Jayde Will. Penkios novelės

2025 m. Nr. 10

Iš anglų k. vertė Vidas Morkūnas

Jayde’as Willas (g. 1978) – amerikiečių rašytojas, vertėjas iš lietuvių, latvių, estų kalbų. Praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio pabaigoje atvykęs į Estiją studijuoti Tartu universitete, vėliau gyveno ir dirbo Vilniuje. Šiuo metu gyvena Rygoje. J. Willas į anglų kalbą yra išvertęs Ričardo Gavelio, Antano Ramono ir daugelio kitų lietuvių autorių kūrybos. Jis pelnė Sidabrinės rašalinės apdovanojimą (2020) už latvių rašytojo Alberto Belo romano „Bezmiegs“ („Nemiga“) vertimą, įvertintas Ostanos prizu (Italija, 2024) už latgalių literatūros sklaidą. Paties J. Willo kūryba skelbta „Words Without Borders“, „The Passenger“, „Panel Magazine“, „Kultūrzīmēs“, „Lituanus“, „The Vilnius Review“, „Punctum“ ir kituose įvairių šalių literatūriniuose leidiniuose.

Lietuviškai puikiai kalbantį J. Willą, Džeidą, ne vienas mūsų literatūros lauko dalyvis pažįsta asmeniškai, su juo bičiuliaujasi ar bent žino. „Metų“ skaitytojams siūlomos (lietuviškai – pirmą kartą) trumpos Džeido novelės – meistriškai parašytos egzistencinės impresijos, kurias skaitydamas imi girdėti kartais šiek tiek liūdnas, kartais neramias, kartais fatalistines autentiško pasakotojo balso gaideles.

Šiuo metu Džeidas rengia pirmąją savo knygą, novelių rinkinį. Čia pateikiami tekstai versti iš rankraščio.

 

Be kavos

Tu tik sulauksi, kol baigsis kava, ir tada išeisi. Paskui nusprendi, kad pasakysi jai, na, galbūt, kai baigsis sviestas. Tu amžiais surandi naują nelogišką dingstį pasilikti, bet jai niekada neprisipažįsti. Tu niekada nepasakai jai tiesos.

Norėčiau, kad mūsų kūnai suvoktų mūsų skausmą ir išrašytų jį ant kiekvieno savo lopinėlio visiems pamatyti. Tada tau nereikėtų delsti. Būtų per daug akivaizdu, kad dar galėtum išsisukinėti. Kaip paprasta pasislėpti už veido. Tu prisigalvoji šimtą vieną būdą prisiversti pasakyti, bet taip ir nepasakai.

Tarkim, turi paskutinę galimybę mirties patale gulinčiam žmogui pasakyti skaudžią tiesą. Ar pasakysi? Tikriausiai ne. Kad nenuliūdintum. Kad neapkartintum tam žmogui paskutinių jo akimirkų šiame pasaulyje. Tik vėliau suvoki, kaip ydinga yra šitaip mąstyti. Stengdamasis įgyvendinti kitų svajones, lyg cirke kurdamas jiems iliuzijas, kad tik būtų laimingi, esi tik liūdnasis klounas, kuriam po vaidinimo tenka nusivalyti grimą. Apgailėtinas gyvenimas!

Išplauni kavinuką ir įberi kavos. Du puodeliai dar išeis. Tirščius išmeti. Reikia išnešti šiukšles, antraip tuojau nebetilps į šiukšlinę. Išnešiu vėliau. Tuo tarpu galėsiu ką nors nuveikti. Turėsiu dingstį išeiti vėliau.

Po valandos išgirsti: „Kodėl rytą neišnešei šiukšlių? Juk matei, kad nebetelpa. Išnešk.“ Nors esi užsiėmęs visai kitkuo, bambėdamas neši šiukšles. Kaip visada! Būtinai turi nei iš šio, nei iš to sutrukdyti!

Juk tai nelogiška, kodėl aš nieko nesakau? – klausi savęs. Jau pusantrų metų noriu pasakyti, tad kodėl nesakau? Tu bijai pasekmių. Ji ištrenks pro langą visus tavo daiktus, nusitemps tave į teismą arba pastos ir paskelbs, kad vaikas – tavo, tau atrodo įmanomas bet koks absurdiškas atvejis, pažįstamas iš savo, iš draugų patirties ar aprašytas bulvarinėje spaudoje (nuo kada gi tokie laikraščiai yra tavo žinių šaltinis?).

