Proza
Petras Venclovas. Du apsakymai
2014 m. Nr. 7
Autoriaus prapultis
Prieš keletą dienų pobūvyje, į kurį susirinko įvairi publika, iš matymo pažįstamas fotografas panoro mane pristatyti savo bičiuliui, vyresnio amžiaus vyriškiui, stovinčiam prie atdaro lango ir įnirtingai čiulpiančiam neuždegtą pypkę. Mandagiai linktelėjau jam, šis kyštelėjo ranką ir suburbėjo: „Konstantinas. Neseniai mečiau rūkyti, tad jaučiuosi šlykščiai.“ Supratingai nusišypsojau. Tiesą sakant, jis man nelabai patiko: nervingas, staigių judesių, kalba užsikirsdamas, nukąsdamas galūnes, akys pašaipios, lūpų kampučiai nusvirę, veido išraiška liudija nepasitenkinimą, gal net nusivylimą. Pasidomėjo, kuo užsiimu. Atsakiau, kad esu architektas. Pašnekovo akys pagyvėjo, jis įdėmiau pažvelgė į mane. „Ar ką nors reikšmingo suprojektavote?“ – „Kol kas ne, bet…“ Savo ruožtu paklausiau, kokia jo veiklos sritis. Vyriškis, regis, nustebo, kad nieko apie jį nežinau. Turbūt įsivaizdavo, kad yra garsenybė. „Esu mistinių romanų rašytojas. – Ir ironiškai nusišiepęs pridūrė: – Pačiam tikriausiai tokie dalykai neimponuoja? Architektai – praktiški, blaivaus mąstymo žmonės.“ – „Nebūtinai, – paprieštaravau, – proto mankšta niekam nekenkia.“ – „Nagi, nagi, – sunarnėjo išsitraukdamas ir vėl įsikišdamas pypkę į dantis. – Velnias!“ Nelabai supratau, kam skirti šie žodžiai, bet pamaniau, kad vis dėlto ne man.
Vėliau, išlenkę po porą taurelių brendžio, mudu įsišnekome. Tačiau manęs neapleido nuojauta, kad Konstantiną kaži kas kankina, neduoda ramybės, gundo, pinklioja jo mintis. Tikriausiai ne tik noras užsitraukti dūmą. Jo akys bėgiojo į šalis, tarsi bijodamos išsiduoti, kakta susiraukšlėdavo, skruostai įdubdavo; Adomo obuolys imdavo trūkčioti, kai jis konvulsiškai rydavo seilę. Valandėlę man jo pagailo: atėjo į pobūvį, norėdamas šiek tiek prasiblaškyti, o čia… Bet tuoj pat šoktelėjo kita mintis – tokiam verčiau tūnoti namuose, kad negadintų aplinkiniams nuotaikos. Paskui pagalvojau, kad galbūt jis serga. Juk negalėjo staiga apsvaigti nuo kelių taurelių stipresnio gėrimo?
Galiausiai kiek netikėtai pakvietė į svečius: pasakė priemiesčio gatvelės pavadinimą, smulkiai nupasakojo, kaip atvažiuoti, kokios spalvos jo namas, užsiminė turįs man staigmeną. Kodėl man? – norėjau paklausti, iš kur toks staigus pasitikėjimas, toks simpatijos proveržis? Bet Konstantinas jau spėjo į mano švarko viršutinę kišenėlę įkišti vizitinę kortelę. Kai dvejodamas pažadėjau paskambinti, pašnekovas spustelėjo man alkūnę ir nužingsniavo durų link. Tartum šiame susibūrime jam tik tiek ir reikėjo.
Nejaugi jis toks vienišas? – pasvarsčiau. Kuo jam pasirodžiau įdomus? O gal tikisi iš manęs kokios pagalbos? Aš juk ne gydytojas, ne psichologas, nemėgstu komplikuotos psichikos žmonių. Tiesą sakant, man labiau patinka atviras, nepretenzingas, nuoširdus bendravimas. O čia kažkokios ūkanos, mįslingas monologas su savimi, nutylėjimai, nepasakymai.
Šiandien rytą, dar snausdamas lovoje, prisiminiau tą keistuolį: pamanyk, mistinių romanų kūrėjas! Mano požiūris į ezoteriją gana kritiškas – tai žaidimas lengvatikiams mulkinti. Žinoma, pasitaiko anomalijų, bet ar jas būtina sieti su anapusybe? Kam mistifikuoti tai, ko nesuvokiame, nepažįstame, nesugebame išsiaiškinti? Argi viską reikia detaliai pažinti? Gal dar įdomiau, jeigu kas lieka už pažinimo ribų? Kad ir žmogus. Jeigu visa apie save žinotų, netgi ateitį, baigties dieną ir valandą, kaip jam būtų atkaru gyventi.
Buvo šeštadienis; regis, neatidėliotini darbai padaryti, tad kodėl neužsiėmus laisvaisiais menais – nepabendravus su žodžio meistru, sielų inžinieriumi ar raktininku, anot Dostojevskio ir Prusto? Tikiuosi, ilgai neužtruksiu. Pavarčiau vizitinę kortelę su Pegasu; daugmaž nutuokiu, kur Molio gatvė, nors aną vakarą nelabai atidžiai klausiausi aiškinimo. Paskambinau ir pasakiau, kad atvažiuosiu. Atrodo, Konstantinas apsidžiaugė. Negi jam iš tiesų taip trūksta pašnekovų? Įdomu, kokią staigmeną man turi? Naują romaną? O gal ką nors netikėtesnio?
Deja, mano įsivaizdavimas nebuvo tikslus, teko gerokai paklaidžioti, kol aptikau atkampią Molio gatvelę. Numerių ant namų nesimatė, nes juos slėpė aukštos gyvatvorės, vynuogienojai, kanadinės medlievos. Prisiminiau, kad namas turėtų būti dviaukštis, geltonai dažytas, čerpių stogu. Radęs panašų, palikau automobilį gatvelės pakraštyje ir paskambinau prie durų. Šviesiaplaukę galvą iškišo kokių dešimties metų berniukas.
– Ieškau Konstantino, – pasakiau.
– Senelio? Kažkur turi būti. Gal sode?
Ir jau ketino užtrenkti duris. Bet tuo metu pasirodė dar gana jauna moteris.
– Palydėsiu jus į sodą. Jis ten mėgsta pasėdėti, kartais net rašo. Nematytas esat. Gal būsite jo kolega?
– Ne visai. Bet… – numykiau sekdamas paskui moterį.
Jau iš tolo pamatėme, kad altana tuščia.
– Lauksite ar užeisite į namus? Jis netrukus turėtų grįžti.
– Kad jau atvažiavau… Nesirūpinkite. Gražu čia pas jus.
Ant pintos kėdės buvo padėta popierių šūsnis, o ant jos gulėjo Konstantino pypkė su apkramtytu kandikliu. Gal jis iš tiesų kur nors netoliese?
– Tuoj atnešiu kavos. Su cukrum? O gal su pienu?
– Su cukrumi, – atsakiau. – Du šaukštelius, jeigu galima.
Patogiai įsitaisiau giliame fotelyje. Nieko sau, pagalvojau, pasikviesti svečią, o pačiam pradingti. Čia pat stūksojo rausvažiedė cūga, už kelių metrų stiebėsi švelniaspyglis maumedis, toliau – kėnis ir porą balteglių. Mėgsta rašytojas spygliuočius, šyptelėjau pats sau. Obelys, vyšnios ir slyvos turbūt kitapus namo, buitiškesnės, nekeliančios kūrybinių minčių.
Moteris grįžo su padėkliuku, ant kurio garavo du kavos puodeliai. Spėjusi pasikeisti chalatą į berankovę potrumpę suknelę, susišukuoti ir net brūkštelėti lūpdažiu.
– Alina, – prisistatė. – Konstantino dukra.
– Supratau, – linktelėjau galvą ir pasakiau savo vardą: – Aivaras. O tas berniukas – jūsų sūnus?
– Ojė! Išdykėlis, tikras priešgyna. Su seneliu ne per geriausiai sutaria, kai tas rašo, vis lenda į akis.
Sušnekome apie orą, besibaigiantį pavasarį, paskui grįžome prie Konstantino.
– Kur galėtų taip ilgai būti? – gūžtelėjo pečiais Alina. – Paprastai niekur toli nenuklysta.
Tiesą sakant, man visiškai patiko kalbėtis su šia jauna moterimi. Turbūt nuo kavos raustelėjo, o raudonis jai labai tiko.
– Neskubu. Luktelsiu. Jūsų tėtis – įdomus pašnekovas. Jūs turbūt atsigimėte į jį? – nežymiai pameilikavau.
Moteris patenkinta šyptelėjo:
– Gal dar kavos?
– Ačiū. Rytą sočiai atsigėriau. – Ir lyg netyčiomis dirstelėjau į jos apvalius gundančius kelius. Alina, be abejo, pajutusi mano žvilgsnį, pasitraukė suknelę, bet tatai nelabai gelbėjo. Padorumas reikalavo nusukti akis į šalį.
– Pastaruoju metu mūsų senelis pasidarė nei šioks, nei toks, – po valandėlės pratarė šeimininkė. – Išsiblaškęs, kartais su savim pasikalba, užšnekintas nustemba, nežino, ką atsakyti. Visą žiemą rašė, paskui kompiuteriu perrašinėjo, – mostelėjo į popierių šūsnį.
– Nepaskaitote? – pasidomėjau.
– Nelabai leidžia, o paslapčiom nenoriu. Kai išeina knyga – tada prašom. Ir dar pageidauja, kad savo nuomonę pasakyčiau. O aš, ką aš: man visada patinka, nes tai tėvo darbas. Anksčiau toks nebūdavo, – tęsė toliau. – Bet kai mirė mama, kažkaip atitolo nuo žmonių, pradėjo slapukauti, pasidarė mažakalbis. Neatrodė, kad labai mylėjo mamą, kartais net apšaukdavo, jos neklausydavo.
– Gal jaučiasi neįvertintas? – paklausiau.
– Nežinau. Tikriausiai. Kartkartėm paniurna prieš kolegas, atseit jie įsitrynėliai, pataikūnai ir net, atsiprašant, subinlaižiai.
Nusijuokiau, o Alina, regis, pasijuto pernelyg atvirai prakalbusi: pasimuistė, nuleido akis, dar labiau paraudo.
– Meno žmogus visada turėtų sakyti tiesą, – padrąsinau ją, – nevynioti žodžių į vatą, nesidangstyti eufemizmais.
Tuo metu atstrakaliojo šviesiaplaukis berniūkštis ir šūktelėjo, kad tėtė pasigedo mamos.
– Turiu eiti, – turbūt pasijutusi išgelbėta tarė moteris. – Mano vyras – buvęs alpinistas, kalnuose susižalojo stuburą, jau kuris laikas nevaikšto. O jūs nesivaržykite, tėtis turėtų grįžti. Juk susitarėte?
– Skambinau prieš valandą. Sakė lauks.
Alina nuskubėjo takeliu į namus. Pabaigiau kavą, nusišluosčiau nuo lūpų tirščius ir pagalvojau – vargšė moteris: vyras – invalidas, vaikas išdykęs, tėvas skraidžioja padebesiais… O vis tiek nori paflirtuoti – ne taip lengva užgniaužti prigimtį.
Netrukus ėmiau nuobodžiauti: kam kviesti žmogų, o pačiam prašapti? Turbūt ponas Konstantinas – nemažas keistuolis. Kas galėjo atsitikti per tą laiką, kol atvažiavau?
Atsistojau, porą kartų apėjau aplink pavėsinę, pasižvalgiau į spygliuočių viršūnes. Iš ryto buvo apniukę, dabar debesys sklaidėsi. Pyktelėjau ir jau norėjau išvažiuoti, bet netrukus apsiraminau: juk beveik pats įsisiūliau, skambinau, žadėjau… Gal Konstantinas aną vakarą, kauštelėjęs nuo kelių taurelių brendžio, tik iš mandagumo pakvietė? O aš…
Grįžau į altaną. Staiga, nelyg kieno pastūmėtas, priėjau prie pintos kėdės, pastūmiau į šalį pypkę ir pakėliau keliolika lapų. Nustebau pirmajame pamatęs įrašą ranka: Aivarai, laukdamas manęs paskaityk! Vadinasi, senis nutarė pažaisti su manimi slėpynių: pats prapuola, bet palieka rankraštį, kurį turėčiau skaityti! Įdomus bendravimo būdas, ką ir sakysi! Bet kodėl pasirinko mane, o ne kurį nors iš kolegų? Labiausiai pasitiki? Kvailystė! Nori pasikalbėti su pašaliniu žmogumi?
Atsisėdau į fotelį ir ėmiau vartyti kompiuteriu prirašytus lapus. Atkreipiau dėmesį į kūrinio pavadinimą: „Sapnų pirklys“. Na gerai, paskaitysiu keletą minučių, nutariau, nors nieko ypatingo nesitikiu.
„Rausvam saulėlydžiui užliejus slėnį, į kaimą įžengė aukštas barzdotas vyriškis. Tikriausiai buvo pavargęs, gal net išsekęs, nes kėblino koja už kojos, žvalgydamasis į kiemus, kuriuose it žvirbliai čirškė vaikai, į atlapas trobų duris ir girgsinčias svirtis. Greičiausiai žinojo, kad niekas jo nelaukia, kad nebus maloniai sutiktas, tad ilgokai rinkosi sodybą, kol pagaliau pamatė ant vienos slenksčio sėdintį pagyvenusį žmogų. Priėjo prie vartų ir garsiai pagarbino Viešpatį. Senis Juozapas nenoromis atitraukė pakaušį nuo staktos ir dirstelėjo į prašalaitį. „Jei atkeliavai su Dievo vardu lūpose, tai ženk drąsiai. Sakyk, kas toks esi ir ko nori?“ – „Esu Albinas Stauga, norėčiau puodelio vandens.“ – „Vandens šulinyje visada rasis ištroškusiam pagirdyti.“
Pirmoji romano pastraipa ne per daug sudomino. Turbūt XX amžiaus pradžia, kaimas, valstiečių buitis, vargai ir rūpesčiai. O kur mistika ir ezoterika? Žvilgtelėjau į kitą puslapį: čia Albinas Stauga jau irgi sėdi ant slenksčio ir siūlosi nupirkti keletą senio Juozapo sapnų. Šeimininkas, žinoma, netiki, kad toks sandėris įmanomas, kad už tokius vėjo draikalus kas nors mokėtų pinigus. Ateivis prašosi į trobą, kur jis sako matąs pilnas palubes įdomiausių sapnų. Ištraukia vieną iš po sijos ir ima pasakoti, ką Juozapas sapnavęs pavasario sėjos metu. Šeimininkas nustemba, nes negali suprasti, kaip prašalaitis gali žinoti tokius dalykus. Albinas Stauga pasako jo žmonos ir vyriausiojo sūnaus vardus, tikina įžiūrįs, kaip Juozapas kalbasi su angelu Gabrieliumi, siūlydamas jam klevo sulos ir abišalę juodos duonos. Kadangi šeimininkas gimęs po Vėžio ženklu, tad jį globoja Gabrielius. Angelo veidas šviesus, akys švyti tarsi žarijos. „O štai tavo moteris Morta su sūnumi Motiejumi, abu sparnuoti, atskrenda iš galulaukių tartum juodvarniai.“
Seniui Juozapui regisi, kad jis iš tiesų kažką panašaus sapnavo. Bet vis tiek nesutinka, purto galvą ir vis dar šypsosi. Tada Albinas Stauga nutveria kertėje besislapstantį sodiečio sapną ir lyg iš rašto ima pasakoti: „Tu eini per rūką, Juozapai, pelkėje kažkas šaukiasi pagalbos, vaitoja, o kai prieini, matai žvėrį, kuris puola tave; norėtum pabėgti, bet trypi vietoje, tarsi kas būtų atėmęs kojas. Prabundi nuo baimės gniaužiamo savo riksmo, bet netrukus vėl sapnuoji tą patį dygliuotą žvėrį, lyg jis būtų milžiniškas ežys; tik dabar jis įsiropštęs į medį ir mėto į tave akmenis. Puldinėji į šonus, kol vienas akmuo tave priploja. Netikėtai imi skęsti pelkėje, o iš priekio atlapnoja tamsus žvėris, užsimojęs didžiule letena.
„Nagi sakyk, ar nesapnavai tokio daikto prieš gerą savaitę?“
Juozapą purto šiurpas, nes puikiai prisimena šį sapną. Bet jis niekam jo nepasakojo! O ir kam galėtų? Žmona mirusi, Motiejus – caro kariuomenėje, antras sūnus Stanislovas bernauja kitame paviete, dukterys nutekėjusios už kelių kaimų. Bet štai ateina prašalaitis, kuris žino jo sapnus, gal net geriau nei jis pats. Žino, ko paprastas žmogus negali žinoti. Pasako tai, ką jis, Juozapas, jau ir pamiršęs. Kokia velniška jėga slypi šiame ateivyje? Ir iš kokios peklos jis atkeliavęs?
„Kam tau mano sapnai?“ – iš paskutiniųjų ginasi šeimininkas. „Aš juos galėčiau ir taip pasiimti, tiesiog pavogti, – atkerta Albinas Stauga, – bet esu doras žmogus ir garbingas pirklys, tad noriu pirkti.“
Galiausiai juodu sudera: už dešimt Juozapo sapnų pirklys sumoka auksinį rublį. Sodietis gūždamasis stebi, kaip barzdočius graibo po palubę, kertėse, pastalėje, tarsi matydamas kažką apžiūrinėja, rūpestingai lanksto ir kiša į maišą. „Atsirinkau tuos, kurie man labiausiai patinka“, – sako jis. Senis Juozapas norėtų žinoti, kokius jo sapnus nupirko prašalaitis, bet nedrįsta klausti. Jis ima gailėtis, tartum būtų pardavęs dalį savęs, gal net slapčiausią, labiausiai jam pačiam reikalingą.
Po kelių puslapių vyrai jau sėdi temstančioje pirkioje prie pajuodusio stalo, srebia rūgpienį ir kramto užsilikusias žiauberes. Šeimininkas pasiteirauja, kiek sapnų turi supirkęs svečias, o Albinas Stauga atsako, kad beveik tūkstantį ir kad svajojąs apie kelis tūkstančius. Ir jie visi telpa tavo maiše? – stebisi senis. Na taip, linkteli barzdočius, aš juos suspaudžiu, sutankinu, suslegiu, ir jie tampa ploni tarsi popierius, visai nedideli, lengvi kaip pūkas. O kai turėsi kelis tūkstančius, nuneši į miestą ir parduosi? – klausia Juozapas. Turbūt ne, juokiasi pirklys, tai mano viso gyvenimo turtas – aš jį kitaip panaudosiu. Tačiau nesako kaip.
Padėjau rankraštį ir apsidairiau: berniukas žaidė kieme kamuoliu, bet artyn nėjo, – turbūt motina prigrasino, kad svetimam žmogui nelįstų į akis. O pono Konstantino nematyti. Tyčia nesirodo norėdamas, kad kuo daugiau perskaityčiau? Iš tiesų gal pusvalandį buvau paniręs į Lietuvos sodžiaus senovę, lengvai šypsodamasis sekiau barzdotojo pirklio manipuliacijas. Sutalpinti sapną į trimatę erdvę – gana įdomu. Matyti, kad autorius turi fantazijos dovaną, moka pinti kaimo realybę su pramanytais dalykais, realistiškai pasakoti neįtikėtiną istoriją. Žiūrėsim, kas toliau bus, ar ponas Konstantinas nepradės trypčioti vietoje?
Vos pradėjus aušti, Juozapas, visą naktį sapnavęs keistas ištįsusias būtybes su žemę siekiančiomis rankomis, bet vienakojes, su kulkų skylėm vietoj akių, besivartančias per galvą, ūmai pabudo pritrūkęs oro. Valandėlę spoksojo į lubas, tarsi tikėtųsi ten kažką pamatyti, paskui tyliai atsikėlė ir prisėlinęs ėmė apžiūrinėti Albiną Staugą, kuris miegojo jo sūnaus lovoje, atmetęs barzdą ir prasižiojęs. Žmogus kaip žmogus, regis, nieko velniško jame nėra. Bet kam jam sodiečių sapnai ir kaip juos atspėja? Sulanksto, sudėlioja ir įkiša į maišą. Senis nušlepsėjo į kitą gryčios galą, kur ant suolo buvo nupleiktas ateivio maišgalis, ir kilstelėjo. Ranka svorio nepajuto. Tada šeimininkas atsargiai praskleidė ir dirstelėjo į vidų – tuščia, visiškai tuščia. Sukčius, monelninkas, sumurmėjo Juozapas. Kaip jis moka taip apdumti žmogų? Žiūri tau į akis, liežuviu mala, o tu viską priimi už gryną pinigą. Prisiminė vakar gautą auksinį rublį, patikrino – nedingęs, vietoje.
Vėliau senis Juozapas palengvėjusia širdimi išlydi barzdotąjį vyrą iš savo kiemo ir pataria užsukti pas jauną našlę Savukienę, turinčią du nedidelius vaikus. Jos sapnai turėtų būti gražūs, lengvi, paspalvinti. Vyriškiai dviprasmiškai šypsodamiesi spaudžia vienas kitam ranką.
Albinas Stauga drožia tiesiai į Savukienės sodybą; radęs kieme tik lakstančius vaikus, liepia pašaukti motiną; ši, pasirodo, už tvarto ravėjo morkas, tad ateina su nešvaria prikyšte ir žemėtomis rankomis; lyg prasikaltusi stovi priešais atsibastėlį, nuleidusi galvą. Pirklys nutveria kibirą su vandeniu ir siūlo moteriai nusimazgoti rankas; pavadina ją vardu ir atsargiai pila vandenį. „Angele, – sako jis, – padėk man susitvarkyti su kebliu reikalu: papasakok kokį nors sapną, kurį dažniausiai sapnuoji.“ Našlė nesupranta, ko iš jos norima: ateina nematytas, nepažįstamas žmogus, maloniai vadina vardu, lyg savas sukiojasi kieme, klausinėja apie sapnus. Gal koks labai mokytas?
„Kad aš nesapnuoju, – ginasi moteris, – nėra kada, juk viena gyvenu. O dar vaikai – laukiu nesulaukiu, kada paaugs.“ – „Galiu padėti, – siūlosi ateivis, – moku ūkio darbus.“ Jis nutveria klėties pašalėje kabantį dalgį, patina, papusto ir drožia į pievą šienauti. Vikriai darbuojasi, lyg visą gyvenimą nieko kito nebūtų veikęs. Per pietus našlė atneša jam užkąsti. Sėdi juodu ant pradalgės, šnekučiuojasi, bet netrukus Albinas Stauga vėl prašo papasakoti sapną. Moteris prisipažįsta, kad šeštadienio naktį regėjusi vyrą, bet nieko daugiau neprisimenanti; atrodo, ėjusi lieptu per Apaščią ir sutikusi Martyną: ar jie prasilenkė, ar abu kas sau grįžo atgal, negalinti pasakyti. „Ar norėtum dar kartą pamatyti vyrą?“ – staiga klausia barzdočius. Angelė nusuka žvilgsnį, ji bijo pasakyti ir „taip“, ir „ne“, nes sutikti velionį reiškia, kad jis dar blaškosi po šį pasaulį. Kažin kaip jam geriau: ar kad vis dar prisiminčiau, pasikalbėčiau, ar kad pamirščiau ir taip išvaduočiau nuo visų rūpesčių? Atsibastėlis perkerta jos abejones: „Šiąnakt dar kartą sutiksi jį ant liepto. Viską gerai įsimink, kad rytoj galėtum papasakoti.“
Perverčiau kelis lapus, bet turėjau grįžti atgal, nes panižo sužinoti, ar našlė susapnavo savo vyrą. Praleidau gamtos aprašymą, vakaro spalvas, ugnį po trikoju, dūmų kvapą, vaikų čepsėjimą per miegus. O štai čia tai, ko man reikia: „Ji ėjo per pievą, rasa buvo neįprastai šalta, nešėsi rankoje ąsotį su pienu; jai atrodė, kad kažkas ją seka: galbūt šešėlis, o gal net juodaveidis žmogus, kurio turėjo vengti, gal net bijoti. Po kojomis sužliugsėjo vanduo, tai buvo rūke skendinti upė, o jai kažkodėl reikėjo į kitą krantą. Ir tada tamsoje subolavo lieptas, jis lingavo, ji laikėsi už karties, žinojo, kad turi sutikti Martyną. „Toliau neik, – kažkas sušnibždėjo čia pat, – ten gyviesiems negalima.“ Ji sustojo, apsidairė, suprato, kas aname krante, lieptas pavojingai siūbavo; staiga išvydo šviesų šešėlį, artėjantį prie jos: išsigando, paleido ąsotį, šis pliumptelėjo į upę ir nudažė ją baltai. Pažino Martyną, šešėlis prisiglaudė prie jos, girdėjo širdies dunksėjimą, bet kai pamėgino apkabinti, pajuto tuštumą. Aiktelėjo ir pabudo. Šalia jos gulėjo Martynas, bet labai baltas, lyg vasaros debesis. „O tu patikėjai, kad numiriau, – sukrenkštė šarkos balsu. – Argi galiu mirti, kai tiek darbų?“ Išsigandusi ėmė trauktis, kol atsirėmė į sieną; tapo plona kaip siūlas, bet vis vien įstrigo tarp sienojų. Tada tamsusis šešėlis, sekęs ją pievoje, ištraukė į lauką. Tai buvo barzdotasis prašalaitis. Moteris pašoko, pasitrynė akis ir pamatė, kad gryčioje prie stalo sėdi Albinas Stauga ir mįslingai šypsosi. Ką tik prašvitę, saulė dar nepatekėjusi, bet rytinis dangaus pakraštys jau rausta. „Sutikai vyrą?“ – klausia ateivis. Angelė vis dar neatsigodusi makteli galvą. „Išsigandau, – tarė ji, – ant tilto – tai tik šešėlis, o lovoje – tikrai jis gulėjo. Ir net kalbėjo. Sakė…“ – „Žinau, – nutraukė ją barzdočius, – neseniai mirę dažnai taip kalba.“ – „Iš kur, tamsta, žinai, ką jis sakė?“ – „Buvau juodasis šešėlis, kuris ištempė tave per sieną!“
Moteris užsitraukia ant veido antklodę. Gal jis – piktoji dvasia, galvoja, kaip man reikės išvaryti jį iš namų? Bet atsibastėlis nė neketina iškeliauti; jis ir toliau darbuojasi ūkelyje: baigia šienauti lanką, arklu vagoja bulves, drožia grėbliams dantis, taiso akėčias. Per pietus pasislenka į krikštasuolę, kur prieš anas Kalėdas dar sėdėjo šeimos galva. Kartu su moterimi ir vaikais iš vieno dubens srebia liesus barščius, kerta žirnienius blynus. Ir kalbina berniūkštį ir mergaičiukę, gal jie prisimena, ką sapnavę. „Jūsų sapnai turi būti šviesūs, nekalti, kvepėti liepžiedžiais arba jazminais. Ir tokių nė kiek ne mažiau man reikia.“
Nutariau, kad vaikų sapnai nebus įdomūs, tad perverčiau kelis lapus. Kai žvilgtelėjau į tekstą, supratau, kad romane jau praėjo kelios dienos. Albinas Stauga vis dar sukiojasi po Savukienės sodybą. Jis aiškina moteriai, kokie būna sapnai: išdrikę, išskydę, atirusiais pakraščiais, vėjų išpūsti, drėgni arba pilni sniego, rasoti, aukso arba sidabro spalvos, žemėti, pumpuruoti, švelnūs arba dygūs, aitrūs arba beskoniai, dvokiantys arba kvepiantys alyvomis, pailgi ir kvadratiniai, ploni arba dvigubi, su uodega ir priekinėmis kojomis, leisgyviai ir pulsuojantys gyvybe, miklūs, besislepiantys, esamojo arba būtojo laiko, su stalčiais ir be jų, kalbantys, tylintys, šakoti arba vieno kamieno. Dažnai tenka juos apkarpyti, išplėšti tuščias vietas, klijuoti, lopyti skyles, sustumti arba ištempti. Sunkiausi būna slogučiai, lengviausi ir švelniausi – kūniški. Prieš savaitę jis susapnavo Angelę ir žinojo, kad ją sutiks, tad ėjo nosies tiesumu. Jeigu du žmonės tuo pat metu susapnuoja vienas kitą, tai reiškia neišvengiamą kūnišką meilę. Našlė rausta ir atsuka nugarą, jis praskiria plaukus, švelniai bučiuoja jos sprando vagelę, vaikai juokiasi ir klega. „Ar ilgai dar būsi?“ Vyriškis neatsako. „Ką žmonės pagalvos?“ – „Kol susapnuosime vienas kitą.“
Kitą vakarą jis spusteli Angelės petį ir žvilgsniu įsako sekti į daržinę, kur ant pernykščių šiaudų glėbio turi įsirengęs sau guolį. „Aš nesapnavau tavęs“, – mėgina prieštarauti našlė. „Nemeluok! – nukerta ją Albinas Stauga. – Mudu buvome paukščiai, aš – čiurlys, tu – kregždė, skridome virš girios, tave griebė vanagas, iškirtau jam akį ir jis paleido tave. Paskiau abu kartu lesėme iš tavo mergaitės delno. Gal parodyti tą sapną?“ Jis kažką ištraukia iš už bato aulo, išlanksto, išlygina, patiesia ant stalo, kvėpteli ir ima vedžioti pirštu: „Čia aš, čia vanagas, o čia tu.“ Moteris nieko nemato, bet nedrįsta prisipažinti. Barzdočius žybteli į ją žvilgsniu, ir jų akių sankirtoje Angelė akimirką išvysta čiurlį ir kregždę, apačioje saulės apšviesta banguoja giria, tuojau pat iš debesies išners vanagas. Ji nuleidžia galvą ir paklusniai žengia paskui sapnų pirklį. „Pasigailėk, dovanok! – meldžia našlė, jau paguldyta ant šiaudų pleko. – Aš negaliu, Martynas man neleidžia!“ – „Po šios nakties pamirši savo Martyną ir galėsi drąsiai, nerausdama žiūrėti vyrams į akis, – krizena Albinas Stauga, nusitraukdamas marškinius ir mikliai raišiodamas našlės rūbų mazgelius. – Ir kam moterims tiek sijonų?“ Angelei atrodo, kad į jos kūną skverbiasi įkaitintas brūklys, bet po valandėlės prisiglaudžia ir pakimba atsibastėliui ant kaklo: geismas yra stipresnis už gėdą ir baimę. Juodu atsiduoda aistrai, švelnumui, lytėjimui, jų kūnai virpa, išsiskleidžia ir susiveria, jie svaigsta, krinta ir vėl kyla, sąla, ieško sąlaidų ir sąraizgų, jungiasi, pinkliojasi, pakvimpa medumi ir duona, ajerais ir želmenimis, jų lūpose – vyno ir kraujo skonis, pro jas veržiasi vaitojimas, aimanos ir dejonės. Jie regi saldžius, lipnius, rasotus, svirduliuojančius ir klumpančius vaizdinius, kuriuose žuvys ir žvėrys, susimazgiusios gyvatės ir žalčiai, plačiasparniai paukščiai ir malonumo surakinti raumenys bei kaulai. „Išsiliek! – švokščia moteris. – Išsilyk! Mane degina iš vidaus, nebegaliu daugiau!“ Bet Albinas Stauga tik suurzgia kaip vilkas, suaikčioja, sumaumena ir dar pasiučiau manko našlės krūtis, niurko slidų nuo prakaito pilvą, kočioja, sklasto kojas. „Ar nori pribaigti?“ – iškvepia silpnu balsu moteris. „Negriebs tavęs galas, – sukukena barzdočius, – atsiimk už visus be vyro iškentėtus metus.“ Angelei vaidenasi, kad ateivis apauga plaukais, šiurkščiu vilko kailiu, kad jam iš burnos tvoskia karštis, gurgžda šonkauliai, kad jo papilvė aitri ir deginanti kaip pelynas. Ji pati nebesuvokia, ar dar ką jaučia, supranta, ar tik kliedi. „Ar velnias esi?!“ – sukliegia našlė. „Nei tu angelas, moterie, nei aš velnias“, – varydamas pleištą atšauna vyras ir toliau tuksi. Ir taip iki apygaidžių, iki paryčių, kol pradėjo švisti. Ir tada Angelė pamatė, kad atsibastėlis iš tikrųjų apaugęs šiurkščiais šeriais, o gerklėje žioruoja žarijos. Iš paskutiniųjų jėgų persižegnojo našlė, ir staiga velniška vyro gyvybė ėmė silpti, mąžti, trauktis. „Vaiką būčiau padaręs, žmogus gal būtų išėjęs, – apmaudžiai atsiduso ateivis ir šėrė moteriai per veidą. – Visas darbas perniek.“ Atvirto aukštielninkas, valandėlę pūtavo, paskui nukrapaliojo prie durų, pradarė jas ir ėmė šlapintis. Sodietė suglobė drabužius, drebančiomis rankomis vilkosi, puolė pro šoną ir nulėkė per atšlaimą. Tik prie trobos durų atsisuko: kur prašalaitis šlapinosi, tumulais kilo rūkas.
Ponas Konstantinas sakė, kad yra mistinių romanų rašytojas, o čia kas? – pasvarsčiau versdamas lapą. Mistinė vyro galia mylėtis visą naktį? Matyt, autoriui tatai imponavo, argi kitaip tam būtų skyręs šitiek teksto? Bet tu gana įdėmiai perskaitei, nusišaipiau pats iš savęs. O tokių smalsuolių gali rastis ir daugiau. Rašytojo gudrybė, jaukas? O kas tada svarbiausia? Koks turėtų būti laimikis?
Albinas Stauga stovi ant kalvos ir žiūri į slėnyje liekantį sodžių. Akimis ieško našlės Angelės trobos, bet neranda. Jam lemta būti šios žemės klajūnu, ieškoti švelnumo ir aistros vis kitos moters glėbyje. Jo maišas pasipildė keliais sapnais, ir ko daugiau reikia? Žingsniuoja užvertęs galvą, gano vasaros debesis it garbiniuotus avinėlius ir nerūpestingai švilpauja.
Taip ir baigiasi pirmoji romano dalis. O šis ranka rašytas laiškelis turbūt man? Išėjau prasiblaškyti. Mane rasi prie Jiesios.
Atsistojau ir valandžiukę neapsispręsdamas trypčiojau vietoje: nusileisti prie upės ar sėsti į automobilį ir… Dėbtelėjau į langus: gal reikėtų atsisveikinti? Beveik tą akimirką į kiemą išėjo Alina. Žiūrėjau į ją ir nejučiom susiejau su romano našle. Kažin ar ji laimingesnė už Angelę? Jai dar invalidą vyrą prižiūrėti reikia. Be abejo, irgi išsiilgsta glamonių, norėtų užsimiršti, atsiduoti aistrai. Gal rašytojas kūrė našlės paveikslą pasižvalgydamas į savo dukrą?
– Nebelauksite?
– Ponas Konstantinas parašęs, kad rasiu jį prie Jiesios. Kur čia trumpiausias takas?
Moteris, regis, nenustebo: tikriausiai pripratusi prie tėvo keistenybių.
– Eikite palei aukštos įtampos elektros stulpus. Ten rasite skardį – tik nenusiverskite, – šyptelėjo ir parodė ranka.
Man su ja labiau patiktų šnekučiuotis, pagalvojau, bet vis dėlto išėjau iš kiemo. Įdomu, kiek laiko laukiau gerbiamojo Konstantino? Jau tikriausiai nepadoriai ilgai? Ir dar turiu jo ieškoti? Gal šitaip reiškiasi jo mistinės miglos?
Skardis iš tiesų buvo staigus ir status. Žvilgtelėjau pro medžius žemyn – kokie penkiasdešimt metrų, upokšnis vos įžiūrimas. Kokio galo turėčiau karstytis? Nebent smalsumo dėlei.
Netrukus radau taką, einantį įstrižai pakriūtės, ir prisilaikydamas krūmų bei medelių nusileidau žemyn. Tolėliau vingiuota Jiesia buvo išplatėjusi; ten kažkas maudėsi. Gal Konstantinas? Pažiūrėsime. Kažkoks vyras plaukė į kitą krantą.
– Laba diena! – šūktelėjau.
Vyriškis apsivertė ant nugaros ir kilstelėjo galvą.
– Kažko ieškote?
– Pono Konstantino. Rašytojo.
Žmogus prunkštelėjo ir išspjovė vandenį.
– Nepažįstu tokio. Bet kažkas slankiojo palei upę. Nukūbrino Nemuno link.
Ar turiu jį vaikytis? – paklausiau savęs. Žinoma, ne! Bet vis dėlto paėjau kokį šimtą žingsnių. Pamačiau kitą taką aukštyn. Regis, kažkas neseniai juo užsikabarojo: smėlyje liko pėdos. Tarkime, Konstantinas. Būsime prasilenkę. Gal dar pasivysiu?
Tačiau užlipęs į viršų nieko nepamačiau. Negi jau būtų grįžęs namo? Gana! – pyktelėjau. Gana žaisti slėpynių – pasikviesti į svečius, o paskui vedžioti už nosies. Lyg būčiau vaikėzas.
Jau ketinau sėsti į automobilį, bet pasigedau raktų. Velniai rautų – būsiu pametęs! Kada ir kur? Tikriausiai besiropšdamas į šlaitą. Na ir nesiseka! Bet gal vis dėlto čia? Reikia pažiūrėti.
Nužingsniavau į altaną. Apžiūrėjau kėdes, stalą, galiausiai fotelį: čia sėdėjau skaitydamas. Yra! Nuotaika iš karto pasitaisė. Netyčiomis žvilgtelėjau į Konstantino rankraštį. Turbūt vėjas atvertė kelis antrosios romano dalies lapus. Permečiau akimis tekstą. Oho! Regis, Albinas Stauga, palikęs žemę, jau blaškosi po dangų: tik nežinia – gyvas ar miręs. Bet gal tai nesvarbu? Jis šnekučiuojasi su angelais sargais, kurie apspinta jį. Jiems labai rūpi žemiški reikalai, klausinėja apie savo globotinius, atidžiai klausosi jo pasakojimo apie klajūnišką dalią, apie pagarbos nevertą moterų padermę. Tačiau angelai sargai prieštarauja jo apibendrinimams ir išvadoms: žmogaus gyvenimas žemėje nėra toks apverktinas, moterys negali būti tokios klastingos ir kerštingos, juk jos tęsia žmonėms Dievo duotą gyvybę. Tolumoje pasigirsta cherubinų ir serafimų choras, kuriam vadovauja Serapielis ir Kerubielis. Atsibastėlis išvysta ketursparnes aukso spalvos būtybes, panašias į liūtus, bet su žmonių galvomis. Už jų plasnoja šešiasparniai daugiaakiai serafimai. Jie giesmėmis šlovina ir aukština Viešpatį.
Po kelių lapų ponas Konstantinas mėgina apibūdinti dangaus sistemą ir tvarką; rašo, kad, pasak neoplatoniko Pseudo-Dionisijaus Areopagito, angeliškoje hierarchijoje cherubinai yra antri, po serafimų, kurie skraido aplink soste Sėdintįjį. O tai esanti aukščiausia dvasinė būtybė, visatos valdovas. Iš jo, gesdama tamsybėse ir materijos nebūtyje, teka mistinė kūrybinė energija – emanacija. Šitaip ir atsiradęs bei išsirutuliojęs pasaulis, įvairioms būties formoms kylant iš pirminio tobulo – dieviškojo – prado.
Dievaži, pagalvojau, čia jau prasideda religinis filosofavimas; ir kur nuklydo autorius, pamiršęs pirmojoje romano dalyje gana žemišką veikėją Albiną Staugą? Ėmiau įnirtingai versti lapus. Netrukus užtikau, ką sako cherubinai ateiviui iš žemės apie arkangelus, pas kuriuos jis veržiasi: esą jie tokie gražūs, kad juos pamatęs žmogus iš karto numirtų. Tad geriau tegu nesirodo jiems akyse. Kažkodėl Konstantino dėmesį patraukia Liuciferis: šviesos kūrėjas, buvęs gražiausias iš visų arkangelų. Dievas išvarė jį iš dangaus už pareigų neatlikimą, norą savo sostą iškelti viršum žvaigždžių ir tapti panašiam į Aukščiausiąjį. Toliau aiškinamas skirtumas tarp Liuciferio ir Šėtono, abejojama, ar tai ta pati būtybė, kaip yra įpratę manyti paprasti tikintieji.
Norint sekti autoriaus minčių klajones, be abejo, reikėtų romaną skaityti nuosekliai. Bet tam neturiu laiko ir, tiesą sakant, noro. Mane domina tik Albino Staugos likimas; gal ne tiek jis pats, o labiau sapnų rinkimas, jų paskirtis. Manau, kad dangų rašytojas vaizduoja remdamasis krikščioniškąja teologija, vienur kitur kyštelėdamas savo išmonę, tad ko nors daugiau tikėtis turbūt neverta.
Pasklaidžiau rankraštį ir užtikau tolesnį pasakojimą apie žemės klajūną Albiną. Paaiškėjo, kad prieš daugelį metų jis nužudė caro žandarą; smarkiai atgailavęs bijodamas Dievo bausmės; vieną kartą pasirodęs angelas sargas ir liepęs rinkti sapnus. Sapnais jis galės išpirkti kaltę dėl žmogžudystės. Pasirodo, dvasios nesapnuoja, bet, įsigijusios žmogaus sapną, gali įeiti į jį, matyti ir girdėti, išgyventi žemišką buitį, kuri šiaip jiems neprieinama ir nesuvokiama. Stauga išmoksta sapnus paversti energija arba nematoma materija, tad elgiasi su jais it su tikrais daiktais; patekęs į dangų plėšo juos į mažas skiauteles ir dalija angelams kaip ostiją, tuo pelnydamas jų palankumą.
Nieko nepasakysi – moka gerbiamas Konstantinas fantazuoti, geba priversti stebėtis. Gal jis rašytojų hierarchijoje užima vieną iš aukštesnių vietų, nors nėra garsus ir plačiai žinomas? Tačiau elgiasi, tiesą pasakius, nelyg garsenybė: nepaiso etiketo, nejaučia pareigos ir atsakomybės. Gal net patyliukais sieja save su nepaklusniuoju Liuciferiu?
Ne, ilgiau nelauksiu! Gudraudamas privertė perskaityti beveik visą romaną. Gal dar norėtų, kad jį pagirčiau? Nesu tam nusiteikęs.
Užverčiau rankraštį ir pamačiau, kad paskutiniame lape kažkas ranka parašyta. Dar vienas prašymas ar pageidavimas? Regis, ne. Autorius parašė tekstą, daugiau jis nereikalingas: gali nebesirodyti, pradingti, išnykti, numirti. Dažniausiai skaitytojas jo ir nepasigenda.
Še tai tau! – nusistebėjau. Tai čia ta žadėtoji staigmena?
Atsistojau ir apsižvalgiau. Beveik sodžiaus idilė: ramu, net spygliai nejuda, tik kažkur tolumoje parpia vejapjovė. Nematyti nei moters, nei berniūkščio. Gal iš tikrųjų ponas Konstantinas nutarė pradingti?
Kažkas trakštelėjo po koja. Jergau – rašytojo pypkė! Nulūžo kandiklis.
Neatsigręždamas paskubom nužingsniavau prie vartelių, trinktelėjau juos, sėdau prie mašinos vairo, įjungiau variklį.
Po galais, kodėl gi priėmiau kvietimą, pagalvojau, ir įsivėliau į šią istoriją: iš pradžių nekaltai gundanti rašytojo dukra, vėliau atspėti ir nupirkti sapnai, klaidžiojimas per žmones, kūniška Angelės ir ateivio meilė, ir staiga – hierarchinė dangaus tvarka, angelai ir arkangelai, chorai, šlovinantys Dievą, komunijos dalijimas, pasitraukęs autorius, likęs tik jo tekstas. Ir nei šioks, nei toks prierašas. Įdomu, ką jis turėtų reikšti? Gerbiamo rašytojo prapultį? Ar tik jo viliūgišką šypseną, pakikenimą, žaismingą maskaradą? Nors man tatai panašiau į sarkastišką juoką.
Žingsniai
Nežinia kodėl pabudo. Tikriausiai jau buvo po pusiaunakčio. Valandėlę nesuvokė, kur esąs. Bet netrukus prisiminė svetimą miestą ir viešbutį; plūstelėjo praėjusios dienos įspūdžiai: veidai, žodžiai, nedidelė salė, kur vyko mokslinė konferencija. Kambary buvo girdėti įprastas prislopęs miesto gausmas: gatve važiuojančio automobilio ūžesys, durų pokštelėjimas, lietaus barbenimas į langą. Prablaivinęs sąmonę rado joje užsilikusias pranešėjų frazes, vakarienės juokavimus prie bendro stalo, žvilgsnius, indų tarškėjimą, mandagias šypsenas. Apsivertė ant kito šono ir vėl mėgino užmigti – visa tai nėra kuo nors ypatinga. Bet ūmai išgirdo žingsnius: lyg kas neskubėdamas eitų padais šiūruodamas šaligatvį. Nejučiom sukluso – keista, kad per lietų ir vėją girdi šlepsėjimą. Laukė, kol žingsniai priartės, paskui nutols. Bet atrodė, kad praeivis pėdina pusračiu, nes garsas buvo vienodas: šlept tap, tap šlept, šliur dunkst. Nueina ir vėl grįžta – ar taip gali būti? Kiek tai kartosis? Neištvėręs kilstelėjo. Į langą bloškėsi vėjo gūsis ir atsimušęs nusinešė žingsnius.
Dieną Alvydas Jalinskas konferencijoje skaitė pranešimą apie šiuolaikinės literatūros publikacijas kultūrinėje spaudoje, nurodė svarbiausias temas ir problemas, tendencijas ir kaitą. Pateikė keletą skaičių, aptarė skelbiamiausių autorių kūrinius, akcentuodamas jų meninę vertę, tradiciškumą arba novatoriškumą, stiliaus raiškumą, kalbos pojūtį; neva nusistebėjo, kad prozininkas D. V. per metus publikavo septynis apsakymus, bet nė vienas iš jų nepasižymėjo menine branda, o tai liudija silpnos prozos įsigalėjimą periodikoje. Ne kažin kiek geresnė ir poezijos situacija: pilna abstrakcijų, pilko kalbėjimo, neišvengiama banalybių, nepamatuotų minties trūkčiojimų, pasklidumo, nesusisiejančių asociacijų ir formos nepaisymo. Neįmanoma visko pateisinti postmodernizmo arba postpostmodernizmo estetika.
Pranešimas nebuvo palankiai sutiktas, bet Alvydas Jalinskas ir nesitikėjo liaupsių: rašydamas mėnesio publikacijų apžvalgas viename ar kitame kultūros savaitraštyje dažniau kritikuodavo nei girdavo. Mėgo pavartoti aštresnį žodį, mesteldavo paradoksalią mintį, retsykiais žaismingai pasišaipydavo, kartais ir gana kandžiai įgeldavo. Toks ir dabartinis jo pranešimas, kuris didesnių diskusijų nesukėlė, nes nutolo nuo pagrindinės temos.
Po vakarienės konferencijos dalyviai dar ilgokai pasėdėjo jiems specialiai užsakytoje kavinėje. Jalinskas turbūt per daug išgėrė, nes susikirto su prozininku, kurį dieną patraukė per dantį. Piktas grįžo į viešbutį ir griuvo į lovą. Pamanyk, koks pagiežingas pasipūtėlis – o juk rašo rajoninio lygio kūrinėlius! Paryčiais vėl nežinia kodėl pabudo: gal kas praėjo koridoriumi arba garsiau pokštelėjo durimis? Ko reikėjo trenktis į miestą už trijų šimtų kilometrų? – pagalvojo. Kad pakalbėčiau penkiolika minučių, būčiau atsainiai išklausytas, įsigyčiau dar keletą priešų? Lyg jų man būtų negana. Juk tą patį galiu publikuoti spaudoje; ar ką gero ir naujo išgirdau? Vargu. Ar su kuo nors susipažinau? Tarkim, mane pamatė tie, kurie tik skaitydavo mano apžvalgas. Nė vienos simpatiškos ar bent įdomios moters… Kitąsyk būsiu protingesnis, nors, tiesą sakant…
Per naktinio miesto gaudesį staiga vėl išgirdo žingsnius: dunkt šlept taukšt, brūkšt brūkšt. Tarsi temptų koją ir kartkartėmis pasiremtų lazda. Šiąnakt, atrodo, klumpsi šiek tiek arčiau viešbučio. Kodėl nenutolsta? Kodėl permuša kitus garsus? Koks įkyrus klibinkščiavimas! Kartojasi vienodais intervalais – nelyg šliurintų robotas. Gal net artėja? Po galais!
Alvydas Jalinskas atsisėdo lovoje, papurtė galvą – gal tai tik dunksėjimas ausyse? Tačiau žingsniai nepasikeitė, neprislopo, jų neužgožė tolimas miesto gaudimas. Regis, jų ritmas darosi vis aiškesnis: brūkšt šlept taukšt. Kiek, po velnių, tas robotas gali čia maklinėti?! Vyriškis užčiuopė elektros mygtuką ir įjungė šviesą. Porą spartesnių žingsnių – ir viskas prapuolė. Alvydas nepatingėjo prieiti prie lango ir pasižvalgyti: tuščia nyki gatvė, tamsūs langai, jokio judėjimo. Turbūt tas šlubčiojimas tik man neduoda ramybės? Argi niekas daugiau jo negirdėtų? Keista, kad praeivis taip staiga išnyko.
Atsigulęs į lovą pagalvojo, kad tai svetimo miesto poveikis. O kur dar nepatiklūs, kreivi žvilgsniai, apkalbos už nugaros, nepritarimas, nelabai slepiamas nepasitenkinimas? Juk į konferenciją atvažiavo nemažai autorių, kurių kūrybą kritiškai vertino. Ką padarysi – toks jo darbas: publikacijoje pamatyti talento blykstelėjimą, minties gyvastingumą, emocijos šviežumą arba nuobodulį, klišę, nykų kartojimąsi, neperspektyvumą. Jam pačiam nesmagu, kad dažniausiai susiduria su antruoju variantu. Kartais leidinių redaktoriai dėl vienokių ar kitokių priežasčių išspausdina silpną kūrinį, galbūt tikėdamiesi, kad niekam neužklius. Apžvalgininko priedermė – pastebėti, objektyviai įvertinti, pasakyti tiesą. Rašytojai, kaip ir visi kūrėjai, – didelės jautrybės: tuoj įsižeidžia, supyksta, ima nekęsti, ieškoti progų atsikirsti, pakenkti, paniekinti. Tad nenorėdamas užsitraukti visų aplinkinių rūstybės dažnas kritikas manevruoja, griebiasi diplomatijos, kai ką tyčia pražiūri, šiek tiek pakreipia, nuosaikiau, švelniau pasako, leidžia sau suabejoti ir panašiai. Užtat turi teisę stipriau užvožti nepatinkančiam, nepavojingam autoriui. Ypač jei jis nepriklauso jokiai įtakingai grupuotei ir jo pyktis kelia tik juoką.
Jaunystėje Alvydas Jalinskas irgi rašė eilėraščius ir apsakymus; netgi buvo sukurpęs gana storą romaną, kurio niekas nenorėjo spausdinti. Kentėjo nuo kritikų ir negeranoriškų kolegų; niršo, nekentė, vaikščiojo pajuodęs, taikstydamasis kam nors įkąsti. Kol galiausiai nusprendė persimesti į priešingas pozicijas – pats tapti kritiku. Garbės mažiau, bet vis tiek kūrėjas, nors tokiu nelaikomas. Čia sekėsi žymiai geriau: jo recenzijas noriai spausdino kultūros savaitraščiai, palengva įgijo autoritetą, pradėjo pasitikėti savimi, su juo pagarbiau elgėsi kolegos. Į jo nuomonę būdavo įsiklausoma, vertinimais pasitikima, mintys cituojamos. Prieš keletą metų jam pasiūlė rašyti mėnesio publikacijų apžvalgas. Tam reikėjo nuolat skaityti kultūros leidinius, apdoroti medžiagą, sugalvoti kokią nors koncepciją, sumąstyti kokį nors siūlą, ant kurio būtų galima kuo daugiau suverti, greitai ir tiksliai reaguoti, įsiminti kaskart atsirandančius naujus autorius, nepergirti jų, bet ir neišgąsdinti, ir, žinoma, daug rašyti. Norom nenorom teko atsisveikinti su bohemišku gyvenimo būdu, vis daugiau laiko praleisti prie rašomojo stalo, vaikščioti į biblioteką, sekti naujienas, nesikartoti ir nepasidaryti juoduoju metraštininku. Paslapčiomis Alvydas Jalinskas parašydavo vieną kitą eilėraštį arba apsakymą, bet niekam jų nerodydavo. Gal taip mėgindavo užganėdinti kūrėjo kibirkštį, kuri, jo nuomone, vis dar slypi sieloje, bet negali ryškiau sužėruoti, kai jis gvildena svetimus kūrinius.
