literatūros žurnalas

Ineza Juzefa Janonė. Nors į sopulį dėk

2013 m. Nr. 4

1

Tavo kūnas
menkiausias jo įlinkis
manyje įsikirtęs
Tavo delnas
glamonėjantis
šiltas
mūsų lūpos sulimpančios
savo syvais
kaip du lapai
žiedynlapy
mūsų priesaika
tamsumoj
rodo kelią
kitų nepramintą
ji žvaigždėm danguje
vaiskiai šviečia ir žvilga
kaip noktiurno melodijoj
aplink galvą lyg nimbas
netikėtai suspindo

 

2

balta paklodė kvepia Tavimi
nors kvapas šis išsivadėjęs
kaip mes mylėjomės
kaip mes tada mylėjomės
mana mums leidos iš dangaus
nušvitusios akys žiežirbom žėrėjo
lytėjimai Tavųjų pirštų
į mano sielą įsigėrė
gal dar ne viskas
gal ne viskas
pasibaigė dugnan nunėrė
vėl iš tamsos išsilukšteno rytas
šviesus toksai
padangė išgiedrėjus
net kvapą užima
jisai visai toks pat
kai mes mylėjomės
kai atsiskirti niekaip negalėjom
paklodę vėsią pirštais čiupinėju
o ji nesako nieko
tyli kaip tylėjusi

 

3

lyg kas kutentų
kaklą apnuogintą
tarsi bučiuotų
tokios pažįstamos
jaukios akimirkos
malonūs pojūčiai
švelnūs atodūsiai
niekas man negresia
negresia niekas
vengiu pažvelgti
į save veidrody
nuplikę medžiai
medžiai nuplikę
jųjų viršugalviai
pačiam vidurvasary
sučiaupiu lūpas
lūpas suskirdusias
pamėlynavusias
lopas prie lopo
lopas ant lopo
ant antro lopo
dar trečią prisiuvu
kur kas ryškesnį
ir patvaresnį
ne tokį blyškų
niekas man negresia
negresia niekas
atvira tiesai
atvira niekui
glaudi kaip vilna
vieniša lieku

 

4

o šalpusnių žiedai negyvi
sėdžiu sofos kampe
susigūžus išplėstom akimis
o šalpusnių žiedai negyvi
tarsi būstas be durų
be langų ir be stogo
viens kitam artimi
ir pralaidūs lyg oras
skynėm juos
margaspalvėje pievoj
svaigo širdys ir protas
vienu gurkšniu išgėrėm
tamsius debesis
ir dausas
savo žvilgsniais atvėrėm
nusiveski ton pievon
ją atgal sugrąžink

 

5

mintys sugula sluoksniais
priešais sankryžas
išsisklaido keliais
dar nežinomais
juda priekin
gilyn įsirėžia
į pasąmonės slėpinius
ir pabrukusios uodegas
spėriai skuodžia atgal
vis dar žydi alyvos
bet kitaip šiandien žydi
o senelė neverda sriubos
ir nelaksto per gatvę
lankyti kaimynių
ji nuo sienos iš nuotraukos
žiūri ir tyli
ir jau nieko pasauly nebijo
mano kūnas dar gyvas
nors kitoks nei anksčiau
uždaryta jame
užrakinta
lovoj vėlei ant šono apsiverčiau
judesys šis svarbus
įsimintinas
bent jau man
plaukų sruogą
alkūne netikėtai primygiau
apie kaklą vyniojas
kaip kilpa
mėginu išsinerti
bet esu užrakinta

 

6

vienstypę laukinę
ar lūžtų ar plyštų
į vienumą lenkia
ji sėdi ant liepto
patempusi lūpą
sau galvą susukus
kasdien tuo pačiu
lyg nieko svarbiau
už tą patį nebūtų
jai panagės smarkiai užnižo
ji vis dar dvejoja
ji vis dar nežino:
ar mestis bedugnėn
iš veido išėjus
ar eiti į ugnį
save nugalėjus
primygsiu jai uodegą
proto įkrėsiu
sušiaušime šerį
abi atsitiesim
už delno suėmus
vesiuos ją per lauką
pasiutusio kraujo
į gyslas įliesiu
nors mudvi su velniu
jau metų vienų
veselę iškelsim
nebus nuobodu

 

7

peleninė
kaip klumpė
pelenai iš to laiko
įsiskverbę medienon
juodu luobu ant dugno
bei ant sienų nusėdę
be Tavęs pasilikę
jie negali pasveikti
viens ant kito sukritę
liulkas lipdo
man makaulėje netelpa
šitoks triukas
susiklostęs per laiką
nors į sopulį dėk

 

8

einu ratu
vis tuo pačiu
tolyn einu
einu kad eičiau
ratu tolyn
o gal artyn
tolyn artyn
einu kad eičiau
gilyn gilyn
į patį dugną
tamsyn tamsyn
juoda kiaurymė
šalta drebu
ant paties dugno
ratais šliaužiu
keliais ropoju
jie kruvini
virvė ant kaklo
gal ji

gal ji
iškels paviršiun
ir atgaivins
su vilkais kauksiu

gal
prisimins

Julius Keleras. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 12 / nėra nei to pirmo,
nei to einančio paskui
mes tąsyk vienas kitam
atrišom akis

Antanas A. Jonynas. Du anų laikų tekstai

2025 m. Nr. 12 / Tekstai, pragulėję stalčiuose pusšimtį metų, nors, tiesą sakant, rašyti ne į stalčius, o tiesiog pačiam sau, nesitikint, kad juos kada galėtų ištikti viešuma, žinant, kad to meto poetiniam kontekstui jie niekaip nebus priimtini…

Eglė Elena Murauskaitė. Rudenio giesmės. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 12 / neriu tarp saulės rašmenų
chrizantemų krūmas moja gedulo nosinėm
nuo kaimynų tvoros
priskinu mylimai puokštę

Dalia Jazukevičiūtė. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 11 / ir neverksiu daugiau niekada
jokių saulėlydžių jokių rudenių
jau atverkta

Alis Balbierius. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 11 / amžini miestai
tiek kiek tavy amžinybės
duota ir dar neatimta

Daiva Molytė-Lukauskienė. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 11 / Tu man sakydavai kad galima gerti
Pakalnučių gydomąjį nuovirą
Tarsi arbatą

Rimas Užgiris. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 10 / Šviesa, ak, truputis šviesos
kaip vatos gumulėlyje ar
pro tvarsčio gniužulą…

Aistis Žekevičius. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 10 / retsykiais planeta springteli
būna užsikosti iki ašarų
bet paprastai kvėpuoja ritmingai
kaip tas artimasis ligoninės skyriuje

Vytautas Rubavičius. Klæjonės su laumės kilpa ant kaklo

2025 m. Nr. 10 / vis garsiau auksakurmių giedamos mantros
kad raji praraja nesugundytų ir neįtrauktų

Indrė Valantinaitė. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 8–9 / Vienintelis tau priklausantis
brangakmenis,
kurio niekad neiškeistum
į sužiedėjusią kriaukšlelę

Dominika Olicka. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 8–9 / Lenkiškai ir lietuviškai rašanti poetė Dominika Olicka gimė 1996 m. Vilniuje, įgijo Pietų Azijos studijų (indologija) išsilavinimą Vilniaus universitete.

Almis Grybauskas. Būti. Eilėraščiai

2025 m. Nr. 8–9 / Tikėti reiškia: nesunaikinama savyje išlaisvinti, arba tiksliau:
išsilaisvinti, arba tiksliau: nesunaikinamam būt, arba
tiksliau: būti.