Tu laikaisi įsikibęs tos pačios tvarkos, dienų dienas, metų metus, matai, kaip paruduoja lapai, pradeda snigti, išsiskleidžia pirmieji pavasariniai žiedai ir saulė sušildo žemę, bet pats lieki toks kaip visada ir niekas nė per plauką nepasistūmėja į priekį. Pokalbiai visada vienodi, kelionės iš miesto visada vienodos, darbas visada tas pats. Tu geri kavą, vieną puodelį po kito, visų pirma todėl, kad ji palaiko tavo gyvybę, nuramina tave ir pradžiugina šiaip jau niūrią dieną.

O paskui, laukdamas kokios nors permainos, tu suvoki, kad jos niekada nebus. Net tavo džiaugsmas, ir tas užnuodytas. Kas anksčiau buvo ypatinga, dabar tėra lygiai ta pati kava iš lygiai to paties kavinuko toje pačioje vietoje. Ir tas pats jausmas, kurio neįmanoma atsikratyti. Šleikštus, gniuždantis jausmas, kurio neužliesi nei kava, nei dar kuo nors. Ritualas, virtęs kalėjimu, kuriame esi tuo pat metu ir prižiūrėtojas, ir kalinys.

– Kavos vakar nenupirkai? – klausia ji.

– Ne, – atsakai.

– Kodėl?

– Ketinu pereiti prie arbatos, – pasiteisini su abejonės gaidele balse.

 

Nuotrauka

Peržiūrėdamas daiktus jis atrinkinėjo, ką išmesti, ką pasilikti. Įvairių formų ir dydžių dėžių, prikimštų jo paties gyvenimo, turėjo gal dešimt. Po užsitęsusio plaučių uždegimo su neišvengiamais antibiotikais, sirupu nuo kosulio ir nosies lašais patartas kokią savaitę dar atsipūsti, jis suirzo, pasijutęs supamas krūvos daiktų iš praeities, ir nutarė jų atsikratyti.

Rūšiuodamas aptiko seną aipadą, kurį buvo net pamiršęs tebeturįs. Manė išmetęs, kai kraustėsi pastarąjį kartą ir, prieš išvažiuodamas gyventi į Tartu, lyg pamišęs tempė nebereikalingą turtą į kiemą, grūdo į šiukšlių konteinerį. Dabar susirado laidą ir aipadą įkrovė. Būtų, kaip šiais laikais įprasta, tiesiog išnešęs į elektroninių atliekų surinkimo punktą, tačiau prisiminė planšetėje, nebūdingai jam, nes fotografuodavo mažai, likus nuotraukų, grafičių, įamžintų vos aipadą įsigijus, ir kai kuriuos tų atvaizdų norėjo išsaugoti. Kodą, dalį pirmųjų jo namų Vilniuje adreso, prisiminė, tad dabar reikėjo tik išsiaiškinti, ar aipadas dar veikia. Po valandos kitos, pasirausęs toje pačioje dėžėje, paskui užvalgęs, nusprendė pasižiūrėti, kas planšetėje.

Jis įjungė prietaisą ir surado ko ieškojęs – dvylika grafičių nuotraukų, darytų įvairiose Vilniaus vietose. Aistringas fotografas jis niekada nebuvo – universitete, studijuojant žurnalistiką, teko nenoromis išeiti fotografijos kursą, jis užsikrėtė panieka lęšiams, diafragmoms bei kompozicijoms ir tikrai vertomis dėmesio nuotraukomis laikė tik tas, kuriose įamžinti žmonės, nes jie keitėsi, o kartais ir išvis išnykdavo. Jis vis sakydavo tai draugams, šie tikindavo, kad taip pat būna ir su vietomis, ir su daiktais, bet fotografuoti jis vis tiek nemėgo, nebent brangius žmones arba ką nors, kas suvirpindavo sielą. Nešiojantis fotoaparatą, jam tiesiog buvo paprasčiau stebėti aplinką ar veikti ką nors kitką.

Daugumą tų vaizdų jis prisiminė vos pamatęs nuotraukas. Nespalvotas Super Mario, trenkiantis kažkam grybu, užrašas: NĖRA NIEKO, IŠSKYRUS TAI, KO NĖRA. Po šiuo kitas: YRA GYVENIMAS. Dar vienas užrašas: APSVAIGĘ VASAROS ŽYDĖJIMU, Elvio portretas, žalių, geltonų, šviesiai ir tamsiai mėlynų linijų raizginys, vingiuojantis aukštyn žemyn ir apskritimais, dvi lyg ir šokančios laibos figūros, mėlynais dažais išpurkšta plika galva, regis, strazdanomis nubertu veidu. Grafičiai kažką jame pažadino, nors kai kurie neabejotinai buvo tik kopijos, bet juk kartais net ir neoriginalūs dalykai gali žmogų sujaudinti, permainyti. Jis prisiminė, kaip, nufotografavęs visus tuos grafičius, pajuto, bene bus, galbūt, tik galbūt, pasikeitęs jo požiūris į fotografiją, bene bus jį ištikęs pasaulėžiūros lūžis, ir nuo šiol jis galbūt liudys savo gyvenimą kitaip, ne vien prisiminimais ar žodžiais, bet ir aplinkos vaizdais, aptiktais įvairiose viena nuo kitos nutolusiose vietose  ir patalpintais į aipadą.

