškambaryje ne vietoje palikdavo batus, ji jam parodydavo, kur juos pastatyti. Mokė, kaip sulankstyti ir sudėti į spintą marškinius. Jis lankstydavo, bet jam neišeidavo taip, kaip jai. Taigi vėl jį mokė. Ir jis nepastebėjo, kaip viduje ėmė kauptis slopinamas susierzinimas. Staiga suprato, kad jis yra jos laimė. Dalis jos laimės. Jei jo nebūtų šalia, kas ji būtų? Moteris be vyriškio. Be to, jis buvo ne tik jos vyriškis, bet ir vyras. Ir ne pats blogiausias. Nerūkė, nebuvo alkoholikas, narkomanas, mergišius… O dar jis buvo apsiskaitęs. Jo dėka ji buvo „ištekėjusi“, turėjo statusą. Tai kodėl jo nemylėjus? Juo ji užkamšė savo gyvenimo tuštumą. Tik todėl jis buvo vertingas.

 

Bet jis pats? Kuo jis jai svarbus?

Pastaruoju metu ji neberodė jam beveik jokių jausmų. Neprieidavo kaip jaunystėje, nepriglausdavo galvos jam prie peties. Kad tiesiog pabūtų kartu. Jam nusiskutus neįkvėpdavo, užmerkusi akis, jo tualetinio vandens kvapo, kaip darydavo prieš trisdešimt metų.

Kartais atrodydavo, kad jis jai – tuščia vieta. Nesidomėjo, kas vyksta jo sieloje. Kodėl jis paniuręs rytą. Neklausė: „Kas tau? Tau blogai? Dėl ko nerimauji?“ Jei būtų klaususi, jis gal būtų papasakojęs. Daug ką. Pasidalijęs. Ir galbūt jie vėl būtų tapę artimi, kaip kadaise. Bet ji neklausė. O jis negalėjo prieiti prie jos, visąlaik kuo nors užsiėmusios (tik ne juo!), atplėšti nuo gyvenimo (jos gyvenimo! – štai kaip) ir imti pasakoti, kas jo sieloje. Kam pasakoti? Žmogui, kuris gyvena susirūpinęs vien savimi ir jam to užtenka?

Nainys nenorėjo taip galvoti apie savo žmoną. Jos nedėmesingumą pateisino tuo, kad ji užsiėmusi. „Ji gamina maistą, skalbia – ko dar iš jos nori?“ Bet vidinis balsas kuždėjo, kad jis galėtų pavalgyti ir valgykloje už kampo. O nešvarius skalbinius nunešti į skalbyklą, tai kainuoja centus.

 

Tačiau labiausiai stebino tai, kad žmona nieko nepastebėjo – visų šių procesų, vykstančių Nainio sieloje, augančio susvetimėjimo. Ji buvo naivumo įsikūnijimas. Kai vieną dieną neištvėręs ištarė, kad jie svetimi, ji nieko nesuprato. „Tau tiesiog bloga nuotaika“, – pasakė ir nuėjo į virtuvę baigti gaminti pietų. Taip dar kartą įrodė, kad jie svetimi. Nes artimas žmogus sunerimtų. Paklaustų: „Ką čia kalbi? Kodėl svetimi? Kas tau? Tau blogai? Kodėl? Pasakyk.“ Taip būtų pasielgęs labai artimas, mylintis žmogus – viską metęs, atsisėdęs šalia, paėmęs už rankos ir pažvelgęs į akis. O ji… ji tiesiog nuėjo į virtuvę ruošti pietų. Pietų, kuriuos Nainiui norėjosi išmesti į šiukšliadėžę. Bet jis viską suvalgė, padėkojo ištardamas tradicinę frazę. Ir sulaukė tradicinio „Prašau“. Kada paskutinį kartą ji priėjo iš nugaros, apkabino jo pečius ir taip stovėjo, prisispaudusi karšta švelnia krūtine? Ar kas nors atsibustų jos sieloje, jei jis gulėtų karste? Būdavo akimirkų, kai net tai jam atrodė abejotina.