Praėjo savaitė ar daugiau, Alvydas pamiršo žingsnius, pasinėrė į publikacijas, skaitydamas apmaudavo įžiūrėdamas autoriaus bejėgiškumą, nusipiginimą, žaidimą kultūrinėmis klišėmis ar bandymą prikelti praeitin nugarmėjusią literatūros tradiciją, svarstydamas, ką reikės apie jį parašyti. Vieną naktį susapnavo gražų sapną: saulėtą dieną važiavo automobiliu į Klaipėdą, paskui aukso spalvos laivu nepaprastai greitai plaukė į Švediją ir pamatė šviesa spinduliuojančią salą. Pagalvojęs, kad ryški sapno šviesa simbolizuoja sėkmę, Jalinskas atitrūko nuo prėsko knyburio ir per porą dienų parašė apsakymą. Kūrinėlis išėjo visiškai ne toks, kokio tikėjosi: senyvas vienišas vyriškis, vardu Aloyzas, suserga persekiojimo manija; jam vaidenasi, kad žmonės jį seka, stebi, paslapčia apkalba; slėpdamasis už užuolaidų žiūri į gatvę ir jam atrodo, kad praeiviai dirsčioja į jo buto langus, duoda vienas kitam ženklą, šiek tiek nutolę stabteli ir tarpusavyje tariasi ką nors pikto padaryti; vakarais užtraukdavo portjeras, keliomis spynomis užrakindavo duris, įlįsdavo į lovą, užsitempdavo iki smakro antklodę, pusiau snausdamas atidžiai klausydavosi šlamesio, trakštelėjimų, kieme augančio kaštono siūravimo – ten galėjo rinktis persekiotojai ir planuoti puolimą; iš įtampos imdavo dusti, pražiota burna traukdavo orą, norom nenorom turėdavo slinkti į virtuvę ir patamsyje išgerti stiklinę vandens; raminamųjų vaistų nevartojo bijodamas kietai įmigti; Aloyzui kaskart šmėsteldavo lipni mintis, kad gal geriau numirti nei būti persekiojamam: jis jau susitaikė, kad gyvenimas nejuntamai traukiasi nuo jo ir neverta tikėtis, kad pasuks atgal, tad gal geriau rinktis mažesnę kančią? Vieną rytą slapta išvažiavo į užmiestį, bet miške pasivaimėjo, kad jį patyliukais seka medžiai ir krūmai, nors kai atsisukdavo, jie apsimesdavo ramiausiai stovintys vietoje; Aloyzas puolė bėgti, užkliuvo už eglės šaknies, nusivoliojo pakriūte ir tėškėsi į upę. Srovė pagavo jį ir ėmė nešti.
Kilo didelė pagunda apsakymą pasiųsti kuriam nors pažįstamam redaktoriui, bet Jalinskas įveikė save: be abejo, atsiras koks nors nuskriaustas autorius, kuris išsišaipys iš kūrinėlio prikišdamas jam senatvinį marazmą, mizerišką mizantropiją. Tiesą sakant, Alvydas norėjo pavaizduoti savo veikėją ironiškomis spalvomis, bet tenka pripažinti, kad to nepavyko padaryti, kad sąmojis jam nepaklūsta.
Tą naktį vėl nei iš šio, nei iš to pabudo. Valandėlę klausėsi: garsas, pažadinęs jį, turėtų pasikartoti; bet tamsa gaudė įprastai, nieko nepabrėždama ir neišskirdama. Pamėgino įsivaizduoti važiuojančios mašinos ūžesį, aukštų pušų siūravimą Dzūkijos miškuose, lašų, krintančių nuo šiferio stogo, kapsėjimą, kokį dažnai girdėdavo vaikystėje, ir jam beveik kaskart pasisekdavo. Nusiramino ir jau taikėsi migti, tik staiga krūptelėjo nuo lazdos taukštelėjimo – tarkšt! Tuoj pat sušlepsėjo žingsniai ir pasigirdo neskubus brūkšėjimas: bram čiūžt klankt. Jalinskas pašiurpo, įtraukė galvą į pečius ir bemat prisiminė Klaipėdos nakties žingsnius. Bet šįkart jie, atrodo, dar labiau priartėjo, gal tik keli metrai nuo namo. Ties laiptine, regis, stabtelėjo, bet tuojau brazdėjo tolyn, tačiau nenutolo: lyg kas žirgliotų ratais po kiemą. Negi jis vakare paliko pravirą langą?
Vyriškis, nežinodamas, ką daryti, atsisėdo sugirgždindamas lovą. Kas yra? – turbūt per miegus paklausė žmona. Kažkas po kiemą šlitinėja, prislopintu balsu sumurmėjo Alvydas. Na ir tegu, miegūstai sumurkė moteris. Kai jis vėl įsiklausė į tamsą, žingsnių nebeišgirdo.
Vadinasi, man nepavyko suvedžioti mįslingojo nakties svečio, rytą pagalvojo Jalinskas, nors parašiau apsakymą apie vienišių Aloyzą, užkluptą persekiojimo manijos. Nepasitvirtino psichologų teiginys, kad kalbėjimas arba rašymas padeda atsikratyti įkyrių minčių bei idėjų, pojūčių ir haliucinacijų. Kas daugiau gali būti paslaptingieji žingsniai? Paprasčiausias sutapimas? Atsitiktinumas? Labai norėtųsi tuo tikėti.
Dieną Alvydas Jalinskas praleido bibliotekoje: skaitė ir šį tą pasižymėdavo storame žaliame sąsiuvinyje. Retkarčiais akimis permetamo teksto eilutės imdavo lietis – tiek jose buvo pilkumos. Vyriškis užsimerkdavo, užspausdavo pirštais vokus, lukteldavo, kol nuslūgs susierzinimas, paskui valandėlę žiūrėdavo pro langą. Kodėl turi gilintis į tai, kas neverta dėmesio, kas atima skaitytojo laiką ir nieko neduoda, kas panašiau į virtuvės pamazgas? Kaip nelengva įsivaizduoti autorių, kurį kas nors kankina, kuris džiaugiasi ar liūdi, o ne vien tik dėlioja žodžių pasjansą bandydamas išskelti neapibrėžtą prasmę.
Kelis sykius pajuto, kad kažkas spokso jam į pakaušį. Tai kėlė nerimą, trukdė susikaupti. Kas nors iš pažįstamų? Apsidairė, bet nieko nepastebėjo. Pažįstantis jį, nujaučiantis, kodėl jis čia sėdi ir kokios mintys jį vargina? O juk gali būti, kad už kurio nors stalo tūno nematoma būtybė ir šaiposi iš jo. Arba žmonės, kiūtantys jam už nugaros, tik apsimeta skaitą, o iš tikrųjų apkalba jį, šmeižia, liežuvauja, piktdžiugiškai vaiposi. Vos tramdėsi nepašokęs ir neriktelėjęs bjauraus žodžio. Jei nebūtų toks santūrus ir neturėtų tiek savigarbos…
Naktį Alvydas Jalinskas išgirdo šlepsėjimą, kuris vis artėjo, netrukus tarkštelėjo lazda, čiūžtelėjo už kažko užkliuvęs batas, žvangtelėjo metalas. Iš pradžių pagalvojo, kad sapnuoja, kad dar nepabudęs, dar klaidžioja po Hipno karalystę, bet greitai suvokė, kad tikri žingsniai trepsi po pat langu, kad tuoj krumpliai pasibels į stiklą. Vyriškį pagavo baimė, širdis šoktelėjo, pradėjo daužytis ir skubėti, ėmė trukti oro, delnai ir paslėpsniai suprakaitavo. Alvydas atsisėdo, sumosavo rankomis ir nebeištvėręs suriko:
– Aš daugiau nebegaliu!
– Dėl Dievo! – kilstelėjo patale užsimiegojusi žmona. – Tu mane išgąsdinai. Kas atsitiko?
– Žingsniai! Žingsniai po langu! Ar negirdi?
Moteris pasiklausė, bet nieko įtartino neišgirdo.
– Prisisapnavo. – Ji išsiropštė iš lovos ir uždegė šviesą. – Ko toks išblyškęs? Gal tabletę atnešti?
– Vandens, – sušnopštė vyriškis. – Puodelį vandens!
Jis godžiai išgėrė vandenį, kartkartėmis tarkštelėdamas dantimis į puodelio kraštą. Žmona paguldė jį ir tarsi mažą vaiką apklostė. Palengva virpulys praėjo, raumenys atsipalaidavo.
Rytą moteris išskubėjo į tarnybą nebudindama Alvydo. Snausdamas girdėjo, kaip trinktelėjo lauko durys. Kai pagalvojo, kad vėl visą dieną teks sėdėti prie spaudos, galugerklį surakino mėšlungis. Kad ir kaip nenorėjo prisileisti minčių apie nakties košmarą, jos vis tiek netoliese sukiojosi. Prieš pietus nutarė išeiti pasivaikščioti po miestą. Nejučiom nuklydo į senamiestį, pėdino nesidairydamas siaura gatvele, kol atsitrenkė į užmūrytą angą sienoje. Teko grįžti atgal; pasijuto atsidūręs nepažįstamoje vietoje, gal net svetimame mieste. Žmonių aplinkui nebuvo; nebent jie stebėtų jį pro užuolaidų plyšį.
Ir tada Alvydas Jalinskas išgirdo žingsnius: šlept tap, šliur tarkšt, žvangt. Apstulbęs apsižvalgė – tuščia! O žingsniai artėjo: dunkt brūkšt, taukšt, blampt, džyr. Po velniais! Ne, tai ne žmogus klibinkščiuoja! Šiurpas slinko nugarkauliu, ėmė plisti į krūtinę ir rankas. Dar akimirka – ir negalės pajudėti iš vietos. Puolė bėgti genamas panikos, nejausdamas kojų. Duso, švokštė, žiopčiojo, inkštė, aimanavo. O kažkas dideliausiais žingsniais neatsilikdamas tapsėjo iš paskos.
Vakarop iš tarnybos grįžusi pati paskambino prie durų, bet niekas neįleido. Turėjo knistis krepšyje, po pirkiniais ieškoti raktų. Negi Alvydas negirdėtų: juk turi būti namie. Šoktelėjo atgal išgirdusi duslų lojimą. Sušuko iš baimės pamačiusi nuogą vyrą, keturpėsčiomis atlekiantį į prieškambarį. Jis stryktelėjo, griebė dantimis žmonos palto skverną ir ėmė įnirtingai tąsyti.
– Liaukis, Alvydai! Gal tau galvoj negerai?!
– Aš – Cerberis! – suamsėjo apžvalgininkas. – Saugau mirties karalystę! Senis Charonas atlydi vėles į Hadą, o aš neleidžiu joms ištrūkti atgal į gyvųjų pasaulį.
Moteris tvojo Jalinskui per galvą, išplėšė iš dantų paltą ir puolė atgal į laiptinę. Keliu užrėmusi duris virpančiais pirštais paskubom maigė telefono mygtukus.
Monika Baltrušaitytė. Dvi novelės
2014 m. Nr. 5–6
Krautuvė
Praeitą vasarą man žiauriai nesisekė. Rodės, kad visi įmanomi rūpesčiai netikėtai užgriuvo mano liaunus pečius. Trejus metus nuolankiai kaip auksaspalvis retriveris dirbau vienoje nekilnojamojo turto kompanijoje, tačiau birželį mane išspyrė lauk. „Prasti rezultatai“, – buvo pasakyta. Susikroviau daiktus ir iškeliavau. Nemėgstu draskyti akių. Po kelių dienų užklupo dar viena nemaloni staigmena – mirė buto, kurį nuomojausi, šeimininkė. Senučiukė nugyveno tokį ilgą gyvenimą, kad tikriausiai prisimena zikuratų statybas. Butą ji paliko giminaičiams, kurie nedelsdami nutraukė nuomos sutartį ir parodė man duris.
Neturėdamas nei darbo, nei namų, išsikėliau gyventi pas seną bičiulį. Šis pažadėjo, kad padės man atsistoti ant kojų. Deja, mėnesiai slinko lėtai ir beprasmiškai. Kartą, kai virtuvėje siurbčiojom degtinę, liūdnai paklausiau jo, ką gi man daryti. Bičiulis nė nemirktelėjęs atsakė: „Yra trys pasirinkimai: narkotikai, alkoholis ir savižudybė.“ Tada prisiminiau banalius, bet tąsyk paguodusius mamos žodžius, kad svarbiausia neskubėti, nes teisingas sprendimas ateis savaime.
Emigracija buvo ketvirtas variantas, kurio rinktis taip pat netroškau. Per daug save vertinu, kad būčiau juodadarbiu užsienio šaly. Geležies kočiojimas ir nugaros lenkimas kaitinant saulei – ne man. Norėjau išbandyti ką nors nauja, troškau naujų patirčių. Neketinau griebtis pirmo pasitaikiusio šiaudo ir dirbti jau išmėgintus darbus. Gal vertėjo paklausyti bičiulio ir rinktis kurį nors vieną iš jo pasiūlytų problemos sprendimų, tačiau kažkur giliai krūtinėje kirbėjo mažytė vilties kibirkštėlė. Žinojau, kad netrukus turi kas nors atsitikti. Tai, kas įneš naujovių į mano nykią egzistenciją.
Tik ši viltis ir padėjo išgyventi tą siaubingą vasarą. Išsyk, kai liūdesio apimtas panorėdavau pirkti virvę arba nelaiku žengti į gatvę, mano sąmonę aplankydavo taurūs ateities vaizdiniai. Šampanas, pinigai, aukštos pareigos, o svarbiausia – įdomus ir iššūkių pateikiantis darbas. Toks darbas, apie kurį svajotų kiekvienas. Darbas, kuriame tu – ne sistemos sraigtelis, ne nykus biuro planktonas, o žmogus, nuolatos esantis dėmesio centre. Tik ši svajonė padėjo man perplaukti pilkas tos vasaros dienas ir nepaskęsti.
Rugsėjo 3 dieną, gerai įsidėmėjau tą datą, netoli mano namų, prie pėsčiųjų perėjos, sustojo baltas autobusiukas. Atsidarė durelės, ir buvau paragintas lipti vidun. Nors vaikystėje tėvai mokė, kad tokiomis aplinkybėmis reikia kuo greičiau tepti slides, tąsyk neturėjau ko prarasti. Įlipau. Viduje, be vairuotojo, sėdėjo vyras ir moteris. Kaip vėliau paaiškėjo, Sofija ir Valdemaras. Sofija buvo pagyvenusi moteriškė juodais ir griežtai apkirptais plaukais. Jos valdingą būdą išdavė kampuotas veidas smailėjančiu smakru ir giliai įsodintomis akimis. Valdemaro būta kresno, į penktą dešimtį įkopusio vyriškio, kurio tikrai nenorėčiau sutikti tamsiame skersgatvyje. Tie žmonės man pasirodė panašūs į specialiųjų tarnybų agentus, tik šie sėdėtų juodame limuzine tamsintais langais, o ne baltame autobusiuke, kokį dažniausiai vairuoja pedofilai amerikietiškuose filmuose.
– Mes tavęs jau seniai ieškojome, – tyliai sušnabždėjo Sofija ir atkimšo butelį šampano. Mažytė vilties kibirkštėlė, apie kurią jau užsiminiau, gurkštelėjus šio dangiško gėrimo, įsižiebė ryškiau. Autobusiukas lėtai riedėjo miesto gatvėmis. Mezgėsi pokalbis.
– Kurį laiką tave stebėjome, – pasakė Valdemaras. – Tik taip galime išsirinkti tinkamą žmogų.
Nekantraudamas laukiau, ką man pasiūlys. Jaučiau, kad iššūkiai, apie kuriuos svajojau, jau čia pat. Visą gyvenimą man kalė į galvą, kad nepažįstamaisiais pasitikėti neverta. „Viskuo abejok“, – dekartiškai postringavo mama. „Devynis kartus pamatuok, o dešimtą pjauk“, – jai antrino tėtis. Šį kartą norėjau surizikuoti. „Kas nerizikuoja, tas negeria šampano“, – pamaniau ir vėl gurkštelėjau. Šitaip, nuvalkiotų šūkių ir šampano paveiktas, įsivėliau į didžiausią savo gyvenimo eksperimentą. Tame autobusiuke man pakišo darbo sutartį penkeriems metams. Davė ir sidabrinį tušinuką, ant kurio buvo išgraviruota: KRAUTUVĖ. Pasirašiau visur, kur reikėjo.
Taip tapau vienu svarbiausių Krautuvės darbuotojų. Krautuvei vadovavo Bosas, kuris gyveno kitoje šalyje, bet akylai stebėjo, kaip vystosi jo verslas. Valdemaras buvo Krautuvės personalo vadovas, o Sofija – projektų kokybės vadovė. Mane pastebėję žmonės buvo kairioji ir dešinioji Boso rankos. Kas yra Krautuvė? Tai viskas, ko reikia jūsų namams ir idiliškam gyvenimui: Krautuvėje buvo galima išsirinkti gražiausius baldus, madingiausius tapetus, buitinę techniką. Krautuvė, kuri neseniai įžengė į mūsų provincialią rinką, apvertė kasdienį žmonių gyvenimą aukštyn kojomis. Man pasakojo, kad per atidarymą į Krautuvę subildėjo žmonės iš visų šalies kampelių. Pirmieji pirkėjai prisistatė net iš Baltarusijos. Apsirūpinę karučiais ir vežimais, žmonės pirko viską, ką matė, tačiau ištuštinti Krautuvę – bergždžias reikalas. Prekes gabendavo kasdien.
Kuo ji skyrėsi nuo kitų parduotuvių? Įžengęs į Krautuvę, kaip į magišką labirintą, pirkėjas turėdavo apeiti visus jos kampelius. Ir tik tada, kai jo akis pamalonindavo visos Krautuvės prekės – rankšluosčiai, madingos lovos, spintos ir kėdės, valgomojo komplektai, servetėlės, puodai, dirbtinės gėlės ir įrengti kambariai – jis galėdavo išeiti. Dažniausiai išeidavo ne tuščiomis, nes Krautuvė viliojo patraukliomis kainomis ir madingu dizainu. „Įsigyk mane“, – šnabždėjo mažas staliukas, kurio kaina buvo įkandama net juodadarbiui. „Pataupyk ir aš būsiu tavo“, – sakė medinė spinta, kurią kiekvienas svajojo pasistatyti miegamajame arba sodyboje. Net virtuviniai rankšluosčiai, pakabos, paveikslai ir laikrodžiai Krautuvėje magiškai traukė. Juos išvydę žmonės, kaip feromonų paveikti, krapštydavo paskutinius centus.
Pirkti. To reikalavo Krautuvė ir troško kiekvienas, kuris ten užsukdavo. Net ir didžiausias globalizmo niekintojas, visą gyvenimą tysojęs ant žolės po beržu, įžengęs pro Krautuvės duris pamiršdavo, kas esąs, ir nusipirkdavo bent kvepiančią žvakę, kurios tikriausiai niekada neuždegs. Tos vietos aura užburdavo visus.
Ką aš ten veikiau? Ar pasakoti jau dabar, ar dar šiek tiek pavilkinti ir išsamiau aprašyti Krautuvės didybę? Renkuosi antrąjį variantą: prieš išduodamas, kokias atsakingas pareigas ėjau Krautuvėje, turiu paminėti vieną dalyką. Žmonių vaizduotę audrino tai, kad namų apyvokos daiktai, kuriais prekiaujama, nesirikiavo nuobodžiose lentynose, kaip daugumoje kitų parduotuvių. Juos įkomponuodavo į bendrą visumą, kuri galbūt ir buvo tas magiškas ingredientas, gardinęs Krautuvės receptą. Pirkėjas jausdavosi taip, tarsi slapčia slampinėtų po kieno nors namus, po privačią erdvę. Bet kuris kambarys buvo mažytė paslaptis, kurią taip norėjosi sužinoti. Atėjęs į Krautuvę, pamatydavai ne lentynose išdėliotus daiktus, bet asmeninį žmogaus gyvenimą. Užklysdavai į intymiausias namų patalpas. Virtuvė, miegamasis, svetainė, vonios kambarys – tai viskas, ko reikia moderniam būstui. Klaidžiodamas po šį butą, gali liesti visus jame esančius daiktus ir audrinti savo vaizduotę, galvodamas, kaip šie gražūs ir blizgantys daiktai papuoš tavo namus. Pirkėjas masinamas užsukti net į daugiabučio balkono imitaciją – pamatęs, kaip nuostabiai galima jį įsirengti, išleis riebią pinigų sumą. „O, mano balkonas lygiai tokio pat dydžio ir, pasirodo, čia tiek daug telpa: kepsninė, staliukas, gėlės“, – galvos jis ir pamirš savo sąskaitos likutį.
Krautuvėje aš buvau eksponatas. Taip vadinosi mano pareigos, įrašytos darbo sutartyje. Lygiai toks pat eksponatas, kaip spinta, staltiesė ir kiti daiktai. Vienintelis skirtumas tas, kad manęs nebuvo galima nusipirkti ir parsinešti į namus. Krautuvė tapo mano namais. Vaidmuo, kurį teko atlikti, dekoratyvinis: gyvendamas Krautuvėje ir naudodamasis visais ten esančiais daiktais, audrinau žmonių vaizduotę. Jie matydavo, kaip gera sėdėti ant odinės sofos ir skaityti laikraštį, jie stebėdavo, kaip jaukiai, įsisukęs į šilkinį chalatą, supuosi krėsle, žiūrėdavo į mane miegantį minkštoje lovoje su aukštu baldakimu. Ir tada galvodavo: „Juk jam taip gera. Jis taip šiltai ir kietai miega – visai kaip kūdikis. Ir kodėl aš taip negalėčiau? Reikia žūtbūt nusipirkti tą lovą.“ Jie netgi spoksodavo į mane, kai maudydavausi duše, už baltos užuolaidėlės, dekoruotos juodais ančiukais. Ir tada jie sakydavo: „Kokia puiki užuolaidėlė! Ničnieko nesimato! Ir dar už tokią kainą! Imam?“
Patogiai ir nerūpestingai slinko mano dienos Krautuvėje. Visada žinojau, kad žmonės, kurie mane matė, stebėjo, grįš ir nusipirks jiems į akį kritusius daiktus. O aš? Aš už tai gaudavau pinigų. Pinigų, kuriuos galėjau išleisti kiekvieną sekmadienį, kai Krautuvė nedirbo. Tomis dienomis būdavau laisvas ir vykdavau tvarkyti savų reikalų: susitikdavau su draugais, artimaisiais, eidavau į kiną. Buvo nuostabu: gaudavau tiek pinigų, kad neturėjau nė žalio supratimo, kur juos išleisti. Man nereikėjo taupyti namams, nes namus galėdavau keisti kiekvieną savaitę, nereikėjo mokėti mokesčių, rūpintis ir dėl baldų, namų apyvokos daiktų. Tokios mintys, kaip „dabar pagyvensiu kukliau, nes reikia įsigyti naują šaldytuvą“, mano galvą aplenkdavo. O maistas? Dėl jo taip pat nesukau galvos, nes buvau maitinamas kaip ponas – tris kartus per dieną gardžiausiais patiekalais iš Krautuvės restorano. Jeigu užsimanydavau užkandžių, man tuoj pat pristatydavo ko nors gardaus iš baro. Pirkėjai išsižioję stebėdavo, kaip su pasimėgavimu kertu sumuštinukus su lašiša. Tada jie sakydavo: „Kaip skaniai ta lašiša atrodo! Mačiau, kad jos galima įsigyti Krautuvės maisto prekių skyriuje!“
Galėjau skaityti knygas, naudotis internetu, netgi turėjau savo gerbėjų puslapį viename socialiniame tinkle. Ten kasdien keldavau savo daiktų nuotraukas. Pavyzdžiui, kartą nufotografavau vištienos kepsnį, kurį man tąsyk atnešė, ir internete paskelbiau, kad vakarienė jau ant stalo. Kartais ir pats fotografuodavausi prie veidrodžio. Sykį, apsivyniojęs baltu rankšluosčiu, įsiamžinau su užrašu: „Ką tik po dušo. Šią savaitę rankšluosčiams nuolaida.“ Gerbėjų reakcijos, kaip ir tikėjausi, buvo audringos – jau kitą dieną rankšluosčius išpirko.
Turėjau viską, ko dar praeitą vasarą šitaip troškau: iššūkių kupiną darbą, aplinkinių dėmesį, pinigų ir nuostabius namus. Kartais sugalvodavau ir kardinaliai pakeisdavau savo gyvenimo būdą: vieną savaitę praleisdavau minimalistiniuose skandinaviškuose namuose, kitą savaitę rinkdavausi Provanso stilių, dar kitą – klasikinio interjero butą.
Sekmadieniais, kurie man būdavo laisvi, lankydavausi prašmatniausiuose miesto klubuose ir švaistydavau pinigus brangiausiems gėrimams. Vaišindavau ir žavias damas, nes pinigų turėjau kaip šieno. Sekmadieniais klubuose žmonių būdavo ne per daugiausia – mat kitą dieną visi mirtingieji keliaudavo į darbą. Man taip pat reikėjo dirbti, bet kitaip: darbe aš turėjau teisę miegoti nors ir iki vakaro, kas kitiems neįsivaizduojama. Apie septintą valandą vakaro galėjau išlipti iš lovos, įsisupti į savo šilkinį chalatą ir, prisėdęs ant sofos, mėgautis pomidorų sultimis – geriausiu vaistu nuo klaikių pagirių.
Taip ir prabėgo pirmieji metai Krautuvėje. O dabar pasakysiu paprastai ir be lyrinių nukrypimų: hedonistinis sapnas, kuriame taip laimingai gyvenau, po truputį ėmė virsti pragaru, iš kurio neturėjau galimybių ištrūkti. Kodėl? Sutartyje buvo aiškiai parašyta: penkeri metai.
Niekada nelaikiau savęs visišku idiotu, bet ir nemaniau, kad esu labai protingas. Liberalios demokratijos sąlygomis reikėtų būti paskutiniu glušpetriu, kad nieko nenutuoktum apie žmogaus teises ir jų reikšmę šiuolaikinėje visuomenėje. Individo teisės ir laisvės, privati nuosavybė, laisvoji rinka, demokratinė visuomenė – apie šiuos dalykus kalbama kasdien. O kaip yra iš tikrųjų?
Vieną dieną Krautuvės pardavimai ėmė pastebimai smukti. Pirkėjų skaičius tirpo kaip tabletė stiklinėje. Širdžių nebedžiugino išsiuvinėti rankšluosčiai, prijuostės, staltiesės ir kvepiančios žvakės. Baldų taip pat niekas nebepirko. Situacijos nepataisė net gudriausi rinkodaros triukai, kurių Valdemaras ir Sofija griebdavosi kone kasdien. „Trys lėkštės už vienos kainą“, „Su nuolaidų kortele – 30 proc. viskam“, „Imk stalą – gauk kėdę“, – tokie ir kiti panašūs užrašai margavo ant baltų Krautuvės sienų. Ir nieko. Rodės, kad migla, kurioje skęsta pirkėjų sąmonė, staiga ėmė ir išgaravo. Šitaip paprastai ir nepaaiškinamai. Valdemaras ir Sofija niekaip neįstengė suprasti, dėl ko taip atsitiko. Todėl, savaime suprantama, kliuvo ir man.
„Kai skaitai laikraštį, ištiesk kojas. Taip atrodysi labiau atsipalaidavęs“, – ėmė pamokslauti Sofija. „Tavo gerbėjų skaičius internete nesikeičia jau tris mėnesius! Gal nusiskusk pagaliau!“ – gana piktai sakydavo Valdemaras. Po kurio laiko jiedu nusprendė atimti iš manęs ir vienintelę laisvą dieną, – pradėjome dirbti net sekmadieniais, kurie nuo šiol buvo paskelbti karštų kainų ir akcijų diena. Mano rami ir jauki kasdienybė ėmė virsti siaubinga katorga.
Sausio 3 d. rytą maniau, kad mirsiu. Ne dėl to, kad Naujuosius sutikau Provanso stiliaus svetainėje visiškai vienas, be mobiliojo telefono, kurį jau seniai iš manęs atėmė, ir net be šampano. Ne, mane ėmė slėgti baimė, kad niekada neištrūksiu iš Krautuvės. Jau kurį laiką kankino siaubingas jausmas, kad vėl esu penkiolikos, ir už blogą elgesį man paskirtas namų areštas. Neapsikenčiau. Prasitariau Valdemarui, kad ketinu išeiti iš darbo. Parduotuvė buvo tuščia, aš sėdėjau prie stalo moderniai įrengtame darbo kambaryje, o Valdemaras kaip vanagas suko ratus po parduotuvės patalpas.
– Norėčiau, – tyliai murmtelėjau, – pasikalbėti.
Už nugaros išgirdau sunkius žingsnius.
– Taip, – pasakė jis.
O tada išliejau širdį kaip įžeista gimnazistė. Pasakiau, kaip jaučiuosi, ko tikėjausi, o ko ne, ir, kas svarbiausia, pasakiau, jog noriu pasitraukti. Kuo greičiau. Štai ką man tąsyk atsakė Valdemaras:
– Klausyk, čmo, sėdi čia ir džiaugies, kad gyveni kaip ponas, supratai? Kitu atveju – išjungsim tave kibenimateri ir niekas nepasiges. Aišku?
Linktelėjau galvą. Darbo sutarties tąsyk, išgėręs šampano, matyt, iki galo neperskaičiau ir į visus punktelius neįsigilinau. Bandžiau guosti save optimistiškomis mintimis ir naiviai tikėjausi, kad šis košmaras negali ilgai tęstis.
Pasirodo, būta kažkokio angelo sargo, kuris visą laiką mane stebėjo, trūkčiojo pečiais ir kilnojo antakius, matydamas šią beviltišką situaciją. Tą pačią naktį pabudau nuo kaukiančios signalizacijos. Tąsyk miegojau Liudviko XIV stiliaus lovoje su aukštu, paauksuotu baldakimu. Pramerkęs akis apsidairiau ir išvydau dūmus, kurie plito po didingas Krautuvės patalpas. Šokau iš lovos ir puoliau bėgti. Aplinkui nieko nebuvo. Nors ką tik pabudau, supratau, jog kilo gaisras ir man reikia kuo greičiau nešdintis lauk. Kadangi Krautuvė buvo mano namai, puikiai žinojau, kur yra avariniai išėjimai. Kažkas viduje man sakė, kad tai vienintelis šansas išsigelbėti. Nepamenu kaip, tačiau pavyko įsmukti į patalpas, skirtas tik personalui, tada į laiptinę, vedančią į mašinų stovėjimo aikštelę. Basas, vilkintis languota medvilnine pižama, ištrūkau į žvarbų sausį. Mašinų stovėjimo aikštelė, kaip ir Krautuvė, buvo tuščia. Žinojau, kad netrukus atvažiuos gaisrininkai, apsaugos darbuotojai, galbūt net Sofija su Valdemaru. Nėriau į netoliese esantį mišką. Buvo pasiutėliškai šalta, bet tuo metu nieko nejaučiau: broviausi per apledėjusius spygliuočius, kelis kartus slydau nuo kalniuko, porąkart parvirtęs ant žemės smarkiai užsigavau.
Po ilgo bėgimo per mišką pavyko ištrūkti į greitkelį. Žinojau, kad esu toli nuo miesto centro, todėl stabdžiau visas pravažiuojančias mašinas. Žinoma, niekas nestojo. Netrukus tamsoje pamačiau dar vienas ryškias automobilio šviesas. Išbėgęs kone į kelio vidurį, puoliau stabdyti. Mašina sustojo. Tai buvo baltas autobusiukas.
Šiuos užrašus policijos pareigūnai rado 2016 metų sausio 14 dieną piliečio S. T. namuose, Gelvonų gatvėje, Vilniuje. Nustatyta, kad S. T. mirties priežastis – savižudybė. Vyro artimieji teigė, kad S. T. buvo neurotiškas, dėl alkoholio problemų turintis žmogus, jau kelerius metus neturėjęs darbo ir gyvenęs iš pašalpų. Krautuvė ir tokie žmonės kaip minėtieji Valdemaras ir Sofija, S. T. artimųjų teigimu, neegzistavo.
Rugpjūčio 24
Sultininės palubėje kabantis televizorius tyliai transliavo žinias, visiškai neįdomias nuobodžiaujančiai padavėjai. Atsirėmusi į barą, ji vangiai stebėjo mirgantį ekraną ir žiovavo. Kavinę seniausiai buvo galima uždaryti, bet tie klientai sėdi jau keturias valandas, mintyse širdo ji, vienas šlakelio viskio per šitiek laiko išgert nesugeba, kitas jau pusvalandį siurbia kavą. Nespėsiu į autobusą, namo parsibelsiu naktį, o dar tas lietus…
Buvo rugpjūtis, o atrodė, kad ruduo: takais vilnijo lietaus upės, kartkartėmis pro šalį šmėsteldavo vienas kitas skubantis šešėlis, o stambūs lašai šliaužė stiklu žemyn kaip sraigės. Spalvota kalėdinių lempučių girlianda apšviestas užrašas SULTINIAI, kviesdamas užsukti vidun, isteriškai mirgėjo vitrinoje. Trys lemputės perdegė jau prieš metus, bet jų niekas nepakeičia. Išjungsiu lemputes, rezgė planą padavėja, tada jie supras, kad metas nešdintis, susimokės ir išeis.
Gudrus sumanymas neišdegė: vyrai, sėdintys prie nedidelio staliuko, ir toliau pašnibždomis, tarsi baimintųsi būti išgirsti, šnekučiavosi. Vienas, aukštas ir liesas, pilku veidu ir poros savaičių senumo barzda, kaire ranka paskubomis valėsi kostiumines kelnes, o dešiniąja energingai gestikuliavo, mėgindamas kažką išaiškinti priešais jį sėdinčiam pusamžiui, kresnam ir ilgą juodą paltą vilkinčiam vyriškiui. Šis pirštu baksnojo į ant stalo pažertus popierius su kažkokiais brėžiniais.
– Daugiau užsakymų nebus? – paklausė pavargęs balsas iš virtuvės. Virėja jau gerą pusvalandį nerimastingai trypčiojo išblizgintose savo valdose, o ant kaklo ryšėjo šaliką, ženklą, kad jau metas namo.
– Nemanau. Gali eiti, – sumurmėjo padavėja ir toliau kempine šveitė kavos aparatą. Tai buvo paskutinis darbas, kurio ji nusitvėrė iš neturėjimo ką veikti.
Prie mažojo staliuko virė karšta diskusija.
– Nežinau, nežinau, – atsiduso liesasis vyriškis. – Jūsų pasiūlymas labai rizikingas, o ir rezultatas kelia daug abejonių…
– Dėl rizikos tikrai jums pritariu. Bet rezultatas… Na, kaip jums geriau paaiškinti… Gal iš pradžių užduosiu paprastą klausimą: ar tikite, kad Dievas yra, pone Germanai?
Po šių žodžių paltą vilkinčio vyro akys sužibo kaip folija nuo kramtomosios gumos. Liesasis pasikasė pakaušį.
– Hmm, na, net nežinau… Kaip čia pasakius, – numykė.
– O ar tikite aukštesnės jėgos, kuri valdo mūsų likimus, buvimu? Iškart noriu paaiškinti, kad esmė slypi ne šiuose klausimuose – nesvarbu, yra ten kažkas, ar ne, – pirštu parodė į lubas, ant kurių pritvirtintas tyliai ūžė ventiliatorius. – Didžiausia galios forma yra žinojimas. Kai žinosime, kas iš tiesų mus valdo ir kas kontroliuoja daugybę laukų, kuriuose mes gyvename, rizikuojame ir kovojame už būvį, kai suprasime, kas mūsų laukia ir kas nutinka po to, tik tuomet galėsime sakyti, kad savo gyvenimus praleidome prasmingai.
Jis žvelgė į nepatiklų pašnekovą hipnotizuojančiu žvilgsniu ir tęsė:
– O ta senė žinojo. Ar suprantate mane, pone Germanai? Ji žinojo ir tą žinojimą paslėpė ranka pasiekiamoje vietoje. Mums tereikia jį rasti ir pasiimti, va šitaip! – jis spragtelėjo pirštais, o akys sutvisko šėtoniška ugnimi. Liesasis vyriškis dar kartą atsiduso.
– Leopoldai, jūsų žodžiuose daug paslapties ir būčiau paskutinis kvailys, jeigu meluočiau, kad žinojimas manęs nedomina. Bet kankinanti abejonė kužda, jog visa ši istorija gali būti eilinis gudriai sukonstruotas mitas: nuo senės mirties prabėgo daugybė metų, o jūs, kai pirmą kartą išgirdote tą pasakojimą, buvote dar vaikas. Kaip žinoma, vaikystėje daugybę paprastų, net elementarių dalykų gaubia mistikos skraistė. Ar nemanote, kad senės paslaptis gali būti mitas, gimęs signifikantą – kad ir kas tai būtų, popieriaus skiautė, lapas, išplėštas iš receptų knygos, krištolinis rutulys ar sena skrynia – užpildžius kita, papildoma reikšme, kuri šitaip užtemdė mūsų protus ir kurią galbūt įžvelgiame tik mudu?
Trumpam stojo tyla. Buvo girdėti, kaip virtuvėje ant plaunamų grindų rangosi šlapias skuduras.
– Ar kada nors teko skęsti, pone Germanai? Man, kai buvau dar vaikas, teko. Pamenu, tąsyk bridau gilyn į ežerą, kol, pakėlęs galvą į viršų, pamačiau teliūskuojant vandenį, pjaustomą saulės spindulių. Pro vandens stiklą stebėjau dangų ir jaučiausi kaip žuvis. Paskui netekau sąmonės. Vienintelis dalykas, kurį prisimenu, yra tunelis ir šviesa jo gale. Banalu, tiesa? Bet ar kada pagalvojote, kodėl dauguma žmonių tokioje būsenoje regi tą patį? Tunelį ir šviesą?
– Šiuo klausimu esti visokių spekuliacijų. Vieni kalba apie kelionę į dangų, kiti perša mintį, jog šviesa tunelio gale simbolizuoja mūsų atėjimą į pasaulį iš naujo – gal tas tunelis yra mūsų naujos motinos, hmm, na, suprantate, – jis nužvelgė barą, įsitikino, kad pokalbio niekas nesiklauso ir, prisitraukęs kėdę arčiau stalo, sušnibždėjo:
– Ar nemanote, Leopoldai, kas tas žinojimas mus pražudys? Gal geriau gyventi nežinant, net nenutuokiant, kaip viskas yra iš tikrųjų, nei staiga sužinoti, kad mūsų niekas nelaukia, kad po to nieko nebus?
– O gal laukia? Juk žinojimas suteikia aukščiausių galių, Germanai. Jau tada, kai vaikystėje močiutė atskleidė tos senės paslaptį, supratau, kad man lemta viską išsiaiškinti. Bet be jūsų pagalbos negaliu to padaryti, nes tik jūs pažįstate reikiamą žmogų.
Germanas pažvelgė į brėžinį, kuris vaizdavo senos statybos daugiabutį.
– Kodėl esate tikras, kad senė gyveno šiame name?
Leopoldas atsiduso ir pagaliau nusivilko juodąjį paltą. Gurkštelėjęs viskio ir pasitaisęs marškinių apykaklę, jis prabilo:
– Mano šviesaus atminimo močiutė gyveno kitoje gatvės pusėje. Šis namas pastatytas dar prieš karą, o toji senė buvo žydė. Močiutė, tada dar visai jaunutė, su ja retsykiais susitikdavo parduotuvėje. Kartą senė ją užkalbino ir prasitarė, kad žino tokių dalykų, kurių niekada neištirs joks mokslas.
Močiutė į tuos žodžius tąsyk rimtai nesureagavo, bet vieną dieną, kai atėjo vokiečiai, turėję senę perkraustyti į getą, ji iš balkono stebėjo keistą sceną: senė, vokiečių vedama, rėkė, verkė ir maldavo, kad būtų leista trumpam grįžti į namus, nes ten ji kažką palikusi.
Ji pamatė balkone stovinčią mano močiutę ir suriko: „Atsimink, ką tada tau sakiau! Stogas, čerpė, stoglangis!“ Tai buvo paskutinis kartas, kai močiutė matė tą moterį. Žmonės šneka, kad ji mirė gete, nežinia, sava mirtimi ar ne. Močiutė tų žodžių nepamiršo, bet niekada neturėjo galimybės patikrinti, ką senė paslėpė, – į tą butą gyventi atsikėlė kiti žmonės, o mano močiutės būta kultūringos ir dievobaimingos – įsilaužti į svetimus namus jai niekada į galvą neatėjo.
Kuriam laikui jie vėl nutilo. Pirmas prabilo Germanas.
– Manote, kad ta paslaptis vis dar ten? Galbūt kas nors jau seniausiai ją rado?
– Toje namo pusėje stogas nekeistas daugybę metų. Taip, esu įsitikinęs, kad ji dar ten. Nebent bute gyveno keistuoliai, kurie laisvalaikiu kilnodavo čerpes.
– Bet juk ir dabar ten kažkas gyvena…
– Nelaikykite manęs idiotu, Germanai, savaime suprantama, kad gyvena. Todėl ir kreipiuosi į jus, nes pažįstate to namo bendrijos pirmininką – Gintarą Lietutį. Jis juk vienintelis iš namo gyventojų turi teisę vaikštinėti ant stogo ir jį tikrinti. Mano žiniomis, greitu metu pastatą žadama renovuoti, todėl turime paskubėti.
– Dėl šios priežasties ir pasirinkote rugpjūčio 24-ąją?
– Pasirinkau todėl, jog tądien vyks gyventojų susirinkimas, bus ramu ir didelė tikimybė likti nepastebėtiems. Tik dėl vieno abejoju: ar esate tikras, kad Lietutis niekam neprasitars?
– Patikėkite, – Germanas pirmą kartą per visą vakarą išsiviepė nuo ausies ligi ausies. – Kvailesnio žmogaus niekur nerastumėte. Jis mielai sutiks ir dar „ačiū“ pasakys.
– Ar tas žmogus iš tikrųjų patikimas?
Gintaras Lietutis
Sianakt sapnavau keista sapna. Sapnavau save mieganti. Kambaryje buvo atidarytas stoglangis (visada vasara miegu su atidarytu stoglangiu). Vienu zodziu, sapnavau, jog prabundu, pramerkiu viena aki ir matau toki vaizda: ant mano krutines tupi kate (as kates neturiu). Matyt, ilipo pro stoglangi. Tos kates akys dega raudona ugnim ir ji issiepia nasrus. Tada istiesia letena ir isskleidzia nagus. Su paciu maziausiu naguciu taikosi i mano gerkle. Prabudau salto prakaito ispiltas. Kaip manote, ka tai galetu reiksti?
6 people like this
View 15 more comments
Laima Lapinskaitė pz… Gal metas pas psichologa, ginte? :D:D
See Translation
17 minutes ago
Min De jo… Gintarai, cia jau rimta!
See Translation
15 minutes ago
Algirdas Galinis galejai ir nepabusti, suintrigavai. 😀
See Translation
2 minutes ago
Mergaitė guli putų pilnoje vonioje ir tyliai niūniuoja dainą, kurią šiandien išgirdo per radiją. Reikia prisiminti žodžius, and now, the end is near and so I face the final curtain, regis, šitaip… Kitų žodžių prisiminti nepavyksta, tad ji niūniuoja toliau. Mažas vonios kambarys paskendęs garų migloje, o aptrupėjusias sienų plyteles dengia minkštas rūkas – taip karšto vandens garai glosto seną keramiką. Mergaitė užsuka čiaupą.
Tėvai susirinkime, galvoja, žiūrėdama į mažą stoglangį, esantį jai virš galvos, galėsiu parūkyti. Tokias retas progas reikia išnaudoti: cigarečių pakelį, kurį jai padovanojo vyresnė draugė, mergaitė slėpė po čerpe ant stogo, tad, kai tėvų namuose nėra, ji visada išnaudoja progą užtraukti dūmą.
Vonios kambaryje buvo šilta ir tylu, bet jaukią ramumą staiga nutraukė keistas garsas. Šlept! ŠLEPT! ŠLEPT! – ant stogo pasigirdo artėjantys sunkūs žingsniai. Mergaitė sukluso: ne, čia ne lietus, tikrai ne katė, pagalvojo, ir ne balandis… ŠLEPT! ŠLEPT! – žingsniai vis artėjo, o lubos, esančios virš mergaitės galvos, rodės, net ėmė drebėti.
Ji mikliai šoko iš vonios, susisuko į rankšluostį ir perbalusi įsistebeilijo į stoglangį, kuriame išvydo triukšmo kaltininkes – kažkokio vyro kojas. Žmogus, vaikščiojęs stogu, sustojo prie jos stoglangio. Būtent prie jos. Cigaretės, išsigandusi galvojo ji, kažkas sužinojo ir pasakys tėvams… Ant stogo esantis žmogus pasilenkė į priekį ir mergaitė pamatė jo veidą.
– Šššš, – jis priglaudė pirštą prie lūpų. – Neišsigąsk, čia aš, Lietutis.
Ai, tas prietranka, atsikvėpė ji. Nieko baisaus, turbūt vėl tikrina lietvamzdžius.
Nei mergaitė, nei Lietutis nė neįtarė, kad keistą jų dialogą stebėjo ir trečias veikėjas – ant stogo tupinti katė, kurios Lietutis nematė. Katė staiga gailiai sukniaukė, prašydama mergaitės atidaryti langą ir įsileisti ją vidun.
– Vajei, Mice! Ką ten veiki? Tuoj pat eikš į vidų!
Mergaitė atidarė stoglangį ir katė, iškėlusi uodegą it kankano šokėja suknios klostę, šoko vidun. Nežinia kodėl, bet gyvūną išvydęs Lietutis siaubingai išsigando ir paslydo. Laimei, ant stogo būta turėklo, kurio jis spėjo įsikibti, nes kitaip būtų nusiridenęs žemyn. Perbalęs namo bendrijos pirmininkas dingo iš akiračio.
Na ir keistuolis, pagalvojo mergaitė, katės išsigando. Vis dėlto jo pasirodymas yra ženklas, kad cigaretes geriau slėpti kitoje vietoje. Mergaitė užsilipo ant vonios krašto ir išsirietusi išlindo pro stoglangį. Dešinėje, po čerpėmis, buvo nedidelė anga – gudri slėptuvė cigaretėms. Ištraukusi jas, norėjo uždaryti langą, bet jos žvilgsnis užkliuvo už kitos tamsios angos po čerpėmis. Šioji buvo priešingoje pusėje ir mergaitė anksčiau jos nepastebėjo.
Čerpės, dengiančios angą, buvo aptrupėjusios ir ji pirštais palietė vieną jų – ši sujudėjo. Keisto jausmo vedama, ji panoro ją nuplėšti nuo stogo. Sunku nebuvo: sena čerpė lengvai išsiėmė. Kaip dėlionės detalė. Tada mergaitė išvydo tai, ką paslėpė tikrai ne ji. Jos akys išsiplėtė.
– O Dieve, – sušnabždėjo. Po čerpe gulėjo paslėpta knyga juodais odiniais viršeliais. Knyga sena, labai sena. Tokias mergaitė mačiusi tik filmuose apie burtininkus. Oho, laikydama knygą, apstulbusi murmėjo ji, įdomu, kas ten parašyta. Mergaitė paskubomis ėmė vartyti senus, pageltusius puslapius. Jie buvo tušti. Nieko, visiškai nieko, šnabždėjo. Keista. Galėsiu čia rašyti savo dienoraštį.
Koridoriuje pasigirdo žingsniai. Susirinkimas baigėsi, pagalvojo. Ir neklydo: atsisukusi išvydo mamą.
– Žiūrėk! – džiugiai sušuko ji. – Va, kokią knygutę radau ant stogo! Ji visiškai tuščia!
Mama sukryžiavo rankas ir, pakėlusi antakį, pasiteiravo:
– Pirmiau paaiškink, ką veikei ant stogo? Ir, brangute, kodėl sriuba net nepaliesta? Marš valgyti!
Su mamomis nepasiginčysi, po velnių. Ji įsisupo į chalatą ir klusniai nudūrusi galvą nutipeno virtuvės link. Mama atsiduso ir liūdnai nužvelgė vonią: grindys aptaškytos vandeniu, langas praviras, o dar ta knyga ant spintelės prie veidrodžio. Įdomu, kas per knyga?
Ji prisėdo ant kilimėlio ir, kurį laiką įdėmiai tyrinėjusi, ar oda, kuria aptraukti knygos viršeliai, tikra, ją atsivertė.
Pageltę knygos puslapiai buvo užpildyti smulkiu raštu išraizgytais sakiniais. Ji pradėjo skaityti, vertė lapą po lapo ir po kiekvieno perskaityto žodžio buvo matyti, kaip keičiasi jos veido išraiška. Moters veidas pilkėjo ir tįso, pirštai, kuriais ji vertė lapus, ėmė virpėti, o žvilgsnis, iš pradžių buvęs abejingas, kaip ta putų pilna vonia prisipildė kažko, ko neapibūdina jokie žodžiai. Pamažu, tarsi mėgaudamasis jos bejėgiška būkle, visą kūną persmelkė Žinojimas. Žinojimas užkimšo visą patalpą: kaip vandens garai jis rasojo ant keraminių vonios plytelių, veidrodžio ir lubų. Jo buvo daug – moteriai pradėjo diegti galvą. Taip smarkiai, kad atrodė, jog į ją kažkas suskaldė medinę taburetę. Padėjusi knygą ant kilimėlio, ji pažvelgė į veidrodį. Į ją buvo įsistebeilijęs jau nebe jos atvaizdas.
Vadinasi, galvojo moteris, tai nutiks po dvidešimt vienų metų, rugpjūčio 24-ąją, trys minutės po vidurdienio. Ji išsigando: skaitydama pirmuosius knygos puslapius galvojo, kad kažkas šlykščiai pajuokavo, bet Žinojimas, kurio ji buvo sklidina, padėjo suprasti, kad toji knyga yra apie ją. Tik apie ją. Dvidešimt vieni metai, murmėjo ji, atrodo, kad tiek daug, o tai – tik trys knygos puslapiai. O paskui – dar daugybė puslapių, kuriuos reikia perskaityti. Vėl viskas iš naujo, tačiau ne taip pat, ne man – kažkam kitam, bet apie mane.
– Viską suvalgiau ir net lėkštę išploviau! – šūktelėjo netikėtai tarpduryje pasirodžiusi dukra. Pamačiusi ant kilimėlio sėdinčią ir kaip niekad rimtą, susimąsčiusią mamą, ji nedrąsiai paklausė, kas nutiko.
– K-k-kodėl sakei, kad ji tuščia? – drebančiu balsu sukūkčiojo mama.
Stepas Eitminavičius. Novelės
2014 m. Nr. 5–6
Gegutė
Dešimt metų važiuoja į savo tėviškę tada, kai pražysta sodas. Sesuo vis paskambina ir linksmai praneša:
– Jau atlėk.
Šiemet buvo kitaip – seseriai, matyt, atrodė, kad dabar broliui ne tai rūpi.
Už valandos kitoks buvimas – vienkiemyje, kuriame niekas negyvena, žalsvi klevai, apleista kūdra ir šalia pirties šulinys. Netoli slenksčio ištįsęs kadagys.
Iš mašinos išsiima kastuvą, grėblį ir kauptuką. Pirmiausia išlygins siaurą takelį į sodą. Prie pirmos obels stabtelėjo. Ją sodino vienas. Kai jau buvo miręs tėvas. Nepirko turguje, padovanojo dėdė, jo vaikystės geras draugas. Prisimena: kasdien laistydavo, kasdien lakstydavo pažiūrėti, ar paaugo. Studijų metais rodė bendrakursiams, pasakodavo, kad vėliau naktimis sapnuodavo, jog parašė kelis eilėraščius galvodamas, ar būsimiems vaikams ši antaninė obelis taip pat bus svarbi.
Vėliau susirūpino taku į šulinį. Ryškiausias įspūdis: mama neša kibirą vandens vis stabtelėdama. Kad pavargo? Ne, nori jam parodyti, kas yra gražu. Kai mamos jau nebebuvo, jis irgi nešdavo vandenį vis sustodamas. Įlipęs į ananasinę obelį nustebdavo: kiekvieną kartą vis kitaip atsiverdavo kalvos ir mažas beržynas netoli melioracijos griovių.
Mamos darželyje keli gvazdikai vis dar gyvi. Reikia išpurenti žemę ir pasėti iš miesto atsivežtų čiobrelių, mėtų. Kad kvepėtų. Dar reikia baltai nudažyti klombų akmenukus. O gal ir langines?
Didžiajame kleve pamatė inkilą – jau gana sutrešęs ir gali nukristi. Pamėgins užlipęs nuimti. Lentučių yra – kai kurias pakeis. Pirmas jo sukaltas inkilas. Tiesą pasakius, nelabai vykusiai, bet tai dešimtmģčio džiaugsmas. Kartą pamatė, kad katė kiša leteną vidun. Išgelbėjo paukščiukus, bet ilgai verkė. Kaipgi šitaip: juk katę glosto, lepina, bet ir varnėnai labai patinka; tai kodėl jo draugai nėra vienas kitam draugai? Tėvas juokėsi iš tokio filosofavimo, o mama pagyrė.
Reikia pakeisti spyną – jaučia, kad būta svetimų. Bet netikėtai paskambina sesuo:
– Atvažiuok pas mus greičiau – pavaišinsiu varškėčiais.
– Šį kartą ne, kada nors vėliau – neįsižeisk.
– Tai mes tuoj atlėksime.
Pavargo.
Atsisėdęs ant suoliuko įsižiūrėjo į sodą. Pasidarė nesmagu: kam tiek daug žiedų – juk po dienos kitos žiedlapiai nukris? Akimirkos kitoniškumas, bet paskui tik skausmas. Kai papasakojo kažkada mamai, ji nesuprato, kodėl reikia liūdėti, kai toks grožis.
Netikėtai sukluso – gegutė!
Išsigando.
Užsikimšo ausis.
Staiga sėdo į mašiną ir nepersivilkęs gražesniais drabužiais patraukė namo.
Seseriai paskambins ir atsiprašys.
Rytoj sūnus jį veža į Santariškes.
Poryt operacija.
Klevelis
– Gydytojau, o gal išleistumėte mane pasivaikščioti po Santariškių apylinkes? Po dviejų valandų grįžčiau.
– Po apylinkes? Kur jos yra? Sutinku su viena sąlyga – šiltai apsirengti.
Jis nubėga į palatą, atneša parodyti, kuo apsirengtų. Gydytojas linkteli.
Gal pirmiau užeiti į kavinę? Prisimena: sūnus po avarijos gulėjo vaikų ligoninėje; jie čia kartais užsukdavo ledų. Vaikui patikdavo, kad ne paprasti ledai, o lėkštutėje ir kad reikia valgyti šaukšteliu. Iš pradžių tėvas bijojo šios ligoninės, tačiau vėliau apsiprato.
Ne, kavos negers – nėra laiko. Reikia paieškoti klevelio.
Kartą vaikščiojo su sūnumi šaligatviu. Nepatogūs ramentai trukdė judėti greičiau. Ir baimė – už kelių dienų turėjo būti operacija. Jau trečia – kažkodėl sulaužytas kojos kaulas negijo. Kuo palepinti devynmetį? O gal nueiti į kiek tolėliau esantį miškelį?
Tada jis lėtai nešė sūnų ir jo ramentus. Vis stabtelėdavo. Ir kalbėjo, kalbėjo.