Prisiminęs, kaip tada jautėsi, jis atsidarė aplanką ĮVAIRŪS ir susirado nuotrauką, kurios manėsi seniai atsikratęs. Nuotrauka buvo niekuo neypatinga, greičiau komiška: du žmonės guolyje, vieno jų skubėta grįžti į kadrą, bet pusės galvos vis tiek nematyti, matyti kairė koja, už jos – kūnas su dviem kojomis, abu, aišku, nuogi, nors ir prisidengę didele balta antklode. Jųdviejų santykius minė ta vienintelė nuotrauka, kodėl vieną rytą spontaniškai ėmė ir nufotografavo jų guolį, čiužinį ant vieno kambario buto grindų, jis jau neprisiminė, o dabar įžiūrėjo nuostabą savo veide, žaismę savo žvilgsnyje, įžiūrėjo ir rusvus jos plaukus už tos pusės savo galvos, vienintelė nuotrauka, jo išsaugota jiems išsiskyrus, visas kitas fizines jos nuotraukas jis buvo išmetęs, visas laikytas kompiuteryje ištrynęs.

Nei daugiau nuotraukų, nei kokių nors ją primenančių smulkmenų jis neturėjo, bet, žiūrėdamas į tą fotografiją, prisiminė viską. Anuomet jam prireikė daug laiko jai užmiršti, užmiršti, ką jie kartu veikdavo, kur lankėsi, ką planavo ateičiai. Jis buvo atsikratęs visko, pasiliko tik šią nuotrauką. Gal atsitiktinai, o gal ir iš silpnumo, patyliukais vildamasis santykius galų gale dar išsaugosiąs. To jau neprisiminė.

Nešinas aipadu nuėjo į virtuvę, padėjo prietaisą ant palangės ir prisileido iš čiaupo stiklą vandens. Gėrė lėtai, ilgai žiūrėdamas iš pradžių pro langą, paskui – į aipadą.

Paėmęs prietaisą, ištrynė ir tą nuotrauką, ir visas kitas. Tą pačią dieną aipadą nuvežė į elektronikos atliekų aikštelę miesto pakraštyje. Ir prisipažino sau, kad vargu ar sugebės ją visiškai užmiršti net atsikratęs paskutinės fotografijos, bet čia galėtų būti pirmas žingsnis.

 

Suknelė

Pastebėjęs vitrinoje suknelę, jis tučtuojau pagalvojo apie ją. Tiktų kaip nulieta. Ne iš tų, kas nušvitimo akimirką abejoja, bet ir ne karštakošis, puolantis pirkti be atodairos, jis atidžiai apžiūrėjo kiekvieną detalę, vasariškas petnešėles lyg spagečiai, įsidėmėjo adresą ir patraukė namo. Pasiūlyti jai. Ne pirmą kartą jis skubėjo į namus papasakoti, ką matė vitrinoje, bet pastarąjį sykį taip buvo nutikę jau senokai, tad dabar žingsniavo žvaliau nei įprastai.

Jiems prieš trejus metus pažindinantis, jos figūra ir eisena krito jam į akį pirmiausiai. Dabar, eidamas namo, jis prisiminė tą dieną. Artėdamas prie varpinės, kur buvo sutarę pasimatyti, jis šiek tiek nervinosi, bet, išvydęs liekną jos sudėjimą, atsainiai siūbuojančius klubus, apsiramino. Draugų su kuo nors supažindintas, jis dažniausiai nusivildavo, nieko gero nesitikėjo ir šį kartą – iki ją pamatė. Pradžia priminė banalybę iš filmo: ji laukė nusisukusi į Gedimino prospektą, o jis artinosi nuo Pilies gatvės. Jam priėjus, ji atsigręžė ir nusišypsojo, kuo plačiausiai, kuo šilčiausiai. Jis net nepajuto, kaip atsakė tuo pačiu. Jiedu prasikalbėjo kone visą vakarą ir jam pasirodė, kad pažįsta ją senų seniausiai.

– Radau tau suknelę, – pasakė grįžęs. Ji pažvelgė į jį šiek tiek įsitempusi, bet čia pat tiesi lūpų linija išlinko, ji beveik komiškai išsišiepė.