Tokiomis akimirkomis jam norėjosi mirti. Ir išsilaisvinti nuo šios nepakeliamos gyvenimo naštos. Jo gyvenimo pradžia buvo laiminga ir lengva, jis tarsi skriejo išskleidęs sparnus, vis aukščiau ir aukščiau, nepaisydamas vėjo gūsių, bet staiga pajuto, kaip sunku išsilaikyti ore. Kažkas užkrovė jam svorį. Sparnai vis labiau pavargdavo, norėjosi juos suglausti ir kristi žemyn iš daugelio kilometrų aukščio. Norėjosi nebūti. Tokiomis akimirkomis – kai akys prisipildydavo ašarų – kurį laiką pasidarydavo geriau. Keista, nors tai buvo giliausia vienatvė, kokią tik galima įsivaizduoti, jis nesijuto visiškai vienas. Tarsi tas, kuris jį sukūrė, dabar, atkirsdamas nuo viso pasaulio, atimdamas visus atramos taškus, pats jį palaikė kylančio šilto oro sraute. Ir tik nuo Jo, nuo Jo valios priklauso, kada šis srautas išnyks. Ir tada…

 

– Ko tu sėdi?

Nainys pakėlė galvą ir pamatė žmoną.

– Rytoj atvyksta Veronika, o namuose matai, kas dedasi?

 

Veronika buvo jų dukra. Veronika… Taip, ji atvyks kaip tik šią savaitę. Kai jam ir taip bloga. Atvyks ne viena. Su kažkokiu Džonu. Su Džonu! Žmona jam visas ausis jau išūžė, koks geras tas Džonas (lyg būtų su juo bendravusi): kultūringas, protingas, o dar ir turtingas. „Puiki partija!“ „Na ir kas, kad jie gyvens Londone? Juk tai nuostabu. Ačiū Dievui, ne mūsų skylėje. Ką jai čia daryti?“

 

Nainys neatsakė. Toks buvo jo įprotis – tylėti, užuot atsakius. Jau ilgą laiką visas naujienas jis priimdavo tylėdamas. Tai buvo jo gynyba. Slopinti spontaniškus jausmus, kuriuos sukeldavo naujienos. O jos… jos nesukeldavo susižavėjimo ar džiaugsmo. Jis negalėjo sau paaiškinti, kodėl nesidžiaugė, kad dukra susirado kažkokį Džoną, ir dabar galėjai nebesitikėti, kad baigusi universitetą grįš namo. Juk tuo reikėtų džiaugtis, ar ne? Kaip džiaugiasi žmona. Tai nereiškia, kad jis nenorėjo savo dukrai laimės – jis norėjo! Protas sakė, kad tai iš tikrųjų „gera partija“. Bet džiaugsmas… Džiaugsmo nebuvo. Nebuvo iš kur jo paimti. Jis žvelgė į savo širdies gelmes ir ten nerado jokio džiugesio. Rado vien tik skausmą. Nes Veronika… Ji buvo paskutinis dalykas, kuris vis dar siejo jį su šiuo nesuprantamu, baisiu gyvenimu. Iš esmės ji buvo jo siela. Jo ląstelė, jo dalis. Dvidešimt metų jie gyveno po vienu stogu, jis priprato prie jos melodingo balso, prie išvaizdos, prie jos buvimo šalia. Vakarais jie dažnai ilgai sėdėdavo terasoje prie namo ir kalbėdavosi. Apie viską. Apie gyvenimą. Apie jo prasmę. Ji, Veronika, buvo protinga mergaitė. Išeidama visada prieidavo prie jo ir akimirkai prisiglausdavo: ir net be žodžių buvo aišku, ką jis jai reiškia. Kartais, kai ji uždarydavo paskui save duris, jis nubraukdavo ašarą. Jis buvo pasirengęs už ją paaukoti savo gyvybę.