Prie miškelio nebuvo kur atsisėsti. Ką sugalvoti? Pavaikščiojęs rado trumpą rąstą. Įsitaisė abu ir žiūrėjo į margus medžių lapus. Staiga sūnus nei iš šio, nei iš to pradėjo linksmai kalbėti:
– Tėveli, kai tu pasensi ir numirsi, tai aš tave nupirksiu kaip mažą vaiką. Mums vėl bus gerai. O kai aš pasensiu, tu mane nupirksi. Gudriai sugalvojau? Niekas kitas to nežino.
Regis, į miškelį lįsti pavojinga, tik aplink panešios. Nešios ir aiškins. Apie stirnas, apie briedžius, apie arklius. Apie besidraikančius voratinklius, boružes.
– O ar dabar galima sodinti medelius?
– Manau, kad taip.
– Tai paieškokime mažo mažo klevelio ten, kur jų daug. Ir pasodinkime.
– O kam rauti?
– Čia jam daugiau vietos būtų.
– Pasodinkime.
Pirmiausia reikia iškasti duobę. Kastuvo nėra.
– Raskime kokį pagalį. Tu laikysi, o aš akmeniu kalsiu. Duobė po truputį didės.
Taip ir padarė: atsirado duobutė, išpureno žemę. Dabar reikia mažo mažo klevelio. Būtina įžengti į miškelį. Vienas neis – juk sūnui svarbu pačiam atrasti. Vaikas ilgai neapsisprendė, kurį išsirinkti: buvo daug labai gražių, bet nežinojo, kurį nuskriausti. Arba išgelbėti. Bet tai jau ne sūnaus balsas. Pasodino. Reikia palaistyti. Pamėgino paieškoti kokio butelio ar skardinės, tačiau kaip tyčia visur buvo tvarka. Grįžo į palatą, pavalgė ir su vandeniu nuėjo prie klevelio.
– Ko tu ieškai? – staiga piktai paklausė rūstus vyras.
– Kažkada kažkur čia pasodinome klevelį. Norėjau pamatyti, koks jis dabar, – aiškino jausdamas gal kaltę, gal gėdą.
– Bepročiai: kažkada, kažkur. Dink, o tai šunis paleisiu.
Dingo.
Palatoje buvo ramu. Koridoriuje išgirdo kalbančias moteris. Viena verkė:
– Mano vyras dar visai jaunas. Kokia neteisybė, kad ir jauni serga šita liga.
Uždarė palatos duris.
Įsižiūrėjo pro langą.
Jam pasirodė, kad tolumoje blykstelėjo anas klevelis.
Ratas
– Gal jums bloga? – priėjęs paklausė jaunas gydytojas.
Jis bando deklamuoti:
Ir pro baugiuosius
Santariškių langus
Žvaigždės
Vis vien
Žiba.
– Gydytojau, negalėjau užmigti. Prisiminiau paauglystę. Mokytoja paprašė gražiai perskaityti vieną Kristijono Donelaičio „Metų“ eilutę. Ilgai ieškojau. Radau: „Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai.“ Po pamokos bendraklasiai ėmė šaipytis: „Tu šveplius, šveplius, negali žodžių ištarti!“ O vienas toks pridėjo: „Tai tu boba, nes eilėraščius mėgsti skaityti!“
– Bet gal jūs grįžkite į palatą?.. Prieš dvyliktą pradėsime operaciją. Atsigulkite ir ką nors gražaus galvokite, – gydytojas šyptelėjęs nuskubėjo į savo kabinetą.
Palatos vyrai kažką labai garsiai aptarinėjo, tačiau jam netrukdė.
Prasidėjo rimtos pratybos: ką nors dirbdavo savo vienkiemyje ir vis kartodavo žodžius, kuriuose daug š, s. Ir garsiai rėkdavo, ir tyliai ištardavo. Kai atsirasdavo laiko, prisirinkdavo akmenukų, pasislėpdavo sode ir mėtydavo į taikinius – į obuolius. Labai daug bėgiodavo, kilnodavo krepšius su bulvėmis, burokais. Po kurio laiko bendraklasiai aptilo, o fizinio lavinimo mokytojas ne kartą pagyrė.
Apie poeziją mokykloje nė žodžio. Tabu.
Po kokio dešimtmečio žodžiai pražydo ir apie tai kalbėtis nebuvo gėda. Tada pirmą kartą nuvažiavo į Tolminkiemį. Vaikščiojo su ja purvinais keliukais dainuodamas: „Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai.“ Kalbėjo apie Kristijoną Donelaitį, apie būsimas vestuves. Ji verkdama užsiminė: „Vyksta kažkas ypatinga. Žvaigždės ir mums žiba.“ Dabar jis šypteli: „Buvome vaikai…“ Bet prieš operaciją parašė neva eilėraštį ir išsiuntė jai – sergančiai vienišei, kurios nematė daugybę metų.
Kažkada važiavome traukiniu,
Pabėgiais ėjome
Kalbėdami rankomis –
Kaip knygose.
Rodžiau dvejojimus savo,
Savo nuostabas
Ir savo kentėjimus –
Kaip knygose.
O dabar sėdim pavargę,
Balandžiais grožimės
Ir liūdim prie mirusio sodo.
Kaip knygose.
– Tėveliuk, ar laukei mūsų? Turiu stebuklingo kremo – pagražinsiu tave.
Dukra.
– Tėveli, dabar gersime sultis. Natūralias.
Sūnus.
Bet jau nebebuvo laiko. Jį ėmė ruošti operacijai.
Kai vežė į operacinę, šnibždėjo:
Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai…
Sidabrinės juostelės
– Čia viskas blogai, viskas. O dar vadina sanatorija. Paklausiau, kada perriš žaizdą, tai tik nusijuokė. Atseit ne ligoninė. Ir ko čia atvažiavo… Bet jaunas gydytojas norėjo, kad liktų Vilniuje: jei bus komplikacijų, iškart padėtų.
Susigėdęs atsiprašė ir baigė kalbą. Kodėl toks irzlus? Veikia narkozė ar įsivaizduoja esąs labai jau svarbus? Juk operacija, sako, pavyko. Kelias dienas toks: burbteli ir tyli. Kas iš to bendravimo? Vis vien…
Koridoriuje vyrai lošė kortomis. Pasakodami anekdotus garsiai juokėsi. Jo kambary buvo ramu. Darius miegojo – prieš dvi savaites nukrito iš statomo namo, sudaužė galvą. Ramus toks; kai pabunda, vis pasakoja apie savo mažą dukrelę: jau kalba, vis jį mini; nupirks bananų, kai išleis namo.
Staiga pagalvojo: valgykloje paprašys moterų, kad vakarienės neneštų jam į kambarį, – pats pamėgins nueiti. Šyptelėjo. Šilčiau apsivilkęs (Tik neperšalkite!), labai lėtai leidosi laiptais žemyn. Kas tris žingsnius stabtelėdavo. Lauke dar buvo šviesu. Sunkiau bus užlipti į kalnelį. O jeigu pasuktų į dešinę, ten ne toks status šlaitas? Pamėgins.
Įveikė gal jau dvidešimt metrų. Nėra kur atsisėsti. Bet gal ir gerai – sušaltų. Paskui naujų bėdų atsiras.
Priėjo prie kito korpuso sienos, atsirėmė. Visai gerai. Pajudino kairę koją, paskui dešinę, atsargiai palietė šoną, pilvą – neskauda. Galima eiti toliau.
Sukluso – kažkur kažkas kala. Įsiklausė – juk tai genys. Ir dar, ko gero, ne vienas, o du ar trys. Kaip gražu. Pamėgino paieškoti, kur jie. Nepasisekė – apsvaigo galva. Dar nukris. Viena ranka laikydamasis sienos, nuėjo dar gal dešimt metrų. Beveik sportininkas.
– Gal jums padėti?
– Ne. Aš tik klausausi genių.
Prie pušies pamatė didoką akmenį. Dešine ranka laikydamasis už kamieno pamėgino pakelti kairę koją ir uždėti ant akmens. Pasisekė. Paskui – dešinę koją. Jau visai stiprus.
Triukšmingai pralėkė būrelis vaikų. Irgi čia gydomi. Sulysę tokie, išbalę. Kažkodėl bijo jiems pažiūrėti į akis.
Nejaugi geniai taip garsiai kala? Paėjo kiek toliau. Ne, tai ne geniai, tai skrenda lėktuvas. Lieka tokia sidabrinė juosta. Kaip vaikystėje? Galbūt kažkas panašaus.
Buvo sekmadienis. Lakstė su seseria po kiemą – oras geras, mama vaišino bandelėmis. Ir staiga ėmė skristi lėktuvai. Skaičiavo: vienas, du, trys… Iš dangaus kažkas lėtai leidosi. Lėkė abu į ganyklą, netoli miško, – tas kažkas užsikabino už beržo šakų. Jis staigiai įlipo. Ten buvo plona žvilganti juostelė. Numetė žemėn.
– Pažiūrėk – ant kito beržo dar kelios nukrito.
Abu įlipo, abu džiaugėsi.
Pradėjo rungtyniauti, kuris tų paslaptingų sidabrinių juostelių daugiau turės. Sesuo gudresnė – ji bėgiojo aplink ir griebė nuo žemės. Nepasiduos – greitai nurinko nuo žemesnių medžių. Staiga pamatė, kad vienas lėktuvas išmetė gal visą ryšulį ant pylimo. Sesuo tiek jį ir teregėjo – per kelias minutes buvo reikiamoje vietoje. Juosteles kišo po marškiniais – kad neatimtų.
Kodėl mėtė kažkokius žvilgančius popieriukus, jiems buvo visai nesvarbu. Bet ilgai saugojo.
O gal ir dabar tas pats? Ne, lėktuvas tik palieka sidabrinį ruožą.
Pats nepajuto, kaip greitai nuėjo į valgyklą. Grįžo taip pat labai greitai.
Gerą pusvalandį kambary mankštinosi ir nepavargo.
Teleskopas
Šimtą kartų eidavo pro maisto prekių parduotuvę, tačiau tik šiandien nustebo: didelėje vitrinoje atsispindi klevas. Pravažiuojančios mašinos kai kurias detales labai įdomiai išryškino. Pralekiantys žmonės neužstojo šakų virpesio. Tokiomis akimirkomis kažkada atsidusdavo: „Kaip impresionistų paveiksle…“
Virš jų miesto pralėkė grįžtančių žąsų pulkas. Stovėjo galvą atlošęs, gėrėjosi, kol net susvyravo.
– O kaip jūs laikotės? – stabtelėjo pažįstama moteris ir nelaukdama atsakymo pridėjo: – Reikia būti kantriam. Viskas bus gerai.
Jis šyptelėjo – tai pagrindinis šių metų akcentas: patarinėja, patarinėja, moralizuoja.
Prabėgomis.
Vakarėjant grįžo namo.
Atsisėda kamputy ir įsižiūri į daiktus. Prisimena būtas istorijas ar pats sugalvoja. Išjungia šviesą. Kambarys prisipildo šešėlių: jie juda, sudarydami netikėtas figūras.
Neseniai dukra padovanojo teleskopą. Labiau pritaikytas mėnuliui stebėti. Ką ten mėnulis – matyti debesys, medžių viršūnės, žvaigždės, namai.
Teleskopą pastato netoli lango. Išvalo visus stiklus. Prožektorių pasideda šalia – jei reikės, nejungs elektros. Pasižiūri į laikrodį, susikaupia.
Va va – žvaigždžių spiečius. Kada pirmą kartą juo apsidžiaugė? Kur ten atsiminsi… Žiemą ėjo iš pirties vienas – jau išleido kaip tikrą vyrą. Buvo šiek tiek baugu, tačiau žvilgtelėjo į sodą – virš jo daugybė žvaigždžių. Bėgte atgal į pirtį: pažiūrėkit, pažiūrėkit. Važiavo iš kultūros namų: virš jų mažo ežeriuko neįprastas lankas su prisegtom žvaigždėm. Kadangi bendraamžių nebuvo, ilgai įsispoksojo. O kaip tą naktį, kai degė du bičių aviliai? Neatsimena, kada tėvas pastebėjo gaisrą, bet vaikas verkė ir dėl nelaimės, ir kad žiežirbos gražiai susilieja su žvaigždėmis.
Reikia teleskopą pasukti šiek tiek geležinkelio pusėn. Kad pamatytų studijas. Šeštadienį iš Vilniaus važiuoja pas mamą. Matyt, išskirtų vieną vėlyvą sausio vakarą. Buvo ne juokais įsimylėjęs. Tada ji palydėjo į stotį. Traukiny fantazavo, fantazavo. O eidamas namo netoli apleistos daržinės išgirdo, kad kažkas vejasi. Gėda prisiminti, tačiau spruko kuo toliau. Jau netoli tėviškės atsipūtė: virš liepų alėjos, virš kūdros daug krintančių žvaigždžių. Dabar pagalvoja: gal taip jam tik pasirodė, nes buvo uždusęs. Bet vis tiek labai neįprasta. Mama kepė blynus, kiaušinienę, jis valgė ir vis pro langą žvilgčiojo.
Kiek valandų? Reikia išgerti vaistus. Gal ir nuo padidėjusio kraujo spaudimo?
Dabar pats laikas stebėti iš kaminų rūkstančius dūmus. Šiandien prisimena Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelius“. Tyla, išsibarstę namai. Ir į viršų lėtai kylantys dūmai. Ar taip rašoma romane? Nėra tikras, tačiau įsivaizduoti šįvakar tik taip nori.
Telefono muzika.
– Broliuk dobiliuk, aš visai užmiršau, kada tau reikia pas gydytojus?
– Rytoj.
Kas tris mėnesius tiria jo kraują.
Iki šiol išgirsdavo, kad devyniasdešimt dienų gali ramiai gyventi.
Vis dar gali.
Leonardas Gutauskas. Pasakojimai
2014 m. Nr. 4
Bania
Po karo karštas vanduo ir vonia namuose buvo reta prabanga, kartais nušvintanti (bet nepasiekiama) trofėjiniuose filmuose. Tad viešoji sostinės pirtis (net lietuvių ir lenkų vadinta bania) buvo vieta, kur bent sykį per keletą mėnesių būtinai apsilankydavo visi miesto seniai, vyrai, jaunuoliai ir atsikratę motinų globos paaugliai – mažylius gimdytojos vesdavosi į moterų pirtį. Šiame pasakojime mes kalbėsime apie banią, stovėjusią dviejų gatvių sankryžoje, į kurią šis pastatas rėmėsi trisdešimt penkių laipsnių kampu, tad fasadas buvo siauras dviaukštis su aukštomis prieškarinėmis durimis ir nedideliu kaustytais turėklais balkonėliu. Sunku pasakyti, kokia įstaiga šiame name buvusi prieš karą, tačiau vienodų langų eilės ir koridorių gausa leido įsivaizduoti, kad čia galėjo glaustis benamių vaikų prieglauda, infekcinė ligoninė ar muilo virimo fabrikėlis. Tėvas dešimtmetį Domą į banią vesdavosi kas ketvirtą šeštadienį. Kartais mauduolių eilė prie aukštųjų pirties durų nutįsdavo gatve per pusšimtį žingsnių, tačiau laukiančiam Domui laikas neprailgdavo – įvairiakalbė kakofonija berniuko sąmonėje pavirsdavo į andai skaitytą legendą apie Babelio bokšto statybą, kur buvo sumaišytos kalbos, tad laikas tarytum išnykdavo, prarasdamas jam būdingą įsakmią įtampą gyventi ne tik pagal jo nustatytas valandas, minutes, bet ir sekundes. Pagaliau tėvas ir sūnus patekdavo į nusirengimo kambarį, iš prižiūrėtojo nusipirkdavo dvi beržines vantas, ūkinio muilo gabalą ir šiurkščią ragažę nuo odos gremžti mėnesio apnašoms. Švarinimosi procedūra užtrukdavo kelias valandas. Garuose skendinti pėrimosi patalpa su akmeninėmis grindimis ir betoniniais plautais skendėdavo garų tumuluose, tad mes, nesiryždami aprašyti bemaž neįžiūrimų vaizdinių, pasiremsime Fiodoro Dostojevskio ištrauka iš „Užrašų iš mirusiųjų namų“, nes XIX amžiaus Rusijos katorgoje vykdavusios maudynių apeigos kone žodis žodin atitinka mazgojimąsi mūsų aprašomos banios viduje – toks įspūdis, kad didis rašytojas prieš šimtą metų nuspėjo pokarinės pirties veiklos aplinkybes. Tiesa, vienas skirtumas vis dėlto buvo: banios lankytojai netampydavo geležinių pančių, kaip anie katorgos senbuviai, vadinasi, šiokia tokia pažanga – akivaizdi. O apskritai galime ramia sąžine cituoti: „Kai pradarėm duris į pačią pirtį, maniau, kad įžengėm į pragarą. Įsivaizduokit kambarį kokių dvylikos žingsnių ilgio ir tiek pat pločio, į kurį susigrūdę gal apie šimtą žmonių, bent jau tikrai ne mažiau kaip aštuoniasdešimt <…>. Garų tirštėlynė, suodžiai, purvas, ankštybė tokia, jog nėr kur kojos pastatyti. Asloj nebuvo vietos nė delno didumo, kur nebūtų susėdę susirietę kaliniai. Kiti stovėjo jų tarpe ir mazgojosi, laikydami rėčkeles rankose <…>. Ant plautų ir ant pakopų visur buvo pritūpę susirietusių, besimazgojančių žmonių. Tačiau mazgojosi mažai. Paprasti žmonės ne tiek prausiasi karštu vandeniu su muilu, jie tik baisiai vanojas karštuose garuose ir paskui persilieja šaltu vandeniu, – ir visa pirtis. Koks penkiasdešimt vantų ant plautų mojavo sutartinai: visi pliekėsi ligi apdujimo. Garo dėjo kas minutė. Tai buvo jau nebe karštis; tai buvo pragaras. Visi rėkė ir žvengė. Visi buvo kažkaip susijaudinę, apimti kažkokio svaigulio. Man atėjo į galvą, kad jei mes kuomet visi būsime pragare, tai jis labai bus panašus į šitą vietą…“
Nors Vilniaus banioj visa vykdavo panašiai kaip Dostojevskio aprašytoje katorgoje, vis dėlto dešimtmetis berniukas iš pirties išeidavo tarytum iš bažnyčios atlikęs išpažintį ir gavęs nuodėmių atleidimą – širdyje šviesu, šeštadienio rytas skaistus, švarus, lyg nematomas kiemsargis milžiniška šluota būtų sušlavęs visas gatvių šiukšles ir jas paslėpęs kažkokiame rūsyje. Net suodinos kuosos, tupinčios ant pakrypusių kaminų, atrodė išsitrinkusios galvas ir švytėdavo sidabru. Na, o tai, kad dažnokai po banios į trečią dieną parazitinis niekingasis grybelis imdavo niežėti kojų tarpupirščiuose, buvo tokia smulkmena, kad jos čia neverta net prisiminti. Reikėtų paminėti, kad banios pastatas išsilaikė ligi šiolei, nors kokia valdiška įstaiga jame glaudžiasi, mums nepavyko išsiaiškinti, – mauduolių eilių čia jau nepamatysi…
Laiškas ambasadoriui
Mielas drauge, leisk truputėlį pajuokauti. Ne piktai, o šiaip smagią šypsenėlę nutaisius, nors Paryžius, kuriame tu įkalintas žvelgi pro laikinos vieno kambario ambasados langą į Šventosios Širdies kupolą, juokeliams ir nelabai tinkama vieta, bet vis dėlto…
Sakyk, ar nebūtų gražu ir išradinga iš to tavo ambasadoriško frako sukurpti kaliausę žvirbliams ir špokams baidyti? Pastatytume tavo sodybos ant Samės kranto sode ir susėdę ant liepto stebėtume, kaip ilgai špokai tariasi – pulti vyšnią ar pradžioj ištirti tos juodaskvernės baidyklės galimybes kirsti šluotkočiu ir garsiai barškinti surūdijusiu kibiru. Ir tik įsitikinus, kad čia ambasadoriaus ir jo bičiulio poeto triukas, didžiu pulku gulti į saldžiomis uogomis tvaskantį medį. Būtų įdomu pasižiūrėti, ar paryžietiškas frakas žvirblius ir špokus atbaido geriau nei koks senas valstiečio durtinis užlopytom alkūnėm? Nesu toks naivus, kad nežinočiau, kaip nemandagiai aršiomis kalkėmis tie sparnuočiai sugeba apdergti kaliausės pečius ir skrybėlę. Bet tai ne bėda. Išvaikę varnėnus, pamerktume tą geros medžiagos drabužį į Samės vandenį, paliktume nakčiai akmeniu prispaudę, kad tėkmė švariai tuos paukščių mėšlelius išskalautų – beliktų lygintuvu pertraukti, ir frakas kaip tik ką Paryžiaus salone įsigytas, ne prastesnis už Tulūz Lotreko paveldėtąjį, kuriuo vilkėdamas jis taip mėgo lankytis linksmųjų mergelių namuose ir kaip joks kitas lankytojas buvo mylimas, myluojamas ir guodžiamas.
Nežinau, ar tu, mielasai, ilgies to liepto per raudonvandenę Samę, bet aš dažnai jį sapnuoju. Sėdim abu ant lentų pečius suglaudę ir kalbamės arba tylim, arba aš kalbu, o tu kalbi tylėdamas, kaip esi įpratęs. Tokiu punktyriniu pasikalbėjimu bendraujame ir viską neslėpdami vienas kitam pasakom, tu kokį prancūzišką žodį įterpdamas, o aš kokią eilutę: „Bet tai ne sapnas – atvirukų lakas / Ir Prusto plunksna tartum grifo nagas.“ Kalbėtumėmės iš anksto nieko neaptarę – tiesiog taip, kaip pavyks, kaip išeis, nors abu žinome, kad pagrindinė tema bus Tyla, Tylos ratas, gaubiantis muzikinius garsus ir žodžių laužą. Prisimink, kaip ilgai mudu kapstėmės kiekvienas savo taku prie išvados, kad tyla, tikriau tylos pauzės, yra pati muzikos esmė, leidžianti garsui atsikvėpti, išsivaduoti nuo skubančio garsyno dusulio. Būtų gražu ir maloninga mudviem taip sėdėti ant Samės liepto, suprantama, jeigu tas tavo ambasadoriavimas suteiktų tau laisvą savaitėlę ir tu galėtum užmiršti laiškų iš viso pasaulio šūsnis ir į kišenę įsidėti šį mano laišką. Daug vilčių neturiu, bet vis dėlto iš to tavo laiškų man nerašymo darau išvadą, jog ruošies atvykti. Ir iš tikrųjų, kam gaišti brangų laiką laiškų rašymui, jeigu ruošies susitikti akis į akį ir viską žodžiu iškloti. Bet jeigu tavasis ambasadoriavimas tik paštininko darbas ir tu privalai laiškų kalnus rūšiuoti, be to, siųsti atsakymus, tai tuomet vargu ar būsi iš to Paryžiaus išleistas – mokantys atlyginimą mėgsta kruopščiai skaičiuoti ir apskaičiuoti tavo sėdėjimo menų sostinėje naudą. Gal jiems ta tavo laisva savaitėlė ant Samės krantų pasirodys baisus nuostolis naujai atsikūrusiai valstybei, kai skaičiuojamas kiekvienas litas ir centas. Iš anksto nenoriu spėlioti – bus, kaip turės būti. Jeigu tavasis ilgesys bus stiprus, visa apimantis, tai jis paslaptingais keliais paveiks ir tavo viršininkų sąmonę, gal ir širdį, ir jie vieną dieną paklaus: Ar nenorėtumėte, ponas ambasadoriau, savaitėlę tėvynėje pasisvečiuoti? Ir tu laimingas tartum: Norėčiau su bičiuliu ant liepto lentos per Samės upokšnį pasėdėti ir apie Tylą pasikalbėti. Galėtų juk šitaip nutikti, rimtai juokaujant, kelios valandos danguje virš senosios Europos sostinių – ir tu namuose! Dabar juk ne Onorės Balzako laikai, kai jis turėjo pas savo išrinktąją kelias savaites dulkėtoje karietoje prastais Rusijos keliais trenktis, įsivarydamas chronišką nemigą su tais dešimtimis puodelių stiprios arabų kavos kasdien. Suprantu, kad ir mūsų laikais atsitinka, jog tobulas „Konkordas“, pakilimo take užkliudęs menką, nereikšmingą geležėlę ar skardos lakštą, sudūžta tarsi pernykštis gerokai papuvęs kiaušinis su visais prabangių skrydžių mėgėjais, kino žvaigždėmis ir nusenusiais liberaliais homikais. Gyvenime visko atsitinka – iš anksto nenumatysi, bet tu juk skristum ne „Konkordu“, o kokiu paprastesniu, gal dvimotoriu lėktuvėliu, tik šiek tiek patobulintu nuo Dariaus ir Girėno „Lituanikos“ laikų. Galiu prisipažinti, jog esu menkas skraidytojas, paėmus pavyzdį iš paukščių, būčiau pakrūmių žvirblis, tikrai ne sakalas keleivis. Tik vieną vienintelį kartą atsiplėšiau nuo žemės skrisdamas į vokiečių Hamburgą, ir tai maniau, kad širdis per gerklę iššoks, o lėktuvo ratų trinktelėjimas į nusileidimo tako betoną tikrai sutrupins smegenis, tad kilau ir leidausi užsimerkęs ir nemačiau, kaip apačioj keičiasi Lietuvos laukų ramybė, tas romantiškas kalvelių bangavimas, ir staiga prasideda geometrinė, stačiakampė, tobulai apskaičiuota, taupiai rėžiais suskirstyta germanų žemė su smailiais kirchių dygliais, už kurių, baisu, kad laineris neužkliūtų. Taigi, menkas iš manęs lakūnas, tik sapne kartais pavyksta prisisegti Leonardo da Vinčio popierinius sparnus ir bent kiek pakilti virš vėjinio Šeduvos malūno. Nusileisti, aišku, paprasčiau – tereikia atsimerkti ir susivokti, kur esi – dar Lietuvoj ar Džoto Asyžiuj, o gal Mikolo Angelo Florencijoj…
Dažnai galvodamas apie tave, kaip tau ten tame menų centre sekasi, ir žinodamas, kad pro ambasados langą matai Sacre-Coeur baltus kupolus, pafantazuoju, kad pasitelkęs sapnus galėčiau tą Šventosios Širdies šedevrą per vieną naktį perkelti prie Samės upelio ant kalno, tuomet galėtum ir pro savo sodybos langą šią šventovę kasdien matyti, o ir aš pasigėrėčiau tobulu senųjų meistrų savo darbo išmanymu, nes aplink – tik blokiniai monstrai su perrūdijusiom siūlėm ir išklypusiais langų rėmais. Grožėtumėmės abu sėdėdami ant liepto per Samę ir tau atrodytų, jog nesi iš Paryžiaus išvykęs ir diena dienon dorai atlieki ambasadoriaus pareigas, retsykiais susitikdamas su Ispanijos karaliumi. Man tik menų sostinės gaila, nes be šios bažnytėlės ji tebūtų viešnamių, Kalmano operečių ir bankininkų vagių sostinė, nes Dievo Motinos Katedros aikštė, kiek žinau, jau seniai tapo turgaus prekeivių ir žioplinėjančių japonų sambrūzdžio vieta. Bet tu, mielasai, galėtum lengvai įsivaizduoti, kad po tavo kambario langais srūva ne tepaluota, baržomis užgrūsta drumstoji Sena, o Samė, Aukštadvario gyventojų vadinama Samavka. Ir tuomet prisimintum savo muzikėlę „Prie mėlynos gėlės“, ir užmerktomis akimis išvystum ant Samės krantų žydinčius neužmirštuolių krūmelius, kurių švytėjimas išreiškia giliausią sielos ilgesį…
Kaip matai, rašau truputį pajuokaudamas, vis prisimindamas tą tavo sparnuotą posakį: Pūti ar nepūti? Tokiu klausimu andai kreipeis į saulėlydžio žaras reginčią nelaisvės laikų nomenklatūrą. Ak, koks buvo įspūdis! Tūkstantinė salė akimirkai apmirė ir pasigirdo audringos ovacijos. Taip garsusis Hamleto monologas akimirksniu buvo perneštas iš Šekspyro laikų Anglijos į bundančią Lietuvą. Neužmirštama akimirka, beveik prilygstanti mudviejų ramiam kilniam sėdėjimui ant Samės liepto kokį liepos vakarą, klausantis, kaip muzikaliai ir impresionistiškai virvena upokšnio tėkmė, aplenkdama senojo lenkų laikų malūno pamatų akmenis… Tarsi Debiusi harmonija, kuria tu taip žavies, ne kartą esi sakęs, kad po Debiusi – jau visiškai kita muzika, o aš pritardavau: po Monė – jau visiškai kita tapyba, rudasis akademizmas nugarmėjo į nebūtį, visi tie rusvi šešėliai, dirbtinė, nežinia iš kokio šaltinio, lyg žibalas, paplūdusi šviesa, visa sustingę, tarsi pasaulis būtų nuskendęs į tinginių snūdą, netikras vėjas, netikros spalvos, idiotiškai romantizuotos daiktų ir gamtos formos. O Samė – kaip Debiusi natos, kaip Monė peizažai, tie Ronos vandeny atsispindintys topoliai, arba tuopos, tie septyniomis spektro spalvomis tvaskantys saulėlydžiai – visa alsuoja, virpa, gyvena, kad niekada nenumirtų…
Taip, Samė-Samavka vietoj Senos-Sekvanos – tai bent fantazija! Bet kodėl gi mudviem, mielasis, nepafantazavus bent laiške? Aš fantazuosiu, o tu įdėmiai klausykis ir pasakysi, ar rimtos tos mano fantazijos.
Šalia tavo sodybos Aukštadvario apylinkėse ant Samės krantų stovi Sacre-Coeur bažnyčia, o tu, pasiraitojęs kelnes, vienmarškinis pustai dalgę. Sodo žolynai, siekiantys juosmenį, suklusę, įsitempę, išsigandę – nejaugi artėja jų laisvei galas? Bitės, vapsvos ir širšės kelia sumaištį, nes ir joms baigiasi gėlių žydėjimo metas. Bet šienauti būtina, nes vos juntamas vytimo kvapsnis jau sklando upelės slėnyje tarytum kuždėdamas: Negaišk, pažvelk, žolės jau vysta, žiedynai juosta, ryt poryt jie suguls susipins ir dalgė neįstengs jų nukirsti, šiandien pats laikas užbaigti jų vasarą, o šieną galėsi sunešti į kluoną – juk taip sykiais malonu pasitiesti gūnią ar skiautinį ir, atvirtus ant nugaros, rankas susidėjus už galvos, žvelgti pro kraigo plyšius, kaip tamsiai pilkame skliaute renkasi Šiaurės pusrutulio žvaigždės, tokios ryškios ir šventos, kokių virš Paryžiaus niekada nebūna. Ir ūmai išgirsti sau artimo poeto žodžius, prieš dešimtį metų tau paskirtus:
O, alksnio dūdelėj trūnijantis balse,
Nepanašiai į mus gervuogės krinta
Krinta riešutas krinta žvaigždė
Prisimink eilėraštį mėlyną
Kuris degė kaip smuikas –
Juk jį susapnuot neužteks mūsų gyvenimo.
O, alksnio dūdelėj trūnijantis balse,
Tu perskridai širdį tad išmokyk žaroj atsiklaupt.
Mes nedrįstam ištarti žodį „Tyla“
Mes giedam kaip žvirgždas
Ak, šalia kraujo versmės nuodėmingos…
Ar girdi, brangusis. Turėtum girdėti: ak, šalia kraujo versmės nuodėmingos. Nors žinau, kad Paryžius gaudžia kaip pragaro prieigos, kaip didžiosios revoliucijos prakeiksmas ir giljotinų sąnariai, degantys klykiantys altoriai, dūžtančios ir trypiamos Ostijos, laužomi ir į laužus metami kryžiai, tad šioms eilutėms nelengva pasiekti tavo tobulą klausą, bijančią bet kokio menkiausio trikdžio – tokia ji švari, nuskaistinta, be priemaių, tarsi stiklas ar Dievo Motinos apsidės Rožynas. Ir vis dėlto viliuos, kad degančio smuiko motyvas prasiverš pro šio amžiaus pabaigos gausmą, sąmyšį, ir tu jį išgirsi. Tikiu, kad išgirsi, nes pasitikiu tavosios sielos tyla, kuri prieš daugelį metų įėjo į tave ant Samės krantų. Juk abu šią tylą išgirdome ir abu išvydom degantį mėlyną smuiką. Tikiu, kad išsaugojai tą tylą būdamas toli nuo namų, svetimoje žemėje, kaip ašį Hamburge, žvelgdamas į Sankt Michaelio bažnyčios laikrodį, mačiau po jo disko stiklu savosios vaikystės kryžiaus kelią, Čiurlionio kapinaites ir „Rex“, nes stebėjau, kaip šalia bažnyčios špilio be garso kosminėje tyloje skrido gervių trikampis, ir aš žinojau, kad jis skrenda į Lietuvą. Brangioji mūsų sielų tyla – ne Luvre, ne Pompidu centre, o čia, prie Samės, kur vakarais rudens laikrodį prisuka basakojė griežlė ir pilkasis uldukas burkuoja kasvakarinius poterius. Juk ši tyla tvyrojo jau Getsemanės sode ant Kedrono kranto, tad pasitikėkim sielos ramybe, ir abiem drauge bus lengviau tikėti. Žiūriu į mūsų nuotrauką: stovim Sapiegos parke atsirėmę į medžio kamieną, beveik suglaudę galvas kaip dvyniai, kaip du suglausti delnai, o medžio šaknys – mūsų bičiulystės gijos. Tu panašus į barzdotą Petrą, o aš į Luką. Ir taip graudu, kad jau niekada nestovėsim susiglaudę atsirėmę į seno medžio kamieną ir tu natų sąsiuvinyje jau niekada nepakartosi tąsyk užrašytą žodžių – „Brangiam draugui, dėkingas už Tylą“…
Ir vis dėlto tikiu, kad baltasis tylos apskritimas neleido mums nutolti negrįžtamai, nes ilgesys yra toji gaida, kuri gali sujungti net per tolimiausią atstumą. Tylos ratas, kuriame andai vienas kitą suradom, – neperžengiamas, jis gali tik plėstis, taip plinta pats muzikinis garsas: nukritęs ant tylos paviršiaus, jis skleidžia svaigius raibulius. Tad galbūt nukritę mes ir nutolom, tačiau tylos rate riba neleis mums nutolti negrįžtamai ten, kur jau niekada neišgirstume vienas kito…
Kitaip šiuos laiško juokavimus apvertus, argi nebūtų gražu ir malonu mudviem pasivaikščioti Modiljanio, Sutino, Pisaro, Van Gogo, Sezano, Debiusi, Ravelio gatvelėmis ir kokioj kavinutėj išlenkti po taurelę, kaip senaisiais laikais „Literatų svetainėje“ ar „Rotondoje“? Aš paimčiau juodos kaip ilgesys kavos, o tu, žinoma, arbatos, nes nuo kavos man atsiriša liežuvis, o tau nuo arbatos prasiveria klausos šuliniai. Prisimeni? „Tavoji siela kaip daugybė pravirų šulinių“ – tai pagal šiuos žodžius tu andai parašei Bacho vertą muziką, tokią pat skaidrią, švarią, kai nė vienas garsas nestumdo kito, neengia, o praskrieja vienas šalia kito nesusidauždami, vienas kito nenaikindami, tik susipynę į vieną skaidrią giją…
Aš kalbėčiau be perstojo apie Samės slėnį, o tu kalbėtum tylėdamas, ir vienas kitą puikiai suprastume po tomis skurdžiomis Paryžiaus žvaigždėmis, pavargusiomis nuo tų visų menų, poezijų, nuo pasaulio šurmulio, mašinų gausmo, skambių šūkių apie laimingą žmonijos rytojų.
Vaikščiotume abu niekur neskubėdami – tavo ambasadoriškoji korespondencija turėtų palaukti, – fantazuotume. Sakyk, argi nebūtų žavu? Užsuktume į sendaikčių turgelį, galbūt panašų į kažkada senajame Vilniuje veikusį blusų turgelį, gal aptiktume kokią Ezros Paundo knygelę ar neįkainojamą Debiusi natų rankraštį – juk visokie stebuklai žemėje atsitinka…
O dabar prieš miegą atsisveikindamas norėčiau trumpai papasakoti, kas čia mūsuose, šiame žemės užkampyje darosi, tikriau, kas vyksta juodų rąstų name ant Merkio kranto, kur kažkada žiemą per menką televizorių žiūrėjome Felinio „Amarkordą“ – Lenkiją tuose šiluose rodydavo daug geriau nei Vilnių. Žiūrėjom gurkšnodami karštą vyną, smalingus šakalius mesdami į ugniakurą. Taigi, nuvažiavau pasižiūrėti, ar per žiemą to mano būsto zuikiai nesukūreno, nes žiema buvo šalta, speiguota, tad ir miško žvėreliams ne pro šalį prie ugnelės pasišildyti. Stovi juodas ant sniego tarsi vandenyno dugne nuskendęs „Titanikas“, kiek į vakarus pakrypęs. Viduje veidrodžiai tarsi užšalę ežerai, visur pribarstyta pelių spirų – joms žiemą, kai manęs čia nėra, prasideda pačios linksmybės, reikia tik stebėtis, kaip jos sugeba užsikarti ant aukštos indaujos lentynos ir nuosekliai po spiriuką palikti kiekviename puodelyje, ąsotyje ar lėkštelėje. Akrobatės, ne pelės, šapito cirko artistės. Prisipažinsiu, man ne tiek paties namo būtų gaila, jeigu jį zuikiai sukūrentų, kiek svirplio Benedikto ir nematomos sienojų kinivarpos. Tikriau, ne jų pačių – juk kinivarpa graužia medieną, – o jų muzikėlės, tikrai labai pritinkančios prie mudviejų Tylos rato. Patikėk, tai patys subtiliausi muzikiniai garsai: dziiiiiirrrrr / svirrrrr, dziiiiiiirrrrr / svirrrrrr… Buvo tylu, bet nepraradau vilties – name jie neturėjo sušalti, gal tik įmigti žiemos miegelio. Atsinešiau malkų, pakūriau plytą, užsikaičiau kavos ir atsisėdau priešais židinį. Klausiausi tarsi anapusinės tylos ir atrodė, kad esu vienas dar neapgyvendintame pasaulyje, kai tik tamsa tvyro virš neaprėpiamų vandenų.
Galėtum paklausti, ar atšildžius kambarius svirplys su kinivarpa užgrojo? Ne. Matyt, jiedu ne žiemos muzikos kūrėjai, ne žiemos oratorijų kompozitoriai. Ir vis dėlto šį tą išgirdau, nors tai nebuvo svajinga Benedikto melodija ar kinivarpos giesmelė. Klausą pasiekė kažkoks nežemiškas, grasus, įkyrus, sakytum, kibernetinis trumpųjų ultrabangų garsas: zzzzzzzziiiiiiiizzzzzzzziiiiiiii. Suklusau. Prisipažinsiu – sutrikau, nes tas ausį gręžiantis garsynas stengėsi pralaužti mudviejų Tylos ratą. Ėmiau ieškoti garso šaltinio. Ir tuomet išvydau: visi langai buvo prislėgti neregėtų gauruotų musių tarytum juoda uždanga! Iš kur jos atsirado? Kas jas čia atsiuntė? Kur jos lindėjo speiguotomis gruodžio ir sausio naktimis? Būtų ta plėviasparnių muzika švelnesnė, jaukesnė, tai būčiau jas palikęs, bet tas zyzimas gręžė ausų būgnelius, ir jų buvo tiek daug, kad mintyse iškilo pokarinio Kauno vaizdas, kai berniukai apsupdavo lauko tupikus ir iš ryto saulės pusės tiesiog samčiu semdavo panašias gauruotas skrajūnes, mat ant jų Neryje ir Nemune geriausiai kibdavo žuvys. Žinojom, kad tai mėsinės mėšlamusės, riebios, gauruotos, išvirtusiomis akimis. Bet čia ropojo dar baisesnės, mėlyno atspalvio, lyg šarvuotos. Tad neištvėriau: atlapojau langus ir, mojuodamas rankšluosčiu kaip vėjinio malūno sparnais, išgujau į šaltį tą nelabojo veislę! Greitai uždariau langus, apkamšiau plyšius ir laimingas atsikratęs pragaro muzikantų nuėjau į malkinę malkų. Užtrukau ne ilgiau nei penkias ar dešimt minučių, mat buvau nutaręs būstą kaip reikiant atšildyti vildamasis, kad nubus svirplys ir kinivarpa. Grįžtu su didžiuliu glėbiu malkų ir jau žengdamas per slenkstį girdžiu tą velnionišką zyyyyyziiiimą! Net pliauskas iš rankų paleidau – taip nustebau ir pasipiktinau, gal net kiek išsigandau. Puoliau prie langų ir pakartojau musių išvarymo operaciją – atrodė, neliko nė vienos bjaurybės. Atsisėdau priešais ugnį ir mėginau kažką skaityti, bet šiluma mane įveikė – nepajutau, kaip užsnūdau, nežinau, ar ilgai miegojau, bet pabudau nuo to baisaus įkyriausio, kažkuo tarsi nuodingo garso – nežinojau, ko griebtis, nes buvo neįmanoma suvokti, kaip ta velnio veislė galėjo prasibrauti pro aklinai uždarytus langus. Ir staiga – išganinga mintis! Ištraukiau iš spintos dulkių siurblį, prisukau vamzdį ir įjungęs priartėjau prie juodasparnės uždangos. Musės ūmai liovėsi ropojusios, sustingo, sakytum, klausėsi, iš kur tas gaudesys sklinda, matyt, jis pasirodė pavojingas. Ir nesuklydo pragaro muzikantės – visas iki paskutinės siurblio ryklė net pasigardžiuodama prarijo! O aš siurblio kapšą stipriai užveržiau ir išnešiau į malkinę, kad per likusius žiemos mėnesius sušaltų ir išstiptų…
Matai, brangusis ambasadoriau, kokius darbus mes čia, šiame žemės užkampyje, vidury žiemos dirbame, su kokiais priešais kariaujame. Tokią, pajuokaučiau, akciją būtų visai neblogai Paryžiuje, Meno centre pademonstruoti – prancūzams tikrai turėtų patikti. Juk prie įvairių musių jie nuo tamsiųjų amžių įpratę, nes gal nė viename Europos mieste nebuvo tiek kloakų, srutų griovių, atmatų krūvų, žarnigalių ir padvėsusių žiurkių kalnų, kaip pasaulio menų sostinėje. Gal dėl to čia ir gimė simbolizmas su siurrealizmu? O akciją būtų galima pavadinti „Lietuvos apsivalymu“ – tokiu dviprasmiu, epochos dvasią atitinkančiu vardu. Į prancūzų kalbą tu galėtum išversti, nes mūsų kalbos, Europos kalbų prokalbės, prancūzai tikrai nesupranta. Būtų Oskaras Milašius rašęs lietuviškai, tai gal gaidelių padermė ir būtų nors kiek pramokus. Bet rašė tik prancūziškai ir tik sapnuose aplankydavo tėvo dvarą Čerėjoje, kur net dvidešimto amžiaus pradžioje vaidendavosi, o vilkolakiai puldinėdavo einančias į šulinį vandens mergas ir kitas tarnaites, o ant aukšto lango palangės žiemos naktimis degdavo niekada nesudeganti mistinė žvakė…
Kada nors – radęs laisvesnio laiko tarp pasaulio korespondencijos nagrinėjimo – skaitysi šį laišką ir stebėsies, ką vienatvė gali padaryti vienišam žmogui, kokių fantazijų į pavargusią galvą prigrūsti – Mardasavo musės Pompidu meno centre!
Tuo ir baigsiu šį trumpą ilgesio laiškelį, kurį rašau mintyse sėdėdamas ant Samės liepto lentos ir klausydamasis, kaip atsainiai, tarsi manęs čia visai nebūtų, srūva tas amžinasis vanduo, neša į Verknę senojo malūno prisiminimus, miltų dulkių kvapą, rato dundesį ir pagaliau tą mudviejų prieš daugelį metų atrastą ir pamiltą muzikos Tylą…
Tavo draugas K. N.
Tėvas
Antrą Velykų dieną atėjo tėvas. Kaip kas metai nuo tos dienos, kai išsiskyrė su motina ir įlindo į savo urvą senamiestyje už sinagogos. Ateina tada, kai žino, kad nebus motinos, klausk neklausęs, kodėl neatėjo vakar, būtų su mama pasimatęs, nieko neatsakys, tylės, sėdės su kepure kaip žydas škaloj, kasdieniais drabužiais apsirengęs. Nepriekaištauja, nes žino tėvo atsakymą: Gyvenu vienas kaip vilkas. Galėtų pasakyti: O kas tau trukdo grįžti į Užupį pas mamą, gyventum ne kaip vilkas. Bet nepasako, nes tėvas mes vieną vienintelį sakinį: Aš ir šautuvu varomas negrįžčiau. Skaudūs žodžiai. Kas metai antrą Velykų dieną sužeidžiantys sūnaus širdį, kuri ligi šiol negali patikėti, jog įmanoma šitiek metų nešioti nuoskaudą, pyktį, juk ir jam turėtų sopėti. Bet apie tai su juo niekada nekalba. Tik motina kartais apsiverkia ir tyliai pasako: Jau senas, kas jį apskalbia, kas valgyt pagamina, sugrįžtų, ir viskas būtų gerai…
Žino, kad negrįš, už jokius pasaulio lobius negrįš į tuos du kambarius ant Užupio kalno, kur pro virtuvės langą gali grožėtis Ona ir Bernardinais, gali suskaičiuoti penkias bažnyčias ir cerkvę kitapus Vilnios. Negrįš į butą, kuriame lig šiolei kūrenama krosnis, nėra šilto vandens, tualeto, tik ant skardžio boluoja vis tas pats pokarinis tupikėlis su išpjauta duryse širdimi ir kur žiemą visa sušąla ir baisu įeiti. Bet ne dėl šių nepatogumų negrįš, dėl jų sugrįžtų, nes ir senamiesčio rūsyje – žiurkės, krosnis, drėgmė, pelėsiai. Negrįš, nes negali išsirauti rakšties, po karo įstrigusios į paširdžius. Negali, nes yra netikintis, nelaimingas vienišas mažatikis. O tikėtų, tai sugebėtų tą skaudulį išrauti, sugebėtų atleisti ir grįžtų.
Netikėjimu sūnus ir aiškina šį tėvo nusistatymą, nors supranta, jog gali būti ir kita priežastis, kurios jis nežino, gal jo dar pasaulyje nebuvo, kai tas priešiškumas įsigraužė į dviejų žmonių gyvenimą. Gal jiedu prieš karą suėjo ne meilės vedami? Gal juos tik aistra buvo sujungusi, bet ji perdegė, užgeso, ir tarp jų nusileido nematoma siena, amžiams juos išskyrusi? Gal tik sūnaus gimimas buvo tas plonas siūlas, tas silpnas magnetėlis, kuris neleido nutolti lyg praskriejančioms kometoms? O pokarinės nuoskaudos – tik šiandienės atskirties paviršius, tik lengviausiai įžiūrimas priešiškumo vaizdinys, to baisaus svetimumo atspindys. Kartais sūnui atrodo, kad jie, tikriau, tėvas, sulaukęs įpėdinio ir kurį laiką juo pasidžiaugęs, vieną kurį vakarą pažvelgė pro langą į virš gatvių sklandančią tariamą laisvę ir jau kitą dieną susikrovė į vežimą menką savo turtą ir dingo, kad niekada nesugrįžtų. O motina grįžo į tą medinį mažą namelį ant Kauno Vilijampolės kalno pas savo tėvus. Grįžo į gūžtą, kurią palikusi taip neapdairiai nusileido į Slabados slėnį, kad čia vienoje prieškarinėje gegužinėje sutiktų tą juodaplaukį berną, vos prieš metus atėjusį į miestą iš tolimo jai nežinomo kaimo…
Po valandėlės tėvas vis dėlto nusiima kepurę, bet jau taip nenoriai, lyg svetima ranka, ir ilgai delnu glosto retus žilus plaukus, kurie pagaliau panašūs į jo motinos plaukus, tokie liūdni, tarsi nežinantys, ką šiame pasaulyje jų šeimininkas veikia. Žiūri į tėvą, o regi jo motiną, savo senelę, kai jai buvo aštuoniasdešimt treji metai. Reikėjo tokio ilgo kažkur skubančio laiko tarpo, kad sūnus pasivytų motiną ir taptų į ją panašus kaip du vandens lašai – tos pačios įkritusios akiduobės, užsmailėjusi tarsi varnos snapas nosis ir visos raukšlės raukšlelės aplink akis, lūpas, smakre – visa sutampa, tad ir tikėjimas, atrodo, turėtų sutapti. Kas jam trukdo? Nejaugi tik Sibiras, nekaltų žmonių kančia, prievartinės negailestingos žvėriškos mirtys pakeliui iš šachtų sniegynuose ar ant barako gultų, o sykiais ir atmatų duobėse? Bet juk labiausiai kentėję ir per stebuklą grįžę kaip tik ir tiki šventųjų tikėjimu, nes žino, kas juos apsaugojo ir sugrąžino į Lietuvą. Prisimena pasakojimus apie tėvo tėvą, savo senelį, kurio jau nepamatė gyvo. Nei senelė, nei tėvas niekada neužsiminė jį buvus tikintį. Apie klajūno gyvenimą pasakodavo dažnai, bet kad būtų lankęs bažnyčią – niekad. Tad gal čia ir slypi tėvo širdies šaltis. Kartą jis paklausė: Lukai, kaip tau atrodo, ar yra tenai kas nors ar nieko, ar Kristus tik pasaka? Ir sūnui užteko, kad apie tikėjimą daugiau niekada neprasitartų…
Žiūri į valgančio tėvo veidą, į tas rudomis senatvės dėmelėmis taškuotas nudirbtas rankas ir vėlei regi tėvo motiną: virš kaplūno dubens sėdi palinkusi maža kaip kurapka senučiukė ir srebia tą labai mėgstamą saldų vandenį su išmirkusiais duonos trupiniais ir plutelėm, šaukštą laikanti ranka tarsi sėte nusėta rudomis dėmelėmis ir tankiu raukšlių tinklu pridengta, o vaikas sėdi ant žemo suolelio priešais ir stebi, kaip senelė tas išmirkusias pluteles bedante burna mėgina sukramtyti; dažniausiai būdavo vakaras ir saulės pluoštas tas dėmeles paversdavo auksinėmis, jos tarsi ištirpdavo, ir veidas virš kaplūno dubens tarsi ištirpdavo, ir tuomet berniukas tikrai žinojo, kad senelė – šventa.
Žiūri į tėvo rankas ir jaučia, kad paklaus, būtinai turi paklausti, tad ir klausia: O Vorkutoj ar bent melsdavais? Tėvas sugniaužia rankomis kepurę ir tyliai pasako: Vorkutoj aš nuo bado mirties išgelbėjau du kunigus, dirbau elnių odą, gaudavau didesnį pajoką, tad galėjau ir juos išmaitinti. Viskas. Apie maldas – nė žodžio. Ir ūmai prisimena tėvą pasakojus apie jo gimtojo bažnytkaimio kleboną Rydzkį. Tėvas tada dar buvo vaikas ir į jo galvą smigte įsmigo ta ketvertu arklių pakinkyta karieta, kurioje išsidrėbęs sėdėjo klebonas. Kalbėjęs tik lenkiškai. Dažnai šalia jo karietoj sėdėdavo koks miesto ponas ir jiedu lenkiškai kalbėdavosi, kvatodavo. Nejaugi šie vaizdai galėjo paveikti jo tikėjimą – juk buvo dar vaikas, mokėjo poterius, mamos buvo vedamas į bažnyčią. Bet gal vaikelis stovėdamas ar klūpėdamas matė tik auksą, sidabrinius indus, brangius paveikslus ir tvaskantį altorių ir aptemusiomis akimis regėjo tik karietoje išsidrėbusį nutukusį lenką, visada kišantį tą putlią savo ranką su žiedu, kad suklupę žmonės ją bučiuotų. Gal šie vaizdiniai ir pasėjo netikėjimo sėklą. O kad buvo ir didžiai nuskurdusių tarsi elgetos kunigų, viską atiduodavusių žmonėms, vaikas nežinojo, gal ir vėliau panašių nesutiko, o Vorkutoj alkstantys kunigai tebuvo kažkokia nepaaiškinama išimtis.
Gal ano karietoj sėdėjusio didžiūno vaizdas ir pažadino tėvo širdyje tą pasąmoningą visko, kas auksu žiba, atmetimą ir pasėjo benamio klajūno, beveik elgetos sėklą ir dėl to jis per tuos aštuoniasdešimt trejus metus taip nieko ir neprigyveno – tik vieno kambario butelį blokiniame name, kurį irgi gavo kaip Sibiro bičiulio palikimą, senus, iš lombardo už kapeikas nusipirktus baldus, rūsį senamiestyje, tamsiame kieme su žiurkėmis, valkatom, katinais ir dvokiančia atmatų skrynia, ir tą amžiną lininę terbikę, be kurios net neįmanoma tėvo įsivaizduoti, žiūrėk, jau ir ateina su tuo maišeliu rankoj, kažką atneša, dažniausiai – karpį ar karosą, nes ligi šiolei neatsisakė to sėdėjimo ant kokios kūdros kranto ir žiūrėjimo į plūdę. Gyvena tarsi norėdamas spėti viską išdalinti, bet ar tai nėra tikėjimas? Šis tėvo bruožas daro jį dar panašesnį į jo motiną – ir ji viską išdalindavo ir išėjo be nieko, taip, kaip prieš devyniasdešimt metų atėjo į šį pasaulį. Siuvant susikaupdavo įvairių medžiagos skiaučių, iš kai kurių pati siūdavo tokius mažus spalvingus kilimėlius, bet didžiumą atraižų atiduodavo užėjusioms elgetoms sakydama: Imk, gal kų Velykom pasisiūsi. Net siūlus ir adatas, ir sagas, ir visokius kabliukus dalindavo siūti išmokti panorusioms kaimo mergaitėms, matyt, ir pati nejusdama, kad visa dalina. Tiesa, jos rūbo atlape visada žibėdavo keturios adatos, kurios gal jau ir nebuvo tik adatos, o jos pačios dalis, jos pirštų tąsa. Bet kas tos keturios adatos prieš karietoje išsidrėbusio bažnytkaimio klebono Rydzkio žiedą…
Niekada nemėgina su tėvu nagrinėti evangelinių tekstų, nes nuvokė, kad Dievo sūnus galėtų apriboti laisvūno gyvenimą ir grąžinti pas motiną. Prisimena tą Vilniaus lenką, tėvo pameistrį, kuris kasdien tėvą apvogdavo ir su nugvelbtais gintarais skuosdavo į Teresės bažnyčią atgailaut ir prašyti nuodėmės atleidimo, bet kitą dieną ir vėl ką nors pavogdavo, o tėvas, viską žinodamas, nė sykio nepasakė: Pan Petrovič, eik po velnių, dink iš akių, man vagies nereikia. Niekad net puse žodžio neprasitarė viską žinąs. Ir šiandien priminus jam tą tuteišą vagį, tėvas tyliai pasako: O ką jis turėjo daryti, šeimoje šeši vaikai, žmona invalidė, aš daug negalėjau mokėti, tai jis ir pasiimdavo pritaikęs prie spintos raktą, pardavęs gaminius taip prisidurdavo prie pensijos, nemanau, kad jis dabar pragare, greičiau jau tas Rydzkis su visais savo arkliais ir karieta pragaro grindiniu važinėjas, su velniais gerai sutaria ir pliekia kortomis.