– Tikrai? Kur? – paklausė pagyvėjusi.

– Liejyklos gatvėje, galime nueiti.

Ji, visą dieną dirbusi iš namų, greitai persirengė, ir jiedu išėjo į kiemą prie namo. Trumpai paėjėję žemyn besileidžiančia gatve, sustojo prie krautuvėlės, jis parodė į suknelę, ji, nesiliaudama šypsotis, ėmė drabužį apžiūrinėti.

Ankstesnėms savo merginoms jis nesiryždavo siūlyti aprangos, ir todėl, kad manė, jog taip daryti nedera (koks gi būsi vyras, jei bandysi užsiminti draugei, ką konkrečiai ji turėtų dėvėti, juk suaugusi moteris ir pati gali pasirinkti, ko jai reikia), ir todėl, kad nujautė, jog neįmanoma žinoti visko apie kiekvienos merginos kūno kontūrus, numatyti, kaip drabužis apguls išlinkius, ar bus užtektinai palaidas ir nevaržys judesių, kaip bus, kai medžiaga liesis prie odos. Buvo tokia daugybė klausimų, klausimų, kurių jis verčiau net neformulavo. Kad būtų paprasčiau gyventi.

Tačiau ji buvo kitokia, kone visais atžvilgiais. Jis manėsi per tuos metus puikiai ją pažinęs ir nė kiek neabejojo, kad bet koks jo radinys galų gale patiks ir jai. Įrodys pasauliui ir jam pačiam, kad jis pažįsta ją kiaurai, myli ir rūpinasi. Suknelė turėjo patvirtinti tai nepaneigiamai.

Ji pasišnekėjo su pardavėja, krautuvėlės savininke, kaip tuojau išaiškėjo. Atsidariusi prieš metus, moteris tik dabar pradėjo pelnytis vardą. Jos aptarinėjo suknelę, audinį, ir ji vis dirsčiojo tai į drabužį, tai jam į veidą, šypsodamasi, rodėsi, taip nuoširdžiai, kad jis mielai būtų tą šypseną įamžinęs ir įrėminęs. Pardavėja davė suknelę pasimatuoti, ji užėjo į kabiną, o jis atsisėdo ant kėdės palaukti.

Kol ji kabinoje rengėsi, jis galvojo apie gūdžią tylą, kuri gaubė pastaruosius jų vakarus po to, kai jis prisipažino norįs nugyventi su ja visą likusį gyvenimą. Vien iš žvilgsnio tada suprato, kaip ji išsigando, sutriko, sunerimo. Tokiais atvejais prireikia vos vienos kitos sekundės perprasti kito žmogaus jausmams, lyg nuotraukoje pamatyti svetimą sielą. Ir jau žinai, kad viskas baigta, nors viltį dar puoselėji.

– Kaip atrodau? – paklausė ji, vis dar komiškai, bet dabar jau beveik klastingai pašaipiai šypsodamasi.

– Kaip ir tikėjausi. Pasakiškai, – atsakė jis tvardydamasis.

 

Budynės

Važiavome į jos gimtąjį miestą, į laidotuves. Išsiruošusi namo, ji kaskart skųsdavosi pernelyg tolima kelione. Penkios valandos dviem traukiniais ir dar autobusu. Atrodydavo, visas gyvenimas prabėgs kelyje. Šį sykį išvengti varginančios išvykos negalėjome.

Traukinyje, jau į kelionės pabaigą, ji sutiko pažįstamą moterį, buvusią savo mokytoją. Išsyk pastebėjau, kaip persimainė jos intonacija, jai ėmus trumpinti žodžius. Regėjau tiesiog akyse besikeičiantį žmogų. Chameleoną, kuriam, atsidūrus prigimtinėje terpėje, grįžus į prigimtinę būseną, nebereikėjo slapstytis.

Lyg tyčia, kaip tik prieš šią kelionę perpratau, jog chameleonas ji buvo visada – keitė miestus, vyrus, jausmus, bet apie jokią vietą, gyvenseną ar lūpų dažų spalvą nebūtų galėjusi pasakyti „mano“. Kai jai parodydavai dėmesį, akys įsižiebdavo, tačiau, be to spindesio, daugiau nieko jose ir nebūdavo. Net kai esi ką nors įsimylėjęs iki ausų, vis tiek pastebi to žmogaus švelnumą, romumą ar kietą būdą, ar baugštumą, ar nuovoką. Joje nieko tokio nebuvo matyti, kaip tik tai mane iš pradžių ir sužavėjo. „Neįmanoma, esant tokio amžiaus, gyventi be pykčio“, pagalvodavau. Tikrai tikrai.