 

Ir štai atėjo diena, kai ji išvažiavo į Londoną mokytis. Jis ilgai vaikščiojo po namus, nebegirdėdamas jos skambaus balso. Jos juokas aidėjo ore, bet jos pačios nebuvo. Žmona nesuprato, kas jam, ir paklausė: „Kodėl tu visada blogos nuotaikos?“ Ar taip klausia artimieji? Jie klausia: „Kas tau? Pasakyk.“ Ir priglunda prie krūtinės. Jie laiko pirštą ant sielos pulso. Bet žmogus… jis pernelyg silpnas. Per silpnas, kad laikytų pirštą ne ant savo sielos pulso. Taip, bet nuo to, kad tą supranti, nėra lengviau. Tada jis jai atsakė: „Skauda galvą.“ – „Išgerk ibuprofeno.“ Štai ir visas pokalbis. „Išgerk ibuprofeno.“ Ji nesuprato, kodėl jis liūdi. O ar tikrai būtų sunku suprasti, jei būtų išsaugojusi bent kokį ryšį su jo siela? Bet, matyt, ji tapo jai neperregima, svetima.

 

2.

Džonas pasirodė besąs aukštas ir gana simpatiškas, besišypsantis britas. Nainys niekada gyvenime nebendravo su britais. Pas juos į darbą atvykdavo vokiečių, Nainys šiek tiek mokėjo vokiškai. Angliškai – vos keletą žodžių.

 

Džonas – pakaušio plaukai surišti į kuodelį, likusieji krenta ant pečių, auskaras ausyje! – laikė apsikabinęs Veroniką – taip pat aukštą, liekną merginą, apsirengusią tokiais pat džinsais kaip Džonas ir net tokiais pat smėlio spalvos marškiniais (jeigu stambios dukters krūtys nebūtų pakėlusios marškinių, iš tolo nebūtum atskyręs, kur vyras, o kur moteris). Jis niekada nebuvo matęs, kad jo dukrą laikytų apkabinęs koks nors vyras. Kodėl jis ją laikė apkabinęs, kai ėjo nuo mašinos? Ar tai buvo būtina? Tuo jis tarsi sakė Nainiui: atsargiai, tai jau mano nuosavybė. Pamiršk, kad ji tau priklausė.

Nainys priėmė šį signalą, ir skausmas persmelkė visą jo kvailą būtybę. Ir jis pamanė, kad Džonas yra tiesiog kvailys. Tiesiog kvailys, jei, atvykęs susipažinti, nusprendė eiti pas jį apsikabinęs jo lobį ir siųsdamas tokius signalus. Jei jis apie tai nepagalvojo, tai yra trigubas kvailys. Nes, norint suprasti, kaip turi jaustis tėvas, kai koks nors Džonas atima jo brangenybę, nereikia baigti universitetų.

 

– Sveikas, tėti, – priėjo Veronika (Nainys atsistojo ir laukė jų namo terasoje).

Ji tik simboliškai pakštelėjo – tiksliau, apsimetė, kad pakštelėjo, – į skruostą. Ir šitai taip pat nusmelkė Nainį – juk jis prisiminė, kokius jausmus ji jautė jam, savo tėvui, visus tuos metus, kai gyveno kartu. Kaip prisiglausdavo prie jo – akimirkai, bet tame geste būdavo tiek jausmo… Dukters jausmo… Tiek, kad jam ištrykšdavo ašara.

Kur viskas dingo?

Ji bijojo prisiglausti prie tėvo, kad Džonas nepagalvotų, jog nevisiškai priklauso jam, Džonui. Todėl pademonstravo šaltumą, oficialiai, nejaukiai pakštelėdama į skruostą ir iš karto atsitraukdama. Nesijaudink, Džonai, aš tik tavo. Juk taip?

– O čia – Džonas.