Greičiausiai tėvas turi daugiausia skolininkų visame senamiestyje, tame uždarų kiemų, požeminių perėjimų, rūsių, yrančių balkonų ir laiptų pasaulėlyje, nes arba jis paskolinęs užmiršta, arba apsimeta užmiršęs. Žodžiu, viską dalina į kairę ir į dešinę, pasilikdamas tik tiek, kad užtektų žvejybos įrankiams ir benzinui – juk senas, pirmos laidos moskvičius jo vienintelė paguoda, nes įsėdęs į šią keturratę karietą jis bet kada gali pasiekti ežerą ar kūdrą, kad vienui vienas atsisėstų ant kranto užmetęs meškerę ir kelias valandas žiūrėtų į ant bangelių šokčiojančią plūdę, o sugaus ar ne – ne taip ir svarbu. Sugaus, tai nuneš sūnui, nesugaus, tai nupirks karpį parduotuvėj ir vis viena nuneš. Vakarais išsiverda jaučio kanopų, o paklaustas kodėl, sako, kad kanopos labai maistingos, be to, stiprina kojų kaulus. Tobula amžina klajūno filosofija…
Kartą, berods po Kalėdų, tėvas prasitarė: Kristus gyveno gyveno ir numirė senas Judėjoj ir danguj jo tikrai nėra, danguje gal tik jo tėvas, nors ir tai nežinia, kur jis slepiasi…
Sūnus, išgirdęs šiuos žodžius, suprato, kad tėvas vis dėlto dažnai galvoja apie Jėzų, jis, matyt, jam artimas tomis savo klajonėmis, dulkėtomis kojomis, neturėjimu saugių namų, žmonos, tik visada abejojančius mokinius. Jis tik negali žiūrėti į Nukryžiuotąjį, į erškėčių vainiką, gal dėl to, kad Vorkutoj matė ir pats patyrė tokią kančios bedugnę, prarają, pažeminimų duobę ir spygliuotų vielų vainikus ant nekaltųjų galvų, kurių ne viena, pralošta kortomis vagių šutvės ir nupjauta, nugrimzdo amžiams atmatų duobėje…
Sėdi kaip Sekminių ubagas prie stalo ir bedante burna mėgina veršienos kąsnį įveikti. Paklaustas, ar negalėjo tokią dieną švariau apsirengti, atsako: O kam? Man ir taip gerai. Pakartojus, juk Velykos, o tu kaip Sekminių ubagas, atsako: O aš ir esu ubagas, pažiūrėk į mano rankas, matai, ar ne ubago rankos? Net ubago mažiau nudirbtos nei mano. Ir sūnus supranta, kad jo niekaip šventiniais drabužiais neapvilksi, nes jis – ubagas…
Pavalgo, išgeria kisieliaus ir užsideda kepurę. Dar kiek pasėdi ir pakyla. Ir jau prie durų, jau koją per slenkstį keldamas piktokai meta: Klebonas Rydzkis karieta važinėjo, o mus, kaimo vaikus, lazda mušdavo, kad poterius lenkiškai kalbėtume, visi turėdavom klauptis ir riebias jo rankas bučiuoti. Ir išeina neatsigręždamas.
Antrą Velykų dieną atėjęs ir tai nepabūna kaip tėvas, tikrai kaip ubagas pasėdi ir išeina. O sūnus juk šitiek norėtų jo paklausti, šitiek dar neatskleistų paslapčių tame tėvo ir motinos gyvenime, tiek dar daug praeities užkaborių neapžiūrėta tūno praeities patamsiuose, bet argi su juo pasikalbėsi, paklausi, išgirsi atsakymą?
Tokios tad dabar tėvo Velykos. Bet ir iki Sibiro Kaune šventą rytą nevalgęs kažkur pradingdavo, o po Vorkutos net nepusryčiavęs išdroždavo savais klajūno takais. Jei ne mama, tai sūnus gal ir prie Pirmosios komunijos nebūtų privestas. Tiesa, pirmais metais sugrįžęs apėjo Vilniaus kalvarijas, greičiausiai meldės savais žodžiais, už kažką atgailavo, tik kryžiumi kelio dulkėse negulėjo, nors daugelis vyrų griuvo pašauti ant dulkėtų žolynų, rankas kaip sparnus išplėtę, ir sruvo žolynais sūrūs šaltiniai į Jeruzalės Kedroną. Būtų gulėjęs, tai gal šiandien ateitų pirmą Velykų dieną ir susitaikytų su motina, ir šventė būtų pilna, sklidina laimės, ramybės. Būtų, bet jau niekada nebebus…
Cekavas buvo žmogus
Tu cik pažiūrėk, ponuli, kaip Rožė kelisroz savaitėlėn su viedreliu, lyvaru, grėblaliu ir šluotely aina an kapinyno prieg savo Ignaco kapelio, graudu pažūrėc, kad moteriškė tep savo žmogų mylėj, vis prismena, gėlalas sodzina, baltų pieskelį barsto, kad kokia dzilgėlė netyca neišdygc. Nuvėjus, apravėjus, gėlalių pasodzinus, sėdzi an suolalio ir kų tai mislija. Gal prismena, kap jų, skerdziaus dukterį, be pasogos Ignacas paėmė, išstrajino namelius, tvartų, kluonų, svirnų, rūkyklų kumpiam ir dešrom rūkyc, vasaros virtuvį, kad nereikt moteriškei karštom dzienelėm pirkion pas pecių vargc. Paėmė vienu suknely, apavas, ir tas buvo skolytas. Per vienųnakt iš ubagėlės bagota pasdarė. Ji ne mūs kaimo, atajo nuog Kapiniškių ar tį nuog Pagarendos iš Pagudzių. Jos sesuva vasarų ca iš Lenkijos atvažuoja, tai lietuviškai žodzio nepasakys, ji, matai, ne kamė, o ponia iš Varšuvos, ji ca par mum kap in savo žamį atvažuoja, jai ca ir dar Lenkija, ca jai Lietuvos nigdij nebuvo. Po karui ne vienas išverstarankovis išvažau, kai ruskis laido ciem, kas Vilniaus krašti prieg lenkų gyveno. O kokia ca Lenkija, ponuli, ca nuog amžių žmonės cik lietuviškai kalbėj, cik Pilsudckis su tuoj Želigovskiu Suvalkų sutartį po kryžium sulaužė ir užėmė mūs Vilnių. Norėj ateiviai ir kitų Merkio pusį užgrobc, ale kap dau Lietuvos kareiviai kailin, tai ir užsikirto jų tatarska jazda. Atvažuoja skerdziaus duktė ir vaikšto po mūs kaimų galvų užrietus kap kokia povė ir negana dar kokį tį šlėktų atsiveža. Ca, ponuli, jau kuris laikas po nepriklausomybės lenkai tabūnais plūsta, ir pėsci, ir dviraciais, ir vis žmones lenkiškai kalbina, o jei neišeina, tai ruskai, kad cik ne mūs kalba. Pasakytum, seni, tų ponavimo laikų prisimenancys, ale ne, jauni, katrie tadu dar gimį nebuvo, aina pulku, lenkiškai didžiu balsu gargaliuoja. Aš galvoju, jie pacys nesusmyslyt ca braucis, juos kažkas tį Lenkijon pamokina, važuokit, parodzykit litvinam, kad savo žamėn atvažavot, atais čėsas ir vėlei panavosit, kamams ausis skaldzysit, valdzysit, o jiej jumi kap baudziavon ars akės, visus darbus darbuis, jūs cik panavosit ir šnapsų viborovi gersit. Atvažuoja va toj Rožės sesuva, tai Rožė su juoj nor kelis žodzius lenkiškai taikos sugargaliuoc, suprask, ir aš ponia, o aplink kaimuosa vieni kamai. Matau aš jos tų užslėptų lenkystį, ale nieko nesakau, su Ignacu gyvenom kap broliai, ar miško kirs, ar prieš Kalėdas upėn su gagancium lašišaites žeberklais badyc, vis kartu, mes pas Grūdų net vienų bravarų laikėm, jo rugiai, mano malka, jo bačkos, mano pirkciniai vamzdeliai, nėroz nebuvom per ciek metelių suspykį. Cekavas buvo žmogus, didelio proto, cik kad labai ramus, visadu savo poniai nuslaisdavo, visus jos įsakymus vykdzė, niekadu prieš jų balso nepakėlė, o koks geras stalius buvo, ca visų pirkių langų rėmai jo pameistravoti ir vis su išraicymais, su gėlalėm ar su paukšteliais. Aukso rankų buvo žmogus, nebranginykas. Cik kad po bobos padu kencėj. Būdavo, jau vakaras, saulė nuslaidus, o Rožė an viso sodziaus rėkia: Ignacai, prirauk žolės zuikiam, parnešk rezgines šaro karvei. Ir aina perdzien pavargįs, in kuprų susmetįs. O dabar, matai, jinai su tuoj lyvaru, viedreliu, grėblaliu ir šluotely kelisroz savaitėn aina an kapinyno, kad visi matyt, kap ji Ignacų mylėj. Supranta žmonės, kokia toj jos meilė buvo, laikė žmogų už juodadarbį. Kiekroz pats matiau, vasaros virtuvėlėj sėdzi Ignacas vienas, musių debesis cik dūzgia, o jis bliūdelin plutų išmirkįs srebia šaukštu ir jam gerai, niekadu nesiskundė, nor penki vaikai iš miestų visokio maisto priveža, saldainių ir tį bandų balciausių, ale kaži ar kadu Ignacas bent riekelį ragavo. Rožė jo, kad kiek, būt su visu kaimu supykdzius, jai, matai, vis žamės maža, ca, kap ir tu, ponuli, ne vienas iš miesto pirkias nuspirkį, o prieg kiekvienos buvo žamės, tai Rožė liepė Ignacui kuolalius sukalc, kad ca jau jos žamė. Ca tokis, dabar jau pasmirįs, Silvestra let su lenciūgu ajo jos mokyc, cik kad Ignacas apgynė. Aš ir šandzie nežnau, kap jis tai savo bobai laido ant kupros jot, jis jai ne žmogus buvo, o darbo arklys, gali negali, tįsk vežimų. Vaikai, ir ciej, in motkų, kartų matiau, kap Ignacas su jaunėliu miškan malkos važau, arklys su onaru, neklauso, tai jis, žmogelis, let pasistojįs botagu švencina, kad vežimo ravan neapverst, o jo Alyzas kad keikia baisiausiais žodziais tėvų, kad duoda, o tas cyli kap pamuštas šuva, aš tai, ponuli, būtau per berno kinkas botagu neroz pertraukįs, kad žinot savo vietų, kad neužmiršt, kieno ca visa prigyventa, sutįsta po šapų, po lantelį, kas in miestus išlaido, kas kožnų rudenį bulbių maišus prikrauna, vežkitės, vaikai, man negaila. O prieš motkų tas Alyzas bijos pusę žodžio pasakyc, visi jos bijos, jinai ca vadas, lenkų kraujo, su juoj ca niekas nesuslygis. Duktė let kokį tį lenkų iš pavilnės susrado, ištekėjus atsivežė, tai ir tas Ignaco neklausė, numoja ranku, aik, durniau, šalin, nieko tu nesupranci. Ne vienųroz Ignacas, būdavo, sakys: Man, Praneli, jau gana, o aš jam: Paimtum, Ignacai, bizūnų, pašvencytum kap raikalas, tai išroz skiauterys nuslaistų, būtų kap šilkiniai. O jis sakys: Aš, Praneli, katalikas, manį tėvuliai tep augino, kad an moteriškės negalima rankos pakelc, testa karaliauja, man jau nieko neraikia, viso jau gana. Ir cikrai, gal po pusantrų metų krito atatupstas pievon ir nepaskėlė, ligoninėn dar gal savaitį pagulėj, atsigavo, nuvažiavau roz, invėjau palaton, stovi tokis menkas, sustraukįs, suvargįs, kojelės dreba, žūro pro langų, kaip medzių lapeliai krinta ir sako: Kap lapai krinta žmonės…
Nežnau, ar tį po Ignaco mirties Rožė suprato, koks geras buvo žmogus, nežnau, ar jos širdzy piktumai ir puikybė atsilaido, negaliu pasakyc, ale sunku patikėc, kad ji iš didelės meilės su tuoj lyvaru, viedreliu, grėblaliu ir šluotely an kapinyno kelisroz per savaitį aina. Sunku patikėc, daugelis ir neciki, nor kų gali žinoc, žmogaus širdzin neinlįsi, gal po jo mirties ir jos širdis atsilaido, juk ne kokia cigonka, tepgi katalikė, bažnyčių lanko, mojavas su moterom gieda, poteriauna. Nedaug ca mūs kaimi tokių kap aš senių likį, anų vasarų maistra Julius išaj, dar prieš metus Jonas mano metų, ale tokio kap Ignacas cekavo žmogaus nėra, jis viskų suprato ir savaip aiškino, net kunigo pamokslą kiciems paaiškindavo, kas kur, kas dėl ko, kodėl tadu buvo tep, o ne kitep, prismenu, kap jis aiškino, ar galėj Jėzus vandeniu aicie, sakė, būtinai galėj, Dzievo sūnui nėra nieko, kad negalėtų, jis, sakė, lengvesnis už plunksną buvįs, numirįs, priskėlis jau kap kokia dvasia besvorė.
Apsakiau tau, ponuli, mūs kaimo Ignaco gyvenimą ir an širdzies kap tai langviau pasdarė, ale tu neprastark, kad Pranelis apie Rožės lenkystį kalbėj, pasiklausei, ir užmiršk…
Keturios ugnys, arba Daiktų atmintis
Išsirinkime daiktus: dvi žalvarinės žvakidės, lininis kilimėlis.
I
Migloje šalia vieškelio – didelis laukų akmuo. Ant jo tarsi medinė statulėlė stovi šešiametis basakojis berniukas. Už virvės jis laiko žolę skabančią baltą ožką.
Nuo bažnytkaimio artėjančio sunkvežimio burzgimas. Vaikas žino, kad tai garnizono kareiviai, tad užsiglaudžia už akmens ir apsikabina balto gyvulėlio kaklą. Matyt, taip jam drąsiau.
Migloje – medinė koplyčia. Sienų lentos papilkėjusios, apėjusios kerpėmis. Kažkada mėlynai nudažytos, bet spalva bemaž jau išblukus, dvivėrės durys, didelė, gal kalvio darbo, surūdijus spyna.
Koplyčios link einančių kareivių nugaros. Priėję duris, jie šautuvų buožėmis numuša spyną, batų spyriais išdaužia duris, žengia per slenkstį.
Įėję į koplyčios vidų kareiviai dairosi. Prie galinės sienos – ilgas, balta staltiese užklotas siauras stalas, ant jo dvi žalvarinės žvakidės, ąsočiai su pamerktomis gėlėmis. Aukščiau ant sienos – skardoje nupieštas Paskutinės vakarienės paveikslas.
Nusikeikę kareiviai pakelia šautuvus ir nusitaiko. Duslūs, kartūs ir skaudūs šūviai – kiekvienas taikosi į pasirinktą apaštalo veidą, kad sunaikintų tuos atlaidžius, o sykiu veriančius žvilgsnius. Per šimtą metų paveikslo skarda parūdijus, plona, tad kulkos išplėšia plačias žaizdas. Daugiausia šūvių tenka tam duoną ir vyną laiminančiam vyrui su auksine šviesa aplink galvą.
Pro išverstas duris berniukas mato iš kulkų paliktų angų srūvantį kraują – jis visada žinojo, kad tie už stalo susėdę vyrai – gyvi.
Neilgai trukus iš apaštalų belieka blyškių spalvų dėmės, o kulkos kapoja altorių, sienų lentas, kalkines lubas. Gėlių ąsočiai žyra į smulkias šukes, žvakidės užkrinta už pailgojo stalo…
Už akmens pasislėpusio vaiko akyse atsispindi ugnis, skaudžios medinę koplyčią ryjančios liepsnos.
Keli kareiviai žiūri į degančią koplyčią ir kvatojasi. Vienas atsitupia ir nusileidęs žalsvai pilkas kelnes pritupia – būtina palikti nugalėtojų ženklą.
Susėdę į sunkvežimį kareiviai tolsta bažnytkaimio link, į tą senojo dvaro kumetyne įsikūrusią garnizono būstinę.
Berniukas nepajuda, laukia.
Po valandos iš koplyčios lieka rūkstančių griuvėsių krūva.
Pradeda lyti smulkus lietus. Degėsiai tarytum šnabžda: Ateik, vaike, nebijok, nenudegsi basų kojaičių.
Paveikslas, kurį apkaišytą gėlėmis ne kartą buvo matęs ir patikėjęs, kad už ilgo stalo sėdintys vyrai – gyvi, guli apdegęs, sulankstytas, pajuodęs, ir tik kraujo krešuliai žėri tarsi laužo žarijos.
Berniuko rankose – dvi beveik sveikos žalvarinės žvakidės. Jis bėga į namus, o iš paskos tursena baltoji ožka…
II
Ant medinės kaimo lovos – didžiulė lininė drobė. Senutė sidabriniu siūlu siuvinėja levą. Šalia jos ant žemo suolelio sėdi penkiametis berniukas. Kamaroje pilka prieblanda, tik praverto lango stačiakampyje supasi violetinės alyvų kekės. Kertėje, suėmęs didžiuliais delnais galvą, prie mažo stalelio sėdi vyras. Priešais jį – drumstas butelis ir stiklinė. Sėdi, supasi į šonus ir dejuoja.
Raudonu siūlu senutė baigia siuvinėti dviejų levų iškištus liežuvius. Tarp jų – auksiniu siūlu aukštą plačialapę palmę. Baigusi darbą, pasako: Prikalk, vaikeli…
Berniukas nubėga į stoginę, atsineša vinučių ir plaktuką. Užsiropščia ant lovos, pakelia vieną kilimo kampą ir prikala, tada – vidurį ir dešinį kampą. Paveikslas atsiskleidžia visu grožiu: du levai stovi vienas priešais kitą iškišę raudonus liežuvius, tarp jų aukšta palmė, danguje tai šen, tai ten švyti sidabrinių siūlų žvaigždės. Berniukas paliečia levo liežuvį ir sako: Oho, koks karštas. Paskui paglosto žvėrių letenas, karčius ir uodegų šepetėlius, tarsi norėdamas įsitikinti, kad visa šiame kilime – tikra…
Vakaro saulės pluoštas slenka kamaros sienomis ir stabteli ties paveikslo viduriu, ir atrodo, kad palmė pražysta auksiniais neregėtais žiedais. Tylu, tik girdis senutės poteriavimas ir vyro dejonė. Butelis – beveik tuščias.
Staiga vaiko akyse kilimas pradeda suptis, lėtai atsiplėšia nuo sienos ir išskrenda pro pravertą langą. Vaikas tiesia rankas, bet veltui, nes pilkas linas, sidabriniai levai, palmė ir žvaigždės jau susiliejo su vakaro dangumi…
Kamaros kertėje sėdintis vyras, vis taip pat susiėmęs delnais galvą, rauda rupiomis kaip pupos ašaromis ir siūbuodamas į šalis kartoja: maaama… maaama…
III
Žiema. Devynmetis berniukas per sniegą klampoja tvarto link. Ankstyvas rytas, prietema. Vaiko rankoje – liktarna. Įžengęs į tvartą jis pakelia žibintą. Šviesos pluoštas krinta ant didelių baltų kaip ledas pakaruoklio kojų. Vaikas trenkia žiburį ir skuba pas kaimynus. Atbėgę vyrai nukabina beveik jau atšalusį kūną…
Grasos namų palata. Aitriai žalia spalva dažytos tinkuotos sienos, geležinės lovos, kuriose kažkas, pelių spalvos apklotais užsikloję galvas, miega. Šalia lovos ant taburetės sėdi berniukas ir žiūri į ant gulinčio vyro krūtinės sukryžiuotas ir virvėmis surištas rankas. Vaikas negali atitraukti akių nuo tų didžiulių šaltų lyg aplediję irklai rankų. Gulintysis – užsimerkęs, tik putotos lūpos šnabžda: maama… maama…
Vaizdas susidrumsčia. Ašarotose berniuko akyse – lygus ežero paviršius. Ilgame juodame luote vyras perrinkinėja tinklą, bet jo akyse ne žuvys, o pelenai. Virš miško teka saulė, švendryne baubia didysis baublys. Čiurlių debesis saulės pusėn neša varpinės varpą, tarsi jis būtų ne varinis, o iškirptas iš plonos lengvos skardos…
Regėjimas, taip ūmai užplūdęs berniuko sąmonę, taip pat greitai išsisklaido. Vėl ta pati geležinė ligoninės lova. Vyras lyg miręs guli surištomis rankomis ir kojomis. Staiga tylus vaiko balsas: Kodėl taip padarei? Ar nebijai Dievo? Senelė dieną naktį rauda, kaip tu galėjai?
Užmerktomis vyro akimis perbėga vos matomas virpulys, vokai pakyla ir drumstas žvilgsnis įsminga į palatos lubas. Vaiko balsas dabar jau garsesnis: Kaip tu galėjai? Staiga vyro lūpas iškreipia skausminga šypsena, baikšti, abejojanti ir vis dėlto atpažįstanti balsą.
Į palatą įeina daktaras ir sustoja šalia ant taburetės sėdinčio vaiko. Uždeda delną ant geltonplaukės galvos. Berniuko klausimas: Kodėl surišai jo rankas ir kojas? Jis nepabėgs, jis geras, tik daug gėrė, bet labai mylėjo savo mamą, kai negirtas, tai už jį geresnio visame miestely nėra, atrišk virves, matai, kaip rankas ir kojas graužia, atrišk.
Daktaro žodžiai: Niekaip negalima, atvežtas jis sukėlė baisų triukšmą, sulaužė kelias kėdes, vos nepasmaugė sanitaro, negalima. O tu, berniuk, jau eik, lankymo laikas baigėsi…
Tas pats ežeras, ta pati tekanti saulė, švendryne – baublio baubimas. Asiūklių saloje stovi juodasis luotas. Jo gale sėdi jaunuolis. Vienarankis irklas guli skersai jo kelių. Ką jis čia veikia? Nei meškerės, nei tinklo nėra. Ankstyvo vasaros ryto migloje, slėpininguose vandens augalų šešėliuose jis toks vienas ir vienišas, susiliejęs su luoto medžiu, tarsi būtų išskobtas iš vieno ąžuolo prieš šimtą metų jau seniai užmirštame pasaulio užkampyje. Vienas ir vienišas. Į ką jis žiūri, ką mato, ko tikisi, ko laukia? Ar turėsime kantrybės kartu su juo laukti?
Ir staiga nuo miško pusės pasirodo aukšta basakojė vyro figūra. Ji eina vandens paviršiumi bemaž jo neliesdama. Artinasi mažais tarsi vaikiškais žingsneliais, nes jo kojas veržia virvės, matyt, mėgintos atlaisvinti, bet, pritrūkus laiko, taip ir paliktos, jų galai rėžia vandenį ir tuose rėžiuose blykčioja kruvinai raudoni saulės atšvaistai…
Jaunuolis pakelia ranką ir pamoja, tarytum sakydamas: Aš čia. Vyrui priartėjus, jis mato, kad tai tik bekūnis virpantis žmogaus pavidalas, tarsi debesis ar miglos tumulas. Bet neišsigąsta, moja kartodamas: Aš čia.
Bet vyras jo nemato, praeina visai šalia, virvės galu net kliudydamas luoto sparną. Praeina lyg jo čia visai nebūtų, tik asiūklių stiebai, lelijų lapai ir bundantys pumpurai.
Štai figūra jau tolsta Pakapių raisto pusėn. Jaunuolis norėtų irtis iš paskos, sustabdyti, įspėti, kad raisto akyse galima nugrimzti, bet rankos neklauso, irklas – sunkesnis už akmenį…
Staiga luoto grandinė su surūdijusia spyna, ligi šiol gulėjusi ant suolo, tarytum žaltys ar vandenų gyvatė ungurys peršliaužia laivo kraštą ir nyra į dugną, į šimtametį dumblą – o juk ten baisi lelijų šaknų tankynė, spyna gali užsikabinti ir luoto nepajudinsi iš vietos. Norėtų pašaukti tolstantį vyrą, kad pagelbėtų grandinę ištraukti, bet jo jau nebėra – tik migla supasi lyg pilki drumsti debesys, supainioję dangų su vandeniu, nes visa liejas į vieną neperskiriamą pilkumą ir saulė tarytum ištryškusi laukinė braškė…
Supratęs, kad nepavyks iškelti geležies, jaunuolis nusirengia, rūbus suveržia diržu ir šoka į ežerą. Iki kranto – toli. Skardžio pušys pro miglą sunkiai įžiūrimos. Ir štai jaunuolis plaukia, vieną ranką su rūbais iškėlęs virš vandens, tad iriasi tarsi vienarankiu irklu. Tankios asiūklių ir lelijų lapų salelės trukdo, kliūva už kojų tarytum nenorėdamos paleisti – juk tiek nedaug tiems vandens augalams reikia pastangų – tik nuvarginti ir nugramzdinti, kad pavirstų žuvimi ir taptų amžinojo ežero dalimi…
Bet jaunuolis kapstosi, žiūri tiesiai į saulę, tarsi į švyturį, kuris jau baigia išsivaduoti iš miglos, ir jos spinduliai gula ant vandens tarytum auksiniai ploni turėklai, į kuriuos galima įsitverti ir taip nenuslysti tais tamsžaliais, į gelmę nyrančiais vandens laiptais…
Ant kalno plyksteli skardinis bažnyčios stogas, bokšto smailė sminga į ežerą, tokia auksinė, panaši į sustojusio sieninio laikrodžio rodyklę – kažkas sustabdė skubančias vargingo plaukimo minutes, kad jaunuoliui atrodytų, jog tik ką iššoko iš luoto, o štai jau ir krantas…
Dangus virš miškų liepsnoja kaip deganti jūra…
IV
Miesto grindiniu darda senas vežimas, kuriame stovi pririštas iš plonų lentgalių sukaltas narvas, o jame – inkščiantys, urzgiantys ir lojantys benamiai šunys. Kaliniai kaukia ne prasčiau nei skerdyklos sirena. Ant vežimo pasostės sėdi toks menkas susitraukęs raukšlėtaveidis ilgarankis su samčiu – šungaudys, tas visų gatvės vaikų ir mergaičių nekenčiamiausias padaras, baisesnis už žvėrį, tik kad su pajuodusiomis išpuvusiomis iltimis. Tas šunėdra atsigręžia ir ilgu botagu taikosi pertraukt per įkyriųjų vaikėzų kinkas, bet niekada nepasiekia, nes sėdi girtesnis už šiaučių.
Kiekvieną kartą, užkluptas vaikų pulko, šungaudys išneša sveiką kailį, nes, sušėręs botagu kuinui per nugarą, atsistojęs dideliu greičiu nudarda nuo Italjankos kalno. Net kvaišelis Tosikas, kiauras dienas lakstantis gatvėmis su tuo dideliausiu pjūklu po pažasčia ir vaizduojantis tūtuojantį švilpiantį traukinį, net jis, visada prisidedantis prie vaikų antpuolio, net jis negali to šungaudžio pavyti. Palekia paskui vežimą kelio galą ir sugrįžęs pasako: Baigėsi relsai.
Bet šį kartą, atrodo, vaikų planas nubausti pašlemėką ir išlaisvinti niekuo neprasikaltusius keturkojus draugus gali pavykti. Ir štai kodėl. Tas Žaliakalnio puslenkis siauroj gatvelėj turi tokią našlę, taip pat lenkuojančią apskretėlę, paslapčia pardavinėjančią degtinę. O šungaudžiui diena kaip reta pasisekus – narve keturi šunys ir penktas tas didžiulis vilkšunis Reksas, tik iš jo vieno bus galima kelis slojikus šunų šarmo išvirti, o tai juk tikras pelnas, nes muilas gyventojams sunkiai pasiekiama prabanga.
Šeši berniukai ir Tosikas su savo pjūklu tupi užsislėpę už kampo ir laukia, kada gi sobakolovas įsmuks į našlės lūšną atsigerti ir putlią bobelę pakirkinti. Laukia, kada pasigirs bobos riksmas: Och ach, panie Heniu, glubže, kociaku, glubže, čekalam na pana jak na zbavi – cielia, veš, proše, ješče gramulken i niemarnuj darem času!
Pagaliau bobos signalas duotas, tad negalima gaišti. Pirma Tosikas turi nupjauti narvo lentas ir išleisti kalinius – tegu skuodžia į visas miesto puses, kad į Žalią kalną niekada nesugrįžtų. Antra keršto plano dalis – apšlakstyti keliais žibalo buteliais šungaudžio, atsiprašant, kaip šūdvežio, karietą, prieš tai, aišku, iškinkius kuiną – jis čia niekuo nenusikalto, dažnai pažvelgia išversta balta akimi į narvą ir negarsiai sužvengia, sakytum, tardamas: Suprantu sunkią jūsų padėtį, bičiuliai, bet ką gi aš galiu…
Vienas degtukas, ir smagi ryški keršto liepsna semte apsemia vežimą – senas medis net traška pokši sproginėja ir kibirkštys tikrai pasiekia žemiausius vakaro debesis…
Nebūtina laukti gaisrininkų sirenos – nieko įdomaus nepamatysi, tik užlies iš tokios žarnos vandeniu šungaudžio laivo liekanas ir kabliais išnarstys kaip kokią ant kranto išmestą jau pradėjusią dvokti Nerimi atplaukusią kiaulės maitą…
Valdas Papievis. Jūra, arba Savižudybės prevencija
2014 m. Nr. 3
Antano Vaičiulaičio premija apdovanota publikacija
O’key, galbūt sau
Sveikuoliai – tie, kurie keliasi labai anksti – buvo jau pabėgioję, pasimankštinę, pasimaudę ir šią valandą privačių namų soduose ar prašmatnių viešbučių terasose gėrė rytmečio kavą, kai kurie užkandžiavo, skaitė laikraščius ar šnekučiavosi, o mediniais ir smėlio takais nuo kopų dabar jau leidosi geram pusdieniui ar visai dienai į paplūdimį išsiruošusieji: vienišiai, poros, būreliai draugų, vaikais vedinos šeimos – visi tie, kuriems jūra teikė atostogų užmarštį, pabėgimą iš kasdienos, palaimą nieko neveikti, arba tik lepintis: gulėti, degintis, maudytis, pavartyti žurnalą ar knygą, nueiti lauko kavinėn, išgerti alaus, vaikams nupirkti limonado ar kokakolos, cukraus vatos. Jis ėjo, nudelbęs akis į dumblius, saulės blizginamus akmenukus, kriaukleles, bangas, vos vos teliuskuojančias, ir tik retkarčiais pasukdavo žvilgsnį į juos – artėjančius ir po saulės skėčiais jau įsitaisiusius, gulinčius tiesiai ant smėlio ar ant išsinuomotų šezlongų; dirstelėdavo į jų kūnus – pavydžiai lieknus ir gėdingai stambius, stangrius ir sudribusius, jaunatviškos energijos kupinus ir suvytusius; vis žvilgtelėdavo į tuos kūnus, nuo kurių gausos jis norėjo pabėgti ir kurie, laimė, retėjo, kuo toliau ėjo, tuo jų buvo mažiau. Dar keli vaikai, štai rausiantys šulinius ir statantys smėlio pilis, dviratininkas, per bangų suplaktą smėlį važiuojantis, dar…
Ir staiga – nieko.
Nė gyvos dvasios.
Atsisuko.
Į jūrą žengiantis ir jūroje stačiu kampu lūžtantis tiltas, gelbėjimo stotis, virš kurios plevėsuoja balta vėliava, iš anų laikų likęs sargybos bokštas ant kopų – taip, kitados čia buvo uždrausta teritorija. Ligi čia neturėjome teisės ateiti.
Ligi čia, iš kur tasai lūžtantis tiltas ir toji stotis, ir tasai bokštas, o ir žmonės staiga pasirodo tokie nepasiekiamai tolimi, kad beveik netikri; kaip ant jūros kranto išmesti lentgaliai, buteliai, susisukę virvagaliai, brezento atplaišos, jie – tik mano ir visų mūsų lyg besitęsiančių, o iš tiesų seniai pasibaigusių gyvenimų pleišenos, mirštančios ar jau seniai išnykusios civilizacijos pėdsakai visa gimdančio ir visa sugeriančio vandenyno pakrantėj. Iš tiesų gi nieko nėra: nei žmonių, nei bokšto, nei stoties, nei to tilto. Tai – tik mano blakstienų iš saulės šviesos sukurtas paveikslas, tuoj išdilsiantis reginys, vandens ir saulės dykumoje akimirksnį išsiskleidęs miražas, kai oazės, žinai, nebebus. Netgi ne mano blakstienų miražas, o miražas akies, kuri viską mato net ir tada, kai nė vieno iš mūsų nėra – tos visatos akies, kurios vardas dangus.
…Žmonių nebėra. Yra tik dangus, jūros alsavimas, smėlis – matau, kaip jo smilteles neša vos juntamas vėjas. Dar matau, kaip ant šakos, išskalbtos iki baltumo, nutupia kopūstinukas. Suglaudžia sparnus, paskui išskleidžia ir nuskrenda. Per akimirksnį jo mestą šešėlį ropoja skruzdė. Paskui per baltą smėlį ropoja.
Ką dar matai?
Dar matau violetinius žiedlapius, tik neklausk, koks tų gėlių vardas, aš nežinau. Kažkada gi sakiau, kad augalų nepažįstu. Kodėl augalai, kurių nepažįstu, man kartais atrodo artimesni net už pažįstamus žmones?
Dar matau smilgas, jų šluoteles šiaušia vėjas, kiekviena skyrium ir visos kartu jos linguoja, siūruoja, lyg paklustų nematomam dirigentui. Pajuntu šiurpstant kūną – tarsi nerimas gyventi brauktų per odos plaukelius. Ir tasai nenumaldomas, į kraują įaugęs noras įsišaknyti, nors įsišaknyti, žinai, neįmanoma. Betgi turbūt tik atrodo, kad kuo arčiau žemės, tuo mažiau jaudulio. Bandau įsivaizduoti tų augalėlių šaknis – jos turėtų būti tokios pat trapios kaip tinklainė mano akių, į jas dabar žiūrinčių.
Ką dar matai?
Staiga – visiška tamsa, nelyg saulė vienu ypu būtų užtemusi.
Jei apakčiau, nusižudyčiau.
Ir vėl blyksnis.
Visa tai dėl kaitros, mūsų kraštuose tokia kaitra retai pasitaiko.
Visa tai dėl kaitros.
Nepajunta, o jau atsistojęs, traukia nuo savęs drabužius.
Dabar plaukia.
Visada bijo, kai kojomis dugno jau nebesiekia, o šį kartą nebijo. Gerai, kad jūra tokia rami. Bet nors ir kaip šėltų, šiandien vis tiek plauktų tolyn. Ne kas dieną juk visa taip apsinuogina, kaip jis dabar apsinuoginęs. Dabar viskas ir niekas smelkiasi vienas į kitą ir sprogsta, akyse palikdami baltą fosforo šviesą, dabar gali plaukti ligi horizonto, tolstančio tiek, kiek prie jo priartėji, – negi svarbu, grįši ar ne? Apsiverčia ant nugaros, kryžium ištiesia rankas. Išgirsta savo alsavimą – jis kaip niekad garsus. Atrodo, lyg ne jūra, o jo plaučiai šią aplink išsiskleidusią begalybę rimuotų. Toks pat nuogas kaip smėlis, dangus ir vanduo, jis jaučiasi juos prisijaukinęs, su jais sutapęs ir jais pavirtęs. Prisijaukinti, pasirodo, ne taip ir sunku, reikia tik nebijoti. Jis dabar nieko nebebijo, vėl apsiverčia, vėl ilgais grybšniais sieksniuoja beveik nevilnijantį vandenį. Galiausiai išvis nieko nelieka – nei tolstančio kranto smėlio, nei dangaus, akiračio pusračiu aprėžto, nei vandens, lieka tik jo paties rankos, alkūnių lenkiamos, tiesiamos, šį nieką matuojančios. Tarsi sekundžių rodyklė, begalybę į smulkiausius luistelius skaldanti ir iš jų minutes, valandas nejuntamai, bet atkakliai lipdanti. Kuo toliau plaukia – tuo lengviau. Ir kodėl kaip tik dabar, kai viskas tirpsta ir nyksta, kai regisi, kad išvis nieko nelieka, viskas ima atrodyti taip gražu – nuo to gražumo su kiekvienu grybšniu širdis vis labiau plyšta. Ir kiekvienas yris – ne plaukimas tolyn, o pastanga šį grožį išsemti, jo dugną pasiekti, savin suimti. Iš gėlos ir nevilties iriesi pirmyn. Kad neįstengsi.
Akimirksnį pasirodo, kad skęsta.
Vanduo suteliūskuoja akyse ir smilkiniuose – lyg aidus smaragdas į visas puses trykštų. Paskui – atgalinė jam skirto laiko banga, vėl mirguliuoja erdvė, akinamos saulės šviesos tvieskiama.
Išniręs.
Dar čia.
Tas tylus, saldus kaip sirenų giesmė kvietimas ir šį sykį vėl gęsta, dingteli, turbūt dar ne laikas.
Ir plaukia atgal. Nebe ilgais sieksniais iriasi, o ramiai prieš save abiem rankom vandenį skleidžia. Neskuba. Dar norėtų pratęsti netrukus sudūšiančios ir į neaprėpiamą nieką išsiliesiančios pilnaties mirksnį, kuo ilgiau norėtų pratęsti ir jausmą, kai regis, kad saulės šviesa kūną ištirpdė, vanduo visus jo narelius išskalavo, ir tu – besvorė valtelė – ne jūra plauki, o sliuogi dangumi, ant žemės staiga išsiliejusiu. Viskas kartojasi pagal atvirkštinės simetrijos dėsnį, tarsi nesuprantamais rašmenimis parašytos knygos puslapis atgal verstųsi: neaprėpiamą begalybę artėjančio kranto linija vis labiau skliaudžia, kopų papėdėj iš lentgalių, dėžių susiręstus šios dienos savo namus štai jau mato, galiausiai kojomis dugną pasiekia.
Lipa iš jūros – lyg iš tolimų kraštų grįžtų. Tik užmirštų sapnų rūmuose esančių, bundant ryto šviesoje dylančių, nebūtin skęstančių. Užmirštų gyvenimų rūmuose, kurių nė vaizduotės raktais neatrakinsi. Naktis tikriausiai tave į tuos kraštus vėl nuplukdys, bet tu ir vėl juos pamirši.
Pėdos ant kranto, tolumoje – siluetai. Kol buvo toli, pro čia žmonės praėjo.
Sveikuoliai – tie, kurie keliasi labai anksti – buvo jau pabėgioję, išsimaudę, pasimankštinę…
Į jūrą žengiantis ir jūroje stačiu kampu lūžtantis tiltas…
Ir vėl blyksnis.
Kam viso to reikia?
O jeigu reikėtų, kaip apsakyti tai, prie ko prisilietęs tariesi, o jau užmiršęs? Kasdieniai veiksmai, mintys, jausmai, tavo paties tariami ar girdimi žodžiai ir sakiniai, daiktai, kuriuos čiuopi arba tik matai, girdi ar užuodi, visas šitas pasaulis, artimas ir toksai tolimas, savas ir svetimas – net jis sprūsta iš žodžių tinklų, vos tik jį įvardinti pamėgini. Sprunka nesprukdamas. Niekas iš to, kas aplink, nė virptelt nevirpteli, kai žodžiais juos palytėji – daiktai lieka užsisklendę savy, neprašnekinami ir tau abejingi, žmonės eina, praeina pro šalį neatsigręždami, net artimiausi tokie tolimi kaip horizontas, matomas ir nepasiekiamas. Nė miriadais žodžių neaprėpsi šios įvairovės, nė ilgiausiais sakiniais nepaliesi visų jos briaunų, o potekstėmis, metaforomis galbūt tik per mažą žingsnelį priartėsi prie esmės mįslės įminimo, bet niekada jos neįminsi. Ir net jeigu jūra dabar banguotų ir tų bangų keteros lūžtų, ir atrodytų, kad lūžio akimirksnį visos paslaptys tau atsiskleidžia, nieko vis tiek nespėtum žodžiais sugauti: kas atsiverstų, lygiai tą patį mirksnį ir užsiverstų. Ir lieka tik ilgesys, iš bejėgystės širdį vis labiau veriantis. Tai – kaip strėlė, ant įtemptos lanko templės sustingusi. Bijai ją paleisti, nes žinai, kad vėl nepataikysi.
Dar matau smilgas, jų šluoteles šiaušia vėjas…
…tarsi nerimas gyventi brauktų per odos plaukelius.
Turbūt tik atrodo, kad kuo arčiau žemės, tuo mažiau jaudulio.
Betgi iš kur tas užsispyrimas, iš kur tas nenuslopinamas noras darsyk bandyti, nors beveik tikras esi – vėl nepavyks. Tas beveik, ta vilties liepsnelė tokia menka, kad vos vos plevena – iš kur jos tokia galia? Tarsi eitum per dykumą, būtum visai jau išsekęs, toks išsekęs, kad, rodos, tuoj klupsi ir griūsi, iš savo bejėgystės jau nebeišsinersi, ir tik ji viena tave palaikytų, tolyn kviestų ir vestų, sustoti neleistų, dykumos saulei ir smėliui neatiduotų.
Išsitiesia, smakrą į kumštį ant sulenktos alkūnės parėmęs, pusiau gulomis ilgai žiūri į jūrą.
…Reikia labai toli nuo žmonių nukeliauti, kad taip saulei, jūrai ir smėliui, augalams ir gyvūnams, kiek jų čia matai, apsinuogint galėtum ir drįstum. Gal nieko daugiau ir nėra, gal viskas tuo pasibaigia – šia paprasčiausia palaima, kai saulės slinkties dienos skliautu valandos jau nebeskaido, kai dangaus ir jūros begalybės apgaubtas toks menkas ir sykiu geliamai tikras sau pasijunti, kad niekur eiti, nieko daryti jau nebenori, tik čia iki tau skirto laiko pabaigos pasilikti. Visus geismus ir troškimus saulei išdeginus, būti čia tarsi pačios gamtos įkurtame vienuolyne, į kurį žengiant jokių įžadų duoti nereikalaujama, kuriame džiaugsmas ir sielvartas ligi dangaus iškeltoj pakylėjimo taurėj vienas su kitu susilieja. Žemei nakties link pasisukus ir taurei pasvirus, jie tamsėjantį dangų raudonėjančia spalva nudažys, žemei į dieną sugrįžtant, aušros raudoniu, geltoniu nutvieks. Ir taip kartosis, kartosis, o tu žiūrėsi į vandenį, kaip šiandien ramų ar putotomis bangomis šokantį, dugne duobes mušantį, į violetinius žiedlapius, į kopūstinuką, į per smilteles ropojančią skruzdę, kartais nueisi į jūrą, nusimaudysi, vėl išsitiesi ant smėlio ir nieko daugiau nenorėsi, kuo toliau, tuo labiau tau atrodys, kad sugrįžai ten, kur turi būti. Atrodys, kad sugrįžai, nors iš tiesų niekada čia nebuvai.
Tolumoje pamato artėjančius žmones. Ant pečių užsimeta didelį rankšluostį, juo apsigaubia.
Jis kopų papėdėje sėdi, jie palei pat jūrą eina, jiems artėjant prie kirų, vietomis pulkais ant kranto sutūpusių, tie paukščiai sparnais plasnodami kyla, kryksmais karpydami orą į dangų skrenda.
Atsistoja, jam stojantis, rankšluostis nuo pečių slysta. Dabar žiūri į kirus danguje. Jam norėtųsi kaip jie sklandyti. Vaizduotėje bando jų akimis kopas, krantą ir jūrą išvysti. Jiems sukant ratą, kranto linija irgi suktis turėtų, jiems kranto link žemyn neriant, jis tokia pat įstrižaine prie jų turėtų artėti. O gal paukščių rega kitokia nei mūsų ir jie viską mato kitaip, nei matytume mes, jeigu skraidyti mokėtume ir jų vietoje atsidurti galėtume?
Vėl išsitiesia ant smėlio, sulenktas rankas prieš save sunėręs, ant jų galvą padeda, kniūbsčiomis guli. Užsimerkia. Tamsai akis užliejus, gęsta mintys, apie nieką nebegalvoja, tik mėgaujasi šiluma. Nelyg driežas atokaitoj. Popietės metas, smėlis įkaitęs ir saulė karšta, junta, kaip pamažu kaista kūnas. Dingteli, kad reikėtų ranką ištiesti ir ką nors ant galvos užsimesti, tačiau toks tingulys… Užsnūsta.
Prasimerkia, nuo rankų atkelia galvą, mato tik smėlį. Alkūne remdamasis, iš lėto sėdasi. Jaučiasi kiek apsvaigęs, kūnas labai įkaitęs, tarsi molio plytelė išdegtas. Jūra atrodo dar ramesnė nei buvo, ten, toli toli, du laivai vienas kitam iš paskos plaukia. Jie taip toli, kad, regisi, nejuda.
Visiškas stingulys.
Kažin, kiek valandų?
Rankomis apsikabina kelius, ilgai sėdi.
Pajunta žvilgsnį.
Ant kopų dar vienas žmogus stovi, į jūrą žiūri.
Jo paširdžiuos driežas krūpteli.
…Tačiau palieka. Buvo kilęs ūpas dėžes ir lentigalius, iš kurių savo vienos dienos namus pasistatė, išsvaidyti be tvarkos kaip juos rado, bet nepakyla ranka. Tarsi abejotų, ar šios dienos prisiminimai į juos rytoj sugrįžt nepakvies, tolsta nuo jų tikras, kad niekada nesugrįš. Į vienos dienos namus kitą dieną sugrįžt negali, kad ir kas kviestų. Tai kodėl paliko? Paliko, ir tiek.
Dabar jau prieš jo akis pulkais kyla kirai. Kai priartėja, sparnais suplazdena, dešimtimis sparnų orą suplaka, tolsta – kitaip nei reaktyviniai lėktuvai ten, aukštai aukštai danguje, pėdsakų nepalikdami, tik kryksmais orą karpydami. Neatsisuka, tačiau žino, kad, jam praėjus, tie paukščiai žemėjančiais puslankiais sklendžia, nepatiklumą įveikę, į andainykštę stovyklavietę tupia, laibomis kojytėmis kranto smėlį vėl margina. Jiems už nugaros tupiant, prieš akis į dangų kyla kiti – prie kurių jis artėja ir kuriuos jo artėjimas gąsdina.
Sustoja, iš kišenės išsitraukia mobilųjį telefoną.
Žino, kaip pavojinga susitapatinti su personažu, bet vis tiek skambina.
– Norėčiau užsisakyti šventinę vakarienę į kambarį.
– Dviem.
– Lašišos, krevečių, kitų jūros gėrybių – valgiaraštyje mačiau – turite.
– Karštų nereikia.
– Ką gersime? Prašyčiau šampano.
– Pradžiai vieno pakaks.
Ir toliau eina.
Pats nesupranta, kodėl tai padarė.
Dar vienas būrys kirų, turbūt paskutinis. Daugėja žmonių, tuoj prasidės paplūdimiai. Nudistų, vyrų, moterų, mišrūs. Pamano, kad keista. Keista, jog žmonės pajūrio juostą šitaip suskirstė.
Prisimena žvilgsnį nuo kopų.
Žmogus ant kopų žiūrėjo į jūrą, bet ir jį matė, nematyt negalėjo.
Na, ir kas?
Tasai nuolatinis pasaulio bėgimas tolyn, tarsi pulkai kirų, vos priartėji, sparnais suplasnoję nuskrietų, tas jo vėrimasis ir slėpimasis vienu metu, nelyg ant virvutės saulėje pakabinta geležtė, vėjui pučiant į visas puses sukinėtųsi ir mirguliuotų, tasai pėdų mėtymas be paliovos tarytum žvėriuko, leidžiančio priartėti tiek, kad, atrodo, pagausi, bet paskutinį mirksnį pasprunkančio. Bet galbūt, kad tuos paukščius sulaikytum, kad geležtės mirgėjimas liautųsi, kad sprunkantį žvėriuką sugautum – kad pasaulis imtų ir apsinuogintų, pirmiausia pats apsinuogint turi? Juk ir pats veriesi ir slepiesi vienu metu, juk ir pats pėdas mėtai, paskutinį akimojį sprunki nuo savęs. Kaip kartais, žiūrėdamas veidrodin ar liesdamas savo kūną, stebiesi, kad tai – tu, taip tarsi šulinin krisdamas į savo sielos gelmes, kartais tų gelmių išsigąsti, orą gaudydamas, į kasdienybės paviršių neri. Bet gal pakaktų tik nebijoti, kaip kad šiandien jūra plaukti tolyn nebijojai, ir kuo giliau leistumeisi…
Tačiau bijai.
Todėl ir sakai: visa tai – žodžiai.
Būtinoji gintis – kad regimybių pasaulio pamatai nesusvyruotų?
Kopų link pasuka, pro smiltlendres, išsikerojusius erškėtrožynus smėlio taku lipa. Per smėlį, po kojomis smingantį, lipti taip pat sunku, kaip ištarti žodžius smiltlendrės, erškėtrožynai. Gal kaip tik dėl to jie tau ir ateina į galvą? Kopose žmonių mažai: vėjo nėra, net vakarop karšta, dauguma pakrantėje įsitaisę. Ten, toliau, mato pušyną – netrukus jo šakų paunksmėse atsidurs. Tik dabar susizgrimba – kodėl prieš išeidamas darsyk nenusimaudė? Gal nepamanė – argi maža dalykų, dėl kurių gailimės, kad nepamanėme? Gal tyčia save pakankinti norėjo?
Nežinau.
Bet galbūt nors kiek stengtumeisi, nors kaip giliai, kvapą užgniaužęs, po aukščiausiomis bangomis nertum, vis tiek galop tik nebylios tuštumos dugną pasiektum? Juk kad ir kiek ilgai žiūrėsi į gintare sustingusį vabzdį, kad ir kiek ilgai jį akimis tyrinėsi, jis nieko tau nei apie save, nei apie prabėgusį ir bėgantį laiką nepasakys, gintaro laše sustingusio laiko paslapties neišduos – tegul bylos tūkstančius kartų daugiau, nei tu savo gyvenimu bylai, jo kalbos niekada nesuprasi.
Užlipęs ant paties kopos viršaus, dar sykį į jūrą atsigręžia.
O gal viskas tiek kartų sakyta ir išsakyta, kad nieko sakyti jau nebereikia? Gal dabar reikia visa, kas nesuskaičiuojamos aibės balsų pasakyta, sugrupuoti kaip vienas kitą atspindinčius, pratęsiančius ir papildančius, kiekvieną savaip vaizdus atmušančius veidrodžius tam tikra tvarka sustatyti, atvaizdus surūšiuoti ir susluoksniuoti kaip uolienas, atveriančias geologams akis? Tačiau kas žino, kaip tuos veidrodžius sugrupuoti, kokia tvarka sustatyti, kad jie, begalybę kartų vienas kitą atspindėję, pratęsę, papildę, sugautų tos tikriausios, visa aprėpiančios esmės spindulį, tarsi švyturys tamsią nežinios jūrą nutvieskiantį – kaip stiklo šukė, nustvėrusi spindulį, liepsną gali įplieksti? Nežinome ir nemokame, todėl ir toliau bandome, kiekvienas savaip dygsniuodamas audinį, kurio visumos mes nematome, kurio raštų ir viso margumo sugauti nemokame – palikdami tik po mažą dygsnelį, kurio kiti nesupras.
Visa tai, kas pasakyta, tyvuliuoja tarytum neaprėpiama jūra – tokia pat bežadė kaip prieš tūkstančius metų, kai dar nieko pasakyta nebuvo.
Neaprėpiama kaip ir ši, visu akipločiu prieš tave išsiliejusi. Iš viršaus žiūrint, plokščia, be jokio gylio. Kaip veidrodis. Veidrodis atveria perspektyvą, atrodo, kad jis gilus. O iš tikrųjų gi plokščias ir plonas. Gal ir jūros gylis – tik mūsų jutimų iliuzija? Sudaužytume savo galvose šitą iliuziją ir bet kurią jūrą paviršiumi pereit galėtume?
…Kaimai, miesteliai ir miestai.
O kas yra kurortas?