Abu buvome įpusėję ketvirtą dešimtį, aš vis pajusdavau pirmuosius kūno ir proto girgždesius – pradėjo trūkti lankstumo, darėsi sunku keisti įpročius. Užtat ji mane taip stulbino, užtat vis spėliodavau, kas ji iš tikrųjų yra. Atrodė, kad joje tūno pasauliu neatsistebintis amžinas vaikas. Tik vėliau sužinojau, kad giliai po ta nuostaba, po tuo vaikišku naivumu slypi dar kai kas.

Įėję į salę, radome ten jos šeimą – motiną, dvi seseris ir brolį. Žvarbią kovo dieną šaltoje patalpoje mediena aptaisytomis sienomis stovėdami prie karsto, matėme savo pačių išpučiamą garą. Prisistatinėti ar keistis mandagybėmis buvo ne metas. Metas buvo gedėti.

Jos tėvas mirė likus vos kelioms dienoms iki Velykų. Netektis ir ją, ir kitus šeimos narius tiesiog pribloškė. Mes su jos tėvu taip ir nesusidūrėme, apie jo gyvenimą mažai ką žinojau. Lietuvoje žmonės pašaliniams apie savo šeimą nepasakoja.

Tokiomis aplinkybėmis niekada nežinai, ką derėtų pasakyti, nes išties nuoširdžiai užjausti neįmanoma, to negali niekas. Sąstingis, karste ir tavyje. Jauti net ne gniužulą, o tuštumą, kurią gyvenimas pamažu vėl užpildo. Mano motina mirė, kai buvau keturiolikos, žmonės bandė mane guosti, o aš tik tūžau. Nenorėjau girdėti jokių užuojautų. Todėl, po daugelio metų atsidūręs tuose laidojimo namuose Lietuvos šiaurėje, aš beveik nekalbėjau, tik stebėjau savo draugę ir jos šeimą, žiūrėjau į karstą, į mediena aptaisytas sienas, į įeinančius ir išeinančius žmones ir į garų debesėlius, jiems šnekantis plūstančius iš burnų.

Ant staliuko budėtojams buvo padėta sumuštinių ir degtinės. Su velionio giminaičiais ir šeimos draugais buvome nepažįstami ir, nors žvilgsniuose ir kreivose šypsenėlėse aiškiai mačiau klausimą: „Tai pats ir būsi tas tikrasis?“, pirmiausiai jie pasiteiravo kitko: „Kaip jums patinka mūsų laidotuvių papročiai?“ Jau buvau įpratęs aiškinti lietuviams, iš kur esu, ką gyvenime veikiu, o šit kalbėti apie laidotuvių papročius anksčiau neteko. Taip greitai, negana sumuštinių, suvirškinti tokio klausimo neįstengiau, todėl tik pritariamai sulinksėjau. Katalikiškoje šalyje kamantinėjamas apie tikėjimo dalykus, aš, liuteronas, pokalbį galėjau nejučia pakreipti gana nemalonia linkme. Tad nusprendžiau verčiau patylėti, pasiklausyti šeimos ir nedidelio miestuko istorijų, malamų tąsia vietinių šnekta, kurią po kelių per valandą išlenktų taurelių degtinės jau visai neblogai supratau.

Po kurio laiko, dar ypač karštai pasišnekėję su vienu iš jos dėdžių, išėjome į stotį. Vilniaus autobuso laukėme sėdėdami ant suoliuko, traukdami į plaučius šaltą pavasario orą. Ilgai spoksojęs į priešais dunksantį pastatą, paklausiau jos, kaip jaučiasi.

Neatsakė. Aš pasiteiravau dar kartą. Ji pažvelgė į mane su nerimu ir virpančiu balsu savo ruožtu paklausė:

– Prisimeni, esu sakiusi, kad, kai buvau vaikas, tėvas kartais dingdavo?

Patylėjusi pridūrė:

– Tėvą uždarydavo psichiatrinėje, sakydavo, pamišęs. Jam protarpiais tekdavo ten pabūti.

Nežinojau, ką atsakyti. O ji kalbėjo toliau:

– Jam ir po ligoninės tekdavo gerti vaistus. Galų gale jis grįžo namo, pas mano motiną, suvisam. Kartais jiems būdavo nelengva sugyventi. Bet tėtį aš mylėjau.

Ji vėl pasisuko į pastatą priešais ir įsmeigė akis į vieną tašką. Autobusas atvažiavo, pavėlavęs penkiolika minučių. Ji įlipo pirma, aš – iš paskos. Atsigręžiau, paskutinį kartą, beveik įsitikinęs, kad niekada čia nebegrįšiu, nužvelgiau priestočio gatves ir atsisėdau į savo vietą.