 

Džonas akinamai nusišypsojo ir pirmas ištiesė ranką. Ir tai Nainiui taip pat nepatiko. Kad jis ne tik vedasi apsikabinęs jo dukrą, bet ir bando viskam vadovauti. Net čia, svetimuose namuose. Jei būčiau jo vietoje, pagalvojo Nainys, pasisveikinčiau ir stovėčiau, laukdamas, kol man paduos ranką. Jei būčiau jo vietoje, nedemonstruočiau tokio pasitikėjimo savimi, nesiimčiau iniciatyvos. Nainys, būdamas šeimininkas ir tėvas, ruošėsi pirmas ištiesti ranką, bet jį aplenkė…

 

Čia išėjo Kotryna ir, išskėtusi rankas, sušuko: „Viešpatie, kas atvažiavo!“ – puolė bučiuoti dukrą ir… Džoną. Tai Nainiui irgi nepatiko. Ši jos meilė avansu būsimam… neaišku kam. Nes, kaip paaiškėjo, Veronika apie vedybas dar neketino galvoti. Ji, matote, jau pusmetis „tiesiog gyvena“ su Džonu. Gyvena aišku kokia prasme. Nainys, suprasdamas, kad taip gali nutikti ir net „iš esmės, taip turi būti“, kad ir kaip būtų keista, nemanė, kad tai įvyks taip greitai. Ir kad viskas jau bus būtuoju laiku. Nes Veronika, gyvendama su jais, buvo ne iš tų, kurios naktis leisdavo kompanijose ir šlaistėsi su vaikinais. Ji buvo veikiau moksliukė, ir kitiems dalykams teikė antrą vietą. Taip jis manė. Bet tikrovė pasirodė esanti kitokia.

 

Išbučiavusi Džoną (atrodė, kad šis truputį sutriko dėl tokio jausmų antplūdžio), Kotryna puolė lakstyti tarp virtuvės ir terasos, kraudama ant stalo daugybę patiekalų, kuriuos pagamino „brangiems svečiams“. Džonas pasisiūlė padėti. Dėl to ji visa nušvito. Jis su Kotryna nuėjo į virtuvę. Kotryna gerai kalbėjo angliškai, nes jos įmonės vadovybė buvo iš užsienio, vyravo anglų kalba…

Veronika liko stovėti viena, per du metrus nuo Nainio. Buvo kažkaip keista, kad jie stovi taip toli vienas nuo kito. Stovėjo ir tylėjo. Nainys laukė, kad bent dabar, kai nieko nėra, ji prieis, prisiglaus kaip anksčiau – jam ištrykš ašara, kurią jis nemačiomis nusibrauks, – ir viskas, ko gero, stos į savo vietas. Jo sieloje. Bet ji stovėjo keistai tylėdama. Ir žiūrėjo ne į jį, o kažkur į tolį, į tolimus kalnus.

– Siaubingai pavargome, – staiga pasakė ji.

– Aišku. – Nainys nežinojo, apie ką kalbėti. – Kėlėtės anksti?

– Penktą ryto. Kol nuvykome į oro uostą…

Dieve, kokia ji svetima, pagalvojo Nainys. Tai ne mano dukra. Mano dukra taip nesielgtų. Tai kita moteris.

Nejau jai nesinori prieiti prie manęs?

– Džonas pasakė, kad nupirks man mašiną.

– Gerai.

– Su juo man gera.

– Džiaugiuosi.

Vėl stojo nejauki pauzė.

– O tu kaip?

– Normaliai.

– Viskas normaliai?

– Taip.

– Neužtruksime. Rytoj išvyksime.

– Gaila, galėtumėt pasisvečiuoti ir ilgiau.

– Džonas turi verslą.

Čia grįžo žmona su Džonu, kuris nešė didžiulį pagrindinį patiekalą – keptą kalakutę su padažu. Kotryna puldinėjo aplink jį kaip višta. Ji kažką kudakavo angliškai, nenuleisdama nuo Džono akių. Bando įsiteikti (kaip šlykštu). Veronika taip pat prisijungė. Dabar jie trise kalbėjo angliškai. Jis nieko nesuprato.

Akimirką Nainys pasijuto geriau. Laikui bėgant jis pastebėjo, kad būti vienam jam, žinoma, sunku, bet vis dėlto lengviau, nei būti su kitais. Su kitais, kurie jo nesupranta. Nejaučia. Ir niekada nesupras. Jam lengviau būti vienam.