Kai atsiduriu kurorte, mane visąlaik netvarumo ir laikinumo jausmas nusmelkia. Kada jie iš tikrųjų gyvena, kartais klausiu savęs – sezono metu, kai atvažiavėlių priguža ir kai atsidaro kavinės, barai, restoranai, kitais metų laikais uždaryti? Kai juose svaiginamasi ir gamtos malonumais, ir alumi, vynu, brendžiu, kai juose šokama ir dainuojama iki nukritimo, kai įsisukus į lengvabūdiškų džiaugsmų karuselę atrodo, kad visos dienos – sekmadieniai? Kai juose gimsta ir miršta vienos nakties meilių plaštakės, kai norėdamas numaldyti anos nakties pagirias, į kitos nakties pagundas neri, kai į metų zenitą, taip ilgai lauktą, dar vienos vasaros saulei įkopus, į tau skirto laiko aruodą tokia pramogų gausa byra, kad visai pamiršti kasdienybę?
Ar tada, kai vasaros šurmulys juose jau nurimęs ir kai auksinio rudens dienomis pūvančių lapų kvapas čia gyvenančių žmonių sielose su geliančia rudens šviesa susilieja?
O gal dar vėliau, kokį lapkritį, kai, debesims dangų aptraukus, lietus sielą ima varstyti sielvarto adatom – tarsi ji būtų pavirtusi smuiku ir per ją brauktų liūdesio strykai?
Bet gali būti ir taip, kad kurortai iš tikrųjų gyvena pavasarį, kai privačių namų ir viešbučių savininkai, anos vasaros rūpesčius ir vargus per žiemą pamiršę, iš pradžių mintyse, o paskui jau tikrai pradeda ruoštis naujajam sezonui – bene mes jų vietoje nesiviltume, kad jis bus geresnis už praeitą? Iš ateities, kitaip nei iš nepakeičiamos praeities ar aplinkybių saistomos dabarties, juk visko, ko tik nori, tikėtis gali.
Kodėl apie tai nei iš šio, nei iš to aš mąstau?
Kad apie tai, kas man iš tikro svarbu, nemąstyčiau.
Kad užsimirščiau.
Tad galėtum rašyti ir taip:
Grįžęs nuo jūros miestelin, jis ilgai jo gatvėm klajoja. Be plano ir tikslo vaikšto, nes dar ne laikas į viešbutį grįžti. Taip sau sako. Tačiau iš tiesų vaikšto, nes bijo pareiti ir tarp keturių sienų užsidaryti. Po labai ilgo laiko čia atvažiavo, miestelis visai nebe toks, kokį prisimena. Ir pažįstamas, ir beveik svetimas. Panašus jausmas apima, kai su ilgai nematytu mokyklos ar studijų laikų draugu susitinki. Nelabai jau turi, ką pasakyti, į jo veidą pažvelgus, rakštis širdin smigteli – nejaugi ir aš taip pasikeičiau?
Tačiau, žinia, miestai gyvena kitaip negu žmonės: žmonės visada sensta, miestai kartais jaunėja. Pagrindinę gatvę vos atpažįsta: kone tokia pati kaip ir kitos, nei daug žadanti, nei daug siūlanti anais laikais, dabar ji gyva, linksma ir iš tolo vilioja tarytum aštuoniolikos metų mergaitė, per anksti dažytis pradėjusi ir skoningai rengtis dar neišmokusi, nė kilniai koketuoti. Bet nesvarbu, didžiajai daugumai tokia ji patinka, jos pasimatymai su minia tik ankstyvais rytmečiais pasibaigia. Jis eina ta pagrindine gatve, plačia ir tiesia kaip styga, per daug nesižvalgydamas, bet parduotuvių vitrinos, kavinės ir restoranai, iš kurių muzika aidi, prekeivių stalai ir kioskeliai, girliandomis apkarstytos atrakcionų aikštelės į akis šoksta, regis, tu už jų kliūni. Tačiau tam ir eini. Kad nuo spalvų mirguliavimo akys aptemtų, kad garsai klausą užtrenktų, kaip vėjas užtrenkia namų langines, ir audros triukšmas lieka anapus.
Paskui, kai išsineria iš spalvų ir garsų šurmulio, sau nejučiom atokiau centro nuklysta. Kitaip nei alėjose netoli jūros, čia nėra didelių viešbučių su prabangiais restoranais, čia daugiausia privatūs namai su nuomojamais kambariais. Čia viskas daug paprasčiau, prasčiau negu ten, bet ir tikriau. Neburia jo anų alėjų daugiaaukščiai stikliniai akvariumai, jam geriau čia, kur, žvelgdamas į triskliaučius mūrinius namus, prisimena savo vaikystę – išdaigų kupiną, nubrozdintais keliais. Į jų ankštus ar didesnius kiemelius irgi privaryta automobilių, kai kurių kiemų pavėsinėse jis mato besišnekučiuojančius vasarotojus, bet jų nedaug, kai toks gražus oras, žmonės neskuba grįžti nuo jūros, ant tų namų prikaltos lentelės „Nuoma“, „Rent“. Kad ir kaip būtų, šitose gatvelėse išlikę kažkas iš to laiko, kai jos dar nebuvo asfaltu užlietos ir kai šaligatviai jų dar nebuvo įrėminę – ta provincialumo dvasia, kurią galbūt norėtų išguiti ir tie didžiuliai akvariumai, ir toji smagybių kupina gatvė, bet kurios, laimė, niekas nepajėgs išnaikinti – kas gali išnaikinti tai, ką prigimtis lemia?
– Atleisk, darbe užtrukau, tik dabar išvažiuoju.
Pasijunta pavargęs. Pavargęs? Nuo ko? Nuo ėjimo jūros pakrante? Nuo ilgo plaukimo? Nuo gulėjimo kopų papėdėj ir žiūrėjimo, kaip lengvas vėjukas, retkarčiais dvelktelintis, smilteles tartum sielos pergamento trupinius neša?
Bet, lyg nuovargį dar didesniu nuovargiu nuslopinti galėtum, eina toliau.
Priėjęs posūkį, suka į kitą gatvelę, priėjęs kitą, vėl suka. Skirtingais vardais pavadintos, jos visos panašios, šitos gatvelės, atrodo, kad į labirintą be išėjimo vienos su kitomis susipynusios. Jau pavakarė, tasai tuščias tarpas, kai su diena atsisveikinai, bet vakaras dar neatėjęs, tas jautresniems žmonėms ir pamišėliams toks skaudus laiko daugtaškis, kai dienos tapytas paveikslas į vakaro akvarelę lietis dar nepradėjęs, bet netrukus pradės. Arba taip: dienos blakstienos dar nesimerkia, jos virpteli, virpa, nujausdamos, kad tuoj pradės merktis. Bet šį nutylėjimo metą, kai iš to, kas pasakyta, kas nutylėta suprasti lyg ir galėtum, apie jokius palyginimus ar metaforas tu negalvoji, nieko išsiaiškinti nė nebandai – visas mintis jausmams išskalavus, lieka tik potyris, kad tave kažkas labai tvilko. To kažko labai tvilkomas, jis eina pro medinius ir mūrinius namus, pro sodus už gyvatvorių ar medinių, geležinių, cementinių tvorų, pro garažus, pro gyvenamaisiais kambariais paverstus sandėliukus, kol galiausiai…
Kol galiausiai prieina tai, ko ieškojo, – savęs ir pasaulio užmaršties parką su nebyliai užakusiais jausmų ir minčių tvenkiniais.
– Prašom.
Paima.
Raktas.
Nė pats nepajuto, kaip tuo užmaršties parku prie viešbučio durų atėjo. Tai tas pats viešbutis, iš kurio rytą išėjo, nei labai prašmatnus, nei labai prastas, toks vidutinis, kokių dauguma šitame kurorte atokiau centro, kodėl jis dabar jam toks keistas atrodo?
– Vakarienė jau nunešta, – išgirsta tariant.
Tai mergina už baro jam sako.
Ji jauna ir graži, jos lūpos turbūt iš paslaugumo jam šypteli, jos plaukai, truputį į kairę nuo viršugalvio sklastymo perskirti, garbanom ant pečių krinta. Galbūt dėl to, kad vos vos šypteli, pajunta norą po tais plaukais rankomis nerti, iš pradžių pirštų galiukais sprandą paliesti, paskui delnais per kaklą į abi puses slysti, abiejų rankų pirštams anapus kaklo išsiskyrus ir riešams šiapus kaklo vienas su kitu susilietus, delnų neatitraukti, kaklo šilumą jausti, nuleidus galvą ir užsimerkus prieš ją stovėti.
Ilgai ir nekrustelint.
– Ačiū.
Lipa laiptais, nežino, ar tik norėjo, ar tikrai padėkojo.
Spynoje trekšteli raktas.
Uždega šviesą.
Apskritas stalas vidury kambario standžiai iškrakmolyta balta staltiese užtiestas. Ant jo viena prieš kitą padėtos dvi poros lėkščių, po didelę ir mažesnę. Prieš jas – taip pat standžiai kaip staltiesė iškrakmolytos servetėlės, į tūteles susuktos ir raudonais kaspinais perrištos. Prie lėkščių įrankiai blizga, gali būti, kad jie – pasidabruoti. Vidury stalo pakylėtas apvalus padėklas su langustais, krevetėmis, austrėmis, kitomis jūros gėrybėmis, kurių vardų jis nežino. Greta kibirėlis su ledais pastatytas, iš jo šampano butelis kyšo, ledukai jau pradeda tirpti. Kilnaus gėrimo laukiančios aukštos taurės iš nekantrumo, regis, net pasistiebusios, tulpės pavidalo, jos apačioje šiek tiek platesnės, kildamos į viršų, po truputį siaurėja, jos irgi blizga. Kaip ir žvakidė su trimis raudonomis žvakėmis.
Labai gražus stalas.
Atsisėda į krėslą kampe, iš tolo žiūri.
Jeigu žinotum, ko tikrai iš gyvenimo nori, galėtum sakyti, jog šis stalas – svajonės išsipildymo vizija. Kai išsipildo svajonė, sieloje irgi turėtų būti taip pat gražu. Tik žvakes dar reikėtų uždegti.
Iš dėžutės su viešbučio atvaizdu išsitraukia degtuką ir čirkšteli. Dėžutę atgal prie žvakidės padeda. Viskas čia numatyta, viskuo pasirūpinta, apie nieką galvoti nereikia.
Kelis žingsnius atsitraukęs ir nugarą sienon atrėmęs, blakstienas primerkia. Dabar tai jau tikrai šventė. Žvakių liepsnelės akyse plazda, paskui geltona šviesa išsilieja – panašia į sakų, prieš tūkstančius metų aną vabzdį įkalinusių, ar šios pavakarės, tarsi midus jį apsvaiginusios. Galėtų šitaip stovėti iki laikų pabaigos.
Suskamba telefonas.
Neatsiliepia.
Ir taip žino, ką būtų pasakiusi.
Pokšteli kamštis. Jis atkimšo šampaną. Ištraukęs iš kibirėlio ir servetėle, per kibirėlį permesta, butelį kruopščiai nušluostęs. Keistas įspūdis – lyg viską, ką daro, darytų būtuoju laiku, ne darytų, o tik prisimintų. Paskui vieną ištroškusių taurių pripila, kitai teks palūkėti. Kodėl savo norus, mintis ir jausmus mes linkę priskirti daiktams? Bijome atsiverti? Nemokame kitaip išsakyti? Metaforomis šitai vadiname.
Telefonas vėl skamba, šįkart mygtuką, žaliu rageliu pažymėtą, paspaudžia.
– …nebetoli, dar pusvalandis, ir atvažiuosiu, viskas o’key?
– Viskas labai o’key.
Gerklėje pajunta sprangumą, paima taurę, prie lūpų priglaudžia, truputį palaiko, gurkšteli, dar sykį gurkšteli.
Lyg sėdėtų greta, įsivaizduoja, kaip ji važiuoja. Ją iš profilio mato: aukšta kakta, ilgos blakstienos, skruostai truputėlį įdubę, lūpos suspaustos, kai vairuoja, ji visada labai susikaupusi. Bet ne todėl, kad labai susikaupusi, jiedu jau dešimtis kilometrų vienas kitam neprataria žodžio. Viskas jau padaryta ir apšnekėta: viešbutis užsakytas, ką šį vakarą ir rytoj veiks, suplanuota. Apie ką dar kalbėtis? Saulė beveik nusileidusi, dangus raudonom eiženom žerplėja, laukus abipus greitkelio prietema gaubia. Automobilių žibintai jau įjungti: į kitą pusę važiuojantys juos geltonomis šviesomis pasitinka, švysteli, juos lenkiantys švysteli, su jais tolstančiais raudonais žiburėliais palaipsniui atsisveikina. Nebetoli, dar pusvalandis, ir nuvažiuosime.
Iki dugno skubiais gurkšniais kaip vandenį išgeria, kitą taurę prisipila. Lėtai pilasi: iš pradžių truputį ant dugno, paskui – siaura srovele iki viršaus. Žiūri į aukštyn kylančius burbuliukus. Vėl vienu mauku skubiais gurkšniais išgeria.
Atidaręs sieninę spintą, ant grindų išmeta tuos kelis drabužius, kuriuos atsivežęs, po to juos į kuprinę sugrūda. Nueina į vonios kambarį, susirenka tualetinius reikmenis. Naktinis staliukas. Atidaro jo stalčių. Tik užrašų knygelė. Atsiverčia.
Sveikuoliai – tie, kurie…
Užverčia.
Įsideda į kuprinę.
Užgesina šviesą, atidaro duris. Atsisuka. Koridoriaus šviesa per tarpdurį krinta, prieblandoj žvakių liepsnelės plevena. Stalas dabar ne tik gražus, bet ir paslaptingas. Su pradėtu gerti šampano buteliu prie nepaliesto jūros gėrybių padėklo ir šiek tiek liūdnas.
– Štai raktas. Ar galėtumėte perduoti moteriai, kuri po pusvalandžio atvažiuos ir pasakys, kad pas mane. Dar už tris naktis užmokėta.
Pusamžis vyras varto registracijos knygą, ieško, tikrina.
– O jūs išeinate? – teiraujasi, pakėlęs akis.
– Išeinu.
Pusamžis vyras šiek tiek sutrikęs.
– Išvažiuojate? – abejodamas klausia.
– Nežinau.
Žiūri.
– Gal ką pasakyti? – pavymui balsą išgirsta.
Atsigręžia. Lyg pasiteisint turėtų, atsiprašomai šypteli:
– Ne, ačiū. Ji… Ji viską žino.
Uždaro duris, ant lauko laiptų sustoja.
Na, ir kur dabar eisi?
Mes lekiame, skubame, į visas puses puldinėjame gal tik todėl, kad nežinom, kur eiti? Kad bijom akimirksnio, į šį panašaus – kai jis ant viešbučio laiptų sustoja ir ūmai susivokia, kad jau išvis nebeturi kur eiti.
Aš jį stebiu, nuo jo akių nenuleidžiu, kai nulipa laiptais ir ima žingsniuoti, seku. Gaila man jo truputėlį, iš tolo žiūrint, po aukštom, prietemoje šlamančiom tuopom jis dar vienišesnis ir liūdnesnis atrodo. Labai lėtai eina – ir kurgi dabar jam skubėti? Užmaršties parkas su užakusiais jausmų ir minčių tvenkiniais… Bet tai – tik metafora. O kai nė žodžių jau nebelieka ir kai iš tikrųjų plynės sieloje pradeda vertis…
Galvoja, kokia keista ši jūros diena. Viskas vyksta tarsi savaime – lyg kažkas kitas už jį mąstytų ir spręstų. Gal ir dabar nuspręs? Ant laiptų sutriko, pasijuto apleistas ir vienas, dabar vėl tas keistas jausmas, kad kažkas tave kažkur veda.
Nuves.
Nežino, kiek laiko štai taip dūlinėja. Žmonės, namai, tvoros, stulpai, automobiliai, stovintys ir pravažiuojantys, nyki gatvės žibintų šviesa ir šviesa languose, balkonuose, kiemuose, balsai, kartais pasigirstanti muzika… Galiausiai įkyri, kas tave kur gali nuvesti, pajunta, kad nieko daugiau, tik atsisėsti tenori. Prisimena kažkur čia esant kavinę, vakar į ją netyčia užklydo, visai nebloga ji jam pasirodė, tokia paprasta užeiga be jokių pretenzijų. Ir be trankios muzikos. Kone visose šio kurorto kavinėse muzika trenkia, nepasikalbėsi. Nors šį vakarą su kuo kalbėtis jis lyg ir neturi.
Štai ji – pagaliau susiranda. Šypteli. Vakar nepastebėjo, o šiandien kilsteli galvą, pamato.
„Jūros diena“.
O’key.
– Ko pageidautumėte?
– Ar galėčiau paklausti, kodėl taip pavadinote?
– Ką pavadinome?
– Kodėl pavadinote „Jūros diena“?
– Jūs – žurnalistas?
– Kodėl taip manote?
– Tik žurnalistas gali paklausti rašytojo, kodėl jis vienaip ar kitaip kokį nors apsakymą pavadino.
– Tai gal jūs – rašytojas?
– Ne, aš poetas, todėl ir pavadinau „Jūros diena“. Ko norėtumėte?
– Galbūt brendžio, taip, brendžio.
– Penkiasdešimt, šimtą?
– Pradžiai šimtą. Paskui pažiūrėsim.
Šimto gramų brendžio iš pradžių paprašė.
Nedidelė kavinukė po pokalbio su padavėju jam pasirodo dar jaukesnė nei vakar, žmonių ir šiandien mažai, tik trys merginos kampe už staliuko, prieblandoj skendinčio, vidury – senyva porelė, spėja, inteligentų, turbūt iš provincijos, netoli jo – vaikinukas ir mergina, tie dar jauni, turbūt nė mokyklos nebaigę, ko gero, pirmą kartą į kurortą vieni, be tėvų atvažiavę. Arba kartu su tėvais, bet tėvai juos išleidę iki vienuoliktos, galbūt iki dvyliktos. O gal jie šiame kurorte gyvena? Bet tipas prie baro tai tikrai vietinis, turbūt čia kasvakar ateina, jis jau truputį įkaušęs, jaučiasi kaip namuose, garsiai kalbasi su padavėju, stalą prie lango nurenkančiu. Lankytojų, su kuriais prasilenkė tarpduryje.
Kodėl aš kankinu kitus ir save?
– Prašom.
– Ačiū.
Gurkšteli, labai mažą gurkšnelį.
Kaip įsivaizdavo važiuojančią, taip įsivaizduoja dabar, sustingusią ant pravertų durų slenksčio, į stalą žiūrinčią. Lyg stovėtų už jos, šįkart ją iš nugaros mato. Ji stingso, į staktą pečiu pasirėmusi, jos lygūs plaukai į kuodo kumštelį ant viršugalvio tvirtai susukti, taip, ji žino, ko nori, ji – poetiškos sielos, bet tvirtos valios žmogus. Tačiau jis nujaučia, kad šį kartą jau neištvers. Dar prieš tai, kai jos apnuoginto kaklo viena gysla trūkteli, šitai pajaučia. Palenkęs galvą, pro jos petį regi, kaip plazda žvakių liepsnelės ir kaip karštas vaškas, žvakidžių dubenėliuose nebeišsitekdamas, ant baltos staltiesės varva, jos vyzdžiuose žvakių liepsnelės irgi plazdena, jos vyzdžiuose karštas vaškas taip pat spragsi, kitaip būti negali. Ji akis veda per padėklą su langustais, krevetėmis, austrėmis, per šampano butelį, kibiriuke su ledais įstrižu kampu stirksantį, per taures; jis žvilgsniu jos akis lydi. Paskui petį nuo durų staktos atitraukusi… Pastebi, kaip darsyk trūkteli gysla, ta pati, o gal kita, argi svarbu? Petį nuo staktos atitraukusi, žengia. Gal dar galėtų ją sulaikyti, bet…
Vėl gurkšteli, dabar jau didesnį gurkšnelį.
Prieina prie stalo, abiem rankom stipriai sugniaužia baltos, standžiai iškrakmolytos staltiesės kraštą ir trūkteli. Padėklas pasvyra ir krinta, ledukai iš kibirėlio pažyra, iš butelio putodamas taurus gėrimas ant grindų liejasi, žvakės susvyruoja ir griūva, keista, kad ir į šampano purslus nukritusių, jų liepsnelės dar vis plazdena – tarsi sparneliai kopūstinukų, savo dieną jau atgyvenusių.
Vienu mauku baigia taurelę, pajunta, kaip aitri karšta gyvatėlė nuvinguriuoja per gomurį.
Norėtum.
Oi, kaip norėtum.
Bet ar tikrai tau to reikia? Kam tau viso to reikia? Šito spektaklio. Šito liguisto teatrališkumo. Jeigu tau skaudu, kodėl nori, kad ir kiti tą skausmą kentėtų?
Keistas? Visokių čia ateina…
Pasijunta sugniužęs.
Lyg viską stelbianti gėla jausmus iš pašaknų rautų.
Kilsteli ranką, padavėjas prie staliuko prieina. Žino, kad paprašys pakartoti. Ne pirmus metus dirba. Tokius pažįsta.
– Dar šimtą.
Paskui dar šimto gramų paprašė.
Žiūri, kaip pila, gerklėje vėl pajunta sprangumą, kai įpila, sau netikėtai klausia, veikiausiai vien tam, kad ką nors pasakytų, galbūt – kad sprangumą žodžiais nurytų:
– Jūs prieš žurnalistus ką nors turite?
– Nieko prieš žurnalistus aš neturiu. Tik žinau, kad su jais geriau neprasidėt.
Ir kiek patylėjęs, vos pastebimai šyptelėjęs:
– O jūs prieš poetus ką nors turite?
Nori pasakyti, kad prieš poetus jis nieko neturi, bet nepasako.
Išgeria pusę taurelės.
Dabar tikrai tau negalima apie nieką galvoti, nė nieko jausti, dabar tau reikia tik susikaupti ir paprasčiausiai žiūrėti, stebėti, kas čia, šitoj užeigoj, vyksta, nors nieko čia ir nevyksta. Gali žiūrėti, stebėti ir daiktus, daiktai – dar geriau. Tyrinėk nors ir šį poliruotą, subraižytą stalą, tik nieko neįsivaizduok kaip įpratęs, įsivaizduoti tau taip pat nebegalima. Akimis kilk užuolaida iki karnizų, pastebėk, kokie jie senamadiški, gal tyčia – toks stilius? Bet veikiausiai tai ne, toks skonis. Juo labiau kad ir paveikslai ant sienų… Juk grynas kičas. Tačiau jau supratai, kad nuo kičo šiame kurorte nelabai kur pabėgsi…
Už įstiklintų durų moters siluetas sušmėžuoja, durys atsilapoja, ji ryžtingai žengia. Ant laisvo staliuko prie baro padeda vyrišką portfelį, galima sakyti, kad numeta. Iš portfelio popierius traukiasi. Savininkė?
Jis pirštais apkabina taurelę, kilsteli, vėl ant stalo pastato. Ar išdrįsiu paprašyti trečios? Bet ar jam ne vis tiek? Pagaliau, kas kam darbo? Vėl pakelia, išgeria.
Padavėjas su moterimi popierius varto, garsiai kalbasi, turbūt apie pinigus – išlaidas, pajamas, jei įsiklausytų, tikriausiai galėtų suprasti, bet kam? Pro langą į prieblandą žiūri, po to kilsteli ranką.
Nieko nesakydamas įpila, nieko nepasakęs nueina.
Užsisakė ir trečią.
Gurkšteli, vėl į prieblandą įsižiūri.
Skęsta ir skęsta, išgirsta.
Tarsi iš miego pakirdęs, nuo lango sukasi, į kavinę atsigręžia.
Kaip koks apsėdimas šią vasarą, dar vienas nuskendo.
Girtas?
Atrodo, blaivus. Po pietų ištraukė.
Kur?
Į kairę nuo tilto. Toli. Už buvusio sargybos bokšto, kažkur ten. Laukiniuose pliažuose.
Kaip greitai surado!
Nežinau. Iš kaimynės girdėjau. Gal kokie žmonės ėjo pro šalį, pamatė ir pranešė…
Tu dar čia pažiūrėk, man šitos eilutės galai nesueina…
O’key.
Į kėdės atkaltę atsišlieja.
Bet trečios neišgėrė, paliko.
Kitados uždraustoje teritorijoje stovi. Čia, kur neturėjome teisės ateiti.
Mediniais laipteliais nulipęs nuo tilto, į jūrą žengiančio ir jūroje stačiu kampu lūžtančio, praėjęs paplūdimio kavines, jau uždarytas, persirengimo kabinas, suoliukus su keliais naktinėtojais, gelbėjimo stotį, stulpus su garsiakalbiais, nakčiai užčiauptais, praėjęs ilgą atkarpą, kur nieko nėra, sargybos bokštą, kuriame jau daug metų – nė vieno sargybinio, praėjęs vaikų išraustas duobes ir jų pastatytas, vakare kažkieno tyčia ar netyčia sugriautas smėlio pilis – netvarumo simbolį visko, kas šioje jūros pakrantėje ir kitur vyksta, dabar laukiniuose pliažuose stovi. Gražus jam šis vardas, laukiniai pliažai. Primena prerijas, kur – pirmykščių erdvių begalybė. Begalybė, o širdį taip spaudžia. Kaip ir begalybė šios jūros. Laukiniai pliažai – tai vieta, kur susitinka žemės ir vandens begalybės. Ir tos visatos akies, kurios vardas – dangus.
Labai ilgai ligi šios vietos ėjo. Apie daug ką galvojo, daug ką apmąstė, kai ką galbūt ir suprato. Bet suprato ar nesuprato, dabar jau vis tiek. Kuo toliau ėjo, tuo labiau turėjo pavargti, o nuovargis slūgo, kuo labiau tolo nuo tilto, tuo labiau nerimas augti turėjo, bet jį skaidrėjančio džiaugsmo vilnis vis labiau liejo: kiekvienas žingsnis – trupantys pančiai, kiekvienas žingsnis krūtinės ląstą vis plačiau atlapoja, kiekvienas žingsnis – išsivadavimas. Iš savęs, iš kitų ir iš visko. Toks laisvas galėjai jaustis nebent tuomet, kai dar nebuvai gimęs.
Nuo pečių po kojom numetęs kuprinę, veidu į jūrą prieš ją atsisėda. Štai ir viskas, ką atsinešei iki čia, bet ir to tau jau nereikia. Tokios ramios jūros pakrantėje ji, ta kuprinė, jam staiga pasirodo kaip šuo, jį lydėjęs visą gyvenimą. Ištikimas, draugiškas šuo. koks liūdnas jo žvilgsnis! Netiesa. Tai tavo paties akių liūdesys jo akyse atsispindi.
Lenkiasi, galva smėlį paliečia. Dangus labai aukštas, su labai daug žvaigždžių. Jis truputėlį siūruoja – tarsi lopšys, švelnių motinos rankų sūpuojamas.
Pajunta maudžiant krūtinę – nelyg visus jausmus nustelbusi gėla dabar jau gyvuonį iš pašaknų rautų.
Viskas, niekas jo sulaikyti jau nebegali.
Dabar…
Dabar tai jau tikrai viskas, – sau sako. – Dabar manyje visa tiek suskaldyta, sutrupinta ir išdeginta, kad aš – kaip dykuma be menkiausios oazės ir be miražų. Dabar aš galiu plaukti iki paties horizonto: to, ką regi, nebūti negali. Tebūnie tai toli. Aš dabar valandų valandas plaukti galiu, galiu perplaukti jūras ir vandenynus, niekas manęs čia jau nesaisto ir nebelaiko, nieko aš ten nebebijau. Ir valandų valandas, dienas, naktis plaukęs, perplaukęs jūras ir vandenynus, aš vis tiek pasieksiu, ko visada troškau ir trokštu – priplauksiu prie horizonto, į jį įsikibsiu, persisversiu, nersiu ir kitą šio pasaulio pusę išvydęs…
Plaukia.
Ant kopų dar vienas žmogus stovi, į jūrą žiūri, jį taip pat mato, nematyti negali.
Algis Kuklys. Novelės
2014 m. Nr. 2
Įtariamasis
Jam atrodė, kad tokio vakaro dar niekada nebuvo, nes viskas aplinkui dvelkė pavargusios vasaros ramybe, nes vasara – tai moteris, gyvenanti kaime tarp laukų, miškų ir upių, jos šiltos rankos glosto karvių nugaras ir šlaitinius stogus, o kai kada – ir medžių viršūnes, bet žmonėms regisi, jog ten supasi išdykęs vėjas, kartais sukeldamas balzgano vieškelio dulkes. Ir ką reiškė tos nepažįstamos mergaitės, kuri už metų kitų subręs lyg jaunutė vyšnia tėvų sode, žvilgsnis, ir kodėl ji nustebo išvydusi nepažįstamąjį, žingsniuojantį basą, išsišiepusį, lyg būtų apgirtęs? Bet jis iš tiesų svaigo nuo gaivių kvapų, nuo mirgančių atspalvių ir subtilių garsų, kurių niekur kitur neišgirsi, o tik šičia, senelio gimtinėje, kur prisiliesi prie jo daiktų ir senos namo palangės, prie pakrypusios obels. Tai kodėl šis vakaras toks ypatingas ir neapsakomas, svarstė jaunuolis, kol priėjo pažįstamą sodybą, kurioje gyveno nusenusi teta – neprigirdinti ir pusaklė, nuolat besišypsanti, lyg pozuotų prieš fotoaparatą. Kai išvydo giminaitį, parodė kreivus dantukus ir, džiugiai dūsaudama, tuoj sodino prie stalo vakarieniauti. Rūgpienis ir bulvių košė su spirgais jam labai patiko, paskui ant stalo padėjo lauktuves – saldainių dėžę, nes teta mėgo šokoladą. Juodu gardžiavosi saldainiais su arbata – „Tikra arbata, iš mano surinktų žolelių“, – tikino teta, todėl ir jis gėrė arbatą, žvilgsniu lėtai slinkdamas per sienas ir baldus. Čia niekas nepasikeitė, pagalvojo ir tuoj pasiteiravo, kokia jos sveikata. Teta lengvai mostelėjo ranka, suprask tą gestą kaip nori, nes turbūt nenorėjo skųstis savo ligomis, kurias kiekvienas gauna dovanai. „Tai kas tu būsi, vaikeli, daktaras ar koks viršininkas“, – nuoširdžiai domėjosi primerkusi akis. Kadangi teta neišmanė, kas yra „vadybininkas“, garsiai ištarė, kad būsiąs viršininkas. Ji supratingai palingavo galvą daugiau nieko neklausinėdama, tarsi vaikaičio žodžiai būtų iš karto atsakę į visus klausimus.
Išsitiesęs kvepiančioje lovoje prie atviro lango, prisiminė tėvo pasakojimą apie studentišką jaunystę, kai tekdavo važiuoti į kolūkio talkas. Jam tai atrodė visiškai nesuvokiama, nors, anot tėvo, studentus gerai maitino, o vakare, po darbo, jie krisdavo ant šieno lyg pašauti… Jo ausis pasiekė šuns amsėjimas, tolimas karvės baubimas ir seniokiškas tetulės kosėjimas. Šie garsai buvo neįprasti, nes didmiestis iki vidurnakčio ūždavo tarsi gigantiška gamykla. Teta šitą baugų ūžesį turbūt pavadintų „pragaru“. Tačiau ir jis, grįžęs į namus, ne iš karto vėl priprasdavo prie tokio įkyraus triukšmo, kuris jautresnį išvestų iš pusiausvyros.
Jaunuolis klausėsi kažkokio paukščio čirškėjimo, obelų šakas sujudino vėjas, atnešė džiūstančio šieno kvapą, ir jam buvo taip gera, kad nenorėjo greitai užmigti, juolab ryte nereikės anksti keltis, skubėti į darbą. Nereikės bijoti, jog pavėluosi ir kad visą dieną būsi įsitempęs kaip styga. Jam atrodė, kad tapo lengvas lyg rūkas, ir šitas rūkas pagaliau užmerkė akis.
Staiga pajuto, kad kažkas purto petį, paskui išgirdo įsakmų vyro balsą, raginantį keltis, prasimerkęs išvydo prie lovos kresną policininką. „Kelkis, vyruti“, – paragino ir kitas policininkas, stovintis prie durų. „Ką mano anūkėlis padarė?“ – virpančiu balsu klausinėjo teta. „Išsiaiškinsim. Rajone jūsų anūkėlis kalbės su prokuroru“, – atsainiai tėškė vienas iš jų. O gal aš sapnuoju, dingtelėjo mintis nustebusio jaunuolio galvoje, bet greitai įsitikino, jog visa tai baisi tikrovė, nes ant jo rankų policininkas uždėjo antrankius ir nusivedė į mašiną. „Aš būtinai sugrįšiu, teta!“ – šūktelėjo atsisveikindamas išsigandusiai senutei, kuri taip virpėjo, tarsi būtų ne vasara, o speiguota žiema.
Baisus, nesuvokiamas jausmas, kai tau žemė slysta iš po kojų, kai tamsi properša atsiveria staiga, nes šioje šalyje esi nesaugus, niūriai svarstė, kol važiavo automobiliu, o mašina, atrodo, judėjo pernelyg ilgai, kol galop suprato, kad įvyko lemtinga klaida, ir jį supainiojo su kuo nors kitu. Tik vėliau iš pagyvenusio prokuroro lūpų išgirs, jog tą patį vakarą, kai atsipalaidavęs žingsniavo pas tetą ir sutiko mergaitę, vėlai vakare ją surado išrengtą ir pasmaugtą už kelių šimtų metrų nuo tetos sodybos. Kažkas iš vietinių tąsyk pastebėjo ir jaunuolį, ir tą mergaitę, vadinasi, nusikaltėlis atvyko iš miesto, ieškodamas žiaurių pramogų. Jis atkakliai neigė primetamą kaltę, tačiau prokuroras kreivai šypsojosi kartodamas, kad patikrins jaunuolio asmenybę, ar anksčiau nebuvo teistas. „Jeigu iš karto prisipažinsi, gausi mažiau, o jeigu spardysies…“ Šitie žodžiai skambėjo kaip grasinimas, o su prokuroru nepakovosi. Tikėjosi, jog teta praneš apie suėmimą jo tėvams, o jie pakels triukšmą. Deja, šitoje valstybėje teisiami ir nekalti.
Slinko neramios dienos: kol kas jo nemušė ir nevertė prisipažinti, nes galbūt vylėsi, kad užteks grasinimų, nes ir voras iš pradžių neskuba nugalabyti musės, jam turbūt patinka musės cypimas.
Kai užmigo jo kameros bendras, akyse sumirgėjo šviesūs ir tylūs vasaros vakarai tetos sodyboje. Dabar jie atrodė tokie nerealūs, lyg buvę sapnai, kurių niekada neužmirši. Tetą aplankydavo žilas ir nekalbus vyras, kuris, išgėręs arbatą, įsmeigdavo žvilgsnį į grindis ir visas sustingdavo, rodos, net nealsuodavo. Ji papasakojo, kad šitą sodietį prieš penketą metų taip sumušė policininkai, kad jis neteko kalbos ir pražilo. Teta žinojo vyro vardą ir pavardę ir pas ką yra prisiglaudęs. Nei nukentėjusiojo artimieji, nei jis pats neieškojo teisybės, nesikreipė į teismą, nes policija niekada neklysta, visuomet kalti esą kiti.
Tyliai pasėdėjęs ir nuolankiai linktelėjęs galva, vyriškis iškiūtindavo sau. Teta giliai atsidusdavo, persižegnodavo ir taip pat tyli išeidavo į kiemą, tarsi būtų norėjusi jį pasivyti. Bet nesivydavo, o, paėmusi laistytuvą, palaistydavo gėles, kurias itin mėgo ir puoselėjo. Pavargusi atsisėsdavo ant kėdutės ir žvelgdavo, kaip skraido kregždės, ar tik jos nepranašauja orų permainos. Juk dabar gamta pamišo, todėl sulauksi ne vien perkūnijos, bet ir stipraus škvalo. Tokių netikėtų pokštų jos jaunystėje nebūta, žmogeliai gyveno ramiau. Kartais ją aplankydavo Barbora Venckienė, buvusi mokytoja, kuri paaiškindavo gamtos reiškinius, o ilgiausiai jos šnekučiuodavosi apie vaistažoles. Jaunuolis ne kažin ką suprato, bet vis vien būdavo įdomu klausytis, nes mieste šito neišgirsi. Vietinė tarmė, neįprasti žodžiai ir patarlės sukurdavo įspūdį, kad svečias nejučiomis pateko į devyniolikto amžiaus kaimą. Tačiau tokiame kaime sodiečiai jautėsi kur kas saugiau nei dabar.
Visam laikui palikęs daboklę, pajuto didelį palengvėjimą, todėl viskas aplinkui viliojo akis, maloniai glostė klausą. Jį apkabino motina, paskui – tėvas. Tą akimirką nereikėjo žodžių, viskas atrodė labai paprasta. Vėliau iš jų išgirs, kad laiku spėjo išsigelbėti, nes prokuroras jam būtų sukurpęs bylą, o tuomet…
Senovėje vilkduobes kasdavo žvėrims, o dabar jos spendžiamos žmonėms ir visa tai daroma neva remiantis Baudžiamuoju kodeksu ir įstatymais, mąstė jis, kai veidrodyje pamatė keletą žilų plaukų smilkiniuose. Tuosyk neskubėdamas nusiskuto barzdą, nusiprausė ir atsisėdo prie virtuvės stalo. Kitą dieną privalėjo pasirodyti darbe, bet jau dabar įsivaizdavo, kaip jį sutiks kolegos, jiems taip ir bus tik „įtariamasis“, kuriam pavyko išsisukti. Gal ateityje teks pakeisti darbą, o kol kas jį lydės mįslingi žvilgsniai ir nepasitikėjimas.
Ir jis neapsiriko: nė vienas nesišypsojo išvydęs nebuvėlį, o skyriaus vedėjas, ilgai į jį spoksojęs, pagaliau pasiteiravo, kaip jaučiasi, ar galės dirbti. Tarsi būtų neįgalus, keliantis nepatogumų, tačiau didžiausiu nepatogumu jis tapo pats sau, nes bjauriausia savijauta prislėgdavo tuomet, kai grįždavo pavargęs į namus. Ėmė svarstyti, ar nereikėtų apsilankyti pas psichologą, bet šį vizitą nukėlė vėlesniam laikui.
Kartą, kai nespėjo laiku užbaigti darbo, vedėjas įgėlė, girdi, esąs gabus ir ne tokiems darbeliams, o čia netikėtai paslydo… Jis paraudo, bet nieko neatsakė, nes žaibiškai suprato užuominą. Teks palikti šią vietą, nes daugiau neįmanoma tverti. Tėvams apie tai neužsiminė, nors jie, kaip ir kasvakar, klausinėjo, kaip jam sekėsi. Pavalgęs nuslinko į savo kambarį ilsėtis, tačiau dar ilgai neįstengė užmigti, todėl ryte vos atsikėlė. Tą pačią dieną susikivirčijo su vedėju ir jam išklojo viską, kas buvo susikaupę širdyje.
Žiemos pavakarę, kai speigas siautėjo miesto gatvėse, vienoje sankryžoje troleibusas mirtinai sužalojo jaunuolį. Praeiviai policininkui liudijo, kad troleibusas užlėkė ant vaikino, tačiau vairuotojas dievagojosi, jog bėdžius pats netikėtai puolė po ratais.
Alyvų žydėjimas
Netikėtas bičiulio Mykolo skambutis privertė Antaną susimąstyti, ar nevertėtų susitikti su žmonėmis, su kuriais kartu mokėsi prieš keturiasdešimt metų, juolab kad savaitgalis jam buvo laisvas. Į šitą kelionę jis pasiėmė tik portfelį su kukliomis dovanomis, automobilį paliko garaže, nusprendė važiuoti traukiniu. Juk vakare prie vaišių stalo nesivaržys, pakilnos stikliuką, skambiai padainuos, nes mėgo liaudies dainas. Beje, ir bičiulis Mykolas taip patarė, nes savaitgalį keliuose tyko priekabūs kelių policininkai.
Kad traukinyje neužmigtų ir nepralėktų savo stotelės, nuobodžiaudamas sklaidė laikraščio puslapius. Jam atrodė įdomesnės užsienio naujienos nei tos pačios mūsų krašto bėdos: bedarbystė, kylančios kainos ir įvairūs skandalai. Kaip sakė Šekspyro Hamletas: „Nieko naujo Danijos karalystėje…“ Antanui buvo nesmagu, jog dėl savo nepaslankumo vis nerasdavo laiko susitikti su kurso bičiuliais, tarsi šie būtų jam nusikaltę. Jie atsiųsdavo kvietimus, bet Antanui lyg tyčia kas nors sutrukdydavo – arba liga, arba giminaičiai. Bičiulis Mykolas jam dėl to nepriekaištavo. Ką gi, šiandien įsistatysiu kiaulės akis ir vaizduosiu aplinkybių auką.
Įdomu, kiek kilometrų per visą gyvenimą nuvažiavau traukiniu? Jeigu norėčiau, suskaičiuočiau, bet tingisi… Mano flegmatiškumas ne kartą išvesdavo žmoną iš kantrybės. Anot jos, tiktai lovoje nežiopsodavau. Bet visa tai buvo anksčiau, kai nesiskundžiau nei sveikata, nei vyriška potencija. O kas dabar? Atvėsę pelenai… Antanas sulankstė laikraštį ir tyčia paliko traukinyje, kad kitas keleivis jį perskaitytų, o pats netrukus išlipo ir atidžiai apsidairė. Stoties pastatas buvo nudažytas kita spalva, neliko rusiško stoties pavadinimo, o medžiai per tuos dešimtmečius gerokai ūgtelėjo. Ir daugiaaukščius namus iš karto atpažino, ir senąją maisto prekių parduotuvę, kurioje nė karto nieko nepirko, nes gyveno kitoje miesto pusėje. Netoli stoties riogsojo medinis gėrimų paviljonas, kurį vadino „snargline“, nes čia rinkosi šio rajono valkatėlės bei girtuokliai. Prisimaukę alaus, jie nesidrovėdavo už kampo ir nusičiurinti. Tačiau niekas tuo nesistebėjo, nes tokių paviljonų mūsų šalyje stovėjo daugybė. Jų liko kaimiškose gyvenvietėse.
Turėjo keletą laisvų valandų, todėl nesėdo į maršrutinį autobusą, o lėtai žingsniavo gatvėmis, kurios atrodė nepasikeitusios. Sušilęs užsuko į jaukų, nedidelį barą atsigaivinti. Čia sukosi simpatiškos ir mandagios mergaitės. Ak, būčiau jaunesnis ir žvalesnis, nusiminė jis, gerdamas šaltą alų. Neskaičiuodamas laiko ir žiopsodamas pro langą į praeivius, pasijuto kaip poilsiautojas, kuriam niekas nerūpi. Staiga akis užkliuvo už kitoje gatvės pusėje žydinčio alyvų krūmo šalia seno dviejų aukštų namo. Toptelėjo, kad šičia atvažiavo per patį alyvų žydėjimą, kai baltų, melsvų, violetinių ir kitokių atspalvių žiedai sirpsta ant visų šakų ir šakelių. Kaip tik tokiu metu kadaise jis ilgam išvyko iš šio miesto, kai svaiginamai kvepėjo alyvos, kai vaikščiojo jauni ir dailūs, lyg antikos dievai. O kur dabar tie „ereliai“, ironizavo Antanas, gal kitų jau nėra gyvų? Štai jis žiopso pro baro langą ir stengiasi prisiminti pavardes. Sklerozė nuosekliai geni atminties šakas. Ko reikia, kad iš atminties gelmių pasigirstų kažkada ištarti žodžiai? Ir kokia palaima niekur neskubėti. Toks įspūdis, lyg būtum pabėgęs iš beprotnamio.
Antanas išėjo iš baro ir lėtai patraukė gatve žvalgydamasis į namus, bet kai priėjo autobusų stotį, nustebęs net stabtelėjo…
Nebuvo likę nei senosios autobusų stoties, nei medinio bendrabučio, kuriame praleido keletą metų, kai mokėsi aukštesniojoje profesinėje mokykloje. Senas, aptriušęs ir vėjo perpučiamas bendrabutis nepuošė miesto, bet jame skambėjo gaivališkas juokas, nes moksleivių neganė nei budinčioji, nei kitas prievaizdas. Sykį tik dėl laimingo atsitiktinumo jame nekilo gaisras, nes didžioji krosnis, apie kurią sukosi gyvenimas, žiemą būdavo iki raudonumo kūrenama anglimis. Medinės kambarių sienos buvo plonos, tad prisiklausė įvairiausių garsų. Retsykiais čia vykdavo studentiškos puotos su dainomis ir lažybomis, bet jose Antanas nesipainiodavo dėl savo drovumo. Juk atvyko iš provincijos, be to, ir tėvai griežtai įspėjo, kad „nelatravotų“. Siaurame kambarėlyje gyveno su tokiu nedrąsiu jaunuoliu Pauliuku, todėl kiti juos pravardžiavo „triušiais“. Antanas nepyko ant savo bendramokslių, nes visiems buvo priklijuotos pravardės. Kartais bendrabutyje netikėtai pasirodydavo mokyklos direktorius su pavaduotoju, tačiau keisčiausia, kad jie nė karto neužklupo studentiško baliaus. Tais laikais nebuvo mobiliųjų telefonų, tiesiog tarp moksleivių nepasitaikė skundikų.
Po penkerių metų, kai baigs mokslus, Pauliukas jį pakvies į savo vestuves pabūti piršliu. Kad ir kaip Antanas piršliavo, jo bičiuliui vedybinis gyvenimas nenusisekė. Žmona Pauliukui įstatė ragus, nors, tiesa, pagimdė jam sūnų ir dukrą, o pati anksti mirė nuo vėžio. Todėl jo bičiulis pats vienas augino vaikus ir plūkėsi negailėdamas savęs. Turbūt padėjo kietas žemaituko charakteris, nes jis neištižo nuo vargo naštos. Bet anomis dienomis jie net nesapnavo ateities, tik svarstė, kokie laukia egzaminai ir diplominiai darbai. Kambarėlyje pavasarį visuomet pasimerkdavo šviežių alyvų sruogą. Jos kvapas tarsi įkūnijo pačią jaunystę su iliuzijomis ir viltimis, jaunystę, kuri, atrodė, niekada nesibaigs. O ji vieną dieną išėjo ir negrįžo…
Antanas atsitokėjo tebestovintis prie sankryžos ir spoksantis į tą pačią erdvę, kurioje anksčiau stovėjo neišvaizdus medinis bendrabutis. Saulė vidurdienį plieskė negailestingai, tarsi norėdama viską išdžiovinti, o gatvių asfaltą paversti tamsiu plastilinu. Jis gailėjosi, kad nepasiėmė šviesios kepurėlės, todėl nedelsdamas pasitraukė į medžių pavėsį. Paskui pasuko siaura gatvele ir pagaliau pasiekė upę, įkvėpė gerai pažįstamo vandens ir dumblo kvapo. Tie patys apsamanoję akmenys, valtelės, o toliau – vaikų tramplynas iš storų lentų. Tarsi nieko nebūtų įvykę… Antanas žengė dar keletą žingsnių ir staiga už penkiasdešimties metrų pamatė melsvai žydinčių alyvų krūmus. Nejaugi tai tos pačios alyvos, nusistebėjo, kol, arčiau priėjęs, įsitikino, jog nesuklydo. Ir kaip nesistebėsi, kad per šitiek metų jų niekas neiškirto.
Susiradęs patogesnę vietą, atsisėdo įkvėpti gaivesnio oro ir pasimėgauti alyvomis. Jo kurso draugė Adelė, su kuria čia vaikštinėdavo, taip pat mėgo alyvas, čia pirmą kartą ją pabučiavo virpėdamas iš susijaudinimo, nes iki tol nebuvo prisilietęs prie jokios mergaitės lūpų. Juk su Paulium jie buvo „triušiai“, vengiantys įžūlesnių merginų žvilgsnių. Suprakaitavusiais delnais jis glostė Adelės plaukus, pečius ir liemenį, bet žemiau nedrįso „keliauti“, nors labai norėjo. Nedaug trūko, kad būtų nualpęs, tačiau išgelbėjo merginos žodžiai, girdi, jau vėlu, eime į bendrabutį. Ir Antanas neprieštaravo. Jis taip pat neatsisakė, kai Adelė, kuri buvo vyresnė, pakvietė į lovą, nes kambarėlyje liko vieni, be jos smalsių draugių. Nepatyręs vaikinas iš pradžių neišmanė, ką su mergina veikti, tačiau ji tapo gyvenimo mokytoja, nes buvo labiau patyrusi. Paskui pailsę klausėsi vėjo ūžesio ir lietaus barbenimo į skardinį bendrabučio stogą. Bendramoksliai greitai suuodė, jog dėl Adelės jis neteko galvos. Tačiau ir kiti buvo ne šventieji. Net kelios merginos iki diplominio gynimo spėjo pasidaryti abortus, o viena porelė susituokė paskutiniame kurse.
Antanas ilgai žvelgė į aptriušusius namus, prisiglaudusius prie aukštų medžių, tačiau jų nefotografavo. Regėjosi, kad šičia laikas ėjo, nuėjo ir niekas nėmaž nepasikeitė. Gal tik šių namų gyventojai paseno, kiti numirė arba išvyko į kitą miestą. Bet nuo laiko, lyg nuo dulkių, niekur nepasislėpsi. Nepasislėpsi ir nuo praeities, kaip nuo savo šešėlio. Užtenka mažos smulkmenos ir atmintis atkuria vaizdą, o kartais – netgi kvapus. Antanas tikėjo, kad visa jaunystė dvelkia įvairiausiais kvapais, bet vėliau jie pamažu išnyksta lyg nebuvę…
Netikėtai išgirdo įkyrų mobiliojo telefono zirzimą, nes bičiulis Mykolas jau pasigedo.
Ar žinai, kur gyvenu?
Turiu tavo adresą, atsakė jis.
Ateik. Mes tavęs laukiame. Tau bus siurprizas…
Koks siurprizas?
Ateik, pamatysi…
Išsitraukęs fotoaparatą, keletą kartų nufotografavo alyvų krūmus ir upės pakrantę, tada pasuko į miesto centrą. Jam atrodė, kad šitas miestas kadaise skendo tarp žydinčių alyvų, ir jos atsispindėjo melsvame danguje.
Provincijos ruduo
Pro tą seną Žemaitijos gyvenvietę esu pravažiavęs ne kartą, tačiau netikėtai, saulėtą rugsėjo šeštadienį pakvietė čia apsilankyti giminaitis Zigmas, visą gyvenimą atidavęs mokyklai. Dabar, būdamas pensininkas, norįs susipažinti su visa savo gimine, kuri lyg žirniai išsibarstė po margą pasaulį, girdi, vieni leidžia dieneles didmiesčiuose arba išlėkė į užsienius, bet kiti, kaip Zigmutis, džiaugiasi senatve provincijoje, kur nepasiekia beprotiško pasaulio gaivalai. Humoro jausmas jam padėjo atlaikyti ilgus, ganėtinai nuobodžius pedagoginius dešimtmečius, bet apie tai papasakos vėliau, kai svetainėje gersime pagerintą kavą: šalia manęs sėdės orus Zigmo katinas, o kitoje pusėje – pats šeimininkas su maža ir liesa žmonele, kuri visą laiką šypsosis rodydama metalinius dantukus… Kai pagaliau giminaitis pavargo nuo gausybės žodžių, aš išsižiojau norėdamas jį paakinti, kad imtųsi rašyti memuarus, nes kitiems būtų įdomu juos paskaityti, bet Zigmas atsainiai mostelėjo ranka ir pasiūlė paragauti jo stipraus vyšnių gėrimo, panašaus į likerį. Zigmienė vaišino obuolių sūriu ir kepta žuvimi, paskui parodė šeimos nuotraukas – vaikus ir anūkus, kurie juos aplanko, apdalija saldainiais ir dovanėlėmis. Ir aš atidariau kelioninį krepšį, padėjau ant stalo „rimtą“ butelį su dideliu šokoladu, kad, girdi, gyvenimas būtų saldesnis, paskui užrašiau jiems savo knygą ir atidžiai pažvelgiau į giminaičius. Zigmas nuoširdžiai džiaugėsi, o jo žmonelės delnai truputį virpėjo. Nors abu šeimininkai buvo itin vaišingi, stengiausi nepadauginti, norėjau dar pasivaikščioti po gyvenvietę, ką nors įdomaus pamatyti, ko neišvysi jokiame Lietuvos didmiestyje, todėl, pagyręs margus Zigmienės gėlynus, netrukus atsidūriau asfaltuotoje gatvėje, kurią iš abiejų pusių spaudė žalios gyvatvorės ir obelys su raudonais ir geltonais obuoliais, retsykiais amteldavo koks šunelis, nes čia vilkšunių niekas nelaikė. Atrodė, čia viskas likę taip, kaip prieš keletą dešimtmečių. Pasukau pro pagrindinę mokyklą, pro nedidelę parduotuvę, mūrinį tiltelį, po kuriuo tekėjo upelis, ir tuoj už puskilometrio išvydau medinės bažnyčios frontoną su kryžiumi, akmenų tvorą, o paskui ir pravertus metalinius vartus. Apžiūrėjau neaukštą, negrabiai išmūrytą varpinę, kurioje kabojo geras varpas, nes jo skambesys sklido plačiai. Kadangi man labai patinka senos medinės bažnyčios, įlindau pro šonines duris, persižegnojau ir atsisėdau į suolą. Gedulingos mišios už velionę Eleną jau buvo įpusėjusios, tačiau nenoromis teko išklausyti klebono greitakalbes litanijas, kurių nesupratau, išskyrus paskutinį žodį „Viešpatie“. Atrodė, kad kunigas labai skuba, tikriausiai laukia dar dešimtys velionių, o aš stebėjausi, kaip toks dvasininkas galėjo baigti kunigų seminariją, tarsi ten niekas nebūtų dėstęs oratorystės meno. Truputį susinervinęs išspūdinau į lauką ir atsisėdau ant medinio suolo, esančio netoli akmeninės tvoros. Staiga suskambo varpas, iš bažnyčios lėtai išėjo procesija su velionės Elenos karstu: kryžių nešė tikriausiai zakristijonas, o už jo ėjo pats klebonas su maldynu rankoje, apsisiautęs balta kamža. Šioje eisenoje žengė velionės kaimynai ir negausūs giminaičiai, bet, kai varpas nutilo, išgirdau liūdną išskrendančių ančių gagenimą, tarsi ir jos išlydėtų paprastą provincijos moterėlę į amžino poilsio vietą. Grįžtelėjęs kairėje pamačiau ant kito suolo sėdinčią jauną moterį juodais rūbais ir dailiu pablyškusiu veidu; tuosyk man pasirodė, kad ji kažko laukia, tačiau grįžęs į Zigmo namus išgirdau tos moters istoriją. O kol kas žiopsojau į rudens debesis, spėliojau, koks galėtų būti šios bažnytėlės amžius, paskui atsistojęs priešais bažnyčią apžiūrėjau tris įspūdingus kunigų antkapius. Kai neskubėdamas tolau nuo bažnyčios, mane pasivijo varpo skambėjimas iš akmeninės varpinės, tikriausiai į bažnyčią vėl įneš kitą karstą, o klebonas savo greitakalbe atbels visą gedulingąją litaniją. Kitaip ir negali būti…
Kai grįžęs šitai pasakojau Zigmui, šis tik nusišypsojo, nes žinojo klebono įpročius, be to, žinojo ne tik jis, bet ir kiti parapijiečiai. Ta jaunoji našlė, Dalytė, labai mylėjusi vyrą, kurį palaidojo prieš pusmetį, pasakojo jis, todėl kiekvieną dieną lankydavusi jo kapą, kol kažkas ją perspėjo, kad šitaip nedarytų, nes gyvenimas – gyviems, o kapai – mirusiems, tai dabar kiekvieną šeštadienį arba sekmadienį lanko pamaldas ir ten sėdi net joms pasibaigus, tarsi ją kas būtų užbūręs… O ką ten žinosi, atsiliepė Zigmienė.