 

Tinklų pynėjas

Iš kelto pirmą kartą pamatęs vėjų košiamą Kihnu salos krantą, negalėjau nė numanyti, kas manęs tądien laukia. Keltas dunksėdamas prisišvartavo, priekinė platforma nusileido ir mes, keleiviai, išlipome. Prieš mane driekėsi tik siauras, vingiuotas takas. Nebuvo nei pastatų, nei rodyklių, nieko. Vien dulkėtas keliukas lieknų medžių link.

Jie stiebėsi aukštyn, lyg kokie padangių garbintojai, o gal kaip įsišakniję atlantai laikė dangų, kad tas nepritrėkštų salos. Pasijutau nesaugus, atrodė, kad kiek, ir būsiu šiurkščiai atstumtas. Buvau saloje, akmenų girliandomis apkraštuotoje žemėje, kur paskutiniai dar likę žmonės ir gyvena, ir miršta. Tą dieną man buvo lemta susidurti su abiem atvejais.

Salos, tos uždaros bendruomenės, neįsileidžiančios svetimo, kitaip jaučiančio laiko tėkmę, mane visada žavėjo. Kad ir kurioje apsilankydavau, tenykštė hermetiškai sandari bendrija primindavo gyvą muziejaus eksponatą, man, tiesa, neperprantamą.

Žingsniuodamas tarp kraštovaizdį dešinėje ir kairėje puošiančių medžių, išvydau pirmuosius gyvybės ženklus. Pro kamienus mačiau šen ir ten zujančius žmones, kai kurie jų segėjo gana sunkius vilnonius sijonus. Draugai man buvo sakę, kad dalis saliečių vis dar rengiasi tautiškai, bet tada nekreipiau į tai dėmesio. O dabar, priėjęs vienintelį salos kaimą, pamačiau nemažai moterų su tais svariais sijonais.

Tą vasarą šutino rekordinės kaitros, ir aš nesusilaikęs moteriškių paklausiau, ar joms ne per karšta. Jos tik šyptelėjo ir papurtė galvas. Kaip škotų kiltai, pasakė nueidamos sau.

Negausi, maždaug šešių šimtų žmonių, salos bendruomenė „svetimą“ atpažįsta iš karto. Taigi, kaip ir daugumoje mažų gyvenviečių, jaučiausi stebimas sulig kiekvienu žingsniu. Prie bažnytėlės, vienintelės saloje, sutikau būrelį juodai apsitaisiusių moterų ir vyrų gerokai aptrintais kostiumais. Man pasirodė, kad tie žmonės lediniais žvilgsniais tiesiog veja mane šalin. Paspartinęs žingsnį juos praėjau ir patraukiau į kaimo vidurį, kur dunksojo vos keletas pastatų.

Staiga išgirdau balsą. Man mojo ir šaukė pagalbon kažkoks vyras prie purve įklimpusio motociklo. Kai prisiartinau, motociklininkas plūsdamasis apžiūrinėjo variklį, matyt, spėliojo, ar pavyktų sutaisyti. Nešvari barzda ir tepaluoti marškiniai bylojo, kad vyriškis bus jau kokią savaitę nesiprausęs. Buvau tokių matęs nebent sovietiniuose filmuose apie žvejus, o dabar štai ir tikrovėje išvydau pavyzdinį egzempliorių.

– Gali pastumti? Pavešiu kur tik reikės, – sumarmėjo jis tarmiškai. Man pavyko suprasti tik kas antrą ar trečią žodį, liko tikėtis, kad nieko svarbaus nepraleidau.

– Taip, žinoma, – atsakiau pasiraitodamas rankoves.

– Okei, varyk! – sušuko vyriškis ir iš visos sveikatos numynė akceleratoriaus pedalą.

Sumanymo būta tokio: stumiame motociklą, kol užsikurs variklis, tada aš iš eigos šoku į lopšį ir tas vyras nuveža mane kur paprašytas. Deja, netoli nuvažiavome.

Kai ėmiau motociklą stumti, variklis užparpė, bet tuojau pat nutilo. Ir antras, ir trečias mėginimas baigėsi taip pat.

Iš ketvirto karto variklis pagaliau įsijungė ir aš nė nepastebėjau nustūmęs motociklą taip toli, kad atsidūrėme prie pastato, kurį dalinosi parduotuvėlė, kavinė ir svečių namai. Nusprendėme apsidovanoti alumi, naujasis mano draugužis žvejys pasišovė pastatyti. Na bent jau pažadėjo.