Jis atsisėdo ant kėdės prie stalo ir užsimerkė. Ačiū Dievui, apie jį pamiršo. Kaip nors ištverti šiuos pietus ir išeiti. Išeiti į tuos kalnus, kurie dunkso prieš akis, porai valandų. Jis eis jam vienam pažįstamu taku, medžių paunksme. Eis, kol nusiramins. Kol atitols nuo visko, kas su juo dedasi. Galbūt jis verks. Veikiausiai. Suvokdamas, kad greitai mirs. Bet jie nieko taip ir nesupras. Niekas nieko taip ir nesupras.

Pietūs praėjo gerai. Visi juokavo, kalbėjo, kaip spėjo Nainys, apie nieką. Kartkartėmis Veronika išversdavo jam pokštų reikšmę. Nainys išspausdavo šypseną. Džonas jo paklausė, ką jis mano apie kraštutinių dešiniųjų politiką Anglijoje. Nainiui buvo nusispjaut į Angliją ir į jos kraštutinių dešiniųjų politikus. Bet reikėjo ką nors atsakyti. Ir jis kažką atsakė. Ir Veronika išvertė atsakymą į anglų kalbą. Džonas, šypsodamasis ištreniruota šypsena, maloniai linktelėjo sutikdamas (ir, pasirodė, jam net mirktelėjo).

Po pietų Džonas su Kotryna puolė nešti nešvarius indus į virtuvę. Atimdamas tą teisę iš jo, namų šeimininko. Nainys liko sėdėti prie stalo. Tarsi jis čia būtų buvęs svečias, o Džonas – šeimininkas. Nejau jis dabar painiosis po kojomis Džonui? Kotryna tiesiog visa spindėjo iš laimės. Dieve, kokia ji jam svetima. Svetimi vienas kitam. Kaip tas ir anas pasaulis. Kaip žmonės, gyvenantys skirtingose planetose.

Veronika vėl liko viena su juo terasoje. Ji sėdėjo priešais kitoje stalo pusėje. Džonas ilgai negrįžo. Pro atvirą virtuvės langą buvo girdėti, kaip jis kažką kalba su Kotryna. Kotryna audringai kvatojo. Jai patiko šis nekaltas dukters vyriškio asistavimas.

– Tu nepatenkintas, kad atvažiavau su Džonu? – staiga paklausė Veronika.

Ji pirmą kartą pažvelgė į jį.

– Iš kur trauki?

– Juk matau.

– Neišsigalvok.

– Tiesiog noriu tau pasakyti, kad aš nebe maža mergaitė. Esu suaugusi moteris ir pati kuriu savo likimą.

– Žinoma, ar aš prieš?

Nainys žvelgė į stalą. Nuo jos žvilgsnio jis jautėsi tarsi kirminas. Menkysta.

– Tu ne prieš, tačiau esi nepatenkintas. Bet, kad žinotum, esu laiminga, – tas iššūkis („kad žinotum!“) jos balse jam sukėlė naują skausmo priepuolį.

– Aš džiaugiuosi.

– Džonas yra nuostabus žmogus. Man labai pasisekė. Visos draugės man pavydi.

– Džiaugiuosi.

– Aš nebe ta, kurią tu įsivaizduoji.

– Matau.

Jis pakėlė galvą ir pirmą kartą drąsiai pažvelgė jai į akis. Akimirką jam pasirodė, kad jose šmėkštelėjo nerimastis. Kažkas tarsi prasiveržė iš pasąmonės gelmių – kažkas tikra, kas norėjo prasiveržti, kas galėjo priversti ją pulti jam ant peties, apkabinti ir, galbūt, apsiverkti. Kažkas, susijęs su atmintimi. Su jų atmintimi.

Bet tai buvo arba Nainio vaizduotės vaisius, arba truko tik mirksnį. Kitą akimirką Veronika susitvardė ir gana šaltai pasakė:

– Visada norėjau būti suaugusi, tėti. Ir štai pagaliau aš suaugusi. Turi tai priimti.

– Taip, tu suaugusi.

– Turi tai suprasti. Aš esu aš. Ne tu. Suprask.