Atsisveikinęs su giminaičiais, gavęs krepšelį prinokusių obuolių ir pažadėjęs, kad galbūt juos aplankysiu vasarą, sėdau į „Volvo“. Prieš išvažiuodamas spėjau pamatyti, kaip iš po jų namo pamatų galvą iškišo didelis žalias driežas, tarsi aitvaras ar kita mitologinė būtybė.
Važiuodamas pro rudenėjančius laukus, bandžiau įsivaizduoti jaunos našlės dienas, moters, kuri atrodė nešiuolaikinė, nes dabar daugelis yra praktiški, todėl greitai susituokia antrą kartą, juk dviese lengviau gyventi. Paskui įsijungiau radiją, kad pasiklausyčiau muzikos ir negalvočiau apie išvaizdžią našlę.
Antaninis obuolys
Albertui ši diena atrodė neapsakomai sunki, tarsi visą kūną būtų prislėgęs cementinis blokas. Jis lėtai tupinėjo po nedidelį sodą, prisiminė visas obelis, kurias kažkada sodino bemaž vienu metu, ir kai pavargo, dūsaudamas atsisėdo ant suoliuko, prisišliejusio prie medinio namelio, kurio lentos suaižėjo, o dažai nutrupėjo, nes paskutinį kartą lentas dažė prieš dešimtmetį. Dabar su žmonele Stefanija, sulaukę solidaus amžiaus, jau neturėjo spėkų, kaip seniau sakydavo, plušėti šitame išpuoselėtame sodelyje. Atsisėdęs ant mielo suoliuko, viską atminė iki smulkmenų. Vėliau priėjo žmona, siūlydama prinokusį antaninį obuolį, kurį pauostęs tuojau prakando ir lėtai ėmė kramtyti klausydamas jos dejavimų, kaip, girdi, sunku buvę parduoti šitą sodelį, tačiau labai reikėję pinigų, kad, žmogus, galėtum save oriai palaidoti. Ir nuo šitos ceremonijos niekur nedingsi.
Staiga prie jo kojų prisišliejo murkiantis padaras, kurį čia visi pažinojo, nes katinas sugebėjo pelnyti žmonių malonę, todėl buvo apvalainas lyg pyragas. Stefanija murklį paglostė ir jos veidas iš karto pasikeitė, atrodė, kad pradės ašaroti. Juk visada, atvažiuodama į sodelį, katinui paimdavo dešrelių, o dabar lyg tyčia atvyko tuščiomis, vien sopančia širdimi, todėl matė, kad ir vyro veidas nesavas, papilkėjęs, lyg būtų išsigandęs. Ji taip pat apėjo visus kampelius atsisveikindama. Iš pradžių pravėrė šiltnamio duris ir paėmė plastmasinį kibirą lyg norėdama pasemti vandens, tačiau tik pastovėjo su juo prie šulinio. Paskui pravėrė medinio namelio duris, o ten, prie vienintelio lango, stovėjo sena ruda sofa ir poliruotas staliukas. Taigi ant šitos sofos, kai su Albertu buvo jauni, jie atsigulė… O po devynių mėnesių gimė dukra Elenytė. Kiek čia praleista įstabių dienų, kai dar sveikata buvo geležinė, kai visko užteko ir kai gyvenimas tekėjo pro pirštus lyg šviežias medus.
Iš namelio grįžo pas Albertą, kuris, suvalgęs antaninį obuolį, rankoje laikė baltą nuograužą ir žvelgė į aukštą gyvatvorę, už kurios matėsi į dangų pasistiebusios tuopos ir šviečiantis beržas. Ar tau nešalta, paklausė ji, bet Albertas tik mostelėjo ranka, tarsi vydamas musę. O šitą šulinį kasė toks kresnas vyras Pipiras, kuris pirmiausia su virgule rankose apėjo sodą ir pagaliau, kaip įbestas, sustojo netoli antaninės obels. Tiesa, kasėjas turėjo daug vargo, bet jam pagelbėjo Albertas, žemes reikėjo kelti su virve, kuri sukosi ant skriemulio. Vakare jie būdavo tokie pavargę, kad iš nuovargio rankose virpėdavo šaukštai, kai valgydavo košę su lašinukais ir agurkais, o stikliuko net neimdavo. Jie atsiguldavo ten, kur būdavo paklota, ir tuoj užmigdavo. Stefanija stengdavosi paruošti geresnį valgį, tačiau nei Albertas, nei Pipiras nė karto jos nepagyrė, nes tuosyk vyrams ne tas rūpėjo. Galop, suleidę rentinius ir savaitę palaukę, iš naujo šulinio pasėmė pirmą kibirą gardaus vandenėlio, iš kurio ji paruošė arbatos. Pipiras įspėjo, kad esąs toks paprotys: jeigu nenori, jog šulinyje išnyktų vanduo, negalima, atidarius jo dangtį, šūkauti ir pykti. Mes ne tokie žmonės, kurie kaukia kaip šunys, atsiliepė Albertas, meistrui tiesdamas stikliuką.
Iš tiesų, Stefanija su Albertu buvo tylūs sodo gyventojai, jie nė vienam kaimynui neatsisakydavo padėti, tačiau vis tiek kartą atvažiavę rado išplėštas namelio duris, paimtus konservuotų agurkų stiklainius ir tranzistorių „VEF“, kurį Albertas buvo paslėpęs po ruda sofa, bet ilgapirščiai vis vien surado. Po šitos vagystės jis įstatė ąžuolines duris ir ėmė galvoti apie mūrinio namelio statybą, nes medinis neatsparus nei gaisrui, nei įsilaužimui, juk tie begėdžiai į namelį įlįstų pro langą, jeigu neįsibrautų pro ąžuolines duris.
Taip ir padarė: buvo iškasti pamatai mūriniam nameliui, atvežtos silikatinės plytos ir prasidėjo ne atostogos, bet labai rimti darbai. Ačiū Dievui, kad tą vasarą saulė ridinėjosi žeme, kad buvo surasta keletas vyrų prie šitos statybos. Ir Stefanijai rūpesčių užteko per akis, tiktai spėk suktis.
Tuo laiku žmonių gyvenimas regėjosi ramus, visi turėjo darbus, ir niekas po šiukšlių konteinerius nesirausė. Užteko Alberto ir jos uždarbių, ligos nekamavo, su kaimynais ir giminėmis sutarė. Gyvenk ir žvenk, tačiau nepastebimai atslinko senatvė, rodydama kreivus dantis ir išsukiotus sąnarius…
O kiek buvo šnekų, kol jie ryžosi parduoti mielą sodelį, ir čia jiems padėjo apsispręsti dukra Elenytė, siūliusi persikelti gyventi pas ją, nors tėvai turėjo dviejų kambarių butą. Anot jos, galėtų jį taip pat parduoti ir daugiau neturėtų rūpesčių. Gal taip būtų ir padarę, bet kaimynės Stefaniją atkalbėjo, sakė, neskubėk plika į dilgėles, parduoti visada spėsi. Iš tiesų, ko aš viduriuoju, suabejojo ir ji, ką mes veiksime svetimoje vietoje, o čia – kaimynai ir pažįstami. Ir tas dukros primygtinis raginimas viską parduoti jai pasirodė kažkoks nenatūralus. Tikriausiai Elenytei reikėjo tūkstančių, o čia – tokia proga… Bet juk žentas – ne ubagas, Dieve mano, su kokia mašina važinėja. Jos abejonėms pritarė ir Albertas, kuris, kad ir sulaukęs tokio amžiaus, neprarado sveikos nuovokos, visuomet kalbėdavo protingai, gerai apsvarstęs. Taip, miela Stefute, dabar visi galvoja tik apie pinigus, lingavo jis žilą galvą, kai anksčiau turėjo mažiau, tai dėl jų taip nesidraskė… Stefanija nieko neatsakė, tyla buvo jos pritarimas, nors anksčiau ji agitavo, kad reikia parduoti butą ir keltis pas dukrą.
Albertas nustebęs žiūrėjo į baltakamienį beržą ir tuopas netikėdamas savo akimis, kad šitie medžiai taip užaugo, bet – juk praslinko tiek dešimtmečių, vos ne visas gyvenimas. Nejaugi jau viskas, liko tik mūsų gyvenimo trupiniai, pagalvojo ir net išsigando šitos minties, tuoj reikės išeiti į amžinybę suvalgius paskutinį antaninį obuolį, o sodelyje šeimininkaus kiti žmonės, ir nežinia, ką jie čia padarys. Galbūt viską apvers aukštyn kojomis, nes jauni visuomet nepatenkinti, jiems maloniau griauti. Ar prisimeni, kaip šiame namelyje šventėme tavo penkiasdešimtmetį, išgirdo netikėtą žmonos klausimą. O kaipgi, šyptelėjo Albertas, regisi, kad visa tai buvo vakar… Matai, ir vėl tas katinas prie mūsų atslinko, tarsi ir jis nujaustų, kad daugiau čia neatvažiuosime, vėl susigraudino ji ir išsitraukė nosinę iš rankinuko.
Dabar jie tylėjo stebėdami, kaip žaidžia spalvingi vakaro spinduliai pageltusiose beržo šakose. Jis prisiminė, kad Elenytės prašęs nufotografuoti šitą beržą atminimui, bet… Ką padarysi, Stefute, ne mus vienus senatvė suka į ragą, galop ištarė Albertas, ateis laikas ir mano pasodintiems medžiams, tačiau dar negreitai. Jeigu nesugalvos nauji sodelio šeimininkai jų nupjauti, atsiliepė ji. Nekalbėk taip apie žmones, kurių nepažįsti, atsidūsėjo vyras ir pasilenkęs paglostė katinui nugarą, o šis patenkintas sumurkė. Čia nepastebimai praslinko visas mūsų gyvenimas, tęsė ji. Taigi, Stefute miela, mes pardavėme ne tik sodelį, bet ir savo gyvenimus. Abu vėl patylėjo. Gal jau važiuosime?.. Dar truputį pasėdėkim, atsiliepė jis ir apkabino ją per pečius; taip darydavo retai, Stefanija pamėgino prisiminti, kada taip buvo apkabinęs paskutinį kartą, turbūt kai su kaimynais šventė jos gimimo dieną, kai šiek tiek daugiau išgėrė. Tačiau Albertas niekada nebuvo stikliuko mėgėjas, nors jį daugelis gundė, juk sovietmečiu gėrė bemaž visi – partijos sekretoriai ir darbininkai. Tačiau jos tylus Albertukas nesiveržė į didelius viršininkus, dirbo techninės priežiūros inspekcijoje ir į namus pareidavo savo kojomis. Kitaip sakant, neįdomus vyras, niekada triukšmo nekeldavo, ir nežinojai, ką jis galvoja – keikia valdžią, o gal turi kokią simpatiją? Stefanija buvo priešingo charakterio: ji negalėjo gyventi be draugių, todėl mėgo linksmas kompanijas. Tačiau dažniausiai plušėdavo sodelyje, šalia jos būdavo ir Albertas, nuolatos kažką statantis, dažantis, tvarkantis. Ne vyras, o svajonė, sakydavo kaimynės ir, aišku, Stefanijai patiko, kad šitaip giria jos vyrą.
Nuo suoliuko ji pakilo pirmoji, nes saulė seniai nusileido už Alberto sodinto beržo, atsidūsėjęs pakilo ir jis, o pakeliui eidamas nuo pievelės pakėlė didelį antaninį obuolį ir įsidėjo į lietpalčio kišenę, tarsi kokį suvenyrą atminimui, o rainas katinas juos palydėjo iki vartelių. Stefanija dar sykį jį paglostė ir delnu nubraukė ištryškusią ašarą.
Vėliau, netikėtai aplankiusi parduotą sodą, ji neteko žado: viskas čia atrodė surausta ir suknista, lyg naktį būtų siautęs didelis šernų būrys, o senos obelys gulėjo ant žemės nupjautos. Tačiau grįžusi namo apie tai Albertui nieko nesakė.
Saulius Vasiliauskas. Svetimkūnis
2014 m. Nr. 1
Būdamas septynerių mėginau groti smuiku, bet instrumentą sulaužiau ir nedrįsau pažvelgti mokytojai į akis. Praėjo keletas metų, ir ėmiau rytais balkone trimitu žadinti miegančius kaimynus. Dar vėliau suplėšiau ne vieną gitaros stygą, o dainuodamas chore nesaugojau balso. Šiuo metu stengiuosi pabaigti lyginamosios filologijos studijas (LEU), bet pirma reikia parašyti magistrinį… Panašiai su tekstais – norėdamas kažką sąmonėje užbaigti, atrasti ir išsiaiškinti, mėginu užrašyti. Laužau, pučiu, plėšau. Kartais ateina kaimynai ir skundžiasi.
Tėvas sustojo kieme ir akimirką dvejojo, ar verta varyti į garažą mašiną, kurią netrukus išrinks detalėms. Nepraeis nė mėnuo, kaip dar tinkamos dalys bus nufotografuotos, paskelbtos laikraščiuose ir interneto tinklalapiuose. Mašinų donorystė – tuo jis verčiasi daugiausia. Ir vis dėlto Paulius, skaitęs baisių istorijų apie nusikaltimus, daromus dėl parduodamų ir perkamų organų, ne kartą mintyse pagalvodavo: gerai, kad tik mašinų.
Prie garažo vartų gulėjo maišelis. Tėvas paliepė: „Paimkit ir išmeskit tą šūdą.“ Greta sėdėjęs Svajūnas (klasės draugams – Svogūnas, mat girdavosi mokąs virti ypač skanią prancūzišką svogūnų sriubą) buvo įpratęs prie tokių aiškių žodžių ir gerbdavo tėvą už tai, kad šis nevyniodavo žodžių į vatą. Brolis sukruto lipti iš mašinos, o Paulius, nesuprasdamas, ką tėvas turėjo galvoje, pro aprasojusį langą bandė įžiūrėti, kas yra už to vėjo palengva judinamo maišelio polietileninės nugaros.
Kai Svajūnas išmetė maišelį į konteinerį, visi trys įėjo į namą, kuriame broliai praleido kūdikystę, vaikystę ir paauglystę. Vyrus pasitiko verkiančios moterys. Jų ašaros, neretai krisdavusios be aiškios priežasties, šį kartą buvo liejamos dėl išsiilgto „berniuko“ – priversto metus smirsti žuvų fabrike svetimame krašte, nors (mama tai puikiai žinojo) nieko šlykštesnio nei žuvų kvapas jam neegzistavo. „Mano berniuk, kaip tu?“ – nuskambėjo klausimas, dažniausiai užduodamas mylinčio ir pasiilgusio žmogaus, kai jo meilės objektas po ilgo išsiskyrimo vėl atsiduria šalia.
Nors jų finansinė situacija buvo prasta, jie buvo laiminga šeima: tėvas, spaudžiamas moralės, sąžinės ir ligų, iškart po vestuvių metė gerti; mama, pradinių klasių mokytoja, savo vaikus vis dar laikė mokiniais ir užsimiršusi kviesdavo ateiti į pamokas; Svajūnas, nepaisydamas klasės draugų patyčių, patarnavo bažnyčioje; Paulius, jautrus ir pastabus jaunuolis, vis ieškojo savo pašaukimo; ir močiutė, kažkada (tuos laikus nesėkmingai stengėsi ištrinti iš atminties) tiesusi geležinkelį pas baltąsias meškas, ir… Šiuose namuose atsirado dar vienas žmogus, su kuriuo, po kelių trumpų sakinių apie gyvenimą Norvegijoje, Paulius ir buvo supažindintas.
– Ir vėl, visa nugara! Turėtum sarmatos! – pažadino močiutės balsas, bet, priešingai nei vaikystėje, negalėjo atspėti, apie ką ji kalba. Po kelionės Paulius jautėsi pavargęs, tad užsiklojo galvą antklode ir bandė snausti toliau. Balsai iš pirmo aukšto nedavė ramybės. Nervingai pasimuistęs dar keletą minučių, jis jau stovėjo prie lovos ir movėsi metus spintoje išgulėjusias patogias treningines kelnes.
Vos pravėrė duris, į kambarį įsiveržė šleikštus išmatų dvokas. Panašią, tik kiek stipresnę smarvę jis užuodė vieną vasarą, kai vandentiekyje laikinai įsidarbinęs tėvas nusivežė aprodyti savo darbovietės – vietos, kur suteka, o vėliau valomos srutos. Šiame kontekste paliepimas „paimti ir išmesti tą šūdą“ atrodė tarsi nekaltas ir vos juntamas mažo vaiko spyris kitam vaikui į užpakalį.
Pamatyto vaizdo Paulius nepamirš niekada. Močiutė, kuri jį išmokė skaityti ir rašyti, kuri pasakojo, kaip išgyventi pačiomis sunkiausiomis sąlygomis, kuri akivaizdžiai liudijo, koks nerūpestingas šiandien yra jų gyvenimas, dabar buvo pasilenkusi prie naujosios namų gyventojos ir keitė kažką panašaus į vystyklus. Šita moteris, vakar pristatyta kaip močiutės sesuo, neturinti kur daugiau apsistoti, jam atrodė tarsi svetimkūnis, įsiveržęs į saugią ir jaukią, nedalomą šeimos erdvę. Kol močiutė jo nepastebėjo, Paulius žiūrėjo į seną pusnuogę moterį, tokią bejėgę, kokia tampa peteliškė, prieš savo valią uždaryta į puslitrinį stiklainį. Paulių ši scena grąžino į kūdikystę, kai tame pačiame kambaryje, pasak artimųjų, ta pati močiutė keisdavo jam – ne kam nors kitam! – vystyklus, niūniuodama vieną iš sukurtų melodijų.
Šeima ir svetimkūnis susėdo prie pietų stalo. Virtuvė, beveik nesikeičianti jau dešimtį metų, šiandien ne tik motinai, kuri apie tai galvoja nuolat, bet ir Pauliui atrodė viena labiausiai apleistų vietų pasaulyje: šaldytuvas urzgė kaip kalę matantis, bet pasiekti negalintis šuo; dujinė viryklė buvo tiek prikepusi, kad jokie šmaikščiai reklamuojami valikliai nepajėgė jos atnaujinti; baldai prašyte prašėsi į krosnį, o čiaupas, nepaisant tėvo santechninių įgūdžių, nesiliovė kapsėjęs. Motina, džiaugdamasi sugrįžusiu sūnumi, nepradėjo skųstis baisia ir nepavydėtina savo dalia, juoba žinojo vėl susilauksianti pašaipaus močiutės žodžio ir garsaus, valdingo vyro kirčio – „nėr pinigų“. Paulius, keldamas dar vieną šaukštą Svajūno virtos svogūnų sriubos, nenuleido akių nuo moters, jam matant pirmą kartą atsisėdusios už šeimyninio stalo. Jam net pasirodė, kad ji valgo kaip tikra aristokratė: iš lėto, su tam tikra maniera keldama ir nuleisdama įrankį, stengdamasi niekam iš šalia esančių nesugadinti apetito. Vis dėlto Paulius, prisiminęs šio ryto vaizdus, nepajėgė jų atriboti nuo gardžių mamos pietų. Staiga, tarsi kas būtų jam užspaudęs gerklę, sriuba iš jo burnos grįžo atgal į lėkštę. Pasmerktas šeimos narių (ypač Svajūno) žvilgsnių, jis greitai atsistojo, atsiprašė, padėkojo už pietus ir dingo.
Kelias valandas Paulius sėdėjo savo kambaryje ir žiūrėjo pro seniai valyto lango stiklą. Už jo kadaise būta tuščių laukų, dabar čia stovi gražūs, nauji, modernios architektūros namai, nepanašūs į statytus sovietmečiu. Su kaimynais Paulius beveik nebendravo, nebent bendravimu laikytume trimito garsus, kuriuos, būdamas trylikos, leisdavo pravėręs balkono duris. Žinoma, tai buvo labiau erzinimas, kuris baigdavosi jo tėvų ir kaimynų ginčais. Paulius, veikiamas aplinkinių reakcijos, nustojo ne tik groti, bet ir apskritai savo sąmonėje įspaudė žymę, trukdančią kurti. Tačiau trimitas, muzikos mokytojo vadintas triūba, nebuvo vienintelė priežastis, dėl kurios jis ėmė ilgainiui vengti visko, kas vadinama kūryba. Jau vėliau, pajutęs nepriteklių ir išvykęs dirbti į užsienį, jis džiaugėsi pasirinkęs teisingai – mamos draugas Alfredas, poetas ir muzikantas, gyveno dar skurdžiau negu jie, bet, gavęs didesnį ar mažesnį honorarą, dažniausiai visą pragerdavo.
– Pauliau, ar tau viskas gerai? – mintis pertraukė mama.
– Taip, mama, – pamelavo Paulius.
– Ar tave palikti vieną?
– Taip, mama.
Jai išėjus, Paulius nustojo žiūrėti pro langą, įsijungė kompiuterį ir, kaip elgdavosi sunkiomis, ilgesnių apmąstymų pilnomis valandomis, pradėjo žaisti vieną iš mėgstamų žaidimų.
Jau savaitę Paulius nedirba, net neina iš namų, nepaisydamas tėvo įsakymų ar brolio priekaištų. Atrodo, tarsi kažkas jį būtų stipriai paveikę, išmušę iš normalaus gyvenimo ritmo. Jam šypseną kėlė žodžių junginys „normalus gyvenimas“, todėl savo elgesyje neįžvelgė nė menkiausio piktavališkumo. Su namiškiais bendravo tik būtiniausiais žodžiais, o ir apie savo kelionę nedaug pasakojo, tėvų nepasitenkinimą laikinai pristabdydamas uždirbtais pinigais.
Pauliaus nebestebindavo rytais pasklindantis dvokas. Jis jautėsi daugiau ar mažiau susitaikęs su viskuo, kas taip staiga sujaukė ryšį su šeima. Galbūt jis galėjo nesureikšminti šio lyg ir neskausmingo pokyčio – juk niekas nemirė! – bet naujasis įnamis įkūnijo pačius baisiausius Pauliaus košmarus.
Kartą tėvai susipyko. Jie svarstė, ar Paulių taip paveikė sunkus darbas, o gal jį paliko moteris, apie kurią nieko nepasakoja. Pradėję nekaltais svarstymais, jie, kaip buvo įpratę, ėmė plūsti vienas kitą dėl blogo auklėjimo, prikaišioti viens kitam skaudžiausias, būtas ir nebūtas, praeities nuodėmes. Tėvas siuto vadinamas „alkoholiku“, o motina šėlo pavadinta „kekše“. Svaidydamiesi žodžių granatomis jie pamiršo, kad Paulius yra jautrus žmogus, linkęs išgyventi kiekvieną skausmingą, keistą, nekasdienį įvykį.
Būtent todėl, išgirdęs barnius apačioje, jis nusileido ir paklausė, kas nutiko. Nuo palyginti ramaus klausimo du priešais stovintys žvėrys, prieš akimirką draskę vienas kitam snukius, tapo mažais, prijaukintais kačiukais. Tėvas nuslinko prie televizoriaus, o mama, prisiimdama nuskriaustosios vaidmenį, ėmė plauti indus, nors jie buvo švarūs.
Paulius jau buvo susikrovęs krepšius, kai mama atnešė laišką ir, atsiprašiusi, kad per dvi savaites nerado tinkamos progos jo įteikti, padėjo voką ant stalo. Lyg jau prieš šimtą metų būtų turėjęs kompiuterį, beveik kas dieną naršydamas internete, Paulius buvo pamiršęs, ką reiškia gauti tikrą laišką, voke su pašto ženklu, ant kurio užrašytas namų adresas. Puiki proga prisiminti.
Nieko gero nesitikėdamas, jis atplėšė voką. Perskaitęs laišką Paulius negalėjo nei žiūrėti pro langą, nei žaisti kompiuteriu. Nei žiūrėti, nei žaisti.
Mielas Pauliuk,
neabejoju, kad nustebai gavęs laišką. Ilgai svarsčiau, ar jau atėjo laikas, kai turiu jį parašyti. Ir ar apskritai verta. Žinau, kad labai pyksti dėl visko, ką priverčiau tave patirti, kad greičiausiai (bijau to žodžio!) nekenti manęs ir nė negalvoji, kur dingau. Taip, ilgą laiką neatsakinėjau į tavo laiškus el. paštu, pakeičiau telefono numerį, negana to, dar paprašiau tėvų ir artimiausių draugų, su kuriais dar šiek tiek bendrauju, nieko tau apie mane nepasakoti. Pati, priešingai, domėjausi tavo gyvenimu, įvairiais būdais stengdavausi sužinoti, kur esi, ką veiki, ar esi sveikas. Jei skaitai šį laišką, vadinasi, grįžai iš Norvegijos. Dėl to ir siunčiau namų adresu – dalis laiško turinio tau atrodytų nesuprantama, jei skaitytum užsienyje.
Pradėsiu nuo to, kad labai džiaugiuosi radusi laiko sau ir susidorojusi su praeitimi, kurią puikiai žinai. Tiesa, turbūt negirdėjai, mirė mano mama, tad viskas, kuo dar galėjau pasitikėti, dužo. Jei dar prieš tai abejojau, ar tinkamai pasielgiau taip netikėtai palikdama tave, vėliau, nesupyk, nesigailėjau, mat po nepakeliamo skausmo man dar labiau reikėjo laiko atsigauti. Gimti iš naujo.
Jei trumpai apie save, tai dabar esu ten, kur norėjau būti. Piešiu tai, kas patinka, mėginu įvairius stilius, beje, pusmetį praleidau Piteryje. Bent kartą per savaitę eidavau į Ermitažą, vis sustodavau prieš Leonardo da Vinčio paveikslą „Madona su kūdikiu“, kuriame vaikas žinda mamos krūtį, ir svarstydavau, kur slypi dailininko talento paslaptis.
Dėl kelionių kalta tavo močiutės sesuo – naujas žmogus jūsų namuose. Nors, kiek prisimenu tavo konservatyvumą, jautrumą ir nekokį požiūrį į gimines, greičiausiai dar nežinai, kas ji buvo. Perskaitęs šį laišką galėtum pasidomėti. Be to, jei vis dėlto norėsi mane pamatyti, tik ji galės nuspėti, kur aš esu.
Daugiau nesiplėsdama ir vengdama įkyrėti, pridursiu, kad kiekvieną naktį prisimenu tavo delnus išraizgiusias upės ištakas primenančias linijas. Ir tada, kai sakiau išbūrusi mums ilgą ir laimingą gyvenimą, aš tik spėjau. Iš tiesų nieko nenutuokiau apie burtus, bet tos delnų linijos suteikė ilgaamžiškumo ir laimės pojūtį.
Tavo
Samanta
Tąryt dvokas namuose jau neatrodė toks nepakenčiamas, be to, Paulius buvo įpratęs prie kur kas šlykštesnės – žuvų fabrikuose tvyrančios – smarvės.
Svetimkūnio rankose tirpo šokoladas. Lipni, tiršta masė tekėjo pirštais. Moteris, jau kurį laiką gyvenanti šiame kambaryje, žiūrėjo į rudą plytelę taip, tarsi tai būtų paskutinis turtas, kurį kėsintųsi iš jos atimti. Jis žengė žingsnį ir ištarė: „Teta!“ – ir tai buvo teisingas, reikalingas ir turbūt vienintelis būdas, kuris galėjo padėti užmegzti ryšį tarp jaunuolio ir moters, tarp dviejų vienas kito nepažįstančių, bet panašių žmonių.
Paulius nutaikė akimirką, kai namuose liko tik močiutė, kuri, net ir panorėjusi sutrukdyti jųdviejų pokalbį, būtų greitai pajutusi, kad jai nedera kištis, ir būtų kukliai uždariusi duris. Močiutė buvo labai nuovoki, nuostabiai gebėjo įsikišti prieš įsiplieskiant kivirčui, ir anūkas ją už tai gerbė.
Po minutėlės tylos ant lovos sėdinti moteris pasiūlė atėjusiam tos rudos pusiau košės, nes daugiau nieko neturėjo. Paulius prisiminė karštą šokoladą Operos ir baleto teatre. Jam dabar mažiausiai norėjosi bent paragauti saldėsio. Bet negalėdamas atsakyti žmogui, kuriam ką tik pasakė pirmą žodį, įsidėjo į burną aptirpusį gabalėlį, sūroką nuo prakaituotų moters delnų.
Paulius, sėdėdamas šalia senos moters, galvojo tik apie tai, kas šiame žmoguje jam yra svetima, o kas (gali būti ir taip!) sava. Jis netgi pamiršo, kodėl įveikė tą barjerą tarp savęs ir svetimkūnio, kodėl po dviejų savaičių drįso įžengti į kambarį, kuriame, kaip paaiškėjo, nebuvo nieko baisaus ir nežmogiško, kas neleistų užeiti.
Moteris, sunkiai serganti ir neprisimenanti, ką veikė prieš minutę, kaip Paulius netrukus įsitikino, neblogai atminė praeitį. Ji pasakojo viską, kas tik galėjo sudominti atėjusįjį. Kalbėtojai buvo gera pagaliau sulaukti lankytojo, kuris jos atidžiai klausosi.
Netrukus Paulius suvokė, kaip mažai nusimano apie dailę, nors mokykloje ir turėjo neblogą mokytoją. Jis prisiminė, kad žinios per dailės pamokas buvo fragmentiškos, dėstyta nuobodžiai, be aistros ir noro ką nors vertinga perduoti. Todėl dabar Paulius ne tik negalėjo prisiminti žymiausių pasaulio dailininkų vardų, bet painiojo ir epochas.
Moteriai baigus pasakoti, grįžo tėvai. Jie nustebo pamatę sūnų kambaryje, į kurį, mirus seneliui, jis nedrįso kelti kojos.
Kitą dieną Svajūnas, užtaikęs tinkamą progą pasipuikuoti medicinos žiniomis, pasakė broliui, kad išmatų nelaikymas vadinamas enkopreze. Paulius to nežinojo, juk buvo ir svarbesnių dalykų.
Samanta buvo paskutinė dailininkės, ilgam atsigulusios į lovą, kurioje prieš keletą metų mirė Pauliaus senelis, mokinė. Baigusi mokyklą, ji slapčiomis lankydavo jo tetą Eleną – svetimkūnis turėjo vardą! – beveik nieko, be jos ir kelių artimųjų, į namus neįsileidžiančią. Kol Paulius dirbo užsienyje, mergina nešdavo savo piešinius dailininkei ir nekantriai laukdavo vertinimo. Samanta nujautė Eleną sergant, bet neįtarė, kad žymios dailininkės atmintis panėšėja į vėjo varstomą langelį.
Padedamas tetos Elenos, Paulius išsiaiškino, kur galėtų būti apsistojusi Samanta. Pagaliau jis pajuto galįs susigrąžinti prarastą meilę.
Neapykantos Samantai vaikinas nejautė. Jos laiškas pakeitė jo planus. Pasikeitė ir požiūris į neišgalinčius savimi pasirūpinti žmones. Dabar Paulius suprato, kas yra užuojauta, kad negandos gali užklupti kiekvieną.
– Kur tu esi, Samanta? Ei, atsiliepk! Pasakyk, kas nutiko! – beveik metus kartojo, kaskart girdėdamas iš mažyčio telefono sklindantį tik įrašytą svetimą balsą. Nesulaukęs jokio atsakymo, galop nustojo mėginęs susisiekti.
Kupinas ryžto, sukaupęs visą drąsą, Paulius stovėjo Rainių kaimo pakrašty. Buvo birželio dvidešimt ketvirtoji – lygiai prieš penkiasdešimt metų čia įvyko vienas iš žiauriausių nusikaltimų žmogiškumui. Toje vietoje, kur dabar stypsojo susigrąžinti meilę trokštantis jaunuolis, kažkam buvo sutraiškyti kaulai, išdurtos akys, išpjauti liežuviai. Nors Paulius pernelyg gerai neišmanė Lietuvos istorijos, tačiau kartą per istorijos pamoką jam dingtelėjo, kad ten, kur buvo įvykdyti žiaurūs nusikaltimai, ir toliau lyg niekur nieko gali virti gyvenimas. Susigriebė, kad tai kvaila mintis, tad nuskambėjus skambučiui tuoj pat ją užmiršo.
Ant lapelio pačiam vos įskaitomu raštu buvo pasižymėjęs detales iš Elenos pasakojimo, iš tiesų menkai paaiškinusio, kaip rasti medinę trobą, kurioje kadaise rinkdavosi dailininkai. Kurioje gali būti Ji.
Gerą valandą Paulius klausinėjo tai vieno, tai kito gyventojo, neaiškiai apibūdindamas, ko ieško. Beje, kelios močiutės nudžiugo sulaukusios netikėto svečio, kvietė arbatos, traukė naminį sūrį ir „Trejas devynerias“ – savo vaišingumu tarsi norėjo įrodyti, kad net visų pamiršti žmonės lieka svetingi. Paulius, genamas milžiniško troškimo pamatyti Samantą, pažadinęs savyje ilgai snūduriavusius jausmus, neišmanė nė kaip elgtis su nepažįstamais nuoširdžiais žmonėmis ir nueidavo sumurmėjęs „ačiū, ne“.
Kai pamatė namą, kuriame galėjo būti mylimoji, Paulius ėmė dvejoti, ar neatvažiavo veltui. Ar viskas, ką jautė dar labai jaunas, neišblėso. galbūt Samanta pasikeitė, gal ji jau visai kitokia, gal jos čia net nėra, ir netrukus jis bus priverstas grįžti iš kur atvykęs, palengva rinkdamas ir į saują kraudamas vos matomus ilgesio trupinius.
Saulė ėmė dar stipriau kaitinti vaikino galvą, nesaugomą namuose paliktos kepurės. Paulius jautė, kad kraujas vis sparčiau teka gyslomis, o veide ryškėja nuotaika, panaši į kažką didelį – dar neaišku – džiaugsmą ar liūdesį.
Samanta pusnuogė džiaustė skalbinius, visai nesibaimindama, jog kas nors svetimas galėtų čia netikėtai užklysti. Užklydo savas.
Nors Paulius nemėgo tatuiruočių, iš tolo pamatė boružėlę virš kairiosios Samantos krūties. Prisiminė, kad mergina ją pasidarė išlaikiusi egzaminą, lietuvių kalbos ar biologijos, dabar jau ne taip svarbu. Tatuiruotė buvo tokia tikroviška, kad Paulius, nematęs Samantos daugiau nei trejus metus, suabejojo, ar tik nebus čia tikra boružė virš jo mylimos moters krūties taip dailiai nutūpusi.
Dar keletą minučių, kol Samanta baigė džiaustyti drabužius, Paulius nedrįso pasirodyti – stovėjo tokiu atstumu, kad bet kurią akimirką galėjo būti pamatytas, bet numanė, jog yra tam tikra nepaaiškinama riba, tik kurią peržengę pajuntame kito buvimą.
Riba iš tiesų buvo kaip įrodymas, kad dalykai, kuriuos manome egzistuojant, nebūtinai yra tik mūsų fantazijos vaisius. Pauliui ją kirsti trūko vieno nedidelio žingsnio, nubrauksiančio trejus metus grakščiu laikrodžio rodyklės judesiu. Ir šis žingsnis buvo žengtas taip pat grakščiai, kaip žingsniuoja rodyklė.
Samanta ir Paulius, tuos metus gyvenę atskirus gyvenimus, sėdėjo ant suoliuko taip, tarsi būtų sėdėjęs vienas, nedalomas žmogus. Ryškių, truputį kampuotų veido bruožų mergina, prisidengusi krūtinę gelsva skara, jautėsi kalta, kad kažkada paliko šį vaikiną, tačiau ir džiaugėsi neklydusi galvodama, kad Paulius jos vertas. Samanta manė, kad kiekvienas vyras, iš tikrųjų mylintis moterį, turi įrodyti, kad nei laikas, nei kartais pačios keisčiausios moterų užgaidos negali sunaikinti tikro jausmo.
– Kodėl taip padarei? – Paulius paklausė, nors jam tai nebeatrodė svarbu.
– Taip reikėjo, Pauliau. Nors elgiausi savanaudiškai, žinojau – tu surasi mane, kai būsiu pasiruošusi.
Juodu kelias valandas sėdėjo tylėdami, bet rodėsi, kad į šią tylą telpa trapi dviejų žmonių laimė. Staiga Paulius suprato klydęs dėl savo pesimizmo, apėmusio atplėšus netikėtai gautą laišką.
Kai jie grįžo, Elena merdėjo. Močiutė, Svajūnas, mama, net tėvas – visi, gyvenantys šiuose namuose, tarsi suakmenėję žiūrėjo į ją ir nežinojo, ką reikia daryti tokiomis akimirkomis. Prieš keletą minučių čia dar meldėsi kunigas, bet, kaip Pauliui pašnibždėjo mama, Elena ir tuomet nepratarė nė žodžio. Paulius stebėjosi, kodėl mama šnabžda taip, lyg prieš juos gulinti moteris jau būtų mirusi, ir kodėl jai niekas nepakvietė gydytojo. Jis nepakentė, kad žmonės laidojami anksčiau laiko, nors iš tiesų numanė, kad ši moteris jau seniai žvelgė pro plačiai atvertus mirusiųjų pasaulio langus – kažkas pro juos mojo ir kvietė.
Paradoksalu, bet mirus svetimkūniui Pauliaus viduje tartum kažkas svarbaus išnyko. Jis negalėjo pamiršti, kad tik Elenos dėka Samanta tapo tokius gražius paveikslus, puošiančius kuklų jųdviejų būstą.
Vieną vakarą Operos ir baleto teatre Paulius nepajėgė užsakyti karšto šokolado. Samanta nesuprato kodėl, bet jis, burbtelėjęs, kad gyvenime yra svarbesnių dalykų, pabučiavo mylimąją į skruostą.
Vytautas Varanius. Novelės
2014 m. Nr. 1
Esu Vytautas Varanius, Vilniaus universitete studijuoju lietuvių literatūrą, kartais ir pats šį bei tą parašau. Atvykęs mokytis į Vilnių, su savimi atsinešiau ir šiek tiek kaimo gyvenimo patirties – iki šiol negaliu ja nusikratyti. Sugrįžus autobusu atgal, namai nebeatrodo tokie patys, mieste taip pat esu tik svečias, vos spėjęs per keletą metų apšilti kojas… Tad ir mano kūryba yra apie buvimą „tarp“ šių dviejų erdvių, nuo kurių nuplėšdamas po skiautę, bandau statytis naujus namus.
Jonas Skardintojas
I
Prisimenu tylą. Dar saulė nė krašteliu nebūdavo pasirodžiusi horizonte, o pūkiniai debesys danguje jau raudonuodavo, lengvai plaukdami tolyn. Tyku, ramu. Medžiai sode išgeria paskutinius rūko likučius ir sodas pamažu įgauna žalią spalvą. Laukuose rūkas dar stovi, bet greitai ir ten rasa nuguls ant žolės, kol saulė tekėdama ją išgarins.
Kažkur tolumoje pragysta gaidys – kai taip tylu, girdėti net iš ano kaimo galo. Amteli šuo, laukuose sumūkia pieno pritvinkusi karvė, snapu sukalena pusryčiauti susiruošęs gandras, sukantis galvą, į kurią lankos pusę geriau skristi. Bunda ir kiti paukščiai – vienas paskui kitą pasigirsta visokiausi čirpimai, liurliavimai, virvavimai, čyravimai, vis gausėja rytmetinis choras, atnešantis į pasaulį gyvenimą.
Jau kyla. Už miškelio pasirodo ryškaus gintarinio disko kraštas, medžiai nusidažo geltonai, paukščių ansamblis čirpia dar garsiau ir gyviau užpildydamas likusią tylos erdvę linksmomis sutartinėmis.
Tolumoje išnyra nuo kalnelio besileidžiantis žmogus. Juodi jo drabužiai pamažu virsta rudomis kelnėmis ir melsva striuke, o kepurė su snapeliu išduoda, kad tai Jonas – jau nuo senų senovės tvarkytis ūkyje padedantis darbininkas, kurį tėvas šaukiasi kaskart, kai pats negali susidoroti. Jam nusileidus iki tilto, saulė, sulig medžiais pakilusi, jau džiovina rasą ir sklaido nuobodžias ryto vėsumas, kaitina stogus ir šildo vandenį kūdroje, kurioje Jonas turės pagirdyti arklį, besiganantį čia pat, netoli kranto. Vėliau kinkys arklį į vežimą ir važiuos kiaulėms mišinio, kurio nupjaus kelis pradalgius ir užteks visai savaitei.
Jonas drožia patenkintas, – matyt, vis dar didžiuojasi, kad užvakar ištraukė iš vandens kaimynų mergaitę – kramto įsikandęs smilgos galą ir šypso sau pro ūsą, žinodamas, kad nuo ryt prasideda savaitgalis, kad gaus, kaip ir kiekvieną penktadienį, pinigėlių, už kuriuos, kaip dievagojosi, pirks dviračio ratą, kad galėtų į darbą važinėti greičiau ir dažniau. Visi jau priprato nuolat girdėti apie tą išsvajotą dviratį, apie giminių laidotuves, apie ligas, malkų vežimą, sesers gimtadienį, pusbrolio vaiko krikštynas ir kitas būtiniausias išimtis, kada tikrų tikriausiai negalėdavo būti darbe dėl nenumatyto rūpesčio.
– Sveikas, Joneli! – sušunka tėvas, stovintis sodo kampe ir apžiūrinėjantis obelis.
– Labą rytą, Antanuk! – atsiliepia Jonas. – Šiemet obuolių tiek nebus.
– Tavo teisybė, Jonai, tavo teisybė… – atsidūsta.
– Tai kinkysi arklį? – klausia tėvas, Jonui priėjus arčiau.
– Kinkysiu – kaip visada.
– Labai gerai – paskui mudu lipsim ant stogo, reikia apkalt kaminą, kol javapjūtė neprasidėjo – paskui nebus kada, o rudenį lietūs visai stogą supūdys.
– Tvarka, Antanai, viską padarysim kaip pasakysi.
Paspaudžia kits kitam ranką ir patraukia į skirtingas puses – vienas arklio kinkyt, o kitas – ieškot gabalo skardos ir vinių.
II
Kai Jonas išverčia mišinį prie tvarto, saulė jau glosto medžių viršūnes. Mosteli, mosteli su šake, tiek to darbo – graži žalia, rytu kvepianti kupeta sau stūkso netoli durų, o kiaulės kriuksi, nerimsta, laukia, kada joms kokį gardesnį kąsnelį įmes. Šviežią žolę, ypač mišinį, jos be galo mėgsta – pirmiausia išrankioja avižas, tada pašarinius žirnius ir tik pačiai pabaigai pasilieka paprastą žolę, nusibodusią ir ne ką skanesnę už pamazgas, kurių kas antrą dieną atneša krypuodama motina.
Iškinkęs arklį, Jonas pirmiausia jį paglosto, tada pagirdo ir pririša netoli kūdros. Grįžta pas tėvą ir abu, stvėrę kopėčias, patraukia link namo, kur tėvas jau sunešęs visus reikiamus įrankius, skardą ir vinis.
– Tai ką, Jonai, kariamės, – dūsauja tėvas, kad reikia lipti ant stogo.
– Kariamės kariamės, Antanuk, – atsiliepia Jonas, ir vienas paskui kitą ima lipti aukštyn.
Gerą pusvalandį per kaimą ėjo plaktuko taukšėjimas, kol galiausiai nutilo, ir nuo šviežiai apskardinto kamino, lyg nuo švyturio, į visas puses pasklido akinama šviesa. Visi, kas tik ėjo pro šalį, suko į kiemą pažiopsoti į sidabru žvilgantį Gicevičių Antano trobos kaminą ir nė vienas neliko nepatenkintas – visi gyrė, šnekėjo, gal tik koks keletas pavydžiai mestelėjo akį ir nudūlino savo keliu tylėdami, nes žinojo, kad niekas už Joną geriau skardint nemoka – svetimas žmogus, ale padaro geriau už savus. Mojavo tėvas visiems, sėdėdamas ant stogo, tapšnojo Jonui per petį, šypsojosi patenkintas, kol galiausiai jam atsibodo. Paniuro ir ėmė ginti visus iš kiemo žiūrėti savo kampų. „Džiaugsmai paskui – darbai nelaukia“, – mestelėjo jis savo seną posakį ir jau rengėsi lipti žemyn paskui ant kopėčių jau kurį laiką rymantį Joną, bet netikėtai koja slystelėjo ant numesto nereikalingo skardos gabalo, stambus, nerangus kūnas susimėtė, krito ant menčių ir nudardėjo nuo stogo, paskui save nuversdamas kopėčias su kaimynų išliaupsintu skardininku.
Tėvas neužsigavo taip smarkiai – tik šoną susimušė, dribteldamas tiesiai ant gėlių vazonų, stovinčių po langais, o Jonas – Jonas, virsdamas atbulas su kopėčiomis, pylė pakaušiu tiesiai į išmūrytą rožyno aptvarėlį ir pašauktas nė nekrustelėjo. Prisimenu tylą visų veiduose, visų tų, kurie ką tik juokėsi, linksmi mosikavo rankomis ir gyrė Joną už darbą. Jie dabar stovėjo sukumpę, panarinę galvas, nežinodami, ką daryti: ar čia reikia judinti, ar geriau palikt taip, kaip yra – iš pagarbos. Tyla sujungė visų susirinkusiųjų širdis ir būrelis liūdnų kaimiečių sutartinai nusitraukė kepures ir persižegnojo. Nebuvo ką daugiau daryti, nes Jonas nerodė jokių gyvybės ženklų – kaip nukrito, nė nekvėptelėjo, nė gysla jo kakle nevirptelėjo, nė ties riešu gyvybės nebebūtų buvę galima užčiuopti.
Atsigaivelėjęs tėvas pavadino iš būrelio vieną kaimyną, irgi Joną, ir, mostelėjęs ranka, pavarė likusius žioplius lauk iš kiemo. Visi suprato – išėjo tylėdami, vis dar nunarinę galvas, vis dar sukumpę ir liūdni. Tėvas su kaimynu pakėlė Joną ir, nunešę į kluoną, paguldė ant grendymo. Po valandėlės iš namo, nešina kibiru pašildyto vandens, atskubėjo motina, o tėvas sėdo į mašinėlę ir išvažiavo. Grįžo tik vėlai vakare ir parvežė karstą – juodą, nedidelį, nes Jonas nebuvo labai aukštas žmogus.
Dabar jau kartu su motina parnešė Joną trobon, įkėlė į karstą ir uždegė šalia grabnyčią. Sudėję rankas, pasimeldė abu ir rytojaus dieną palaidojo, kadangi Jono nebuvo kam ir lankyti – gyveno vienas, nepažinojo jokių giminių, kurių galbūt nė nebuvo. Iš bažnyčios į kapines jį išlydėjo vorelė kaimynų, tų pačių, kurie gyrė gerai apskardintą, švytintį kaminą – net ir sekdami paskui karstą jie šnibždėjos tarpusavy apie puošmeną ant mūsų stogo, kuri, kol nesurūdys, blizgės ir primins visiems tą tylą, kada, nuleidę akis, visi nusiima kepures ir, saulei plieskiant į veidus, pakelia ranką žegnonei.
Kaitra
Matau, ateina. Neramus kaip visada leidžiasi nuo kalnelio, plakdamas vytele žolę. Įdomu, ką šiandien pasakys. Nenoriu jo sutikti, su juo būti, tačiau kaime nėra kitų vaikų – bent jau mano amžiaus. Kai tau vienuolika – neturi iš ko rinktis: pypliai tau per maži, o vyresnieji tik per dantį traukia ir vis prašo ką nors už juos padaryt, atnešt, pasiunčia kur nors nueit… Jis bjaurus, bet vienintelis mano draugas.
Jo vardas Povilas, jam dvylika. Jei dabar pat įlipčiau į šitą obelį ir pasislėpčiau lapijoje, jis gal manęs ir nepastebėtų. Tačiau aš nelipu. Lieku kur stoviu, nors mintyse siunčiu jį atgalios pas motiną, su kuria maždaug už kilometro gyvena sukiužusioje troboje.
– Labas! – surinka prisiartinęs.
– Labas, Povilėne, – iškreipiu jo vardą, tikėdamasis pradėti ginčą, po kurio jis apsisuktų ir nudrožtų sau.
– Nevadink manęs taip, neūžauga! Supratai?
Jam dvylika, bet kalba kaip mano tėvas.
– Ko atėjai?
– Nori pažaisti? – šiepdamas savo rudus dantis paklausė.
– Ką?
– Pamėtyti akmenukus į vandenį, žinai, ten, kur brasta – ten karvės dabar numindę takus prie vandens.
Aš, žinoma, sutikau, nes neturėjau iš ko rinktis (aišku, galėjau per dieną slampinėti sode ir laukti vakaro, kada reikės eiti gulti, bet akmenukai pasirodė smagesnis būdas prastumti laiką).
Perėję sodą, kirtome jį supančią medžių juostą ir atsidūrėme plyname lauke. Nuganyta, karviablyniais nusėta pieva taip sueižėjusi, kad į žemės plyšį puikiausiai tilptų mano ranka. Vasara šiemet labai sausa ir lietus vis nesirodė. Visi pyksta, nes niekas neauga, upelis baigia išdžiūti, nėra kuo padoriai daržų palieti, nes kibiro tik trečdalis pasisemia, nebus tuoj ir karvių kuo girdyti, nes anos labiausiai mėgsta šaltą tekantį vandenį, o ne supuvusį ir dvokiantį dumblu.
– Poviliuk, ana ten mūsų karvės, – parodžiau pirštu į dar nespėtą nuganyti pievos gabalą prie upelio. – Einam, ten dar yra kiek vandens!
Kai priėjome karves, dusulys gniaužė krūtinę. Karštis svaigino ir traukė prie žemės. Jos visos, žalmargės, dabar rišamos ir girdomos tiktais ryte ir vakare – perpiet negalima, nes taupom. Jei nebus lietaus, teks prašytis ganyti į svetimą pievą, jei, žinoma, kas priims, kadangi sausra visiems ūkininkams žalos pridarė.
– Bet kad čia nėra vandens! – sušuko Povilas, nusileidęs į vagą.
– Kaip nėra? – nustebau. – Gi šįryt girdžiau!
Priėjęs pamačiau – vaga visai sausa.
– Aš sakau, kad nėra! – širdo jis. – Tos tavo bjaurybės viską išlakė! Jos visą upelį išlakė!
– Ką tu čia paistai? – nesuprasdamas jo įniršio bandžiau raminti. – Kam tau plūstis be reikalo? Lyg tavo čia karvės…
– Kad dabar visam kaimui riesta – jūsų karvės išlakė visą upelį ir kitiems nepaliko!
– O ką, tau gaila? Čia tavo upelis? Čia mūsų žemė! Tu su motina gyveni visai už kalnelio – mes ten karvių neganom.
– Vis tiek jūs pilna burna ėdat – mano mama taip sakė. Sakė, kad jūs išponėjot ir kad už jus gobšesnių nerasi.
– Nutilk!
– Gobšai, gobšai!
– Nutilk, sakau! Žinai, ką mano mama sakė? Sakė, kad jei tavo tėvas būtų negėręs, tai ir iš jūsų būtų buvę žmonės, o dabar tik iš kitų žinot kaip prašyt, bet patys nė piršto nepakrutinat.
– Vis tiek jūs gobšai! Gobšai, ir viskas! Gobšai!
– Dar mama sakė, kad taviškė irgi galėtų nosį laukan dažniau iškišt, nes stikliukas už ją ūkio neatlaikys – tik paskandins.
– Tai tu dar mano motiną keiksi, šlykštyne?!
– Nieko aš nekeikiu, pats pradėjai!
– Šlykštyne, eikš čia, aš tave į skutus sudraskysiu!
– Pabandyk – pasakysiu tėtei!
– Kas man tas tavo tėtė? Tpfu.
Ištraukęs rankas iš kišenių, jis šoko prie vienos karvės ir ėmė spardyti kuolą, kad šis išsiklibintų.
– Ką darai, kvaily?! – sušukau.
– Ką noriu!
– Nelįsk prie karvės, supratai?!
– Neaiškink man, snargliau, ką daryt!
Jis ištraukė kuolą ir nusivedė karvę link pievoje motinos palikto suoliuko, ant kurio ji melždama visada sėdi. Karvė nesipriešino – jos žmogaus nebijo.
– Marge, Marge, einam, – jis stengėsi vaidinti gerutį.
– Marge, neik! – jaučiau, kaip tvinksta akys. – Palik karvę ramybėj, sakau! Grįš tėtis…
– Kas man tas tavo tėtis, snargly. Stai, Marge, stai.
Pastatęs suoliuką Margės pašonėj, kaipmat nuo jo atsispyrė ir užsiropštė gyvuliui ant nugaros. Margė krūptelėjo, bet išliko rami. Juodos karvių akys tuoj sužiuro į nematytą reginį. Mano krūtinėj užvirė pyktis, darėsi vis sunkiau kvėpuoti. Ašaros išdžiūvo.