Prie prekystalio patalpos gale, kur stovėjo keli suoleliai ir sulankstomi staliukai, užsakiau du bokalus ir motociklininkas suskato grabinėtis piniginės. Tik tada pastebėjau, kad jis – ne itin blaivas; matydamas, kaip naršo po sučiurintą juodą piniginę, supratau, kad mokėti teks man, tad padėjau ant prekystalio septyniasdešimt kronų ir mes nuvingiavome prie vieno staliukų.

Vyriškis pasisakė vardą ir staiga pratrūko raudoti. Ilgai gyvendamas Estijoje žinojau, kad tokių jausmų proveržių čia pasitaiko retai, todėl labai nustebau, bet tuo pat metu, lyg apniktas kažkokių makabriškų kerų, nenuleidau nuo vėl prašnekusio vyro akių.

– Žinai, mano draugas dirbo Taline, uoste, ir numirė. – Ašaros riedėjo jo skruostais ir kaip rasos lašeliai strigo barzdoje. Ilgokai patylėjęs, vyriškis, regis, susitvardė ir pridūrė: – Laidoja šiandien. Ten ir važiuoju. Nori kartu?

Pasijutau nešamas bangos, sukilusios tą akimirką, kai šokau motociklininkui į pagalbą. Ką gi, šiai istorijai reikėjo logiškos pabaigos.

Mes išgėrėme alų ir grįžome prie motociklo. Balsas mano galvoje kažkodėl reikalavo nuotykio.

– Šį kartą geriau jau užsikurtum, – sumurmėjau panosėje, vyriškiui jungiant variklį. Šis atgijęs suurzgė, aš įšokau į lopšį ir mes nuplerpėme į mišką.

Veikiai privažiavome laukymę. Mūsų laukė kukliose kapinaitėse padrikai išsimėtę antkapiai, buvo nė iš tolo nepanašu į Jungtinėse Valstijose man įprastas tvarkingas eiles. Kelias, apsukęs laukymę, kilo nedidelėn įkalnėn. Apvažiavę kapinaičių galą, mes sustojome tokioje vietoje, iš kurios jos puikiai matėsi, ir įsitaisėme ant suoliuko prie kažkokio kapo.

O tada išgirdau kaukiant. Tik legendose apie banšes ir kitas mitologines pamėkles buvau skaitęs, kad egzistuoja toks šiurpus kauksmas, nuo kurio žmogų ištinka stabas. Man ant sprando pasišiaušė plaukai.

– Kas čia buvo? – paklausiau baugščiai.

– Giedotojos. Procesija karstą atlydi.

Ir iš tiesų, netrukus išvydau laidotuvininkų virtinę, tuo pačiu keliu, kuriuo ir mes ką tik atvažiavome, slenkančią kapinių link. Karstas, nešamas ant pečių, lėtai lingavo į priekį, dvi senutės širdį veriančiais balsais garsiai giedojo, ir atrodė, kad taip bus amžinai.

Priėję šviežiai iškastą duobę, laidotojai apsupo ją puslankiu. Smulkiai sudėta moteris žengė žingsnį ir atsistojo kitų priešaky. Iš būrio išniro du vaikai ir pribėgę įsikibo jai į kojas. Moteris pakėlė nuo veido juodą šydą, dirstelėjo į kunigą ir vėl nudūrė akis į duobės gelmę.

– Kai kas sako, neva jis atsitiktinai užsimušęs laive, bet aš girdėjau, kad susiriejo su kapitonu, tas jį ir patvarkė, – kūkčiodamas išlemeno vyriškis šalia manęs.

Laidotuvininkai stovėjo puslankiu lyg sustingę, buvo visiškai tyku. Tik medžių viršūnės vos vos siūravo, švelnaus vėjelio kedenamos. Moteris su šydu pasilenkė, paėmė saują žemių ir įmetė į kapą. Iš paskos ir kiti, panarinę galvas, vienas po kito lėtai žengė prie duobės ir metė į ją žemes.

Mano draugužis nešvarių flanelinių marškinių rankove nusišluostė ašaras, jo nuotaika veikiai persimainė, staiga jis gerokai pralinksmėjo.

– Gal nori atšvęsti mano bičiulio gimtadienį? Netoliese gyvena. Nusivežčiau tave.

Toks pasiūlymas pribloškė mane dar labiau negu pirmas. Tiesiai iš laidotuvių važiuoti švęsti gimtadienio?! Vis dėlto, reginio visai išmuštas iš vėžių, nuolankiai sutikau.

Pakilome nuo suoliuko, nuėjome prie motociklo ir vyriškis įjungė variklį. Sėdau į purviną lopšį ir mes vėl nubirbėme į mišką.