– Aš suprantu. Atsiprašau, man reikia išeiti.

Jis pajuto, kad nebegali pakelti šio pokalbio. Jei jis neatsistos ir neišeis, atsitiks kažkas baisaus.

Arba ims rėkti, sukels skandalą (ką jai būtų sakęs? Dėl ko priekaištautų? Dėl jos išdavystės? Kuri susijusi ne su tuo, jog ji atvažiavo su Džonu, bet kad kalba su juo tokiu tonu? Mėgaudamasi atstumu ir savo stiprybe? Kokia tokių priekaištų prasmė? Ji nieko nesuprastų!), arba – pratrūks rauda.

Kaip akis išdegęs jis puolė iš terasos, greitai nužingsniavo koridoriumi (Kotryna vėl juokėsi virtuvėje, kretėdama priešais Džoną galingomis krūtimis drąsioje iškirptėje) ir, atidaręs duris koridoriaus gale, nusileido laiptais žemyn į rūsį.

 

3.

Rūsyje buvo tamsu, bet jis šviesos nejungė. Tamsa ir vienatvė jį ramino. Jis pamažu tarsi sugrįžo į save. Mintinai žinojo, kur čia kas yra. Todėl nė karto neatsitrenkė į daiktus, nuėjo gilyn, prie lentynos su įrankiais. Ištiesė ranką, kažką paspaudė, ir lentyna lengvai pajudėjo. Patraukė ją toliau nuo sienos. Už lentynos buvo durys. Atidarius jas pasirodė kiti laiptai, sraigtiniai, vedantys žemyn.

Nainys pradėjo atsargiai leistis. Vos žengęs kelis žingsnius, išgirdo viršuje užsidarančių durų klaptelėjimą ir tylų į vietą sugrįžtančios lentynos girgždesį. Pirmą kartą jį apėmė kitoks jausmas – lengvumas. Atrodė, kad kažkas pagaliau nuėmė nuo jo sielos naštą. Ir čia, tamsoje, atvėrė jam kelią į šviesą.

„Niekas nežino, kur dabar esu, – pagalvojo jis, nesiliaudamas judėti. – Kaip gerai.“

Regėjosi, laiptams nebus pabaigos. Visiškoje tamsoje jis leidosi vis žemyn ir žemyn. Jam nereikėjo turėklų, kurių ir nebuvo (sraigtiniai laiptai jų dažnai neturi). Praėjo pusvalandis. O jis vis dar leidosi. Jis žinojo, kur eina. Žinojo. Nors savęs nematė, juto, kad jo blyškiomis lūpomis klaidžioja keista šypsena. Visai nepanaši į Džono šypseną. Ir į Kotrynos. Veronikos…

 

Jam dingtelėjo, kad niekada nebepakils į viršų, į šviesą. Bet kažkodėl tai jo negąsdino. Ir taip toli buvo jo darbas, ir Džonas, ir tas namas ten, viršuje, kur jie tikriausiai visi vėl sėdėjo terasoje ir toliau juokavo (nes nejuokauti Anglijos visuomenėje nepadoru), nesuprasdami, kur jis pradingo, kodėl taip ilgai negrįžta. Ir net, regis, išnyko jį persekiojęs bukas skausmas pilve. Jam net atrodė, kad jis nebeturi kūno. Aklinoje tamsoje jo nematė. Tik jautė. Bet iš kur jis žino: gal kūniškus pojūčius gali patirti ir neturėdamas kūno?

Kelis kartus – jis leidosi vis žemiau ir žemiau – jam pasirodė, kad girdi kažkokius tolimus, silpnus garsus: tarsi riaumotų žvėrys ar kamerose rėktų kaliniai. Tarsi būtų nusileidęs į pragaro gelmes. Bet jam šis nusileidimas buvo saldus. Jis nieko nebijojo, nes, palyginus su kančiomis, kurias patyrė ten, viršuje, tame prakeiktame ir beprasmiškame gyvenime, tai buvo niekas. Čia jis nekentėjo. Nes, nors baimės ir gąsdina, jos nėra kančia. Baimės geriau negu kančia. Su jomis lengviau. Jose esama gyvybės, kvėpavimo.