– Lipk žemyn nuo karvės, tu beširdi! – iššvokščiau per dantis.
– Nuo, Marge, nuo! – sudavė gyvuliui kuolu per šoną. – Nuo, bjaurybe tu!
Jis šaipėsi, juokėsi iš manęs ir iš Margės, vis ragindamas ir ragindamas ją bėgti greičiau, o ši tik suko ratus baimės kupinom akim, negalėdama jo nusimesti. Ji ėmė mūkti ir kitos karvės tuoj pat atsiliepė į jos šauksmą, tačiau buvo pririštos, todėl tik blaškės kiek grandinės leido, dairydamosis į šalis, tarsi ieškodamos, kas galėtų padėti. Tačiau, be manęs, čia nieko daugiau nebuvo.
– Nuo, Marge, nuo! – šaukė jis. – Pajudėk gi, nuo!
– Nulipk nuo karvės! – ėmiau klykti nesavu balsu. – Nulipk sakau! Nulipk!
– Nuo, Marge, nuo!
Nė nepajutau, kaip prišokau prie jo, kaip stvėriau jam už kairės kojos ir nutrenkiau žemėn kaip šapą, kaip drebančiom rankom suplėšiau jo marškinius, norėdamas išrauti jam iš krūtinės širdį, bet neradau, nes jos ten tiesiog nebuvo. Povilas gulėjo be sąmonės.
Atsitokėjęs pamačiau, kad jam iš galvos teka kraujas ir sunkiasi į žemę. Krisdamas nuo karvės, jis trenkėsi į akmenį, kuriuo motina įkala kuolus. Žemė gėrė Povilo kraują, o aš pagaliau gavau progą pravirkti. Po įsiūčio mane apėmė gailestis ir baimė. Aš nežinojau, ką daryti, nežinojau, ar šauktis ko nors, ar tylėti, nežinojau, kas dabar manęs laukia šitaip pasielgusio. Mano širdis vėl ėmė daužytis kaip įbauginto, užguito žvėrelio, kurį iš visų pusių apsupo vilkai, galvoje pynėsi mintys, jog daugiau niekada negrįšiu namo, nepamatysiu mamos, ir joks tėtis negalės man padėti. Dabar jau tikrai, dabar jau tikrai.
Ašaros riedėjo iš akių ir džiūvo kaitroje, nė nespėjusios nukristi žemėn. Povilas nejudėjo ir priėjusi Margė ėmė laižyti jam veidą.
Veidai į tylą
Jau seniai nieko nėra. Laike išnyksta žmonių akys, sudiržusios nuo darbų rankos, surūdija ir nuplyšta vėjo blaškomi skardiniai stogai, langus suskaldo smunkančios žemyn sienos. Nelieka nieko, išskyrus sodą, apeinantį aukšta žole, laukėjantį ir laukėjantį, kol negenimos obelys išsigimsta ir obuoliai tampa per rūgštūs valgyti. Niekas jų ir nevalgo, niekas nė žingsnio nežengia į sodą, kuriame dar auga trys amžių amžius pergyvenę ąžuolai ir liepų siena, jau nieko nebesauganti nuo vėjo.
Gyvenimas praeina šaltose senamiesčio palėpėse, mintyse bandant susikurti saugią buveinę, kurioje būtų galima pasislėpti ir išklijuoti sienas prisiminimų iškarpom, nes vidinėj kišenėj jos vis tiek susitrina ir tampa bevertės. Neatpažįstamos. Skardinius stogus keičia čerpiniai, lietumi kvepiantį mažą kambarėlį pakeičia cigarečių dūmai ir pamazgų smarvė, tvyranti leidžiantis laiptais į kiemą, kuriame savo gyvenimus mažuose gėlynuose bando paslėpti senyvos moteriškės, pamiršusios kalbą ir bendraujančios vien akimis.
Mėlyni vaikystės dangūs, raudoni vasaros vakarai – iliuzija, to niekada nebuvo. Tai svajonių miestas, kuriame gal ir norėjau gyventi, bet negyvenau, nežinojau, kad toks egzistuoja, nesupratau. Tik dabar, kai viskas jau nyksta tirštam melancholijos rūke, imu ieškoti tos pastogės, kurią iškeičiau į nieką. Bet jau vėlu, per vėlu. Išgąsdintas automobilių triukšmo užveriu langines ir mieliau praleidžiu dieną tamsoje, negu sekioju akimis gatve skriejančius spalvotus kubelius. Laiką padeda pristabdyti knygos, tais pačiais prisiminimais gyvenančių rašytojų istorijos, kurias taip pat panaudoju klijuodamas sienas, kad nesugriūtų.
Lauke dabar dažniausiai lyja, beveik visą laiką, todėl gatvėse žmonių reta, visi kiūto namuose ir laukia, kol praeis lietus. Man tai kaip dovana, išeinu pasivaikščioti rankoje laikydamas savo seną, ištikimą skėtį, gatve žingsniuoju į parką, nusileidžiu prie vandens ir paupiu keliauju prieš srovę, į niekur. Vanduo vėsų rudenį daug tamsesnis, lietui lyjant atrodo dar drumstesnis, paslaptingas, neįtikėtinai tylus.
Vaikai stovi po išsikerojusiu gluosniu ir laukia, kada baigsis lietus. Krentančios lyg skara šakos apgaubia juos, neleisdamos permirkti. Visur tyku, laukuose nieko nėra, šienas seniausiai suvežtas.
– Kęstai, eisim pas mus, kai nustos lyti?
– Nežinau, Simai, reikėtų grįžt namo, mama lauks, vakare reiks ką padėt…
– Ilgai nebūsim, vienai valandai tik – paimsim dviračius, nuvažiuosim iki Jankaus tvenkinių, žinai, kaip ten smagu po lietaus maudytis?
– Galim bandyt, bet tegu baigias lietus.
Dar kurį laiką draugai stovėjo po gluosniu ir pro vėjo praskiriamas šakas žiūrėjo į tolumoje padūmavusį mišką, už kurio gyveno kaimynas Jankus, auginęs savo tvenkiniuose daug karpių ir leisdavęs kaimo vaikams retsykiais ateiti nusimaudyti ir pažvejoti – dažniausiai tada, kai paprašydavo į talką šieno vartyt.
– Simai, o gal tada pasiimam ir meškeres?
– Sakai, Jankus leis?
– Aišku, kad leis, ko jam neleist? Šienai taigi suvežti.
Nustojus lyti, vaikai tolsta laukais iki Simo sodybos, iš kur, pasiėmę dviračius, patrauks drėgnu smėlėtu keliuku pro mišką į Jankaus karpynę.
– A nu ka namo! – rėkia Janė, Jankaus žmona, išgirdusi nuo kranto vandenin šokinėjančius berniūkščius. – Norit, kad ir jum nosis apskaldytų? Ateisit kitą sykį, ba dabar durnavoja anas – geriau nesimaišyt po kojom.
Abu suprato, kad pas Jankų šiandien šienapjūtės pabaigtuvės. Nespėję padoriai nudžiūti, jiedu išsiskyrė – vienas parmynė pamiške į savo namus, kitas neskubėdamas grįžo į savuosius. Gal rytoj, gal kitą dieną vėl abu susitiks ir važiuos pas Jankų žiūrėti, ar jau galima…
Tamsūs upės vandenys skalauja apaugusius juodus akmenis, medžiai stovi lietuje ir klausiamai žiūri į žmogų, nežinia ką pametusį lietuje. Nuo paskutinių raudonų ir rudų lapų varva šalti lašai ir tykšta nuskalbton žemėn, balomis graužiasi į gruntą. Nėra nieko aplink, parke nė gyvos dvasios, vien vanduo, šaltis ir nukritę lapai, suminti į purvą, limpantys prie šlapių batų. Nėra kur daugiau eiti, nėra ką daryti – parkas baigiasi ir prasideda gyvenamieji namai, asfaltuota gatvė ir daugybė langų, už kurių slepiasi tūkstančiai veidų, bijančių sušlapti ir galvojančių, jog yra saugūs savo mažuose kvadratiniuose kambarėliuose amžinai. Nuo lietaus, nuo laiko.
– Sveikiname Tave su gimtadieniu ir linkime kuo geriausios kloties!
– Kaip tėvas tau galiu pasakyt – vyras jau, suaugai, didžiuojuosi tavim, sūnau mano.
– Kad tik tau viskas būtų gerai, kad išsipildytų tavo svajonės!
– Ilgiausių metų! Ilgiausių!
– Dėkui jums visiems.
Stalas nukrautas vaisiais, gėrimais, motina vis neša karštus patiekalus, nurinkinėja lėkštes, rūpinasi. Tie patys žmonės sėdi tose pačiose vietose ir aiškiai matyti, kaip jų veidai keičiasi, liūdi, šypsosi, švyti, sensta, pavargsta ir rymo lyg apleistuose užkulisiuose ant skilusio veidrodžio pakabintos kaukės. Susibūrimo progoms keičiantis, žmonės su laiku pasitraukia, jų tuščias vietas užima kiti, krykštaujantys, nerūpestingi kūdikiai, kurie netrukus virsta jaunuoliais, vyrais, moterimis, kerpa plaukus, užsiaugina barzdas. Ir nebelieka kam rūpintis – senoliai ramiai gali dalytis išmintimi, kurios mažai kas klausosi, nes kiekvienas mokosi iš savo klaidų ir svetimos atrodo paprasčiausiai nuobodžios.
Stovint lietuje, kai viskas aplink taip ramu ir gatvėje nesimato nė vieno žmogaus, įsiklausius galima išgirsti tiksint laikrodį, užsegtą ant gysloto riešo. Tik tak, tik tak. Girdėt, kaip ateina tamsa, dar juodesnė ir niūresnė lyjant, girdėt, kaip plaka širdis ir kažkas šaukia namo, nors žinai, kad, be tavęs, daugiau nieko nėra, kaip nėra ir namų. Yra tik palėpė – daug palėpių raudonais stogais, iš aukštai žvelgiančių į apačioje šiltą dieną murmantį spalvotą skruzdėlyną, nuo kurio sklinda gaivus jaunystės kvapas, dirginantis šnerves ir kaskart viliojantis išeiti laukan. Bet kartais geriau pasilikti viduje ir išeiti tik lietui lyjant, kada tyku ramu ir gatvėse nieko negirdėti, išskyrus tavo vieno žingsnius, tarsi ieškančius, einančius link kažko, jau užmiršto, dingusio negrįžtančiame laike.
Liepų medus
Jau buvo liepa, kai tėvas nusprendė atidaryti avilius. Padūmija padūmija bites ir siekia medaus, padūmija padūmija ir vėl siekia… Saulė kaitina nugarą, koriai varva degdami gintaro ašarom, bitės ant pečių tupia, zvimbia aplink ausis… Nebijo tėvas bičių – be nieko, kaip pasakytum, plikas eina, kopinėja, šypsosi patenkintas. Šiandien bus medaus, šiandien bus medučio – sukasi jo galvoje aplipęs medsukis.
Aš tupiu kiek nuošaliau nuo avilių ir laukiu, kada gi pagaliau atiduos man korį.
– Kai viską nunešim, sūneli, kai viską nunešim… Luktelk kiek ir gausi…
Paupele ateina Arūnas. Rankoj kažką nešasi. Kažką susuktą į tepaluotą skudurą. Pats šypsosi, dairosi aplinkui: į liepas, į prosenelio ąžuolą, į močiutės berželių juostą – tarsi visus pagarbindamas lankstosi, galvą narina.
– Tėti, Arūnas ateina.
– Žinau žinau – turėjo ateit. Laukėm svetelių, laukėm! – nusišypso pro krūmą galvą iškišusiam kaimynui.
– Sveiki sveiki, bičiuliai! Tai, sakot, tuoj suksit, vadinasi. Gerai… Aš tau, Juozuk, kaip žadėjau. Yra – va! – šypsosi svečias, tapšnodamas per tepaluotą skudurų tumulą.
– Ar žinai, kas vakar pas Radžiūną darėsi? – po akimirkos pradėjo pasakoti. – Turėjai girdėt – netoli gyveni.
– Nieko, Arūnėli, negirdėjom, – dūmydamas bites iškosėjo tėvas, – mes anksti vakar gulėm ir, matyt, praleidom komediją… Bet tu pasakok, pasakok!
– Taigi Vitalė… Vėl pakėlė šumą. Ėjom ramyt.
– Tai kas buvo?
– Nieko. Matai, dingo jos visi vištukai – septyni buvo, tai ji sumąstė, kad ta jos kalaitė bus surijus… Nu, ir tu pagalvok: mušė, spardė, su pagaliu tą vargšę kalaitę po kiemus vaikėsi, o ana bėga, nieko nesuprasdama… Lėkė, šoko, stvėrė tą šunelį staugdama, pasiėmus galą virvės, užrišo ant kaklo, užsmaugė, nusinešė prie liepukės kampe, kur tas jų kioskas stovi, permetė per šaką virvę ir pakorė. Pakorė tą vargšę kalaitę, supranti?
– O tai tu kur buvai? – klustelėjo tėvas. – Ko negelbėjai?
– Tai kad manęs artyn neprisileido. Visokiais žodžiais… Sakė, mane patį…
– Juokus kreti, Arūnai… – neleido anam gintis tėvas.
– Tu, Juozukai, klausyk. Čia dar ne viskas. Tai va. Pakorė jinai tą kalaitę, nubėgo namo, atsinešė iš virtuvės peilį, ir ką tu manai? Perskrodė anai pilvą per visą ilgį, išvertė žarnas ir tikrino, tikrino, ar tų jos vištukų tenai nėra… Tu gali įsivaizduot? Ir žinai ką?
– Nu? – nepakeldamas akių, automatiškai paklausė tėvas.
– Visai ne vištukai iš jos pilvo iškrito, o šuniukai – dar maži kaip žiurkučiai. Pasirodo, Juozukai, kad ta kalaitė vaikinga buvo… Tu gali patikėt?
– Ir tu visą laiką žiūrėjai? Vyras. O tu pamiršk, ką girdėjai, supratai? – mestelėjo atsisukęs mano pusėn.
– Supratau, tėti.
– Bjaurysta… Ateikit dabar abudu – padėsit viską nunešt, o aš dar užtaisysiu avilius.
Visai vakare tėvas baigė sukt medų ir supilstė viską į trilitrius. Mažą puslitrinį stiklainiuką atskaičiavo ir man. Arūnėlis irgi visą laiką sėdėjo šalimais, bet jam atidėjo du trilitrius.
– Sūnau, pasiimsi medų, kai išvalysi medsukį, – tėvas griežtai pažiūrėjo į akis. – Ir kad man nė nelyžteltum, kol darbas nebus atliktas. Sutariam sąžiningai.
– Supratau, tėti.
– O tu, Arūnėli, ką pasakysi?
– Užteks, gerai bus – kur aš tiek dėsiu…
– Galiu nuimt, jei nenori, – tėvas šyptelėjo puse lūpų.
– Nu tai va. Viskas. Einam?
– Einam.
Abu išėjo pro kluono duris į prieblandą ir sustojo tik priėję kiemo galą. Žiūrėdamas pro durų plyšį mačiau, kaip Arūnėlis padėjo trilitrius žemėn ir, išsitraukęs iš užančio tumulą, padavė tėčiui. Abu pažiūrėjo viens į kitą, paspaudė rankas ir nuėjo patenkinti, nė neatsigręždami.
Kaip aš galiu pamiršt? Gaila ir man kalaitės – visų vaikų džiaugsmo, nes kas, jei ne ji, apdalydavo visą kaimą šuniukais?
Saldus liepų medus teka gomuriu nenusibosdamas, kol baigiasi agurkai ir sūris. Liepų medus – nuo jo ir vasara ilgesnė, nors pikta kažko širdy, kažko trūksta ir trūksta.
Lietus aviliuose
Tą naktį, kai išėjau ieškoti tėvo, smarkiai lijo. Vanduo pliaupte pliaupė upeliais, bėgo nuo stogų, tėškė žemėn, maišėsi su purvu, tad klampodamas turėjau peržengti gličios košės klanus.
Perėjęs sodą pamačiau, kad atlapotus avilius daužo liūtis. Bitės išspietusios. Aplink jų negirdėt, vadinasi, rytoj reikės ieškoti. Kur? Kada ateis ta diena, kai iš šviežio liepų dangaus trauksime bites ir ginsime jas namo? Dabar naktis. Tėvo nėra. Nebus kam. Jo vienintelio negelia, nors ir nepasakyčiau, kad gyvena be nuodėmės.
Paupele ateina žmogysta. Juodoje naktyje juodas šešėlis. Bet, nusileidęs sodu žemyn, matau jį vis ryškiau ir ryškiau. Arūnas – kaimynas. Vis ieško ir ieško… Galbūt niekada ir neras.
– Sveikas gyvas, Arūnėli!
– Būk pasveikintas, kaimynėl! Kur bastaisi, kai šitaip teškia?
– O pats kur? Tėvo ieškau. Nematei?
– Aš iki šaltinio – žinai kur. Tėvo nemačiau – sakė, ir man padės su bitėm, bet nesulaukiau.
– Laimingai tada.
– Lik sveikas. Kai rasi – primink jam.
Už tilto takelis veda pamiške, kol už puskilometrio neria gilyn į mišką, kur gyvena eigulys. Lietus merkia mane kiaurai siūlo, šlapia žolė pinasi tarp kojų, limpa prie žliugsinčių batų, tačiau vis viena ryžtuosi eiti – jei reikės, vėl parvesiu tėvą namo.
Miškas naktį mėlynas. Pro lietaus užtvenktas akis tas mėlynumas dar labiau išplaukia ir susimaišo su miškovežių išmalto keliuko dumblu, kuris tampa dar viena kliūtimi surasti tėvą. Atrodo, kad jis tyčia eina pas eigulį – kad būtų sunkiau jį rasti. Kartais atrodo, kad jis nori pamiršti kelią namo, bet galiausiai vis vien pats sugrįžta ir dėl to jau tampa labai nuspėjamas. Jam reikėtų keisti slėptuvę.
Eigulys gyvena kukliame rąstiniame namelyje, apsuptame pusamžės tvoros, paramstytos iš miško parsineštais rąstigaliais, visą amžių nejautusios teptuko prisilietimo, neuodusios džiūstančių dažų tvaiko. Vėjas čia neužpučia. Lietus. Vien tik lietus viską plauna, nuplauna, nuskalbia visą atšerpetojusią bjaurastį.
Įeinu pro vartelius ir žingsniuoju tiesiai prie durų. Šunėkas mane pažįsta, todėl, amtelėjęs vos keletą kartų, vėl lenda būdon. Kiemas atsiduoda aitriu šlapio šuns kvapu ir mėšlu. Pabeldžiu į langą, nes skambutis neveikia – jis niekada neveiks.
Beldžiu gal kelias minutes, kol eigulys atidaro duris. Ramus kaip visada, nepiktybinis. Tyli, nieko nesako. Užeinu vidun.
Virtuvėje dega blausi švieselė. Tėvas sėdi už stalo užsimerkęs, atlošęs galvą. Negirdėti kvėpavimo. Apsimeta negyvas.
Užsiverčiu tėvą ant pečių, padėkoju eiguliui ir susilenkęs išeinu pro duris. Atsisukęs dar jam, stovinčiam tarpdury, palinkiu labos nakties ir nuklampoju per mišką namo.
Miškas mėlynas mėlynas. Šlapi paukščiai sušalę miega medžiuose, sparnais gobdami savo vaikus, nė šaka netrakšteli aplink. Įdomu, Arūnas rado savo šaltinį? Tylą suardo tik mano apsivėlusių batų žliugsėjimas bei retkarčiais atsidūstantis tėvas. Dėl ko jis dūsauja? Jo bitės negelia. Suginsime rytoj jas atgal.
Pasikalbėjimas
Pro miglą prisimenu tėvą, nešantį mane ant rankų per sniegą plento link. Jis negalėjo pats manęs nuvežti į ligoninę, kadangi kelias iki mūsų sodybos nebuvo nukastas. Telefonu tėvas šiaip ne taip išsikvietė Artūrą, pažįstamą miškininką, kad šis nuvežtų iki miesto. Tą dieną irgi buvo pūga. Apmuturiuotas iki pat nosies pro plyšį matau šlapią, varvantį tėvo veidą, nuo kurio ištirpęs sniegas užtykšta man ant akių ir dar labiau viską sulieja. Snaigės didumo sulig lapais krenta iš dangaus ir skandina viską baltoje baltoje jūroje – už kalno, toliau kelio, nieko nematyti – vien balta pūkinė paklodė, balta pūkinė labirinto siena, klaidinanti savo bauginančiu vienodumu. Jis eina ir eina, sunkiai šnopuodamas brenda per aukštas pusnis ir nėkart nesuklumpa – negali, privalo pasiekti kelią, pamiršti save, savo šąlančias, stingstančias į ledą rankas, vėjo išpūstas akis, privalo eiti, nes jam ant rankų sūnus.
Motina pasakojo, kad jis naktį stovėdavo prie durų ir klausydavosi, kaip kvėpuoju.
Atėjo, saulei leidžiantis, visas šiauduotas, atsisėdo ant laiptų ir sėdi. Jau prieš metus tėvas buvo suvargęs, bet dabar dar labiau suvyto ir jau tiesus nebevaikšto. Amžiais į priekį palinkęs, rankas sudėjęs ant nugaros, kad šildytų, kad skausmą nors kiek atleistų. Visą laiką susimąstęs, visą laiką tylus, žiūri pailsęs į tolį pro sodo medžius ir laukia, laukia, lyg kas turėtų pareit, pargrįžt iš kelionės ir su juo pasilabint.
– Jau apėjau viską, tau daugiau nereiks nieko daryt, tai galim eit ilsėtis, – kreipiausi į tėvą, eidamas po triūsos į namus.
– Gerai, kad šitaip, – atsiliepė kepurę nusiimdamas tėvas, – einam tada į pavėsinę, turiu tau vieną žodį, tada galėsim praustis ir valgyt.
Saulė jau buvo už tvarto, todėl sode sutemo pirmiausia ir greitai atvėso. Pavėsinė buvo apsupta lazdynų krūmų, į kuriuos įlindęs tėvas tarsi pranyko amžiams. Suradau jį jau sėdintį už stalo, parėmusį smakrą ranka.
– Apie ką norėjai pasikalbėt? – klausiu.
– Apie šį bei tą, – atsako atsidusdamas, – sėskis.
Prisėdau už stalo priešais jį ir pasidėjau šalimais kepurę. Kažkaip nesmagu žiūrėti į šitaip rymantį tėvą, nė nenutuokiu, ką jis pasakys, bet krūtinėj vis vien kažkas ėmė krebždentis.
– Matai, – pradėjo jis, – jau senstu, tikriausiai jau spėjai suprast, kad amžinai gyvas nebūsiu ir kad tu neprivažinėsi kas savaitgalį – turi ir pas save moterį, tuoj bus šeima, reikės pasilikt su jais. Jau dabar daug padedi, bet visą laiką negalėsi, todėl aš norėčiau tau kai ką pasakyt.
– Ką, tėve? – tuščiai paklausiau.
– Kad reikia parduot tuos gyvulius, žemę išnuomot ir sėdėt ant pečiaus. Nedaug jų tebėra: dvi karvės, teliukas ir trys kiaulės, bet vienam jau per sunku, pasiliksiu vištas, ir gana. O dėl žemės – žinau, kas paimtų, mokės neblogai, ir man pragyvent per akis – dar tau, kiek liks, pagelbėsiu.
Niekada dar nebuvau matęs jo tokio seno, tokio ramaus. Kažkas tą akimirką nutrūko ir dingo negrįžtamai, nusinešdamas visą tą buvusį laiką, kada tėvo ranka, uždėta ant galvos, pasakydavo, kad viskas gerai, kad saugu, kad jau nebėra ko nerimauti. Kažkas nusinešė visa tai ir paliko mane vieną, apvogtą, nesuprantantį, nepasitikintį savimi. Mano tėvas dingo laike, kada nors, atsisveikinęs su savo sūnumi, jį surasiu.
– Betgi man nesunku, tėvuk, aš padėčiau… – prasižiojau vien tam, kad nors ką pasakyčiau, nors jau žinojau, kad tėvo neperkalbėsiu.
– Gana, užteks jau, – nukirto mano svaičiojimus, – aš viską seniai pergalvojau, daugiau nėra ko sakyt.
Mes pakilome nuo stalo ir nuėjome namų link. Saulė jau buvo nusileidusi ir sodas pamėlo, išryškindamas baltus juodų langų rėmus, kurie priminė akis, liūdnai įsistebeilijusias į grįžtančiuosius. Takelis taip pat buvo baltas ir vingiavo per sodą iki pat laiptų, ant kurių tėvas nusiavė batus, nusipurtė šiaudus ir įėjo pro duris. Akimirkai likau vienas, pastovėjau kiek, pagalvojau, pažiūrėjau į tamsiai mėlyną rugpjūčio dangų su begale žvaigdžių – viena kaip tik nukrito – ir įėjau vidun, kadangi buvo pats laikas praustis, valgyt vakarienę ir gultis.
Almis Grybauskas. Trys apsakymai
2013 m. Nr. 12
Šventojo Brunono stebuklas
Beprasmišką gatvės šurmulį, rodos, pristabdė šlapias ratų šlamėjimas. Žmogus invalido vežimėlyje sėdėjo tiesus, gal net truputį atsilošęs. Jo akys žvelgė į kiek kitokią tikrovę, tad atrodė, jis plaukia prošal nebyliame filme.
Anksčiau to žmogaus vežimėlyje gal nė nebūtų pastebėjęs, tačiau dabar dėmesį dažnai patraukia kaip tik tokie su bendrąja filmo stilistika nesuderinti kadrai. Po Ryčio mirties atsivėrė tiek tuščios erdvės, kurią tenka užpildyti kuo nors atsitiktiniu. Anksčiau visas tuštumas užpildydavo draugas, pokalbis su juo tęsėsi ir toliau, tik atsakymai darėsi vis sunkiau suprantami.
– Stumk vežimėlį, mama. Stumk stipriau! Kas tas juodas, uždengęs saulę? Kas tas juodas, kur sėlina iš paskos? Stumk greičiau vežimėlį, mama! – citavo kažkada Rytis. Nepažįstamas poetas rašė apie vaiką vežimėlyje, supamą nepažįstamo pasaulio, o prošal prašlamėjęs neįgalusis, regis, šį pasaulį pažino kiaurai, bet visa tai buvo tik ilgo nesibaigiančio pokalbio su Ryčiu kadrai. Nors galėtum pamanyti, kad jie neturi nieko bendro, tačiau vidiniai sąskambiai, tie pat atspalviai ir tonacija pratęsdavo juos lyg vos įžvelgiamą siužeto punktyrą. Nors, kaip tądien…
…Žiūrovų veidai, štai kas pirmiausia patraukė žengus į šią viduramžių aikštę. Tamsus godulys, o liepsnos jį tik apnuogina, ištraukdamos iš patamsių. Aikštės vidury plėšriai plasnojo ir sklaistės laužas. Jo liežuviai lyžčiojo frontonus, iškabas, vitrinas, tingias manekenų šypsenas. Ir džiaugsmo jie nė kiek nekėlė. Niekur nesimato vaikų, pastebėjo, o tie juk visada pirmi prie ugnies. Nesuprato, kas čia vyksta, nežinojo, ar seniai liepsnoja laužas, ir kodėl jis uždegtas. Visu kūnu jautė nerimą, įtampą ir laukimą. Kažkur aiktelėjo moteris. Žvilgtelėjo ten link ir akies kampučiu užfiksavo prie laužo artėjančią figūrą. Prieš tai jos nepastebėjo, gal ji glaudėsi minioje, arba tik dabar atėjo. Žmogus stabtelėjo beveik pasiekiamas liepsnų, ir žiūrovai atsiduso. Bet stabtelėjo trumpam. Jis kilstelėjo ranką prie kaktos, perkėlė žemiau, paženklindamas pečius, ir nuleido ant krūtinės. Paskui žengė į ugnį. Minia užgniaužė kvapą. Ir jis negalėjo patikėti savo akimis: po kelių akimirkų – rodės, jos niekada nesibaigs – figūra žengė iš liepsnų kitoje laužo pusėje. Prasivėrę aikštės plaučiai susiurbė visą vakaro vėsą. Mušė karštis, svaigo galva, akyse mirgėjo. Ugnis juk prarijo jį… O gal jo liepsnos nepalietė, prasiskyrė, praleido… – mintis vijo mintį. Gal jis kokios auros apgaubtas… Mandorlos… Gal jis ir sudegė. Ir bematant vėl atgimė… Iš savo pelenų… Mirė ir prisikėlė… O jei prisikėlė, vadinasi… Tvėrės kažko įsikibt, pirštai suspaudė gal petį, o gal rankovę, ėmė slysti žemyn. Bet kažkas jį prilaikė ir nuvedė prie suoliuko. Vaizdinių mirgėjimas baigėsi. Minia susimąsčiusi skirstėsi. Tai buvo jau ne minia, o pavieniai, į save panirę žmonės. Godulys netemdė jų akių, neklaipė pirštų. Perkeitimas, įvyko perkeitimas, – palaimingai kartojo sau, – ką mačiau? – aiškinosi minty, – kaip tai vyko? Ar tikrai? – tikslino, braukė ir pildė, nušluodamas atsitiktinio praeivio žvilgsnį, kito žiovulį, temstančio dangaus mirgėjimą, namų statiką.
– Ar ir jūs matėte? – paklausė sodinančio jį.
– Tai, kas norima pasakyti, nebūtinai turi būti dar ir parodoma, – atsakė pagalbininkas, Petras (taip pavadino jį mintyse). Tądien, pasibaigus gatvės teatro vaidinimui, kalbėjosi ilgai ir apie viską, kartais maloniai nustebdami, kad nuomonės taip dažnai sutampa.
– Mes – pokario vaikai, – sulygino jis.
– Aš gimiau per karą, – pataisė Petras.
Petras buvo šiek tiek vyresnis, bet greit užėmė beveik visą Ryčio paliktą vietą. Tikrasis jo vardas buvo Efraimas, jo tėvą – miestelio vaistininką – sušaudė, motina prieš įkliūdama spėjo perduoti sūnų kaimynams. Šie pakrikštijo jį ir išaugino kaip savo.
Aikštėje vaidintas šventojo Brunono stebuklas irgi buvo puikus jungiantis kadras. Pokalbis tęsėsi. Ir atsitiktinių detalių, tuščių nukrypimų, kai slystelėjusi kamera ilgam prilimpa prie tariamai reikšmingo vaizdo nelyg Antonionio ar Barto filmuose, turėtų būti vis mažiau. Taip gali perlenkti ir į kitą pusę, perspėjo save, nemanyk tik, kad radai transcendentinį kodą, įprastines kasdienybės detales nutvieskiantį amžinąja šviesa. Negali visur įžvelgti apreiškimo, paslėptos prasmės, o visi klausimai susitelkia į vieną: prisikėlė ar ne? Perėjimas ar perkeitimas? Ir kas tau į jį atsakys…
Pasivaikščiojimai su Petru Efraimu grąžino senąjį ritmą. Kartą ar du per savaitę lėtai žingsniuodavo per miestą. Nuo Vilnios žiočių iki vakarinės Vingio dalies. Arba nuo Dzūkų gatvės ligi Baltupių. Su pasėdėjimais, kartais ir prie alaus. Miestas taip pat atgavo savąją ritmiką, vadinamą architektūra, ir nebeatrodė kaip padrika namų sankaupa prie užsikimšusių gatvių. Prasmės klausimas, žinoma, ir čia liko esminis, tačiau proporcijų santykiai, derinimas, aukščiai, tūriai, intarpai žaliuojančios tuštumos – argi tuštumos? juk joje irgi kažkas kaupėsi, rizgo, stiebėsi – savaip guodė ir ramino. Iš rėmelių iššokantys, fone išplaukiantys kadrai kažkaip taikėsi prie šios ritmikos ir per daug nebadė akių. Regis, pokalbis lydės sambalsy…
– Kokia kvailystė! Buvau nelyg užmigdytas! – keikė save ir niekaip negalėjo suprasti, kaip leidosi užliūliuojamas. Juk būta kokių požymių, nuorodų, įterptų, kažkur pasąmonėje šmėkštelėjusių kadrų. Petro Efraimo kaimynas surado jį tik po laidotuvių. Pagal užrašų knygelėje seniai pakeverzotą adresą. Apsilankė tada Petro bute, panašiame į jo paties. Į atėjusį iš už knygų lentynos stiklo žvelgė K. Jurgėlos „Sparnuoti lietuviai” – prabangus prieškario leidinys. Ant grindų mėtėsi kažkokios metalinės, plastmasinės, medinės detalės, varžteliai, nuolaužos – čia Petras konstravo sklandytuvą, kurį baigė montuoti ant savo daugiaaukščio stogo. Sulaukė tinkamo vėjo, bet kažko, matyt, neapskaičiavo, tad nenusklendęs nė kilometro rėžėsi į elektros stulpą.
– Vienatvė nėra apleistyba, kaip sako latviai, tai ne psichologinė, juo labiau ne socialinė kategorija, mūsų dienomis ji beveik prabanga, kone aristokratiška privilegija, – taip sakė Petras Efraimas. Ir nėra dabar jokios prasmės priekaištauti sau arba jam. Apėmė didelis susitaikymas. Visus kadrus jis aptraukė švelnia matine plėvele. Kaip Vermejerio paveiksluose, ar ne? Tokį atspalvį teikia akmenukas merginos auskare, neaiškus ribantis Delfto atspindys olandiškame kanale, toks ir Vilnius mūsų atminties perluose. Taip ir Petras Efraimas gyveno apgaubtas perline savo vidaus šviesa, jau buvo supratęs, jog visi mes – atskiros monados, kad net stebuklas retai mus suvienija. O perkeitimas įvyksta dar rečiau. Didžiausią gyvenimo dalį praleidžiame lyg su akidangčiais, retai, oi retai nutvieskia mus pro kosminius laiko klodus prasiskverbusi šviesa, tiktai kartkartėmis įžvelgiame lygų pelenų spalvos švytėjimą, užklojantį žmones, daiktus ir aplinką.
Į pokalbį dabar turėtų įsijungti ir Petras, jis laukė. Dienos praverdavo savo kiaukutus, šie sublizgėdavo, ir vakarop juos vėl suskliausdavo. Kiek tokių kiaukutų svaidyta Dubysos pakrantės smėliuos, – prisiminė. Savaitės – ilgi neperskaityti laiškai vangiai gulė į mėnesių skryneles. Ir lyg užgeriantis laiškanešys nereguliariai ėmė lankyti vienas ir tas pats lėtas sapnas.
Plyna ir apniukusi vietovė. Kažkokia prietamsė pamiškė ir joje stūksantis įrenginys, panašus į karuselę. Ateidavo tykios poros, susėsdavo į neaukštas kabinas, prisisegdavo diržais prie sėdynių, mesdavo žvilgsnį atgal, nors jokių palydinčių ten nebūdavo, tiktai jis stovėdavo ir žiūrėdavo. Tada sugirgždėdavo kažkoks mechanizmo dantratis ir kabinos pamaži truktelėdavo iš vietos. Tarsi suskambėdavo muzika, o gal tik taip dingojosi, ir sunkios kabinos, viena po kitos, dingdavo tamsoje. Sapną gaubė neapsakomas liūdesys, viskas vyko labai lėtai ir iškilmingai. Taip, iškilmingai, tai pats tinkamiausias žodis. Nežinia kodėl, bet tas reginys ir baugino jį, ir keistai traukė. Negalėdavo atplėšti akių nuo pradingstančiųjų kabinose, – buvo kažkas, ko niekaip negalėjo perprasti.
Pagaliau nusprendė surasti tą pamiškę ir tą karuselę, buvo tikras, jog ten yra lankęsis. Rado daug panašių vietų, kuriose tvyrojo proletariškų rajonų nyka bei rūdijo nereikalingos metalinės konstrukcijos. Bet kažkas čia buvo ne taip. Pažvelgė į blausius blokinių namų langus. Už dažno stiklo buvo matyti vaiko veidas. – Štai kur jie! – sušuko, – visi sėdi namuos, todėl mieste jų ir nematyti. Paskui už vieno stiklo atpažino blyškų kadaise nuotraukose matytą veidą. Tai buvo jis pats! Prieš kokias šešias dešimtis. Aišku, vėl jis sapnavo.
Viename iš sapnų pasirodė Salvadoras Dali. Jis surengė atsisveikinimo parodą, kurioje eksponavo kelis ankstesnius savo darbus, – dabartiniai paveikslų savininkai vaikštinėjo po salę kaip povai, – ir ką tik anglimi apmestą piešinį, kuriame vaizdavo save ir Galą po vandeniu. Gala turėjo laikytis inkaro grandinės, kad neiškiltų paviršiun, o jis, Dali, stovėjo ant dugno ir ją tapė…
Atsisveikinimas, juk tai yra atsisveikinimas, pagaliau susivokė jis. Visi jie išvyksta, atsisveikina, todėl tokie tylūs ir liūdni. Jie nežino, kas jų laukia, todėl truputį susimąstę, gal net išsigandę.
Jam irgi reikėtų išvykti, todėl ir nuotaika tokia. Jau niekas jo nesieja su Vilniumi. Gatvėmis vaikšto nepažįstami žmonės. Jų gestai ir juokas skirias nuo ankstesniųjų miesto gyventojų, kurių jau nelikę, – vienas kitas kumpas šešėlis tarpuvartėje, bedantė šypsena pereinamame kieme. Buvę bjaurūs vaikiūkščiai išaugo, o dabartinių jis turbūt nė nepastebi. Savaitėmis gali klydinėti gatvėmis, kol iš toli atpažinsi kokį išlikėlį iš anų laikų, bet ir tas tuoj smuks į skersgatvį ir galbūt daugiau niekada jo neišvysi. Pats miestas nuo jo tolo, gūžės, traukėsi.
Ir pagaliau jis apsisprendė. Viename sapne – karuselė stovėjo tuščia – ryžosi ir įsėdo kabinon. Apsidairė – ne, nieko daugiau nėra. Tai gerai, pagalvojo, niekam nebus liūdna. Ir čia pat susigriebė, kad gal liūdna būna tik jam, žiūrinčiam į išvykstančius, – kur išvykstančius? – gal tik jis stengiasi primesti savo nuotaiką visam kadrui. O juk išties, jeigu reiktų išvykti, galvojo, tai net neturėčiau su kuo atsisveikinti. Na, nebent su Vilniumi. Šituo svetimėjančiu, tolstančiu, nejaukiu, jį atstumiančiu…
Liūdnas grožis pradingo, reikėjo prisisegti diržą. Kodėl? Na, tiesiog reikia, mačiau, kad visi šitaip daro. Tačiau sagtis buvo kažkokia nučiupinėta, slidi, gal taukuota.
Pasidygėjęs nubloškė diržą. Negi šitaip va ir išvykstama? Taip niekingai. O gal tiek esi vertas? – paklausė savęs, bet neturėjo ką atsakyti. Tuomet pasigirdo muzika. Ji kilo iš jo paties, kaip atsakymas, plūdo, apsemdama skurdžias apylinkes, suteikdama joms ritmą ir prasmę. Girgžtelėjo kažkoks skriemulys ar dantratis… Turi prisisegti diržą! – įsakė sau. Jam nė nežiūrint, pirštai patys ėmė grabaliot sagtį. Ratas truktelėjo ir kabina, siūbtelėjusi, pajudėjo iš vietos. Muzika sėmė, muzika plukdė, buvo ramu, teisinga ir liūdna… Reikia, laikas išeiti. Taip, o ne kitaip turi būti.
Staigus disonansas šiurkščiai išplėšė jį, neprisisegusį, ir skaudžiai bloškė į pašalį… Gulėjo ir ilgai matė tolstant pasisūpuojančią tuščią kabiną…
Paskui buvo labai tylu, tarsi kažkur alsuotų ne miestas, o kažkokia kosminė dykuma. Arba toksai liūdesys, kokio gyvas būdamas nebuvo patyręs.
Rašymo kursas
Akiniuotas kumptelėjęs profesorius nelaukė, kol visi susės, prisistatydamas kažką sumurmėjo apie save ir žengė prie lentos.
– Mūsų tikslas – šventas apsakymas. Romaną gali parašyti kiekvienas, – užrašė stambiom raidėm.
Nebuvau apie jį girdėjęs. Programoje įrašyta pavardė man nieko nepriminė.
– Na, gal ne visai šventas. Yra visokių askezės formų ir sacrum sampratų, – užrašė antrą eilutę.
Matyt, rašyti jam lengviau nei kalbėti, pagalvojau. O jis vaikščiojo priešais mus ir kažką bubeno panosėje. Sustojo, pakėlė galvą, dar pavaikščiojo ir užrašė:
– O vis dėlto šventas!
Pasakojo visai neblogai. Pradėjo nuo senovės kinų tušo tapybos. Projektorius bloškė į ekraną fantastiškus tarpeklius, smingančius į miglas, dar fantastiškesnius medžius, kybančius pačioje padangėje, už medžius gyvesnes uolas ir kažkur apačioje numanomą upę. O jis pasakojo apie lietų Luano provincijoje ir vienuolį, kalnuose renkantį žagarus, drėgnas gervės sparno plunksnas ir trobelę, kurioje gera klausytis pušų ošimo.
– Taip, o dabar – apie valtį, kurią nupiešęs persikelsi į savo sapnų šalį, – suurzgė Antanas iš Dzūkijos girių, kaip prisistatė vakar, iš kuprinės traukdamas butelį samanės, – kiek dar bus to rytietiško bezdalo?
Tarsi išgirdęs, profesorius sustojo ir apibendrino, kad perspektyvos pojūtis svarbus visiems menams, koks jos gylis, kartojamas Bacho fugų ratiluose ar Prusto laiko meditacijose.
Po pietų kiekvienas pristatėme savo kūrinius. Antanas parodė kraupias kirviu tašytas figūras, aš perskaičiau keletą neseniai parašytų eilėraščių, viena mergikė pagal gūdžiai dūzgenančią muziką bandė sušokti mums dykumos alsavimą. Pasipylė prisiminimai, įspūdžiai ir ginčai. Liejosi vynas bei kiti gėrimai. Kai grakštuolė Inga ėmė nusirenginėti prieš laužą, atsikėliau ir nuslinkau į trobelę, bet pastebėjau, kaip smailai profesorius spokso į dailias Ingos kojas. Ne tam čia atvažiavau, kad sunkiai sustyguotos gijos vėl prasprūstų man tarp pirštų. Tiesą sakant, nelabai ir žinau, ko čia atvažiavau. Nesitikiu juk, kad kas nors išmokys mane rašyti. Bet juk gali atsilaisvinti kokia spyruoklė ir pastūmėti tą kažką, ką jaučiu glūdint giliai viduje, tik pats negaliu išjudinti.
– Miegi? – parsibeldė Antanas. – gal išgertume?
– Ne, negersiu. Kaip ten Inga? Ar jau nuoga šoka?
– Kur ten nuoga. Tas velnių prisiėdęs diedas aiškina jai dervišų šokio paslaptis. Labos! – ir dingo savojoj trobos pusėj.
Sapnavau medžioklę prie Minijos. Galėčiau galvą dėti, kad net busdamas dar girdėjau tolimus šūvius.
Antrą dieną profesorius yrėsi toliau. Kalbėjo apie askezę, vienuoliškąją ir mistinę, meditacijos metodus, norų išsižadėjimą, tikrą ir tariamą susiliejimą su Absoliutu. Askezę mene ir mąstyme (Vitgenšteinas), klasikinius japonų žanrus haiku ir tanką, dzeno koanus, krikščionių maldas ir psalmes, prancūzų moralité, Hemingvėjaus ledkalnį, Kafkos ir Kamiu užrašus.
– Visa tai – apie būtiną atsiribojimą ir susikaupimą, nuo kurio ir prasideda vyksmas. Tinkamai pasirengus, galima jau kalbėti ir apie Didįjį Vyksmą – vidinio aukso išlydymą, blyksnį, nušviečiantį praeitą kelią ir leidžiantį pažvelgti į ateitį, – suvedė į visumą vieną nuo kitos nutolusias pasakojimo linijas.
– Dabar sukim prie praktiškesnių dalykų. Dvi trys įsimintinos detalės, keletas smulkmenų, pasivogtų iš tikrojo gyvenimo, – ir jūsų tekstas atgis, pradės kvėpuoti. Jos turi nepaprastą, išties beveik magišką galią. Ir tai pirmasis, patsai svarbiausias mano patarimas rašančiam apsakymą. Jam nereikia galingų konstrukcijų, tvirtų veiksmo sankabų ar nuodugnaus aplinkybių išdėstymo. Trumpasis žanras veikia kitaip. Tai ne artilerija, greičiau dzeniškas kardo arba šaudymo iš lanko menas. Porelė tikrų – tikrų jums, autoriams, – detalių gali pagrįsti pačią neįtikimiausią istoriją.
Jis vėl vaikščiojo priešais mus, palinkęs nuo neiškalbėto sunkumo, vėl kažką atrajojo, gal net išplėšdamas iš savęs. Žiūrėjau į jį jau kitaip negu vakar. Viską, ką pasakojo, jau žinojau. Bet jis sudėstė viską savaip, naujoviškai, neįprastu, visai asmenišku būdu ir kartu labai tikslingai. Pažvelgęs jo akimis, vėl mačiau save jauną (na, santykinai), kupiną keisčiausių įspūdžių ir galios juos išsakyti. Pasaulis vėlei atrodė šviežias, nenudėvėtas. Kone tviskantis.
O jis net prisėdo, išsekęs. Paskui vėl pakilo ir lyg kito žmogaus balsu tęsė:
– Dar viena – vidinis pokalbis. Nenutrūkstantis, nesiliaujantis, prikeliantis iš miego, kartais visai išsekinantis. Domės! Turite išmokti jį kontroliuoti, valdyti ir patiems nesileisti jo valdomiems.
Visos šios jo paskaitos, sintaksės šuoliai, tembro permušimai iš pat pradžių atrodė keistokai. Tartum vyktų koks ritualas, ar minties baletas. Nusprendžiau pasitaikius progai pasikalbėti su juo.
– Ir dar. Visi juk viduje kalbatės dar su kažkuo, ne tik su savimi. Gal su seneliais ar tėvais, bendramoksliais, artimais draugais, draugėmis, gyvenančiais kitur, palikusiais jus, gal ir užmiršusiais. Svarbiausia, žinoma, pokalbiai su mirusiais. Tik juose galite būti visai atviri…
Ši mintis pervėrė mane lediniu dygliu smilkiniuose, kažką tarsi prisiminiau, ko gal nė nenorėčiau prisiminti.
– …bet dar svarbiau – tik juose galite išgirsti tai, ko paprastai niekur kitur neišgirsi. Užfiksuoti šias nuogirdas ar perskaitymus – tiesioginė rašančiojo paskirtis. Tai labai sunku, nes tokie fragmentai, nuolaužos tik retai išplaukia jūsų vidinio pokalbio paviršiun, dar rečiau pasiseka jas atpažinti, o atpažinus – sulaikyti atmintyje.
Iš esmės paskaita tuo ir baigėsi. Nieko naujo nebegalėjau priimti. Pirmiausia turėjau įsisąmoninti tai, ką buvau išgirdęs, ką tariausi supratęs. Ir tas balsas, tas pasikeitęs jo balsas…
Vakarop kolegos ėmė siausti. Nežinau, iš kur tiek energijos. Ji kunkuliavo, veržėsi, virė ir sproginėjo. Klaikas ir klyksmai, imituojantys dainas, liepsnos akyse ir gausmas galvoje, – o gal man tik taip rodėsi. Tiesą sakant, ne ką prisimenu.
Atsitokėjęs kitą pavakarį, paskubom susikroviau daiktus, atsisveikinau su Antanu ir išvažiavau.
Antanas:
– Aš likau iki galo, nors, kaip jis ir sakė, kiti paskaitininkai buvo šūdo verti.
Naktimis sapnuodavau aną Merkinės puolimą, apie kurį tada pasakojo.
Ilgai jo nemačiau, žinojau, kad dirba kažkokioje firmoje ir daug važinėja po Lietuvą. Užsuko kartą ir mano vienkiemin, prisiliuobėme kaip paršai, prisimenu, kad skundėsi, kaip sunkiai rašo, nors kelis apsakymus parodė. Dejavo, kad jo „tačka” jau visai sukiužusi.
Kartą paskambino man kažkas ir pranešė, kad jis guli vienoje Vilniaus ligoninėje, sakė, kad paskubėčiau, nes jau esąs prie mirties. Kai nulėkiau, buvo komoje, bet ėmė gaiveliotis ir pasakoti, kaip jis lėkė šviesos tuneliu, čia platėjančiu, čia siaurėjančiu ligi adatos smaigalio, palikdamas už savęs visokias tamsos pamėkles. Lėkė, vis lėkė, lėkė. Paskui greta kaži kas išryškėjo, tarsi koks pavidalas. Atpažino jį, – neva anas mūsų profesorius. Kas ten žino. O juk ir laiko nebuvo! Kažką profesorius lyg sakė. Sunkiai, vos girdimai: „Skaičiau tavo tekstus… per daug dar skaidaisi ir blaškaisi… Ar prisimeni, ką sakiau apie kelias detales, kurias reikia įsidėmėti? Tavo tekstuose jų per daug. Persistengi. Pameni, ką Folkneris kalbėjo apie savo „Triukšmą ir įniršį”? Apie išpurvintas mažos mergytės apatines kelnaites? Štai – viena vykus detalė, iš kurios randasi vykusi knyga!” Taip atseit kalbėjęs profesorius. O jis taip ir neišdrįso paklausti, kodėl profesoriaus balsas anuomet, kai pradėjo kalbėti apie mirusius, tapęs toks panašus į jo mirusio draugo balsą.
Atsigavo jis tada greitai. Tiesa, nieko daugiau neparašė. Po kelių mėnesių, jau žiemą, sužinojau, kad užsimušė slidinėdamas Šiaurės Italijoje. Šūdas, netikiu, kad nebūtų galėjęs išvengti ten to tarpeklio.
Šalta akim
Raudongurklė purenosi plunksnas prieš saulę. Mūsų lentpjūvės triukšmas nė kiek jos negąsdino. Pievoje prie fiordo bėginėjo strazdai. Visai kaip pas mus palei ežerą. Kaip tada, kai praskleidžiau šakas, o Ditos langas dar buvo uždengtas. Bet štai užuolaida atsitraukia, ir ji su naktiniais, užsimiegojusi, rąžos kaip ekrane.
– Hm, hm, – pasigirdo. Paleidau šakas, apsidairiau. – Hm, hm, – garsas leidosi iš dangaus. Senojo ąžuolo šakose, pačioje viršūnėje sūpuojasi žmogėnas. Su parašiutu. Įstrigęs tarp šakų. Tarsi paukštis koksai.
– Klausyk, bičas, – balsas toks miestietiškas, įsakmus, – nebijok, aš pats bijau. Gal surastum kokį pagalį ir mane šonan stumteltum, kad įsikibt galėčiau.
Kai nusiropštė žemyn, žiūriu, labai kažin kur matytas. Jisai kuprinėlėje rausias, sako:
– Išgelbėtoją įamžinsime, – rankose maža kamera, objektyvą nukreipia į mane. – Ir kaip, bičas, šitas kaimas vadinasi?
– Antalinkis, – sakau, – čia toks išsilenkęs ežeras, tai ir miestelis pagal jį.
Ir filmuoja mane. Jaučiu, kad aš jau lyg ir ne aš, o kitas, kad kitaip ėmiau ir kalbėti.
– Sakoma, kunigaikštis Žibuntas miestelį įkūręs. Jo piliakalnis antai palei krantą matosi. Kasinėta čia, ginklų rasta, keramikos…
– Taigi taigi, kaimai, vadinasi, istoriniai, su piliakalniais, kaip ir pridera…
– … juodosios, Romos monetų, gintaro…
– Pasakyk geriau, kur seniūnas gyvena, kodėl žąsinas nesutiko, kaip sutarta.
– Va ten seniūnas. O jūs ar ne iš televizijos?
– Na va, bičas, jau ir akis pramerkei… Ateik po pietų, linksmiau bus, geras tūsas.
Nuėjo tiesiai per pievą. Šliūžė liko. Drėgna, įjuodusi.
Vėl tapau savimi. Reikia šertis, kiaušinius surinkti. Popiet juk rinkiminis mitingas. Ir dar grožio karalienės rinkimai. Ir šitą su parašiutu prisiminiau. „Įmink mįslę devyngyslę”, kaip gudriai jis neatspėjusiems viską aiškina, fantus dalija, laimėjimus skirsto. Nepėsčias paukštis. Na, Dita tikriausiai karaliene pataps, kas jai prilygtų.
Patėvis dar priešpiet prisilupo. Matyt, paslėpęs turėjo ir motina neaptiko.
– Ne, aš už tą saugumietį nebalsuosiu. Ir taip visi sekretoriai valdžion sulindo, – rėkalojo, marškiniai šlapi nuo alaus ir prakaito. Kas dabar tokį filmuotų? Ir išvis, ar pas mus kada ką filmavo? – anais laikais buvo kartą toks korespondentas užsukęs, – atitarė mano mintims patėvis (mat kartais pamąstau sau balsu), – tai direktorius visiems mums mokykloje komjaunimo ženklelius seginėjo ir ką kalbėti aiškino. Apie socializmo brandumą ir ginklavimosi varžybas. Visai dar jaunas anuomet buvo. O dabar va į seimą jį renka.
Buvo dar laiko, nerodė jokio siaubiako. Nuėjau į kambarį ir ėmiau skaityti dėdės Juozo kronikas. Šeimos neturėjęs tėvo brolis paliko krūvas sąsiuvinių, kuriuose surašyti mūsų krašto nutikimai. Apie kunigaikštį Žibuntą, kryžeivių žemes teriojusį, mūs bajorkiemio vadą Kundrotą, sukilėlius mūšin vedusį, ir dar daug neįtikėtinų istorijų kaip seriale.