Netrukus sustojome laukymėje su dviem namais: nutriušusiu gelsvu mediniu vienaukščiu ir gražuoliu šviesiai raudonu dviaukščiu. Palikę motociklą, suėjome į vienaukštį. Grindys viduje buvo priskretusios. Vakarėlis jau šurmuliavo.

– Alaus nori? – paklausė nevalyvas motociklininko draugas, į geltoną skystį, teliuskuojantį vonioje vidur patalpos, kurią, matyt, reikėjo laikyti svetaine, gulsčiai merkdamas sloviką.

– Aha, – atsakiau, norėdamas tam kartui pritapti prie nepritapėlių panoptikumo, skirtingų, bet vienodai atrodančių ypatų, panašių į apsileidusius žvejus iš seno sovietinio filmo, – netvarkingos barzdos, suskirdusi oda, nudrengtos tvido striukės.

Išėjau laukan įkvėpti tyro oro ir geriau įsižiūrėjau į raudonąjį namą kitame laukymės krašte. Tik dabar krito į akis visą pastogę juosiantys subtilūs drožiniai, žydintys gėlynai, žodžiu, namas buvo puikiai prižiūrimas.

Žolėtame sklype sėdėjo žilas žmogus ir knebinėjo aplink save pasitiestą didžiulį tinklą. Atrodė įkliuvęs į gigantišką voratinklį ir stojiškai susitaikęs su aukos dalia.

Žengdamas tinklo gijomis, prisiartinau prie to žmogaus iš šono ir pakalbinau, bet jis, susitelkęs į darbą, net neatsigręžė. Šūktelėjau, bet vyras nesureagavo. Nežinojau, ką manyti – ar čia tokios saliečių manieros, ar aš jį tiesiog supykdžiau taip netikėtai pasirodydamas?

Apėjau tinklą tam žmogui iš priešakio ir, mojuodamas rankomis, vėl jį pašaukiau. Jis pakėlė galvą ir abejingai pratarė:

– Tere.

Priėjau arčiau ir mes ėmėme šnekėtis trumpomis frazėmis.

– Prašyčiau kalbėti garsiau. – Vyras parodė į klausos aparatą, kurio buvau nepastebėjęs. – Kuo vardu?

– Tomas.

– Iš kur būsi?

– Iš Jungtinių Valstijų.

– Mano brolis per karą pabėgo į Kanadą. Gyvena Ontarijuje, turi vaikų. Kas kelerius metus atskrenda aplankyti.

Kapotais sakiniais tas žmogus pasipasakojo daugiau nei keturiasdešimt metų žvejojęs, o dabar padedąs kitiems pindamas tinklus.

Paskui jis pasiteiravo, ar nenorėčiau atsigerti. Saulė salą tiesiog svilino. Atsigaivinti šaltu vandeniu būtų buvę pats tas. Mes lėtai nužingsniavome į raudonąjį dviaukštį ir užėjome į virtuvę. Šeimininkas padavė man stiklinę vandens ir nuvėrė mane griežtu žvilgsniu.

– Žinai, norvegų mitologijoje į tinklus būdavo viliojami ir žmonės, ne tik žuvys, – pasakė ir, kelias akimirkas pagalvojęs, pridūrė: – Kartais dar ir dabar taip būna.

Tada vos vos pakreipė galvą, lyg ir susimąstė. Vis dėlto beveik tuojau pat pažvelgė man tiesiai į akis vėl su ta pačia rūsčia išraiška veide.

– Mačiau, atvažiavai su Otu. Pakliuvai tarp pačių bjauriausių salos vagių. – Žilasis vyras nutilo ir įdėmiai į mane pasižiūrėjo. Paskui pridėjo: – Mauk tiesiai per mišką, kol dar gali.

Linktelėjau ir mes išėjome laukan. Šeimininkas nusivedė mane už savo namo, parodė keliuką, kuriuo būsią geriausia sprukti, ir patarė paskubėti, kol anie dar girtuokliauja.

Aš grįžau prie motociklo priešais gelsvąjį namą, pasiėmiau iš lopšio savo mantą ir kuo tyliau nupėdinau keliu.

Kai namų už nugaros nebesimatė, leidausi bėgti.

Skuodžiau kiek įkabindamas. Dūmiau tarp dangun besistiebiančių medžių, plačių mano žingsnių garsas gėrėsi į purias samanas. Liuoktelėjęs per akmenį, ant kojų nusileidau labai jau kerėpliškai. Pajutau kelyje kažką trakštelint, koją pervėrė skausmas. O tada išgirdau plerpiant variklį. Įsispaudžiau į samanas ir pažvelgiau aukštyn, į medžius. Galbūt jie meldėsi dievams, kurių pagalbos man taip reikėjo.