 

Be to, per tamsą jis ėjo link savo tikslo. Ėjo link šviesos. Jis žinojo, kad ji egzistuoja tenai, priekyje.

 

Ir ta šviesa pagaliau pasirodė tolumoje. Apačioje. Labai silpna, išsklaidyta, sklindanti iš žemesniojo pasaulio. Ji priminė lygią, visur išsiliejusią šviesą, kurios šaltinio aptikti neįmanoma. Ši šviesa nesklinda iš šaltinio. Ji iš niekur. Tiesiog šviesa. Ore. Minkšta, neryški, apgaubianti, raminanti, amžina…

Staiga sraigtiniai laiptai baigėsi, ir Nainys atsidūrė name, kuris labai priminė jo namus ten, viršuje. Visi daiktai jame buvo tie patys. Bet ir ne tie. Jie buvo pagaminti tarsi iš kitos medžiagos, bet juos buvo galima paliesti. Jis net pakėlė telefono, stovinčio ant staliuko prie įėjimo, ragelį. Surinko numerį ir netrukus išgirdo Kotrynos balsą ragelyje: „Alio! Klausau! Alio, negirdžiu jūsų, kalbėkite! Ką? Aš nieko negirdžiu.“

Jis nusišypsojo ir padėjo ragelį. Džiaugėsi, kad jį nuo to aukštesniojo pasaulio skiria didžiulis atstumas. Ir kad niekas nežino ir niekada nesužinos, kur jis.

 

Dukros kambario durys buvo praviros. Jis tyliai pasibeldė ir išgirdo mielą balsą: „Taip, tėti, įeik.“ Nainys įėjo ir išvydo dukrą su pižama, sėdinčią ant lovos savo mėgstama lotoso poza ir skaitančią knygą.

– Nesutrukdžiau?

– O, tėveli! – Ji padėjo knygą į šalį, pasisuko link jo, pasilenkusio, pabučiavo jo neskustą skruostą ir rankomis apsivijo kaklą. Nainys trumpam priglaudė ją prie savęs.

– Mokaisi? – paklausė sėsdamas šalia.

– Taip, siaubingai daug užduoda. Kaip tu?

– Nieko.

– Tu kažkoks kaip nesavas. – Ji nebeskaitė, žiūrėjo į jį.

– Nieko… tiesiog visokiausios mintys. Kvailos. Kažkaip nesimiega.

– Ir man, – atsiduso dukra. – Papasakok man, kokios tavo mintys.

– Pavyzdžiui, kad greitai baigsi mokyklą ir greičiausiai išvažiuosi mokytis kur nors toli. Gal į užsienį.

– Dar nežinau, – pasakė dukra.

– Bet ką čia su savo žiniomis veiksi?

– Tai tiesa.

Ji toliau atidžiai jo klausėsi. Žiūrėjo į jį. Dieve, kaip seniai jis nematė žmogaus, kuris jam skirtų visą save. Kalbėdamas su juo nedarytų kitų dalykų. Kokia tai laimė. Būti kito žmogaus dėmesio centre. Galbūt vienintelė laimė žemėje.

– Štai išvažiuosi ir tikriausiai pasikeisi. Naujas gyvenimas tave pakeis.

– Tikriausiai. – Ji atsiduso.

– Žinai, nerimauju dėl to, kad mes nebebūsime tokie artimi.

– Kodėl?

– Nes tu gali tapti kitu žmogumi.

– Kaip kitu žmogumi?

– Būsi ne tokia, kokia esi dabar.

– O kokia aš esu dabar?

– Labai artima.

– Noriu visada išlikti tau artima.

– Bet vargu ar tai įmanoma. Pati savęs nepažįsti. Tu jau beveik moteris. O štai kai išvyksi, pagyvensi toli, kitoje šalyje… Kai ten susirasi vyrą…

– Aš nepasikeisiu, tėveli. Visada būsiu tokia pat. Tavo.

– Gerai, dabar tau pasakysiu vieną dalyką.