Iš stadiono aidėjo muzika, šurmuliavo minia. Atsipagiriojęs seniūnas draskėsi iš paskutiniųjų, ir fiesta įsisiūbavo kaip reikiant, tačiau kaltės išraiška taip ir nenuslinko nuo jo veido. Prisidėjo ir Rojaus paukščio – taip praminiau tą televizinį parašiutininką – kamera, įkyriai sekiojusi iš paskos. Turbūt daugelis, kaip ir aš, virptelėjo, kai trykštant fejerverkams, sproginėjant petardoms plyšo skersai gatvę pastatytas popierinis ekranas ir pro jį į stadioną įsiveržė Harley-Davidsoną apžergęs direktorius. Sustojo prie pakylos, užskrido laipteliais ir, nusivoždamas plačią skrybėlę, gracingai nusilenkė susirinkusiems.
Triukšmas, šūkčiojimai, švilpimas, juokas nustelbė kalbos pradžią. Bet jis, suveržtas jaunatviško kaubojiško kostiumo, ritmingai ir įtaigiai siūravo scenoje – rankovių kutai meniškai pleveno nuo dūmų melsvame ore – ir kūrybingai harmonizavo nedarnius garsus bei nematomas nuotaikų sroves. Mikrofonas buvo patikimai sujungtas su aplink išstatytais garsiakalbiais. Rojaus paukštis ir visa atvykusi komanda dirbo išsijuosę, prožektoriai – o dar nebuvo nė kaip reikiant temti pradėję – kaitino orą, pritvinkusį smalsos, įtampos, kažkokio aitraus laukimo ir dirglumo. Jie kūrė naują, savaip smagų ir svaigų, laikiną ir netikrą tūkstančio ir vienos nakties pasaulėlį. Kvietė įsijungti į jį, pritarti ir pritapti. Prisiartinau, įsiliejau. Ditos nebuvo matyti.
– Tokia yra mūsų protestantų partija, tokia, kaip ir jos dvasinis pirmtakas, žymiausias protestuotojas – Romas Kalanta. Tai jo įžiebtas fakelas liepsnoja musyse! – trenksmingai baigė direktorius.
– O, bičas, – iš kažkur išniro Rojaus paukštis, – klausyk, man neįsirašė, ką tu, kaip jaunasis kraštotyrininkas, rytą porinai apie savo kaimą. Gal dabar pakartotum? – ir nukreipė į mane kamerą. Šalta stiklinė akis spindėjo ir skverbėsi į mane. Ir vėl kažkoks įsitempęs, nesveiką jaudulį pergalėdamas, pasakojau tai akiai apie piliakalnį, kunigaikštį, šlovingą praeitį, kad žemė mūs, matyt, turi slaptų galių suteikt žmonėms atsparumo, sutelkti juos reikiamu metu, palaikyti ir išsaugoti viltį.
– Oho, bičas, betgi tu tikras, kaip tenai, fenomenas! Gerai. O dabar pertrauka…
Direktorius pašmėžavo ir dingo, o pranešėjas paskelbė, kad rytoj vidurdienį iš šio stadiono palydėsime mūsų kandidatą, kuris į sostinę išskris oro balionu. Prie pakylos jau būriavosi vietos gražuolės. Pamojavau Ditai, bet ji apsimetė, kad nemato.
– Betgi čia gražių putyčių esama, – nušvito Rojaus paukštis, ir mūs žemės magijos jam nebereikėjo. Stebėjau, kaip prieš kameros akį keičiasi panelės, kaip jos atsiskleidžia, netgi atsilapoja. Čia tai bent magija! Dita tirpte tirpo berdama žurnaluose išskaitytas, iš televizoriaus nugirstas frazes, mėgdžiodama aktorių gestus, mimiką, balso tembrą. Bet ir Rojaus paukštis begal įsijautė sukinėdamasis apie jas. Tai neliko nepastebėta vietinių kietuolių. Monkus, jis dabar čia tvarkėsi išvažiavus Bolei, pakvietė miestietį šonan pasikalbėti.
– Išgerkim, – tarė, iš odinės liemenės traukdamas keturbriaunį škotiško. Parankiniai abipus jo piktai dėbčiojo į atvykėlį.
– Gerk, operatoriau, – gurkštelėjęs iš kakliuko ištiesė filmuotojui. Šisai nesutriko. Atrėmė kamerą į kelį ir išsuko stiklinę akį. Tada įpylė į ją iš butelio ir išmaukė. Monkus, regis, buvo nupirktas.
– Ką ten po lašą, gerk kaip vyras, – burbtelėjo. Atvykėlis išgėrė darkart. Ritualas suveikė. Monkus taip pat gėrė iš objektyvo, paskui ir jo parankiniai. Nuėjo linksmai šnekučiuodami. Rojaus paukštis vėl skraidė ir filmavo. Prisiminiau dėdės Juozo pasakojimą apie partizanų vadą Žaliūką, gėrusį su stribais, neatpažintą, o paskui juos iššaudžiusį. Bet šiandien, be vyriškos drąsos, būta, manau, ir šaltosios akies veikimo. Nematomų srovių bei įtakų.
Dita buvo nelaiminga. Vis pirmavusi konkurse, dabar liko nustumta Vikos.
– Todėl, kad ji kažkokia direktoriaus dukterėčia, ar dar kas, – šniurkščiojo Dita ir net leidosi apkabinama. Glosčiau laku išpurkštus plaukus, krūpčiojančius pečius. – Vis tiek tu pati gražiausia, Ditut, – guodžiau, kažką dar kalbėjau, ir ji šį kartą klausėsi, mačiau, pamažu nusiramindama. – Juk dar du etapai, ir tu tikrai laimėsi. Kitaip nė būti negali.
– Tikrai? – nusišypsojo nušvitusi. Kaip aš ją mylėjau!
– Kaip saulė danguj, – užtikrinau. – O paskui, Ditut, gal susitinkam kur nors? Gal prie ežero? Kaip aną kartą…
– Nebuvo jokio ano karto, vėl tu išsigalvoji? – tėškė tikroji Dita. Ir atsitraukė per žingsnį: – Ir jokio kito nebus, Žydruk.
– Žydruk, cha cha, Žydruk, – filmavo išsiviepęs Paukštis, – sudužusių širdžių klubas, ar ne? Cha cha, Žydruk.
Šaltosios akies kerai veikė užtikrintai. Dita siūbavo klubais, rodė dantis ir biustą. O Rojaus paukštis staipėsi čia priklaupdamas, čia pasilenkdamas ir užlūždamas. Negalėjau ilgiau žiūrėti.
Neguodė nė dėdės Juozo kronikos, prie kurių vėl, apsiliuobęs, sėdau. Dabar jau erzino perdėtas romantizavimas, pritempimai ar netikslūs vertinimai. Štai jis garbina drąsų partizaną Bužį, o patėvis pasakojo, kad tą patį Bužį direktorius kultūros namuose pristatydavo kaip liaudies keršytoją, partijos pavedimu prasismelkusį tarp banditų, pelniusį jų pasitikėjimą, sužinojusį ir pranešusį, kur slapstosi vadeiva Žaliūkas. Žinoma, dėdė pasimirė to neišgirdęs, bet vis tiek apmaudu. Va, jei aš būčiau buvęs tarp partizanų ir turėjęs su savimi šitą magišką kamerą. Prieš jos skvarbiąją akį Bužys tikrai būtų išsidavęs, juk ji kiaurai perskrodžia… Taip, reikia susiimti, pakartoti kursą, ruoštis stojamiesiems. Gal šiemet pavyks…
Va, Ditos užuolaida sujuda, langas prasiveria ir pro jį… taip, pro jį ropščiasi lauk, taip, tasai paukštėkas. Išlipa, apsidairo ir nueina tiesiai per lauką. Jo rankoje tviska kamera.
Še tau, Žydrūnai, še skuduru per marmūzę. Juk esi mazgotė, pažiūrėk, kaip svečiai iš sostinės tvarkosi. Ir kokia sukalbama staiga tapo toji neva nesukalbamoji. Ir kokie pavėpę čia žmonės, tikintys arabų pasakomis. Kaip tos mamos vištelės, kudakuojančios patvartėj… Bet ir šaltosios akies čia suveikta. Prasismelkta, perversta, atskleista. Ir parodyta… Žinojau, kad veikia slaptos galios pasaulyje, o štai ir viena iš jų. Magiškoji akis.
Kadaise skaičiau, kad saulė teka ir pralaimėjusiems. Įprastiniai darbai padėjo apsiraminti, bet juste jutau artėjančias permainas. Reikia pagaliau atsispirti ir šokti pirmyn, kad nesusmirsčiau čia kaip dėdė Juozas. Va, kad ir tas šiknius Rojaus paukštis, – koks vis dėlto laisvas ir atviras atsitiktinumams. Improvizatorius, niekada nenustygstantis vietoje… Reikia šalčiau mąstyt…
Tikrai nebūčiau ėjęs į stadioną pažiūrėti oro baliono, tik šiaip sau pro šalį dūlinau, kai jį pripūtė. Didžiulėj pintinėje šalia direktoriaus styrojo ir tasai paukštelis. Bet staiga pasigirdo riksmas ir į veją išbėgo Dita.
– Palauk! Neišskrisk! – rėkė išsidraikiusi, ir aš nevalingai puoliau iš paskos. Balionas su visa pintine pamažėl jau ir kilstelėjo, ruošės visai atsiplėšt, kai klykaujanti Dita įsikibo pintinės krašto. Rojaus paukštis, šypsodamasis publikai, pasilenkė ir ėmė po vieną atlupinėti laibus pirštus. Tada ji griebės už jo, nusitvėrė ant kaklo kabančios kameros dirželį. Paukštis stumtelėjo ir ji krito gal iš pusmetrio aukščio, nuplėšdama nuo kaklo kamerą. Spalvotas balionas greit kilo, direktorius šiepėsi ir mojo abiem rankomis, televizininkas taip pat atsainiai mostelėjo. Dita gulėjo ir kūkčiojo. Paglosčiau petį, ji nustūmė mano ranką, atsikėlė ir nuėjo neatsigręždama. Pakėliau kamerą. Pažvelgiau pro ją. Raudongurklė purenosi plunksnas prieš saulę, po žolę bėginėjo strazdai. Pasižiūrėjau į nueinančią Ditą, paskui nukreipiau kamerą į žmones stadione. Viskas kaip visada, nieko naujo, niekas man neatsiskleidė. Jokių nepatirtų galių. Atsukau kamerą į save ir išsižiojo juoda apvali skylė. Stiklo joje nebuvo. Tiesą sakant, nelabai ir nustebau. Visos pasakos baigiasi. O juodoji skylė vis plėtėsi, viską aplink keisdama, nuvertindama ir susiurbdama. Įtraukė ji ir mane. Ir štai dabar aš čia, prie šio išlinkusio fiordo, ūžia mūsų lentpjūvė, po pievą bėginėja strazdai.
Renata Šerelytė. Kokono baladės
2013 m. Nr. 12
Ištrauka iš romano
Baladė apie arkliaveidę mergelę
„Eik į galinį kiemą, – tarė jai ponas, vos tik baltas televizijos autobusiukas sustojo prie namo vartų. – Ten sukrautos rūsio plytelės ir visoks sodo inventorius, to kampo interjero specialistams nerodysiu.
Tavęs irgi, nes tu į tarnaitę nepanaši, į žmoną – taip pat. Pasėdėk ten prie šunio būdos – šuva, beje, netikęs, kaimynų nekanda ir paštininko neužpuolė, mikė pūkuotukas, o ne šuo. Abu jūs tokie. Tik paimk iš prieglaudos.“
Ji klusniai nupėdino į galinį kiemą ir atsisėdo ant plytelių krūvos.
Šuo, pririštas prie būdos grandine, smalsiai sužiuro į ją. Didelis, baltu kaip sniegas kailiu, toks lyg apšerkšnijęs – kailio adatos visos pastirusios į viršų. „Baisokas, – pamanė ji. – Jeigu nesukandžiotų, tai mirtinai subadytų.“
Atsistojo ir persėdo atokiau ant durpių substrato maišo.
Pro palėpės langą galvą iškišo ponas. Ji nusišypsojo ir pamojavo jam.
Ponas neatsakė tuo pačiu, tik rūsčiai nužvelgė ją ir užtrenkė langą.
Matyt, nenorėjo, kad ji ką nors girdėtų.
Bet ji vis tiek išgirdo – pro atvirą virtuvės langą išskrido mandagios nuostabos šūksnis: „O kodėl jūs rūpintojėlį prie peilių laikot?“
Ponas kažką pasakė, irgi mandagiai, bet pernelyg trumpai, kad ką nors paaiškintų.
„O aš žinau kodėl, – pamanė ji, sėdėdama ant durpių maišo. – Tik niekas manęs neklausia.“
Ji užgniaužė besiveržiantį atodūsį.
Bet jis vis vien pasigirdo – nykus, ilgesingas, panašus į kauktelėjimą.
Ji krūptelėjo ir pažvelgė būdos pusėn. Žiovavo šuo.
Pasigirdo dunkstelėjimas, ir kažkas nusikeikė.
Mergelė pasistiebė ir pasižiūrėjo per tvoros viršų. Iš televizijos autobusiuko iššoko keturi raudonais kombinezonais vilkintys vyrai. Du nešė oranžinę sofą, du – televizijos laidų vedėją surūgusiu veidu ir į plyšelius panašiomis piktomis akimis.
Ji suprato, kad poną pasodins ant sofos ir ims interviu.
Neapsidžiaugė, nes ponas ant sofos elgdavosi nepadoriai. Per žinias žnaibydavo jai užpakalį, o kai žiūrėdavo į nuobodžiai kalbančias galvas, keikdavosi ir šokinėdavo.
O kai pamatydavo ekrane vieną moterį, tai nutildavo, išjungdavo televizorių ir pasakydavo: „Opozicijos kekšė.“ Pakuždom, su aiškia pagarba.
– Galėtų ir mane kada nors taip pavadinti, – su nuoskauda kreipėsi į šunį.
Šuo dėbtelėjo į ją, bet nieko neatsakė, nors akys nuo minčių spindėjo kaip veidrodžiai.
Mergelė paniuro.
Ar tik ne dėl to girtas patėvis medžiokliniu šautuvu nupylė seną margį, o grakščią juodą katę baltomis kojinaitėmis nunuodijo epileptikė kaimynė, pati kartkartėmis ragaudavusi nuodų, matyt, mintydama, gal jie išgydys nuo epilepsijos, bet nuodai neišgydė, neišgelbėjo jie ir patėvio, nors mergelė ir įmetė porą rausvų žirnelių jam į butelį.
Jie pavydi gyvuliams minčių, užtat šitaip jų nekenčia, pavydi ir sielos, nes patys jos neturi.
Nei patėvis, nei epileptikė kaimynė, nei jos vaikai, žiemą vasarą lakstantys nuogais užpakaliais ir kaip svogūnų girliandos pakimbantys ant vielinės tvoros, vos tik kokia mašina įsuka į patėvio kiemą. Neturėjo sielos ir iš mašinų išlipę vyrai, nors atrodė tokie švelnūs, vadino mergelę ir jos seseris gražiausiais kačių vardais.
Bet mergelė nenorėjo būti kate, ji troško šuoliuoti per tamsą, skeldama iš akmenų žiežirbas. Todėl slapčiomis atsigėrė vandens iš arklio pėdos.
Argi ne stebuklas – ji taip sparčiai ėmė augti, kad vyrams su mašinomis tapo neįdomi, net patėvis, ir tas ėmė nuo jos trauktis, sakydamas, kad ji darosi panaši į arklį. Taip jis ir mokytojai pasakė, kai šioji atėjo bartis, ko mergelė neina į mokyklą. „Ogi nulaikyk tu arklį suole“, – pasakė jai pagiringas patėvis, tempdamas aukštyn smunkančias kelnes.
„Vaikeli vaikeli, – sudejavo mokytoja, – be mokslo nebus iš tavęs žmogaus.“
Mergelė tik nusižvengė iš tokių kalbų.
Ji ir netroško būti žmogumi.
Taip ir ponui paaiškino, kai šis atvažiavo balta mašina. Ponas iš pradžių nustebo, netgi atšlijo. O paskui pasakė, kad tai įdomu. Kad tokio egzemplioriaus dar nėra matęs.
Patėvis patenkintas klibinkščiavo aplinkui, netgi norėjo įgrūsti ją į viralinėj šylantį didįjį katilą, kad nugremžtų purvo sluoksnį. Bet ponas sulaikė – pasakė, kad susitvarkys pats, turįs tam geresnes sąlygas negu gerbiamas dėdė Anastazas.
„Atanazas, Atanazas“, – pataisė jį patėvis, švytėdamas kaip uždegtas spiritas.
Pro mašinos langą mergelė matė, kaip jis tolsta ir blėsta, kol galop iš patėvio lieka tik tolimas nuodėgulis.
O paskui mašiną bėga visas pulkas liesų alkanų katyčių, graudžiai ir ilgesingai ją šaukiančių.
Mergelė atsiduso.
Pasiklausė, kaip name spygauja žurnalistai, ir tarė šuniui:
– O kas yra kekšė? Ir opozicija?
Šuo pažvelgė į ją protingomis akimis, apsimesdamas, kad žino.
– Na, na, turbūt nežinai, – sugėdino jį mergelė.
Šuo nusižiovavo.
– Taip ir maniau, – tarė mergelė.
– Vau!.. – pasigirdo iš aukštai.
Mergelė krūptelėjo. Televizija veikiausiai aptiko lokio iškamšą prie miegamojo durų. Mergelei ji visada kėlė šiurpą. Turbūt ir televizijai baisu.
Klanktelėjo kiemo vartelių kabliukas. Šuo suurzgė.
Mergelė pakėlė galvą ir išvydo raudonus sportinius batelius, kelnes su raudonais dryžiais, mėlyną švarką ir piloto ausinių įrėmintą veidą. Akis dengė juodi akiniai, o lūpų kamputy styrojo pieštukas, irgi raudonas.
– Oi, – tarė mergelė. – Tamsta iš televizijos?
Vyras linktelėjo.
Mergelė išsigando. Ponas nenorėjo, kad ji painiotųsi televizijai po kojomis.
– Jeigu painiosiuos, tai jis lieps man skaityti knygas ir vakare neduos degtinės, – pasiskundė.
Vyrui net pieštukas iš burnos iškrito. Matyt, apstulbo.
– Jokiu būdu, – tarė jis. – Aš paimsiu iš tamstos interviu slaptai. Užsienio televizijai, viskas bus išversta į kitą kalbą, ir ponas nieko nesupras. Ar taip bus gerai?
Mergelė nušvito.
– Gerai.
Pasižiūrėjo į vyrą ir įtariai paklausė:
– Jeigu jūs iš televizijos, tai kur jūsų mikrofonas?
– Ak, atsiprašau, – tarė vyras. – Palikau darže tarp agurkų.
Jis švilptelėjo, ir iš agurkų lysvės jam į rankas įšoko juodas žvilgantis mikrofonas.
– O kameros su operatoriumi nereikia? – paklausė mergelės.
Mergelė nesusivokdama pažvelgė į jį.
– Ką?
– Aišku, – tarė vyras. – Nereikia. Na ir puiku.
Jis kvėptelėjo į mikrofoną, nupūsdamas juodas anglies dulkes.
Atsisėdo ant apversto vazono, primenančio senų laikų šiukšliadėžes – tulpes, užsimetė koją ant kojos ir atsainiai tarė į mikrofoną:
– Vienas vienas.
Mergelė susirūpinusi pažvelgė į jį.
– Ar veikia?
– Veikia, veikia, – nuramino ją vyras, nerūpestingai kramtydamas pieštuką.
Šuo, vilkdamas grandinę, nudūlino į kampą už būdos ir atsigulė, nedraugiškai šnairuodamas į juodu.
Jis atrodė nusiteikęs prieš šitą interviu.
Mergelė slapčiomis jam parodė liežuvį. Nespėjo nė susičiaupti, kai kažką prisiminė ir skubiai paklausė:
– O kas yra opozicija?
Vyras išspjovė sukramtyto pieštuko druzgus.
– Savijauta, kai supainioji metų laikus, – tarė. – Galvoji, kad vasara, ir sapnuodamas bėgi į lauką, atsistoji basomis ant žemės, ir staiga iki pat širdies nusmelkia šaltis, nes stovi ne ant saulės įšildytos žolės, o ant sniego.
Mergelė sunerimo.
– O ką tada daryti, jei stovi ant sniego?
– Grįžk atgal ir toliau sapnuok, – paaiškino vyras.
– Oi, – tarė mergelė susikrimtusi.
Vyras šyptelėjo.
– O kas yra kekšė, ar nenori sužinoti?
– Ne, – suvirpėjo mergelė.
– Kodėl?
– Kažkodėl baisu.
Vyras akimirką žvelgė į ją bedugniais akinių stiklais.
– Baisu, – ištarė bejausmiu balsu. – Kažkodėl.
Jis išsitraukė iš kišenės naują pieštuką, šįkart mėlyną, nes aną jau buvo sukramtęs ir išspjaudęs.
– Vadinasi, geriau nežinoti? – sucypė tarp aštrių dantų grafitas.
Mergelė drebėdama linktelėjo. Atrodė, kad žurnalistas ne pieštuką kramto, o traiško pelės kaulelius.
– Taip, taip, – pro dantis kalbėjo žurnalistas, – visi kvailiukai eis į dangų, nes jie nieko blogo nepadarė, blogį daro tik protingieji. Mat tam reikia valios. O kas gi sakė, kad kvailiai neturi valios? A?
– Nežinau, – išsigandusi tarė mergelė.
Žurnalistas išspjovė pieštuko liekanas ir nusišypsojo. Sušvito mėlyni nuo grafito dantys.
– Ar labai nemėgsti savo pono?
Mergelė žiojosi atsakyti, bet tuo metu atsidarė langas ir pasigirdo moteriškas balsas:
– O kas gi ten, kieme? Kažkokia mergina sėdi ant maišo, ir šuo…
– Nieko ypatingo, – atsakė ponas. – Priglobiau vietinius elgetas. Pamaitinu, kokį atliekamą drabužį duodu…
– Ir degtinės!.. – šūktelėjo vyras mergelės balsu.
– Nekreipkit į ją dėmesio, ji silpnaprotė, – šaltai pasakė ponas.
– Koks jūs kilnus, – tarė moteris, ir langas užsidarė.
Vyras prunkštelėjo. Ne todėl, kad jam būtų juokinga, o veikiau paspringęs pieštuko drožlėmis.
– Nagi, – prikišo mikrofoną mergelei prie pat lūpų. – Atsakyk. Mėgsti, nemėgsti. O gal aš ne taip klausimą formuluoju? Gal reikėtų klausti: myli ar nemyli?
Mergelė atšlijo. Mikrofonas dvokė dumblu ir pūvančiais ajerais.
– Jis man daug gero padarė, – pasakė, prisiminusi kalte kalamą jai sakinį.
Vyras numojo ranka.
– O blogo? – paklausė. – Ką padarė blogo?
Mergelė susimąstė.
– Kad nežinau.
Šis atitraukė mikrofoną, pabeldė į jį nagu.
– Vienas vienas, – tarė.
– Ššššš, – sušnypštė mikrofonas.
Vyras pažvelgė į jį, paskui – į mergelę ir sviedė mikrofoną į agurkus.
– Oi, – sušuko mergelė ir nubėgo pažiūrėti.
Praskyrė agurkų virkščias, bet mikrofono nerado, išvydo tik rainą gyvatės nugarą, blykstelinčią surūdijusia geležimi ir išnykstančią.
Kai atsigręžė į vazoną, neberado ir žurnalisto.
Kad jis čia buvo, liudijo tik pieštukų nuograužos ir šuo, kuris nelindo iš savo kampo, tik piktai dilbakiavo, dar labiau pasišiaušęs. Kailio šeriai sulipo į dyglių trikampius – tokius, kokie būna ant mazochistams patinkančių moteriškų odinių liemenėlių.
Už tvoros subildėjo. Mergelė pasistiebė. Vyrukai su kombinezonais grūdo į autobusiuką oranžinę sofą. Vedėjos nebuvo matyti – matyt, ją įgrūdo pirmąją.
– Jau išvažiuoja, – nuliūdo mergelė.
Trinktelėjo durys. Pasirodė sugižęs ponas.
– Šūdžiai televizininkai, – nusikeikė. – Negana to, kad vos ne iki apatinių išsirengi, tai jiems, matai, dar nosį į galinį kiemą kišti reikia.
Jis nuožmiai dėbtelėjo į mergelę ir pridūrė:
– O tu ko čia sėdi išsižiojusi, durne? Gal patiko, kad valkata pavadinau? Ko nieko nesakai?
– Patiko, – nuolankiai sutiko mergelė.
Ponas apsidairė.
– Kodėl kiemo varteliai neužkabinti? Ir kas čia prišiukšlino? – suriko, pirštu baksnodamas į pieštukų nuograužas.
Mergelei pašiurpo oda.
– Aš, – tarė gailiai.
– O kas gi kitas, – paniekinamai prunkštelėjo ponas. – Gal šuo.
Šuo nesakė nieko, net uodegos nepavizgino.
– Ryt atiduosiu jį į prieglaudą, – nusprendė ponas. – Jeigu niekas nepaims, tegu užmigdo. Paprasčiau, žinoma, būtų nušauti.
Mergelė nuleido akis.
– Bet dar koks pusprotis užuos, kaimynystėj keli tokie gyvena, – kalbėjo ponas, kasydamas plikę. – Pradės klykti apie žiaurų elgesį su gyvūnais ir gailestingumo trūkumą… tfu, – tarė pasibjaurėjęs. – Dar į spaudą paklius. Surink tas nuograužas.
Mergelė, atsiklaupusi ant kelių, rankiojo nuograužas. Visos jos buvo šiltos – kaip triušio spiriukės, šiam ką tik atlikus savo reikalą.
– Išmesk į šiukšliadėžę, nusiplauk rankas ir ateik ant sofos, – įsakė ponas.
Mergelė nulapnojo į vidų.
Žinojo, kad šį nurodymą reikia vykdyti kuo skubiau, nes jeigu užtruks plaudamasi rankas, ponui kažkas atsitiks. Perdegs kantrybės siūlas.
Perdegus siūlui, jis atrodo kaip subliuškęs balionas, nebegriebia už suknelės, plėšdamas ją pusiau – et, nupirksiu „Humanoj“ dar maišą tokių, rikteli narsiai, – ir nebedaro to, ką nuo pat kumelaitės amžiaus patyrė mergelė, o skelia jai antausį ir išvadina nėščia kerėpla ir šlykščia arkliagalve.
Paskui geria tabletes, bet būna, kad ir jos nepadeda, ir ponas visai pajuoduoja. Įsipila degtinės, išgeria, sėda į mašiną ir išvažiuoja, nebaigtą butelį palikęs jai.
Mergelė nekantriai laukia šitos valandos.
Prakaulų skruostą nuo antausio nustoja skaudėti jau po kelių gurkšnių. O paskui ji slampinėja po namus, klausydamasi, kaip visuose kampuose vaikiškas daineles dainuoja daiktai, o tie, kurie neturi balso, tyli ir piktai į ją žiūri.
Vienas iš jų – pono žmonos portretas ant naktinio staliuko.
Ponia žmona čia būna retai, tik tada, kai ponui reikia fotografuotis spaudai. Bet mergelė jos nebijo. Ponia vieną sykį vos neužkropė ant jos, plaunančios grindis, bet pamatė tik skudurą, o mergelės neišvydo. „Nors aš ir šlykšti arkliagalvė, bet esu nematomas žmogus“, – su pasididžiavimu tada pagalvojo mergelė.
– Dink man iš akių, – tarė ponas ir pastūmė jai degtinės butelį.
Mergelė klausėsi, kaip jis užveda variklį, atidaro automatinius kiemo vartus ir išvažiuoja.
Užuot atėjus palengvėjimui, ją staiga užplūdo nerimas.
Ji net degtinę atstūmė, nesuprasdama, kas gi čia darosi.
Paskui prisiminė – šuo.
Gailesčio jam nejuto, veikiau baimę. Ją kėlė šuns žvilgsnis.
„Jis kažką sako, bet aš nesuprantu.“
Išėjo į galinį kiemą. Varteliai buvo užkabinti, o šuo, tupėdamas prie būdos, smalsiai žiūrėjo į ją. Dygliuotas kaip ežys, baltas kaip sniegas.
„Nebenoriu jo matyti.“
Ji plačiai atlapojo vartelius, nusegė šuns grandinę.
– Eik, – pasakė, rodydama į laukus.
Šuns nereikėjo raginti, kaip strėlė šovė pro vartelius. Kiek pabėgėjęs, atsisuko. Vėl žvelgė į ją tuo keistu žvilgsniu.
– Aš tavęs nesuprantu! – suriko mergelė. – Eik! Eik iš čia!..
Užkabino vartelius, jausdama, kaip nerimas pamažėle slūgsta, kaip savo ima reikalauti žuvelė, pelekais kutenanti jai pilvą.
„Duok man degtinės, – prašė ji. – Duok degtinės.“
Jeigu čia dar būtų buvęs žurnalistas iš užsienio televizijos, ji būtų paklaususi, ką žinoti baisiau – ar kad pilve yra alkoholikė žuvis, ar kad ją prarijai to nežinodama, gal su konservuotais šprotais ar kilkėmis pomidorų padaže.
Bet dabar neturėjo ko paklausti, todėl tik numaukė iš butelio gerą gurkšnį ir sumurmėjo:
– Gerk jau, gerk.
Paglostė butelio etiketę, kuri skelbė, kad degtinė – „Auksinė“. Nė kiek neabejojo, kad ir žuvelė pilve – tokia pat. Žiba tviska visa.
Nupėdino į virtuvę, atsisėdo ant aukštos baro kėdės priešais virtuvinių peilių stovą. Šalia jo, priaugęs sėdyne prie kelmo, sėdėjo liūdnas rūpintojėlis ir žvelgė į šaltai spindinčius plieninius peilių kotus.
– Tai aš tave čia pastačiau, – sušnibždėjo mergelė rūpintojėliui.
Rūpintojėlis nieko neatsakė. Toks jau jis buvo – atkakliai tylėjo, kai kiti daiktai jai dainuodavo vaikiškas daineles arba sekdavo baugias pasakas apie išlaužytas šuns kojeles ir pelenais virtusius vaikus.
Mergelė nežinojo rūpintojėlio vardo. Nei ponas, nei jo žmona niekada į rūpintojėlį nesikreipdavo ir nieko jo neprašydavo.
Pasigirdo atvažiuojančio automobilio riaumojimas.
Mergelė krūptelėjo.
Kad ponas grįžo taip anksti, nežadėjo nieko gero.
Įėjo šypsodamasis, ir mergelę nuo tos šypsenos nukratė šiurpas. Nieko nesakė, tik vaikščiojo ratais, susikišęs rankas į kišenes ir žvangindamas rakteliais.
Mergelė susitraukė ant kėdės, kad būtų kuo mažesnė.
Ponas žybtelėjo akimis į ją.
– Ar ne prakeikta kekšė, – pasakė nuskriausto vaiko balsu.
Mergelė sudrebėjo. Veikiausiai ji dabar sužinos, ką tas žodis reiškia, bet vargu ar labai tuo džiaugsis.
Ponas atsisėdo šalia, ištraukė jai iš sustirusių rankų butelį ir gurkštelėjo iš kakliuko.
– Tik pamanyk, opozicijos šliundra, – tarė. – Sušikta bobšė. Užėmė man skirtą vietą. Man!..
Mergelė gūždamasi nuslinko nuo kėdės. Jeigu jau ponui maža vietos, ji pasitrauks kur nuošaliau.
Ponas griebė ją už kaklo, bet sučiupo tik pigaus vėrinėlio siūlą.
– Kur eini! – spalvoti karoliukai pabiro į visas puses. – Apsimetėlė kurva!
Mergelė nustėro. Reikia gelbėtis, bet kaip? Gal žodžiais?
– Taip, – sulemeno.
Pono akys dingo iš veido – susiaurėjo ir pavirto brūkšniais.
– Ak tu dar vaizduosi nuolankią, – sušnypštė jis, viena ranka pastūmė ją ant grindų, kita siekė peilio. – Tu, smirdanti idiote!.. Tu, opozicijos kekše!.. Tu esi niekas! Niekas!..
Mergelė norėjo sušukti rūpintojėliui – padėk man, bet neįstengė, nes nežinojo jo vardo.
Ir kai išvydo blykstelinčią peilio geležtę, dar spėjo pagalvoti, kad galbūt reikėjo paklausti žurnalisto. Jis atrodė tą vardą žinąs.
– Pone, pone, – sušuko ji, bet ne įnirtusiam maniakui, badančiam ją peiliu, o vyrui su piloto ausinėmis, – pasakyk man tą vardą!..
Paspringo krauju, bet paskutinę minutę dar spėjo išgirsti.
Vardą pasakė peilis, sužaibuodamas jai virš galvos.
Ir mergelei nušvito protas – tie aptemę vandenys, kuriais ji irdavosi sapnuose, trokšdama sužinoti, kodėl žmonės neturi sielos. Kruvinomis lūpomis ji nusišypsojo maniakui, nes dabar jau žinojo, ką tas žodis reiškia, ką reiškia kekšė, opozicija, nematomas žmogus, fotografavimasis spaudai.
Iškvėpdama oro likučius iš plaučių ir diafragmos kartu su auksinės žu-velės siela, dar išvydo šalia blinktelintį peilį kraujuotais ašmenimis, paskui – gyvuliško siaubo iškreiptą pono veidą. Norėjo pamojuoti jam, bet neįstengė.
Et, tiek to.
Juk mostas nereiškė nuolankumo.
Tai veikiau gestas, sakantis – iki pasimatymo, prakeiktas idiote, netrukus susitiksime.
Ir mano neapykanta tave nuteis, o mano protas – pažemins.
Šitą teatrališką sakinį ji būtinai ištars.
Baladė apie kentaurą
Ji pasilenkė užsirišti atsipalaidavusio batraiščio. Akys užkliuvo už raudonų taškelių.
Akimirką jai pasirodė, kad tai miškinės blakės, tačiau bėgimo takeliu slinko raudono stiklo rutuliukai. Panašūs į didžiules sušalusio kraujo molekules.
Vieta atrodė keistai pažįstama – kaip iš užmiršto sapno.
Apleistame stadione nedvelkė nė menkiausias vėjelis, belapiai krūmai stingo pilkoje brėkšmoje. Už surūdijusių futbolo vartų, dauboje, vadinamoje valkatų vasaros stovykla, tyvuliavo aitrus smogas. Krūmuose styrojo ekshibicionistas rudu lietpalčiu.
Ji užsirišo batraištį ir atsitiesė.
Sapnas nugrimzdo į juodą grindų dangą.
Gurkštelėjo iš buteliuko mineralinio vandens ir padidino mechaninio takelio greitį.
Nebuvo sustojusi. Nė sekundei. Ant tokio takelio nepastovėsi.
Ji baigė bėgti, paprašė trenerio pakoreguoti pratimus rankų raumenims stiprinti ir nuėjo į dušą.
Persirengusi ir pasidažiusi, neskubėdama išvairavo raudoną „Chevrolet“ iš mašinų stovėjimo aikštelės.
Nulėkė tiesiai į biurą.
Juodasis krėslas laukė jos.
Antikvarinis, pagamintas iš juodmedžio, su keistais varliagyvių snukiais iš abiejų atlošo pusių. Kai sėdėdavai jame, atrodė, kad jie kužda į ausis šiurpius eilėraščius šumerų, o gal asirų kalbomis.
Nusipirko iš pažįstamo antikvaro beveik nesiderėjusi. Krėslas neleido derėtis. Jo povyza bylote bylojo – aš neįkainojamas.
Kai kurie bendradarbiai jo vengė, o valytoja bijojo – pakabino ant jo pigų aliumininį medalikėlį. Viršininkė nepakentė religinių prietarų, todėl valytoją atleido.
– Sveikas, brangusis, – tarė viršininkė, įeidama į kabinetą.
Krėslas tylėjo, tik varliagyvių akys švietė.
Viršininkė atsisėdo ir pažvelgė žemyn pro stiklinę sieną.
Apačioj žiburiavo neoninės pastatų reklamos, kavinių iškabos, į juodąją skylę panašus banko pastatas traukė visas šviesas, o pats neatspindėjo nieko.
Pakalnučių dvelksmas sklaidėsi po visą aukštą.
Jai patiko šitas rafinuotas gedulo kvapas.
Prisiminė tą dieną, kai pro duris vėsia jūros puta įvilnijo pakalnutės, o iš paskos įžengė keistas interesantas. Panašus į agentą iš filmo „Men in black“ – aukštas, suspaustomis į brūkšnį lūpomis, juodais akiniais, kuriuose atsispindėjo dvi viršininkės.
Iš pradžių jai pasirodė, kad kažkas nedera prie rimto jo įvaizdžio. Žvilgtelėjo į batus ir pamatė, kad vyras basas, negana to, kojos pamėlusios, visai kaip alkoholiko, miegojusio pusny ir nugangrenavusio.
„Kažkoks beprotis“, – pamanė ji ir jau siekė apsaugos mygtuko, bet vyras ramiai atsisėdo ir užmetė koją ant kojos.
Ji dar sykį dirstelėjo – ne, ponas avi batais iš gyvatės odos, o kojinės tokios ryškiai mėlynos, kad akis skauda.
„Ekscentrikas“, – atitraukė ranką nuo mygtuko.
Žvilgtelėjo į jo vizitinę kortelę. Trys vardo inicialai, o pavardė tokia, kokią paprastai greitai pamiršti.
– Vaikų karantino tarnyba, – perskaitė ji šiek tiek nustebusi. – Atleiskite, bet apie tokią įstaigą girdžiu pirmą kartą.
Vyras nusišypsojo. Jo ir dantys buvo melsvai balti.
– Nieko nuostabaus, – atsakė, labai raiškiai tardamas skiemenis. – Ši tarnyba ką tik įkurta. Prie Socialinių reikalų ir darbo ministerijos. Štai lankstinukas, jei norite daugiau sužinoti.
Jo rankose tarsi iš niekur atsirado portfelis, tik ne iš gyvatės, o iš kito roplio odos, veikiausiai stegozauro. Sagtis spragtelėjusi atsisegė, ir vyrui į rankas šokte įšoko spalvotas lankstinukas.
– Prašyčiau paimti, – ištiesė viršininkei. – Galite paskambinti nurodytais telefonais, jums bus suteikta visa reikiama informacija.
Ji iš mandagumo pavartė lankstinuką, perskaitė keletą frazių ir numetė ant stalo.
– Kuo mūsų agentūra galėtų jums pasitarnauti? – tarė, galvodama, kad permiegoti su tokiu vyru būtų iššūkis. Tikras smauglys, dusinantis taisyklingos kalbėsenos žiedais.
Vyras nusišypsojo.
Ją nei iš šio, nei iš to nupurtė šaltis.
„Per daug austrių, – pamanė, prisiminusi vakarykštį tūsą. – O gal – sekso.“
– Kokio pobūdžio reklamos jums reikia? – perklausė dalykiškai, įsipildama iš grafino vandens.
– Reklamos? – tarė vyras, supdamas koją. – Reklama man nė motais.
Ji nurijo gurkšnelį vandens, nežmoniškai šalto, ir šis lyg miniatiūrinis ledynas nuslinko stemple žemyn. Negana to, ant ledkalnio iš kažkur atsirado pingvinas ir lyg Prometėjo erelis ėmė kapoti skrandžio sieneles.
– Tai ko atėjote? Labdaros?
Vyras atsiduso.
– Jūs mane ne taip supratote, – balsas skambėjo švelniai, bet viršininkę vėl nukrėtė šiurpas. Ji beveik pajuto šaltus gyvatės žiedus, besivyniojančius ant nuogos odos. – Aš atėjau ne prašyti, bet pasiūlyti jums savo paslaugų.
Viršininkę lyg elektra nutvilkė nešvanki mintis.
Bet kadangi viduriuose plytėjo ledynmetis, tai ledas sukibirkščiavo, ir tiek, o pingvinas buvo laidus elektrai, veikiausiai guminis.
– Kokių paslaugų?
– Palengviname socialinius įsipareigojimus, – tarė vyras.
Viršininkė nieko neatsakė. Galvojo apie brendį spintelėje. Gal jo gurkšnis padėtų atitirpdyti antarktidą pilve ir pribaigtų suįžūlėjusį pingviną.
– Žinome, kad turite neįgalų vaiką, – tarė vyras. – Tiksliau, kad kažkada jį įsivaikinote.
Viršininkė vėl nieko neatsakė. Priėjo prie spintelės, atidarė ir drebančiomis rankomis įsipylė brendžio.
– Gal ir jūs? – pasiūlė vyrui.
– Ne, ačiū, – mandagiai atsisakė.
Viršininkė užsivertė taurę.
– Taip, – linktelėjo. – Kažkada įsivaikinau. Ar turėčiau smulkiai apie tai pasakoti?
Vyras papurtė galvą.
– Tada jis buvo sveikutėlis, – niūriai tarė viršininkė. – Maniau, kad toks ir bus. Galėsiu visur tampytis kaip pilietinės pareigos atlikimo ženklą. Žinot, ta visa gailestingumo manija. Ji paprastai nukreipta į vaikus. Mat šie – geriausias prekės ženklas. Niekas negali jam atsispirti.
– Niekas, – patvirtino vyras pagarbiai.
Užtat ji ir įsivaikino tą rubuilį septynių mėnesių kūdikį – neapdairiai leptelėjo apie tokį norą vienoje televizijos laidoje, o puskvaišė laidos vedėja su kukurūzo genu makaulėje susižavėjusi ėmė spiegti ir pareikalavo, kad viršininkė pasižadėtų prieš visą šalį atlikti šią kilnią pilietinę pareigą.
Viršininkė gal dar būtų apdairiai išsisukusi, sakydama, kad iš pradžių paglobos, palankys, nuveš į kūdikių namus pliušinę žirafą ir sauskelnių, žodžiu, prisijaukins, bet įsikišo viena pokalbio laidos dalyvė, moteriškė dvasingos patirties iškankintu veidu, ir pasakė, kad turi tinkamą kandidatą, papasakojo žiaurią jo šeimos istoriją ir taip viską sugadino, kad viršininkė nebegalėjo nusiplauti.
Aišku, kolegos ir elitas, su kuriuo nuolat tūsinosi, pamanė, kad ji iš proto išsikraustė, bet visuomenė buvo nuginkluota. Į namus ėmė skambinti senyvos ponios, organizuojančios kampaniją, kad ji būtų išrinkta prezidente.
Viršininkė, keikdama save ir televiziją, sutvarkė visus dokumentus, nusisamdė auklę ir netgi iškraustė ją ir kūdikį į atskirą butą Peteliškių gatvėje. Žinoma, jei atlėkdavo koks žurnalistas su fotografu ar kamera, ji skambindavo auklei, kad skubiai prisistatytų su vaiku, sauskelnėm, košelėmis ir buteliukais.
Auklė buvo puiki – tyli ir niūri kaip rotveileris, labai pareiginga ir baisi švaruolė. Kadaise dirbo mėsos kombinate – šveitė riebalus ir kraują nuo grindų.
Bet tam vaikigaliui kažkas atsitiko.
Vos tik jam sukako metai ir viršininkė bodėdamasi laukė pirmųjų žingsnių, kūdikiui ėmė džiūti kojos. Tarsi iš jų kažkas būtų siurbęs kraują – kaip rašalą iš parkerio.
Tada, užuot spardęsis ir taikęs kulnais jai į veidą, kad būtinai liktų fanaras, ir bendradarbiai, mandagiai kuždėdamiesi, už akių ją apkalbinėtų, vaikas ištiesė į gyvenimą geibius ir vėsius pirštukus. Jais kiek pajėgdamas griebė viską, kas tik pasitaikydavo, godžiai ir beatodairiškai.
sykį jam pakliuvo garsaus politiko memuarai, tai jis į puikų kreidinį popierių susipjaustė pirštus.
Knygą teko išmesti – negi skaitysi politines peripetijas, aplašintas vaiko krauju.
O paskui ir auklė išėjo – pasakė, kad eina patarnauti biologijos profesoriui, taip pat dirbs dar kažkokį širdžiai mielą darbą, kokį, nepasakė, bet viršininkė buvo tikra, kad toji niūra atstatinės vandalų išvartytus antkapius. Ko jau ko, bet jėgos jai netrūko.
– Tiesa, vardą pamiršau, – pridūrė viršininkė. – Jos vardas iš tokių, kuriuos greitai pamiršti.
Vyras linktelėjo.
– Dabar, – kalbėjo viršininkė, nebejusdama pingvino trypčiojimo, matyt, brendis jį pribaigė, – turiu verksnę iš kažkokios labdaringos organizacijos, pinigus už vaiko priežiūrą ima dūsaudama ir akis vartydama, lyg jie būtų užkrėsti. Visa laimė, kad žurnalistams vaikas atsibodo, nes nežinau, kaip susitvarkyčiau. Verksnė baisi namisėda, išeina tik į parduotuvę ir į kosminių meditacijų centrą, vairuoti nemoka, vyrų bijo, matyt, tame centre bendrauja tik su protingais augalais iš kitos galaktikos. Įsivaizduokit, kas būtų, jei atsidurtų prieš kamerą!
atsisėdo už stalo, jausdama, kaip pamažu atgauna pasitikėjimą savimi. Gal nuo brendžio, o gal ir nuo pašnekovo reakcijos – jo veidas nerodė jokio pasipiktinimo, veikiau užuojautą.
– Vaiko nemačiau jau seniai ir, tiesą pasakius, jis man nerūpi, – pasakė ji, paskatinta užuojautos. – Aš tik noriu ramiai gyventi savo gyvenimą. Žinote, kai kurie žmonės ratą, kuriame sukasi voverė, laiko kone asmeniniu įžeidimu. O ko čia įsižeisti? Kad viską žinai ir nieko nesitiki?
Norėjo pridurti, kad bėgti jai patinka. Šuoliuojant šiaušiasi kūno plaukai, smailėja iltiniai dantys ir akys prisitaiko prie nakties tamsos.
Ir niekas neišsigelbės nuo jos, jei paklius pakeliui – nei sūrūs mulatai, nei saldūs metisai, nei žalieji šiaurės vakarų gyventojai, kurių oda karti kaip į dirvos paviršių išėjusios ir saulę išvydusios bulvės.
– Matote, kokie ištreniruoti mano kojų raumenys? – ji įtempė blauzdą po sijono skeltuku.
Norėjo pridurti, kad reikėtų tokių pat treniruotų rankų, galėtų tapti nepralenkiama, bet susilaikė.
Kažin ar tas vyras supras.
– Atleiskit, kad taip įsileidau. Jūs veikiausiai nemėgstat sporto.
Vyras šyptelėjo.
– Mėgstu. Šiuolaikinę penkiakovę. Muškietininkų kovas. Ypač – jojimo rungtį.
– O, – be nuostabos nusistebėjo viršininkė.
Ji priėjo prie lango, pažvelgė į drumzliną dieną ir apsisprendė.
– Man tikrai reikėtų socialinio palengvinimo, – pridūrė ji, įdėmiai žiūrėdama į vyrą – ar jis nesišaipys, nenuduos sukrėsto ir įžeisto.
Vyras nevaidino pasipiktinusio. Tylėdamas linktelėjo, atsistojo, ištiesė viršininkei ranką. Dailiais, plonais pirštais, ant bevardžio spindėjo žiedas su geltonu akmeniu, panašiu į varlės akį.
– Ar nereikia pasirašyti kokių popierių? – paklausė ji.
– Popierius jums atsiųsime per kurjerį, – tarė vyras. – Su antspaudais, parašais ir viskuo, ko reikia.
– Ir… jūs turbūt išvešit tą vaiką į globos įstaigą? Internatą ar panašiai…
– Panašiai, – tarė vyras. po pauzės paklausė: – Gal norėsite kada aplankyti?
Viršininkė sudvejojo.
– Nežinau. Gal… gal ne.
– Turėsiu tai omeny, – pasakė vyras, sukdamas durų link.
Roplio odos portfelis liko ant stalo.
– Jūs pamiršote savo portfelį! – šūktelėjo viršininkė.
– Išmeskit jį pro langą, – tarė vyras iš koridoriaus.
Viršininkė atlapojo langą ir sviedė portfelį, taikydama, kad nudribtų netoli įėjimo – galės išėjęs pasiimti, kad jau toks ekscentrikas.
Portfelis suplasnojo ir nuskrido, pavirtęs sparnuota varle.
Viršininkė tol žiūrėjo į paradines duris apačioje, kol apsisuko galva.
Niekas pro jas neišėjo.
Užtat į jos duris kažkas reikliai pasibeldė ir, jai nespėjus pasakyti: „Įeikite“, tiesiog įskrido į kabinetą.
– Greitoji kurjerių tarnyba! – sušuko padžiūvęs žmogelis, panašus į šešką. Atkišo popierių. – Pasirašykit!
– Ar čia tie popieriai taip greitai atėjo? – nustebo viršininkė.
Žmogelis dėbtelėjo į ją lyg į apsisapnavusią vištą.
– O tai kas gi? – sukikeno. – Negi kvietimas į Vienos balių?
Viršininkės žiaunos suakmenėjo.
Kai tik pasirašė, kurjeris čiupo lapą, bloškė ant stalo didelį voką ir šoko pro duris. Viršininkei pasivaideno, kad jis dar ir liežuvį jai parodė – juodą ir dvišaką. O lėkdamas koridoriumi, parbloškė bandomajam laikotarpiui priimtą metaforų rašytoją – pasigirdo skausmingas atodūsis ir frazė: „O demone nakties siaubingos.“
Viršininkė susiraukė.
„Reiks jį atleisti, – pagalvojo. – Kur tai matyta – kurjerį pavadinti demonu. Ir apskritai, šiame jo sakiny per daug neigiamos informacijos.“
Ji atplėšė voką ir sustingo, keistam kvapui dvelktelėjus į šnerves.
Iš pradžių smilktelėjo ant numirėlio kūno prasiskleidusiomis pakalnutėmis. Paskui nosį lyg smogas užtvindė aitrus ir sausas pernykščių lapų kvapas – pusiau supuvusios ir iškorijusios pilkos košės.
Ir galiausiai, lyg paskutinė kvepalų nata, ilgiausiai išliekanti ir suteikianti kvapui pastovų toną, siūbtelėjo suakmenėjusio pasaulio šalčiu, suragėjusia fosilijos oda.
Gyvatės žiedais, banguojančiais aplink.
Ji perbraukė suprakaitavusią kaktą delnu.
Apleistame stadione ją supo pilki, lyg supeliję krūmai, pernykščius lapus sugniaužę į akmeninius kumštukus.
Matyt, norėdamas pasislėpti, krūmuose stypsojo vienišas ekshibicionistas, susisiautęs į rudą lietpaltį ištrūkusiomis sagomis, ir viršininkė jį pažino – ne kas kitas, o metaforų rašytojas.
Negana to, į stadioną įbėgo šuo. Keistas kažkoks, panašus į ežį – dygliuotu kailiu, dygliai kaip trikampiai.
Viršininkė prisimerkė. Nemėgo šunų ir to neslėpė. Kaip jis drįsta palaidas lakstyti? Kurią čia kojelę jam išsukus? Kairę? Dešinę?.. O gal visas iš karto?..
Šuo pasitraukė. Šmurkštelėjo už vartų ir nubėgo į daubą.
Ji sustojo ant šlaito ir pro plikas krūmų šakas pažvelgė žemyn.
Stovėdama ant didžiojo kalnelio, apačioj matė mažąjį. Ant jo tvorele aptvertą profesorišką namelį su sodeliu. Po kiemą maklinėjo seniokas su tvido švarku ir pižamos kelnėmis.
Ji pasitraukė nuo šlaito krašto ir grįžo į trasą.
Krūmuose sušiureno rašytojas. Siaustėsi lietpalčiu, nežinodamas, ką daryti. Norėjo pasirodyti, bet bijojo. Žinojo: jeigu atsiskleis, bus sudraskytas į skutelius.
Viršininkės akys tai patvirtino.
Jos vis labiau niaukėsi, lyg dangus prieš lietų. Iltiniai dantys lindo pro kruvinai raudonas lūpas.
Paskui pasigirdo tolimas dundesys.
Rašytojas pamanė, kad perkūnija, ir net tūptelėjo nusigandęs. Taip seniai jos negirdėjo, kad padangių grumėjimas buvo virtęs prisiminimu.
O paskui sutraškėjo laužomos medžių šakos.
„Gal čia koks išprotėjęs arklys“, – pamanė rašytojas.
Kadangi stadionas buvo ant kalniuko, iš pradžių pasirodė juodas atlekiančio padaro gūbrys.
„Tamsybių kupranugaris“, – pašiurpo rašytojas.
Du varliagyvių snukiai, po vieną iš abiejų atlošo pusių. Besiraitantys kaip gorgonos plaukai ranktūriai. Ir keturios juodos kojos, skeliančios mėlynas kibirkštis iš suakmenėjusios žemės.
Rašytojas susisuko į lietpaltį ir pavirto kokonu.
Prieš palaimingai apžlibdamas, dar matė, kaip viršininkė nustėrusi atsisuka. Atstato rankas į priekį, lyg gindamasi, bet argi apsiginsi nuo tokios baidyklės.
Šioji pamėtėjo viršininkę į orą kaip pliušinę voveraitę.
Viršininkė nusklendė oru, ištiesusi į šonus rankas, o paskui ėmė lėtai leistis – į krėslą, kuris įsiręžęs jos laukė.
Ir rašytojas, kuriam akis jau lipdė lipnūs vabzdžio kadencijos siūlai, išgirdo nedrąsų žvingtelėjimą. Smalsumo pagautas, nusiplėšė gijas nuo akių ir spėjo išvysti stadiono takeliu risnojantį juodą kentaurą.
Iškilia krūtine, juodais šilkiniais karčiais, mėlynomis viršininkės akimis.
„Kokios įspūdingos detalės“, – rašytoją suėmė pavydas.
Ir jis užmigo drugelio miegu.
Todėl nespėjo pamatyti, kad kentauras netikras – iš dirbtinės odos ir juodmedžio, o moters galva ant sunkaus kaklo – negyva. Nors stulbinamai išraiškingų akių galėjo pavydėti bet koks meistriškai iškimštas žvėrelis.
Jau sapnuodamas pagalvojo, kad kimšti žvėreliai nemoka pavydėti.
Gailestis nusmelkė širdį ir išnyko – taip ištirpsta šviesus voratinklio siūlelis tamsioje rugsėjo pievoje.