Jis atsistojo ir priėjo prie lango. Tolumoje išvydo pažįstamus kalnus, terasos kampą. Joje nieko nebuvo.

– Kur mama?

– Išėjo į parduotuvę.

Už lango buvo daug šviesos, bet tai buvo kažkokia ypatinga, pieno spalvos šviesa. Ji nerėžė akių. Tarsi sklistų ne nuo saulės.

– Aš turiu galimybę aplankyti ateitį, – pasakė Nainys. – Aš ką tik iš ten.

– Kaip tai? Juokauji?

– Ne, mano ožkele. Turiu šį sugebėjimą.

– Žinau, kad dirbi laboratorijoje, kurioje tiriamas laikas. Sukūrėte laiko mašiną, ar ką?

– Na, pervertini mokslo galimybes, – nusišypsojo Nainys. – Nors… Tiesą sakant, koks skirtumas. Aš ką tik ten buvau…

Jis parodė akimis į lubas.

– Kur ten?

– Ateityje. Ten visai kitas pasaulis. Ir kita šviesa.

– Kokia kita?

– Ji man raižo akis.

Veronika toliau atidžiai klausėsi. Matėsi, kad tiki juo. O tai svarbiausia.

– Žinau, tuo sunku patikėti, bet… Atvykai šįryt su vienu vyriškiu, anglu, iš Londono.

– Ar tai ateityje?

– Taip, bet tai buvo šiandien. Ir tu jau buvai visai kitas žmogus. Štai ką norėjau tau pasakyti. Kad tu labai pasikeisi. Per tuos metus, kai studijuosi Londone.

– Kuo aš kitokia?

– Tu su manimi nebesikalbi kaip dabar. Nebeapkabini manęs. Nieko nežinai, kuo gyvena mano siela. Nežinai ir nenori žinoti. Todėl esi man svetima.

– Dieve, aš nenoriu. – Ji staiga užsidengė veidą rankomis ir pradėjo verkti. – Aš to nenoriu, tėti!

– Bet taip yra. Tu man šiandien pasakei, kad turi savo gyvenimą ir kad tu ne aš. Kad tu esi tu, o aš esu aš. Tai yra kad eičiau šalin.

– Negalėčiau tau to pasakyti, – tebeverkė dukra. – Aš ją užmušiu. Netikėk ja. Netikėk ta bjaurybe. Ji tave įskaudino.

– Taip, mano ožkele, ji mane labai įskaudino.

Nainys sėdėjo ir staiga, išgirdus dukters žodžius, iš akių savaime ėmė kapsėti ašaros.

Dukra, pamačiusi jo ašaras, puolė prie jo ir apkabino per pečius. Pabučiavo į skruostą.

– Aš su tavimi, – pasakė ji. – Girdi? Neverk.

– Verkiu iš laimės, – kukčiodamas pasakė Nainys. – Kokia laimė, kad turiu šiuos laiptus. Kad dar galiu susitikti su tavimi. Būti su tavimi.

– Kokius laiptus?

– Nesvarbu. Svarbiausia, kad aš su tavimi. Kad mes artimi.

– Taip, tėveli.

– Kol kas… Ne, amžinai. Nes šiuos laiptus turėsiu amžinai.

– Tėti, geriau nužudyk mane dabar, jei aš tokia tapsiu. Nekenčiu jos. – Ji vis dar laikėsi jo pečių. – Tai ne aš. Ten. Aš negaliu būti tau svetima.

– Taip, tu negali man būti svetima. Ten – ne tu.

Jis ją stipriai apkabino ir paglostė šilkinius plaukus.

 

Paskui išėjo iš jos kambario, perėjo koridorių ir pasuko į terasą.

Kalnų fone skrido paukščių pulkas, ir girdėjosi jų tolimas šauksmas.

Artėjo ruduo.

Ateitis buvo toli arba neegzistavo.

Terasoje vėjas nešiojo pirmus nukritusius lapus. Jie buvo dviese su dukra. Žmona parduotuvėje.

Ir niekas nelaukė jokio Džono.